1

Kvapų valdymo metodinės rekomendacijos

Metodinės rekomendacijos parengtos įgyvendinant 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo

didinimas“ įgyvendinimo priemonės VP1-4.3-VRM-02-V „Viešųjų politikų reformų skatinimas“ projektą „Gyvenamosios aplinkos sveikatos rizikos veiksnių valdymo tobulinimas“

Vilnius, 2012

2

Vykdytojas: Vilniaus Gedimino technikos universitetas Užsakovas: Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos

Metodines rekomendacijas parengė:

doc. dr. Dainius Paliulis

dr. Eglė Zuokaitė

Recenzavo:

doc. dr. Ingrida Šaulienė

dr. Sigita Jurkonienė

Lietuvių kalbos redaktorė – Regina Žukienė

3

TURINYS

BENDROSIOS NUOSTATOS 4

ANOTACIJA 5

ĮVADAS 6

1. KVAPŲ SAMPRATA IR JŲ VALDYMO TAIKYMO LIETUVOJE IR

UŽSIENYJE PRAKTIKA

7

1.1 Apibrėžtys ir sąvokos 7

1.2 Kvapus reglamentuojančių Lietuvos teisės aktų apžvalga 9

1.3

1.4

Kvapų matavimo vienetai, ribinės koncentracijos vertės

Kvapų valdyme dalyvaujančių institucijų, ūkio subjektų funkcijos, pareigos, teisės

11

14

1.5 Kvapų šaltiniai 15

1.6 Kvapų poveikis žmogui 22

1.7 Kvapų valdymo taikymo praktika užsienyje 26

2. PAŽANGIAUSIŲ UŽSIENIO ŠALIŲ KVAPŲ VALDYMO TECHNINĖMIS

PRIEMONĖMIS PAVYZDŽIŲ APŽVALGA IR TAIKYMO LIETUVOS

SĄLYGOMIS GALIMYBĖS

39

3. KVAPŲ KONTROLĖ 53

3.1 Asmenų prašymų, pareiškimų, skundų teikimas 53

3.2 Kvapų kontrolės etapai 53

3.3 Komisijos sprendimų priėmimas 57

3.4 Komisijos sprendimų įgyvendinimas 57

4. KVAPŲ VERTINIMO METODAI 59

4.1 Natūriniai kvapų vertinimo metodai (kokybinis ir kiekybinis vertinimas) 59

4.2

4.3

Kvapų vertinimo prietaisai

Skaitiniai kvapų vertinimo metodai (modeliavimas)

64

74

5 KVAPIŲJŲ CHEMINIŲ MEDŽIAGŲ, GALINČIŲ SUKELTI ALERGINES

REAKCIJAS, APŽVALGA IR REKOMENDACIJOS ŽALINGAM JŲ

POVEIKIUI SVEIKATAI MAŽINTI

90

5.1 Alergines reakcijas sukeliančios kvapiosios cheminės medžiagos 90

5.2 Alergines reakcijas galinčių sukelti kvapiųjų cheminių medžiagų poveikio sveikatai

mažinimas

95

6 KVAPŲ SKLIDIMO RIBŲ NUSTATYMO IR TIKSLINIMO PROBLEMŲ

APRAŠYMAS IR SIŪLYMAI PROBLEMOMS, SUSIJUSIOMS SU KVAPŲ

NUSTATYMU IR JŲ VERTINIMU, SPRĘSTI

97

7. KVAPŲ TARŠOS STEBĖSENOS (MONITORINGO) PAGRINDAI,

SCHEMOS IR ALGORITMAI

101

LITERATŪROS SĄRAŠAS 109

SANTRAUKA ANGLŲ KALBA 113

4

BENDROSIOS NUOSTATOS

Kvapų valdymo metodinės rekomendacijos parengtos, siekiant užtikrinti projekto

„Gyvenamosios aplinkos sveikatos rizikos veiksnių valdymo tobulinimas“ pagal Lietuvos 2007–

2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 4 prioriteto „Administracinių gebėjimų

stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“ įgyvendinimo priemonę VP1-4.3-

VRM-02-V „Viešųjų politikų reformų skatinimas“ ir padėti kompetentingoms institucijoms vykdyti

kvapų kontrolę.

Šios metodinės rekomendacijos skirtos už kvapų prevenciją ir valdymą atsakingoms valstybės

ir savivaldybių institucijoms.

Metodinėse rekomendacijose apibūdinta kvapų samprata ir išanalizuota jų valdymo Lietuvoje

ir užsienyje praktika, pateikta pažangiausių užsienio šalių kvapų valdymo techninėmis priemonėmis

pavyzdžių apžvalga, išnagrinėtos pavyzdžių taikymo Lietuvos sąlygomis galimybės, detalizuota

kvapų kontrolė, apžvelgti natūriniai ir skaitiniai kvapų įvertinimo metodai, pateikta kvapiųjų

cheminių medžiagų, galinčių sukelti alergines reakcijas, apžvalga ir rekomendacijos žalingam jų

poveikiui sveikatai mažinti, taip pat pateiktas kvapų sklidimo ribų nustatymo ir tikslinimo problemų

aprašymas bei siūlymai problemoms, susijusioms su kvapų nustatymu ir jų vertinimu, spręsti, taip

pat pristatyti kvapų stebėsenos (monitoringo) pagrindai, schemos ir algoritmai.

5

ANOTACIJA

Kvapų valdymo metodines rekomendacijas sudaro: bendrosios nuostatos, anotacija, įvadas;

septyni tiriamąją medžiagą atskleidžiantys skyriai, literatūros sąrašas ir santrauka anglų kalba.

Pirmajame skyriuje „Kvapų samprata ir jų valdymo taikymo praktika Lietuvoje ir užsienyje“

pristatytos pagrindinės su kvapais susijusios apibrėžtys ir sąvokos, apžvelgti kvapus

reglamentuojantys Lietuvos teisės aktai, pateikti kvapų matavimo vienetai bei ribinės jų

koncentracijų vertės, išnagrinėti galimi kvapų sklaidos šaltiniai, išanalizuotas kenksmingas kvapų

poveikis žmogui ir pateikti kvapų valdymo užsienyje pavyzdžiai.

Antrajame skyriuje „Užsienio šalių pažangiausių kvapų valdymo techninėmis priemonėmis

pavyzdžių apžvalga. Pavyzdžių taikymo Lietuvos sąlygomis galimybės“ pateikti kvapų kontrolės ir

valdymo technologijų aprašymai ir išnagrinėti kvapų šalinimo technologinėmis (techninėmis),

cheminėmis bei mikrobiologinėmis priemonėmis pavyzdžiai.

Trečiajame skyriuje „Kvapų kontrolė“ išanalizuota asmenų prašymų, pareiškimų, skundų

teikimo tvarka, nurodyti kvapų kontrolės etapai, išnagrinėti komisijos sprendimų priėmimo ir

įgyvendinimo procesai.

Ketvirtajame skyriuje „Kvapų vertinimo metodai“ išanalizuoti natūriniai kvapų vertinimo

metodai (kokybinis ir kiekybinis vertinimas), apžvelgti kvapų vertinimui naudojami prietaisai,

pristatyti skaitiniai kvapų vertinimo metodai (modeliavimas).

Penktajame skyriuje „Kvapiųjų cheminių medžiagų, galinčių sukelti alergines reakcijas,

apžvalga ir rekomendacijos kenksmingam jų poveikiui sveikatai mažinti“ pateiktas alergines

reakcijas sukeliančių kvapiųjų cheminių medžiagų sąrašas ir pristatyti alergines reakcijas galinčių

sukelti kvapiųjų cheminių medžiagų kenksmingo poveikio sveikatai mažinimo būdai.

Šeštajame skyriuje „Kvapų sklidimo ribų nustatymo ir tikslinimo problemų aprašymas ir

siūlymai problemoms, susijusioms su kvapų nustatymu ir jų vertinimu, spręsti“ išanalizuotas kvapų,

priklausomai nuo šaltinio aukščio, koncentracijos, srauto greičio kamine, žemės reljefo, pastatų

aukščio, temperatūros, drėgnio, vėjo greičio ir krypties, turbulentiškumo, inversijos, sklidimas.

Septintajame skyriuje „Kvapų taršos stebėsenos (monitoringo) pagrindai, schemos ir

algoritmai“ aprašyta kvapų taršos stebėsena, tyrime dalyvavusių gyventojų imties parinkimo tvarka

ir anketų sudarymo metodika, taip pat monitoringo sistemų ūkio subjektų teritorijose diegimas.

6

ĮVADAS

Švarus ir grynas oras – viena svarbiausių švarios ir sveikos aplinkos dalis. Švarus oras saugo

žmones nuo nemalonių kvapų, galinčių daryti neigiamą įtaką kasdienei žmonių veiklai ar jų

savijautai. Kvapų sukėlėjai – įvairūs orą teršiantys cheminiai junginiai, kurių leidžiamus kiekius

reguliuoja higienos normos ir įstatymai. Šiais normatyviniais dokumentais reglamentuojama, kokių

cheminių junginių koncentracijos yra nepageidaujamos, pavojingos ir žalingos žmonėms bei

aplinkai.

Tačiau nepaisant normatyvinės bazės, dėl nepakankamos kontrolės ir netinkamų prevencijos

priemonių oras teršiamas įvairiais cheminiais junginiais. Paprastai žmogus gali užuosti apie 1000

kvapų, o specialistas – degustatorius – iki 10000–17000 kvapų. Nemalonūs kvapai labai dažnai

tampa gyventojų skundų priežastimi. Nemalonių kvapų sklaidos problema dažnai sudėtingai

sprendžiama, nes kvapų kenksmingumas ir poveikis sveikatai medicinos, aplinkosaugos ir

ekonomikos prasme yra sunkiai vertinamas. Dažniausiai nemaloniais kvapais skundžiasi žmonės,

gyvenantys prie perdirbimo pramonės (mėsos, žuvies ir kt.), chemijos, nuotekų valymo įmonių,

gyvulininkystės kompleksų ir sąvartynų. Be to, nemalonius kvapus skleidžia prie gyvenamųjų namų

išdėlioti atliekų konteineriai ar įsikūrusios maisto ruošimo įmonės.

Kvapų sklaidos šaltiniais dažniausiai būna naftos perdirbimo gamyklos, maisto gamybos ir

perdirbimo įmonės, skalbimo ir valymo priemonių, popieriaus ir kartono, trąšų, gumos ir plastmasių

gamybos įmonės, taip pat sąvartynai, nuotekų valymo ir atliekų tvarkymo įrenginiai, transportas,

vaistų pramonė ir kt. Kvapų emisija paprastai vertinama kaip nepageidaujama arba nemaloni iki

tokio laipsnio, kai ji pradeda negatyviai veikti aplinką. Ne visada kvapai tiesiogiai kenksmingi

žmonių sveikatai, nes žmonės dažnai kvapus užuodžia ir tada, kai cheminių junginių koncentracija

ore dar labai maža. Paprastai tik reikšmingos cheminių junginių koncentracijos, žymiai aukštesnės

nei jautrumas kvapams, yra pavojingos žmonių sveikatai.

Pagrindinis principas, kurio turėtų laikytis visos organizuojančios veiklą įmonės, būtų tai, kad

ši veikla neturėtų kelti jokio nepageidaujamo ar nemalonaus kvapo. Norint laikytis šio principo,

reikėtų, kad naujose ir jau veikiančiose įmonėse išmetamųjų teršalų emisija būtų sumažinta iki

žemiausio protingomis pastangomis pasiekto lygio. Praktinis efektas, kurio reikėtų siekti – tai

atitikti reikalavimus, garantuojančius, kad tarša būtų tokio lygio, jog, remiantis geriausiomis

mokslinėmis-techninėmis galimybėmis, būtų nustatytas geriausias pasirinkimas nepalankiam

efektui mažinti. Akivaizdu, kad kvapų valdymo ir reguliavimo darbas geriausiai vykdomas rengiant

regioninius ir rajoninius planus, kuriuose turėtų būti nustatytos teršalų išmetimo normos. Vietinė

savivalda šį klausimą galėtų reguliuoti, kontroliuodama savo teritorijoje veikiančių įmonių veiklą.

7

1. KVAPŲ SAMPRATA IR JŲ VALDYMO TAIKYMO PRAKTIKA LIETUVOJE IR UŽSIENYJE 1.1. Apibrėžtys ir sąvokos

Pagrindinės su kvapais susijusios apibrėžtys ir sąvokos: Aptikimo slenkstis (aplinkos oro mėginys) – praskiedimo faktorius, kuriam esant mėginio

nustatymo tikimybė tyrimo sąlygomis yra 0,5 (LST EN 13725+AC); Aptikimo slenkstis (pamatinė medžiaga) – kvapiosios medžiagos koncentracija, kurios

nustatymo tikimybė tyrimo sąlygomis yra 0,5 (LST EN 13725+AC); Atpažinimo slenkstis – kvapo koncentracija, kurios tikimybė būti atpažintai tyrimo

sąlygomis yra 0,5 (LST EN 13725+AC); Dinaminė olfaktometrija – olfaktometrija, atliekama dinaminiu olfaktometru (LST EN

13725+AC); Dinaminis olfaktometras – olfaktometras, pateikiantis kvapiųjų ir neutraliųjų dujų srautų

mišinių srautus su žinomais praskiedimo faktoriais į bendrą prietaiso srauto išleidimo angą (LST EN 13725+AC);

Dinaminis praskiedimas – praskiedimas, gautas maišant du žinomus dujų srautus – atitinkamai kvapiojo mėginio ir neutraliųjų dujų. Praskiedimo faktorius apskaičiuojamas iš srautų debitų (LST EN 13725+AC);

Europinė pamatinė kvapo masė EROM – sutartinė europinio kvapo vieneto pamatinė vertė, lygi nustatytajai sertifikuotosios pamatinės medžiagos masei. Vienas EROM atitinka 123 µg n-butanolio (CAS Nr. 71-36-3). Jį išgarinus į 1 kubinį metrą neutraliųjų dujų, koncentracija yra 0,040 µmol/mol (LST EN 13725+AC);

Europinis kvapo vienetas – kvapiosios medžiagos (kvapiųjų medžiagų) kiekis, kuris išgarintas į 1 kubinį metrą neutraliųjų dujų standartinėmis sąlygomis sukelia kvapo vertintojų grupės fiziologinį atsaką (aptikimo slenkstis), ekvivalentišką sukeliamam vienos europinės pamatinės kvapo masės (EROM), išgarintos į vieną kubinį neutraliųjų dujų metrą standartinėmis sąlygomis (LST EN 13725+AC);

Gyvenamosios aplinkos oras – gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų ir jų aplinkos oras (HN 121:2010);

Grupinis slenkstis – vertintojų grupei taikomas aptikimo slenkstis (LST EN 13725+AC); Identifikavimo slenkstis – žr. „atpažinimo slenkstis“ (LST EN 13725+AC); Individualusis slenkstis – asmeniui taikomas aptikimo slenkstis (LST EN 13725+AC); Juslinė adaptacija – laikinas jutimo organų juslumo pasikeitimas dėl užtrukusio ir (ar)

daugkartinio dirginimo (LST EN 13725+AC); Kvapas – organoleptinė savybė, kurią junta uoslės organas, įkvepiant tam tikrų lakiųjų

medžiagų (HN 121:2010); Kvapioji medžiaga – medžiaga, kuri dirgina kvapo jutimo sistemą taip, kad pajuntamas

kvapas (LST EN 13725+AC); Kvapo aptikimas – adekvataus kvapo jutimo sistemos dirginimo jutimas (LST EN

13725+AC); Kvapo koncentracija – europinių kvapo vienetų skaičius kubiniame metre dujų

standartinėmis sąlygomis (HN 121:2010); Kvapo slenkstis – žr. „grupinis slenkstis“ (LST EN 13725+AC);

8

Kvapo vienetas – vienas kvapo vienetas yra kiekis (mišinys) kvapiųjų medžiagų, esančių viename kubiniame metre kvepiančių dujų standartinėms sąlygomis, esant grupiniam slenksčiui (LST EN 13725+AC);

Kvepiančios dujos – dujos, kuriose yra kvapiųjų medžiagų (LST EN 13725+AC); Medžiaga – tam tikros cheminės sudėties medžiagos rūšis (LST EN 13725+AC); Neaiškieji šaltiniai – skleidžiantys silpną kvapą ar sunkiai identifikuojami šaltiniai,

išskiriantys nežinomus kvapiųjų medžiagų kiekius, pvz., nutekėjimas iš ventilių ir jungių, pasyviojo vėdinimo angos ir kt. (LST EN 13725+AC);

Neorganizuotas taršos šaltinis – įrenginys ar vieta, neskirti specialiai teršalams į aplinkos orą išmesti (pvz., atviros žaliavų, atliekų saugojimo aikštelės ar pan.) (HN 121:2010);

Olfaktometras – prietaisas, kuriame kvapiųjų dujų mėginys tam tikru santykiu praskiedžiamas neutraliosiomis dujomis ir pateikiamas vertintojams (LST EN 13725+AC);

Olfaktometrija – vertintojų uoslės jautrio kvapams matavimas (LST EN 13725+AC); Olfaktometro operatorius – asmuo, tiesiogiai susijęs su olfaktometro valdymu ir

instruktuojantis vertintojų grupę dėl olfaktometrijos (LST EN 13725+AC); Organizuotas taršos šaltinis – įrenginys, skirtas specialiai teršalams į aplinkos orą išmesti

(HN 121:2010); OUE/m3 – Europinis kvapo vienetas kubiniam metrui (LST EN 13725+AC); Pasklidieji šaltiniai – nustatyto dydžio šaltiniai (daugiausiai paviršiai), kuriuose nėra

apibrėžto išmetamo oro srauto, tokie kaip sąvartynai, tvenkiniai, laukai po organinių trąšų išbarstymo, nevėdinamos komposto krūvos (LST EN 13725+AC);

Praskiedimo faktorius – srauto ar tūrio po praskiedimo ir kvapiųjų dujų srauto ar tūrio santykis (LST EN 13725+AC);

Priverstinio pasirinkimo metodas – olfaktometrijos metodas, kurį taikant vertintojai yra priversti pasirinkti iš dviejų ar daugiau oro srautų, iš kurių vienas yra praskiestas mėginys, net jeigu nepastebimas joks skirtumas (LST EN 13725+AC);

Skiedimų serija – praskiestų mėginių sekos pateikimas vienam vertintojų grupės nariui, kad būtų gautas individualiojo slenksčio įvertis (LST EN 13725+AC);

Stacionarus taršos šaltinis – taršos šaltinis, tai įrenginys ar vieta, iš kurio teršalai patenka į gyvenamosios aplinkos orą, esantis nekintamoje buvimo vietoje. Tręšiami laukai nėra laikomi stacionariais taršos šaltiniais (HN 121:2010);

Standartinės olfaktometrijos sąlygos – kambario temperatūra (293 K), normalus atmosferos slėgis (101,3 KPa), drėgnis (LST EN 13725+AC);

Statinis olfaktometras – olfaktometras, kuriame praskiedžiama, sumaišant du žinomus dujų tūrius, atitinkamai kvapųjį mėginį ir neutraliąsias dujas. Praskiedimo faktorius apskaičiuojamas iš tūrių (LST EN 13725+AC);

Taškinis šaltinis – atskiras stacionarus dujų išmetimo į atmosferą per tam tikro dydžio ir oro srauto vamzdžių sistemą (pvz., kaminai, vėdinimo angos) šaltinis (LST EN 13725+AC);

Tiesioginė olfaktometrija – mėginio kvapo koncentracijų matavimas tuoj pat jį paėmus; lygiavertis dinaminiam mėginių paėmimui ar tiesioginei (angl. on-line) olfaktometrijai (LST EN 13725+AC);

Uoslės dirgiklis – stimulas, kuris gali sužadinti uoslės receptorių (LST EN 13725+AC); Uoslės receptorius – specifinė kvapo jutimo sistemos dalis, reaguojanti į kvapiąją medžiagą;

(LST EN 13725+AC);

9

Uždelstoji olfaktometrija – kvapo matavimas, esant laiko tarpui tarp mėginio paėmimo ir matavimo. Oro mėginys saugomas tinkamoje taroje (LST EN 13725+AC);

Vertintojas – asmuo, dalyvaujantis tiriant kvapą (LST EN 13725+AC). 1.2. Kvapus reglamentuojančių Lietuvos teisės aktų apžvalga

Lietuvoje šiuo metu galioja dvi higienos normos, skirtos kvapams gyvenamosios aplinkos ore

reglamentuoti:

• higienos norma HN 121:2010 „Kvapo koncentracijos ribinė vertė gyvenamosios aplinkos ore“;

• higienos norma HN 35:2007 „Didžiausia leidžiama cheminių medžiagų (teršalų) koncentracija gyvenamosios aplinkos ore“.

Lietuvos higienos normoje HN 121:2010 nurodyta ribinė kvapo koncentracijos vertė – 8 europiniai kvapo vienetai (OUE/m3), taikoma tik iš ūkinės komercinės veiklos, kurioje naudojami stacionarūs taršos kvapais šaltiniai, kylantiems kvapams vertinti. Ši higienos norma netaikoma tręšiamiems laukams, šiukšlių laikymo vietoms, laikomiems gyvūnams. Vadovaujantis higienos norma HN 121:2010, vertinami stacionarių taršos šaltinių kvapai, juntami šių objektų ore:

• gyvenamųjų pastatų;

• visuomeninės paskirties pastatų patalpų, susijusių su apgyvendinimu (viešbučių, bendrabučių, kalėjimų, kareivinių, areštinių, vienuolynų ir kt.);

• ikimokyklinio ugdymo įstaigų, bendrojo lavinimo, profesinių, aukštųjų, neformaliojo švietimo mokyklų patalpų, kuriose vyksta mokymas ir ugdymas;

• asmens sveikatos priežiūros įstaigų patalpų, kuriose būna pacientai;

• šių pastatų ar kitų pastatų, kuriose yra šios patalpos, žemės sklypų ne didesniu kaip 40 m atstumu.

Kvapų kontrolę Lietuvoje reglamentuoja Kvapų kontrolės gyvenamosios aplinkos ore taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. V-885.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 85-3684; 2005, Nr. 103-3829), siekiant mažinti neigiamą stacionariųjų ūkinės veiklos objektų poveikį aplinkai bei klimatui ir išvengti teršalų pernešimo iš vienos aplinkos terpės į kitą, įtvirtinta taršos integruotos prevencijos ir kontrolės sistema, apimanti ūkinės veiklos sukeliamų kvapų ir kt. mažinimo priemones. Paraiškoje TIPK leidimui gauti turi būti nurodyta: vykdomų ar planuojamų vykdyti ūkinės veiklos rūšių aprašymas ir jų išsidėstymas teritorijoje, naudojamos technologijos, išmetami į aplinką teršalai, kuriems turi būti nustatytos ribinės vertės, informacija apie įrenginių veiklos sukeliamus kvapus, ūkinės veiklos ar įrenginių priskyrimas prie potencialiai pavojingų įrenginių pagal Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymą (Žin., 1996, Nr. 46-1116; 2000, Nr. 89-2742). Numatomos esamos ir planuojamos išleidžiamų nuotekų valymo, į atmosferą išmetamų teršalų, kvapų ir kt. mažinimo bei kitos taršos prevencijos priemonės. TIPK leidime pateikiami reikalavimai kvapų kontrolei bei mažinimo priemonėms.

10

TIPK leidimo dalis, susijusi su triukšmo ir kvapų kontrole, rengiama Aplinkos ministerijos regiono Aplinkos apsaugos departamente (RAAD), kurio kontroliuojamoje teritorijoje vykdoma ar planuojama vykdyti ūkinė veikla.

Paraiškos TIPK leidimui išduoti ar atnaujinti XI skyriaus „Triukšmo sklidimas ir kvapų kontrolė“ 46 punkte „Kvapų kontrolė“ nurodyta, kad taisyklių 1 priede nurodytiems įrenginiams reikalavimai kvapų parametrams nustatomi pagal galiojančių kvapus reglamentuojančių normatyvinių dokumentų reikalavimus įsigaliojo atsižvelgiant į nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Lietuvos higienos normą HN 121:2010, kurioje yra reglamentuota kvapo koncentracijos ribinė vertė (8 europiniai kvapo vienetai (8 OUE/m3)), taikoma gyvenamųjų ir kai kurių visuomeninės paskirties pastatų patalpų orui.

Ūkio subjektai (kurie teikia TIPK leidimams gauti dokumentus) paraiškos 46 punkte privalo deklaruoti, kad vykdoma ūkinė veikla nepažeidžia Lietuvos higienos normos HN 121:2010 reikalavimų.

Atitinkama nuostata turėtų būti įrašyta ir TIPK leidimo projekto 32 punkte „Kvapų kontrolė“. Veiklos vykdytojas, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos geriausių prieinamų gamybos būdų informaciniuose dokumentuose pateiktas rekomendacijas kvapams mažinti, taip pat turi nurodyti galimas kvapų sklidimo iš įrenginių mažinimo priemones. Tikslinga inicijuoti ūkio subjektui vykdyti oro kokybės taršos stebėseną. Įsigaliojus šiai higienos normai, ūkinės veiklos vykdytojas, derindamas dokumentus TIPK leidimui gauti, galės atlikti kvapų matavimus ar modeliavimus esamai veiklai (t. y. tai, kuriai reikės koreguoti TIPK leidimą).

Tam tikrais atvejais, remiantis užsienio šalių literatūros duomenimis, ūkinės veiklos vykdytojas galės atlikti kvapo sklaidos modeliavimą ir prognozuoti kvapo koncentraciją aplinkoje pagal įvairių šalių nustatytus kvapų emisijų faktorius arba pagal cheminių medžiagų nustatytus emisijų faktorius sumodeliuotą cheminės medžiagos koncentraciją padalijus iš cheminės medžiagos kvapo slenksčio vertės. Taip pat galimas kelių cheminių medžiagų skleidžiamos suminės kvapo emisijos įvertinimas (pagal įvairių šalių nustatytus cheminių medžiagų emisijų faktorius) ir kvapo koncentracijos modeliavimas.

Taršos iš komunalinių kietųjų atliekų, aktyvaus kompostavimo, komposto brendimo ir galutinio komposto saugojimo vietų skaičiavimo pavyzdys pateiktas poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje ,,Evaluation of odour impact from landfill area and waste treatment favility throught the application of two approaches of a Gaussian dispersion model“ (prieiga per internetą: www.infomil.nl/.../nerechapter3.3a2005.pdf.)

Aplinkos apsaugos agentūros internetiniame puslapyje (prieiga per internetą: http://gamta.lt/cms/ index?rubricId=70160852-bcfc-4e18-881e-01868bf61adb) pateiktos pramonėje, žemės ūkyje ir energetikos objektuose išsiskiriančių cheminių teršalų ir / ar kvapų emisijos. Šie duomenys gali būti kvapų sklaidai naudojamame modelyje. Pateikti šių ūkinės veiklos rūšių emisijų duomenys: stiklo pramonei; tekstilės pramonei; plaušienos ir popieriaus pramonei; intensyviai gyvulininkystei; cemento, kalkių ir magnio oksido gamybai; naftos perdirbimo ir dujų pramonei; dideliems kurą deginantiems įrenginiams; juodųjų metalų apdirbimo; ketaus ir plieno gamybai; skerdykloms ir gyvulinės kilmės atliekų šalinimui; kalvių ir liejyklų pramonei; maisto gėrimų ir pieno pramonei; metalų ir plastikų paviršiaus padorojimui; paviršiaus apdorojimui naudojant organinius tirpiklius; odos išdirbimo pramonei; organinių medžiagų gamybai dideliais kiekiniais; neorganinių medžiagų, amoniako, rūgščių ir trąšų gamybai; spalvotųjų metalų apdirbimui; chloro – šarmų gamybos pramonei; tiksliosios organinės sintezės pramonei; kietų ir kitų neorganinių

11

medžiagų gamybai dideliais kiekiais; specialiųjų neorganinių medžiagų gamybai; atliekų deginimui; atliekų apdorojimui; keramikos pramonei; polimerų gamybai; atliekų tvarkymui kasybos pramonėje; nuotekų, dujų, atliekų valymui chemijos pramonėje; pramoninėms aušinimo sistemoms; teršalų išmetimui iš saugojimo vietų.

Išmetami į atmosferą teršalų kiekiai gali būti apskaičiuojami pagal metodikas, įtrauktas ,,Į atmosferą išmetamo teršalų kiekio apskaičiavimo metodikų sąrašą“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 395 (Žin., 1999, Nr. 108-3159; 2005, Nr. 92-3442) su vėliau išėjusiais pakeitimais: (Žin., 2005, Nr. 147-5364; 2006, Nr. 79-3130; 2007, Nr. 32-1168; 2009, Nr. 70-2868).

Pagal Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių reikalavimus (Žin., 2004, Nr. 134-4878; 2009, Nr.152-6849; 2011, Nr.46-2201), nustatant taršos objektų sanitarinių apsaugos zonų ribas, turi būti atsižvelgta į taršos šaltinių skleidžiamus kvapus. SAZ ribų nustatymo dokumento rengėjas įvertina iš taršos šaltinių sklindančius pašalinius kvapus ar kitus teršalus, bloginančius gyvenamosios aplinkos ir rekreacinės teritorijos oro juslines savybes.

Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, teritorinė visuomenės sveikatos priežiūros įstaiga gavusi motyvuotus duomenis apie taršos objekto nepalankų poveikį ar riziką visuomenės sveikatai, padidėjusią biologinę ar cheminę taršą, pašalinių kvapų šaltinius, priima privalomą sprendimą dėl SAZ ribų didinimo.

Toliau išvardytiems taršos objektams, nustatant SAZ ribų dydžius, kaip viena iš taršos rūšių išskiriamas kvapas:

• Maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba;

• Nešvaraus nutekamojo vandens apdorojimas;

• Atliekų tvarkymo objektai. Lietuvoje yra išleista standartų, skirtų kvapams nustatyti. Pagrindinis galiojantis standartas

yra LST EN 13725:2004 Oro kokybė. Kvapo koncentracijos nustatymas dinamine olfaktometrija su vėliau išleistais papildymais:

• LST EN 13725:2004/AC:2006 (LST EN 13725:2004+AC:2006) Oro kokybė. Kvapo koncentracijos nustatymas dinamine olfaktometrija;

• LST EN 13725:2004/P:2008 Oro kokybė. Kvapo koncentracijos nustatymas dinamine olfaktometrija. 1.3. Kvapų matavimo vienetai, ribinės koncentracijos vertės

Kvapų matavimo vienetas yra europinis kvapo vienetas vienam kubiniam metrui: OUE/m3.

Kvapo koncentracija yra matuojama nustatant praskiedimo faktorių, reikalingą pasiekti aptikimo slenkstį. Kvapo koncentracija, esant aptikimo slenksčiui, iš esmės yra 1 OUE/m3. Šią koncentraciją turi aptikti 50 % kvapų komisijos narių. Kvapo koncentracija po to išreiškiama aptikimo slenksčio kartotiniu dauginimu.

Lietuvos higienos normoje HN 35:2007 pateiktas kai kurių cheminių medžiagų kvapo slenksčio vertės ir kvapo pobūdis. Reglamentuojama tik didžiausia leidžiama vienkartinė ir paros koncentracija (DLK) (1.1 lentelė). 1.1 lentelėje pateiktos atskirų cheminių junginių kvapo slenksčio vertės nėra reglamentuojamos, todėl jomis remiantis galima nustatyti tik ar kvapo slenksčio vertė yra didesnė ar mažesnė už vienkartinę ir / arba paros DLK.

12

Kaip matyti iš 1.1 lentelės, kvapo slenksčio vertė acto anhidridui, acto rūgščiai, anglies disulfidui, dibutilo eteriui, difeniloksidui, etanoliui, ksilenui, metileno chloridui, alfa-metilstirenui sieros vandeniliui yra mažesnė už vienkartinę didžiausią leistiną koncentraciją, o acto anhidridui, acto rūgščiai, dibutilo eteriui, difeniloksidui, etanoliui, ksilenui, alfa-metilstirenui, sieros vandeniliui – yra mažesnė ir už didžiausią paros leistiną koncentraciją.

1.1 lentelė. Didžiausia leidžiama cheminių medžiagų (teršalų) koncentracija gyvenamosios aplinkos ore (HN 35:2007)

Cheminio junginio pavadinimas CAS Nr. Kvapo

pobūdis

Kvapo slenksčio

vertė, mg/m3

Didžiausia leidžiama koncentracija (DLK),

mg/m3 Vienkartinė Paros

Acetonas (dimetilketonas) 67-64-1 salsvas, tirpiklio 13,9 0,35 0,35

Acto anhidridas 108-24-7 – 0,0013 0,07 0,03 Acto rūgštis (etano rūgštis) 64-19-7 surūgusių vynuogių 0,043 0,20 0,06 Alilo alkoholis (2-propen-1-olis) 107-18-6 aitrus, garstyčių 1,2 0,02 – p-amilo acetatas (amilo acetatas) 628-63-7 – 0,95 0,1 0,1 Anglies disulfidas (anglies sulfidas) 75-15-0 supuvusių daržovių 0,0275 0,030 0,005 Benzenas 71-43-2 tirpiklio 32,5 1,5 0,1 Cikloheksanas 110-82-7 salsvas, aitrus 315 1,4 1,4 Cikloheksanonas 108-94-1 acetono, mėtų 0,083 0,04 – Dibutilo eteris (butoksibutanas) 142-96-1 – 0,03 0,1 – Difeniloksidas (fenoksibenzenas, difenilo eteris, fenilo eteris)

101-84-8 – 0,0021 0,01 –

Etanolis (etilo alkoholis) 64-17-5 saldus 0,28 1,4 – Ksilenas (dimetilbenzenas) 1330-20-7 aromatinis, saldus 0,078 0,2 0,2 Metileno chloridas (dichlormetanas) 75-09-2 – 3,42 8,8 3 Metiletilketonas (2-butanonas, etilmetilketonas)

78-93-3 saldus 0,87 0,1 –

Metilizobutilketonas 108-10-1 saldus 0,54 0,1 – Metilmetakrilatas 80-62-6 aitrus 0,38 0,10 0,01 alfa-metilstirenas 98-83-9 – 0,021 0,04 0,04 Sieros vandenilis (vandenilio sulfidas)

7783-06-4 supuvusio kiaušinio 0,00076 0,008 –

Stirenas 100-42-5 aštrus, gumos, plastiko

0,16 0,040 0,002

Toluenas 108-88-3 gėlių, aitrus, naftalino, kamparo

0,644 0,6 0,6

Trichloretilenas 79-01-6 tirpiklio 8,0 4 1

Išnagrinėjus iš stacionarių taršos šaltinių 2010 m. išsiskyrusius teršalus Lietuvoje, atrinkti

cheminiai junginiai, kurie turi kvapo slenksčio vertę, pateikti 1.2 lentelėje. Iš 2010 m. stacionariųjų taršos šaltinių išsiskyrusių teršalų Lietuvoje sąrašas paimtas iš internetinio šaltinio: www.oras.gamta.lt/files/VALYMAS4.pdf. Cheminių junginių kvapo slenksčio vertės pateiktos internetiniame šaltinyje: http://multimedia.3m.com (The Powerto Protect... 2011). Įvairūs literatūros šaltiniai pateikia skirtingas cheminių junginių kvapo slenksčio vertes. Manytina, kad teršalams,

kurių kvapų slenksčio vertės nėra pateiktos patikimuose šaltiniuose – teisės aktuose (Lietuvos ar kitų šalių), reikia taikyti literatūroje aptinkamas mažiausias kvapo slenksčio vertes ir vertinti jas kaip blogiausią įmanomą situaciją. Informacijos, ar 1.2 lentelėje pateiktos teršalų kvapo slenksčio vertės atitinka šį kriterijų, rasti nepavyko.

13

1.2 lentelė. Kvapo slenksčio vertę turintys cheminiai junginiai (Duomenys, surinkti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, pildant ataskaitos formą Nr. 2 – Atmosfera)

Teršalo pavadinimas Kvapo slenkstis, ppm

Teršalo pavadinimas Kvapo slenkstis, ppm

1 2 1 2

trimetilbenzenas 2,4 etilo eteris (dietilo eteris) 2,29 1,3 – butadienas (divinilas) 0,455 fenolis 0,011 2-etoksietanolis (etilcelozolvas, etilenglikolio etilo esteris)

6,5 fluoro vandenilis 0,042

2-metoksietanolis (metilceliozolvas) 0,11 formaldehidas (skruzdžių aldehidas) 0,871 acetaldehidas (acto aldehidas) 0,186 ftalio anhidridas 0,052 akrilo rūgštis (etilenkarboninė rūgštis) 0,4 furfurolas (2-formilfuranas) 0,078 akrilo nitrilas 16,6 heksametilen-1,6-diizocianatas 0,001 akroleinas (2-propenalis, akrilo aldehidas) 0,174 izobutanolis (izobutilo alkoholis, 2-

metilpropanolis) 0,832

amoniakas 5,75 izobutilacetatas (acto rūgšties izobutilo esteris)

0,479

azoto dioksidas 0,186 izopropanolis (izopropilo alkoholis, dimetilkarbinolis)

0,44

azoto rūgštis 0,267 izopropilbenzenas (kumolas) 0,024 benzilo alkoholis (fenilkarbinolis) 5,55 izopropilbenzeno hidroperoksidas

(kumolo hidroperoksidas) 0,005

butanolis (butilo alkoholis) 0,03 kaprolaktamas 0,064 butanonas (metiletilketonas) 5,0 metanolis (metilo alkoholis) 141 butilacetatas 0,007 metilacetatas 6,17 butilakrilatas (akrilo rūgšties butilo esteris) 0,03 metilakrilatas 0,263 butilceliozolvas (etilenglikolio monoizobutilo eteris, butilglikolis)

0,001 metilpentanas 65-248

chloras 0,05 metil-tret-butilo-esteris (2-metoksi-2- metilpropanas)

0,053

chlorbenzenas 0,741 monoetanolaminas 2,59 chloro vandenilis (druskos rūgštis) 0,77 naftalinas 0,015 chloroprenas 14,9 ozonas 0,051 cikloheksanas 83,3 pentanolis (amilo alkoholis) 0,1-0.3 cikloheksanonas 0,019 piridinas 0,117 diacetonas (diacetono alkoholis) 0,891 propilenas 17 dietanolaminas (2,2'-dioksietilaminas, 2,2'-imidoetanolis)

0,025 propanalis (propiono aldehidas) 0,145

difenilmetandiizocianatas 0,4 sieros dioksidas 0,708 dimetilaminas 0,081 sieros vandenilis (vandenilio sulfidas) 0,0005 dimetiletanolaminas 0,045 skruzdžių rūgštis (metano rūgštis) 28,2 dimetilo eteris 0,3-9.0 terpentinas 100-200 epichlorhidrinas (3-chlor-1,2- epoksipropanas)

0,934 tetrachloretilenas (perchloretilenas) 6,17

etanolaminas 2,59 tetrahidrofuranas (TGF,oksolanas) 3,8 etilacetatas 0,61 toluilendiizocianatas 0,17 etilacetonas 1,55 toluenas 0,16 etilakrilatas (akrilo rūgšties etilo esteris) 0,0009 trichloretilenas 1,36 etilbenzenas 2,3 trichlormetanas

(chloroformas, chladonas 20) 11,7

etilenglikolis (etandiolis) 60,3 mg/m3 trikrezolis 0,00005-0,0079

etileno dioksidas (dioksanas) 7,78 vinilacetatas 0,603 etileno oksidas 851 vinilo chloridas 0,253

14

Norint apskaičiuoti cheminės medžiagos koncentraciją mg/m3 (pagal 1.1 formulę) arba modeliuojant kvapų sklaidą, reikia žinoti cheminės medžiagos formulę, jos kvapo slenkstį (ppm) bei molekulinę masę.

Lietuvoje didžiausia leidžiama ribinė kvapo koncentracijos vertė pagal HN 121:2010, gyvenamosios aplinkos ore yra 8 europiniai kvapo vienetai (8 OUE/m3). Remiantis laboratoriniais tyrimais kvapus pagal intensyvumą galima suskirstyti (Van Harreveld et al. 2001):

• 1 OUE/m3 yra kvapo nustatymo riba; • 5 OUE/m3 yra silpnas kvapas; • 10 OUE/m3 yra ryškus kvapas. Atpažinimo slenkstis dažniausiai siekia apie 3 kvapo vienetus. Pasaulyje (JAV ir kt.) cheminės medžiagos kvapo slenksčio nustatymui naudojamos kvapų

koncentracijų geometrinio vidurkio vertės. Jos yra pateikiamos cheminių medžiagų saugos duomenų lapuose ir kt. 1969 m. JAV Kalifornijos valstijoje buvo priimtas aplinkos oro kokybės standartas, kuriame nurodyta sieros vandenilio kvapo slenksčio koncentracijos aplinkos ore geometrinio vidurkio vertė – 0,029 ppm. Atsižvelgiant į sieros vandenilio kvapo slenksčio tyrimų rezultatus patvirtinta ir šiuo metu leistina sieros vandenilio koncentracijos 1 valandos aplinkos ore vertė yra 0,030 ppm. Standarto tikslas buvo sumažinti gyventojų skundų dėl kvapų skaičių. 1980 m. ir 1984 m. išėjo aplinkos oro kokybės standarto pakeitimai, tačiau standartas galioja iki šio laiko. Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja, kad sieros vandenilio koncentracija aplinkos ore neviršytų 0,005 ppm (esant 30 min vidurkinimo laikui) (Hydrogen sulfide…2000).

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių ir nemalonų kvapą sukeliančių vertintinų aplinkos oro teršalų yra amoniakas. Įvairiuose literatūros šaltiniuose yra pateikiamos skirtingos amoniako kvapo slenksčio vertės – nuo 0,026 mg/m3 iki 40 mg/m3. Išanalizavus literatūros šaltinius, manytina, kad vienas iš naujausių mokslinių tyrimų nustatant amoniako kvapo slenksčio vertę yra paskelbtas Jungtinės Karalystė moksliniame žurnale „Toxicological and Environmental Chemistry“ (Cawthon et al. 2009) Šiame straipsnyje (šaltinyje) nurodoma, kad amoniako kvapo slenksčio vertė yra 1,1 ppm, t. y. 0,76 mg/m3. Šią amoniako kvapo slenksčio vertę siūlytina taikyti vertinant amoniako skleidžiamą kvapą.

1.4. Kvapų valdyme dalyvaujančių institucijų, ūkio subjektų funkcijos, pareigos, teisės

Šiuo metu Lietuvos Respublikoje kvapų valdyme dalyvauja Aplinkos ir Sveikatos apsaugos ministerijos bei joms pavaldžios institucijos. Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios institucijos yra atsakingos už ūkio subjektų aplinkosauginę kontrolę, tuo tarpu Sveikatos apsaugos ministerija su jai pavaldžiomis institucijomis yra atsakinga už gyvenamosios aplinkos oro kokybę.

Kvapų valdyme dalyvaujančios institucijos yra:

• Aplinkos ministerija;

• Regioniniai aplinkos apsaugos departamentai;

• Sveikatos apsaugos ministerija;

• Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos;

• Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos pavaldžios teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos;

• Savivaldybių administracijos.

15

Kvapų valdyme dalyvaujančių institucijų funkcijos pagal teisės aktus: Pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymo (Žin., 1992, Nr. 5-75) 6 straipsnio

nuostatas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija, vykdydama aplinkos apsaugos valdymą ir valstybinį gamtos išteklių naudojimo reguliavimą: „nustato ir kontroliuoja išmetamų (išleidžiamų, paskleidžiamų) į aplinką teršalų (ir radioaktyviųjų medžiagų) normas bei apskaitos tvarką, nustato leidimų išmesti (išleisti, paskleisti) teršalus (ir radioaktyviąsias medžiagas) išdavimo tvarką“.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 72-3017) 3 straipsnyje apibūdintas aplinkos apsaugos valstybės kontrolės turinys: „Siekdamos užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai: „kontroliuoja, ar fiziniai ir juridiniai asmenys laikosi nustatytų teršalų išmetimo ir išleidimo į aplinką bei aplinkos kokybės reikalavimų normų“.

Lietuvos Respublikoje skleidžiami ūkio subjektų stacionarių ar pasklidusios taršos šaltinių kvapai kontroliuojami pagal Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 (Žin., 2005, Nr. 103-3829; 2005, Nr. 107 atitaisymas).

Regioniniai aplinkos apsaugos departamentai išduoda Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, t. y. leidžia eksploatuoti ūkinės veiklos objektus ar vykdyti ūkinę veiklą, atsižvelgus į aplinkos oro taršą kvapais, jų kontrolės ir prevencijos priemones.

Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2225; 2010, Nr. 57-2809) 15 straipsnio 1 dalies 9 punktą Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o pagal 3 dalies 1 punktą ir jai pavaldžios visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos: „vykdo kvapų kontrolę gyvenamuosiuose ir visuomenės paskirties pastatuose“.

Pagal Sveikatos apsaugos ministro patvirtintas Kvapų kontrolės gyvenamosios aplinkos ore taisykles, kurios nustato kvapų kontrolės atlikimo pagrindus ir tvarką, kvapų kontrolė atliekama gavus asmens (asmenų) prašymą, pareiškimą, skundą. Skundus nagrinėja Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos pavaldi teritorinė visuomenės sveikatos priežiūros įstaiga, kuri sudaro Komisiją iš ne mažiau kaip 3 asmenų, į kurią įtraukia savo, leidimą (licenciją) atitinkamai ūkinei komercinei veiklai išdavusios institucijos bei savivaldybės, kurios teritorijoje yra ūkinės komercinės veiklos vykdytojas, administracijos atstovus.

Pagrindinė ūkio subjekto pareiga reguliuojant kvapų valdymą yra užtikrinti, kad iš vykdomos ūkinės komercinės veiklos sklindantys kvapai neviršytų Higienos normoje HN 121:2010 nustatytos didžiausios leistinos kvapo koncentracijos ribinės vertės.

1.5. Kvapų šaltiniai

Nemaloniais kvapais dažniausiai skundžiasi asmenys, gyvenantys prie žuvies ar mėsos

perdirbimo įmonių, gamyklų, sąvartynų, gyvulininkystės kompleksų, nuotekų valyklų ir dumblo apdorojimo įrenginių. Dažnai šios problemos kyla ir dėl naftos perdirbimo pramonės, cukraus pramonės, taip pat mėsos produktų perdirbimo (rūkyklos, skerdyklos), žuvies perdirbimo (žuvies miltų, žuvies taukų ir kt.), skalbimo-valymo priemonių, popieriaus ir kartono, gumos produktų

16

gamybos, trąšų, plastmasių gamybos, sąvartynų eksploatavimo, nuotekų valymo, atliekų tvarkymo, transporto, atliekų deginimo, vaistų pramonės ir kitų panašių įmonių veiklos.

