andrius jakučiūnas "lalage"

Jis visu ūgiu išsitiesęs kambario ankštybėj ir valandėlę stovėjęs nejudėdamas, ištroškęs, kad atsispindėtų tekste (bet gal ir aprašytajam klane) besiplaikstąs vėjyj; jautęs, kad ant kūno laisvai plevenant drabužiams su trumpalaike moterų beprotyste aiškiau suvoks, turbūt jau ir suvokė, kas iš tikrųjų nutiko arba būtų galėję nutikti, jei būtų desperatiškai spausdamos kojas prie žemės, nevilties sklidinais veidais, jos buvusios prislėgtos sunkai pakeliamos kančios nesamam suteikti apčiuopiamą kūną aklai pasitikėjęs apsakymo juodraščiu, tai jo stilistiką per jėgą įrašyti į suknelių medžiagą, kad jas būtų galima nusiplėšti, drauge išdrėskiant sagas pati ranka nesąmoningai buvo pradėjusi kartoti. Žinia, jam nereikėjo abejoti tuo, kas įvyko — įvyko tekste, — ypač kai suvokė, kad, siekdamas menkaverčių tikslų, tam juodraštyj neatkreipė dėmesio, kas iš tikrųjų tekste svarbu, būtent į tai, kas jam aptikus kisieliaus reikšmę, atsiskleidusią visai kitoje šviesoje, niūriai ir baugiai, taps viso siužeto šerdim ir esme. Tiesą sakant, jis nepajėgęs sutramdyti džiaugsmo, kad šįsyk viską pavyko aprašyti taip tiksliai, galbūt net tiksliau negu ketino, palūžtančiai tarnei sunkiai praryjant burnoje susikaupusias seiles sau tarstelėjęs, kad gurktelėjimo garsas atskyrė tai, kas buvo, nuo to, kas bus. Kuo toliau, tuo anie žodžiai jam rodėsi reikšmingesni, atsiradę būtent toje vietoje ir tuo metu, kai jau buvo nutuokiąs, kad beprasmės varžytuvės, į kurias įsitraukė abi moterys, kad ir kuri jas laimėtų, niekur jų nenuves, nepatenkins, nepasotins, kaip ir skaitytojas liks nepatenkintas, nepasotintas, nebent visi drauge atsidurtų aklavietėje, atskleisdami jį neįstengus taip išlemti, susukti siužeto, kad šis atrodytų natūraliai pritekėjęs vietą, kurioje jam dera staiga pasisukti ir bėgti visai kita kryptimi, palikus skaitytojus priblokštus, o herojus, tiksliau, vieną heroję — labai nuskriaustą. Tiesa, galvodamas apie tą skirtį, išgyvendamas dėl jos, — tai liudiję, kad jo protas buvo pralenkęs rašiklį ir tiksliau suvokė esmę, — jis dar vis manęs, kad scenos pabaigoje gėdingai plūstelėjęs šlapimas atskleis tarnę palaužus žmoną, ir jos abi pasitrauks ieškoti tam klanui kokių nors dvasingų prasmių, štai kodėl buvo pabrėžęs, kad „erdvė, kurioje jos atsidūrusios, atstojo joms gelmės sąvoką“, tuo tarpu dabar, kone atsitiktinai dar išryškinęs keletą subtilių užuominų apie laukiantį pavojų, pavojų, kurio tikriausiai nepavyks išvengti (atidesniam skaitytojui turbūt neprasprūstų pro akis, kad veiksmas buvo vystomas neatleistinai lėtai, leidžiant numanyti, jog tuoj pat atsitiks kas nors svarbaus ir nelabai gero), bet tiksliai neįvardindamas to pavojaus aiškiu žodžiu, jis išliko deramai neapibrėžiamas, deramai subtilus, kad skaitytojas, galbūt tas pats skaitytojas, kuris teisingai suvokė visus jam paliktus ženklus ir simbolius, neišleisdamas iš akių nė fakto, kad tą būsimą pavojų jam bus nelengva suderinti su sagų įvaizdžiu, vis tiek jaustųsi priblokštas suvokęs, — tada, kai tai pagaliau būtų aiškiai pasakyta, — jog toji, kurią teksto aptakumas bandė įtikinti laimėsiančią ar net, atsižvelgiant į „visada laiminčios“ klišę, iš anksto laimėjusią, jau visai netrukus bus aptikta pakirsta nuodų, gal išsaugojusi veide kokį dvasingą kančios motyvą, bet iš esmės pati kalta, pati tuos nuodus ir atnešusi į siužetą. Ištarus žodį „nuodai“, jo raumenys maloniai krustelėję iš pasitenkinimo. Nuodų — ne kokio banalaus deimanto ar, neduokdie, vyno — radimasis siužete, galima sakyt, viską išsprendęs, suteikęs siužetui įtaigos, kurios ligi šiol jam labai trūko, taip pat jėgos, atsiskleisiančios skaitytojui suvokus, jog ta, kuri, logiškai mąstant, turėtų būti nugalėtoja, pasitraukia gūdžiai tirtėdama kaip pralaimėjusioji, o kita — ta, kurią jie įpratę matyti nuolat pralaiminčią, — iš tikrųjų triumfuoja, nė pati nesuvokdama nugalėjusi, o jos varžovė užsitraukusi pelnytą pragaištį. Atvirai kalbant, jam nepavykę suvokti, kaip lig šiol nepastebėjo tekste tokių akivaizdžių nuodų buvimo įrodymų. Juk įtarimų turėjo kilti jau tąsyk, kai pamatė, jog tarnė išmetė puodą sekundėlę anksčiau, negu jis užrašė jį „išmestą“, — tuoj pat, kai išvydo laiptų aikštelėje šeimininkę (taip tarsi prisipažinta, jog darbas, kurį ji ruošės atlikti, turėjo būti daromas visiškai slaptai, be liudytojų), juos dar būtų pakursčiusios tarnės pastangos vaizduoti, esą puodas iškrito jai stengiantis pasitaisyti už juostos užkištą skepetėlę, na, o tuomet, kai ji dar ėmė ir įžūliai maivytis, bandydama savo beribe arogancija nukreipti dėmesį nuo to, kas iš tikrųjų buvo tame puode, tariamai pasiryžusi išpirkti kaltę, nebeturėjo būti likę ir abejonių, jog rengiamasi atlikti kažkokį juodą darbą, — čia dar derėtų prisiminti juodąjį šešėlį, kritusį tarnei ant veido, — ir kad tas juodumas nebūtinai išlįs jai per gerklę neaštriu galu, juolab kad garsiai nurydama burnoje susikaupusias seiles, — jam nusprendžiant, kad tas garsas atskirs tai, kas buvo, nuo to, kas bus, — ji davusi skaitytojui aiškų ženklą, jog veiksmas tęsis (bet iš esmės baigsis) ką nors praryjant. Tiesą sakant, jis jautęs, jog paliudyti nuodus buvus nereikia nė tiek įrodymų, kiek jų pririnko pakartotinai skaitydamas parašytą tekstą, taip pat juodraštį, kuris, beje, nuo šios minutės daugiau nebebus reikalingas, nes jame nė žodžiu neužsiminta ne tik apie nuodus, bet ir apie jokią kitą ryškią, tirštą struktūrą, kuri esant reikalui galėtų būti suvokiama kaip nuodai. Savo veikliąja reikšme nuodai veržėsi į tekstą netgi iš paties stiliaus, sakiniai kūręsi keistai persukti, sumazgyti taip, kad einant į pabaigą atrodytų tapę visai bereikšmiai, neturintys, gal ir neturėję, turinio, pasiruošę būti apsėsti kokios nors stiprios, baisios reikšmės (kažkuria prasme šį poreikį bandė atskleisti plėšdamas sagas, nors nebuvo tikras, ar nuogumo motyvas tekste būtų įstengęs suteikti jai aiškesnius kontūrus), ji taip pat sunaikintų ir dvasingą saldumą, kuris prieš pat sakiniams prarandant prasmę žybtelėdavo tarp eilučių, ir neleido išsispręsti anksčiau, negu jiems, silpniems ir nevykusiems, bus primestas ryžtingumas, lemtingumas, veiklumas. Save gelbėdama kalba — būtent tada, kai jis nesąmoningai ją naikino, ėmęs kalbėti klišėmis, — sugebėjusi bent tarp eilučių atskleisti, jog iš tikrųjų jis mąsto plačiau, didingiau, ir taip pačiam leidusi patirti, — beje, visiškai aiškiai, — kaip įspūdingai ir išmoningai toje platybėje buvo pastebėtas didžiausias konkretumas, štai kodėl dabar, vėl paėmus rašiklį, moterys jo akyse tikriausiai nebebus tos pačios herojės moterys, kurias, užuot apsakęs „bailiai išsilaksčiusias“ ar tiesiog „išsibėgiojusias“, dvasingai paliko tarsi einant tęstis koridoriais, jose (ypač toje vienoje, kuri tuoj turės mirti, apsipylusi baltomis putomis, ir jos lavonas kitos bus aptiktas tysąs koridoriaus gale) išryškės nebe perkeltinės prasmės, bet visa visų gyvenimo rūstis, — gyve-nimo, kurį vienai iš jų taip niekingai tenka pabaigti. Tik šitaip įmanoma jas abi Vienu metu einančias į priešingas puses, toliau sekti, pateiktas kraupiai taisyklinga, drėgna rašysena, pasirengusias siekt to, kas nebūdinga lapui, nenuilstančias ir nelaimingas. jį apėmęs jausmas, — jis dar aiškesnis tapo suvaldžius kalbos inerciją ir, žinoma, šį tą išbraukius, — kad išties negana atsiplėšė nuo juodraščio teksto, net pačios stilistikos spiriamas nesurado žodžių, kuriais atskleistų tą liūdną, bet iš esmės guodžiantį faktą taip, kad šis būtų skaitytojo suvokiamas įvykstąs ar net jau įvykęs, sakykim, reikšmingai krustelėjus užuolaidos kraštukui. Tiesą kalbant, kol kas tepajėgęs jiedvi nuosekliai aprašinėti vieną nuo kitos tolstančias, guosdamasis mintimi, jog šitaip savotiškai pavyksta išreikšti ir nuodų plitimą, nors suvokė, kad ir panorėjęs turbūt neįstengtų jų, einančių, sustabdyti, jau anksčiau parašęs, ir vėliau dar kelissyk pakartojęs (lyg tai būtų itin svarbu), kad jiedvi, tarsi įtaikaudamos kokiam kvailam vidiniam poreikiui (be abejo, jo vidiniam poreikiui) išlaikyti tam tikrą veiksmo simetriją, pasitraukė eiti į priešingas puses. Štai kodėl jam daręsi vis sunkiau suprasti moterų motyvus, — jis nebuvo pasirengęs iš naujo sukurti šios teksto vietos, juolab savo nesąmoningą sprendimą pavaizduoti jas tarsi plevenančias, beveik abstrakčias. Tiesa, jį guodę, kad jųdviejų tolydus slinkimas koridoriais atspindint viena kitos judesius ir intencijas (šitaip žvelgiant, žmonos intencijos, jei būtų jų turėjusi, vargu ar būtų tauresnės), kol jo nesustabdė, ištardamas aiškesnius, tikslesnius žodžius, — žodžius, kuriais kaip tik ir derėtų apsakyti, jog visą šį neilgą laiką vienos iš jų kūne plitę nuodai (tai jų plitimas buvo išreiškiamas šitaip simetriškai vienai nuo kitos tolstant) pagaliau pasiekė širdį, — labai palankiai atliepęs tą teksto vietą, kur jos aprašytos be paliovos samstančios kisielių, taip pat viena kitą veidrodiškai atspindėdamos. Tai buvęs aiškus ženklas, kad anksčiau siužete sąmoningai šiurkščiai pertrauktą veiksmą, — to reikėję, kad viena iš jų pasirodytų tariamai laimėjusi, — dabar galėtų vaizduoti tarsi savaime nutrūkstantį, suderindamas jo pabaigą, esą kaip tik tada nuodai išplinta kūne reikiamai plačiai, su tarnės mirtimi — būtent tą akimirką, kai atidesniam skaitytojui ir be to būtų beveik aišku, kad vienai iš jų parkritus ir mirštant kita, netekusi savo priešingosios pusės jųdviejų judėjimo struktūroje, negalės lyg niekur nieko toliau „eiti“ arba, blogiausiu atveju, vis dėlto eis toliau, bet išvydusi „kraupiai trūkčiojantį“ sietyno siūlelį, — šis tą akimirką atstos simbolinę ašį ir meliore parte bus paties siužeto siūlas, – vis tiek turės sustoti ir visiems atskleisti, ką tas siūlelis bus jai reikšmingai pakuždėjęs. Be abejo, jis suvokęs, kad siužete staiga išnirus aiškiai, ryškiai nuodų reikšmei, nebuvę jokio reikalo ieškoti išsigelbėjimo simetrijoje ar juolab beprasmiškai dairytis tolesnės moterų lemties užuominų, suteikiant pernelyg gilias reikšmes paprastiems daiktams, — jį, sakykim, siutinęs sietyno siūlelio įžūlus simboliškumas, o ir kvailas poreikis įsivaizduoti koridorius, neturinčius pradžios ir pabaigos, — tam tereikėję išmesti iš galvos dvasingybių primirkusį juodraštį, ką jis, beje, ir stengęsis daryt, tačiau vis vien nepajėgė suregzti sakinio taip, kad slidžių, aptakių žodžių reikšmių jos neatrodytų klusniai pasroviui nešamos arba nekiltų įspūdžio moteris savo ruožtu įsikalinus abstraktybėje ir simetrijoje, įstengus tapti nebeaprašomomis, kad tik nereikėtų savo kailiu patirti lemties, kuri vienai iš jų, žinia, bus negailestingesnė. Mintyse kartojant žingsnius, beveik einant iš paskos, nors suvokė, jog to, ką jautė esant tarnėje, neįmanoma sekti fiziškai, nebent rankomis, be paliovos tiesiant jas sau po kojų (vylęsis, kad šis ritualas juos suartins, sujungs, padarys „vieną šalia kito esančius“) arba į kelnes, jose budęs įsitikinimas, kad ją įmanoma pasiekti pasidavus kalbai, leidusis būti jos nešamam tokiu pat būdu, tiek pat neatsitiktinai, kad Jis nė nenutuokęs, jog rašydamas šitaip atsargiai, vis paskaitinėdamas juodraštį, — jame, kaip minėta, neužsimenama apie nuodus, — gali išvis nesugebėti išreikšti žodžiais fakto, kad tie nuodai vieną akimirką šiaip jau turėtų pradėti veikti, o juk, siekiant nesumenkinti veiksmo įtaigos, agonija turėjo prasidėti nedelsiant ar būti jau ir besibaigianti (juk ką tik aprašė agonijoje trūkčiojančią virvelę, ant kurios pakabintas sunkus sietynas), nepaisant to, kad jam neišdrįstant ar nesugebant išreikšti nuodų aiškiai ir nedviprasmiškai, buvo neįmanoma pavaizduoti jos prasidedančios. Taigi jis pats buvęs kaltas, neįstengiąs aiškiai pasakyti tarnės „mirštančios“, „žūvančios“, nors jautė, ypač patirdamas fizinį jaudulį, kad toji bejėgystė, kuri trukdė rankai tuoj pat baigti beprasmį slankiojimą (slankiojimą, kuris — paradoksas! — jį užbaigus taptų prasmingas), pernelyg sąmoninga, lyg jis pats, deramai neišsiaiškinęs, ko siekia, nedrįstų vienos pasmerkti pražūčiai, o kitai neleistų triumfuoti, arba, — šičia jis pajutęs įsitempiant kojų raumenis, — pati tarnė, neatsižvelgdama į faktą, kad nuodai jos skrandyje jau turėjo būti pradėję veikti, visiškai nesiskubina galuotis, tarsi nutuoktų, kad jis, jautrus menkiausiems niuansams, nesiryš apsakyti ją nudaigotą, neradęs užtektinai ženklų, jog tas liūdnasis galas būtinai turi ją ištikti, juo labiau aplinkybėmis, kuriomis staigi mirtis atrodytų įžūlokai ir net šiek tiek naiviai. Tiesą sakant, jam atrodę, jog tarnė, jo sąmonėj be paliovos eidama, tyčia laikosi įsikibusi tų žodžių, kurių reikšmių vienu sykiu neįmanoma persakyti aiškiau, tiesiog pabrėžiant, jog koridorius, o su juo ir jos žemiškoji kelionė baigiasi, už lango gūdžiai staugiant, sakykim, šuniui. Apsakytos, apsakomos kraupiai abstrakčiai, — maždaug taip aprašinėjo

