6

ISSN 1392-3781. ÞIemgala. 2011/2 etNologIja. mokSlo darbaS

Anotacija: straipsnyje, pasitelkus Lietuvos aviacijos istoriją ir lyginant ją su autoriaus atliktais lauko tyrimais, nagrinėjama Lietuvos karo aviacijos tradicijų raida karinėse oro pajėgose ir aviacijos įtaka didiesiems Aukštaitijos miestams – Kaunui, Šiauliams ir Panevėžiui. Aviacijos tradicijos aptariamos Lietuvos kariuomenės 1914–2011 m. istorijos kontekste.

Annotation: Basing himself on the Lithuanian aviation his-tory and comparing it with his study the author describes the development of air forces traditions of Lithuanian aviation and the influence of aviation on the biggest towns of Aukštaitija (Highlands) – Kaunas, Šiauliai and Panevėžys. Aviation tradi-tions are described in the context of the history of Lithuanian army during the period of 1914–2011.

Tikslas: išnagrinėti Lietuvos karo aviacijos tradicijų raidą ir jų įtaką Aukštaitijos miestams – Kaunui, Šiauliams, Panevėžiui.

Objektas: Lietuvos karo aviacijos tradicijų Aukštaitijos miestuose raida.

Uždaviniai: aptarti Lietuvos aviacijos istoriją, nustatyti jos įtaką karinių oro pajėgų tradicijoms, išnagrinėti aviacijos tradi-cijų perimamumą, jos įtaką Kaunui, Šiauliams, Panevėžiui.

Metodai: apklausa, stebėjimas, analizė, lyginimas, api-bendrinimas.

Rezultatai: atliktas tyrimas parodė, kad ypač didelę įtaką dabarties oreiviams padarė tarpukario aviacijos istorija, kuri yra idealizuojama, o lakūnai, orlaiviai bei praeities įvykiai tapę lietuviš-kos aviacijos simboliais. Daugelis šių dienų tradicijų susiformavo iki 1990 m. Didieji Aukštaitijos miestai dar tarpukario Lietuvoje tapo karinės ir sportinės aviacijos centrais. Aviacija ne tik sutelkė lakū-nus, bet ir paskatino miestų urbanizaciją, papildė jų biudžetą.

Pagrindiniai žodžiai: aviacija, karo aviacija, karinės oro pajėgos, tradicijos, Lietuva, Panevėžys, Šiauliai, Kaunas.

Key words: aviation, war aviation, air forces, traditions, Lithuania, Panevėžys, Šiauliai, Kaunas.

ĮvADAs

Lietuvos karo aviacija ir jos istorija neatsiejama nuo didžių-jų Aukštaitijos miestų – Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Būtent čia yra seniausi ir garsiausi aerodromai Lietuvoje: Kaune – s. Da-riaus ir s. Girėno, Šiauliuose – Zoknių, Panevėžyje – Pajuosčio. Šiuose miestuose jau tarpukaryje buvo įrengtos stacionarios aviacijos bazės: Kaune – 1919 m., Zokniuose – 1931 m., Pa-juostyje – 1938 m.1 Ir nors s. Dariaus ir s. Girėno aerodromas įsikūrė Aleksote – Užnemunėje, tačiau visas karo lakūnų ir ap-tarnaujančio personalo gyvenimas telkėsi Kauno mieste, kurio centras, senamiestis ir dauguma priemiesčių išsidėstę Aukštaiti-joje. Todėl ir Kauno oreivius straipsnyje laikysime šio didžiausio Lietuvos regiono miesto tradicijų kūrėjais ir puoselėtojais.

1918 m. kuriant Lietuvos kariuomenę, aviacija pirmiausia telkėsi Laikinojoje sostinėje. Aleksoto apylinkėse iš vokiečių perimtuose angaruose buvo laikomi ir remontuojami pirmieji lėktuvai. sovietmečiu Aleksote stovėjo karinis sraigtasparnių dalinys bei remonto įmonė. skraidančiųjų garbei viena šio Kauno priemiesčio gatvių pavadinta Lakūnų vardu. Nepriklau-

arvydaS grIškuS

Aukötaitijos didieji miestai ˇ Lietuvos karo aviacijos istorijos ir tradicijų lopöys

somoje Lietuvoje 2001 m. Fredoje įkurtas 2-asis paieškos ir gelbėjimo postas, kuriame nuolat budi sraigtasparnio įgula. Netoliese tebeveikia seniausias Lietuvoje s. Dariaus ir s. Girė-no aerodromas, o greta – Lietuvos aviacijos muziejus. Kauno senamiestyje įsikūręs Karinių oro pajėgų štabas. Tad Kaunas buvo ir yra svarbiausias Lietuvos karo aviacijos miestas.

Antroji tokia bazė 1931 m. įsteigta netoli Šiaulių, Zokniuo-se. Čia buvo pastatyti du angarai ir perkelta 4-oji eskadrilė2. sovietiniais metais Zokniuose buvo dislokuotas Karinių oro pa-jėgų naikintuvų pulkas, o paskelbus nepriklausomybę įsikūrė pirmoji aviacijos bazė. Šiuo metu tai svarbiausias karinis aero-dromas, nes būtent čia dislokuoti visi šalies orlaiviai bei oro policijos misijas atliekančios NATO pajėgos. Kad Šiauliai nuo pat 1931 m. buvo reikšmingas karinės aviacijos centras, byloja jo tuometinės įrangos kokybė: Zokniuose pagal paskirtį dar ir šiandien tebenaudojamas vienas iš tarpukariu statytų angarų, dabar vadinamas žymaus karo lakūno ir lėktuvų konstruktoriaus brigados generolo Antano Gustaičio vardu.

Prie Panevėžio esančiame Pajuostyje 1938 m. įrengus aerodromą ir ten perkėlus 6-ąją ir 8-ąją eskadriles3, Lietuvoje buvo sukurtas stacionarus efektyvus aviacinės gynybos tri-kampis. Jis apėmė vidurio ir Šiaurės Lietuvą ir, kaip minėta, buvo išsidėstęs daugiausia Aukštaitijoje. Pajuosčio aerodro-mas irgi buvo įrengtas labai gerai, per Antrąjį pasaulinį karą juo naudojosi vokiečiai, o tarybiniais metais iš čia kilo sovietų kariniai lėktuvai. Atkūrus nepriklausomybę, iki 2006 m. Pane-vėžyje veikė antroji aviacijos bazė. Ir šiuo metu nemaža dalis Karinių oro pajėgų lakūnų yra panevėžiečiai.

Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje bei jų apylinkėse šiandien gyvena gausus būrys ir sportinės aviacijos entuziastų. Nors tarpukario ir šių dienų lakūnai kilę iš visos Lietuvos, galima teigti, kad būtent šie miestai jiems tapo aviacinės kultūros ir jos tradicijų kūrimo bei puoselėjimo židiniais.

Šis straipsnis – Lietuvos karo aviacijos tradicijų raidos tendencijų apžvalga. Analizuojant aviacijos istoriją, pastebėti kultūriniai fenomenai lyginami su autoriaus 2007–2011 m. atlikto dabarties karinių oro pajėgų kariškių gyvensenos, elgesio ir papročių laikymosi tyrimo faktais. Tyrinėtos transporto lėktuvų eskadrilė ir lengvųjų atakos lėktuvų grandis šiuo metu dislo-kuotos Zoknių aerodrome, kur veikia ir sraigtasparnių eskadrilė, nors dvi jų įgulos budi Palangoje ir Kaune. Taip pat labai svar-bus eskadrilei buvo Panevėžio laikotarpis, kur jos pagrindinė bazė buvo iki pat 2006 m. pabaigos.

Tyrimų metu bendrauta su daugiau kaip 100 žmonių, vie-naip ar kitaip susijusių su aviacija. Per 20 oreivių apklausta anketavimu, įvyko 30 interviu pobūdžio pokalbių su karinių oro pajėgų personalu, iš jų 24 sraigtasparnių eskadrilės lakūnais (20 pilotų, 2 gelbėtojai, 3 borto technikai), 8 transporto eskadrilės lakūnais (5 pilotai, 3 borto operatoriai), 6 lengvųjų atakos lėktuvų pilotais4, skrydžių saugos departamento darbuotojais (5 karinin-kai lakūnai), 3 štabo tarnautojais bei 1 orlaivių remonto depo techniku, 2 Latvijos karinių oro pajėgų sraigtasparnių eskadrilės lakūnais bei seniausiu šalies lakūnu, aviacijos veteranu 99 metų

7

ÞIemgaloS tyrINėjImaI

viktoru Ašmensku (gim. 1912 m.). Apie 80 proc. autoriaus ap-klaustų respondentų – pilotai, turintys karininko laipsnį.

