lĖtinio nugaros skausmo Įtakos Žmogaus …...stiprus nugaros skausmas siejasi su intensyvesniu...

47

MOKSLO STRAIPSNIAI

LĖTINIO NUGAROS SKAUSMO

ĮTAKOS ŽMOGAUS GYVENIMUI IR

SKAUSMO ĮVEIKOS STRATEGIJŲ RYŠYS,

ATSIŽVELGIANT Į SKAUSMO TRUKMĘ

Viktorija Meščeriakova, Liuda Šinkariova1

Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva

Vidmantas Zaveckas

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Lietuva

Santrauka. Mokslinė problema. Straipsnyje analizuojama lėtinio nugaros skausmo įtaka žmogaus gyvenimui, atsižvelgiant į jos sąsajas su asmens naudojamomis skausmo įveikos strategijomis. Tikslas – lėtinio nugaros skausmo įtakos asmens funkcionavi-mui ryšys su skausmo įveikos strategijomis, atsižvelgiant į skausmo trukmę. Metodika. Tyrimas buvo atliekamas anketinės apklausos būdu. Statistinė duomenų analizė atlikta remiantis 70 lėtinį nugaros skausmą patiriančių moterų atsakymais. Tyrime skausmo įtakai žmogaus gyvenimui išmatuoti naudota Plataus profilio skausmo klau-simyno (angl. West Haven-Yale Multidimensional Pain Inventory (WHYMPI)) (Kerns, Turk, Rudy, 1985) pirmoji skalė. Skausmo įveikos strategijoms naudoti – Vanderbilt skausmo įveikos klausimynas (angl. The Vanderbilt Pain Management Inventory (VPMI)) (Brown, Nicassio, 1987). Rezultatai, išvados. Labiau išreikštas skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritimims, stipresnis skausmas, žemesnė asmens savikontrolė ir blogesnė nuotaika siejasi su intensyvesniu pasyvių skausmo sureikšminimo ir socialinės paramos paieškos įveikos strategijų taikymu. Ilgesnės skausmo trukmės grupėje didesnis skaus-mo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims, stipresnis skausmas ir blogesnė asmens nuotaika siejasi su intensyvesniu pasyvių skausmo sureikšminimo ir socialinės paramos paieškos įveikos strategijų taikymu, o žemesnė asmens savikontrolė – tik su pasyvios skausmo sureikšminimo strategijos naudojimu. Trumpesnės skausmo trukmės grupė-je didesnis skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritimims siejasi su intensyves-niu pasyvių skausmo sureikšminimo ir socialinės paramos paieškos strategijų taikymu, mažesnė artimųjų parama ir žemesnė asmens savikontrolė – tik su pasyvios socialinės paramos paieškos strategijos naudojimu, o blogesnė asmens nuotaika – tik su pasy-vios skausmo sureikšminimo strategijos taikymu.

Pagrindiniai žodžiai: lėtinis nugaros skausmas, skausmo įveikos strategijos, lėtinio skaus-mo įtaka žmogaus gyvenimui.

1 Susirašinėjimui: Vytauto Didžiojo universitetas, Teorinės psichologijos katedra, K. Donelaičio g. 52, LT- 44244, Kaunas; tel. 8 37 32 79 49, el. paštas: [email protected].

Viktorija Meščeriakova, Liuda Šinkariova, Vidmantas Zaveckas

48

ĮVADAS

Kasdieniame gyvenime žodis skausmas įprastai vartojamas kaip nemalonaus jausmo kūne sinonimas, tačiau mokslinėje literatūroje jis apibrėžiamas kitaip. Skausmas – tai nemalonus sensorinis ir emocinis potyris, susijęs su esamu ar galimu audinių pažeidimu arba nusakomas kaip toks pažeidimas (International Association for the Study of Pain, 2011). Taigi viena pagrindinių skausmo funkcijų – organizmo apsaugo-jimas nuo esamo ar galimo sužeidimo. Tačiau, tapęs lėtiniu, skausmas netenka šios paskirties.

Lėtinis skausmas trunka ilgiau nei 3–6 mėnesius, paprastai mažai siejasi su nuoroda į audinių pažeidimą ir apskritai neatlieka organizmo apsaugojimo funkcijos (Deardroff, 2003). Nugaros skausmą bent kartą gyvenime patiria daugiau, nei 75–80 % žmonių, ketvirtadaliui iš jų šis skausmas tampa lėtiniu (Valeikienė, Mereckas, 2006). Du trečdaliai lėtinį skausmą patiriančių žmonių praranda įprastą socialinį, asmeninį gyve-nimą, 25 % atvejų sutrinka šeimos santykiai, 20 % – atsiranda depresijos požymių (Ščiupokas, 2001). Šie sunkumai, lydintys lėtinį skausmą, rodo, jog jis – kompleksinė problema, kurios sprendimams reikalinga įvairi informacija. Žinios apie lėtinio skausmo sukeliamus išgyvenimus ir žmo-gaus naudojamas skausmo įveikos strategijas yra būtinos siekiant planuo-ti tinkamiausią gydymą bei įvertinti jo rezultatus (Kerns, Turk, Rudy, 1985).

Nors Lietuvos psichologijos mokslo srityje vis labiau domimasi lėti-niu skausmu ir nemedikamentine jo įveika (Patamsytė-Adomonienė, Sargautytė 2011; Sargautytė, 1992), šis susidomėjimas žymiai mažesnis, nei kitose pasaulio šalyse, nepaisant egzistuojančio poreikio. Remiantis pastaraisiais pastebėjimais, straipsnyje siekiama papildyti žinias apie sąsajas tarp lėtinio nugaros skausmo įtakos žmogaus gyvenimui ir asmens naudojamų skausmo įveikos strategijų.

LĖTINIO SKAUSMO ĮTAKA ŽMOGAUS GYVENIMUI

Šiame straipsnyje remiamasi R. D. Kernso ir kolegų (1985) požiūriu į lėtinio nugaros skausmo įtaką žmogaus gyvenimui. Mokslininkai tei-gia, kad lėtinį skausmą patiriantis asmuo patenka tarsi į užburtą ratą: skausmo sukeliami išgyvenimai gali keisti aplinkinių žmonių reakcijų

International Journal of Psychology: A Biopsychosocial Approach

Tarptautinis psichologijos žurnalas: biopsichosocialinis požiūris

49

2012, 10, 47–70 p.

suvokimą, pasikeitęs reakcijų suvokimas – bendravimą su aplinkiniais, pakitęs bendravimas – skausmo stiprumą, nuotaiką ir elgesį. Remdamiesi šiomis idėjomis, autoriai rekomenduoja lėtinio skausmo įtaką žmogaus gyvenimui vertinti penkiais pagrindiniais rodikliais: 1) lėtinio skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims, 2) artimųjų parama, 3) skaus-mo stiprumas, 4) skausmą patiriančio asmens savikontrolė, 5) nuotaika. R. D. Kernsas su kolegomis (1985) pabrėžia: kiekvienas kintamasis – lėtinį skausmą patiriančio žmogaus subjektyvaus suvokimo rezultatas. Toliau straipsnyje plačiau aptariami lėtinio skausmo įtakos žmogaus gyvenimui rodikliai.

Lėtinio skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims – tai skaus-mo įtaka įvairioms asmens kasdienės veiklos sferoms: pasitenkinimui darbu, poilsio veikla, šeiminiams santykiams, draugystėms, gebėjimui dirbti, atlikti namų ruošos darbus, dalyvauti socialinėse veiklose (pvz., aplankyti draugus) (Kerns et al., 1985). Artimųjų parama – lėtinį skaus-mą patiriančio asmens suvokiamas sutuoktinio arba kito svarbaus žmo-gaus rūpestis, nerimavimas ir dėmesys skausmo problemai (Kerns et al., 1985). Skausmo stiprumo rodiklis siejamas su lėtinio skausmo stiprumu ir jo sukeliamos kančios laipsniu (Kerns et al., 1985). Savikontrolė atspindi, kiek lėtinį skausmą patiriantis asmuo jaučiasi galįs valdyti savo gyvenimą ir įveikti iškylančias problemas (Kerns et al., 1985). Nuotaika rodo, kiek lėtinį skausmą patiriantis žmogus pastarąją savaitę jautė liūdesio, irzlu-mo ir emocinės įtampos (Kerns et al., 1985).

Mokslinės literatūros duomenys atskleidžia, kad lėtinis nugaros skausmas labiausiai siejasi su mažesniu namų ruošos darbų atlikimo ir laisvalaikio pramogų dažniu (Hunsfeld et al., 2001). Be to, įsitraukimo į laisvalaikio pramogas ir socialines veiklas rodikliai yra daugiau nei tris kartus mažesni jaučiančių lėtinį nugaros skausmą žmonių grupėje, paly-ginti su asmenimis, kurie šio skausmo nepatiria (Center on an Aging Society, 2007).

