MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO

VIEŠOJO SAUGUMO FAKULTETO

TEISĖS KATEDRA

Rašto darbas

LAISVAS PREKIŲ JUDĖJIMAS

Laisvo prekių judėjimo objektas. Prekės samprata ES teisėje ir Teismo praktikoje. Prekių ir

paslaugų skirtumas

Kaunas

2013m.

TURINYS

Įvadas.................................................................................................................................3

1. Laisvo prekių judėjimo objektas....................................................................................4

1.1 Prekės samprata ES teisėje...........................................................................................4

1.2 Laisvo prekių judėjimo principo samprata..................................................................5

1.3 Laisvo prekių judėjimo principo išimtys......................................................................6

1.4 Teisė įsigyti saugius produktus aiškiomis sąlygomis ir be nuslėptų trūkumų.............8

2. Prekės samprata Teismo praktikoje................................................................................9

2.1 Komisija v. Italiją, 1968 m. gruodžio 10 d. byla 7/68..................................................9

2. 2 Komisija v. Belgiją, 1992 m. liepos 9 d. byla C-2/90.................................................12

2.3. Her Majesty’s Customs and Excise v. Gerhart Schindler and Jörg Schindler, 1994 m.

kovo 24d., byla C-275/92...................................................................................................16

3. Prekių ir paslaugų skirtumas...........................................................................................23

Išvados................................................................................................................................26

Informacijos šaltiniai : ........................................................................................................28

2

Įvadas

Laisvas prekių judėjimas - viena sėkmingiausiai įgyvendintų Europos projekto sričių.

Laisvas prekių judėjimas, kaip viena iš ES bendrosios rinkos laisvių, padėjo sukurti vidaus rinką,

kurios teikiamais pranašumais dabar naudojasi Europos piliečiai bei įmonės ir kuri yra ES politikos

pamatas. Aktualu, kad vartotojai rinkoje gali rinktis iš plataus prekių asortimento ir pirkti ten, kur

yra patraukliausia pasiūla. Apie 75 % ES vidaus prekybos sudaro prekyba prekėmis, o tai reiškia,

kad laisvas prekių judėjimas padeda verslui. Europos rinkoje yra atvira, įvairi, konkurencinga

aplinka, todėl ES įmonės turi galimybę lengviau įsitvirtinti. Tai akivaizdžiai skatina Europos

Sąjungos ekonomokos augimą. Taip pat kuriamos darbo vietos, suteikiami ES įmonėms reikiami

ištekliai, padedantys sėkmingiau patekti į kitas pasaulio rinkas. Akivazdu, kad tinkamai suderinta

prekių vidaus rinka yra būtina klestint pasaulinei ekonomikai.

Žvelgiant per teisinę prizmę, laisvo prekių judėjimo principas svarbus elementas, kuriuo

remiantis plėtojama vidaus rinka.

Šio rašto pirmojoje dalyje aptariame laisvo prekių judėjimo objekto t.y., prekės, sampratą

Europos Sąjungoje. Šioje dalyje įvardiname laisvo prekių judėjimo principo išimtis, taip pat asmenų

teisę įsigyti produktus aiškiomis sąlygomis ir be nuslėptų trūkumų.

Antrojoje dalyje aptariame prekės sampratą Teismo praktikoje. Pateikiamos aiškiai

išanalizuotos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylos, kurios tam tikrais aspektais yra

susijusios su rašto darbe aptartomis temomis.

Trečiojoje dalyje, kalbama apie prekių ir paslaugų skirtumus. Pateikiama lentelė, kuri padės

aiškiau suprasti šių sąvokų skirtumus.

Rašto darbe pateikiame savo padarytas išvadas, kuriomis apibendriname svarbiausią

informaciją, išdėstytą tiek teorinėje, tiek praktinėje ( bylų nagrinejimo ) dalyse.

3

1. Laisvo prekių judėjimo objektas

1.1 Prekės samprata ES teisėje

Prekė – tai marketingo komplekso elementas, apimantis sprendimus ir veiksmus, susijusius

su pardavimo objekto kūrimu ar keitimu. Prekė yra visa tai, kas gali tenkinti vartotojų norus ir

poreikius, būti siūloma rinkoje pirkėjų dėmesiui, pirkimui ir vartojimui ar naudojimui ir tai yra

produktas skirtas mainams. Aiškiai galime teigti, kad prekės - laisvo prekių judėjimo objektas.

Atsižvelgiant į tai, kad aiškus ir visapusiškas prekės, kaip sąvokos apibrėžimas įstatymo rėmuose

nėra aiškiai pateiktas, todėl svarbu atkreipti dėmesį į 3 reikšmingus aspektus, norint tinkamai

apibrėžti „prekės“ sąvoką.

Pirmuoju aspektu, tai prekės – materialaus pavidalo daiktai. Prekės apibūdinamos kaip

produktai, kurie „gali būti įvertinti pinigais ir kurie gali būti prekybinių sandorių objektu“1. Prekės

apibrėžimą taip pat pateikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, ir jis yra taikomas valstybių

narių kilmę turinčioms bei iš trečiųjų šalių importuojamoms prekėms. Svarbu tai, kad materialus

prekių pavidalas skiria šią laisvę nuo paslaugų judėjimo laisvės. Tačiau sąvoka „prekė“ apima ne tik

kasdienio vartojimo prekes t.y. medikamentus, drabužius, maisto produktus, transporto priemones ir

kt., bet ir kitus įvairius gaminius, turinčius piniginę vertę. Teisingumo Teismas nustatė, kad įvairūs

produktai, tokie kaip paveikslai ir kiti meno kūriniai, naftos produktai ir tiek perdirbamos, tiek

neperdirbamos atliekos,- prekės. Tačiau galime rasti išimčių bei tam tikrų atvejų, kurie netelpa į šio

Teisingumo Teismo pateiktą universalią formuluotę. Pvz., elektra ir gamtinės dujos taip pat

priskiriamos prekės sąvokai, nors ir neturi materialaus pavidalo. Tokios specifinės prekės gali būti

laikomos pardavimo objektu. Kitas įdomus pavyzdys galėtų būti, kad prekyba vaizdo ir garso

įrašais, aparatūra, kuri įgalina paskleisti televizijos signalus, yra laisvas prekių judėjimo dalykas.

Video kasetės gamybos proceso negalime laikyti paslauga pagal ES teisę, kadangi tokio produkto

gamintojo veikimo tiesioginis rezultatas yra gamyba materialaus objekto, kuris klasifikuojamas

pagal bendrąjį muitų tarifą. Paprasčiau sakant, jei teikiant paslaugą yra sukuriamas materialus

objektas, jis tampa preke, kuriai taikomos laisvo prekių judėjimo taisyklės. Pvz., loterijos bilietų,

kurie tenkina prekės požymius, platinimas pagal Teisingumo Teismo sprendimą pripažintas

paslaugų teikimo laisve, o ne laisvo prekių judėjimo objektu. 2 Plačiau prekių ir paslaugų skirtumus

aptarsime 3 šio darbo dalyje.

Antruoju aspektu, tai prekės, kurios turi valstybių narių kilmę. Tai reiškia, kad Europos

laisvo prekių judėjimo teisės nuostatos pirmiausia taikomos prekėms, turinčioms valstybių narių

kilmę. Tokios nuostatos tiksliau apibrėžtos Tarybos reglamente 2913/92. 1 Byla 7/68 Komisija prieš Italiją (Meno vertybių byla)2 1994m. kovo 24d. Sprendimas. ( C-275/92 )

4

Kitas aspektas, - trečiųjų šalių prekės, už kurias yra sumokėti importo muitai ir atlikti kiti

muitinės formalumai, patekusios į laisvą vienos valstybės narės apyvartą turi būti traktuojamos taip

pat kaip ir Sąjungos valstybėse kilusios prekės, todėl gali laisvai cirkuliuoti visoje Sąjungoje.

Remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo sutarties (toliau – SESV ) 29 straipsniu (toliau –

str), „ iš trečiosios šalies įvežti gaminiai laikomi valstybėje narėje esančiais laisvoje apyvartoje, jei toje

valstybėje narėje yra atlikti importo formalumai ir sumokėti mokėtini muitai arba lygiaverčio

poveikio mokėjimai ir jei šiems gaminiams nebuvo taikytas visiškas arba dalinis atleidimas nuo

tokių muitų ar mokesčių“. Laisvai cirkuliuoti valstybėse narėse gali tik tos trečiųjų šalių prekės,

kurios teisėtai pateko į tų šalių rinkas.

1.2 Laisvo prekių judėjimo principo samprata

Laisvas prekių judėjimas yra viena iš ES bendrosios rinkos laisvių. Nuo 1993 m. sausio

buvo panaikinta prekių judėjimo vidaus rinkoje kontrolė, ir dabar ES yra bendra teritorija be vidaus

sienų. Muitų tarifų panaikinimas skatina prekybą Europos Sąjungos viduje, sudarančią didelę viso

valstybių narių importo ir eksporto dalį. SESV 28 ir 29 str., draudžiama riboti valstybių narių

importą ir eksportą, tačiau valstybės narės gali apriboti laisvą prekių judėjimą, jei kyla grėsmė

visuomenės sveikatai ir aplinkai.

Laisvas prekių judėjimas apima: muitų ir muitinių panaikinimą ES, taip pat bendrą užsienio

prekybos bei muitų politiką trečiosioms šalims, netarifinių kliūčių prekių judėjimui panaikinimą.