Pagal amžių apklaustuosius galima suskirstyti į tris apyly-ges grupes: jauni lakūnai, iki 30 metų, tobulinantys savo įgū-džius, vidutinio amžiaus lakūnai, 30–40 metų, turintys pakanka-mą bagažą praskraidytų valandų ir dirbantys savarankiškai, bei vyresniojo amžiaus lakūnai, nuo 40 metų, dirbantys štabuose, vadovaujantys eskadrilėms ir dažniausiai turintys aukštesnius karinius laipsnius (majoras, pulkininkas, pulkininkas leitenantas). Jie atlieka vadovaujamą darbą, kontroliuoja skrydžius, perteikia žinias jauniems lakūnams. 10 respondentų aviacijos mokslus baigę Rusijoje. vidutinis apklaustųjų amžius 35 metai.

Renkant informaciją, daugiausia bendrauta su sraigta-sparnių eskadrilės lakūnais, stebėta jų tarnyba, bendrauta ne tik su pilotais, bet borto technikais, gelbėtojais. Dėl to buvo galima užfiksuoti dažnai išoriškai nepastebimas smulkmenas. stebėtas ir kariškių gyvenimas, dalyvauta lakūnų rengiamose uždarose šventėse (2007 12 30, 2009 10 25), sraigtasparnių eskadrilės jaunų lakūnų krikštynose (2009 08 08), Aviacijos bazės dienos minėjime Šiauliuose (2010 06 11). Autorius taip pat buvo pakviestas dalyvauti tarptautiniuose gelbėjimo mo-kymuose Nemirsetoje (2010 07 25), daug kartų lankėsi gelbė-jimo poste Kaune ir Nemirsetoje, aviacijos bazėje Šiauliuose: štabe, sraigtasparnių eskadrilėje, transporto eskadrilės ir LAL grandies patalpose. Aplankyti ir NATO oro policijos funkcijas atliekantys Lenkijos lakūnai. surinktos nuotraukos – jų daugiau kaip 1000, filmuota medžiaga apie lengvųjų atakos lėktuvų lakūnų krikštynas, sraigtasparnių eskadrilės lakūnų krikštynas, šios eskadrilės gelbėjimo mokymus – iš viso 25 filmai.

siekiant aiškumo, būtina paminėti, kad tarpukario Lietuvo-je karinė aviacija oficialiai vadinta karo aviacija, o šiuo metu ji vadinama karinėmis oro pajėgomis. Taip pat būtina pasakyti, kad etnologijos tyrimų šia tema nėra. Todėl svarbūs tampa avi-acijos istorikų bei žurnalistų darbai. Gyčio Ramoškos „Lietuvos aviacijoje“5 chronologiškai apžvelgiama visa Lietuvos aviacija, Al-gimanto Liekio knygoje „Lietuvos karo aviacija 1919–1940“6 supa-žindinama su orlaivių atsiradimo istorija, analizuojamas tarpukaris.

Nemažai informacijos suteikia tarpukario lakūnų biografijos arba auto biografijos, iš jų paminėtinos: Algirdo Gamziuko rašyta aviaci-jos viršininko Antano Gustaičio biografinė knyga „Antanas norėjo būti ore“7, žurnalistės Gražinos sviderskytės „Uragano kapitonas“8 (apie lakūną Romualdą Marcinkų), lakūno Leonardo Pesecko au-tobiografija „Karo lakūno pasakojimai“9. Edmundas Ganusauskas savo darbuose10 aprašo aeroklubų veiklą sovietmečiu, Gintautas Deksnys knygoje „Kilkime“11 analizuoja žmogaus norą, poreikį skraidyti, aviacijos švenčių atsiradimo tradicijas. Tradicijos, sim-bolika aprašomos kariuomenės žurnalistės Ilonos skujaitės publi-kacijose žurnale „Karys“12, taip pat KOP aviacijos bazės ryšių su visuomene specialisto Alvydo Tamošiūno publikacijose13.

Kadangi Lietuvos karinės oro pajėgos yra sudėtinė šalies kariuomenės dalis, aviacija domėjosi ir kariuomenės istoriją gvildenę autoriai. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, nema-žai publikacijų bei knygų apie XX a. Lietuvos kariuomenę išleido istorikai, kiti besidomintieji šiuo mokslu. Šios istoriografijos de-talią apžvalgą moksliniame straipsnyje „Lietuvos karo istorijos tyrimų organizavimas 1918–2008“ atliko Jonas vaičenonis14. Čia ne tik aptariami, bet ir palyginami trijų skirtingų laikotarpių: tarpukario, sovietmečio ir atkurtos Lietuvos karybos tyrimai, apimantys ir Lietuvos karo aviaciją.

LIETUvOs AvIAcIJOs PRIEŠIsTORė

Pirmą kartą žmonijos istorijoje 1903 m. broliams Orvilui ir vil-burui Raitams (Wright) orlaiviu su vidaus degimo varikliu pakilus į orą, pasaulyje prasidėjo aviacijos atgimimas. Tai buvo lėktuvų eros pradžia, bet ne pirmieji žmogaus skrydžiai virš Žemės. Jau XIX a. į dangų pakilta savadarbiais oro balionais, cepelinais. Tikėtina, kad tuo metu kūrėsi ir aviacijos terminologija. Ji laikoma tarptautine, nors beveik visi svarbiausi žodžiai kilę iš prancūzų kalbos: aviacija, eskadrilė, pilotas, fiuzeliažas, asas15. Tai nuoro-da, kad kai kurių aviacijos tradicijų ištakų reikėtų ieškoti Prancū-zijoje, kad aviacijos taisyklės, kaip ir tradicijos, neturi sienų.

Pirmasis pasaulinis karas padarė didelę įtaką aviacijai. Pir-mą kartą orlaiviai panaudoti kaip atskira ginklo rūšis, atsirado ir nauja kovos bei gynybos erdvė. Kad ši kariuomenės rūšis tinka-

Pajuosčio aerodromas. Žvalgybiniai lėktuvai ANBO-41 ir ANBO-IvM (dešinėje). 1938. Iš Lietuvos aviacijos muziejaus archyvo (toliau – LAM) rinkinių

8

etNologIja. mokSlo darbaS

mai funkcionuotų, sukurta struktūra. Kai kurie elementai paimti iš sausumos kariuomenės, dalis sugalvota ir pritaikyta aviacijai.

Aviacijos funkcijos ir techninės galimybės sąlygojo, kad per karą lakūnai dažnai žūdavo. Netgi asas, garsiausias to meto la-kūnas vokietis Manfredas von Rightofenas, numušęs 80 priešo lėktuvų ir pradėjęs savo įspūdingą karjerą 1916 m., neišskraidė nė trejų metų. Ne tik jis, bet ir kiti lakūnai savo šalyse tapda-vo gyvomis legendomis, buvo šlovinami lyg viduramžių riteriai16. Dažnos žūtys, didvyrių statusas, naujos išskirtinės karo rūšies atsiradimas, išsipildžiusi sena žmogaus svajonė skristi kūrė nau-jas tradicijas. Analizuojant istorinę medžiagą, aviacijos tradicijos atrodo liberalesnės nei kitų kariuomenės rūšių. To meto lakūnai buvo džentelmenai, jiems galiojo principas ne nužudyti priešą, bet numušti lėktuvą. su žuvusiu priešininku buvo elgiamasi pagarbiai. Pirmasis lietuvis karo lakūnas Pranas Hiksa, karo metu skraidęs carinės Rusijos oro pajėgose ir kovojęs su vokiečiais, prisimena, kad, numušus lėktuvą ir lakūnui atsidūrus nelaisvėje, jis iš pradžių buvo kviečiamas į karininkų ramovę, kur 24 val. būdavo garbės svečiu. Ir rusų, ir vokiečių lakūnai nuskrisdavo ir numesdavo prie-šininkui gedulingą pranešimą apie žuvusį jų kolegą, kuris, nors ir svetimas, buvo laidojamas su visomis iškilmėmis17.

