1

Žiežmarių mokyklos–darželio mokinių sukurtos pasakosPasakas redagavo Vytautas V. Landsbergis2013 m. birželio 3–5 dienosŽiežmariai

Apie pAukščius ir žvėris

2

3

Kartą gyveno liūtai džiunglių karaliai. Jiedu buvo labai seni. Jie neturėjo vaikų, o sostą vis tiek reikėjo kam nors palikti. Tad paskelbė rungtynes.

Karalius visiems pasakė:– Kas norite paveldėti mano sostą, turite nubėgti 259 kilometrus. Tada bus matyti, kas

gali būt karalium.Ne visi norėjo bėgti, bet vienas piktas leopardas išėjo į priekį ir sako:– Aš noriu nubėgti tuos 259 kilometrus.Tai išgirdęs karalius išsigando. Jis nenorėjo, kad jo karalystę užvaldytų leopardas – jo

didelis ir piktas priešas. Nes tada bus tik blogis, blogis ir dar kartą blogis. Liūtas susikvietė visus kitus greitus džiunglių žvėris ir tarė jiems:

– Leopardas negali laimėti! Jeigu jis laimės, jūs neturėsit ramaus gyvenimo, nes jis yra labai piktas ir labai, labai blogas! Ereli, gal tu gali?

– Ką galiu?– Nuskristi 259 kilometrus.– Negaliu, man sužeistas snapas.– Tai gal pasveiksi iki rungtynių.– Gal. Nors iš tiesų bijau, kad snapas gali nespėti sugyti.Staiga į priekį iššliaužė kobra ir tarė ereliui: – Aš turiu stebuklingų gyvačių nuodų, jeigu suleisiu tau jų labai nedaug, tada tu nenu-

mirsi, o tik pasveiksi.Erelis linktelėjo galvą ir kobra jam suleido stebuklingų vaistų. Prabėgo trys savaitės ir atėjo rungtynių diena. Erelis sportavo, mankštino snapą visas tris

savaites. O leopardas nieko nedarė, tik sėdėjo ir žiūrėjo į gražų, giedrą dangų.– Stokit prie starto! – lenktynių dieną sušuko senasis džiunglių karalius. – Sėkmės!Ir prasidėjo varžybos. Leopardas lėkė, net dūmai rūko, tačiau erelis irgi nenusileido –

skrido kaip dykumų viesulas. Po dvidešimties minučių prie finišo pirmasis išsiveržė leopar-das, bet erelis jį aplenkė ir lenktynes laimėjo.

Karalius liūtas tai pamatęs labai apsidžiaugė – apkabino erelį ir pasveikino. O tada paskelbė:

– Antrasis džiunglių karalius – erelis!!! Tegyvuoja karalius, pasveikinkime jį! Leopardas taip susinervino, kad norėjo tučtuojau erelį nudobti ir suėsti. Bet suprato,

kad jo vis tiek niekas neišrinks karalium. Geriau viską apmąstęs jis net susidraugavo su ereliu. O kiti irgi gyveno ilgai ir laimingai.

DeimAntė kArengAitė

4

5

6

Vieną vakarą kačių šeima valgė vakarienę. Ir kačiukas Pilkis sako:– Rytoj aš žaisiu su katyte Muse ir šuniuku Meškučiu.

Tėvai atsako: – Gerai... Bet tik mūsų namo kieme.

Kačiukas supyko: – O gal aš noriu nueiti ir pas juos į svečius.

Bet mama tik galvą papurtė: – Aš einu į darbą, o tėtis medžiot. Tu negali eiti pas draugus.

Visi sugulė. Atėjo rytas. – Laikas į mokyklą, – šaukia mama. Užsidėjo Pilkis kuprinę ir bėga pusryčių valgyt. Pavalgęs

drožia į mokyklą. Pakeliui sutiko pudelę pagyruolę vardu Gėlelė. Toji staiposi, užsidėjus karo-lius ir karūna, demonstruoja savo sidabrinius batelius. Batelis triokšt! Keberiokšt! Kaip krito Gėlelė ir net kačiuką nugriovė. Pudelei lūžo koja, kačiukui letenėlė.

Tą dieną kačiukas Pilkius taip ir nenuėjo į mokyklą. Paršlubavo Pilkis namo ir laukia ma-mos. Praėjo valanda. Mamos nematyt. Susibintuoja kačiukas leteną, jau kažkas tuksena į duris.

– Kas ten? – klausia kačiukas. – Čia mes, katytė Musė ir šuniukas Meškutis. – Ai, čia jūs! Ateikit! – Labas, matėm kas atsitiko. Kaip jauties? – Gerai. – O tu gali eiti į lauką? – Taip. – Einam prie miško. Mačiau ten pieną parduoda.

Visi išėjo. O žiūri – prie miško nieko nėra. Sutemo. Vilkai tolumoj pasirodė. Draugai išsigandę bėgo į visas keturias puses – vos rado kelią namo. O Pilkis bėgo visai į kitą pusę. Ir taip visą naktį.

Prašvito, visur rasos lašeliai. Išsigando mažylis. Bet netikėtai pasirodė šernas. – Laba diena, – sako kačiukas nusiminusiu balsu. – Labas, kas atsitiko?– Aš pasiklydau.– Kokia nelaimė? O kas atsitiko rankai?– Pudelė su sidabriniais bateliais nugriuvo ir aš nugriuvau. Taip ir susilaužiau ranką.– Nieko, gydytojas genys sugydys.– O kur jis gyvena?– Eime, aš tau parodysiu kelią.

Taip šernas su kačiuku ir nukeliavo pas genį.– Laba diena, daktare. Aš susilaužiau ranką.– Nieko, sutvarkysim!

Daktaras pasirūpino.– O kaip aš grįšiu namo?– Ežys žino visus kelius, kurie eina pro šį mišką. Jis ir parves.

Pasikvietė jie ežį. Ežys parodė kelią. O Pilkio tėvai kad verkė, kad raudojo, kai grįžę namo nera-do vaikelio! Tik girdi rytą kažkas brazdinasi aplink duris. Po poros minučių pasirodė kačiukas. Tėvai išbučiavę jį pasakė, – daugiau mūsų nepalik.

Visi gyveno ilgai ir laimingai.