a g ė |

LalagėAndrius Jakučiūnas Lalagė

| LalagėAndrius Jakučiūnas

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-866-9

Kažin ar skaitytojas pradžiugs sužinojęs, kad tuoj bus mestas į kūrinio vidurį, nepasiūlius nei gelbėjimo rato, nei aiškaus horizonto, vis dėlto jis, tariamai suklaidintas, turėtų žinoti, kad autorius, palikęs jį vieną kapstytis simboliniame rate, siekia ne sugluminti, sugėdinti ar palaužti, bet veikiau padėti nepa-siklysti. Pasiūlius pasitikti pradžią, jau apšilus kojas pabaigoje, skaitytojui suteikiama — kaip viliuosi — puiki galimybė išgy-venti patį kūrybos procesą, kuriame ankstyvieji, naivesnieji tekstai buvo dailinami, gražinami ar net perrašomi ir todėl galiausiai tapo vėlesniais už paskiausiuosius. Štai kodėl norisi tikėt, kad kūrinys atskleidžia ne tik herojų pastangas ieškoti savęs skurdžiose perkeltinėse prasmėse ir metaforų banaly-bėje, žodžių atsitiktinumuose išplukdant jiems būtinybę atsi-žvelgti į tai, kaip jie yra pasakyti ir — sic! — kas jais sakoma, bet ir mano paties — gal ir mūsų visų — siekį tarsi pastverti save už pakarpos ir ironiškai išsišiepti tiesiai sau į veidą.

A. J.

Andrius JAkučiūnAs — žinomas jaunosios kartos prozininkas. Gimė 1976 metais Vilniuje, VU baigė klasikinės filologijos studijas. Debiutavo novelių knyga „Sokrato gyvenimas arba mirtis“ (1999). Romanai „Servijaus Galo užrašai“ (2005), „Tėvynė“ (2007) ir skaitytojų, ir literatūrologų įvertinti kaip vienos ryškiausių pastarojo laiko knygų.

2 1 42 1 4 n U o g a s | 215

9 | Nuogas

Ūmai susigniaužus plaučiams, neartikuliuotai surikęs į orą, ir abstrakčioje namų esmėje, bet gal ir popieriuj, kurį rado padėtą prie lovos, išsyk kažkas krustelėję, tapę kūniškai nekantru, tarsi kas nors kur nors įžūliai būtų laukęs riksmo tęsinio, išrėkęs, nes užgniaužtas riksmas, jis ne daugiau buvo burnoje negu likusiame kūne ar kaip šviesa lempoje, būtų skambėjęs banaliau už paleistą, o taip pat, kad garse paslėptų ką nors labai svarbaus — ir pats dar nenutuokęs ką — tai galbūt išduos, kad tos nekantros, kurios iliuziją namų ertmėse sukurs rėkdamas, jam galbūt reikia kaip fizinio kūno. (Akyse šmėstelėjęs ir tarnės pavidalas, bet ne taip įtikinamai, kad neabejotų pagalvojęs būtent apie ją, veikiau tai buvus mintis apie tarnišką uolumą, kurią pažadino klusniai į riksmą ataidėjusi tuštuma, ne apie tarnės kūną, šį, tiesa, kartais mintyse čiupinėdavo, tik niekada taip aistringai, kad dėl jo pamestų galvą.) Arba, gali būt, jam tiesiog pasirodę, kad beformės ir tarsi nieko savimi neskiriančios namų sienos riktelėjus staiga įgavo skirties reikšmę, lyg jų būdas ir paskirtis būtų taikliai įvardinta vaizdingu žodžiu, garsiai ir aiškiai pasakyta, ir viena išsyk tapo kita, aidint apsireiškus laisvei, kurią įgytų, stvėręs rašiklį ir perteikęs tas garso vibracijas tikrais žodžiais (tiesa, tai buvęs veikiau propositum, ne inceptum), juolab kad sąmonėj tasai

Jakuciunas-Lalage_240psl.indd 215 11/14/2011 10:49:32 AM

2 1 6l a l a g ė 2 1 6

judrumas skleidėsi žodiškas, rodėsi, jį įmanoma vienu sykiu užrašyti dar aiškesnį, subtilesnį, o gal net ir judresnį, negu būtų galėjęs pagalvoti išrėkdamas, žinoma, suteikiant jam ir kone rutiniško nuolankumo, — šį, nusižiūrėjus nuo popieriaus, nebus labai sunku apsakyti, ypač jei dar įstengs patikėti rašąs ne savo valia, pasidavęs riksmo logikai, atkakliai stumiamas jo sklidimo kryptimi. Vis dėlto nenykęs jausmas, jog tai tik apgaulus susijaudinimas, kliedesys, — ne įkvėpimas, kurį mielai būtų pasiruošęs patirti. popierius žilpinęs akis bjauriai simboliška baltybe, nepakenčiamai taisyklingas, aštriakraštis, gilus; vaidenęsi, jog vos užrašius kokį žodį ar tiesiog mostelėjus rašikliu, tasai judrumas — tai jis kiekvieną sekundę veržėsi būti banaliai išrėkiamas — papuls į taisyklingumo pinkles, taps nykiu trafaretu, ir negyvą paskui teks be galo gaivinti dailinant, vis persakant neva taiklesniais žodžiais, o jis pats, pasidavęs įkarščiui taisyti bei gražinti, — tarytum kiti žodžiai galėtų suteikti daugiau gyvybės, — būtų suvaržytas, supančiotas stiliaus sausumo, sustingdytas kaip musė gintare, ir anksčiau ar vėliau, — ypač kai vėl suvoks tekstą nepavykus, — jam gal netgi tektų pripažinti, jog tai, ką visai neseniai manė esant judrų, iš tikrųjų yra stangru, kieta. Jis blykštelėjęs, mat pasirodė, jog šitaip pašiepiamas instinktyvus poreikis išrėkti sau tai, kas gundančiai tamsoje, gal popieriuj, sukrutėtų, lygiai kaip jo kūno minkštimas virptelėjo pagalvojus, jog niekas, beje, negalėtų krutėti taip naujai, kad neprimintų tarnės (ši mintis galėjusi jį gniuždyti, nes po to, kas jau buvo kituose siužetuose nutikę, siekti, trokšti, geisti tarnės būtų buvę neapsakomai banalu); vis dėlto jam likę jėgų užgniaužti kylantį nerimą ir išlaikyti savitvardą, nors išties gąsdinęs jausmas, jog ne tik kūnas, bet ir pati kalba, — tarsi geriau žinotų, ko jis iš tikrųjų nori ir ką jam geriau pavyks aprašyti, — spiria jį ieškoti tarnystę, o gal net tarnę


2 1 62 1 6 n U o g a s | 217

apibūdinančių žodžių, neva pasakęs sau, kad, jam riktelėjus, kažkas popieriuje sukrutėjo, jis tik maivęsis, o iš tikrųjų puoselėjo viltį, kad gretimame kambaryje besikuičianti tarnė krūptelės ir gal net pagalvos, jog šitaip įžūliai, skardžiai surikta būtent dėl jos. skruostai staiga nukaitę iš gėdos, nors lygiai taip pat juos nurausvinti galėjo karštis, išmušęs kūną pagalvojus, jog tai turbūt nėra netiesa. Atvirai kalbant, regėjęsi, kad pasiryžęs aprašyti judrumą, iškėlė sau pernelyg sunkų tikslą, ėmėsi užduoties, kuri galėtų būti atlikta tik tokiu atveju, jei nebandytų užginčyti ar paneigti, kad to judrumo — nesvarbu, kur jis būtų, ir ar būtų, — galimos reikšmės vis tiek neįstengs atsieti nuo žodžių „uolumas“, „nuolankumas“, „tvarka“, vadinasi, ir nuo tarnės, iškilusios iš šių žodžių esmės; tada tekstas išsyk įgytų turinį, kryptį, logiką, būtų sklandus ir nesunkiai suvokiamas — bet vis tiek tai būtų toks pats, o gal ir tas pats tekstas, kurį diena iš dienos rašydavo, nepajėgdamas atsikratyt įspūdžio, kad beviltiškai kartojasi, išsiduoda nemokąs, nežinąs, kaip kitaip galėtų jį tęsti. Štai kodėl jam žūtbūt reikėję, — netgi suvokiant, kad tarnė piktdžiugiškai vis tiek rasis tarp eilučių arba tvykstelės skyrybos ženkluose, — atsieti sąmonėj tą judrumą nuo tarnės ir jos rankų judesių ir leisti jam savarankiškai skleistis popieriuje, apsaugant nuo ankstesniuose apsakymuose jį temdžiusių įvaizdžių ir prasmių. sukaupęs visą ryžtą, — taręsis, kad mąstymo inerciją įveiks giliai susitelkęs, tarsi nepastebėdamas tam tikrų savo kūno krutesių (be abejo, šie liudiję, kad jam išties nesiseka atsiriboti nuo tarnės), — jis vis atkakliau smelkėsi žvilgsniu į popieriaus aštriakraštį taisyklingumą, tarsi jau žinotų, kaip iš jo išplėšti akivaizdesnį, prasmingesnį judrumo pavidalą, — bent kažką, kam būtų įmanoma suteikti kokį nors judrų turinį, primesti siekį, nurodyti jį buvus stulbinančiai individualų, susitelkusį, kryptingą, — arba,


