ukrainos podolës regiono xix a. ikonø techniniai ir ......no xix a. ikonų paroda kijevo Šv....

Ukrainos Podolës regiono XIX a. ikonø techniniai ir ikonografiniai ypatumai

Istoriniame ir kultūriniame kontekste apžvelgiamos Ukrainos Podolės regiono XIX a. ikonos. Atskleidžiami sti-liaus ypatumai ir įmanomos kilmės versijos. Taip pat aptariami XIX a. Podolės ikonų technologiniai skiriamieji bruožai. Kalbama apie XIX a. Ukrainos ikonų situaciją Lietuvos dailės muziejuje. Straipsnis parengtas remiantis magistro darbu „Podolės regiono ikonos“ (darbo vadovė dr. Rūta Janonienė).

Thearticleanalyses19thcenturyiconsofPodoliaregion(Ukraine)intheirhistoricalandculturalcontexts.Theseicons are explored stylistically, theorizing how their style of painting may have developed. Technological features of 19thcenturyiconsofPodoliaregionarealsodiscussed.Thesituationof19th century Ukrainian icons in Lithu-anian Art museum is observed.

Ávadas

Temos aktualumas. XX a. Ukrainos dailėtyrininkai dirbo senosios sakralinės dai-lės tyrimų srityje, todėl XIX a. liaudies dailininkų sakralinė tapyba liko nuošalyje kaip neverta dėmesio. Visą tą laikotarpį ši, regis, liaudžiai tokia artima meno sritis buvo didelė spraga Ukrainos dailės istorijoje. Aktyvesnio susidomėjimo XIX a. Ukrainos liaudies iko-nos sulaukė tik nepriklausomybės laikais, kai buvo išleisti keli fotoalbumai (pirmasis pa-sirodė 1991 m.)1, o meno žurnaluose atsirado pavienių straipsnių šia tema. Podolės regio - no XIX a. ikonų paroda Kijevo Šv. Sofijos sobore 2005 m. buvo surengta kolekcionieriaus iš Vinycios Vladimiro Koziuko iniciatyva. Net ir dabar susidomėjimas Podolės regiono ikonomis labiau jaučiamas regione nei už jo ribų.

Podolės ikonų mokykla – įdomi ir savita. Čia jungiasi tradiciniai ikonų tapybos bruo-žai ir vakarietiškoji sakralinė dailė. Įtakos turi ir vietos etnotradicijos. Ši tema aktuali ne vien Ukrainai. Lietuvos dailės muziejaus kolekcijoje yra Ukrainos liaudies ikonų, o pavie-nių pavyzdžių galima pamatyti ir Vilniaus antikvarinėse parduotuvėse.

SOTER 2015.53 (81)ISSN 1392-7450 (Print), ISSN 2335-8785 (Online) http://dx.doi.org/10.7220/2335-8785.53(81).5

Marija GRINIUKJutlandijos meno akademija

Rûta JANONIENËVilniaus dailës akademija

KRIKÐÈIONIÐKOJI KULTÛRA IR RELIGIJOTYRA

Marija GRINIUK, Rûta JANONIENË70

Darbo t ikslas – aptarti Ukrainos Podolės regiono XIX a. ikonų techninius bei iko-nografinius ypatumus.

Siekiant šio tikslo, iškelti darbo uždaviniai :• aptartiikonostapymoprocesosimbolinęprasmę;• išryškintiPodolėsregionoikonųpagrindiniusstilistiniusbruožusirpateiktikilmės

versijas;• išanalizuotiPodolėsikonųsavitumą.

Kaip teigia istoriniai šaltiniai, Podolės regiono „sostinę“ Vinycią įkūrė Algirdo sūnė-nai Karijotaičiai, jie ant Bugo kranto pastatė medinę pilį. Šiandien pilies vieta žinoma tik apytiksliai. Nemažai archeologinių radinių iš tų laikų saugomi Vinycios srities kraštotyros muziejuje. Podolės Kameneco pilį taip pat pastatė Karijotaičiai. Dabar ten veikia pilies muziejus. Šie duomenys rodo, kad Lietuvą ir Podolės regioną Ukrainoje sieja kultūrinis paveldas, nors vietoves ir skiria apie 1000 km.

Sakralinis menas Podolės regione turi gilią istoriją. Pirmieji krikščionių liturginės paskirties pastatai regione buvo vienuolynai uolose ir cerkvės. Iki XIX a. pirmosios pusės Podolės regione būta cerkvių, kurių statymo technika žinoma dar nuo Tripolės kultūros, kai apipintas šakomis karkasas būdavo aptepamas moliu. Kokius 2–3 kartus per šimtmetį tokias cerkves nusiaubdavo priešai, bet žmonės vėl jas atnaujindavo, nes kaimas privalėjo turėti cerkvę. Iš senosios cerkvės ikonas pernešdavo į naująją. Koks buvo tokios cerkvės interjeras – dabar nežinoma.