JustinA venckutė

7

Gyveno kiškelis vardu Drąsutis. Jis labai mėgo keliauti. Kartą jis sugalvojo nukeliauti į Afriką. Susikrovė daiktus ir iškeliavo. Beeidamas susitiko lapę.

Lapė ir klausia kiškio: – Kur eini, Drąsuti? – Einu į Afriką – atsakė kiškis. – O nebijai? – Ne, ko man ten bijot! Juk aš Drąsutis! Eina eina ir sutinka vilką. Jis ir klausia: – Kur eini, Drąsuti, – klausia vilkas. – Einu į Afriką, – atsako Drąsutis. – O nebijai? – O ko man bijot! Juk aš Drąsutis! Ėjo ėjo, ėjo ėjo ir priėjo jūrą. Ten gyveno banginis Malis. Susidraugavo Drąsutis su Maliu

ir paprašė, kad banginis nuneštų jį į Afriką. Banginis sutiko ir nuplukdė Drąsutį Afrikon. Tačiau Afrikoje kiškį užpuolė liūtai ir gepardai. Drąsutis taip išsigando, kad išmoko bėgti

greičiau net už gepardą... Vos sveiką kailį išnešė. – Noriu namo, nebenoriu Afrikos, – uždusęs po Afriką lakstė Drąsutis, kol vėl atsidūrė

prie jūros. Tada Malis užsisodino jį ant nugaros ir parplukdė atgal į Lietuvą. Miške kiškis sukvietė visus žvėris, papasakojo viską ir pasakė, kad jis yra kiškis bailys, nes

labai išsigando gepardų ir liūtų. Nuo to laiko visi kiškį ir vadina Drąsučiu Bailiu.

AurimAs morkūnAs

8

9

10

Vieną kartą gyveno tigras vardu Aleksas. Eidamas per mišką jis pamatė krūmą ir norėjo jį peršokti.

Skrisdama pro šalį varna jam sako:– Jau geriau nešok.– Ne, varna, šoksiu, – pasakė Aleksas.

Tigras šoko ir įkrito į duobę. O toje duobėje gyveno ragana.– Aš tave paversiu viščiuku, – sako ragana.– Nepaversi, – riaumoja tigras.

Ragana išsitraukė burtų lazdelę ir pavertė jį viščiuku. Viščiukas išsigandęs išsikapstė iš duobės ir puolė ieškoti kitos gerosios raganos. Keliavo daug dienų ir daug naktų. Suradęs gerąją raganą, nuėjo pas ją į namelį ir paprašė atversti jį į tigrą. Geroji ragana ilgai galvojo, kol sutiko. Kai tik ji atvertė jį tigru, jis laimingas išbėgo ir daugiau niekada nešokinėjo per krūmus.

vykintAs petrylA

11

Gyveno kartą ežys vardu Burbius. Burbiumi jį praminė todėl, kad jis visada kažką burbėdavo panosėje, ypač kai supykdavo.

Vieną dieną Burbius išėjo grybauti į mišką. Tada buvo dar tik pavasaris, tačiau Burbius visad susipainiodavo, koks kada metų laikas. Visi žvėrys jam sakė, jog dabar pavasaris, tačiau jis purtė galvą ir burbėjo, kad ruduo.

Beburbėdamas Burbius išalko ir užsimanė užkrimsti grybų. Ieškojo po visais lapais, net ir tarp samanų, bet niekur nerado nei vieno sukirmijusio grybuko. Supykęs ir vėl pradėjo burbėti:

– Ką gi man dabar daryti? Aš žiemą mirtinai sušalsiu nei valgęs, nei gėręs.Grįžęs namo atsisėdo ant sofos ir galvoja, ką gi jam daryti. Ir nusprendė, jog reikia

išvaikščioti visus apylinkės miškus. Pradėjo nuo Vilniaus apylinkių. Atėjo Burbius į pirmą mišką ir čia jo vos nesuvažinėjo mašina. Burbius ir vėl ėmė burbėti:

– Aš tiek daug nuėjau, o čia manęs vos mašina nesuvažinėjo. Aš taip supykau, kad net mašinos ratus susprogdinau.

Įžengė ežys į mišką ir vaikštinėja. Staiga iš krūmo išlindo lapė ir klausia ežio:– Kur vaikštinėji?– Grybų ieškau, – atsakė ežys.– Juk dabar pavasaris, – šyptelėjo lapė.– Nejuokink manęs,– atsakė ežys, – dabar ruduo.Lapė ir sako sau tyliai:– Aš tokio kvailio net ėsti nenoriu, dar kvailumu užsikrėsiu.Eina ežys toliau ir burba po nosimi:– Kvaila lapė, net nežino, koks dabar metų laikas cha,cha, cha!Vaikštinėja ežys toliau ir jį užpuolė vilkas. Vilkas rėkia:– Aū, aū, aū! Aš pats alkaniausias vilkas! Opa! Kas čia toks? Ežys?! Kur keliauji? – Aš grybų ieškau,– atsakė ežys.– Supratau.– O kiek jums metų, pone ežy?– paklausė vilkas.– Man jau penkiasdešimt dveji.– Fū!– suriko vilkas. – Tamstos mėsa tikriausiai jau bus supuvusi!– Pats tu supuvęs!– atsakė ežys. Įdūrė vilkui į ranką ir išėjo. O vilkas staugė, kiek tik galėjo.Eina ežys toliau, žiūri kabo ženklas – „ATSARGIAI LOKYS“. Tačiau Burbius nekreipia

dėmesio, burba po nosim ir staiga ant jo vos neužkrenta lokys.– Atsargiau!– suriko ežys. – Tu ką, gal nematai, kad aš buvau savo draugės gimtadienyje ir nebegaliu paeiti! – suriko

lokys ir nešleivojo sau. Po minutės išbėgo dar du neblaivūs lokiai. Ežys ir klausia:– Dar bus?!Praėjo daug laiko ir nieko nebuvo. Po to Burbius susiprato, jog dabar iš tiesų pavasaris.– Jie buvo teisūs,– tarė ežys, ir grįžo laimingas namo.