Kvapai gali susidaryti fizikinių, cheminių, biologinių ir mikrobiologinių procesų metu:

• pramonės bei energetikos veikloje (nekvalifikuotas maisto pramonės ir verslo atliekų tvarkymas – mėsos, pieno, spirito ir kt., taip pat prekybos centrų atliekos);

• komunaliniuose įrenginiuose (nuotekų valyklos, sąvartynai, atliekų konteineriai);

• žemės ūkyje (gyvulininkystė). Pagrindiniai diskomfortą galintys sukelti kvapai susidaro mikrobiologinių procesų metu.

Viena iš pagrindinių kvapų susidarymo priežastis – netinkamas ūkininkavimas. Aplinkos apsaugos agentūros internetiniame puslapyje (http://gamta.lt/cms/index?rubricId=70160852-bcfc-4e18-881e-01868bf61adb) pateikti pramonėje, žemės ūkyje ir energetikos objektuose išsiskiriantys cheminiai teršalai. Remiantis šia informacija, toliau pateikiami susisteminti duomenys, nurodantys pagrindines kvapą sudarančias išsiskiriančias į orą chemines medžiagas:

• ENERGETIKA Kuro deginimas ir saugojimas (LOJ).

• KURO GAMYBA Naftos perdirbimas (benzenas, tetraetilšvinas, LOJ).

• CHEMIJOS PRAMONĖ Plastmasės gamyba (vinilchloridas, tetrafluoretilenas, akrilonitrilas, etilenglikolis, vinilacetatas, formaldehidas, druskos rūgštis, stirenas, LOJ). Dirbtinio pluošto gamyba (formaldehidas, fenolis, benzenas, neorganinės rūgštys, mineralinės alyvos, aromatiniai aminai, LOJ). Mineralinių trąšų ir rūgščių gamyba (sieros rūgštis, fosforo rūgštis, azoto rūgštis, amoniakas, druskos rūgštis). Dervų gamyba (fenolis, formaldehidas, LOJ). Polivinilacetatinės emulsijos gamyba (acetaldehidas). Superplastifikatorių, klijų gamyba (ksilenas, toluenas, benzenas, metilo chloridas, trichloretilenas, formaldehidas, LOJ). Dažų, lakų gamyba (acetonas, toluenas, LOJ). Galvanika (sieros rūgštis, azoto rūgštis, druskos rūgštis).

• METALŲ APDOROJIMAS (sieros rūgštis, azoto rūgštis, druskos rūgštis).

• MIŠKO, MEDŽIO APDOROJIMO, CELIULIOZĖS IR POPIERIAUS PRAMONĖ (formaldehidas, ksilenas, acetonas, butanolis, butilacetatas, etanolis, izopropanolis, toluenas, etilacetatas, LOJ).

• STATYBINIŲ MEDŽIAGŲ GAMYBA (formaldehidas, LOJ).

• LENGVOJI PRAMONĖ (acto rūgštis, skruzdžių rūgštis, sieros vandenilis, amoniakas, akrilatai , formaldehidas , terpenai, stirenas, 4-vinilcikloheksenas, butadienas, 4-fenilcikloheksenas, aldehidai, akroleinas, ftalatai, aminai, alkoholiai (oktanolis, butanolis).

• MAISTO GAMYBA (amoniakas, formaldehidas, acetaldehidas, akroleinas, dioksinai, furanai, etanolis, druskos rūgštis, LOJ).

17

• KITOS ŪKIO ŠAKOS Žemdirbystė (amoniakas). Gyvulininkystė (amoniakas, sieros vandenilis). Nuotekų valyklos (sieros vandenilis, amoniakas, merkaptanai, indolas, skatolas, LOJ). Atliekų sąvartynai (sieros vandenilis, amoniakas, merkaptanai, indolas, skatolas , LOJ). Dėl didelės įvairovės lakieji organiniai junginiai (LOJ) – neįvardyti.

Kvapai sąvartynuose. Sąvartynų poveikis aplinkai gali būti įvairus. Vienas jų – šiltnamio efektas dėl išsiskiriančių metano dujų (Baltrėnas ir kt. 2006; Baltrėnas ir Kvasauskas 2008; Zigmontienė ir Zuokaitė 2010; Zuokaitė ir Zigmontienė 2009; Zuokaitė ir Zigmontienė 2008). Jeigu nėra apsauginės sistemos, filtratai gali pakenkti gruntiniam vandeniui. Dar vienas poveikis – kvapai, kurių pastovus sklidimas nepalankiai veikia kaimynystėje gyvenančius žmones. Biologiškai skaidžios atliekos yra vienas iš kvapų atliekų sąvartynuose šaltinių. Direktyvoje dėl atliekų sąvartynų (99/31/EB) nurodytas tikslas iki 2016 m. biologiškai skaidomų atliekų kiekį sąvartynuose sumažinti iki 35 % viso per 1995 m. susidariusio svorio, darant prielaidą, kad bendras atliekų kiekis neturėtų išaugti.

Siekiant sumažinti kvapų sklidimą, atvežtosios atliekos paskleidžiamos kuo mažesniame plote, sutankinamos ir savaitės pabaigoje uždengiamos 10–15 cm storio vietinio grunto arba inertinių atliekų sluoksniu. Nuo pat sąvartyno eksploatacijos pradžios turi būti įrengti vertikalūs ištraukiamieji sąvartyno dujų surinkimo vamzdžiai. Regioniniuose komunalinių atliekų sąvartynuose kvapams mažinti rekomenduojama:

• apželdinti žole sąvartyno kaupo plotą, kuris būtų nenaudojamas daugiau kaip 1 metus;

• vykdyti kvapų monitoringą. Nustačius padidėjusią kvapo koncentraciją ore, nedelsiant imtis priemonių dėl kvapo koncentracijos aplinkos ore mažinimo. Apie kvapų monitoringą nuolat informuoti savivaldybę, kurios teritorijoje yra sąvartynas.

Kvapų monitoringas turi apimti laboratorinius kvapų tyrimus, kvapų šaltinių indentifikavimą, esant reikalui, vadovaujantis monitoringo rezultatais, turi būti nustatytos konkrečios kvapus mažinančios priemonės, be to, apie kvapų monitoringo rezultatus nedelsiant turi būti informuojami visuomenės sveikatos centrai.

Nuotekų valymo kvapai. Kvapai gali susidaryti ir išsiskirti į aplinką visose nuotekų rinkimo, valymo bei šalinimo etapuose. Daugiausiai kvapus išskiriančių cheminių junginių randama buitinėse nuotekose ir jų valymo atliekose, kurios susidaro dėl anaerobinės biologinės veiklos, kai suvartojami nuotekose esantys organiniai junginiai, siera bei azotas. Kvapus sukeliantys junginiai dažniausiai yra 30–150 molekulinės masės molekulės. Paprastai buitinės nuotekos savo sudėtyje turi pakankamai organinių ir neorganinių junginių, kad sukeltų kvapų problemą.

Valant nuotekas bei apdorojant iš jų atskirtą dumblą susidaro nemalonūs kvapai. Nuotekų dumblas dažnai yra sandėliuojamas nuotekų valyklos teritorijoje įrengtoje dumblo saugojimo aikštelėje. Nuotekų dumble esančioms organinėms medžiagoms biologiškai skaidantis, atsiranda nemalonaus kvapo bei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos problema – dumblo saugojimo metu išsiskiria dideli kiekiai amoniako (NH3), sieros vandenilio (H2S), metano (CH4), anglies dioksido (CO2) (Composting council 2008). Taigi dėl minėtų priežasčių šiuo metu yra itin svarbu tinkamai apdoroti ir laikyti nuotekų dumblą.

Didžiausi nemalonaus kvapo lygiai stebimi dumblo apdorojimo metu. Didesni kvapo lygiai nustatomi nuotekų valymo proceso pradžioje, kai nuotekose yra visas dumblas, t. y. smėliagaudėje, pirminiame nusėsdintuve ir kt. Pirmajame etape – grotose – kvapų emisija nėra didelė todėl, kad čia

18

nuotekos neteka atvirai (kaip smėliagaudėje ar nusėsdintuvuose). Iš to galima daryti išvadą, kad didžiąja dalimi nemalonaus kvapo šaltinį sudaro nuotekose skendinčios medžiagos.

Kvapo sukeltų trikdžių kokybinį pobūdį galima įvertinti taikant hedoninį balą. Hedoninis balas – eksperimentiniu būdu nustatytas balas, apibūdinantis santykinį kvapo malonumą ar nemalonumą (kartais tas pats kvapas gali būti nemalonus vienam žmogui, bet priimtinas kitam). Jis matuojamas naudojant nustatytą skalę ir lyginant tiriamąjį kvapą su nustatytaisiais. Nors pagal apibrėžtį, ši kvapo savybė atrodo apibrėžta objektyviai, realiai mūsų atsaką į kvapą nulemia pasikartojimas, vieta, laikas, kvapo charakteristika bei ankstesnė žmogaus gyvenimo patirtis. Pramonės išmetami kvapai pateikti 1.3 lentelėje (Guidelines on Odour pollution and its control, 2008).

1.3 lentelė. Įvairių pramonės objektų išmetami kvapai (Guidelines on Odour pollution and its control 2008). Cheminis junginys

Formulė Molekulinė masė Lakumas 25 °C, ppm

Kvapo apibūdinimas

1 2 3 4 5 Neorganiniai junginiai

Amoniakas NH3 17 Dujos Aštrus, dirginantis

Chloras CI2 71 Dujos Aštrus, dusinantis

Ozonas O3 48 Dujos Aštrus, erzinantis

Sieros dioksidas SO2 64 Dujos Aštrus, erzinantis

Sieros vandenilis H2S 34 Dujos Sugedusių kiaušinių

Rūgštys

Acto rūgštis CH3COOH 60 Dujos Surūgusių vynuogių

Butilo rūgštis CH3CH2CH2COOH 88 Dujos Apkartusio sviesto

Propiono rūgštis CH3CH2COOH 74 Dujos

Aldehidai ir ketonai

Amilo alkoholis C5H11OH 88 Dujos ---

Butilo alkoholis CH3(CH2)3OH 74 Dujos --

Acetaldehidas CH3CHO 44 Dujos Vaisių

Butilaldehidas C3H7CHO 72 Aitrus

Formaldehidas HCHO 30 Aitrus

Acetonas CH3COCH3 58 Salsvas, vaisių

Aminai

n butil aminas CH3(CH2)3NH2

73

93 000

Rūgėsių, amoniako

Dibutil aminas (C4H9)2NH 129 8 000 Žuvies

Dietil aminas (C4H9)2NH 129 --- Žuvies

Dimetil aminas (CH3)2NH 45 Dujos Puvėsių, žuvies

Di-izopropil aminas (C3H7)2NH2 101 --- Žuvies

Etil aminas C2H5NH2 45 --- Amoniako

Metil aminas CH3NH2 31 Dujos Puvėsių, žuvies

Trimetil aminas (CH3)3N 59 Dujos Puvėsių, žuvies

19

1.3 lentelės pabaiga 1 2 3 4 5

Merkaptanai

Alil merkaptanas CH2CHCH2SH 74 --- Česnakų, nemalonus

Amil merkaptanas CH3(CH2)4SH 104 --- Nemalonus, puvėsių

Benzil merkaptanas C6H5CH2SH 124 --- Nemalonus, stiprus

Etil merkaptanas C2H5SH 62 710 000 Sugedusių kopūstų

Fenil merkaptanas C6H5SH 110 2 000 Puvėsių, česnakų

Metil merkaptanas CH3SH 48 Dujos Supuvusių kopūstų

Propil merkaptanas C3H7SH 76 2 20 000 Nemalonus

Sulfidai

Dietil sulfidas (C2H5)2S 106 Eterio

Difenil sulfidas (C6H5)2S 186 100 Nemalonus

Dimetil disulfidas (CH3)2S2 94 Puvėsių

Dimetil sulfidas (CH3)2S 62 830 000 Sugedusių kopūstų

Organiniai heterociklai

Indolas C6H4(CH)2NH 117 360 Išmatų, šleikštus

Piridinas C5H5N 79 27 000 Aštrus, erzinantis

Skatolas C9H9N 131 200 Išmatų, šleikštus

Tiokrezolas CH3C6H4SH 124 --- Aitrus

Kvapų susidarymas ir kvapo reikšmė Sąvartynuose, priklausomai nuo proceso sąlygų, skiriasi amoniako, sieros vandenilio ir kt.

nemalonūs kvapai. Komunalinių atliekų sąvartynuose susidarantys kvapai pateikiami 1.4 lentelėje. 1.4 lentelė. Sąvartynuose susidarantys kvapai (Investigation of the Composition and Emissions of Trace Components in Landfill Gas 2002) Cheminiai junginiai

Formulė Kvapas Virimo taškas (°C) Molekulinė masė

1 2 3 4 5 Sieros junginiai Vandenilio sufidas

H2S Sugedusių kiaušinių -60,7 34,1

Anglies disulfidas

CS2 Supuvusių daržovių 46,3 76,1

Dimetil sulfidas CH3-S-CH3 Sugedusių kopūstų 37,3 62,1 Dimetil disulfidas

(CH3)2S2 Puvėsių 109,7 94,2

Dimetil trisulfidas

(CH3)2S3 Sugedusių kopūstų 165,0 126,2

Metil merkaptanas

(CH3)SH Supuvusių kopūstų 6,2 48,1

Etil merkaptanas CH3CH2-SH Sugedusių kopūstų 35,0 62,1 Alil merkaptanas CH2=CH-CH2-SH Česnakų, nemalonus - 74,15 Propil merkaptanas

CH3-CH2-CH2-SH Nemalonus - 76,16

20

1.4 lentelės pabaiga 1 2 3 4 5

Amil merkaptanas

CH3-(CH2)3-CH2-SH Puvėsių, nemalonus - 104,22

Benzil merkaptanas

C6H5CH2-SH Nemalonus, stiprus - 124,21

Tiofenolis C6H5SH Puvėsių česnako - 110,18 Sieros dioksidas SO2 Erzinantis, aštrus - 64,07 Anglies oksisulfidas

COS Aštrus -50,2 60,1

Azoto junginiai Amoniakas NH3 Aštrus, dirginantis -33,4 17,0 Metilaminas (CH3)NH2 Žuvies, puvėsių -6,3 31,6 Dimetilaminas (CH3)2NH Puvėsių, žuvies 7,4 45,1 Trimetilaminas (CH3)3N Puvėsių, žuvies 2,9 59,1 Skatolas C6H4C(CH3)CHNH Išmatų, šleikštus 265,0 131,1 Lakiosios riebiosios rūgštys Skruzdžių HCOOH Aitrus 100,5 46,0 Acto CH3COOH Surūgusių vynuogių 118,0 60,1 Propiono CH3CH2COOH Apkartęs, aštrus 141,0 74,1 Butiro CH3(CH2)2COOH Apkartęs 164,0 88,1 Valerijono CH3(CH2)3COOH Nemalonus 187,0 102,1 Ketonai, aldehidai, alkoholiai Acetonas CH3COCH3 Salsvas, tirpiklio 56,2 58,1 Butanonas CH3COCH2CH3 Saldus 79,6 72,1 2-pentanonas CH3COCH2CH2CH3 Saldus 102,0 86,1 Acetaldehidas CH3CHO Vaisių 20,8 44,1 Metanolis CH3OH Alkoholio - 32,0 Etanolis CH3CH2OH Alkoholio - 60,0 Fenolis C6H5OH Vaistų 181,8 94,1

Norint atlikti cheminių medžiagų (teršalų) koncentracijos perskaičiavimą iš ppm į mg/m3,

naudojama formulė pateikta HN 23:2011 ,,Cheminių medžiagų profesinio poveikio ribiniai dydžiai. Matavimo ir poveikio vertinimo bendrieji reikalavimai“:

C(mg/m

3) = (C(ppm)*M)/24,04 (1.1)

čia: C – cheminės medžiagos koncentracija; M – molekulinė cheminės medžiagos masė (g/mol); 24,04 – molinis tūris (l/mol), kai temperatūra – 20°C ir atmosferos slėgis – 101,3 kPa (760 mmHg).

Mikroorganizmams skaidant organines medžiagas anaerobinėmis sąlygomis, vyksta

biodegradacija dalyvaujant fakultatyviesiems SRM (sierą redukuojantys mikroorganizmai) anaerobams. Šių mikroorganizmų metabolizmo procesų metu išsiskiria sieros vandenilis, merkaptanai, indolas, skatolas ir kt. aštraus kvapo cheminiai junginiai. Šių cheminių junginių pavojingumo vertės yra skirtingos.

Kvapai medicinoje turi gana didelę reikšmę. Patyrę asmens sveikatos priežiūros gydytojai pagal žmogaus kvapą gali nustatyti, ar jis serga, o kartais net ir tikrąją ligos diagnozę. Kiekvienas asmuo turi tik jam būdingą kvapą, kaip kad ir pirštų atspaudus. Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad žmogaus kvapas netiesiogiai susietas su žmogaus individualiais genais. Imuninės sistemos genai formuoja bakterijų kompoziciją ant žmogaus odos. Bakterijos suardo riebalų liaukų išskyras iki riebiųjų rūgščių. Šio proceso metu kiekvieno individo odoje susidaro unikali riebiųjų rūgščių

21

kompozicija, kuri ir nulemia individo kvapo savybes. Be to, medicinoje kai kurios kvapiosios medžiagos naudojamos kaip medikamentai.

Cheminių junginių kvapą lemia jų cheminė sudėtis. Osmoforai – grupė atomų junginio molekulėje, kuri atsakinga už būdingą junginio kvapą. Kvapus sukelia šios radikalų grupės:

• CHO- aldehidai;

• CH2OH- karbinoliai;

• CO-2 karbonilai;

• COOH- karboksilai;

• OH- hidroksilo junginiai;

• SH- sulfidrilai. Cheminių junginių kvapas priklausomai nuo jų cheminės sudėties skiriasi:

• C2H5OH etilo alkoholis – saldus kvapas;

• C3H5OH alilo alkoholis – erzinantis kvapas;

• C9H19OH nonilo alkoholis – bjaurus kvapas. Cheminiuose junginiuose deguonies atomus pakeitus sieros atomais jie įgyja kvapą.

Neturintys kvapo cheminiai junginiai: • H2O vanduo;

• H2O2 vandenilio peroksidas;

• CO2 anglies dioksidas. Turintys kvapą cheminiai junginiai:

• H2S sieros vandenilis;

• H2S2 vandenilio persulfidas;

• CS2 anglies disulfidas. Pagrindiniai kvapieji cheminiai junginiai yra alifatinės (riebiosios) rūgštys, aminai,

amoniakas, aromatiniai junginiai, sieros junginiai (neorganiniai ir organiniai). Aminai, amino rūgštys ir angliavandeniliai yra bakterijų energijos šaltinis. Procesus, kuriuose

dalyvauja bakterijos, galima suskirstyti į aerobinius ir anaerobinius. Bakterijos nuo cheminio junginio atiduoda deguonį vandenilio akceptoriui:

2NO3- + 12H+ = N2 + 6H2O; (1.2)

CO2 + 8H+ = CH4 + 2H2O; (1.3) SO4 + 10H+ = H2S (kvapus) + 4H2O . (1.4)

Esant anaerobinėms sąlygoms, veikiant bakterijoms ir mikroorganizmų išskirtiems fermentams, organiniai komponentai yra hidrolizuojami į amino rūgštis, peptidus, stambiamolekules riebalines rūgštis, glicerolį ir monosacharidus. Veikiant acetogeninėms bakterijoms, anksčiau susidarę komponentai toliau skaidomi į lakiąsias riebalines rūgštis, spiritus, anglies dioksidą, vandenilį ir vandenį. Veikiant metanogeninėms bakterijoms, iš riboto medžiagų skaičiaus, daugiausia iš acto ir skruzdžių rūgščių, metanolio, vandenilio ir anglies dioksido, susidaro metanas. Procesas vyksta tol, kol tinkamos skaidymui organinės medžiagos baigiamos suvartoti. Organinių medžiagų biologinio skaidymo metu mikroorganizmų grupės skaidymas vyksta taip, kad vienos grupės išskiriamus tarpinius produktus sunaudoja kitos mikroorganizmų grupės.

Amoniakas acetogenezės proceso metu išsiskiria pagal šią lygį: C5H7O2N + 3 H2O → 2.5 CH3COOH + NH3

→ 2.5 CH3COO- + 1.5 H+ + NH4+ (1.5)

22

Organinės medžiagos skaidomos iki organinių rūgščių ir amoniako. Pasibaigus šiai fazei, prasideda metanogenezės procesas:

2.5 CH3COO- + 2.5 H+ → 2.5 CO2 + 2.5 CH4 (1.6) Metanogenezės proceso metu organinės rūgštys skaidomos iki CO2 ir CH4. Lakieji organiniai

junginiai viso proceso metu yra kaip tarpinis vykstančių reakcijų produktas. Bendrai anaerobinis skaidymas aprašomas: C5H7O2N + 3 H2O + H+ → 2.5 CO2 + 2.5 CH4 + NH4

+ (1.7) C5H7O2N + 4 H2O → HCO3-+ 1.5 CO2 + 2.5 CH4 + NH4

+ (1.8) Organinių medžiagų biocheminis skaidymas aerobinėmis sąlygomis (dalyvaujant atmosferos

deguoniui ir fermentams) vyksta taip: • riebalai, polisacharidai, angliavandeniai → CO2 + H2O + Q; • baltymai → CO2 + H2O + NH3 + H2S + Q → azoto nitrifikacija-fiksacija, sieros

junginių oksidacija; • kiti N, S, P turintys organiniai junginiai aerobinėmis sąlygomis mineralizuojasi iki

deguoninių rūgščių anijonų → NO3-, SO4

2-, PO43-, CO3

2-, kurie su įvairiais katijonais (K+, Mg2+, Ca2+, Na+, NH4

+ ir kt.) sudaro neorganines druskas, yra humuso sudėtyje ar jungiasi su nehumusinėmis dirvožemio medžiagomis;

• celiuliozė, ligninas, pektinai, taninai → CO2 + H2O + Q + taip pat susidaro sudėtingos struktūros organiniai junginiai, kurie yra humuso sudėtyje.

1.6. Kvapų poveikis žmogui Dirginant uoslės ir skonio organus. atsiranda signalai, kurie sukelia vengimo ar priartėjimo

elgesį tiek mitybos, tiek socialiniame kontekste. Uoslės procesas ir elgesio atsakas vyksta skirtinguose organizmo organizacijos lygiuose (1.3 pav.). Periferiniai procesai apima uoslės ląstelių dirginimą. Aukštesniuosiuose uoslės centruose nervų signalai yra susiję su kitos gautos juslinės informacijos signalais, ir kvapo suvokimas, apimantis emocinę interpretaciją, vyksta daugiausia smegenų žievėje. Erzinimas kyla tada, kai aplinkoje esančio dirgiklio pobūdis yra neigiamas. Nosies ertmės viršuje yra gleivinės uodžiamoji sritis, ji dengia nosies pertvarą ir viršutiniąją viršutinės nosies kriauklės dalį. Šią sritį, kurios bendras plotas yra apie 4 cm2, sudaro nuo 10 iki 30 milijonų receptorinių ląstelių, kurių kiekvienos į paviršių atsisukusiame gale yra apie dešimt žiuželių, sudarančių tinklą gleivinės dangoje.

Iš penkių žmogaus pojūčių kvapo pojūtis yra sudėtingiausias. Kvapo poveikis žmogui – tiek fiziologinis, tiek psichologinis. Uoslė leidžia rinkti žinias apie mus supančią aplinką ir vertinti visuomenės sveikatos rizikos veiksnius. Žmogus yra priklausomas nuo savo uoslės, net pats to nesuvokdamas. Uoslė yra tiesiogiai susijusi su limbine sistema, kuri labai svarbi mąstymui ir ugdymui, taip pat emocijų ir motyvacijos sričiai. Kvapai, skirtingai nuo skonio, gali būti juntami per atstumą, leisdami suvokti situaciją anksčiau, nei ką pamatome ar paragaujame. Pvz., supuvusio maisto kvapas neleidžia mums apsinuodyti ir taip padidina išlikimo galimybę. Kiekvienas žmogus turi savo kvapą ir tai netgi panaudojama kriminalistikoje, nustatant asmenybę. Kvapas turi reikšmės ir pasirenkant partnerį. Preparatai, turintys sudėtyje česnakų aliejaus, yra naudojami šalia kelių ar dedami po automobilių variklių dangčiais kaip repelentai, siekiant apsaugoti automobilius nuo susidūrimo su stirnomis ir kiaunėmis. Feromonų produktai naudojami siekiant privilioti vabzdžius.

23

Triklozanas yra pagrindinis lytinis musių feromonas, kuris naudojamas cukraus jauke kartu su insekticidu. Musės, priviliotos prie triklozanu prisotinto jauko, suėda jį ir žūva.

1.3 pav. Fiziologinis ir anatominis kvapo poveikis žmogui

Kai kurių technologinių procesų metu išsiskiria odorantai (kvapą suteikiantys cheminiai junginiai), kurių koncentracijos neturi tiesioginio kenksmingo poveikio žmonių sveikatai. Aromatiniai lakieji junginiai trukdo normaliai funkcionuoti plaučiams, sukelia galvos skausmus ir sutrikdo miegą. Nors kvapai gali sukelti nemigą, pykinimą ir kitus nemalonius pojūčius, žmonės, kurie nuolat jaučia kvapus, kartais prie jų pripranta ir gali jų nebejausti. Pvz., sinergetiškai veikiant sieros vandeniliui ir amoniakui, greitai sutrinka uoslė, o per ilgesnę poveikio trukmę galimas inhaliacinis apsinuodijimas, nenatūralūs buitinių prekių kvapai trikdo miegą.

Gyvulininkystės objektų kvapas atsiranda dėl juose susidarančių srutų ir mėšlo. Kvapą sudaro daugybė kvapių, susietų su mėšlu, komponentų (amoniakas, vandenilio sulfidas, alkoholiai), bet nė vienas iš jų nėra pagrindinis ir individualiai formuojantis skleidžiamąjį kvapą komponentas.

Kvapą sudaro daugybė išskirtų į orą komponentų, kurie, formuodami kvapo poveikį, pasižymi sinerginiu poveikiu, dėl to kvapas tampa intensyvesnis ir agresyvesnis, negu galima būtų prognozuoti pagal atskirų dedamųjų sumą. Sinerginis amoniako ir vandenilio sulfido koncentracijų poveikis yra toks, kad, išsiskiriant į orą kartu šiems kvapą turintiems toksiniams junginiams, paprastai poveikis aplinkiniams gyventojams būna žymiai didesnis, nei jie veiktų atskirai. Kvapai juntami net esant labai mažoms jų koncentracijoms, kurių esamais analitiniais tyrimais neįmanoma nustatyti. Šios kvapų savybės ir ypatybės kelia didelių problemų siekiant nustatyti kvapų normas, nes normas kontrolei užtikrinti reikia parengti pagal tokius tyrimų metodus, kurių jautrumas būtų

Kvapiosios medžiagos molekulė

Periferiniai procesai

Suvokimas

Teigiamas įvertinimas

Neigiamas įvertinimas

Priartėjimas

Erzinimas

24

mažesnis už kvapo slenkstį, o šis nėra vienodas skirtingiems žmonėms. Dažnai žmonės sugeba užuosti kvapą ir apibrėžti jį kaip nemalonų ar net bjaurų net tada, kai ore nėra atitinkamo kiekio toksinių junginių.

Kartais organizmo reakcija į bjaurų kvapą gali sukelti fizinius negalavimus. Tokius negalavimus sukelia susierzinimas, t. y. fiziniai ligos simptomai, kurie yra psichologinės reakcijos į kvapus ir netoksinį suerzinimą. Pvz., dirginantys kvapai gali sukelti galvos skausmą, slogą, akių dirginimą, gerklės skausmą ir kt. fizinius ligos požymius. Tačiau žmonės gali reaguoti į nemalonius kvapus ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Du reakcijos tipai nebūna visada vienodi. Vieni mokslininkai aprašo dėl kvapo poveikio atsiradusius nuotaikos kitimus ir fizinius simptomus (galvos skausmas, akių ir gerklės dirginimas), kurie veikė kartu. Kiti – nustatė kvėpavimo takų ligas žmonėms, gyvenantiems šalia fermų. Kiekvieno tyrimo metu žmonės skundėsi dėl galvos skausmo, slogos, akių dirginimo, gerklės skausmo. Šie nusiskundimai dažniausiai patvirtinami objektyviais tyrimais (sumažėjęs plaučių aktyvumas, kraujo parametrai, uždegimai). Atsižvelgiant į tai, kad gyventojai skundžiasi nuotaikos kitimais ir fiziniais negalavimais, galima daryti prielaidą, kad šie nusiskundimai yra susiję. Ilgą laiką trunkantis kvapų poveikis žmonėms sukelia uoslės nuovargį, todėl žmogus pradeda blogiau užuosti kvapus. Pagrindinės kvapų charakteristikos – intensyvumas, hedoninis balas, kvapo pobūdis, koncentracija, susierzinimo potencialas.

Fiziologinis atsakas. Smegenys, dirbdamos kartu su nosimi, sukuria tai, ką kiekvienas supranta kaip kvapą. Kvapo suvokimas prasideda nosies ertmėje, kurioje yra daugybė specialių receptorių. Kai kvapo molekulės yra įtraukiamos į nosies ertmę, jos skaidosi gleivinėje, kuri dengia tuos specialius receptorius. Kai tik kvapo molekulė patenka į sistemą, ji tuoj pat prisitvirtina prie vieno ar kelių receptorių, kurie atitinka jos formą. Priklausomai nuo molekulės, ji gali pritapti prie vienos ar kelių formų receptorių. Smegenys perima valdymą, kai tik signalas sugeneruojamas ir uodžiantysis asmuo pajunta kvapą.

Užuodžiant kvapą, dėl asociacijų su pavojumi, galima ir vengimo reakcija. Be abejo, galima ir priešinga reakcija, kai užuodus liekama ilgiau, norint tiksliau suvokti esamą situaciją. Toks kvapų jutimas yra daug tikslesnis negu žmogaus galimybė apibūdinti kvapus, kuriuos jis jaučia.

Psichologinis atsakas. Psichologinis atsakas yra dar sudėtingesnis ir kiek sunkiau suprantamas negu prieš tai aptartas fiziologinis procesas. Duomenys rodo, kad kiekvienas individualiai mėgsta arba nemėgsta tam tikrų kvapų. Pvz., vaikai mėgsta beveik visus kvapus.

Akivaizdu, kad kiekvienas individas skirtingai reaguoja į bet kokį kvapų šaltinį. Žmogus instinktyviai reaguoja į kvapą: malonų arba bjaurų. Bendriausia organizmo reakcija yra sutrikdyta nuotaika. Pvz., malonus kvapas gali sukelti atsipalaidavimo ir malonumo emocijas, o nemalonus, bjaurus – pykčio arba nuovargio. Kvapas gali būti matuojamo streso atsako priežastimi, kaip, pvz., kraujo spaudimo arba gliukozės kiekio kitimu, jis gali daryti įtaką nuotaikai ir net psichologinei būklei. Pvz., dėl mėšlo kvapo sutrinka nuotaika, atsiranda pyktis, neramumas, įtampa, depresija, sumišimas ir fizinis silpnumas.

Kvapų suvokimas labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus per gyvenimą patirtų potyrių. Kai kuriems, pvz., patyrusiems nuotekų valyklos kvapus, gali būti priimtini ten sklindantys kai kurie kvapai. Kitiems, kurie tokiose vietose yra nebuvę ir su tuo nesusidūrę, minėti kvapai gali būti suvokiami kaip bjaurūs, atstumiantys ir nepriimtini.

Žmogaus nosis susidaro priimtinų kvapų standartą, kad aptiktų ir apibrėžtų kvapų intensyvumą. Kol kas nėra sukurta prietaiso, kuris atkurtų žmogaus reakciją į kvapą. Paprastai

25

žmogus gali užuosti apie 1000 kvapų, o specialistas – degustatorius iki 10000–17000 kvapų, tačiau galimi ir tokie atvejai, kai žmogus suvokia tik mažą tų kvapų dalį.

Žmogaus uoslė gali atskirti kai kurias kvapo sudedamąsias dalis, esant mažoms jų koncentracijoms. Daugelis žmonių geriau jaučia kvapus kairiąja šnerve, moterys yra jautresnės ir geriau skiria kvapus negu vyrai.

Žmonių gebėjimui atskirti kvapus būdingas normalinis pasiskirstymas – t. y. 96 % populiacijos turi normalų kvapų suvokimą, 2 % populiacijos – yra hiperjautrūs, o 2 % populiacijos yra nejautrūs kvapams. 1.4 pav. pateikiamas normalinis jautrumo kvapams pasiskirstymas.

Žmonės, pauostę stipresnių kvapų, nebejaučia silpnesnio kvapo. Žmonių atsaką į kvapniųjų junginių mišinius yra sunku nuspėti, nes kvapas retai yra adityvi individualių kvapų kombinacija. Visi kvapai turi gebėjimą maskuoti kitų junginių kvapus, kvapnūs sudedamųjų dalių kvapai gali reaguoti tarpusavyje, pakeisdami kvapo pobūdį arba intensyvumą. Kitas galintis sukelti painiavą fenomenas nustatant kvapus yra kvapo gebėjimas pakeisti pobūdį keičiantis koncentracijai. Pvz., karbonilo sulfidas turi deginantį kvapą, kai jo koncentracija yra mažesnė nei 1 ppm, o esant didesnei koncentracijai – jis turi sugedusių kiaušinių kvapą. Žmonių gebėjimas atskirti skirtingą kvapo intensyvumą yra labai subjektyvus. Tyrimai rodo, kad žmonės atpažįsta kvapo koncentracijos pokyčius kvapo koncentracijai pakitus nuo 25 iki 33 %. Žmones gali apgauti jų pojūčiai priimant absoliučius sprendimus. Lakios kvapiosios medžiagos turi aiškų ir žinomą specifinį poveikį, jos sukelia apsvaigimą. Vakarų Europoje ir Lietuvoje aktuali toksikomanijos problema (Mačiūnas ir kt. 2011). Malonaus kvapo alkilnitritai paprastai naudojami medicinos tikslais, pvz., stenokardijai gydyti, o šiuolaikinėje medicinoje gali būti vartojami kaip priešnuodis apsinuodijus cianidais ar sieros vandeniliu, tačiau jie pasižymi psichoaktyviu poveikiu, todėl jų įkvėpus krenta kraujospūdis, pradeda svaigti galva ir atsiranda euforijos jausmas. Dėl plataus naudojimo medicinoje, pramonėje ir buityje šie cheminiai junginiai yra lengvai prieinami ir nekontroliuojami kaip narkotikai ar psichotropinės medžiagos.

1.4 pav. Normalinis jautrumo kvapams pasiskirstymas (Draft H4 2009)

Įvairūs kvapai gali neigiamai paveikti visuomenės sveikatą bei gyvenimo kokybę, tačiau

nebūtinai cheminis junginys ar jų mišinys visuomet yra tiesiogiai pavojingas žmogaus sveikatai. Daugumos kvapus sukeliančių cheminių junginių kvapo pajautimo koncentracijos yra mažesnės nei

26

nustatytos aplinkos oro cheminių junginių ribinės vertės, kurias viršijus gali pasireikšti kenksmingas poveikis žmogaus sveikatai. Tačiau tiesiogiai nepadarydamas žalos sveikatai kvapas visgi gali sukelti antrinius simptomus – pykinimą, nemigą ir diskomfortą, labai stiprus kvapas gali dirginti nosį, sergantiems astma ar kitomis kvėpavimo takų ligomis žmonėms sukelti ar paaštrinti šių ligų simptomus. Praktiškai galimi keli kvapo poveikio variantai. Pirmasis, kai kvapusis junginys yra labai mažos koncentracijos ir jo toksinis poveikis yra negalimas, antrasis, kai kvapiojo junginio koncentracija aplinkoje yra didelė ir jo toksinis poveikis yra galimas, ir trečiasis, kai kartu su kvapiuoju junginiu aplinkoje yra pavojingas sveikatai nekvapus junginys, kuris turi didesnę įtaką sveikatai. Be to, galimi atvejai, kai kvapusis junginys gali vienu metu dirginti trišakį nervą (n.trigeminus) ir uoslės nervą (n.olfactorius). Vis dėlto net ir šių nervų dirginimu sunku paaiškinti viduriavimą, krūtinės spaudimą, širdies ritmo padažnėjimą, todėl galima prielaida, kad kvapas, sukeldamas diskomfortą (jis erzina, trukdo), gali veikti kaip stresą sukeliantis faktorius. Alergines reakcijas sukeliantys cheminiai junginiai išanalizuoti 5 skyriuje.

1.7. Kvapų valdymo praktika užsienyje

Reguliuojant kvapus naudojamos kokybinio reguliavimo schemos, kurios nustato aplinkos

kokybės reikalavimus, taip pat kiekybinio reguliavimo schemos, nusakančios gyvenamosios aplinkos kokybės kriterijus. Aplinkos oro kvapams vertinti naudojami tokie kriterijai: kvapo intensyvumas (skirtingose šalyse naudojamos skirtingos kvapo intensyvumo skalės), ribiniai dydžiai, lygiai, kvapą skleidžiančių cheminių junginių koncentracija, kvapo buvimo dažnis ir jo poveikio trukmė. Kai kuriose šalyse kvapai ribojami vykdant tam tikrų sričių ūkinę veiklą (gyvulių auginimas, skerdimas, skerdienos apdorojimas ir kt.), dažniausiai išsiskiriantys kvapai (ribojamas kvapo emisijos lygis), nustatomas minimalus pakankamas atstumas nuo objektų iki gyvenamųjų namų, vertinamos kvapų emisijos licencijuojant tam tikrą ūkinę veiklą. Svarbūs faktoriai, apibūdinant kvapo keliamą nemalonų pojūtį, žmonių suerzinimą, yra kvapo pobūdis bei jo patvarumas.

Neigiamas kvapų poveikis aplinkai ir žmonėms vis labiau kelia susirūpinimą ES piliečiams. Kai kurios ES šalys, pvz., Nyderlandai, Belgija ir Vokietija, priėmė specifinius teisės aktus kvapų mažinimo problemai spręsti (Van Harreveld 2003). Tačiau kitos šalys nesiėmė tokių veiksmų, teisindamosios tinkamų galimybių Bendrijos lygmeniu trūkumu. Atmosferiniai kvapai nėra specialiai reglamentuojami Bendrijos lygmeniu, ir Komisija neketina siūlyti įvesti kokybės standartus šioje srityje. Todėl specialiai kvapams taikomos priemonės lieka valstybių narių kompetencijos sritis. Tačiau, kai kvapų keliamos problemos kyla dėl kokių nors pramonės įrengimų veiklos, tokios problemos patenka į 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) taikymo sritį. Pramonės veikla, kuriai taikoma ši direktyva, be kita ko, apima chemikalų industriniu mastu gamybą bei nuotekų tvarkymo įmones, jei šios yra susijusios su veikla, kuriai yra taikoma ši direktyva (Šiuolaikinio mokslo... 2011). Pagal TIPK direktyvą, kompetentingos valdymo įstaigos privalo kiekvienam įrenginiui išduoti leidimą, įskaitant ribines išmetimo vertes arba atitinkamą įrengimų lygiaverčius parametrus bei techninius parametrus, jų geografinę padėtį bei vietos aplinkos sąlygas (Dėl teisės... 2011).

Išduoti leidimai turi kontroliuoti visą TIPK įrengimų poveikį aplinkai, pavyzdžiui, į orą išmetamąsias medžiagas, atliekų tvarkymą, veiksmingą energijos vartojimą ir žemės apsaugą. Taip pat turi būti imtasi atitinkamų priemonių, siekiant spręsti kvapų problemas, kurios gali iškilti dėl

27

tam tikrų įrengimų veiklos, pavyzdžiui, informaciniame dokumente dėl geriausių prieinamų nuotekų ir panaudotų dujų apdorojimo technikų ir valdymo sistemų chemikalų sektoriuje yra nurodomos geriausios prieinamos kvapų emisijos mažinimo technikos. Atliekų apdorojimo kvapus reglamentuoja Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB 4 straipsnis, kuriame nurodoma, kad valstybės narės privalo imtis reikiamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad atliekos būtų perdirbamos arba apdorojamos nekenkiant žmonių sveikatai ir nenaudojant procesų ar metodų, kurie galėtų pakenkti aplinkai, ypač nepakenkiant, be visa ko, kvapais. 1999 m. balandžio 26 d. Tarybos direktyvos 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų priede minima, kad turėtų būti imtasi priemonių, siekiant maksimaliai sumažinti sąvartynų skleidžiamų kvapų poveikį ir žalą.

Atsiradus poreikiui standartizuoti kvapų matavimo metodus, kai kuriose šalyse buvo sukurti standartai, kurių pagrindas – kvapų matavimas olfaktometrijos metodu. Kvapų tyrimo standarte EN 13725:2003 „Air quality – Determination of odour concentration by dynamic olfactometry” (Oro kokybė – kvapo nustatymas dinaminės olfaktometrijos metodu), aplinkos oro pašalinio kvapo vertinimo vienetu laikomas 1 OUE/m3. Šiuo vienetu daugiausia vertinami cheminių junginių mišinių kvapai. Kvapų matavimo įprastinės ribos – nuo 1 OUE/m3 iki 107 OUE/m3. Šiais vienetais daugiausia vertinami cheminių medžiagų mišinių kvapai. Grynų cheminių junginių koncentracijos matuojamos µg/m3.

Olfaktometrijos standartas EN 13725:2003 unifikuotas 22 Europos šalyse (Airija, Austrija, Belgija, Čekija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vengrija, Vokietija) (Česká informační... 2011).

Yra žinoma, kad JAV, Kanada, Australija ir Naujoji Zelandija bei kitos valstybės taip pat vienijasi, norėdamos įdiegti naują standartą, identišką Europos standartui. Europoje Vokietija, Austrija, Belgija, Danija, Ispanija, Italija, Nyderlandai, Jungtinė karalystė ir Šveicarija bendradarbiauja Europos standartizacijos komiteto „WG 2” darbo grupėje, kuri yra atsakinga už Europos kvapų standartų kūrimą.

Kvapų valdymas ir kontrolė labai svarbūs aplinkai ir visuomenės sveikatai bei gyvenimo kokybei. Įstatymai ir kiti teisės aktai, reguliuojantys kvapo sukeltą nepatogumą, atsirado nuo 1970 m. Daugelyje šalių buvo pasiūlyta arba įgyvendinta šios srities politika, priimti teisės aktai, reguliuojantys kvapų dėl komercinės veiklos (tiek žemės ūkio, tiek pramonės) poveikį. Daugelyje Europos Sąjungos valstybių kvapų vienetai skirtingos kategorijos vietovėse yra skirtingi.

Žmonių koncentracija Europos miestuose lėmė daugybę kvapų problemų, kurios šimtus metų buvo sprendžiamos įvairiais reglamentais. Pastaruosius trisdešimt metų ryškėja tendencija pereiti prie kiekybinių kvapo matavimų, užuot pasikliovus aplinkosaugos pareigūno, vertinančio kvapą, sprendimu. Šios srities pradininkai yra Nyderlandai: čia siekiama kiekybinio kvapų valdymo, pagrįsto emisijų matavimu, sklaidos modeliavimu, siekiant apibrėžti tam tikrą poveikio lygmenį ir kriterijus, tyrinėjant skirtingas dozes. Tokie kriterijai gali būti įvairūs, priklausomai nuo kvapo bjaurumo. Pradiniai rezultatų taikant Europos standartą EN 13725:2003 palyginimai rodo puikų jų sutapimą su rezultatais, gautais japoniškuoju trikampių metodu (Takaya Higuchi 2011 ).

Nyderlandų gyvenamųjų namų, vaikų ugdymo, sveikatos priežiūros įstaigų, taip pat poilsiui skirtose teritorijose nustatyta ne didesnė kaip 0,5 OUE/m3 aplinkos oro kvapo ribinė vertė.

• Naujiems įrenginiams (šaltiniams) aplinkos oro kvapo 1 valandos 99,5-ojo procentilio leistina vertė neturi viršyti 0,5 OUE/m3 artimiausiose „kvapui jautriose vietose“ (pvz., būstas, mokyklos, ligoninės, poilsio vieta ir kt.);

28

• Esamiems įrenginiams (šaltiniams) aplinkos oro kvapo 1 valandos 98-ojo procentilio leistina vertė neturi viršyti 0,5 OUE/m3 artimiausiose „kvapui jautriose vietose“ (pvz., būstas, mokyklos, ligoninės, poilsio vieta ir kt.);

• Pramonės zonose esantiems izoliuotiems gyvenamiesiems namams aplinkos oro kvapo 1 valandos 95-ojo procentilio leistina vertė neturi viršyti 0,5 OUE/m3;

• Atsitiktiniams šaltiniams aplinkos oro kvapo 1 valandos 99,9-ojo procentilio leistina vertė neturi viršyti 0,5 OUE artimiausiose „kvapui jautriose vietose“ (pvz., būstas, mokyklos, ligoninės, poilsio vieta ir kt.).

Šalyje aplinkos oro kvapai nustatomi olfaktometrijos metodu. Reglamentuojami atvejai, kai, įvertinus gyventojų skundus, yra būtina imtis priemonių aplinkos oro kvapų koncentracijoms mažinti. Pagal Nyderlandų teisės aktus patvirtintas I kategorijos ūkinės veiklos sričių, kurioms taikomi kvapų emisijos ribojimo reikalavimai, sąrašas. Į sąrašą įrašytos tokios ūkinės veiklos sritys: organinių atliekų kompostavimas, mėsos apdorojimas ir gaminių pakavimas, asfalto gamyba, pieno produktų, konditerijos gaminių, kavos pupelių skrudinimo įmonės, alaus daryklos, duonos gamyklos, gyvulininkystės fermos, nuotekų valyklos, odos apdorojimo įmonės ir kt. Nyderlanduose, kaip tankiai apgyvendintoje Europos šalyje, kvapų problema yra ypač aktuali, nes jai būdingas aukštas perdirbimo pramonės ir gyvulininkystės lygis. Ekspertai nustatė, kad esant nemaloniems kvapams, tokiems kaip kiaulių skleidžiamas kvapas, neigiama gyventojų reakcija pasireiškia jau esant 1,5 OUE/m3 kvapo lygiui. Jeigu didelė gyventojų dalis dalyvauja ūkinėje veikoje, susijusioje su nemaloniais kvapais, tai minėtas kvapo slenkstis gali būti padidintas 2 kartus. Esant malonesniems kvapams, pvz., konditerijos įmonių ar kepyklų kvapų atveju, gyventojai toleruoja iki 8 OUE/m3 kvapo koncentraciją.