XVII–XVIII a. architektūra ypač suklestėjo. Tuo metu pastatyta apie 2 000 cerkvių, jų interjerus puošė 4–7 eilių ikonostasai, dekoruoti drožiniais. Mali Chutorų kaimo cerkvėje, statytoje 1784 m., išlikęs Vinycios meistrų 4 eilių autentiškas ikonostasas.2

Podolės regione taip pat klestėjo Unitų Bažnyčia. Unitų Bažnyčia – tai Romos popie-žiui pavaldi Kijevo apeigų Bažnyčia. Unitų yra ir Lietuvoje. Pirmąjį bazilijonų (OSBM – Ordo Sancti Basilii Magnum) vienuolyną Vilniuje unitai įsteigė 1617 m. prie Švč. Trejy-bės šventovės. Unitų Bažnyčia buvo įkurta tuo metu, kai Ukrainos teritorija dar priklausė LDK. Yra keletas Unitų Bažnyčios įsteigimo versijų. Pagal vieną iš jų, Bažnyčia įkurta sie-kiant išeiti iš susiklosčiusios padėties, kai teko atsispirti Vakaruose prasidėjusiai protes-tantiškajai reformacijai ir Maskvos Bažnyčios spaudimui Rytuose. Pagal kitą versiją, Unitų Bažnyčios įsteigimas – tik žingsnis link numatomo laipsniško stačiatikybės pakeitimo katalikybe3. Ukraina ilgą laiką priklausė LDK, vėliau – Abiejų Tautų Respublikai. Taigi akivaizdu, kad buvo naudingiau stačiatikišką Ukrainą palenkti į katalikybę. Bresto unija sudaryta 1595 m. Baltarusijoje ir sulaukė palaikymo Vakarų Ukrainoje.

XVIII–XIX a. Podolės regione ikonas daugiausia tapydavo liaudies meistrai. Liaudies ikona – tai kūrinys, kuriame atsispindi nacionalinė kultūra. Individualumo ikonai suteikia žmogus – kūrėjas – savo laiko ir savos erdvės modelis. Taigi visi elementai, naudojami iko-noje, interpretuoti autoriaus. Dmitrijus Sarabjanovas teigė, kad yra du veiksniai: pirmasis – situacinis, pagrįstas istorinėmis tradicijomis; antrasis – nuolatiniai tautinio savitumo

71UKRAINOS PODOLËS REGIONO XIX A. IKONØ TECHNINIAI IR IKONOGRAFINIAI YPATUMAI

bruožai4. Kitaip tariant, pirmasis veiksnys daugiausia lemia individualų stilių; antrasis – kolektyvinę sąmonę, kuri ir formuoja patį kanoną. Vertėtų pažymėti, kad primityvioje ikonų tapyboje kanonas nėra profesionalus. Tai tradicija, sulaikanti autorių nuo per dide-lės kūrybinės laisvės, tačiau laikui bėgant tai šiek tiek kinta.

Ikonos tapymo proceso simbolika

Tapytojas, kuriantis ikoną, panašus į Dievą – Kūrėją (analogas – septynios pasaulio sukū-rimo dienos Senajame Testamente). Pirmiausia atsiranda šviesa (fonas ikonų tapyboje), paskui – žemė ir vanduo, augalai, gyvūnai, pastatai, drabužiai ir t. t. Vėliausiai – vaizduoja-mojo veidas. Tapymo pabaigoje ikona padengiama alyva, o tai traktuojama kaip atitikmuo ritualo, kai ištepama aliejumi. Medžiagos reprezentuoja augalų (medis arba drobė), mine-ralų (dažų pigmentai) ir gyvūnų (žuvų ar gyvūnų kilmės klijai) pasaulį. Sukurti ikoną padeda vanduo, žemė, oras.5

Kanoniškai ikonų garbinimas pagrįstas VII Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo nuta-rimu, kuris pripažįstamas neginčijamai galiojančiu Bažnyčioje. Jis turi tokį tvirtą religinį pagrindą, kad stačiatikiams ikona yra esminis pamaldumo reikmuo. Stačiatikybės klestė-jimo laikais tiek Bizantijoje, tiek ir Rusijoje ikonos ne tik puošė šventoves, jos buvo laiko-mos ir namuose, kabinamos gatvėse, aikštėse ir viešose vietose. Būstas, kuriame nėra iko-nos, stačiatikiui kelia netyros ir tuštumos įspūdį. Keliaudamas arba lankydamasis naujose vietose, stačiatikis su savimi turi ikoną, prieš ją meldžiasi, taip pat ant kaklo nešioja nedi-delį kryželį, kurį gauna per krikštą. Ikona suteikia akivaizdaus Dievo buvimo jausmą.6

Kai kuriuos šventuosius Bažnyčia garbina būtent kaip ikonų tapytojus. Pirmuoju ikonų tapytoju laikomas evangelistas Lukas, nutapęs keletą Dievo Motinos paveikslų, jis laikomas ir menininkų globėju. Andrejus Rubliovas ir Dionisijus – šventaisiais pripažinti Rusijos ikonų meistrai. Apskritai ikonų tapytojų vardai dažniausiai likdavo nežinomi. Manyta, kad ikoną kuria Dievas, o žmogus tėra tik menkas instrumentas Dievo rankose, todėl nėra vertas įamžinti savo vardą kaip ikonos kūrėjas.

