13

Anotacija: Straipsnyje siekiama apžvelgti varpininko ir uo-laus visuomenininko Roko Šliūpo, lietuviškos spaudos leidėjo Jono Šliūpo brolio, gyvenimo kelią, jo veiklos metus, praleis-tus Garliavoje dirbant gydytoju, atskleisti jo siekius propaguoti lietuvybę. Rokas Šliūpas, Žiemgalos krašto sūnus, Garliavoje su pertraukomis gyveno nuo 1905 m., į šį kraštą grįžo po Pirmojo pasaulinio karo audrų, o tarpukario laikotarpiu čia įsi-kūrė galutinai ir išdirbo iki pat savo mirties. Tai buvo didinga asmenybė, palikusi gilų pėdsaką ne tik Garliavoje, bet ir visos Lietuvos medicinos istorijoje – Raudonojo Kryžiaus organizaci-jos Lietuvoje kūrėjas, medicinos įstaigų tinklo krašte steigėjas ir reformatorius, tuo pat metu buvo ir veržlus lietuviškos savi-monės ugdytojas, spaudos draudimo metais rūpinęsis lietuviš-kų spaudinių leidyba, o vėliau – uoliai telkęs lietuvius krašto dvasinio atgimimo darbui.

Annotation: This article is a review of Rokas Šliūpas (he was a brother of Jonas Šliūpas, a lithuanian press publisher) biography that include the analysis of his period of life when he was a great public figure while working as a doctor in Garliava town, when he took part in the organisation of Varpininkai and had the aim to promote the lithuanism. Rokas Šliūpas have been living in Garliava since 1905. He came back there after The First World War and during the Interwar period he had finally settled down in Garliava and spent there his lifetime. Rokas Šliūpas was a developer of Red Cross organization in Lithuania, he developped a network of medical institutions and initiated a lot of reforms and in the same time he was a dashing educator of lithuanian self–consciousness.

Tikslas: atskleisti iškilaus medicinos daktaro Roko Šliūpo gyvenimo Garliavoje aplinkybes ir jo visuomeninę veiklą.

Objektas: Roko Šliūpo profesinė ir visuomeninė veikla Garliavoje.

Metodai: analitinis aprašomasis, istorinis.Pagrindiniai žodžiai: Rokas Šliūpas, visuomenės veikėjas,

lietuviška spauda, lietuvybės puoselėjimas, Raudonojo Kryžiaus organizacija.

Key words: Rokas Šliūpas, public figure, Lithuanian press, Lithuanian self–consciousness, Red Cross organization.

BIOGRAFIJOS METMENYS

Rokas Šliūpas gimė 1865 m. birželio 2 d. Rakandžiuo-se, Gruzdžių valsčiuje. Tėvas – Rokas Šliūpas, motina – Ona Vaitkutė. Tėvai gyveno pasiturimai, Rakandžių kaime turėjo 36 dešimtines žemės. Tėvas Rokas Šliūpas buvo sumanus ūkinin-kas ir garbingas kaimo žmogus, dažnai renkamas valsčiaus teisėju, bažnyčios dešimtininkas.

Šliūpų giminė nuo seno buvo laisvieji valstiečiai, užėmė aukštesnę visuomeninę padėtį, jiems buvo nesvetimi dvasiniai ir kultūriniai dalykai, aukštesnio mokslo siekis. Kaip teigia Jono Šliūpo biografas dr. Juozas Jakštas, giminė buvusi turtinga, siekusi didžiojo kunigaikščio Vytauto laikus. Vienas iš prosenelių bylinėjęsis su kaimynu ir tiesos ieškoti nukeliavęs pas Vytautą į

INGA STEPUKONIENĖ

Daktaras Rokas Öliūpas ˇ lietuvybės puoselėtojas

Vilnių, kur bylą laimėjęs. Vienas iš gentainių, Jeronimas Šliūpas, pradėjęs girtauti ir savo dvarus praradęs. Tada giminė išėjo gy-venti į Maniušių girias. Manoma, kad ir tada gyveno kaip laisvi valstiečiai, nes daugelis Šliūpų giminės atstovų buvo neblogai visuomenėje prasisiekę žmonės, ragavę mokslo. Aloyzas Šliū-pas buvo baigęs Kražių gimnaziją ir XIX a. pr. dirbo raštininku, mokė vaikus dvaruose. Roko Šliūpo senelio brolis Aloyzas taip pat baigė 5 Kražių gimnazijos klases, tarnavo dvaruose akcizo valdininku, o vėliau pasirinko kunigo kelią. Dar vienas brolis Feliksas taip pat baigė 3 Kražių gimnazijos klases ir dar bau-džiavos laikais įsigijo nuosavybę – Minkštakių vienkiemį. Tad, kaip teigia Jakštas, Šliūpai, net kelis šeimos vaikus išleidę į mokslus tolimesnėje vietovėje ir įsigiję privataus turto, turėjo būti laisvieji valstiečiai, mažai kuo skyręsi nuo bajorų luomo1.