ArnAs pArniAuskAs 12

13

14

Vieną kartą gyveno pelytė vardu Minkė. Ji turėjo du labai aštrius dantukus. Su jais viską ir griauždavo. Ji griaužė žmonių lovas, vaikų minkštus žaisliukus ir daug kitų labai vertingų daiktų. Bet atėjo laikas, kai žmonės supyko ir išvijo pelytę iš namų. Ji klaidžiojo visur, kol galiausiai priėjo didžiulį mišką. Ten susitiko daug žvėrelių, tarp jų ir kiškį Kolį.

– Kur čia slampinėji po svetimas valdas? – nedraugišku balsu paklausė kiškis. O Minkė atrėžė:

– Nesvaik, čia ne tavo valdos ir man neįsakinėk, kur turėčiau eiti. Tuomet Kolis sumąstė: – Bus sąžiningiausia, jei padarysime kokią nors sunkią rungtį – tada ir pažiūrėsime kieno

čia valdos. Užduotį sugalvojo mažoji pelytė ir apie ją papasakojo kiškiui: – Reikės nubėgti iki didžiulių krūmų, kas nubėgs pirmas, tas laimės. Kiškis nudžiugęs išdidžiai tarė: – Vieni juokai tiek nubėgt, bent jau man! Ir pasileido bėgt – bet kiškis šoko per krūmą ir rakštį kojon įsidūrė. Taip rungtį pirma

įvykdė pelytė Minkė, o kiškis prieštaravo: – Tu sukčiauji! Pelytė tarė: – Galim dar kartą bėgti, jeigu tu netiki. Ir jie vėl bėgo. Šį sykį iki ąžuolo. Dabar kiškis užkliuvo už baravyko ir nugriuvo, o pelytė

ir vėl atbėgo pirma. – Gerai, tu laimėjai, – galop pasidavė Kolis. Kiškiui pasidarė gėda, kad prieš tokią mažą būtybę pralaimėjo ir susigėdęs nustriksėjo į

savo urvelį.

elzė vAitkevičiūtė

15

Kartą gyveno vilkų šeima. Vyriausias iš jų buvo tėvas Halfas, dar mama Kalina ir trys broliukai: vyresnėlis Kotas ir dvynukai Lanas ir Menis.

Vieną dieną motina su tėvu išėjo medžioti ir liepė Kotui saugoti broliukus. Po kiek laiko juos užpuolė kitų išbadėjusių vilkų gauja. Kotas negalėjo apginti broliukų, tad jie ėmė bėgti kuo toliau į mišką. Bet pasiklydo ir dar labiau nutolo nuo savo namų. Ėmė temti.

Netrukus bėgliai pamatė išraustą urvelį po medžio šaknimis. Ten ir apsistojo. Po kiek laiko Kotas nutarė eiti paieškoti maisto. Broliams liepė uždengti urvelį, kad niekas neįlįstų.

Ieškodamas maisto Kotas klaidžiojo per visą naktį, o paryčiui sutiko savo mamą ir tėtį. Jis viską papasakojo, kas buvo atsitikę, ir tada visi kartu nubėgo prie urvelio. Tačiau čia nebera-do dvynių. Kotas jautėsi kaltas, kad paliko juos vienus. Galvojo, kad brolius suėdė ta pati išbadėjusių vilkų gauja. Nusiminę tėvai ir Kotas grįžo namo.

Bet pasirodo, viskas įvyko visiškai kitaip: vilkiukai tame urve rado kurmio urvelį ir įlindo į jį. O kurmis buvo labai žiaurus ir vilkiukus įkalino savo požeminiame kalėjime. Ir ėsti jiems davė tik sliekus ir kirminus.

Tačiau vilkiukai buvo gudrūs. Jie nei sliekų, nei kirminų neėdė, bet sutarė su jais gražiuoju:

– Mes nūsų neėsime, jei iškasit mums dar vieną tunelį, pro kurį galėsime pabėgti. Sliekai ir kirminai tuoj pat sutiko. Kasdami tunelį kirminai sutiko daug savo giminių ir

draugų, paprašė jų pagalbos. Kai tunelis buvo baigtas, vilkiukai pabėgo pas savo tėvus ir viską jiems papasakojo. Tėvai vilkai nusprendė pamokyti kurmį.

Įbėgę į kurmio urvą vilkai rado žiaurųjį kalėjimo prižiūrėtoją ir atėmė jo akinius. O be akinių kurmis negalėjo nieko matyti. Kurmis ilgai atsiprašinėjo ir žadėjo pasitaisyti. Vilkai jam atleido, bet įspėjo:

– Jei dar kartą sužinosime, kad tu kažką pavogei, nagus nukirsime. Išsigandęs kurmis daugiau niekad nebuvo iškilęs į paviršių.

DomAs JAnuškevičius

16

17

18

Vienoje dirvoje gyveno sliekas. Jis buvo labai ilgas ir labai gražus. Jo kūnas buvo nei rudos, nei raudonos spalvos. Tik jam vis nesisekdavo. Tai varna vos nesulesė, tai meškeriotojas vos nepagavo. Todėl visi ir vadino jį Nelaimėliu.

O štai vieną vakarą užklupo labai didelė liūtis. Smarkiai griaudžiojo. Stiprus lietus sugriovė slieko požeminį urvą. Sliekas neturėjo kur gyventi.

Tada sliekas nušliaužė pas skruzdėlytes, nes visas jo urvas buvo užneštas eglių spygliais. – Padėkit man, nebeturiu kur gyventi! – maldavo jų sliekas. Skruzdėlytės sutiko padėti. Dirbo vieną, antrą, net ir trečią valandą. Pagaliau darbą baigė,

urvas tapo švarus. Sliekas joms atsidėkojo ir skruzdėlytės sugrįžo į miške esantį skruzdėlyną.Kitą dieną sliekas sugalvojo aplankyti giminaičius. Keliavo keliavo, tik girdi: – Kar, kar, kar...Apsidairė sliekas, bet nieko nepamatė. Keliauja toliau. Vėl girdi: – Kar, kar, kar...Apsidairė sliekas ir – o siaube, – varna taikosi jį sulesti. Nelaimėlis puolė lįst į žemę, bet

nespėjo – varna jį pagavo, ir jau les... Bet čia atsitiko stebuklas! Varną užpuolė išbadėjusi lapė ir toji, slieką pametusi, dabar turėjo grumtis su lape.