Rusijos Stačiatikių Bažnyčios susirinkime Stoglave buvo teigiama, jog tapytojas, užsi-imantis ikonų tapyba, turi būti kuklus, negirtaujantis, ne vagis, ne žudikas; privalo ypač saugoti sielos ir kūno švarą, visais klausimais tartis su dvasininku, pasninkauti, melstis. Taigi visa tai reiškė, kad ikonos tapymo galėjo imtis tik žmogus, kurio švarios mintys ir sąžinė.7

Ikonų tapybos technika kilo iš senovės Egipto, Palestinos ir Sirijos, kur sarkofagai prieš tapant buvo ruošiami tuo pačiu principu kaip vėliau – ikonų lentos. Gruntas, naudotas sarkofagams 5000 m. pr. Kr., beveik niekuo nesiskiria nuo ikonų grunto sudėties. Kai buvo tapomos pirmosios ikonos, sarkofagai laikyti jau giliąja istorija, taigi pirmieji ikonų tapy-tojai galėjo patys įsitikinti savo technikos ilgaamžiškumu.


Spalvø simbolika

Spalvų simbolika daugiausia remiasi Pseudodionisijo Areopagito, – anoniminio VI a. autoriaus, kuris pasirašydavo pseudonimu, – darbu „Corpus Areopagiticum“8.

Plačiai naudojama purpurinė – tai karališkoji spalva: Dievo – danguje, monarchų – žemėje. Dievo Motinos, kaip dangaus Karalienės, drabužiai taip pat dažnai vaizduojami šios spalvos. Biblijų viršeliai kartais taip pat būdavo purpuriniai.

Raudona – viena iš vyraujančių spalvų ikonose. Ji simbolizuoja beribę meilę, gyvybę teikiančią energiją. Būtent dėl to ši spalva tapo Prisikėlimo – pergalės prieš mirtį – simboliu. Tai kraujo, kankinių, Kristaus aukos spalva, todėl raudonais drabužiais vaiz-duojami ir kankiniai. Serafimų sparnai taip pat tapomi raudona spalva, simbolizuojančia dangaus ugnį.

Balta spalva – Dievo šviesos simbolis. Tai švaros, šventumo ir kuklumo spalva. Mėlyna arba žydra simbolizuoja beribį dangų. Mėlyna laikoma Dievo Motinos –

sujungiančios žemiškąjį ir dangiškąjį pasaulius – spalva.Žalia reiškia gamtą, gyvybę. Tai augalijos, lapų, jaunystės, vilties, amžino atsinauji-

nimo spalva. Žalia gali simbolizuoti atgimimą per Dievo malonę. Kartais fonuose pasi-taiko tamsiai žalia spalva, su ja kontrastuodavo ryškiai ir dekoratyviai perteiktos figūros.

Geltona – saulės spalva. Simbolizuoja Dievą, dangaus karalystę ir Šventąją Dvasią.Ruda reiškia žemę ir viską, kas laikina. Jei drabužiai tapomi rudai, siekiama priminti

apie žmogiškąją prigimtį ir laikinumą. Kartais ši spalva naudojama fone.Juoda – blogio, mirties, chaoso, liūdesio ir paslaptingumo spalva. Juodas fonas simbo-

lizuodavo beribę gilumą. Juoda plačiai naudota Paskutinio teismo scenose. Pilka spalva – t. y. juodos ir baltos (blogio ir gėrio) mišinys – niekada nenaudota, nes

simbolizavo neaiškumą.9

Geltonas fonas reiškia auksinę spalvą – taigi simbolizuoja dangų, Dievą, kuris gaubia vaizduojamą sceną arba patį šventąjį.

Fizikosdėsniųikonosekartaisvisainepaisoma:figūrosnestoviantžemės,bet tarsikabo ore (turima omenyje tai, kad dvasinis pasaulis yra svarbesnis už išmintį). Vaiz-duojant erdvę ikonose naudojama atvirkštinė perspektyva – figūrų ir daiktų vaizdavimo plokštumoje būdas, kai tolimesniame plane pavaizduoti daiktai bei figūros savo dydžiu gali pranokti artimesnius. Svarbesni kompozicijos elementai didesni, mažiau reikšmingi – mažesni. Šis principas taikomas vaizduojant Evangeliją, sostus, stalus, pastatus. Atvirkš-tinė perspektyva priartina vaizdą prie žiūrovo.

Podolës regiono ikonø stilistika ir ikonografija

Pirmiausia reikia paaiškinti terminus „ikonografija“ ir „kanonas“. Ikonografija vaizduojamajame mene – tai tiksliai apibrėžta personažų arba siužeti-

nių scenų vaizdavimo sistema. Ikonografinis kanonas – ikonų tapymo taisyklių visuma. Ikonografinio kanono pagrindas – vaizdas ir simbolis. Stačiatikių ikonografija atsirado


XI–XII a. Bizantijoje. Ikonografijos for-mavimąsi lėmė veidų tapymo maniera, pabrėžianti vaizduojamo objekto dieviš-kąją kilmę; statiškumas; ypatingas erdvės vaizdavimo būdas (atvirkštinė perspek-tyva); spalvų simbolika.10

Liaudies meistrų ikonų tapyba, kaip jau minėta, unikali tuo, kad kanoną tapy-tojai suvokia per vietinių tradicijų prizmę. Be to, atsispindi ir kitokie stilių lemiantys fenomenai.