Roko Šliūpo ir Onos Vaitkutės šeimoje gimė trys sūnūs: Stanislovas (1858 m.), Jonas (1861 m.) ir Rokas. Tėvai vi-sus juos siekė išmokslinti. Motina vyriausią sūnų iš lietuviško elementoriaus mokė skaityti lietuviškai – jos klausydamas, to išmoko ir jaunesnis sūnus Jonas2. Namuose buvo daug įvairaus religinio ir pasaulietinio turinio knygų lenkų, lotynų ir lietuvių kalbomis, sukauptų mokantis giminės vyrams. Šeimos vaikams buvo prieinamos Motiejaus Valančiaus („Vaikų knygelė“, „Paau-gusių Žmonių knygelė“, „Palangos Juzė“), „Šaulėniškių Senelio“ knygos, lietuviški religiniai skaitiniai. Paaugusius Stanislovą ir Joną tėvai išvežė į Paliepius pas dėdę kunigą Aloyzą, kad šie, gyvendami klebonijoje, gerai išmoktų lenkų kalbą ir gerų manierų. Tačiau prolenkiška dėdės globėjo klebonijos aplinka juos nuteikė priešingai – nuo jaunų dienų abu linko į lietuvystę ir abu tapo lietuviškos draudžiamos spaudos platintojais: Jonas Šliūpas – iškiliu aušrininku, „Aušros“ redaktoriumi ir publicistu, vėliau – „ Lietuviško balso“ leidėju Amerikoje, lietuvybės žadin-toju, Rokas Šliūpas – varpininku, aktyviai besirūpinusiu šio ir kitų lietuviškų spaudos leidinių reikalais.

Lietuvoje neįstojęs į dvi rusiškas gimnazijas, Jonas Šliū-pas dėdės Roko Vaitkaus buvo nuvežtas į Mintaujos klasikinę vokišką gimnaziją su sustiprintu svetimų kalbų mokymu. Nors nuo XIX a. ši vokiška gimnazija buvo surusinta, joje išliko sti-pri vokiška dvasia ir mokymo būdas, dirbo daug vakarietiškai nusiteikusių senų vokiečių mokytojų, kurie palaikė aukštą moky-klos lygį3. Kadangi mokytojai tėvams labai gyrė daug pasiekusį gabiausią mokinį Joną Šliūpą (be tiksliųjų mokslų, jis puikiai išmoko graikų, lotynų ir vokiečių kalbas, baigė geriausiais pažy-miais), mokykla buvo gerai sutvarkyta, joje dominavo miestiečių vokiečių vaikai, 1874 m. į Mintaują mokytis buvo atvežtas ir jauniausias Šliūpų sūnus Rokas, taip pat čia įgijęs tinkamą išsi-lavinimą. Mokslo metais materialiai vargti jiems neteko. Atostogų metu ir per šv. Kalėdas abu broliai vykdavo pas dėdę kunigą, o išleidžiami gaudavo kiekvienas po naujai pasiūtą eilutę ir dar apdovanojami gerokais kišenpinigiais4. Tad, nevarginami nepriteklių, galėjo laisvai siekti žinių ir uoliai mokytis.

Mokymosi Mintaujoje metai turėjo didžiulę įtaką abiejų kul-tūrinės savimonės formavimuisi: intelektualios miesto aplinkos

ISSN 1392-3781. ÞIEMGALA. 2014/2 KULTŪROS ISTORIJA. MOKSLO DARBAS

14

veikiami ir gerų mokytojų inspiruoti, broliai domėjosi literatū-ra (16-metis Jonas į lietuvių kalbą vertė Hoffmanno pasakas, Main Rido romaną, bandė lietuviškai eiliuoti „Iliadą“), skaitė J. Krasewskį ir Kondrataviczių-Syrokomlę, prenumeravo Mažo-joje Lietuvoje Friedricho Kuršaičio leidžiamą „Keleivį“, namuose turėjo iš jo parsisiųsdintus K. Donelaičio „Metus“, Nesselmanno „Litauische Volkslieder“ ir kitus veikalus5. Abu aktyviai domėjosi lietuvių spaudos reikalais. Kai 1883 m. pradėjo eiti pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“, kurio sumanytojas buvo ir Jonas Šliūpas, jo brolis Rokas Mintaujoje ir gimtajame krašte vasaros atostogų metu platino šį laikraštį ir įvairias lietuviškas knygas.

1884 m. R. Šliūpas baigė Mintaujos gimnaziją ir išvyko studijuoti į Peterburgo universitetą biologijos. Čia toliau stipriai reiškėsi didelis jo polinkis į svarbius tautos visuomeninius rei-kalus ir lietuvybės ugdymą. Kaip ir brolis Jonas, Rokas tęsė lietuviškos spaudos leidybos reikalus. Peterburge kartu su bendraminčiais broliais Beržanskiais, Spuduliu ir kitais leido rankraštinį leidinį „Žinių nešėjas“. Tuo metu buvo ir Peterburgo bei Maskvos lietuvių studentų reikalų atstovas. Bendravo su daktaru Vincu Kudirka, kartu su juo rūpinosi naujo lietuviš-ko laikraščio „Varpas“ leidyba. 1888 m. vasarą abu kartu su V. Kudirka nuvyko į Bitėnus pas Martyną Jankų tartis dėl šio laikraščio leidimo klausimų, padėjo rengiant laikraštį, rūpinosi lėšomis6. Buvo uolus „Varpo“ idėjų skleidėjas ir leidinio platin-tojas, veržliai įsiliejęs į varpininkų gretas.

