pinigØ studijos...pinigØ studijos penkioliktieji metai nr. 2 2011 gruodis m o k s l i n i a i s t...

PINIGØ STUDIJOSMONETARY STUDIES

V I L N I U S GRUODIS / DEcEMbER

ISSN 1392-2637 (Print)ISSN 1648-8970 (Online) © Lietuvos bankas, 2012

REDAKTORIØ KOLEGIJA / EDITORIAL BOARD

Vyriausiasis redaktorius Jonas ÈIÈINSKASEditor-in-Chief Profesorius, habilituotas daktaras (ekonomika 04 S), Vilniaus universitetas, Tarptautiniø santykiø ir politikos mokslø institutas

Redaktorius Vaidievutis GERALAVIÈIUSEditor Profesorius, habilituotas daktaras (ekonomika 04 S, matematika 01 P), Lietuvos bankas

Redaktoriaus pavaduotojas Tomas RAMANAUSKASAssociate Editor Daktaras (ekonomika 04 S), Lietuvos bankas

Nariai Sergej A. AIVAZIAN Members Profesorius, PhD (matematika 01 P), RMA Centrinis ekonomikos ir matematikos institutas, Maskvos valstybinis M. V. Lomonosovo vardo universitetas, Naujosios ekonomikos mokykla (Maskva)

Anders ÅSLUND Profesorius, PhD (ekonomika 04 S), Georgetown universitetas, Peter G. Peterson tarptautinës ekonomikos institutas

Juozas BIVAINIS Profesorius, habilituotas daktaras (ekonomika 04 S), Vilniaus Gedimino technikos universitetas

Raimondas KUODIS Daktaras (ekonomika 04 S), Vilniaus universitetas, Lietuvos bankas

Virmantas KVEDARAS Docentas, daktaras (ekonomika 04 S), Vilniaus universitetas, Vilniaus vadybos aukštoji mokykla

Remigijus LEIPUS Profesorius, habilituotas daktaras (matematika 01 P), Vilniaus universitetas

Gitanas NAUSËDA Daktaras (ekonomika 04 S), AB SEB bankas

Rimantas RUDZKIS Profesorius, habilituotas daktaras (matematika 01 P), Matematikos ir informatikos institutas

Timo TERÄSVIRTA Profesorius, PhD (matematika 01 P), Aarhus universitetas, Stokholmo ekonomikos mokykla, Vidurio Europos universitetas (Budapeštas), Švedijos ekonomikos mokykla (Helsinkis)

REDAKCIJA / EDITORIAL OffICETomas Ramanauskas – kontaktinis asmuo (contact person), tel. +370 5 268 0125, el. p. [email protected]ė Vaskelaitė – kalbos redaktorė (language editor), tel. +370 5 268 0143, el. p. [email protected] bankas, Gedimino pr. 6, LT-01103 Vilnius, Lietuva.Tel. +370 5 268 0005, el. p. [email protected] svetainės adresas: http://www.lb.lt/leidiniai

NUORODOS / REFERENCESMokslinis leidinys „Pinigø studijos“ skelbiamas EBSCO Publishing, Inc. duomenø bazëje Business Source Complete: http://www.ebscohost.com/titleLists/bt-journals.pdf Leidþiamas nuo 1997 m., iðeina du kartus per metus, platinamas nemokamai. Leidëjas – Lietuvos bankas.Leidinyje „Pinigø studijos“ spausdinamø mokslo darbø autoriø nuomonë gali ir nesutapti su oficialia Lietuvos banko pozicija.

Academic journal Monetary Studies is available online at EBSCO Publishing, Inc., Business Source Complete:http://www.ebscohost.com/titleLists/bt-journals.pdffirst issued in 1997, Monetary Studies are published biannually by the Bank of Lithuania and distributed free of charge. The views expressed in the journal are those of the authors and not necessarily reflect the official position of the Bank of Lithuania.

PINIGØ STUDIJOSPEnkIOLIkTIEJI METAI nR. 2 2011 GRUODIS

M o k s l i n i a i s t r a i p s n i a i

EKONOMIKOS TEORIJA IR PRAKTIKATomas RamanauskasAnALYSIS Of DETERMInAnTS Of THE BOOM-AnD-BUST CYCLE In LITHUAnIA USInG A MACROECOnOMETRIC MODEL / 5

Jolanta Droždz, Algirdas MiškinisRUSIJOS, BALTARUSIJOS IR KAZACHSTANO MUITŲ SĄJUNGOS ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ SANTYKINIO PRANAŠUMO VERTINIMAS / 24

EKONOMIKOS ISTORIJARegina Paliulytė, Erstida UlvidienėAMATŲ KLAUSIMAS LIETUVOS TARPUKARIO SPAUDOJE / 41

Eduardas RemecasXVII A. VIDURIO IR ANTROSIOS PUSĖS MONETŲ APYVARTA DABARTINĖS LIETUVOS TERITORIJOJE / 54

K i t o s p u b l i k a c i j o s

NOBELIO 2009 M. EKONOMIKOS MOKSLŲ PREMIJOS LAUREATAI / 70

R e s e a r c h P a p e r s

THEORY AND PRACTICE OF ECONOMICSTomas RamanauskasAnALYSIS Of DETERMInAnTS Of THE BOOM-AnD-BUST CYCLE In LITHUAnIA USInG A MACROECOnOMETRIC MODEL / 5

Jolanta Droždz, Algirdas MiškinisASSESSMENT OF COMPARATIVE ADVANTAGE OF AGRICULTURAL AND FOOD PRODUCTS IN THE CUSTOMS UNION BETWEEN RUSSIA, BELARUS AND KAZAKHSTAN / 24

HISTORY OF ECONOMICSRegina Paliulytė, Erstida UlvidienėTHE ISSUE OF CRAFTS IN THE LITHUANIAN INTERWAR PRESS / 41

Eduardas RemecasCOIn CIRCULATIOn On THE TERRITORY Of PRESEnT-DAY LITHUAnIA In THE MIDDLE AnD THE LATTER HALf Of THE 17TH CENTURY / 54

O t h e r P u b l i c a t i o n s

LAUREATES Of THE 2009 nOBEL PRIZE In ECOnOMICS / 70

MONETARY STUDIES VOLUME XV NUMBER 2 DECEMBER 2011

5

T. R

aman

ausk

as

Ana

lysi

s of

Det

erm

inan

ts o

f th

e Bo

om-a

nd-B

ust

Cycl

e in

Lit

huan

ia

Usi

ng a

Mac

roec

onom

etri

c M

odel

5

Tomas RamanauskasLietuvos bankasGedimino pr. 601103 VilniusE-mail: [email protected]

In this paper* we implement shock and scenario analyses for the previously developed structural macroeconometric model with the financial sector of the Lithuanian economy. We find evidence that easy credit conditions and active credit expansion contributed moderately to real economic growth but significantly added to overheating pressures. During the boom episode, buoyant external environment provided a strong background for export-led growth, which was later strongly affected by a temporary foreign trade collapse at the outset of the economic crisis. We also find that government’s discre-tionary fiscal policies may have contributed to the economic overheating and severity of the ensuing crisis by not adopting sufficiently prudent fiscal stance during the boom episode. The model confirms that more favourable interest rate environment and accommodating fiscal policies are important for providing a temporary relief for the crisis-stricken economy but deep structural transformation of the economy may be needed for a sustainable recovery to take hold.Keywords: macroeconometric model, aggregate demand, aggregate supply, economic cycles, credit, banking sector, housing price bubble.

Introduction

In a recent paper, we proposed a medium-sized structural macroeconometric model with the financial sector for the case of the Lithuanian economy (Ramanauskas 2011b). The current paper is a follow-up paper, in which we implement two types of standard simulations with the model in order to obtain policy-relevant characterisations of the analysed economy.

In the first type of experiment we analyse the response of the model economy to individual shocks to exogenous variables, namely interest rates on bank loans, banks’ borrowing from abroad, external demand and government consumption, both during the economic boom and crisis periods. Though quite similar qualitatively, the system’s reactions to a given shock differ in intensity depending on the phase of the economic cycle and indebtedness of the economy.

As a second type of experiment, we conduct a scenario analysis to examine the main drivers behind the past decade’s economic, financial and housing price boom in Lithuania. Individual factor contributions to the dynamics of the model economy are discerned by alternately comparing the impact of frozen and factual dynamics of individual exogenous variables on endogenous variables.

Given the large size of accumulated imbalances during the boom period and the severity of the ensuing economic crisis in Lithuania, it is clear that economists and policy makers need to thoroughly investigate extraordinary economic developments of the past decade and make efforts to understand the causes of the imbalances, the economy’s position from the balanced development perspective and potential implications of crisis-tackling policy measures. Whilst it is a vast arena for future research and more formal analyses may only become feasible with longer data series, which could put the excesses of the past decade into a longer-term perspective, the current analysis may nevertheless provide some qualitative insights and quantitative estimates in this regard.

Tomas Ramanauskas is Doctor of Social Sciences, Head of Economic Research Division, Economics Depart-ment, Bank of Lithuania.

fields of study: economic cycles, economic and financial imbalances, financial and asset price bubbles, macroeconomic modelling.

*The current paper presents si-mulations with the model first detailed in the Bank of Lithu-ania Working Paper no. 10/2011 “What Caused the Recent Boom-and-Bust Cycle in Lithua-nia? Evidence from a Macro-model with the financial Sec-tor” by Tomas Ramanauskas (2011a). The author is grateful to two anonymous referees for pointing out a number of ways to improve the paper. The pa-per also benefited from discus-sions with colleagues at the Eco-nomics Department of the Bank of Lithuania.

ANALYSIS OF DETERMINANTS OF THE BOOM-AND-BUST CYCLE IN LITHUANIA USING A MACROECONOMETRIC MODEL

6

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

6

The current paper is organised as follows. In Section 1, we provide a very concise and nontechnical presentation of the macroeconometric model. The results of the shock analysis for the boom and crisis episodes are presented in Section 2. To analyse the im-portance of selected financial, policy and external variables for the economy, we conduct the scenario analysis and report its results in Section 3.

1. Modelling context and nontechnical presentation of the model

There were relatively few attempts to develop structural macroeconometric models of the Lithuanian economy. Celov et al. (2003) were among the first to propose a full-fledged structural econometric model for the case of Lithuania. Though their model concentrates on the demand side of the economy, its notable feature is sectoral disaggregation of the supply side and reliance on input-output data. Vetlov (2004) develops the Lithuanian block for the European System of Central Banks’ Multi-Country Model (MCM), in which supply factors determine equilibrium in the long term, whereas the demand side drives economic activity in the short term. Rudzkis and Kvedaras (2005) propose a small con-ditional structural vector error correction model for the Lithuanian economy, in which a special emphasis is put on the demand side and supply side constraints for the transition economy are assumed away. In a large-scale project which continued from 2003 to 2009, a team of scientists from Vilnius University and the Institute of Mathematics and Informatics develop a medium-sized macroeconometric model LEMASTA (Čekanavičius 2009), with some theoretical fundament but with an emphasis on the empirical fit. In their model, monetary and financial variables are assigned some role, but generally none of the above models provides a systemic analysis of the financial or monetary sector. However, during the boom-and-bust episode of the past decade financial developments and asset price bubbles were crucially important for the overall economic development*, therefore in our recent paper (Ramanauskas 2011b) we try to close this gap and pro-pose a macroeconometric model with a simple but operational financial sector and an important role for housing prices.

In the current paper we work with the structural macroeconometric model presented in Ramanauskas (2011b). It is a medium-sized model with a number of individually estimated error-correction type behavioural equations, accounting identities and a few auxiliary regressions. The model is estimated using quarterly data spanning a sample period from 2000 Q1 to 2009 Q2.

The model’s structural background is mainly provided by two principal identities of the national Accounts, i.e. Gross Domestic Product (GDP) decomposition by expendi-ture and income approaches. On the supply side, the aggregate output is determined by technology (the production function), which uses capital and labour to produce real goods and services. Demand for output is determined by demand-side regressions for private consumption, government consumption, investment and exports. Changes in inventories are exogenous in the model, and imports adjust to balance aggregate supply and demand. It should be noted that the model contains the price block. Using reduced form equations, price deflators are estimated for all real sector variables**, which enables the analysis of both nominal and real variables.

One cannot safely rely on the assumption of profit maximisation (even more so – in-tertemporal optimisation) in competitive markets when dealing with overheating eco-nomies and financial bubbles. Therefore, there is no explicit profit maximisation in the model but profits*** are recognised as an important driver behind economic activity, as profitability affects hiring and investment decisions. More specifically, in the model an increase in profits leads to higher budgets for compensation of employees, which in turn may lead to higher employment or higher wages (or both) depending on the labour market conditions. Investment also positively depends on profits of nonfinancial corpora-tions, both as a source of financing and as a positive signal about attractive directions to expand business activities****. Profits are very important for closing the model economy because they are endogenised as a residual variable obtained from GDP decomposition

*See Ramanauskas (2005, 2006, 2007), Belinskaja and Rutkaus-kas (2007), kuodis and Rama-nauskas (2009).**Including the government consumption deflator.***Both more general notion of operating surplus and mixed income and more specific va-riable – profits of nonfinancial corporations.****It should be noted that heterogeneity of investment is recognised in the model, and three types of investment are modelled: investment in cons-truction, manufacturing, and transport equipment.

7

T. R

aman

ausk

as

Ana

lysi

s of

Det

erm

inan

ts o

f th

e Bo

om-a

nd-B

ust

Cycl

e in

Lit

huan

ia

Usi

ng a

Mac

roec

onom

etri

c M

odel

7

by income approach. from the national accounting standpoint, higher compensation of employees or higher capital depreciation (associated with higher investment) lead to lower profits – this serves as an important stabilisation mechanism in the model.

On the demand side, household consumption primarily depends on disposable income and credit, as the level of indebtedness and debt servicing costs affect disposable income and credit flows support households’ current expenditure. Government expenditure ba-sically depends on government revenue and the phase of the economic cycle, whereas government revenue depends on commensurate tax bases (or their proxies) and, again, on the phase of the economic cycle. The main determinant of exports is foreign demand.

The model includes a stylised but operational financial sector. There are four endog-enous financial variables, namely, credit to households, credit to firms, term deposits and sight deposits. Interest rates on loans, deposit rates and banks’ net foreign bor-rowing are considered as exogenous variables determined by banks’ policies. Credit to households depends on the availability of banks’ financial resources and housing prices, as well as real lending rates. Credit to firms is determined by banks’ financial resources, firm lending rates and profits of nonfinancial corporations. Term deposits are modelled as a function of disposable income and a measure of real deposit interest rates. Sight deposits depend, among other things, on credit creation. Thus, in some ways the model tries to capture quite a circular nature of the relationship between credit and other pro-cesses in the economy. for example, credit flows to the private sector help to increase aggregate demand and boost profits and wages, which can potentially result in positive second-round effects. Availability of credit positively affects real estate prices, which in turn raise perceived collateral value, stimulate construction activity and generally create additional demand for credit (financial accelerator effect). new credit raises the stock of deposits in the banking system and a certain fraction of these deposits again serve as a funding basis for further credit expansion (credit multiplier effect).

2. Shock analysis

In this section we analyse the response of the model economy to some isolated shocks. These are quite standard, either temporary or permanent shocks to interest rates, banks’ net foreign borrowing, foreign demand and government consumption. The system’s response to some of these shocks can be compared to the results of some other well-known models, e.g. the MCM blocks for Lithuania (Vetlov 2004), Estonia (Kattai 2005) and Latvia (Benkovskis, Stikuts 2006).

In a highly dynamic and volatile economic environment, the system’s response clearly depends on the timing of shocks. for this reason, we divide the data into two periods of equal length: one from 2003 Q1 to 2008 Q4 covers the boom episode and the other one from 2009 Q1 to 2014 Q4 is the crisis and post-crisis episode. Standard economic shocks are assumed at the beginning of each of the two periods. In the out-of-sample analysis exogenous variables take known actual values until end-2010 and are frozen subsequently. It should be noted that the responses reported in this section are expressed as deviations from the baseline scenarios, with no shocks assumed.

2.1. Temporary increase in loan interest rates

We first examine a temporary rise in nominal interest rates on loans to households and to firms*. In two experiments, they are raised by 1 percentage point for eight consecutive quarters starting in Q1 2003 and Q1 2009.

As could be expected, a temporary interest rate rise during the boom period has a moderate inhibiting effect on the economy (see Table 1 of the Appendix). One of the most pronounced channels of the interest rate pass-through seems to be related to investment demand. In response to the interest rate shock, declines in investment reach 3.3 per cent in year 2 after the shock. The impact is accompanied and reinforced by a sizeable fall in housing prices (by 4.8% in year 2). A rise in interest rates means worsen-

*Variables HLRATE and FLRATE in Ramanauskas (2011b).

8

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

8

ing of financing conditions and thus directly negatively affects credit flows to firms and households. Impeded capital accumulation dents aggregate supply, therefore consumer prices initially are relatively rigid to deflationary pressures (see figure 1).

Figure 1. Percentage change in real GDP and consumer prices in response to an interest rate shock

Source: formed by the author.

However, the decline in the GDP deflator, which captures broader price tendencies, reaches up to 0.4 per cent in year 2. Lower equilibrium production levels and lower prices result in an outsized negative impact on profits, which amounts to -8.7 per cent in year 2. The large impact is also likely to be the outcome of the negative reinforcement loop: the downward pressure on wages and employment related to worse profitability prospects, together with lower income from firm ownership imply that in year 2 aggregate disposable income declines by 1.4 per cent and private consumption falls by 1.8 per cent, which in turn has a negative effect on profits. On the other hand, there are several stabilising pro-cesses. Government spending remains quite resilient, at the cost of rising fiscal deficits and increasing government debt. Also, productivity falls less than wages, bringing down unit labour costs (ULC) and improving international competitiveness. In the face of contracting domestic demand and lower ULC, the economy relies more on net exports. As a result of the above discussed key economic developments, real output declines by 0.8 per cent and 1.5 per cent in the first and second year after the shock, respectively. When interest rates rise back to the baseline levels, the dampening impact on the economy vanishes in about one year. The private sector takes advantage of lower indebtedness and debt servicing costs and, also, labour costs remain lower for some time, which makes profits rebound quickly and even exceed the baseline levels. This leads eventually to a slightly higher level of economic output, as compared to the baseline scenario.

If loan interest rates are raised in Q1 2009, i.e. at the initial stage of the economic crisis, the system’s reaction to the shock remains qualitatively similar but the overall mag-nitude of the impact is considerably larger (see Table 1 of the Appendix and figure 1). for instance, real GDP and consumer prices decline, respectively, by up to 3.2 per cent and 2.9 per cent. Again, the main channels of the impact relate to investment and housing prices. The interest rate shock directly affects housing prices through increased interest burden and reduced borrowing and has indirect adverse effects due to declining salaries, employment and dividends. As a result, housing prices exhibit a significant 12.8 per cent decline from the baseline scenario in year 2 after the shock. The decline in housing prices has a strong adverse impact on corporate profits*. Declines in investment, triggered by falling housing prices and deteriorating profits, also reach up to 10.6 per cent in year 2. Labour market adjustment provides a crucial stabilisation channel: even though both supply and demand effects weigh down on real productivity, which declines by 2.3 per cent from the baseline in year 3, wage declines are even larger (-6.1%), and this results

*During the crisis corporate pro-fits become negative, therefore the percentage changes from the baseline fluctuating around 0 are not economically meaningful and are not reported in the tables of the Appendix.

9

T. R

aman

ausk

as

Ana

lysi

s of

Det

erm

inan

ts o

f th

e Bo

om-a

nd-B

ust

Cycl

e in

Lit

huan

ia

Usi

ng a

Mac

roec

onom

etri

c M

odel

9

in pronounced contraction of ULC. Lower income and employment together with higher debt servi cing costs lead to a strong consumption squeeze: private consumption deviates by 5.9 per cent from the baseline in year 2. finally, credit to firms and households drops broadly in line with overall economic activity, so their ratios to GDP reported in Table 1 of the Appendix show relatively little change.

Why does the shock impact during the crisis get amplified as compared to the im-pact of a similar shock at the beginning of boom years? The increased sensitivity of the economy to economic shocks is primarily related to higher financial leverage of households and firms. note that the private nonfinancial sector’s financial burden associated with a 1 percentage point increase in effective loan rates is much higher in the case of high aggregate indebtedness as compared to the case of low indebtedness. for instance, in the two-year period starting at the beginning of 2003, the 1 per cent burden of outstanding credit to households constitutes on average 7 million litas per quarter, as compared to approximately 72 million litas per quarter during the crisis period. for firms, it stands at roughly 22 and 81 million litas per quarter in the 2003-2004 and 2009-2010 episodes, respectively. When the debt servicing cost is high, a fractional increase in its size has a strong impact on household income and corporate earnings, which is not the case when the overall indebtedness of the private sector is low. Housing prices are directly affected by changes in household disposable income, and the financial accelerator linking hou-sing prices and credit further amplifies the impact of the shock.

It has to be emphasised, however, that model regressions are mostly based on the boom period data, and this adds uncertainty to the system’s behaviour during this severe economic and financial distress period. Thus, quantitative responses to the interest rate shock have to be taken with caution but such analysis helps to understand the role of the financial accelerator for recent economic developments. The above analysis also serves as an indication that interest rate increases in the financially over-stretched economy at the beginning of the crisis could have substantially contributed to the economy reaching the “tipping point”. On the other hand, effective interest rates in fact declined by 2-3 per-centage points during the crisis by end-2010, providing some cushion for the economy.

2.2. Permanent increase in banks’ net foreign borrowing

In this experiment we examine the system’s response to a permanent 1 percentage point increase in banks’ net foreign debt relative to baseline GDP*. The aim of the ex-periment is to find out how reliant on banks’ access to foreign financial resources were the economic developments during the boom and bust episodes.

A permanent increase in banks’ financing from abroad assumed at the beginning of the boom period has a temporary stimulating impact on the economy (see Table 2 of the Appendix). The impact is concentrated on the demand side but is quickly propagated through the whole economy. Increased foreign financing changes the balance between supply and demand for credit and, as a result, credit to households rises by 0.6 per cent in the year 2 following the shock. Credit-driven consumer demand is primarily directed towards acquisition of housing, and real estate prices exhibit an immediate strong increase of 2.4 per cent in the following year but the increase is temporary. Demand for housing is accommodated by increasing investment (mainly non-manufacturing investment), which rises by 1.2 per cent in year 2. Increased real estate market activity and, especially, higher housing prices have a strong positive impact on corporate profits, which exceed the baseline by 2.9 per cent in year 2. Increased tension in the labour market leads to higher wages (by 0.6% in year 2) and higher employment (by 0.2% in year 2) but wages increase more than productivity leading to rising ULC. Higher household income leads to stronger consumption and higher imports. Increased imports dampen consumer price inflation but the GDP deflator exhibits a moderate temporary increase of 0.2 per cent in year 2. All in all, credit-stimulated real GDP accelerates by 0.6 per cent in year 2 (see figure 2) but the effect quickly dies out afterwards. fiscal balances also improve on rising real activity and prices, and the ratio of government debt to GDP falls.

*I.e. variable BANKDEBT / Y, in the notation of Ramanauskas (2011b).

10

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

10

Figure 2. Percentage change in real GDP and consumer prices in response to banks’ foreign borrowing shock


If we assume a similar shock to banks’ net foreign debt at the beginning of economic contraction, we get quite similar results. However, a notable difference is that a temporary positive impact during the crisis is slightly stronger at first but in a few years it turns more negative than during the boom episode. The reason is that increased bank borrowing from abroad and the related rise in credit supply may help to stabilise the economy in the short term but the associated debt servicing cost gets relatively high in a contrac-ting economy (as a result of the so-called “debt deflation”). Drawing an analogy with the actual bank lending behaviour in Lithuania, during the crisis there was a demand for bank credit as it could provide short-term relief (e.g. working capital for firms) but banks were reluctant to lend due to a lack of viable business projects. Generally, further increase in the indebtedness of the private sector is not a sustainable solution to the overborrowing crisis.