Įprasta manyti, kad pirmapradžiai pa-vyzdžiai – Kijevo ikonostasai. Iš Kijevo ikonosta sų – Pečorų lauros – tiesiogiai perimtas siužetas „Pečorų Dievo Motina“.

Galima ieškoti ištakų graviūroje, pir-miausia liaudiškoje, kurią XIX–XX a. pakeitė litografija. XVI–XVII a. Vakarų Europos graviūros patenka į Ukrainą ir čia jų siužetus perima liaudies meistrai. Ukrai noje išpopuliarėja labai daug iko- no gra finių siužetų: „Nemieganti akis“ (žr. 1 pav.), „Paukštis – pelikanas“, „Kris-tus taurėje“ (jie iliustruoja Kristaus aukos idėją), taip pat „Abraomo auka“, „Pasku-tinis teismas“, „Gyvybę teikiantis Dievo Motinos šaltinis“ ir kiti. Vaizduojamąjį siužetą liaudies meistrai labai supaprastindavo, tačiau pa pildydavo dekoratyviais elementais, kar-tais ornamentiniai elementai net imdavo vyrauti. Taigi graviūra – puikus pavyzdys, kaip siužetai, jų vaizdavimo stilistika keitėsi ir įgijo folkloro elementų. Liaudies meistrų gra-viūrą vėliau keitė liaudies meistrų ikona.

XIX a. realistinę traktuotę keičia dekoratyvumas. Podolės regiono ikonoms labai būdingas dekoratyvus fono ir figūros perteikimas. Bendras figūros koloritas ryškus, fonas tamsus, dekoratyviai traktuojami drabužiai ir gėlės tarp nimbų.

Podolės regiono ikonose dažniausiai vaizduojamas Išganytojas, Dievo Motina ir šven-tieji: Barbora (žr. 2 pav.), Paraskeva, Mikalojus, Jurgis, Jonas Krikštytojas, Marija Magda-lena, Mykolas Arkangelas. Re čiau pasitaiko Pantaleono, Kotrynos ir kiti siužetai.

Vinycios srities kraštotyros muziejaus darbuotoja Tetiana Žurunova straipsnyje taip kalba apie liaudies meistrų ikonų pirmuosius pavyzdžius Ukrainoje:

Baroko laikotarpiu atsirado ikonos tipas – pa veikslas, perimtas iš Vakarų Europos tapybos. Dėl to, kad paplito kopija vimas, atsirado ortodoksų pasauliui nebūdingi siužetai, kurie, laikui bėgant, susiliejo su vietos tradicijomis. Vienas mėgstamiausių liaudies meistrų siužetų – „Šv. Jonas Krikštytojas vaikystėje“.

1 pav. „Nemieganti akis“. XIX a. pab. – XX a. pr. Medþio lenta, aliejus. Èerkasø sritis, Centrinë

Ukraina. Nacionalinis liaudies kultûros centras „Ivano Gonèaro muziejus“, Kijevas, Ukraina


Renesansinė paveikslo forma Italijo je – Madonos siužetai, ypač Venecijos meni-ninkųkūriniai.Giovanni’oBellini’o lyriniai paveikslai žinomi visamepasaulyje.Ar ne jie buvo pavyzdys Podolės ikonų ant drobės kūrėjams, vaizdavusiems Dievo Motiną tarp šventųjų? Kalbama ne apie mechaninį šabloną, bet apie nuotaikos bei stilistikos panašumą paveiksle.11

Podolės regiono tapytojų ikonos įgijo savitų bruožų. Šventieji būdavo vaizduojami statiškai, gana dažnai figūra tapoma frontaliai, iki kelių, galva šiek tiek pasukta į šoną ir palenkta. Veidai perteikiami pagal nacionalinį grožio standartą; nors idealizuojami, jiems būdingi ir individualūs psichologiniai bruožai. Podolėje, kur ilgą laiką vyko karai, buvo garbinami šventieji, ypač dangiškosios kariuomenės atstovai: šv. Jurgis, Mykolas Arkan-gelas, šv. Demetrijus. Šie šventieji vaizduojami su romėnų kario apranga ir kryžiumi ran-koje, bet skiriasi jų amžius ir veido bruožų traktavimas. Dažniausiai tapomas Mykolas Arkangelas su gausiai ornamentuotais šventiko drabužiais. Šv. Bazilijus vaizduojamas su panašiais drabužiais, tačiau jaunesnis ir be mitros.