1889 m. baigęs biologijos mokslus Fizikos ir matemati-kos fakultete Peterburge, nusprendė išvykti į Maskvą. Šiame mieste įstojo į Medicinos fakultetą. Kadangi turėjo biologo diplomą, iškart buvo priimtas į 3-ąjį kursą. Čia aktyviai daly-vavo Lietuvių studentų draugijos veikloje. Artimai susipažino su Kaziu Griniumi, vėliau tapusiu Lietuvos prezidentu. Abu drauge ne tik mokėsi, kurį laiką gyveno viename kambaryje, praleisdavo atostogas, vykdavo lankyti tėviškių, bet ir telkė bendraminčius lietuvybės platinimo veiklai. Algimantas Jaz-dauskas, garsus R. Šliūpo medicininės veiklos tyrinėtojas, savo straipsnyje cituoja G. Ilgūno monografijos „Kazys Gri-nius“ fragmentą, liudijantį, kad 1890 m. vasarą abu draugai lankėsi Roko Šliūpo gimtinėje Rakandžiuose, ten susitiko su garsiuoju tautosakininku ir krašto knygnešiu Matu Slančiaus-ku, kuris su kitais susipratusiais lietuviais ir daktaru Liudu Vaineikiu 1889 m. buvo įsteigę slaptą jaunimo draugiją „At-gaja“, veikusią Gruzdžių, Joniškio, Žagarės valsčiuose7. Šios draugijos nariai per knygnešius gaudavo lietuviškos spaudos iš užsienio, publikuodavo savo žinučių ir kūrybos tuose leidi-niuose. Po šio susitikimo abu studentai dar lankėsi pas Liudą Vaineikį Svirpliuose (Joniškio vls.), visi kartu vyko į Žeimelį pas gydytoją Adomą Sketerį, bendravo su kalbininku Jonu Jablonskiu ir jo sužadėtine Konstancija Sketeryte. Galiausiai, pasisvečiavę pas Grinius Selemos Būdoje Suvalkijoje, kartu su K. Griniumi ir L. Vaineikiu, nuvyko į metinį slaptą varpininkų suvažiavimą, surengtą Marijampolės apskrities Stebuliškių kai-me. Čia jie susitiko su lietuvybės skleidėju Stasiu Matulaičiu, Vincu Kudirka, Jonu Staugaičiu, kitais lietuvių šviesuoliais8.

Su varpininkais R. Šliūpas visuomet aktyviai bendravo. G. Ilgūno teigimu, ir 1904 m. dalyvavo grafo Zubovo Alek-sandrijos prie Šiaulių kluonuose surengtoje gegužinėje, į kurią susirinko apie 400 žmonių ir kuri buvo priedanga tolimesniems varpininkų tikslams apsvarstyti – šioje sueigoje dalyvavo K. Gri-nius, F. Bortkevičienė, A. Sketeris, O. Didžiulytė-Sketerienė, J. Vileišis ir V. Mickevičius-Kapsukas, su kuriuo Rokas Šliūpas susiginčijo, siūlydamas evoliucijos kelią9.

Maskvos universitetą Rokas Šliūpas baigė 1893 m. Įgijęs mediko diplomą, dirbo gydytoju Maskvos fabrikuose, Karaliau-čiaus universiteto klinikose. Nuo 1895 m. vertėsi gydytojo prak-tika Ariogaloje. Šiuo laikotarpiu greta savo tiesioginių gydytojo pareigų jis nuolat rūpinosi slaptu lietuviškos spaudos platinimu, palaikė glaudžius ryšius su knygnešiais10.

Apie 1900-uosius metus Rokas Šliūpas gavo gydytojo vietą Aleksote. Tačiau čia darbuotis galėjo neilgai: už aktyvią lietuvišką veiklą, ryšius su varpininkais ir draudžiamos spaudos platinto-jais buvo suimtas ir įkalintas. Šiuos įvykius, kurie apėmė platų diapazoną, atspindėjo tuometinis lietuvių laikraštis „Ūkinįkas“: Rugpjūčio gale Starpolės žandarų viršininkas pas jį darė kratą. Ar ką rado, nežinia, bet daktaras buvo tuojau suimtas ir paso-dintas į Kauno kalėjimą. Kalbėta, kad pas daktarą krata atlikta dėl d-ro Liudo Vaineikio, kuris jau seniai buvo suimtas Palangoje Vonsiackio“11. Iš tiesų tuo metu pas Šliūpą rasta draudžiamų len-kiškų knygelių. Tomis dienomis krata daryta ir pas Šliūpo bičiulį Pilviškių daktarą Kazimierą Grinevičių, taip pat kaltinant jį ryšiais su „litvomanų vadu“, „lietuviško spektaklio Palangoje rengėju“12 daktaru Vaineikiu13. Pas jį buvo rasta nemažai knygų ir keletas laiškų nuo ligonių, ir paimta viskas, kas lietuviška, nepaliekant net Peterburgo mokslų akademijos leistų Donelaičio „Metų“14. Kaip ir Šliūpas, tuo metu suimtas Kretingos daktaras Janušis, Archan-gelske dirbęs daktaras Alekna, Dorpate – studentas Avižonis, kitose vietovėse – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Povilas Višinskis, daktarai Sketeris ir Daugirdas. Po šių ištisos lietuvių inteligentų grupės suėmimų Rokas Šliūpas buvo ištremtas į Kazanę.

1904 m. R. Šliūpas sugrįžo į Lietuvą. Tačiau carinės Rusijos valdžia neleido jam laisvai gyventi ir dirbti. Vos sugrįžęs jis buvo paimtas į Rusijos kariuomenę ir išsiųstas į Sibirą. Kadangi tuo metu vyko Rusijos–Japonijos karas, Šliūpas buvo mobilizuotas kaip karo gydytojas, turėjo dirbti chirurgu. Jam atliekant tarnybą įvyko garsiosios Mukdeno kautynės, kurių metu teko aktyviai dar-buotis gelbstint karių gyvybes15. Rusijos kariuomenėje buvo mobi-lizuota daug lietuvių, tad galimas daiktas, kad teko gydyti ir juos.