We can conclude that, in general, the system’s response to the shock is in line with intuitive expectations. When assessing a possible overall impact of banks’ external bor-rowing and the subsequent deleveraging on the economy, one also has to keep in mind that banks increased their foreign indebtedness by roughly 25 percentage points of GDP over the period of rapid credit expansion and by end-2010 banks’ net foreign debt dec-lined by some 11 percentage points from its peak reached in 2008 Q4. During the crisis, foreign banks active in Lithuania withdrew substantial amounts of funding, and given the economy’s “addiction” to easy credit, banks’ reluctance to provide credit probab ly had a negative short-term impact on the economy. However, the credit contraction was not merely a consequence of banks’ lending decisions – rather it was determined both by supply and demand factors, as well as a very significant increase in perceived credit risks. It should also be noted that macroeconomic effects of deteriorating availability of credit in the model were alleviated by falling interest rates and very sharply rising government debt.

2.3. Permanent increase in foreign demand

In this experiment we examine the macroeconomic impact of a permanent 1 per cent rise in the level of economic activity in foreign trading partner countries*. It definitely has a positive effect on the economy both during the economic boom and downturn episodes (see Table 3 of the Appendix).

A permanent rise in foreign demand at the beginning of the boom period induces an immediate increase in manufacturing investment. As a result, real total investment rises by 2 per cent from the baseline in the same year. This leads to a sustained increase in productivity, as the impact on the employment and unemployment rate is quite low. Higher foreign demand has a strong impact on firms’ profits, which initially rise by

*I.e. variable WDUR (exter-nal demand) in Ramanauskas (2011b).

11

T. R

aman

ausk

as

Ana

lysi

s of

Det

erm

inan

ts o

f th

e Bo

om-a

nd-B

ust

Cycl

e in

Lit

huan

ia

Usi

ng a

Mac

roec

onom

etri

c M

odel

11

5 per cent but gradually level off in subsequent years. Wages exhibit a moderate increase of 0.7 per cent in year 2 but the effect is long-lasting. As households’ disposable income rises, private consumption shows a sustained increase of about 1 per cent from the base-line. Interestingly, due to the relatively strong increase in imports of both investment and final consumption goods, the contribution of net exports remains negative. firm credit to GDP ratio rises by 0.3 per cent to accommodate increased demand for investment. Real GDP exceeds the baseline by about 1.1 per cent in year 2 (see figure 3). Stronger economic activity improves fiscal balances, contributes to higher housing prices and a larger stock of loans to households.

Figure 3. Percentage change in real GDP and consumer prices in response to external demand shock


A foreign demand shock induced during the economic downturn produces a quali-tatively very similar impact on the economy, which is again somewhat stronger. for in-stance, GDP rises by 2 per cent in year 2. Also, the shock eventually induces an increase of 0.5-0.6 per cent in consumer prices, which was not the case during the economic boom. The differences in the system’s responses to the shock relate to a large extent to increased sensitivity of housing prices to economic shocks. The stabilising impact on hous-ing prices (of up to 5%) induced by export-related income gains encourages investment and, more generally, stimulates domestic demand and price growth. note that actually foreign demand rose by 25 per cent from 2003 to its peak at the end of 2007 and was lower by 7 per cent in mid-2010 and quickly recovered afterwards.

2.4. Permanent increase in nominal government consumption

The last type of shock that we consider is a permanent 1 per cent increase in nominal government consumption*. In this case we make government consumption exogenous both during the boom and the downturn period. The impact of the shock is concentrated on the demand side (see Table 4 of the Appendix). The effect of the increased government spending on the overall economic activity is negligible during the “good times”, whereas fiscal policy has some potential for economic stabilisation during a deep structural crisis.

A permanent increase in government consumption at the beginning of the economic boom is associated with an immediate rise in the overall wage level both due to the direct effect of wage rises in the public sector and the indirect effect of competitive pressures in the private sector. Wages immediately exceed the baseline by 0.6 per cent but over time the gap widens to 1 per cent. Labour productivity is only marginally affected, which leads to higher ULC. Inflation is initially subdued as stronger demand is to a significant extent accommodated by rising imports but moderate inflationary pressures gradually build up (see Figure 4).

*I.e. variable GCONS in Rama-nauskas (2011b).

12

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

12

Figure 4. Percentage change in real GDP and consumer prices in response to government spending shock


In this context the impact on profits is negative so they fall by 1.7 per cent from the baseline in the first year following the shock. Wage rises and a moderate increase in employment offset the fall in income from firm ownership, leading to a moderate rise in household disposable income (0.8% larger than the baseline in year 6), though one has to keep in mind that with growing inflation the positive impact on real income is considerably smaller. Real household consumption gets 0.5 per cent higher in year 2. Housing prices gradually increase by up to 0.9 per cent from the baseline, while financial variables are affected very little. It is important to note that in order to keep government spending permanently higher, government debt needs to grow. It gradually outpaces GDP growth, and by year 6 the debt to GDP ratio becomes 0.4 percentage point higher than the baseline. This indicates that in the longer term fiscal stimulation bears an economic cost and cannot be regarded as a “free lunch”.

The shock repeated at the initial stages of the economic downturn reveals that government spending can help stabilise the economy in the short and medium term. Again, the government consumption shock has an immediate impact on wages in the economy, and the effect eventually grows somewhat stronger than during the boom episode. Just as we saw in cases of other shocks, housing prices are more sensitive to shocks in a highly leveraged economy, and increases in household disposable income related to wage rises provide a sizeable stabilising impact (of up to 2.3% in year 5) on housing prices. This contributes to a pronounced rise in investment and productivity (even though wages grow faster than productivity, leading to an increase in ULC). As a result, real GDP increases from the baseline by up to 0.5 per cent in year 5. The economic impact of the fiscal stimulus is also inflationary, as consumer prices rise by up to 0.9 per cent from the baseline in year 5. It is interesting to note that, unlike during the boom episode, in response to permanently increased government consumption the government debt to GDP ratio declines by 0.3 percentage points in year 5. This suggests that govern-ment spending helps to avoid the deflationary debt trap in the short and medium term by alleviating the vicious circle of contracting economy. This is in line with the popular among policy makers practice to respond to crises by increasing government spending.

Let us put the results of this experiment in the actual context of the recent economic crisis in Lithuania. In 2009 and 2010, nominal government consumption declined, res pectively, by 6 per cent and 4 per cent, after it grew at an exceptionally strong pace of 22 per cent in 2008. Thus, some of the past excess was corrected during the crisis but nevertheless government consumption contracted considerably less than nominal GDP or government revenue. A relatively slow decline and the ensuing strong recovery of government spending indicate that fiscal policies were essentially accommodative during the crisis period. Such

13

T. R

aman

ausk

as

Ana

lysi

s of

Det

erm

inan

ts o

f th

e Bo

om-a

nd-B

ust

Cycl

e in

Lit

huan

ia

Usi

ng a

Mac

roec

onom

etri

c M

odel

13

policies helped to alleviate the crisis, though it has to be emphasised that the model does not say anything about the long-term economic cost of sharply increasing government debt owing to the widening gap between general government’s expenditure and revenue. The model results only suggest that government spending can help temporarily stabilise the economic situation but little can be said about reducing deep structural imbalances: it cannot be ruled out that balanced economic state is characterised by even lower housing prices and further diversion of capital and labour resources from procyclical sectors. In such a case accommodating government spending must be promptly combined with deep structural reforms in order to achieve sustainable recovery and balanced economic development. Otherwise, clear short- and medium-term improvement in economic activity could be achieved at the expense of the sluggish growth in the future.

3. Scenario analysis

We conduct a scenario analysis in an attempt to examine to what extent the recent economic boom can be attributed to the dynamics of four exogenous factors, namely, loan interest rates, banks’ borrowing from abroad, external demand and government spending. In order to include government spending in the scenario analysis, we make government consumption and social transfers exogenous by excluding their respective regressions from the model*. The ensuing analysis has some caveats related to govern-ment spending: it is not a genuinely exogenous policy variable, as it depends on the objective economic condition of the economy, which is in turn related to credit market conditions, external environment, etc. We find that roughly a third of an increase in government expenditure could be related to exports, whereas the direct dependence of government spending on credit market conditions is rather weak. Even though govern-ment spending is not genuinely exogenous, such exercise helps to see which processes and by how much could be potentially influenced by fiscal policies.

This is an in-sample analysis, as we work with data from Q1 2002 to Q2 2009. Ini-tially, all of the abovementioned exogenous variables are fixed at their respective levels observed in Q1 2002, and the resulting dynamics of endogenous variables is interpreted as driven by other structural economic variables. Then each of the analysed exogenous variables is alternately assumed to take its actual path in order to separate their indi-vidual contributions to the dynamics of endogenous variables. The remaining differences between the sum of individual effects and the unconstrained model baseline dynamics are interpreted as synergy effects of simultaneous changes in the analysed exogenous factors. And finally, the difference between the actual dynamics of endogenous variables and the unconstrained model baseline is unexplained by the model (see figure 1 of the Appendix). note that the bold lines in the figure indicate the cumulative percentage change of endogenous variables from the level recorded at the beginning of the sample (i.e. the Q1 2002) and the associated stacked columns show percentage contributions of exogenous variables to this change.

What were the main drivers behind real economic activity in Lithuania during the analysed period? As can be seen from the GDP graph in figure 1 of the Appendix, strong economic growth during the boom period was mostly associated with strong foreign demand against the background of the global economic boom. However, the contribution of foreign demand lost momentum in the second half of 2007, and do-mestic factors gained relatively more importance at that time. The dynamics of banks’ financing from abroad and interest rate dynamics contributed quite moderately to the overall GDP growth but there were episodes when financial conditions did have a very significant impact on GDP dynamics: one marks the beginning of active involvement of foreign banks and declining interest rates around 2003-2004, and the other one is the period of significant financial overheating from mid-2006 when the economy became overly reliant on foreign credit. It should be noted that the actual increase in banks’ net foreign liabilities by around 30 billion litas during the analysed period had a direct cumu-lative positive impact on nominal GDP of around 21 billion (in real terms, it constitutes

*namely, we exclude equations (23) and (24) for government consumption and equations (30) and (31) for social transfers from the model in Ramanauskas (2011b).

14

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

14

about 16 per cent of the cumulative increase in real GDP). Another driver of real activity, namely government spending, gained importance from 2007 when the government’s fiscal policies were becoming highly procyclical. finally, other factors put together in a broad category that includes both fundamental factors, e.g. commodity prices, and technical factors, e.g. exogenous inventories, constitute another quite important driver behind real economic activity.

Analysis of contributions to employment dynamics shows that employment growth was also to a large extent determined by growing exports. Interestingly, credit expan-sion played a considerably more important role in determining the level of employment than in the case of real GDP dynamics, which is in line with known facts that during the boom years the labour force was concentrating into highly procyclical and relatively less productive non-tradable sectors.

Turning to aggregate demand components and household consumption in particular, we find that direct contribution of exports to aggregate demand components is consider-ably smaller. naturally, only a relatively small fraction of total population is employed in the exporting sector. We can see from the real household consumption graph in figure 1 of the Appendix that reallocation of financial resources through the public sector (i.e. compensation of public sector employees, pensions and other social transfers) was the crucially important determinant of household consumption expenditure. In this context, one should keep in mind that in Lithuania public sector workers make up a significant fraction – almost 40 per cent – of the total number of employed persons.

Construction investment expenditure is another aggregate demand component, which is not very sensitive to exports. Though export performance was indeed very important in the first half of the past decade, starting from 2006 credit supply proxied by banks’ net foreign indebtedness played the main role in determining real construction investment.

As the housing bubble was at the heart of the recent boom-and-bust cycle in Lithua-nia, it is crucially important to examine determinants of housing prices. It should also be noted that interpretation of the causes of the housing bubble by economic commenta-tors is surrounded by considerable controversy, and there are many differing views. The current model’s results suggest that the housing price bubble cannot be attributed to any one particular factor (see the housing price graph in figure 1 of the Appendix). from around 2005, households’ income growth, linked to a rising wage level in the context of increasing government expenditure, was one of the main factors contributing to rapid housing price growth. Direct contributions of externally funded credit supply and buoyant exports were also quite significant, though lower than that of government expenditure. For instance, at the peak achieved in 2007 Q4, housing prices were at least 19 per cent higher due to externally funded bank credit. In line with the results of the shock analy-sis, loan interest rates positively contributed to housing price growth only in the first half of the decade, whereas the contribution turned slightly negative in later stages of the boom. notably, rising interest rates, declining exports and contracting foreign bank financing created strong negative accelerator effects that significantly contributed to sharp housing price declines during the crisis.

While interpreting the model results with regard to housing price determinants, it is necessary to take into account some important aspects. As was mentioned above, gener al government spending actually is not an exogenous policy variable fully controlled by the government – rather it depends on the government revenue, level of economic activity, dynamics of exports markets, inflow of financial resources from abroad, etc. Since govern-ment spending is largely conditioned on actual economic processes and it is only to some extent determined by discretionary policies, it means that in fact government spending is less important, whereas exports and externally funded credit are commensurately more important, in determining housing prices than suggested by figure 1 of the Appendix. Also note in this context that a considerable share of credit was domestically funded, which further strengthens the impact of credit on housing prices. Moreover, the scenario analysis does not take into consideration major favourable changes in the interest rate environment that took place at the beginning of the decade (prior to the analysed sample),

15

T. R

aman

ausk

as

Ana

lysi

s of

Det

erm

inan

ts o

f th

e Bo

om-a

nd-B

ust

Cycl

e in

Lit

huan

ia

Usi

ng a

Mac

roec

onom

etri

c M

odel

15

and in this light the importance of low interest rate environment for the formation of the housing bubble should not be overlooked.

During the analysed episode, rising consumer prices posed a significant problem for policy makers. Even though the current model is not designed for a specific and robust analysis of inflation, it may help shed some light on the drivers behind high inflation. As can be seen from the related graph in figure 1 of the Appendix, the contribution to inflation from exogenous structural factors, such as commodity prices, was quite sig-nificant throughout the whole episode. However, rising government expenditure and the associated broadly based rise in household incomes started to dominate among the determinants of the consumer price deflator from end-2006. The model shows, quite surprisingly, that both externally funded credit and exports contributed negatively to consumer prices. Technically, this is related to the above-discussed result that both banks’ active borrowing from abroad and rising exports lead to a relatively strong rise in imports, which dampens domestic price pressures. These results again have to be interpreted with caution because some inflationary pressures related with rising exports and with externally funded credit supply simply show up as a contribution from government spending (as government spending helps allocate financial resources to broader population).

Conclusion

four types of standard shocks to the model economy, presented in Ramanauskas (2011b), are analysed in the current paper. Their timing is set at the beginning of the economic boom and at the beginning of the economic downturn in order to compare the economy’s reaction to shocks in different phases of the economic cycle. We find that the model economy generally becomes more sensitive to shocks during the crisis. This is to a large extent related to the fact that in a highly leveraged economy housing prices become more sensitive to changes in households’ disposable income and financing conditions.

The shock analysis reveals that a temporary interest rate rise during the boom period has a moderate inhibiting effect on the economy, with two most pronounced channels of the interest rate pass-through being related to investment demand and housing prices. If interest rates are raised at the initial stage of the economic crisis, the system’s reac-tion to the shock remains qualitatively similar but the overall magnitude of the impact is considerably larger, which serves as an indication that interest rate increases in the financially over-stretched Lithuanian economy at the beginning of the crisis could have substantially contributed to the economy reaching the “tipping point”.

A permanent increase in banks’ financing from abroad assumed at the beginning of the boom period has a temporary stimulating impact on the economy, which is con-centrated on the demand side but is quickly propagated through the whole economy. A notable difference is that a temporary positive economic impact during the crisis is slightly stronger at first but in a few years it turns more negative than during the boom episode due to rising debt servicing cost in a contracting economy. The model results provide some supporting evidence that further increase in the indebtedness of the private sector may not be a sustainable solution to the balance-sheet, or overborrowing, crisis.

A permanent rise in the level of economic activity in foreign trading partner countries has a clearly positive effect on the economy both in the economic boom and downturn episodes via increased demand for exports, rising manufacturing investment, and en-hanced industrial productivity.

The impact of a permanent increase in government consumption is concentrated on the demand side. The impact on the overall economic activity is negligible during the “good times”, whereas fiscal policy has some potential for economic stabilisation during a deep structural crisis. Government spending helps to avoid the deflationary debt trap in the short and medium term by alleviating the vicious circle of contracting economy. This is in line with the popular among policy makers practice to respond to crises by increasing government spending. Yet again, the long-term effect of the fiscal stimulus is uncertain, thus accompanying deep structural reforms may be necessary.

16

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

16

Scenario analysis implemented in the current paper helps to identify the drivers behind the recent boom-and-bust episode. This analysis reveals that initially strong economic growth was mostly associated with strong foreign demand against the background of the global economic boom. However, the contribution of foreign demand to real economic growth lost momentum in the second half of 2007, and domestic factors gained relatively more importance at that time. Banks’ financing from abroad and interest rate dynamics contributed quite moderately to the overall GDP growth but there were episodes when financial conditions did have a very significant influence on GDP dynamics: one is the start of active involvement of foreign banks and declining interest rates around 2003-2004, and the other one is the period of significant financial overheating from mid-2006 when the economy became overly reliant on foreign credit.

The results of the scenario analysis suggest that the housing price bubble cannot be attributed to any one particular factor. from around 2005, households’ income growth linked to rising government expenditure was one of the main factors contributing to rapid housing price growth. Direct contributions of externally funded credit supply and buoyant exports are found to be also quite significant. Since government spending is largely conditioned on actual economic processes and it is only to some extent deter-mined by discretionary policies, booming global economy and extremely favourable credit environment conditions may be even more important determinants of the recent housing price bubble than suggested by the model.

17

T. R

aman

ausk

as

Ana

lysi

s of

Det

erm

inan

ts o

f th

e Bo

om-a

nd-B

ust

Cycl

e in

Lit

huan

ia

Usi

ng a

Mac

roec

onom

etri

c M

odel

17

Appendix

Table 1

Model’s response to temporary 1 p.p. increase in loan interest rates+

2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014

Percentage deviations from baseline

PRICES

Consumption deflator 0.01 0.01 -0.10 -0.28 -0.32 -0.12 -0.25 -1.70 -2.89 -2.83 -2.09 -1.35

GDP deflator -0.10 -0.37 -0.34 -0.29 -0.25 -0.10 -0.67 -2.12 -3.37 -3.33 -2.34 -1.34

Unit labour costs: 0.20 -0.20 -0.70 -0.60 -0.30 -0.10 -0.14 -1.70 -3.87 -4.36 -3.46 -1.84

compensation per employee -0.40 -1.10 -1.00 -0.50 -0.30 -0.10 -0.92 -4.02 -6.11 -5.99 -3.60 -1.17

productivity -0.55 -0.92 -0.29 0.09 0.00 0.00 -0.78 -2.36 -2.33 -1.70 -0.15 0.69

Investment deflator -0.25 -0.77 -0.55 0.11 0.14 0.04 -0.29 -2.83 -4.13 -2.52 -0.49 0.73

Export deflator -0.01 -0.07 -0.11 -0.07 -0.04 -0.02 -0.03 -0.30 -0.61 -0.69 -0.51 -0.23

Import deflator 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00

GDP AnD ITS COMPOnEnTS

GDP -0.77 -1.46 -0.45 0.35 0.16 0.06 -1.15 -3.23 -2.73 -1.61 0.44 1.61

Private consumption -0.70 -1.80 -1.00 0.20 0.50 0.20 -3.36 -5.92 -4.12 -2.47 -0.20 1.85

Government consumption -0.05 -0.30 -0.65 -0.26 0.11 0.14 0.17 -0.52 -1.11 -1.00 -0.29 0.72

Investment -2.40 -3.30 -0.30 1.10 0.60 0.30 -7.82 -10.6 -5.71 -2.10 2.27 3.90

Exports -0.01 -0.05 -0.06 -0.04 -0.03 -0.01 -0.01 -0.09 -0.20 -0.28 -0.25 -0.16

Imports -0.45 -1.10 -0.67 0.04 0.44 0.26 -3.41 -4.35 -2.26 -1.12 -0.37 0.71

COnTRIBUTIOnS TO CHAnGES In GDP++

Domestic demand -1.04 -2.15 -0.89 0.41 0.51 0.30 -3.53 -6.37 -4.18 -2.25 0.35 2.19

Trade balance 0.27 0.69 0.44 -0.06 -0.35 -0.24 2.38 3.15 1.45 0.64 0.09 -0.58

LABOUR MARkET

Employment -0.22 -0.55 -0.16 0.26 0.16 0.06 -0.38 -0.88 -0.41 0.09 0.59 0.91

Unemployment rate++ 0.19 0.49 0.15 -0.24 -0.15 -0.05 0.32 0.73 0.36 -0.08 -0.52 -0.82

HOUSEHOLD ACCOUnTS

Disposable income -0.57 -1.43 -1.05 -0.25 -0.01 0.02 -1.86 -4.75 -5.82 -4.97 -2.54 -0.22

Saving rate++ 0.10 0.40 0.00 -0.20 -0.20 -0.10 1.57 2.48 0.97 0.23 -0.22 -0.59

fISCAL RATIOS (AS PERCEnTAGE Of GDP)++

Government revenue 0.00 -0.02 0.07 0.06 -0.01 0.00 0.08 0.35 0.51 0.47 0.25 0.07

Government expenditure 0.50 0.64 -0.27 -0.35 0.00 0.04 0.72 1.46 0.45 0.05 -0.70 -0.62

Government deficit 0.50 0.66 -0.34 -0.41 0.01 0.04 0.65 1.10 -0.05 -0.42 -0.95 -0.69

Government debt 0.60 1.30 0.70 0.20 0.20 0.20 0.90 2.90 3.10 3.00 1.30 0.10

FINANCIAL VARIABLES (AS PERCENTAGE OF GDP)++

Credit to households -0.50 -0.80 -0.50 -0.30 -0.10 0.00 -0.04 -0.04 -0.35 -0.54 -0.69 -0.46

Credit to firms -0.50 -0.90 -0.70 -0.50 -0.40 -0.40 -0.20 -0.50 -0.60 -1.20 -1.90 -2.10

Deposits -0.26 -0.40 -0.39 -0.21 0.01 -0.03 -0.10 -0.10 -0.30 -0.50 -0.80 -0.60

Household term deposits -0.01 -0.04 -0.18 -0.08 0.05 0.00 0.05 0.08 -0.13 -0.28 -0.51 -0.33

OTHER VARIABLES

Profits of non-financial corporations -6.00 -8.70 0.20 1.50 0.20 n/a n/a n/a n/a n/a n/a n/a

Housing prices -3.34 -4.81 -1.30 0.78 0.53 0.25 -4.10 -11.4 -12.8 -7.00 0.40 4.20

Notes: n/a – not applicable (percentage deviations of corporate profits from the baseline are not reported if profits fluctuate around 0); +two temporary two-year shocks are assumed. The left hand side panel contains responses to a shock assumed in Q1 2003. The right hand side panel contains responses to a shock assumed in Q1 2009;++deviations in percentage points.