2 1 8l a l a g ė 2 1 8

atvirkščiai, trapų, neryžtingą, silpną, — tačiau iš esmės priešingą tam judrumui, kuris jį apsėsdavo pagalvojus apie tarnystę ir tarnę. Gali būt, tą akimirką, — o juk dar nebuvo įsitikinęs, ar išvis ryšis rašyti, — jis jau buvo nusprendęs kūrinio pabaigoje atskleisti, jog tas judrumas paliks jį apiplėštą (nors nelabai įsivaizdavo, net šmėstelėjus minčiai apie deimantą, ko per jį galėtų netekti) ar sąmoningai atsisakiusį visko, kas galėtų liudyti jį ką nors turėjus, lyg manytų, kad savanoriškos aukos įvaizdis suteiks aprašomam judrumui tam tikros kilnybės, todėl jo nebepavyks suvokti kaip paprasto geidulio, — sakykim, jis galės būti pavaizduotas įsiliejęs į raumenis kaip šių pulsavimas, ką nors įnirtingai draskius, ar netgi kaip nugaros dilgčiojimas ilgai klūpant, — tačiau vis dar nebuvo tikras, ar neturėtų jo aprašyti kaip gimstančio čia ir dabar, tariamo įkvėpimo kulminacijoje pasiryžtant pabrėžti, esą tai — jo rankos judesys, taip jis netrukus atstums tarnę, parodydamas, kad yra pasirengęs netekti, neturėti, atsisakyti būtent jos. Jis nerimastingai suvirpęs. Tiesą sakant, jį stulbinę, kad mintis išsižadėti, atsisakyti tarnės užklupo tik dabar, o juk seniai jautė turįs ją pavaryti — net suvokdamas, jog tokiu atveju ji būtų atstumta, nieko nė nesiekusi, pažeminta tarsi visai be reikalo, vien tam, kad jis, jos netekęs, įgytų jėgų rašyti. Dabar gi atrodę, kad kiekvienas žodis, kurį jis, tariamai įkvėpimą patiriąs, užrašys, sumenkins ar net išvis sunaikins to judrumo gyvastį ir, žinoma, jo turinį, štai kodėl nenykęs jausmas, kad nė neteks parašyti pabaigos — dar neįpusėjęs teksto, jis aptiks, kad žodžiai, kuriais tikėjosi apsakysiąs tą judrumą, sklidini drėgmės ir gašlumo, vis tiek tai bus žodžiai ne apie jo ranką, išdidžią, atsikračiusią pareigos bailiai ieškoti kelnėse vaizdinių, o apie tarnę, apie tai, kad norėtųsi ją, gretimam kambaryj krutančią, paimti, juolab kad neryžtingai vapėdamas panosėj žodžius, kurių neį


2 1 82 1 8 n U o g a s | 219

stengė net taisyklingai ištarti, jautėsi pamažu panyrąs į kliedesį ar net maldą — nežinia kam skiriamą, bet pakankamai nuoširdžią, kad iš šalies galėtų pasirodyti trokštąs ko nors nelabai padoraus. Jausmas, jog pati kalba atsisako suteikti žodžiams daugiau reikšmių, jį žeidęs, nors suprato, kad atvirai prabilęs apie tarnę, nūn galėtų jaustis tai padaręs ne savo valia, taigi ir neatsakingas už tai, kas tame tekste būtų pasakyta. Vis dėlto jis jautęs, kad nereikėtų pasiduoti kalbos inercijai, bjauri banalybė veržusis į burną, virpinusi protą, štai kodėl atrodę, kad jis turi, ne — privalo įsisegti akimis į popieriaus baltumą, tartum aptikęs jame kažką judraus, gal net kieto, — nuo to galima atsispirti ir vis aiškiau pastebėti tai, ko nematytų, jei vieną sekundę staiga nebūtų atitraukęs žvilgsnio, tarytum ko susigėdęs, tačiau jį sugrąžinęs vis tiek nedrįstų įvardinti, jei dar sekundėlę anksčiau jam nebūtų tvykstelėję, jog to, ką pamatys ar įvardins, reikės išsiginti ne mažiau negu neįvardinto ir nepamatyto. kūnui kaistant, jam vis labiau atrodę, jog leidęs akims trumpam atitrūkti nuo popieriaus, padėjo atskleisti, kas tame popieriuje arba kur nors netoli jo buvo savaime skurdu, nyku, plyna, bergždžia — nematytina, jei nepasiryš sugrąžinti akių jau kažką suvokęs arba, baisu pasakyt, kam nors ištikus. lūpoms nevalingai ėmus kartoti žodį „ne“ (nors jis dar tiksliai nesuprato, kas atsitinka, randasi, tampa arba atsitiks, rasis, taps, kai tik jis įsitikins, jog žino, kas tai galėtų būti), tarsi jis išties bijotų, jog vienu sykiu taps gana aiškiai apsakytas kaip kažką peržengęs, įveikęs, jam užėmę kvapą: jautęs, kad narsiai, be atvangos kartodamas žodį „ne“, turbūt ir pats patikėjęs, jog nieko nebenori, netrokšta, nesiekia, privers apsakymo autorių, — o gal ir pačią kalbą, kuri jam kartojant „ne“ ne mažiau atkakliai prote gaudė žodžiu „taip“, — patikėti jį tesiekus pasiduoti tam, kas jį vis tiek anksčiau ar vėliau ištiks, — o juk, atvirai kalbant, jis


2 2 0l a l a g ė 2 2 0

visai ir nesipriešinęs, — ar net būti ištiktam, tariamai to nenorėjus. Jis vis taip pat atkakliai (bet ir baimingai) dėbsojęs į popierių, dar nebūdamas tikras dėl to, ką mato (štai kodėl pirštai, jam toliau kartojant „ne“, užšokę ant veido patikrinti, ar tikrai jis iškreiptas nuostabos, gal banalios baimės), bet jautęs, jog baltame plynume tvieskianti akivaizdybė, beje, visai neakivaizdi, spiria jį dar stipriau išrausti, tarytum gėdijantis to, ką tame popieriuje ką tik įžvelgė arba netrukus įžvelgs, tariamai atsitikus ir jo kūne, gal dar ryškesnį, tikresnį negu ten, iš kur tai galėjo būti paveldėta, — ir tik tada pagaliau suvokęs, jog tai ir buvo jo kūnas, ne popierius (arba popierius — jo kūnas), tarytum jau supratęs, kad tokio jo nedera matyti, ir kvailai atsitvėręs nuo savęs delnu. Štai kodėl, atsitiktinai trakštelėjus grindų lentai, jam tekę pripažinti save nuogą, kažkur padėjusį ar staiga praradusį drabužius, ir jo lūpos kietai susičiaupusios, šitaip bus paliudyta, kad suklastojus faktus ir sąmoningai iškreipus poreikių potekstes, nuogybė beatodairiškai randasi apsakymo turinyje, iškyla iš žodžių reikšmių ir pakimba tarytum jo kūne įvaizdiška, klaidi — neapibrėžiama, neįrodoma kitaip, nebent tikint ją staiga įvykus tarsi kam nors jį verčiant (bet gal ir pačiam neatsispyrus pagundai) nepastebėti skirtumo tarp popieriaus ir kūno, tarp „skurdu“, „nyku“, „plyna“,

„bergždžia“ ir „nuoga“, „plika“, tarp žodžių „rašyti“, „atskleisti“ ir „apsinuoginti“, „išsirengti“, — taigi tik tariama, gal ir įsikalbėta nuogybė, tačiau gana įtikinama, beveik tokia, kokia randasi nusirengus tikrą drabužį, ji sprogusi kaip akivaizdi tikrovė, dargi palikdama nuojautą, neva drabužiai ką tik buvo aršiai draskomi pirštais, plėšiami nuo kūno, tikint, kad vieta atoki (šitai padarys nuogybę dar įžūlesnę, gėdingesnę) ir lapas nebyliai plynas. Apimtas nerimo, iškėlęs priešais save delnus, negalėdamas patikėti juos savavališkai dalyvavus sąmoksle, kuris atėmė iš jo drabužius,


2 2 02 2 0 n U o g a s | 221

nors jautė, kad baisus jų įžūlumas, — tai liudytų juos užsimojus prieš pačią moralę, — taip pat buvo subrendęs kalboje, iš jos išplaukęs (jo sąmonėj „apsinuoginti“ buvo įmanoma tik nekantriai, iš visų jėgų nuplėšiant, nudraskant drabužius), todėl nieku gyvu nebuvo galima kaltinti savęs nesusitvardžius, — juk iš tikrųjų jis tebesąs apsirengęs, — nebent atsiskleidus ne iki galo sąžiningai, nepripažįstant, kad riksmas, šis ištrūkęs iš gerklės vos nubudus, buvo skirtas metaforiškai apibūdinti plyštančios medžiagos garsą, išreikšti jį taip, jog bet kada galėtų išsiginti neplėšęs, nedraskęs ir visą kaltę suversti klastūnei kalbai, mažų mažiausia — apsakymo fabulai, gal ir jo autoriui, — štai kas jį daro nuogą, pabrėžiant, esą tas nuogumas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus, jam net nespėjus apsispręsti, ar turėtų manyti pats išsirengęs, galbūt ir nelabai vykusiai, išlaikydamas pavojingą sąlygiškumą, ar išrengtas, — tariamai jį klaidinusio ar net jį kūrusio. Tai netgi nebuvusi netiesa — jis jautęs, kad pats vienas, neįsikišus kalbai, jos nesuklaidintas ir nesupainiotas, nebūtų išdrįsęs, — tikriausiai ir nebūtų norėjęs, nes apie tai nemąstė, — staiga tapti nuogas, suvokdamas, kad nuogybės būdą dar reikia išspręsti, išaiškinti, juo patikėti. Šiaip ar taip, žinojimas, kad nuo šiol siužete privalės elgtis kaip nuogas, būti nuogas, net jei ta nuogybė, atsižvelgiant į kalbos ribotumą, tik numanoma, — gal ją tikįs jis vienas, — kėlęs dvilypius jausmus; kuo aiškiau suvokė taip atsitikus būtent tada, kai jis buvo beaprašąs save atsisakantį tarnės, ir, matyt, tik tam, kad nebegalėtų, tariamai tapęs nuogas tikėti to iš tikrųjų norėjęs — tarsi ir atsisakymą buvo sugalvojęs, kad įrodytų sau visai neketinąs nieko atsisakyti, nebent netekti drabužių ir būti tarnės aptiktas tamsiame kambaryje nepadoriai plikas. Tarytum pats siužetas spyręs jį žūtbūt prisipažinti nuogybę atkišus tarnei, jos geidus, apie ją svajojus,


2 2 2l a l a g ė 2 2 2

štai kodėl jis neįstengė atsikratyt jausmo, kad šią akimirką privalo pats šiurkščiai įsikišti į veiksmą ir, stvėręs rašiklį, suteikti jam stuburą, suvaldyti, pažaboti amorfišką kalbą, išdėstyti ją erdvėje ir laike — popieriuj — taip, kad jo tikslai bent pačiam nekeltų rimtų abejonių, pabrėžti, esą kaip tik šiuo metu jis atsitiktinai įsitveriąs į savo marškinių klostes, kad audinys atvėsintų įkaitusias plaštakas — vadinasi, neplėšęs, nedraskęs drabužių ir nė minutėlės nebuvęs nuogas, nebent kam nors, pastebėjusiam popieriaus lapą, bet nepastebėjusiam jo, būtų galėję pasirodyti, kad siužete staiga išniro šis tas „skurdu“, „nyku“, „plyna“, „bergždžia“ — taigi ir „nuoga“. Jis jautęs, — nesunkiai suvokiamas, neįmantrus, nedviprasmis tekstas, — net jei nuogybės jam ir nepavyktų visai išsižadėti, nuplėštų nuo jos gašlumo, nešvankybės šešėlį, kuris gožė jos esmę, mažų mažiausia nebūtų nuogas tame tekste, kurį parašytų, taigi tas „kas nors“, net nepatikėjęs jį nesant nuogą, negalėtų būti toks tikras, kad jis, — beje, visai neseniai ketinęs tarnės išsižadėti, — būtų galėjęs dėl jos šitaip netinkamai pasielgti. Apėmus įkarščiui, jis ištiesęs ranką, tarytum siekdamas rašiklio, — pasinaudojęs brevi audacia turėjo ryžtis tai padaryti kiek galima greičiau, — tačiau tuo pat metu nevalingai žingtelėjo atgal, todėl plaštaka liko kyboti daugmaž toje pačioje vietoje, kurioje buvo rankai esant sulenktai, ir visa — taip pat ir jo pastangos išsižadėti nuogybės — staiga jo akyse neteko reikšmės. Jam tvykstelėję, kad tekstas, kurį teisindamasis parašytų, paverstų nuogybę nykiu, perdėm literatūrišku trafaretu, neįtikinamu net jam, ką tik maniusiam, jog pabrėžęs nuogybės nebuvus arba ją buvus metafora, įrodys savo nekaltumą; tai būtų tik literatūrinė klišė, šioji, užuot skelbusi jį esant niekuo dėtą, rodytų jį pasiryžusį žūtbūt sutaurinti savo nešvankius kėslus, — melas, kurio vėliau ilgai ir sunkiai tektų kratytis, tačiau nebe ga lėtų to


2 2 22 2 2 n U o g a s | 223

padaryti, nes praėjus įkvėpimui, nebeturėtų būdų įrodyti tą tekstą nebuvus apgaulų ir veidmainišką, ir tada, žinoma, jau niekam nekiltų jokių abejonių, — tiesą kalbant, nekiltų ir jam pačiam, — jog šitokiu keistu, gal ir naivoku būdu išties siekta privilioti tarnę. Jis krūptelėjęs ir sąmoningai „bejėgiškai“ susigūžęs, tikėdamas, jog tariamas bejėgiškumas, tarsi bejėgystė jo padėtyje būtų nors kiek mažiau pavojinga negu žvalus įkarštis, išvaduos jį nuo gėdos arba ateityj bent padės išsiginti, kad jam buvo kilusi mintis tokį tekstą parašyti. Bandydamas lėtai prisitraukti rankas, o tai rodę, kad jos anksčiau kur nors buvo padėtos, jis suvokęs drauge su delnais traukiąs prie savęs ir staltiesės medžiagą, nutaisęs išsigandusį veidą. Taip buvo sukurtas įspūdis, neva prieš minutėlę jis buvo stvėręsis staltiesės norėdamas išsilaikyti, nors suvokė, kad paraidžiui įgyvendindamas žodžio „įsikibti“ reikšmę turės būti įtikėjęs, kad ši gali jį išlaikyti, jo kūnas siekė parodyti jį kieno nors stipriai paveiktą, benupuolantį, krisiantį, štai kodėl pirštai taip gniaužia medžiagą, ir jis riktelėjo suvokęs, jog nepajėgs, net nesistengs jų atleisti; vangiai krutėję ore, nūn jie kabinosi į staltiesę įnirtingai, godžiai tempdami ją žemyn — taip, kad jis jaustųsi krentąs, puoląs, neišdrįsiąs prisipažinti atsidūręs žodžių, kuriais ketintų apibūdinti save, reikšmių kalėjime, — ne, tai ne beprasmis rankų spazmas, — tačiau neatplėštų žvilgsnio nuo vazelės, kartu su staltiese slenkančios stalo krašto link, ir droviai virptelėjus stiklui, tarsi šis irgi visą amžinybę būtų nuogas, nuo jo krentančios.