1905 m. Rokas Šliūpas parvyko į Kauną. Tuo laiku, bi-čiulio aušrininko, Garliavos vaistininko Kazimiero Aglinsko ir daktaro Jono Basanavičiaus kviečiamas, jis apsistojo nuolati-nai gyventi ir dirbti Garliavoje. Aglinskas ir Basanavičius jau anksčiau tarpusavyje buvo taręsi, kad Garliavai reikia lietuvio daktaro, nes ligi tol valsčiaus žmones aptarnavęs provizorius Aglinskas nepajėgė to padaryti16. Tautiškai susipratusio dak-

KULTŪROS ISTORIJA. MOKSLO DARBAS

Rokas ir Valerija Šliūpai. Kaunas. 1909. Nuotrauka iš autorės rinkinio

15

ÞIEMGALOS TYRINĖJIMAI

taro Roko Šliūpo kandidatūra jiems puikiai tiko. Savo ruožtu Rokui Šliūpui Garliava ir miestelio apskritys taip pat buvo gerai žinomos nuo anksčiau kaip veržlaus prolietuviško tautinio sam-būrio vieta: „Aušros“ leidimo metais Garliavoje gyveno Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, dirbęs mokytoju pradžios mokykloje ir pirmasis Lietuvoje pradėjęs vesti pamokas lietuvių kalba, mo-kęs vaikus skaityti iš lietuviškų raštų, poetas, publicistas ir vertėjas Jonas Mačys-Kėkštas, čia atvykdavo Ksaveras Saka-lauskas-Vanagėlis, kurie sudarė Garliavos literatūrinę grupelę. Ši grupelė, davusi daug kūrybinių impulsų „Aušrai“, rinkdavosi K. Aglinsko, J. Basanavičiaus bendraminčio, namuose, į ku-riuos dažnai atvykdavo ir Kazys Grinius, Stasys Matulaitis, Ma-rijampolės gimnazijos mokytojas Petras Kriaučiūnas, garsusis lietuvybės puoselėtojas, Veiverių mokytojų seminarijos pedago-gas Tomas Ferdinandas Žilinskas ir kiti iškilūs to meto visuome-nės veikėjai. Garliavoje ir miestelio apylinkėse iki pat spaudos draudimo panaikinimo plačiai veikė knygnešiai (Aglinsko namai buvo slaptos spaudos persiuntimo punktas kairiojoje Nemuno pusėje). Tad, nuspręsdamas apsigyventi Garliavoje, Šliūpas neabejotinai buvo veikiamas šių visuomeninių motyvų.

Vos atsikraustęs jis glaudžiai susibičiuliauja su Veiveriuose ir Mauručiuose gyvenančiais šviesuoliais ir uoliai ima dalyvauti kultūrinėje veikloje. Atgavus pagrindinį dalyką – lietuvišką spau-dą, tampa svarbu steigti lietuviškas draugijas ir sambūrius, telkti tautos žmones, naujai organizuoti visą tautos gyvenimą, brėžti naujas veiklos gaires jos ateičiai, stiprinant jos tautišku-mo šaknis. Rokas Šliūpas tampa ypač aktyviu įvairių draugijų steigėju ir rėmėju. Lietuviai inteligentai tuo metu nusprendžia įkurti „Dainos“ draugiją. Rokas Šliūpas prisideda prie šios drau-gijos steigimo ir tampa pagrindiniu jos šelpėju, kurį laiką – ir draugijos pirmininku (1904–1906 m.). 1907 m. kartu su kitais lietuviais inteligentais jis įsteigia „Saulės“ draugiją, parašo jos įstatus, remia draugijos namų statybą. Be to, jis nuolat skaito šios draugijos kursus17. Kartu su bendraminčiais K. Aglinsku, J. Basanavičiumi dalyvauja steigiant Lietuvių mokslo draugiją, tampa jos nariu. Dalyvauja ir steigiant „Vilties“ draugiją, Lietu-vos vartotojų „Nemunas“ draugiją, „kartu su kitais – ratelį Kauno lenkuojantiems gyventojams lietuvinti“18. Šio ratelio dalyviai yra Saliamonas Banaitis, Kazys Aglinskas ir Tomas Ferdinandas Žilinskas. R. Šliūpas buvo ir spaudos moksleiviams bei jauni-mui labdarys: slapčiomis rėmė žurnalus „Ateitis“ ir „Pavasaris“.

1914 m. kilus Pirmajam pasauliniam karui, jis kaip gydy-tojas mobilizuojamas į kariuomenę ir išsiunčiamas į frontą. Jam tenka vadovauti Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje suorga-nizuotam kilnojamajam medicininiam lazaretui. Po kurio laiko kaip politiškai nepatikimas, persiunčiamas į Rusijos gilumą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirba gydytoju ir higienos kurso dėstytoju Kauno kunigų seminarijoje, nuo 1922 m. – Šv. Vin-cento mergaičių mokytojų seminarijos higienos dėstytoju ir gy-dytoju, Kauno aukštesniosios komercijos mokyklos gydytoju. 1918 m. Valstybės taryba jį paskiria Kauno apskrities įgaliotiniu. Iki 1919 m. Kauno apskrityje jis steigia valsčių savivaldybes.