XIX a. atsirado nauja liaudies ikonos rūšis – ikonos portreto forma, kilusi iš Bizanti-jos. Šis tipas buvo paplitęs visose stačiatikių šalyse. Podolės regione tapytojai dažniausiai vaizduodavo po dvi ar daugiau figūrų – tai Podolės ikonų ant drobės tipinė kompozicija. Auksinį foną (jis ikonose reiškia dangų) keičia fantastinės gėlės, simbolizuojančios rojaus sodus, kuriuose būna Dievo išrinktieji. Toks fonas suteikdavo kūriniui dekoratyvumo ir šventiškumo.

2 pav. „Kristus Visagalis“ (I); „Ðv. Barbora“ (II). XIX a. Drobë, aliejus. Podolës regionas. Nacionalinis liaudies kultûros centras „Ivano Gonèaro muziejus“, Kijevas, Ukraina


Podolës regiono ikonø savitumas

Žinomi du pagrindiniai XIX a. Podolės regiono ikonų tipai: ikona ant lentos ir ikona ant drobės. Pirmasis tipas – dažniausiai nedidelės, beveik standartinės lentos: 35 x 26 cm arba 40 x 30 cm dydžio ir apie 2 cm storio. Naudota liepos, pušies, eglės mediena. Lentų tvir-tinimo elementai horizontalūs. Medienos kokybė ne itin gera. Dažnai pasitaiko lentų su įvairiais medienos defektais. Todėl ikonos ant medžio dažnai būna labai prastos būklės – sugraužtos baldinio skaptuko (lot. Anobium pertinax). Dėl šių priežasčių XVIII a. ikonų išliko gana mažai, ką jau kalbėti apie dar senesnes.

Ikonos ant drobės daugiau paplitusios Vinycios, Umanės, Čerkasų, Kirovohrado regio-nuose. Galima spręsti, kad drobės naudojimas tiesiogiai susijęs su medienos trūkumu ir (arba) medienos perdirbimo tradicijomis. Olegas Gubaris12 teigia, kad „Geografiniame mūsų Tėvynės aprašyme“ (1903) nurodoma, jog medienos pramonė buvo išplėtota tik tam tikrose srityse: Poltavos, Charkovo, Černigovo regionuose. Minima apie ikonas ant drobės Slabadų Ukrainoje ir Kryvyj Riho regione. Taigi gana sunku tiksliai nustatyti vie-tovę, kur XIX a. ikonos tapytos ant drobės.

Kaimo cerkvėms skirtos drobės pagrindas nestandartinis: ilgis iki 140–170 cm, plotis – 50–70 cm. Namų ikonos – maždaug 52 x 82 cm. Dažniausiai naudotos namų audimo dro-bės iš kanapių siūlų (žr. 3 pav.). Drobės prie rėmų tvirtintos medinėmis vinimis. Kartais rėmai dekoruoti augaliniais ornamentais.

XX a. Ukrainos ikonų tapyboje lentos gruntuotos retai. Pro ploną aliejinių dažų sluoksnį dažniausiai buvo gerai matoma lentos struktūra ir tekstūra. Jeigu ikonos lenta gruntuota – tai klijais, rečiau – vienu sluoksniu aliejaus ir kreidos mišinio (žr. 4 pav.).

3 pav. „Ðv. Barbora“. XIX a. Drobë, aliejus. Podolës regionas. Vinycios srities

kraðtotyros muziejus, Ukraina

4 pav. „Ðv. Mikalojus“. XIX a. Medþio lenta, aliejus. Podolës regionas. Vinycios

srities kraðtotyros muziejus, Ukraina


Paprastai naudoti šie dažai: švino balta, švino geltona, švino oksidas (raudona), Berlyno mėlyna, t. y. pigiausi (išskyrus Berlyno mėlyną) to meto Ukrainoje. Remiantis XIX a. nežinomo autoriaus ikonos „Nukryžiuotasis“ laboratorinių tyrimų duomenimis iš restau-ravimo paso (Ukrainos nacionalinės vaizduojamosios dailės ir architektūros akademijos archyvas, Paminklotvarkos katedra), nurodomas ikonos datavimo pavyzdys: nustatyta, kad ikonai gruntuoti naudotas aliejinis gruntas su švino baltos užpildu. Mediena padengta gyvulinės kilmės klijais. Rudas pigmentas – umbra. Baltas pigmentas – švino balta. Gel-tonas pigmentas – geležies oksido geltona. Laboratorinis ikonos datavimas – XIX a. pab., nes tuo metu švino balta buvo pakeista cinko balta. Beje, laikotarpį galima nustatyti ir vizualiai: pagal tvirtinimo elementus, dažų sluoksnio pobūdį ir ikonografiją.

Ikonas ant drobės datuoti sunkiau. Lieka neatsakytas klausimas, kada atsirado ikonos ant drobės. Inos Parchomenko straipsnyje „Valstybinio dailės muziejaus datuotos iko-nos“13 teigiama, jog tokio tipo ikonos paplito tik XVIII a. pabaigoje.

Ukrainos nacionaliniame meno muziejuje užfiksuota tik viena XVIII a. – 1790 m.datuota ikona ant drobės (iš Kijevo-Poltavos srities). Dauguma drobių – XIX a. pradžios.