Šalyje pastovus kvapų monitoringas nevykdomas. Kvapo matavimai ūkio subjektuose atliekami tik gavus gyventojų nusiskundimus specialiuoju numeriu. Kai nusiskundimų skaičius viršija nustatytą ribą, organizuojami patikrinimai taršos objekte.

Airijoje praeito amžiaus 90-ųjų metų pabaigoje Airijos Aplinkos apsaugos agentūra gaudavo apie 1000 skundų per metus, iš kurių 90 % buvo susiję su kvapais, daugiausia iš dešimčių šalutinius gyvūninės kilmės produktus perdirbančių įmonių (Odour Report 2009). Airijos Aplinkos apsaugos agentūra laikosi tokio požiūrio dėl kvapų: ūkio subjektas neturi skleisti nemalonių kvapų, kurie erzintų žmones už objekto ribų, išskyrus atvejus, kai operatorius priėmė reikiamas kvapų kontrolės plane nurodytas priemones, bet neapsiribojo jomis, siekdamas išvengti kvapų arba sumažinti kvapą. Airijoje taikoma leistina kvapo vertė:

• naujoms kiaulių fermoms siektina 1 valandos 98-ojo procentilio kvapo vertė – 1,5 OUE/m3;

• naujoms kiaulių fermoms ribinė 1 valandos 98-ojo procentilio kvapo vertė – 3,0 OUE/m3;

• esamoms kiaulių fermoms ribinė 1 valandos 98-ojo procentilio kvapo vertė – 6,0 OUE/m3. Airijoje išskiriama rekomenduojama kvapo vertė gyvenamosios aplinkos ore, priklausomai

nuo kvapo pobūdžio:

• naftos perdirbimo pramonė, pieno pramonė, žuvies pramonė ir pan. (stipriai erzinantis kvapas) – 1,5 OUE/m3 1 valandos 98-ojo procentilio orientacinis kriterijus;

• gyvulių auginimas, maisto produktų perdirbimas, dažymas, asfalto gamyba ir pan. (vidutiniškai erzinantis kvapas) – 3,0 OUE/m3 98-ojo procentilio 1 valandos orientacinis kriterijus;

29

• alaus darykla, kavos skrudinimas, kepykla, šokolado gamyba, kvepalų pramonė ir pan. (silpnai erzinantis kvapas) – 6,0 OUE/m3 1 valandos 98-ojo procentilio orientacinis kriterijus.

Kvapų matavimai Lenkijoje. Kai neįmanoma paimti mėginių ir transportuoti tolesniam tyrimui, tenka nustatyti jo intensyvumą esamu momentu (Gminy będą 2011; O uciążliwości 2011; Ustawa o... 2011). Momentiniam kvapui ir jo koncentracijai ore nustatyti reikia ne mažiau kaip keturių ekspertų grupės, galinčios įvertinti kvapo intensyvumą ore (S) nustatytos vietos ir laiko atžvilgiu.

Lenkijoje kvapai nustatomi ir stacionariose, ir mobiliose laboratorijose pagal tą patį PN-EN 13725:2007 standartą. Informacijos apie kvapo koncentracijos nustatymo aplinkos ore ribų skirtumą nerasta, bet standarte nurodyta, kad paprastai kvapai ore nustatomi nuo 10 OUE/m3.

Kvapo įvertinimo vietoje yra nustatomi kontroliniai plotai, kurių matmenys yra 10 x 10 m. Matavimo metu tyrėjai (grupės nariai) užima pozicijas matavimo ploto kampuose. Kvapo vertinimas atliekamas 5 minutes. Jeigu kvapo vertinimas yra išplečiamas ilgesniam laikui, neišvengiama vertinimo klaidų, kadangi vertintojų uoslė adaptuojasi. Prieš tolesnį kvapo matavimą tyrėjų grupė privalo pailsėti bent 5 minutes teritorijoje, kur yra švarus oras (už užteršto oro ribų). Tyrimų rezultatus bei pastabas kiekvienas tyrėjas žymi atskiroje matavimo kortelėje, vertindamas kvapus taršos šaltinio atžvilgiu.

Kvapų vertintojas matavimo kortelėje žymi:

• tašką ir esamos vietos koordinates (punktas plane, GPS koordinatės);

• datą ir valandą, kada vykdomas tyrimas;

• meteorologines sąlygas (vėjo greitis ir kryptis, temperatūra, debesuotumas, krituliai, informacija apie debesuotumą);

• kitą papildomą informaciją (kvapų šaltinis, matavimų kontrolinė vieta, ekspertų / tyrėjų kvalifikacija ir pan.)

Kvapų vertinimą tyrėjų grupė (mažiausiai 4 žmonės) pradeda vienu metu, kai grupės vadovas duodą ženklą. Tarpusavyje tyrėjai nebendrauja. Žymisi nuomones apie kvapus kas 15 sekundžių, registruodami momentus, kada kvapas buvo intensyviausias. Praėjus 15, 30, 45 ir 60 sekundžių nuo kiekvienos penkių minučių pradžios, tyrėjas pažymi kryžiuku atitinkamame stulpelyje. Individualiose tyrėjų grupės matavimo kortelėse stulpeliai reiškia: „0“ – nejaučiamas kvapas, „1“ – silpnai jaučiamas, „2“ – ryškus kvapas, „3“ – labai stiprus. Kvapų vertintojų rezultatai susideda mažiausiai iš 80 verčių, apibūdinančių kvapo intensyvumą (5 minutės, 4 įvertinimai per minutę, 4 tyrėjai). Iš gautų įverčių nustatoma vidutinė vertė (penkių minučių) ir didžiausią momentinį kvapo intensyvumą apibūdinanti vertė (1.5 pav.).

Lenkijoje komandinių matavimų metu naudojant 4 lauko Nasal Ranger olfaktometrus buvo nustatomas kvapo intensyvumas. Atlikus tyrimus nustatyta, kad atlikti matavimai lauko olfaktometru atitinka prognozuojamąsias vidutines kvapų koncentracijų vertes.

Kova su kvapais. Kovai su nemaloniais kvapais, sklindančiais iš didelių ūkių, fermų, barų ar kepyklų ir kt., priimtos nemalonių kvapų mažinimo procedūros, kurios pagal naujausias prielaidas turėtų būti vykdomos savivaldybės nutarimu, mero prašymu, ne mažiau kaip 10 % tos vietovės gyventojų skundų dėl nemalonaus kvapo atveju.

30

1.5 pav. Lauko olfaktometrija

Prieš kvapų vertinimą ore ir jo atlikimo būtinumą, atvyksta grupė žmonių, sudaryta iš

suinteresuotųjų asmenų (pvz., gyventojų) ir ekspertų. Jeigu nusprendžiama, kad tolesni matavimai yra būtini, tuomet atliekamas kvapų matavimas „kvapų vertinimas uosle“ pagal standarte PN-EN 13725:2007 pateiktas rekomendacijas.

Įvertinimas, ar kvapas yra nemalonus. Nemalonių kvapų matavimus gali atlikti vaivadijos aplinkos apsaugos inspekcijos darbuotojai, naudodami olfaktometrus. Pagrindinis nemalonaus kvapo matavimo metodas yra dinaminė olfaktometrija, tačiau didesniųjų įmonių ar objektų atveju gali būti naudojamas dujų chromatografas. Jeigu nustatoma, kad įmonė ar objektas skleidžia aitrius ir nemalonius kvapus, tuomet priimamas sprendimas ir nurodymas apriboti juos. Pagrindinės kvapų izoliavimo priemonės, leidžiančios kuo optimaliau sumažinti ir (jeigu įmanoma) pašalinti nemalonius kvapus, patenkančius į aplinką – tai filtrai, skruberiai, katalizatoriai, plazmos technologijos, absorberiai ir kt.

Jeigu įmonė ar objektas nesilaiko išduoto sprendimo nurodymų, tuomet už kiekvieną pavėluotą dieną gresia didelės administracinės baudos:

– 50 zlotų (≈45 Lt) subjektui, kurio įprasta veikla sukelia nemalonius ir dirginančius kvapus; – 500 zlotų (≈450 Lt) įmonėms ir smulkesniems verslo objektams; – 1000 zlotų (≈900 Lt) kitiems subjektams. Nemalonių kvapų sumažinimas turėtų pagerinti gyvenimo kokybę žmonėms, gyvenantiems

netoliese tokius kvapus skleidžiančių pramonės objektų. Lenkijoje daugiau kaip pusė skundų, kuriuos gauna aplinkos apsaugos inspekcija, priklauso

vadinamajam „nemaloniam kvapui“. Dažniausiai tokius nemalonius kvapus sukelia kiaulių ir galvijų ūkiai, paukščių ūkiai, nuotekų valymo įrenginiai, taip pat degalinės.

Savivaldybių prašymu nemalonių kvapų matavimus atlieka specializuotos įmonės, kurios matavimams naudoja olfaktometrus. Teoriškai pakanka, jog vienas tos vietovės gyventojas pateiktų skundą dėl nemalonaus (erzinančio) kvapo, tuomet savivaldybė gali užsakyti kvapų matavimo paslaugas. Jeigu bus išmatuotos didesnės negu 3 OUE/m3 kvapų koncentracijos, tada savivaldybė

31

gali nutarti ir paliepti sumažinti skleidžiamus nemalonius kvapus, pvz.: gyvulininkystės ūkyje tvarkyti gamybos atliekas tokiu būdu, kad „smarvė“ nebūtų našta kaimynystėje gyvenantiems žmonėms – pvz., pagerinti vėdinimą, kuris sumažintų kvapus, arba pastatyti biodujų reaktorių.

Lenkijoje pateikti gyventojų skundai dėl nemalonaus kvapo patenka į Sanitarinę–epidemiologinę inspekciją, Valstybinę Aplinkos apsaugos inspekciją ir kt. institucijas, tačiau skundų analizę atlieka Varšuvoje esantis Aplinkos apsaugos institutas (Olfaktometria w 2011). Atlikus pateiktų skundų analizę buvo įvertinta, kuri institucija gauna jų daugiausiai. Nustatyta, jog gyventojai nemalonius kvapus traktuoja kaip žalingus savo sveikatai, kadangi 57 % skundų pateko į Sanitarinę–epidemiologinę inspekciją. Be to, Lenkijoje nuolat atliekamas gyventojų anketavimas dėl nemalonaus kvapo.

Danijoje, atsižvelgiant į EN 13725:2003 standarto reikalavimus, patvirtinti kvapų parametrų ribiniai dydžiai aplinkos oro priežeminiame sluoksnyje. Nustatytos tokios leistinos kvapo 1 min. 99-ojo procentilio vertės:

• 5 OUE/m3 nustatyta ūkiui, esančiam netoli miesto teritorijos,

• 7 OUE/m3 – šalia gyvenviečių, kuriose yra daugiau negu 6 gyvenamieji namai;

• 15 OUE/m3 – ūkiams, esantiems 200 m nuo pavienio gyvenamojo namo, kitose teritorijose kvapai neturi viršyti 10 OUE/m3 .

Vietovės Danijoje kvapų toleravimo požiūriu suskirstytos į 3 grupes:

• 1 grupė (miesto vietovės) – 1 OUE/m3,

• 2 grupė (kaimai) – 3 OUE/m3,

• 3 grupė (kaimo vietovės) – 10 OUE/m3. 1 valandos 99-ojo procentilio leistinos kvapo vertės svyruoja nuo 0,6 iki 1,2 OUE/m3.

Ringstedo savivaldybėje vidutinė kvapų emisija yra: paršelių – 140 (vienetų/sek. 1000 kg), penimų kiaulių – 100 (vienetų/sek. 1000 kg), paršavedžių – 40 (vienetų/sek. 1000 kg). Vasarą didžiausia emisija atitinkamai – 210, 150, 60.

Danijos valdžios taikoma žemės ūkio kontrolės sistema yra viena griežčiausių pasaulyje. Didžiausiame pagal leistinas normas kiaulių ūkyje Danijoje užauginama 27 tūkst. kiaulių per visus metus. Didelį kiekį kiaulių auginantys ūkininkai turi turėti nuosavą žemės sklypą srutoms panaudoti. Šio sklypo dydis turi būti pakankamo dydžio: kiekvienam 1,4 gyvulių vienetui ūkininkas turi turėti 1 hektarą žemės, kuriame galėtų pilti srutas. Didžiausių ūkių savininkams nuosavybės teise turi priklausyti visa naudojama žemė. Jei ūkininkai augina 90 kiaulių per metus, tuomet negali to daryti rekreacinėse ir turizmo zonose bei 50 m iki jų. Kiaulių gamybos įrenginiams (gyvuliams laikyti skirtoms patalpoms, srutų rezervuarams ir kt.) taikomi ir kiti atstumo reikalavimai – ne mažesnis negu 50 m atstumas iki šulinio, 25 m – iki maistinių ir perdirbamų augalų, 15 m – iki privačios nuosavybės, taip pat kelio arba upelio. Ūkininkas turi užtikrinti, kad nebūtų srutų nuotėkio į aplinką, atliekami ūkių patikrinimai iš anksto neįspėjus. Skysto mėšlo saugyklos turi būti tokio dydžio, kad kiaulių fermose jų talpos užtektų 9 mėnesiams. Ūkinės veiklos leidimo išdavimo didesniam nei 250 gyvulių vienetų ūkiui procesas trunka 1–2 metus.

Danijos Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūroje patvirtintas kvapiųjų junginių, žinomų kaip alergijos sukėlėjų, sąrašas: Alfa-izometilas, Amilo cinamalas, Amilcinamilo alkoholis, Anyžiaus alkoholis, Benzilo alkoholis, Benzilo benzoatas, Benzil cinamatas, Benzilo salicilatas, Butilfenilo metilproponalas, Cinamalas, Cinamilo alkoholis, Citralas, Citronelolas, Kumarinas, Eugenolis, Evernija prunastri (ąžuolo samanų ekstraktas), Farbezolis, Geraniolis, Heksilo

32

cinamalas, Hidroksicitronelalas, Hidroksizoheksilas 3-ciklohekseno karboksaldehidas, Izoaugenolis, Limonenas, Linalolas, Metilo 2-oktinoatas.

Jungtinėje karalystėje, siekiant įgyvendinti nacionalinį Aplinkos apsaugos įstatymą (Environmental Protection Act), priimtas poįstatyminis teisės aktas – dėl integruotos taršos ir kontrolės (Integrated Pollution an Control, IPC), kuris taikomas įmonėms, teršiančioms skirtingus aplinkos komponentus – aplinkos orą, dirvožemį bei vandens telkinius. Kitas teisės aktas – Savivaldybės administracijos oro taršos kontrolė (Local Authority Air Pollution Control, LAAPC) reglamentuoja mažų įmonių, teršiančių aplinkos orą, išmetimus. Parengtas Integruotos taršos prevencijos ir kontrolės techninio vadovo (angl. Integrated Pollution Prevention and Control

(IPPC) projektas, kuriame apibrėžiamas reglamentavimas, vertinimas ir kontrolė. Jungtinėje Karalystėje nepateiktas vidurkinimo laikotarpis, kuriam nustatyta leistina kvapo

vertė. 98-ojo procentilio leistina kvapo vertė – 5,0 OUE/m3. Jungtinėje karalystėje, siekiant sumažinti kvapų sklidimą nuo mėšlo, patvirtinti tokie mėšlo

skleidimo reikalavimai:

• Tręšti tada, kai vėjas neneša kvapo kaimynų link. Geriausia mėšlą įterpti iškart paskleidus, bet ne vėliau kaip per parą;

• Geriausios skleidimo sąlygos, kai oras sūkuriuoja aukštai virš žemės, ypač saulėtą, vėjuotą dieną, kuri dažniausiai ateina po debesuotos vėjuotos nakties, kai kvapas greitai išsisklaido;

• Kita tinkama sąlyga – labai drėgna ir nevėjuota diena ar ramus vakaras. Tada kvapas nesisklaido ir nesklinda kaimynų link;

• Netręšti daugiau kaip 50 t/ha, jeigu arti gyvenamoji aplinka;

• Tręšimą (taip pat ir įterpimą) privalu baigti iki ketvirtadienio vakaro. Mėšlo neskleisti penktadieniais, savaitgaliais ir šventadieniais;

• Neperpildyti mėšlavežės. Neužteršti kelių, o jeigu to nepavyko išvengti – nuvalyti. Kiekvienos darbo dienos gale išvalyti mėšlavežę;

• Skystąjį mėšlą geriausia iškart įterpti į dirvą ar vamzdeliais paskleisti prie pat augalų. Mėšlavežes su lėkštiniais skleistuvais galima naudoti tik toliau nuo gyvenamųjų namų, o mėšlą skleisti kuo arčiau žemės.

Prancūzijoje leistina kvapo vertė aplinkos ore yra 5 OUE/m3 esant 98-ajam procentiliui. Kvapų matavimams yra naudojami du standartai (Circulaire du 2011; Quel est... 2011):

• NF EN 13725 (Kvapo koncentracijos nustatymas dinamine olfaktometrija), nuo 2003 m. spalio jis pakeitė 1986 m. normą NF X43-101;

• Norma NF X43 – 103 kvapo intensyvumo matavimui. Standartas NF X43 – 103 leidžia:

• Matuoti kvapo neutralizavimo sistemos efektyvumą;

• Matuoti kvapus aplinkoje. Standartas NF X43 – 103 aprašo kvapo intensyvumo matavimą, kurį atlieka komanda atrinktų

ir baigusių mokymus stebėtojų. Stebėtojai, būdami tiriamojoje aplinkoje, atsako apie kvapo intensyvumą. Atsakymai apdorojami statistiškai. Pažymėtina, kad yra keletas psichofizinių metodų kvapo intensyvumui nustatyti. Prancūzijos standartas NF X43-103 rekomenduoja „ekvivalentiškų lygių“ metodą, pagal kurį stebėtojų-vertintojų grupės nariai lygina tiriamosios aplinkos kvapo intensyvumą su turimais kvapo intensyvumo skalės etalonais ir pateikia atsakymą, kuris etalonas atitinka analizuojamosios aplinkos kvapą.

33

Prancūzijoje žemės ūkio ar pramonės skleidžiami kvapai daugiausia yra išskiriami klasifikuotų įrengimų, procesų, kurie vadinami „Klasifikuoti įrengimai aplinkos apsaugai“ (Installations classees pour la protection de l‘environnement (ICPE)) ir yra leidimų bei deklaracijų subjektai. Taisyklės ir reglamentai, susiję su ICPE, išdėstyti Prancūzijos aplinkos kodekse:

• prevencija;

• šaltinio kvapiųjų dujų emisijų ribojimas: operatoriams skirtas įsakymas, nacionaliniu lygiu apibrėžtas Prancūzijos plėtros ir aplinkos ministerijos, o vietiniu lygmeniu – prefekto.

Galiojančių taisyklių ir reglamentų taikymas ar naujų tekstų ruošimas reikalauja atitinkamų metodų ir matavimo technikos, kuri yra aprašyta standartuose – Prancūzijos (AFNOR), Europos (CEN) ar tarptautiniuose standartuose (ISO).

Pagal Latvijos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Ūkinės veiklos sukeltų aplinkos oro kvapų nustatymo metodų ir kvapų plitimo ribojimo priemonių taikymo taisyklių reikalavimus, kvapo koncentracijos vertė neturi būti didesnė kaip 5 OUE/m3 (gyvenamojoje vietovėje), žemės ūkio paskirties teritorijoje – ne didesnė kaip 8 OUE/m3, pramonės įmonių teršalų poveikio teritorijoje – ne didesnė kaip 10 OUE/m3. 2004 m. liepos 27 d. buvo priimtas Latvijos Respublikos Aplinkos ministerijos nutarimas Nr. 626 „Ūkinės veiklos sukeltų aplinkos oro kvapų nustatymo metodų ir kvapų plitimo ribojimo priemonių taikymo taisyklių reikalavimai“ (Nurodyti kvapų koncentracijų ribiniai dydžiai gali būti viršijami ne dažniau nei 7 paras per metus).

Šio reikalavimo pažeidimas nėra praktiškai įvertintas, tiesiog modeliuojant kvapo sklaidą aplinkos ore įteisinta modeliavimo programa taikomas 98 procentilis (t. y. leistina kvapo vertė gali būti viršijama aplinkos ore 2 % metų trukmės ≈7 paras dėl nepalankių kvapo sklaidai meteorologinių veiksnių įtakos).

Taisyklėse taip pat nustatyti regioninių aplinkos viešojo administravimo, savivaldos administracijos įstaigų įgaliojimai, ribojant kvapų emisiją, taip pat teršėjų atsakomybė, pažeidus taisyklių reikalavimus. Kvapų koncentracijoms matuoti patvirtintas nacionalinis standartas LVS EN ISO/IEC 17025:2003. Matavimus atlieka akredituota laboratorija, priklausanti Latvijos aplinkos, geologijos ir metrologijos agentūrai, ji gali nustatyti olfaktometriniu metodu minimalią kvapo vertę, didesnę nei Latvijoje nustatyta ribinė kvapo vertė, bei didesnę, nei Lietuvos HN 121:2010 nustatyta kvapo ribinė vertė: nuo 11 OUE/m3, panaši situacija ir Danijoje, Estijoje (bei kitose Europos Sąjungos šalyse) – nustatoma minimali kvapo koncentracija nuo 20–25 OUE/m3.

Kvapai kontroliuojami vengiant jų išsiskyrimo arba juos filtruojant bei kitaip šalinant (biologinis apdorojimas, absorbavimas, organinių cheminių junginių, biodujų deginimas). Numatant ir vertinant kvapo emisiją, taikomi tokie kvapo sklaidos modeliai:

• ADMS 3;

• AIRVIRO;

• ENVIMAN;

• OML. Šie modeliai padeda numatyti kvapo koncentraciją, nuspręsti, kur statyti tam tikrus objektus,

planuoti kontrolės priemones ir kt. Lietuvoje šiuo metu nėra akredituotos kvapus nustatyti galinčios laboratorijos, o kvapų

mėginiai vežami tyrimams į Latvijos akredituotą laboratoriją, kurioje minimali kvapo nustatymo riba yra nuo 11 OUE/m3. 2012 m. pabaigoje Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija planuoja įkurti akredituotą kvapų laboratoriją ir tuo pačiu sumažinti didelius kvapų

34

mėginių transportavimo ir jų analizės kaštus. Šiuo metu Lietuvoje pagal HN 121:2010, kvapų koncentracija aplinkos ore neturi viršyti 8 OUE/m3. Esant tokiai situacijai, kai kvapų koncentracijos matavimų ribos yra didesnės už reglamentuojamą kvapo vertę, rekomenduojama išmatuoti kvapo koncentraciją stacionariame oro taršos šaltinyje, o pagal gautus rezultatus kvapo sklaidą sumodeliuoti taikant rekomenduojamą modelį. Kvapo modeliavimas atliekamas pasirenkant kvapo sklaidos skaičiavimo modelį pagal Ūkinės veiklos poveikiui aplinkos orui vertinti teršalų sklaidos skaičiavimo modelių pasirinkimo rekomendacijas, patvirtintas Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. AV-200 (Žin., 2008, Nr. 143-5768). Kvapo modeliavimo duomenys galioja iki tol, kol nepasikeitė ūkinės komercinės veiklos sąlygos.

Belgijoje nuo skerdyklų ar nuotekų valymo įrenginių leistina kvapo vertė siekia apie 5 (2 dvoko vienetai) OUE/m3 (1 valandos 98-ojo procentilio vertė); o nuo dažymo proceso leistina kvapo vertė siekia apie 20 OUE/m3 (5 dvoko vienetai) (1 valandos 98-ojo procentilio vertė) (Energie- & milieu 2011).

Aplinkos oro kvapų intensyvumas nustatomas pagal kvapų vertintojų ekspertinius duomenis. Belgijoje 16 ūkinės veiklos sričių (kiaulininkystės fermoms, skerdykloms, dažymo, tekstilės įmonėms, nuotekų valykloms ir kt.) nustatyti kvapų emisijos standartai. Viena iš šių veiklų – kiaulių fermos. Lauko testą atlieka „lauko komisijos“ (field panels), sudarytos iš 4–6 kvalifikuotų specialistų–narių. Atstumas ir oro sąlygos naudojami kaip pradiniai duomenys naudojant Gauso dispersijos modelį, įvertinant šaltinio emisiją „dvoko vienetais“, kurie panašūs į kvapo vienetus, bet yra nustatomi lauke, o ne kaip kvapo vienetų atveju – laboratorijoje, tiriant paimtus mėginius. Belgijoje ištyrus kiaulių fermų kvapus joks lygis nebuvo nustatytas.

Vokietijoje reglamentuojama pašalinio aplinkos oro kvapo buvimo trukmė (Gerüche 2011). Daugelyje Vokietijos žemių leistina 1 valandos kvapo vertė gyvenamojoje teritorijoje neturi viršyti 1 OUE/m3 (90-asis procentilis), o pramonės įmonių teritorijose 1–10 min kvapo vertė neturi viršyti 1 OUE/m3 (85-asis procentilis). Dalyje Vokietijos žemių leistina 1 valandos kvapo vertė siekia atitinkamai 1 OUE/m3 ir 3 OUE/m3, esant leistinoms 85–93-ių procentilių reikšmėms. Gyvenamosiose teritorijose pašalinio kvapo trukmė neturi būti ilgesnė kaip 10 %, pramonės įmonių teritorijose – leidžiama ne daugiau kaip 15 % „kvapų laiko“.

Priimti gyvulininkystės įmonių (kiaulių, paukščių, karvių fermų) emisijos kontrolės standartai. Gyvulininkystės fermoms ir kt. įmonėms nustatyti minimalūs leidžiami atstumai iki gyvenamųjų namų, tarp kitų aplinkos veiksnių atsižvelgus ir į pašalinių kvapų emisijas. Taip pat atsižvelgus į auginamų vištų, kiaulių, galvijų skaičių, gyvulininkystės įmonės nuo gyvenamųjų namų turi būti nutolusios 200–750 m atstumu. Vokietijoje kvapus reglamentuoja Federalinis emisijų kontrolės įstatymas (Bundesimmissionsschutz Gesetz). Pagal šio įstatymo 3 straipsnio nuostatas bet koks kvapas iš bet kokių komercinių įrengimų yra nepageidautinas. Reikšmingas nepageidautinumas įstatyme neapibrėžtas. Techninės rekomendacijos nustatytos Oro kokybės kontrolės techninėse instrukcijose (Technische Anleitung zur Reinhaltung der Luft), kuriose apibrėžtas maksimalus kvapo dažnis, kaip aplinkos oro charakteristika, tačiau nenustatytas metodas, kaip jį įvertinti. Šiaurės Vestfalijos aplinkos departamentas nustatė metodą, kurio esmė – ilgalaikis „lauko komisijų“ (field panels) stebėjimas, kai nustatomos „kvapo valandų“ frakcijos, kurias vertina vertintojų komanda iš anksto nustatytose vietose, išdėstytose tinkleliu apie vertinamą šaltinį. Šis metodas buvo aprašytas VDI3940 standarte. Ryšys tarp juntamo kvapo intensyvumo ir kvapo koncentracijos (pagal

35

Vokietijos standartą VDI 3882), naudojant Weber-Fechner dėsnį, pateikiamas 1.6 pav. ir (1.9) formulėje arba kaip funkcija pagal Stevensą (Stevens) (1.10) formulėje:

S=kw ·logI/Io , (1.9)

čia: S – suvoktas jutimo intensyvumas (nustatytas teoriškai); kw – Vėberio-Fechnerio koeficientas

ar Vėberio santykis; I – fizinis intensyvumas (kvapo koncentracija); Io – kvapo slenksčio

koncentracija.

S = k · I n, (1.10)

čia: S – suvoktas jutimo intensyvumas (nustatytas empiriškai); k – konstanta; I – fizinis intensyvumas (kvapo koncentracija); n – Stevens‘o rodyklinė funkcija (eksponentė).

Šių apibrėžčių vartojimas priklauso nuo taikomo metodo. Iki šiol nė viena teorija

nesugebėjo iš turimų duomenų apie absoliutų įvairių medžiagų kvapo slenkstį nustatyti psichofizikinės priklausomybės.

1.6 pav. Ryšys tarp juntamo kvapo intensyvumo ir kvapo koncentracijos butanoliui ir sieros vandeniliui

(pagal Vokietijos standartą VDI 3882) naudojant Weber-Fechner dėsnį

Kiekvienas tyrėjas turi įvertinti kvapą pagal individualią absoliutinę skalę nuo 0 iki 6. Įvertinimas 6 (labai stiprus) apibūdina patį intensyviausią kvapą, kurį tyrėjas kada nors jautė. Nemalonus kvapas, kurio intensyvumas 6 – tai kvapas, kuris sukelia lengvą pykinimo priepuolį. Skirtingi kvapai, esant tai pačiai koncentracijai, gali būti skirtingai vertinami, priklausomai nuo jų pobūdžio (1.6 pav.).

36

Kanadoje aplinkos oro kvapų reglamentavimas priskirtas regionų (provincijų) kompetencijai. Ontarijo provincijos administracija patvirtinto Žemės ūkio gerosios praktikos taisykles, pagal kurias nuo 1000 kiaulių fermos iki arčiausio pastato, jei jo gyventojai yra susiję su fermos veikla, nustatytas 405 m atstumas (Etude No 03-0808//0809/1A). Nuo kitų urbanizuotų teritorijų gyvenamųjų pastatų – 810 m atstumas, nuo paukštidžių, kuriose auginama ne mažiau kaip 52000 viščiukų, atstumai turi būti atitinkamai ne mažesni kaip 234 ir 468 m. Albertos provincijoje reglamentuojami vandenilio sulfido ir amoniako kvapai.

Kanadoje, remiantis įstatymu Nr. 2008–109, galiojančiu visiems Bučervilyje veikiantiems gamybinės ar komercinės veiklos operatoriams, visi operatoriai privalo užtikrinti, kad kvapo koncentracija neviršytų leistinos normos. Maksimalią leidžiamą kvapo koncentraciją aplinkos ore – 10 OUE/m3 – viršyti draudžiama, o viršijimas pripažįstamas kaip trikdantis (Odour complaints 2011). 98 % viso laiko aplinkos oro kvapo koncentracija privalo būti ne didesnė negu 5 OUE/m3. Du procentus viso laiko, t. y. apie 175 valandas per metus kvapo koncentracija gali būti didesnė už 5 OUE/m3, bet ne didesnė už maksimalią leistiną kvapo koncentraciją – 10 OUE/m3. 1.5 lentelėje pateiktos leidžiamos kvapo koncentracijos.

1.5 lentelė. Leidžiamos kvapo koncentracijos Kanadoje

Kvapo koncentracija (KK) Metinis dažnis KK < 10 OUE/m3

100 % laiko

5 OUE/m3 < KK < 10 OUE/m3

2 % laiko

KK < 5 OUE/m3 98 % laiko

Šiame įstatyme nurodoma, kad operatorius privalo imtis visų įmanomų priemonių projektavimo, statybos, įrangos diegimo ir kitų etapų metu siekdamas užtikrinti, kad nebūtų viršyti šiame įstatyme nurodyti ribiniai kvapo koncentracijos dydžiai. Operatorius turi imtis priemonių kvapo šaltiniui kontroliuoti ir kvapo sukėlėjus tvarkyti jau taršos šaltinyje.

Kvapo koncentracijai aplinkos ore nustatyti imami 3 oro mėginiai. Mėginiai imami laikantis Kanadoje galiojančių teisės aktų reikalavimų. Mėginiai tiriami kvapo vertintojų grupės uždelstosios olfaktometrijos būdu. Kvapo koncentracijos nustatymas vyksta pagal tarptautinį standartą EN 13725:2003.

Bučervilio miesto plėtros departamentas privalo vykdyti kvapų koncentracijos priežiūrą tokiais atvejais:

• Kai gaunamas gyventojų skundas dėl kvapų, kuriuos išskiria bet kokios veiklos įmonė;

• Kai pradeda veikti nauja gamybos ar komercinė įmonė, kuri išskiria kvapus;

• Kai dirbančioje įmonėje vykdomi technologiniai ar kitokie pokyčiai, kurie gali paveikti kvapų emisijas;

• Kai pastebima, kad aplinkos oro kokybė, kvapo koncentracija pasiekia ar viršija leistinas ribines vertes.

Kvapų matavimai turi būti atliekami ne rečiau kaip kas dvejus metus. Įstatymų kvapų srityje leidimas ES koncentruojasi keturiose pagrindinėse šalyse (Prancūzija,

Vokietija, Nyderlandai ir Belgija):

• Emisijų kontrolė pačiame šaltinyje;

• Imisijų kontrolė aplinkoje (imisija yra emisijų, sklaidos, cheminių transformacijų ir oro sąlygų tarpusavio sąveikos rezultatas);

37

• Minimalių atstumų tarp kvapus išskiriančios ūkinės veiklos ir gyvenamųjų rajonų reguliavimas. Siekiama užtikrinti, kad žmones pasiekiantys kvapai nebūtų suvokiami kaip erzinantys.

• Visuomenės patiriamo nemalonumo (erzinimo) faktoriaus įvertinimas;

• Minėto faktoriaus valdymas. Japonijoje aplinkos oro kvapai reglamentuojami remiantis nemalonių kvapų kontrolės

įstatymu, kuriame apribotas cheminių medžiagų, pasižyminčių stipriu nemaloniu kvapu, išmetimas į aplinkos orą ir kuriame aplinkos oro kvapai yra kontroliuojami. Kvapų stiprumas vertinamas balais (nuo 0 iki 5) kaminų išmetimų angose, šalia nuotekų valyklų.

Nemalonių kvapų kontrolės įstatyme pateikiamas ribojamų cheminių junginių, pasižyminčių stipriu nemaloniu kvapu, išmetamu į aplinkos orą, sąrašas.

1.6 lentelė. Ribojami cheminiai junginiai Cheminis junginys Formulė Cheminis junginys Formulė Amoniakas NH3 Izovaleraldehidas (CH3)2CHCH2OH Metil merkaptanas CH3SH Izobutil alkoholis (CH3)2CHCH2OH Vandenilio sulfidas H2S Etil acetatas CH3CO2C2H5 Dimetil sulfidas (CH3)2S Metil izobutil ketonas CH3COCH2CH(CH3)2 Dimetil disulfidas CH3SSCH3 Toluenas C6H5CH3 Trimetilaminas (CH3)3N Stirenas C6H5CH=CH2 Acetaldehidas CH3CHO Ksilenas C6H4(CH3)2 Propionaldehidas CH3CH2CHO Propiono rūgštis CH3CH2COOH Butiraldehidas CH3(CH2)2CHO Butiro rūgštis CH3(CH2)2COOH Izobutiraldehidas (CH3)2CHCHO Valerijono rūgštis CH3(CH2)3COOH Valerijonaldehidas CH3(CH2)3CHO Izovalerijono rūgštis (CH3)2CHCH2COOH

1.6 lentelėje nurodytų kvapų koncentracija yra matuojama prie žemės paviršiaus. Įstatyme nurodyti 22 kvapieji junginiai (1.6 lentelė) ir nustatytos jų ribinės vertės gyvenamojoje aplinkoje. Japonijoje naudojama kvapo indekso reikšmė, parodanti kvapo intensyvumą. Vietinės valdžios institucijos nustato leistiną kvapo vertę 10–21 kvapo indekso reikšmių intervale. Kvapo indeksas apskaičiuojamas taip: Kvapo indeksas = 10 log (kvapo koncentracija).

Kvapų koncentracijos vertinamos olfaktometrijos metodu. Priimtas aplinkos oro kvapų vertinimo standartas, kurį įgyvendino 40 šalies prefektūrų (iš viso jų yra 47). Kvapų stiprumas vertinamas balais – nuo 0 iki 5. Kvapų koncentracijos vertinamos specialiu prietaisu – olfaktometru arba ekspertiniu metodu. Kvapų vertintojai atrenkami pagal jų gebėjimus identifikuoti penkių stipriai kvepiančių cheminių junginių (n-feniletilalkoholio, metilciklopentolono, izovalerijono rūgšties, n-undekalaktono ir skatolo) kvapus. Priimtas aplinkos oro kvapų įstatymas. Pagal įstatymo reikalavimus, vietinės valdžios institucijoms suteikta teisė nustatyti teritorijas, kuriose aplinkos oro kvapai yra kontroliuojami.

Australija (Naujasis Pietų Velsas). Gyventojų skundus dėl kvapų priima ir nagrinėja Aplinkos apsaugos agentūra. Gavęs gyventojo skundą dėl kvapo operatorius turėtų vykdyti šiuos tolesnius veiksmus:

1. Susisiekti su skundą pateikusiu pareiškėju ir gauti informaciją apie skleidžiamą kvapą, jo dažnumą, trukmę bei jo intensyvumo pobūdį;

2. Nustačius kvapą, nedelsiant privalomai imtis priemonių jam sumažinti; 3. Po skundo gavimo kaip įmanoma greičiau atlikti tyrimą dėl skleidžiamo kvapo;

38

4. Registruoti informaciją apie skleidžiamą kvapą ir numatyti tolesnius tyrimus. Ši informacija yra lengvai prieinama kontroliuojančioms institucijoms ir bendruomenei;

5. Susisiekti su skundo pareiškėju ir jam pateikti informaciją apie veiksmus, kurių buvo imtasi reaguojant į jo skundą.

Operatoriui suteikiama informacija apie: • Vietą, kurioje skundo pareiškėjas nustatė kvapą;

• Problemos dažnumą ir jos aprašymą;

• Dienos metą kada stebimas kvapas;

• Kvapo trukmę kiekvieną kartą jį pajutus;

• Kvapo buvimą šiuo metu ir laiką, kai jis nebejaučiamas;

• Nukentėjusių asmenų kontaktus (pavardes ir adresus);

• Nuosavybei sukeltą žalą nurodant vietą;

• Dėl kvapo atsiradusių ligų aprašymą ir jų dažnumą;

• Pykinimo, vėmimo, galvos skausmo, gerklės skausmo, kosulio, akių dirginimo simptomus;

• Kvapų pobūdį;

• Kitą su kvapais susijusią informaciją.

Susipažinimas su taršos šaltiniu. Patikrinama vieta, siekiant nustatyti kvapo šaltinį. Nustatoma vėjo kryptis skundo metu, naudojant meteorologinės stoties ar tyrimų vietų duomenis.

39

2. UŽSIENIO ŠALIŲ PAŽANGIAUSIŲ KVAPŲ VALDYMO TECHNINĖMIS PRIEMONĖMIS PAVYZDŽIŲ APŽVALGA. PAVYZDŽIŲ TAIKYMO LIETUVOS SĄLYGOMIS GALIMYBĖS

Norint pasirinkti tinkamą būdą kvapams šalinti, svarbu įvertinti fizines, termodinamines ir chemines savybės. Pasaulyje naudojamų kvapų kontrolės ir valymo technologijų klasifikavimas pateiktas 2.1 pav. (Shareefdeen and Singh 2008). Šios technologijos grindžiamos fiziniais, cheminiais arba biologiniais procesais.

2.1 pav. Kvapų kontrolės ir šalinimo technologijų klasifikavimas

Pasaulyje taikomi šie kvapų šalinimo būdai: • Kvapų mažinimas technologinėmis (techninėmis) priemonėmis; • Kvapų mažinimas cheminėmis priemonėmis; • Kvapų šalinimas mikrobiologinėmis priemonėmis.

Technologinės priemonės Technologinių priemonių naudojimo galimybės yra ribotos (Gudelines on... 2008). Jos

taikomos uždarose sistemose (pastatuose, uždarose saugyklose, nuotekų valyklose ir pan.). Valymo technologijos pasirinkimas pramonėje dažnai priklauso nuo šių veiksnių:

šalinimo

40

• susidariusių dujų tūrio ir greičio;

• cheminės kvapą sudarančio mišinio sudėties;

• temperatūros;

• vandens kiekio sraute. Naudojamų priemonių ir technologijų pavyzdžiai: rūko gaudytuvai, deginimas, katalitinis

oksidavimas, adsorbcija, bio-filtracija, šlapiasis valymas / absorbcija, cheminis valymas, ozonavimas, švitinimas, kondensacija, oro skiedimas.

Rūko gaudytuvai. Dažnai kvapą gali sukelti garuose esantys aerozoliai. Kvapą turintys dujų / oro srautai dažnai turi didelį kiekį vandens. Kai garai atvėsinami iki žemesnės negu 40 °C temperatūros, tada didelis vandens garų kiekis kondensuojasi rūko gaudytuvuose. Didelio kiekio vandens garų kondensacija sumažins deginamųjų dujų tūrį. Rūko gaudytuvai gali būti naudojami šiam tikslui. Jie taip pat gali pašalinti kietuosius junginius ir skysčius iš dujų srauto. Jeigu kvapą sukelia šios dalelės, tada kvapas gali būti sumažintas.

Deginimas. Deginimas aukštoje temperatūroje (815–870 ºC) efektyviai sunaikina kvapus. Deginimas yra kvapo (cheminių junginių) oksidacija, susidarant anglies dioksidui ir vandeniui, degant kvapą sudarančiam junginiui su kuru ir oru. Reakcija vyksta esant nuo +750 oC iki +850 oC temperatūrai. Jis vykdomas aukštesnėje negu daugumos tirpiklių ir kitų LOJ (lakiųjų organinių junginių) savaiminio užsidegimo temperatūroje esant šilumos nuostoliams. Skilimo efektyvumas siekia beveik 100 %, darant prielaidą, kad tiekiamas pakankamas kiekis deguonies. Kai kuriais atvejais kiti junginiai gali susidaryti, priklausomai nuo naudojamo kuro ir oro mišinio, liepsnos temperatūros ir kvapų sudėties. Galima išskirti šiuos susidarančius degimo metu cheminius junginius,: anglies monoksidą, azoto ir sieros oksidus. Tokios sistemos paprastai yra naudojamos tik labai stiprių ir sunkiai išvalomų kvapų šalinimui, pvz., iš terminio dumblo kondicionavimo įrenginių. Dėl didelių investicijų ir energijos sąnaudų, terminis oksidavimas nėra ekonomiškas kvapų kontrolės būdas. Kvapo problema yra ypač aktuali maisto pramonėje. Mėsos pramonėje šalutiniai nereikalingi gyvūninės kilmės produktai gali būti deginami, tokiu būdu gaunant iki 100 % energijos ir sprendžiant kvapo problemą.

Katalitinis oksidavimas. Katalitinio oksidavimo reakcija gali būti vykdoma žymiai mažesnėje temperatūroje (300–500 ºC), dalyvaujant katalizatoriui (2.2 pav.). Taigi, šio proceso pranašumas, palyginti su termine oksidacija, būtinos reakcijai vykti energijos sumažinimas. Katalitinės sistemos labiau tinka tais atvejais, kai šiluma negali būti ekonomiškai panaudota kitur.

2.2 pav. Katalitinė oksidavimo sistema

41

Brangieji ir kintamo valentingumo (angl. transition) metalai gali būti plačiai naudojami katalitiniam įvairių LOJ skaidymui esant skirtingoms proceso sąlygoms.

Adsorbcija. Metodas, tinkantis kvepiančiųjų junginių kontrolei, net esant mažoms jų koncentracijoms, yra adsorbcija ant aktyvuotosios anglies. Užterštame oro sraute neturi būti kietųjų dalelių (dulkių), galinčių užkimšti anglies poras. Norint pakartotinai panaudoti anglį, reikia ją regeneruoti. Regeneravimo metu gali susidaryti nuotekos, kurias prieš išleidžiant į aplinką reikia valyti, arba koncentruotų garų srautas, kurio deginimo išlaidos gali būti mažesnės negu tikrojo oro srauto. Aptinkamos sistemos, naudojančios adsorbcijai aliuminio oksidą impregnuotą kalio permanganatu. Aliuminio oksidas sugeria kvapiuosius junginius, o kalio permanganatas gali juos oksiduoti dažniausiai iki anglies dioksido, vandens, azoto ir sieros dioksido, priklausomai nuo kvapų sudėties. Aliuminio oksido sluoksnis yra keičiamas, sunaudojus kalio permanganatą. Tai turi privalumų, palyginti su anglimi, kadangi po to nereikia tolesnio valymo ir tai gali kompensuoti aliuminio oksido naudojimo išlaidas.

Bio-filtracija (biologiniai oro valymo metodai). Pastaruoju metu išaugo susidomėjimas biofiltrais ir jų panaudojimu lakiųjų organinių junginių, kvapų ir kitų dujų šalinimui. Biofiltrai yra paprastos konstrukcijos, mažai investavimo kaštų ir aptarnavimo sąnaudų reikalaujantys įrenginiai. Biofiltrai kvapų kontrolei jau daugelį metų plačiai naudojami Europoje. Biofiltro veikimo principas yra gana paprastas. Užterštas oras leidžiamas per porėtas akytąsias medžiagas, kurios dažniausiai yra sudarytos iš komposto, durpių, lapų, šiaudų, medienos drožlių ar jų mišinių ir kitų porėtų medžiagų.

Kvapai yra šalinami vykstant šiems procesams: absorbcijai, adsorbcijai ir biologinei oksidacijai. Nors biofiltrai paprastai yra laikomi labai veiksmingais įrenginiais, informacijos apie kvapų pašalinimo efektyvumą yra nedaug.

Šis metodas tampa priimtinas biologiniuose procesuose išsiskiriančių kvapų mažinimui. Biofiltracija yra natūralus dirvožemyje vykstantis procesas, kuris tinka komerciniam naudojimui. Biofiltruose naudojami mikroorganizmai, suskaidantys LOJ ir oksiduojantys neorganines dujas bei garus į nekvepiančius junginius – t. y. anglies dioksidą ir vandenį. Bakterijos auga ant inertiškos terpės, kurioje galimas artimas kvepiančiųjų dujų ir bakterijų kontaktas. Procesas vyksta savaime. Du tipiniai biofiltrų pavyzdžiai, skirti kvapų kontrolei, pavaizduoti 2.3 paveiksle.