Tikėtina, jog įsitraukimas į laisvalaikio pramogas ir socialines veik-las iš dalies apima bendravimą su artimaisiais, o šis bendravimas sieja-si su skausmo stiprumu. Moksliniai duomenys rodo, kad šeimos narių palaikymo suvokimas sąveikauja su silpnesniu lėtiniu nugaros skaus-mu, retesniu nuskausminamųjų vaistų vartojimu ir didesniu fiziniu aktyvumu (Jamison, Virts, 2002). O suvokiama socialinio palaikymo


50

stoka, – ypač vedybiniai konfliktai ir šeimos narių rūpestingų reakci-jų trūkumas, – siejasi su padažnėjusiais bei pasunkėjusiais depresi-jos simptomais, kuriuos išgyvena lėtinį skausmą patiriantys asmenys (Robinson, 1997).

Lėtinį skausmą jaučiantys žmonės pasižymi labiau išreikštais depre-sijos simptomais, palyginti su asmenimis, kurie šio skausmo nepatiria (Mallen, Peat, Thomas, Croft, 2005). Be to, intensyvesni depresijos simp-tomai teigiamai sąveikauja su lėtinio skausmo stiprumu (Weaver, Kvaal, McCracken, 2004), trukme (Gatchel, Turk, 1999) ir fizinio aktyvumo apri-bojimu (Marcus, 2003).

Nepaisant pastarųjų rezultatų, mokslinėje literatūroje teigiama, kad lėtinį skausmą patiriančio asmens emocinė būsena labiausiai siejasi su skausmo suvokimu (Haythornthwaite, Manefee, Heinberg, Clark,1998). Tikėtina, jog visais – skausmo trukdymo žmogaus gyvenimo sritims, arti-mųjų paramos, skausmo stiprumo, asmens nuotaikos – atvejais vienu iš svarbiausių kriterijų turėtų būti žmogaus skausmo suvokimo ypatumai, iš dalies galintys keistis priklausomai nuo skausmo įtakos gyvenimui. Todėl straipsnyje siekiama įvertinti sąsajas tarp skausmo įtakos gyveni-mui rodiklių ir skausmo įveikos strategijų naudojimo. Būtent skausmo įveikos strategijos straipsnyje analizuojamos kaip tam tikras skausmo suvokimo aspektas, nes įveika – asmens emocinės, elgesio ir pažintinės pastangos, skirtos susidoroti su ligos sukeltomis pasekmėmis (Covic, Adamson, Hough, 2000).

Skausmo įveika

Skausmas – kompleksinis stresorius, besisiejantis tiek su pačiu skausmu bei jo stiprumu, tiek su sunkumais, kuriuos jis sukelia (Valente, Ribeiro, Jensen, 2009). Tai sąlygoja skausmo įveikos strategijas traktuo-ti kaip specifišką kiekvienam asmeniui pastangų, nukreiptų skausmo atžvilgiu, visumą (Dysvik, Natvig, Lindstrom, 2005). Būtent skausmo įveikos strategijų specifiškumas kiekvieno konkretaus žmogaus atveju apsunkina galimybę priimti bendrą skausmo įveikų apibrėžimą.

Skirtingi mokslininkai ir praktikai, kalbėdami apie skausmo įvei-kos strategijas, akcentuoja skirtingus aspektus. Vieni šias strategijas skirsto į nukreiptas į problemos sprendimą arba į emocijas (Folkman, Lazarus, 1980), kiti – į „akistatą“ (angl. confrontation) su skausmu arba



51

2012, 10, 47–70 p.

tokios „akistatos“ vengimą (angl. avoidance coping) (Lethem, Slade, Troup, Beutley, 1983). Šiame straipsnyje remiamasi G. K. Browno ir P. M. Nicassio (1987) požiūriu į skausmo įveikos strategijas.

G. K. Brownas ir P. M. Nicassio (1987) skausmo įveikos strategijas apibrėžia kaip skausmą patiriančio žmogaus pastangas savarankiškai arba su kitų asmenų pagalba įveikti skausmą. Autoriai skausmo įveikas skirsto į dvi pagrindines grupes – aktyvias ir pasyvias (Brown, Nicassio, 1987). Aktyvios skausmo įveikos strategijos yra visos žmogaus pastangos, skirtos savarankiškai susidoroti su skausmu ir toliau funkcionuoti gyve-nime nepriklausomai nuo jo (Brown, Nicassio, 1987). Pasyvios skausmo įveikos strategijos – skausmą patiriančio žmogaus mėginimai įveikti skausmą apribojant savo aktyvumą, sureikšminus skausmą ar tapus labiau priklausomam nuo kitų (Brown, Nicassio, 1987). Taigi, remiantis G. K. Browno ir P. M. Nicassio (1987) požiūriu, lėtinis nugaros skausmas, kaip fizinis šiame straipsnyje nagrinėjamas komponentas, įgauna pla-tesnį – su žmogaus pastangomis ir psichikos reiškiniais besisiejantį – pavidalą.

G. K. Brownas ir P. M. Nicassio (1987) kiekvieną skausmo įveikos stra-tegijų grupę skirsto į dvi smulkesnes rūšis. Aktyvias – į skausmo įvei-ką elgesiu ir skausmo malšinimą, pasyvias – į skausmo sureikšminimą ir socialinės paramos paiešką (Brown, Nicassio, 1987). Skausmo įveika elgesiu – asmens pastangos per elgesį (pvz., mankštinimąsi) arba per elgesį ir pažinimą (pvz., džiuginančią veiklą) paveikti skausmą (Brown, Nicassio, 1987). Skausmo malšinimas atspindi žmogaus siekį kovoti su neigiamomis (pvz., liūdnomis) mintimis ir emocijomis, kylančiomis dėl skausmo (Brown, Nicassio, 1987). Pasyvi skausmo sureikšminimo strate-gija apima žmogaus jautimąsi bejėgiu, siekiant susidoroti su situacija, ir polinkį žvelgti į skausmą bei savo esamą būseną, kaip į kažką neįvei-kiama (Brown, Nicassio, 1987). Asmens tendencija dėl skausmo apriboti savo socialinę veiklą, kreiptis į kitus žmones arba Dievą, kad jie padė-tų kontroliuoti skausmą, – pasyvi socialinės paramos paieškos skausmo įveikos strategija (Brown, Nicassio, 1987). Toliau straipsnyje apžvelgiami mokslinės literatūros duomenys apie lėtinio skausmo įtakos asmens gyvenimui rodiklių (skausmo trukdymo žmogaus gyvenimo sritims, artimųjų paramos, skausmo stiprumo, asmens savikontrolės, nuotaikos) sąsajas su skausmo įveikos strategijomis.


52

Lėtinio skausmo įtakos žmogaus gyvenimui

ir skausmo įveikų ryšys

Didesni lėtinį skausmą patiriančių asmenų įsitraukimo į kasdienę veiklą rodikliai stipriai siejasi su aktyvių skausmo įveikos strategijų nau-dojimu (Gatchel, Epker, 1999; Vorster, Walker, Esterhuyse, 2009). Pasyvių skausmo įveikos strategijų taikymas sąveikauja, bet silpnai, su mažesniu įsitraukimu į kasdienę veiklą (Gatchel, Epker, 1999; Vorster et al., 2009).

Artimųjų paramos sąsajos su skausmo įveikos strategijų naudojimu atskleidžia tam tikrus duomenų prieštaravimus. Pasyvių skausmo įveikos strategijų naudojimas siejasi su mažesniu artimųjų palaikymu (Trunchon, Fillion, 2000) ir žemesniais socialinio funkcionavimo rodikliais (Bradley, McKendree, 2001). Aktyvios skausmo įveikos – su didesne artimųjų para-ma (Trunchon, Fillion, 2000) ir aukštesniais suvokiamo socialinio palai-kymo rodikliais (Lopez-Martinez, Esteve-Zarazaga, Ramirez-Maestre, 2008). Tačiau ryšys tarp suvokto socialinio palaikymo lygmens ir skirtin-gų skausmo įveikos strategijų nustatytas ne visuose tyrimuose (Vorster et al., 2009). Taigi galima teigti, jog ši sritis turėtų būti tiriama išsamiau.