Tuo laikotarpiu lakūnai pradėjo dėvėti žydrą arba mėly-ną uniformą, tapusią prestižine. Neatsitiktinai mėlynos spalvos aprangą dėvėjo tarpukario Lietuvos karo lakūnai, mėlyna ir šių dienų karo lakūnų paradinė uniforma. Šalia karinių aerodromų kūrėsi karininkų klubeliai, kuriuose jie leisdavo laiką po sunkių kovinių skrydžių. Ši tradicija perimta iš kariuomenės, nes beveik kiekvieno dalinio karininkai turėjo ir dabar turi savo klubus.

Karas formavo ir savitas aviacijos kultūrines formas. Pirmojo pasaulinio karo metu lakūnui, numušusiam penkis ir daugiau priešo lėktuvų, buvo suteikiamas garbingas aso vardas18. Taip vėliau atsirado tradicija, itin populiari tapusi per Antrąjį pasaulinį karą, kai numuštų priešininkų skaičių pažymėdavo ant lėktuvo šono. Kita tradicija, ko gero, pastarosios pirmtakė – kovinių lėktu-vų puošyba įvairiais piešiniais. vieniems tai buvo sėkmės simbo-lis, kitiems – skiriamasis ženklas. Ant lėktuvų puikavosi angelai, kaukolės, net viduramžių kankinimo ratas19. Aviacijos antsiuvų kolekcionierius A. Tamošiūnas mini, kad šiuo metu daugelio ša-

lių lakūnai ant ženklo vaizduoja vabzdžius, gyvates, plėšrūnus žvėris ir paukščius, įvairias mitologines būtybes – drakonus, giltines, raganas ir t. t.20 Galima daryti prielaidą, kad tai karinės aviacijos lakūnų nešiojamų skiriamųjų eskadrilių, grandžių ženklų pirmtakai. Lietuvos aviacijos pradžioje, 1919–1920 m., kai kurie Lietuvos lakūnai savo orlaivius taip pat buvo papuošę panašiais simboliais. Bet ši tradicija buvo uždrausta21. vienu metu sraig-tasparnių eskadrilėje buvo kilusi idėja turėti identifikuojamuosius ženklus, kuriuos galėtų nešioti ant uniformos ar šalmo22. Galima spėti, kad šių istorinių faktų žinojimas ir noras išsiskirti, buvo viena iš sąlygų sraigtasparnių eskadrilėje atsirasti tradicijai rašyti šaukinius ant skraidymui skirtų šalmų.

Aviacinių tradicijų raidą ir savitų kultūrinių normų atsira-dimą, kaip minėta, paskatino Pirmasis pasaulinis karas. Šio laikotarpio lakūnų populiarumas, naujos kovos rūšies atsira-dimas kūrė naujas kultūrines formas, kurios itin populiarios ir tarp šių dienų oreivių.

Karas vyko ir Lietuvos teritorijoje. Tuo metu carinėje Ru-sijoje skraidė pirmasis lietuvis lakūnas-instruktorius Pranas Hiksa, o Juozas Kraucevičius buvo caro aviacijos pulkininkas, vėliau generolas, Šiaurės vakarų fronto aviacijos inspekto-rius23. Po karo pirmieji instruktoriai, mokę skraidyti lietuvių lakūnus, buvo samdomi vokiečių lakūnai. Tai ir buvo tradicijų perdavimo laidas į atkurtą Lietuvos aviaciją.

TARPUKARIO LIETUvOs KARIUOMENė IR KARO AvIAcIJA

1918 m. paskelbus nepriklausomybę, savanorišku pa-grindu pradėta kurti Lietuvos kariuomenė. vyriausiojo lietuvių komiteto narys Kazys Škirpa pasiūlė kariuomenės kūrimo planą, kuriame buvo siūloma panaudoti iš Rusijos grįžtančius karinin-kus, neturint savų statutų, laikinai naudotis rusiškais, nes jie buvo žinomi daugeliui karininkų ir kareivių24. Beje, panašūs sprendimai buvo priimami ir 1990 m.25 vietiniams savanoriams padėti iš Rusijos grįžo ir caro kariuomenėje tarnavę kareiviai bei dalis karininkų. Kartu su personalu Lietuvos kariuomenė perėmė dalį oficialių ir neoficialių caro kariuomenės tradicijų. Ne išimtis buvo ir karo aviacija, kuri prasidėjo nuo perimtų iš bermontininkų armijos vokiškų lėktuvų. 1919 m. sausio 30 d.

Naikintuvo Dewoitine D.501L pašventinimas. 1937. Iš LAM rinkinių

9

ÞIemgaloS tyrINėjImaI

inžinerijos kuopoje sudaromas aviacijos būrys26. samdyti vo-kiečių lakūnai buvo pirmieji mūsų lakiotojų ir skrajotojų (taip tarpukaryje vadinti lakūnai) instruktoriai. Aviacijos kūrimąsi su-stiprino ir carinėje aviacijoje tarnavę P. Hiksa bei J. Kraucevi-čius. Generolui vadovaujant, buvo sukurta stipri karo aviacijos struktūra, padariusi neabejotiną įtaką tolimesnei Lietuvos avi-acijos raidai. J. Kraucevičius užtikrino ne tik carinės tvarkos, aukštesnio statuso, bet ir rusiškos kultūros egzistavimą tuometi-nėje karo aviacijoje. Tai patvirtina ir aviacijos istorikai. Apie šią ryškią asmenybę susibūrė jam artimi iš Rusijos grįžę ir rusiškai kalbantys oreiviai, tarpusavyje bendravę rusiškai ir ignoravę žemakilmius lietuvių lakūnus27. Iš to meto spaudos matyti, kad lakūnų leksikoje būta rusiškų, tačiau pasitaikydavo ir vokiškų terminų, pavyzdžiui, „zavierucha“, „kopftandas“28, kuriuos įtvir-tino aviacijoje tarnavę rusiškai ir vokiškai kalbėję lakūnai.

Aviacijos vadu tapus A. Gustaičiui ir 1933 m. steponui Dariui ir stasiui Girėnui perskridus Atlantą, o valdžią savo ranko-se tvirtai laikant tautininkams, visuomenėje, ypač kariuomenėje, pradėti dažniau vartoti tautiniai simboliai. Atsirado dainų apie kariuomenę ir lakūnus: „s. Darius ir s. Girėnas“, „ANBO“. Dėl A. Gustaičio ir jo sukonstruotų lėktuvų aviacijos lygis ir statusas visuomenėje išaugo. Šį laikotarpį oreiviai laiko simboliškai svar-biu. sukurti lėktuvai ANBO tapo aviacinės kultūros simboliu, o daina „ANBO“ tarp lakūnų populiari ir dabar. svarbų simbolinį vaidmenį suvaidino transatlantiniai lakūnai, tapę ne tik aviacijos, bet ir kariuomenės bei visuomenės patriotiškumo simboliais. Jų žūties metinės tapo oficialiu paminėjimu ne tik tarpukariu, bet ir šių dienų Lietuvoje. Lakūnų gimimo, žūties datos neužmirštamos ir minimos, jos tapo aviacijos kultūros dalimi. Pavyzdžiui, baig-dami 2010 metus, sraigtasparnių eskadrilės lakūnai važiuodami į Anykščius slidinėti į savo planus įtraukė apsilankymą prie Pun-tuko, kuriame iškalti s. Dariaus ir s. Girėno atvaizdai29.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriantis naujoms valstybėms, atsirado poreikis paminėti svarbias istorines datas. Tuo metu papročių vaidmuo natūraliai susilpnėjo, dalį jų perėmė valstybė, visuomeninės organizacijos, mokykla30. Lietuvoje buvo šven-čiamos valstybinės šventės, atsirado tradicija pavasarį rengti aviacijos šventes, kurios rado atgarsį ir po 1990 metų.