2.3 pav. Biofiltrai kvapų kontrolei

42

Kitas biofiltro tipas – biofiltras su dirvožemio sluoksniu. Jame kvapiųjų dujų srautas dažniausiai leidžiamas per 60 cm storio poringą dirvožemio sluoksnį. Dirvožemyje esančios bakterijos skaido kvapiuosius junginius.

Šlapiasis valymas / Absorbcija. Nemalonių kvapų šalinimui naudojami šlapieji skruberiai. Juose naudojami natrio hipochlorito, natrio hidroksido tirpalai. Šlapiajam dujų valymui, siekiant pašalinti kvapus, naudojama arba absorbcija su tinkamu tirpikliu, arba cheminis valymas su tinkamu cheminiu reagentu. Svarbu tai, kad karštas, drėgnas srautas yra atvėsinamas prieš jam pradedant kontaktuoti su išpurškiamuoju skysčiu. Jeigu į tai neatsižvelgiama, išpurškimui naudojamas tirpalas sušyla ir tampa ne toks efektyvus, nes prasiskiedžia dėl vykstančios vandens garų kondensacijos. Taikant šį metodą gali būti pasiektas virš > 99,9 % siekiantis oro valymo efektyvumas. Kai kvapą sukelia nesotieji organiniai junginiai, gali būti būtina kvapų šalinimui naudoti oksidatorius, pvz., chlorą, skiestą sieros rūgštį ir natrio hidroksidą. Absorbcija yra naudojama tada, kai kvapiosios dujos yra tirpios ir sudaro emulsiją skystyje arba chemiškai reaguoja tirpale. Šlapias valymas – naudingas procesas, kurį galima taikyti rūgščių dujų srautų, amoniako arba kietųjų dalelių, galinčių užteršti kitus valymo įrenginius, šalinimui. Šis metodas turi privalumą, nes yra ekonomiškai patrauklesnis, palyginti su deginimu ir adsorbcija ant aktyvintųjų anglių, kai valomų dujų tūris yra didesnis kaip 5000 m3/h.

Cheminis valymas. Įleidžiant kontroliuojamą kiekį cheminių junginių, tokių kaip chloras, vandenilio peroksidas, chloro dioksidas, į valomų dujų srautą, galima kontroliuoti kvapus. Be to, skirtingai nuo įvairių kitų kvapų kontrolei taikomų valymo metodų, chloro dioksidas sunaikina kvapą šaltinyje. Chloro dioksidas yra kelis kartus efektyvesnis nei chloras ir kiti dažniausiai valymui naudojami cheminiai junginiai bei nesudaro jokių pavojingų junginių produktų, tokių kaip chlorinti organiniai junginiai, galinčių sukelti daugiau problemų negu skleidžiamas kvapas. Kvapus, kylančius nuo vandens telkinių, galimai pašalinti pridedant chloro dioksido tirpalo tiesiai į kvapų skystį. Pirmiausia chloro dioksidas greitai oksiduoja dujų garus, ištirpintus skystyje, paversdamas juos oksiduota forma. Kai ištirpusios dujos oksiduojasi, padidėja chloro dioksido kiekis. Toliau chloro dioksidas oksiduoja mažos molekulinės masės junginius ir kadangi po to chloro dioksido kiekis didėja, didelės molekulinės masės junginiai yra oksiduojami taip pat. Dėl universalumo

Šiaurės Amerikoje, kur perdirbama šimtai tūkstančių tonų organinių atliekų į aukštos kokybės kompostą, taikomos efektyvios kvapo kontrolės technologijos ir valdymo sistemos. Tai technologija, kai uždengti, nemaišomi komposto kaupai yra aeruojami.

Biofiltrai išvalo kvapus ir LOJ. Biofiltro įkrovai naudojamos medienos skiedros ir žievė. Į biofiltrą patekęs šiltas, drėgnas oras iš komposto pereina per bioįkrovą, kur milijonai mikroorganizmų ir grybų suvartoja kaip maistą kvapo molekules ir LOJ. Oro srautas išeina per biofiltro viršų, kur kvapai ir LOJ paversti į anglies dioksidą ir vandens garus.

43

chloro dioksidas gali būti naudojamas visiems kvapų kontrolės procesams. Tačiau vandenilio peroksidui gali būti suteikta pirmenybė, palyginti su chloro dioksidu, dėl galimo chlorintų organinių junginių susidarymo.

Ozonavimas. Ozonas yra stiprus oksidatorius. Mirčių, naudojant ozoną, atvejai nėra žinomi. Ozonas pasižymi dirginančiu poveikiu – erzina nosies ir gerklės gleivinę. Jis gali būti gaminamas aplinką teršiančioje įmonėje. Ozonas negali būti sandėliuojamas, nes yra nestabilus.

Švitinimas. Švitinimui dažniausiai naudojami ultravioletiniai (UV) spinduliai. Ultravioletinis (UV) dezinfekavimas daugiausia yra naudojamas nuotekų kvapams šalinti. Jis atliekamas švitinant nuotekas UV spinduliais, skleidžiamais reaktoriuose įmontuotų UV lempų. Tinkama UV švitinimo dozė visiškai ir negrįžtamai inaktyvuoja mikroorganizmus ir nesukelia jokių kitų pokyčių nuotekose.

Techninių priemonių naudojimo galimybės yra gana ribotos, kadangi jas galima įrengti tiktai uždarose sistemose – gyvulininkystės fermose ir kituose pastatuose, uždarose saugyklose, nuotekų valyklose ir pan. Šios priemonės yra efektyvios, tačiau gana brangios.

Kondensacija. Kondensacija gali būti efektyvi kontrolės priemonė, kai kvapus sudarančių cheminių junginių yra palyginti aukšta rasos taško temperatūra. Kondensacijos metu aušinamųjų dujų srautas virsta skysčiu, o tada susidariusi skystoji fazė pašalinama. Dažniausiai naudojami „oras“ arba „oro-skystis“ tipo šilumokaičiai bei vandens įpurškimo sistemos (skruberiai). Kondensacija paprastai kombinuojama kartu su kietųjų dalelių šalinimo įrenginiais (pvz., rūko gaudytuvais, elektrostatiniais filtrais ir kt.) siekiant atskirti kondensuotuosius garus iš dujų srauto, po to susidariusios nuotekos turi būti perdirbtos, pakartotinai panaudotos arba pašalintos. Kvapų šalinimo efektyvumas kondensato sistemose turėtų būti nuolat stebimas, nes kvapai gali būti susiję su dujinės fazės komponentais, kurie nėra lengvai kondensuojami. Priklausomai nuo išmetamųjų dujų srauto pobūdžio, šilumokaičių užsiteršimas ir priežiūra gali tapti problema. Be to, sistemos veikimui įtakos turi sezoniškumas, pvz., aplinkos oro temperatūra. Kadangi susidaro kondensatas, šalinimo arba perdirbimo išlaidos turėtų būti įskaičiuotos.

Kvapiųjų medžiagų skiedimas. Kai kvapai išmetami iš stacionariojo oro taršos šaltinio, jie atsiskiedžia ir išsisklaido atmosferoje pavėjui nuo įrenginio. Kvapus išleidžiant į aplinką didesniame aukštyje, jie efektyviau išsisklaido, nei tada, kai jie išleidžiami į aplinką mažesniame aukštyje (pvz., netyčia atidarius duris). Skaičiuojant reikalingą kamino aukštį, kad kvapai labiau atsiskiestų ore ir neviršytų leistinų ribinių verčių tam tikru atstumu nuo taršos šaltinio, reikia įvertinti emisijų parametrus: temperatūrą, srauto greitį, koncentraciją ir kt. Oro skiedimo metodas dažniausiai nėra rekomenduojamas naudoti, nes nesprendžia kvapų mažinimo problemos taršos šaltinyje. Kvapo koncentracija jautrioje vietoje priklauso nuo kvapiųjų medžiagų atskiedimo laipsnio oro srautui judant atmosferoje. Kvapų koncentraciją ore veikia tokie svarbūs veiksniai:

• kvapų tėkmės greitis; • atstumas nuo šaltinio; • efektyvus šaltinio aukštis. Be to, sklaida atmosferoje didėja priklausomai nuo sūkuriavimo laipsnio oro srovėje bei

atmosferoje. Mechaniniai sūkuriai gali būti sukelti efektyviai išdėsčius tėkmės barjerus (pvz., augaliją).

Oro (dujų) išmetimo sąlygos. Natūralaus ir dirbtinio vėdinimo principai lemia skirtingas oro išmetimo sąlygas. Jeigu dirbtinio vėdinimo atveju išmetimo angos patalpų orui yra apribotos iki mažo skerspjūvio ploto, tai patalpose su natūraliu vėdinimu jos kartais yra gana didelės. Tokiose

44

patalpose angų plotas, per kurį oras patenka ir išteka, yra keičiamas pagal meteorologines ir vietinio klimato sąlygas lauke bei pagal reikalavimus patalpų vėdinimui. Svarbu, kad prie pat pastatų (atstumas lygus maždaug 3–5 pastato aukščiams) būtų užtikrintas nevaržomas aplinkos oro srauto įtekėjimas ir ištekėjimas. Esant dirbtiniam vėdinimui, teritorijos, esančios greta pastato, panaudojimas nurodo, kokias emisijų išmetimo sąlygas reikia parinkti, t. y. šoninėse sienose įrengtą vėdinimo sistemą, išvedamą į kiemą, ar aukštus išmetimo kaminus virš stogo. Kai patalpose yra natūralus vėdinimas, vietoje susidarantys kvapai gali būti priimtini, kadangi didžiausias dėmesys yra kreipiamas į kvapus toliau nuo pastatų (Atkinson et al. 2009).

Dirbtinis vėdinimas. Dažniausiai pastatuose, kur yra dirbtinis vėdinimas, kvapų poveikis mažinamas ištekantį orą pakankamai išsklaidžius vėju. Norint apsaugoti artimąją kaimynystę, patartina užtikrinti, kad išmetamojo oro srautas virš šios teritorijos pratekėtų tam tikrame minimaliame aukštyje. Norint, kad kvapai būtų išmetami virš ir už vietinių pastatų, emisijos turi būti nukreiptos į išorinį oro srautą, taip didinant kvapų išmetimo aukštį, kad išmetamojo oro kamuolio nešimas oro srovėje link pastatų (traukimo žemyn efektas) būtų sumažintas iki minimumo. Tokį efektą galima pasiekti didinant emisijų išmetimo greitį ir / arba didinant oro išmetimo vamzdžio aukštį. Išmetamas oras turi būti išleidžiamas per pakankamai aukštus kaminus vertikaliai aukštyn virš stogo tiesiai į atmosferą be jokių srautą varžančių gaubtų ar dangčių. Šiuo atveju vietinė teritorija bei pastato vieta turi būti gerai ištirta, siekiant išsiaiškinti ar, pvz., išmetamojo oro kaminas galėtų būti iškeltas į aukštesnį lygį.

Išmetamojo užteršto oro kamuolys gali būti nukreiptas dar aukščiau, suteikiant jam galimybę įsibėgėti, didinant oro išmetimo greitį. Emisijų greitis gali būti didinamas per visų metų laikotarpį, pvz., centrinėje vėdinimo sistemos šachtoje įrengus keletą ventiliatorių. Papildomo ventiliatoriaus šachtoje įrengimas yra efektyvi poveikio mažinimo priemonė tik kai kuriais atvejais ir tik vietinėje teritorijoje, bet paprastai turi tendenciją neturėti žymesnio poveikio. Be investicijų padidėjimo ir papildomo energijos sunaudojimo, reikia atkreipti dėmesį ir į papildomą triukšmą. Srovės nutekėjimo žemyn efektas apibūdina pastato poveikį užteršto oro kamuoliui ir iš to sekančiam efektyvaus šaltinio aukščio mažėjimui. Netrukdomas oro tekėjimas pasiekiamas aukštyje, kuris lygus dvigubam pastato aukščiui. Sienose įrengtos vėdinimo sistemos angos gali būti pageidautinos tais atvejais, jeigu jos įrengiamos su oro sklende, kuri nukreipia užteršto oro srautą link žemės, arba jeigu oras išsisklaido toje pastato pusėje, kuri nukreipta į priešingą pusę nuo jautrios ir saugotinos zonos. Lyginant efektą, gaunamą naudojant sienose įrengtą vėdinimą ir oro išmetimą per stogą, aplinkinio oro tarša vietovėse, esančiose toliau nuo pastatų, yra panaši. Tais atvejais, kai yra keletas pastatų (su kvapų šaltiniais), užteršto oro išmetimo vieta ir aukštis yra ne tokie svarbūs, įvertinant jų poveikį aplinkos oro taršai nutolusiose vietovėse. Šiais atvejais visa (įmonės) teritorija gali būti tokia didelė, kad užteršto oro kamuolys nusileidžia ant žemės jos teritorijoje, nors oro išmetimo aukštis yra didelis. Tokia situacija vertinama kaip turinti tokį pat poveikį kaip ir paprastas ant žemės paviršiaus esantis taršos šaltinis.

Natūralus vėdinimas. Norint užtikrinti pakankamą efektyvumą naudojant natūralų vėdinimą, turi būti laikomasi tam tikrų reikalavimų:

• rengiant šachtinę vėdinimo sistemą, turi būti bent 3 m vidutinis aukščio skirtumas tarp įtekančiojo oro angos ir ištekančiojo oro angos;

• įtekančiojo ir ištekančiojo oro angų dydis turi atitikti terminės, aukštyn kylančios oro srovės kilimo aukštį;

45

• turi būti užtikrintas nevaržomas į pastatą patenkančio oro srauto įtekėjimas bei nevaržomas iš pastato išeinančio srauto ištekėjimas.

Prietaisų, keičiančių įtekančio ir ištekančio oro angų skerspjūvio plotą, įrengimas yra efektyvi priemonė. Statant pastatą, atsižvelgiant į vyraujančių vėjų kryptį, gali būti daromas aiškus poveikis ir pastato vidaus aplinkos sąlygoms ir iš jo sklindantiems teršalams. Skirtingos koncentracijos ir greičio laukai atsiranda priklausomai nuo to, ar pastatas yra nukreiptas skersai, įstrižai ar išilgai oro srovių. Kai pastatas stovi išilgai oro srovių krypties, vėdinimo laipsnis, palyginti su atveju, kai pastatas stovi skersai oro srovės krypties, sumažėja apie 50 %. Tokiomis sąlygomis pastato viduje susidaro didžiausios kvapų ir cheminių junginių koncentracijos. Norint panaikinti tokį efektą, angos priekinėse sienose galima sustiprinti vėjo srautą. Esant šachtinei vėdinimo sistemai anga, einanti palei taršos šaltinį, leidžia pasiekti aukštesnį pralaidumo lygį. Pastato stogo ašis turi būti nukreipta į vėją, kad tuo metų laikotarpiu vyraujanti vėjų kryptis sukeltų geriausią galimą skersvėjo efektą. Jeigu vėdinimas neefektyvus, turi būti laikomos atviros durys, o tokia situacija lemia nekontroliuojamą užteršto oro pasklidimą nedideliame aukštyje.

Cheminės priemonės Nemalonių kvapų naikinamas cheminiais būdais. Dažniausiai cheminės medžiagos naudojamos

siekiant kontroliuoti vieną iš pagrindinių nemalonaus kvapo priežasčių – sieros vandenilį. Oksidatoriai (kalio permanganatas, vandenilio peroksidas, natrio hipochloritas), druskos (geležies chloridas, geležies sulfatas) ir jų junginiai naudojami siekiant sustabdyti kvapniųjų junginių susidarymą. Šios cheminės medžiagos naudojamos kontroliuojant kvapus nuotekų surinkimo ir valymo sistemose ir saugant bei apdorojant nuotekų dumblą.

Maskuojančiosios priemonės – jos naudojamos dažniausiai. Tai cheminės medžiagos, kurios nelikviduoja (nesuskaido) medžiagų, sukeliančių kvapus, bet didina uoslės slenksčio vertę. Jos veikia trumpą laikotarpį.

Kvapų užkardos. Kvapų užkarda – kvapų neutralizavimo sistema (2.4 pav.). Kvapų užkarda neleidžia kvapui sklisti, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų, sezono ir vėjo krypties, tam tikra kryptimi purškiant cheminį preparatą, kuris gali keisti diskomforto ribą ir surišti kvapus. Ši patikrinta technologija, taikoma JAV, Italijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje ir kitose Vakarų šalyse, užtikrina apsaugą – specialiais purkštukais purškiant aplinkai ir žmonėms nekenksmingus augalinės kilmės preparatus, naikinančius kvapą (pvz., nuotekų dumblo).

2.4 pav. Kvapų užkarda Vilniaus miesto nuotekų valykloje

46

Kvapų užkarda susidaro ore purškiant mikroskopinius vandens lašelius, kurių kiekviename yra daugybė agreguotų biologinio preparato dalelių. Ore pakibę mikroskopiniai lašeliai absorbuoja dvokiąsias daleles. Dažnai naudojami sintetiniai eteriniai aliejai, terpenai, glikoliai, etileno oksidas ir kt. cheminės medžiagos, galinčios pakeisti tik diskomforto ribą, bet nepašalinti blogų kvapų atsiradimo priežasčių. Nežinoma, kokie cheminiai junginiai susidaro dezodoravimo metu ir ar jie kenksmingi.

Rekomendacijos iš skystos fazės (nuotekų valyklose ir fermose) išsiskiriančių kvapų kontrolei

Kvapai nuotekų valyklose. Bjaurūs lokalizuoti kvapai dažnai atsiranda dėl prasto operatyvumo ir netvarkos nuotekų valyklose. Norint kontroliuoti nuotekų valyklų kvapus, reikia vengti tokių kvapų susidarymui reikalingų aplinkos sąlygų. Tokių sąlygų susidarymui išvengti išskiriami tokie punktai:

• ištirpusio deguonies reikiamo kiekio nuotekose palaikymas;

• visišką nuotekų susimaišymą užtikrinančio tekėjimo greičio palaikymas (apsaugoma nuo nuosėdų susidarymo);

• dumblo kaupimosi tankuose ir per ilgo dumblo brendimo vengimas;

• perkrovos recirkuliuojant ir išlyginant tėkmes vengimas;

• pastovaus kiekio organinių junginių biologiniams procesams palaikymas. Naudojant cheminius junginius galima kontroliuoti kvapus nuotakyno vamzdynuose,

siurblinėse bei nuotekų valyklose. Kvapai kontroliuojami užkertant kelią anaerobinėms sąlygoms bei kontroliuojant kvapiųjų medžiagų generaciją. Pagal savo veikimo pobūdį naudojamos cheminės medžiagos (2.1 lentelė) skirstomos į keturias grupes:

• medžiagos, oksiduojančios kvapiuosius komponentus į stabilesnes ir bekvapes formas;

• medžiagos, keliančios oksidacijos–redukcijos lygį, stabdantį cheminę sulfato redukciją į vandenilio sulfidą;

• baktericidinės medžiagos, kurios žudo ar nukenksmina anaerobines bakterijas, gaminančias nemalonaus kvapo komponentus;

• šarmai, kurie pakelia pH lygį, tokiu būdu palaikydami sulfidus jonizuotoje būklėje.

Bendrovėje „Vilniaus vandenys“ nemalonaus kvapo problema iškilo pradėjus kompostuoti nuotekų dumblą. 2008 m. šią problemą mėginta spręsti įdiegus kvapų sulaikymo technologiją. Dumblo iškrovimo ir kompostavimo aikštelės buvo apjuostos „kvapų užkarda“ (2.4 pav.), kuri buvo sudaryta purškiant mikroskopinius vandens lašelius. Juose esantis biologinis preparatas turėjo sugerti ore tvyrantį dvoką ir taip jį blokuoti. Tačiau sistema veikė netobulai – papūtus stipresniam vėjui kvapas vis vien pasiekdavo aplinkinius Karoliniškių ir Lazdynų rajonų gyventojus. Buvo atliekami įvairūs tyrimai, naudojant skirtingus cheminius preparatus, juos įterpiant tiesiogiai į dumblą. Tačiau norimas efektas nebuvo pasiektas. Sklindančio iš nuotekų valymo įrenginių nemalonaus kvapo problema (Karoliniškių ir Lazdynų rajonuose) turėjo išnykti naudojant 2010 m. viduryje pradėtus montuoti pūdytuvus (metatankus). Šiuose pūdytuvuose šildant ir maišant buvo pūdomas dumblas, išskirtas iš nutekamojo vandens. Šio proceso metu iš dumblo buvo surenkamos ir vėliau elektros generatoriuose naudojamos biodujos (Vilniaus vandenys 2011).

47

2.1 lentelė. Cheminės medžiagos, naudojamos kvapų kontrolei (skystoji fazė)

Cheminė medžiaga Veiksmingas prieš

Oksidantai Ozonas Vandenilio sulfidą (H2S) Vandenilio peroksidas

H2S ir gali būti deguonies šaltinis Chloras H2S ir kitus sieros darinius Natrio ir kalcio chloridai H2S ir kitus sieros darinius Kalio permanganatas H2S ir kitus sieros darinius Keliančios oksidacijos – redukcijos lygį

Deguonis

Aukštesnės temperatūros padidina anaerobinių bakterijų veikimą ir organinių junginių perėjimą iš skystosios fazės į dujinę

Nitratai

Vandenilio peroksidas

Chloras

Baktericidai Chloras

Sunaikina anaerobines bakterijas

Vandenilio peroksidas

Kalio permanganatas

Chloro dioksidas

Natrio chloridas

Deguonis

pH keitikliai Kalkės Užkerta kelią vandenilio sulfido degazacijai; esant labai aukštiems pH veikia kaip

baktericidinės medžiagos rinktuvo sienelių purvo dezinfekcijai Natrio hidroksidas

Kvapų kontrolės taikymas turi apimti visas nuotekų valymo stadijas, pradedant nuotekų

surinkimo sistemomis ir baigiant dumblo laikymo aikštelėmis. Kvapų kontrolė esant skystajai organinių junginių fazei yra rentabilesnė nei esant dujų fazei. Dažniausiai kvapų kontrolei, kai organiniai junginiai yra skystos fazės, naudojami šie cheminiai junginiai: geležies druskos, vandenilio peroksidas, chloras, kalio permanganatas, nitratai, ozonas.

Kalio permanganatą galima naudoti dumblo sausinimo procese. Efektyvus veikimas pastebimas esant labai aukštam dozavimo lygiui – 16:1.

Mikrobiologinės priemonės Naudojamos specialios natūralios mikrofloros – probiotikų – kompozicijos. Kompozicijos

sudarytos iš pieno rūgšties, fotosintezės bakterijų, mielių štamų ir kt. mikroorganizmų bei jų metabolizmo produktų. Šie probiotikai veikia kaip aerobai, fakultatyvūs anaerobai, naikinantys patogeninę mikroflorą, sierą redukuojančius mikroorganizmus (SRM), pelėsius bei jų metabolizmo produktus. Tiesiogiai probiotikais apdorojus biologiškai skaidžias atliekas vyksta keletas procesų ir ženkliai sumažėja amoniako išsiskyrimas.

Natūralus procesas

Apdorojus probiotikais

NO2 : NH3 NO2 : NH3 1 : 16 1 : 3

48

Kadangi amoniakas yra pagrindinis kvapus sudarančių medžiagų sklaidos komponentas ir uoslės slenksčio mažinimo komponentas, sumažinus amoniako išsiskyrimą pasiekiamas ženklus rezultatas. Probiotikais apdorojus nerūšiuotas atliekas, gauti tokie kvapų sumažėjimo rezultatai:

• Po 1 val. – 4 kartus;

• Po 48 val. – 14 kartų;

• Po 8 dienų – 24 kartus. Žemės ūkyje probiotikų kompozicijų panaudojimas mėšle ir srutose neleidžia atsirasti

patogeninei mikroflorai, SRM, sumažina amoniako išsiskyrimą, dėl to ženkliai sumažėja kvapai. Probiotikai naudojami gyvulininkystės ūkių patalpoms bei pakratams, taip pat saugykloms apdoroti, taip pat pilami į geriamą vandenį bei pašarus. Lietuvoje probiotikų kompozicijų mokslinius–taikomuosius tyrimus vykdo:

• Lietuvos veterinarijos akademijos Baisogalos gyvulininkystės institute,

• Lietuvos žemės ūkio universitete,

• VšĮ Aplinkos vadybos ir audito institute. Tyrimų rezultatai visiškai koreliuoja su Japonijos, JAV, Austrijos ir Lenkijos tyrimų

institucijose gautais rezultatais.

Kvapų izoliavimas. Pasaulyje taikoma įvairių alternatyvių kvapus dengiančių ar izoliuojančių sistemų variantų. Jie dažniausiai naudojami kartu su kvapų koncentraciją mažinančiomis priemonėmis, tokiomis kaip aktyvintos anglies ar biofiltrų panaudojimas. Galimos naudoti dengimo ar izoliavimo sistemos parinkimas priklauso nuo tokių veiksnių:

• vietos klimato;

• darbuotojų saugumo;

• konstrukcijos paprastumo;

• reikiamo personalo;

• estetinio vaizdo;

• efektyvumo;

• patvarumo;

• kainos. Kvapai fermose. Kvapo problema fermose yra labai aktuali. Auginant kiaules, 30 % kvapų

sklinda iš tvarto, 20 % – iš mėšlidės ir 50 % – iš laukuose skleidžiamo mėšlo. Kvapas taip pat gali išsiskirti, ruošiant pašarus, netinkamai laikant kritusius gyvulius ir pūvant organinėms medžiagoms.

Kontroliuojamieji teršalai, išsiskiriantys kiaulių fermose, pateikiami, 2.2 lentelėje.

Probiotikų kompozicijos kvapams šalinti sėkmingai panaudotos šiuose Lietuvos ūkio objektuose: • UAB „Šilutės vandenys“; • UAB „Mažeikių vandenys“; • UAB „Dzūkijos vandenys“; • UAB „Odos gaminiai“ ir Ko; • Griškabūdžio ŽŪB; • UAB „Vermikompostas“ bei kituose objektuose.

49

2.2 lentelė. Kontroliuojamieji teršalai, išsiskiriantys kiaulių fermose Cheminis junginys Kvapas Amoniakas, NH3 Aštrus, dirginantis

Trimetilaminas, (CH3)3N Puvėsių, žuvies Indolas, C8H7N Išmatų, šleikštus

Skatolas, C9H9N Išmatų, šleikštus

Metanas, CH4 Neturi kvapo Anglies monoksidas, CO Neturi kvapo

Sieros vandenilis, H2S Sugedusių kiaušinių

Nors kvapas susideda iš daugelio komponentų, tačiau svarbiausios mėšlo kvapo medžiagos – amoniakas (NH3) ir sieros vandenilis (H2S) (Prakupimaitė 2009; Predicala et al. 2008). Kvapą perneša, sugeria ir po to skleidžia kietosios dalelės (dulkės). Kvapas mažinamas specialiomis priemonėmis: dangomis, cheminiais reagentais, kurie neutralizuoja ir sugeria kvapą, biologiniais preparatais, įmaišomais į pašarus ir mėšlą.

Žmogus kvapą vertina subjektyviai ir labiau junta tada, kai mato ir kvapo šaltinį. Todėl patartina fermas ir nuolat tręšiamus laukus apsodinti medžiais ir krūmais. Jie ne tik užstoja kvapo šaltinį, bet ir veikia kaip filtras, sumažindami vėjo greitį ir kvapo pernešimą. Jeigu žemės ūkio subjekte auginant gyvulius techninėmis priemonėmis neįmanoma sumažinti kvapų, rekomenduojama mažinti auginamų galvijų skaičių.

Garavimas iš skystojo mėšlo saugyklos yra minimalus, kai uždengtas mėšlo paviršius. Tam tikslui taikomos laidžiosios ir nelaidžiosios dangos. Laidi danga pristabdo oro, vandens ir dujų judėjimą, bet visiškai jo nesulaiko.

Laidžiosios dangos tipai: • Natūrali pluta, susidaranti virš galvijų mėšlo, ypač jei tvartai šiek tiek kreikiami;

• Šiaudai: 10 cm šiaudų sluoksnis kvapą sumažina 60 %, 20 cm – 80 %, 30 cm – 85 %. Užpūsti ant paviršiaus šiaudai supūna per 6–8 mėn. Juos geriausia naudoti vasarą, kai kvapas išsiskiria intensyviausiai. Tačiau kai gruntinės mėšlo saugyklos plotas didesnis kaip 80 arų, vienodai užpūsti šiaudus sunku;

• Keramzitas (molio rutuliukai) kvapą sumažina 56–90 %. Nelaidžioji danga – tai tokia danga, kuri nepraleidžia kvapo, dujų ir vandens. Tai dažniausiai

įvairios plastikinės plėvelės, kurios pritvirtinamos prie rėmo, sumontuoto virš mėšlo paviršiaus, arba paklojamos mėšlo paviršiuje. Kvapas sumažėja 80 %, o danga tarnauja 10–15 metų, tačiau paklota mėšlo paviršiuje danga trukdo mėšlą išmaišyti ir išpumpuoti.

Denginiai ir kupolai (2.5–2.7 pav.) įrenginių viduje sulaiko išskirtas dujas. Šis kvapų izoliavimo metodas gali būti naudojamas įvairiais nuotekų valymo etapais. Dažnai susidaro itin ėsdinančios ir toksiškos kvapiųjų dujų, uždengtų denginiais, koncentracijos. Žemo profilio plokšti denginiai turėtų būti statomi stengiantis kuo labiau sumažinti laisvą vietą po denginiu. Minimalus laisvos vietos tūris sumažina cirkuliuojančio oro kiekį ir reikiamos įrangos galingumą. Visi elektriniai kontrolės prietaisai turėtų būti apsaugoti bei nesukelti sprogimo ir montuojami denginio išorėje. Denginiai turi būti gaminami iš nekoroduojančiųjų medžiagų. Plačiai naudojami tiek mažų, tiek didelių matmenų stiklo pluošto ir aliuminio denginiai. Tokie denginiai yra atsparūs korozijai ir gali atlikti savo funkciją mažiausiai 20 metų.

50

2.5 pav. Kvapus izoliuojantis kupolas

Pasirinktasis kvapų kontrolės metodas gali būti ne toks tinkamas, kaip tikėtasi. Yra nemažai nemalonių kvapų kontrolės metodų, kurie galėtų išspręsti problemą, tačiau sudėtingiausia – išsirinkti tinkamiausią, rentabiliausią ir optimalią kvapų kontrolės technologiją. Bet net ir geriausios technologijos ar brangiausios pasaulio kvapų kontrolės sistemos veiks tik tokiu atveju, kai kvapų šaltinis bus valdomas. Jeigu denginio ir vėdinimo sistema nepajėgi sustabdyti kvapų emisijų iš šaltinio, pinigai kvapams kontroliuoti bus iššvaistyti.

Esminės kvapų kontrolės sistemos, kurios dažnai pamirštamos ir nevertinamos, yra kvapų šaltinio denginiai bei vėdinimo sistemos. Pastarieji diktuoja tolesnę kvapų kontrolės eigą ir saugo nuo kvapų emisijų, kurias jau reikėtų mažinti kitais būdais.

Kai pirmasis kvapų kontrolės metodų lygis (cheminiai priedai, oro skiedimas ir kt.) nepasitvirtina, reikalingas antrasis etapas, kuris susideda iš:

• kvapų šaltinių paviršių dengimo įvairiais denginiais;

• kvapų transportavimo palaikant neigiamą slėgį po denginiu;

• kvapų valymo atitinkamais kontrolės metodais;

• pakankamai išvalyto oro su minimalia teršalų koncentracija išmetimo į aplinką.

2.6 pav. Plokščiasis kvapo kontrolės denginys

51

Plokštieji denginiai. Plokštieji denginiai iki minimumo sumažina erdvę tarp denginio ir vandens paviršiaus ir nereikalauja didelių ir sudėtingų denginį laikančių konstrukcijų. Be abejo, konstrukcijų sudėtingumas priklauso nuo denginio ploto. Be to, plokštieji denginiai gali būti mažiausias kainuojanti kvapų kontrolės priemonė. Pagrindinis tokių sistemų trūkumas – aptarnaujančio personalo priėjimo ribojimas. Dėl kasdienių apžiūrų denginiai turi būti nuimami ar patraukiami, nebent būtų sumontuotas apžiūros liukas. Šie denginiai dažniausiai pasirenkami ir naudojami tokiems kvapų šaltiniams, kurie nereikalauja dažno ir ilgo operatorių darbo prie jų. Arkiniai denginiai. Arkiniai denginiai daugiausia naudojami kanalams ar siauriems tankams ir nėra tinkami platiems atviriems paviršiams uždengti. Tokie denginiai yra pusapvalio skerspjūvio ir kiek daugiau pakilę nuo vandens paviršiaus. Atstumas tarp denginio viršaus ir vandens paviršiaus yra kintamas ir daugiausia priklauso nuo estetinio vaizdo. Kiti aspektai nėra tiek svarbūs. Tokio denginio šonuose yra apžiūros langai ir liukai, tad aptarnaujantis personalas gali neskubėdamas atlikti reikiamus darbus. Arkiniai denginiai kartais montuojami su slankiojančiomis sistemomis bet kuriame įrenginio gale tam, kad būtų užtikrintas greitas priėjimas prie kritinių talpos vietų. Kritinės vietos gali būti, pvz., įtekėjimo bei ištekėjimo iš sėsdintuvo vietos. Papildomai montuojami ir stiprūs šviestuvai, kurie leidžia dirbti ir dieną, ir naktį. Arkinis denginys kanalo tipo paviršiui uždengti pateiktas 2.7 pav.

2.7 pav. Arkinis denginys kanalo tipo paviršiui uždengti

Labai panašūs į anksčiau aptartuosius arkinius denginius yra nuožulnieji denginiai, atliekantys

tokias pačias funkcijas bei turintys tuos pačius privalumus ir trūkumus, kaip minėtieji. Šiuo atveju skiriasi tik jų išorinis vaizdas.

Denginiams naudojamos konstrukcinės medžiagos. Konstrukcinės medžiagos, kurios naudojamos denginiams, priklauso nuo pasirinkto denginio tipo ir aplinkos, kurioje jis tarnaus. Trys dažniausiai denginiams naudojamos medžiagos:

• betonas;

• aliuminis;

• stiklo pluoštas, armuotas plastiku. Turi būti pasirenkamos tokios medžiagos, kurios užtikrintų patvarumą, paprastą montavimą,

gerą išorinį vaizdą, atsparumą korozijai ir, žinoma, mažas išlaidas.

52

Išvados ir rekomendacijos 1. Galima išskirti šias kvapus mažinančias priemones: prevencines, technines, chemines ir mikrobiologines. 2. Maisto pramonėje rekomenduojamas kvapą skleidžiančių gyvūninės kilmės produktų laikymas žemoje temperatūroje ir šalutinių nereikalingų produktų deginimas gaunant iki 100 % energijos ir sprendžiant kvapo problemą. Sandėliuojant organines atliekas rekomenduojama atliekų bunkeryje sudaryti neigiamą slėgį, kad nemalonūs kvapai nepatektų į aplinką (Biokuro ir... 2008). Deginant įvairias atliekas rekomenduojama iš bunkerio ištrauktą orą nukreipti į katilą, kaip pirminį degimo orą. Kai norima išvengti kvapo, deginant atliekas, reikia palaikyti virš 850 oC temperatūrą, nes šioje temperatūroje suskyla didžioji dalis cheminių nemalonaus kvapo junginių. Nuotekų valykloje rekomenduojama laikytis technologinio proceso. Nuotekų dumblo saugojimo vietoje rekomenduojama naudoti kvapiuosius cheminius junginius, skaidančius probiotikus. Atliekų ar komposto atviroje saugojimo vietoje rekomenduojama naudoti denginius. 3. Techninių priemonių taikymo galimybės yra gana ribotos, kadangi jas galima įrengti tiktai uždarose sistemose – gyvulininkystės fermose ir kituose pastatuose, uždarose saugyklose, nuotekų valyklose ir pan. Šios priemonės yra efektyvios, tačiau gana brangios. Pramonėje ir žemės ūkyje rekomenduojama naudoti geriausius prieinamus gamybos būdus (GPGB). Kvapų šalinimui rekomenduojama naudoti biofiltracinį, adsorbcinį ir šlapiąjį oro valymo metodus. 4. Cheminės priemonės yra daugiau maskuojančios, nes cheminės medžiagos nelikviduoja (nesuskaido) kvapus sukeliančių medžiagų. Kvapų užkardos, kurioms naudojami sintetiniai eteriniai aliejai, terpenai, glikoliai, metileno oksidas ir kitos medžiagos, gali pakeisti tik diskomforto ribą, bet nepašalina blogų kvapų atsiradimo priežasčių, be to, nėra nustatyta, kokie junginiai susidaro dezodoravimo metu ir koks jų kenksmingumas. 5. Mikrobiologinės priemonės yra vienas veiksmingiausių kvapų šalinimo būdų. Tai specialios natūralios mikrofloros-probiotikų kompozicijos. Mikrobiologinėmis priemonėmis šalinamos esminės kvapų priežastys, kartu vykdant kenksmingų kvapų prevenciją. 6. Darbo vietoje lokaliam kvapų mažinimui rekomenduojama ozonuoti patalpas, nes ozonas naikina bakterijas, pelėsį ir šalina nemalonius kvapus.

53

3. KVAPŲ KONTROLĖ Lietuvoje kvapų kontrolės gyvenamosios aplinkos ore taisyklės (kvapų kontrolės taisyklės)

nustato kvapų kontrolės atlikimo pagrindus ir tvarką. Ribinės kvapų koncentracijos vertės nustatytos Lietuvos higienos normoje HN 121:2010 „Kvapo koncentracijos ribinė vertė gyvenamosios aplinkos ore“.

3.1. Asmenų prašymų, pareiškimų, skundų teikimas

Kvapų kontrolė atliekama gavus asmens (asmenų) prašymą, pareiškimą, skundą (toliau –

skundas), kuriame asmuo (asmenys) skundžiasi iš ūkinėje komercinėje veikloje naudojamų stacionariųjų taršos šaltinių skleidžiamais kvapais gyvenamosios aplinkos ore. Skundus nagrinėja Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VVSPT) pavaldi teritorinė visuomenės sveikatos priežiūros įstaiga (skundą nagrinėjanti institucija), kurios teritorijoje yra ūkinės komercinės veiklos vykdytojas, savo veikloje naudojantis stacionarius taršos šaltinius, skleidžiančius kvapus gyvenamosios aplinkos ore sveikatos apsaugos ministro patvirtinto Tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento nustatyta tvarka su kvapų kontrolės taisyklėse numatytais ypatumais.

Skundas nenagrinėjamas, jei skundą nagrinėjanti institucija nustato, kad buvo atliktas ūkinės komercinės veiklos sukelto kvapo koncentracijos modeliavimas, kuriuo apskaičiuota kvapo koncentracija neviršijo ribinės didžiausios leidžiamos kvapo koncentracijos vertės ir ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygos po kvapo koncentracijos modeliavimo nepakito.

Skunde pareiškėjas turi nurodyti šiuos duomenis:

• pareiškėjo vardą, pavardę, gyvenamosios vietos adresą ir kontaktinius duomenis;

• ūkinės komercinės veiklos, kurioje naudojami stacionarūs taršos šaltiniai skleidžia kvapą gyvenamosios aplinkos ore, vykdytojo pavadinimą, veiklos vykdymo adresą;

• kvapo pobūdį bei laiką, kada jaučiamas kvapas, kada jis intensyviausias, ir laiką, kada pareiškėjas siūlo atlikti kvapo kontrolę.

Skundą nagrinėjanti institucija, gavusi pareiškėjo skundą, neatitinkantį anksčiau nurodytų reikalavimų, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas raštu pasiūlo pareiškėjui pateikti trūkstamą informaciją ir nurodo, kad skundas bus nagrinėjamas tik gavus trūkstamą informaciją.

Sudarant komisiją dėl kvapų vertinimo į jos sudėtį siūloma įtraukti VVSPT, Aplinkos ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, rajono savivaldybės ir seniūnijos atstovus.

3.2. Kvapų kontrolės etapai

Kvapų kontrolę sudaro šie etapai: I etapas – kvapų kontrolės komisijos sudarymas ir galimo kvapo vietoje patikrinimas:

• Jei skundas atitinka nustatytus reikalavimus, skundą nagrinėjanti institucija ne vėliau kaip per 7 darbo dienas sudaro komisiją iš ne mažiau kaip 3 asmenų, į kurią įtraukia savo, leidimą (licenciją) atitinkamai ūkinei komercinei veiklai išdavusios institucijos bei savivaldybės, kurios teritorijoje yra ūkinės komercinės veiklos vykdytojas, administracijos atstovus.

54

• Komisija su pareiškėju suderintu laiku nuvyksta į pareiškėjo skunde nurodytą gyvenamąją aplinką ir ūkinės komercinės veiklos vykdymo vietą ir įvertina, ar pareiškėjo gyvenamosios aplinkos ore bei ūkinės komercinės veiklos vykdymo vietoje yra jaučiamas kvapas, ar šis kvapas gali būti siejamas su skunde nurodyta ūkine komercine veikla. Komisija, atlikusi galimo kvapo vietoje patikrą, pildo pažymą apie kvapą (3.1 pav.): kiekvienas komisijos narys pildo pažymos apie kvapą individualaus vertinimo lentelę (3.2 pav.), komisijos išvados formuluojamos pagal komisijos narių daugumos įvertinimus, o komisijos narių įverčiams pasiskirsčius po lygiai, lemia komisijos pirmininko įvertis.

• Jei pareiškėjas komisijai nesudaro galimybių įvertinti kvapo gyvenamosios aplinkos ore, komisija šį faktą užfiksuoja užpildžiusi laisvos formos pažymą, kurią ne vėliau kaip kitą darbo dieną perduoda skundą nagrinėjančiai institucijai. Skundą nagrinėjanti institucija, gavusi tokią komisijos pažymą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas raštu informuoja pareiškėją, kad jo skundas nebus nagrinėjamas.

• Galimo kvapo vietoje patikros metu komisijai nustačius, kad gyvenamosios aplinkos ore kvapas nėra jaučiamas arba jaučiamas kvapas negali būti siejamas su pareiškėjo skunde nurodyta ūkine komercine veikla, pažymos apie kvapą išvadose nurodoma, kad kvapas nėra jaučiamas arba negali būti siejamas su ūkine komercine veikla. Komisija turimą skundo medžiagą su užpildyta pažyma ne vėliau kaip kitą darbo dieną perduoda skundą nagrinėjančiai institucijai. Skundą nagrinėjanti institucija, gavusi tokią Komisijos pažymą, priima sprendimą skundą laikyti nepagrįstu ir apie tai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas raštu informuoja pareiškėją.

• Komisijai nustačius, kad gyvenamosios aplinkos ore jaučiamas kvapas gali būti siejamas su pareiškėjo skunde nurodyta ūkine komercine veikla, pažymos apie kvapą išvadose nurodoma, kad kvapas yra jaučiamas ir gali būti siejamas su ūkine komercine veikla.

II etapas – ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimas komisijai nustačius, kad gyvenamosios aplinkos ore jaučiamas kvapas gali būti siejamas su pareiškėjo skunde nurodyta ūkine komercine veikla.

Komisija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas įvertina (užpildydama laisvos formos pažymą) ar:

• pareiškėjo skunde nurodyti statiniai (patalpos), kuriuose vykdoma atitinkama ūkinė komercinė veikla, naudojama pagal paskirtį;

• statiniai (patalpos) atitinka nustatytus statinio saugos ir paskirties reikalavimus;

• nėra technologinio proceso pažeidimų;

• ūkinė komercinė veikla nepažeidžia atitinkamai ūkinei komercinei veiklai išdavusios institucijos leidime (licencijoje) nustatytų ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų.

Komisija, nustačiusi anksčiau nurodytus pažeidimus, skundą ir visą su juo susijusią medžiagą ne vėliau kaip kitą darbo dieną perduoda skundą nagrinėjančiai institucijai, kuri ne vėliau kaip per 3 darbo dienas apie nustatytus pažeidimus informuoja už atitinkamų reikalavimų laikymąsi atsakingą instituciją ir pareiškėją. Už atitinkamų reikalavimų laikymąsi atsakinga institucija toliau tiria skundą ir informuoja skundą nagrinėjančią instituciją ir pareiškėją apie priimtą sprendimą.

III etapas – cheminių medžiagų (teršalų), galinčių skleisti kvapą, vertinimas komisijai nenustačius anksčiau nurodytų pažeidimų, jei įmanoma identifikuoti ir nustatyti chemines medžiagas (teršalus), galinčias skleisti kvapą, komisija pažymoje (3.1 pav.) nurodo, kokioje aplinkoje (aplinkos oro ar patalpų oro) ir kokius cheminių medžiagų (teršalų), galinčių skleisti kvapą, tyrimus reikia atlikti.

55

3.1 pav. Pažymos apie kvapą blankas

3.2 pav. Pažymos apie kvapą individualaus vertinimo lentelės šablonas

56

Komisija skundą bei visą su juo susijusią medžiagą ne vėliau kaip kitą darbo dieną perduoda skundą nagrinėjančiai institucijai, kuri atlieka cheminių medžiagų (teršalų), galinčių skleisti kvapą, tyrimus siekiant įvertinti, ar nėra pažeistos Lietuvos higienos normos HN 35:2007 „Didžiausia leidžiama cheminių medžiagų (teršalų) koncentracija gyvenamosios aplinkos ore“, nuostatos arba ne vėliau kaip per 3 darbo dienas paveda už atitinkamų reikalavimų laikymąsi atsakingai institucijai organizuoti ir atlikti cheminių medžiagų (teršalų), galinčių skleisti kvapą, tyrimus siekiant įvertinti, ar nėra pažeistos leistinos ribinės aplinkos oro užterštumo vertės, nustatytos LR Aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. spalio 30 d. įsakyme Nr. 471/582 „Dėl Teršalų, kurių kiekis aplinkos ore ribojamas pagal Europos Sąjungos kriterijus, sąrašo ir Teršalų, kurių kiekis aplinkos ore ribojamas pagal nacionalinius kriterijus, sąrašo ir ribinių aplinkos oro užterštumo verčių patvirtinimo“.

Jei neįmanoma identifikuoti ir nustatyti cheminių medžiagų (teršalų), galinčių skleisti kvapą, komisija tai nurodo pažymoje (3.1 pav.) ir atlieka veiksmus, nurodytus IV etape.