O sliekas tęsė kelionę toliau, kol nukeliavo pas savo giminaitį. Pusbrolis jį pavaišino skania arbata su sausainiais. Netrukus atėjo metas grįžti namo. Apsiverkė Nelaimėlis ir pasiskundė, kad jam namie gyventi labai nesiseka. Tai meškeriotojas, tai varna, tai dar kokia bėda... Gimi-naitis susigraudino ir pasiūlė likti gyventi pas jį. Sliekiukas sutiko. Nuo to laiko jie abu gyveno draugiškai ir baigėsi visos slieko Nelaimėlio bėdos.

mAtAs kurAuskAs

19

Kartą gyveno du kurmiai. Jie buvo kaimynai ir dažnai pykdavosi. Vieną dieną taip susipyko, kad pradėjo net akmenimis mėtytis. Vienas kitam vos akių neišmušė, vos kailio nenuplėšė. Staiga pamatė ateinantį kurmių karalių. Iškart nubėgo, sulindo į namus ir dreba. Iš baimės pilnas kelnes pridėjo, nes žinojo, kad nieko gero nebus. Taip ar taip teks išlįsti iš urvų.

Karalius priėjo ir tarė:– Ei, mušeikos, lįskit laukan... Įvykdykite vieną užduotį. Jei neįvykdysite, tai amžinai liksite

po žemėmis ir daugiau niekad nesusitiksite.Vienas iš kurmių ir sako:– Na ką. Reikia vykdyti karaliaus įsakymą, nes išties nebus ką veikti, jeigu niekad nebesus-

itiksime. Sakyk, karaliau, ką reikia daryti?Karalius sako:– Užlipkite į patį aukščiausią pasaulio kalną ir parneškite man mėlyną brangakmenį.Dienų dienas jie ieškojo aukščiausio kalno pakol surado. Vienas iš jų vos nenukrito,

pamatęs tokį aukštą kalną. Lipo visą savaitę, kol šiaip ne taip užlipo. Pailsėjo ir ėjo ieškoti to akmens, kurį rast įsakė didysis karalius. Vargais negalais pasisekė rasti mėlynąjį brangakmenį. Kurmiai rausėsi po žemėmis, knisosi, visus nagus nusilaužė, kol rado žaižaruojantį mėlyną deimantą, labai giliai užkastą ir įvyniotą į popierių. Paėmė ir kuo greičiau bėgo namo. La-bai sunkiai nulipo nuo kalno, kūliais nuriedėjo. Parbėgę rado karalių belaukiantį. Padavė jam brangakmenį, o karalius tuoj įsidėjo tą papuošalą savo karūnon.

Kurmiai jau susiruošė eiti. Tik staiga karalius sako:– Dabar noriu paprašyti susitaikyti.Kurmiai norom nenorom susitaikė ir laimingai gyveno.

solveigA BeliJūtė

20

21

22

Ledynuose gyveno daug pingvinų. Mamos perėjo kiaušinius. Jos labai pavargo, išalko ir išėjo ieškoti maisto. O kiaušinių saugoti liko pingvinai tėčiai.

Praėjo savaitė, antra, trečia, bet mamos vis dar negrįžo. Siautė didelės pūgos. Tėčiai irgi negalėjo taip ilgai tverti be maisto, tad išėjo ir jie ieškoti ko nors pavalgyti. Šalia pingvinų gyve-no jų priešės – žuvėdros plėšikės, jos labai mėgo valgyti pingvinų kiaušinius. Jos pastebėjo, jog kiaušinius saugo tik vienas tėtis pingvinas ir puolė grobį. Vargšas tėtis visaip stengėsi apsaugoti kiaušinius, bet kai kurių apsaugoti nepavyko.

Po kiek laiko grįžo mamos ir vėl kiaušiukus saugojo jos. Sugrįžo ir tėčiai, sočiai pavalgę. Tada pradėjo ristis pingvinukai. Kai kurios šeimos turėjo po vieną pingvinuką, o kai kurios net po du. Visi buvo laimingi. Mamos pamaitino savo vaikučius, bet vienas pingvinukas – Lolo – vis dar buvo alkanas. Jis prašė dar ir dar.

Be to, jis buvo labai smalsus. Lolo vaikščiojo aplinkui pingvinus ir ieškojo su kuo susidrau-gauti. Netrukus Lolo susidraugavo su Pepe, kuri augo viena ir neturėjo draugų.

Lolo ir Pepė ėjo į pingvinų vaikų darželį. Jie ten mokėsi čiuožti pilvu ir nugara, mokėsi plaukti, voliotis sniege. O senelis Pigas juos mokė gyvenimo išminties – jis pasakojo vaikams ir apie pavojingus gyvūnus, ir apie gerus žmones. Jis aiškino, kad jūrų leopardas yra labai plėšrus, plėšri ir orka, ji labai stipri ir gali sudraskyti bet ką. Ir liepė saugotis jos, neplaukioti vieniems ant ledo lyčių, kad kartais orka nepagautų.

Kartą po pamokų pingvinukai turėjo eiti namo, bet Pepė ir Lolo nepaklausė senelio, nuėjo paplaukiot ant ledo lyties ir įlūžo. Vaikai įkrito į vandenį, o srovė juos tuoj nunešė toliau nuo namų. Iš to išgąsčio Lolo net plaukti išmoko. Plaukė ir Pepė. Staiga juos užpuolė didžiulė orka. Pingvinukai vėl užšoko ant ledo lyties ir ėmė mėtyti į orką aštrius ledo gabalus. Ta supyko ir nuplaukė sau.

Nors pingvinukai ir labai bijojo, tačiau yrėsi namų link. Jiems pasisekė ir vaikai laimingai pasiekė namus.

Tą dieną Lolo ir Pepė pasimokė, kad reikia senelio klausyti ir eiti iš darželio tiesiai namo.

rokAs lesevičius

23

Kartą kažkur Afrikos pakrašty gyveno graži gepardų pora Gergreitis ir Upsytė.Gergreitis tokį vardą gavo todėl, kad ankstų rytą atsikėlęs ir pasimankštinęs galėdavo

pasiekti net 1507 km/val. greitį. O Upsytė gavo tokį vardą dėl to, kad visus negerus darbus padarydavo netyčia.

Ir štai vieną saulėtą dieną jiems gimė mažytis gepardas, tiksliau, ne gepardas, o mažytis gepardžiukas.