Per dvidešimt Lietuvos karo aviacijos gyvavimo metų buvo sukurta struktūra bei gairės, kokia linkme ji turi vystytis. Remiant karo aviacijai, atsirado ir civilinė aviacija, Lietuvos aviacijos klubas. Nusistovėjo simbolika, tradicijos. Buvo šventinami nauji lėktuvai, jų krikštatėviais tapdavo garsūs šalies žmonės, buvo suteikiami vardai. Istorikų aprašyta tradicija prisiminta ir atkū-rus nepriklausomybę: karinių oro pajėgų kapelionas pašventino naujus „spartan“ tipo lėktuvus, jiems buvo suteikti kunigaikščių vytauto, Gedimino ir Algirdo vardai31. s. Dariaus ir s. Girėno skrydis, ANBO lėktuvai tapo svarbiais istoriniais simboliais.

LIETUvOs AvIAcIJA sOvIETMEČIU

Lūžis įvyko 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą. Buvo sunaikinta praktiškai visa kariuomenė. Išimtimi netapo ir karo aviacija. Lėktuvai buvo sulaužyti, daugelis lakūnų nužudyti arba ištremti, dalis buvo priversti atsiriboti nuo aviacijos ir tik nedaugelis buvo įjungta į sovietų dalinius.

1945 m. pasibaigus karui, rezistencinėje kovoje tarp buvu-sių tarpukario karininkų kovojo ne vienas lakūnas32. O aštuoneri metai rezistencijos buvo viena iš priežasčių, kodėl okupantai uždraudė bet kokias kariškas mokyklas Lietuvoje, trukdė kurtis ir nekariškiems skraidymo centrams. Lietuviams nebuvo lei-džiama tapti ne tik karinių oro pajėgų, bet ir civilinės aviacijos

lakūnais. viena iš priežasčių – kad šie neišskristų į vakarus. vis dėlto 1944 m. Kauno vytauto Didžiojo universitete archi-tektūros studento vytauto vaitkaus iniciatyva buvo suburtas sklandytojų būrelis, o jau 1947 m. būsimas garsus sklandytuvų konstruktorius Bronius Ožkinis pradėjo skaityti paskaitas aviaci-jos mėgėjams33. Tokiomis sąlygomis prasidėjo aviacinių gebė-jimų saugojimas ir gaivinimas okupuotoje šalyje. Nuo 1968 m. prie sklandytojų prisijungė akrobatinio sporto meistrai, tapę ne tik sovietų sąjungos (kurios čempionatą laimėti kartais buvo sunkiau nei pasaulio), bet ir Europos nugalėtojais. Dvasiniais lietuviškos aviacijos simboliais išliko s. Darius ir s. Girėnas. Nors tarpukario Lietuvos aviacija buvo visokiais būdais slepia-ma ir juodinama, šių lakūnų okupacinė valdžia nedrįso ištrinti iš lietuvių tautos atminties. Buvo įsteigtas akrobatinio skraidymo s. Dariaus ir s. Girėno vardo prizas, o, prasidėjus politiniam atšilimui, meninis filmas „skrydis virš Atlanto“ tapo mitu apie tarpukario Lietuvą, savitu nepriklausomybės šaukliu.

sovietmečiu aviacija buvo bendra sąjunginė, šalies vyriau-sybė skatino ir finansavo aeroklubų, parašiutininkų veiklą. vyko bendros varžybos. stipri tuometė Lietuvos sportinė aviacija, apjungusi didelį skraidymo entuziastų būrį ir funkcionavusi po DOssAF34 sparnu, paruošė daug lakūnų. Dalis iš jų, atkūrus Lietuvos karo aviaciją, ateidami tarnauti atsinešė ir kai kuriuos tradicijų fragmentus. Kaip pavyzdį galima pateikti Lengvųjų atakos lėktuvų grandyje išlikusį spyrį į sėdynę krikštijant jauną lakūną. Ši apeiga iki šiol egzistuoja beveik visoje posovietinėje erdvėje. Autorius užfiksavo, kad taip į oreivius įšventinami ne tik daugelis Lietuvos sportinės aviacijos naujokų, bet ir Rusijos bei Lenkijos karinių oro pajėgų lakūnų.

slaviškose Tarybų sąjungos respublikose plintant alkoholiz-mui, mažėjant gimstamumui, daugėjant nesveikų vaikų, vis mažiau būdavo kandidatų į karininkus. Todėl nuo 1965 m. aviacijos moky-klų priėmimo komisijos buvo priverstos įtraukti dalį kandidatų ne slavų35, o tai paskatino kai kuriuos jaunuolius pasirinkti aviacijos karininko profesiją. Tačiau trukdžių netrūko, nes po studijų Rusijoje nebuvo sudaromos sąlygos dirbti Lietuvoje buvusiame Aerofloto36 padalinyje. Lietuvių lakūnų aviacinė kultūrinė aplinka buvo privers-tinai formuojama dirbant įvairiose Rusijos vietose.

Nors sovietmetis gana tuščias laikotarpis lietuviškai ka-riuomenei, aviacija savo sportiniais pasiekimais tapo vienu iš pasipriešinimo simbolių. Itin svarbi v. vaitkaus, B. Ožkinio veikla, sudariusi sąlygas atsirasti stipriai sportinei aviacijai. 1965 m. išduotas leidimas mokytis kariškose mokyklose ne tik slavams sudarė sąlygas perimti kai kurias kultūrines formas ir išsaugoti lakūnų meistriškumą, kuris buvo labai svarbus kuriant Lietuvos karines oro pajėgas.

NEPRIKLAUsOMOs LIETUvOs KARO AvIAcIJOs ATKūRIMAs

1990 m. Lietuvoje susiklostė panaši situacija, kaip ir 1918 m. paskelbus nepriklausomybę. Buvo pradėtas kurti Kraš-to apsaugos departamentas, tačiau pradėtos formuoti karinės pajėgos neturėjo nei sąlygų, nei tradicijų.

Karo aviacijos pradžia siejama su Zenono vegelavičiaus veikla. Būtent jis įkalbino tuometinį Krašto apsaugos departa-mento direktorių Audrių Butkevičių steigti aviacijos padalinį37. vos atkūrus nepriklausomybę, grįžo kelios dešimtys lakūnų specia-listų38. skirtingai nei 1919 m., dabar jau trūko technikos, o ne patirties. vienu metu Lietuvoje buvo net trys aviacijos bazės: Kazlų Rūdoje, Zokniuose, Pajuostyje. vėliau, 2000 m., liko tik dvi pastarosios, kurios šiuo metu sujungtos į vieną Aviacijos bazę Šiauliuose. Per dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų karo

10

etNologIja. mokSlo darbaS

aviacija plėtėsi, suburti trys skirtingas funkcijas atliekantys ir skir-tingais orlaiviais skraidantys junginiai: Lengvųjų atakos lėktuvų grandis, Transporto lėktuvų ir sraigtasparnių eskadrilės.

1992 m. birželio 12 d. pakilo pirmasis lėktuvas, pažymėtas vyčio Kryžiumi39 ir tapęs atkurtų Karinių oro pajėgų simboliu. Nors tai buvo An-2 (liaudyje vadinamas „kukurūzninku“). Be to, ši data tapo simboline Šiaulių aviacijos bazės diena, kuri šiame mieste minima kasmet. Didelės reikšmės įvykiu tapo ir pirmos kovinės užduoties 1992 m. birželio 18 d. įvykdymas40. Neatsitiktinai šios datos tapo oficialiomis tradicijomis, atspin-dinčiomis karinių oro pajėgų ideologiją.

Naujų ir savų aviacijos tradicijų kūrimas sutapo su nepri-klausomybės idėjomis. Jau 1987 m. Lietuvoje prasidėjo naujos kultūrinių formų paieškos, buvo kviečiama grįžti prie senųjų papročių41. Šiuo laikotarpiu tautinis atgimimas sugrąžino de-šimtmečius draudžiamą istoriją. suaktyvėjo jaunimo etnokultū-riniai judėjimai, mokslininkai siūlė kurti tautinės kultūros viziją42. Tokios priežastys sąlygojo aviacijos istorijos, tradicijų kūrimąsi. Buvo išleista daug tarpukario lakūnų prisiminimų, parašyta ne viena aviacijos istorijos knyga. Atsivėrė galimybės sužinoti Lie-tuvos aviacijos istoriją. Šis žinojimas tapo svarbiu postūmiu kuriant savo tradicijas. Tarpukario aviacija tapo simboliu, idealu. Atkūrus nepriklausomybę, nereikėjo kurti oficialios aviacinės heraldikos, simbolikos, galvoti apie aprangos spalvas.