R. Šliūpas aktyviai dalyvavo ir Lietuvos elektrifikavimo procese – tapo vienu iš Lietuvos tarpmiestinės elektrifikacijos bendrovių sąjungos steigėjų, buvo vadovybės narys.

RAUDONOJO KRYŽIAUS DRAUGIJOS STEIGĖJAS

Vienas reikšmingiausių Roko Šliūpo nuopelnų Lietuvai – aktyvus jo dalyvavimas 1919 m. kartu su kitais bendraminčiais gydytojais steigiant Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugiją, ku-rios siekiai buvo lengvinti žmonių kančias, saugoti jų gyvybę

ir sveikatą, garbę ir orumą. Kaip teigia Raudonojo Kryžiaus veiklą Lietuvoje plačiai tyrinėjęs A. Jazdauskas, dar 1918 m. dr. R. Šliūpas ir 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras kun. K. Šaulys įteikė okupacinei vokiečių valdžiai prašymą at-gaivinti draugijos veiklą19, bet tuo laiku šio tikslo įgyvendinti nepavyko. 1919 m. gydytojų R. Šliūpo, J. Aleknos, V. Ingele-vičiaus, provizoriaus J. Makausko pastangomis Kaune sausio 12 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, kuriame dalyvavo 40 žmonių20. Tyrinėtojas teigia, kad būtent tada buvo priimtas or-ganizacijos statutas, išrinkta Vyriausioji taryba, o Rokas Šliūpas buvo išrinktas pirmuoju draugijos pirmininku. Šias pareigas jis ėjo iki 1932 m. Vos įsikūrus draugijai, į ją įstojo 144 nariai, kurie į jos kasą įnešė 6000 auksinų21. Draugija aktyviai dirbo: nuolat rengė posėdžius, svarstė aktualius ligoninių steigimo klausimus. Pasak Jazdausko, 1919 m. buvo labai svarbu steigti ligonines Lietuvoje, kuri buvo nualinta karo audrų. Tų pačių metų sausio mėnesį Kaune pradeda veikti Raudonojo Kryžiaus ligoninė, ku-rioje įrengta 60 lovų – steigėjams teko skubiai spręsti patalpų remonto, patalynės ir ligonių aprangos klausimus, tačiau didžiu-lių jų pastangų ir uolumo dėka viskas buvo tinkamai parengta. Į ligoninę pirmiausia gabenti sužeisti Lietuvos kariuomenės kariai, kuriems buvo reikalinga medicinos pagalba ir slauga. Tyrinėtojo teigimu, tų pačių sausio 24 d. nutariama įsteigti Raudonojo Kry-žiaus vaistinę, o sausio 31 d. – ir antrąją ligoninę užkrečiamoms ligoms gydyti, nes iš Vokietijos ir Rusijos grįžtantys tremtiniai ir belaisviai sėte sėjo šiltinę, dizenteriją, net cholerą22. Tais pat metais buvo įsteigta ir ligoninė Panevėžyje, kurios būtinai reikėjo kaip artimesnės frontui, nes tuo metu nepriklausomybės kovų mūšiai nusitęsė link Daugpilio, joje dirbo dr. Pranas Mažylis, Antanas Didžiulis ir Vladas Kuzma23. 1919 m. visos trys Lietuvos RK ligoninės gydė per 4000 ligonių, daugiausia kariškių, jose dirbo 99 žmonės, tarp kurių buvo 7 gydytojai, 17 gailestingų-jų seserų, 13 raštinės tarnautojų. Ligoninių išlaikymas kainavo daugiau kaip 1,6 mln. auksinų24.

1920 m. plintant šiltinės ir gripo epidemijai, Raudono Kryžiaus draugijai teko rūpintis vaistų ir dezinfekcijos apara-tų gavimu, taip pat skubėti steigti draugijos skyrius Lietuvos periferijoje. Aktyvinant veiklą, prie Kauno RK ligoninės įsteigti pusės metų trukmės gailestingųjų seserų kursai ir 1920 m. rugsėjo 16 d. išleista pirmoji 24 gailestingųjų seserų laida, o netrukus ir antroji25. Dar daugiau – pradedami ir akušerių kur-sai, į kuriuos Rokas Šliūpas prikalbina stoti ir garsią to meto Garliavos pribuvėją Moniką Sikorskienę, kuriai, nors ir nepaty-rusiai blogų atsitikimų, anot jo, vis tiek būtinos profesionalios medicinos žinios. Jai po kurio laiko pats įteikia kursų baigimo pažymėjimą, paskatina sėkmingai veiklai. Ant Monikos rankų į pasaulį ateina daugybė naujagimių Garliavoje, o vėliau – Sibire, į kurį ji buvo ištremta su savo šeima.