Jie buvo laiminga šeima iki tol, kol neužėjo didžiosios smėlio audros. Laimingoji šeima pasislėpė oloje. Ten jie slėpėsi kokias dvi dienas, kol mažylis gepardžiukas panoro išeiti į lauką. Ir staiga siaubingas vėjas atplėšė jį nuo žemės ir pradėjo nešti vis tolyn ir tolyn. Tėvai dar norėjo jį gelbėti, bet tai buvo beviltiška. Jis nuskriejo tarsi lengva plunksnelė. Skrido mažasis gepardas per visą Ramųjį vandenyną. Nusileido ant kieto paviršiaus. Atvykėliui buvo šalta, bet ne per daug, nes jis jau turėjo purų, šiltą kailiuką.

Gepardžiukas iš pradžių nesuprato kur esąs. Jis pradėjo eiti per kalnus, o nusileidęs nuo kalno pamatė didelį pingvinų būrį. Ir labai nudžiugo juos pamatęs. Prie jų priėjęs gepardžiukas maloniai nustebo – daugelis pingvinų su juo sveikinosi. Staiga pro pingvinų būrį prasibrovė vyriausiasis pingvinas. Jis gepardžiuką pasikvietė į savo dviejų kambarių ledo tunelį. Pasisodi-no prie stalo, padėjo lėkštę lašišos, davė atsigerti eršketų ikrų kompoto. Gepardžiukas jo ir klausia:

– O jūs mane pažįstate?– Kaip nepažinosiu? – atsakė jis, – tavo prodėdė baltasis tigras tiek apie tave pasakojo.– O gal žinote, kaip man grįžti atgal į Afriką? – klausinėjo gepardžiukas.– Dabar netoliese apsistojęs mokslininkų laivas, – atsakė pingvinas. – jei tu įliptum į jį,

manau, kad jis tave parplukdytų.Kaip tarė, taip ir padarė – įlipo į laivą ir išplaukė. Bet mokslininkų laivas buvo ne iš Af-

rikos, o iš Lietuvos zoologijos sodo.Gepardžiuką uždarė į erdvų, patogų narvą. Ten jis buvo laimingas: turėjo draugų ir maistą

gaudavo nemokamai – net dirbti nereikėjo.Po 15 metų jis susirado panelę, jie turėjo tris vaikus: Mažylį, Juodę ir Baltį. Jie gyveno ilgai

ir laimingai. O Smalsučio vardą gavo todėl, kad per savo smalsumą apkeliavo pusę pasaulio.

rokAs kAncleris

24

25

26

Vieną kartą miške gyveno du vagys – vilkas Vagišius ir varna Gudruolė. Jiedu buvo geri draugai.Kartą jie sugalvojo apvogti žvirblį ir kiškį. Naktį, kai visi miško žvėrys užmigo, varna nuskrido pas genį, kad padėtų įsilaužti pas žvirblį ir snapu prakaltų jo namelyje skylę. O vilkas nuskubėjo pas kurmį ir paprašė, kad iškastų tunelį po kiškio nameliu. Vagystė pavyko.

Paskui nutarė apiplėšti ir kitus miegančius miško žvėrelius. Taip jie pagrobė visas žvėrelių maisto atsargas.

Po kiek laiko grobikai susitiko po didžiuoju ąžuolu su visais pavogtais daiktais. Vagišiai paslėpė pavogtus daiktus toli toli.

Išaušus rytui, miško žvėreliai pabudo ir nuliūdo, neradę savo daiktų. Bandė ieškoti, bet niekur nerado. Tada žvėreliai nusprendė kreiptis pas miško karalių briedį Stipruolį. Jie pasiskundė karaliui, jog neteko savo maisto atsargų žiemai ir dabar mirs iš bado.

– Neliūdėkit. Aš rasiu jūsų pagrobtą maistą, – paguodė Stipruolis.Kitą dieną jis išvyko į kelionę. Jis apkeliavo visą Lietuvą, Latviją, bet niekur nieko nerado.

Jau buvo beprarandąs viltį, bet tada išgirdo giedant lakštingalą, kuri jam viską papasakojo:– Kažkada tu mane radai mažą, iškritusią iš lizdo ir išgelbėjai – įkėlei su savo ragais atgal į

medį. Užtat dabar aš tau atsidėkosiu. Tavo ieškomos maisto atsargos yra nugabentos toli toli. Bėk paskui mane, o aš skrisiu priekyje.

Taip jie iškeliavo, kol visą grobį rado Rusijos miškuose. Sugrąžino briedis maistą žvirbliui ir kiškiui, o Vilką Vagišių ir varną Gudruolę ištrėmė iš savo miško. Kad jų nė kvapo neliktų.

lukAs vištorskis

27

Vieną kartą gyveno višta Paula ir gaidys Diegas. Jie turėjo viščiuką, kurio vardas buvo Pikis. Tėvai labai jį mylėjo ir saugojo. Kartą, kai višta ir gaidys jau buvo sugulę, pro tvartą sliūkino vil-kas. Jis pamatė mažą viščiuką, pagrobė jį miegantį ir nusinešė į savo urvą. Ryte višta su gaidžiu atsikėlę pamatė, kad viščiuko nebėra tvarte. Išsigando tėvai ir pradėjo visur ieškoti viščiuko. Bet niekur surasti jo negalėjo.