Taip pat laisvo prekių judėjimo principas įgyvendinamas uždraudžiant diskriminacinius vidaus

mokesčius tarp valstybių narių. Laisvas prekių judejimas yra įmanomas derinant technines ir

subsidijų paskirstymo taisykles bei netiesioginius mokesčius. 3

Laisvo prekių judėjimo principas apima ne tik abstrakčią sąvoką. Siekiama nustatyta tvarka

įgyvendinti itin galingą mechanizmą, kuris neturėtų skatinti kurti nereikalingos naujos biurokratijos,

o užtikrintų, kad būtų pasiekta veiksminga valstybių narių teisėtų interesų apsauga ir laisvo prekių

judejimo Europos Sąjungoje išlaikymo pausiausvyra. Taip pat labai svarbu, kad būtų pašalintos

laisvo prekių judėjimo kliūtys.

1.3 Laisvo prekių judėjimo principo išimtys

3. Europos Sąjungos vidaus rinka. Laisvas prekių judėjimas, Vilnius, 2003. P3 38-108

5

Kalbant apie laisvo prekių judėjimo principo reglamentavimo pagrindines nuostatas, SESV

34 str., taikomas ES vidaus importui, kuriuo uždraudžiami „kiekybiniai apribojimai ir visos

lygiaverčio poveikio priemonės“ valstybių narių tarpusavio prekyboje.

SESV 35 str., taikomas eksportui iš vienos valstybės narės į kitą, kuriuo taip pat uždraudžiami

„kiekybiniai apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės“. Neatsižvelgiant į tai, kad

valstybės narės taikoma taisyklė yra prižažinta kiekybiniu apribojimu ar lygiaverčio poveikio

priemone, valstybė narė turi teisę ją taikyti, jei tokia taisyklė atitinka ribojimo pagrįstumo sąlygas.

Tokios sąlygos skirstomos į sąlygas, nustatytas Sutartyje, o taip pat privalomuosius reikalavimus,

nustatytus Teismo, todėl galime išskirti tokias laisvo prekių judėjimo principo išimtis :

Rašytinės ( Sutarties 36 str.): priemonė turi būti proporcinga, t. y. turėti minimalų ribojantį

poveikį;

Nerašytinės (nustatytos Teismo praktikoje) – tai papildomi pagrindai, kuriais galima

pateisinti nediskriminuojančius apribojimus: vartotojų apsauga, visuomenės sveikata,

mokesčių kontrolė, prekybos skaidrumas, aplinkos apsauga ir pan. Teismas savo praktikoje

yra pažymėjęs, kad Sutarties 36 str., nustatyti ribojimo pagrįstumo kriterijai turi būti

interpretuojami griežtai.

Tam, kad priemonė galėtų būti pateisinta Sutarties 36 str. išimtimis arba privalomaisiais

reikalavimais, ji turi būti proporcinga – tinkama, būtina ir adekvati.

34 ir 35 str., nuostatos nekliudo taikyti prekių importo, eksporto ar tranzito draudimų arba

apribojimų, jei jie yra pateisinami visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės

saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar

archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais.

Tačiau tokie draudimai arba apribojimai neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar

užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu.

37 str., kalba apie tai, kad valstybės narės visas valstybines komercinio pobūdžio

monopolijas pertvarko taip, kad būtų užtikrinama, jog nė vienas valstybių narių nacionalinis

subjektas nebus diskriminuojamas prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu. 4

Itin svarbu, kad tiek Sutarties 36 str., tiek 37str., taikymas galimas tik tuo atveju, jei

priemonė yra taikoma neturint tikslo diskriminuoti ar apriboti valstybių narių tarpusavio prekybą,

be to, ji turi būti proporcinga. Todėl gana dažnai gali kilti klausimas ar priemonės tikrasis tikslas

nėra nacionalinės rinkos apsauga, kuris gali būti grindžiamas ekonominiais aspektais.

1.4 Teisė įsigyti saugius produktus aiškiomis sąlygomis ir be nuslėptų trūkumų

4. ’’Sutarties dėl ES veikimo suvestinė redakcija’’ 2010 03 30.

6

Aktualu, kad kiekvienas turime teisę įsigyti saugius produktus be paslėptų trūkumų.

Gamintojai ir importuotojai, norintys užtikrinti, kad jų gaminiai atitiktų aukštą žmonių saugos ir

sveikatos apsaugos lygį, privalo atsižvelgti į gaminio savybes, kurioms yra priskiriama jo sandara,

pakuotė, surinkimo ir priežiūros instrukcijos. Būtina atsižvelgti į saugaus gaminio poveikį kitiems

gaminiams, kai galima iš anksto pagrįstai numatyti, kad jis bus naudojamas kartu su kitais

gaminiais. Atsižvelgiama į gaminio pateikimą vartotojui, ženklinimą ir visas naudojimo bei

šalinimo instrukcijas, taip pat į vartotojų grupes, ypač vaikus, kuriems dėl gaminio naudojimo gali

kilti pavojus. Specialios taisyklės taikomos maisto produktams, farmacijos ir kosmetikos

produktams, vaikų žaislams ir buitiniams elektros prietaisams.

Dabartinėje vidaus rinkoje yra lengva pirkti ir pardavinėti produktus visose 27 valstybėse

narėse, kuriose gyvena daugiau kaip 490 mln. žmonių. Vartotojai šioje rinkoje gali rinktis iš plataus

prekių asortimento ir pirkti ten, kur yra patraukliausia pasiūla. Laisvas prekių judėjimas taip pat

padeda verslui. Apie 75 % ES vidaus prekybos sudaro prekyba prekėmis.

ES sutarties 28–30 str., buvo nustatyta šio principo taikymo sritis bei turinys ir uždrausta

nepagrįstai varžyti ES vidaus prekybą. Dabartinei vidaus rinkai taikomi ne tik šie trys Sutarties

straipsniai: daugybėje sričių yra priimti suderinti teisės aktai, kuriuose apibrėžta, kas yra vidaus

rinka, ir laisvo prekių judėjimo principas konkrečiomis sąlygomis pritaikytas konkretiems

produktams. Nors pagrindinė šio Sutarties principo paskirtis nepasikeitė – jis tebėra svarbus vidaus

rinkos ramstis ir apsaugos priemonė. Tačiau laisvas prekių judėjimas nėra absoliuti vertybė.

Siekiant tam tikrų viršesnių politikos tikslų, gali reikėti nustatyti apribojimus arba net draudimus,

kurie varžytų prekybos laisvę, tačiau būtų pasiekti kiti svarbūs tikslai, pavyzdžiui, aplinkos arba

žmonių sveikatos apsauga. Vis daugiau dėmesio skiriama laisvo prekių judėjimo „ekologiškumui“.

Tai patvirtina mintį, kad laikui bėgant, gali keistis požiūris į kai kuriuos laisvą prekių judėjimą

pagrindžiančius argumentus. Todėl labai svarbu nuolat derinti skirtingus tikslus, kurie kartais vienas

kitam prieštarauja, ir vadovautis darniu bei proporcingu požiūriu. Laisvas prekių judėjimas šiuo

metu apima daugybę politikos krypčių ir sklandžiai veikia atsakingoje vidaus rinkoje, kurioje

vartotojai gali lengvai gauti aukštos kokybės produktų ir kartu užtikrinama kitų visuomenės interesų

aukšto lygio apsauga. 5

2012 m. liepos 1 dieną baigėsi Europos Komisijos suteikta galimybė parduoti supakuotas

ekologiškas prekes su senu ženklinimu. Nuo šios datos visi ES pagaminti ir supakuoti maisto

produktai turi būti paženklinti ES ekologinės gamybos logotipu. („Eurolapo“ simboliu - gamta ir

Europa ).

5. Laisvas prekių judėjimas.Laisvą prekių judėjimą reglamentuojančių Sutarties nuostatų taikymo vadovas. Parengė ir sudarė Įmonių ir

pramonės generalinio direktorato C direktoratas (Reguliavimo politika) 2010m.

7

Lietuvoje pagaminti produktai paženklinami ant produkto fasuotės ar pakuotės vienas šalia kito

Europos Bendrijos logotipu ir prekių ženklu „Ekologinis žemės ūkis“.

 

Kartu su ES ženklu galės būti naudojami ir kiti privatūs, regioniniai ar nacionaliniai ženklai.

Nefasuotų ir importuotų ekologiškų produktų pakuotes žymėti „Europos lapu“ nėra privaloma.

Naujose ženklinimo taisyklėse ne tik nustatytas šio ženklo naudojimas, bet ir reikalaujama nurodyti

produktų sudėtinių dalių pagaminimo vietą bei už tikrinimus atsakingos įstaigos kodą.

Už ES žemės ūkį ir kaimo plėtrą atsakingas Komisijos narys Dacianas Cioloşas teigė:

„Tikimės, kad naujasis ES ženklas visoje ES taps visuotinai atpažįstamu ekologiškos maisto

produkcijos simboliu ir įtikins vartotojus, kad prekės yra pagamintos laikantis griežtų ES ekologinio

ūkininkavimo reglamentų. Tikiuosi, kad šie pokyčiai ne tik suaktyvins ekologinio ūkininkavimo

sektorių, bet ir dar labiau sustiprins vartotojų apsaugą.“

2. Prekės samprata Teismo praktikoje

2.1 Komisija v. Italiją, 1968 m. gruodžio 10 d. byla 7/68

8

1) Kas ir dėl ko kreipėsi?

Europos Bendrijos Komisija 1968 m. kovo 7 d. į Teismą kreipėsi prašydama pripažinti, kad

Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų numatytų Europos Ekonominės Bendrijos steigimo

sutarties 16 straipsnyje. Šalis iki 1962 m. sausio 1d. turėjo atšaukti apmokestinimą, meno, istorijos,

archeologijos, etnografojos objektams eksportuojamiems į kitas valstybes nares, kuris buvo

taikomas pagal 1939 m. birželio 1d. Progresinio mokesčio įstatymą Nr. 1089. Pareiškėjas Teismo

prašo pripažinti, kad Italijos Respublika pažeidė Steigimo sutarties 16 straipsnyje numatytus

įsipareigojimus, toliau po 1962 m. sausio 1d. taikydama mokesčius ir priteisti iš atsakovo

bylinėjimosi išlaidas.