Vėliau įsteigiami „skrajojantys būriai“ telkti medicinos pagalbą žmonėms atgautame Vilniaus krašte. Visa ši aktyvi veikla – daktaro Roko Šliūpo ir jo bendraminčių nuopelnas. Be viso to, pasak Jazdausko, jis aktyviai rūpinasi ir Lietu-vos karo belaisviais ir tremtiniais, atsidūrusiais Rusijoje, daro daug žygių, kad jie būtų sugrąžinti į tėvynę: jo vadovaujama Raudonojo Kryžiaus draugija sudaro komisiją, kuri 1920 m. vasario mėnesį vargais negalais nuvyko į Maskvą tartis pasi-keisti įkaitais. Kovo mėn. tokia sutartis buvo sudaryta ir įkaitais pasikeista26. 1920 m. įsteigti sveikatos patikrinimo punktai iš Rusijos grįžtantiems tremtiniams (grįžo 60 000 žmonių), prie jų įkurtos ambulatorijos, aprūpintos inventoriumi ir vaistais, o Rusijoje kalintiems kalėjimuose ir lageriuose įsteigtos Lietuvos

16

RK atstovybės Maskvoje, Petrograde ir Charkove – į Rusi-ją nusiųsta 11 vagonų maisto produktų ir drabužių; sušelpta 1863 m. lietuvių tremtinių kolonija Pavolgyje – specialų vago-ną į Saratovo gubernijos Litovkos, Palovkos, Čiornaja Padinos kaimus su rugių sėkla, miltais lydėjo gailestingosios seserys A. Čepaitytė ir O. Dorelytė27 Rokas Šliūpas aktyviai rūpinosi, kad Lietuvos Raudonasis Kryžius būtų pripažintas tarptautinėje erdvėje, įgytų juridinį statusą. Jis dalyvavo 1921 m. Ženevoje vykusioje X Tarptautinėje Raudonojo Kryžiaus konferencijoje, kurioje pristatė Lietuvos RK veiklą28. Lietuvos Raudonasis kry-žius Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto buvo pripažin-tas 1923 m. rugpjūčio 28–29 d. Ženevoje – į čia sušauktą XI Tarptautinę Raudonojo Kryžiaus konferenciją buvo pakviestas dalyvauti ir Lietuvos RK pirmininkas Rokas Šliūpas.

A. Jazdausko teigimu, Raudonojo Kryžiaus valdybos pa-stangomis Kaune 1922 m. įkurta Ortopedijos dirbtuvė, kurioje gaminti kojų ir rankų protezai bei avalynė, 1924 m. – paimtas nuomoti Birštono kurortas, kuriame sutvarkyti gydomieji korpu-sai ir mineralinių šaltinių paviljonai, nutiesti nauji keliai, 1932 m. įkurta pirmoji Lietuvoje tuberkuliozės sanatorija Aukštojoje Pa-nemunėje, jai gauta 86 ha miško, 12 ha žemės sklypas su sodu ir didžiuliu šiltnamiu29.

Visa tai – milžiniški pasiekimai, įgyvendinti Roko Šliūpo vadovavimo draugijai metais. Iš esmės jam vadovaujant Rau-donojo Kryžiaus draugijai buvo padėti medicininės apsaugos Lietuvoje pamatai. Kryptinga ir tautos gerovę įtvirtinanti organi-zacijos veikla plėtota ir vėliau, jos vadovavimą perėmus kitiems gydytojams, skatinamiems uždegančio R. Šliūpo pavyzdžio. 1932 m. iškilus dideliems nesutarimams su šalies vadovybe, kuri nepagrįstai kišosi į draugijos veiklą ir ją varžė, Šliūpas, atidavęs 13 aktyvių gyvenimo metų Raudonojo Kryžiaus drau-gijai, iš jos vadovavimo pasitraukė.

Lietuvoje minint Raudonojo Kryžiaus draugijos aštuonias-dešimtmetį, buvo išleistas proginis vokas su organizacijos atri-butika, taip pat išleistas Raudonojo Kryžiaus draugijos steigėjo gydytojo Roko Šliūpo medalis. Šiuo medaliu apdovanoti akty-viausi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus nariai, tarp jų ir gydytoja Alina Kliukaitė, tuo metu ėjusi Kauno rajono Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkės pareigas.

1922 m. Šliūpas paskirtas Valstybės gydytojų egzaminų komisijos pirmininku. 1924 m. jis tapo žurnalo vaikams „Žibu-rėlis“ redaktoriumi, finansiškai rėmė leidinius „Lietuvos sesuo“ (1930), „Gailestingoji sesuo“ (1931).

GARLIAVOS DAKTARAS

1939 m. Šliūpas išsikėlė į Pagirių kaimą prie pat Garlia-vos miestelio (dabar – Garliava), nors, būdamas aktyvus savo profesinio ir Lietuvos visuomeninio gyvenimo dalyvis ir organi-zatorius, tuo metu jis turėjo ir butą Kaune, Daukanto gatvėje. Garliava tapo nuolatine gydytojo gyvenimo vieta. Čia Šliūpas nusipirko žemės sklypą, pasistatė didelį gražų dviejų aukštų namą, užveisė sodą, kuriame augo įvairių veislių medžių, vais-krūmių ir dekoratyvinių augalų. Šis ypač išpuoselėtas sodas išliko daugelio garliaviškių atmintyje. Pro jį į Garliavos pradinę mokyklą eidavo mokiniai iš Stanaičių ir kitų kaimų. Valsčiaus gyventojai į daktaro namus atvykdavo gydytis, klausti patari-mų. Visi gėrėdavosi sodu ir itin spalvingais gėlynais, gausiais dekoratyviniais krūmeliais, daugybe gausiai derančių agras-tų krūmų. Daugelį žavėjo sodybą juosiantys riešutų medžiai. Siauras keliukas įvažiuoti į kiemą, jį iš abiejų pusių supančios ryškių spalvų senovinės lietuviškos gėlės, – taip R. Šliūpo na-