Vazelei dunkstelėjus į grindis, išvydęs tarnės blyškų siluetą, niūriai pakibusį virš slenksčio (jam dingtelėję, kad durys išvis nebuvo atidarytos, tiesiog uždarytos durys atsitikus kryčiui mįslingai tapo atidarytos), ir sustingęs iš nuostabos, tiksliau, jis pats, vis dar norėjęs tikėt, jog tarnė pasirodė staiga, netikėtai, taręs


2 2 4l a l a g ė 2 2 4

save „sustingusį iš nuostabos“, o juk neslėpė nuo savęs staltiesės stvėręsis sąmoningai, patikėjęs, jog kam nors nukritus ir galbūt sudužus tarnė, — o ji buvusi pasmerkta uoliai grumtis su namų netvarkingumu, — pasirodys kambary sugrąžinti nukritusio į savo vietą arba surinkti šukių ir bus priversta pamatyti jį nuogą, nors suvokė, kad nuogybė, kurią išplėšė savo žodžiuose, nėra tokia tikra, kad galėtų kliautis jos akivaizdybe. nenykęs įspūdis, jog, norėdamas parodyti save nuogą, — jei tikrai toks buvo jo sumanymas, — turėtų peržengti tos nuogybės trapų žodiškumą, kažkaip atskleisti ar balsu išpažinti, ką jaučia jam atsitikus, gal net iš tikrųjų nusirengti parodant, jog būtent ji, tarnė, gali padaryti tekstą įtaigų ir gyvą, ir šitaip išspręsti siužeto dramą. kūną užliejus karščiui (tiesą sakant, jautęsis per silpnas logiškai protauti), viena ranka nevalingai nušokusi už nugaros (vėliau suvoks paslėpęs ją tik todėl, kad to judesio skubrumas tarnei pasirodytų įtartinas), o kita likusi pakelta ore, jis nespėjęs sugalvoti, kur galėtų ją padėti, o ir nesistengęs to daryti jausdamas, kad beprasmiškai ore kybanti ranka daro jo sutrikimą gražesnį, ir jis nieku gyvu neturėtų jos nuleisti, palikdamas kūnui laisvę elgtis, kaip jis pats nori, juo labiau kad laikydamas delną tiesiai prieš save manėsi esąs simboliškai atsiskyręs nuo tarnės, ir tai suteikę vilties, kad nuogybė, net jei nėra tokia akivaizdi, kokios būtų galima tikėtis iš trokštančio, bus įskaitoma bent atsiskyrimo judesyje, atpažįstama pagal tai, kaip droviai jis stengiasi suglausti pirštus, tarsi manytų, kad nebus įžiūrimas pro jų tarpus. Šiaip ar taip, jis vylęsis, kad išvydusi jį atsiskyrusį delnu, tarnė įstengs suvokti, jog jis kokia nors prasme yra nuogas, ir įveikusi sustingimą, kuris ją laikė tarsi pririšęs prie slenksčio, šūktelės ir droviai nuraus — aišku, ne dėl to, kad iš tikrųjų susigės, — žinia, tarnė nebuvusi tokia naivi, — bet įkūnydama nuolankaus drovumo klišę, iš


2 2 42 2 4 n U o g a s | 225

kurios ją kildino ir kuri turėjo būti (žūtbūt) pateisinta, tarnei nepasielgus kitaip, negu norėtų iš jos tikėtis. Taip ji paliudytų suprantanti, ką joje pageidauja matyti, būtent tai, kas atvirkščia drovumui, ir to, tiesą kalbant, užtektų, kad nuogybė taptų akivaizdesnė, beveik tikra nuogybė, ir jiedu siužeto, o ir kalbos savo ruožtu būtų pradėti derinti vienas prie kito, pasitikint jų bendra savybe derėti vienas kitam, tikti, sietis. Droviai nukaitęs, jis atkakliai spigino žvilgsnį į tarnę, ištroškęs pamatyti jos veide bent užuominą, kad jo tikslai jai suprantami, gal ji tyčia delsianti, nenorėdama pasirodyti ištvirkusi, arba atvirkščiai — baiminasi pasirodyti pernelyg drovi, nors jautęs, kad noras išvysti tarnės judesiuose ištvirkimą arba drovumą nebuvęs visai nuoširdus — jam tereikėję, kad tarnė ūmai sutrikdama įrodytų, jog jis iš tikrųjų nuogas, ir tuomet būtų galėjusi ramiai pasitraukti, palikdama jam pačiam spręsti, ką su ta tariama nuogybe daryti ar kur ją padėti. kamavęs jausmas, jog kūnas keistai siūbuoja į šalis, linguodamas į kažkieno, viduriuose linguojančio, taktą, lyg ten būtų įtaisytas sunkus sietynas, kuris, negana to, dar ir šviečia (tai, kas galbūt netrukus įvyks, turėjo būti apšviečiant išryškinta), pro prasiskleidusias odos poras ištrėkšdamas šiek tiek šviesos ir išorėn, nors jautė, kad ta šviesa nėra jam draugiška, ne pergalės šviesa. Joje ryškėjusi ne jo delno viltinga įtemptis, į ją stengęsis suspausti visus savo lūkesčius, bet tarnės veido lygumas, glotnumas, veido, šis klykte klykęs, jog jam svetimos kokios nors emocijos, ir tai rodę, jog ji visai nesiruošia tuoj pat tapti „nustebusi“ ar „nukaitusi iš gėdos“. Baisus nejautrumas, kuriame išsikišęs žvilgsnis bukai slankiojo sienomis, nedavęs dingsties manyt, kad ji pastebėjo jį, kad apskritai gali ką nors pastebėti, ir tai jį žeidę. netgi tada, kai krustelėjusi tarnė nulipo nuo slenksčio, — čia jos rankoj plykstelėjus pažįstama skepetėlė, — ir žengė į kambarį


2 2 6l a l a g ė 2 2 6

(ranka, kurią nežinia kodėl laikė iškėlęs, iš netikėtumo sutrūkčiojusi ir nusileidusi ant krūtinės duobutės), jos veidas netapo iškreiptas nuostabos ar sutrikimo, judesiuose, kurie visi plaukė tarsi iš kažkokio pačiame kūno centre padėto taško (tai rodę ją esant užbaigtą — kaip sakinį), buvo įaustas mechaniškas pasitikėjimas savo jėgomis, netgi įžūlumas, ypač kai ranka su skepetaite lyg niekur nieko nusileido ant stalviršio ir ėmė jį šiūruoti, tarsi jis nestovėtų visai šalia, visas įsitempęs, o žvilgsnis ir toliau buvo kreipiamas kažkur į kambario pakraščius — ten, kur nebuvo užuominų apie jį nei jo veiklos pėdsakų. (Visuomet stengusis, kad jos uolumas ir demonstratyvus nusižeminimas būtų kuo aiškiausiai jo matomas, šįsyk ji elgusis net pernelyg atsainiai, kad jo neapniktų abejonės, ar tikrai tarnė buvo kambaryj ir ar tai tikrai buvo tarnė.) nepastabumo įskaudintas, sužnybęs pirštais šlaunį. Šitai simbolizavę, jog tai, kas nūn dedasi, yra netiesa, iš kurios reikia drauge pabusti, neleidžiant jai liudyti (be abejo, klaidingai), neva tarp jųdviejų ir negali būti nieko bendra, nebent tai, kad kas nors spyrė juos būti nesuderinamus ir nesusieisiančius. Vis dėlto tarnės žvilgsnio judėjimo sąmoningumas (kiekvienus du taškus ji pasirinkdavo taip, kad lygią liniją tarp jų būtų įmanoma išvesti tik per jį, tai, žinia, skatinę jo fantaziją, tačiau įžūliai prisiartinęs žvilgsnis staiga išsprūsdavo iš trajektorijos, abejingai apibėgdavo kūno kontūrą ir sugrįžęs į reikiamą aukštį kitoje pusėje vėl tęsdavosi lygia linija) aiškiai liudijęs, kad nebuvo jokių pašalinių kliūčių, tarnė sąmoningai vengė parodyti jį matanti arba — tiksliau — susitelkusi ties savo kasdieniu darbu, siekė pabrėžti tyčia nematysianti jo nei jo nuogybės, kad ir kaip begėdiškai ir kokią tikrą jis ją iškištų. kūną staiga išmušęs karštis, atrodę, jame klestėjusi iliuzinė šviesa tarnės abejingumo staiga buvo paversta paprastu, šlykščiu prakaitu, šis pripildęs visą siužetą vul


2 2 62 2 6 n U o g a s | 227

garybės, lyg visa nuo pat pradžių būtų buvę nešvanku, netobula, gal ir netikra, o visgi jis jautęs, kad tarnė čia niekuo dėta, — tai jo kūnas pats ūmai pasiryžo pateikti save įkaitusį, vulgarų, nešvankų, vadinasi, ir nuogą, pasirodyti taip, kad tiesiog nebūtų įmanoma jo apibėgti žvilgsniu nepatiriant pasibjaurėjimo, nepasišlykštint, — blogiausiu atveju, tarnės veide bent būtų sunaikintas tas agresyvus abejingumas, priešais jį jautęsis šlykštus ir menkas, tuo tarpu nuogybė būtų paliudyta dar akivaizdesnė, negu įžvelgiant ją delne, kuriuo buvo nuo jos atsiskyręs. Tiesą sakant, jis vien dėl to vengęs žiūrėti į veidą, atrodę, jo gūdžiame plynume tūno kažkas dar baisesnio negu vien abejingumas (gal jam ir nelemta to sužinoti), todėl jo žvilgsnis buvo paliktas plūduriuoti tarnės drabužiuose, leidžiant jam vogčia vis užšokti ant nuogo kaklo arba atkakliai, nuolankiai judėti paskui jos delnus, jaučiant, kad jei ir gali tikėtis iš tarnės kokios malonės, tai ji ateis iš jos pirštų, per pirštus. Galima sakyt, tai buvusi vienintelė kūno dalis, kuri nekėlė įtarimų, jie mechaniškai, kruopščiai judėję palei plokštumas, — turbūt ji taip elgėsi, kad pateisintų savo buvimą tarne ir parodytų uolumą, — nors jis negalėjo atsikratyt pojūčio, kad ji net neliečia jais daiktų, kuriuos tariamai tvarko, tik rituališkai atlieka besitvarkančiam žmogui būdingus judesius. Tarnės rankai šliaužiojat pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal, kartais susidedant taip, neva ką nors lygintų ar susilanksčiusį taisytų, nepajėgęs nematyti (tiesa, jis neteigęs tą įspūdį nebuvus klaidingą, juk, galėjo būti, ką nors įžvelgė netiksliai ar išvis nesistengė tiksliai įžvelgti), jog tie judesiai beprasmiai, tarsi susapnuoti, nes delnai išties nekliudė nieko materialaus, visa, atitraukus ranką, likdavo gulėti savo vietose nepaliesta, tačiau tuo pat metu negalėjęs atsigint jausmo, tiksliau, tai buvę beveik akivaizdu, jog kiekvienu krus telėjimu tarnė suteikia kuriam nors


2 2 8l a l a g ė 2 2 8

kambario lopui daugiau aiškumo, padaro jį logiškai neperprantamą — tarsi atveria juos, primetusi siekį skleistis ir pojūtį, kad jie (jos valia) tokie tapo nė kiek nedvejoję, drąsiai atsisakę medžiagiško drovumo vien tam, kad būtų suvokiami atsivėrę, ryškiau atspindintys kažin kokią savo vidinę ypatybę, kuri ligi tol buvo medžiagiškumo slepiama, parodomi įgaunantys daugiau orumo dar nelytėtų plokštumų atžvilgiu. siaubo apimamas (tai pranoko bet kokius jo įsivaizdavimus apie būsima), sujungęs abi rankas, nesąmoningai trokšdamas susikurti iliuziją, jog į kažką įsitvėrė, apskritai jam įkyriai vaidenęsi, kad kitos rankos pirštai virpa ne taip smarkiai, todėl juos čiuopiant galima šiek tiek apsiraminti ir neleisti virpuliui persimesti į visą kūną, — kūną, kuris purtėsi banalios ir sekinančios žodžio „virpulys“ reikšmės, ėmęs