Duomenys apie lėtinio skausmo stiprumo, asmens savikontrolės ir nuotaikos rodiklių ryšį su skausmo įveikos strategijų naudojimu dauguma atvejų sutampa. Stiprus nugaros skausmas siejasi su intensyvesniu pasy-vių skausmo įveikos strategijų taikymu (Carroll, Mercado, Cassidy, Cote, 2002). Tačiau pasyvi skausmo įveika gali padidinti lėtinio nugaros skaus-mo dažnumą bei stiprumą (Picavet, Vlaeyen, Schouten, 2002), o aktyvi – sumažinti (Glombiewski, Hartwich-Tersek, Rief, 2010; Mannion, Muntener, Taimela, Dvorak, 2001). Remiantis šiais duomenimis, galima teigti: lėtinio skausmo stiprumas ir skausmo įveika susiję abipusiais ryšiais.

Tačiau lėtinį skausmą patiriantys žmonės pasyvių skausmo įveikos strategijų taikymą sieja ne tik su skausmo stiprumu, bet ir su labiau išreikš-tais depresijos simptomais (Kraaimaat, Evers, 2003; Lopez-Martinez et al., 2008; Trunks, Weir, Crook, 2008; Turner, Ersek, Kemp, 2005) bei žemu savikontrolės jausmu (Bradley, McKendree, 2001; Gatchel, Epker, 1999; Vorster et al. 2009). Atitinkamai aktyvi skausmo įveika – su silpnesniu skausmu, geresne žmogaus nuotaika (Dysvik, Vinsnes, Eikeland, 2004; Lopez-Martinez et al., 2008; Newth, Dalongis, 2004; Turner et al., 2005) ir aukštesniais savikontrolės jausmo rodikliais (Gatchel, Epker, 1999; Trunchon, Fillion, 2000; Vorster et al., 2009). Bet ryšys tarp silpnesnio



53

2012, 10, 47–70 p.

skausmo, geresnės žmonių emocinės būsenos ir aktyvios skausmo įvei-kos naudojimo kai kuriuose tyrimuose yra silpnas ir statistiškai nereikš-mingas (Dysvik et al., 2005; Evers, Kraaimaat, Greenen, Jacobs, Biglsma, 2003). Taigi ši sritis turėtų būti tiriama išsamiau.

Tikėtina, kad rezultatų prieštaravimus lemia skirtinga lėtinio skaus-mo trukmė. Mokslinės literatūros duomenys rodo: analizuojant lėtinio skausmo ir jo įveikos rodiklius atskirose – trumpesnį bei ilgesnį laikotar-pį juntamo skausmo – tiriamųjų grupėse gaunami skirtingi rezultatai. Ilgesnės lėtinio skausmo trukmės grupėje nustatytas stipresnis skaus-mas ir labiau išreikšti depresijos simptomai, palyginti su trumpesnės trukmės grupe (Potter, Jones, 1992). Be to, kartu su ilgėjančia juntamo skausmo trukme intensyvėja pasyvių skausmo įveikos strategijų naudo-jimas (Perrot et al., 2008). Pasyvi skausmo įveika sąveikauja su mažesniu artimųjų palaikymu kasdienėje veikloje (Cano, 2004) ir stipresniu skaus-mu (Potter, Jones, 1992) ilgesnėje skausmo trukmės grupėje. O trumpiau juntamo skausmo grupėje skausmo sureikšminimo strategija siejasi su per dideliu artimųjų rūpinimusi asmens skausmu (Buenaver, Edwards, Haythornthwaite, 2007; Cano, 2004).

Taigi ilgesnį ir trumpesnį laikotarpį juntamo lėtinio skausmo tiriamų-jų grupėse gali egzistuoti tam tikri skausmo įtakos gyvenimui ir skausmo įveikos strategijų naudojimo skirtumai. Tikėtina, kad asmuo, jaučiantis lėtinį skausmą 7 mėnesius, savo išgyvenimais ir skausmo įveika skiriasi nuo asmens, kurį lėtinis skausmas kamuoja 7 metus. Remiantis šiomis prielaidomis, galima teigti: skausmo įtakos gyvenimui ryšys su skausmo įveikos strategijų taikymu gali skirtis pagal tai, kiek laiko asmuo jaučia lėtinį skausmą.

APIBENDRINIMAS

Sveikatos priežiūros praktikoje vis dar aktyviai taikomas medikamen-tinis lėtinio skausmo gydymas. Tik 20 % sveikatos priežiūros specialistų savo pacientams, patiriantiems lėtinį skausmą, vietoj nuskausminamų-jų vaistų siūlo išbandyti skausmo įveikimo strategijų mokymo užsiėmi-mus (Wilder-Smith, Moehrle, Dolin, Martin, 2001). Be to, žinių apie aktyvias skausmo įveikos strategijas trūkumas, lėtinį nugaros skausmą patirian-čių žmonių nuomone, labiausiai siejasi su jų pasyviu elgesiu skausmo


54

įveikimo atžvilgiu (Chew-Graham, May, 1999). Tokie duomenys skatina kelti prielaidą: apie lėtinio nugaros skausmo problemą ir nemedika-mentines jo įveikimo galimybes per mažai kalbama. Iš dalies tai gali būti pakeista plečiant mokslines žinias apie efektyvius lėtinio nugaros skaus-mo įveikimo būdus ir jų teikiamą naudą. Tikėtina, jog, supažindinus lėti-nį nugaros skausmą patiriančius asmenis su minėtų reiškinių tarpusavio ryšiu, būtų galima padidinti jų motyvaciją kovoti su skausmu aktyviais būdais. Kita vertus, aktyvi skausmo įveika gali sumažinti skausmo stipru-mą ir depresijos simptomus (Dysvik et al., 2004; Glombiewski et al., 2010) bei taip pagerinti lėtinį skausmą patiriančio asmens gerovės būseną.

Šiame straipsnyje keliama prielaida: žmogaus sveikata apima fizinę, psichikos ir socialinę gerovės būsenas, kurioms įtaką gali daryti lėtinis nugaros skausmas. Skausmas straipsnyje suvokiamas kaip kompleksinis stresorius, besisiejantis tiek su pačiu skausmu, jo stiprumu, tiek su sunku-mais, kuriuos jis sukelia (Valente et al., 2009). Siekiant išsaugoti skausmo, kaip kompleksinio stresoriaus, koncepciją ir neprarasti asmens sveikatos visumos vaizdo, straipsnyje analizuojami tiek fiziniai (skausmo stipru-mo), tiek psichologiniai (savikontrolės, nuotaikos), tiek socialiniai (skaus-mo trukdymo žmogaus gyvenimo sritims, artimųjų paramos) skausmo įtakos žmogaus gyvenimui rodikliai. Remiantis pastarosiomis idėjomis, straipsnyje siekiama išanalizuoti lėtinio nugaros skausmo problemą, atsižvelgiant į jos sąsajas su skausmo įveikos strategijų naudojimu. Straipsnyje tikrinamos dvi hipotezės:

1. Labiau išreikšta neigiama lėtinio nugaros skausmo įtaka žmogaus gyvenimui siejasi su intensyvesniu pasyvių skausmo įveikos strategijų naudojimu.

2. Ilgesnėje skausmo trukmės grupėje lėtinio nugaros skausmo įtaka žmogaus gyvenimui siejasi su dažniau taikomomis pasyviomis skausmo įveikos strategijomis, nei su aktyviomis.

METODAI

Tiriamasis kontingentas, tyrimo procedūra

Tyrimas atliktas „Sveiko stuburo“ mokykloje, Kaune, 2011 m. kovo–balandžio mėnesiais. Tyrime dalyvavo 91 lėtinį nugaros skausmą pati-riantis ir „Sveiko stuburo“ mokykloje specializuotos stuburo mankštos



55

2012, 10, 47–70 p.

užsiėmimus lankantis asmuo. Analizuojamų rodiklių (skausmo malšini-mo įveikos strategijos ir artimųjų paramos subskalės) duomenys vyrų ir moterų grupėse skyrėsi statistiškai reikšmingai (p<0,05). Todėl tyri-mo duomenys turėjo būti analizuojami atskirai lyties grupėse. Tačiau dėl nepakankamo apklaustųjų vyrų skaičiaus (n=21) tyrimo išvados formuluojamos remiantis tik moterų atsakymais, į statistinę duome-nų analizę neįtraukus vyrų. Taigi toliau aprašomų tyrimo rezultatų imtį sudaro 70 moterų. Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 48,09 metai (SD = 11,55). Juntamo lėtinio nugaros skausmo trukmės, kurią mėnesiais arba metais tiriamosios įrašė anketose, vidurkis – 8,07 metų (SD = 8,45). Tiriamųjų atrankos kriterijus – juntamas lėtinis nugaros skausmas, todėl apklausoje dalyvavusiųjų diagnozės nebuvo analizuojamos.