2) Ką nusprendė EEBTT (dabar ESTT)?

Europos Ekonominės Bendrijos Teisingumo Teismas nusprendė: priimti pareiškėjo ieškinį;

Italijos Respublika toliau po 1962 m. sausio 1 d. taikydama progresyvininius mokesčius,

nustatytus pagal 1939 m. birželio 1d. Progresinio mokesčio įstatymo Nr. 1089 37 straipsnį,

eksportui meno, istorijos, archeologijos ar entnografijos objektams į kitas valstybes nares,

neįvykdė savo įsipareigojimų pagal EEB Steigimo sutarties 16 straipsnį; priteisti iš atsakovo

bylinėjimosi išlaidas.

3) Kodėl priimtas toks sprendimas?

Dėl bylos priimtinumo

Remiantis EEB Steigimo sutarties 169 straipsniu Komisija pareiškimą Teismui galėjo paduoti

bet kuriuo metu ir Italijos Respublikos argumentai dėl netinkamo laiko nėra pagrįsti. Taip pat

Komisija prieš pateikdama pareiškimą Teismui ilgą laiką ragino Italijos Respublikos atstovus

ištaisyti pažeidimus, buvo nustačiusi dviejų metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį Italijos Respublika

turėjo padaryti šalyje galiojančių įstatymų pakeitimus, kad šie neprieštarautų Sutarties nuostatoms.

Ir tik nesulaukusi jokių Italijos Respublikos atstovių veiksmų Komisija kreipėsi į Teismą, todėl

manoma, kad Komisija išnaudojo visas kitas priemones susitarimui pasiekti prieš pateikdama

pareiškimą, ir todėl jis yra priimtinas.

Dėl ginčijamo mokesčio taikymo srities

Komisija grįsdama savo ieškinį Sutarties 16 straipsniu, teigia, jog meno, istorijos, archeologinės

ir etnografinės vertybės, remiantis Italijos Respublikos įstatymo Nr. 1089 nuostatomis, susijusios su

9

muitų sąjunga. Atsakovas ginčija, kad minėti daiktai negali būti prilyginti " vartotojimo prekėms ar

bendro naudojimo gaminiams, ir jiems netaikomos Sutarties nuostatos, kurios taikomos

"paprastoms prekėms", dėl šios priežasties negali būti taikomos Sutarties 16 straipsnio taisyklės.

Pagal Sutarties 9 straipsnį Bendrijos ekonomika yra pagrįsta muitų sąjunga, kuri apima visą prekybą

prekėmis. Pagal šią nuostatą prekės, turi būti suprantamos kaip produktai, kuriuos galima įvertinti

pinigais ir kurie yra komercinių sandorių objektas.

Dirbiniai, nurodyti Italijos Respublikos įstatyme Nr. 1089, turėtų būti charakterizuojami, kas

leistų juos atskirti nuo kitų rūšių prekių, tačiau apibūdinami tik kaip vertinami pinigais ir todėl gali

būti komercinių sandorių objektu. Šis požiūris atitinka Italijos įstatymą, kuriame nustatyti

mokesčiai, atitinkami pagal dirbinių vertę.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad vidaus rinkos taisyklės taikomos visoms prekėms, išskyrus tas

išimtis, kurios aiškiai nustatytos Sutartyje.

Dėl ginčijamo mokesčio klasifikacijos atsižvelgiant į Sutarties 16 straipsnį

Komisijos nuomone ginčijamas mokestis, yra mokestis turintis lygiavertį poveikį kaip eksporto

muitas, todėl jis turėjo būti panaikintas pagal Sutarties 16 straipsnį ne vėliau kaip iki 1962 m. sausio

1 d. Atsakovas teigia, kad ginčijamas mokestis nepatenka į minėtą kategoriją, nes jis turi tikslą,

kuriuo siekiama užtikrinti apsaugą meno, istoriniam ir archeologiniam paveldui, kuris egzistuoja

nacionalinėje Italijos teritorijoje. Ir dėl to mokestis nėra fiskalinio pobūdžio, taip pat jo įtaka

valstybės biudžetui yra nereikšminga.

Sutarties 16 straipsnis draudžia bet kokius muito mokesčius tarp valstybių narių, taip pat kitas

rinkliavas, turinčias tokį patį poveikį, tai yra bet kokį mokestį, kuris keičia eksportuojamos prekės

kainą, apriboja laisvą prekybą, numatytą straipsnyje. Ši nuostata nurodo pareigas ir reikalauja, kad

jų būtų laikomasi, įpareigoja panaikinti tokius mokesčius. Sutarties straipsnis numato muitų ir

lygiaverčių mokesčių panaikinimą, neatsižvelgiant į tai ar jie yra, ar nėra priskiriami fiskaliniams

mokesčiams.

Ginčijamam mokesčiui taikomas Sutarties 16 straipsnis, nes prekių eksportas yra apsunkinamas

pinigine našta, kuria padidinama eksportuojamos prekės kaina.

Dėl ginčijamo mokesčio klasifikacijos, atsižvelgiant į Sutarties 36 straipsnį

Atsakovė, remiasi Sutarties 36 straipsniu, kuris leidžia eksporto apribojimų išimtis, kaip yra

šioje byloje, tvirtindama, kad tai pateisinama siekiant užtikrinti nacionalinių vertybių, turinčių

meninę, istorinę ar archeologinę reikšmę apsaugą.

Atsakovo nuomone, skirtumai tarp Komisijos ir Italijos vyriausybės nuomonių susiję ne su

tikslu, o su taikytinų priemonių pasirinkimo klausimu. Taip pat Italijos valdžios institucijos teikia

10

pirmenybę šiam mokesčiui, kuris mažiau sutrikdys bendrosios rinkos veikimą nei kad būtų taikant

eksporto draudimus arba apribojimus.

Sutarties 36 straipsnyje numatyta, kad: " 30 ir 34 straipsnių nuostatos nekliudo taikyti prekių

importo, eksporto ar tranzito draudimų arba apribojimų, ... jei jie pateisinami ...nacionalinių meno,

istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos sumetimais". Ši nuostata, savo pozicija ir aiškia

straipsnių 30-34 nuoroda, susijusi su kiekybinių apribojimų tarp valstybių narių panaikinimu. Šio

skyriaus objektas yra valstybės intervencija į Bendrijos vidaus rinką, nustatant draudžiamo

pobūdžio priemones, bendras arba dalines, atsižvelgiant į aplinkybes, prekių importui, eksportui ar

tranzitui. Tokias priemones, kurios 36 straipsnyje nurodos aiškiai ir išskirtinai, kaip matyti iš

žodžių "draudimai arba apribojimai". Draudimai ir apribojimai iš prigimties yra aiškiai atskirti nuo

muito mokesčių ir panašaus pobūdžio privalomųjų mokėjimų, kai ekonominės sąlygos importui

arba eksportui neturi įtakos apribojant sprendimų laisvę tiems, kurie dalyvauja vykdant komercinius

sandorius.

Sutarties trečiosios dalies II antraštinės dalies nuostatos pristato pagrindinį visų kliūčių

pašalinimo, laisvam prekių judėjimui tarp valstybių narių, principą, vienu atveju muitų ir

lygiaverčio poveikio rinkliavos, kitu atveju, kiekybinių apribojimų ir lygiaverčio poveikio

priemonių panaikinimą. Šios pagrindinės taisyklės išimtys turi būti griežtai aiškinamos.

Atsižvelgiant į Sutarties 16 straipsnyje ir 36 straipsnyje nustatytų normų skirtumus, Sutarties 36

straipsnyje įtvirtintos išimties neįmanoma taikyti toms priemonėms, kurios nepatenka į draudimo,

nustatyto Sutarties skyriuje, reglamentuojančiame kiekybinių apribojimų uždraudimą tarp valstybių

narių sritį.

Galiausiai, tai, kad 36 straipsnio nuostatos, kurios buvo minėtos nėra susijusios su muitais ir

rinkliavomis, turinčiais lygiavertį poveikį, paaiškina tai, kad tokios priemonės yra labiausiai

apsunkinančios atitinkamų prekių eksportą, kai siekiama užtikrinti meno, istorijos ir archeologijos

paveldo apsaugą. Siekdamos pasinaudoti Sutarties 36 straipsniu, valstybės narės privalo laikytis

apribojimų, nustatytų šioje nuostatoje, tiek kalbant apie tikslus, kuriuos norima įgyvendinti, tiek

apie priemones, naudojamas šiam tikslui pasiekti.

Vadinasi, ginčijamas mokestis, kuris nepatenka į Sutarties 36 straipsnio ribas yra nesuderinamas

su Sutarties nuostatomis.

4) Kuo reikšminga byla? Kokią teisės taikymo taisyklę suformulavo teismas?

Mūsų pasirinktai temai ši byla svarbi tuo, kad joje pateikiamas apibrėžimas kas yra laisvo

prekių judėjimo objektas. Tai prekės, kurioms taikomos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo

nuostatos, nes pačioje Sutartyje to nėra nurodyta. Teisingumo Teismas prekes apibrėžė kaip

11

produktus, kurie gali būti įvertinami pinigais ir kurie gali būti prekybinių sandorių objektu. Todėl

prekės sąvoka apima ir prekes, kurios turi meninę, istorinę, archeologinę ar etnografinę vertę.

Iš to seka, kad meninę, istorinę, archeologinę ar etnografinę vertę turinčios prekės, nepaisant jų

nacionalinės reikšmės, negali būti apmokestinamos importo, eksporto muitais ar į juos panašiais

mokėjimais, taip pat ir lygiaverčio poveikio mokėjimais, bei fiskalinio būdo muitais. Šie draudimai

Sąjungos valstybėms narėms leidžia vidaus rinkoje naudotis laisvo prekių judėjimo principu.