„virpėti“, jis būtų tarsi patvirtinęs suvokiąs, — kaip tik tai jam turbūt ir norėta tarnės įrodyti, — kad jo nuogybė nevisavertė, gal net išvis ne nuogybė, tik įžūlokas, o ir naivus žodžių kratinys, kuriam net nepajėgė suteikti aiškios struktūros ir turinio. Jei jis ir buvo nuogas, tai tik simboliškai, sau tą nuogybę įteigęs, apsimetęs nuogu, net negalįs tvirtai pasakyti, ar jo troškimas būti nuogam — kaip ir pastangos išlaikyti nuogumą neapibrėžiamą — buvo toks nuoširdus, kad jis nuoširdžiai išgyventų dėl nesėkmės. skrandyj sukilus nuoskaudai (atrodę, ją netrukus bus galima tiesiog išvemti, gal net į tarnės delnus), jo galūnės staiga trūktelėjusios, tarsi pats kūnas savavališkai būtų nusprendęs ištirti, ar tikrai jo niekas nevaržo, neriboja, ar jis nėra supančiotas, arba, gali būt, jam švistelėję, jog žodžiai, iš kurių stengėsi iškišti nuogybę, yra neįgalūs, menki. Tie žodžiai — juos buvo pasirinkęs neapibrėžiamus, neįtaigius, beveik ne žodžius, o veikiau nekantrų tylėjimą, leidžiant jiems patiems nelyginant mintyse išsprogti — varžę, smaugę, riboję kūną ne mažiau nei ankšti drabužiai, at


2 2 82 2 8 n U o g a s | 229

rodę, pasiryžęs tapti iš tikrųjų nuogas, — jei tikrai to norėtų, — turėtų tuoj pat nusiplėšti ir pačią nuogybę, tik tada, šiurkščia fizine jėga įveikęs ( žodžių) abstraktumą, gal tai už jį atliks pabusianti lytis, galėtų viltis sulauksiąs iš tarnės dėmesio ir tam tikro gailestingumo. kiekvienas jos judesys, tiesą sakant, vis labiau jį skaudęs. Atlikdama tvarkymo judesius, tačiau neliesdama daiktų, tarnė kone veidrodiškai atspindėjusi jo būsenos neapibrėžtumą, tarsi jam sakiusi, jog tariama nuogybė negali pelnyti daugiau negu tariamą paklusnumą, vadinasi, jis niekada nieko nepeš, ypač jos — nepaverš, nebus laimėjęs. nuo šios minties jam pakirtę kojas, jautęs, kad nusprendęs žengti į priekį arba atgal ir vėl turėtų ko nors stvertis, — ne tik todėl, kad pasirodytų palaužtas, bet veikiau norėdamas įtikinti save, neva gali pats pačiupti siužeto siūlą ir tada viskas staiga išaiškėtų arba bent taptų visai neaišku, nors suvokė, jog to neįmanoma padaryti niekaip kitaip, tik prisipažįstant — geriau popieriuje, žodžiais, — kad jam nepavyko ne todėl, jog neteisingai save apsakė arba buvo apsakytas, bet neįstengus nugalėti abejingumo, kuris jį apimdavo supratus, jog šiame, o ir kituose apsakymuose jam numatyta geisti tarnės, — t. y. siužeto vardan įveikti, paneigti patį save, lyg labai jos norėtų, teksto būtinybės spiriamas ieškoti jos kaip vienintelės išeities. Šią akimirką turėjęs pripažint, nors tai griovė visą pasakojimo struktūrą (kiek daug jame nereikalingo pilstymo iš tuščio į kiaurą!), kad niekada netroško jos stipriau, negu būdavo verčiamas paties kūrinio, kūrinių logikos, bent jam atrodę, kad tai visuomet patirdavo kieno nors verčiamas, priverstas, jokiu būdu ne savo valia, todėl panieką (to, kas tvieskė tarnės akyse, nebuvo galima laikyt niekuo kitu kaip tik panieka) jis jautės bemaž sąžiningai užsitarnavęs, ji turėjusi teisę pabrėžti, pašiepti jo menkystę, ja bjaurėtis — nes jis buvo to vertas. Buvęs jausmas, jog ir tarnei nesisekė


2 3 0l a l a g ė 2 3 0

įveikti daiktų netvarkingumo ne vien todėl, kad trokštų jį pašiepti, pabrėžti jo menkystę, bet ir iš baimės, kad jam neįstengiant įkūnyti siužeto duotybės ji neįstengs triumfuoti, vadinasi, neatliks pareigos, nepasiteisins, neišsispręs ir taip iškreips, padarys bereikšmį patį siužetą, mielaširdingai apibrėžusį ją kaip

„ visada laiminčią“. Be abejo, ši mintis jį trikdžiusi, nepaisant to, atrodžiusi vis teisingesnė, ypač kai suvokė, kad išvydo gyslas tarnės kakle nervingai trūkčiojančias (veide išlaikydama angelišką abejingumą, ji, matyt, manė deramai nuo jo paslėpusi jaudulį), tai liudiję, kad tarnė išties jaudinasi, gal net bijo, ar tik vaidina besijaudinanti, bijanti, ir tai skatinę jį galvoti, kad siužeto lėmėjo galios šią akimirką pereina į jo rankas, jam net nebereikės nieko įrodinėti ar juolab rašyti, kad atsiskleistų tekste, kuris gal pagaliau bus apie jį. Apimamas svaigulio (kvaitęs nuo minties, kad jo nesėkmė, gali būt, pelnys jam sėkmę), vis dėlto buvo išsaugojęs jausmą, kad tarnė neketina taip lengvai atsisakyti siužeto lėmėjos vaidmens, bent uolumas, su kuriuo ji atliko fiktyvų tvarkymo ritualą, atrodęs toks pats nenumaldomas, agresyvus — nugalėtojo uolumas, net bailus kaklo gyslų įtempis, nepajėgęs užgniaužti įspūdžio, kad laimėjimo bus siekiama bet kokia kaina — ypač jis sustiprėdavo tarnei užėjus jam už nugaros, tai aiškiai rodę, jog ta kaina gali būti per didelė ir per skaudi, nors jautęs, kad pasislėpusi nuo jo žvilgsnio tiesiog atleisdavo dirbtinai sutelktus veido raumenis ir minutėlę kaupdavo jėgas savo tariamą abejingumą parodyti jam iš kitos pusės. Ryžtas, kurio skatinama ji siaurino ratą, kiekviename sūkyje vis labiau priartėdama prie jo kūno, tarsi būtų judėjusi kambaryje taisyklingos spiralės, kurios centras būtų jis, įvijomis, nedviprasmiškai liudijęs ją pasiryžusią priešintis, nors atidžiau įsižiūrėjus buvo matyt, jog tarnė slysta tomis įsivaizduojamomis įvijomis mechaniškai,


2 3 02 3 0 n U o g a s | 231

neįstengdama sustabdyti judėjimo arba pakeisti krypties. (Jis jautęs, kad sukaupęs jėgas, tada, kai tarnė visai priartės prie jo, galėtų ją pastumti, ir ji imtų slysti tomis įvijomis atgal, netgi nesuvokusi, kad pasikeitė jos judėjimo kryptis, bet taip pat sklidina baimės, lyg toliau prie jo artėtų.) nepaisant to, jos judėjimas, net jei atrodė mechaniškas, beprasmis, kurstęs įtarimą, neva šitaip siekiama jį uždaryti simbolinėje netvarkoje, išryškinti savaime netvarkingą, neharmoningą, nesubtilų (vis labiau gniaužiantis tvarkos ratui, tai buvus ne jausena, o tarsi objektyvus virsmas iš geresnio į blogesnį, tai pasibaigs visišku žlugimu), šitaip parodant, kad tik ji viena — ta, kuri siužete atsakinga už tvarką, — išdidžiai nusižeminusi gali nuspręsti, koks tas siužetas bus ir kodėl jis bus palankus būtent jai, vis dėlto jis suvokė, — tai turbūt suvokė ir tarnė, — jog tą akimirką, kai jos ranka išsities jo link, o juk jai, tiesą kalbant, nieko daugiau neliks, jo netvarkingumas, nesubtilumas vienu sykiu bus paverstas tvarkingumu, subtilybe, jis bus išlygintas, atskleistas, kaip šiek tiek anksčiau buvo atskleisti kambario lopai, tarsi jos valia taps iš tikrųjų nuogas, bent ji, paklusdama savo veiksmų logikai, privalės jį tarti esant nuogą — būtent dabar, kai jis geriausiai jaučia savo nuogumo stilistišką dirbtinybę, — ir, žinoma, čia pat save dar labiau pažemins, parodžiusi, kad tai padarė savo rankomis, niekieno nepriversta, tarsi ne jis būtų jos visuose siužetuose siekęs, bet ji pati ieškojusi progos jį sau sučiupti, nemanydama, kad gali būti per daug dėl jo paaukojusi. Vis dar virpėdamas (šioje vietoje virpėjimas vėl nebeatrodęs jam banalus, įtartinas, jis tiesiog turėjęs pabrėžti, kad bet kurią sekundę turėtų jėgų liautis virpėjęs; tiesą sakant, virpėjęs tik todėl, kad vieną akimirką, geriau tada, kai tarnės povyzon prasismelks bejėgiškumas, galėtų sustabdyti krutančius raumenis ir parodyti save sustingusį) jis įsitempęs iš pasitenkinimo —


2 3 2l a l a g ė 2 3 2

mintis, kad tarnei siužete teks išbandyti žlugimą, buvo įkvepianti, svaigi, juolab kūnas, galbūt pasisėmęs jėgų iš virpesio ir vėl prisipildęs įtampos, veržėsi pasikeisti ar būti pakeistas. Jis jautęs, jog šią akimirką, pasitikint kūno šėlu, įmanoma pažadinti ląstelėse susikaupusią transformacijos jėgą, savavališkai atgaivinti ar net iš naujo sukurti mitą ir pateikti save tarnei dar aiškesnį — tokį, kuris, jam suteikus struktūrą, vienu ypu gali išgrynėti ir būti paimtas, tvyksčiodamas simetriškomis briaunomis. Tiesa, jis suvokęs, jog galbūt nori iš siužeto per daug, tiek, kiek negali sutilpti jokiame tekste, visgi jautęs — pasitikėdamas kūnu, įstengtų ne tik įrodyti save nuogą (deimantas juk visada tam tikra prasme nuogas), bet ir priverstų ją padaryti tai, ko neprivertė atlikti kituose siužetuose, — pagrobti jos godumui saugotą deimantą (t. y. pagrobti patį simbolį, metaforą), kaip deimantą pa kišus save arba, tiksliau, iš kalbos malonės natūraliai virtus deimantu, kuris siužete, visuose siužetuose pritaikytas jo gvieštis. Aišku, tai buvęs kerštas, taip tarnė bus pažeminta dusyk, tačiau jis jautęs, jog ekstazės kulminacijoje, jos rankai atsitraukiant, jos elgesys bus parodytas nusikalstamas, ir jis įgis teisę jos pasigailėti, suteikdamas sau šansą įsigeisti jos bent kaip aukos. (krūptelėjo pagalvojęs, koks neoriginalus, neautentiškas šis vaizdinys; vadinas, kalba nenuilstamai, netgi agresyviai stūmė jį banalybės link, versdama patikėti, kad jis pats tuo tiki, dargi pasiruošęs įsitikinti savo kietumu save liesdamas.) nutuokdamas, kad kalba nuvedė jį ten, kur būdamas blaivaus proto neturėtų būti, juk mąstydamas apie pasigailėjimą jis tarsi prisipažino nesąs tikras, ar nieko siužete jau nebus pakeista, pagaliau ar jis pats nesugalvos jo pakeisti taip, kad tarnės sugniuždymas būtų negalutinis, toks, kokį vėliau dar įmanoma pavaizduot kaip triumfą, jis betgi suvokė, o tai buvęs ir pasiteisinimas, jog ir tarnė buvo pamažu