Taraso Ševčenkos oforto „Dovanos Čigirine 1649 m.“14 antrajame plane matyti trijų dalių ikona, tikriausiai tapyta ant drobės, vaizduojanti šv. Barborą, Švč. Dievo Motiną ir šv. Mikalojų. Tai standartinė XIX a. kompozicija. T. Ševčenka užaugo krašte, kur ikonų ant drobės buvo beveik kiekvienuose namuose, taigi jam teko matyti senų ikonų, kurios iki mūsų dienų neišliko.15

Vakarų Ukrainoje ikonos ant drobės atsirado anksčiau negu Centrinėje Ukrainoje. Lvovo liaudies dailės muziejaus kolekcijoje yra XVII amžiumi datuotų ikonų ant drobės. Taigi akivaizdi katalikiškų šalių įtaka.

Ikonomis prekiauta specializuotuose parduotuvėse ir turguose. XIX a. Kijeve buvo dešimtys ikonų parduotuvių: Podolėje, Florovskio vienuolyne,Mikalojaus vienuolyne,Kijevo Sofijoje ir kitur.

Kaimo žmonės ikonas ypač saugojo. Net pačioje neturtingiausioje šeimoje į vientisą ažūrinį rėmą sumontuotos mažiausiai dvi ikonos – skirtos Jėzui Kristui ir Dievo Motinai Marijai. Paprastai ikonų būdavo bent trys, o iš tikrųjų to laikotarpio interjerą vaizduojan-čių dailininkų tapyboje dažnai matomi ištisi ikonostasai. Ikonų gausą ukrainiečių inter-jere patvirtina ir kitų šalių leidiniai (pavyzdžiui, Peasant art in Russia – Special autumn number of “The Studio”, 1912).16

Jau XIX a. pabaigoje liaudies ikonas ėmė keisti fabrikiniai litografiniai paveikslėliai. Jie buvo pigūs ir darė įspūdį, todėl pamažu išpopuliarėjo ir tapo įprasta interjero dalimi.

Ukrainos XIX a. liaudies ikonø situacija Lietuvos dailës muziejuje

Vilniuje XIX a. pab. buvo kelios gana solidžios ikonų kolekcijos. Vienas kolekcionierių, tuo metu gyvenusių Vilniuje, – baltarusis istorikas Ivanas Luckevičius (1881–1919). Jo ikonų kolekcija tuo metu buvo gausiausia. Kolekciją I. Luckevičius paliko Baltarusių mokslo draugijai, kurios muziejus buvo Vilniaus bazilijonų vienuolyne. Tarybų valdžia 1945 m. šį muziejų uždarė, o kolekciją padalijo: vieni eksponatai atiteko Vilniaus dailės muziejui (dabar – Lietuvos dailės muziejus), kiti – Baltarusijos dailės muziejui (dabar –


Baltarusijos Respublikos nacionalinis dailės muziejus). Kelios ikonos tuo metu pakliuvo į Vilniaus dailės institutą, bet 1954 m. perduotos Vilniaus dailės muziejui.

1941 m. iš Vilniaus mokslo bičiulių draugijos į Vilniaus dailės muziejų perkelta dar apie 20 ikonų. Kitos čia pateko arba iš uždaromų cerkvių, arba buvo nupirktos. Keletą ikonų Vilniaus dailės muziejus turėjo iš anksčiau. Į muziejų taip pat pakliuvo didžioji dalis Lietuvos pasienyje konfiskuotų ikonų.

Lietuvos dailės muziejaus ikonų kolekcija – įspūdinga ir labai gausi. Tačiau kolekcija nėra tiek ištirta, kad būtų galima pasakyti, ar istoriškai šios ikonos susijusios su Vilniumi, ar su etnine Lietuva17. Be to, daugelio muziejaus fonduose saugomų XVIII–XIX a. ikonų būklė apgailėtina. Pirmiausia dėl to, kad restauruojami senesni negu XVIII a. kūriniai. Restauravimas atliekamas, jei yra rengiama ekspozicija, kur numatyta rodyti tam tikras ikonas iš fondų. Tokioms ikonoms restauruoti lėšų skiriama pirmiausia.

Dauguma ikonų kilusios iš Rusijos. Nemažai tokių, kurių vietovė ir laikas tebėra neiš-tirti. Darbo autorei pavyko nustatyti trijų XIX a. Ukrainos liaudies meistrų ikonų kilmės regionus – tai Černigovas ir Centrinė Ukraina.

Pirmoji ikona – „Dievo Motina“ (žr. 5 pav.). Tai XX a. pr. serijinės gamybos ikona iš Centrinės Ukrainos. Tokios ikonos būdavo gaminamos cechuose, taip pat ir Kijevo Pečorų lauros cechuose. Šio tipo ikona, kaip ir Jėzaus Pantokratoriaus siužeto ikona, skirta Santuokos sakramentui. Iš to galima spręsti, kad ikona ir buvo užsakyta tuo tikslu. Ikona eksponuojama su aptaisais. Panašių ikonų daug kartų teko aptikti Kijevo antikvariatuose. Ikona priskiriama XX a. pr.: ikonose po aptaisais iki revoliucijos tapytos ne tik figūros, bet ir fonas – kaip antrojoje ikonoje (žr. 6 pav.), o vėlesnėse ikonose, kaip ir šiuo atveju, vaizduotos tik figūros. Tapyba aliejinė, ikonos lenta tik impregnuota klijais.