Lyginant aviacijos istoriografinę ir autoriaus tyrimų me-džiagą, galima teigti, kad aviacijos tradicijų tęstinumas vyksta trim pagrindiniais būdais: pirma, tiesiogiai, kai kultūrinės formos perduodamos iš vieno laikotarpio į kitą; antra, kai tradicijos tęsiamos netiesiogiai pasinaudojus turima informacija (istorijos žinojimo būdu) iš ankstesnio laikotarpio; ir trečia, kai senasis laikotarpis idealizuojamas ir tampa simboliu, kultūrine bendruo-menės dalimi. Tyrimo duomenys rodo, kad daugelis šių dienų tradicijų susiformavo dar iki 1990 m.

LIETUvIŠKOsIOs KARO AvIAcIJOs TRADIcIJOs

Tyrimų metu apklausiant pateikėjus pastebėta, kad lakūnai, apibūdindami kultūrinius reiškinius, neretai vartoja žodį „tradici-jos“, kuris suprantamas kaip kurios nors šventės pasikartojimas. Šiuolaikinė tradicija virsta pramoga, žaidimu43. Autoriui teko ste-bėti įvykius, kada tarptautinių mokymų metu, norint kolegoms iškrėsti pokštą ir juos sumesti į vandenį, viešai buvo paskelbta apie tradiciją mesti į vandenį pirmą kartą dalyvaujančius mo-kymuose. Ir kol naujokai bandė suprasti, kas vyksta, specialiai pasiruošusi komanda juos su drabužiais sumetė į tvenkinį44.

Apžvelgus lietuviškos karo aviacijos raidą, pirmiausia išryškėja jos istorinis vientisumas ir tarptautiškumas. Tačiau, nežiūrint šito, autoriaus tyrinėtos Lietuvos karinių oro pajėgų tradicijos turi ir tik mūsų aviacijai bei šių laikų visuomenei bū-dingų savitumų. Lakūnams svarbių momentų spektras platus – pradedant skrydžiu per Atlantą, KOP lakūnų žūties metinėmis, kurios minimos išskirtinai; vienaip ar kitaip paminimi ir kiti įvy-kiai: pirmasis budėjimas paieškos ir gelbėjimo poste, pirmoji gelbėjimo operacija ir kt. Be abejo, kariuomenės šventinės datos taip pat svarbios ir minimos45. Apibendrinant apklausos duomenis, galima teigti, kad svarbiausios yra aviacijos bazės, kariuomenės ir karinių oro pajėgų šventės (90 proc. apklaustų-jų) bei jaunų lakūnų krikštynos (paminėjo 30 respondentų).

Šių dienų karinių oro pajėgų tradicijos suvokiamos kaip bendra aviacinė kultūrinė sfera, kurią sudaro trys ryškiausi kom-ponentai. Tai – aviacinė simbolika, oficialiosios ir neoficialiosios karinių oro pajėgų tradicijos.

Aviacijoje simbolika itin ryški ir beveik visa susijusi su skrai-dymu. Pagal raiškos būdus aviacinė simbolika skirstoma į daiktinę (vizualinę), žodinę ir veiksmo. Daiktiniai ženklai – tai įvairūs piešiniai, lėktuvų modeliai, nuotraukos, daiktiniu simboliu gali būti ir orlaivis. Žodiniai – tai aviacinis folkloras, dainos, anekdotai, posakiai ir t. t. veiksmo – aviacinės tradicijos. Be to, simbolika yra oficiali ir ne-oficiali. Oficiali – tai Lietuvos karinių oro pajėgų skiriamieji ženklai: skirtingi eskadrilių ženklai bei bendri visai aviacijai – vyčio Kryžius, Karinių oro pajėgų vėliava, mėlyna uniformos spalva, apdovano-jimas „Plieno sparnai“. Neoficiali simbolika – lakūnų kasdienoje, buityje naudojami daiktai: piešiniai ant marškinėlių, pakabukai, or-laivių nuotraukos ir modeliai. Anot vieno sraigtasparnių eskadrilės lakūno, svarbu yra žinoti, kas tu esi, ką darai, taip pat parodyti aplinkiniams žmonėms, kad tu neabejingas aviacijai46.

Bendras visos aviacijos simbolis yra propeleris, itin svarbiu simboliu laikomas orlaivis, kuriuo skraidoma. Nors, apklausiant lakūnus, jį kaip simbolį paminėjo vos 15 respondentų, vis dėlto autorius stebėdamas oreivių aplinką užfiksavo, kad pagal tai, ko-kių orlaivių nuotraukos, piešiniai, aviacinė atributika supa lakūnus, nesunku atspėti, kokios rūšies karo technika jie skraido. Lietuvos lakūnai savo aplinkoje taip pat daug naudoja Lietuvos aviacijos istorinių simbolių: s. Dariaus ir s. Girėno atvaizdus, lėktuvus „Li-tuanica“, ANBO. Lietuviškoje literatūrinėje ir oficialioje retorikoje, literatūrinėje kalboje bei liaudies dainose lakūno sinonimu tampa sakalas. Kartais simboliškai svarbia tampa ir vietovė, kurioje tar-nauta. Pavyzdžiui, sraigtasparnių eskadrilė iki 2006 metų stovėjo Panevėžyje, ir šį laikotarpį dalis lakūnų prisimena su nostalgija, todėl kartais tapatinantis su šiuo miestu jie nešioja senąjį eskad-rilės antsiuvą su skaičiais „23“ (2 – antroji bazė, 3 – trečioji eska-drilė) arba neseniai savo lėšomis pasigamintą neoficialų antsiuvą, kuriame parašyta „sraigtasparnių eskadrilė, Panevėžys“, o centre pavaizduotas laumžirgis ir Lietuvos kontūrai.

Kitas svarbus aviacinės kultūros fenomenas – oficialiosios karinių oro pajėgų tradicijos. Tai ne tik karo aviacijai svarbios da-tos, bet ir Lietuvos kariuomenės, valstybinės šventės. Kai kurios jų perimtos iš tarpukario. Prie oficialių tradicijų galima priskirti ir senųjų karo lakūnų pagerbimą, aviacijos bazės dienas.

Būtina paminėti pastarosios šventės istoriją, susijusią su aptariamais Aukštaitijos miestais. Iki 2006 m. karinių oro pa-jėgų orlaiviai buvo dislokuoti dviejuose miestuose, todėl ba-zės dienos minėjimai Šiauliuose vykdavo birželio pradžioje ir Panevėžyje rugpjūčio pradžioje. Panaikinus Panevėžio bazę, sraigtasparnių lakūnai dar dvejus metus tęsė šią tradiciją, o ir dabar nelabai noriai dalyvauja bazės dienos minėjime Šiauliuo-se. Tad galima sakyti, kad Panevėžio, kaip svarbaus Lietuvos aviacijai ir jos tradicijoms Aukštaitijos miesto, įvaizdis tebėra gyvas ir greičiausiai dar ilgai išliks lakūnų atmintyje.

Iš neoficialiųjų tradicijų reikia išskirti naujokų krikštynas, kurias mini sraigtasparnių eskadrilės ir lengvųjų atakos lėktuvų grandies lakūnai (30 respondentų)47, taip pat būtina paminėti gimtadienius (19 respondentų), įtrauktuves (5 respondentai)48 bei lakūnų prietarus (10 respondentų)49. Tai kultūriniai procesai, kurie vyksta savaime lakūnų grupių viduje ar organizuojama iš apačios. Nors lakūnų krikštynos priskiriamos prie neoficialiųjų tradicijų, jų egzistavimą palaiko ir Karinių oro pajėgų vadovybė. Dažnai aukšti Aviacijos bazės vadai patys dalyvauja suteikiant naujokui lakūno statusą50. Lakūnų krikštynos sraigtasparnių es-kadrilėje švenčiamos jau daugiau kaip 10 metų. Jos susifor-mavo Panevėžyje, 2-ojoje aviacijos bazėje.