2 3 22 3 2 n U o g a s | 233

atsirandanti kur jos neturėtų būti, tarytum ko nors nešama, ne einanti, paruošta pirštais išmėginti nepaliečiama, vadinasi, dar labiau klystanti, palaužta, negu jis kada būtų drįsęs pamanyti apie save. suvokdamas tarnę prislystančią įsivaizduojamos spiralės galą, atsirandančią ten, kur jos buvimas nebegali būti užgožiamas jokių prasmių, visas pastiro dėl būsimo rankos judesio, pasirengęs atsispirti pirštų įtempčiai, simetriškas ir brangus, tačiau tą mirksnį, kai tirpulys raumenyse staiga tapo sustabdytas, pasirengus sutikti tarnės pirščiukų vėsą, ši staiga trūktelėjusi ir sparčiai ėmusi judėti tąja spirale atgal (čia jis surikęs savyj, suvokdamas, kad neatstūmė jos, tai vyksta lyg kam nors įsikišus), iš pradžių lėtai, tarsi stengdamasi atsilaikyti ją atgalios tempiančiai jėgai, tačiau kiekviename sūkyje vis labiau pasiduodanti inercijai, išnykstanti kažkur už aukštyn pašokusio delno (nujausdamas nesėkmę manė turįs nuo jos atsitverti). Tiesa, išnykęs tik kūnas, kažkokia svarbesnioji tarnės dalis, jos essentia ir toliau buvo nešama vazelės ornamentu tolyn (tą akimirką jis virpėjęs suvokdamas, kaip reikšmingai vazelė buvo grąžinta į siužetą — it svetimkūnis prilipdyta prie esmės, nūn ji buvo jo šerdis), slydusi nestabčiodama ir nedvejodama, bent dėl to, ar jos pastangas išnykti galima vadinti „pabėgimu“ ir ar tai tikrai ji, tarnė, o juk, tiesą sakant, tai buvusi tik kryptis, nužymėta taisyklingai susikertančių linijų, — nuo kaklelio darniai pynęsis raštas netrūkčiojęs ir nesiblaškęs, — kryptis, savo kryptiškumą suvaldžiusi taip, kad atrodytų ne savo valia pasidavusi sau pačiai, kraupiai nuosekli, lyg visą laiką būtų žinojusi save paspruksiančią, taigi tarsi atliekanti neišvengiamą pareigą, tačiau skubresnė, nekantresnė negu dera būti krypčiai, jos begėdiškai nuolankus nykimas ornamento pakraštyj rodė jį ko nors netenkantį, gal — o Dieve — ir apvogtą, juo labiau kad tame bėgsme, netrukus


l a l a g ė

peržengsiančiame vazelės ribas, tolsiančiame kūrinio stiliuje, buvę be galo daug uolaus nuolankumo, askezės, tarsi ji veidmainiškai prieš jį atgailautų, norėtų parodyti save nekaltą. Jis sušukęs iš apmaudo ir nusivylimo, norėjęs tikėt, jog kažkas, galbūt kalba, kūrinio stilistika neleido jam nugalėti, štai kodėl tarnė buvo iš jo atimta, nors širdyje jautė, kad pati tarnė įstengė pasprukti nuo jo parodydama save „netenkamą“, „prarandamą“, klastingai pasinaudojusi žodžio capere — paimti — daugiareikšmiškumu, taip jis buvęs atskleistas, — beje, tai buvo aiškiai išpiešta ir tarnės veide, — per mažai tikėjęs savo pergale, ne tik neturėjęs jėgų siekti būti paimtas, bet veikiau sau įteigęs, kad paimta gali būti tik iš jo, taigi pats jai įdavė į rankas raktą, pats leido ir toliau jai būti „visada laiminčia“, tuo ji sėkmingai ir pasinaudojo, įveikusi jį kalboje, o gal net pačią kalbą — šioji dabar klusniai turės nurodyti ją neįveiktą, nebesugrįšiančią. Agresyvus nuolankumas, kurį jautęs aštriuose ornamento vingiuose, kėlęs jam apmaudą, tuo stipresnį, kuo buvo aiškiau, jog tos krypties neįmanoma pakeisti, ir tarnė, niekad nieko iš jo nenorėjusi, pasitraukdama veidmainiškai žeminasi. „lalage“, — sukuždėjęs pažįstamas balsas, be abejo, tai buvęs jo paties balsas, nors jautė, kad balso stygos tą minutę nebuvo įsitempusios, garsas negraužęs gerklės, gali būt, jis iššnabždėjęs tą delnų linijomis, tarsi prie ko nors jas švelniai priderindamas. (Jam nutvilkę paširdžius, nes tas balsas kreipėsi į tarnę vardu, kurio ji negalėjo žinoti, — jį, įskaitytą eilėraštyj, tenaudojęs jis vienas, ir tik mintyse, nors suvokė, kad niekas nebūtų galėję pasikeisti, nes niekam nebuvo numatyta keistis, jei būtų kreipęsis į ją, sakykim, vardu popėja, tai dar geriau atspindėtų jos esmę, ar net Hekate.) Be abejo, nesitikėjo ją beprišauksiąs, tačiau suvokė, kad toks neapibrėžiamas garsas, gal šnabždesys, bet gal ir labai kuklus šiurenimas tarsi


lūpose, labai pritinka kulminacijai, kad būtų graži ir jaudinanti, — ne tik skaitytoją, bet, žinoma, ir jį, šiaip nemenkai susijaudinusį, virpantį. Šokčiojant pirštams jam atrodę, kad išvis turėtų banaliai pult ant žemės, blaškytis, rėkti, raitytis dulkėse (jį suerzinę, jog tų dulkių nėra — vadinasi, tai negana simboliškas veiksmas), nepamiršdamas, kad vis dar turėtų trokšti padaryti įžūlumą ne tokį įžūlų, bent savo tariamos kančios jėga atsiimti dalį to, ką suvokė blykstelėsiant ar jau blykstelėjus kuriame nors ornamento linijų susikirtime, lyg atsitiktinai pasikylėjus drabužio kraštui, neva nenutuokiąs, kad tai turi būti išnešta visiems laikams, ne tik forma, bet ir turinys, visa metaforos esmė, visgi suvokiąs — niekada nieko nebesaugosiantis niekieno godumui, nūn pats godumas tai laikys kaip trofėjų, — jam ir nebereikia nieko suvokti ir net niekur pulti, kad būtų suvokiamas pralaimėjęs, prislėgtas, apvogtas, tarnės iliuzijai išnykstant kažkur toliuose, ir netgi, ant popieriaus plynumo kraupiai barkštelėjus ištrūkusiai sagai, nuogas.


Lalag ė


V i l n i u s 2 0 1 1

A p s A k y m ų V A i n i k A s

Lalag ė | Andrius Jakučiūnas


integer vitae scelerisque purus non eget mauris iaculis neque arcu nec venenatis gravida sagittis, Fusce, pharetra,

sive per syrtes iter aestuosas sive facturus per inhospitalem Caucasum vel quae loca fabulosus lambit Hydaspes.

namque me silva lupus in sabina, dum meam canto lalagen et ultra terminum curis vagor expeditis, fugit inermem;

quale portentum neque militaris Daunias latis alit aesculetis nec iubae tellus generat, leonum arida nutrix.

pone me pigris ubi nulla campis arbor aestiva recreatur aura, quod latus mundi nebulae malusque iuppiter urget;

pone sub curru nimium propinqui solis in terra domibus negata: dulce ridentem lalagen amabo, dulce loquentem.

Horatius, Carm. i, 22


| turinys

6. servizas . . . 137 7. Vėl gyva . . . 161 8. Misellus passer . . . 189 9. nuogas . . . 215 1. miręs . . . 9 2. Onanas . . . 33 3. nuodų atgaivinimas . . . 59 4. Žvirblio atgaivinimas . . . 83 5. Hortus conclusus . . . 109


88


88 M i r ę s | 9

1 | Miręs

Tąsyk gerą valandėlę gulėjęs visiškai nejudėdamas: krėslo, kuriame visad leisdavo laiką po pietų, minkštybė, godžiai apžiojusi kūno linkius, kas minutę vis stipriau spaudusis prie odos, lyg norėtų jį supančioti ir įtraukti į save, ir tas pojūtis, jog išties yra net per patogu, kad būtų įmanoma jaustis neįpareigojamai, trukdęs mėgautis nesudėtingais apmąstymais. Tiesą sakant, jis beveik ir nemąstęs — sąmonėj klaidžioję tik skaidrūs, per visą dieną išgerto vyno iššviesinti šešėliai, savo geibumu įkūnijantys jo buities lengvybę ir neveiklos pilnatvę, tačiau pernelyg neapibrėžti, kad būtų galima mėgint iš jų sudėlioti kokį nors įmantresnį proto darinį. Bet šią alsią popietę jis nieko daugiau ir netroškęs, tik patogiai drybsoti nieko neveikdamas ir netrukdyti krūtinėje tvenktis palaimai, ši jam rodžiusis tuo didesnė, kuo atkakliau kūną glebinęs vynas, patogus kėslas ir tingulys. Reikia pasakyt, jis prikišamai sau neteigęs, kad iš tikrųjų drybso krėsle, jautėsi taip stipriai neprisirišęs prie visa lemiančių aplinkybių ir aplinkos, kad negalėtų svaičioti save esant visai kitoje vietoje, kitu laiku, tačiau jei jo manieringumas staiga būtų užsigeidęs suabejoti dabarties tikrybe, būtų šiek tiek susierzinęs, mat nelabai ir įsivaizdavo, ko dar galėtų norėti ir kaip tai galėtų būti patenkinta. pasiryžęs dar sustiprinti malonumą, jis sukrutėjo,


1 0l a l a g ė 1 0

tačiau ne per daug, kad prie odos prisisiurbę audeklo čiuptuvai tik vos vos atšlytų, o tuomet, į tarpą įsiskverbus oro gūsiui, jis galėtų prisiglausti iš naujo ir, vėl patikėjęs sėdimąją įgulėtam audeklui, staiga šiurptelėtų iš palaimos arba, jei malonumas nebus toks didelis, kokio tikėjosi, bent pasimėgautų tuo, kad apskritai turi sąnarius ir dar įstengia juos kada panorėjęs judinti. kūną supurtęs palaimos virpulys sukūręs alpiam, neišmatuojamam tingulyj tarsi kokią properšą, joje visa aplinkui regėjęsi dar tauriau ir iškilmingiau negu buvo pratęs vaizduotis, ir tąsyk jis visiškai atsitiktinai (gal prie to prisidėjęs ir ūmai kilęs troškulys) aptikęs savyje polėkio permesti akimis visą kambarį. slysdamas akimis nuo daikto prie daikto, — jie vieninteliai šiuo metu būtų galėję paliudyt, kaip pakiliai jis jaučiasi, — pajutęs net savotišką apmaudą, kad, būdami negyvi, daiktai negali patirti to, kas nūn kelia į padebesius jo sielą, ir vien per tai, kad lemtis nesuteikė jiems raumenų ir sąnarių, juos galėtų kada panorėję įtempti arba sutraukti, priversti dieną naktį egzistuoti visai beprasmiškai, neįstengdami galutinai liautis buvę — šitai bent išvaduotų juos nuo svetimo gailesčio, — nei išsiveržti iš pinklių, kuriose nuo pat radimosi juos laikanti nuosava nejudraus daikto prigimtis. Tačiau tuo pat metu jis neįstengęs atsikratyt ir pojūčio, kad drybsodamas patenkintas priešais daiktus savaip pateisina jų sustingusią, nejudrią pareigą egzistuoti šiaip sau, — kad jam būtų malonu juos apžiūrinėti, ar netgi išperka juos iš nebūties, bent vienai akimirkai sugrąžindamas būti čia ir dabar, ir glamonėdamas žvilgsniu suteikia jiems tokią didelę reikšmę, kokia nepriklausytų pagal jų prigimties beviltišką paprastumą, — iš ano ir visų geriausiu atveju jis negalėtų tikėtis net padėkos. pasirengęs už juos patirti visą įmanomą palaimą, kokią tik įstengs sužvejot tingulyj ir girtybėj, nors suprato, kad jos neužteks išvaikyti


1 01 0 M i r ę s | 11

jų apvaduose ir kontūruose įbrizgusiai užmarščiai, šioji buvusi amžina ir neatšaukiama, jis net vylęsis, kad koks nors niekingas, vos akimi sugaunamas jų pavidalo neapibrėžtumas, trumpai tariant, tai, kas labiausiai efemeriška ir in ipsis spinduliuoja gyvasties jėga (o jie, žinia, negyvi), įsikūniję atmintyj kaip jo palaimos dalis, pergyvens dabartį ir taps amžinesni už savo medžiaginius kūnus, kuriuos anksčiau ar vėliau jis turės garbės nudėvėti, nudrengti, sulaužyti ar sukulti.

staiga jis pajutęs troškulį ir labai lėtai, tarsi bijotų žvilgsnį nukreipti nuo to, kas akivaizdu, akimis nuslydęs link vyno taurės, šioji, pusiau nugerta, budėjusi ant palangės, kad jis, labai nesivargindamas, galėtų kada panorėjęs ją pasiekti. Visgi jis susitvardęs ir sulaikęs ranką, mintyse ši jau tiesusis prie gėrimo, mat bijojo sugriauti trapų malonumą, sukausčiusį visą kūną, gerai suvokdamas, kad skubėti nėra kur — kiekvieną akimirką galės persigalvoti ir nebesispirti pagundai, juolab jam atrodę, jog akimirka, kai troškulys taps nebepakeliamas, jau netoliese, ir būtinybė sukrutėti natūraliai išplauks iš susidariusių aplinkybių, jam nepasiryžus veikti, bet ir nepraleidus palankios progos. Betgi akys vis vien likusios prikaustytos prie taurės. ne ypač išvaizdi, papilkėjusi, ta taurė ėjusi iš rankų į rankas, ir vyresnės kartos būdavo perduodama jaunesniajai, dorai nepaaiškinus, kodėl ir už ką ji branginama (tiesą kalbant, ji visai nebuvusi išvaizdi nei brangi), tačiau inercija, su kuria protėviai stengėsi ją išsaugoti ainiams, vertė jį manyti, kad pardavęs tą taurę jis gautų nemažai pinigų. puikiai pažinodamas tos taurės neišvaizdų neypatingumą, dažnai vaizduodavosi atkreipiąs numanomo pirkėjo dėmesį į tai, kad jis iš tos taurės išgėrė labai daug vyno (atvirai sakant, tiek daug, kad net nepajėgė suvokti, kaip jam per šitiek metų pavyko, stipriai apsvaigus, jos neišmesti ir nesudaužyti), taip pat regėdavo save