mus prisiminė garliaviškė Irena Naujokaitė-Rasimienė30. Jai, tuomet dar paauglei, dažnai tekdavo eiti pas Šliūpus – nešti laiškus, nes tėvas dirbo pašte ir paprašydavo pagelbėti; be to, Šliūpai turėjo pieno separatorių, kurio reikėdavo. Ūkiniame pastate daktaras laikė daug triušių, kuriuos labai mėgo. Turėjo virėją ir dar du tarnus. Kartu su Šliūpų šeima name gyveno ir Liudvikos Šliūpienės sesuo Sakalauskienė, siuvėja, kuri turėjo labai daug madų žurnalų, iš jų klientėms siūlydavo pasirinkti rūbų modelius. Šliūpų namas buvo gražiai įrengtas, jame itin prabangiai atrodė balti miegamojo baldai, lovos, galuose pla-čiai išpieštos gėlėmis. Namai pilni knygų, sukaupta didžiulė jų biblioteka. Daktaro žmona Liudvika buvo labai kultūringa, išsi-lavinusi moteris. Daktaras Šliūpas – aukštas, pakumpęs, dažnai vilkintis kailinius, skrandinę. Mažakalbis. Ligonius priiminėdavo savo name, svetainėje. Garliavos miestelio centrinėje gatvėje buvo vaistinė, kurioje gaminti daktaro paskirti vaistai ligoniams31.

Vos atvykęs gyventi į Pagirius, Rokas Šliūpas sunkiai susir-go. Reikėjo medicinos sesers, kuri galėtų leisti daktarui penicili-ną, pagelbėti sutiko netoli gyvenusi Marija Buikienė. Vos pasvei-kęs kasdien eidavo pasivaikščioti bet kokiu oru, laikėsi griežtos dienotvarkės: nuo 15 iki 19 valandos, pasiramsčiuodamas lazda, eidavo iki Mauručių ir atgalios, vaikštinėdavo Garliavos miestelio gatvėmis. Buvo įsitikinęs, kad grynas oras ir judėjimas žmogui yra būtini dalykai. Nuo pat ryto iki vidudienio savo namuose pri-iminėdavo ligonius. Žmonėms buvo labai geras, neturtinguosius gydydavo nemokamai, iš pasiturinčiųjų – užmokestis gera valia32.

Šliūpas garliaviečiams padėjo labai daug. Ypač daug jam tekdavo gydyti vaikų – peršalusių, kosinčių, susirgusių plaučių uždegimu. Ir jis gebėjo jiems pagelbėti – nuo plaučių uždegimo pagydė vienintelį Kazio ir Matildos Keturakių sūnelį Robertą, vėliau tapusį garsiu poetu, akušerės Monikos Sikorskienės vos dviejų savaičių dukrytę, Šidiškių, Vaitauskų vaikus. Pasiėmė medinę triūbelę ir visą nugarą klausė, – savo apsilankymą pas daktarą prisimena I. Rasimienė. Garliavos pradinėje mokyklo-je mokęsis Vytautas Čebelis prisimena, kad daktaras dažnai lankydavosi mokyklose – tikrindavo vaikų sveikatą: klausydavo plaučius, žiūrėdavo bendrą laikyseną, akis33.

Gyvendamas Garliavoje, Rokas Šliūpas glaudžiai ben-dravo su vietiniais inteligentais: inžinieriumi Antanu Sikorskiu,

KULTŪROS ISTORIJA. MOKSLO DARBAS

Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos pirmininkas gydytojas Rokas Šliūpas. Nuotrauka iš leidinio „Lie-tuvos albumas“ (toliau – LA), antras (fotografuotinis) leidimas, Kaunas, 1990

17

ÞIEMGALOS TYRINĖJIMAI

pradžios mokyklos mokytoju Adomu Mitkumi, Antanu Vaitkūnu. Tai buvo tautiškai susipratę lietuviai, su kuriais daktaras kal-bėdavo lietuvybės puoselėjimo temomis (sovietinės okupacijos metais visi jie buvo ištremti). Nors Mitkus buvo tautininkas, o Šliūpas – demokratiškesnių pažiūrų, jie rasdavo bendrą kalbą. Lietuvybė buvo tas pamatas, kuris suartindavo visus. Amžinin-kai jį prisimena visuomet susitelkusį, panirusį į gilias mintis, kalbantį nedaug, bet iš esmės, plačiai apmąsčiusį tautos gy-venimo kelią34. Pas Šliūpą dažnai viešėdavo bičiuliai iš Kauno: dailininkas Antanas Žmuidzinavičius (dovanojęs ne vieną savo paveikslą), profesorius Pranas Mažylis.

Po Antrojo pasaulinio karo Rokas Šliūpas buvo paskir-tas Garliavos sveikatos punkto vedėju. Šias pareigas ėjo iki 1949 m., o iki 1951-ųjų dirbo ambulatorijos vakcinatoriumi. Karo ir pokario metai jam, kaip ir kitiems krašto šviesuoliams, buvo labai sudėtingi. Į Vakarus pasitraukė trys dukros: Aldona, Da-nutė ir Gražina, jos apsistojo JAV. Į šią šalį pasitraukė ir drauge su daktaru namuose gyvenusi lietuvių Žimkų šeima. Netikėtai 1945 m. į Sibirą, Vorkutos lagerį, 10-čiai metų ištremtas sūnus Mindaugas, garsus krepšininkas, Lietuvos krepšinio rinktinės, tapusios 1939 m. Europos čempione, narys. (1945 m. per krep-šinio varžybas Kaune rinktinė nugalėjo rusų komandą, todėl buvo liepta žaisti iš naujo, kad nugalėtojais taptų maskviškiai. Tačiau Mindaugas Šliūpas atsisakė, ir komandos iš naujo ne-žaidė. Todėl jau kitą dieną buvo suimtas ir ištremtas35.) Buvo momentas, kai pačiam daktarui taip pat grėsė ištrėmimas į Si-birą. Teigiama, kad tuomet jį išgelbėjo nuoširdus draugas prof. Pranas Mažylis. 1947 m. mirė daktaro žmona Liudvika Šliūpie-nė. Namuose liko vienišas, bet dvasiškai tvirtas ir nepalūžęs.