Už atitinkamų reikalavimų laikymąsi atsakinga institucija, nustačiusi HN 35:2007 ir užterštumo ribinių verčių pažeidimus, informuoja skundą nagrinėjančią instituciją ir pareiškėją apie priimtą sprendimą. Nenustačiusi HN 35:2007 ir ribinių užterštumo verčių pažeidimų, skundą ir visą su juo susijusią medžiagą nedelsdama perduoda skundą nagrinėjančiai institucijai, kuri nedelsdama toliau organizuoja komisijos, nagrinėjusios konkretų skundą, darbą.

IV etapas – kvapo koncentracijos vertinimas, atliekamas jei neįmanoma identifikuoti ir nustatyti cheminių medžiagų (teršalų), galinčių skleisti kvapą arba nenustačiusi HN 35:2007 ir ribinių užterštumo verčių pažeidimų.

Komisija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dokumentų, nurodančių, kad neįmanoma identifikuoti ir nustatyti cheminių medžiagų (teršalų), galinčių skleisti kvapą, arba nenustačiusi HN 35:2007 ir ribinių užterštumo verčių pažeidimų, gavimo sudaro mėginių kvapo koncentracijos laboratoriniams tyrimams paėmimo programą, kurią (kartu su skundu ir su juo susijusią medžiagą) ne vėliau kaip kitą darbo dieną pateikia VVSPT. Mėginių kvapo koncentracijos laboratoriniams tyrimams paėmimo programoje turi būti nurodyta mėginių paėmimo vietos (adresai), taršos šaltiniai, taršos šaltinių duomenys, reikalingi kvapo koncentracijos modeliavimui, laikas, kurio metu jaučiamas didžiausias kvapo intensyvumas, kvapo pobūdis, gyventojų pasiūlymai, kada tikslingiausia atlikti kvapo mėginių paėmimą, kita tyrimų atlikimui reikšminga informacija.

VVSPT, gavusi iš komisijos mėginių kvapo koncentracijos laboratoriniams tyrimams paėmimo programą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas ją perduoda Nacionalinei visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijai arba kitai akredituotai kvapo koncentracijos laboratoriniams tyrimams paimti laboratorijai. Mėginiai kvapo koncentracijos laboratoriniams tyrimams paimami gyvenamosios aplinkos ore ir / ar ūkinės komercinės veiklos taršos šaltiniuose. Ūkinės komercinės veiklos taršos šaltiniuose mėginiai kvapo koncentracijos laboratoriniams tyrimams paimami:

• organizuotame taršos šaltinyje arba, jeigu organizuotame taršos šaltinyje mėginio kvapo koncentracijos laboratoriniams tyrimams paimti neįmanoma, intensyviausios taršos kvapais vietoje;

• neorganizuoto taršos šaltinio intensyviausios taršos kvapais vietoje. Mėginius kvapo koncentracijos laboratoriniams tyrimams paima ir į akredituotą laboratoriją

laboratoriniams tyrimams atlikti pristato Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija arba kita akredituota kvapo koncentracijos laboratoriniams tyrimams paimti laboratorija.

57

Kvapo koncentracijos laboratoriniai tyrimai ir mėginių kvapo koncentracijos laboratoriniams tyrimams paėmimas turi būti atliekamas Lietuvos standarte LST EN 13725: 2004+AC:2006 „Oro kokybė. Kvapo koncentracijos nustatymas dinamine olfaktometrija“ arba lygiaverčiame standarte numatytu metodu. Kvapo koncentracijos laboratorinius tyrimus pagal LST EN 13725:2004+AC:2006 arba lygiavertį standartą atlieka akredituota laboratorija.

VVSPT, gavusi iš laboratorijos kvapo koncentracijos taršos šaltinyje rezultatus, nedelsdama organizuoja kvapo modeliavimo atlikimą. Organizuodama kvapo modeliavimo atlikimą, jam atlikti būtinus duomenis VVSPT turi teisę nemokamai gauti iš kitų valstybės institucijų. Kvapo koncentracijos gyvenamosios aplinkos ore išmatuojamos ar apskaičiuojamos modeliavimo būdu pagal kvapo koncentracijos, nustatytos taršos šaltinyje, laboratorinių tyrimų rezultatus. Kvapo modeliavimas atliekamas pasirenkant kvapo sklaidos skaičiavimo modelį pagal Ūkinės veiklos poveikiui aplinkos orui vertinti teršalų sklaidos skaičiavimo modelių pasirinkimo rekomendacijas, patvirtintas Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. AV-200 (Žin., 2008, Nr. 143-5768). Kvapo modeliavimo duomenys galioja iki tol, kol nepasikeitė ūkinės komercinės veiklos sąlygos.

VVSPT, gavusi kvapo koncentracijos gyvenamosios aplinkos ore matavimo ar skaičiavimo modeliavimo būdu rezultatus, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo kvapo koncentracijos gyvenamosios aplinkos ore matavimo ar skaičiavimo modeliavimo būdu rezultatų gavimo dienos juos perduoda skundą nagrinėjančiai institucijai.

3.3. Komisijos sprendimų priėmimas

Skundą nagrinėjanti institucija, gavusi kvapo koncentracijos gyvenamosios aplinkos ore

matavimo ar skaičiavimo modeliavimo būdu rezultatus, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo kvapo koncentracijos gyvenamosios aplinkos ore matavimo ar skaičiavimo modeliavimo būdu rezultatų gavimo dienos priima atitinkamą sprendimą:

• skundą laikyti nepagrįstu, jei kvapo koncentracija gyvenamosios aplinkos ore neviršija 8 europinių kvapo vienetų (8 OUE/m3);

• skundą laikyti pagrįstu, jei kvapo koncentracija gyvenamosios aplinkos ore viršija 8 europinius kvapo vienetus (8 OUE/m3).

Skundą nagrinėjanti institucija, priėmusi sprendimą, apie tai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo atitinkamo sprendimo priėmimo dienos raštu informuoja pareiškėją.

Skundą nagrinėjanti institucija, priėmusi sprendimą – „skundą laikyti pagrįstu“, įpareigoja ūkinės komercinės veiklos vykdytoją per 30 kalendorinių dienų pateikti su leidimą (licenciją) ūkinei komercinei veiklai išdavusia institucija bei savivaldybės administracija suderintą kvapų skleidimo sumažinimo veiksmų planą, kuriame turi būti nurodytos kvapų skleidimą mažinančios priemonės, jų įvykdymo terminai.

3.4. Komisijos sprendimų įgyvendinimas

Ūkinės komercinės veiklos vykdytojas kvapų skleidimą mažinančias priemones turi įvykdyti

ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų, išskyrus jei pateikiami dokumentai, pagrindžiantys, kad kvapų skleidimą mažinančioms priemonėms įgyvendinti reikia didelių kapitalinių sąnaudų ir

58

ilgesnio laiko, nuo kvapų skleidimo sumažinimo veiksmų plano pateikimo skundą nagrinėjančiai institucijai dienos.

Įvykdęs kvapų skleidimo sumažinimo veiksmų plano priemones, ūkinės komercinės veiklos vykdytojas privalo pateikti skundą nagrinėjančiai institucijai kvapo koncentracijos laboratorinių tyrimų rezultatus, patvirtinančius kvapo koncentraciją gyvenamosios aplinkos ore po plane numatytų priemonių įdiegimo.

Ūkinės komercinės veiklos vykdytojui per 30 kalendorinių dienų, nepateikus suderinto kvapų skleidimo sumažinimo veiksmų plano, neįvykdžius plane numatytų priemonių, nepateikus kvapo koncentracijos laboratorinių tyrimų rezultatų arba pateikus kvapo koncentracijos ribines vertes, viršijančius laboratorinių tyrimų rezultatus, skundą nagrinėjanti institucija kreipiasi į licenciją (leidimą) ūkinei komercinei veiklai išdavusią instituciją dėl išduotos licencijos (leidimo) sustabdymo.

Išvados ir rekomendacijos

1. Siūloma tokia gyventojų skundų dėl kvapų tvarka:

• Skųstis nutaręs žmogus turi nurodyti, iš kur, kuriuo metu ir kaip dažnai sklinda jį trikdantys kvapai. Kvapų kontrolės komisijos uždavinys – patikrinti, ar yra jaučiamas kvapas skunde nurodytoje gyvenamosios aplinkos ore ir ar jis siejamas su nurodyto ūkinio subjekto veikla.

• Į komisijos sudėtį turi įeiti Visuomenės sveikatos centro, savivaldybės, Aplinkos apsaugos departamento (agentūros) atstovai, atskirais atvejais – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovas. 2. Tobulinant kvapų kontrolės mechanizmą, rekomenduojama trumpinti skundų nagrinėjimo, komisijos sudarymo ir skundų tikrinimo laiką. 3. HN 121:2010 penktame punkte nurodyta, kad: „Skundas nenagrinėjamas, jei skundą nagrinėjanti institucija nustato, kad buvo atliktas ūkinės komercinės veiklos sukelto kvapo koncentracijos modeliavimas, kuriuo apskaičiuota kvapo koncentracija neviršijo didžiausios leidžiamos kvapo koncentracijos ribinės vertės ir ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygos po kvapo koncentracijos modeliavimo nepakito“, tačiau, net ir esant modeliavimui, kurio duomenys nerodo kvapo sklaidos viršijimo, skundas turi būti nagrinėjamas tam, kad būtų įsitikinta, kad ūkio subjekto ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygos nepakito ir kvapo šaltinis su šiuo ūkio subjektu yra nesietinas. 4. Kvapų kontrolės gyvenamosios aplinkos ore taisyklėse nėra nurodyta ir apibrėžta, kurioje vietoje komisija turi vertinti kvapo intensyvumą ir pobūdį gyvenamojoje aplinkoje. Tam, kad būtų išvengta kitų šaltinių (ne nuo ūkio subjektų) įtakos kvapo įvertinimui, rekomenduojama komisijai pirmajame kvapų kontrolės etape juslinį kvapo vertinimą atlikti ne gyvenamosios patalpos viduje, bet gyvenamojoje aplinkoje.

59

4. KVAPŲ VERTINIMO METODAI 4.1. Natūriniai kvapų vertinimo metodai (kokybinis ir kiekybinis įvertis)

Kvapai ore tiriami jutiminiais, olfaktometrijos (kvapų stiprumo matavimo), cheminės analizės bei fizikiniais cheminiais (dujų chromatografija, spektroskopinė masės analizė) medžiagų, sukeliančių kvapus, tyrimo metodais (Zarra 2009). Tiriant mėginio kvapą cheminiais bei fizikiniais metodais ne visada įmanoma nustatyti jį sukeliančios cheminės medžiagos koncentracijos dydį (kai kurių kvapiųjų cheminių medžiagų kvapas užuodžiamas jam dar nepasiekus koncentracijų, kurias įmanoma nustatyti objektyviais tyrimo metodais). Neretai pasitaiko atvejų, kai pašalinis oro kvapas sukeliamas LOJ (lakiųjų organinių junginių) mišinio. Dėl to dar labiau apsunkinamas cheminių medžiagų, sukeliančių kvapus, identifikavimas bei kvapų šaltinių nustatymas (Baltrėnas ir Ščupakas 2007).

Svarbu įvertinti panašumą ar skirtumą tarp kvapo ir dujų koncentracijų. Kvapų intensyvumas matuojamas nosimi. Dujų koncentracija matuojama dujose. Ryšys tarp kvapo intensyvumo ir dujų koncentracijos skirtingoms dujoms yra skirtingas. Analizuojant dujas identifikuojamos dujinės medžiagos ir matuojamos jų koncentracijos. Matuojant kvapus taikant olfaktometrijos metodą analizuojamas mišinys, o tiriamasis dydis koreliuoja su kvapo intensyvumu, naudojant žmogaus uoslę. Silpna teigiama koreliacija stebima tarp dujų koncentracijos ir kvapo intensyvumo kai kurioms dujoms: amoniakui (NH3), sieros vandeniliui (H2S).

Didelis kvapo intensyvumas parodo didelę NH3 ir H2S koncentraciją, tačiau didelė dujų koncentracija nebūtinai parodo didelį kvapo intensyvumą. Cheminių junginių ir jų kvapų aptikimo ir nustatymo reikšmės pateiktos 4.1 lentelėje (Technical Guidance... 2002).

4.1 lentelė. Kai kurių cheminių junginių ir jų kvapų aptikimo ir nustatymo reikšmės

Cheminis junginys Pobūdis Amoniakas Aštrus, dirginantis Butil merkaptanas Skunko Chloras Aštrus, dusinantis Etanas Sugedusių kopūstų Vandenilio sulfidas Sugedusių kiaušinių Metil etil ketonas Saldus Metil izobutil ketonas Saldus Toluenas Gėlių, aitrus, naftalino, kamparo

Kvapų įvertinimo metodai apima natūrinius matavimus ir modeliavimo metodus. Kvapų

nustatymui naudojamų metodų palyginimas pateiktas 4.2 lentelėje. Kvapo mėginio cheminei sudėčiai, medžiagos koncentracijai dujiniame ar skystame mėginyje

nustatyti naudojami cheminiai bei fizikiniai-cheminiai analizės metodai, bet jie neapibrėžia tiriamojo kvapo kokybės, todėl būtina naudoti ir olfaktometrijos metodą. Atsiradus poreikiui standartizuoti kvapų matavimo metodus, kai kuriose šalyse buvo sukurti standartai, kurių pagrindas – kvapų matavimas naudojantis olfaktometrija.

Kai kurių specifinių dujų matavimui yra išrasta ir ištobulinta tik keletas įrenginių. Prie tokių dujų priskiriama vandenilio sulfidas ir kt. Daugelio organinių kvapiųjų junginių matavimui naudojamas dujų chromatografijos metodas, bet jis yra sudėtingas ir brangus.

60

4.2 lentelė. Kvapų nustatymui naudojamų metodų palyginimas (Technical Guidance... 2002)

Subjektyvūs pastebėjimai

Specifiniai cheminiai testai

GC-MS (dujų chromatografija

su masių detektoriumi)

Olfaktometrija Elektroninė

nosis

Taikymas Paprasta olfaktometrija – „uostymo testas“

Šaltinio analizei Šaltinio analizei ir aplinkai

Šaltinio analizei Šaltinio analizei ir

aplinkai Analizė Nemalonaus

kvapo nustatymas ar šaltinio

identifikavimas

Tik konkretiems junginiams

Tik organiniams junginiams

Visiškai reprezentatyvi

Visiškai reprezentatyvi,

bet turi būti parinkti

atitinkami jutikliai

Paėmimo metodika

Tyrimų metodika, reikalinga

atsikartojamumui pasiekti

Tiesioginis ėminių paėmimas

kolorimetriniais vamzdeliais arba

instrumentinis metodas. Netiesioginis – ėminių surinkimas ir

laboratorinė analizė

Įvairi technika, bet aplinkos orui reikalingas

sukoncentravimas

Ėminių ėmimo talpos

Tiesioginis paėmimas (bet

yra ribotas transportavimas)

Nustatymo riba

Paprastai gera, bet gali skirtis

priklausomai nuo aplinkos ir

tiriamųjų junginių

Priklauso nuo tyrimų, paprastai didesnė negu

0,1 ppm

1,5 ug/m3 50 skiedimų Netaikoma, bet aptinkami

skirtumai, o ne absoliuti

koncentracija Neapibrėž-

tumas Aukštas,

pagerinamas naudojant

standartizuotą metodiką

+/- 5 iki 20 % +/- 10 % +/- 40 % Nežinomas

Duomenų interpreta-

vimo lengvumas

Priimtinas, jei vadovaujamasi

metodika

Priklauso nuo technikos, pvz.

rezultatus lengviau interpretuoti naudojant

kolorimetrinius vamzdelius

Dažnai prastas Geras Geras

Santykinė vieneto

paėmimo kaina

Žema Svyruoja nuo žemos iki vidutinės

Vidutinė / aukšta Vidutinė / aukšta

Vidutinė / aukšta

Kokybiniai–jutiminiai tyrimai. Jutiminiai tyrimai – tai yra kvapų įvertinimas žmogaus nosimi. Norint visiškai charakterizuoti kvapus, reikia nustatyti kvapo koncentraciją, intensyvumą, savybes. Apibendrinus apžvelgtus kokybinius ir kiekybinius kvapų nustatymui naudojamus metodus, 4.1 paveiksle pateikti visiško kvapų įvertinimo metodai.

Kvapo koncentracija. Kvapo stiprumas yra apibrėžiamas kvapo mėginio praskiedimo bekvapiu oru kartų skaičiumi, kol pasiekiama kvapo aptikimo riba, t. y. tol, kol vertintojai kvapo nebejunta. Vienas iš metodų kvapui charakterizuoti yra kvapui priskirti slenkstinę vertę, kuriai esant pajaučiamas kvapas, o esant vos mažesnei koncentracijai, kvapas nebejuntamas.

Antras būdas kvapo stiprumui apibrėžti yra nustatyti slenkstinę kvapo koncentraciją arba efektyvų skiedimų skaičių taikant vertintojų grupės metodą. Šis skaičius apibrėžia skiedimų skaičių, kurio reikia, kad kvapas būtų juntamas pusei (50 %) vertintojų.

61

4.1 pav. Kvapo įvertinimo kokybiniai ir kiekybiniai tyrimai (American Society... 1995)

Antroji kvapiųjų medžiagų suvokimo dimensija, intensyvumas, remiasi suvoktu kvapo jutimo stiprumu. Intensyvumas didėja kaip koncentracijos funkcija.

Kvapo charakteristika. Kvapų charakteristika yra kvapų atskyrimas iš daugelio kvapų paletės. Yra trys apibūdinimo tipai: pagrindinis, toks kaip „saldu“, „aitru“, „aštru“ ir kt. Kitas – nuoroda į kvapo šaltinį – šeškas, dumblas, popieriaus fabrikas ir trečiasis – nuoroda į specifinę cheminę medžiagą, tokią kaip amoniakas, vandenilio sulfidas ar metilmerkaptanas. Galimybė atskirti kvapų charakteristikas yra naudinga, nustatant kvapo šaltinį, tiriant aplinkos orą ir nusiskundimus dėl nemalonaus kvapo. Hedoninio balo priklausomybė nuo kvapo intensyvumo pateikta 4.2 pav.

4.2 pav. Hedoninio balo priklausomybė nuo kvapo intensyvumo (Научно-исследовательский... 2010)

Tarp erzinančio kvapo pobūdžio ir jo charakteristikos egzistuoja tiesioginis ryšys. Pjuvenų kvapas esant 10 OUE/m3 kvapo koncentracijos lygiui mažiau erzina negu nuotekų valyklos kvapas. Tai galioja ir hedoniniam kvapo balui. Hedoninis balas – eksperimentiniu būdu nustatytas balas, apibūdinantis santykinį kvapo malonumą ar nemalonumą (kartais tas pats kvapas gali būti nemalonus vienam žmogui, bet priimtinas kitam).

Kvapiųjų dujų mėginys

Kokybiniai tyrimai

Kiekybiniai tyrimai

Kvapo koncentracija

Kvapo intensyvumas

Kvapo apibūdinimas

(savybės)

Hedoninis balas

Monitoringo įranga

GC/MS analizė

62

Iki 2011 m. sausio 1 d. HN 121:2008 vertinant kokybinį kvapo pobūdį buvo pateikta hedoninių balų skalė nuo -4 iki +4. Šiuo metu galiojančioje HN 121:2011 šios skalės nebėra, o pateiktos tik kvapo koncentracijos vertės OUE/m3, nes reglamentuojamas tik kvapo intensyvumas.

Kai kuriose ES šalyse (Jungtinė Karalystė, Vokietija ir kt.) dar taikomi hedoniniai kvapų balai (VDI 3882: 1997; Technical Guidance Note IP PC H4 2002).

Kvapo intensyvumas. Kvapo intensyvumas yra matuojamas naudojant etaloninę skalę. Naudojama intensyvumo matavimo skalė yra paremta n – butanoliu, kaip pamatine medžiaga. Skalė yra sudaryta iš daug n – butanolio ir oro skiedinių variantų. Kvapo intensyvumas yra apibrėžiamas uostant skalės mėginius ir nežinomos koncentracijos mėginį siekiant surasti atitikmenis. Naudojant šią skalę yra siekiama atsiriboti nuo kvapų charakteristikų skirtumų ir susikoncentruoti į kvapo intensyvumą.

Kiekybiniai tyrimai – analitiniai metodai Olfaktometrija Dinamine olfaktometrija nustatomas atskirų teršalų ar jų mišinių kvapo stiprumas (Baltrėnas

ir kt. 2008). Tyrimams atlikti gali būti naudojama uostymo kabina, į kurią oras tiekiamas ištisai arba porcijomis (4.3 pav.).

4.3 pav. Olfaktometrinio kvapiųjų medžiagų nustatymo principas (Baltrėnas ir kt. 2008)

Šio metodo detektorius yra žmogaus nosis. Užuodžiamumo riba yra tokia kvapiosios medžiagos koncentracija, kuri sukelia aiškų kvapo pojūtį. Kvapo vienetas – tai kvapiosios medžiagos santykinės koncentracijos matas neapibrėžto tūrio mėginyje. Juo laikomas kvapiosios

63

medžiagos mėginys su užuodžiamumo riba. Kvapo vienetų skaičius mėginyje yra prilyginamas praskiedimo laipsniui Z50, kai olfaktometrinio matavimo metu pasiekiama užuodžiamumo riba (Baltrėnas ir kt. 2008):

,50b

ob

L

LLZ

+= (4.1)

čia: Z50 – praskiedimo laipsnis, kai kvapų cheminį junginį dar užuodžia 50 % uostytojų; Lb – mėginio debitas; Lo – praskiedimui panaudoto švaraus oro debitas.

Olfaktometrijos metodas taikomas (Olfactometer construction 2011):

• kvapo koncentracijos matavimui odorantų mišiniuose;

• kvapo apibūdinimui. Metodo trūkumai:

• siekiant užtikrinti rezultatų pakartojamumą, turėtų būti analizei naudojama specializuota laboratorija;

• įvertinimas turėtų būti atliekamas pagal olfaktometrijai skirtą standartą. Šis standartas netaikomas mėginiams, kurių sudėtyje yra kvapiųjų lašelių;

• vertinimui reikia labai daug darbo ir todėl mėginių analizės kaina yra didelė;

• mėginiai mažai stabilūs (mažiau nei 30 valandų), o kai kurie mėginiai stabilūs dar trumpiau;

• nustatymo paklaida gali siekti iki ±40 %;

• testavimas atliekamas naudojant n-butanolį. Jeigu dujų mėginį olfaktometre reikia skiesti 1000 kartų, tai atitinka 1000 kvapo vienetų.

Stacionariajame oro taršos šaltinyje reikia išmatuoti oro srautą ir kvapo koncentraciją ortakyje (kamine). Olfaktometrinės analizės tikslumas mažėja didėjant kvapo koncentracijai, tačiau nustatytoji kvapo koncentracija leidžia įvertinti emisijų mastą.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad gaunami skirtingi rezultatai olfaktometru matuojant kvapo koncentraciją laboratorijoje ir atvirame ore. Dėl foninio kvapo (automobilių emisijos, šviežiai nupjautos žolė, kaimynystėje gaminamo maisto ir kt.) žmogus negeba nustatyti 1 OUE/m3 kvapo koncentracijos, kuri lengvai nustatoma olfaktometru laboratorijoje. Matuojant kvapų koncentraciją tiesiogiai aplinkos ore, matavimui reikia skirti ne daugiau kaip 5 min., nes matuotojų uoslė adaptuojasi prie kvapo (Technical Guidance... 2002).

Apibendrinant galima konstatuoti, kad kvapų koncentraciją galima įvertinti keliais būdais: 1. Išmatuoti kvapo mėginio koncentraciją olfaktometru (OUE/m3); 2. Išmatuoti pavienio cheminio junginio koncentraciją ore (mg/m3) ir perskaičiuoti į kvapo

koncentraciją, žinant kvapo slenksčio vertę. Dujų mišinio kvapo koncentracija gali būti įvertintas pagal formulę:

D = Ca / Ta , (4.2) čia: D – Dujų mišinio kvapo koncentracija (kvapo vienetai), OUE/m3; Ca – dujinės medžiagos (a) koncentracija, mg/m3; Ta dujinės medžiagos (a) kvapo slenksčio vertė mg/m3 Tačiau gali būti sutinkami dideli kvapo koncentracijos nustatymo neapibrėžtumai susiję su medžiagos kvapo slenksčio ir koncentracijos nustatymo patikimumu (Technical Guidance... 2002).

64

Kvapus galima sumodeliuoti pagal įvairių šalių nustatytus kvapų (cheminių medžiagų) emisijų faktorius ar cheminės medžiagos sumodeliuotą koncentraciją padalinus iš cheminės medžiagos kvapo slenksčio vertės. Taip pat galimas kelių cheminių medžiagų skleidžiamo kvapo suminės emisijos įvertinimas (pagal įvairių šalių nustatytus cheminių medžiagų emisijų faktorius) ir kvapo koncentracijos sumodeliavimas. Informacija apie kvapų (cheminių medžiagų) emisijų faktorius detaliau pateikta 1.2 skyriaus 9–10 psl.

4.2. Kvapų vertinimo prietaisai

Elektroninė nosis. Vienas iš populiarėjančių kvapams nustatyti naudojamų prietaisų yra

elektroninė nosis (angl. electronic nose), kurią galima panaudoti kvapų monitoringui (stebėsenai). Šiuo atveju galima nuolat matuoti kvapus iš kiekvieno svarbaus oro taršos šaltinio (pvz., nuotekų valymo įrenginių ar komposto gamybos bei deginimo įrenginių). Elektroninė nosis yra panaši į žmogaus nosį, kuri reaguoja į daugelio odorantų (turinčių kvapą) išskiriamas iš taršos šaltinio molekules. Gauta informacija paverčiama kvapo vienetais (OUE/m3). 2009 m. Prancūzijoje Cap Ecologia pirmoji panaudojo daugelio vietų kvapų monitoringui ir valdymui skirtą sistemą Europoje.

Sujungus gautus iš meteorologinės stoties (tiekiamos su OdoWatch sistema) meteorologinius duomenis su siunčiamais elektroninės nosies, sistema modeliuoja kvapų sklaidą atmosferoje ir pateikia kvapų pliūpsnius žemėlapyje. Operatoriai gali stebėti kvapų pliūpsnius realiu laiku. Gaminant elektroninę nosį naudojamos nanotechnologijos. Dažnai kaip cheminiai jutikliai elektroninėje nosyje naudojami metalai, metalų oksidai, polimerai. Elektroninė nosis pateikta 4.4 paveiksle.

4.4 pav. Elektroninė nosis

Šios medžiagos pasižymi dideliu jautriu ir selektyvumu, greitu atsaku ir gali veikti kambario temperatūroje. Elektroninėje nosyje naudojami jutikliai turėtų skirtis savo pagrindiniais parametrais (jautrumu, selektyvumu). Jų skaičius gali siekti nuo 4 iki 30 ir daugiau, priklausomai nuo paskirties ir techninių signalų apdorojimo pajėgumų. Sistemos veikimo principas remiasi cheminių jutiklių rinkinio elektrinio laidumo matavimu jiems sąveikaujant su lakiųjų junginių garais. Adsorbavus tiriamųjų junginių molekules, padidėja elektrinis jutiklių laidis. Kiekvienas jutiklis tam tikroms

65

dujoms nėra griežtai selektyvus. Tačiau kiekvieno jutiklio atsakas į įvairias dujas turi būti individualus. Matematiškai apdorojus jutiklių rinkinio duomenis gaunama informacija apie kvapą.

Tiriamieji junginiai atpažįstami ,,apmokius prietaisą“ t. y. perleidus per prietaisą dujas, turinčias individualaus cheminio junginio garų, ir užrašius gautą atsaką. Per prietaisą iš eilės perleidus skirtingus cheminius junginius, formuojama atsakų biblioteka, kuri saugoma prietaiso atmintyje. Individualus cheminis junginys atpažįstamas sulyginus analizuojamųjų dujų atsaką su konkrečių cheminių junginių atsakais, saugomais atsakų bibliotekoje. Tuo atveju, kai randamas panašus atsakas arba atsakų kombinacija, prietaisas pateikia informaciją apie tam tikro junginio buvimą tiriamosiose dujose. Elektroninė nosis gali būti plačiai taikoma – sprogiems, toksiškiems cheminiams junginiams, narkotikams nustatyti, maisto produktų šviežumui įvertinti, ligų – diabeto, vėžio, kepenų cirozei identifikuoti ir kt. atvejais.

Dujų chromatografija atliekama įrenginiu, kuris iš dujų išskiria organinių ir neorganinių medžiagų kiekius, dažnai tai būna dalių iš milijono lygmens (ppm) koncentracijų lygmenys. Identifikuotų medžiagų koncentracijoms (kiekiams), kurios dažnai būna mažesnės nei ppm, mėginyje nustatyti dažniausiai naudojamas masės spektrometrijos metodas (Unsolved Mysteries... 2010). Toks jungtinis tyrimas vadinamas GC – MS (dujų chromatografija – masės spektrometrija) analize. Tačiau šiuo metodu nustatyti ir tirti kvapus gali būti labai sudėtinga ar net neįmanoma, nes daugelio kvapiųjų junginių slenkstinės koncentracijos yra mažesnės nei GC – MS metode naudojamų įrenginių aptikimo slenksčiai.

GC metodu atskirtų kvapiųjų komponentų porcijos gali būti nukreiptos į uostymo angą, o specialistas priskiria GC metodu identifikuotiems kvapams numerius ir iš jų sudaro kreivę – grafiką, vadinamą kvapų kreive (angl. odourgram), kuri padeda identifikuoti specifinius kvapo komponentus ir leidžia palyginti tų pačių komponentų lygius skirtinguose mėginiuose.

Dujų chromatografas – masės spektrometras (GC – MS) yra sudarytas iš dviejų dalių (4.5 pav.). Dujų chromatografijos metodu iš cheminių junginių mišinio išskiriami gryni cheminiai junginiai, o masės spektrometras juos identifikuoja ir nustato jų kiekius. Dujų chromatografas išskiria cheminius junginius pagal jų lakumą ir kt. Mažos molekulės juda greičiau, negu didesnės. Masės spektrometras identifikuoja cheminius junginius pagal jų struktūrą.

4.5 pav. Dujų chromatografas – masės spektrometras

66

Dujų chromatografe yra mėginių įleidimo angos ir termostatas, kuriame yra dujų chromatografijoje naudojama kolonėlė. Mėginių įleidimo anga yra kaitinama iki 300 °C temperatūros, kad cheminiai junginiai virstų dujomis. Į dujų chromatografą įdėtas mėginys yra gabenamas per įrenginio sudedamąsias dalis inertinėmis dujomis, dažniausiai heliu. Iš įleidimo angos dujos keliauja į termostatą, kuriame yra chromatografinė kolonėlė. Termostate palaikoma temperatūra nuo 40 °C iki 320 °C. Kolonėlė – tai apie 30 m ilgio plonas vamzdelis, iš vidaus padengtas polimerinėmis medžiagomis. Juo lakesnieji cheminiai junginiai juda greičiau, negu tie, kurie yra ne tokie lakūs.

Masės spektrometras susideda iš jonų šaltinio, filtro ir detektoriaus. Iš dujų chromatografo atkeliavę cheminiai junginiai jonų šaltinyje yra paveikiami elektronais, kurie molekules suskaido į teigiamo krūvio jonus. GC – MS schema pateikta 4.6 paveiksle.

4.6 pav. GC – MS schema

Tai yra būtina, kad cheminiai junginiai praeitų pro filtrą. Filtre jonai patenka į

elektromagnetinį lauką, kuris juos filtruoja pagal masę. Tyrėjas nusprendžia, kokio masės diapazono jonai turėtų praeiti pro filtrą. Filtras pagal masės diapazoną nenutrūkstamai nuolat nuskaito iš jonų šaltinio atėjusias jonų porcijas. Paskutiniajame etape detektorius skaičiuoja, kiek tam tikros masės jonų praėjo pro filtrą ir tą skaičių siunčia į kompiuterį. Kompiuteryje yra sukuriamas masės spektras.

Olfaktometras. Olfaktometras yra oro maišymo ir skiedimo įrenginys, skirtas kvapiųjų oro mėginių slenkstinių verčių nustatymui. Jis sumaišo kvapniuosius oro mėginius su švariu oru tiksliai parinktais skiedimo santykiais ir pateikia sumaišytą orą uostytojui. Kiekvienam uostytojui pateikiamas atskiestas mėginio oras bei švarus oras per uostymo kaukę ir tada uostytojas vertina kvapą. Olfaktometras turi atitikti tarptautiniuose standartuose keliamus konstrukcijos medžiagoms ir darbinėms charakteristikoms reikalavimus. Oro tiekimo linijinis greitis siekia apie 0,25 m/s esant 20 l/min. tūriniam greičiui. Mėginio uostytojui tiekimo laikas reguliuojamas nuo 1 iki 60 sekundžių. Reikiamas analizei mėginio tūris – 5 litrai, kai yra 10 uostytojų, pasirinkus 3 sekundžių uostymo laiką ir 20 l/min srautą. Į prietaisą tiekiamas išdžiovintas ir anglies filtrais išvalytas oras. Duomenys apdorojami rankiniu būdu arba atliekant kompiuterinius skaičiavimus. Prietaise gali būti naudojama programinė įranga, skirta automatiniam duomenų surinkimui, rezultatų apskaičiavimui ir duomenų bazės kūrimui. 4.7 pav. pateikiamas dinaminis olfaktometras.

67

4.7 pav. Dinaminis olfaktometras ,,AC’SCENT® International“

Olfaktometras turi atitikti standartą EN 13725:2003 – Oro kokybė – Kvapo koncentracijos nustatymas naudojant dinaminės olfaktometrijos metodus (Europos Sąjunga). Olfaktometrijos standartas leidžia naudotis dviem analizės metodais:

• Priverstinio pasirinkimo (angl.: Forced-Choice Method);

• Taip / Ne (angl.: Yes / No). Mėginių ėmimas. Dujų mėginiai kvapams nustatyti gali būti imami:

• nuo paviršiaus;

• aplinkos ir gyvenamosios aplinkos ore;

• vėdinimo sistemoje/ortakyje. Tiesioginis kvapą turinčių cheminių junginių koncentracijos matavimas vietoje kvapų

koncentracijos matavimo yra ribotai taikomas, išskyrus atvejus, kai gerai žinomas vienas cheminis junginys, turintis stiprų kvapą, pvz., sieros vandenilis (Environmental Terminology... 2011).

Dujų mėginių ėmimas nuo paviršiaus Paviršiniai kvapo šaltiniai skirstomi į pasyviuosius ir aktyviuosius. Aktyvieji yra tie

paviršiniai šaltiniai, kuriuose dujų srautas sukeliamas mechaniškai. Kvapų mėginių ėmimas iš aktyviojo paviršinio šaltinio pateiktas 4.8 paveiksle.

a)

b)

4.8 pav. Kvapų mėginių ėmimas iš aktyvaus paviršinio šaltinio: a) diagrama, b) nuotrauka

68

Aktyvieji kvapo šaltiniai yra nuotekų valymo kameros, biofiltrai. Šiuo atveju naudojamas

gaubtas su įmontuotu vamzdžiu dujų mėginiams paimti. Gaubtas dedamas 20–30 min. iki dujų mėginių ėmimo siekiant pašalinti nuo paviršiaus orą. Dažniausiai šie gaubtai surenka dujų mėginį iš 1 m2 paviršiaus ploto. Gaubto vamzdžio skersmuo pagal Vokietijos standartą VDI 3880 turi būti 0,14–0,2 m, o jo ilgis turi būti bent 10 kartų didesnis už skersmenį. Dujų mėginys imamas 1 m atstumu nuo vamzdžio paviršiaus. Vėjo greitis virš šaltinio turi būti įvertintas.

Pasyvieji kvapo šaltiniai yra komunalinių atliekų sąvartynas, nuotekų rezervuarai, komposto kaupai ir t. t. Kvapų mėginių ėmimas iš pasyviojo paviršinio šaltinio pateiktas 4.9 paveiksle.

a) b)

4.9 pav. Kvapų mėginių ėmimas iš pasyviojo paviršinio šaltinio: a) diagrama, b) nuotrauka

Imant oro mėginius pasyviuoju būdu svarbu pašalinti vėjo įtaką, kad slėgis dangos viduje ir

išorėje būtų vienodas. Oro mėginių ėmimui naudojamas tunelio formos įrenginys su įmontuotu siurbliu. Oro ėminius reikia imti 0,2–0,3 m/s greičiu, o aukštis virš dangos paviršiaus neturi viršyti 0,2 m. Matavimo taškų skaičius priklauso nuo paviršiaus homogeniškumo ir teritorijos dydžio (ploto). Esant homogeniškam paviršiui pagal Vokietijos standartą VDI 3880, 100 m2 plotui tenka bent 3 matavimo taškai, o 1000 m2 plotui – atitinkamai 5 matavimo taškai. Dujų mėginiai imami tik dujų srautui 5 kartus pasikeitus po gaubtu. Kai paviršius yra heterogeniškas, matavimo taškų skaičius gali būti didesnis ir nustatomas pagal sub-homogeniškų vietų, kuriose imami dujų mėginiai, skaičių.

Dujų mėginių ėmimas aplinkos ir gyvenamosios aplinkos ore Mėginių ėmimas

Užteršto oro arba išmetamųjų dujų mėginiai olfaktometrinei analizei imami į mažo laidumo talpas, pasižyminčias maža dujinių teršalų adsorbcija. Mėginių talpoms gaminti tinka šios medžiagos:

• tetrafluoretilenheksafluorpropileno kopolimeras (FEP);

• polivinilfluoridas (PVF);

• polietilentereftalatas (PET).

69

Dažniausiai kvapų tyrimams naudojami Tedlar maišai. Medžiagų tinkamumas patikrinamas įvertinus, ar jos yra bekvapės ir ar jose galima išlaikyti minimaliai nepakitusį kvapiųjų junginių mišinį nustatytą laiką – 30 val.

Olfaktometrijai naudojamos medžiagos turi pasižymėti šiomis savybėmis:

• turi būti bekvapės: medžiagos neturi suteikti kvapo mėginiui;

• turi būti parinktos taip, kad būtų sumažinta iki minimumo fizikinė ir cheminė mėginio komponentų ir mėginio paėmimo medžiagų sąveika;

• turi būti mažai pralaidžios dujoms, kad būtų sumažinti iki minimumo mėginio nuostoliai dėl difuzijos;

• jų paviršius turi būti lygus. Mėginių paėmimo metodai pritaikomi kiekvienai konkrečiai situacijai atskirai. Aplinkos oro

mėginiai (mažai kintantys laiko atžvilgiu) gali būti imami „tiesioginio siurbimo metodu“, tačiau visi siurbimo metu naudojami elementai turi būti bekvapiai ir neutralūs.

Lakiųjų dujinių teršalų ėmimui gali būti naudojamas „plaučių principu“ pagrįstas metodas. Jeigu tiriamosios dujos yra karštos, drėgnos arba turi dulkių, mėginio analizės rezultatams reikia stengtis sumažinti šių veiksnių poveikį. Imant mėginius „plaučių principu“ pagrįstu metodu, naudojami skirtingos konstrukcijos prietaisai (indai), kurie skiriasi savo dydžiu ir struktūra. Specializuoti indai yra tvirti (kieti), į vidų įdedama tuščia talpa (mėginiui paimti), sujungta su zondu. Mėginių ėmimo įranga pateikta 4.10 paveiksle.

4.10 pav. Mėginių ėmimo įranga

Vidinis zondo paviršius, talpa ir sujungimo laidai turi būti kruopščiai kondicionuojami. Talpa

kondicionuojama užpildžius ją mėginiu mažiausiai vieną kartą ir vėl ištuštinus arba plaunant ją mėginio srove reikiamą laiką (priklausomai nuo talpos dydžio). Jeigu imant mėginį būtinas dinaminis praskiedimas, talpa kondicionuojama ją vieną kartą užpildžius praskiestu mėginiu.

Mėginys yra tinkamas tik tokiu atveju, kai jo sudėtis nesikeičia (t. y. nevyksta ant indelio sienelių adsorbcija), kol jis yra transportuojamas į olfaktometrinę laboratoriją. Norint išvengti adsorbcijos proceso ant indelio sienelių ir cheminių dujinio teršalo reakcijų bei kondensacijos, galima mėginio ėmimo metu naudoti „įvadinį (pirminį) mėginio skiedimą“. Tai galima atlikti

70

„plaučių principu“ veikiančiais įrenginiais, jeigu pakanka ne daugiau kaip trijų pirminių praskiedimų (į mėginio talpą imamas žinomas kiekis švaraus oro, atliekamas statinis pirminis praskiedimas). Jeigu mėginiui paimti reikalingi keli pirminiai (įvadiniai) praskiedimai, rekomenduojama naudoti zondus, leidžiančius atlikti pirminį dinaminį praskiedimą.

Standartinė įranga, kuri remiasi mėginio paėmimu „plaučių principu“, gali būti pritaikyta pirminiam dinaminiam praskiedimui. Kartu su dujiniu mėginiu (iš zondo) į talpą įsiurbiamas azoto arba švaraus oro srautas. Priklausomai nuo situacijos, tai gali būti švarus oras arba švarios dujos, atvežtos polietilenėje talpoje, kuri pripildyta oro arba azoto.

Pirminis dujinio mėginio praskiedimas mėginio ėmimo metu, kaip ir olfaktometras, turi atitikti europinio kvapų standarto reikalavimus. Mėginiai olfaktometrinei analizei imami iš išmetamųjų dujų srauto iš „uždengto“ ventiliuojamojo šaltinio (pvz., biofiltro) arba iš oro, arba azoto srauto, kuriais prapučiamas „uždengto“ neventiliuojamo šaltinio fragmentas.

Mėginiams imti naudojamas „plaučių principas“, kai mėginio talpa įdedama į kietą konteinerį, vakuuminiu siurbliu iš konteinerio pašalinus orą, ir dėl sumažinto slėgio konteineryje talpa prisipildo mėginio tūrio, lygio pašalintajam iš konteinerio. Mėginiai analizuojami kaip galima greičiau juos paėmus. Laiko tarpas tarp mėginio paėmimo ir matavimo – ne ilgesnis kaip 30 val. Laikui bėgant didėja procesų, galinčių sugadinti kvapiųjų junginių mėginius – tai gali būti adsorbcijos, difuzijos, cheminių pokyčių įtaka.

Iki šiol atlikti tyrimai rodo, kad po 24–30 val. kai kurių cheminių junginių nuostoliai gali būti reikšmingi. Mėginiai yra pervežami ir laikomi esant žemesnei kaip 25 °C temperatūrai. Siekiant išvengti kondensacijos, parenkama temperatūra virš mėginių rasos taško. Siekiant sumažinti iki minimumo fotochemines reakcijas ir difuziją, mėginiai dengiami, kad jų neveiktų tiesioginiai saulės spinduliai ar stipri dienos šviesa. Pervežant mėginių talpos supakuojamos į kietus konteinerius.

Prieš pradedant naudoti naujas talpų medžiagas (ar naujas talpų medžiagų partijas), nustatomos foninės jų kvapo koncentracijos. Prieš naudojimą patikrinamas talpų sandarumas. Kartais naujos partijos kokybė gali labai skirtis nuo ankstesniųjų partijų, todėl kiekviena partija įvertinama kaip nauja medžiaga.

Foninės talpų medžiagos kvapo koncentracijos nustatomos, pripildžius mažiausiai 3 iš tikrinamos medžiagos padarytas talpas neutraliųjų dujų ir palaikius 30 val. Po to, norint nustatyti kvapo koncentraciją, atliekamas kiekvienos talpos kvapo matavimas. Talpos medžiaga laikoma bekvape, jeigu visų tikrinamųjų maišų kvapo slenkstis negali būti išmatuotas arba didžiausia nustatyta šių maišų kvapo koncentracija yra mažiausiai faktoriumi Fs mažesnė nei mėginių, kurie bus laikomi maišuose.

Oro mėginių ėmimui tinka vakuuminė kamera, veikianti „plaučių principu“. Iš kameros specialiu sumontuotu joje siurbliu ištraukiamas oras, sudarant vakuumą kameroje. Kameros viduje įdėta mėginių talpa dėl kameroje susidariusio vakuumo ima pildytis aplinkos, kurioje dirbama, oru. Ėminių ėmimą sudaro: paruošimas, talpos kondicionavimas, talpos tuštinimas, mėginio ėmimo linijos pripildymas, mėginio paėmimas. Vakuuminė oro mėginių ėmimo kamera pavaizduota 4.11 paveiksle.

71

4.11 pav. Vakuuminė oro mėginių ėmimo kamera „VAC’SCENT“

Lauko olfaktometrija

Aplinkos kvapams ore nustatyti gali būti naudojamas lauko olfaktometras (Olfaktometr terenowy Nasal Ranger). Jis – tarsi dujokaukė su aktyvuotosios anglies filtru, kurioje žinoma oro dalis gali apeiti filtrus. Įrenginyje esantis vožtuvas leidžia pasirinkti oro srauto vertę ir palyginti švaraus oro srautą su nešvaraus oro srautu. Prietaise turi būti įmontuotas įkvepiamojo oro srauto greičio jutiklis, kuris informuoja apie pasiekiamąjį rekomenduojamąjį 16–20 l/min lygį. Kvapų vertintojas pamažu didina filtrus, apeinančius oro srauto kiekius, kol kvapas jį pasieks (pagal standarte PN-EN 13725:2007 nurodytą pirmąjį praskiedimą ZTAIP. Pažymėtoji vertė Všvarus/Vnešvarus = D/T (Dilution-to-Threshold Ratios – skiedimo iki slenksčio rodiklis) atitinka – po perskaičiavimo –PN-EN 13725:2007 vertės apibrėžimui ZITE (individualus skiedimo laipsnio vertinimas iki juntamumo ribos):

ZITE = (ZTAIP · ZNE)0,5, (4.3)

Reikia prisiminti, kad D/T – tai santykis švaraus oro srauto su nešvaraus oro srautu, o ne skiedimo laipsnis, išreikštas kaip dviejų srautų sumos santykis su užterštojo oro srautu. Kvapų koncentracijos vertė [OUE/m3] yra komandos surinktų atskirų individualių įvertinimų ZITE, geometrinis vidurkis (Olfaktometr terenowy Nasal Ranger). Lauko olfaktometrai plačiai naudojami JAV ir Europoje (Ispanija, Prancūzija, Lenkija). Lauko olfaktometras pateikiamas 4.12 paveiksle.