Metodika

Skausmo įtaka žmogaus gyvenimui tirtoje imtyje įvertinta nau-dojant mokslinėje literatūroje viešai publikuojamo (Fisher, Cocoran, 1994) Plataus profilio skausmo klausimyno (angl. West Haven-Yale Multidimensional Pain Inventory (WHYMPI)) (Kerns, Turk, Rudy, 1985) pirmąją skalę. Skalę sudaro 20 teiginių, vertinamų nuo 0 (skausmo įta-kos nėra) iki 6 (skausmo įtaka yra). Šia skale įvertintas lėtinio skausmo trukdymo žmogaus gyvenimo sritims, artimųjų paramos, skausmo stip-rumo, skausmą patiriančio asmens savikontrolės ir nuotaikos rodiklių išreikštumas. Rengiant metodiką tyrimui, atliktas dvigubas klausimyno vertimas. Visų klausimyno subskalių patikimumas tirtoje imtyje – nuo 0,659 iki 0,952 (artimųjų paramos subskalės Cronbacho α 0,952, skaus-mo trukdymo žmogaus gyvenimo sritims subskalės – 0,924, skausmo stiprumo subskalės – 0,872, nuotaikos subskalės – 0,681, savikontrolės subskalės – 0,659).

Skausmo įveikos strategijų taikymo intensyvumas tirtoje imtyje įver-tintas naudojant viešai internete prieinamą (Esteve, Ramirez, Lopez, 2005) Vanderbilto skausmo įveikos klausimyną (angl. The Vanderbilt Pain Management Inventory (VPMI)) (Brown, Nicassio, 1987). Klausimyną sudaro 18 teiginių, vertinamų skale nuo 1 (beveik niekada) iki 4 (beveik visuomet). Šiais teiginiais įvertinamas dviejų aktyvių (skausmo įveikos elgesiu ir skausmo malšinimo) bei dviejų pasyvių (skausmo sureikšmi-nimo ir socialinės paramos paieškos) skausmo įveikos strategijų naudo-jimo intensyvumas. Rengiant metodiką tyrimui, buvo atliktas dvigubas


56

klausimyno vertimas. Visų klausimyno subskalių patikimumas tirtoje imtyje – nuo 0,550 iki 0,675 (skausmo sureikšminimo strategijos subska-lės Cronbacho α 0,675, skausmo malšinimo strategijos subskalės – 0,669, skausmo įveikos elgesiu subskalės – 0,639, socialinės paramos paieškos strategijos subskalės – 0,550).

TYRIMO REZULTATAI

Tirtoje imtyje duomenys nėra pasiskirstę pagal normalųjį dėsnį. Be to, skausmo malšinimo įveikos strategijos subskalė turi išskirčių. Atsižvelgus į šiuos faktus, skausmo įveikos strategijų taikymo ryšys su lėtinio nugaros skausmo įtakos žmogaus gyvenimui rodikliais įvertintas taikant Spearmano ρ koreliacijos koeficientą.

Didesnis skausmo įtakos gyvenimui subskalių skaičius reiškia labiau išreikštą neigiamą skausmo įtaką žmogaus gyvenimui – didesnis skaičius reiškia intensyvesnį lėtinio nugaros skausmo trukdymą žmogaus gyve-nimo sritims, silpnesnę artimųjų paramą, stipresnį skausmą, žemesnę skausmą patiriančio asmens savikontrolę ir blogesnę nuotaiką. Didesnis skausmo įveikos strategijų subskalių skaičius reiškia intensyvesnį kon-krečios strategijos taikymą.

Analizuojant skausmo įtakos gyvenimui rodiklių sąsajas su skausmo įveikos strategijų naudojimu (žr. 1 lentelę), nustatyta: asmens savikontro-lė ir nuotaika statistiškai reikšmingai siejasi su abiejų aktyvių (įveikos elge-siu ir skausmo malšinimo) skausmo įveikos strategijų taikymu, o skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims ir skausmo stiprumas – su vienos aktyvios (skausmo malšinimo) įveikos strategijos naudojimu. Kuo aukš-tesnė tiriamųjų savikontrolė (p<0,05) ir geresnė nuotaika (p<0,01), tuo intensyvesnis aktyvių skausmo įveikos elgesiu ir skausmo malšinimo stra-tegijų taikymas. Kuo mažiau išreikštas skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims (p<0,01) ir skausmo stiprumas (p<0,05), tuo intensy-vesnis aktyvios skausmo malšinimo įveikos strategijos taikymas.

Skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims, skausmo stipru-mas, tiriamųjų savikontrolė ir nuotaika taip pat statistiškai reikšmingai siejasi su abiejų pasyvių (skausmo sureikšminimo ir socialinės paramos paieškos) skausmo įveikos strategijų taikymu. Kuo labiau išreikštas skaus-mo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims (p<0,01), skausmo stipru-mas (p<0,01), kuo žemesnė tiriamųjų savikontrolė (p<0,05 ir p<0,01) ir



57

2012, 10, 47–70 p.

blogesnė nuotaika (p<0,01), tuo intensyviau taikomos pasyvios skausmo sureikšminimo ir socialinės paramos paieškos skausmo įveikos strategijos.

1 lentelė. Tiriamųjų (n=70) skausmo įtakos gyvenimui rodiklių ir taikomų skausmo įveikos strategijų ryšys

Table 1. Association between pain impact on life and use of pain management strategies in 70 study participants

Skausmo įtakos gyvenimui

rodikliai

Aktyvios skausmo įveikos

strategijos

Pasyvios skausmo įveikos

strategijos

Skausmo įveika elgesiu

Skausmo malšinimas

Skausmo sureikšminimas

Socialinės paramos paieška

Skausmo trukdymas

žmogaus gyvenimo

sritims

ρ - 0,215 - 0,434** 0,538** 0,563**

p 0,073 0,0001 0,0001 0,0001

Artimųjų paramaρ - 0,200 - 0,023 0,035 0,077p 0,097 0,851 0,776 0,526

Skausmo stiprumasρ - 0,096 - 0,325* 0,501** 0,497**p 0,430 0,006 0,0001 0,0001

Savikontrolėρ - 0,285* - 0,282* 0,267* 0,318**p 0,017 0,018 0,026 0,007

Nuotaikaρ - 0,366** - 0,431** 0,429** 0,324**p 0,002 0,0001 0,0001 0,006

*p<0,05, **p<0,01

Siekiant atsakyti į antrą šio straipsnio hipotezę, tiriamosios suskirsty-tos į dvi apytiksliai lygias grupes pagal laikotarpį, kiek jas vargina lėtinis nugaros skausmas. Trumpesnės skausmo trukmės grupėje lėtinis nuga-ros skausmas trunka nuo 3 mėnesių iki 5 metų (n=38), ilgesnės skausmo trukmės grupėje – nuo 5,1 metų iki 50 metų (n=32).

Pirmiausia palyginti tiriamųjų skausmo įtakos gyvenimui rodiklių ir taikomų skausmo įveikos strategijų vidutiniai rangai trumpesnės ir ilges-nės skausmo trukmės grupėse. Kadangi grupės nedidelės, duomenys nėra pasiskirę pagal normalųjį dėsnį, nuotaikos subskalė trumpesnėje skausmo trukmės grupėje turi išskirtį, grupių palyginimui taikytas nepa-rametrinis Mano–Vitnio–Vilkoksono kriterijus.

Tyrimo rezultatai rodo (žr. 2 lentelę): trumpiau ir ilgiau skausmą patiriančių tiriamųjų rodikliai, apibūdinantys artimųjų paramą ir nuotai-ką, statistiškai reikšmingai (p<0,05) skiriasi. Silpnesnę artimųjų paramą


58

patiria trumpiau skausmą jaučiančios tiriamosios. Blogesne nuotaika išsiskiria tiriamosios, kurių juntamo lėtinio skausmo trukmė ilgesnė.