Kaip minėta, daugelis lakūnų į nepriklausomos Lietuvos aviaciją grįžo iš Rusijos, dalis atėjo iš agrochemijos aviacijos,

11

ÞIemgaloS tyrINėjImaI

dar kiti – iš aeroklubų51. Grįžę iš sovietų sąjungos, lakūnai kartu parsivežė ir šios šalies daugiausia rusiškąsias aviacijos tradicijas. Dalis jų asimiliavosi ir tapo lietuviškos aviacijos da-limi, pavyzdžiui, vietoj žodžio „paskutinis“ sakoma „kraštinis“52. Dislokavus oro policijos misijas atliekančias NATO šalių karines oro pajėgas, atsirado itin glaudus bendradarbiavimo ryšys, da-rantis įtaką ir lakūnų kultūrinei aplinkai. Pasikeitus kariuomenės koncepcijai53, pagreitėjo vakarietiškos kultūros įtaka. Daugelis aukštų kariuomenės vadų pabaigė papildomus mokslus vaka-rų kariškose mokyklose. Kariams, vykstantiems į misijas, tapo privaloma anglų kalba. Rusiškos ir vakarietiškos (angliškos) kultūrų susidūrimą puikiai iliustruoja sraigtasparnių eskadrilės lakūno parašyta žinutė: „Rytoj atboj, sugedo Malūnas, sorry...“ (malūnu vadinamas sraigtasparnis)54.

KARO OREIvIAI IR AUKŠTAITIJOs DIDIEJI MIEsTAI

Kaip jau minėta, tarpukario Lietuvos aviacijos lopšiu tapo Kaunas. Be jokios abejonės, tokį miesto statusą lėmė ne vien jo patogi strateginė, bet ir kaip Laikinosios sostinės padėtis. Daugelis to meto lakūnų į kuriamą naują kariuomenės rūšį susirinko iš įvairių Lietuvos vietovių, nors buvo ir gimusių, augusių ir mokslus baigusių ne Lietuvoje: pavyzdžiui, Jurgis Dobkevičius – Rusijoje, s. Darius – JAv. Iš lietuviško kaimo ir svetimų kraštų atvykę oreiviai sudarė naują miesto gyventojų grupę, kuri to meto papročiu buvo laikoma kariuomenės elitu. Tą lėmė ne tik išskirtinė karo lakūnų Lietuvos kariuomenėje padėtis, bet ir atrankos bei išsilavinimo kriterijai. Kandidatai turėjo būti geros sveikatos, o pradedant mokytis skraidyti buvo reikalingas bent pradinis išsilavinimas. Tobulėjant tech-nikai, buvo būtinas ir žinių siekimas. Kad to meto oreiviai buvo išsilavinę, patvirtina jų išleistų knygų ir autobiografijų skaičius. Todėl akivaizdu, kad ne tik išsiskirianti veiklos spe-cifika, bet ir išsilavinimas daugeliui lakūnų leido tapti Kauno miesto aukštuomenės dalimi, prisidėti prie šio miesto kultūros kūrimo, netgi naujų sporto – itin reikšmingos to meto laisva-laikio praleidimo formos – šakų populiarinimo.

Štai į karo oreivių tarpą įsiliejęs JAv lietuvis s. Darius tapo daugelio sporto šakų, ypač krepšinio populiarintoju. Jau

tarpukariu krepšinis buvo ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos pamėgtas žaidimas, o 1939 m. naujojoje Kauno sporto halėje surengtame Europos krepšinio čempionate Lietuvos komanda nugalėjo visus varžovus ir užėmė pirmąją vietą. Tad didžiuo-damiesi savo šalies krepšinio praeities ir dabarties pasieki-mais, neturėtume užmiršti, kad šios mėgstamos sporto šakos ištakos – Lietuvos aviacijos kūrimosi pradžioje. Futbolą Kauno mieste populiarino kitas karo lakūnas, Lietuvos rinktinės kapi-tonas, žaidžiantis treneris R. Marcinkus.

Aviacijos raida skatino ne tik žemesnio specialiojo techni-nio išsilavinimo tobulėjimą, bet ir inžinerinio profilio specialistų Kaune atsiradimą. A. Gustaitis, tarpukaryje dėstydamas vytau-to Didžiojo universitete, siekė, kad Kaune būtų ruošiami ne tik aviacijos, bet ir kitų profilių inžinieriai. s. Dariaus ir s. Girėno žygis 1933 m., taip pat A. Gustaičio vadovaujamas trijų lėktuvų ANBO skrydis aplink Europą bei konstruktoriaus asmenybė ypač garsino Kauną. Be šių profesinių dalykų, tarpukario lakūnai, kaip elitinė kariuomenės grupė, darė įtaką ir politinei situacijai Laikino-joje sostinėje. Jie aktyviai dalyvavo 1926 m. valstybės perversme bei 1934 m. bandymuose nuversti tautininkų valdžią55.

Kituose Aukštaitijos miestuose – Šiauliuose ir Panevėžyje lakūnų įtaka pastebima žymiai vėliau, kai nuo 1931 m. į Šiau-lius ir 1938 m. į Panevėžį perkeltos aviacijos eskadrilės. Jos susiję su šių miestų infrastruktūros plėtra, pagyvino visuome-nės gyvenimą. Be to, remiant karo aviacijai, kūrėsi ir stiprūs sportinės aviacijos klubai. Kaune jų veikla prasidėjo 1927 m., suaktyvėjo 1929 m., Panevėžyje toks klubas įsikūrė 1930 m. Aviacijos klubai plėtojo to meto aviacijos tradicijas, prisidėjo prie Aukštaitijos miestų kultūrinio gyvenimo.

sovietmečiu didžiuosiuose Aukštaitijos miestuose gyvavę aeroklubai irgi savaip puoselėjo aviacijos tradicijas ir kartu išsaugojo galimybę skraidyti. Užsiėmimai ir praktinė veikla kai kuriems būsimiems lakūnams buvo vienintelė galimybė įgyti piloto licenciją. sėkmingai skraidę aeroklubuose, jie galėda-vo stoti mokytis į DOssAF pusiau sukarintas sssR skraidymo mokyklas. Šiuo keliu į Lietuvos karines oro pajėgas, atkūrus nepriklausomybę, atėjo nemažai lakūnų. Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose sovietmečiu veikę kariniai aerodromai ir stovėję

Trečios žvalgybinės oro eskadrilės lakūnai Kauno aerodrome. 1932. Iš Gintauto Deksnio rinkinio

12

Karinių oro pajėgų daliniai susargdino aviacija nemažai šių miestų jaunuolių. sovietmečiu ir jau nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu apie aviacijos cent rus sukurta nemažai darbo vietų. Taip pat reikia pastebėti, jog rusakalbiai lakūnai papildė šių miestų genofondą. Mat įsikurti vakarietiškoje Baltijos šalyje ir išeiti čia į pensiją buvo laikoma prestižu, todėl į atsargą išeinan-tys svetimtaučiai karo lakūnai labai dažnai vesdavo lietuvaites ir su jomis sukurdavo mišrias šeimas. Paprastai šių mišrių šeimų vaikai rinkosi lietuvių tautybę.

Atkūrus nepriklausomybę, prie Šiaulių ekonominio atsigavi-mo prisidėjo ir pagrindinės aviacijos bazės įkūrimas. Daugelis lietuvių lakūnų nusipirko ar nuomoja butus šiame mieste. Dėl čia įsikūrusių NATO oro policijos pajėgų Šiauliai tarptautiniame aviacijos žemėlapyje tapo svarbesniu tašku nei Kaunas ar Pa-nevėžys. Kartu su šiomis pajėgomis atėjo ir ekonominė nauda, atsirado kultūrinis bendradarbiavimas. NATO kariai priima eks-kursijas, patys noriai dalyvauja Lietuvos visuomenės gyvenime. Tačiau kartu šiame mieste pastebimos ir neigiamos vakarietiš-kos gyvensenos apraiškos, pavyzdžiui, padidėjusi prostitucija, nusikalstamumas, susijęs būtent su NATO oro policijos misijos lakūnų nuolatiniu buvimu Šiauliuose. Nereti atvejai, kai buvo už-puldinėjami šios misijos kariškiai ir aptarnaujantis personalas.