5 pav. „Dievo Motina“. XX a. Medþio lenta, aliejus. Centrinë Ukraina. Lietuvos dailës

muziejus. Nr. T-6661. Fot. M. Griniuk 2008 m.

6 pav. „Dievo Motina“. XIX a. Medþio lenta, aliejus. Centrinë Ukraina. Lietuvos

dailës muziejus. Nr. T-5468


Antroji ikona – „Dievo Motina“ (žr. 6 pav.). Tai XIX a. pr. ikona iš Cent rinės Ukrainos, taip pat gali būti pagaminta Kijevo Pečorų lauros cechuose. Ikonoje vaizduojama ne tik figūra, bet ir fonas, todėl ikona priskiriama XIX a.

Trečioji ikona – „Šv. Aleksijus ir šv. Anastasija“ (žr. 7 ir 8 pav.). Ikona su aptaisais. Pri-skiriama XVIII a., ankstesniam negu straipsnyje tiriamas laikotarpis, bet atributuojama kaip Ukrainos ikona dėl spalvų gamos ir realistinės peizažo traktuotės. Ikona iš Centrinės Ukrainos.

Iðvados

Šiame straipsnyje aptarta ikonos tapymo proceso simbolika; apžvelgti XIX a. Podolės ikonų stilistiniai bruožai; analizuotas XIX a. Podolės regiono ikonų savitumas; išryškinti Podolės regiono ikonų skiriamieji bruožai.

Atsižvelgiant į Podolės regiono ikonų pagrindą ir formatą, jos gali būti skirstomos į šias grupes:

1. Cerkvių interjerams pritaikytos ikonos ant drobės pagrindo. Ikonų ilgis – 140–170 cm, plotis – 50–70 cm.

2. Namams skirtos ikonos ant drobės pagrindo. Jų formatas – apie 52 x 82 cm. 3. Ikonos ant lentos pagrindo. Jų dydis – apie 35 x 26 cm arba 40 x 30 cm.Podolės regiono ikonų stilistikoje ryškiausi šie bruožai: XIX a. realistinę traktuotę

keičia dekoratyvumas. Dekoratyviai perteikiamas tiek fonas, tiek figūra. Bendras kolo-ritasryškus,betnedisonuojantistarpusavyje.Fonasdažniausiaitamsus.Taipagrindiniaiypatumai, skiriantys XIX a. Podolės pavyzdžius nuo tuo pat laikotarpiu sukurtų kituose

7 pav., 8 pav. „Ðv. Aleksijus ir ðv. Anastasija“. Su aptaisais. XVIII a. Medþio lenta, tempera. Centrinë arba Pietø Ukraina. Lietuvos dailës muziejus. LDM Nr. T-5567/a-b


Ukrainos regionuose. Šių ikonų stilistika taip pat pagrįsta folkloro tradicijomis vaizduo-jamajame mene.

Atsakymai į straipsnyje iškeltus klausimus paremti O. Gubario, V. Svencickajos, T. Žurunovos, J. Krechoveckio, D. Tarandaitės ir kitų autorių darbais.

Surinkta ir susisteminta medžiaga tikrai aktuali. Kaip jau minėta, į Lietuvos dailės muziejus, privačias kolekcijas bei antikvariatus dėl istoriškai ir kitaip susiklosčiusių aplin-kybių pateko gana daug ikonų iš skirtingų posovietinių šalių (ir iš Ukrainos). Daugelio ikonų kilmės vieta tebėra neištirta, taigi šis darbas gali būti tęsiamas toliau, praplečiant chronologines ir teritorines tyrimų ribas.

NUORODOS

1 Свенціцька В. І., Откович В. П. Українське народне малярство XIII–XX. Київ: Мистецтво. 1991.

2 Ten pat. 3 Киприанович Г. Я. Исторический очерк православия, католичества и унии в Белоруссии

и Литве. Минск: Издательство Белорусского Экзархата. 2006.4 Губарь О. Народная икона Центральной, Левобережной и Южной Украины XVIII–XX столетий.

Одеса. 1997. 5 http://www.ukoha.ru/article/ludi/6koly_i_ctili.htm. Žiūrėta 2007-12-22.6 Bulgakovas S. Stačiatikybė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 2006. P. 214.7 http://www.ukoha.ru/article/ludi/6koly_i_ctili.htm. Žiūrėta 2008-01-05. 8 Креховецький Я. Богословя та духовність ікони. Львів: Свічадо. 2005.9 http://www.ukoha.ru/article/begin/cvet_v_ikone777.htm. Žiūrėta 2008-01-05.10 http://www.ukoha.ru/article/podlinno/4to_takoe_ikonografia.htm. Žiūrėta 2008-01-05.11 Журунова Т. Подільська ікона // Народне мистецтво. 1998. № 1-2. C. 48–53.12 Губарь. Ten pat.13 Пархоменко I. Датовані ікони державного художнього музею // Образотворче мистецтво.