72

4.12 pav. Lauko olfaktometras ,,Nasal Ranger Field Olfactometer“ (Nasal Ranger 2011; The Nasal 2011)

Lauko olfaktometro veikimo principas pateikiamas 4.13 pav.

4.13 pav. Lauko olfaktometro veikimo principas (Nasal Ranger… 2011)

Mėginių ėmimas iš vėdinimo sistemos / ortakio

Dujų mėginių ėmimą galima atlikti iš vėdinimo sistemos arba ortakio. Paprastai ta atliekama šiais atvejais:

• norint identifikuoti oro taršos kvapais šaltinį;

• norint apskaičiuoti kvapų sklaidą aplinkos ore taikant modeliavimo programą. Mėginių ėmimas iš biofiltro pateiktas 4.14 pav.

73

4.14 pav. Mėginių ėmimas iš biofiltro

Prieš imant dujų mėginius reikia išmatuoti dujų srauto greitį vėdinimo sistemoje (ortakyje).

Esant didelei kvapų koncentracijai gali tekti stipriai praskiesti dujų mėginį. Imant kvapo mėginius stacionariuosiuose oro taršos šaltiniuose reikia įvertinti:

• ortakio diametrą, m;

• šaltinio aukštį, m;

• oro srauto greitį, m/s;

• šaltinio temperatūrą, oC. Šių parametrų ir kvapo mėginių matavimams parenkama vieta tiesioje ortakio atkarpoje su

nusistovėjusiu dujų srautu. Ortakio atkarpoje per 5–6 D (ortakio skersmuo) iki matavimo vietos ir per 3–4 D už matavimo vietos neturi būti jokių srauto trikdžių: sklendžių, alkūnių, ventiliatorių ir pan.

Iš vieno stacionariojo oro taršos šaltinio rekomenduojama imti 3 mėginius kvapui nustatyti, o vėliau laboratorijoje matuojant kvapo koncentraciją rekomenduojama iš 3 mėginių sudaryti 1 sudėtinį oro mėginį. Jeigu įmonėje yra daugiau negu 5 stacionarūs oro taršos šaltiniai, rekomenduojama oro mėginius imti iš visų taršos šaltinių, tačiau laboratorijoje sudaryti iš jų sudėtinius mėginius ir nustatyti vidutinę kvapo koncentraciją, kurią naudoti kvapo sklaidai modeliuoti. Rekomenduojamas maksimalus sudėtinių kvapo mėginių skaičius – 5.

Mėginių tyrimas Kvapų patalpa. Kvapo koncentracijos matavimams gali būti naudojamos trijų tipų patalpos:

• stacionari, nuolatinė laboratorija;

• mobilieji blokai, tikslingai įmontuoti į sunkvežimį, vagoną ar priekabą (mobilioji laboratorija);

• specialiai tiriamojoje vietoje arba arti jos pritaikyta patalpa, atiduota tyrimo grupei tam tikram laikui.

Dažniausiai tyrimams naudojama stacionari nuolatinė laboratorija. Galima daryti prielaidą, kad kvapo koncentracija, nustatyta mobiliojoje laboratorijoje, skirsis

nuo nustatytos stacionariojoje laboratorijoje, maždaug 1 kvapo vienetu (t. y. 1 OUE/m3), nes stacionariojoje laboratorijoje dėl galimybės geriau išvalyti laboratorijoje esantį orą nuo pašalinių kvapų pasiekiamos geresnės nustatymo ribos.

74

Vertintojų darbo aplinka turi būti maloni ir bekvapė. Vengiama bet kokio kvapo išsiskyrimo į kvapų patalpą iš įrangos, patalpos apstatymo ar apdailos medžiagų (t. y. dažų, sienų ir grindų dangų, baldų ir kt.) bei matuojamų kvapiųjų komponentų išsiskyrimo. Patalpa turi būti gerai vėdinama. Temperatūros svyravimai matavimo proceso metu turi būti mažesni kaip ± 3 °C. Didžiausia patalpos temperatūra gali būti 25 °C. Vengiama tiesioginių saulės spindulių poveikio vertintojams. Patalpoje negali būti jokių triukšmo ar šviesos šaltinių, kurie galėtų neigiamai paveikti atliekamą matavimą.

Vertintojų ir vertintojų grupės narių elgesio taisyklės. Parenkant vertintojų grupės narius

laikomasi šių sąlygų:

• vertintojų grupės nariai turi būti bent 16 metų amžiaus ir norintys bei galintys laikytis instrukcijų.

Kad įgytų vertintojų grupės nario kvalifikaciją, vertintojai turi laikytis šių elgesio taisyklių:

• vertintojų grupės narys yra motyvuotas sąžiningai atlikti savo darbą;

• vertintojų grupės narys turi galėti dalyvauti visoje matavimo sesijoje (serija matavimų per dieną tik su trumpomis pertraukomis);

• vertintojų grupės narys yra įdarbintas pakankamam laikotarpiui, kad galėtų sukaupti ir stebėti matavimų duomenis;

• 30 min. prieš olfaktometrinį matavimą ir jo metu vertintojų grupės nariams draudžiama rūkyti, valgyti, gerti (išskyrus vandenį), kramtyti kramtomąją gumą ar valgyti saldainius;

• vertintojų grupės nariai turi netrukdyti savo ar kitų esančiųjų kvapų patalpoje suvokimui dėl nepakankamos asmeninės higienos ar dėl kvepalų, dezodorantų, kūno losjonų ar kosmetikos naudojimo;

• peršalusiems ar sergantiems kitomis ligomis, turinčiomis įtakos jų kvapo suvokimui (pvz., alergijos priepuoliai, sinusitas), vertintojų grupės nariams neleidžiama dalyvauti matavimuose;

• vertintojų grupės nariai turi išbūti kvapų patalpoje ar patalpoje su panašiomis sąlygomis 15 min. prieš matavimus, kad adaptuotųsi prie tikrosios matavimų patalpos kvapų aplinkos;

• matavimų metu vertintojų grupės nariai neturi kalbėtis vieni su kitais apie savo pasirinkimo rezultatus. Taikant priverstinio pasirinkimo metodą informavimas apie jų pasirinkimų teisingumą po matavimo gali padidinti vertintojų motyvaciją matavimų metu (LST EN 13725:2004+AC:2006).

Operatorius turi užtikrinti, kad kiekvienas vertintojų grupės narys labai gerai žinotų elgesio taisykles. Elgesio taisyklių laikymasis turi tiesioginę įtaką tyrimo rezultatams ir todėl yra labai svarbus. Operatorius užtikrina, kad matavimų metu būtų palaikoma vertintojų grupės narių motyvacija ir prireikus būtų imamasi korekcinių veiksmų.

4.3. Skaitiniai kvapų vertinimo metodai (modeliavimas) Rekomendacijos dėl oro teršalų sklaidos skaičiavimo modelių pasirinkimo pateiktos:

Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2008 m. gruodžio 9 d. įsakyme Nr. AV-220 „Dėl ūkinės veiklos poveikiui aplinkos orui vertinti teršalų sklaidos skaičiavimo modelių pasirinkimo

75

rekomendacijų“ patvirtinimo (Žin., 2008, Nr.143-5768 ). Modelių pasirinkimą veikia šie kriterijai:

• Teršalų koncentracijų aplinkos ore skaičiavimo galimybė;

• Galimybė analizuoti visus taršos šaltinius (linijinius, ploto, taškinius);

• Galimybė pateikti skaičiavimo rezultatus pakankamo dydžio plote apie taršos šaltinį/ius su gera erdvine skiriamąja geba;

• Galimybė įvertinti reljefo poveikį;

• Galimybė nustatyti išmetamųjų teršalų parametrų pokyčius laiko atžvilgiu;

• Gebėjimas apibūdinti dispersiją priežemio sluoksnyje, esant bet kokioms atmosferos stabilumo sąlygoms;

• Galimybė įvesti standartinius valandinius meteorologinius duomenis, nenaudojant bet kokių papildomų skaičiavimų;

• Galimybė naudoti LKS-94 koordinačių sistemą;

• Galimybė pateikti rezultatus skaitmenine (lentelėse) ir grafine (žemėlapyje) forma;

• Galimybė apskaičiuoti teršalų koncentraciją tokiems laikotarpiams, kuriems yra nustatytos ribinės vertės;

• Jeigu modelis neturi galimybės apskaičiuoti pusės valandos koncentracijos, gali būti skaičiuojamas nuo valandinių verčių 98-asis procentilis, kuris lyginamas su pusės valandos ribine verte;

• Naudojantis modeliu, apskaičiuotų rezultatų neapibrėžtis (tikslumas) turi atitikti Lietuvos teisės aktų reikalavimus.

Aplinkos oro kokybės vertinimui gali būti taikomas bet koks metodas, leidžiantis matuoti, skaičiuoti arba prognozuoti oro užterštumo lygį. Skiriami trys pagrindiniai oro kokybės (kvapo) vertinimo metodai:

• Oro užterštumo (kvapo) matavimai;

• Taršos šaltinių išmetamųjų teršalų inventorizacija;

• Teršalų sklaidos modeliavimas. Šių oro kokybės vertinimo metodų tarpusavio integracija sudaro oro kokybės vertinimo

sistemos pagrindą. Modelių naudojimas leidžia geriau įvertinti erdvinį teršalų (kvapų) pasiskirstymą, skirtingai negu matavimai, kurie yra tik taškas erdvėje. Geriausia kombinacija atliekant vertinimą, lygiavertis matavimo ir modeliavimo duomenų panaudojimas. 4.15 paveiksle pateikta galima matavimų ir modeliavimo kombinacija.

Dabartiniu metu ES vykdo teršalų sklaidos modelių harmonizavimo programą, ruošiami referentiniai modeliavimo metodai, tačiau kol kas patvirtintų rekomendacijų nėra. Direktyvose yra nustatyti reikalavimai tik modelio tikslumui.

Direktyvos ir oro kokybės modeliavimas Pirmą kartą ES oro kokybės direktyvos (Bendroji direktyva, pirmoji Dukterinė direktyva ir

kt.) įtraukė modeliavimo naudojimą oro kokybės vertinimui ir valdymui. Bendrosios direktyvos preambulėje minimas „kitų, be tiesioginio matavimo, aplinkos oro kokybės vertinimo būdų naudojimas“, 2 straipsnyje apibrėžiama, kad vertinimas „tai kiekvienas metodas, naudojamas teršalo lygiui matuoti, apskaičiuoti, prognozuoti arba įvertinti“, o toliau konkrečiai teigiama (6 straipsnis), kad galima naudoti modeliavimo metodus. Pirmoji antrinė direktyva tai išplėtoja,

76

įtraukdama papildomų vertinimo metodų naudojimą (6(3) straipsnis), taip pat nurodo duomenų kokybės reikalavimus modeliams pagal tikslumą (VIII priedas).

4.15 pav. Matavimų ir modeliavimo kombinacija

Oro kokybės modeliai užima svarbią vietą modeliuojant oro kokybės valdymo procesus . Jie

yra esminės priemonės, rengiant veiksmų planus oro kokybei pagerinti, o tai yra pagrindinis valstybių narių ir vietos valdžios institucijų tikslas, vykdant savo įsipareigojimus pagal šias direktyvas. Modeliai padidina oro kokybės valdymo efektyvumą. Naudojantis šiais modeliais, gali būti įvertintas įvairių taršos šaltinių indėlis nustatant ribinių verčių viršijimą.

Kitas pagrindinis privalumas, naudojant modelius oro kokybei vertinti ir valdyti, yra tas, kad tai didina galimybę pavaizduoti žemėlapyje erdvinį teršalų koncentracijų pasiskirstymą. Naudojant tinkamai parinktus modelius, teršalų koncentracijų pasiskirstymas (pradedant regionu, baigiant miestų kvartalais ir gatvėmis) gali būti pavaizduotas žemėlapyje. Tai suteikia galimybę sumažinti stočių skaičių, taip pat atlikti rentabilesnį, tačiau ir išsamesnį oro kokybės vertinimą

Modeliavimas užima svarbią vietą atliekant išankstinį vertinimą. Remiantis išankstinio vertinimo rezultatais, valstybės narės nustato zonas ir kiekvienoje zonoje sukuria / peržiūri / įvertina matavimo tinklus (t. y. esant reikalui pakeičia stočių vietą, jas uždaro arba įkuria naujas). Kadangi reikia įvertinti teršalų koncentracijos pasiskirstymą visoje zonoje, tai modeliai yra tinkama priemonė šiai informacijai gauti.

Taigi valdymo aspektas ir išankstinis vertinimo reikalavimas laiko galimą modelių naudojimą. Papildomų vertinimo metodų įvedimas pirmojoje antrinėje direktyvoje taip pat sudarė galimybę naudoti modeliavimą vertinant ribinių verčių atitikimą / neatitikimą. Modelių naudojimas tokiam atitikimo tikrinimui reikalauja, kad modelio kokybė ir skaičiavimo tikslumas būtų pakankami tam, kad būtų galima nustatyti, ar zonoje yra teritorijų, kuriose viršijamos ribinės vertės. Remiantis EK sukurtos darbo grupės rekomendacijomis, sumodeliuotas viršijimas gali būti legalus viršijimas, kur nėra matavimų, jeigu teritorijoje nėra matavimo stoties viršijimo, modelis yra galiojantis, skaičiavimo tikslumas buvo pakankamas, kad būtų galima pagrįsti viršijimo atvejį.

Modelių naudojimas Vertinant aplinkos oro kokybę, svarbu nustatyti oro kokybės tikslus – ribines vertes – ir

numatyti, ar šios vertės bus viršijamos ateityje. Tam tikrais atvejais tai padaryti nėra sunku, jei yra santykinai mažai taršos šaltinių ir esamos koncentracijos yra gerokai mažesnės negu ribinės vertės.

77

Kitais atvejais, kai yra daug taršos šaltinių ir tikėtina, kad ribinės vertės bus viršytos, tada ir reikalingi tikslūs bei sudėtingi vertinimo metodai. Šiais atvejais oro kokybės vertinimo įrankis gali būti modelis.

Modelių parinkimo kriterijai Yra pripažinta, kad modelis yra vertingas įrankis, vertinant ir prognozuojant oro kokybę.

Vartotojas turi pagrįsti tam tikro modelio numatytam tikslui pasirinkimą. Modeliui pasirinkti svarbiausią reikšmę turi esamų kokybiškų duomenų buvimas ir tinkamumas. Nėra reikalo naudoti sudėtingus modelius, jei turimi emisijos ir meteorologiniai duomenys yra apytikriai. Tuo atveju, jeigu vertinant oro kokybę iškyla būtinybė naudoti sudėtingus modelius, būtina papildomai surinkti duomenis, reikalingus modeliavimui.

Dispersijos modeliai ir jų panaudojimo tikslas Dispersijos modelis yra priemonė, kaip suskaičiuoti teršalų koncentracijas ore turint

informaciją apie išmetimus ir atmosferos būseną. Įvairūs teršalai skirtingais būdais patenka į atmosferą, o teršalų kiekis, patenkantis į atmosferą, gali būti nustatomas turint žinių apie vykstantį procesą arba naudojant faktinius matavimus. Tam, kad būtų galima nustatyti, ar išmetimai paveiks ribinių verčių viršijimą, būtina įvertinti priežeminės koncentracijos pasiskirstymą tam tikru atstumu nuo šaltinio. Šiam tikslui ir reikalingas dispersijos modelis.

Dispersijos modelio pasirinkimas priklauso nuo daugelio faktorių. Yra be galo daug modelių, todėl labai svarbu, kad modelio pasirinkimas atitiktų užduoties sudėtingumą (tikslą). Pačiu paprasčiausiu vertinimo atveju modeliai nebūtini, sudėtingesniu atveju – galima panaudoti paprastus modelius, o sudėtingu atveju – reikia naudoti sudėtingus modelius.

Tokie faktoriai, kaip modelio tikslumas, teisėtumas ir nesudėtingas jo naudojimas, taip pat turi būti įvertinti. Be to, turi būti įvertintas meteorologinių bei teršalų išmetimų duomenų buvimas ir tinkamumas. Vartotojas turi suprasti, ar pasirinktasis modelis, kuris yra sukurtas konkrečiam tikslui, tiks nagrinėjamajai situacijai – oro kokybei vertinti.

Vertinant oro kokybę, o ypač urbanizuotoje aplinkoje, kur dažniausiai yra aptinkamos didžiausios koncentracijos, kiekvienam turi būti aiškūs ir suprantami šie aspektai:

• Erdvinė skalė. Modeliai – nuo lokalinio iki regioninio mastelio – susiję su mezoskale tarp 1 ir 1000 km.

• Laiko skalė. Reikalingi modeliai skaičiuoti trumpo laikotarpio (maksimali valandos koncentracija) ir ilgo laikotarpio (vidutinė metinė koncentracija) koncentracijas. Meteorologinė statistika būtina skaičiuojant procentilius ir / arba viršijimų pasikartojimą.

• Fizikinė modelio koncepcija. Pagrįsta Gauso, Eulerio (atmosferos difuzijos lygtis), Lagrandžo (momentinio oro srauto judėjimas) ir kt. teorijomis.

• Taikymo sritis. Modeliai, tinkami oro kokybės vertinimui, suteikia informaciją apie maksimalių atsitiktinių koncentracijų erdvinį pasiskirstymą ir apie ilgo laikotarpio vidutines koncentracijas, palyginimui su oro kokybės ribinėmis vertėmis ir pavojaus slenksčiais.

• Taršos šaltinio tipas. Paprastai mieste yra visos taršos šaltinių kategorijos (pvz.: linijiniai, taškiniai, ploto, tūrio šaltiniai). Vertinant miesto oro kokybę, dauguma mažų taršos šaltinių yra sujungta į vieną didesnį ploto šaltinį, tuo tarpu įtaka didelių taškinių taršos šaltinių skaičiuojama individualiai.

78

• Teršalo tipas. Chemiškai aktyviems teršalams modelyje turi būti cheminis modulis. Šių modulių sudėtingumas varijuoja nuo paprastų cheminių reakcijų (pvz., SO2 virsmas į sulfatus) iki fotocheminių reakcijų (O3 ir NOx).

Priklausomai nuo taršos šaltinio tipo ir vertinamos situacijos sudėtingumo, dabar naudojami modeliai gali būti suskirstyti į tris pagrindines grupes:

1. Paprastieji modeliai – tai nesudėtingi modeliai (grafikai, nomogramos), turintys iš anksto numatytas meteorologines sąlygas tam, kad modeliavimo procesas būtų paprastesnis. Šie modeliai skaičiuoja teršalo koncentraciją, esant blogiausioms teršalų išsisklaidymo meteorologinėms sąlygoms. Šie modeliai yra būdas, kaip greitai ir pigiai gauti pradinę informaciją apie oro užterštumo lygį, bet paprastai jie gali vertinti vienu metu tik vieną taršos šaltinį. Jeigu sumodeliuota koncentracija yra arti ribinės vertės arba viršija ją, tokiu atveju reikia pasirinkti sudėtingesnį modelį.

2. Vidutinio sudėtingumo modeliai – tai daugiausia kompiuteriniai modeliai, naudojami asmeniniuose kompiuteriuose, kuriuose faktoriai, veikiantys teršalų dispersiją, yra supaprastinti, bet ne tokiu lygiu, kaip paprastuose modeliuose.

3. Sudėtingi modeliai – tai modeliai, kurie reikalauja didelės apimties kompiuterinių išteklių ir įvesties duomenų, o jų rezultatai gali būti daug tikslesni, jei naudojami emisijos ir meteorologiniai duomenys yra detalūs ir pakankamai tikslūs.

ISC – pramoninių taršos šaltinių komplekso įtakos aplinkos orui vertinti skirtas JAV AAA daugiašaltinis Gauso modelis, galintis skaičiuoti metų vidutinę ir 1 valandos koncentracijas iš taškinių, ploto ir tūrio taršos šaltinių. Sausos, šlapios nuosėdos ir išplovimas lietumi gali būti įvertintas. Taip pat vertinami pastatų aukščiai. Modelis turi dispersijos koeficientus miestui ir kaimui, skaičiuoja procentilius, jei naudojami valandiniai duomenys. Skaičiuoja iki 1000 šaltinių ir 10 000 receptorių. Tai plačiausiai JAV naudojamas modelis, vertinantis pramoninių šaltinių įtaką oro kokybei, jis nuolat tobulinamas ir atnaujinamas.

ADMS – naujos kartos daugiašaltinis dispersijos modelis, turintis dvi versijas – ADMS-4 ir ADMS-Urban. Šis modelis vertina sausą ir šlapią nusodinimą, pastatų įtaką, sudėtingą reljefą ir pakrantės įtaką. Gali skaičiuoti taškinių, ploto, tūrio ir linijinių šaltinių ilgo ir trumpo laikotarpio koncentracijas. Naudoja miesto ir kaimo vietovės dispersijos koeficientą, gali skaičiuoti procentilius. Versija ADMS-Urban gali vertinti iki 4 100 linijinių šaltinių (kelių), yra gatvės kanjono modulis.

AERMOD – naujos kartos oro kokybės modeliavimo sistema, sukurta JAV AAA bendradarbiaujant su Amerikos meteorologijos tarnyba ir skirta taškiniams, ploto ir tūrio šaltiniams modeliuoti. Modelio algoritmai, skaičiuojantys priežemio sluoksnį, vėjo, turbulencijos ir temperatūros vertikalius profilius yra žymiai patobulinti. Įvertina visus vietovės tipus.

Taršos šaltinių tipai Yra skiriami trys pagrindiniai oro taršos šaltiniai:

• kelių transportas – išmetamosios dujos, garavimas;

• pramonė, namų ūkis;

• neorganizuoti šaltiniai (išsiliejimas, akmens skaldykla, karjeras). Šiuo atveju suskaičiuoti išmetamųjų teršalų kiekį yra labai sunku ir dėl šios priežasties modeliavimas daugeliu atvejų nėra pritaikomas.

Išvardyti taršos šaltiniai gali būti suskirstyti į 4 pagrindinius teršalų išsiskyrimo į aplinkos orą tipus:

79

• Taškiniai šaltiniai – kaminai. Paprasti modeliai gali skaičiuoti tik 1 kaminą, sudėtingi – daug kaminų tuo pat metu;

• Linijiniai šaltiniai – išmetimai iš kelių transporto. Paprasti modeliai gali skaičiuoti tik atskirą kelią arba jo atkarpą, sudėtingi – didelį kiekį įvairių tipų kelių, pvz., tiltus, viadukus, sankirtas, gatvės kanjonus;

• Ploto šaltiniai – grupė taškinių arba linijinių šaltinių (automobilių stovėjimo aikštelės, lėktuvų aptarnavimo darbai oro uoste, išmetimai per vėdinimo sistemos angas pramonės objektuose ir t. t.). Panašiai ir didelis miestas gali būti padalytas į grid’o kvadratus, kur išmetimai bus daugybė ploto šaltinių;

• Tūrio šaltiniai – tai gali būti ploto šaltiniai su vertikaliu aukščiu, pvz., išmetimai kylant ir leidžiantis lėktuvams.

Meteorologinių faktorių įtaka teršalų sklaidai ir jų panaudojimas modeliuose Skaičiuojant teršalų koncentracijas, svarbu kintamumas laiko atžvilgiu, nes orų sąlygos yra

labai nepastovios ir bėgant laikui keičiasi. Su kai kuriais modeliais galima suskaičiuoti didžiausias priežemio koncentracijas už labai ilgą besikeičiančią meteorologinių sąlygų seką. Kitų tipų modeliais galima suskaičiuoti koncentracijas tik prie keleto meteorologinių sąlygų tipų. Šiuo atveju visa meteorologinių sąlygų įvairovė gali būti reprezentuota apytiksliai kelių meteorologinių sąlygų charakteristikų dažnumo pasikartojimu. Svarbu, kad modelio naudingumas būtų toks, kad jo suskaičiuoti rezultatai būtų tiesiogiai palyginami su oro kokybės tikslais – ribinėmis vertėmis.

Priklausomai nuo nagrinėjamojo teršalo, galima skaičiuoti trumpo ir ilgo periodo didžiausias koncentracijas. Pirmuoju atveju būtina sužinoti, esant kokioms meteorologinėms sąlygoms būna didžiausios koncentracijos. Tam tikslui, naudojant modelį, yra suskaičiuojamos maksimalios priežemio koncentracijos, esant įvairioms meteorologinėms sąlygoms, ir išsiaiškinama, kokioms meteorologinėms sąlygoms esant gaunamos didžiausios koncentracijos. Antruoju atveju, kai skaičiuojamos ilgo periodo koncentracijos, paprastai naudojamos klimatinės charakteristikos.

Modelio rezultatai priklauso nuo įvestų meteorologinių duomenų, nes meteorologinių duomenų pasirinkimas gali veikti skaičiavimo rezultatus. Idealu naudoti kelių metų meteorologinius duomenis, bet realiai dveji skirtingi metų tipai ar net vieneri metai paprastai yra naudojami, pvz.: vieneri metai gali būti tipiški, o kiti su kokia nors anomalija. Paprastai realūs meteorologiniai duomenys naudojami kompleksiniuose sudėtinguose modeliuose, kai tuo tarpu tipinės meteorologinės sąlygos naudojamos nesudėtinguose modeliuose.

Įprastinė meteorologinė informacija nėra tokios formos, kuri gali būti tiesiogiai panaudota dispersijos modelyje. Rutininiai meteorologiniai duomenys turi būti atitinkamai apdoroti prieš juos naudojant modelyje. Standartinės meteorologijos duomenų rinkiniai, kurie turi būti apdoroti pagal dispersijos kategorijas, naudojamas dispersijos modeliuose, turi būti lengvai prieinami. Modeliuose paprastai naudojami dviejų tipų meteorologiniai duomenys pagal dispersijos kategorijas:

• statistinių duomenų rinkinys – specifinės dispersijos kategorijos dažnumo pasikartojimas tam tikroje vietovėje;

• nuoseklūs duomenų rinkiniai – kiekvienos valandos dispersijos kategorijų seka per metus tam tikroje vietovėje.

Dispersijos modeliai, kurie naudoja statistinius duomenų rinkinius, skaičiuoja greičiau, negu naudojant nuoseklius, kasvalandžius. Dviejų tipų duomenys duos skirtingus rezultatus skaičiuojant

80

trumpo periodo (1 val.) koncentracijas, bet panašias skaičiuojant ilgo periodo (metines) koncentracijas.

Svarbu nustatyti meteorologinių sąlygų kintamumą tarp šalies regionų. Nors yra skirtingi būdai tai padaryti, tačiau pagrindinė procedūra yra esamų rutininių artimiausios stoties meteorologinių duomenų apdorojimas ir suskirstymas orų sąlygų pagal vėjo greitį, kryptį ir dispersiją (arba turbulencijos lygį).

Modeliui reikalingi įvesties duomenys Visi dispersijos modeliai reikalauja tam tikros formos įvesties duomenų, kuriuose atsispindėtų

teršalų išmetimai ir juos supanti aplinka. Pagrindiniai dispersijos modelių įvesties parametrai yra šie:

Emisijos intensyvumas – tai teršalų kiekis, išmetamas iš taršos šaltinio per tam tikrą laiko tarpą. Priklausomai nuo šaltinio tipo, emisijos intensyvumas gali būti skaičiuojamas iš išmatuotų koncentracijų kamine, transporto srauto intensyvumo kelio atkarpoje ir pan.;

Teršalų išmetimo sąlygos – tai fizinės taršos šaltinio charakteristikos, kurios lemia teršalų dispersiją atmosferoje, pvz.: kamino aukštis, išmetamų dujų temperatūra ir kt.;

Meteorologiniai faktoriai – tai vėjo greitis, kryptis, atmosferos turbulencijos intensyvumas, veikiantys teršalų išsisklaidymą atmosferoje;

Vietinė aplinka – tai vietovės reljefas ir šalia esantys pastatai. Be to, svarbu nustatyti vietą (receptorius), kur bus modeliuojamos teršalų koncentracijos.

Modeliavimo rezultatai ir jų interpretacija Modeliavimo rezultatai didžiąja dalimi susideda iš teršalo koncentracijos verčių, kurios gali

būti pateiktos įvairiais būdais. Teršalo koncentracija ore – tai teršiančio cheminio junginio kiekis kiekviename kubiniame metre oro. Kvapų koncentracija gali būti išreikšta OUE/m3. Teršalo koncentracija dėl atmosferos turbulencijos labai varijuoja laiko atžvilgiu. Praktiniam naudojimui koncentracija yra nurodoma per tam tikrą laiko periodą.

Dispersijos modeliuose trumpas periodas paprastai yra valanda, kadangi meteorologinės sąlygos per tokį laiką išlieka maždaug pastovios. Teršalo koncentracijos gali būti skaičiuojamos kaip vienos valandos periodo seka su atskirų valandų meteorologinėmis sąlygomis ir, jeigu žinoma, su skirtingais valandos emisijos intensyvumais. Tačiau suskaičiuota koncentracija, kaip valandos vidurkių seka, nėra visada tiesiogiai panaudojama ir paprastai tie duomenys apdorojami įvairiais būdais. Tam, kad būtų palyginti suskaičiuotas teršalų koncentracijas su nustatytomis ribinėmis vertėmis, reikia atsižvelgti į jų skirtingą vidurkinimo laiką. Kai kuriems teršalams yra nustatyta ilgo periodoribinė vertė, paprastai vidutinė metinė, už kalendorinius metus.

Pirminio vertinimo etapu, kai norima nustatyti, ar bus viršijamos ribinės vertės, pakanka suskaičiuoti maksimalią vienos valandos koncentraciją. Turint 1 valandos koncentraciją ir norint suskaičiuoti, ar bus viršijamos atskirų teršalų 8 val., 24 val. bei metinė ribinė vertė, galima nustatyti empirinius ryšius, pagrįstus matavimų rezultatais. Šis ryšys įgalina konvertuoti viena forma išreikštą koncentraciją į kitą formą, pvz., galima vienos valandos viršijimų skaičių gauti iš teršalo koncentracijos metinio vidurkio. Abiejų formų išraiškos yra lygiavertės, bet viena, tokia kaip metinis vidurkis, gali būti lengviau suskaičiuota naudojant dispersijos modelį. Naudoti nustatytus empirinius ryšius reikia atsargiai, tačiau jie žymiai supaprastina ir palengvina oro kokybės vertinimą.

Rekomenduojamų Lietuvoje modelių sąrašas pateiktas 4.3 lentelėje.

81

4.3 lentelė. Rekomenduojamų Lietuvoje modelių sąrašas (Perkauskas 2010)

Eil.

Nr. Modelio pavadinimas Taikymo sritis

1 2 3

1. ISC-AERMOD View (Kanada) Ūkio subjektų poveikio aplinkos oro kokybei vertinimui

2. ADMS 4 (Jungtinė Karalystė) Ūkio subjektų poveikio aplinkos oro kokybei vertinimui

3. BREEZE AERMOD (JAV) Ūkio subjektų poveikio aplinkos oro kokybei vertinimui

4. AUSTAL View (Vokietija -Kanada) Ūkio subjektų poveikio aplinkos oro kokybei vertinimui

5. AERMOD (JAV) Ūkio subjektų poveikio aplinkos oro kokybei vertinimui

6. ISC3 (JAV) Ūkio subjektų poveikio aplinkos oro kokybei vertinimui

7. OML (Danija) Ūkio subjektų poveikio aplinkos oro kokybei vertinimui

8. STACKS (Nyderlandai) Ūkio subjektų poveikio aplinkos oro kokybei vertinimui

9. IMMI (Vokietija) Ūkio subjektų poveikio aplinkos oro kokybei vertinimui

10. SCREEN3 (JAV) Aplinkos oro kokybės vertinimas – pradinio vertinimo modelis

11. ADMS-Screen (Jungtinė Karalystė) Aplinkos oro kokybės vertinimas – pradinio vertinimo modelis

12. Varsa (Lietuva) Ūkio subjektų poveikio aplinkos oro kokybei vertinimui – tinka tik teršalų, kurių kiekis aplinkos ore ribojamas pagal nacionalinius kriterijus sąraše nurodytų teršalų vertinimui

13. AIRVIRO (Švedija) Universaliam miesto poveikio, aplinkos oro kokybei, vertinimui

14. ADMS-URBAN (Jungtinė Karalystė) Universaliam miesto poveikio, aplinkos oro kokybei, vertinimui

15. SELMAgis-AUSTAL 2000 (Vokietija) Universaliam miesto poveikio, aplinkos oro kokybei, vertinimui

16. CadnaA (Vokietija) Universaliam miesto poveikio, aplinkos oro kokybei, vertinimui

Foninė koncentracija. Daugelyje situacijų modeliai naudoja foninę koncentraciją, kuri yra

sudedama su taršos šaltinio išmetamo teršalo sumodeliuota koncentracija. Dispersijos modeliai gali suskaičiuoti priežeminę koncentraciją tik iš tų taršos šaltinių, kurie yra įtraukti į modelį, tačiau visada atsiras tokių šaltinių, kurie nebus įvertinti modelyje, todėl šiuo atveju būtina naudoti foninę koncentraciją.

Modelio rezultatų neapibrėžtumas Nors atmosferos modeliai yra vienas iš pagrindinių įrankių, vertinant oro kokybę, tačiau į jų

trūkumus turi būti atkreiptas dėmesys. Pasirenkant ir taikant modelį visada reikia įvertinti, kad modelio rezultatų neapibrėžtumas gali būti didelis dėl pačios modelio koncepcijos ir / arba įvesties parametrų įtakos. Kvapų modeliavimui naudojami modeliai: ADMS, CALPUFF, AERMOD, AUSPLUME, ISC3, ODO-FMI, AODM, OMONOS. Dažniausiai naudojami ADMS, CALPUFF ir AERMOD modeliai. Jų palyginimas pateiktas 4.4 lentelėje.

Pagal taikymo sritį šie modeliai gali būti suskirstyti taip:

• ADMS 4 – modelis, skirtas pramonės, kelių, oro uostų oro taršai įvertinti;

• AERMOD – modelis, skirtas pramonės oro taršai įvertinti;

• CALPUFF – modelis, skirtas regioninei oro taršai įvertinti. ADMS 4 ir AERMOD modeliai yra skirti oro taršai modeliuoti mažais atstumais (iki 50 km), o

CALPUFF modelis – skirtas oro taršai modeliuoti vidutiniais atstumais. Kaip matyti iš 4.4 lentelės, kvapų sklaidai vertinti labiausiai tinka ADMS modelis.

82

4.4 lentelė. Kvapų modeliavimui naudojamų modelių palyginimas (Carruthers 2010) Modeliavimo funkcija ADMS AERMOD CALPUFF Taikymas Iki 50 km nuo šaltinio,

vietiniam ir miesto taikymui Iki 50 km nuo šaltinio Vietinės ir regioninės

taršos įvertinimui Šaltinio tipas Taškinis, linijinis (įskaitant

kelius, geležinkelius), ploto, tūrinis ir kt.

Taškinis, linijinis, ploto ir tūrinis šaltinis

Taškinis, linijinis ir tūrinis šaltinis

Meteorologija ADMS preprocesorius

AERMET preprocesorius

CALMET preprocesorius

Pasiskirstymas Patobulintas integruotas modelis

Briggs empirinė išraiška Briggs empirinė išraiška

Koncentracijos pasiskirstymas

Patobulintas Gauso pasiskirstymo ir gūsio modelis

Patobulintas Gauso pasiskirstymo modelis

Nestabilus Gauso gūsio modelis

Nusėdimas (sausas ir šlapias)

Įvertina Įvertina Įvertina

Emisijos sistema Įvertina Neįvertina Neįvertina Trumpalaikiai kvapų svyravimai, sprogimai ir kt.

Įvertina Neįvertina Įvertina

Įteisinimas Platus – pramonės sutelktiesiems šaltiniams, ploto šaltiniams, kelių šaltiniams, miesto zonoms, oro uostams

Platus – pramonės sutelktiesiems šaltiniams, ploto šaltiniams

Meteorologinių laukų įteisinimas, koncentracijos ir matomumo įtakos įteisinimas

ADMS modeliui vertinant kvapų sklaidą, pasirenkama, kokiais kvapų vienetais bus

atliekamas vertinimas – OU ar OUe. Įvedamas procentilis (paprastai 98 %), nurodomas laikotarpis, kuriam bus skaičiuojama kvapų sklaida (pvz. 1 h). Skiltyje Sourse (4.16b pav.) nurodomi fiziniai taršos šaltinio parametrai, kurie gaunami atliekant tyrimus arba juos pateikia ūkinės veiklos objektas (pvz., kamino aukštis, skersmuo ir kt.). Jei taršos šaltinis yra taškinis, tokiu atveju nurodomas aukštis (m), išmetamojo srauto emisijos greitis (m/s), išmetamojo srauto temperatūra (oC), atmosferos taršos šaltinio padėtis įvertinama LKS-94 koordinačių sistemoje. Atmosferos taršos šaltinio koordinates pateikia ūkinės veiklos objektas, jei tokios informacijos nėra, kreipiamasi į Nacionalinę žemės tarnybą arba ieškoma Maps.lt tinklalapyje (nurodant duomenų gavimo šaltinį). Jei pasirenkamas plotinis taršos šaltinis, nurodomas šaltinio aukštis (m), srauto emisijos greitis (m/s), srauto temperatūra (oC). Taip pat būtina nurodyti plotinio šaltinio geometriją. Paveikslo 4.16b 8 punktu geometrinė šaltinio forma įvertinama, nurodant kampų koordinates.

Į programą įvedama platuma (nuo –90o iki 90o), paviršiaus šiurkštumas (nuo 10-7 iki 10 m), meteorologiniai duomenys: vėjo greitis (nuo 0 iki 50 m/s), vėjo kryptis (nuo 0 iki 360 o), vėjo aukštis (paprastai 10 m), metai (nuo 1900 iki 2100), diena (nuo 1 iki 366), vietos laikas (nuo 0 iki 24 h), debesuotumas nuo (0 iki 8), paviršiaus temperatūra (nuo –100 iki 60 oC), vėjo krypties pasikartojimas (nuo 0 iki 90), santykinis drėgnis (nuo 0 iki 100 %). Meteorologiniai duomenys įvedami į programą tiesiogiai arba naudojant meteorologijos duomenų rinkmeną.

Taškiniams šaltiniams taikomas emisijos matas – OUE/s. Kvapų emisijos (OUE/s) nustatomos taškinio šaltinio išmetamojo srauto debitą (m3/s) padauginus iš kvapo koncentracijos (OUE/m3), gautos dinaminės olfaktometrijos būdu.

83

4.16a pav. ADMS 4 duomenų įvesties langas (Odour modelling 2010)

4.16b pav. ADMS 4 duomenų įvesties langas (Odour modelling 2010)

1. Pažymėti varnele 2. Pasirinkti kvapo vienetus

3. Nurodyti šaltinio numerį

4. Pasirinkti atmosforos taršos šaltinio tipą

5. Nurodyti atmosforos taršos šaltinio fizinius parametrus

6. Nurodyti atmosforos taršos šaltinio koordinates pagal LKS-94 koordinačių sistemą

7. Įvesti kvapų emisijos kiekius

8. Nurodyti taršos šaltinio geometrinę formą

84

4.16c pav. ADMS 4 duomenų įvesties langas (Odour modelling 2010)

4.16d pav. ADMS 4 duomenų įvesties langas (Odour modelling 2010)

9. Pasirinkti teršalą. Jei išskleidžiamajame meniu reikiamo teršalo nėra, jis sukuriamas naudojantis Pollutants

funkcija. Kai teršalas sukuriamas jis turi atsirasti išsiskleidžiančio meniu apačioje. Programos teršalų duombazės papildymas atliekamas punktais 10 ir 12.

10. Teršalų duombazės tvarkymas

11. Kvapo emisijos įvedimas

12. Naujo teršalo „Odour“ sukūrimas

85

Plotiniams šaltiniams taikomas kvapų emisijos matas – OUE/m2/s. Kvapo emisijai nustatyti taikomas specialus gaubtas. Mėginio paėmimo metodika aprašyta EN13725 “Odour concentration

measurement by dynamic olfactometry”, CEN, 1999 standarte. Emisijos įvertinimui nustatoma gaubto konstanta L:

L = Srauto kelio atkarpa (m

2)/Gaubto plotas (m

2), (4.4)

Kai žinomas koeficientas L, galima įvertinti kvapų emisijas iš plotinio šaltinio pagal formulę:

Esp = C*L*V, (4.5)

čia: C – išmatuota kvapo koncentracija OUE/m3; L – dangčio koeficientas; V – srauto greitis, m/s.

Prognozuojamos ūkinės veiklos pavyzdys pateikiamas Europos komisijos ataskaitoje „Odour Impacts and Odour Emission Control Measures for Intensive Agriculture“ 2001.

Įvesties duomenis apie ūkio subjekto taršos šaltinį (koordinatės, šaltinio geometriniai parametrai, dujų srauto greitis, temperatūra, teršiančiosios medžiagos pavadinimas ir koncentracija) kaupia LR AM regioniniai Aplinkos apsaugos departamentai. Kvapų sklaidos modeliavimui reikalingos foninės teršalų, esančių aplinkoje, koncentracijos. Šia informacija disponuoja LR AM regioniniai Aplinkos apsaugos departamentai, tam tikrais atvejais galima kreiptis į savivaldybių Ekologijos skyrius. RAAD derinamose TIPK ataskaitose yra dalis reikalingų kvapų modeliavimo programai (pvz., ADMS) įvesties duomenų: kvapo (teršalų) išsiskyrimo greitis, teršalų išskyrimo temperatūra, šaltinio fiziniai parametrai ir kt. Jei tokių duomenų nėra, reikiamus parametrus gali išmatuoti laboratorijos, turinčios leidimą atlikti taršos šaltinių, išmetamų į aplinką, teršalų ir teršalų aplinkos elementuose matavimus ir tyrimus, atitinkančius leidimų išdavimo tvarkos aprašo reikalavimus (Žin., 2005, Nr.4-81, 2007, Nr. 108-4444). Meteorologiniai aplinkos oro parametrai (vėjo greitis, kryptis, drėgnis, slėgis, temperatūra ir kt.) registruojami Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje prie LR Aplinkos ministerijos. Duomenis apie analizuojamos teritorijos reljefą galima gauti bendradarbiaujant su savivaldybių skyriais, disponuojančiais GIS duomenimis arba ekologijos skyriais. Tikslesnius teritorijos topografijos duomenis gali suteikti Nacionalinė žemės tarnyba. Analizuojant kvapų sklaidą užstatytose teritorijose, būtina vertinti užstatymo lygį (kiek ir kokių pastatų yra). Šiuos duomenis gali suteikti už tai atsakingi savivaldybių skyriai.

Kol Lietuvoje nėra akredituotos kvapų laboratorijos, kvapų mėginiai analizei vežami į

Latvijos akredituotą laboratoriją, priklausančią Latvijos aplinkos, geologijos ir metrologijos agentūrai, kurioje kvapas nustatomas – OUE/m3. Imant kvapo mėginius, būtina nustatyti šaltinio (ortakio ar kt.) plotą, taškinio šaltinio išmetamo srauto debitą (m3/s), plotinio šaltinio srauto greitį (m/s).

Išvesties duomenys: kvapo koncentracija (trumpo laiko vidurkis, ilgo laiko vidurkis, slenkantis vidurkis, percentiliai).

Kvapo emisijos skaičiavimo pavyzdys 1. Kvapas išsiskiria iš 5 stacionarių oro taršos šaltinių. Kvapo koncentracija, išmatuota dinaminės olfaktometrijos metodu, kiekviename taršos

86

šaltinyje yra 125,0 OUE/m3. Šaltinio charakteristikos: • šaltinio aukštis – 1,75 m; • šaltinio diametras – 1,0 m; • srauto debitas – 2,0 m3/s; • temperatūra – 15,0 oC; • emisijos greitis – 2,0 m3/s; • kvapo emisija – 250,0 OUE/s. Modeliavimo rezultatai pateikti 4.17 paveiksle.

4.17 pav. Kvapo sklaidos modeliavimo rezultatai

Kvapo emisijos skaičiavimo pavyzdys 2. Kvapas išsiskiria žuvies perdirbimo pramonėje.

Džiovinamos žuvies kiekis – 7260 t/metus; verdamos žuvies kiekis – 2324 t/metus. Taršos šaltinių skaičius – 2. Šaltinių charakteristikos:

• šaltinių aukštis – 23,0 ir 11,0 m;

• šaltinių skersmuo – 0,40 ir 0,50 m;

• emisijos greitis – 1200–1800 m3/h ir 800 m3/h. Emisijos duomenys:

• Žuvies gamyba – sieros vandenilio emisija – 0,005 kg/t, o trimetilamino – 0,15 kg/t;

• pasenusi žuvis – sieros vandenilio emisija – 0,1 kg/t, o trimetilamino – 1,75 kg/t;

• žuvies džiovinimas – 0,05 kg/t, o trimetilamino – nėra duomenų. Modelio įvesties duomenys:

• Žuvies džiovinimo metu kvapo koncentracija – 4690,48 OUE/m3, kvapo emisija – 1547,86 OUE/s;

• Žuvies gaminimo kvapo koncentracija – 4773,81 OUE/m3, kvapo emisija – 1050,24 OUE/s;

87

• Žuvies virimo kvapo koncentracija – 310,73 OUE/m3, kvapo emisija – 68,36 OUE/s. Modeliavimo rezultatai pateikti 4.18 paveiksle.

4.18 pav. Kvapo sklaidos rezultatai

Cheminių teršalų ir / ar kvapų sklaidos pažemio sluoksnyje rezultatus skirtingai veikia įvairūs

faktoriai:

• šaltinio aukščio pokytis – labai didelė įtaka;

• išmetimo debitas – didelė įtaka;

• išmetimo temperatūra – maža įtaka;

• skaičiavimo taškų skaičius – labai didelė įtaka;

• paviršiaus šiurkštumas – labai didelė įtaka;

• užstatymas (pastatai) – ypač didelė įtaka. Dispersijos modelio tikslumas ir modelio galiojimo pripažinimas Modelio tikslumas priklauso nuo modelyje naudojamų duomenų kokybės. Jeigu nėra žinoma

tiksli emisija, neįmanoma teisingai suskaičiuoti teršalo koncentracijos. Taip pat neįmanoma teisingai suskaičiuoti 1 valandos teršalo koncentracijos, nebent būtų labai tikslūs nagrinėjamojo laikotarpio 1 valandos meteorologiniai ir emisijos matavimai.