Kaunas, turėdamas veikiantį s. Dariaus ir s. Girėno aero-dromą, oreivių susibūrimo centrą – Aviacijos muziejų, Karinių oro pajėgų štabą bei budinčią sraigtasparnių eskadrilės įgulą, svar-ba Lietuvos karinei aviacijai šiandien nenusileidžia Šiauliams. Deja, Panevėžys šiuo požiūriu sumenko, nes prie jo jau nėra karinės bazės, o apleistas Pajuosčio aerodromas daugeliui senų lakūnų kelia tik gražius prisiminimus. vis dėlto ir šis Aukštaitijos miestas čia gyvenančių lakūnų, aeroklubo bei neseniai žuvusio žmogumi-paukščiu vadinto v. Lapėno dėka išlieka ir lakūnų bei žmonių atmintyje išliks vienu iš karo aviacijos lopšių.

IŠvADOs

Tarpukario aviacijos istorija daro ypatingai didelę įtaką dabarties oreiviams: idealizuojama istorija, lakūnai, orlaiviai,

įvykiai tapo šių dienų lietuviškos aviacijos simboliais. Tarpukaris laikomas aviacijos bei šalies nepriklausomybės simboliu.

Atkūrus nepriklausomybę, iš tarpukario perimta karo avi-acijos heraldika, dainos, minėtinos datos tapo neatsiejama lakūnų švenčių, susibūrimų, minėjimų dalimi. Lėktuvų ANBO, „Lituanicos“ modeliai, paveikslai puošia oreivių aplinką.

Lyginant aviacijos istoriografinę ir lauko tyrimų medžia-gą galima teigti, kad aviacijos tradicijų tęstinumas vyksta trim pagrindiniais būdais: tiesiogiai, kai kultūrinės formos perduo-damos iš vieno laikotarpio į kitą; kai tradicijos tęsiamos netiesio-giai pasinaudojus turima informacija (istorijos žinojimo būdu) iš ankstesnio laikotarpio ir kai senasis laikotarpis idealizuojamas ir tampa simboliu, kultūrine bendruomenės dalimi. Aviacijos tradicijų raidos apžvalga atskleidė, kad daugelis šių dienų tradicijų susiformavo dar iki 1990 m.

Didieji Aukštaitijos miestai tarpukario Lietuvoje tapo kari-nės ir sportinės aviacijos centrais. Pastatyti aerodromai ir su-kurta infrastruktūra vėliau būrė ne tik Lietuvos, bet ir tuometinės sovietų sąjungos oreivius. Šioje terpėje buvo kuriama istorija, puoselėjamos aviacijos tradicijos. Aviacija ne tik telkė lakūnus, bet ir skatino miestų urbanizaciją, papildydama jų biudžetą. Daugelį metų kurta aviacinė materialinė ir kultūrinė aplinka ir toliau išlaiko šiuos miestus Lietuvos karo aviacijos centrais.

1 Riaubickas E., Gamziukas A. Lietuvos karinės oro pajėgos. vilnius: KAM Leidybos ir informacinio aprūpinimo tarnyba, 2003, p. 19.

2 Ramoška G. Lietuvos aviacija. Kaunas: Šviesa, 2009, p. 64.3 Liekis A. Lietuvos karo aviacija (1919–1940). vilnius: Lietuvos mokslas,

1999, p. 394.4 Autorius lakūnais vadina visus įgulos narius. sraigtasparnių eskadrilėje

įgulą sudaro du pilotai – įgulos vadas ir pilotas navigatorius bei borto technikas ir gelbėtojas. Transporto lėktuvo įgulą sudaro du pilotai – įgu-los vadas ir antrasis pilotas navigatorius bei borto operatorius. Lengvųjų atakos lėktuvų grandyje lėktuvą pilotuoja vienas pilotas. visi pilotai ka-rininkai. Kiti lakūnai turi puskarininkio, viršilos ar seržanto laipsnius. Tik išimtiniais atvejais (borto technikas) turi karininko laipsnį.

5 Ramoška G. Lietuvos aviacija. Kaunas: Šviesa, 2009.6 Liekis A. Lietuvos karo aviacija (1919–1940). vilnius: Lietuvos mokslas,

1999.

etNologIja. mokSlo darbaS

Naujo transporto lėktuvo c-27J „spartan“ pašventinimas Zokniuose (Šiauliai). Lėktuvui suteiktas LDK vytauto vardas. Lakūnus sveikina krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė, kariuomenės ir karinių oro pajėgų vadai. 2009. A. Gedrimo nuotrauka

13

7 Gamziukas A. Antanas norėjo būti ore. Kaunas: Lietuvos aviacijos mu-ziejus, 1997.

8 sviderskytė G. Uragano kapitonas. vilnius: Artseria, 2004.9 Peseckas L. Karo lakūno pasakojimai. Kaunas: Lietuvos aviacijos mu-

ziejus, 2006.10 Ganusauskas E. Lemties kilpa. Kaunas: Lietuvos aviacijos muziejus,

1996.11 Deksnys G. Kilkime!.. Kaunas: Aušra, 2009.12 skujaitė I. Lakūnų krikšto tradicijos. – Karys, 2004, Nr. 1, p. 14–17.13 Tamošiūnas A. Ką reiškia musė ant karo lakūno kombinezono. – Karys,

2009, Nr. 4, p. 18–21.14 vaičenonis J. Lietuvos karo istorijos tyrimų organizavimas 1918–2008.15 Aviacija [pranc. aviation < lot. avis – paukštis] – skraidymas sunkesniais už

orą aparatais; patys šie aparatai, jų projektavimas, konstravimas ir gamyba. Eskadrilė – iš prancūzų kalbos kilęs žodis, juo apibūdinamas karo arba civi-linės aviacijos dalinys iš kelių grandžių arba būrių. Pilótas [pranc. pilote] – la-kūnas, turintis teisę vairuoti skraidymo aparatą, vadovauti įgulai. Fiuzeliažas [pranc. fuselage] – lėktuvo, sraigtasparnio, sklandytuvo liemuo, jungiantis sparnus, vairus, važiuoklę. Asas [pranc. as] – labai geras savo specialybės, darbo žinovas, mokovas, meistras (lakūnas, oro kautynių meistras), numu-šęs tam tikrą skaičių priešo lėktuvų; povandeninio laivo vadas, paskandinęs keletą priešo laivų; sporto lyderis. Iš Tarptautinių žodžių žodyno.

16 Kanauka A. Karinių oro pajėgų praeitis ir dabartis. – Kardas, 2008, Nr. 5, p. 19–23.

17 Liekis A. Lietuvos karo aviacija (1919–1940). vilnius: Lietuvos mokslas, 1999, p. 125.

18 Френкс Н., Бейли Ф., Гест Р. Германские асы первой мировой войны. Москва: Эксмо, 2006, c. 5.

19 Ten pat, c. 321.20 Tamošiūnas A. Ką reiškia musė ant karo lakūno kombinezono. – Karys,

2009, Nr. 4, p. 18–21.21 Arvydo Griškaus asmeninis archyvas. 2 aplankas. Balu. Interviu su

sraigtasparnių eskadrilės pilotu Balu. sraigtasparnių budėjimo postas, Aleksotas, Kaunas, 2008 02 02. Užrašė A. Griškus. vDU ER1594.

22 Ten pat.23 surgailis G. Generolas Juozas Kraucevičius. – Lietuvos karo ministrai ir

kariuomenės vadai. T. 2. vilnius: Lietuvos krašto apsaugos ministerija, 2008, p. 342–343.

24 Leščius v. Lietuvos kariuomenė 1918–1920. vilnius: Leidybos centras, 1998, p. 66.

25 Butkevičius A. Audrius Butkevičius. – Lietuvos karo ministrai ir kariuo-menės vadai. T. 2. vilnius: Lietuvos krašto apsaugos ministerija, 2008, p. 173–201.

26 Ramoška G. Lietuvos aviacija. Kaunas: Šviesa, 2009, p. 10.27 surgailis G. Generolas Juozas Kraucevičius. – Lietuvos karo ministrai ir

kariuomenės vadai. T. 2. vilnius: Lietuvos krašto apsaugos ministerija, 2008, p. 347.