Tuo metu vilkas savo urve jau ruošėsi suėsti viščiuką. Bet pro šalį ėjo ežys, kuriam įkando uodas ir ėmė niežtėti šoną. Ir nutarė ežys pasikasyti šoną į vilko namo duris. Vilkas išgirdo už durų krebždesį ir tuoj išlindo pažiūrėti, kas čia trukdo jam pusryčiauti. Vilkas paliko pravertas duris, o viščiukui Pikiui tik to ir reikėjo. Jis puolė pro duris ir pasileido lėkti namų link. Tačiau netoli vilko urvo buvo iškasta baisi duobė. Belėkdamas Pikis į ją įkrito. Cypsi išsigandęs ir galvoja:

– Dabar tai man galas!Bet atsitiko stebuklas – per girią skrido kregždė. Ji buvo viščiuko mamos draugė. Kregždė

pamatė duobėje išsigandusį viščiuką, priskrido, pagriebė Pikį ir parskraidino namo. Višta ir gaidys labai apsidžiaugė, o vilkas taip ir liko alkanas. Ėjo ieškot sau kito viščiuko, bet įkrito į duobę ir nusilaužė uodegą.

ugnė kisnieriūtė

28

29

30

Sename tvarte gyveno keistas paršiukas. Jį visi vadino Kvaileliu. Paršiukas neturėjo draugų. Jo kaimynas, paršas vardu Protinguolis, nuolat iš jo šaipydavosi. Tuomet paršiukas nuliūsdavo ir pradėdavo kalbėtis pats su savimi. Visi aplinkiniai paršai suklusdavo ir pradėdavo šnibždėtis:

– Su kuo jis čia kalba?Vieną karštą vasaros naktį Kvailelis pabudo, nes išgirdo keistus garsus. Jis pramerkė akis ir

pamatė, kad visi jo kaimynai paršai verkia. Kvailiukui jų buvo labai gaila.– Galas žino, ko jie verkia? – pamanė jis. – Turbūt jiems negera. Aš jiems darysiu gera, tai

ir jie man atsakys tuo pačiu. O gal ne… Pamąstęs nutarė eiti pasiklaust jų, kas atsitiko, ko jie verkia ir ar gali jiems kuo nors padėti.

Kaip tarė paršiukas, taip ir padarė.– Sergame labai sunkia liga – vėjaraupiais, – suaimanavo šie.– Aš jums padėsiu, – tarė paršiukas.– Kuo tu gali mums padėti, būdamas toks mažas ir… kvailas, – spyriojosi šie.– Aš ne kvailas, tikrai galiu jums padėti.– Nevark, – dvejojo šie.– Žinau pačius veiksmingiausius vaistus šiai ligai gydyti. Tik jie labai toli.– Kur tie veiksmingiausi vaistai?– Netoli Vilniaus, – rimtai atsakė paršiukas – tie ypatingieji vaistai yra rugiagėlės! Kas jų

suvalgo, iškart pasveiksta.– Netikim tavim, nes tu tikras Kvailelis, – kriuksėjo sergantys paršai.Niekam nieko nesakęs mažasis paršiukas iškeliavo į Vilnių ieškoti mėlynosios rugiagėlės.

Kelionė nebuvo lengva, reikėjo įveikti daug kliūčių. Pirmiausia reikėjo įveikti didžiulio voratinklio pinkles, tuomet upės žabangas. Įdomiausia paršiukui buvo skristi milžiniškam gandrui ant nugaros. Skrisdamas jis nukrito ir netoli Vilniaus sutiko ežį Spyglių. Jo paršiukas labai išsigando, bet vėliau geriau susipažinęs draugavo visą kelionę iki Vilniaus, Rugių kaimo. Atkeliavęs jis nuskynė trylika rugiagėlių ir skubėjo namo pas savo naujuosius bičiulius.

Pamatę grįžtantį paršiuką su rugiagėlėmis burnoje, naujieji draugai nustebo. O kai suvalgė rugiagėlių ir pasveiko – nuo to laiko paršelio jau niekas nevadino Kvaileliu, su juo draugavo visi tvarto gyventojai.

gintArė kArengAitė

31

Vieną kartą girioje gyveno meškų šeima. Tėtis buvo vardu Renas, mama vardu Rudė, o du meškiukai – Tena ir Tadis. Vieną dieną visi išėjo medaus kopinėti ir pamatė netoliese slampinėjantį vilką Vincą. Tadis labai išsigando ir ėmė bėgti, palikęs savo šeimyną. O Vincas pradėjo jį vytis. Tadis bėgo bėgo ir pasislėpė kiškio urve. O Vincas urzgia prie angos:

– Išlįsk! Aš tave suėsiu!Urvelyje miegojo kiškis. Pamatęs ant jo uždribusį meškį, pabudo. – Ką čia veiki mano urve?– Slepiuosi nuo vilko Vinco!Jie pradėjo tartis ir sutarė, kaip tą nedorėlį vilką pamokyti. Išlindo Tadis, o už jo kiškis su

keptuve. Vilkas šoko dantis iššiepęs, bet meškis ėmė ir mikliai pasitraukė šonan, o Vincas gavo keptuve į galvą. Tik sukaukė ir nulėkė susiėmęs letenomis galvą. Daugiau niekada jis nenorės daryti blogų darbų.

viliJus stAtkevičius

32

33

34

Vieną kartą gyveno arkliukas, kurio vardas buvo Spinduliukas. Jis labai buvo išdykęs.Kartą mama jam sako:– Aš greitai grįšiu, tik niekur neik.– Gerai, mama, – pasakė Spinduliukas.Kai tik mama išėjo, palakstyti išsiruošė ir Spinduliukas. Belėkdamas pro duris dar šūktelėjo

tėčiui:– Aš greit grįšiu!– Tik nepasiklysk, Spinduliuk, – pasakė tėtis.Išbėgo arkliukas palakstyti ir pasiklydo miške. Grįžusi mama ieško Spinduliuko. Neradusi klausia tėčio. Tėtis irgi nežino kur Spinduliu-

kas. Mama su tėčiu išsiruošė ieškoti Spinduliuko – vienas nuėjo į vieną pusę, kitas į kitą.O Spinduliukas laksto pasiklydęs po tankų mišką ir ieško išėjimo. Staiga arkliukas

pamatė miške medžiotoją su šautuvu ant peties. Medžiotojas pagalvojo, kad tai stirna ir šovė į Spinduliuką. Bet nepataikė...

Arkliukas baisiai išsigando ir nubėgo ieškoti, kur pasislėpti. O medžiotojas vytis! Bėgdamas Spinduliukas susitiko mešką, ji ir klausia:

– Kur bėgi?– Medžiotojas vejasi. – Aš jį sustabdysiu, – pasakė meška ir nuvertė didžiulį medį. Medžiotojas išsigando,

atsisėdo ant nuversto medžio ir apsiverkė. O Spinduliukas bėgo toliau, kol bebėgdamas susitiko savo mamą. Spinduliukas su mama

parlėkė namo. Daugiau vienas į mišką Spinduliukas neis.