2. 2 Komisija v. Belgiją, 1992 m. liepos 9 d. byla C-2/90

1) Kas ir dėl ko kreipėsi?

1990 m. sausio 3 d. Europos Bendrijos Komisija, remdamasi EEB Sutarties 169 straipsniu,

pateikė ieškinį Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai, reikalaudama, kad teimas pripažintų

Belgijos Karalystę pažeidusią 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvą 75/442/EEB Dėl atliekų,

1984 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 84/631/EEB Dėl pavojingų atliekų priežiūros ir gabenimo

kontrolės Europos Bendrijos viduje ir EEB Sutarties 30 ir 36 straipsnius.

Komisija laikėsi nuomonės, kad Belgijos teisės aktai prieštarauja Bendrijos teisei, ta apimtimi

kuria draudžia Volonijoje sandėliavimą atliekų iš kitų valstybės narių ir atliekų, kurios dėl

ekonominių priežasčių buvo perdirbtos kitame Belgijos regione. Todėl Komisija pagal Sutarties 169

straipsnį pradėjo procedūrą prieš Belgijos karalystę.

2) Ką nusprendė EEBTT (dabar ESTT)?

Europos Bendrijos Teisingumo Teismas nusprendė, kad Belgijos Karalystė absoliučiai

uždrausdama Volonijos regione laikyti, sandėliuoti palikti sąvartynuose atliekas, kurių kilmės

šalis yra kita Bendrijos valstybė ar Belgijos regionas, pažeidė jai nustatytus įsipareigojimus pagal

1984 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 84/631/EEB Dėl pavojingų atliekų priežiūros ir

gabenimo kontrolės Europos Bendrijos viduje.

Likusią ieškinio dalį Teismas atmetė ir nurodė šalims padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

3) Kodėl priimtas toks sprendimas?

Komisija teigia, kad Belgijos teisės aktai prieštarauja Direktyvoms 75/442/EEB ir 84/631/EEB

ir Sutarties 30 bei 36 straipsniams.

12

Dėl Direktyvos 75/442/EEB

Komisija teigia, kad ne Direktyvos 75/442/EEB nuostatos dėl atliekų leidžia Belgijos teisės

aktais nustatyti tokį bendro pobūdžio draudimą. Be to, toks draudimas prieštarautų direktyvos

tikslams ir jos nuostatams, kurių tikslas yra užtikrinti laisvą atliekų tvarkymą tokiomis sąlygomis,

kurios nėra kenksmingos žmonių sveikatai arba aplinkai. Direktyva nustato tam tikrus principus,

atsižvelgiant į atliekų šalinimo ir bendro pobūdžio nuostatas. Taigi ji numato, kad valstybės narės

imasi atitinkamų priemonių skatinti prevencijai, atliekų perdirbimui ir apdorojimui, taip pat

tokias priemones, kurios yra būtinos užtikrinant, kad atliekos būtų šalinamos nekeliant pavojaus

žmonių sveikatai ar aplinkai. Ji taip pat reikalauja, kad valstybės narės paskirtų kompetentingas

institucijas, atliekų tvarkymo operacijų planavimui, organizavimui, leidimų išdavimui ir

priežiūrai, ir užtikrintų, kad įmonės, transportuojsnčios, surenkančios, saugojančios, išpilančios ar

apdorojančios savo pačių arba trečiųjų šalių atliekas, privalo gauti leidimus, tai padaryti

prižiūrimos kompetentingų institucijų.

Iš to darytina išvada, kad nei bendra direktyvoje, kuri konkrečiai susijusi su prekyba atliekomis

tarp valstybių narių, nei bet kurioje jos nuostatoje nėra nurodyta jokių konkrečių draudimų taikant

priemones. Todėl Direktyvos 75/442/EEB pažeidimas nenustatytas, kaip kad teigia Komisija. Be

to, ginčijamas teisės aktas taikomas atliekoms paprastai, be skirtumo tarp pavojingų ir

nepavojingų atliekų. Kadangi pavojingų atliekų kategorija yra specialiai reglamentuojama

Bendrijos teisės priimta Direktyva 84/631/EEB, ši direktyva turi būti išnagrinėti pirmiausia.

Dėl Direktyvos 84/631/EEC

Europos Bendrijos Direktyvose 86/279/EEB, 84/631/EEB ir Techninės Pažangos Komisijos

direktyvoje 87/112/EEC pateikiamos bendrijos veiksmų konsultuojamosios programos, skirtos

kontroliuoti pavojingų atliekų tvarkymą. Trečia konstatuojamoji dalis nurodo, kad atliekų

vežimas tarp valstybių narių gali būti reikalingas, kai norima jas tvarkant pasiekti geriausius

įmanomomus rezultatus, ir septinta konstatuojamoji dalis pažymi, kad priežiūra ir kontrolė būtina

nuo pat pavojingų atliekų atsiradimo iki jų valymo arba saugaus pašalinimo. Be šių tikslų, dėl

atliekų šalinimo Direktyva nustato, kad siekiant, jog toks šalinimas nekeltų pavojaus žmonių

sveikatai ar aplinkai, nustatoma leidimų sistema dėl sugojimo, perdirbimo ir išpylimo, o valstybės

narės įsipareigoja Komisijai perduoti informacija apie įrenginius, įmones, įstaigas, turinčius

tokius leidimus.

Direktyva numato tarpvalstybinį sužinojimą dėl pavojingų atliekų vežimo, tais atvejais, kai

atliekų turėtojas ketina jas vežti iš vienos valstybės narės į kitą arba kai jų vežimas nukreipiamos

per vienos ar daugiau valstybių narių teritoriją, turėtojas turi apie tai pranešti kompetentingoms

13

valstybių narių institucijoms, pateikti vienodą važtaraštį, kuriame, inter alia, informuojama apie

atliekų šaltinį ir sudėtį, nuostatos dėl maršruto ir draudimo, ir priemonių, kurių turi būti imtasi

siekiant užtikrinti saugų transportavimą.

Pasienio vežimas negali būti vykdomas, kol valstybės narės atitinkamos kompetentingos

institucijos negavo pranešimo. Pagal direktyvos nuostatas šios institucijos gali prieštarauti, kad

tokie veiksmai būtų atliekami, remdamosis įstatymais ir kitais teisės reglamentais, kurie susiję su

aplinkos ir viešosios tvarkos ar sveikatos apsauga. Iš to išplaukia, kad Direktyva 84/631/EEB

pristato išsamią tvarką dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinio vežimo, kuri yra susijusi, inter alia,

dėl įpareigojimų atliekų turėtojams, iš anksto išsamiai pranešti Europos Sąjungai apie įmones ir

šalinimą. Atitinkamos nacionalinės institucijos turi teisę prieštarauti, taigi ir uždrausti tam tikrą

pavojingų atliekų gabenimą (bet ne bendrijų planuojamą pavojingų atliekų vežimą), siekiant

išspręsti problemas, susijusias su aplinkos ir sveikatos apsauga, taip pat užtikrinti visuomenės

saugumą ir viešają tvarką. Ši sistema nenumato, kad valstybėms narėms turėtų uždrausti tokio

krovinio gabenimą.

Todėl reikia konstatuoti, kad ginčijamos Belgijos taisyklės, tiek, kiek jos prieštarauja šiai

Direktyvai dėl nustatytos tvarkos ir įvesto pavojingų atliekų absoliutaus importo draudimo į

Volioniją, nesuderinamos su atitinkama direktyva, net jei ji nurodo, kad gali būti institucijų

leidžiamos tam tikros išimtys.

Dėl Sutarties 30 ir 36 straipsnių

Šiuo klausimu, dėl Sutarties 30 ir 36 straipsnių, reikia išnagrinėti Belgijos taisykles tiek, kiek

šios yra susijusios su atliekomis, kurių neapima Direktyva 84/631/EEB. Nėra ginčijama, kad

pakartotinai naudojamos ir perdirbamos atliekos turi komercinę vertę, greičiausiai po to, kai jos

yra perdirbamos, todėl yra „ prekės“ pagal Sutarties 30 ir tolesnius straipsnius. Teismas nagrinėjo

argumentą ar neperdirbamos ir vienkartinio naudojimo atliekos taip pat yra „prekės“ pagal

Sutarties 30 ir tolesnius straipsnius.

Belgijos Vyriausybė teigė, kad atliekos, kurios nebuvo perdirbamos ir nėra daugkartinio

naudojimo negali būti laikomos "prekėmis", kaip apibrėžta Sutarties 30 ir tolesniuose

straipsniuose. Jos neturi komercinės vertės ir negali būti apibrėžiamos kaip prekybos objektas.

Atliekų šalinimo ir išpylimo operacijos patenka į Sutarties nuostatas dėl laisvės teikti paslaugas.

Atsakant į šį argumentą, pakanka pažymėti, kad objektams, kurie yra siunčiami per sieną

komercinių sandorių pagrindu, taikomas šios direktyvos 30 straipsnis, neatsižvelgiant į šių

sandorių pobūdį. Teisingumo Teismo nuomone perdirbamų ir neperdirbamų atliekų atskyrimą yra

sunku taikyti praktikoje, ypač kiek tai susiję su pasienio kontrole. Šis skirstymas remiasi

faktoriais, kurie yra neapibrėžti ir laiko tėkmėje dėl techninio progreso gali keistis. Dar daugiau,

14

tai ar atliekos yra perdirbamos, ar neperdirbamos taip pat priklauso nuo nuo perdirbimo proceso

kainos, o tai reiškia, kad minėtas skirstymas yra būtinai subjektyvus ir grindžiamas kintamais

kriterijais. Todėl reikia daryti išvadą, kad pagal Sutarties 30 straipsnį atliekos, nesvarbu,

perdirbamos ar ne, turi būti pripažystamos "prekėmis, kurių judėjimui iš principo negali būti

užkirstas kelias.‘‘

Tam, kad pateisintų atliekų judėjimo apribojimus valstybė atsakovė teigia, jog ginčijamas

teisės aktas atitinka privalomus reikalavimus, susijusius su aplinkos apsaugos ir sveikatos

apsaugos tikslais, kuris turi pirmenybę laisvo prekių judėjimo atžvilgiu, ir yra išimtinė bei laikina

apsaugos priemonė, siekiant kovoti su atliekų įtekėjimu į Valoniją iš kaimyninių šalių.