18

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

18

Table 2

Model’s response to permanent 1 p.p. increase in banks’ foreign borrowing to GDP ratio+

2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014


PRICES

Consumption deflator 0.00 0.06 -0.01 0.03 0.01 -0.10 0.01 0.08 0.02 0.11 0.06 -0.03

GDP deflator 0.05 0.21 0.09 0.05 0.02 -0.09 0.04 0.14 0.19 0.18 0.09 -0.03

Unit labour costs: -0.05 0.18 0.21 0.12 0.04 -0.10 -0.09 0.06 0.29 0.36 0.25 -0.03

compensation per employee 0.06 0.59 0.28 0.15 0.09 -0.09 0.11 0.63 0.52 0.50 0.05 -0.30

productivity 0.12 0.42 0.08 0.04 0.05 0.01 0.19 0.57 0.23 0.14 -0.19 -0.27

Investment deflator 0.09 0.42 0.22 0.02 0.05 0.01 0.09 0.76 0.59 0.19 -0.17 -0.33

Export deflator 0.00 0.03 0.04 0.02 0.01 0.00 0.00 0.04 0.07 0.06 0.03 -0.01

Import deflator 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00


GDP 0.19 0.65 0.15 0.03 0.08 0.06 0.31 1.01 0.49 0.16 -0.31 -0.42

Private consumption 0.31 0.52 0.35 -0.01 -0.11 -0.15 0.39 0.89 0.84 0.15 -0.42 -0.75

Government consumption -0.03 0.11 0.26 0.16 0.09 0.09 0.03 0.47 0.48 0.32 0.04 -0.19

Investment 0.79 1.25 0.12 -0.03 -0.02 -0.10 1.87 2.14 0.73 -0.12 -1.01 -1.00

Exports 0.00 0.02 0.03 0.01 0.01 0.00 0.00 0.01 0.03 0.03 0.02 0.00

Imports 0.33 0.11 0.27 -0.02 -0.19 -0.22 0.35 0.24 0.45 -0.02 -0.24 -0.45


Domestic demand 0.39 0.71 0.32 0.01 -0.07 -0.12 0.54 1.17 0.79 0.13 -0.49 -0.73

Trade balance -0.20 -0.06 -0.17 0.02 0.15 0.18 -0.22 -0.16 -0.30 0.03 0.18 0.31

LABOUR MARkET

Employment 0.08 0.23 0.07 0.00 0.04 0.04 0.12 0.43 0.26 0.02 -0.12 -0.15

Unemployment rate++ -0.07 -0.21 -0.06 0.00 -0.04 -0.04 -0.10 -0.36 -0.23 -0.01 0.10 0.14

HOUSEHOLD ACCOUnTS

Disposable income 0.14 0.55 0.37 0.09 0.03 -0.10 0.23 0.81 0.74 0.36 -0.10 -0.45

Saving rate++ -0.15 -0.02 0.04 0.06 0.12 0.14 -0.14 -0.14 -0.10 0.09 0.22 0.28


Government revenue -0.01 0.02 -0.05 -0.01 0.00 -0.01 -0.01 -0.06 -0.08 -0.04 -0.01 0.03

Government expenditure -0.11 -0.28 0.14 0.06 -0.01 0.01 -0.15 -0.33 0.06 0.10 0.22 0.12

Government deficit -0.10 -0.30 0.19 0.08 -0.01 0.02 -0.13 -0.27 0.15 0.14 0.22 0.09

Government debt -0.14 -0.49 -0.20 -0.09 -0.09 -0.06 -0.17 -0.62 -0.38 -0.24 0.11 0.27


Credit to households 0.43 0.59 0.63 0.56 0.50 0.56 0.31 0.37 0.61 0.75 0.82 0.81

Credit to firms 0.30 0.40 0.40 0.30 0.30 0.30 0.24 0.23 0.32 0.39 0.44 0.43

Deposits 0.18 0.15 0.26 0.18 0.06 0.06 0.04 0.06 0.21 0.14 0.12 0.11

Household term deposits -0.01 -0.02 0.10 0.06 -0.02 0.00 -0.02 0.02 0.08 0.02 -0.02 -0.03

OTHER VARIABLES

Profits of non-financial corporations 1.00 2.90 -0.40 -0.40 -0.20 n/a n/a n/a n/a n/a n/a n/a

Housing prices 2.34 2.40 0.66 0.36 0.13 0.02 1.81 2.45 1.93 0.53 -1.07 -1.26

Notes: n/a – not applicable (percentage deviations of corporate profits from the baseline are not reported if profits fluctuate around 0);+two permanent shocks are assumed. The left hand side panel contains responses to the shock assumed in Q1 2003 Q1. The right hand side panel contains responses to the shock assumed in Q1 2009; ++deviations in percentage points.


19

T. R

aman

ausk

as

Ana

lysi

s of

Det

erm

inan

ts o

f th

e Bo

om-a

nd-B

ust

Cycl

e in

Lit

huan

ia

Usi

ng a

Mac

roec

onom

etri

c M

odel

19

Table 3

Model’s response to permanent 1 per cent increase in external demand+

2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014


PRICES

Consumption deflator 0.02 -0.18 -0.21 -0.10 -0.06 -0.07 0.05 0.02 0.18 0.53 0.64 0.63

GDP deflator -0.04 -0.05 -0.16 -0.15 -0.15 -0.08 -0.04 0.22 0.50 0.80 0.85 0.78

Unit labour costs: -0.21 -0.03 0.04 0.03 -0.05 -0.06 -0.25 0.27 0.74 1.17 1.34 1.14

compensation per employee 0.56 0.71 0.69 0.60 0.54 0.57 0.66 1.36 1.84 2.43 2.32 2.01

productivity 0.77 0.74 0.64 0.57 0.58 0.63 0.92 1.09 1.09 1.24 0.97 0.87

Investment deflator -0.22 -0.10 -0.27 -0.43 -0.54 -0.40 -0.38 0.40 0.58 0.45 0.08 -0.14

Export deflator 0.02 0.07 0.06 0.07 0.07 0.07 0.03 0.14 0.18 0.24 0.24 0.21

Import deflator 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00


GDP 0.91 1.11 0.92 0.77 0.80 0.94 1.16 1.98 1.79 1.68 1.20 1.01

Private consumption 0.33 1.17 1.12 0.81 0.71 0.88 0.73 2.32 2.59 2.14 1.68 1.27

Government consumption 0.24 0.54 0.94 0.88 0.82 0.77 0.45 1.12 1.37 1.26 1.02 0.81

Investment 2.03 1.87 1.57 1.21 1.19 1.26 3.70 4.18 3.17 2.73 1.66 1.45

Exports 1.74 1.81 1.66 1.54 1.48 1.42 1.37 1.45 1.47 1.52 1.55 1.55

Imports 1.30 1.89 1.95 1.61 1.40 1.32 1.18 2.25 2.58 2.15 2.05 1.84


Domestic demand 0.77 1.39 1.34 1.06 0.99 1.16 1.12 2.69 2.65 2.23 1.62 1.28

Trade balance 0.14 -0.28 -0.43 -0.29 -0.19 -0.22 0.04 -0.71 -0.86 -0.55 -0.42 -0.27

LABOUR MARkET

Employment 0.15 0.37 0.27 0.21 0.21 0.30 0.24 0.89 0.69 0.43 0.23 0.14

Unemployment rate++ -0.13 -0.33 -0.25 -0.19 -0.2 -0.29 -0.20 -0.73 -0.60 -0.37 -0.20 -0.13

HOUSEHOLD ACCOUnTS

Disposable income 0.55 0.95 0.91 0.73 0.72 0.87 0.92 1.94 2.41 2.49 2.25 1.91

Saving rate++ 0.19 -0.03 0.00 0.02 0.07 0.06 0.12 -0.34 -0.30 -0.15 -0.07 0.00


Government revenue 0.03 0.03 -0.04 -0.01 -0.02 -0.02 -0.01 -0.10 -0.17 -0.18 -0.17 -0.16

Government expenditure -0.44 -0.26 0.01 0.03 -0.04 -0.13 -0.45 -0.50 -0.14 -0.20 -0.01 -0.05

Government deficit -0.47 -0.29 0.05 0.04 -0.02 -0.11 -0.44 -0.40 0.02 -0.02 0.16 0.11

Government debt -0.57 -0.81 -0.66 -0.51 -0.48 -0.59 -0.60 -1.20 -1.20 -1.60 -1.40 -1.30


Credit to households 0.12 0.20 0.18 0.09 0.03 -0.02 -0.16 -0.12 0.07 0.07 0.16 0.19

Credit to firms 0.25 0.33 0.31 0.23 0.18 0.18 0.00 0.08 0.21 0.34 0.55 0.75

Deposits 0.14 0.27 0.31 0.16 0.09 0.08 0.02 0.16 0.27 0.11 0.19 0.30

Household term deposits 0.06 0.15 0.21 0.10 0.05 0.04 0.02 0.14 0.18 0.04 0.06 0.16

OTHER VARIABLES

Profits of non-financial corporations 5.00 4.20 1.60 1.00 1.00 n/a n/a n/a n/a n/a n/a n/a

Housing prices 1.67 2.08 1.50 0.74 0.69 1.06 1.71 4.37 5.12 4.54 3.07 2.64

Notes: n/a – not applicable (percentage deviations of corporate profits from the baseline are not reported if profits fluctuate around 0);+two permanent shocks are assumed. The left hand side panel contains responses to the shock assumed in Q1 2003. The right hand side panel contains responses to the shock assumed in Q1 2009;++deviations in percentage points.


20

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

20

Table 4

Model’s response to permanent 1 per cent increase in nominal government consumption+

2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014


PRICES

Consumption deflator -0.04 0.11 0.26 0.39 0.45 0.50 0.01 0.27 0.48 0.67 0.71 0.65

GDP deflator 0.07 0.23 0.34 0.47 0.55 0.65 0.19 0.43 0.64 0.84 0.91 0.86

Unit labour costs: 0.60 0.70 0.80 0.80 0.80 0.90 0.63 0.74 0.87 0.91 0.90 0.89

compensation per employee 0.60 0.70 0.80 0.90 0.90 1.00 0.59 0.85 1.00 1.23 1.32 1.25

productivity -0.03 0.01 -0.02 0.04 0.06 0.07 -0.04 0.10 0.13 0.31 0.41 0.36

Investment deflator 0.08 0.14 0.14 0.19 0.28 0.30 0.11 0.31 0.41 0.52 0.64 0.59

Export deflator 0.02 0.06 0.07 0.08 0.10 0.11 0.04 0.09 0.12 0.14 0.16 0.16

Import deflator 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00


GDP 0.07 0.08 -0.05 0.04 0.07 0.09 0.13 0.23 0.13 0.35 0.47 0.42

Private consumption 0.40 0.50 0.30 0.30 0.30 0.40 0.54 0.63 0.55 0.55 0.64 0.62

Government consumption 0.90 0.70 0.60 0.40 0.30 0.20 0.77 0.49 0.24 -0.01 -0.10 -0.03

Investment 0.30 0.20 0.10 0.30 0.30 0.30 0.61 0.74 0.55 0.88 0.92 0.71

Exports 0.02 0.04 0.04 0.04 0.04 0.04 0.01 0.03 0.04 0.05 0.06 0.07

Imports 0.76 0.71 0.60 0.45 0.44 0.40 0.75 0.64 0.59 0.35 0.27 0.27


Domestic demand 0.49 0.51 0.40 0.35 0.38 0.41 0.65 0.70 0.56 0.60 0.65 0.60

Trade balance -0.42 -0.43 -0.45 -0.31 -0.31 -0.32 -0.52 -0.47 -0.43 -0.25 -0.18 -0.18

LABOUR MARkET

Employment 0.10 0.08 -0.03 0.00 0.01 0.01 0.17 0.12 0.00 0.04 0.07 0.07

Unemployment rate++ -0.09 -0.07 0.02 0.00 -0.01 -0.01 -0.15 -0.10 0.00 -0.04 -0.06 -0.06

HOUSEHOLD ACCOUnTS

Disposable income 0.12 0.31 0.38 0.52 0.65 0.78 0.27 0.61 0.83 1.11 1.33 1.27

Saving rate++ -0.30 -0.30 -0.20 -0.20 -0.10 -0.10 -0.25 -0.25 -0.19 -0.10 -0.02 0.00


Government revenue 0.04 0.04 0.01 0.02 0.01 0.00 0.03 -0.01 -0.05 -0.07 -0.10 -0.10

Government expenditure 0.20 0.20 0.20 0.10 0.10 0.00 0.15 0.04 0.07 -0.15 -0.20 -0.13

Government deficit 0.20 0.10 0.20 0.10 0.10 0.00 0.12 0.06 0.12 -0.08 -0.10 -0.03

Government debt 0.10 0.18 0.34 0.33 0.34 0.37 0.03 0.00 0.07 -0.11 -0.26 -0.23


Credit to households 0.03 0.05 0.07 0.05 0.04 0.01 -0.03 -0.03 0.03 0.01 0.03 0.08

Credit to firms -0.03 -0.08 -0.12 -0.13 -0.15 -0.15 -0.10 -0.15 -0.15 -0.15 -0.05 0.08

Deposits -0.01 -0.04 0.00 0.01 0.04 0.06 -0.04 -0.04 0.03 0.01 0.07 0.16

Household term deposits -0.01 -0.04 -0.01 0.01 0.05 0.05 -0.04 -0.03 0.01 0.01 0.06 0.13

OTHER VARIABLES

Profits of non-financial corporations -1.70 -0.80 -0.60 0.30 0.50 n/a n/a n/a n/a n/a n/a n/a

Housing prices 0.58 0.51 0.60 0.78 0.88 0.95 0.62 1.21 1.61 2.21 2.28 1.97

Notes: n/a – not applicable (percentage deviations of corporate profits from the baseline are not reported if profits fluctuate around 0);+two permanent shocks are assumed. The left hand side panel contains responses to the shock assumed in Q1 2003. In both cases nominal government consumption is held exogenous. The right hand side panel contains responses to the shock assumed in Q1 2009. Percentage deviations of corporate profits from the baseline are not reported if profits fluctuate around 0;++deviations in percentage points.


21

T. R

aman

ausk

as

Ana

lysi

s of

Det

erm

inan

ts o

f th

e Bo

om-a

nd-B

ust

Cycl

e in

Lit

huan

ia

Usi

ng a

Mac

roec

onom

etri

c M

odel

21

Figure 1. Contribution charts for selected variables of the scenario analysis


22

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

22

References

Belinskaja L., Rutkauskas V. 2007: Būsto kainų burbulo sprogimas – problemos vertinimas. – Eko-nomika 79, 7–27.

Benkovskis k., Stikuts D. 2006: Latvia’s Macroeconomic Model. Bank of Latvia Working Paper 2.Celov D., Vilkas E., Grinderslev D., Mø l ler Andersen f. 2003: A Macro-Econometric Model for

Lithuania (LITMOD). Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras.Čekanavičius V. (vad.): Lietuvos ekonomikos matematinių-statistinių modelių vystymo ir taikymo pro-

jektas (LEMASTA). Baigiamoji ataskaita. Vilnius: Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, Vilniaus universitetas, Matematikos ir informatikos institutas.

kattai R. 2005: EMMA – a Quarterly Model of the Estonian Economy. Working Papers of Eesti Pank no. 12, October.

kuodis R., Ramanauskas T. 2009: from Boom to Bust: Lessons from Lithuania. – Pinigų studijos 1, 96-104.

Ramanauskas T. 2005: Bankų kredito didėjimas makroekonominiu požiūriu. – Pinigų studijos 3, 78-97.Ramanauskas T. 2006. Blowing Bubbles, Enjoying Economic Growth. – Baltic Economic Trends 1, 23-29.Ramanauskas T. 2007: Assessment of Credit Growth in Lithuania. – Rapid Credit Growth in Central

and Eastern Europe, 190-202. Ramanauskas T. 2011a: What Caused the Recent Boom-and-Bust Cycle in Lithuania? Evidence from

a Macromodel with the Financial Sector. Bank of Lithuania, Working Paper Series, no. 10/2011.Ramanauskas T. 2011b: A Macroeconometric Model with the financial Sector for the Case of the

Lithuanian Economy. – Pinigų studijos 1, 5-30.Rudzkis R., Kvedaras V. 2005: A Small Macroeconometric Model of the Lithuanian Economy. – Austrian

Journal of Statistics 34(2), 185-197.Vetlov I. 2004: The Lithuanian Block of the ECSB Multi-Country Model. BOfIT Discussion Papers, no. 13.

Gauta 2011 m. lapkričio mėn.Priimta spaudai 2011 m. gruodžio mėn.

Santrauka

Tomas Ramanauskas

Šiame straipsnyje pateikiama scenarijų ir šokų analizė, atlikta pasitelkiant anksčiau sukurtą Lietuvos struktūrinį makroekonominį modelį, apimantį finansų sektorių.

Scenarijų analizė atskleidžia, kad ypatingo ekonominės veiklos suintensyvėjimo, vadinamojo bumo, metu palankios kreditavimo sąlygos ir didelė kredito pasiūla gana nuosaikiai skatino šalies ekonomikos augimą, bet kartu reikšmingai prisidėjo prie ūkio perkaitimo. Praėjusį dešimtmetį, kai ūkis sparčiai augo, eksportas, palaikomas didelės užsienio paklausos, buvo labai svarbus ūkio plėtros veiksnys, bet pasaulinės ekonomikos krizės metu, šalies eksporto apimčiai laikinai sumažėjus, tai labai neigiamai paveikė bendrą ekonominio aktyvumo lygį. Scenarijų analizė taip pat parodo, kad nepakankamai nuosaiki fiskalinės politikos pozicija bumo metu galėjo lemti didesnį ūkio perkaitimo spaudimą, galiausiai – sunkesnę ekonomikos krizę.

Sprendžiant iš modelio scenarijų analizės rezultatų, būsto kainų burbulo formavimosi negalima sieti su kokiu nors vienu specifiniu ekonominiu veiksniu. Maždaug nuo 2005 m. labai svarbus būsto kainų didėjimo veiksnys buvo namų ūkių pajamų augimas, glaudžiai susijęs su didėjančiomis valdžios sektoriaus išlaidomis. Užsienio finansiniais ištekliais finansuotos kredito pasiūlos ir sparčiai didėjusio eksporto tiesioginis teigiamas poveikis būsto kainoms taip pat gana akivaizdus. Kadangi valdžios sektoriaus išlaidos daugiausia priklauso nuo objektyvios ekonominės ir finansinės situacijos (t. y. nuo valdžios sektoriaus pajamų, o ne nuo diskrecinių politinių sprendimų didinti skolinimusi grindžiamas išlaidas), tai tikėtina, kad sparčiai augusi pasaulio ekonomika, didelė kredito pasiūla ir palankios kreditavimo sąlygos būsto kainoms galėjo daryti kur kas didesnį poveikį nei modeliu atskleidžiamas jų tiesioginis poveikis.

Siekiant ištirti Lietuvos ekonomikos jautrumą įprastiniams ekonominiams bei finansi-niams šokams ir išsiaiškinti, kaip jautrumas jiems priklauso nuo ekonominio ciklo fazės, atliekama modeliuojamą ekonominę sistemą veikiančių šokų analizė. Iš jos pirmiausia

LIetUVOS ekONOmIkOS PAkILImO IR NUOSmUkIO ANALIzė PASIteLkIANt mAkROekONOmetRINį mODeLį

23

T. R

aman

ausk

as

Ana

lysi

s of

Det

erm

inan

ts o

f th

e Bo

om-a

nd-B

ust

Cycl

e in

Lit

huan

ia

Usi

ng a

Mac

roec

onom

etri

c M

odel

23

matyti tai, kad modeliuojamos ekonominės sistemos jautrumas šokams perteklinio įsisko-linimo krizės metu padidėja. Tai daugiausia susiję su ta aplinkybe, kad dideliu finansiniu svertu pasižyminčiame ūkyje būsto kainos tampa jautresnės namų ūkių disponuojamųjų pajamų ir finansavimo pokyčiams.

Šokų poveikis sumodeliuotai ekonominei sistemai iš esmės atitinka ekonominę intuiciją ir logiką. Trumpalaikis paskolų palūkanų normų padidinimas vidutinės trukmės laikotarpiu turi nuosaikų ekonomikos plėtrą stabdantį poveikį – daugiausia dėl neigiamo poveikio investicijų paklausai ir būsto kainoms. Ir priešingai, paskolų palūkanų normų didinimas prieš prasidedant 2008 m. pasaulinei finansų krizei ir ypač krizės pradžioje galėjo pastū-mėti šalies ekonomiką „lūžio taško“ link.

Bankų skolos užsieniui nuolatinio pobūdžio didėjimas šalies ekonomikai turėjo laikiną skatinamąjį poveikį, ir šis poveikis daugiausia susijęs su visuminės paklausos palaikymu. Šokų analizės rezultatai taip pat rodo, kad, esant pertekliniam įsiskolinimui, papildomas bankų skolinimasis iš užsienio (ir skolinimas šalies ūkiui) nėra krizės įveikimo būdas.

Kitas nagrinėjamas ekonominis šokas – ekonominio aktyvumo nuolatinio pobūdžio didėjimas užsienio prekybos partnerių šalyse – turi geroką teigiamą poveikį tiek ekono-mikos pakilimo, tiek nuosmukio laikotarpiais, nes taip didėja šalies eksporto paklausa, investicijos į pramonę, auga gamybos našumas.

Nuolatinio pobūdžio valdžios sektoriaus vartojimo išlaidų didėjimas daugiausia veikia visuminę paklausą. Poveikis realiajam ekonominiam aktyvumui bumo metais labai ne-didelis, tačiau fiskalinė politika gali turėti apčiuopiamą stabilizacinį poveikį įvykus krizei, trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu ji padeda išvengti skolos defliacijos spąstų. Ilgalaikis fiskalinio skatinimo vykstant krizei poveikis atliekant šį tyrimą nebuvo nagrinė-jamas, tačiau tikėtina, kad krizei įveikti fiskalinio skatinimo nepakanka – kartu būtina taikyti ir esmines struktūrines ūkio reformas.

24

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

24

Jolanta DroždzVilniaus universitetasSaulėtekio al. 910222 VilniusEl. p. [email protected]

Algirdas MiškinisVilniaus universitetasSaulėtekio al. 910222 VilniusEl. p. [email protected]

2010 m. pradėjusi veikti Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjunga turi ir ateityje turės poveikio Lietuvos eksportui į šias šalis, ypač į Rusiją, kuri yra viena svarbiausių lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų pardavimo rinkų. Aptarus ekonominės integracijos ir muitų sąjungos, kaip tam tikros jos formos, teorines prielaidas bei Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos susidarymo sąlygas, straipsnyje tą poveikį bandoma atskleisti nagrinėjant Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano sąjungą suda-rančių šalių žemės ūkio ir maisto produktų gamybos potencialą, tiriant šių šalių gaminamų žemės ūkio ir maisto produktų santykinį pranašumą pasaulio rinkose. Pateikiama siūlymų Lietuvos eksportuotojams, kaip prisitaikyti prie besikeičiančių užsienio prekybos sąlygų. Pagrindiniai žodžiai: žemės ūkio ir maisto produktai, atskleistojo santykinio pranašumo indeksas, eksportas, muitų tarifai.

Įvadas

Siekdamos sudaryti palankesnes tarpusavio prekybos sąlygas ir taip paspartinti prekybos plėtrą, valstybės neretai kuria įvairias prekybos ar ekonomines sąjungas. Viena iš naujausių tokių sąjungų – 2010 m. sukurta Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano (RBK) muitų sąjunga, jau dabar turinti ir ateityje turėsianti įtakos Lietuvos eksportui. Lietuvos statistikos depar-tamento duomenimis, per 2010 m. į šios sąjungos šalis iš Lietuvos buvo eksportuota apie 30,7 procento visų žemės ūkio ir maisto produktų (įskaitant reeksportą), kurių vertė – daugiau nei 863,6 mln. eurų; apie 90 procentų, arba 772,8 mln. eurų, šios vertės tenka produktams, išvežtiems į Rusiją. Didžiausią dalį į pagrindinę RBK muitų sąjungos šalį iš Lietuvos išvežamų žemės ūkio ir maisto produktų sudaro pieno ir jo gaminių (daugiausia sūrių ir varškės), gyvų kiaulių, grūdų ir gyvūnų ėdalo eksportas (Laskauskienė 2010).

Eksportas laikomas turinčiu lemiamą reikšmę mažos atviros ekonomikos šalies ūkio plėtrai (Rudzkis, Kvedaras 2003). Lietuvos banko 2011 m. lapkričio mėn. parengtoje „Lietuvos ekonomikos apžvalgoje“ aprašytą realiojo sektoriaus būklę perteikiantys paveikslai atskleidžia teigiamą grynojo eksporto vaidmenį šalies ūkiui atsigaunant po 2008 m. kilusios finansų krizės ir ekonominio nuosmukio, kai sumenko vidaus vartojimas (Lietuvos bankas 2011). Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2009 m. šalies eksporto struktūroje padidėjo žemės ūkio ir maisto produktų dalis – ji sudarė 19,6 pro-cento; 2010 m. ši dalis sumažėjo, bet vis tiek buvo gana svari – apie 18,0 procento. Svarbus užsienio prekybos partneris Lietuvai šiuo metu yra RBK muitų sąjunga, tai ir lemia nagrinėjamos temos aktualumą.