1992. Nr. 2. Київ.14 Užkarpatės regiono J. Bokšajaus vardo muziejus.15 Губарь. Ten pat.16 Ten pat.17 Tarandaitė D. Tapyba, skulptūra, grafika. XIV–XX a. pradžia. Vilnius. 2003.

LITERATÛRA IR ÐALTINIAI

1. Bulgakovas S. Stačiatikybė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai. 2006.2. Tarandaitė D. Tapyba, skulptūra, grafika. XIV–XX a. pradžia. Vilnius. 2003.3. Губарь О. Народная икона Центральной, Левобережной и Южной Украины XVIII–XX столетий.

Одеса. 1997.4. Журунова Т. Подільська ікона // Народне мистецтво. 1998. № 1-2. C. 48–53.5. Киприанович Г. Я. Исторический очерк православия, католичества и унии в Белоруссии

и Литве. Минск: Издательство Белорусского Экзархата. 2006.6. Креховецький Я. Богословя та духовність ікони. Львів: Свічадо. 2005.7. Пархоменко I. Датовані ікони державного художнього музею // Образотворче мистецтво.

1992. Nr. 2. Київ. 8. Свенціцька В. І., Откович В. П. Українське народне малярство XIII–XX. Київ: Мистецтво. 1991.9. www.ukoha.ru.

Gauta: 2014 12 29Parengta spaudai: 2015 04 17


Marija GRINIUK, Rûta JANONIENË

TECHNICAL AND ICONOGRAPHICAL PECULIARITIES OF 19TH CENTURY ICONS OF PODOLIA REGION (UKRAINE) S u m m a r y

19th century folk icons of Podolia region (Ukraine) were not taken into consideration by art critics as histori-cally valuable until the late 19thcentury.ThefirstarticlesdevotedtothisthemebyL. Popova,V. SvencickayaandV. Otkovichappearedinthemid80’s.

Podolia region icons differ technically compared to icons of other regions of the same period, since paint-ersofPodolia region iconswere thefirst to startusingcanvas.Thismayhavebeen influencedbyWesternEuropean artists or may have been a solution of the lack of wood industry in the region. Painting technique is oilpainting.Besidesiconsoncanvastherearealsoafewonwood.Theiconsmakeup3maingroupsbysize:icons on canvas which were painted for the interiors of churches are 140–170 cm long and narrow – 50–70 cm wide; icons on canvas which were placed in the interiors of houses are 52 x 82 cm; the third group is icons on wood – 35 x 26 or 40 x 30 cm.

Stylistically Podolia region icons differ from icons of other regions in realistic painting of faces and hands offigures, although thebackgroundandclothes still remain indecorative style.Thecoloursarebrightbutneverdissonant.Themostcommoncoloursofbackgroundsaredark.Thestyleoftheseiconsisbasedonfolktraditions.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: barokas, bruožai, Dievo Motina, folkloras, drobė, ikonos, Išganytojas, gruntas, me-džio lenta, Podolės regionas, tapyba, Ukraina, stilistika, šventieji.

KEY WORDS: baroque, features, Mother of God, folklore, canvas, icons, Savior, primer, wood board, Podolia region, painting, Ukraine, stylistics, saints.

Marija GRINIUK – gimė 1984 m. 2006 m. suteiktas tapybos restauravimo bakalauro laipsnis (Nacionalinė vaiz-duojamosios dailės ir architektūros akademija, Kijevas, Ukraina). 2008 m. įgijo tapybos restauravimo magistro laipsnį (Vilniaus dailės akademija). Nuo 2012 m. studijuoja Jutlandijos meno akademijoje (Danija), nuo 2015 m. – pedagoginės studijos UCC Northsealand (Danija). Jorno muziejaus archyvuose tyrinėja Asgerio Jorno kūrybą ir Rytų Europos kultūrą. 2014 m. leidinyje „Anti-Asger“ (Jutlandijos meno akademija, Danija) publikavo straipsnį „Asgeris Jornas ir Rytų Europos kultūra“.

Marija GRINIUK – born in 1984. In 2006 received bachelor degree in painting conservation (National Academy ofFineArtsandArchitecture,Kiev,Ukraine).In2008receivedmasterdegreeinpaintingconservation(VilniusArtacademy,Lithuania).From2012studiesat theJutlandArtAcademy(Denmark), from2015–pedagogicalstudies at UCC Northsealand (Denmark). Research work at Museum Jorn archives on Asger Jorn and East Euro-pean Culture.

Rūta JANONIENĖ – meno istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institu-to vyriausioji mokslo darbuotoja. Tyrinėja LDK sakralinio meno paveldą, XIX a. Lietuvos dailę.

Rūta JANONIENĖ – Art historian, PhD, senior researcher at Art History Institute of Vilnius Art Academy. Ex-plores the sacral art heritage of the Grand Duchy of Lithuania and 19th century Lithuanian art.

ukrainos podolës regiono xix a. ikonø techniniai ir ......no xix a. ikonų paroda kijevo Šv....

Documents