Su pagarba aplinkai, svarbu pažymėti, kad atliekos yra specialios rūšies dalykas. Atliekų

kaupimas kelia pavojų gamtai dar iki tol kol tampa pavojingas sveikatai, ypač atsižvelgiant į

ribotas kiekvieno regiono ar vietovės atliekų priėmimo galimybes.

Šioje byloje Komisija neprieštaravo Belgijos Vyriausybės teiginiui, kad atsižvelgiant į

neįprastai didelio mąsto atliekų antplūdį iš kitų regionų į Valoniją ir į ribotus to regiono

pajėgumus, ten buvo kilusi reali grėsmė aplinkai. Iš to išplaukia, kad argumentas, dėl ginčijamų

priemonų naudojimo siekiant apsaugoti aplinką, turi būti laikomas gerai pagrįstu. Tačiau

Komisija tvirtina, kad šioje byloje tokiu privalomumu negalima remtis, atsižvelgiant į tai, kad

atitinkamos priemonės diskriminuoja atliekų, susidariusias kitose valstybėse narėse, tačiau jos

nėra labiau kenksmingos nei atliekos pagamintos Valonijoje. Imperatyvūs reikalavimai iš tiesų

gali būti taikomi atsižvelgiant tik į priemones, nedarant skirtumo taikomos jos vidaus ar

importuotiems produktams. Tačiau vertinant ar taikomas apribojimas yra diskriminacinio

pobūdžio, turi būti atsižvelgta iš specifinį atliekų pobūdį. Principas, kad žalos aplinkai klausimas

turėtų būti prioritetinis, šaltinio žala turi būti ištaisyta, nustatytas Bendrijos sutartyje dėl aplinkos

apsaugos 130 straipsnyje, reiškia, kad kiekvieno regiono, savivaldybės ar kitos vietos valdžios

institucijos pareiga imsis atitinkamų priemonių, siekdiant užtikrinti, kad jų surenkamos atliekos

būtų apdorojamos ir šalinamos kuo arčiau tos vietos, kur yra gaminamos, apribojant kiek

įmanoma atliekų vežimą.

Be to, šis principas yra suderinamas su savarankiškumo ir artumo principais, išdėstytais 1989

m. kovo 22 d. Bazelio konvencijoje dėl pavojingų atliekų tvarkymo ir jų pervežimo

tarpvalstybinės kontrolės, kurią Bendrija yra pasirašiusi. Iš to išplaukia, kad, atsižvelgiant į

skirtumą tarp atliekų gaminamų kitose vietose ir atliekų pagamintų toje vietoje, ginčijamos

priemonės negali būti laikomos diskriminacinėmis.

Taigi ieškinys turi būti atmestas tiek, kiek jis susijęs su atliekom, kurioms netaikoma

Direktyva 84/631/EEB.

4) Kuo reikšminga byla? Kokią teisės taikymo taisyklę suformulavo teismas?

15

Ši byla svarbi tuo, kad išanalizavę ją galime praplėsti sąvokos „prekė“ apibrėžimą.

Teisingumo Teismas suformulavo taisyklę, kad prekėmis laikomos įvairios atliekos, šiukšlės,

nepriklausomai nuo to ar jos gali būti perdirbamos, ar negali. Teigiama, kad atliekos turi

komercinę reikšmę po to kai yra perdirbamos, todėl atrodytų, jog neperdirbamos atliekos

neturėtų būti laikomos prekėmis. Tokia abejonė paneigiama Teismo argumentu, kad dėl laiko

tėkmės ir technologinių procesų neperdirbamos atliekos gali tapti perdirbamomis ir tuo pačiu

įgyti komercinę reikšmę bei prekės statusą.

Taigi atliekoms, kaip prekėms, negali būti taikomi laisvą jų judėjimą ribojantys draudimai,

išskyrus atvejus, kai disponavimas jomis sukeltų didelę grėsmę aplinkai bei visuomenės

sveikatai ir gerovei.

2.3 Her Majesty’s Customs and Excise v. Gerhart Schindler and Jörg Schindler, 1994 m. kovo

24d., byla C-275/92

1) Kas ir dėl ko kreipėsi?

1992 m. balandžio 3 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1992 m. birželio 18 d.,

Anglijos ir Velso Aukštasis Teisingumo Teismas kreipėsi į Europos bendrijos Teisingumo Teismą,

kad šis pagal EEB sutarties 177 straipsnį priimtų prejudicinį sprendimą dėl šešių klausimų, susijusių

su Sutarties 30, 36, 56 ir 59 straipsniais, siekiant nustatyti, ar nacionalinės teisės aktai, draudžiantys

tam tikrų loterijų veiklą valstybėje narėje buvo suderinami su šiomis nuostatomis. Šie klausimai

buvo iškelti nagrinėjant bylą tarp ieškovų Muitų ir Mokesčių Komisarų (toliau - komisarų) ir

Gerhart ir Jörg Schindler dėl Jungtinė Karalystė piliečiams išsiuntinėtos reklamos ir prašymo

formos dalyvauti Vokietijos Federacinėje Respublikoje organizuojamoje loterijojoje. Gerhart ir Jörg

Schindler yra viešojsios įstaigos nepriklausomi "Süddeutsche Klassenlotterie" (toliau "SKL")

agentai, kurie privalo organizuoti "klasė" vardu žinomas loterijas keturiose Vokietijos Federacinės

Respublikos žemėse. Kaip agentai, jie reklamuoja SKL loterijas ir neabejotinai pardavinėja loterijų

bilietus. Gerhart ir Jörg Schindler iš Nyderlandų išsiuntė vokus Jungtinės Karalystės piliečiams.

Kiekviename voke buvo laiškas, raginantis adresatą dalyvauti 87- ojioje SKL loterijoje, kartu įdėta

ir paraiškos dalyvauti forma bei iš anksto paruoštas atsakymo vokas. Vokai Komisarų buvo

sulaikyti ir konfiskuoti Doverio Pašto depe, remiantis tuo, kad juos importuojant būtų buvęs

pažeistas 1898 metų Pajamų akto 1 skirsnis, kartu su juo 1976 m. Loterijų ir Pramogų akto 2

skirsnis prieš pateikiant pakeitimą Nacionalinei loterijai.

Atsižvelgiant į tai, kad šio ginčo išsprendimui reikia išaiškinti Bendrijos teisę, Aukštasis

Teisingumo Teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikė šiuos klausimus Teisingumo

Teismui: 1) Ar loterijos bilietai ir reklama, kurie teisėtais laikomi kitoje valstybėje narėje yra prekės

16

pagal Sutarties 30 straipsnį? 2) Jei taip, ar 30 straipsnis taikomas Jungtinėje Karalystėje didžiųjų

loterijų bilietų ar reklaminės medžiagos importo draudimui, atsižvelgiant į tai, kad Jungtinės

Karalystės teisėje nustatyti tokių loterijų elgesio apribojimai šalies teritorije, draudimai taikomi be

diskriminacijos dėl pilietybės ir nepriklausomai nuo to, ar loterija organizuojama iš išorės arba

Jungtinėje Karalystėje? 3) Jei taip, ar Jungtinės Karalystės nustatyti apribojimai loterijoms

pateisinami dėl socialinės politikos priežasčių, siekiant užkirsti kelią sukčiavimui, ir laikomi

teisėtom priemonėm viešajai tvarkai ar visuomenės moralei palaikyti, dėl kurių yra pateiktas

skundas dėl Sutarties 36 straipsno nuostatų? 4) Ar loterijos bilietų arba reklamos siuntimas pagal

Sutarties 59 straipsnio nuostatas yra paslauga, kuri teisėtai vykdoma kitoje valstybėje narėje? 5) Jei

taip, ar 59 straipsnis taikomas Jungtinės Karalystės nustatytam didžiųjų loterijų bilietų ar

reklaminės medžiagos importo draudimui, atsižvelgiant į tai, kad Jungtinės Karalystės teisėje

nustatyti tokių loterijų elgesio apribojimai šalies teritorije, taikomi be diskriminacijos dėl pilietybės

ir nepriklausomai nuo to, ar loterija organizuojama iš išorės arba Jungtinėje Karalystėje? 6) Jei taip,

ar Jungtinės Karalystės nustatyti apribojimai loterijoms pateisinami dėl socialinės politikos

priežasčių, siekiant užkirsti kelią sukčiavimui, ir laikomi teisėtom priemonėm viešajai tvarkai ar

visuomenės moralei palaikyti, dėl kurių yra pateiktas skundas dėl Sutarties 56 straipsnio nuostatų,

taikant jį kartu su 66 straipsniu? "

2) Ką nusprendė EEBTT (dabar ESTT)?

Europos Bendrijos Teisingumo teismas atsakydamas į klausimus, kuriuos jam Aukštasis

Teisingumo Teismas pateikė nutartimi 1992 m. balandžio 3 d., nusprendė, kad: 1) Loterijos

reklamos ir bilietų importas į valstybę narę, siekiant tos valstybės gyventojų dalyvavimo

loterijoje, vykdomoje kitoje valstybėje narėje, Sutarties 60 straipsnio prasme laikomas

„paslauga“ ir todėl patenka į 59 straipsnio taikymo sritį; 2) Nacionalinės teisės aktai tokie, kaip

Jungtinės Karalystės loterijų teisės akai, draudžia taikyti tam tikras išimtis, valstybėms narėms

tai yra kliūtis laisvai teikti paslaugas loterijų veikloje; 3) Sutarties nuostatos, susijusios su laisve

teikti paslaugas nedraudžia tokių teisės normų, kaip pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė loterijų

teisinis reglamentavimas, atsižvelgiant į socialinės politikos problemas ir sukčiavimo

prevenciją, kurie pagrindžia tą išimtį.