2 lentelė. Tiriamųjų skausmo įtakos gyvenimui rodiklių, taikomų skausmo įveikos strategijų palyginimas trumpesnės (n=38) ir ilgesnės (n=32) skausmo trukmės grupėse

Table 2. A comparison of pain management strategies, pain impact on life in shorter (n=38) and longer (n=32) pain durance groups

Skausmo

įtakos gyvenimui ir skausmo

įveikos strategijų rodikliai

Trumpesnė

skausmo trukmė

Ilgesnė skausmo

trukmėZ p

Vidutiniai rangai

Rangų suma

Vidutiniai rangai

Rangų suma

Skausmo

įtaka

gyvenimui

Skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims

34,01 1292,5 37,27 1192,5 -0,667 0,505

Artimųjų parama 40,07 1522,5 30,08 926,5 - 2,056 0,040

Skausmo stiprumas 33,55 1275,0 37,81 1210,0 - 0,876 0,381

Savikontrolė 36,30 1379,5 34,55 1105,5 - 0,364 0,716Nuotaika 30,92 1175,0 40,94 1310,0 - 2,068 0,039

Aktyvios

skausmo

įveikos

strategijos

Skausmo įveika elgesiu 36,28 1378,5 34,58 1106,5 - 0,351 0,726

Skausmo malšinimas 36,21 1376,0 34,66 1109,0 - 0,324 0,746

Pasyvios

skausmo

įveikos

strategijos

Skausmo sureikšminimas 35,84 1362,0 35,09 1123,0 - 0,155 0,877


34,92 1327,0 36,19 1158,0 - 0,263 0,793

Kadangi artimųjų paramos ir nuotaikos rodikliai statistiškai reikšmin-gai skiriasi tarp trumpiau ir ilgiau skausmą patiriančių tiriamųjų, galima kelti prielaidą: šiose skausmo trukmės grupėse skausmo įtakos rodiklių ir tiriamųjų taikomų skausmo įveikų ryšys taip pat gali skirtis. Toliau pateikta skausmo įtakos gyvenimui rodiklių ir skausmo įveikos strategijų ryšio analizė atskirai trumpesnės ir ilgesnės skausmo trukmės grupėse. Sąsajoms įvertinti taikytas Spearmano ρ koreliacijos koeficientas.



59

2012, 10, 47–70 p.

Tyrimo rezultatai rodo (žr. 3 lentelę): skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims, artimųjų parama ir asmens nuotaika statistiškai reikš-mingai siejasi su vienos iš aktyvių arba abiejų aktyvių (nuotaikos rodik-lio atveju) skausmo įveikos strategijų taikymu trumpesnės skausmo trukmės grupėje. Kuo mažiau išreikštas skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims (p<0,01), kuo geresnė tiriamųjų nuotaika (p<0,01), tuo intensyvesnis aktyvios skausmo malšinimo įveikos strategijos tai-kymas. Be to, didesnė artimųjų parama (p<0,05) ir geresnė tiriamųjų nuotaika (p<0,05) siejasi su labiau išreikštu aktyvios elgesinės skausmo įveikos taikymu.

3 lentelė. Tiriamųjų skausmo įtakos gyvenimui rodiklių ir taikomų skausmo įveikos strategijų ryšys trumpesnės skausmo trukmės grupėje (n=38)

Table 3. Association between pain impact on life and use of pain management strategies in shorter pain durance group (n=38)

Skausmo įtakos

gyvenimui rodikliai


strategijos


strategijos


Skausmo malšinimas



Skausmo

trukdymas

žmogaus

gyvenimo sritims

ρ - 0,084 - 0,460** 0,493** 0,438**

p 0,615 0,004 0,002 0,006

Artimųjų paramaρ - 0,349* - 0,306 0,131 0,326*

p 0,032 0,061 0,432 0,046

Skausmo

stiprumas

ρ - 0,026 - 0,214 0,288 0,198

p 0,878 0,198 0,080 0,234

Savikontrolėρ - 0,176 - 0,268 0,174 0,332*

p 0,291 0,104 0,295 0,042

Nuotaikaρ - 0,380* - 0,467** 0,475** 0,183

p 0,019 0,003 0,003 0,271

*p<0,05, **p<0,01

Skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims, artimųjų parama, tiriamųjų savikontrolė ir nuotaika statistiškai reikšmingai siejasi su vienos iš pasyvių arba abiejų pasyvių (skausmo trukdymo žmogaus gyvenimo sritims rodiklio atveju) įveikos strategijų taikymu trumpesnės skausmo


60

trukmės grupėje. Kuo labiau išreikštas skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims (p<0,01), kuo mažesnė artimųjų parama (p<0,05), kuo žemesnė tiriamųjų savikontrolė (p<0,05), tuo intensyviau taikoma pasy-vi socialinės paramos paieškos skausmo įveikos strategija. Be to, dides-nis skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims (p<0,01) ir blogesnė tiriamųjų nuotaika (p<0,01) siejasi su labiau išreikštu pasyvios skausmo sureikšminimo įveikos strategijos taikymu.

Ilgesnės skausmo trukmės grupėje skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims, skausmo stiprumas, tiriamųjų savikontrolė ir nuotaika statistiškai reikšmingai siejasi su vienos iš aktyvių skausmo įveikos stra-tegijų taikymu (žr. 4 lentelę). Kuo mažiau išreikštas skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims (p<0,05), skausmo stiprumas (p<0,05), kuo geresnė tiriamųjų nuotaika (p<0,05), tuo intensyvesnis aktyvios skaus-mo malšinimo įveikos strategijos taikymas. Be to, aukštesnė tiriamųjų savikontrolė (p<0,05) siejasi su labiau išreikštu aktyvios skausmo įveikos elgesiu taikymu.

4 lentelė. Tiriamųjų skausmo įtakos gyvenimui rodiklių ir taikomų skausmo įveikos strategijų ryšys ilgesnės skausmo trukmės grupėje ( n=32)

Table 4. Association between pain impact on life and use of pain management strategies in longer pain durance group (n=32)

Skausmo įtakos

gyvenimui rodikliai


strategijos


strategijos


Skausmo malšinimas



Skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims

ρ - 0,323 - 0,398* 0,577** 0,710**

p 0,071 0,024 0,001 0,0001

Artimųjų paramaρ - 0,066 0,215 - 0,072 - 0,198p 0,720 0,238 0,695 0,277

Skausmo stiprumas

ρ - 0,210 - 0,434* 0,709** 0,761**p 0,249 0,013 0,0001 0,0001

Savikontrolėρ - 0,442* - 0,291 0,384* 0,303p 0,011 0,107 0,030 0,092

Nuotaikaρ - 0,322 - 0,380* 0,432* 0,456**p 0,073 0,032 0,014 0,009

*p<0,05, **p<0,01



61

2012, 10, 47–70 p.

Skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims, skausmo stipru-mas, tiriamųjų savikontrolė ir nuotaika taip pat statistiškai reikšmingai siejasi su abiejų pasyvių arba vienos iš pasyvių (savikontrolės rodiklio atveju) skausmo įveikos strategijų taikymu ilgesnės skausmo trukmės grupėje. Kuo labiau išreikštas skausmo trukdymas žmogaus gyveni-mo sritims (p<0,01), kuo stipresnį skausmą tiriamosios jaučia (p<0,01), kuo blogesnė jų nuotaika (p<0,05 ir p<0,01), tuo intensyviau taikomos pasyvios skausmo sureikšminimo ir socialinės paramos paieškos skausmo įveikos strategijos. Be to, žemesnė tiriamųjų savikontrolė (p<0,05) sieja-si su labiau išreikštu pasyvios skausmo sureikšminimo įveikos strategijos taikymu.

Taip pat tyrimo rezultatai rodo: ilgesnės skausmo trukmės grupėje yra keturi (iš dešimties galimų) statistiškai reikšmingi ryšiai tarp mažiau išreikštos neigiamos skausmo įtakos žmogaus gyvenimui ir intensy-vesnio aktyvių skausmo įveikos strategijų taikymo. Septyniais atvejais (iš dešimties galimų) statistiškai reikšmingi ryšiai nustatyti tarp labiau išreikštos neigiamos skausmo įtakos žmogaus gyvenimui ir intensyves-nio pasyvių skausmo įveikos strategijų taikymo. Be to, skausmo įtakos gyvenimui ir aktyvių skausmo įveikos strategijų taikymo Spearmano ρ ryšio koeficientai (nuo - 0,380 iki - 0,442) patenka į silpno ryšio koefi-cientų intervalą. Skausmo įtakos gyvenimui ir pasyvių skausmo įveikos strategijų naudojimo Spearmano ρ ryšio koeficientai pasiskirsto nuo silp nų (0,384 – savikontrolės ir skausmo sureikšminimo sąveika) iki stip-rių (0,761 – skausmo stiprumo ir socialinės paramos paieškos sąveika). Pastarieji rezultatai gali rodyti, kad ilgesnės skausmo trukmės grupėje lėtinio nugaros skausmo įtaka žmogaus gyvenimui siejasi su dažniau tai-komomis pasyviomis skausmo įveikos strategijomis, nei su aktyviomis.