1 2l a l a g ė 1 2

rodantį nediduką įskilimą ant taurės kraščiuko, neva atsiradusį prieš tris šimtus metų per žemės drebėjimą. Žinoma, jis nė nemanęs tos taurės parduoti, pinigų turėjęs užtektinai, tačiau jam buvo malonu galvoti, kad jo gyvenimo aplinkybės kada nors gali taip pasikeisti, jog norėsis kuo greičiau jos atsikratyti. (Apskritai jam atrodę, kad visa vieną dieną privalės būti pakeista, ir parduodamas taurę jis tik parodys, jog praeitis kaip bjaurus purvinas vanduo, jame per jėgą buvo prausiamas, yra nuo jo nutekėjusi, ir išsivadavęs iš protėvių sizifiško ciklo, šis trukdęs jam tobulėti, turės teisę elgtis taip, kaip jam tuo metu atrodys tinkama.) Bet šiuosyk jam pasirodę, kad mato tą taurę pirmą kartą — ir vien dėl to, kad joje, skirtingai nei kituose daiktuose, kurie egzistavo tik jam ir per jį, slapčia kūręsis kažkoks žodžiais neapsakomas asmenybiškumas. Ji atrodė išaugusi, o gal ir tebeauganti iš kokio nors derlaus prado, kitados galbūt užtiškusio ant palangės, arba savaime, iš paniekos jos medžiagiškumui, radusis kaip kažkas jai priešinga, — gryna išraiška, judesys, viršuje, be to, išsprogęs stiklo žiedu, jo linkyje, įkūnijusiame grakštų moteriškumą, bet ir vyrišką valią, tvieskęs ryžtas sustabdyti jo ranką, kai šioji išsities link jos kaip link vyno taurės. (Šitai jį sutrikdę, tiesa, ne taip stipriai, kad jaustų pareigą įkūnydamas susijaudinimo klišę susiimti veidą rankomis ir trumpam paslėpti akis.) Jis jautęs — protas pirm deramai neįvertino taurės, nes nebematė joje daikto, kurį galima racionaliai panaudoti, savybių, todėl taurė atrodė esanti šičia valingai, pati siekianti kokio nors efemeriško tikslo, kuris galbūt yra atvirkščias jo siekiui tučtuojau numalšinti troškulį. Šią akimirką ji regėjusis netekusi paskirties, nors joje tebebuvo vyno, vieniša ir savaime beprasmė, tačiau žvėriškai įtaigi: stiklas, iš kurio ji buvo susikūrusi iliuzinį kūną, popietės šviesoj veik praradęs materialumą, susiliejęs su oru, tad visa, kas buvo kambaryj,


1 21 2 M i r ę s | 13

rodėsi tos taurės tęsinys — abstraktus kūnas, panar dinęs savyje visus daiktus ir spalvų atspalvius, taip pat ir jį patį, kas sekundė vis stipriau jaučiantį, kad, užuot naiviai glumęs, kažkam už kažką turi būti be galo dėkingas. Atkakliai stebeilydamas į taurę, — o jau ėmę lietis akyse, — jis jautęs, kad neturi galios priversti ją būti vienareikšmišką, neįstengia jos paimti nei likti jai abejingas — nūn ji virpėjusi ore prieš jį kaip nuoga, pasiruošusi savyj parodyti, ką jis kiekvieną akimirką trokšta regėti, bet, susikau pusi didžiausiame nuolankume, pirmiausia tvieskė malone.

nuo tos minties jo raumenys palaimingai įsitempę — suvokdamas, kad logika, kuria jis rėmėsi, esanti visiškai nebūdinga jo epochos žmogui, ir slapta didžiuodamasis, kad dar tikriausiai niekas iki jo, tegul ir juokais, nebuvo šitaip giliai apmąstęs paprastos taurės, jis pasijuto atsidūręs ties riba, už kurios malonumą didins jau ne vyne užrakintas svaigulys, bet pojūtis, kad ir kasdienybėje įstengia būti beprotiškai originalus. (Jam netgi pasirodę, kad galėtų tuoj pat čiupti popieriaus lapą ir parašyti apie tai apsakymą, jame pavaizduotų herojų, — labai panašų į save, — pasiruošusį mirti dėl taurės, kad išlaikytų jos paslaptį neatskleistą, nors nutuokė, kad šitaip paneigtų patį save, nūn apmąstantį būtinybę parašyti apsakymą, vadinasi, pasirengusį visiems viską papasakoti — „atskleisti paslaptį“, ir šis netikėtai aptiktas pasakojimo, — pasakojimo, kurio rimtai ir neketino rašyti, nes nebuvo kūrėjas, — dvilytiškumas jį užbūręs, ypač kai pajuto, kad abi priešingos misijos kyla viena iš kitos, ir šitokiu būdu jis gauna valią sujungti kaip veidrodis priekį su galu į vientisą vaizdinį.) Visgi jautęs, kad originalumas, kurį norėjo manyti sau būdingą, nepaaiškina taurės krašto sūkio iliuzinės jėgos, šioji kambarį darė kambariu, o jį — juo; atrodę, taurės kojelėje įsikūnijęs nuolankumas ir iš jo kylanti valia apskritai nė kiek nesusiję su jo


1 4l a l a g ė 1 4

vaizduote ir egzistuoja nepriklausomai nuo jo požiūrio į tai. Tai jam kėlę nerimą, juolab kad taurės spinduliuojamas nuolankumas buvo be galo panašus į tarnės nuolankumą, su kuriuo ši priimdavo jo paliepimus; tas klaikus, iš proto vedantis menkystės kūniškumas — štai kodėl ji rodėsi nuolat sudrėkusi — taip pat įstengė atrodyti antgamtiškai patvarus, nepermaldaujamas jokiais kitais būdais, tik pačiam prieš jį nusižeminant ar ir nupuolant. Gali būt, jis net pajutęs šiokią tokią gėdą dėl to, kad neseniai jautėsi esąs viršesnis už daiktus, taigi ir už taurę, ši nūn žilpinusi jį neįmanomybe, nors širdyj vis dar troško suvokti visa tai kaip žavų proto vaizdinį, kuriuo kitą dieną galės pasidalyti su bičiuliais. Betgi patyręs keliuose saldų maudulį, kuris nebyliai šaukėsi būti prispaustas prie šaltų grindų, maudulį, taip pat bylojusį apie tarnės kūno paslaptį, jis vis aiškiau jautęs, kad tas, kurio nereikšmingu turiniu nūn jautėsi esąs, čia ir dabar privalo būti nuoširdžiausiai pagarbintas. Jis krūptelėjo iš netikėtumo, suvokęs, kad taurė tikriausiai yra Dievas; štai kodėl visa, kas tik galėjo pakliūti jam į akis, staiga prisisunkė negalimo ir neįmanomo, ir jam dingtelėję, jog vynas taurėj gal net yra virtęs tulžim, kad didžiausio nuolankumo akimirką, aptemus sąmonei, jis skrandžiu išbandytų savo kūrėjo kančios skonį. Religingumas, kiek jo gyvendamas buvo spėjęs išsaugoti, susitvenkęs lūpose, jas mielai būtų priglaudęs prie relikvijos, jei tik būtų pasitaikiusi po ranka. Jis ir toliau išgąstingai dėbsojęs į taurę, ją įtampa vyzdžiuose rodė ribuliuojančią, tik dabar jam regėjosi, kad taurė yra ne tik ant palangės, bet ir visur kitur, yra bet kas, ir tai jį, namų šeimininką, šiek tiek žeminę, bet kuo menkesnį jis save jautė, tuo narsiau jo plaštakos veržėsi išsitiesti ir įsitempti, iš visų jėgų skečiant pirštus — jis buvo pasirengęs galynėtis su delnų ribotumu tiek, kiek įstengs (rodęsi, tas judesys paliudys daugiau, negu jis anksčiau