3) Kodėl priimtas toks sprendimas?

Dėl pirmojo ir ketvirtojo klausimų

17

Vertinant, ar Sutarties 30 ir 59 straipsniai taikomi, Belgijos, Vokietijos, Airijos,

Liuksemburgo ir Portugalijos vyriausybės teigia, kad loterijos nėra "ekonominė veikla", kaip

apibrėžta Sutartyje. Jos teigia, kad loterijos tradiciškai buvo uždraustos valstybėse narėse, arba

yra valdomos tiesiogiai, t.y. kontroliuojamas valdžios institucijos remiantis viešuoju interesu.

Taip pat mano, kad loterijos neturi ekonominio tikslo, nes yra grindžiamos atsitiktinumu. Bet

kuriuo atveju, loterijos yra poilsinio ar pramoginio pobūdžio, bet ne ekonominio. Belgijos ir

Liuksemburgo Vyriausybės priduria, kad tai matyti iš 1975 m. birželio 16 d. Tarybos direktyvos

75/368/EEB Dėl priemonių, padedančių veiksmingai naudotis įsteigimo laisve ar laisve teikti

paslaugas įvairiose veiklos srityse ir nustatanto pereinamojo laikotarpio priemones dėl šios

veiklos, išskyrus tuos atvejus, kai jas valdo pelno siekiantys asmenų, tad į Sutarties taikymo sritį

loterijos nepatenka.

Ispanijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Komisija mano, kad loterijų

vaikla, kaip „paslauga“ apibrėžiama sutarties 60 straipsnio prasme. Jos tvirtina, kad tokia loterijos

organizatorių veikla susijusi su paslaugų jų dalyviams teikimu, tačiau napatenka į taisyklių dėl

laisvo prekių judėjimo sritį.

Galiausiai, atsakovai pagrindinėje byloje teigia, kad jų veikla patenka į Sutarties 30 straipsnio

taikymo sritį. Jie tvirtina, kad skelbimai ir dokumentai pranešantys ar atkreipiantys dėmesį į

loteriją yra "prekės", kaip apibrėžta Sutarties prasme, t.y. pagal Teisingumo Teismo apibrėžimą

sujungtose bylose 60 ir 61/84 Cinétbèque prieš Fédération Nationale des Cinemas Français

[1985] ECR2605 jie yra pagaminami kaip materialiūs objektai. Kadangi kai kurios Vyriausybės

teigia, kad loterijos nėra "ekonominė veikla", kaip apibrėžta Sutartyje, ji turi būti aiškiai

nurodyta, kad prekių importas ar paslaugų teikimas už atlygį (žr. Pastaruoju klausimu byloje

13/76 sprendimus Donàprieš Mantero, [1976] ECR 1333, 12 punktas, ir byla 196/87 Steymann

prieš Staatssecretaris van Justitie, [1988] ECR 6159, 10 punktą), turi būti laikomas "ekonominės

veiklos" sąvoka Sutarties prasme.

Kad priimti prejudicinį sprendimą pakanka apsvarstyti, ar loterijos patenka į vieno ar kito iš

prašyme nurodytų Sutarties straipsnių taikymo sritį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą

pateikęs teismas klausia, ar loterijos patenka bent jau iš dalies į Sutarties 30 straipsnio taikymo

sritį tiek, kiek jos susiję su didelio mąsto siuntinėjimu, šiuo atveju kitoje valstybėje narėje, ir

platinimu materialių objektų tokių, kaip laiškai, reklaminiai lankstinukai ar loterijos bilietai.

Atsakovų pagrindinėje byloje vykdoma veikla pasireiškė tik siunčiant reklamą ir paraiškų

formas ir, galbūt, loterijos bilietus loterijos organizatoriaus SKL vardu. Tačiau, šie veiksmai yra

tik būdingi žingsniai organizuojant ar eksplotuojant loteriją ir negali, pagal Sutartį, būti laikomi

nepriklausomi nuo loterijos, su kuria jie susiję. Objektų importas ir platinimas nėra savitikslis. Jų

18

vienintelis tikslas sudaryti sąlygas valstybių narių, į kurias šie objektai yra importuojami ir

platinami, gyventojams dalyvauti loterijoje.

Loterijų veikla pagal Sutarties 30 straipsnį nepatenka į „prekės“ apibrėžimo sritį. Ji vis dėl to

turi būti laikoma „paslauga“ Sutarties nuostatų prasme. Sutarties 60 straipsnio pirmoji pastraipa

numato: „Paslaugos turi būti laikomos " paslaugomis ", kaip apibrėžta šioje Sutartyje, kurios

paprastai yra teikiamos už užmokestį ir tiek, kiek jų nereglamentuoja nuostatos, susijusię su

prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisve.

Kad nagrinėjamos paslaugos yra tos, kur loterijos organizatoriaus pasirūpina, kad bilietų

pirkėjai, tikėdamiesi, kad organizatoriaus nutatyti prizai ar laimėjimai bus išmokėti, dalyvautų

atsitiktinumo žaidime, ir statymai būtų renkami. Šios paslaugos paprastai teikiamos už atlygį,

kurį sudaro loterijos bilieto kaina. Nagrinėjamos paslaugos yra tarpvalstybinės paslaugos, kaip ir

pagrindinėje byloje, jos yra siūlomos kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje loterijos

organizatorius yra įsikūręs. Galiausiai, loterijos nereglamentuoja nei Sutarties normos dėl laisvo

prekių judėjimo, nei taisyklės dėl laisvo asmenų judėjimo, kurios susiję tik su asmenų judėjimu,

taip pat taisyklės dėl laisvo kapitalo judėjimo, kurios susiję tik su kapitalo judėjimą, nors ne

visiem piniginims pervedimams reikalingi ekonominiai veiksmai.

Reikia pripažinti, kad kai kurios valstybės narės nurodo, jog loterijos yra ypač griežtai

reguliuojamos ir kontroliuojamos valdžios institucijų įvairiose Bendrijos valstybėse narėse. Jos

nėra visiškai uždraustas tose valstybėse narėse, priešingai jos yra įprastas dalykas. Nors iš esmės

loterijos yra draudžiamos Jungtinėje Karalystėje, nedidelio mąsto labdaros ir panašios paskirties

loterijos leidžiamos, ir nuo 1993 m. atitinkamo įstatymo priėmimo yra Nacionalinė loterija. Esant

tokioms aplinkybėms, loterijos negali būti laikomos veikla, kurios žalingas pobūdis įtakoja jų

draudžiamumą visose valstybėse narėse ir savo pozicija pagal Bendrijos teisę negali būti

prilygintos veiksmams, susijusiems su nelegaliais produktais. Nors, kaip teigė Belgijos ir

Liuksemburgo Vyriausybės tam tikrų valstybių narių teisėje žaidimų sutartis nebegalioja.

Loterijos žaidėjams, kurie joje dalyvauja gali teikti pramogą, taip pat kaip ir mėgėjų sporte.

Tačiau, paslaugų teikimo srityje, kaip kad loterijoje pramoginio aspekto nėra. Loterija ne tik

žaidėjui, jei ne visada laimėti, tai bent viltis laimėti, taip pat ir operatoriui duoda pelną. Loterijos

yra valdomos privataus ar viešo asmens siekiančio gauti pelno, nes daugeliu atvejų, ne visi

dalyvių statomi pinigai perskirstomi į prizus arba kaip laimėjimai. Nors daugelyje valstybių narių

įstatymai numato, kad loterijoje gautas pelnas, gali būti naudojamas tik tam tikrais tikslais, visų

pirma atsižvelgiant į visuomenės interesus, arba net gali būti reikalaujama, kad būtų mokmi

mokesčiai į valstybės biudžetą, pelno paskirstymo taisyklės nekeičia nagrinėjamos veiklos

pobūdžio arba nepraranda savo ekonominio pobūdžio.

19

Galiausiai, iš anksčiau minėtos Direktyvos 75/368 taikymo srities išskyrus tuos, asmenis kurie

loterijos veikla užsiima, norėdami gauti pelną, tų rūšių veikla nebus "paslaugų" pobūdžio.

Vienintelis šios direktyvos tikslas nustatyti priemones, kad būtų lengviau, kitų valstybių narių

piliečiams pereinamuoju laikotarpio verstis nurodyta veikla kaip savarankiškai dirbantiems

asmenims. Taigi, ar iš tiesų galėjo būti direktyvos poveikis, kad loterijos į Sutarties 59 ir 60

straipsnių taikymo sritį nebūtų įtrauktos.

Vadinasi, į pirmąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, taip turėtų būti, kad loterijos

reklamos ir bilietų importas į valstybes nares, siekiant tos valstybės narės gyventojų dalyvavimo

loterijoje, vykdomoje kitoje valstybėje narėje yra susijęs su "paslauga ", kaip apibrėžta sutarties

60 straipsnio prasme ir todėl patenka į sutarties 59 straipsnio taikymo sritį.

Dėl antrojo ir trečiojo klausimų

Iš Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą formuluotės aišku, kad į antrąjį ir

trečiąjį klausimus atsakyti reikėtų tik tuo atveju, jei pagrindinėje byloje nagrinėjama veikla

patektų į Sutarties 30 straipsnio taikymo sritį. Kadangi šiuo atveju to nėra, šie klausimai

nereikalauja atsakymo.

Dėl penktojo klausimo

Penktojo klausimo esmė, ar nacionaliniais teisės aktais, tokiais kaip Jungtinės Karalystės

loterijų teisės aktai, su tam tikromis išimtim draudžiantys valstybių narių loterijų ūkinę veiklą,

riboja laisvę teikti paslaugas.