Jonė pėtnyčAitė

35

Vieną kartą gyveno maža skruzdėlytė. Ji labai daug tauškėjo ir todėl visi ją praminė Tauškalyte. Kartą Tauškalytė išėjo iš skruzdėlyno ir sugalvojo įlipti į beržą. Įsilipo į pačią viršūnę ir užlipo ant lapo. Tačiau lapas ėmė ir nuskrido, o Tauškalytė nukrito ir išsinarino kojytę.

Guli sužeista skuzdelytė po beržu ir staiga mato puškuojantį storą karkvabalį, vardu Skrajūnas. Ir sako sau mintyse: „Įdomu, ar su tokiu pilvu įmanoma skraidyti?“

Įsidrąsino Tauškalytė ir paprašė karkvabalio pagalbos:– Mielasis, matai, man kojytę skauda, o skruzdėlyną tuoj uždarys, aš sušalsiu. Paskui iškris

rasa, sušlapsiu, o iki ryto ir numirti galiu. Gal gali man padėti?– Lipk man ant nugaros ir nuskraidinsiu. – atsakė karkvabalis.Taip skruzdėlytė ir nuskrido namo, bet kelionė nebuvo itin lengva. Beskrendant prasidėjo

didelė audra. Karkvabalis nukrito ant nugaros ir nebegali atsikelt. Tada jis liepė Tauškalytei eiti toliau vienai. Ji ropojo ropojo, kol šiaip ne taip parropojo. Bet skruzdėlyną rado jau užrakintą – ant durų buvo užstumtas kankorėžis. Tauškalytė taip supyko, kad ėmė ir tą kankorėžį nustūmė. Tada nubėgo į savo lovą, apsiklojo ir užmigo. O visos skruzdėlės galvojo, kad tai audrą naktį tą kankorėžį nurideno.

AnA mAriJA mArusciAc

36

37

38

Kartą pievoje gyveno uodų Zyzų šeimyna. Jie gyveno po trauklapiu mažame grybe. Vieną dieną tėtis uodas išėjo į darbą, o mama uodienė išvedė į darželį mažąjį broliuką. Namie liko tik vienas uodelis Zyziukas. Staiga lauke pradėjo lyti ir mama negalėjo grįžti namo. Netrukus prasidėjo dar ir kruša.

Uodukas užsinorėjo į lauką, nes nematė, kad lyja. Išsiropštęs pro duris bandė skristi, bet tuoj sušlapo jo sparnai. Jis krito, krito, krito ir pateko į žmonių namą. Staiga įkliuvo į musgaudį, kuris labai limpa. Atsimerkęs pamatė šalia savęs prikibusią ir musę, kuri piktai makalavo ko-jomis visas puses.

– Laba diena, pone muse, – pasisveikino Zyziukas, – ką čia darote?– Ar nematai kvaily, stengiuosi išlipti,– tarė musė.– Aš irgi pabandysiu.Jo nosis buvo tarsi didelis pjūklas. Nupjovė Zyzas truputį musgaudžio ir nuskrido. O musė

ėmė graudžiai verkti. Tada uodas apsuko ratą, grįžo ir klausia:– Gal ir tave išlaisvinti?– Taip.Zyzas nupjovė dar truputį musgaudžio ir išlaisvino musę. Dabar jie skraidė abudu po

kambarį ir žaidė gaudynes. Staiga uodas išalko ir pamatė prie stalo sėdintį žmogų. Priskrido prie jo atsargiai, užlipo

ant jo rankos ir sukišo pjūklą į ranką. Žmogus pajuto, kad jam įkando ir trenkė uodui per galvą.

– Pataikė!– suriko musė.Uodas nukrito ant žemės – jis buvo vos gyvas ir labai silpnas. Staiga atskubėjo karkvabalis

Daktarulis. Tuoj pastalėj pasigirdo šiurpus Daktarulio riksmas: – Uodas miršta, miršta!Daktarulis davė jam stebuklingų palovio dulkių, sumaišęs su voratinkliais, ir po savaitės

uodas vėl galėjo skristi. Jis iškeliavo namo ir susidūrė su varle. – Labas uode, kur keliauji? – Namo. – Neteisingai atsakei. – Gelbėkite! – Kur bėgi? Nepabėgsi!

Uodas pasislėpė medžio viršūnėje. Bet čia jį pamatė varna. – Sveikas uode. – Labas varna. Tu juk vegetarė? – Taip, laikausi, bet dabar pasmaguriausim. – Žiūrėk, tavo uodega danguje!– sušuko uodas.– Kur uodega?

Varna tik nusisuko ir uodo nerado. Uodas grįžo namo ir kaip tik baigė lyti. Mama grįžusi net nesuprato, kad jos vaikas buvo dingęs.

egiDiJus vAiDogAs39

Vieną kartą gyveno ežių šeima. Mama, tėtis ir du maži ežiukai. Tėtis su mama išėjo į mišką ieškoti grybų. O ežiukai liko vieni kieme.

Pas juos į svečius atėjo kitas ežiukas kaimynas. Ir sako:– Ateikit, pažaisim. Žinau vieną gerą vietą netoli pelkės. Ten auga daug mėlynių!Ežiukai nedrąsiai ėjo paskui kaimyną, klampojo per pelkę, bet staiga prieky ėjęs ežiukas

kažkur dingo – tarsi būtų prasmegęs skradžiai žemę. Broliai liko vieni. Jie nenusiminė, bandė rasti kelią namo. Blūdinėjo, klupinėjo, kol nuklydo prie upelio. Po to nušleivojo prie kurmio urvo. Po to ėjo per krūmyną. Girdi – kažkas urzgia:

– Urrrr...– Kas tai? Aš bijau, – tarė vienas iš ežiukų.– Nieko baisaus, tik vėjas šiurena.Tačiau tai buvo ne vėjas. Juos užpuolė meška, riaumodama:– Kokios geros šukos, ir net dvi!!! Tuoj susišukuosiu savo susivėlusį kailį!!! Išsigandę ežiukai įlindo į krūmą. Meška bandė ištraukti juos letena, bet tik susibadė ją. – Jeigu jūs tokie nedraugiški, tai užmėtysiu akmenimis, – sumaurojo meška ir nuėjo prie

upelio prisirinkti akmenų. O ežiukai puolė bėgt – bėgo bėgo, kol susitiko savo mamą ir tėtį. Jie ir parsivedė juos namo.