Dispersijos modeliai skaičiuoja koncentraciją atitinkamiems laiko intervalams, priklausomai nuo panašių meteorologinių sąlygų. Modelis nenagrinėja meteorologinių ir emisijos sąlygų kitimo, sukeltų koncentracijų verčių padidėjimų ar sumažėjimų, lyginant su vidutine koncentracijos verte. Ši problema neiškyla, jeigu skaičiuojama ilgo laikotarpio vidutinė koncentracija, pvz., už metus. Tada, kai dispersijos modeliai naudojami skaičiuoti teršalo koncentraciją per įvairaus vidurkinimo laiko tarpą, daugiau ar mažiau identišką dispersijos sąlygoms, tada turi būti pasinaudota modeliuotojų, kurie atliko vidutinės sumodeliuotos koncentracijos palyginimą su matavimais,

patirtimi. Jeigu sumodeliuota vidutinė metinė koncentracija yra ±50 % išmatuotų koncentracijų ribose, modelis nėra blogas, tačiau jo rezultatai traktuojami kaip apytikriai. Naudojant sudėtingus modelius reikia tikslesnio ir detalesnio modelio rezultatų su atitinkamais matavimais palyginimo, t. y. modelio pripažinimo kaip galiojančio.

88

Dispersijos modeliuose aptinkamos sistemingoji ir atsitiktinė paklaidos. Sistemingoji modelio paklaida – tai paklaida, kuri nuolat turi vienodą nukrypimą nuo tikrojo dydžio. Ji gali būti įvertinta kiekybiškai ir ištaisyta lyginant modelio rezultatus su matavimais nustatant atitinkamą korekcijos faktorių. Modelio sistemingosios paklaidos korekcija turi būti padaryta esant pirmajam galiojančiam modelio pripažinimo etapui. Bet kokia modelio rezultatų korekcija turi būti aiškiai dokumentuota ir įrodyta. Atsitiktinė paklaida (neapibrėžtumas) taip pat turi būti įvertinta, nes ji gali pasitaikyti netgi tada, kai sistemingoji paklaida yra įvertinta ir suskaičiuota. Patogi priemonė įvertinti modelio rezultatų neapibrėžtumą yra palyginti matavimo vietose išmatuotas koncentracijas su sumodeliuotomis toje teritorijoje. Šis įvertinimas gali būti atliktas naudojant vidutinį kvadratinį nuokrypį, apskaičiuotą pagal formulę:

(4.6)

Lyginant oro kokybės matavimų rezultatus su modelio suskaičiuotais rezultatais iškyla bent keturi esminiai sunkumai:

• Modelio mastelyje matavimai yra taškas erdvėje, tuo tarpu modelis pateikia tūrio vidurkius;

• Matavimo klaidos ir neapibrėžtumas;

• Nepakankamas atmosferoje vykstančių procesų įvertinimas modelyje; Įvesties duomenų klaidos modelyje (emisijos ir meteorologiniai duomenys) gali iškreipti

modelio rezultatus.

Išvados ir rekomendacijos

Atlikus ES šalių kvapų kontrolės sistemos analizę, nepavyko aiškiai išskirti kvapų valdymo darbe dalyvaujančių institucijų ir jų funkcijų. Detalaus išaiškinimo, kuriais atvejais atliekami kvapų matavimai, o kada modeliavimas, nerasta.

Apžvelgus Latvijos, Belgijos, Danijos, Olandijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Kanados kvapų valdymo patirtį, galima daryti išvadą, kad stacionariuosiuose taršos šaltiniuose atliekami kvapų koncentracijos matavimai, kurių rezultatai naudojami modeliuojant kvapų sklaidą. Anksčiau išvardytose šalyse, išskyrus Lenkiją, kvapo vertė (OUE/m3) reglamentuojama percentiliais. Percentilio vertė, priklausomai nuo šalies, siekia nuo 85,0 iki 99,5 %, t. y. tiek metų laiko kvapo vertė neturi viršyti leistinos kvapo koncentracijos, o likusiąją laiko dalį viršijimai galimi tik dėl nepalankių meteorologinių sąlygų ar neplanuotų ūmių teršalų išmetimų į aplinkos orą.

1. Pasirenkant kvapų sklaidos modeliavimui tinkančią programą, reikia įvertinti, ar ji turi kvapų koncentracijų aplinkos ore skaičiavimo galimybę, galimybę analizuoti visus taršos šaltinius (linijinius, ploto, taškinius), galimybę pateikti skaičiavimo rezultatus pakankamo dydžio plote apie taršos šaltinį/ius su gera erdvine skiriamąja geba, galimybę įvertinti reljefo poveikį, galimybę nustatyti išmetamųjų kvapų parametrų pokyčius laiko atžvilgiu, gebėjimą apibūdinti dispersiją priežemio sluoksnyje, esant bet kokioms atmosferos stabilumo sąlygoms, galimybę įvesti standartinius valandinius meteorologinius duomenis, nenaudojant bet kokių papildomų skaičiavimų, galimybę naudoti LKS-94 koordinačių sistemą, galimybę pateikti rezultatus skaitmenine (lentelėse)

( ) ,.mod.1

2

∑=

−=n

i

CCmatR

89

ir grafine (žemėlapyje) forma, galimybę apskaičiuoti kvapų koncentraciją tokiems laikotarpiams, kuriems yra nustatytos ribinės vertės, o naudojantis modeliu apskaičiuotų rezultatų neapibrėžtis (tikslumas) turi atitikti Lietuvos teisės aktų reikalavimus. 2. Išanalizavus rekomenduojamųjų Lietuvoje modelių sąrašą, pateiktą Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2008 m. gruodžio 9 d. įsakyme Nr. AV-220 „Dėl ūkinės veiklos poveikiui aplinkos orui vertinti teršalų sklaidos skaičiavimo modelių pasirinkimo rekomendacijų“ patvirtinimo, geriausiu modeliu, tinkančiu kvapų sklaidos modeliuoti aplinkos ore, rekomenduojamas ADMS 4 modelis. 3. Remiantis ES šalių patirtimi, rekomenduojama, modeliuojant kvapo sklaidą aplinkos ore, taikyti 98 procentilį, kuris leistų viršyti leistiną kvapo koncentracijos vertę (8 OUE/m3) ne daugiau kaip 2 % metų trukmės (apie 7 paras) dėl nepalankių kvapo sklaidai ore meteorologinių veiksnių įtakos ar ūmių kvapo išmetimų į aplinkos orą. Modeliavimo rezultatuose šie viršijimai nebūtų pateikti. 4. Modeliuojant kvapų sklaidą aplinkos ore, reikia įvertinti tai, kad modeliu gauti kvapų sklaidos rezultatai gali skirtis nuo išmatuotųjų dinaminiu olfaktometru kvapų koncentracijų iki 50 %. Tačiau reikia įvertinti tai, kad norint gauti realų vaizdą, atliekant eksperimentinius kvapų koncentracijos tyrimus, reikalingos didelės laiko ir finansinės sąnaudos. 5. Kvapų koncentracijos matavimui siūloma naudoti stacionariuosius arba mobiliuosius (nešiojamuosius) olfaktometrus. Dujų chromatografai gali būti naudojami papildomai, jeigu reikia identifikuoti atskirus cheminius junginius. 6. Pagal EN 13725:2003 standartą rekomenduojama, kad kvapo koncentraciją laboratorijoje įvertintų ne mažiau kaip 4 tyrėjai. Tiriamųjų kvapų koncentracijų žemutinių ribų sumažinimui rekomenduojama, kad kvapų įvertinimą atliktų 5 tyrėjai. Kai 2 iš 5 tyrėjų aptinka mažiausią kvapo koncentraciją, naudojant mažiausią praskiedimo santykį – 7,8 (pvz., ,,ASCENT international olfactometer“ prietaisu) apskaičiuota statistiškai patikima žemutinioji kvapo koncentracija siekia 7 OUE/m3 ir atitinka HN 121:2010 reikalavimus. 7. Matuojant kvapų koncentraciją aplinkos ore dinaminiu olfaktometru, reikia įvertinti tai, kad matavimais gautos kvapų koncentracijos gali skirtis nuo tikrųjų verčių iki 40 %, nes kvapo koncentracijos pokyčiai atpažįstami kvapo koncentracijai pakitus minėta verte. 8. Kvapų koncentracijos tikslesniam nustatymui svarbu tinkamai atrinkti kvapų tyrėjus, kurie turėtų normalų kvapų suvokimą – t. y. nebūtų hiperjautrūs ar nejautrūs kvapams (patektų į 96 % normalinį Gauso pasiskirstymą atitinkantį skirsnį). 9. Optimaliu sprendimu laikytinas eksperimentinių kvapų koncentracijų tyrimo derinimas su kvapų sklaidos modeliavimu aplinkos ore. Ūkio subjektai, pakeitę technologinius procesus ar įrengę naujus stacionariuosius oro taršos šaltinius, bei naujieji ūkio subjektai, turintys stacionariųjų oro taršos šaltinių, turėtų stacionariuosiuose oro taršos šaltiniuose išmatuoti kvapų koncentracijas ir įvedę į kvapų sklaidos modelį gautus duomenis apskaičiuoti kvapų sklaidą aplinkos ore kvapo vienetais (OUE/m3). 10. Eksperimentinius kvapų koncentracijų tyrimus rekomenduojama atlikti šiais atvejais: ūkio subjektams pakeitus technologinius procesus, ūkio subjektams įrengus naujus stacionariuosius oro taršos šaltinius, naujiesiems ūkio subjektams, turintiems stacionariųjų oro taršos šaltinių, gyventojų skundų dėl kvapų atvejais ar norint išvengti gyventojų skundų dėl kvapų.

90

5. KVAPIŲJŲ CHEMINIŲ MEDŽIAGŲ, GALINČIŲ SUKELTI ALERGINES REAKCIJAS, APŽVALGA IR REKOMENDACIJOS JŲ POVEIKIUI SVEIKATAI MAŽINTI 5.1. Alergines reakcijas sukeliančios kvapiosios cheminės medžiagos

Žmogaus sveikatą lemia šie pagrindiniai veiksniai: gyvensena, aplinkos įtaka, paveldimumas

ir sveikatos apsauga. Gyvensenai tenka didžiausias poveikis žmogaus sveikatai (apie 50 %.) Aplinkos įtaka (socialinė ir fizinė) lemia žmogaus sveikatą apie 20–30 %. Paveldimumas, t. y. biologiniai organizmo ypatumai, sudaro apie 10–20 % bendro poveikio sveikatai. Sveikatos apsaugai tenka tik apie 10 %. Finansiniu požiūriu gerokai pigiau sudaryti sąlygas žmogui nesusirgti, negu susirgusįjį gydyti. Aplinkos veiksnių įtaką žmogaus sveikatai galima mažinti, mažinant žmogų veikiančių cheminių junginių (kvapų) emisijas į aplinką ir kontakto su cheminiais junginiais (kvapais) laiką. Aptinkama įvairių nuomonių apie kvapų įtaką žmonių sveikatai, tačiau net jeigu emisijose esančių cheminių junginių koncentracijos nėra pavojingos žmogaus sveikatai, kvapai visgi sukelia diskomfortą. Kvapo poveikio mechanizmas gali būti specifinis ir nespecifinis. Specifinis yra uoslės mechanizmas, t. y. lakūs kvapnieji cheminiai junginiai sudirgina nosies uoslės epitelio receptorius. Jie išsidėstę apie 500 mm2 plote nosies ertmės viršutiniojoje dalyje, kur prasideda apie 15–20 plonų uoslės nervų. Jie pro akytkaulio angeles patenka į kaukolės vidų. Čia receptorinių ląstelių ataugos sinapsėmis susijungia su uoslės stormens bipoliais neuronais. Iš neuronų ataugų susiformuoja uoslės laidas, kuris keliauja į uoslės trikampį, kur skyla į pluoštelius. Vieni pluošteliai pasiekia limbinę sistemą – Amono rago vingį. Kitos skaidulos nukreipiamos link juostinio, dantytojo vingio ir Amono rago (tai žieviniai uoslės centrai). Trečiasis pluoštelis aplenkia žievę ir pasibaigia tarpinėse smegenyse – užgumburio pavadėlyje ar pagumburio speniniuose kūnuose bei pilkajame gūbryje (tai požieviniai uoslės centrai). Taip suvokiama, kas ir kaip kvepia ar dvokia, o smegenys siunčia atsaką į dirgiklį. Nespecifinis mechanizmas – tai psichoemocinis asociatyvusis, kai kvapas iš karto asocijuojasi su ankstesne patirtimi, o šio mechanizmo ypatybė yra ta, kad žmogus labai stipriai reaguoja ir geba atpažinti įvairių lakiųjų junginių kvapą. Vienas iš dažniausiai aptinkamų neigiamų poveikių sveikatai yra alergija. Alergija – tai ypač jautri organizmo reakcija alergenams (kai kuriems aplinkos faktoriams: cheminiams junginiams ir kt.), į kuriuos kiti visai nereaguoja. Pirmą sykį alergenams patekus į organizmą, jame per 2–21 dienas (priklausomai nuo alergeno kiekio, organizmo savybių) susidaro antikūnių, vadinamų imunoglobulinais. Jau esant pakankamam antikūnių kiekiui ir vėl patekus specifiniam alergenui (prieš kurį yra pasigaminusių antikūnių), gali įvykti alerginė reakcija. Laikotarpis tarp alergeno patekimo ir antikūnių pasigaminimo vadinamas sensibilizacijos (alergizacijos) periodu. Pati alergija dar nereiškia ligos ar liguistos būsenos: klinikinių jos požymių būna tik tada, kai įsijautrinusiam žmogui patenka alergenas ir tam alergenui pasigamina antikūnių. Manoma, kad alergija yra paveldima, bet nebūtinai alergiškas žmogus susirgs alergine liga. Kokiu poveikiu sveikatai pasižymi cheminiai junginiai, tikrinama cheminių junginių duomenų bazėje (The chemical... 2011).

Iš 318 cheminių junginių, paminėtų HN 35:2007 higienos normoje, alerginiu poveikiu odai pasižymi šie: acetaldehidas, acto rūgštis (etano rūgštis), akrilo nitrilas, akroleinas (2-propenalis, akrilo aldehidas), butilakrilatas (akrilo rūgšties butilo esteris), chromo (Cr6+) junginiai, p-dioksibenzenas (hidrochinonas), etilakrilatas (akrilo rūgšties etilo esteris), etilenglikolis (etandiolis), formaldehidas (skruzdžių rūgšties aldehidas), furfurolas (2-formilfuranas, 2-furaldehidas),

91

izopropanolis (izopropilo alkoholis, dimetilkarbinolis, 2-propanolis), jodas, metakrilo rūgšties butilo esteris (butilmetakrilatas), metilakrilatas, metilmetakrilatas, naftalinas, nikelis metalinis (5.1 lentelė).

5.1 lentelė. Alerginiu poveikiu odai pasižyminčios medžiagos (HN 35:2007)

Eil. Nr.

Cheminės medžiagos pavadinimas CAS Nr.

Kvapo pobūdis

Kvapo slenks- čio vertė mg/m3

Didžiausia leidžiama koncentracija (DLK),

mg/m3

Vienkartinė Paros

1. Acetaldehidas 75-07-0 – – 0,01 0,01

2. Acto rūgštis (etano rūgštis)

64-19-7 surūgusių vynuogių

0,043 0,20 0,06

3. Akrilo nitrilas 107-13-1- – – – 0,03

4. Akroleinas (2-propenalis, akrilo aldehidas)

107-02-8 – – 0,03 0,03

5. Butilakrilatas (akrilo rūgšties butilo esteris)

141-32-2 – – 0,0075 –

6. Chromo (Cr6+) junginiai /kaip chromo trioksidas/

7440-47-3 – – 0,0015 0,0015

7. p-dioksibenzenas (hidrochinonas)

123-31-9 – – 0,02 –

8. Etilakrilatas (akrilo rūgšties etilo esteris)

140-88-5 – – 0,0007 –

9. Etilenglikolis (etandiolis) 107-21-1 – – 1 –

10. Formaldehidas (skruzdžių aldehidas)

50-00-0 – – 0,1 0,01

11. Furfurolas (2-formilfuranas, 2-furaldehidas)

98-01-1 – 0,25 0,05 0,05

12. Izopropanolis (izopropilo alkoholis)

67-63-0 – 1,185 0,6 0,6

13. Jodas 7553-56-2 – – – 0,03

14. Metakrilo rūgšties butilo esteris (butilmetakrilatas)

97-88-1 – – 0,15 –

15. Metilakrilatas 96-33-3 – – 0,01 0,01 16. Metilmetakrilatas 80-62-6 aitrus 0,38 0,10 0,01 17. Naftalinas 91-20-3 – – 0,003 0,003 18. Nikelis, metalinis 7440-02-0 – – – 0,001

Iš viso 5.1 lentelėje pateikta 18 cheminių junginių. Paryškintieji 4 cheminiai junginiai turi kvapo slenksčio vertę, o kai kurie iš jų ir būdingą kvapą (acto rūgštis ir metilmetakrilatas).

Alerginiu poveikiu įkvėpus pasižymi higienos normoje HN 35:2007 pateikti šie cheminiai junginiai – benzoinė rūgštis, epichlorhidrinas (3-chlor-1,2-epoksipropanas), kobaltas metalinis, kobalto chloridas, ozonas (alergizuojančiu poveikiu nepasižymi, tačiau didina jautrumą alergenams), skruzdžių rūgštis (metano rūgštis), sviesto aldehidas (butanalis).

Iš viso pateikti 7 cheminiai junginiai, iš kurių 2 – kobaltas metalinis, kobalto chloridas neturi kvapo (5.2 lentelė).

Alergiją gali sukelti kvepalai, dezodorantai, odekolonai, muilai, žvakės, kosmetika ir kt. Vieni iš labiausiai paplitusių alergizuojančių ir „kvepiančių“ cheminių junginių yra anizilo alkoholiai, benzilo alkoholiai, benzilo salicilatai, taip pat natūraliosios medžiagos: gvazdikų aliejus,

92

muškato aliejus, rožių aromatas bei cinamono aliejus. Šie ir kiti aromatai gali išprovokuoti jautriems žmonėms alergines reakcijas, kurios gali pasireikšti pasunkėjusiu kvėpavimu, astmos priepuoliais, įvairiais bėrimais, taip pat galvos skausmu, pykinimu, balso užkimimu ar visišku praradimu, raumenų ir sąnarių skausmais, sutrikusia koncentracija, lūpų dilgčiojimais ir kt.

5.2 lentelė. Alerginiu poveikiu įkvėpus pasižyminčios medžiagos

Eil. Nr.

Cheminės medžiagos pavadinimas CAS Nr.

Kvapo pobūdis

Kvapo slenks- čio vertė mg/m3

Didžiausia leidžiama koncentracija (DLK),

mg/m3

Vienkartinė

Paros 1. Benzoinė rūgštis 65-85-0 – – 0,03 – 2. Epichlorhidrinas

(3-chlor-1,2-epoksipropanas) 106-89-8 – – 0,2 0,2

3. Kobaltas, metalinis 7440-48-4 – – – 0,001 4. Kobalto chloridas 7646-79-9 – – 0,001 – 5. Ozonas (didina jautrumą

alergenams) 10028-15-6 – – 0,16 0,03

6. Skruzdžių rūgštis (metano rūgštis)

64-18-6 – – 0,2 –

7. Sviesto aldehidas (butanalis) 123-72-8 – – 0,015 0,015

Lietuvoje patvirtintas alergiją sukeliančių cheminių junginių sąrašas (Cheminiai alergenai Lietuvoje). Sutrumpintas jo variantas, išrinkus kenksmingu poveikiu įkvėpus pasižyminčius junginius, pateikiamas 5.3 lentelėje (Cheminiai alergenai 2011). 5.3 lentelė. Cheminiai alergenai Lietuvoje

Cheminis junginys CAS Nr. Einecs Nr. Simbolis R frazės 1 2 3 4 5

(+)-R-2-(2,4-dichlorfenoksi)propiono rūgštis

15165-67-0 403-980-1 Xn 22, 37, 41, 43

(Z)-1,3-Dichlorpropenas 10061-01-5 233-195-8 T,N 10,20/21,25,36/37/38,43,50/53 1,2,3,4-Diepoksibutanas = Butadieno diepoksidas

1464-53-5 215-979-1 T 23/24/25, 36/37/38, 40, 42/43

1,3-Dichlorpropenas 542-75-6 208-826-5 T,N 10, 20/21, 25, 36/37/38, 43,50/53

1,4-bi (2 ,3-

Epoksipropoksi )bu tanas =

Butandio ldig l icid i lo e teris

2425-79-8 219-371-

7

Xn 20/21, 36/38 , 43

1,5-Naftileno diizocianatas 3173-72-6 221-641-4 Xn 20, 36/37/38, 42 2,2,4-Trimetilheksametilen-1,6-diizocianatas

16938-22-0 241-001-8 T 23, 36/37/38, 42

2,3-Epoksi-1-propanolis = Glicidolis 556-52-5 209-128-3 T 23, 21/22, 36/37/38, 42/43 2,4,4-Trimetilheksametilen-1,6-diizocianatas

15646-96-5 239-714-4 T 23, 36/37/38, 42

2-(3-(Prop-1-en-2-il)fenil)prop-2-ilo izocianatas

2094-99-7 402-440-2 T+, N 26, 34, 42/43, 48/20, 50/53

2-diet i laminoet i lmetakri -

la tas

105-16-8 203-275-

7

Xn 20, 36/38, 43

2-Etilheksilakrilatas 103-11-7 203-080-7 Xi 37/38, 43 2-Meti l-p- feni lendiaminas 95-70-5 202-442-

1

T,N 20/21,25,43,50 /53

93

5.3 lentelės tęsinys 1 2 3 4 5

2-Meti l-p- feni lendiamino

sul fatas

615-50-9 210-431-8 T,N 20/21,25,43,50 /53

2-Meti l-p- feni lendiamino

sul fatas

6369-59-1 228-871-4 T,N 20/21,25,43,50 /53

3-Chlor-2-meti lpropenas 563-47-3 209-251-2 C,F ,N 11,20/22,34,43,51 /53

3-Izocianatometil-3,5,5-trimetilcikloheksilizocianatas = Izoforono diizocianatas

4098-71-9 223-861-6 T 23, 36/37/38, 42/43

4,4 ' -

Diaminodifen ilmetanas =

4,4 ' -Meti lend iani l inas

101-77-9 202-974-4 T, N 45, 20/21/22 , 48/20 /21,

43, 51/53

4,4'-Izopropilidendifenolis 80-05-7 201-245-8 Xi 36/37/38, 43 4,4'-Metilendi(cikloheksilizocianatas) = Dicikloheksilmetano-4,4'-diizocianatas

5124-30-1 225-863-2 T 23, 36/37/38, 42/43

4-Izocianatosulfoniltoluenas = Tozilo izocianatas

4083-64-1 223-810-8 Xn 14, 36/37/38, 42

7-Amino-3-((5-karboksimetil-4-metil-1,3-tiazol-2-iltio)metil)-8-okso-5-tio-1-azobiciklo(4,2,0)okt-2-en-2-karboksirūgštis

111298-82-9 403-690-5 Xn 42/43

8,9-Dinorborn-5-en-2,3-dikarboksirūgšties anhidridas

123748-85-6 - Xn 22, 36/37/38, 42

Ali lo 2 ,3-epoksipropi lo

eteris = Ali lo gl ic idi lo

eteris

106-92-3 203-442-4 Xn 20, 43

Amilazės, kurios nenurodytos šiame sąraše

- - Xn 42

Amonio dichromatas 7789-09-5 232-143-1 T+,E,N 49,46,1, 8,21,25,26,37/38,41,43,50/53

Atraz inas = 2-Chloro-4-

et i lamino-6-

izoprop ilamino-1,3 ,5 -

tr iazinas

1912-24-9 217-617-8 Xn 20/22, 36, 40, 43

Benzen-1,2,4-trikarboksirūgšties-1,2-anhidridas = Trimelito rūgšties anhidridas

552-30-7 209-008-0 Xn 36/37/38, 42

Berilio junginiai, išskyrus aliuminio berilio silikatą

- - T+ 49, 25, 26, 36/37/38, 43, 48/23

Berilis 7440-41-7 231-150-7 T+ 49, 25, 26, 36/37/38, 43, 48/23 Bromelaino sultys 9001-00-7 232-572-4 Xn(Xi) 36/37/38,42 But i lo 2 ,3 -epoksip ropilo eter is = Buti lgl ic id i lo eter is

2426-08-6 219-376-4 Xn 20, 43

Celiuliazė 9012-54-8 232-734-4 Xn 42 Celiuliazės, kurios nenurodytos šiame sąraše

- - Xn 42

Chimotripsinas 9004-07-3 232-671-2 Xn(Xi) 36/37/38,42 Cinebas 12122-67-7 235-180-1 Xi 37, 43 Cinko diaminodiizocianatas - 401-610-3 Xn, N 22, 41, 42/43, 50 Difenilmetano-2,2'-diizocianatas

2536-05-2 219-799-4 Xn 20, 36/37/38, 42

Difenilmetano-2,4'-diizocianatas

5873-54-1 227-534-9 Xn 20, 36/37/38, 42

94

5.3 lentelės tęsinys 1 2 3 4 5

Difenilmetano-4,4'-diizocianatas 101-68-8 202-966-0 Xn 20, 36/37/38, 42 Difenilmetanodiizocianato izomerai ir homologai

9016-87-9 - Xn 20, 36/37/38, 42

Etilakrilatas 140-88-5 205-438-8 Xn, F 11, 20/21/22, 36/37/38, 43 Etilendiaminas=1,2-Diaminoetanas 107-15-3 203-468-6 C 10, 21/22, 34,42/43 Etilmetakrilatas 97-63-2 202-597-5 Xi, F 11, 36/37/38, 43 Ficinas 9001-33-6 232-599-1 Xn(Xi) 36/37/38,42 Gliukozidazė 9001-22-3 232-589-7 Xn 42 Glutaralis=Glutaro aldehidas=1,5-Pentandialis

111-30-8 203-856-5 T,N 23/25,34,42/43,50

Heksametilendiizocianatas 822-06-0 212-485-8 T 23, 36/37/38, 42/43 Heksanatrio 6,13-dichloro-3, 10-bi((4-(2,5-disulfonatoanilino)-6-fluoro-1,3,5-triazin-2-ilamino)prop-3-ilamino)-5,12-dioksi-7,14-diazopentacen-4,11-disulfonatas

85153-92-0

400-050-7 Xn 42/43

Hidroksilaminas 7803-49-8 232-259-2 Xn,N 5,22,37/38,41,43,48/22,50 Izobutilmetakrilatas 97-86-9 202-613-0 Xi 10, 36/37/38, 43 Kalio chromatas 7789-00-6 232-140-5 T,N 49,46,36/37/38,43,50/53 Kalio dichromatas 7778-50-9 231-906-6 T+,N 49,46,21,25,26,37/38,41,4

3,50/53 Kanifolija 8050-09-7 232-475-7 Xn 42/43 Kobaltas 7440-48-4 231-158-0 Xn 42/43 Maleino rūgšties anhidridas 108-31-6 203-571-6 Xn 22, 36/37/38, 42 Manebas 12427-38-

2 235-654-8 Xi 37, 43

Mankocebas 8018-01-7 - Xi 37, 43 Metenaminas=Heksametilentetraminas

100-97-0 202-905-8 Xn, F 11, 42/43

Metilmetakrilatas 80-62-6 201-297-1 Xi, F 11, 36/37/38, 43 Nabamas (ISO)=Dinatrio etilenbiditiokarbamatas

142-59-6 205-547-0 Xn 22,37,43

Natrio 4-(2,4,4-trimetilpentilkar-boniloksi) benzensulfonatas

- 400-030-8 T 22, 23, 36/37, 43, 48/23

Natrio dichromatas 10588-01-9

234-190-3 T+,O,N

49,46,8,21,25,26,37/38,41,43,50/53

Natrio dichromato dihidratas 7789-12-0 234-190-3 T+,N 49,46,21,25,26,37/38,41,43,50/53

Nikelio dihidroksidas 12054-48-

7

235-008-5 Xn 20/22, 40, 43

Nikelio sulfatas 7786-81-4 232-104-9 Xn 22, 40, 42/43 Papainas 9001-73-4 232-627-2 Xn(Xi) 36/37/38,42 Pepsinas A 9001-75-6 232-629-3 Xn(Xi) 36/37/38,42 Piperazinas 110-85-0 203-808-3 C 34,42/43,52/53 Proteazės, kurios nenurodytos šiame sąraše

- - Xn(Xi) 36/37/38,42

Proteinazė 9068-59-1 232-966-6 Xn(Xi) 36/37/38,42 Reninas 9001-98-3 232-645-0 Xn(Xi) 36/37/38,42 S-(3-Trimetoksisili)propil 19-izocianato-11-(6-izocianatoheksil)-10,12-dioksi-2,9,11,13-tetraazononadekantioatas

85702-90-5 402-290-8 Xn 10, 42/43

Subtilizinas 9014-01-1 232-752-2 Xn(Xi) 37/38,41,42 Tetranatrio 5'-(4,6-dichloro-5-cianopirimidin-2-ilamino)-4'-hidroksi-2,3'-azodinaftalen-1,2',5,7'-disulfonatas

- 400-130-1 Xn, N 42, 51/53

95

5.3 lentelės pabaiga 1 2 3 4 5

Tiramas = Tetrametiltiuramo disulfidas 137-26-8 205-286-2 Xn 20/22, 36/37, 40,43 Toluileno-2,6-diizocianatas 91-08-7 202-039-0 T 23, 36/37/38, 42 Tripsinas 9002-07-7 232-650-8 Xn(Xi) 36/37/38,42 alfa-Amilazė 9000-90-2 232-565-6 Xn 42 bi(Piperidinotiokarbonilo) disulfidas 94-37-1 202-328-1 Xi 36/37/38,43 egzo-Celobiohidrolazė 37-329-65-0 253-465-9 Xn 42 n-Butilakrilatas 141-32-2 205-480-7 Xi 10, 36/37/38, 43 n-Butilmetakrilatas 97-88-1 202-615-1 Xi 10, 36/37/38, 43 1. Pastaba. Alergizuojančiu poveikiu įkvėpus pasižymi R42 rizikos frazę turintys cheminiai junginiai. 2. Pastaba. Kvėpavimo takus dirginančiu poveikiu įkvėpus pasižymi R37 rizikos frazę turintys cheminiai junginiai. 3. Pastaba. Įkvėpus kenksmingu poveikiu pasižymi R20 rizikos frazę turintys cheminiai junginiai.

R42 rizikos frazę turintys cheminiai junginiai pasižymi sukeliančiu alergiją poveikiu, tačiau

išskirti ir R20 bei R37 rizikos frazes turintys cheminiai junginiai, nes jie gali turėti alergizuojantį poveikį ir / arba neigiamai veikti alergiją sergančius žmones.

5.2. Alergines reakcijas sukeliančių kvapių cheminių medžiagų poveikio sveikatai mažinimas

Jeigu žmogui buvo diagnozuota alergija kokiam nors cheminiam junginiui, su juo reikėtų

vengti kontakto. Todėl reikia atidžiai skaityti naudojamų produktų sudėties aprašymus etiketėse. Gali būti aptinkamos kryžminės reakcijos su panašios sandaros, bet skirtingų pavadinimų cheminiais junginiais. Atsiradusi cheminiams junginiams alergija retai kada išnyksta savaime, dažnai ji trunka visą gyvenimą. Tik vengiant kontakto su cheminiais junginiais, kuriems žmonės yra alergiški, galima pasiekti gerų rezultatų ir išvengti alergijos simptomų paūmėjimo.

Paprastai kvapai nėra tiesiogiai kenksmingi žmonių sveikatai, nes kvapo, kaip paties savaime, problema prasideda esant labai mažoms cheminių junginių koncentracijoms, tačiau jie sukelia diskomfortą, prastą nuotaiką, susierzinimą. Dažniausiai kvapiųjų dujų koncentracijos tampa tiesiogiai kenksmingos žmonių sveikatai, kai jų koncentracija pasiekia gerokai aukštesnį lygį nei kvapo jutimo riba.

Alergines reakcijas sukeliančių cheminių junginių poveikį galima mažinti šiais būdais:

• mažinti alergiją sukeliančių cheminių junginių naudojimą keičiant juos mažiau kenksmingais arba visai nekenksmingais sveikatai;

• mažinti alergiją sukeliančių cheminių junginių emisiją į aplinką (orą), naudojant emisiją mažinančias priemones (kvapų šalinimas).

Kaip papildoma priemonė gali būti vartojami maisto produktai / papildai, mažinantys alergenų poveikį: • Medus. Medus padeda išvengti alergenų, kurie gali sukelti alergines reakcijas, nes jame yra labai maža dalis bičių nuodų, padedančių kovojant su alergijos simptomais. • Datulės. Datulės turi didelį skaičių priešalerginių junginių (fosforo rūgštis), kurios padeda lengviau pakelti alerginius išpuolius. • Morkos. Morkose esantis karotinas gali veiksmingai užkirsti kelią žiedadulkių alergijai, alerginiam dermatitui ir kitoms alerginėms reakcijoms. Morkose esantis karotinas gali sureguliuoti ląstelių balansą, o tai gali padėti žmonėms, kenčiantiems nuo alerginių reakcijų. • Grybas Needle. Šis grybas padeda stiprina imuninę sistemą ir gali padėti sumažinti alergines reakcijas. • Vitaminai E ir C. Jie padeda stiprinti imuninę sistemą ir mažina alergines reakcijas.

96

Žmones kasdien supa daugybė įvairių kvapų ir aromatų ir alergijos jiems visiškai išvengti neįmanoma, tačiau ją palengvinti šiek tiek galima. Alergizuojančiųjų cheminių junginių poveikį galima sumažinti šiais būdais:

• Kiek įmanoma vengiant alergizuojančiųjų kvapų. Apie jautrumą alergenams informuoti namiškius ir kolegas darbe ar kitoje aplinkoje, kur praleidžiama daug laiko. Namie nenaudoti jokių priemonių, kurių aromatas keltų nemalonius reiškinius. Stengtis išlaikyti atstumą nuo žmonių, kurie stipriai pasikvėpinę;

• Vartoti kvepalus, dezodorantus, kosmetiką ar kitus gaminius, įsitikinus, kad sudėtyje nėra alergizuojančiųjų cheminių junginių. Jei produktas atrodo bekvapis, tai dar nereiškia, kad jame iš tiesų nėra jokių aromatinių cheminių junginių, galbūt jie žmogaus uoslei nėra juntami;

• Rinktis kosmetiką ar kitus gaminius, ant kurių etiketės pažymėta „bekvapis“. Tokie produktai alergizuoja rečiau.

Šiais laikais žmonės naudoja daug įvairių kosmetikos priemonių, kvepalų bei dezodorantų. Todėl žmonės nuolat kontaktuoja su įvairiais kvapais ir aromatais. Tai ypač aktualu jautriems žmonėms, kuriems toks kontaktas sukelia labai nemalonių pojūčių. Žinoma, niekada nepavyks jų visiškai išvengti, tačiau šiek tiek pasistengus jų neigiama įtaka gali būti žymiai mažesnė.

Išvados ir rekomendacijos

1. Išanalizavus 318 paminėtų Lietuvos higienos normoje HN 35:2007 cheminių junginių, išskirti šie alerginiu poveikiu odai pasižymintys junginiai: acetaldehidas, acto rūgštis (etano rūgštis), akrilo nitrilas, akroleinas (2-propenalis, akrilo aldehidas), butilakrilatas (akrilo rūgšties butilo esteris), chromo (Cr6+) junginiai, p-dioksibenzenas (hidrochinonas), etilakrilatas (akrilo rūgšties etilo esteris), etilenglikolis (etandiolis), formaldehidas (skruzdžių rūgšties aldehidas), furfurolas (2-formilfuranas, 2-furaldehidas), izopropanolis (izopropilo alkoholis, dimetilkarbinolis, 2-propanolis), jodas, metakrilo rūgšties butilo esteris (butilmetakrilatas), metilakrilatas, metilmetakrilatas, naftalinas, nikelis metalinis. 2. Išanalizavus 318 paminėtų Lietuvos higienos normoje HN 35:2007 cheminių junginių, išskirti šie pasižymintys alerginiu poveikiu įkvėpus junginiai: benzoinė rūgštis, epichlorhidrinas (3-chlor-1,2-epoksipropanas), kobaltas metalinis, kobalto chloridas, ozonas (alergizuojančiu poveikiu nepasižymi, tačiau didina jautrumą alergenams), skruzdžių rūgštis (metano rūgštis), sviesto aldehidas (butanalis). 3. Žmonės, o ypač sergantys alergija, turėtų vengti kontakto su alerginiu poveikiu buityje pasižyminčiais cheminiais junginiais (rizikos frazė R42-alerginis poveikis įkvėpus), skaitydami produktų etiketes ir duomenų saugos lapus. Produktus, sudarančius cheminius junginius, geriausia identifikuoti pagal jų CAS numerius. Pramonėje reikėtų mažinti alerginiu poveikiu pasižyminčių cheminių junginių naudojimą, o esant galimybei keisti juos kitais cheminiais junginiais.

97

6. KVAPŲ SKLIDIMO RIBŲ NUSTATYMO IR TIKSLINIMO PROBLEMŲ APRAŠYMAS IR SIŪLYMAI PROBLEMOMS, SUSIJUSIOMS SU KVAPŲ NUSTATYMU IR JŲ VERTINIMU, SPRĘSTI

Kvapai gali keliauti didelius atstumus. Mažos koncentracijos kvapai gali būti nemalonūs. Panašūs junginiai turi skirtingą kvapą. Kvapų poveikis priklauso nuo:

• trukmės,

• dažnumo,

• laikotarpio (diena / savaitė / metai). Kvapų poveikiui įtakos turi receptoriaus charakteristikos:

• Kaimas ar miestas,

• Su rizika sveikatai susijusi poveikio istorija. Kvapo intensyvumo lygis laikui bėgant kinta kas valandą, kas dieną ir sezoniškai. Kvapų

sklidimas priklauso nuo šių veiksnių:

• Šaltinio aukščio,

• Kvapų koncentracijos,

• Srauto greičio kamine,

• Žemės reljefo,

• Pastatų aukščio,

• Temperatūros,

• Drėgnio,

• Vėjo greičio ir krypties,

• Turbulentiškumo,

• Inversijos. Šaltinio aukštis

Šaltinio aukštis turi didelę įtaką kvapų sklaidai. Maksimali kvapų koncentracija bus didžiausia maždaug už 8–10 H (teršalų išmetimo aukštis) nuo kamino pavėjui.

H=h+∆h, (6.1) čia: H – teršalų išmetimo aukštis, m; h – šaltinio aukštis, m; ∆h – dūmų šleifo aukštis, m.

Arti taršos šaltinio mažesnis dūmų debesies aukštis gali nusverti greitesnio teršalų

atskiedimo efektą, dėl to gali susidaryti didesnės priežemio teršalų koncentracijos. Taršos šaltinio aukštis, vertinant koncentraciją, taip pat svarbus, nes daug teršalų išmetami per kaminus, o modeliai vertina dūmų kamuolio pakilimą, kuris priklauso nuo išmetimo greičio ir atmosferos sąlygų.

Svarbus faktorius yra aukštis atmosferoje, iki kurio teršalai maišosi. Tai taip vadinamas maišymosi aukštis (iki keleto šimtų metrų), kuriame teršalai išsimaišo per tam tikrą laiko tarpą. Po to, jei meteorologinės sąlygos nesikeičia, tolesnis vertikalus maišymasis į aukštesnius sluoksnius nevyksta. Normaliai kylant aukštyn oro temperatūra krinta. Esant tam tikroms sąlygoms gali susidaryti temperatūros inversija, kai šaltesnis oras nusileidžia prie žemės. Tokiu atveju susidaro

98

labai žemas maišymosi aukštis, kuris apriboja teršalų maišymąsi ir padidina teršalų koncentracijas prie žemės paviršiaus. Emisija iš aukštų kaminų gali pakilti virš inversijos sluoksnio, neleisdama teršalams patekti prie žemės paviršiaus, tokiu atveju teršalų koncentracijos prie žemės paviršiaus gali būti nulinės. Kvapų koncentracija ir srauto greitis kamine

Didėjant kvapų koncentracijai kamine (oro taršos šaltinyje) kvapų koncentracija aplinkos ore didėja. Didėjant srauto greičiui kamine kvapai pernešami toliau. Žemės reljefas

Modeliuojant teršalų (kvapo) sklaidą, paprastai dažniausiai naudojami 5 ar 10 m vertikalaus žymėjimo žemės reljefo kontūrai. Siekiant padidinti skaičiavimo tikslumą, žemės reljefui gali būti suteikiamas 1 m tikslumas. Norint sudaryti tinkamą sklaidos modelį, paprasčiausias tikslios žemės reljefo aukščio informacijos gavimo būdas yra naudotis žemės aukščiais iš skaitmeninio teritorijos modelio. Kiti naudojami būdai yra: globali padėties nustatymo sistema (GPS), lidaras, fotogrametrija ar vietovės apžiūra. Pastatų aukščiai

Pastatų aukščiai gali turėti žymų poveikį kvapo sklidimui ypač tose vietovėse, kuriose yra daug pastatų. Reikalingi tikslūs pastatų aukščių duomenys, tačiau šių duomenų surinkimas gali būti brangus, o įvairių metodikų tikslumo lygis gali žymiai skirtis. Tačiau pastato aukštų skaičius yra visada žinomas ir jį sužinoti yra nesunku.

Kompiuterinis pastatų struktūros poveikio kvapo sklidimui variantas reikalauja sudėtingų skaičiavimų. Norint pagreitinti skaičiavimo procesą, dažniausiai yra būtina optimizuoti skaitmeninį pastatų modelį. Tai paprasčiausiai reiškia pastatų struktūros duomenų rinkinio (pastatų modelių) supaprastinimą, tačiau pernelyg didelis supaprastinimas sumažina tikslumą, nes kartais per didelis supaprastinimas gali žymiai pakeisti pastatų modelį. Modeliuose rekomenduojama naudoti priemones, esančias geografinių informacinių sistemų programinėje įrangoje (GIS), nes jos palengvina pastatų modelių ir kitų objektų kontūrų, kurie daro įtaką kvapo sklidimui, supaprastinimą. Atskirų pastatų ir panašaus aukščio pastatų aukščių sulyginimas

Pastatų aukščio supaprastinimas skaičiuojant kvapo sklaidą dažniausiai naudojamas skaičiavimo laikui sutrumpinti. Norint sumažinti kvapo modelio sudėtingumą ir taip trumpinti skaičiavimo laiką, kai kada būtina priskirti vienodą aukštį visam pastatui, turinčiam skirtingus aukščius. Tuo pačiu tikslu gali būti priimtina priskirti vienodą aukštį prijungtiems panašaus aukščio pastatams. GIS naudojamomis priemonėmis šios abi užduotys gali būti atliktos paprastai. Pavieniams pastatams su skirtingu aukščiu rekomenduojama priskirti didesnės vienodo aukščio pastato dalies aukštį, jei aukščių skirtumas ne didesnis, nei naudoti bandomąsias vietoves poveikiui nustatyti iki galutinio tarpusavyje sulygintų pastatų grupių kvapo lygio skaičiavimo. Meteorologinio poveikio ir palankių kvapo sklidimui sąlygų įvertinimas

Meteorologinės sąlygos, tokios kaip vėjo kryptis, vėjo greitis, vėjo turbulentiškumas, drėgnis, temperatūra, temperatūrų skirtumas ir debesuotumas, gali turėti žymų poveikį kvapo sklidimui. Šių

99

sąlygų poveikis aglomeracijose yra mažesnis nei už šių urbanizuotų teritorijų. Taip pat žemės paviršiaus poveikis ir pastatų slopinimas priklauso nuo kai kurių meteorologinių sąlygų. Dienos metu meteorologinės sąlygos gali keistis, pvz., vėjo greitis yra didesnis dienos metu, o temperatūros pokyčiai dažnesni naktį. Dažniausiai kvapo slopinimas kinta dėl drėgnio ir temperatūros bendro poveikio. Meteorologinių sąlygų įtaka kvapo sklidimui priklauso nuo daugelio veiksnių. Kadangi oro sąlygos kinta, šie veiksniai gali labai veikti dienos ar valandos kvapo lygius. Laipsnis, kuriuo veikiamas vidutinis metų kvapas, priklauso nuo didelio šių sąlygų išplitimo. Į modelį paprastai įvedami vidutiniai metų duomenys, bet daugelyje modelių naudojamasi vidutine dienos ar valandos informacija. Kai kuriems skaičiavimo metodams visiškai nereikalingi meteorologiniai duomenys, tačiau ši informacija yra dažnai reikalinga. Kai reikia įvertinti ryšį tarp dienos, vakaro ir nakties laiko, būtina gauti atskirus šių laikotarpių duomenis. Kai kurios meteorologinės sąlygos žymiai kinta dieną ir naktį, t. y. didelis vėjo greitis dieną ir temperatūros svyravimas naktį, todėl vidutinė 24 val. reikšmė netinkama. Drėgnis ir temperatūra

Kvapų sklidimą lemia santykinis drėgnis, temperatūra ir atmosferinis slėgis. Mėnesio ir paros santykinio drėgnio ir temperatūros pokyčiai lemia didelius kvapų sklaidos pokyčius. Paprastai santykinis drėgnis yra didžiausias iš karto po saulėtekio ir mažiausias vidudienį, kai aukščiausia temperatūra. Dienos pokyčiai didžiausi vasaros metu. Vidutinės skirtingos drėgnio ir temperatūros reikšmės kai kada naudojamos prognozavimui, tačiau dvi skirtingos sąlygų reikšmės gali turėti tą pačią vidutinę reikšmę, todėl galimos klaidos. Atskirų ilgalaikių vidurkių naudojimas skirtingais paros laikotarpiais (dienos, vakaro, nakties) yra būtinas.