Ekonominės integracijos svarbą gerinant šalių tarpusavio prekybos sąlygas įrodė klasikinė prekybos teorija. Laisvosios prekybos koncepcijos kūrėjas David Ricardo iškėlė

RUSIJOS, BALtARUSIJOS IR kAzACHStANO mUItŲ SĄJUNGOS ŽemėS ŪkIO IR mAIStO PRODUktŲ SANtYkINIO PRANAŠUmO VeRtINImAS

Jolanta Droždz – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Ekonominės politikos katedros doktorantė. Veiklos sritys: ES ir kitų pasaulio šalių žemės ūkio politika, užsienio prekybos politika. Algirdas Miškinis – profesorius, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto

Ekonominės politikos katedra. Veiklos sritys: Lietuvos ekonominiai ryšiai su užsienio šalimis, užsienio prekyba, globaliniai ekonominiai pokyčiai

ir Lietuvos ekonomika, ES ekonomika ir Lietuvos integracija.

25

J. D

rožd

z, A

. M

iški

nis

Rusi

jos,

Bal

taru

sijo

s ir

Kaz

achs

tano

mui

tų s

ąjun

gos

žem

ės ū

kio

ir

mai

sto

prod

uktų

san

tyki

nio

pran

ašum

o ve

rtin

imas

25

tarptautinei prekybai svarbų santykinio konkurencinio pranašumo aspektą. Santykinio pranašumo teorija teigia, kad įmonių eksportas, jo apimtis, eksportuojamų prekių rūšys ir pardavimo rinkos labiausiai priklauso nuo šalies turimų santykinių pranašumų (palyginti kvalifikuotos ir nebrangios darbo jėgos, nusistovėjusių gamybos šakų ir įgūdžių, pavel-dėtos pramonės struktūros) ir įmonių pagaminamos produkcijos paklausos vidaus bei užsienio rinkose (Ricardo 1821; Litonjua 2010). Šie veiksniai lemia prekybos srautų plėtrą, rinkos sprendimus dėl eksporto. Taigi, eksportas yra rinkos sprendimų rezultatas, o rinkos sprendimai priklauso nuo šalies turimų santykinių pranašumų (žr. Vilpišauskas 2004).

Lietuvos autoriai, taikydami atskleistojo santykinio pranašumo (ASP)* indeksą, vertino šalies pramonės prekių (Jasinskaitė 2001), pieno sektoriaus (Vitunskienė, Serva 2005, 2006) ir maisto pramonės (Jucevičius ir kt. 2009) santykinį pranašumą. Užsienyje atlikta tyrimų, kuriuose vertinamas besivystančių šalių grupių santykinis pranašumas pasaulio mastu (žr. Korinek, Melatos 2009).

Mokslinėje literatūroje daug dėmesio skiriama muitų sąjungos, kaip tam tikros integra-cijos formos, arba laipsnio, poveikiui. Muitų sąjungos teorijos kūrėjas Jacob Viner (1950) nagrinėjo fundamentalius muitų sąjungų aspektus, o naujausiuose darbuose tiriama, kiek muitų sąjungos yra orientuotos į laisvosios prekybos plėtrą (žr. Jayjit 2010). Violeta Pukelienė ir Rasa Glinskienė (2000) analizavo ir įvertino statiškuosius ir dinamiškuosius muitų sąjungos efektus kaip integracijos formų kaitos rezultatus, pateikė šių efektų ga-limų pasekmių Lietuvai integruojantis į ES prognozių, taip pat muitų sąjungos modelių. RBK muitų sąjunga tyrimo objektu pasirinkta Siemen van Berkum ir Leo Dvortsin (2011) darbe: jame analizuojami RBK muitų sąjungos šalių ir Olandijos prekybiniai santykiai, bandoma numatyti šios sąjungos pasekmes Olandijos žemės ūkio ir maisto produktų sek-toriui. Pasekmes Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų sektoriui analizavo šio straipsnio bendraautorė (Droždz 2010). RBK muitų sąjungos susidarymo pasekmes vertino Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano mokslininkai (Denisov 2010; Kaliev 2010; Kozlov 2010; Sam-sonov 2010), bet jų darbai yra daugiausia apžvalginio, hipotetinio pobūdžio, be išsamios analizės ir konkrečių ekonominių skaičiavimų.

Šio straipsnio tikslas – įvertinti RBK muitų sąjungos žemės ūkio ir maisto produktų santykinį pranašumą pasaulio rinkose ir, remiantis šia analize, pateikti įžvalgų, kurios Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams padėtų kuo geriau prisitaikyti prie besikeičiančių užsienio prekybos sąlygų. Iškelti uždaviniai lemia straipsnio struktūrą.

Pirmame straipsnio skyriuje, remiantis moksline literatūra, svarstomi regioninės ekonominės integracijos teoriniai pagrindai. Antrame skyriuje aptariamos RBK muitų sąjungos įkūrimo prielaidos ir ją įkūrus pasikeitusios prekybos sąlygos. Trečiame skyriuje statistinės lyginamosios analizės pagrindu vertinamas RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio sektoriaus potencialas, palyginimui – ir Lietuvos žemės ūkio sektoriaus potencialas. Ketvirtame skyriuje apskaičiuojamas RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio ir maisto pro-duktų santykinis pranašumas pasaulio rinkose. Jam apskaičiuoti taikomas ASP indeksas – vienas svarbiausių tarptautinės ekonomikos rodiklių, naudojamų nustatant šalies prekių ir paslaugų grupių santykinį pranašumą kitų šalių atitinkamų duomenų atžvilgiu. Penktame skyriuje statistinės analizės pagrindu vertinama RBK muitų sąjungos prekyba žemės ūkio ir maisto produktais ir svarstomos Lietuvos užsienio prekybos su šia sąjunga perspektyvos.

1. Regioninės ekonominės integracijos teoriniai pagrindai

Mokslinėje literatūroje analizuojami įvairūs regioninės ekonominės integracijos aspektai. Jonas Čičinskas (2003), Povilas Gylys (2008), Reda Keršienė (2009) nagrinėjo regionali-zacijos, globalizacijos ir prekybos liberalizavimo sąveikas, teorinį jų pagrindą. Remiantis ekonomikos ir kitų socialinių mokslų pateiktomis išvadomis apie nacionalinio išskirtinumo ir santykinio ekonominės politikos autonomiškumo eroziją intensyvėjant globalizacijai, padaryta išvada apie regionalizmą kaip globalizacijos alternatyvą (Čičinskas 2003).

Vieni autoriai integraciją tapatina su globalizacija (Čičinskas 2003; Nello 2008), kiti teigia, kad integracija – tai tarpvalstybinių junginių kūrimasis siekiant susigrąžinti eko-nominę ir politinę įtaką tam tikrame regione (Posta ir kt. 2009).

*Index of Revealed Comparative Advantage (RCA).

26

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

26

Regioninė integracija yra būdas dalyvauti globalizacijos procese atsižvelgiant į tam tikro regiono šalių specifiką ir interesus, pasinaudojant vietinėmis galimybėmis. Globalizacijos proceso pagrindiniai veikėjai yra tarptautinės bendrovės, o regioninės integracijos – šalių vyriausybės. Vykstant globalizacijai, padaugėja formalaus valstybės reglamentavimo, prioretizuojami regioniniai interesai, o juos prioretizuojant kartu kyla ir technologinio bei ekonominio atsilikimo (arba nepasivijimo) pavojus (Čičinskas 2003). Regioninė integracija dažnai kritikuojama dėl trijų priežasčių: 1) sunku nuspėti integracijos proceso rezultatą; 2) integraciją įgyvendinantis regionas supranta save kaip atskirą, uždarą geografinį vienetą; 3) didėjanti bendrų uždavinių apimtis didina naujų, su niekuo nederinamų taisyklių kūri-mą (Haas 1976). Nors integracija ir kritikuojama, dauguma šalių dvišalius ar daugiašalius regioninius susitarimus vertina teigiamai (žr. Jayjit 2010).

Regioninė ekonominė integracija turi keletą formų, arba laipsnių. Tai ekonominė sąjunga, bendroji rinka, muitų sąjunga ir laisvosios prekybos zona. Muitų sąjunga yra trečiasis ekonominės integracijos laipsnis. Jos teoriją plėtojęs neoklasikinės teorijos atsto-vas J. Viner (1950) atskleidė prekybinių santykių atsiradimo ir prekybos perorientavimo pasekmes kuriant regioninius prekybos blokus. Palengvinus prekių ir paslaugų judėjimą tarp šalių, pasireiškia du efektai: gamybos efektas, t. y. mažiau efektyvi gamyba pakei-čiama pigesne, plėtojama kitose bloko šalyse, ir vartojimo efektas, t. y. brangios vietinės prekės pakeičiamos pigesnėmis, atvežamomis iš kitų šalių (Ładyka 2001; Wysokińska, Witkowska 2001).

Vis dėlto stiprinant ekonominę integraciją ir plėtojant užsienio prekybą susiduriama su daug prieštaravimų ir problemų. Dažniausiai skiriamos septynios su užsienio preky-bos plėtra susijusios problemos: 1) vartotojams importas naudingesnis nei eksportas, nes importuojant prekes padidėja jų įvairovė ir sumažėja kainos, užtat gamintojams naudingesnis eksportas, nes jie gauna papildomų pajamų, o importas paprastai kelia riziką gamybai ir pajamoms; 2) vykstant užsienio prekybos plėtrai, vidaus rinkoje gali susidaryti prekių pasiūlos perteklius; skatinant vietinės produkcijos eksportą, skatinamas ir importas, taigi kuo daugiau šalies produktų eksportuojama, tuo daugiau įsivežama importinių; 3) į šalį dažnai įvežamos pigios, nekokybiškos, o iš šalies išvežamos geros kokybės prekės, nes pastarosios dėl didesnės kainos negali konkuruoti su pigiomis įvežtinėmis; 4) eksportuotojai dažnai susiduria su prekybos kliūtimis (muitai, griežti higienos ir kokybės reikalavimai), nes visiško prekybos liberalizavimo dar nepavyko pasiekti; 5) užsienio prekybai didelę įtaką daro politinis ir ekonominis nestabilumas, valiutų kursų svyravimai; 6) didelės įtakos užsienio prekybos plėtrai turi ir šalių kultūri-niai skirtumai, skirtinga verslo aplinka ir etika; 7) nors pasaulio rinkos vis labiau artėja, pervežant prekes vis dar patiriama didelių transporto ir paskirstymo sąnaudų (Vijeikis, Vijeikienė 2003; Snieška ir kt. 2006; Nello 2008).

Užsienio prekybos privalumais paprastai laikomi darbo pasidalijimas ir specializacija, konkurencijos didėjimas, didesnės galimybės pasiekti masto ekonomiją, gamintojų kooperacijos ir tarpusavio bendradarbiavimo nauda (Vijeikis, Vijeikienė 2003; Snieška ir kt. 2006; Nello 2008). Kadangi ekonominė integracija daugiausia susijusi su užsienio prekyba, tai nurodyti privalumai laikytini ir ekonominės integracijos privalumais. Mokslo darbuose išsamiai nagrinėjamas užsienio prekybos ir konkurencingumo ryšys. Ramūnas Vilpišauskas (2004), išanalizavęs eksporto politikos ir tarptautinio konkurencingumo sąsajas, eksporto politikos priemones sieja su konkurencingumo didinimo priemonėmis. Rimantas Rudzkis ir Virmantas Kvedaras (2003) analizuoja eksporto ir bendrojo vidaus produkto sąveiką.

R. Vilpišauskas (2003) ekonominę integraciją supranta kaip kliūčių tarptautinei preky-bai šalinimą ir šalių vykdomos ekonominės politikos, ypač prekybos politikos, derinimą. Pagrindiniai ekonominės integracijos bruožai yra tai, kad ją vykdo dvi ar daugiau valsty-bių, jose naudojama įvairi valiuta, vyksta mainai ir taikoma specializacija (Snieška ir kt. 2006). Ekonominė integracija įgyvendinama pasitelkiant valstybės ekonominę politiką, kuria panaikinami ar sumažinami muitai ir kiti suvaržymai, o tai leidžia šalims naudotis tarptautinio gamybos specializavimo privalumais. Tarptautinė prekyba, valstybės reguliuo-jama minimaliai ar iš viso nereguliuojama, skatina tarptautinį darbo pasidalijimą, leidžia

27

J. D

rožd

z, A

. M

iški

nis

Rusi

jos,

Bal

taru

sijo

s ir

Kaz

achs

tano

mui

tų s

ąjun

gos

žem

ės ū

kio

ir

mai

sto

prod

uktų

san

tyki

nio

pran

ašum

o ve

rtin

imas

27

prekybai vykti taip, kaip numato santykinio pranašumo teorija, efektyviau paskirstyti pasaulinius išteklius, padidinti pajamas.

2. RBK muitų sąjungos susidarymo prielaidos ir prekybos sąlygos

Regioninės integracijos poveikio analizei pasirinktas darinys – RBK muitų sąjunga pradėjo formuotis 2007–2009 m. Tai buvo atsakas į ilgai užtrukusias Rusijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) derybas (WTO 2011). 2009 m. lapkričio 28 d. derybos tarp RBK muitų sąjungą ketinančių sudaryti šalių buvo baigtos, šalys pasirašė atitinkamas sutartis, o nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo pradėti derinti tarpusavio veiksmai dėl laisvosios prekybos zonos sukūrimo. Bendras visoms RBK muitų sąjungos šalims muitinės kodeksas įsigaliojo 2010 m. liepos mėn.

RBK muitų sąjungos įkūrimas leido suvienodinti pagrindines šalių užsienio prekybos reguliavimo priemones, sukurti bendrą muitų teritoriją, bendrą valdymo organą. RBK muitų sąjungoje taikomi vienodi importo muitų tarifai ir vadovaujamasi bendru muitinės kodeksu, bet kiekviena šalis pasiliko teisę tam tikroms prekėms taikyti skirtingus mokes-čius ir nusistatyti pereinamąjį laikotarpį. Įkūrus RBK muitų sąjungą, panaikintos vidinės muitinės sienos, unifikuoti užsienio prekybos statistikos metodai, susitarta dėl nuolaidų ir lengvatų užsienio prekybos partneriams, įdiegta bendra tarifinio ir netarifinio reguliavimo sistema prekybai su trečiosiomis šalimis, sukurta prekybos bendroji preferencijų sistema, iki 2012 m. turi būti suvienodinti techniniai reglamentai, įdiegta bendra higienos, sani-tarijos ir fitosanitarijos normų kontrolės sistema.

RBK muitų sąjungos importo muitų tarifų pagrindu tapo iki šios sąjungos susikūri-mo galioję Rusijos muitų tarifai (apie 80 proc. tarifų), kiti buvo perimti iš Baltarusijos ir Kazachstano. Rusijos ir Baltarusijos importo muitų tarifai, taikyti žemės ūkio ir maisto produktams iki RBK muitų sąjungos įkūrimo, buvo labai panašūs, gerokai nuo jų skyrėsi tik taikytieji Kazachstane.

Importo į RBK muitų sąjungos šalis pokyčiai daugiausia sietini su gyvų gyvūnų, ypač kiaulių, importo tarifų pasikeitimu – jie padidėjo nuo 5 iki 40 procentų, bet ne mažiau kaip 0,5 euro už 1 kilogramą (Komisija... 2010). Be abejo, poveikis RBK muitų sąjungos šalių importui dėl tokio tarifų pasikeitimo turėtų būti didelis. 2005 m. Rusija importavo apie 50 procentų suvartojamos kiaulienos, 2009 m. – 30 procentų, tai 2012 m. įvežtinė kiauliena turėtų sudaryti tik 14–15 procentų visos suvartojamos. Nuo 30 iki 25 procentų sumažėjo anksčiau galioję maksimalūs mėsos ir jos subproduktų importo į Rusiją muitų tarifai, tačiau tokie importo į Kazachstaną tarifai išaugo (anksčiau buvo taikomas 15 proc. tarifas). Kazachstane pradėti taikyti ir didesni tarifai įvežtinei avienai, ožkienai, arklienai bei šios mėsos subproduktams, taip pat paukštienai ir kitai mėsai.

Lietuvai taikomi importo muitai tapo labiau diferencijuoti pagal svarbių pieno produktų rūšį, o importo muitas sutirštintam pienui ir grietinėlei padidėjo nuo 20 iki 25 procentų, nors tokio didelio tarifo nebuvo nė vienoje iš RBK muitų sąjungos šalių. Daugumos kitų žemės ūkio ir maisto produktų importo muitų tarifų dydis – 15 procentų (Komisija... 2010).

RBK muitų sąjungoje taikomi importo muitų tarifai grūdinėms kultūroms, gyvūninės kilmės produktams, valgomosioms daržovėms ir kitiems augalams, maisto pramonės liekanoms ir atliekoms, gyvūnų ėdalui ir tabakui yra tokie patys, kokie buvo Rusijoje. Daugumos tarifų dydžiai mažai pasikeitė, bet, pavyzdžiui, margarinui nutarta taikyti di-desnį nei 20 procentų tarifą. Beje, padaugėjo mišrių importo muitų tarifų – jais siekiama apsaugoti vidaus rinką nuo pigios užsienio produkcijos ar dirbtinio prekių vertės mažinimo.

RBK muitų sąjungos įkūrimo ir pradėto taikyti bendro importo muitų tarifo reikšmė šios sąjungos šalims turėtų būti nevienoda. Didesni tarifai žemės ūkio ir maisto produktams yra Rusijos apsirūpinimo vietinės kilmės produktais politikos dalis. Kuriant RBK sąjun-gą, buvo atsižvelgta į žemės ūkio sektoriaus, ypač gyvulininkystės ir paukštininkystės, produkcijos gamintojų interesus. Prekybos pačioje RBK muitų sąjungoje srautai turėtų didėti dėl Baltarusijos eksporto į Rusiją, o Kazachstanas, žemės ūkio ir maisto produktus daugiausia importuojantis iš Rusijos, turėtų sumažinti importą ir kartu su Rusija sustiprinti grūdų eksporto pozicijas pasaulio rinkose.

28

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

28

Kai kurių Rusijos mokslininkų (Denisov 2010; Samsonov 2010) nuomone, sėkmingas RBK muitų sąjungos veikimo procesas gali lemti šalims bendros transporto, energetikos ir informacijos erdvės sukūrimą. Šalys kartu turėtų gerinti bendrus socialinius ir ekonominius rodiklius, tobulinti struktūrinę, inovacinę, tarptautinę ir socialinę politiką. Norą ateityje prisijungti prie RBK muitų sąjungos parodė ir kitos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalys: Kirgizija, Tadžikistanas. Rusija kvietė prisijungti ir Ukrainą. Ateityje numatoma stiprinti ekonominę ir politinę RBK muitų sąjungos šalių integraciją, siekti jų vykdomos ekonominės politikos suvienodinimo ir pan.

3. RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio sektoriaus potencialas

RBK muitų sąjunga apima skirtingo dydžio šalis. Rusijos Federacijos, Baltarusijos ir Kazachstano statistikos institucijų duomenimis, šiose šalyse iš viso gyvena apie 167 mln. gyventojų, iš jų 48 mln. – kaime (Rosijskaja federacija... 2011; Nacionalnyj statističeskij... 2011; Agenstvo... 2011). Rusijos ir Baltarusijos kaimo gyventojai sudaro šiek tiek daugiau nei ketvirtadalį tų šalių populiacijos (atitinkamai – 26,9 ir 26,2 proc.), o Kazachstane kaimuose gyvena beveik pusė šalies gyventojų (46,8 proc.). 2010 m. duomenys rodo, kad užimtumas žemės ūkyje Rusijoje ir Baltarusijoje sudaro 9–10 procentų, Kazachsta-ne – net 29,2 procento. 2009 m. duomenimis, Rusijos žemės ūkyje sukurto BVP dalis yra 4,6 procento, Baltarusijos – 7,8 procento, Kazachstano – 6,1 procento. 2010 m. duome-nimis, RBK šalys pagamino per 80 mln. tonų grūdų (ankstesniais metais – 126,5 mln. t), apie 9,1 mln. tonų mėsos (ankstesniais metais – 8,5 mln. t) ir 43,9 t pieno (ankstesniais metais – 44,5 mln. t).

Rusija yra viena didžiausių žemės ūkio ir maisto produktų importuotojų ir ekspor-tuotojų (UN Comtrade 2010). Palankios žemės ūkio produktų gamybos sąlygos, dideli derlingų dirvožemių plotai, nebrangi darbo jėga užtikrina Rusijai geras žemės ūkio plė-tojimo perspektyvas (Berkum ir kt. 2007). Nuo 2000 m. joje sparčiai kuriasi akcinės ir kontroliuojančiosios bendrovės. Iš pradžių jos daugiausia investuodavo į augalininkystės sektorių (grūdai, aliejiniai augalai, cukriniai runkeliai). Gyvulininkystė šalyje išskaidyta po smulkius ūkius, juose pagaminama daugiau kaip pusė mėsos. Daugeliui maisto produktų nustačius importo kvotas, Rusijoje pagerėjo vietinės produkcijos gamybos ir pardavimo sąlygos, maisto pramonėje aktyvesnis tapo užsienio kapitalas.

Baltarusija turi senas žemės ūkio tradicijas, joje žemės ūkio produktų gamybos apimtis nuo 2005 m. kasmet auga: augalininkystės – 8 procentais, gyvulininkystės – 5 procen-tais. Gyvulininkystė šioje šalyje yra pagrindinis žemės ūkio pošakis, jame pagaminama 60 procentų bendrosios žemės ūkio produkcijos (Nacionalnyj statističeskij... 2011). Kad šis pošakis būtų efektyvesnis, reikia moderninti ūkius, diegti naujas technologijas, tačiau nuo 2008 m. į Baltarusiją uždrausta importuoti žemės ūkio techniką, jei jos atitikmenys gaminami šalyje. Kita esminė šalies žemės ūkio sektoriaus problema yra ta, kad žemės ūkio bendrovės valdomos neefektyviai, apie 60 procentų jų dirba nuostolingai.

Kazachstane sąlygos plėtoti žemės ūkį yra palankios. Dideli derlingų dirvožemių plotai, nebrangi darbo jėga užtikrina geras šio sektoriaus plėtros perspektyvas, tačiau toks potencialas kol kas neišnaudojamas, nes dirbama tik 60 procentų ariamos žemės. Pastaraisiais metais Kazachstanas daugeliu žemės ūkio produktų apsirūpina, išskyrus cukrų, augalinį aliejų, paukštieną ir vaisius bei daržoves ne sezono metu. Kazachstanas neturi prieigos prie jūros, o tai sudaro didelių sunkumų patekti į kitas rinkas, todėl šalyje aktyviai kuriama logistikos sistema. Esminė kliūtis plėtoti žemės ūkio ir jo produktų pirmi-nio perdirbimo pramonę šioje šalyje yra ribota finansinių paslaugų žemės ūkio sektoriui pasiūla (Embassy... 2010).

Nors RBK muitų sąjungos šalių grūdų sektorių plėtra dėl kintančių oro sąlygų netoly-gi, visos trys sąjungą sudarančios šalys turi didelį grūdų eksporto potencialą, nes grūdų gamyba vienam šalies gyventojui gerokai didesnė nei vidutinis grūdų suvartojimo lygis ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, sudarantis 340 kg vienam gyventojui (žr. 1 pav.).