Rokas Šliūpas mirė 1959 m. gegužės 26 d. Garliavoje, sulaukęs 93 m. amžiaus. Buvo palaidotas Jonučių kapinėse. Į garsiojo daktaro, varpininko, lietuvybės skleidėjo laidotuves susirinko šimtai žmonių. Jie nešė gėles, ypač daug vainikų buvo atnešta nuo Raudonojo Kryžiaus organizacijos.

Už aktyvią mediko veiklą Rokas Šliūpas buvo apdovano-tas įvairiais tarptautiniais apdovanojimais: Vokietijos Raudonojo Kryžiaus II laipsnio ženklu, Estijos Raudonojo Kryžiaus I laipsnio ženklu, Latvijos Raudonojo Kryžiaus ženklu. Šie apdovanojimai išreiškė išskirtinių jo nuopelnų įvertinimą.

1 Jakštas J. Dr. Jonas Šliūpas. Jo raštai ir tautinė veikla, Akademinės skau-tijos l-kla, Čikaga, 1979, p. 20.

2 Ten pat, p. 21.3 Ten pat, p. 25.4 Ten pat, p. 27.5 Ten pat.6 Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1964, p. 62–63.7 Ilgūnas G. Kazys Grinius, 2000, p. 66.8 Ten pat.9 Ten pat, 67.10 Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1964, p. 62–63.11 Ūkinįkas, 1900, Nr. 10, p. 153.12 Vaineikis kaltintas dėl to nepagrįstai, nes spektaklis buvo legalus, be to,

daktaras nevaidino jame jokio vaidmens. Tačiau Vonsiackis buvo baisus lietuviškų spektaklių priešininkas, dėl jų jį tiesiog imdavo siutas. Kai to-kie spektakliai surengti Mintaujoje, Palangoje, Liepojoje, jis juos stebėjo įsitaisęs tarp žiūrovų, vėliau persekiodavo aktorius – Janulaitį, Mongirdą, Stašinską – aut. past.

13 Ten pat.14 Ten pat.15 Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1964, p. 62–63.16 Kazimiero Aglinsko laiškas Jonui Basanavičiui. LLTI biblioteka, f 2–681

šifras J.B. 681. LLTI fondas.17 Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1964, p. 62–63.

18 Ten pat.19 Jazdauskas A. Ištakos ir intakai, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos

istorijos bruožai, Vilnius, Alma littera, 198, p. 5. 20 Ten pat, p. 5.21 Ten pat.22 Ten pat.23 Ten pat, p. 5.24 Ten pat, p. 7.25 Ten pat.26 Ten pat.27 Ten pat, p. 8.28 Jazdauskas A. Žmonės iš Saulės, p. 107.29 Ten pat, p. 11.30 Autorės pokalbis su Irena Rasimiene, 2013-12-30.31 Ten pat.32 Autorės pokalbis su Marija Buikiene 2014-01-22. 33 Autorės pokalbis su Vytautu Čebeliu.34 Autorės pokalbis su Petru Nėniumi 2005-12-20.35 Autorės pokalbis su Vida Šliūpiene 2014-08-10.

HISTORY OF CULTURE. SCIENTIFIK RESEARCH WORKINGA STEPUKONIENĖDOCTOR ROKAS ŠLIŪPAS AS THE FOSTERER OF THE LITHUANIANISM

SummaryThe article describes the bell-ringer and zealous public figure Rokas

Šliūpas’ (he was a brother of Lithuanian press publisher Jonas Šliūpas) life, his years of activity, spent working in a small town of Garliava as a physi-cian, and to show his desire to promote Lithuanianism. He was a magnifi-cent person, who left a deep imprint not only on Garliava, but also in the history on Lithuanian medicine: he was a founder of Lithuanian Red Cross organization, founder and reformer of a network of medical institutions, and at the same time he was a fosterer of Lithuanian self-consciousness, took care of publishing Lithuanian publications during the years of the press ban and then he rallied the Lithuanians for the spiritual revival of the country. Šliūpas died in Garliava on May 26, 1959 at the age of 93. He was buried in Jonučiai cemetery. For the active medical activity Rokas Šliūpas got various international awards: the German Red Cross 2nd class medal, the Estonian Red Cross 1st class medal, and the Latvian Red Cross medal. These awards showed exceptional evaluation of his merits.

Inga Stepukonienė, doc., dr.Vytauto Didžiojo universitetas

K. Donelaičio g. 52, LT-44244, Kaunasi.stepukoniene@hmf.vdu.lt

Gauta 2014 09 02Atiduota spausdinti 2014 09 18

Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos jubiliejinio 80 m. medalio projektas. Dailininkė Eugėnė Dūdaitė-Antušienė