Komisija ir atsakovai pagrindinėje byloje teigia, kad šiuo klausimu teisės aktai, ribojantys

laisvą paslaugų teikimą yra diskriminacinio pobūdžio. Ispanijos, Prancūzijos, Graikijos ir

Jungtinės Karalystės vyriausybės sutinka, kad tokie teisės aktai gali apriboti laisvę teikti

paslaugas, nors jie yra taikomi be išimties. Belgijos ir Liuksemburgo Vyriausybės tvirtina, kad

tokie teisės aktai, kaip antai Jungtinės Karalystės teisės aktai, neapriboja laisvės teikti paslaugas,

nes jie yra taikomi be išimties.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką teismo nacionalinės teisės aktai gali patekti į Sutarties 59

straipsnio taikymo sritį, net jei jie yra taikomi be išimtčių, kai tai gali trukdyti arba apsunkinti

paslaugų teikėjo, įsisteigusio kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas

paslaugas, veiklą.

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad tokie nacionalinės teisės aktai, kaip kad Jungtinės

Karalystės, kurie visiškai draudžia loterijos ūkio subjektų, iš kitų valstybių narių, kuriose tai

įstatymų yra leiždiema, veiklą, skatinčią dalyvauti loterijoje ir parduotnt jos bilietus, tiesiogiai ar

per nepriklausomus agentus.

20

Taigi, atsakymas į penktąjį klausimą turėtų būti, kad nacionalinės teisės aktai, kurie draudžia,

atsižvelgiant į tam tikras išimtis, valstybių narių loterijų veiklą, yra laisvės teikti paslaugas

ribojimas.

Dėl šeštojo klausimo

Nacionalinio teismo šeštasis keliamas klausimas yra ar Sutarties nuostatos, susijusios su

laisve teikti paslaugas, draudžia ar pateisina tokius teisės aktus, kaip Jungtinės Karalystės teisės

aktai reglamentuojantys loterijas, kurie susiję su socialine politika ir sukčiavimo prevencija.

Yra aišku, Jungtinės Karalystės teisės aktuose nustatyta, kad draudimai taikomi didelio mąsto

loterijų veiklai ir ypač jų reklamai, platinimui, ir taikomi nepriklausomai nuo iš kokios valstybės

narės, kurioje operatoriai ar jų agentai įsikūrę, yra loterijos operatorius ar jos agentai. Todėl šie

ūkio subjektai nėra nediskriminuojami pagal tai, kurioje valstybėjė narėje jie yra įsikūrę.

Komisija ir atsakovai pagrindinėje byloje teigia, kad vis dėlto Jungtinės Karalystės loterijų

teisės aktai iš tiesų yra diskriminaciniai. Jie teigia, kad nors tokie teisės aktai Jungtinėje

Karalystėje, iš pirmo žvilgsnio, nediskriminuojant, draudžia didelias loterijas, bet vienu metu

leidžia veikti to paties asmens organizuojamoms kelioms mažoms loterijoms, kurios yra

lygiavertės vienai didelai loterijai, tokios loterijos kaip futbolo lažybos arba "Bingo“ savo

pobūdžiu ir mąstu panašios į dideles loterijas.

Pagrindinėje byloje aptariami nacionalinės teisės aktai visiškai draudžia azartinius lošimus,

bet netaikomo draudimų visoms loterijoms, nedidelio mąsto labdaros pobūdžio loterijos yra

leidžiamos nacionalinėje teritorijoje, tačiau tokios loterijos kaip futbolo lažybos arba "Bingo" irgi

turi azartinį pobūdį. Nors Jungtinėje Karalystėje leidžiamų žaidimų sumos gali būti panašio į

didelio mąsto loterijų ir nors šie žaidimai paremti atsitiktinumu, jie skiriasi savo tikslu,

taisyklėmis ir organizavimo metodu nuo didelio mąsto loterijų, kurios buvo įsteigtos kitose

valstybėse narėse, išskyrus Jungtinę Karalystę, iki 1993 m. Nacionalinės loterijos akto priėmimo.

Todėl jos negali būti panašioje situacijoje, draudžiamos pagal Jungtinės Karalystės teisės aktus ir

negali būti prilyginamos loterijoms, priešingai nei mano Komisija ir atsakovai pagrindinėje

byloje. Tokiomis aplinkybėmis teisės aktai, tokie kaip Jungtinės Karalystės teisės aktai, negali

būti laikomi diskriminacinio pobūdžio. Atsakant į klausimą, Sutarties 59 straipsnis draudžia

tokius teisės aktus, kurie nors ir nėra diskriminacinio pobūdžio, vis dėlto yra ribojantys teisę

laisvai teikti paslaugas.

Visos vyriausybės, pateikusios pastabas, mano, kad nagrinėjami teisės aktai yra suderinami su

Sutarties 59 straipsniu. Jie teigia, kad teisės aktai turi būti laikomi pateisinamais, remiantis

visuomeniniasi interesais dėl vartotojų apsaugos, nusikaltimų prevencijos, visuomenės dorovės

apsaugos, azartinių lošimų paklausos apribojimo ir viešojo intereso veiklos finansavimo. Be to,

21

jie mano, kad tokie teisės aktai yra proporcingi siekiamiems tikslams. Komisija mano priešingai,

nors jie grindžiami visuomeninio pobūdižio interesais, Jungtinės Karalystės įstatymų draudimai

dėl loterijų, yra nesuderinami su Sutarties 59 straipsniu, nes jų siekiamų tikslų galima pasiekti

taikant mažiau ribojančiomis priemonėmis.

Jungtinės Karalystės teisės aktuose, iki jų pakeitimo 1993 m. Aktu dėl nacionalinės loterijos,

buvo siekiama šių tikslų: užkirsti kelią nusikaltimams ir užtikrinti, kad lošėjai elgtųsi sąžiningai,

kad būtų išvengta paklausos skatinino lošimų sektoriuje, kuris sukelia neigiamų socialinių

pasekmių ir užtikrinti, kad loterijos nebutų organizuojamos asmeniniam ir komerciniam pelnui

gauti, bet tik labdaros, sporto ar kultūros tikslams. Šie paminėti teiginiai susiję su paslaugų

gavėjų apsauga ir apskritai, vartotojų teisėmis, siekiant palaikyti tvarką visuomenėje. Teisingumo

Teismas jau yra nusprendęs, kad šie tikslai įskaičiuojami tarp tų, kuriais galima pateisinti laisvės

teikti paslaugas apribojimus.

Atsižvelgiant į savitą loterijų pobūdį, kuris buvo pabrėžtas daugelio valstybių narių, šios

aplinkybės yra tokios, kad pateisina apribojimus, kiek tai susiję su Sutarties 59 straipsniu, kurie

gali eiti taip toli, kad uždraustų loterijas kitoje valstybėje narėje.

Pirma, negalima loterijų pateisinti riamiantis moraliniu, religiniu ar kultūriniu aspektais, kaip

ir kitų rūšių azartinių lošimų visose valstybėse narėse. Valstybėse narėse yra bendra tendencija

apriboti arba net drausti azartinių lošimų praktiką ir užkirsti kelią jų pavertimui pelno šaltiniu.

Antra, loterijos kelia didelį nusikaltimų ar sukčiavimo pavojų, atsižvelgiant į statomas sumas,

kurios gali būti didelės ir galėtų laimėjimėti žaidėjas su organizatorių žinia, ypač kai jos veikia

plačiu mąstu. Trečia jos yra kurstymas išlaidauti, kas gali sukelti žalingų individualių ir socialinių

pasekmių. Ir paskutinis dalykas, kuris neturi jokios reikšmės, nors tai negali savaime būti laikoma

objektyviu pateisinimu, yra tai, kad loterijos gali svariai prisidėti prie labdaringos ar

visuomeninės veiklos, pavyzdžiui socialinių darbų, labdaros darbų, sporto ar kultūros,

finansavimo.

Valdžios institucijos turi pakankamą diskreciją nustatyti, ko reikia siekiant apsaugoti žaidėjus,

atsižvelgiant į konkrečias socialines ir kultūrines ypatybes kiekvienoje valstybėje narėje, kad

palaikytų tvarką visuomenėje, nustatyti kokiu būdu valdomas loterijų statymų dydis, pelno

paskirstymas. Tokiomis aplinkybėmis, jos turėtų įvertinti ne tik, ar reikia apriboti loterijų veiklą

su sąlyga, kad apribojimai nebus diskriminuojantys, bet taip pat ar jas reikėtų uždrausti.

Kai valstybė narė draudžia savo teritorijoje didelio mąsto loterijų veiklą, ypač tokio tipo

loterijų reklamą, bilietų platinimą, taiko importo draudimą medžiagoms, kurios skirtos tam, kad

valstybės narės piliečiai dalyvautų kitos valstybės narės organizuojamoje loterijoje, tai negali būti

vertinama kaip priemonė, susijusi su nepateisinamu laisvės teikti paslaugas ribojimu. Toks

loterijos importo draudimas yra būtina apsaugos dalis, kurią ta valstybė narė siekia užtikrinti savo

22

teritorijoje. Todėl atsakymas į šeštą klausimą yra toks, kad Sutarties nuostatos, susijusios su

laisve teikti paslaugas, nedraudžia teisės aktų, tokių kaip Jungtinės karalystės aktai dėl loterijų, ir

juos pateisina, atsižvelgiant į socialinės politikos problemas ir sukčiavimo prevenciją.

4) Kuo reikšminga byla? Kokią teisės taikymo taisyklę suformulavo teismas?