Autorių skaičiavimais, 2009 m. Kazachstane buvo išauginta daugiau nei 1 300 kg grūdų vienam šalies gyventojui, 2010 m. toks rodiklis buvo apie 752 kg. 2010 m. buvo

29

J. D

rožd

z, A

. M

iški

nis

Rusi

jos,

Bal

taru

sijo

s ir

Kaz

achs

tano

mui

tų s

ąjun

gos

žem

ės ū

kio

ir

mai

sto

prod

uktų

san

tyki

nio

pran

ašum

o ve

rtin

imas

29

prastesni ir Baltarusijos bei Rusijos grūdų augintojams: grūdų vienam šalies gyventojui šiose šalyse teko atitinkamai apie 736 kg ir apie 426 kg. 2009 m. šalių rodikliai geresni: Baltarusijoje buvo pagaminta apie 900 kg, Rusijoje – apie 680 kg grūdų vienam šalies gyventojui. Šis Lietuvos rodiklis nuo 2006 m. labai didėjo, 2009 m. jis buvo lygus 1 166 kg. Tačiau 2010 m. Lietuvos grūdų sektoriui irgi buvo prastesni – tais metais grūdų vienam šalies gyventojui teko 25 procentais mažiau nei 2009 m., t. y. tik 872 kg.

1 pav. Grūdų kiekis vienam gyventojui 2000–2010 m.

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento, Rusijos Federacijos valstybinės statistikos tarnybos, Baltarusijos Respublikos nacionalinio statistikos komiteto, Kazachstano Respublikos statistikos agentūros duomenys; autorių skaičiavimai.

RBK muitų sąjungos šalių mėsos sektoriui būdingas tolygus augimas, tačiau mėsos eksporto potencialą turi tik Baltarusija (žr. 2 pav.).

2 pav. Mėsos gamyba (skerdienos svoriu) vienam gyventojui 2000–2010 m.


2010 m. mėsos Baltarusijoje vienam gyventojui buvo pagaminta daugiau kaip 101 kg (skerdienos svoriu), išsivysčiusiose šalyse mėsos vidutiniškai suvartojama apie 70 kg. Kazachstane tais metais mėsos pagaminta beveik 58 kg vienam šalies gyventojui (sker-dienos svoriu), Rusijoje – apie 50 kg vienam gyventojui (skerdienos svoriu), o tai rodo, kad šios šalys neapsirūpina vidaus vartojimo poreikiams patenkinti reikalingu mėsos kiekiu. Vis dėlto apsirūpinimas mėsa visose trijose šalyse gerėja. Palyginimui, Lietuvoje

30

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

30

vienam šalies gyventojui pagaminama per 67 kg mėsos (skerdienos svoriu). Toks skaičius rodytų beveik visišką apsirūpinimą šalyje pagaminama mėsa, tačiau Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto skaičiavimai atskleidžia, kad šalyje gana nevienodai apsirūpinama skirtingų rūšių mėsa, t. y. rinkoje esama jautienos pertekliaus ir kiaulienos trūkumo (LAEI 2011).

Rusijos pieno sektorių jau ne vieneri metai apėmęs sąstingis. Rusijos Federacijos valstybinės statistikos tarnybos duomenimis, mažėja pieninių galvijų bandos, nepavyks-ta pagerinti bandos produktyvumo rodiklių. Pieno gamyba vienam šalies gyventojui Rusijoje ir Kazachstane nesikeičia kelis metus iš eilės, per metus vienam gyventojui pagaminama atitinkamai 225 kg ir 332 kg pieno, nors išsivysčiusiose šalyse pieno vienas gyventojas per metus suvartoja vidutiniškai 250 kg (3 pav.). Kazachstane pieno pagaminama daugiau nei vidutinis pieno suvartojimo lygis išsivysčiusiose šalyse, tačiau šalyje trūksta perdirbtų pieno produktų, silpnai išvystyta perdirbamoji maisto pramonė (Embassy... 2010).

3 pav. Pieno gamyba vienam gyventojui 2000–2010 m.


Baltarusijos pieno sektoriui spartus augimo tempas būdingas nuo 2003 m. Šalis turi užmojų pagaminti aukščiausios rūšies pieną, atitinkantį Europos Sąjungos (ES) reikalavimus, ir jį eksportuoti į ES šalis (Droždz 2009). Patvirtinus nacionalinę kaimo atkūrimo ir plėtros 2005–2010 m. programą, Baltarusijos pieno sektoriaus padėtis pagerėjo dar labiau, 2009–2010 m. šalyje pagaminta beveik 700 kg pieno vienam šalies gyventojui.

Didelį potencialą turi ir Baltarusijos daržovių sektorius. Vienam šalies gyventojui šioje šalyje užauginama 246 kg daržovių (vidutinis ekonomiškai išsivysčiusių šalių daržovių suvartojimo metinis rodiklis – apie 115 kg vienam šalies gyventojui). Kazachstanas se-zono metu daržovėmis apsirūpina, tačiau ne sezono metu šalis priversta jas importuoti. Rusija, kaip ir Lietuva, daržovėmis neapsirūpina – 2009 m. šiose šalyse buvo pagaminta maždaug po 95 kg daržovių vienam šalies gyventojui. Lietuvos statistikos departamento duomenimis ir skaičiavimais, 2010 m. toks Lietuvos rodiklis sumažėjo iki rekordiškai žemo lygio – 57 kg vienam šalies gyventojui. RBK muitų sąjungos šalys, kaip ir Lietuva, neapsirūpina vaisiais ir uogomis.

Apibendrinant galima teigti, kad Rusijos žemės ūkio produkcijos eksporto potencialas įžvelgtinas tik grūdų sektoriuje, nors ir įgyvendinamos tam tikros programos, kurio-mis siekiama sustiprinti šalies gyvulininkystės sektorių. Baltarusija galėtų eksportuoti grūdus, mėsą, pieną ir daržoves. Kazachstanas didžiausią potencialą turi eksportuoti maistinius grūdus; galimas ir pieno eksportas, tačiau pieno perdirbimo pramonė šalyje

31

J. D

rožd

z, A

. M

iški

nis

Rusi

jos,

Bal

taru

sijo

s ir

Kaz

achs

tano

mui

tų s

ąjun

gos

žem

ės ū

kio

ir

mai

sto

prod

uktų

san

tyki

nio

pran

ašum

o ve

rtin

imas

31

nėra išplėtota, o tai trukdo šio sektoriaus efektyviai plėtrai. Ši šalis turi visas sąlygas plėtoti galvijininkystę.

Esminė kliūtis plėtoti žemės ūkio ir jo produktų pirminio perdirbimo pramonę visose RBK muitų sąjungos šalyse yra ribota finansinių paslaugų žemės ūkio sektoriui pasiūla (Embassy... 2010).

Konkurenciją Lietuvos žemės ūkio produktų eksportuotojams Rusijos grūdų ir mėsos rinkoje sudarys visos RBK muitų sąjungos šalys narės. Daugiausia grėsmės kelia sparti mėsos gamybos plėtra Baltarusijoje. Pažymėtina, kad pastaraisiais metais Lietuvoje mėsos gamyba mažėja. Tam įtakos turi ir nemažas gyvų gyvūnų eksportas.

4. RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio ir maisto produktų santykinis pranašumas

Didesnė šalies eksporto rinkos dalis rodo šalies turimą santykinį pranašumą ir, atvirkščiai, mažesnė dalis rodo, kad šalis santykinio pranašumo neturi. Kokias prekes gamindama šalis įgyja arba praranda santykinį pranašumą, rodo vienas pagrindinių užsienio prekybos rodiklių – ASP indeksas, kuris paprastai užrašomas tokia formule (žr. Balassa 1965):

BX XX Xij

ij rj

is rs

=/

/,

kur Xij yra tam tikros prekės i (pvz., pieno ir pieno produktų, mėsos ir jos subproduktų) eksporto iš nagrinėjamos šalies ar šalių grupės j vertė, Xrj yra visų prekių grupių r eskporto iš tos pačios šalies ar šalių grupės j vertė, Xis yra viso pasaulio s tam tikros prekės i (pvz., pieno ir pieno produktų, mėsos ir jos subproduktų ir kt.) eksporto vertė, o Xrs yra viso pasaulio s visų prekių grupių r eksporto vertė. Šis rodiklis leidžia įvertinti, kokia yra konk-rečios prekės užimama dalis nagrinėjamos šalies eksporte – santykinai didelė ar maža.

ASP indeksą taikant RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio ir maisto produkcijos san-tykiniam pranašumui pasaulio rinkose įvertinti, jis skaičiuojamas kiekvienai sąjungos šaliai atskirai ir visai sąjungai. Taikoma tyrėjų, nagrinėjusių besivystančių šalių grupių santykinį pranašumą, taikyta metodika (Korinek, Melatos 2009). ASP indeksas skaičiuo-jamas kiek vienos šalies 24 žemės ūkio ir maisto produktų grupėms pagal dviejų ženklų Kombinuotąją nomenklatūrą (01–24), remiantis duomenų bazės UN Comtrade duo-menimis. Pasirenkamas 2000–2010 m. laikotarpis, t. y. dešimt metis po 1998–1999 m. Rusijos finansų krizės. Daroma prielaida, kad visu nagrinėjamu laikotarpiu šalyse veikia muitų sąjungos susitarimas. Palyginimui apskaičiuojamas ir Lietuvos ASP indeksas, kuris leidžia Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų santykinį pranašumą palyginti su tokiu RBK muitų sąjungos šalių rodikliu. Apskaičiuoto ASP indekso reikšmės vertinamos taip: ASP ≤ 1 – santykinio pranašumo nėra; 1 < ASP ≤ 2 – silpnas santykinis pranašumas; 2 < ASP ≤ 4 – vidutinis santykinis pranašumas; 4 ≤ ASP – stiprus santykinis pranašumas.

Taikant ASP indeksą, nustatoma, kad Rusija, eksportuodama žemės ūkio ir maisto produktus, pasaulio rinkose neturi nei stipraus, nei vidutinio santykinio pranašumo, ji teturi silpną žuvų bei grūdų sektorių santykinį pranašumą. Rusijos žemės ūkio ir maisto produktų grupės, kurių ASP indeksas nuo 2000 m. iki 2010 m. bent vienus metus buvo didesnis už 1, nurodomos 1 lentelėje. Iš jos matyti, kad santykinį pranašumą žuvų sekto-riuje Rusija įgijo tik 2009 m., o eksportuodama grūdus santykinį pranašumą ši šalis įgyja ne kasmet, nes šio sektoriaus rodikliai priklauso nuo gamtinių sąlygų.

1 lentelė

Rusijos žemės ūkio ir maisto produktai, kuriems būdingas bent silpnas santykinis pranašumas

Produktų grupė 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Žuvys ir vėžiagyviai 0,49 0,58 0,55 0,49 0,32 0,34 0,34 0,30 0,23 1,02 1,07

Grūdinės kultūros 0,17 0,48 1,65 1,57 0,70 1,26 1,20 2,12 1,04 1,78 1,11

Šaltinis: UN Comtrade duomenys; autorių skaičiavimai.

32

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

32

Baltarusijos ASP indeksas rodo geriausią santykinį pranašumą iš visų RBK muitų sąjun-gos šalių (žr. 2 lent.). Nuolat didėja šios šalies pieno produkcijos santykinis pranašumas (2000 m. jis buvo 4,10, o 2010 m. – 13,15). Stiprus santykinis pranašumas būdingas cukraus ir konditerijos gaminiams, nors 2006–2008 m. šios prekių grupės ASP buvo sumažėjęs iki vidutinio. Mėsos ir jos produktų grupė didelį santykinį pranašumą įgijo 2010 m. Malybos produkcijos santykinis pranašumas svyruoja, nes šalis nepagamina geros kokybės, tinkamų perdirbti grūdų, juos importuoja. Vis dėlto 2010 m. buvo pasiektas vidutinis šios produkcijos santykinis pranašumas.

2 lentelė

Baltarusijos žemės ūkio ir maisto produktai, kuriems būdingas santykinis pranašumas

Produktų grupė 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Mėsa ir valgomieji mėsos subproduktai 0,81 1,72 1,43 1,44 1,71 1,92 2,50 1,53 1,71 3,03 4,07

Pienas ir pieno produktai, paukščių kiaušiniai, medus 4,10 4,77 4,26 5,24 6,10 7,02 7,76 8,65 7,57 10,36 13,15

Valgomosios daržovės 1,25 0,71 0,52 0,63 0,60 0,38 0,35 0,51 0,62 0,67 0,86

Malybos produktai 2,66 4,18 2,82 3,45 1,61 1,21 1,09 1,29 1,61 0,61 2,27

Gaminiai iš mėsos, žuvies arba vėžiagyvių 1,10 1,39 1,83 2,88 3,21 3,73 3,33 3,10 3,11 3,16 3,59

Cukraus ir konditerijos gaminiai iš cukraus 6,52 5,46 7,13 6,33 7,53 6,24 2,97 2,66 2,73 4,36 5,13

Kakava ir gaminiai iš kakavos 1,33 1,37 1,32 0,94 1,14 1,09 0,42 0,34 0,29 0,34 0,42


Kazachstanas pasaulyje žinomas kaip geros kokybės grūdų gamintojas. Šalies maly-bos produkcija pasižymi stipriu, o grūdinės kultūros – vidutiniu santykiniu pranašumu (žr. 3 lent.). Grūdai ir jų produktai yra pagrindinis Kazachstano eksporto objektas, kitą žemės ūkio produkciją šalis importuoja. Kazachstanas, aktyviai plėtodamas logistikos sistemą, atidarė terminalus Tolimuosiuose Rytuose, planuojama juos statyti ir Latvijoje. RBK muitų sąjungos susitarimas, leidžiantis Kazachstano prekėms judėti per Rusijos ir Baltarusijos teritoriją, padidina galimybes prekiauti grūdais su ES šalimis (Droždz 2009).

3 lentelė

Kazachstano žemės ūkio ir maisto produktai, kuriems būdingas santykinis pranašumas

Produktų grupė 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010

Grūdinės kultūros 10,49 7,06 6,32 8,26 4,38 1,94 3,46 4,96 3,43 2,45 3,18

Malybos produktai 5,93 3,58 3,65 4,81 4,98 6,25 5,96 7,70 12,05 12,34 10,89

Augalinės pynimo medžiagos 2,58 3,03 1,81 4,42 4,12 3,00 2,46 1,12 0,76 1,69 1,01

Cukraus ir konditerijos gaminiai iš cukraus 0,12 0,07 0,13 1,20 1,12 0,88 0,50 0,22 0,18 0,12 0,14


Iš atlikto skaičiavimo matyti, kad visų trijų RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio ir maisto produktų santykinis pranašumas pasaulio rinkose yra žemas. RBK muitų sąjunga teturi santykinį pranašumą tik pagal žuvų, grūdų ir malybos produkciją. Rusija siekia pagerinti šalies apsirūpinimą maistu pasinaudodama importu iš kitų RBK muitų sąjungos šalių, vadinasi, lietuviški pieno ir mėsos produktai Rusijos rinkoje konkuruos su pigesne baltarusiška produkcija, o lietuviški miltai – su miltais iš Kazachstano.

Lietuvos žemės ir maisto produktų ASP indeksas rodo, kad Lietuva pasižymi stipriu tokių prekių, kaip gyvi gyvūnai, pienas ir jo produktai, gaminiai iš mėsos, tabakas ir jo gaminiai, santykiniu pranašumu (žr. 4 lent.).

Vis dėlto šalis, išveždama gyvus gyvūnus, praranda pridėtinę vertę, neišnaudojamas skerdyklų, mėsos perdirbimo įmonių pajėgumas, nors į jas investuotos didelės ES pa-ramos ir privataus kapitalo lėšos. Būtina ieškoti priemonių, kaip gyvų gyvūnų eksportą paversti mėsos gaminių eksportu ir taip prisidėti prie mėsos gaminių didelio santykinio pranašumo išsaugojimo.

Lietuva pasižymi tokių prekių, kaip vaisiai ir daržovės, įvairūs maisto produktai, maisto pramonės liekanos ir atliekos, vidutiniu santykiniu pranašumu, tačiau dalis šių produktų

33

J. D

rožd

z, A

. M

iški

nis

Rusi

jos,

Bal

taru

sijo

s ir

Kaz

achs

tano

mui

tų s

ąjun

gos

žem

ės ū

kio

ir

mai

sto

prod

uktų

san

tyki

nio

pran

ašum

o ve

rtin

imas

33

yra nelietuviškos kilmės. Silpnas santykinis pranašumas būdingas šalies mėsos ir valgomųjų mėsos subproduktų, žuvų ir vėžiagyvių, aliejinių kultūrų sėklų ir vaisių, cukraus ir konditerijos, nealkoholinių ir alkoholinių gėrimų gamybai.

Apskritai integracija padidino RBK muitų sąjungos svorį pasaulinėje rinkoje, tačiau šios sąjungos šalių santykinis pranašumas eksportuojant žemės ūkio ir maisto produktus nepadidėjo. Šalys papildo viena kitą pagal gaminamos ir eksportuojamos žemės ūkio ir maisto produkcijos apimtis, tačiau visos RBK muitų sąjungos bendri rezultatai, rodomi jos šalių žemės ūkio ir maisto produktų santykinio pranašumo pasaulio rinkose, yra silpni.

5. Prekyba žemės ūkio ir maisto produktais tarp RBK muitų sąjungos ir Lietuvos

Rusija yra viena svarbiausių ne tik Lietuvos, bet ir ES užsienio prekybos partnerių. Kaip rodo UN Comtrade duomenys, daugiausia ji importuoja kiaulienos, paukštienos, jautienos ir pieno produktų. Pagrindinės žemės ūkio ir maisto produktų tiekėjos Rusijai yra ES, Brazi-lija, Argentina, Ukraina ir JAV. Rusija pati turi gana didelį šių produktų gamybos potencialą ir siekia teigiamo užsienio prekybos balanso. PPO duomenimis, būdama didžiausia žemės ūkio produkcijos importuotoja pasaulyje, Rusija užsibrėžė tikslą iki 2020 m. pati apsirūpinti daugeliu produktų. 2010 m. ji patvirtino apsirūpinimo maistu doktriną. Rusijos statistikos tarnybos duomenimis, šalis visiškai apsirūpina tik grūdais, dalį jų eksportuoja.

Europos Komisijos (European Commission 2011) duomenys rodo, kad ES į Rusiją dau-giausia eksportuoja šviežių vaisių, pieno produktų (daugiausia sūrių) ir šaldytos kiaulienos. Į Rusiją įvežami ES pieno produktai konkuruoja su Ukrainos, kiauliena – su Brazilijos ir JAV, švieži ir džiovinti vaisiai – su Argentinos produkcija. Lotynų Amerikos šalys ir JAV yra išsikovojusios stiprias pozicijas Rusijos jautienos ir vištienos rinkose.

4 lentelė

2010 m. Lietuvos ir RBK muitų sąjungos šalių ASP indeksai

Produktų grupė Lietuva Rusija Baltarusija Kazachstanas RBK muitų sąjunga

Gyvi gyvūnai 4,31 0,01 0,49 0,01 0,04

Mėsa ir valgomieji mėsos subproduktai 1,46 0,01 4,07 0,01 0,22

Žuvys ir vėžiagyviai 1,68 1,07 0,13 0,32 0,93

Pienas ir pieno produktai, kiaušiniai, medus 5,64 0,09 13,15 0,01 0,76

Gyvūninės kilmės produktai, nenurodyti kitur 0,66 0,12 0,21 0,11 0,12

Augantys medžiai ir kiti augalai 0,82 0,00 0,06 0,00 0,01

Valgomosios daržovės 3,54 0,05 0,86 0,10 0,10

Valgomieji vaisiai ir riešutai 3,65 0,01 0,21 0,02 0,02

Kava, arbata, matė ir prieskoniai 0,99 0,09 0,01 0,01 0,08

Grūdinės kultūros 2,82 1,11 0,03 3,18 1,30

Malybos produkcija 4,47 0,25 2,27 10,89 1,62

Aliejinių kultūrų sėklos ir vaisiai 1,96 0,05 0,10 0,12 0,06

Šelakas 0,47 0,01 0,04 0,06 0,02

Augalinės pynimo medžiagos 0,07 0,27 0,04 1,01 0,35

Gyvūniniai arba augaliniai riebalai ir aliejus 0,35 0,34 0,40 0,16 0,32

Gaminiai iš mėsos, žuvies arba vėžiagyvių 4,52 0,12 3,59 0,02 0,29

Cukrus ir konditerijos gaminiai iš cukraus 1,37 0,10 5,13 0,14 0,37

Kakava ir gaminiai iš kakavos 1,55 0,28 0,42 0,08 0,26

Gaminiai iš javų, miltų, krakmolo arba pieno 1,26 0,19 0,41 0,13 0,20

Daržovių, vaisių, riešutų arba kitų augalų dalių produktai 0,60 0,05 0,34 0,01 0,06

Įvairūs maisto produktai 2,16 0,24 0,20 0,08 0,22

Nealkoholiniai ir alkoholiniai gėrimai bei actas 1,71 0,14 0,38 0,07 0,14

Maisto pramonės liekanos ir atliekos, pašarai gyvūnams 3,40 0,21 0,14 0,18 0,21

Tabakas ir perdirbti tabako pakaitalai 4,83 0,40 0,04 0,31 0,37


34

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

34

Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Rusiją apimtis nuosekliai didėjo iki 2008 m., kai kilo pasaulinė finansų krizė. 2009 m. ji sumažėjo beveik 27 procentais: nuo 753,9 mln. eurų (2008 m.) iki 551,7 mln. eurų. Nors prekybos apimtis gerokai sumažėjo, šių produktų užsienio prekybos su Rusija balansas ir toliau buvo teigiamas, 2009 m. jis sudarė 503,8 mln. eurų. 2010 m. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Rusiją apimtis vėl pasiekė 2008 m. lygį ir jį šiek tiek viršijo (sudarė 772,8 mln. eurų), be to, pavyko pasiekti užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais balanso rekordą – 734,6 mln. eurų (žr. 4 pav.).

4 pav. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų prekyba su Rusija

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamento duomenys.

Nuo 2006 m. matyti tam tikri Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Rusiją struktūros pokyčiai: ji tapo įvairesnė, ėmė mažėti pieno ir jo produktų dalis, bet išaugo gyvų gyvūnų eksportas (žr. 5 pav.). Tačiau, kaip minėta, išvežant iš Lietuvos gyvas kiau-les, mažėja eksporto efektyvumas, nes gaunama mažiau pridėtinės vertės, o trūkstamą kiaulienos kiekį tenka įsivežti iš ES valstybių.

5 pav. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Rusiją struktūra


35

J. D

rožd

z, A

. M

iški

nis

Rusi

jos,

Bal

taru

sijo

s ir

Kaz

achs

tano

mui

tų s

ąjun

gos

žem

ės ū

kio

ir

mai

sto

prod

uktų

san

tyki

nio

pran

ašum

o ve

rtin

imas

35

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvos žemės ūkio ir maisto pro-duktų importo struktūroje 2010 m. dominavo augaliniai bei gyvuliniai riebalai ir aliejus (25 proc.), žuvys ir vėžiagyviai (22 proc.), nealkoholiniai, alkoholiniai gėrimai ir actas (14 proc.). Šios trys produktų grupės sudarė apie 60 procentų viso žemės ūkio ir maisto produktų importo iš Rusijos.

Dėl Rusijos taikomų protekcionistinių priemonių Lietuvos eksportuotojai nuolat susi-duria su produktų importo apribojimais ar aukštesniais nei įprasta kokybės reikalavimais, pavyzdžiui, įvežamam pienui nustatytas nulinio antibiotikų kiekio reikalavimas (Nacionalnyj statističeskij... 2010). Be to, Rusijos rinkoje nuolat auga konkurencija. Rinkos tyrimų bend-rovės Euromonitor International (2009) duomenimis, Lietuvos pieno pramonės įmonės konkuruoja su dideliu inovatyvumu pasižyminčiomis pasaulinėmis bendrovėmis, kurios kooperuojasi su Rusijos įmonėmis, perkelia gamybą arčiau potencialių rinkų.

Teigiamos reikšmės Lietuvos eksportui į Rusiją gali turėti 2010 m. pabaigoje Lietuvoje ir Rusijoje įsteigtos prekybinio ir ekonominio bendradarbiavimo tarybos. Jos abiejų šalių verslininkams turėtų padėti užmegzti naujus ryšius, įvardyti ekonominio bendradarbiavimo plėtros kliūtis ir vyriausybėms teikti pasiūlymus dėl jų šalinimo. Teigiama eksporto paskata laikytinas ir kai kurių lietuviškų žemės ūkio bei maisto produktų (pvz., sūrių) populiarumas Rusijos rinkoje bei jų įvairovė.

Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į Baltarusiją gerokai padidėjo 2008 m., prasidėjus pasaulinei finansų krizei, kuri vėliau virto ekonomikos krize. Suma-žėjus vartojimui ES rinkoje, 2008 m. lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Baltarusiją vertė buvo apie 68,4 mln. eurų (žr. 6 pav.). 2009 m. ji kiek sumažėjo – iki 50,1 mln. eurų (šių produktų importo vertė buvo apie 26,3 mln. eurų). 2010 m. šalies žemės ūkio ir maisto produktų eksporto apimtį pavyko padidinti iki 70,9 mln. eurų, taip buvo pagerintas tų metų užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais balansas – iki 30,3 mln. eurų.

6 pav. Lietuvos prekyba žemės ūkio ir maisto produktais su Baltarusija


Kaip rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys, 2010 m. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų importo iš Baltarusijos struktūroje dominavo augaliniai bei gyvuliniai riebalai ir aliejus (32 proc.), nealkoholiniai, alkoholiniai gėrimai ir actas (22 proc.), val-gomieji vaisiai ir riešutai (17 proc.). Šios trys produktų grupės sudarė apie 72 procentus viso žemės ūkio ir maisto produktų importo iš Baltarusijos.

2010 m. iš Lietuvos į Baltarusiją daugiausia buvo išvežta vaisių ir riešutų – jų eksportas (daugiausia reeksportas) sudarė apie 29 procentus viso Lietuvos žemės ir maisto produktų eksporto (žr. 7 pav.). Antroje vietoje atsidūrė maisto pramonės liekanos ir atliekos – jų eksportas sudarė apie 10 procentų, žuvys ir vėžiagyviai – apie 6 procentus. Lietuvos že-

36

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

36

mės ūkio ir maisto produktų eksporto į Baltarusiją struktūra nuolat keičiasi. 2004–2006 m. dominavusios grūdinės kultūros vėliau užleido pozicijas kitiems žemės ūkio ir maisto produktams, didėjo vaisių bei žuvų eksportas.

7 pav. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Baltarusiją struktūra


Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į Kazachstaną 2009 m. sudarė tik 5,4 mln. eurų, nors 2008 m. ir buvo 8,1 mln. eurų. Lietuvos ir Kazachstano užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais santykiai nėra nusistovėję dėl didelio atstumo, logistikos sąnaudų, infrastruktūros jungties stokos. Tačiau Lietuvos statistikos departa-mento duomenys rodo, kad 2010 m. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į šią šalį padidėjo iki 19,8 mln., daugiausia dėl pieno ir pieno produktų, mėsos ir mėsos produktų bei valgomųjų vaisių eksporto didėjimo.

2005–2008 m. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto į Kazachstaną struk-tūroje 57 procentus sudarė pienas ir jo produktai. 2009 m. struktūroje padidėjo vaisių ir riešutų (reeksportas) bei gaminių iš javų dalis. 2010 m. struktūroje šių produktų dalis sudarė 75 procentus. Užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais su Kazachstanu balansas yra neigiamas, tačiau 2010 m. jį pavyko pagerinti iki –2,1 mln. eurų; palygini-mui, 2009 m. jis buvo –13,0 mln. eurų. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2010 m. pagrindinė iš Kazachstano į Lietuvą įvežama žemės ūkio ir maisto produktų grupė buvo žuvys ir vėžiagyviai, ji sudarė 99 procentus viso žemės ūkio ir maisto produktų importo iš Kazachstano.

Konkurenciją Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų gamintojams Rusijos grūdų ir mėsos rinkoje sudarys visos RBK muitų sąjungos šalys. Rusijoje plečiasi tik mėsos ir grūdų sektoriai, kituose sektoriuose nevyksta didesnių pokyčių. Daugiausia grėsmės Lietuvos gamintojams kelia sparti mėsos gamybos plėtra Baltarusijoje. Lietuvos eksporto plėtros strategija turėtų būti orientuota į besikeičiančius vartotojų poreikius ir vartojimo skatinimą tiek ES vidaus rinkoje, tiek už jos ribų. Vartotojų poreikiai keičiasi sveiko gyvenimo būdo link, kinta mi-tybos įpročiai, ieškoma natūralumo ir ekologiškumo, todėl žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams siūlytina orientuotis į aukštesnės kokybės produktų gamybą, ekologiškos produkcijos asortimento plėtojimą ir aukštesnės pridėtinės vertės produktų eksportą. Būtina aktyviau sertifikuoti kokybiškus produktus, valstybės ir ES lėšomis rengti lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produkcijos populiarinimo kampanijas RBK muitų sąjungos šalyse.

Pasauliniu mastu ryškėja stambių maisto produktų gamintojų kooperacijos, jungimo-si faktai. Toks vienijimasis galėtų būti naudingas ir Lietuvos gamintojams, jie bent jau

37

J. D

rožd

z, A

. M

iški

nis

Rusi

jos,

Bal

taru

sijo

s ir

Kaz

achs

tano

mui

tų s

ąjun

gos

žem

ės ū

kio

ir

mai

sto

prod

uktų

san

tyki

nio

pran

ašum

o ve

rtin

imas

37

Baltijos šalių regione galėtų ne konkuruoti, o bendradarbiauti, išvengti konkurencijos dėl žaliavų ir pan. Tai leistų padidinti gaminamos produkcijos konkurencingumą ir pasi-naudoti kooperatinių santykių, bendradarbiavimo su analogiškomis įmonėmis sinergijos efektais. Dabartinei Rusijos žemės ūkio politikai būdingas aukštas kainų reguliavimo lygis ir rinką iškreipiančios paramos priemonės, bet jai tapus PPO nare tikėtinas Lietuvai palankus žemės ūkio ir maisto produktų rinkų liberalizavimas, subsidijavimo mažėjimas. Vis dėlto Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto sutelkimas tik į vieną RBK muitų sąjungos šalį – Rusiją didintų prekybos riziką, todėl produkcijos realizavimo rinkų būtina ieškoti ir kitose RBK muitų sąjungos šalyse. Baltarusijos žemės ūkio sektoriaus potencialas turbūt ir toliau bus silpnai išnaudojamas – dėl mažo darbo našumo ir vangios plėtros, tik stambių agrokompleksų modernizavimo. Parama Baltarusijos žemės ir maisto ūkiui nėra didelė, vyrauja rinką iškreipiančios priemonės: remiamos produkcijos kainos, skatinamos gamybos apimtys ir t. t. (Droždz 2009). Tačiau RBK muitų sąjungos įkūrimas sudaro prielaidas Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams plėsti eksportą į Kazachstaną, kuriame apsirūpinimas mėsos ir pieno produktais yra menkas. Lietuvos gamintojai šiuose sektoriuose turi svarų santykinį pranašumą dėl palankių gamtinių sąlygų ir ES teikiamos paramos.

Įkūrus RBK muitų sąjungą, jos šalių tarpusavio prekyba žemės ūkio ir maisto produktais turėtų didėti. Tikėtina, kad Kazachstanas didins importą, o Baltarusija dar labiau stiprins pozicijas šioje rinkoje. Vadinasi, Lietuvai skverbtis į RBK muitų sąjungos rinką bus vis sunkiau, konkuruoti bus galima daugiausia tik mažinant kainas arba gerinant produkcijos kokybę.

Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto dalį RBK muitų sąjungoje sustiprinti padėtų visi konkurencingumą stiprinantys būdai: inovacijų diegimas, rinkodaros priemo-nės, prekės ženklų plėtojimas, klasterių kūrimas ir kt.

Išvados

RBK muitų sąjungos įkūrimas leido suvienodinti pagrindines Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano užsienio prekybos reguliavimo priemones. RBK muitų sąjungos importo muitų tarifų pagrindu tapo Rusijos importo muitai. Žemės ūkio ir maisto produktams daugiausia taikomi mišrūs importo muitai. Dalis jų, daugiausia taikomų kiaulių importui, palyginti su buvusiais Rusijos importo muitais, padidėjo, o tai atsilieps Lietuvos gyvų kiaulių eksportui. Tačiau ilguoju laikotarpiu tokie apribojimai turėtų paskatinti lietuviškų mėsos gaminių eksportą. Rusijos rinkoje po RBK muitų sąjungos įkūrimo parduodamai pieno produkcijai, daugiausia sūriams, pradėti taikyti labiau diferencijuoti importo muitų tarifai didesnės įtakos neturės.

Tyrimas parodė, kad RBK muitų sąjungos šalių žemės ūkio sektoriaus potencialas yra nemažas. Rusija daugiausia galimybių turi eksportuoti grūdus, tačiau taikomos ir tam tikros programos, kuriomis siekiama sustiprinti Rusijos gyvulininkystės sektorių. Baltarusija turi grūdų, mėsos, pieno ir daržovių eksporto potencialą. Kazachstanas daugiausia galėtų eksportuoti aukštos kokybės maistinius grūdus, taip pat pieno produktus, tik šalyje neiš-plėtota pieno perdirbimo pramonė, o tai trukdo pieno sektoriaus efektyviai plėtrai. RBK muitų sąjungos tam tikrų žemės ūkio ir maisto produktų santykinis pranašumas pasaulio rinkose yra silpnas, aukščiausia ASP indekso reikšmė yra malybos produkcijos ir grūdinių kultūrų, daugiausia dėl aukštų Kazachstano rodiklių. Kiti visos RBK muitų sąjungos žemės ūkio ir maisto produktai santykiniu pranašumu nepasižymi.

Lietuvos gamintojų pozicijos Baltarusijoje nuolat keičiasi tiek dėl sudėtingų galimybių patekti į tos šalies rinką, tiek dėl pačios Baltarusijos turimo žemės ūkio sektoriaus gamybos potencialo. Lietuvai Baltarusija svarbi kaip vaisių reeksporto ir maisto pramonės liekanų bei atliekų, gyvūnų ėdalo rinka. Grūdinių kultūrų eksportas į šią šalį gerokai sumažėjo nuo 2004 m. Lietuva galėtų atsikovoti turėtas pozicijas, taip pat plėsti įvairių maisto pro-duktų eksportą. Pasikeitus prekybos sąlygoms dėl RBK muitų sąjungos įkūrimo, didesnių pokyčių Lietuvos ir Baltarusijos užsienio prekyboje neprognozuojama.

Lietuvos ir Kazachstano prekybos žemės ūkio ir maisto produktais santykiai nėra nusistovėję, bet galima didinti daugelio produktų eksportą į tą šalį, nes ji iš esmės apsi-

38

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

38

rūpina tik grūdais ir miltais. RBK muitų sąjungos susikūrimas sudaro prielaidas Lietuvos eksportuotojams išplėsti eksporto į Kazachstano rinką apimtis.

Žemės ūkio ir maisto produktų gamintojams reikėtų orientuotis į aukštesnės kokybės, ekologiškų, aukštesnės pridėtinės vertės produktų eksportą. Lietuvos gamintojų ir ekspor-tuotojų pagrindinė stiprybė yra gerai išvystyta infrastruktūra, palankios klimato sąlygos plėtoti gyvulininkystę, investicijos į žemės ūkio produkcijos perdirbimą. Šalies žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojai turėtų ne tik stiprinti rinkos dalį RBK muitų sąjungoje, bet ir peržiūrėti visos ES mastu taikomą eksporto politiką. Stiprinant rinkos dalį RBK muitų sąjungos rinkoje, taikytinos visos konkurencingumą stiprinančios priemonės: investici-jos, inovacijos, rinkodaros priemonės, kuriomis Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojai naudojasi vangiai. Būtinas prekės ženklų plėtojimas tarptautiniu mastu, klasterių kūrimas ir kt. Peržiūrint ES mastu taikomą eksporto politiką, reikėtų įvertinti jos efektyvumą ir, atsižvelgiant į tai, pasiūlyti optimalų eksporto plėtros priemonių rinkinį ES žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams.

Literatūra

Balassa B. 1961: Towards a Theory of Economic Integration. – Kyklos 14(1), 1–17.Balassa B. 1965: Trade Liberalisation and Revealed Comparative Advantage. – The Manchester School

33(2), 9–123.Berkum S., Dvortsin L. 2011: Implications of the Establishment of a Customs Union between Russia,

Kazakhstan and Belarus for the Dutch Agribusiness. LEI Memorandum 11-061, May.Berkum S., Roza P., Belt J. 2007: Long-Term Perspectives for the Russian Agri-Food Sector and

Market Opportunities for the Dutch Agribusiness. The Hague: LEI.Čičinskas J. 2003: Ekonominės politikos transformacija globalizmo ir regioninės integracijos aplinkoje.

– Filosofija. Sociologija 2, 17–21. Droždz J. 2009: Pasaulio žemės ūkio politikos pokyčių lyginamoji analizė: tikslinio finansavimo darbas

Nr. 1.16. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.Droždz J. 2010: Regioninės ekonominės integracijos poveikio Lietuvos žemės ir maisto ūkio sektoriui

vertinimas – Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos muitų sąjungos atvejis. Mokslo studija. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.

Embassy of the Republic of Kazakhstan 2010: Discover Kazakhstan, Economy, Agricultural Sector: http://www.kazakhembus.com/index.php?page=national-goals-and-initiatives

Euromonitor International 2009: Market Size of Dairy Sector in Russia: http://www.portal.euro-monitor.com

European Commission 2011: Monitoring Agri-Trade Policy. Global and EU Agricultural Exports Re-bound: http://ec.europa.eu/agriculture/publi/map/01_11_en.pdf

Gylys P. 2008: Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Haas E. B. 1976: Turbulent fields and the Theory of Regional Integration. – International Organiza-

tion 30 (2), 173–212.Jayjit R. 2010: Do Customs Union Members Engage in More Bilateral Trade than free Trade Agree-

ment Members? – Review of International Economics 18(4), 663–681.Jasinskaitė S. 2001: Lietuvos pramonės konkurencingumas. Vilnius: Mokslo aidai.Jucevičius R., Vitunskienė V., Šajeva S. 2009: Lietuvos maisto produktų gamybos pramonės

konkurencingumo studija. Kaunas: Lietuvos ekonominės plėtros agentūra.Keršienė R. 2009: Konkurencingumo išsaugojimo veiksniai globalizacijos sąlygomis. – Ekonomika ir

vadyba 14, 819–824.korinek J., Melatos M. 2009: Trade Impacts of Selected Regional Trade Agreements in Agriculture.

OECD Trade Policy Working Papers, no. 87.Ładyka S. 2001: Z teorii integracji gospodarczej: teoretyczne aspekty horzyści z dzynarodowej regionalnej

integracji gospodarczej. Wydawnictwo Wyższej Szkoły Ekonomicznej w Warszawie. Laskauskienė A. 2010: Kiek ir kur lietuviškos produkcijos išvežama. – Mano ūkis 1, 53.Lietuvos bankas 2011: Lietuvos ekonomikos apžvalga. 2011 m. lapkričio mėn.: http://www.lb.lt/

salies_ekonomikos_raidaLietuvos statistikos departamentas 2011: Rodiklių duomenų bazė: http://www.stat.gov.ltLietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI) 2011: Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2010: http://

www.laei.lt/?mt=leidiniai&straipsnis=324&metai=2011Litonjua M. D. 2010: International free Trade, the WTO, and the Third World/Global South. – Journal

of Third World Studies 27(2), 45–70.nello S. S. 2008: The European Union. Economics, Policy and History. McGraw-Hill Higher Education.Posta P. D., Uvalic M., Verdun A. 2009: Globalization, Development and Integration. Palgrave

Macmillan.

39

J. D

rožd

z, A

. M

iški

nis

Rusi

jos,

Bal

taru

sijo

s ir

Kaz

achs

tano

mui

tų s

ąjun

gos

žem

ės ū

kio

ir

mai

sto

prod

uktų

san

tyki

nio

pran

ašum

o ve

rtin

imas

39

Pukelienė V., Glinskienė R. 2000: Statiškieji ir dinamiškieji efektai muitų sąjungoje ir jų galimų pasekmių prognozės, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą. – Socialiniai mokslai 3 (24), 18–25.

Ricardo D. 1821: On the Principles of Political Economy and Taxation. London: John Murray.Rudzkis R., Kvedaras V. 2003: Lietuvos eksporto tendencijos ir ekonometriniai modeliai. – Pinigų

studijos 4, 29–51.Snieška V., Baumilienė V., Bernatonytė D., Čiburienė J. ir kt. 2006: Makroekonomika. kaunas:

Technologija, 517–544.Un Comtrade 2011: Data base: http://comtrade.un.orgVijeikis J., Vijeikienė B. 2003: Tarptautinis marketingas. Vilnius: Vilspa. Vilpišauskas R. 2003: Europos Sąjungos vidaus rinka ir Lietuva: integracija ir jos ekonominis poveikis.

Vilnius: UAB „Eugrimas“.Vilpišauskas R. 2004: Tarptautinis konkurencingumas ir Lietuvos eksporto politika. – Pinigų studijos

1, 54–69.Viner J. 1950: The Customs Union Issue. The Carnegie Endowment for International Peace.Vitunskienė V., Serva E. 2005: Atskleistasis santykinis pranašumas Lietuvos pieno sektoriuje. – Vagos

68(21), 95–105.Vitunskienė V., Serva E. 2006: Atskleistasis santykinis pranašumas: teorinis požiūris ir Lietuvos pieno

sektoriaus analizė ES-15 atžvilgiu. – Ekonomika 73, 96–110.Wysokińska Z., Witkowska J. 2001: Integracja europejska. Rozwój rynków. Warszawa: Wydawnic-

two naukowe PWn. World Trade Organisation 2011: About WTO. Accessions, Russian Federation: http://www.wto.org/

english/thewto_e/acc_e/a1_russie_e.htmÀãåíòñòâî Ðåñïóáëèêè Êàçàõñòàí ïî ñòàòèñòèêå (Agenstvo...) 2011: Êàçàõñòàí â öèô

ðàõ. Ñåëüñêîå õîçÿéñòâî. Òîâàðíûå ðûíêè: http://www.stat.kz

Äåíèñîâ M. Ñ. (Denisov) 2010: Âëèÿíèå òàìîæåííîãî ñîþçà íà ðàçâèòèå îñîáûõ àãðàðíûõ òåððèòîðèé. – Íèêîíîâñêèå ÷òåíèÿ, 362–363.

Êàëèåâ Ã. À. (Kaliev) 2010: Ïðîáëåìû èíòåãðàöèè àãðîïðîìûøëåííîãî ðûíêà ãîñóäàðñòâó÷àñòíèêîâ òàìîæåííîãî ñîþçà.

Êîìèññèÿ Òàìîæåííîãî ñîþçà (Komisija...) 2010: Åäèíûé Òàìîæåííûé òàðèô: http://www.tsouz.ru

Êîçëîâ Ì. Ï. (Kozlov) 2010: Îöåíêà ïîñëåäñòâèé ïðèñîåäèíåíèÿ Ðîññèè ê ÂÒÎ äëÿ àãðîïðîäîâîëüñòâåííîãî ñåêòîðà (ïî ìàòåðèàëàì îïðîñà òîâàðîïðîèçâîäèòåëåé). – Íèêîíîâñêèå ÷òåíèÿ, 354–355.

Íàöèîíàëüíûé ñòàòèñòè÷åñêèé êîìèòåò Ðåñïóáëèêè Áåëàðóñü (nacionalnyj sta tis-ti českij...) 2011: Îôèöèàëüíàÿ ñòàòèñòèêà. Ðîäîâûå äàííûå. Ðåñïóáëèêà Âåëàðóñü â öèôðàõ: http://belstat.gov.by

Ðîññèéñêàÿ Ôåäåðàöèÿ. Ôåäåðàëüíàÿ ñëóæáà ãîñóäàðñòâåííîé ñòàòèñòèêè (Rosijs kaja fe de ra cija...) 2011: Áàçû äàííûõ. Ñåëüñêîå õîçÿéñòâî. Âíåøíÿÿ òîðãîâëÿ: http://www.gks.ru

Ñàìñîíîâ Â. Á. (Samsonov) 2010: Àãðàðíàÿ Ðîññèÿ â ñîñòàâå Åâðàçèéñêîãî ýêîíîìè÷åñêîãî ñîîáùåñòâà. – Íèêîíîâñêèå ÷òåíèÿ, 363–364.

Gauta 2011 m. rugsėjo mėn.Priimta spaudai 2011 m. spalio mėn.

Summary

Jolanta Droždz, Algirdas Miškinis

The establishment of a customs union between Russia, Belarus and Kazakhstan (the RBK Customs Union) in 2010 is one of the most important regional economic alliances for Lithuania. The union between these countries will have a significant impact on Lithua-nia’s agricultural and food exports, as Russia is a major export market for Lithuania’s agricultural and food products.

The paper examines the theoretical assumptions of regional economic integration, evaluates the potential of the RBk Customs Union in the agricultural sector, assesses the revealed comparative advantage of the agricultural and food sectors in the RBk Cus-toms Union member states and Lithuania, and measures the possible impact of the RBk Customs Union on Lithuanian agricultural and food exports. The research also provides insights for the Lithuanian producers of agricultural and food products.

ASSESSMENT OF COMPARATIVE ADVANTAGE OF AGRICULTURAL AND FOOD PRODUCTS IN THE CUSTOMS UNION BETWEEN RUSSIA, BELARUS AND KAZAKHSTAN

40

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

teo

rija

ir

prak

tika

40

A review of the scientific literature implied the main conditions for regional economic integration. The methods of deduction, comparative analysis, historical comparison and statistical analysis were applied to assess the RBk Customs Union member states’ economic situation, potential of the agricultural sector, and possible impact on Lithua-nia’s agricultural and food export. Thus, the international competitiveness of the RBk Customs Union member states in the agricultural and food sectors was measured using the RCA index (Index of Revealed Comparative Advantage). Trade data from the Un Comtrade database was used for the RCA index calculations. According to the two-digit Combined Nomenclature, all agricultural and food groups (01-24) were chosen for the analysis during the selected period (the years 2000–2010), the decade after the 1998–1999 Russian financial crisis.

The RCA index was calculated separately for Russian, Belarus and Kazakhstan agricul-tural and food products as well as for the whole RBk Customs Union as if the countries had already been functioning under a Customs Union agreement during the entire pe-riod. Lithuania’s RCA index for agricultural and food products was calculated in order to examine the level of competitiveness of Lithuanian products, and to compare the results with the RBk Customs Union member states.

The RBk Customs Union member states have little comparative advantage in their agricultural and food products. The analyzed Union has only a small comparative ad-vantage in the fish, grain and milling product sectors. Russia seeks to improve its food provision levels through imports from the other countries of the RBk Customs Union. In this context, Lithuanian agricultural producers will compete with cheaper Belarus dairy and meat production and flour from Kazakhstan.

The establishment of the RBK Customs Union has allowed harmonizing the basic regulatory instruments of foreign trade between the member states. The common import tariff was based on Russian import duties. Mainly mixed import tariffs were applied to agricultural and food products.

The analysis has shown that changes in the trading conditions will affect Lithuanian exporters. The main Lithuanian products on the Russian market are dairy products, mainly cheese and curd. More differentiated higher duties were applied to those products, but this will have little effect on Lithuanian exports, while exports of live pigs will be aggra-vated, however this will encourage the export of meat products.

The Lithuanian producers’ position on the Belarus market has been varying considerab ly because of a difficult entry into the market and the potential of Belarus agricultural pro-duction. Belarus is an important re-export market for Lithuanian fruit and food industry residues, as well as waste and animal feed. Cereal exports to this country have dropped significantly since 2005. Lithuania has to regain its position in the export of crops, and to expand the variety of its food exports.

The relationship of trade in agricultural products between Lithuania and Kazakhstan is not well developed. The potential of many Lithuanian agricultural and food products allows increasing exports between these two countries. Kazakhstan is only self-sufficient in grains and flour. The establishment of the RBk Customs Union provides preconditions for Lithuanian exporters to expand their export markets to Kazakhstan, especially if self-sufficiency in meat and dairy products remains low.