REZULTATŲ APTARIMAS IR DISKUSIJA

Siekiant išanalizuoti lėtinio nugaros skausmo problemą, atsižvel-giant į jos sąsajas su skausmo įveikos strategijomis, buvo įvertintas lėtinį nugaros skausmą patiriančių moterų skausmo įtakos gyvenimui rodiklių ryšys su skausmo įveikos strategijų naudojimu. Tyrimo rezultatai atsklei-dė: bendrai analizuojant visus duomenis, labiau išreikštas lėtinio nuga-ros skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims, stipresnis skausmas,


62

žemesnė tiriamųjų savikontrolė ir blogesnė nuotaika siejasi su intensy-vesniu pasyvių skausmo įveikos strategijų taikymu. Atitinkamai mažesnis lėtinio nugaros skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims, silpnes-nis skausmas, aukštesnė tiriamųjų savikontrolė ir geresnė nuotaika sie-jasi su labiau išreikštu aktyvių skausmo įveikos strategijų taikymu. Šiuos rezultatus patvirtina kitų autorių pateikiami duomenys. Pasyvių skaus-mo įveikos strategijų naudojimas lėtinį skausmą patiriantiems žmonėms siejasi su mažesniu įsitraukimu į kasdieninę veiklą (Gatchel, Epker, 1999; Vorster et al., 2009), stipresniu skausmu (Carroll et al., 2002), žemesniu savikontrolės laipsniu (Bradley, McKendree, 2001; Gatchel, Epker, 1999; Vorster et al. 2009) ir labiau išreikštais depresijos simptomais (Kraaimaat, Evers, 2003; Lopez-Martinez et al., 2008; Trunks et al., 2008; Turner et al., 2005). Aktyvių skausmo įveikos strategijų naudojimas siejasi su aukštes-niais įsitraukimo į kasdienę veiklą rodikliais (Gatchel, Epker, 1999; Vorster et al., 2009), silpnesniu skausmu, geresne asmens nuotaika (Dysvik et al., 2004; Lopez-Martinez et al., 2008; Newth, Dalongis, 2004; Turner et al., 2005) ir aukštesne savikontrole (Gatchel, Epker, 1999; Trunchon, Fillion, 2000; Vorster et al., 2009).

Šio straipsnio ir kitų tyrimų rezultatų panašumus gali lemti tokia pati tiriamųjų imties specifika – žmonės, patiriantys lėtinį skausmą. Tikėtina, kad lėtinio skausmo požymiai – pavyzdžiui, beveik nuolatinis skausmo pojūtis – lemia panašius šį skausmą patiriančių žmonių išgyvenimus ir panašų kovos su skausmu būdą. Tačiau, kaip atskleidė tyrimo rezultatai, atsižvelgus į lėtinio nugaros skausmo trukmę, žmonių išgyvenimų pana-šumas gali skirtis.

Patvirtinant R. G. Potterio ir J. M. Joneso (1992) pateikiamus duo-menimis, nustatyta: palyginus ilgesnės ir trumpesnės skausmo trukmės grupes tarpusavyje, blogesne nuotaika išsiskiria tiriamosios, kurių jun-tamo lėtinio skausmo trukmė yra ilgesnė. Tačiau taip pat nustatyta, kad silpnesnę artimųjų paramą patiria trumpiau lėtinio skausmo varginamos tiriamosios. Tai gali rodyti, jog trumpiau juntamas lėtinis nugaros skaus-mas skatina labiau atkreipti dėmesį į išorę – aplinkinių žmonių reakcijas bei rūpestį; ilgiau juntamas skausmas – į vidinius išgyvenimus, t. y. nuo-taiką. Nors šios prielaidos turėtų būti patvirtintos išsamesniais tyrimais, bet nustatyti skirtumai leidžia kelti papildomas hipotezes. Visi lėtinį skausmą patiriantys asmenys nėra homogeniška grupė – jų išgyvenimai gali skirtis pagal jaučiamo lėtinio skausmo trukmę. Todėl, konsultuodami



63

2012, 10, 47–70 p.

ilgą laikotarpį lėtinį skausmą jaučiančius asmenis, bendrosios praktikos gydytojai turėtų atsižvelgti į šių žmonių emocinę būseną ir paskatinti juos atkreipti dėmesį į artimųjų rodomą rūpestį. Tikėtina, kad tokiu atve-ju gali būti naudinga bendradarbiauti su psichologu.

Tyrimo rezultatai taip pat atskleidė: lėtinio skausmo trukmė – svar-bus kintamasis analizuojant ryšį tarp skausmo įtakos gyvenimui ir tiria-mųjų taikomų skausmo įveikų. Bendra visų duomenų analizė neatskleidė sąsajų tarp artimųjų paramos ir skausmo įveikos strategijų naudojimo. Atlikus šią analizę, atskirose skausmo trukmės grupėse buvo aptikta naujų ryšių. Trumpesnėje skausmo trukmės grupėje mažesnė artimųjų parama siejasi su intensyvesniu pasyvios socialinės paramos paieškos įveikos strategijos naudojimu, didesnė parama – su labiau išreikštu akty-vios elgesinės skausmo įveikos taikymu. Šiuos rezultatus patvirtina kitų autorių pateikiami duomenys. Mažesnis artimųjų palaikymas siejasi su pasyvių skausmo įveikos strategijų naudojimu (Trunchon, Fillion, 2000), o didesnė artimųjų parama (Trunchon, Fillion, 2000) ir aukštesni suvokia-mo socialinio palaikymo rodikliai (Lopez-Martinez et al., 2008) – su akty-via skausmo įveika. Vis dėlto, nors rezultatai sutampa, tikslių išvadų apie artimųjų paramos ryšį su skausmo įveikomis priimti negalima – prieš-taraujant A. Cano (2004) pateikiamiems duomenims, ilgesnėje skausmo trukmės grupėje ryšio tarp artimųjų paramos ir skausmo įveikų nebuvo aptikta. Taigi sugrįžtama prie mokslinėje literatūroje egzistuojančios dis-kusijos – ar artimųjų teikiama parama siejasi su skirtingų skausmo įveikos strategijų taikymu? Gauti rezultatai leidžia kelti prielaidą, kad suvokiama didesnė artimųjų parama gali skatinti lėtinį skausmą patiriančius asme-nis taikyti aktyvias skausmo įveikos strategijas. Bet norint tai patvirtinti, ateityje turėtų būti atliekami išsamesni tyrimai.

Siekiant atsakyti į antrąją šio straipsnio hipotezę, taip pat buvo nustatyta, kad ilgesnės skausmo trukmės grupėje lėtinio nugaros skaus-mo įtaka žmogaus gyvenimui siejasi su dažniau taikomomis pasyviomis skausmo įveikos strategijomis, nei su aktyviomis. Ilgesnėje skausmo truk mės grupėje aptikta daugiau statistiškai reikšmingų ryšių tarp labiau išreikštos neigiamos skausmo įtakos gyvenimui ir intensyvesnio pasy-vios skausmo įveikos naudojimo, nei tarp mažiau išreikštos neigiamos skausmo įtakos gyvenimui ir labiau išreikštos aktyvios skausmo įveikos. Patvirtinant R. G. Potterio ir J. M. Joneso (1992) pateikiamus duomeni-mis, ilgesnėje skausmo trukmės grupėje taip pat nustatytas stiprus ryšys


64

tarp skausmo stiprumo ir pasyvios skausmo įveikos. Atsižvelgus į tai, jog kartu su ilgėjančia juntamo lėtinio skausmo trukme intensyvėja pasyvių skausmo įveikos strategijų naudojimas (Perrot et al., 2008), galima kel-ti dvi prielaidas. Pirma, peržengęs tam tikrą lėtinio skausmo trukmės ir stip rumo ribą, asmuo gali tapti pasyvus skausmo įveikos atžvilgiu. Antra, tiek bendrosios praktikos gydytojai, tiek psichologai, dirbantys su lėti-nį skausmą patiriančiais asmenimis, jiems padėti turėtų atsižvelgdami į lėtinio skausmo trukmę. Tikėtina, kad trumpai lėtinį skausmą patirian-čiam asmeniui gali pakakti aktyvios skausmo įveikos apmokymo. Ilgai skausmą jaučiančiam asmeniui pagalbos pradžioje gali prireikti medika-mentinių priemonių, o vėliau mokoma aktyvios įveikos.

Vertinant visus šio straipsnio rezultatus, svarbu atkreipti dėme-sį į keletą galimų jo trūkumų. Pirma, tyrimo rezultatai atskleidė ryšį tarp mažiau išreikštos neigiamos skausmo įtakos žmogaus gyvenimui ir intensyvesnio aktyvių skausmo įveikos strategijų taikymo. Tačiau lieka neaišku, ar mažesnė neigiama skausmo įtaka gyvenimui skatina žmo-gų taikyti aktyvią skausmo įveiką. Galbūt priešingai – mažiau išreikšta neigiama skausmo įtaka asmens gyvenimui nesudaro poreikio stengtis įveikti skausmą ir imtis aktyvių priemonių siekiant susidoroti su skausmu. Antra, kai kurių ryšių nebuvimą galėjo nulemti per maža tiriamųjų imtis. Trečia, tyrimas buvo atliekamas įstaigoje, organizuojančioje specializuo-tus stuburo mankštos užsiėmimus. Galbūt dėl to tiriamieji pasižymėjo labiau išreikštu aktyvių skausmo įveikos strategijų taikymu, palyginti su pasyvių strategijų subskalių vidurkiais. Taigi ateities tyrimuose naudin-ga būtų įvertinti skausmo įtakos žmogaus gyvenimui ir skausmo įveikos ryšių pobūdį bei atsižvelgti į tiriamųjų atrankos būdus.