Ši byla mūsų temai aktuali tik tiek kiek apibrėžia loterijų priskyrimą paslaugoms. Iš pirmo

žvilgsnio gali atrodyti, kad loterijų bilietai tikrai yra prekės, tai logiška, nes mes juo gauname

materialiame pavidale, galime paliesti, už juos mokame pinigus pardavėjui- įvyksta komercinis

sandoris. Tačiau išanalizavus bylą pasidaro aišku, kad loterijos labiau laikytinos paslauga, kuri

teikia pramogą jos pirkėjui. Ši paslauga paprastai teikiama už atlygį, kurį sudaro loterijos bilieto

kaina.

Byloje Teismas nurodo, kad loterijų organizavimas nėra su prekėmis susijusi veikla, nors tai

apima reklaminės medžiagos ir bilietų platinimą, kurie yra materialinį pavidalą turintys objektai, už

kurių gavimą mokani pinigai. Pagrindinė veikla yra laikoma paslauga, taigi taikytos paslaugoms

skirtos sutarties nuostatos. Pagal EB Sutartį 50 str. „paslaugos“ – tai tokios paslaugos, kurios

paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir

asmenų judėjimo laisvės.

Iš bylos medžiagos galima matyti, kad paslaugosms taip pat kaip ir prekėms, negalima taikyti

priemonių ribojančių jų laisvą judėjimą. Laisvo prekių ir paslaujų judėjimo apribojimai galimi tik

siekiant apsaugoti visuomeninius interesus, užtikrinti asmenų ir viešosios tvarkos apsaugą.

3. Prekių ir paslaugų skirtumas

Norėdami suvokti paslaugų veiklos savitumą ir skirtimybę pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas

yra paslauga ir kuo ji skiriasi nuo prekės.

Pagal LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymą 6 : Paslauga – atlygintina veikla arba (ir) jos

rezultatas, kuriais siūloma tenkinti ar yra tenkinamas konkretus vartotojo poreikis. Prekė –

kiekvienas daiktas, siūlomas parduoti arba parduodamas vartotojui. Šilumos ir elektros energija,

vanduo, gamtinės dujos taip pat laikomos prekėmis.

Surasti universalų paslaugos apibrėžimą trukdo paslaugų įvairovė. Paslaugos sąvoka turi

nemažai reikšmių, apimančių veiklą nuo asmeninės paslaugos iki paslaugos kaip produkto sudėtinės 6 LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymas

23

dalies.

Pagal SESV 57 str., - „paslaugos“ – tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už tam

tikrą užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės.

„Paslaugas“ sudaro:

pramoninio pobūdžio veikla;

komercinio pobūdžio veikla;

amatininkų veikla;

laisvųjų profesijų veikla.

Prekė nuo paslaugos skiriasi tuo, jog paslauga – tai bet kuri veikla ar nauda, kurią viena šalis

gali pasiūlyti kitai ir kuri yra nemateriali bei negali tapti nuosavybe. Paslaugos teikimas gali būti

susijęs arba nesusijęs su materialiu produktu.

Kadangi paslauga nėra daiktas, o veiksmų ar procesų derinys, todėl norint tiksliau suvokti

paslaugų prasmę, tikslinga paslaugų savybes lyginti su prekių savybėmis, todėl pateikiama lentelė,

kurioje įvardijami paslaugų skirtumai nuo prekių.

Paslaugų ir materialiųjų prekių skirtumai

Fizinė prekė Paslauga

Apčiuopiama Neapčiuopiama

Homogeniška (Panašumas,

priklausymas, vienarūšiškumas )

Heterogeniška (nevienalytiškumas,

neapčiuopiamumas )

Gamyba ir pardavimas atskirti nuo

vartojimo

Gamyba, pardavimas ir vartojimas –

vienalaikis procesas

Vartotojas gamyboje nedalyvauja Klientas dalyvauja kuriant paslaugą

Gali būti sandėliuojama Negali būti sandėliuojama

Perduodama nuosavybė Perduodamos nuosavybės nėra

Lentelė 7

7. Šaltinis: Vengrienė, B. (2006). Paslaugų vadyba. (Ch. Gronroos )

24

Paslauga nuo prekės pirmiausia skiriasi tuo, kad klientas pats dalyvauja paslaugų teikimo

procese ir gali jį įtakoti.

Išvados :

25

1. Plačiąja prasme, prekė yra visa tai, kas gali tenkinti vartotojų norus ir poreikius, būti

siūloma rinkoje pirkėjų dėmesiui, pirkimui ir vartojimui ar naudojimui ir tai yra produktas skirtas

mainams. Galime teigti, kad prekė, - kaip marketingo komplekso elementas, kuris apima tiek

sprendimus, tiek veiksmus, susijusius su pardavimo objekto kūrimu ar keitimu. Prekės yra laisvo

prekių judėjimo objektas. Prekės samprata ES teisėje gali būti apibendrinama keliais aspektais t.y.

materialaus pavidalo daiktai, turintys valstybių narių kilmę, taip pat trečiųjų šalių prekės.

2. Laisvas prekių judėjimas yra viena iš ES bendrosios rinkos laisvių. Nuo 1993 m. sausio

buvo panaikinta prekių judėjimo vidaus rinkoje kontrolė, ir šiuo metu ES yra bendra teritorija be

vidaus sienų. Svarbu paminėti, kad muitų tarifų panaikinimas skatina prekybą Bendrijos viduje,

sudarančią labai didelę viso valstybių narių importo ir eksporto dalį.

3. Laisvą prekių judėjimą reglamentuoja pagrindinės Sutarties dėl Europos Sąjungos

veikimo nuostatos. Taip pat labai svarbios šios sutarties 34 str., 35 str. nuostatos yra taikomas ES

vidaus importui, eksportui, kuriais uždraudžiami „ kiekybiniai apribojimai ir visos lygiaverčio

poveikio priemonės“ valstybių narių tarpusavio prekyboje.

4. Išskiriamos laisvo prekių judėjimo principo išimtys : Rašytinės - priemonė turi būti

proporcinga, t. y. turėti minimalų ribojantį poveikį. Nerašytinės – tai papildomi pagrindai, kuriais

galima pateisinti nediskriminuojančius apribojimus: vartotojų apsauga, visuomenės sveikata,

mokesčių kontrolė, prekybos skaidrumas, aplinkos apsauga ir pan.

5. Vienas iš svarbių aspektų aptariamų šiame rašto darbe yra tai, kad prekių gamintojai ir

importuotojai, privalo atsižvelgti į gaminio savybes, kurioms yra priskiriama jo sandara, pakuotė,

surinkimo ir priežiūros instrukcijos. Būtina atsižvelgti į saugaus gaminio poveikį kitiems

gaminiams. Privalu atsižvelgti į gaminio pateikimą vartotojui, ženklinimą ir visas naudojimo bei

šalinimo instrukcijas, taip pat į vartotojų grupes, ypač vaikus, kuriems dėl gaminio naudojimo gali

kilti pavojus. Numatomos ir specialios taisyklės taikomos maisto produktams, farmacijos ir

kosmetikos produktams, vaikų žaislams ir buitiniams elektros prietaisams ir kt.

6. Pastebima tendencija, kad vis daugiau dėmesio skiriama laisvo prekių judėjimo

„ekologiškumui“. Tai patvirtina mintį, kad laikui bėgant, gali keistis požiūris į kai kuriuos laisvą

prekių judėjimą pagrindžiančius argumentus, todėl labai svarbu nuolat derinti skirtingus tikslus,

kurie kartais vienas kitam prieštarauja, ir vadovautis darniu bei proporcingu požiūriu.

7. 2012 m. liepos 1 dieną baigėsi Europos Komisijos suteikta galimybė parduoti supakuotas

ekologiškas prekes su senu ženklinimu. Nuo šios datos visi ES pagaminti ir supakuoti maisto

produktai turi būti paženklinti ES ekologinės gamybos logotipu. („Eurolapo“ simboliu - gamta ir

Europa ).

26

8. Paslauga – atlygintina veikla arba (ir) jos rezultatas, kuriais siūloma tenkinti ar yra

tenkinamas konkretus vartotojo poreikis. Prekė – kiekvienas daiktas, siūlomas parduoti arba

parduodamas vartotojui. Šilumos ir elektros energija, vanduo, gamtinės dujos taip pat laikomos

prekėmis. Paslaugos – tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už tam tikrą užmokestį ir

kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės. Paslauga nuo

prekės pirmiausia skiriasi tuo, kad klientas pats dalyvauja paslaugų teikimo procese ir gali jį įtakoti.

27

Informacijos šaltiniai :

1. ’’Sutarties dėl ES veikimo suvestinė redakcija’’ 2010 03 30.

2. Ignas Vėgėlė ‘‘Europos Sąjungos teisė. Vidaus rinkos laisvės, konkurencija ir teisės derinimas ‘‘

3. Europos Sąjungos vidaus rinka. Laisvas prekių judėjimas, Vilnius, 2003. P3 38-108

4. Laisvas prekių judėjimas. Laisvą prekių judėjimą reglamentuojančių Sutarties nuostatų taikymo

vadovas. Parengė ir sudarė Įmonių ir pramonės generalinio direktorato C direktoratas (Reguliavimo

politika) 2010m.

5. Europos Sąjungos teisė. Vilnius. Eugrimas. 2007

6. Walter Cairns ‘‘Europos Sąjungos teisės įvadas‘‘

7. Vengrienė, B. (2006). ‘‘Paslaugų vadyba‘‘.

8. Vartotojų teisių apsaugos įstatymas. 2011-12-01

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Bylos :

1. Komisija v. Italiją, 1968 m. gruodžio 10 d. byla 7/68

http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:61968CJ0007:EN:HTML

2. Komisija v. Belgiją, 1992 m. liepos 9 d. byla C-2/90

http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:61990CJ0002:EN:HTML

3. Her Majesty’s Customs and Excise v. Gerhart Schindler and Jörg Schindler, 1994 m. kovo 24d.,

byla C-275/92

(http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:61992CJ0275:EN:HTML#I1)

28