Producers of agricultural and food products should focus on better product quality and exports of higher value-added products. Much more effort has to be made in the promotion of Lithuanian products on RBk Customs Union markets. Lithuanian producers of agricultural and food products have a well-developed infrastructure, favourable climatic conditions for the development of animal husbandry, and have made substantial investments in the processing sector. These advantages help strengthen the Lithuanian exporters’ positions on world markets.

41

R. P

aliu

lytė

, E.

Ulv

idie

nė

Am

atų

klau

sim

as L

ietu

vos

tarp

ukar

io s

paud

oje

41

Regina PaliulytėVilniaus universitetasSaulėtekio al. 10222 VilniusEl. p. [email protected]

Erstida UlvidienėVilniaus universitetasSaulėtekio al. 910222 VilniusEl. p. [email protected]

Remiantis šviesios atminties mokslininko doc. dr. V. Lukoševičiaus surinkta medžiaga, kitų ekonomistų atliktais tyrimais ir tarpukario publicistų teorinėmis įžvalgomis, straipsnyje aptariamas amatų klausi-mas kaip ekonominės minties objektas. Susipažinus su šio klausimo analizės aplinkybėmis, daromos išvados, pirma, kad su amatais buvo siejami procesai, kurie buvo svarbūs lietuvių tautos virsmui nacija, visuomenės vidurinio sluoksnio formavimuisi, valstybės modelio pasirinkimui, antra, kad Lietuvos tar-pukario spaudoje daug dėmesio buvo skiriama amatams, siekiant pripažinti juos ūkio plėtros veiksniu, tai pat įrodyti visuomenei, jog ši veiklos sritis yra daugiau nei ekonominis visuomenės variklis.Pagrindiniai žodžiai: amatų įmonė, verslas, Lietuvių verslininkų sąjunga, kapitalų reforma.

Įvadas

Istorija parodė, kad stambioji fabrikinė gamyba nepanaikino individualios, savarankiškos veiklos, vadinasi, ir amatininkystės. Amatų problemos, gvildentos tarpukario Lietuvoje (santykiai su pramone, amatų vaidmuo formuojant visuomenės vidurinį sluoksnį, socio-kultūrinė įtaka, amatų integracijos į politinę sistemą galimybės, amatų sąjungų ideologija ir interesų strategija), nepraranda aktualumo ir šiuo laikmečiu. Siekiant kuo efektyviau panaudoti išteklius, būtina skatinti įvairių individualios veiklos formų, tarp jų ir amatų, plėtrą. Europos Sąjunga skiria didelį dėmesį kaimo vietovių konkurencingumo didinimui, o viena iš svarbiausių jo didinimo priemonių yra amatų plėtotė. Efektyvus išteklių panau-dojimas globalios konkurencijos sąlygomis verčia gamintojus taikyti užimtumo formas, individualizuojančias veiklą. Veiklos individualizavimas mažina sandorių sąnaudas. Daug veiklos sričių išimama iš stambių verslų ir perduodama individualios, savarankiškos veiklos atstovams. Dėl to didėja savarankiškai dirbančiųjų, taip pat ir amatininkų veiklos paklau-sa. Be to, plėtojantis interaktyvioms technologijoms, gamintojai ir paslaugų teikėjai gali labiau atsižvelgti į vartotojų norus, pageidavimus ir pirmenybes. Vartojimui tampant vis labiau individualizuotam, sukuriama erdvė individualiai, savarankiškai veiklai. Šios veiklos produktų paklausos didėjimui svarbi laisvalaikio sektoriaus plėtra.

Amatininkystės, kaip vienos iš savarankiškos veiklos sričių, svarba didėja ekonominių sunkmečių laikotarpiais. Amatų įmonių prisitaikymo galimybių ir jų atsparumo ekono-minio aktyvumo svyravimams analizė tampa mokslinių tyrimų objektu, svarbos nepra-randa istorinis amatų nagrinėjimas. „Iš istorijos mokytis, – rašė Vincentas Lukoševičius (1995: 5), – niekada nevėlu. Tuo labiau kad istorija kartojasi. Ir mūsų dienomis, nustatant ekonominę politiką, sprendžiant bet kokią ekonomikos problemą, pravartu žinoti, kaip panašiais atvejais buvo daroma praeityje.“

Regina Paliulytė – docentė, socialinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedra.

Veiklos sritys: socialinis rinkos ūkis, stabilizavimo politika, ekonominio aktyvumo svyravimai. Erstida Ulvidienė – socialinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos

katedra. Veiklos sritys: ekonominės minties istorija, užimtumo politika, bendroji pusiausvyra.

AmAtŲ kLAUSImAS LIetUVOS tARPUkARIO SPAUDOJe

42

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

42

Šiame straipsnyje nagrinėjamas amatų klausimas Lietuvos tarpukario spaudoje. Straipsnio tikslas – remiantis ekonomistų darbais, straipsniais periodikoje, V. Lukoševičiaus rankraščiuose pateikta medžiaga, aptarti amatų plėtros svarbą tarpukario Lietuvoje. Šiuo tikslu pristatomos tarpukariu Lietuvoje vykusios diskusijos dėl amatų sampratos ir jų visuo-meninio reikšmingumo, apibendrinamos to laikotarpio literatūroje pareikštos nuomonės dėl lietuviškų amatų plėtros, savarankiškumo ir konkurencingumo.

Amatų klausimas Lietuvoje buvo keliamas kartu su liberaliomis idėjomis, kurios pradėjo plisti XVI–XVII a. Suintensyvėjus liberalizmo minties raiškai XIX a. pabaigoje, pasirodžius pir-miesiems lietuviškiems laikraščiams, buvo pradėta skelbti lietuviškos prekybos, pramonės ir amatų nuostata. Ši nuostata paskatino kurti teorinius darbus. Tarpukario ekonomistai Petras Šalčius (1932), Albinas Rimka (1915), Kazys Sruoga (1936) ir kiti, remdamiesi užsienio šalių autoriais (vokiečių istorine mokykla, „katedriniais socialistais“ ir kt.), pa-teikė įžvalgų svarbiais ūkio plėtros klausimais. Daug dėmesio buvo skirta to meto šalies gamybinio pajėgumo didinimo, savos pramonės, prekybos ir lietuviškų amatų plėtojimo problemoms. Teorinio pobūdžio darbais buvo grindžiamos politinių partijų programos, argumentuojami kai kurių visuomenės veikėjų pasisakymai. Be to, teorijos ir koncepcijos turėjo pragmatinį tikslą. Jomis buvo siekiama laimėti lietuviškos visuomenės palankumą savarankiškai veiklai, prekybai, amatams, verslui. Šiam tikslui buvo pasitelkta periodinė spauda. Straipsniai tarpukario spaudoje atspindėjo ne tik tam laikmečiui būdingas teorines įžvalgas, bet ir visuomenės reakciją į jas. Todėl Lietuvos tarpukario ekonominės minties istorijos tyrėjų dėmesys krypo į tokius periodinius leidinius, kaip „Aušra“ ir „Šviesa“*, „Verslas“ ir „Amatininkas“**, „Varpas“*** ir kt. P. Šalčius (1991: 554) nurodo, kad šiuose spaudiniuose „be pirmojo to laiko ekonominės minties pasireiškimo, randame tą, ko nerasime dideliuose ekonominių dalykų raštuose su daugybe skaitmenų ir teoriškų išvedžiojimų, būtent gyvą, prasiskverbiantį tų laikų Lietuvos ūkio pulsą“.

Aušrininkai ir šviesininkai kėlė opias Lietuvos ūkio problemas, tačiau didžiausias jų nuopelnas, anot V. Lukoševičiaus (1995: 467), yra tas, kad būtent jie pradėjo skelbti nuostatą dėl tautinio atgimimo sutelkiant ne tik žemę, bet ir kitus ekonominius svertus lietuvių rankose. Idėja, kad tik prekyba, pramonė ir amatai gali aukščiau pakelti tautą tarp kitų šalių, atsiradusi baigiantis viduramžiams, kartu su tautos kaip tam tikro vieneto interesais (Šalčius 1991: 580), rado atgarsį Lietuvos visuomenės veikėjų ir ekonomistų širdyse. Pirmuosius teorinio pobūdžio straipsnius, kuriuose keliamas lietuviškos prekybos, pramonės ir amatų klausimas, „Šviesoje“ pateikė profesorius P. Liūtas – Petras Leonas. Pabrėždamas P. Leono išsakytų minčių svarbą, P. Šalčius (1991: 562) rašė: „Prie to, kas buvo P. Liūto straipsnyje pasakyta, tais klausimais nieko daugiau nepasakė ir po „Švie-sos“ ėjusieji „Ūkininkas“, „Varpas “ ir kiti, ypač taip plačiai paisant realinių Lietuvos ūkio sąlygų“. Nors aušrininkų ir šviesininkų įtaka ekonominiam Lietuvos gyvenimui nebuvo didelė, tačiau lietuviškos prekybos, pramonės bei amatų propagavimas „paskatino vieną kitą lietuvį griebtis prekybos, kurti bendroves“ (Šalčius 1991: 580).

Iš Lietuvos tarpukario ekonomistų daugiausia dėmesio amatams skyrė K. Sruoga. Sekdamas vokiečių autoriais (W. Sombart, K. Bücher ir kt.), knygelėje „Amatų klausimas Lietuvoje“ jis nagrinėjo amatų gyvybingumo veiksnius ir jų vaidmenį kuriant savąją pra-monę. Autorius akcentavo amatų ištyrimo problemą nurodydamas, kad „mes neturime ne tik platesnių studijų atskiroms amatų šakoms, bet ir bendroji amatų statistika yra labai kukli“, kad „Lietuvos statistikos metraštis pateikiąs duomenų tik bendrai apie pramonės įmones, o specialiai apie amatus – jokių“ (Sruoga 1936: 35). Amatų ištyrimo problemą nurodė ir Jonas Vaidotas (1938): „Pavarčius įvairių krypčių dienraščius ir žurnalus per nepri-klausomybės dvidešimtmetį galima rasti medžiagos apie žemės ūkio, pramonės, prekybos, susisiekimo, finansų, kooperacijos, meno, literatūros pasiekimus, tačiau apie amatus, deja, niekas neprisiminė. Atrodo, kad amatai mūsų nepriklausomybės gyvenime nesuvaidino jokio vaidmens, jie yra nereikšmingi ir todėl neverta apie juos kalbėti. O vis dėlto taip nėra“.

Lietuvių prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjungos**** savaitiniame laikraštyje „Verslas“ ir jo priede „Amatininkas“ straipsnius aktualiais amatų klausimais rašė Zigmas Andriūnas, Jonas Vaidotas, Juozas Miknevičius, Algirdas Gražutis, Juozas Tamulevičius ir kiti tarpukario publicistai. Prie amatų klausimo tarpukario Lietuvoje buvo ne kartą sugrįžta

*„Aušra“ – visuomeninis po-li ti nis ir literatūrinis laikraštis, leis tas 1883–1886 m. Ragainėje ir Tilžėje. „Šviesa“ – katalikiš-kos pakraipos mėnraštis, ėjęs 1887–1888 m. ir 1890–1908 m. Tilžėje.**„Verslas“ – Lietuvių pre ky-bininkų, pramoninkų ir ama-tininkų sąjungos leistas (1930–1940) laikraštis. „Amatinin-kas“ – nuo 1934 m. leistas „Verslo“ savaitinis prie das; nuo 1937 m. buvo leidžiamas kaip savarankiškas žurnalas (2 k. per mėn.). ***„Varpas“ – literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis, ėjęs 1889–1906 m. Ragainėje ir Tilžėje.****Vėliau buvo pradėtas var-toti trumpesnis šios sąjungos pavadinimas – Lietuvių versli-ninkų sąjunga. Literatūroje ji dažniausiai vadinta Verslininkų sąjunga (Lukoševičius 2008a).

43

R. P

aliu

lytė

, E.

Ulv

idie

nė

Am

atų

klau

sim

as L

ietu

vos

tarp

ukar

io s

paud

oje

43

ir sovietmečiu. Kazimiero Meškausko ir bendraautorių (Meškauskas ir kt. 1976) parengtoje monografijoje apie Lietuvos pramonę iki 1940 m. atkreipiamas dėmesys į amatų svarbą plėtojant pramonę ir kartu – rinkos santykius. Amatininkų rengimo klausimas nagrinėja-mas pedagogo Arnoldo Endzino (1974) studijoje apie specialiojo mokslo raidą Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo. Domo Cesevičiaus 1965 m. parašytame (1995 m. išleistame) darbe „Lietuvos ekonominė politika 1918–1940 metais“ analizuojamas industrinis fonas, kuriame vystėsi Lietuvos pramonė ir amatai.

Tarpukario ekonomistų pradėtus amatų tyrimus tęsė šviesios atminties mokslininkas doc. dr. V. Lukoševičius (1937–2009). Savo knygose ir straipsniuose apibendrinęs tarpukario ekonomistų mokslinį palikimą ekonominės minties srityje*, docentas paskatino šių dienų mokslininkus gvildenti metodologines ūkio mokslo problemas nepamirštant istorinio palikimo, atsižvelgiant į tarpukaryje siūlytus socialinio ir ekonominio gyvenimo problemų sprendimo būdus. Monografijoje „Liberalizmo raida Lietuvoje XIX a. pab.–1940 m.“ V. Lukoševičius (1995: 6) nurodė, kad ekonominė mintis neapsiriboja vien ekonominėmis teorijomis ar koncepcijomis, kad ji apima „ūkinių reiškinių ir procesų bet kokia forma atsi spindėjimą žmogaus sąmonėje“. Remdamasis tokia ekonominės min ties samprata, V. Lukoševičius, analizuodamas liberalių idėjų raidą bei politinių partijų programas ir visuomenės veikėjų pažiūras, daug dėmesio skyrė tarpukario spaudinių atgarsių visuomenėje analizei**.

Po monografijos paskelbimo mokslininkas toliau tęsė tarpukaryje gvildentų problemų tyrimus, tuo tikslu nuodugniai nagrinėjo publicistinę medžiagą, atspindėjusią visuomenės nuotaikas, reakciją į to laikmečio socialines ir ekonomines aktualijas. Vienu iš svarbių V. Lukoševičiaus analizės objektų tapo lietuviški amatai. Gilindamasis į XIX a. pabaigoje susiformavusią nuostatą, „kad ne tik žemė, bet ir kiti ekonominiai svertai turi telktis lietuvių rankose“, „kad lietuviams būtina imtis prekybos, amatų, steigti kooperatyvus, kredito organizacijas“ (Lukoševičius 1995: 467), mokslininkas sukaupė medžiagą, kurią ne visą spėta publikuoti. Rankraščiuose „Verslas ir santykiai tarp lietuvių ir kitataučių Lietuvos piliečių tarpukariu“, „Amatai ir jų aktualijos Lietuvoje XX a. ketvirtajame de-šimtmetyje“, „Lietuvių verslininkų sąjungos veikėjai apie verslų ir miestų atlietuvinimą“ (Lukoševičius 2008b, c, d) liko tyrimai, kurie, perfrazuojant šviesios atminties mokslininką, yra tarsi dar keli „upeliai, subėgantys į upę – liberalizmo raidą“ (Lukoševičius 1995: 468). Rankraštiniuose straipsniuose pateikiama diskusijų lietuviškų amatų klausimu, analizuo-jami procesai, susiję su lietuvių tautos virsmu nacija, visuomenės vidurinio sluoksnio formavimuisi, valstybės modelio pasirinkimu. Viename iš savo rankraščių V. Lukoševičius (2008b) atkreipia dėmesį į tai, kad dabartiniu metu apie amatus ir jų problemas visai nėra diskutuojama, kitaip nei tarpukario laikotarpiu, kad niekas ir dabar gerai nežino, kas yra amatas ir ką reikia laikyti amatininku, kiek amatininkų yra, kokią visuomeninio produkto dalį jie sukuria ir t. t.

Šių dienų mokslinių tyrimų objektas yra daugiausia tradiciniai amatai (Aleksandravičius ir kt. 2004; Atkočiūnienė ir kt. 2008; Ribašauskienė 2008). Jie plačiai pristatomi turizmui skirtoje literatūroje (Vainienė 2000; Ramanauskienė 2007). Istoriniuose ir ekonominiuose tyrimuose dažniausiai akcentuojamas tautinis amatų aspektas (Šatavičiūtė 2008), išsamiai nagrinėjami XIX–XX a. sandūros kaimo amatai (Milius 1993), Vilniaus fabrikinė ir amatų pramonė (Merkys 1958), amatų būklė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionuose (Meilius 1993). Nors Lietuvos socialinės ekonominės minties klausimai aptariami ir isto-rinėje, ir kitokioje literatūroje, tačiau praėjus daugiau nei 15 metų po V. Lukoševičiaus „Liberalizmo raidos Lietuvoje“ pasirodymo šiai temai skirtų platesnių specialių studijų, parašytų pačių ekonomistų, neatsirado.

Šį straipsnį sudaro dvi dalys: pirmoje pristatomos tarpukariu vykusios diskusijos dėl amatų sampratos, jų visuomeninio reikšmingumo, antroje apibendrinami to meto spau-diniuose aptarti pasiūlymai dėl lietuviškų amatų plėtros ir konkurencingumo.

1. Amatų ir jų visuomeninio reikšmingumo samprata tarpukario Lietuvoje

Tarpukario ekonomistų darbuose, publicistų straipsniuose amatai nagrinėjami šalies gamybinio pajėgumo ir lietuviško verslo konkurencingumo, rinkos santykių ir visuomenės

*Juose išsamiai aptariamos tiek tarpukario Lietuvos ekonomistų (A. Rimkos, P. Šalčiaus, F. Ke-mėšio, V. Kvieskos ir kt.), tiek ir antrosios profesionalių ša-lies ekonomistų kartos atstovų (D. Cesevičiaus, K. Sruogos, G. Valančiaus ir kt.) pažiūros tuo metu aktualiais ekonomikos mokslo klausimais.**Tarpukario periodinėje spau-doje atsispindėjo visuomenės nuotaikos ir nuomonės, kurias vyriausybei perteikdavo partijos, susibūrusios apie atitinkamos krypties laikraščius (Cesevičius 1995: 126).

44

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

44

vidurinio sluoksnio formavimosi, prielaidų tautinei valstybei susikurti susidarymo konteks-te. Nuo XIX a. pabaigos pradėta skelbti nuostata, kad tautinis atgimimas, tautos virsmas nacija įmanomas tik sutelkus visus ekonominius svertus lietuvių rankose, paskatino, anot V. Lukoševičiaus (1995), atsiradimą mokslinių darbų, kuriuose pateikiama teorinių įžvalgų dėl visuomenės raidos. Pirmuosius lietuvių atgimimo spaudoje teorinio pobūdžio straips-nius ekonominiais ir socialiniais klausimais pateikė P. Leonas. Straipsnyje „Keli žodžiai apie prekystę (kupčystę) ir amatus“ jis rašė: „Nei viena tauta, nei viena viešpatystė (valstija) nesurinko sau didelių turtų, apdirbdama tiktai žemę. Tos viešpatystės, kurių gyventojai ne tiktai apdirbinėja lauką, bet ir užsiima prekyste ir visokiais amatais, turtingesnės už tas, kurios vien tik apdirbinėja žemę, ten gi, kur prekystė, fabrikai ir amatai išsiplatinę, žmonės turi daugiau turtų“ (Leonas 1887 : 34). V. Lukoševičius atkreipė dėmesį į tai, kad tarpukario ekonomistų (pvz., A. Rimkos) pažiūroms būdinga gamybinių jėgų koncepcija. Anot A. Rimkos (1915: 11), „žmonių kultūros, mokslo ir technikos išsiplėtojimo laipsnis“ lemia visuomeninius reiškinius; „savojo krašto žalioji medžiaga ir gamtos turtai turi būti tinkamoj proporcijoj su kultūros ir pramonės išsiplėtojimo laipsniu“.

Siekiant didesnio šalies gamybinio pajėgumo, rūpinantis lietuviškos pramonės plėtra, daug dėmesio tarpukario spaudoje buvo skiriama amatų klausimui. Aktuali savosios pramonės problema, anot K. Sruogos (1936: 31), „didele dalimi yra mūsų amatų prob-lema“; „moderniai tvarkomas amatų ūkis ne tik kuria „pramonei reikalingus kapitalus“, bet ir ugdo „savajai pramonei valdyti išmokslintus, savo krašto sąlygas gerai pažįstančius pramonės vyrus“. Kaip pavyzdį K. Sruoga nurodė daugiausia užsienio lietuvių nedėkingą bandymą pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais kurti Lietuvoje stambias pramonės įmones. Nors kapitalo buvo sukaupta, tačiau trūko mokėjimo vadovauti įmonėms, nesu-gebėta pažinti vietos sąlygų, prie jų prisiderinti ir jose dirbti.

Amatų įmonių išlikimo, savarankiškumo klausimas, kurį P. Šalčius (1991: 560) apibū-dina kaip „daugiau teoriškai įdomų“, gvildenamas tarpukario spaudoje siekiant atskleisti pramonės ir amatų įmonių tarpusavio sąsajas, apibrėžti amatų visuomeninį reikšmingumą. „Amatininko“ puslapiuose, – rašo V. Lukoševičius (2008b), – buvo siekiama paaiškinti, kas yra amatas, koks jo vaidmuo, kodėl amatai neišnyko, kaip kai kas pranašavo, ir nematyti jų išnykimo ateityje priežasčių.“ Kazimieras Paltarokas (1921), Zigmas And riūnas (1935), Kazys Sruoga (1936), pramonės plėtrą įvardydami kaip vieną iš svarbiausių amatininkų klausimo priežasčių, pateikė teorinio pobūdžio svarstymų. K. Sruoga (1936) nurodė, kad amatų klausimas yra sukėlęs nemažai ginčų ir literatūroje, ir vykdant ūkio politiką. Pavyzdžiui, vokiečių ekonomistas Karl Bücher vadovavo mokslinei institucijai, kuriai buvo keliama užduotis ištirti amatininkų padėtį Vokietijoje ir atsakyti į klausimą, ar jie pajėgūs konkuruoti su fabrikais. Atsakymas buvo pesimistinis: amatai pasmerkti vegetuoti ir žlugti. Pasak K. Sruogos (1936), darant tokią išvadą, vadovautasi mintimi, kad amatų įmonės, kaip ir viduramžiais, gali būti tik mažos, dažniausiai teturinčios vieną darbininką, todėl nepajėgios konkuruoti su didžiuliais fabrikais. K. Sruoga, siekdamas įrodyti amatų gyvybingumą plėtojantis pramonei, daug dėmesio skyrė amato sampratos atskleidimui. Amatų problema itin aktuali buvo būtent tarpukario Lietuvoje, nes to meto valdžia, anot K. Sruogos, vykdydama socialinę ekonominę politiką, nematė skirtumo tarp pramonės įmonės (fabriko) ir amatų įmonės; visuomenėje buvo susiformavusi nuomonė, kad amatai yra pramonės užuomazga, tam tikra pramonės augimo stadija.

Bene svarbiausia tema, kuria daug rašyta „Amatininko“ žurnale, anot V. Lukoševičiaus (2008b), buvo skirtumo tarp pramonės įmonės ar fabriko ir amatų įmonės išryškinimas. Fabriko ir amatų įmonės skirtumų nustatymo klausimas Lietuvoje ypač aktualus tapo 1933 m. Vyriausybei paskelbus Pramonės darbininkų samdos įstatymą. Juo remiantis, 1934 m. buvo priimtas kitas įstatymas, kuriuo amatų įmonės buvo prilygintos pramonės įmonėms. Prie fabrikų buvo priskirtos įmonės, kuriose naudojamas samdomas darbas ir veikia bent viena nors ir rankomis sukama mašina, taip pat tokios, kuriose jei ir ne-naudojamos mašinos, tai bent yra ne mažiau kaip du samdomieji darbininkai (Lietuvių amatininkų... 1936). Šiuo įstatymu amatininkai, kaip ir pramonės įmonių savininkai, buvo įpareigojami darbininkams įvesti 48 valandų darbo savaitę, duoti 10 dienų mokamų metinių atostogų, pašaukus bet kurį samdinį karinių pratimų atlikti, jo uždarbį per pusę

45

R. P

aliu

lytė

, E.