Jis visu ūgiu išsitiesęs kambario ankštybėj ir valandėlę stovėjęs nejudėdamas, ištroškęs, kad atsispindėtų tekste (bet gal ir aprašytajam klane) besiplaikstąs vėjyj; jautęs, kad ant kūno laisvai plevenant drabužiams su trumpalaike moterų beprotyste aiškiau suvoks, turbūt jau ir suvokė, kas iš tikrųjų nutiko arba būtų galėję nutikti, jei būtų desperatiškai spausdamos kojas prie žemės, nevilties sklidinais veidais, jos buvusios prislėgtos sunkai pakeliamos kančios nesamam suteikti apčiuopiamą kūną aklai pasitikėjęs apsakymo juodraščiu, tai jo stilistiką per jėgą įrašyti į suknelių medžiagą, kad jas būtų galima nusiplėšti, drauge išdrėskiant sagas pati ranka nesąmoningai buvo pradėjusi kartoti. Žinia, jam nereikėjo abejoti tuo, kas įvyko — įvyko tekste, — ypač kai suvokė, kad, siekdamas menkaverčių tikslų, tam juodraštyj neatkreipė dėmesio, kas iš tikrųjų tekste svarbu, būtent į tai, kas jam aptikus kisieliaus reikšmę, atsiskleidusią visai kitoje šviesoje, niūriai ir baugiai, taps viso siužeto šerdim ir esme. Tiesą sakant, jis nepajėgęs sutramdyti džiaugsmo, kad šįsyk viską pavyko aprašyti taip tiksliai, galbūt net tiksliau negu ketino, palūžtančiai tarnei sunkiai praryjant burnoje susikaupusias seiles sau tarstelėjęs, kad gurktelėjimo garsas atskyrė tai, kas buvo, nuo to, kas bus. Kuo toliau, tuo anie žodžiai jam rodėsi reikšmingesni, atsiradę būtent toje vietoje ir tuo metu, kai jau buvo nutuokiąs, kad beprasmės varžytuvės, į kurias įsitraukė abi moterys, kad ir kuri jas laimėtų, niekur jų nenuves, nepatenkins, nepasotins, kaip ir skaitytojas liks nepatenkintas, nepasotintas, nebent visi drauge atsidurtų aklavietėje, atskleisdami jį neįstengus taip išlemti, susukti siužeto, kad šis atrodytų natūraliai pritekėjęs vietą, kurioje jam dera staiga pasisukti ir bėgti visai kita kryptimi, palikus skaitytojus priblokštus, o herojus, tiksliau, vieną heroję — labai nuskriaustą. Tiesa, galvodamas apie tą skirtį, išgyvendamas dėl jos, — tai liudiję, kad jo protas buvo pralenkęs rašiklį ir tiksliau suvokė esmę, — jis dar vis manęs, kad scenos pabaigoje gėdingai plūstelėjęs šlapimas atskleis tarnę palaužus žmoną, ir jos abi pasitrauks ieškoti tam klanui kokių nors dvasingų prasmių, štai kodėl buvo pabrėžęs, kad „erdvė, kurioje jos atsidūrusios, atstojo joms gelmės sąvoką“, tuo tarpu dabar, kone atsitiktinai dar išryškinęs keletą subtilių užuominų apie laukiantį pavojų, pavojų, kurio tikriausiai nepavyks išvengti (atidesniam skaitytojui turbūt neprasprūstų pro akis, kad veiksmas buvo vystomas neatleistinai lėtai, leidžiant numanyti, jog tuoj pat atsitiks kas nors svarbaus ir nelabai gero), bet tiksliai neįvardindamas to pavojaus aiškiu žodžiu, jis išliko deramai neapibrėžiamas, deramai subtilus, kad skaitytojas, galbūt tas pats skaitytojas, kuris teisingai suvokė visus jam paliktus ženklus ir simbolius, neišleisdamas iš akių nė fakto, kad tą būsimą pavojų jam bus nelengva suderinti su sagų įvaizdžiu, vis tiek jaustųsi priblokštas suvokęs, — tada, kai tai pagaliau būtų aiškiai pasakyta, — jog toji, kurią teksto aptakumas bandė įtikinti laimėsiančią ar net, atsižvelgiant į „visada laiminčios“ klišę, iš anksto laimėjusią, jau visai netrukus bus aptikta pakirsta nuodų, gal išsaugojusi veide kokį dvasingą kančios motyvą, bet iš esmės pati kalta, pati tuos nuodus ir atnešusi į siužetą. Ištarus žodį „nuodai“, jo raumenys maloniai krustelėję iš pasitenkinimo. Nuodų — ne kokio banalaus deimanto ar, neduokdie, vyno — radimasis siužete, galima sakyt, viską išsprendęs, suteikęs siužetui įtaigos, kurios ligi šiol jam labai trūko, taip pat jėgos, atsiskleisiančios skaitytojui suvokus, jog ta, kuri, logiškai mąstant, turėtų būti nugalėtoja, pasitraukia gūdžiai tirtėdama kaip pralaimėjusioji, o kita — ta, kurią jie įpratę matyti nuolat pralaiminčią, — iš tikrųjų triumfuoja, nė pati nesuvokdama nugalėjusi, o jos varžovė užsitraukusi pelnytą pragaištį. Atvirai kalbant, jam nepavykę suvokti, kaip lig šiol nepastebėjo tekste tokių akivaizdžių nuodų buvimo įrodymų. Juk įtarimų turėjo kilti jau tąsyk, kai pamatė, jog tarnė išmetė puodą sekundėlę anksčiau, negu jis užrašė jį „išmestą“, — tuoj pat, kai išvydo laiptų aikštelėje šeimininkę (taip tarsi prisipažinta, jog darbas, kurį ji ruošės atlikti, turėjo būti daromas visiškai slaptai, be liudytojų), juos dar būtų pakursčiusios tarnės pastangos vaizduoti, esą puodas iškrito jai stengiantis pasitaisyti už juostos užkištą skepetėlę, na, o tuomet, kai ji dar ėmė ir įžūliai maivytis, bandydama savo beribe arogancija nukreipti dėmesį nuo to, kas iš tikrųjų buvo tame puode, tariamai pasiryžusi išpirkti kaltę, nebeturėjo būti likę ir abejonių, jog rengiamasi atlikti kažkokį juodą darbą, — čia dar derėtų prisiminti juodąjį šešėlį, kritusį tarnei ant veido, — ir kad tas juodumas nebūtinai išlįs jai per gerklę neaštriu galu, juolab kad garsiai nurydama burnoje susikaupusias seiles, — jam nusprendžiant, kad tas garsas atskirs tai, kas buvo, nuo to, kas bus, — ji davusi skaitytojui aiškų ženklą, jog veiksmas tęsis (bet iš esmės baigsis) ką nors praryjant. Tiesą sakant, jis jautęs, jog paliudyti nuodus buvus nereikia nė tiek įrodymų, kiek jų pririnko pakartotinai skaitydamas parašytą tekstą, taip pat juodraštį, kuris, beje, nuo šios minutės daugiau nebebus reikalingas, nes jame nė žodžiu neužsiminta ne tik apie nuodus, bet ir apie jokią kitą ryškią, tirštą struktūrą, kuri esant reikalui galėtų būti suvokiama kaip nuodai. Savo veikliąja reikšme nuodai veržėsi į tekstą netgi iš paties stiliaus, sakiniai kūręsi keistai persukti, sumazgyti taip, kad einant į pabaigą atrodytų tapę visai bereikšmiai, neturintys, gal ir neturėję, turinio, pasiruošę būti apsėsti kokios nors stiprios, baisios reikšmės (kažkuria prasme šį poreikį bandė atskleisti plėšdamas sagas, nors nebuvo tikras, ar nuogumo motyvas tekste būtų įstengęs suteikti jai aiškesnius kontūrus), ji taip pat sunaikintų ir dvasingą saldumą, kuris prieš pat sakiniams prarandant prasmę žybtelėdavo tarp eilučių, ir neleido išsispręsti anksčiau, negu jiems, silpniems ir nevykusiems, bus primestas ryžtingumas, lemtingumas, veiklumas. Save gelbėdama kalba — būtent tada, kai jis nesąmoningai ją naikino, ėmęs kalbėti klišėmis, — sugebėjusi bent tarp eilučių atskleisti, jog iš tikrųjų jis mąsto plačiau, didingiau, ir taip pačiam leidusi patirti, — beje, visiškai aiškiai, — kaip įspūdingai ir išmoningai toje platybėje buvo pastebėtas didžiausias konkretumas, štai kodėl dabar, vėl paėmus rašiklį, moterys jo akyse tikriausiai nebebus tos pačios herojės moterys, kurias, užuot apsakęs „bailiai išsilaksčiusias“ ar tiesiog „išsibėgiojusias“, dvasingai paliko tarsi einant tęstis koridoriais, jose (ypač toje vienoje, kuri tuoj turės mirti, apsipylusi baltomis putomis, ir jos lavonas kitos bus aptiktas tysąs koridoriaus gale) išryškės nebe perkeltinės prasmės, bet visa visų gyvenimo rūstis, — gyve-nimo, kurį vienai iš jų taip niekingai tenka pabaigti. Tik šitaip įmanoma jas abi Vienu metu einančias į priešingas puses, toliau sekti, pateiktas kraupiai taisyklinga, drėgna rašysena, pasirengusias siekt to, kas nebūdinga lapui, nenuilstančias ir nelaimingas. jį apėmęs jausmas, — jis dar aiškesnis tapo suvaldžius kalbos inerciją ir, žinoma, šį tą išbraukius, — kad išties negana atsiplėšė nuo juodraščio teksto, net pačios stilistikos spiriamas nesurado žodžių, kuriais atskleistų tą liūdną, bet iš esmės guodžiantį faktą taip, kad šis būtų skaitytojo suvokiamas įvykstąs ar net jau įvykęs, sakykim, reikšmingai krustelėjus užuolaidos kraštukui. Tiesą kalbant, kol kas tepajėgęs jiedvi nuosekliai aprašinėti vieną nuo kitos tolstančias, guosdamasis mintimi, jog šitaip savotiškai pavyksta išreikšti ir nuodų plitimą, nors suvokė, kad ir panorėjęs turbūt neįstengtų jų, einančių, sustabdyti, jau anksčiau parašęs, ir vėliau dar kelissyk pakartojęs (lyg tai būtų itin svarbu), kad jiedvi, tarsi įtaikaudamos kokiam kvailam vidiniam poreikiui (be abejo, jo vidiniam poreikiui) išlaikyti tam tikrą veiksmo simetriją, pasitraukė eiti į priešingas puses. Štai kodėl jam daręsi vis sunkiau suprasti moterų motyvus, — jis nebuvo pasirengęs iš naujo sukurti šios teksto vietos, juolab savo nesąmoningą sprendimą pavaizduoti jas tarsi plevenančias, beveik abstrakčias. Tiesa, jį guodę, kad jųdviejų tolydus slinkimas koridoriais atspindint viena kitos judesius ir intencijas (šitaip žvelgiant, žmonos intencijos, jei būtų jų turėjusi, vargu ar būtų tauresnės), kol jo nesustabdė, ištardamas aiškesnius, tikslesnius žodžius, — žodžius, kuriais kaip tik ir derėtų apsakyti, jog visą šį neilgą laiką vienos iš jų kūne plitę nuodai (tai jų plitimas buvo išreiškiamas šitaip simetriškai vienai nuo kitos tolstant) pagaliau pasiekė širdį, — labai palankiai atliepęs tą teksto vietą, kur jos aprašytos be paliovos samstančios kisielių, taip pat viena kitą veidrodiškai atspindėdamos. Tai buvęs aiškus ženklas, kad anksčiau siužete sąmoningai šiurkščiai pertrauktą veiksmą, — to reikėję, kad viena iš jų pasirodytų tariamai laimėjusi, — dabar galėtų vaizduoti tarsi savaime nutrūkstantį, suderindamas jo pabaigą, esą kaip tik tada nuodai išplinta kūne reikiamai plačiai, su tarnės mirtimi — būtent tą akimirką, kai atidesniam skaitytojui ir be to būtų beveik aišku, kad vienai iš jų parkritus ir mirštant kita, netekusi savo priešingosios pusės jųdviejų judėjimo struktūroje, negalės lyg niekur nieko toliau „eiti“ arba, blogiausiu atveju, vis dėlto eis toliau, bet išvydusi „kraupiai trūkčiojantį“ sietyno siūlelį, — šis tą akimirką atstos simbolinę ašį ir meliore parte bus paties siužeto siūlas, – vis tiek turės sustoti ir visiems atskleisti, ką tas siūlelis bus jai reikšmingai pakuždėjęs. Be abejo, jis suvokęs, kad siužete staiga išnirus aiškiai, ryškiai nuodų reikšmei, nebuvę jokio reikalo ieškoti išsigelbėjimo simetrijoje ar juolab beprasmiškai dairytis tolesnės moterų lemties užuominų, suteikiant pernelyg gilias reikšmes paprastiems daiktams, — jį, sakykim, siutinęs sietyno siūlelio įžūlus simboliškumas, o ir kvailas poreikis įsivaizduoti koridorius, neturinčius pradžios ir pabaigos, — tam tereikėję išmesti iš galvos dvasingybių primirkusį juodraštį, ką jis, beje, ir stengęsis daryt, tačiau vis vien nepajėgė suregzti sakinio taip, kad slidžių, aptakių žodžių reikšmių jos neatrodytų klusniai pasroviui nešamos arba nekiltų įspūdžio moteris savo ruožtu įsikalinus abstraktybėje ir simetrijoje, įstengus tapti nebeaprašomomis, kad tik nereikėtų savo kailiu patirti lemties, kuri vienai iš jų, žinia, bus negailestingesnė. Mintyse kartojant žingsnius, beveik einant iš paskos, nors suvokė, jog to, ką jautė esant tarnėje, neįmanoma sekti fiziškai, nebent rankomis, be paliovos tiesiant jas sau po kojų (vylęsis, kad šis ritualas juos suartins, sujungs, padarys „vieną šalia kito esančius“) arba į kelnes, jose budęs įsitikinimas, kad ją įmanoma pasiekti pasidavus kalbai, leidusis būti jos nešamam tokiu pat būdu, tiek pat neatsitiktinai, kad Jis nė nenutuokęs, jog rašydamas šitaip atsargiai, vis paskaitinėdamas juodraštį, — jame, kaip minėta, neužsimenama apie nuodus, — gali išvis nesugebėti išreikšti žodžiais fakto, kad tie nuodai vieną akimirką šiaip jau turėtų pradėti veikti, o juk, siekiant nesumenkinti veiksmo įtaigos, agonija turėjo prasidėti nedelsiant ar būti jau ir besibaigianti (juk ką tik aprašė agonijoje trūkčiojančią virvelę, ant kurios pakabintas sunkus sietynas), nepaisant to, kad jam neišdrįstant ar nesugebant išreikšti nuodų aiškiai ir nedviprasmiškai, buvo neįmanoma pavaizduoti jos prasidedančios. Taigi jis pats buvęs kaltas, neįstengiąs aiškiai pasakyti tarnės „mirštančios“, „žūvančios“, nors jautė, ypač patirdamas fizinį jaudulį, kad toji bejėgystė, kuri trukdė rankai tuoj pat baigti beprasmį slankiojimą (slankiojimą, kuris — paradoksas! — jį užbaigus taptų prasmingas), pernelyg sąmoninga, lyg jis pats, deramai neišsiaiškinęs, ko siekia, nedrįstų vienos pasmerkti pražūčiai, o kitai neleistų triumfuoti, arba, — šičia jis pajutęs įsitempiant kojų raumenis, — pati tarnė, neatsižvelgdama į faktą, kad nuodai jos skrandyje jau turėjo būti pradėję veikti, visiškai nesiskubina galuotis, tarsi nutuoktų, kad jis, jautrus menkiausiems niuansams, nesiryš apsakyti ją nudaigotą, neradęs užtektinai ženklų, jog tas liūdnasis galas būtinai turi ją ištikti, juo labiau aplinkybėmis, kuriomis staigi mirtis atrodytų įžūlokai ir net šiek tiek naiviai. Tiesą sakant, jam atrodę, jog tarnė, jo sąmonėj be paliovos eidama, tyčia laikosi įsikibusi tų žodžių, kurių reikšmių vienu sykiu neįmanoma persakyti aiškiau, tiesiog pabrėžiant, jog koridorius, o su juo ir jos žemiškoji kelionė baigiasi, už lango gūdžiai staugiant, sakykim, šuniui. Apsakytos, apsakomos kraupiai abstrakčiai, — maždaug taip aprašinėjo

a g ė |

LalagėAndrius Jakučiūnas Lalagė

| LalagėAndrius Jakučiūnas

www.tytoalba.lt

ISBN 978-9986-16-866-9

Kažin ar skaitytojas pradžiugs sužinojęs, kad tuoj bus mestas į kūrinio vidurį, nepasiūlius nei gelbėjimo rato, nei aiškaus horizonto, vis dėlto jis, tariamai suklaidintas, turėtų žinoti, kad autorius, palikęs jį vieną kapstytis simboliniame rate, siekia ne sugluminti, sugėdinti ar palaužti, bet veikiau padėti nepa-siklysti. Pasiūlius pasitikti pradžią, jau apšilus kojas pabaigoje, skaitytojui suteikiama — kaip viliuosi — puiki galimybė išgy-venti patį kūrybos procesą, kuriame ankstyvieji, naivesnieji tekstai buvo dailinami, gražinami ar net perrašomi ir todėl galiausiai tapo vėlesniais už paskiausiuosius. Štai kodėl norisi tikėt, kad kūrinys atskleidžia ne tik herojų pastangas ieškoti savęs skurdžiose perkeltinėse prasmėse ir metaforų banaly-bėje, žodžių atsitiktinumuose išplukdant jiems būtinybę atsi-žvelgti į tai, kaip jie yra pasakyti ir — sic! — kas jais sakoma, bet ir mano paties — gal ir mūsų visų — siekį tarsi pastverti save už pakarpos ir ironiškai išsišiepti tiesiai sau į veidą.

A. J.

Andrius JAkučiūnAs — žinomas jaunosios kartos prozininkas. Gimė 1976 metais Vilniuje, VU baigė klasikinės filologijos studijas. Debiutavo novelių knyga „Sokrato gyvenimas arba mirtis“ (1999). Romanai „Servijaus Galo užrašai“ (2005), „Tėvynė“ (2007) ir skaitytojų, ir literatūrologų įvertinti kaip vienos ryškiausių pastarojo laiko knygų.

andrius jakučiūnas "lalage"

Documents