O meška mėtė mėtė akmenis į krūmą, bet ten jau nieko nebebuvo.

ArnAs šArAkAuskAs

40

41

42

Kartą vienoje miesto aikštėje stovėjo didelis pastatas. Jo pastogėje buvo įsikūrusi porelė kregždžių – kregždė ir kregždinas. Paukšteliai vienas kitą labai mylėjo, tad sugalvojo susilaukti mažo vaikelio. Bet vieną dieną jų lizdą sugriovė pikta valytoja. Ji pasiėmė ilgą šluotą ir sudaužė jų lizdą. Paukščiai labai liūdėjo, nes sužlugo svajonė turėti vaikelį. Vargšeliai nebeturėjo net kur nuskristi pernakvoti. Visur ieškojo naujo lizdo, bet niekur nerado, tad apsigyveno ant sausos beržo šakos.

Vieną rytą juos pažadino mažas vyturėlis. Pažadinęs paklausė:– Kodėl jūs ne lizde? Kodėl neperite vaikelių?Porelė atsakė:– Mūsų lizdą sugriovė pikta valytoja. Todėl mes negalime perėti kiaušinėlių.Vyturėlis patupėjo, pamąstė ir net šoktelėjo:– Aš žinau, kur jus apgyvendinti. Sekite paskui mane!Paukšteliai labai apsidžiaugė ir pradėjo savo tolimą kelionę. Jie skrido ilgai, ilgai, kol per-

skrido aukštus kalnus, milžiniškas girias, gilų vandenyną ir pasiekė Afriką. Ir štai vieną dieną keliautojai sustojo pailsėti didžiulės palmės viršūnėje. Kol draugai ilsėjosi, kregždinas nuskri-do paieškoti maisto. Netrukus išvydo didelį ąžuolą, kuriame krebždėte krebždėjo kirmėlių, sliekų ir mažų vabaliukų. Kregždinas labai apsidžiaugė – pirmiausia prisivalgė pats, paskui prisirinko pilną snapą gardėsių ir jau lėks pas saviškius. Tačiau grįžęs prie palmės neberado nei savo žmonos, nei vyturėlio. Kregždinas labai išsigando ir ėmė skraidyti tarp medžių, gailiai klykaudamas ir ieškodamas savo draugo bei mylimosios. Skraidė, skraidė, kol pavargo ir apal-po. Ir net nepajautė, kad krenta žemyn. Paukštelis įgriuvo į lapų krūvą. Ten miegojo dvi paras. O atsikėlęs vėl greitai lėkė ten, kur buvo pagrobti jo draugai. Tik dabar pastebėjo, kad palmės kamiene įdrėksta milžiniško tigro. Tuoj ant žemės pastebėjo ir jo pėdsakus. Paukštelis jais ir nusekė. O pėdos vedė į milžinišką urvą. Dirstelėjęs vidun, jis išvydo tame urve, po spygliuota šaka įkalintus bendražygius – savo mylimąją ir draugą vyturėlį. Jau norėjo skristi gelbėti jų, bet prieš jį iššoko milžiniškas tigras ir ėmė įsiutęs paukštį gaudyti. Kregždinas skraidė ratais tam virš galvos, skraidė, kol tigrui apsisuko galva ir jis parvirto. Tada drąsuolis ištraukė iš kalėjimo savo draugus ir jie skubiai pabėgo.

– Kur mes dabar gyvensime? – atsigavusi nuo išgąsčio paklausė kregždė.– Nebijok, aš radau miške stebuklingą ąžuolą, kuris mus ir priglaus, ir išmaitins. Ten porelė apsigyveno ir susilaukė mažo paukštelio. O vyturėlis taip pat susirado naują

šeimą. Ir gyveno ilgai bei laimingai.

evelinA kliDziūtė

43

Kartą buvo briedžių šeima: mama ir sūnus. Sūnaus vardas Bėgis. Jis labai mėgo bėgti nuo visų žvėrių, todėl vieną dieną Bėgis ėmė ir pabėgo. Jo ieškojo visas miškas – mama, kiškis, voverės ir šernas. Bet niekas jo nerado, nes Bėgis buvo nubėgęs į kitą mišką.

Ten bevaikščiodamas jis rado vilkų gaują, tačiau jie nebuvo labai pikti. Iš pradžių žaidė slėpynių, kol Bėgis išalko.

– Ar neturit ko užkąsti? – paklausė arklys.– Tuoj rasim, – atsakė vilkai.Kai arklį jau pamaitino, vilkai užsimanė jį suėsti. Prispaudė Bėgį prie medžio ir norėjo

suėsti, bet į pagalbą atskubėjusi meška visus vilkus išgąsdino ir vilkai bėgo kiek tik kojos nešė. Meška Bėgį atsivedė namo, augino kaip savo sūnų. Kai Bėgis suaugo, girioj prasidėjo sau-

sra ir gaisrai. Tada Bėgis turėjo eiti į kitą mišką, nes čia nebeliko ką ėsti. Radęs maisto Bėgis pavalgė ir nuėjo į pirmą didelę olą, kurioje ir užmigo. Bemiegodamas Bėgis pajautė, kad kažkas jį liečia. Išsigandęs pašoko ir nugarmėjo gilyn į olą.

– Ei, kas ten viršuje?! – pradėjo šaukti Bėgis.– Aš, tavo mama.– atsakė Bėgio mama. – Ar atsimeni mane?– Gal gali mane ištraukti? – paklausė Bėgis.– Galiu. – atsakė jo mama.Kai mama jį ištraukė, visą išbučiavo ir nuo to laiko jiedu vienas kitą labai saugojo, nes

bijojo vėl prarasti. Jie buvo laimingiausia pasaulyje briedžių šeima.

DeiviDAs zelenkAuskAs

44

45

46

Projekto rėmėjai:Ugdymo plėtotės centrasUAB „Printėja“

Birželis, 2013

Knygą kūrė Kaišiadorių r. Žiežmarių mokyklos–darželio mokiniaiMokiniams talkino: Vytautas V. Landsbergis, Marius Jonutis, Sigutė Chlebinskaitė, Raimunda Šulskienė, Danutė Simutienė ir kiti.

Įrišta 30 knygų

47

48