Nepaisant tam tikrų ribotumų, šis straipsnis gali būti vertingas keletu atžvilgiu. Pirma, jis papildo žinias apie lėtinį nugaros skausmą. Dauguma mokslinių straipsnių analizuoja lėtinio nugaros skausmo ir jo įtakos žmo-nių emocinei būsenai ryšį. Vis dėlto tyrimų, nagrinėjančių sąsajas tarp įvairių skausmo įtakos žmogaus gyvenimui rodiklių bei skausmo įvei-kos strategijų naudojimo, yra žymiai mažiau. Be to, nepakanka tyrimų, analizuojančių šį ryšį pagal lėtinio skausmo trukmę. Antra, straipsnio rezultatai rodo: tiek fizinis skausmo stiprumo, tiek psichologiniai asmens savikontrolės ir nuotaikos, tiek socialinis skausmo trukdymo žmogaus gyvenimo sritims rodikliai sąveikauja su skausmo įveikos strategijų taiky-mu. Todėl galima teigti: skausmas – kompleksinis stresorius, besisiejantis



65

2012, 10, 47–70 p.

su visomis (fizinės, psichikos bei socialinės gerovės būsenos) žmogaus sveikatos sritimis. O šios sveikatos sritys siejasi su skausmo įveika. Trečia, tyrimo metu aptiktas ryšys tarp blogesnės asmens nuotaikos ir inten-syvesnio pasyvių skausmo įveikos strategijų taikymo. Todėl tikėtina, kad psichologas, padėjęs žmogui tinkamai įveikti neigiamas emocijas, paskatins jį kovoti su skausmu aktyviais būdais. Aktyvi skausmo įveika, kaip atskleidžia tyrimo rezultatai, savo ruožtu siejasi su silpnesniu skaus-mu. Dėl to gali sumažėti poreikis vartoti nuskausminamuosius vaistus, taigi atsiranda galimybė išspręsti lėtinio nugaros skausmo problemą be medikamentinės intervencijos. Ketvirta, malšinant lėtinį skausmą, daug dėmesio turėtų būti skirta įgūdžiams naudoti aktyvias skausmo įveikos strategijas lavinti. Pastarąjį teiginį patvirtina faktai: lėtinį nugaros skaus-mą patiriančių žmonių nuomone, jiems sunkiausia tinkamai reaguoti ir įveikti skausmą (Chew-Graham, May, 1999). Tačiau tik 20 % sveikatos priežiūros specialistų savo lėtinį skausmą patiriantiems pacientams siū-lo išbandyti skausmo įveikimo strategijų mokymo užsiėmimus (Wilder-Smith et al. 2001). Visa tai rodo, kad pateikto tyrimo rezultatai gali būti svarbūs tiek psichologams, tiek bendrosios praktikos gydytojams, tiek lėtinį skausmą patiriantiems žmonėms. Todėl tikimasi, jog šis straipsnis prisidės prie mokslinių žinių apie lėtinį nugaros skausmą ir jo įveikas plė-tros bei pristatys efektyvesnių būdų kovoti su lėtiniu skausmu.

IŠVADOS

1. Labiau išreikštas skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims, stipresnis skausmas, žemesnė asmens savikontrolė ir blogesnė nuotaika siejasi su intensyvesniu pasyvių skausmo sureikšminimo ir socialinės para-mos paieškos įveikos strategijų taikymu.

2. Aukštesnė asmens savikontrolė ir geresnė nuotaika siejasi su intensyvesniu aktyvių skausmo įveikos elgesiu ir skausmo malšinimo stra-tegijų naudojimu, o mažesnis skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims ir silpnesnis skausmas – tik su aktyvios skausmo malšinimo stra-tegijos taikymu.

3. Ilgesnės skausmo trukmės grupėje didesnis skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims, stipresnis skausmas ir blogesnė asmens nuo-taika siejasi su intensyvesniu pasyvių skausmo sureikšminimo ir socialinės


66

paramos paieškos įveikos strategijų taikymu, o žemesnė asmens savi-kontrolė – tik su pasyvios skausmo sureikšminimo strategijos naudojimu.

4. Ilgesnės skausmo trukmės grupėje mažesnis skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims, silpnesnis skausmas ir geresnė asmens nuo-taika siejasi su intensyvesniu aktyvios skausmo malšinimo strategijos tai-kymu, o aukštesnė asmens savikontrolė – tik su aktyvios skausmo įveikos elgesiu naudojimu.

5. Trumpesnės skausmo trukmės grupėje didesnis skausmo trukdy-mas žmogaus gyvenimo sritims siejasi su intensyvesniu pasyvių skausmo sureikšminimo ir socialinės paramos paieškos strategijų taikymu, mažesnė artimųjų parama ir žemesnė asmens savikontrolė – tik su pasyvios socia-linės paramos paieškos strategijos naudojimu, o blogesnė asmens nuo-taika – tik su pasyvios skausmo sureikšminimo strategijos taikymu.

6. Trumpesnės skausmo trukmės grupėje geresnė asmens nuotaika siejasi su intensyvesniu aktyvių skausmo įveikos elgesiu ir skausmo malši-nimo strategijų taikymu, artimųjų parama – tik su elgesinės skausmo įvei-kos naudojimu, o skausmo trukdymas žmogaus gyvenimo sritims – tik su skausmo malšinimo strategijos taikymu.

Literatūra

Bradley, L. A., McKendree, S. N. I. (2001). Assessment of psychological status using interviews and self-report instruments. In D. C. Turks, R. Melzack (Eds.) Handbook of pain assessment. New York: The Guilford Press, p. 292–319.

Brown, G. K., Nicassio, P. M. (1987). The development of questionnaire for the assessment of active and passive coping strategies in chronic pain patients. Pain, 31, 53–65.

Buenaver, L. F., Edwards, R. R., Haythornthwaite, J. A. (2007). Pain-related catastro-phizing and perceived social responses: liner-relationships in the context of chronic pain. Pain, 127 (3), 234–242.

Cano, A. (2004). Pain catastrophizing and social support in married individuals with chronic pain: the moderating role of pain duration. Pain, 110 (3), 656–664.

Carrol, L., Mercado, A. C., Cassidy, D. J., Cote, P. (2002). A population-based study of factors associated with combinations of active and passive coping with neck and low back pain. Journal Rehabil Med, 34, 67–72.

Center on an Aging Society: Chronic Back Pain a Leading Cause of Work Limitations (2003, Number 8, March). Challenges for the 21st Century: Chronic and Disabling Conditions, p. 6.



67

2012, 10, 47–70 p.

Chew-Graham, C., May, C. (1999). Chronic low back pain in general practice: the challenge of the consultation. Family Practice, 16 (1), 46–49.

Covic, T., Adamson, B., Hough, M. (2000). The impact of passive coping in rheuma-toid arthritis pain. Rheumatology, 39, 1027–1030.

Deardroff, W. W. (2003). Types of Back Pain: Acute Pain, Chronic Pain, and Neuropatic Pain. Spine Health. http://www.spine-health.com/conditions/chronic-pain/types-back-pain-acute-pain-chronic-pain-and-neuropathic-pain. Aplankyta: 2011-02-10.

Dysvik, E., Natvig, G, Eikeland, O., Lindstrom, T. (2005). Coping with chronic pain. International Journal of Nursing Studies, 42, 297–305.

Dysvik, E., Vinsnes, A., Eikeland, O. (2004). The effectiveness of a multidisciplinary pain management programme managing chronic pain. International Journal of Nursing Practice, 10, 224–234.

Esteve, M. R., Ramirez, C., Lopez, A. E. (2005). General versus specific indices in the assessment of chronic pain coping. Psychology in Spain, 9 (1), 49–56.

Evers, A., Kraaimaat, F., Geenen, R., Jacobs, J., Biglsma, J. (2003). Pain coping and social support as predictors of long-term functional disability and pain in early rheumatoid arthritis. Behaviour Research and Therapy, 41, 1295–1310.

Fisher, J., Corcoran, K. (1994). Measures for Clinical Practice. A Sourcebook (2nd ed.). New York: The Free Press, A Division of Macmillan.

Folkman, S., Lazarus, R. (1980). An analysis of coping in a middle-aged community sample. Journal of Health and Social Behavior, 21, 219–239.