28 Archyvinė medžiaga iš 1932 m. „Kario“ žurnalo. – Karys, 2009, Nr. 4, p. 17. Butkevičius A. Audrius Butkevičius. – Lietuvos karo ministrai ir kariuomenės vadai. T. 2. vilnius: Lietuvos krašto apsaugos ministerija, 2008. Kopftandas – tarpukario aviacijoje vartotas vokiškas žargonas, reiškiantis skrydį žemyn galva. Zavierucha – tarpukario Lietuvos aviaci-joje vartotas rusiškas žargonas, reiškiantis užsisukimą.

29 Arvydo Griškaus asmeninis archyvas. 63 aplankas. smulkūs aviaciniai užrašai.

30 Kudirka J. Papročiai – žmogaus dvasinės kultūros dalis. – Lietuvių liau-dies papročiai. vilnius: Liaudies kultūros centras, 1991, p. 6.

31 Krašto apsauga, 2009, Nr. 21, p. 21. Trečiam transporto lėktuvui c-27J spartan – vytauto vardas.

32 Pvz.: vienas iš svarbiausių ginkluotojo pasipriešinimo atstovų buvo Kęs-tučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius visvydas, iki karo tarnavęs 6-ojoje eskadrilėje Panevėžyje.

33 Ramoška G. Lietuvos aviacija. Kaunas: Šviesa, 2009, p. 100.34 DOsAAF (rus. ДОСААФ, Добровольное общество содействия армии,

авиации и флоту), sDAALR (savanoriška draugija armijai, aviacijai ir lai-vynui remti) – nuo 1951 m. iki 1991 m. veikusi tarybinė sukarinta masinė visuomeninė organizacija, turėjusi savo įstatus, vėliavą ir emblemą.

35 Ramoška G. Lietuvos aviacija. Kaunas: Šviesa, 2009, p. 157.36 Aeroflotas – Tarybų sąjungos civilinė aviacija. vertimas iš rusų kalbos –

oro laivynas.37 Arvydo Griškaus asmeninis archyvas. 61 aplankas. Algirdas Gamziukas.

Pokalbis su aviacijos istoriku, Karinių oro pajėgų atsargos vyr. leitenan-tu Algirdu Gamziuku. 2011 04 14. Kaunas. Karinių oro pajėgų štabas. Aprašymas.

38 Ramoška G. Lietuvos aviacija. Kaunas: Šviesa, 2009, p. 157.

39 Riaubickas E., Gamziukas A. Lietuvos karinės oro pajėgos. vilnius: KAM Leidybos ir informacinio aprūpinimo tarnyba, 2003, p. 32.

40 Ten pat, p. 31.41 Kudirka J. Papročiai – žmogaus dvasinės kultūros dalis. – Lietuvių liau-

dies papročiai, vilnius: Liaudies kultūros centras, 1991, p. 17.42 Ramanauskaitė E. subkultūra: fenomenas ir modernumas. Kaunas: vy-

tauto Didžiojo universitetas, 2004, p. 47.43 stonkuvienė I. Tradicija kaip praeities ir dabarties dialogas. http://www.

leidykla.eu/fileadmin/Acta_Paedagogica_vilnensia/21/52-58.pdf (žiūrė-ta 2009 04 28).

44 Arvydo Griškaus asmeninis archyvas. 11 aplankas. smauglys. sraig-tasparnių eskadrilės piloto smauglio atsakymai el. paštu į KTc anketą visuomenė ir gyvenimo stiliai. 2008 11 08.

45 Arvydo Griškaus asmeninis archyvas. 22 aplankas. sraigtasparnių eska-drilės piloto Jaunylio atsakymai į el. anketą (koreguota KTc visuomenė ir gyvenimo stiliai). Gauta 2009 02 26.

46 Arvydo Griškaus asmeninis archyvas. 51 aplankas. Bikini 2010. Tarp-tautiniai gelbėjimo mokymai Baltijos Bikini 2010 Nemirsetoje (prie Palan-gos). Paskutinė diena. 2010 07 30. Užrašai.

47 Transporto lėktuvų eskadrilėje šiuo metu krikštynų nėra.48 Įtrauktuvės – tai statiškai vaišėmis fiksuojamas įsiliejimas į darbo kolekty-

vą, ne pirmoji diena, bet pirmas atlyginimas. (Šaknys Ž. Jaunimo inicia-ciniai ir kalendoriniai papročiai. – Lietuvos kultūra. Aukštaitijos papročiai. vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007, p. 72.)

49 Pvz.: nesifotografuoti prieš skrydį, vietoj žodžio „paskutinis“ sakyti „kraš-tinis“ ir t. t.

50 Tradicija pažymėti pirmą savarankišką skrydį – viena iš ryškiausių aviacijoje. Dažnai tai būna įvykis, pakartotinai lakūnui mokiusis valdyti kitokio tipo orlai-vį. Kaip pavyzdį galima pateikti sraigtasparnių eskadrilės lakūnų atliekamas apeigas krikštynų metu: 1. savarankiškas skrydis; 2. cigarečių dalinimas instruktoriams; 3. sraigtasparnio bučiavimas; 4. metimas į vandenį arba ki-tos vandens procedūros; 5. senių tarybos suteikiamas vardas; 6. simbolinės dovanos įteikimas; 7. pasivažinėjimas su papuošta mašina; 8. vaišės.

51 Tarp autoriaus respondentų 10 mokslus baigę Rusijoje.52 Kertinis momentas visų oreivių kalboje – žodžio „paskutinis“ nevartoji-

mas (vietoj jo sakoma „kraštinis“). Jo nevartoja ne tik lakūnai, bet ir pa-rašiutininkai. Lakūnai aiškina taip: nėra žodžio „paskutinis“ (последний), nes paskutinė – tik popo žmona, kadangi jis gali vesti tik vieną kartą (последняя только у попа жена). Arba sako, kad paskutinis skrydis būna tik vieną kartą.

53 Yra trys kariuomenės koncepcijos: moderni (1920–1945 m., aut. past.), vėlyvoji moderni (1945–1990 m.) ir postmoderni (nuo 1990 m. iki šių die-nų). Postmoderni orientuota ne į šalies gynybą, o į tarptautines misijas.

54 Otboj – kareiviškas pasitraukimo signalas rusų kalboje. vartojamas kaip „nebus“, „nedaryti“, „palikti“. Rusų kariuomenėje pagal komandą „Otboj“ kareiviai eidavo gulti. sorry – anglų k. atsiprašau. Išvertus „Rytoj neskri-sim, sugedo sraigtasparnis“. Arvydo Griškaus asmeninis archyvas. 28 aplankas. smauglys. sraigtasparnių eskadrilės piloto smauglio pasaky-mai, mintys, kurias bendraujant užfiksavo ir surinko A. Griškus.

55 1926 m. perversme vienas iš vadų buvo karo lakūnas A. Mačiuika, daly-vavo karo lakūnai J. Pyragius, L. Peseckas, s. Darius. Po 1934 m. nepa-vykusio perversmo buvo suimta 18 karo aviacijos karininkų.

ETHNOLOGY. scIENTIFIc REsEARcH WORKArvydas GriškusCradle oF lItHuaNIaN avIatIoN HIStory aNd tradItIoNS

summaryBasing himself on the Lithuanian aviation history and comparing it with

his study the author describes the development air forces traditions of Lithu-anian aviation and the influence of aviation on the biggest towns of Aukštaitija (Highlands) – Kaunas, Šiauliai and Panevėžys. Aviation traditions are de-scribed in the context of the history of Lithuanian army during the period of 1914–2011. The study showed that the idealized history of the inter-war avia-tion history had a great influence on the pilots of today, and the past events, planes and pilots became the symbols of Lithuanian aviation. A lot of con-temporary traditions formed before 1990. The biggest towns of Aukštaitija as far back as the interwar period became the centres of air forces and sport aviation of Lithuania. Aviation not only brought the pilots together, but also stimulated urban development of these towns and added to their budget.

Muitinės g. 4, LT-74106 Jurbarkas

Gauta 2011 09 15Atiduota spausdinti 2011 10 15

ÞIemgaloS tyrINėjImaI

ƒ

ƒ