Vėjo greitis ir vėjo kryptis

Vėjo kryptis svarbi, norint nustatyti, kur link bus nunešti teršalai. Kuo stipresnis vėjo greitis, tuo teršalų koncentracijos mažesnės, o ypač tada, kai išmetimo šaltiniai yra arti žemės paviršiaus arba jų aukštis yra nedidelis. Aukštesniems šaltiniams, pvz.: kaminams, dūmų debesies aukštis mažėja didėjant vėjo greičiui. Kryptį ir greitį, kuriuo sklinda kvapai, gali keisti oro sąlygos, kurios gali būti kintančio kvapo lygio toje pačioje vietoje skirtingu metu rezultatas. Vėjuotos sąlygos sukelia kvapų pasisukimą vėjo kryptimi. Pavėjinės sąlygos yra palankios kvapo sklidimui ir kvapo lygis žymiai didėja, nei esant skersiniam ar priešpriešiniam vėjui. Dėl to svarbu, kad meteorologiniai duomenys atspindėtų ilgalaikę vidutinę būklę. Išvedant vidutines vėjo krypties sąlygas, vidutiniai statistiniai duomenys turėtų būti numatomi kiekvienai vėjo krypčiai. Atskirų ilgalaikių skirtingų paros laikotarpių vidurkių naudojimas yra reikalingas, pvz., dienai, vakarui, nakčiai. Turbulentiškumas

Paprastai atmosfera yra turbulentinė dėl vėjo (sukelia mechaninį maišymąsi) ir įšilimo (sukelia konvekciją) poveikio. Turbulentiškumas turi poveikį kvapo sklidimui. Esant didesniam turbulentiškumui kvapų koncentracija bus didesnė prie taršos šaltinio, nutolus nuo jo – mažesnė. Temperatūros svyravimai sukelia atitinkamus atsitiktinius kvapų sklidimo iškraipymus. Vertinant teršalų išsisklaidymą yra svarbi nakties ir dienos turbulencija.

100

Inversija

Inversija – temperatūros didėjimas su aukščiu tam tikrame atmosferos sluoksnyje. Inversiją galima apibūdinti: apatinės ribos aukščiu, sluoksnio storiu, temperatūros šuoliu. Temperatūros inversija sukelia nepalankias kvapo sklidimui sąlygas. Temperatūros inversija – labai ribotas vertikalus oro maišymasis.

Pirminio kvapų vertinimo interesas yra sužinoti maksimalią priežeminę koncentraciją bet kuriame priežemio aplink taršos šaltinį taške. Meteorologinės sąlygos, veikiančios aukščiausias priežemines teršalų koncentracijas iš:

• aukštų šaltinių – palanki atmosferos konvekcija su žymiu vertikaliuoju maišymusi (charakteringa karštai vasaros dienai) – didelis vėjo greitis, ypač jei aplinkui yra aukštų pastatų;

• priežemio šaltinių, pvz., kelių transporto – rami, stabili atmosfera, ypač jei yra didelė inversija. Tokios sąlygos būdingos šaltam ūkanotam žiemos rytui.

Paskutiniaisiais metais dispersijos modelių vystymas buvo sutelktas tobulinant atmosferos dispersijos ir turbulencijos procesų aprašymą dideliuose aukščiuose virš žemės paviršiaus. Tai ypač svarbu skaičiuojant koncentracijas ore, kurias veikia emisija iš aukštų kaminų, pvz., elektrinių. Rekomenduojama skirti visas pastangas aktualiems vietos duomenims apie modeliuojamąją vietovę gauti. Turi būti tobulinami kasmetiniai vidutiniai dienos, vakaro, nakties laikotarpių meteorologinių duomenų rinkiniai.

Išvados ir rekomendacijos 1. Kvapo sklidimo ribas lemia daug veiksnių: šaltinio aukštis, kvapų koncentracija, srauto greitis kamine, žemės reljefas, pastatų aukštis, temperatūra, drėgnis, vėjo greitis ir kryptis, turbulentiškumas ir inversija. 2. Siekiant tiksliau apskaičiuoti kvapų sklidimą, minėtieji veiksniai turi būti maksimaliai sklaidos modelyje įvertinti. Maksimali kvapų koncentracija aplinkos ore stebima atstumu, apytiksliai lygiu (8–10)xH (taršos šaltinio aukštis) nuo oro taršos šaltinio pavėjui. 3. Kvapų sklidimo ribos apskaičiuotos, taikant matematinius modelius, turi būti tikslinamos eksperimentiniu būdu paimant oro mėginius ir ištiriant juos dinaminiu olfaktometru.

101

7. KVAPŲ TARŠOS STEBĖSENOS (MONITORINGO) PAGRINDAI, SCHEMOS IR ALGORITMAI

Šiuo metu Lietuvoje nėra kvapų taršos stebėjimų monitoringo tvarkos. Gyventojų skundai ūkio subjektu, kuris skleidžia kvapus, pagrindžia aromatinių cheminių junginių ir kvapų monitoringo būtinumą. Kvapų kontrolės problema dėl jos sudėtingumo ir poveikio subjektyvumo ES neturi suvienodintos matavimų metodikos.

Kiekvienu atveju (ūkio subjektui) išskiriami pagrindiniai kvapą skleidžiantys cheminiai junginiai. Kvapų monitoringo būtinumui įvertinti atliekama gyventojų apklausa anketuojant gyventojus.

Anketavimas yra plačiausiai paplitęs apklausos būdas. Anketą sudaro keletas tarpusavyje susijusių klausimų, į kuriuos reikia gauti apklausiamųjų asmenų (respondentų) atsakymus. Pati anketa griežtos formos neturi. Klausimų turinys, kiekis ir eilės tvarka priklauso nuo tyrimo tikslų. Prieš pradedant sudaryti klausimus reikia tiksliai suformuluoti: a) ką norima sužinoti ir b) apgalvoti, ar populiacija, kuri planuojama apklausti, nori pateikti informaciją. Klausimuose rekomenduojama vartoti tik visiems gerai žinomus žodžius, nevartoti sudėtingų sakinio struktūrų. Anketavimo procedūros metu respondentui pateikiamas fiksuotas klausimų rinkinys. Informacija yra renkama naudojant standartines procedūras, pagal kurias kiekvienas atrinktas asmuo vienodu būdu atsako į tuos pačius klausimus. Anketavimo tikslas yra sudaryti bendrą visos populiacijos apibūdinimą. Nėra vienos bendros taisyklės, kokio dydžio imtis turėtų būti sudaroma. Profesionaliems analitikams iš palyginti nedidelės imties dažnai pavyksta gauti statistiškai patikimus rezultatus (Imties dydžio 2011). Ilgi klausimynai yra patikimesni, kai apklausiami gerai motyvuoti respondentai, o trumpi klausimynai yra mažiau patikimi, tačiau geriau tinkami praktiškai tiriant bendrą nuomonę. Dėl statistikos savybių kai kurios nežymios tendencijos, kurios mažai pastebimos apklausus mažą imtį, tampa statistiškai reikšmingomis apklausus didelę imtį. Statistinis patikimumas turi tiksliai apibrėžtą matematinę prasmę. Kasdienėje kalboje vartojama patikimumo sąvoka yra daug platesnė. Statistinio patikimumo ribos kinta nuo 0 iki 1. Jei klausimynas yra labai trumpas (3–4 punktai), tai tokio klausimyno patikimumas 0,5 būtų ypač geras. Gerai sudarytų ilgų klausimynų (12–20 punktų) patikimumas turėtų būti 0,70 ir didesnis. Jei klausimynas trumpas (8–10 punktų), jo patikimumas yra labai didelis (virš 0,85), todėl patartina atidžiai peržiūrėti visus punktus ir ištirti, ar nėra atsitiktinės koreliacijos. Klausimai privalo būti sudaryti taip, kad neskatintų respondentą rinktis kurį nors atsakymą, nes galima taip sudaryti sakinius ar sakinių grupes, kad būtų skatinama rinktis ar atmesti tam tikrą požiūrį ar nuomonę. Rekomenduojama vartoti klausimus, į kuriuos galima atsakyti tik „taip-ne“ arba klausimus, kurie numato keletą jau paruoštų atsakymų. Rekomenduotini ne mažiau kaip keturi atsakymų variantai. Apklausos turi keletą silpnų vietų: siūlomas klausimynas turi griežtą fiksuotą formą, respondentui trūksta motyvacijos, kodėl jis turėtų stengtis gerai suprasti klausimus ir tiksliai į juos atsakyti; bevardė bendravimo forma nesudaro sąlygų gauti patikimus duomenis. Apklausos tikslas – apibendrinti duomenys, todėl šis tyrimo metodas pradiniuose tyrimo etapuose nerekomenduotinas. Atsakymų variantuose rekomenduojama pateikti 5 ar 6 alternatyvas.

Siūloma atlikti gyventojų apklausą dėl kvapą skleidžiančių cheminių junginių kvapų intensyvumo nustatymo ir jų koncentracijos matavimus. Gyventojų apklausą siūloma vykdyti pagal kvapo suvokimo gradacijas, pateiktas 7.1 lentelėje, užpildžius nurodytą formą.

102

7.1 lentelė. Gyventojų apklausos, skirtos sklindančio kvapo pakenčiamumo lygiui nustatyti, forma. Duomenys (kvapo lygio gradacijos: nejuntamas, juntamas, pakenčiamas, nepakenčiamas)

Apklausiamojo pavardė, vardas, adresas

Stebėjimo pradžia Stebėjimo pabaiga

Data Kvapo intensyvumas Apklausiamojo parašas

Gyventojų apklausa kvapų intensyvumui nustatyti ir cheminių junginių koncentracijų

matavimai atliekami šiltuoju metų periodu, kai gyventojai ima skustis pramonės įmonių ir stambiųjų gyvulininkystės kompleksų ir fermų skleidžiamais kvapais.

Jei įmonių veikla siejama su gyventojų skundais dėl nepageidaujamų kvapų, tada kvapų pakenčiamumo lygiui nustatyti naudojantis apklausos anketomis pasirenkamos tam tikros teritorijos, o kvapus lydinčio cheminio junginio koncentracijos matavimas – atliekamas pavėjui nuo teršėjų (įmonių) teritorijų. Kvapų intensyvumo nustatymo apklausa vykdoma atrinkus 10 % gyventojų.

Atliekant gyventojų apklausą dėl kvapų naudojantis anketomis, reikia įvertinti tai, kad į anketą įtraukus tik su kvapais susijusius klausimus, gali būti gauti neobjektyvūs, labiau neigiami negu realiai gyventojų atsiliepimai. Todėl siekiant objektyviau įvertinti esamą situaciją, anketose dėl kvapų rekomenduojama papildomai įtraukti kitus klausimus – atliekų išvežimą, geriamojo vandens kokybę, nuotekų tvarkymą ir kt.

Įvertinus situaciją daugelyje šalių, galima daryti išvadą, kad yra žmonių, kurie iš anksto

priešiškai nusiteikę atliekų perdirbimui (ši veikla susijusi su kvapų išsiskyrimu). Reikia įvertinti tai, kad jeigu kokia nors įmonė dėl reguliaraus kvapų skleidimo pripažįstama kalta, tai vietiniai gyventojai ją automatiškai vertins kaip ,,blogai kvepiančią“. Jeigu įmonė jau sukėlė tam tikrą visuomenės nepasitenkinimo kvapais lygį, tai net nežymus kvapas, trumpai sklindantis iš įmonės, gali suerzinti visuomenę, net jeigu didesnę laiko dalį nebuvo pastebėtos didesnės kvapų

UAB „Sistem“ Josvainių padalinys paruošė „Biodujų jėgainės statybos projektą“, jėgainė turėjo pradėti veikti 2010 metų antrame pusmetyje; ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ jėgainės statybą planavo užbaigti 2010 m; UAB „Kėdainių vandenys“ ruošia perteklinio dumblo panaudojimo biodujų gamybai pagrindimą; AB „Nordic Sugar Kėdainiai“ 2008 metais rekonstravo gamybinius pajėgumus. Naikinamos defekato duobės, o presuose nusausintas defekatas naudojamas dirvų kalkinimui. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kėdainių rajono agentūra nuo 2012 metų siūlė reikalauti utilizuoti iš tvartų ventiliacinių šachtų sklindančius teršalus (amoniaką utilizuoti techniškai nesudėtinga, o amoniako neutilizavus, esant vėjo greičiui mažiau 2 m/s ir aplinkos temperatūrai per 18 laipsnių, kvapo poveikis jaučiamas 3 km spinduliu), sumažinti tręšimo laikotarpį, taikyti ekonominius svertus. Susiklosčius nepalankiai meteorologinei situacijai, pietinė Kėdainių miesto dalis patenka į AB “Danisco Sugar Kėdainiai”, UAB ”SISTEM” bei ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ oro taršos šleifą. Kadangi šių įmonių dujiniai išmetimai į orą pasižymi blogu kvapu, diskomfortu, sukeltu minėtų įmonių veiklos, skundžiasi Kėdainių miesto pakraščio Josvainių miestelio bei kelių kaimų gyventojai. Remiantis šiais faktais buvo sudaryta Kėdainių rajono aplinkos monitoringo 2008–2012 m. programa. Lietuva nėra priėmusi kvapų monitoringo tvarką reglamentuojančių teisės aktų, todėl šio klausimo sprendimui Kėdainių rajone priimtiniausias Japonijos, kur kvapai vertinami eksperimentiniu metodu, pasitelkus kvapų vertintojus, patyrimas. Kėdainių rajono aplinkos ore stebimos dvi pagrindinės kvapus skleidžiančios medžiagos: amoniakas (NH3) ir sieros vandenilis (H2S) (Predicala et al. 2008).

103

koncentracijos. Ir atvirkščiai, jeigu įmonė turi gerą ekologinės įmonės reputaciją, tai visuomenė lengvai toleruos trumpalaikius nemalonių kvapų išmetimus.

Cheminių junginių koncentracijos ar kvapai matuojami tam tikrose vietose nurodant jų koordinates LKS-94 sistemoje bei pavėjui nuo kvapus skleidžiančių įmonių teritorijų. Lygiagrečiai fono kontrolei cheminių junginių ar kvapų koncentracija turi būti išmatuota ir nuo potencialių kvapų kėlėjų prieš vėją. Teršalų monitoringas gali būti atliekamas ir tam tikrais, specifiniais tikslais. Teršalų kiekio ore vertinimas atliekamas lyginant gautus analizės rezultatus: imant oro mėginius: išmatavus cheminio junginio ar kvapo koncentraciją (kvapų kontrolės indikatorius), imant oro mėginius po pramonės zonos fakelais – lyginant gautus analizės rezultatus su fonine teršalo koncentracija, išmatuota priešvėjinėje fakelo pusėje.

Modeliuojami parametrai – kvapų pernaša ir sklaida priežemio sluoksnyje. Naudotini modeliai, įvertinantys teršalų judėjimą ir sklaidą erdvėje, esant oro srovės

turbulentiniam tekėjimui bei realiam reljefui, pvz., PHOENIX, AIRWIRO (šie modeliai reikalauja specifinių įgūdžių ir patirties, todėl nerekomenduojami eiliniam modeliuotojui). Gali būti taikomas ir paprastesnis modelis – ADMS. Verifikuojant ir kalibruojant modelį apskaičiuotos oro taršos reikšmės lyginamos su oro monitoringo metu išmatuotomis reikšmėmis.

Kvapų monitoringo pagrindimui atliekama gyventojų apklausa siekiant įvertinti kvapus skleidžiančių įmonių skleidžiamų kvapų pakenčiamumo laipsnį aplinkinių teritorijų gyventojams. Jei cheminio junginio ir ūkio subjekto kvapo šaltinis yra tas pats, lygiagrečiai atliekamas kvapą turinčio cheminio junginio koncentracijos ore matavimas ir gyventojų apklausos metu surinktas kvapų sukelto diskomforto lygio vertinimas leis susieti teršalo kiekį su gyventojams nepriimtinų kvapų lygiu ir ateityje kontroliuoti leistiną emisijos į oro baseiną lygį pagal išmatuotą kvapo koncentraciją.

JAV Saugumo tyrimų agentūra DARPA (Defense Advanced Research Projects Agency) siekia nustatyti miesto ar mikrorajono cheminį kvapą, kad, remiantis juo, būtų galima, pvz., užkirsti kelią planuojamiems cheminiams išpuoliams. Šiam tikslui pasiekti pirmiausiai reikėtų surinkti ir suregistruoti oro mėginių aplink mieste ar mikrorajone tam tikrą „cheminį foną“ skleidžiančius objektus (degalines, privačių namų kvartalus, viešojo maitinimo įstaigas, chemines valyklas ir t. t.) – potencialiausius specifinių kvapų šaltinius. Gautą informaciją reikėtų kategorizuoti ir papildyti meteorologiniais bei topografiniais duomenimis (apie santykinį oro drėgnį, vėjo ypatumus, paros metą ir pan.) ir iš viso to nubraižyti vietovės kvapų žemėlapį. Kad būtų galima surinkti išties reprezentatyvų duomenų masyvą, oro mėginius netoli „cheminio fono“ šaltinių reikėtų imti kas pusvalandį, atsižvelgiant į tokius veiksnius, kaip santykinis oro drėgnis ar paros metas. Kvapų žemėlapis būtų sudarytas įvertinus ir metų laikų sezoniškumą. Surinkus, apdorojus ir apibendrinus tokius duomenis, būtų galima gauti „žemėlapį“, kuriame būtų sužymėta kvapų koncentracija visame mieste. Cheminė kartografija leistų pamatyti, kokie cheminiai junginiai ir elementai įeina į įprastinę miesto oro sudėtį. Joje aptikus anomalių miestui ar vietovei nebūdingų cheminių medžiagų pėdsakų, būtų galima įtarti, kad vyksta kažkas potencialiai pavojingo ir „cheminis fonas“ dėl tam tikrų priežasčių gali būti arba jau yra pakitęs. Projekto iniciatoriai remiasi teorinėmis prielaidomis, jog cheminės atakos gali būti identifikuotos ir sustabdytos dar prieš jas įvykdant, nes net ir menki cheminių junginių pėdsakai skleidžia tam tikrus „ženklus“, kuriuos galima užfiksuoti. Tačiau ar pavojingos cheminės medžiagos dar tik kažkur sandėliuojamos, ar jau paskleistos ore, dabar naudojamos priemonės atskleisti negali, tad saugumo institucijos ir ieško alternatyvių, preventyvių cheminės grėsmės detekcijos būdų (Žukauskas 2011).

104

Apklausai parenkama 10 % gyventojų (laisvanoriškai sutikusių dalyvauti akcijoje). Ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę darbuotojas priimtinu apklausiamiesiems laiku, jiems dalyvaujant, užpildo 7.1 lentelės formą.

Kvapų koncentracijos matavimai šalia ūkinės veiklos objekto aplinkos ore atliekami 1,5–3 m aukštyje nuo žemės paviršiaus. Pofakeliniai matavimai atliekami tuo pačiu laiku fakelo centriniame taške bei iš kairės ir dešinės nuo fakelo ašies susikirtimo su statmena ašiai linija taškuose (nuotolis tarp taškų iš kairės ir dešinės nuo fakelo ašies gali keistis nuo 50 iki 400 m) skirtinguose, bet ne mažiau kaip trijuose nuo sanitarinės saugos zonos ribos atstumuose (0,5; 1,0; 3,0 … 10 km) pavėjui. Bendras kiekvieno teršalo matavimų skaičius kiekviename atstume turi būti ne mažesnis kaip 50 ir ne ilgesniu kaip trijų metų laikotarpiu, atliekant matavimus dviem skirtingais metų mėnesiais: birželį ir gruodį, liepą ir sausį, rugpjūtį ir vasarį, kasmet šių mėnesių poras keičiant. Tuo pačiu metu būtina sinchroniškai atlikti ir išmetamųjų teršalų ūkinės veiklos objekto taršos šaltinyje matavimus.

Ūkio subjektų aplinkos monitoringas Be valstybinio aplinkos monitoringo ir savivaldybių aplinkos monitoringo, aplinkos oro

kokybės stebėjimas atliekamas vykdant ūkio subjektų aplinkos monitoringą, vadovaujantis Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. D1-546.

Ūkio subjektai privalo duomenis teikti institucijoms, kurios numatytos vykdomoje programoje, šiame teisės akte nustatytais terminais saugoti duomenis, skelbti tyrimų rezultatus visuomenei.

Dažniausiai VSC inicijuoja vykdyti ūkio subjektų aplinkos oro kokybės monitoringą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo ūkio subjektams procese bei nagrinėjant asmenų skundus, prašymus, pranešimus, o kartais ir derinant poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitą.

VSC dalyvaudami taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo procese ir vertindami paraiškas šiems leidimams gauti bei taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų projektus dėl sprendinių, susijusių su triukšmo ir kvapų kontrole, turi galimybę susipažinti su vykdomais ūkio subjektų taršos šaltinių, aplinkos oro kokybės monitoringais, tyrimų rezultatais ir, esant visuomenės skundams dėl įmonės veiklos taršos ir įtakos aplinkos oro kokybei, teikti pastabas ir siūlymus dėl ūkio subjekto vykdomo ar planuojamo vykdyti monitoringo, taip pat teikti siūlymus regionų aplinkos apsaugos departamentams, kad jie įpareigotų įmones taikyti pažangesnes gamybos technologijas, statyti išmetamųjų teršalų valymo įrenginius ar taikyti kitas aplinkos oro taršos mažinimo priemones. Be to, VSC inicijuoja vykdyti ūkio subjektų aplinkos oro kokybės monitoringą nagrinėdami asmenų skundus, prašymus, pranešimus, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procese.

Skundų iš gyventojų dėl kvapų priėmimo ir nagrinėjimo tvarka

Gavus gyventojo skundą dėl kvapo, jis priimamas ir nagrinėjamas tik tais atvejais, kai jame nurodyti šie duomenys: - pareiškėjo vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas ir kontaktiniai duomenys; - ūkinės komercinės veiklos, kurioje naudojami stacionarūs taršos šaltiniai skleidžia kvapą

gyvenamosios aplinkos ore, vykdytojo pavadinimas, veiklos vykdymo adresas; - kvapo pobūdis bei laikas, kada jaučiamas kvapas, kada jis intensyviausias ir laikas, kada

pareiškėjas siūlo atlikti kvapo kontrolę.

105

Jeigu skundas atitinka reikalavimus, sudaroma komisija ir pradedamas skundo nagrinėjimas. Po to tikrinama, ar atlikti kvapų matavimai arba kvapų sklaidos aplinkos ore modeliavimas. Esant atliktiems kvapų matavimams ar modeliavimui, jeigu kvapo koncentracija viršija 8 OUE/m3, pereinama į I etapą. Tuo atveju, jeigu yra kvapų matavimo ar modeliavimo rezultatai ir nustatyta, kad kvapo koncentracija neviršija 8 OUE/m3, skundo dėl kvapo nagrinėjimo procedūra nutraukiama (tik tuo atveju, jeigu ūkio subjekte nebuvo keistas gamybos procesas arba gamybos apimtys).

I etapas. Komisijos sudarymas kvapų nustatymui matavimo vietoje. - valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos paveda

atlikti Visuomenės sveikatos centrui kvapų patikrinimą; - Visuomenės sveikatos centro įsakymu sudaroma kvapų kontrolės komisija; - kiekvienas komisijos narys užpildo individualaus kvapo vertinimo lentelę; - kvapų vertinimo komisija užpildo pažymą apie kvapą, įvertindama kvapą ir jo pobūdį

(konstatuojama, ar nustatytasis kvapas siejamas su ūkine komercine veikla). Po I etapo skundo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu:

- komisija nenustatė kvapo; - komisija nustatė kvapą, nesiejamą su ūkine-komercine veikla; - kvapas nustatytas, susietas su ūkine-komercine veikla, tačiau patenka į RAAD kontrolės sritį

(nuotekų tvarkymas).

II etapas. Kvapų komisijos nariai įvertina ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygas. Kvapų komisijos nariai įvertina ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygas ir pateikia informaciją ar: - pareiškėjo skunde nurodyti statiniai, (patalpos), kuriuose vykdoma atitinkama ūkinė komercinė

veikla, naudojama pagal paskirtį; - statiniai, patalpos atitinka nustatytus statinio saugos ir paskirties reikalavimus; - nėra technologinio proceso pažeidimų. Technologinio proceso pažeidimus turi nustatyti leidimą

ūkinei veiklai vykdyti išdavusi institucija ar visuomenės sveikatos centro atstovas, jei ūkinės veiklos technologiniai procesai yra nustatyti visuomenės sveikatos priežiūrą reglamentuojančiuose aktuose.

- ūkinė komercinė veikla nepažeidžia atitinkamai ūkinei komercinei veiklai išdavusios institucijos leidime (licencijoje) nustatytų ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų.

Po II etapo skundo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu:

- nustatytas TIPK pažeidimas; - veikla vykdoma nepritaikytose jai patalpose; - kvapas nustatytas, susietas su ūkine-komercine veikla, tačiau patenka į RAAD kontrolės sritį

(nuotekų tvarkymas).

III etapas. Cheminių medžiagų, galinčių skleisti kvapą, vertinimas. Jei įmanoma identifikuoti ir nustatyti chemines medžiagas (teršalus), galinčias skleisti kvapą, komisija nurodo, kokioje aplinkoje (aplinkos oro ar patalpų oro) ir kokius cheminių medžiagų (teršalų), galinčių skleisti kvapą, tyrimus reikia atlikti. Atlikus cheminių medžiagų (teršalų), galinčių skleisti kvapą, tyrimus įvertinama, ar nėra pažeistos leistinos ribinės aplinkos oro

106

užterštumo vertės. Jei neįmanoma identifikuoti ir nustatyti cheminių medžiagų (teršalų), galinčių skleisti kvapą, pereinama į IV etapą. Po III etapo skundo nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu identifikuoti ir nustatyti cheminiai junginiai (teršalai), galintys skleisti kvapą.

IV etapas. Kvapo koncentracijos vertinimas. - užpildomas mėginių laboratoriniams tyrimams užsakymo lapas, kuriame pateikiama mėginių

kvapo koncentracijos laboratoriniams tyrimams paėmimo programa (nurodomas mėginių skaičius, informacija apie paėmimo objektą, tiriamieji parametrai, mėginių paėmimo data);

- pateikiamos taršos šaltinių išdėstymo schemos ir nurodomos oro mėginių ėmimo vietos; - pateikiami fiziniai stacionariųjų taršos šaltinių duomenys; - pateikiami duomenys apie taršos šaltinius (aprašymas).

Oro mėginius kvapams nustatyti imti vadovaujantis cheminių medžiagų (teršalų) paėmimo

stacionariuose taršos šaltiniuose principais. Oro mėginiai imami veikiant ventiliacijos sistemoms. Mėginių paėmimo dieną neturi būti kritulių. Nesant galimybių paimti mėginių iš taršos šaltinių, mėginiai imami pastatų viduje intensyviausios taršos kvapais vietoje (kiaulių fermos).

127

Kvapų kontrolės procedūros pabaiga

(procedūra nutraukiama

arba skundas nenagrinėjamas)

Neviršija 8 OUE/m3

Tikrinama, ar skundas atitinka reikalavimus TAIP NE

I etapas

Komisijos sudarymas matavimo vietoje

II etapas

Ūkinės komercinės veiklos sąlygų vertinimas

III etapas

Cheminių medžiagų, galinčių skleisti kvapą,

vertinimas

IV etapas

Kvapo koncentracijos vertinimas

Skundo dėl kvapų gavimas ir registravimas

Ar yra atlikti kvapų matavimai arba modeliavimas TAIP NE

Viršija 8 OUE/m3

7.1 pav. Skundų dėl kvapų nagrinėjimo algoritmas

Išvados ir rekomendacijos

1. Apklausai dėl kvapų sklaidos šalia kvapus skleidžiančio ūkio subjekto turi būti parinkta 10 % laisvanoriškai sutikusių dalyvauti gyventojų. Ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę gyventojai priimtinu jiems laiku turi užpildyti 7.1 lentelėje pateiktą formą. 2. Kvapų koncentraciją matuoti (oro mėginius imti) šalia ūkinės veiklos objekto aplinkos ore 1,5–3 m aukštyje nuo žemės paviršiaus. 3. Kvapų monitoringui (stebėsenai) rekomenduojama, remiantis ES šalių patirtimi, naudoti stacionarias elektronines nosis. 4. Esant atvejams, kai kvapo koncentracija gyvenamojoje aplinkoje didesnė nei šalia skundžiamojo ūkio subjekto, rekomenduojama naudoti modeliavimą, kuris padėtų identifikuoti teršėją. 5. Esant toje pačioje teritorijoje keletui ūkinės veiklos objektų ir negalint įvardyti, kuris iš jų skleidžia žalingą kvapą, rekomenduojama kreiptis į Regiono aplinkos apsaugos departamentą, kuriame yra informacijos apie ūkinės veiklos objektų išmetamus į aplinkos orą cheminius teršalus. Gavus šiuos duomenis reikia išanalizuoti, kurie iš jų gali būti kvapo priežastimi. Nustačius galimus kvapo šaltinius, taršos šaltinyje atliekami kvapo matavimai. 6. Esant toje pačioje teritorijoje keletui ūkinės veiklos objektų ir negalint nustatyti konkretaus kvapo šaltinio arba kai keli ūkio subjektai skleidžia kvapus, kvapo matavimai atliekami visų galimai kvapą skleidžiančių objektų taršos šaltiniuose. Norint įvertinti konkretaus ūkio subjekto įtaką skleidžiamo kvapo intensyvumui, turi būti atliekamas kvapo sklaidos modeliavimas.

108

109

LITERATŪROS SĄRAŠAS

American Society of Civil Engineers, Water Environment Federation. 1995. Odor control in wastewater treatment plants, 182 p.

Atkinson, J.; Cartier, Y.; Silva, C. L. P.; Jensen, P.; Li Wing-Hong Seto, Y. 2009. Natural Ventilation for infection control in health-care settings 133 p. [Žiūrėta 2011 m. rugsėjo 10 d. ]. Prieiga per internetą: <http://www.who.int/water_sanitation_health/publications/natural_ventilation.pdf>.

B4.2. Olfaktometr terenowy Nasal Ranger [Žiūrėta 2011 m. spalio 5 d.] Prieiga per internetą: <http://www.zut.edu.pl/index.php?id=5972>.

Baltrėnas, P.; Jankaitė, A.; Raistenskis, E. 2006. Natūralių biodegradacijos procesų maisto atliekose, esant skirtingam drėgnio kiekiui jose, eksperimentiniai tyrimai. Journal of environmental engineering and landscape management 14(4): 173–181.

Baltrėnas, P.; Kvasauskas, M. 2008. Experimental investigation of biogas production using fatty waste. Journal of environmental engineering and landscape management 16 (4): 178–187.

Baltrėnas, P.; Ščupakas, D. 2007. Technogenezė ir visuomenės sveikata. Vilnius: Technika. 328 p.

Biokuro ir atliekų termofikacinės jėgainės statyba Klaipėdoje. 2008. [Žiūrėta 2011 m. spalio 15 d.] Prieiga per internetą: <http://www.am.lt/files/PAV/PAV_ataskaita_Klaipeda_TE_05ver_08_12_31.pdf>.

Carruthers, D. 2010. Comparison of air dispersijon models including ADMS, AERMOD and CALPUFF. Vilnius. 31 p. [Žiūrėta 2011 m. rugsėjo 12 d.] Prieiga per internetą: <http://gamta.lt/files/seminaras_ADMS_comparison_D_Carruthers_2010-01-19.pdf>.

Cawthona, D.; Hamlina, D.; Stewarda, A.; Davisa, C.; Cavendera, F.; Goada, P. 2009. Field studies on the ammonia odor threshold based on ambient air-sampling following accidental releases. Toxicological and Environmental Chemistry, 91(4): 597–604.

Cheminiai alergenai Lietuvoje. [Žiūrėta 2011 m. rugsėjo 10 d.] Prieiga per internetą: <http://www.aai.mf.vu.lt/alergija/alergenai/chale/chem_alerg_Liet.htm>.

Circulaire du 06/03/09 relative à l'application de l'arrêté du 22 avril 2008 sur les installations de compostage soumises à autorisation. [Žiūrėta 2011 m. rugsėjo 12 d.] Prieiga per internetą: <http://www.ineris.fr/aida/?q=consult_doc/navigation/2.250.190.28.8.8517/4/2.250.190.28.6.15>.

Composting council. 2008. Greenhouse Gases and the Role of Composting: A Primer for Compost Producers. US. [Žiūrėta 2011 m. rugsėjo 2 d.] Prieiga per internetą: <http://www.compostingcouncil.org>.

Česká informační agentura životního prostředí. [Žiūrėta 2011 m. spalio 8 d. ] Prieiga per internetą: <http://www.cenia.cz>.

Dėl teisės aktų dėl kvapo keliamų nepatogumų mažinimo. [Žiūrėta 2011 m. rugsėjo 2 d.] Prieiga per internetą: <http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+CRE+20080221+ANN-01+DOC+XML+V0//LT&query=QUESTION&detail=H-2008-0030>.

Diliūnas, J.; Kaminskas, M. Kauno buitinių atliekų sąvartyno Lapėse dujos. [Žiūrėta 2011 m. spalio 1 d.] Prieiga per internetą: <www.lei.lt/Opet/pdf/Diliunas_Kaminskas.pdf>.

Draft H4 Odour guidance. 2009. [Žiūrėta 2011 m. spalio 4 d.] Prieiga per internetą: <http://www.environment-agency.gov. uk>.

Duomenys, surinkti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, pildant ataskaitos Forma Nr.2-Atmosfera). [Žiūrėta 2012 m. sausio 2 d.]. Prieiga per internetą: <oras.gamta.lt/files/VALYMAS4.pdf>.

Energie- & milieu-informatiesysteem voor het Vlaams Gewest. [Žiūrėta 2011 m. spalio 1 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.emis.vito.be>.

Environmental Protection Agency. 2001. Odour Impacts and Odour Emission Control Measures for Intensive Agriculture. 145 p.

110

Environmental Terminology and Discovery Service (ETDS) [Žiūrėta 2011 m. spalio 1 d. ] Prieiga per internetą: <http://glossary.lt.eea.europa.eu/terminology/concept_html?term=vandenilio%20sulfidas>.

Environmental Terminology and Discovery Service. 2010. [Žiūrėta 2011 m. spalio 13 d.] Prieiga per internetą: <glossary.eea.europa.eu>.

Etude No 03-0808//0809/1A Pollution Olfactive, Sources D’odeurs, Cadre Reglamentaire, Tchniques De Mesure Et PRrosedes De TRAITEMENT.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1334/2008 gruodžio 16 d. dėl kvapiųjų medžiagų ir aromatinių savybių turinčių tam tikrų maisto ingredientų naudojimo maisto produktuose ir ant jų ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1601/91, reglamentus (EB) Nr. 2232/96 ir (EB) Nr. 110/2008 bei Direktyvą 2000/13/EB (OL 2008 354, p. 34).

Gerüche. [Žiūrėta 2011 m. spalio 11 d.] Prieiga per internetą: <http://www.lanuv.nrw.de/luft/gerueche/gerueche.htm>.

Gminy będą walczyć z uciążliwymi zapachami. [Žiūrėta 2011 m. spalio 6 d.] Prieiga per internetą: <http://www.kurierslupski.pl/wydarzenia/artykul.php?id=7413>.

Gudelines on odour pollution and its control. 2008. 57 p.[Žiūrėta 2011 m. spalio 5 d.] Prieiga per internetą: <http://www.cpcb.nic.in/divisionsofheadoffice/pci2/package_odourreport_2.12.08.pdf>.

Hydrogen sulfide: Evaluation of current California air standards with respect to protection of childrens 2000. 25 p. [Žiūrėta 2012 m. sausio 6 d.] Prieiga per internetą: <oehha.ca.gov/air/pdf/oehhah2s.pdf >.

HN 121:2010 „Kvapo koncentracijos ribinė vertė gyvenamosios aplinkos ore“ (Žin., 2010, Nr.120-6148).

HN 35:2007 „Didžiausia leidžiama cheminių medžiagų (teršalų) koncentracija gyvenamosios aplinkos ore“. (Žin., 2007, Nr.55-2162).

Imties dydžio skaičiuoklė. [Žiūrėta 2011 m. spalio 11 d.] Prieiga per internetą: <http://www.apklausos.lt/imties-dydis>.

Investigation of the Composition and Emissions of Trace Components in Landfill Gas. 2002. 146 p. [Žiūrėta 2011 m. spalio 15 d.]. Prieiga per internetą: <www.gassim.co.uk/.../P1-438-.>.

Kvapų kontrolės gyvenamosios aplinkos ore taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. V-885. (Žin., 2010, Nr.120-6148).

LST EN 13725:2004/P:2008 Oro kokybė. Kvapo koncentracijos nustatymas dinamine olfaktometrija.

LST EN 13725:2004+AC:2006 Oro kokybė. Kvapo koncentracijos nustatymas dinamine olfaktometrija.

LST EN 1420-1:2000 Organinių medžiagų įtaka žmonių vartojamam vandeniui. Vandentiekio vandens kvapo ir skonio nustatymas. 1 dalis. Tyrimo metodas.

LST EN 1622:2006 Vandens kokybė. Slenkstinės kvapo vertės (SKV) ir slenkstinės skonio vertės (SSV) nustatymas.

Mačiūnas, E.; Bakasėnas, V.; Karalienė, V.; Mačiūnienė, R.; Ptašekas, J.; Juozulynas, A. 2011. Kvapai kaip gyvenimo kokybės ir visuomenės sveikatos rizikos veiksniai. Sveikatos mokslai. 21(2): 37–42.

Nasal Ranger Field Olfactometr. [Žiūrėta 2011 m. spalio 1 d.] Prieiga per internetą: <http://www.nasalranger.com/About.cfm>.

Nasal Ranger.svg [Žiūrėta 2011 m. spalio 1 d.] Prieiga per internetą: <http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Nasal_Ranger.svg>.

O uciążliwości zapachu zdecyduje nos urzędnika. [Žiūrėta 2011 m. spalio 6 d.] Prieiga per internetą: <http://prawo.gazetaprawna.pl/artykuly/502175,o_uciazliwosci_zapachu_zdecyduje_nos_urzednika.html>.

Odour complaints. [Žiūrėta 2011 m. spalio 6 d.] Prieiga per internetą: <http://www.pinchin.com/air/news/odour-complaints>.

111

Odour modelling. [Žiūrėta 2011 m. spalio 1 d. ] Prieiga per internetą: < http://gamta.lt/files/seminaras_ADMS_odour_modelling_2010-01-19.pdf>.

Odour Report. 2009. [Žiūrėta 2011 m. spalio 8 d. ] Prieiga per internetą: <http://www.epa.ie/licences/lic_eDMS/090151b28024f9e9.pdf>.

Olfactometer construction. 2011. Washington and Lee University. [Žiūrėta 2011 m. spalio 6 d]. Prieiga per internetą: < http://psych.wlu.edu/cnl/olfactometer_construction.htm>.

Olfaktometria w Ochronie Środowiska [Žiūrėta 2011 m. spalio 1 d. ] Prieiga per internetą: <http://www.zut.edu.pl/index.php?id=5560>.

Perkauskas, D. 2010. Matematinių modelių ir foninių koncentracijų taikymas atliekant planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkos orui vertinimą. [Žiūrėta 2011 m. rugsėjo 12 d.]. Prieiga per internetą: <http://gamta.lt/files/seminaras_ADMS_DPerkauskas_2010-01-19.pdf>.

Prakupimaitė, I. 2009. Dujų emisijos iš mėšlo procesų tyrimai. Akademija, 60 p.

Predicala, B.; Nemati, M.; Stadi, S.; Lague, C. 2008. Control of H2S emission from swine manure using Na-nitrite and Na-molybdate. Journal of Hazardous Materials, 154: 300–309.

Quel est le principe de mesurage de l'odeur d'un effluent gazeux? [Žiūrėta 2011 m. spalio 5 d.] Prieiga per internetą: <http://www.bivi.metrologie.afnor.org/actualites/question-de-la-semaine/quel-est-le-principe-de-mesurage-de-l-odeur-d-un-effluent-gazeux>.

Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. Nr.V-586. (Žin., 2004, Nr. 134-4878; 2009, Nr.152-6849; 2011, Nr.46-2201).

Shareefdeen, Z.; Singh, A. 2008. Biotechnology for odor and air pollution control. 409 p.

Skurdenienė, I., Ribikauskas, V., Bakutis, B. 2007. Ekologinio ūkio privalumai gyvulininkystėje. 149 p. [Žiūrėta 2011 m. spalio 5 d.] Prieiga per internetą: <http://www.organic.lt/documents/KNYGA%20visa%20%281%29.pdf>.

Šiuolaikinio mokslo politika ir darnioji plėtra. [Žiūrėta 2011 m. spalio 5 d.] Prieiga per internetą: <www.svako.lt/UserFiles/File/MTV/MOKOM/Teorine%20dalis.doc>.

Takaya Higuchi. Estimation of uncertainty in olfactometry. 2010. [Žiūrėta 2011 m. spalio 19 d.] Prieiga per internetą: <http://www.orea.or.jp/en/PDF/IWA_Higuchi.pdf>.

Technical Guidance Note. 2002. Integrated Pollution Prevention and. Control (IPPC). DRAFT. Horizontal Guidance for Odour. Part 1. 78 p. [Žiūrėta 2012 m. sausio 3 d.] Prieiga per internetą: <http://search.sepa.org.uk/sepa?action=search&q=Horizontal%20Guidance%20for%20Odour>.

The chemical database. [Žiūrėta 2011 m. rugsėjo 18 d.] Prieiga per internetą: <http://ull.chemistry.uakron.edu/erd/>.

The Nasal Ranger® Field Olfactometer. [Žiūrėta 2011 m. spalio 1 d. ] Prieiga per internetą: <http://www.fivesenses.com/Prod_NasalRanger.cfm>.

The Powerto Protect-3M. 2011. The Power to Protect Your Word. [Žiūrėta 2011 m. spalio 1 d.] Prieiga per internetą: <http://multimedia.3m.com/mws/mediawebserver?mwsId=SSSSSu7zK1fslxtUOxmG4x_Sev7qe 17zHvTSevTSeSSSSSS-->.

Unsolved Mysteries of Human Health [online]. 2010. Oregon state university. [Žiūrėta 2011 m. spalio 6 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.unsolvedmysteries.oregonstate.edu/MS_05>.

Ustawa o przeciwdziałaniu uciążliwości zapachowej zrodzi wiele konfliktów. [Žiūrėta 2011 m. spalio 6 d.] Prieiga per internetą: <http://www.skarbiec.biz/prawo/nowe-przepisy/24_05_2011.htm>.

Vaikasas, S. Kėdainių rajono aplinkos monitoringo (stebėsenos) programa 2008-2012 metams 2007. [Žiūrėta 2011 m. spalio 6 d.]. Prieiga per internetą: <www.kedainiai.lt/action.php?ru...downl_doc_id=489... >.

112

Van Harreveld, A. P. 2003. Odor Regulation and the History of Odor Measurement in Europe. Prieiga per internetą: <www.tonvanharreveld@odournet.com>.

Van Harreveld, A. P.; Jones, N.; Stoaling, M. 2001. Assessment of community response to odorous emissions, 125 p.

VDI 3882: 1997, Part 2: Determination of Hedonic Tone, Beuth Verlag, Dusseldorf, Germany.

Vilniaus vandenys [interaktyvus]. 2011. [Žiūrėta 2011 m. rugsėjo 10 d. ]. Prieiga per internetą: <http://www.vv.lt/lt/>.

Zarra, T.; Naddeo, V.; Belgiorno, V. 2009. A Novel Tool for Estimating the Odour Emissions of Composting Plants in Air Pollution Management. Global NEST Journal, 11(4): 477–486.

Zigmontienė, A.; Zuokaitė, E. 2010. Investigation into emissions of gaseous pollutants during sewage sludge composting with wood waste. Journal of environmental engineering and landscape management, 18(2): 128–136.

Zuokaitė, E.; Zigmontienė, A. 2009. Amoniako ir metano dujų, išsiskiriančių kompostuojant nuotekų dumblą, tyrimai. 12-osios Lietuvos jaunųjų mokslininkų konferencijos „Mokslas – Lietuvos ateitis“, Aplinkos apsaugos inžinerija medžiaga. Vilnius: Technika. ISSN 2029-2341. 1(4): 110–113.

Zuokaitė, E; Zigmontienė, A. 2008. Nuotekų dumblo tvarkymas ir kvapų mažinimo problema. 11-osios Lietuvos jaunųjų mokslininkų konferencijos „Mokslas – Lietuvos ateitis“, Aplinkos apsaugos inžinerija medžiaga. Vilnius: Technika. ISBN 97899-552-838-50. 542–552.

Žukauskas, S. Cheminių atakų prevencijos sumetimais bus sudarinėjami kvapų žemėlapiai? [Žiūrėta 2011 m. spalio 5 d.] Prieiga per internetą: <http://www.technologijos.lt/p/spausdinti?name=S-15879>.

Научно-исследовательский институт охраны атмосферного воздуха. 2010. Проблемы охраны атмосферного воздуха. Санкт-Петербург. 208 c.

113

SUMMARY

Odor control methodical recommendations include: General provisions; Introduction; Seven

chapters, References, Abstract, Abstract in English.

In the first chapter “Odour concept and practice of management in Lithuania and abroad,”

presented the major associated with the odours definitions and concepts, an overview of odor

regulations in the Lithuanian legal acts, the odor units, and their concentration limits, a review of

potential sources of odours, odours impact to people, the odour control in abroad application

examples.

In the second chapter “An overview of advanced odors management technical means in

abroad examples. Possibilities of examples application in Lithuania”, applied technologies for

odours control and management, examples of odours removing applying technological (technical),

chemical and biological means are presented.

In the third chapter “Odour control” analysed procedure of applications, statement and

grievance provision, odour control steps, the commission's decision-making, implementation of

decisions of the commission.

In the fourth chapter “Odour evaluation methods” analyzed natural odour evaluation methods

(qualitative and quantitative assessment), instruments applied for odour evaluation, numerical

methods of odor assessment (modeling).

In the fifth section ”An overview of odorous chemical materials causing allergic reactions and

recommendations for their effects on health reducing” presented list of odorous chemical materials

causing allergic reactions and methods for odorous chemical materials causing allergic reactions

impact on the health reducing.

In the six chapter ”Determination of odour spread limits and description of the adjustment

problems and suggestions for problems associated with odour identification and assessment

solution” analyzed odour dispersion depending on the source height, odor concentration, flow

velocity in the chimney, land relief, building height, temperature, humidity, wind speed and

direction, turbulence and inversion.

In the seventh chapter ”Basics of odour pollution monitoring, schemes and algorithms”

described monitoring of odours pollution, principles of the population samples selection,

questionnaire creation, installation of monitoring systems in the territories of entities.