Gatchel, R. J., Epker, J. (1999). Psychosocial predictors of chronic pain and response to treatment. R. J. Gatcher, D. C. Turk (Eds.) Psychosocial factors in pain: Critical perspectives. New York: Guilford Press, p. 412–434.

Gatchel, R. J., Turk, D. C. (1999). Interdisciplinary treatment of chronic pain patients. In R. J. Gatchel, D. C. Turk (Eds.) Psychosocial factors in pain: Critical perspectives. New York: Guilford Press, p. 435–444.

Glombiewiski, J. A., Hartwich-Tersek, J., Rief, W. (2010). Depression in Chronic Back Pain Patients: Prediction of Pain Intensity and Pain Disability in Cognitive-Behavioural Treatment. Psychosomatics, 51 (2), 130–136.

Haythornthwaite, J. A., Manefee, L. A., Heinberg, L. J., Clark, M. R. (1998). Pain cop-ing strategies predict control over pain. Pain, 77, 33–39.

Hunsfeld, J. A. M., Perquin, C. W., Duivenvoorden, H. J., Hazebroek-Kampschreur, A. A. J. M., Passchier, J., Suijlekom-Smith, L. W. A., Wouden, J. C. (2001). Chronic Pain and Its Impact on Quality of Life in Adolescents and Their Families. Journal of Paediatric Psychology, 26 (3), 145–153.

International Association for the Study of Pain (2011). IASP Taxonomy, Pain terms. http://www.iasp-pain.org/Content/NavigationMenu/GeneralResourceLinks/PainDefinitions/ default.htm. Aplankyta: 2012-02-22.

Jamison, R. N., Virts, K. L. (2002). The influence of family support on chronic pain. Behaviour Research and Therapy, 28 (4), 283–287.


68

Kerns, R. D., Turk, D. C., Rudy, T. E. (1985). The West Haven-Yale Multidimensional Pain Inventory (WHYMPI). Pain, 23, 345–356.

Kraaimaat, F., Evers, A. (2003). Pain-coping strategies in chronic pain patients: psy-chometric characteristics of the Pain-Coping Inventory (PCI). International Journal of Behavioral Medicine, 10, 343–363.

Lethem, J., Slade, P., Troup, J., Beutley, G. (1983). Outline of a fear-avoidance model of exaggerated pain perception – I. Behavioral Research Therapy, 21, 401–498.

Lopez-Martinez, A. E., Esteve-Zarazaga, R., Ramirez-Maestre, C. (2008). Do per-ceived social support and coping responses are independent variables explaining pain adjustment among chronic pain patients? Journal of Pain, 9 (4), 373–379.

Mallen, C., Peat, G., Thomas, E., Croft, P. (2005). Severity disabling chronic pain in young adults: prevalence from a population-based postal survey in North Staffordshire. BMC Musculoskeletal Disorders, 6 (42), 1–9.

Mannion, A. F., Muntener, M., Taimela, S., Dvorak, J. (2001). Comparison for three active therapies for chronic low back pain: results of a randomized clinical trial with one-year follow-up. Rheumatology, 40, 772–778.

Marcus, D. A. (2003). Headache and Other Types of Chronic Pain. Headache, 43, 49–53.

Mead, K., Theadom, A., Byron, K., Dupnot, S. (2007). Pilot study of 4-week Pain Coping Strategies (PCS) programme for the chronic patients. Disability and Rehabilitation, February, 29 (3), 199–203.

Newth, S., Delongis, A. (2004). Individual differences, mood, and coping with chronic pain in rheumatoid arthritis: a daily process analysis. Psychology and Health, 19, 283–305.

Patamsytė-Adomonienė, K., Sargautytė, R. (2011). Lėtinio skausmo subjektyvaus vertinimo psichologiniai veiksniai: aleksitimija ir skausmo katastrofizavimas. Skausmo medicina, 2.

Perrot, S., Poiraudeau, S., Kabir, M., Bertin P., Sichere, P., Serrie, A., Rannou, F. (2008). Active or Passive Pain Coping Strategies in Hip and Knee Osteoarthritis? Results of a National Survey of 4,719 Patients in a Primary Care Setting. Arthritis and Rheumatism (Arthritis Care and Research), 59 (11), 1555–1562.

Picavet, H. S. J., Vlaeyen, J. W. S., Schouten, S. A. G. (2002). Pan Catastrophizing and Kinesiophobia: Predictors of Chronic Low Back Pain. American Journal of Epidemiology, 156 (11), 1028–1034.

Potter, R. G., Jones, J. M. (1992). The evolution of chronic pain among patients with musculoskeletal problems: a pilot study in primary care. British Journal of General Practice, 42, 462–464.

Robinson, M. E. (1997). The role of emotion in pain. In R. J. Gatcher, D. C. Turk (Eds.) Psychosocial factors in pain: Critical perspectives. New York: Guilford Press, p. 74–88.



69

2012, 10, 47–70 p.

Sargautytė, R. (1999). Lėtinis skausmas psichologiniu požiūriu. Neurologijos semi-narai, 2 (6), 96–101.

Ščiupokas, A. (2001). Lietuvos skausmo studijų draugija praneša. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Balandžio 25 d. http://sena.sam.lt/lt/main/news ?id=3327. Aplankyta: 2012-02-22.

Trunchon, M., Fillion, L. (2000). Biopsychosocial determinants of chronic disabil-ity and low-back pain: A review. Journal of Occupational Rehabilitation, 10 (2), 117–142.

Tunks, E., Weir, R., Crook, J. (2008). Epidemiologic perspective on chronic pain treatment. The Canadian Journal of Psychiatry, 53, 235–241.

Turner, J., Ersek, M., Kemp, C. (2005). Self-efficacy for managing pain is associated with disability, depression, and pain coping among retirement community residents with chronic pain. The Journal of Pain, 6, 471–479.

Valeikienė, V., Mereckas, G. (2006). Ūmūs ir lėtiniai skausmai vyresnio amžiaus pacientams. Gerontologija, 7 (3), 154–157.

Valente, M. A. F., Ribeiro, J. L. P., Jensen, M. P. (2009). Coping, Depression, Anxiety, Self-Efficacy and Social Support: Impact on Adjustment to Chronic Pain. Escritos de Psicologia, 2 (3), 8–17.

Vorster, A. C., Walker, S. P., Esterhuyse, K. G. F. (2009). Coping responses as predic-tors of psychosocial functioning amongst individual suffering from chronic pain. SAJAA, 15 (4), 25–30.

Weaver, C. S., Kvaal, S. A., McCracken, L. (2004). Waddell sings as behavioural indicators of depression and anxiety in chronic pain. Journal of Back and Musculoskeletal Rehabilitation, 17, 21–26. Wilder-Smith, O. H. G., Moehrle, J. J., Dolin, P. J., Martin, N. C. (2001). The management of chronic pain in Switzerland: A comparative survey of Swiss medical specialists treating chronic pain. European Journal of Pain, 5, 285–298.

ASSOCIATION BETWEEN CHRONIC BACK PAIN IMPACT

ON PEOPLE’S LIVES AND PAIN MANAGEMENT STRATEGIES,

TAKING INTO ACCOUNT PAIN DURATION


Vytautas Magnus University, Lithuania

Abstract. Background. The article analyzes association between the impact of chronic low back pain on people’s lives and the use of pain management strategies. Pur-

pose. To analyze association between chronic low back pain impact on person’s functioning and the use of pain management strategies, taking into account pain durations. Methods. Investigation was assessed by the questionnaire survey. Sta-tistical analysis was based on the 70 women, suffering from chronic back pain, answers to the questionnaire. Pain impact on people’s lives was assessed by use of


70

the first scale of The West Haven-Yale Multidimensional Pain Inventory (WHYMPI)) (Kerns, Turk, Rudy, 1985). The use of pain coping strategies – by The Vanderbilt Pain Management Inventory (VPMI) (Brown, Nicassio, 1987). Results and conclusions. Increased levels of pain interference, pain severity, decreased self-control and good mood is associated with more intensive use of passive pain catastrophizing and social support seeking strategies. Increased levels of pain interference, pain sever-ity and low mood in longer pain duration group is associated with more intensive use of passive pain catastrophizing and social support seeking strategies, while lower self-control only with use of passive pain catastrophizing strategy. Increased level of pain interference in shorter pain durance group is associated with more inten-sive use of passive pain catastrophizing and social support seeking strategies, while decreased levels of significant others support and self-control only with use of pas-sive social support seeking strategy, and increased low mood – only with passive pain catastrophizing strategy.

Gauta: 2011 11 02Priimta: 2012-03-06

lĖtinio nugaros skausmo Įtakos Žmogaus …...stiprus nugaros skausmas siejasi su intensyvesniu...

Documents