Ulv

idie

nė

Am

atų

klau

sim

as L

ietu

vos

tarp

ukar

io s

paud

oje

45

pinigais ir natūra išmokėti šeimai ir t. t. (P. Bg. 1934). Dėl šio suvaržymo ir kitų įpareigo-jimų amatininkų sluoksniui kilo išnykimo grėsmė, apie tai buvo plačiai rašoma spaudoje. Straipsniuose buvo pabrėžiama, kad šis įstatymas tiesiog žlugdo amatininkus, kad „vos vegetuojantiems“ amatininkams kelti tokius pat reikalavimus kaip ir didžiuliams fabrikams esanti didelė neteisybė, kad amatų įmonių socialinėms pareigoms nustatyti turėtų būti išleistas atskiras įstatymas (Gražutis 1936a, b, c; Širvydas 1940). Esant tokiai padėčiai, kai įstatymu amatų įmonės buvo prilygintos pramonės įmonėms, Lietuvių verslininkų sąjunga inicijavo memorandumą, kuriame siekė įrodyti vienų ir kitų įmonių sulyginimo nepagrįstumą. Memorandume buvo pateiti tokie reikalavimai: 1) amatų dirbtuvėmis laikyti tokias įmones, kuriose dirba iki 10 samdomų darbininkų ir darbas atliekamas rankomis arba mašinomis; 2) įsakyti amatų dirbtuvėms pramonės darbininkų samdos įstatymo netaikyti*; 3) pasirūpinti amatų dirbtuvėms išleisti atskirus mokesčių, samdos ir kitokius įstatymus (Lietuvių amatininkų... 1936).

Nors į memorandumą nebuvo teigiamai reaguota, Lietuvių verslininkų sąjungos vado-vybė, amatininkų atstovai, ekonomistai toliau kėlė amatų Lietuvoje klausimą, aptarinėjo jų reikšmę tautos ūkiui ir apskritai visuomenei, stengėsi išryškinti svarbą. K. Sruoga, pa-siremdamas statistikos duomenimis** apie aštuntos kategorijos įmonių skaičių, padarė išvadą, kad šiai kategorijai priklausančios įmonės yra amatų įmonės, jos XX a. 4-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje sudarė apie 60–64 procentus visų pramonės įmonių, jose dirbo apie trečdalis visų pramonės darbininkų. Turėdamas tai galvoje, K. Sruoga (1936: 38) rašė: „Tad iš šitų, kad ir netobulų, statistikos skaičių galima spręsti, kad amatų ūkis sudaro tokią mūsų viso tautos ūkio dalį, kuriai yra visiško pagrindo daug daugiau dėmesio ir susirūpinimo kreipti, negu tatai iki šio laiko buvo daryta“. Nuolat akcentuodamas amatų svarbą, K. Sruoga pateikė teorinio pobūdžio svarstymų, kodėl amatų įmonės negalima tapatinti su smulkia pramonės įmone. Jis siūlė skirti amatą kaip profesiją*** ir amatą kaip tam tikrą įmonės formą. Amatų įmonė, anot K. Sruogos (1936: 30), yra tokia įmonė, kur dirba amatininkai, suprantantys visą gamybos eigą ir gebantys atlikti bet kuriuos su gamyba susijusius darbus. Svarbus amatų įmonės skirtumas nuo pramonės įmonės esąs tai, kad amatininkas ir pats dirba, ir dar moko dirbti kitą darbininką (amato mokinį). Anot autoriaus, amatų įmonė „nebūtinai turi būti maža, ji gali virsti stambesne ar net stambia įmone, nenustodama savo amatinio pobūdžio“; be to, „tam tikras darbo pasidalijimas taip pat dar nepakeičia amato įmonės pobūdžio“ (Sruoga 1936: 30).

Apie mašinų naudojimo galimybę dar XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje užsiminė K. Paltarokas (1921: 252): „Amatninkais platesne to žodžio reikšme vadiname visus tuos, kurių pašaukimas perdirbinėti savo rankomis, nors ir ne visai be mašinos pagalbos, žaliadaikčius, teikiamus gamtos, ir padaryti juos tinkamus žmonių reikalams“. Mašinų naudojimo galimybę nurodo ir K. Sruoga, tačiau jis pažymi, kad gaminių kokybė amatų įmonėje priklauso ne nuo mašinų, o nuo amatininkų išsilavinimo ir sugebėjimų. Pabrėž-damas tai, kad „amatininkas gamina, atsižvelgdamas į gyventojų individualius poreikius pagal vartotojų pageidavimus ir nurodymus“, K. Sruoga (1936: 28) daro išvadą, kad „in-dividualaus skoningo darbo srityje amatininkas negali būti išstumtas“, kad „amatininko kūryba yra pageidautinas žmonijos civilizacijos ir kultūros įnašas“. K. Sruoga (1936: 22) atkreipia dėmesį į tai, kad toli gražu ne visada fabrikas ar mašina gali pagaminti pigiau negu amatininkas, kad yra amatų, kurių jokia mašina, joks fabrikas vietoj amatininko atlikti negali. Amatai puoselėja tautiškumą, kultūrą ir tradicijas, atlieka socializacijos funkciją; jie geba prisitaikyti prie pasikeitusių ekonominių ir techninių sąlygų, didina ūkio atsparumą, padeda spręsti socialinį klausimą (Sruoga 1936: 35). Amatininkas „geriau negu kas kitas gali objektyviai įvertinti kapitalistų ir darbininkų interesus ir padėti valstybei į juos atsižvelgti“ (Sruoga 1936: 36).

Apie amatų išlikimą, jų visuomeninį reikšmingumą rašė ir kiti tarpukario publicistai (Andriūnas 1935; Gražutis 1936b; Tautvaiša 1937; Vaidotas 1938). Spaudoje buvo nuo-lat akcentuojama, kad amatai ne tik kuria produktą, kuris tenkina valstybės, tautos bei atskiro piliečio poreikius (Vaidotas 1938), bet ir užtikrina racionalumo (ekonomiškumo) principą, ugdo savarankiškumą – kaip didžiąją vertybę, kaip „kiekvienos valstybinės tvarkos pastovumo garantiją“ (Gražutis 1936b), formuoja „vidutiniai pasiturinčiųjų miestelėnų

*Amatų darbininkų samdos įstatymo projektą, kuriame nu-rodytos specialios amato moki-nių samdos taisyklės, besiskirian-čios nuo pramonės darbininkų samdos taisyklių, buvo parengęs J. Miknevičius (1937).**Centrinio statistikos biuro leistame Statistikos metraštyje pramonės įmonės, pradedant XX a. 4-uoju dešimtmečiu, gru-puojamos pagal jų išpirktus patentus: įmonės, kuriose dirba 2–4 samdomi asmenys, išperka aštuntos rūšies patentą; įmonės, kurios neturi mechaninės jėgos ir kuriose dirba 5–9 asmenys, arba įmonės, kurios naudojasi mechanine jėga ir kuriose dirba 5–7 samdomi asmenys, išperka septintos rūšies patentą, ir t. t. Nuo 1935 m. buvo įvesta ir devinta kategorija, jai priskirtos įmonės, kuriose dirbo savininkas su savo šeimos nariais. Joms nereikėjo pirkti patento. Be to, aštunta kategorija buvo išplėsta, jai buvo priskirtos ir įmonės su vienu samdomu darbininku.***Amatu vadinamas tam tik-ras ūkinis, dažniausiai medžia-gos apdirbimo įvairus aukštos kvalifikacijos darbas, kurį galima atlikti tik įgijus ilgametį, aiškiai nustatytą išsimokslinimą. Būtent profesija sudaro amatininko darbo ir gyvenimo pagrindą. Amatas yra profesija, kaip gy-dytojo, advokato ar kuri kita (Sruoga 1936: 20).

46

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

46

luomą, kuris sudaro stipriausią valstybės atramą“ (Sruoga 1936: 45). Vidutinio (vidurinio), arba miestiečių, luomo kūrimas reiškė savos, tautinės buržuazijos atsiradimą, o kartu ir ekonominės laisvės įgyvendinimą. „Tik per sveiką lietuvišką buržuaziją, – rašė K. Mačernis (1938), – mes galėsime ekonomiškai tapti laisvi.“ Su „miestelėnų sluoksnio“ tvirtėjimu tarpukario Lietuvoje buvo siejamas amatininkų kelias į pramonę ir prekybą. „Kai šį sluoksnį sudarys ne tik paprasti viešųjų darbų ar fabrikų darbininkai, bet ir kvalifikuoti, mažiau ar daugiau pasiturį, pakankamai išsilavinę amatininkai, – rašė K. Sruoga (1936: 47), – tada iš amatininko atsiras kelias į pramoninkus ir prekybininkus.“ Susikūrus „lietuvių mieste-lėnų sluoksniui“, anot Z. Andriūno (1935), „ims kilti lietuvių kultūra, suklestės menas, literatūra ir spauda“.

Pabrėždami amatų visuomeninį reikšmingumą, tarpukario publicistai vykdė svarbią to laikmečio užduotį – siekė laimėti lietuviškos visuomenės palankumą savarankiškai veiklai, prekybai, amatams, verslui, įveikti Lietuvoje nuo seno susiformavusį neigiamą požiūrį į prekybą, amatus ir kitus verslus (Lukoševičius 2008a). Tarpukario spaudoje buvo rašoma, kad amatininkai buvo „visų ujami ir traktuojami kaip nekultūringiausias elementas“, kad „amatininko vardas net paniekos bei koliojimosi žodžiu buvo virtęs“ (Vaidotas 1938). Lietuviškos visuomenės nepalankumas prekybininkams, verslininkams ir amatininkams, nepasitikėjimas savaisiais trukdė lietuviškų amatų plėtrai. Lietuviškam verslui įsitvirtinti nebuvo palanki ir vyriausybės vykdoma politika. D. Cesevičius, analizuodamas Lietuvos ekonominę politiką 1918–1940 m., rašė, kad valstybė rūpinosi tik agrarine pramone, ją globojo, skatino ir siekė, kad ji išliktų lietuvių rankose. Neagrarinei pramonei buvo leidžiama laisvai plėtotis pagal rinkos dėsnius. Šią valstybės politiką, anot D. Cesevičiaus (1995: 35), lėmė tarpukariu vyravusi nuostata, kad „per lietuviškos agrarinės pramonės sustiprėjimą bus galima užvaldyti ir nelietuvišką pramonę, prekybą ir kitas ekonomikos šakas“.

Esant neutraliai vyriausybės pozicijai, neigiamai plačiosios visuomenės nuostatai lie-tuviško verslo atžvilgiu, tarpukario spaudoje prasidėjo diskusija lietuvių dalies versluose klausimu. Šis klausimas, anot V. Lukoševičiaus (2008a), buvo bene svarbiausia priežastis, paskatinusi susikurti Lietuvių verslininkų sąjungą – instituciją, kuriai atiteko svarbus vaid-muo plėtojant amatus tarpukario Lietuvoje. Lietuvių verslininkų sąjunga „kaip privati organizacija, neturėdama ekonominių resursų, per spaudą ir organizacine veikla užsi-iminėjo daugiausia propagandos bei moralinio amatininkų ugdymo darbu, kuris darė įtaką ir platesniems visuomenės sluoksniams“ (Kaip paspartinti... 1939). Pagrindinis įsikūrusios Lietuvių verslininkų sąjungos tikslas buvo „agituoti lietuvius eiti į prekybą bei pramonę ir kitas pelningas sritis, kad tokiu būdu būtų suformuotas vidurinysis visuo-menės sluoksnis (lietuviškoji buržuazija), kuris dominuotų versluose ir kartu miestuose“

(Lukoševičius 2008a: 70). Lietuvių verslininkų sąjunga deklaravo siekį, jog lietuvių dalis versluose (prekyboje, pramonėje ir amatuose) sudarytų apie 85 procentus, t. y. maždaug tiek, kiek sudaro lietuviai bendro Lietuvos gyventojų skaičiaus. Įvertindamas Lietuvių verslininkų sąjungos indėlį, V. Lukoševičius pažymi, kad ši sąjunga ne tik sužadino lietu-vių visuomenės ambicijas nesitenkinti vien žemės ūkiu, bet ir nurodė metodus, kuriuos naudojant buvo galima pakeisti susidariusią nenormalią padėtį, padidinti lietuviško verslo konkurencingumą. Lietuviško verslo konkurencingumo, miestų atlietuvinimo kontekste plačiai atsispindėjo ir amatų plėtros problemos.

2. Lietuviškų amatų plėtros klausimas tarpukario spaudoje

Lietuviškos pramonės, prekybos ir amatų plėtros klausimu tarpukario spaudoje buvo matyti dvi pozicijos: 1) siekis atlietuvinti verslus, sustiprinti „lietuviškąjį elementą miestuo-se“ per konkurenciją, per „pozityvų darbą“ (Lietuviai... 1939); 2) reikalavimas įgyvendinti šį siekį „griežtomis ir net drastiškomis priemonėmis“, vyriausybei priimant vienokius ar kitokius įstatymus, palankius lietuviškai pramonei, prekybai ir amatams (J. V. 1939). Laikytis laisvosios konkurencijos, pozityvaus darbo principo reikalavo vyriausybė. Vyriausybės po-ziciją gana glaustai, bet pakankamai aiškiai išdėstė vidaus reikalų ministras Kazys Skučas interviu, duotame „Verslui“: lietuviai verslininkai turį paspartinti įsitvirtinimo miestuose procesą ne „laukdami ar gavę privilegijų, o pilnai išnaudodami visas ūkines galimybes“,

47

R. P

aliu

lytė

, E.

Ulv

idie

nė

Am

atų

klau

sim

as L

ietu

vos

tarp

ukar

io s

paud

oje

47

prisitaikydami prie valstybės sąlygų ir ekonominės padėties“ (Lietuviai... 1939). Interviu ministras atkreipė dėmesį į verslininkų profesinio lygio svarbą konkuruojant rinkoje: „Ug-dant gerąsias verslininkų ypatybes, kaip darbo pamėgimas ir jo tinkamas atlikimas, žodžio laikymasis, mandagumas, punktualumas, sąžiningumas, galima rimtai konkuruoti rinkoje ir turėti pasisekimą“ (Lietuviai... 1939). Panašią nuomonę pareiškė ir teisingumo ministras Antanas Tamošaitis Palangos kongrese, vykusiame 1939 m. liepos pradžioje (Ministro A. Tamošaičio... 1939). Jis paragino lietuvius verslininkus laikytis tradicinės Lietuvių vers-lininkų sąjungos linijos, nelaukiant ir nesitikint privilegijų ar valstybės paramos. Ministro nuomone, pradedantieji lietuviai verslininkai turi ne senuosius prekybininkus kaltinti ir reikšti jiems neapykantą, o tiesiog steigti naujas verslo įmones ir jas plėtoti, pasiremdami tik savo darbu ir sumanumu. Ministras atmetė spaudoje reikštus reikalavimus, kad lietu-viški verslai gautų ypatingą vyriausybinę globą, nes tai sutrikdytų natūralią verslo plėtrą. „Ne kokiomis privilegijomis, ne išimtina valstybės parama, – teigė ministras, – verslinin-kai galės įsikurti miestuose, bet tik savo pasiruošimu, tik sugebėjimu dirbti ir tinkamai atlikti savo verslo patarnavimus.“ Verslui pradėti reikalingus materialinius išteklius, anot A. Tamošaičio, galima sukurti „keliant darbo našumą, skatinat taupymą, organizuojant savitarpio paramą“ (Ministro A. Tamošaičio... 1939). Anot Palangos kongrese dalyvavusio Ministro Pirmininko Jono Černiaus, „stiprus lietuvių miestelėnų – prekybininkų luomas“ turi būti ugdomas darbu, ištverme ir pasišventimu, t. y. kultūringomis priemonėmis (Lie-tuvio verslininko... 1939).

Pozityvaus darbo pavyzdžiais tarpukario spaudoje buvo laikomas vyriausybės įsipareigo-jimas paruošti kaimo jaunimą prekybai, pramonei, amatams, padėti jam įsitvirtinti miesto ekonominiame gyvenime (J. V. 1939). Daug dėmesio vyriausybė skyrė amatininkų švietimui ir kvalifikacijos kėlimui. Šiais klausimais rūpinosi Švietimo ministerijos Specialiojo mokslo departamentas, Amatų korporacija, veikusi kaip Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pa-dalinys. Tačiau amatininkų švietimas, anot J. Vaidoto (1938), duotų norimų rezultatų tik tada, jei neįrodžius pakankamo specialybės mokėjimo nebūtų suteikiama teisė dirbti, o dirbant be jos būtų baudžiama. Teisinio reglamentavimo būtinumas amatininkų spaudoje buvo nuolat akcentuojamas. Jo reikalavo nemažai amatininkų. Teisinis reglamentavimas turėjo sumažinti moralinius ir materialinius nuostolius, kai koks nors pilietis, pasimokęs pas amatininką pora savaičių, priima užsakymus per pusę pigiau, „sugadina medžiagą“, dėl to yra keikiami visi amatininkai, ne tik blogieji (Ar reikalingi... 1935).

Siekiant spręsti šią problemą, vadovaujantis 1934 m. išleistu Verslo egzaminų įstatymu, buvo numatyta parengti konkrečias taisykles amatininkams egzaminuoti. Tačiau rengiant taisyklių projektą spaudoje pasirodė būgštavimų dėl to, kad daugelis egzaminų neišlaikys, nes neturi specialaus išsilavinimo ar apskritai yra mažai raštingi arba ir visai neraštingi (Ar reikalingi... 1935). Amatininkai, išlaikę egzaminus ir įgiję diplomus, taptų monopolistais. Dėl tos priežasties buvo pateisintas Švietimo ministerijos delsimas vykdyti amatininkų egzaminavimą, pritarta amatų mokyklų, kursų steigimui. Švietimo ministerijos inicijuotas skubus amatų mokyklų*, kursų steigimas spaudoje buvo vertinamas kaip „visai teisingas kelias“, padedantis amatininkams pasirengti egzaminams (Ar reikalingi... 1935). Be to, tarpukario spaudoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad egzaminų įvedimas siekiant atskirti kvalifikuotus amatininkus nuo nekvalifikuotų turės prasmę tik parengus įstatymą, api-būdinantį, kas yra amatininkas, kokios yra jo teisės ir pareigos**. Pavyzdžiui, J. Vaidotas (1938) rašė, kad būtent Amatų korporacijos pastangomis bus rengiamas amatininko vardo ir teisių įstatymo projektas, kuriuo numatoma visus amatininkus suskirstyti pagal mokslo cenzą ir praktikos stažą, kiekvienam iš jų suteikti atitinkamas teises ir nustatyti pareigas.

Už pozityvaus darbo skatinimą, tradicinio kelio laikymąsi pasisakė ne tik vyriausybė, bet ir dominuojanti dalis Lietuvių verslininkų sąjungos atstovų. Svarbiausiais būdais kon-kurencinei kovai laimėti ši sąjunga laikė lietuvių prekybininkų ruošimą ir klaidingo požiū-rio, kad lietuviui kaip žemdirbiui negarbinga užsiiminėti prekyba ar amatais, pakeitimą (Lukoševičius 2008d). Šios tradicinės Lietuvių verslininkų sąjungos linijos, pasak kurios, verslus ir miestus atlietuvinti reikia siekti per laisvą konkurencinę kovą su senaisiais, kita-taučiais verslininkais, jau įsitvirtinusiais versluose, buvo laikomasi iki pat 1940 m. Tačiau greta tradicinės linijos maždaug nuo 1935 m. vis dažniau pasigirsdavo reikalavimų imtis

*1938 m. Švietimo ministeri-ja perėmė Kauno viduriniąją prekybos mokyklą (Lietuviai... 1940). Ją baigusieji galėjo būti pardavėjais, įmonių ar krautuvių vedėjais ir buhalteriais. Be šios mokyklos, panaši prekybos mokykla, valdžios įsteigta, veikė dar Šiauliuose. Jos programa la-biau buvo pritaikyta mažesnėms krautuvėms ar įmonėms. Tokių mokyklų buvo planuota įsteigti dar keletas (Dargis 1936).**Ilgai lauktą įstatymą, kuris buvo pavadintas Amato vers-lo įstatymu, Seimas priėmė 1940 m. gegužės 7 d. Šio įsta-tymo tikslas, kaip rašoma „Ama-tininko“ žurnale, buvo tvarkyti amatų verslą Lietuvoje ir sudaryti tinkamas sąlygas amatų kles-tėjimui. Įstatymas nebuvo visai toks, kokio pageidavo Amatų korporacija, tačiau jame daug vietos buvo palikta taisyklėms, kurios dar turėjo būti priimtos. Nuo jų turėjo pri klausyti ir pa-ties įstatymo vykdymas. Apie visas taisykles ir įsakymus, taip pat apie tai, nuo kada pradės veikti priimtasis Amato verslo įstatymas, turėjo būti pranešta ateityje.

48

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

48

radikalesnių veiksmų. Dalies Lietuvių verslininkų sąjungos atstovų nuomone, valstybė, vykdydama „tautos valią“, privalėjo išleisti vienokius ar kitokius įstatymus, palankius lietuviams verslininkams (Lietuvos kapitalas... 1938). Reikalauta „organizuotai įkurdinti lietuvius verslininkus“, t. y. remiant valstybei, kaip įkurta kooperacija ir didžiosios jos įmo-nės, taip pat buvo reikalaujama koordinuoti kooperatyvų ir privačių lietuvių prekybininkų veiklą, kad jie ne konkuruotų, o vieni kitus papildytų (Arūnas 1936). Buvo manoma, kad valstybė, padėjusi įsikurti smulkiems ūkininkams, turėtų remti ir amatininkus, priklausan-čius vidutiniškai pasiturinčių gyventojų sluoksniui, „kurio sudarymu ir išlaikymu nuo pat savo kūrimosi pradžios mūsų valstybė pasirodė labai suinteresuota“ (Sruoga 1936: 53).

Pretenzijos valstybei dėl paramos lietuviams verslininkams įsikuriant miestuose nuolat augo (Lukoševičiaus 2008d). Tikintis aktyvios vyriausybės pozicijos rašyta: „Juk iš tikrųjų mūsų miestus sulietuvins ne valdininkai ar tarnaitės, bet tik prekybininkai, pramoninkai ir amatininkai“ (Kongresui praėjus 1936). Valstybės dalyvavimas buvo siejamas, visų pirma, su „realia parama“ lietuviškam verslui, kad „galėtų sutvirtėti vidutinysis – lietuvių preky-bininkų, pramoninkų ir amatininkų luomas“ ir šio luomo „pionierius mieste – lietuviškas pirklys“ (Arūnas 1936).

Valstybės paramos klausimas nebuvo naujas. Dar trečiojo dešimtmečio pradžioje K. Paltarokas (1921: 268) rašė apie tam tikrų priemonių taikymą amatininkams gelbėti: „valstybė savo įstatymais turi padėti amatininkams išlaikyti savo savistovybę, kad nepa-kliūtų proletarų eilėsna“; „viešosios valdžios įstaigos turėtų palaikyti mažą pramonę, duodamos amatninkams užsakymus“; „valstybė įstatymais turėtų varžyti kilnojamuosius prekių sandėlius ir suteikti amatninkams teisėtą globą nuo didelių krautuvių, pardavinė-jančių įvairiausius daiktus, drauge ir amato dirbinius“. Ketvirtojo dešimtmečio diskusijų dėl paramos objektu tapo lengvatos, ypač mokestinės. Amatams reikalingos lengvatos, „kad jie galėtų pateisinti savo egzistenciją ir atlikti jiems skiriamą socialinę ir tautinę misiją“ (Gražutis 1936a). Sruoga (1936: 49), svarstydamas klausimą dėl mokestinių lengvatų amato įmonėms, siūlė taikyti tokias pat mokestines priemones, kokios buvo taikomos ūkininkams, besikeliantiems į vienkiemius. Buvo samprotavimų, kad nuo mo-kesčių būtų visai atleidžiamos amatų įmonės, kurios sudaro amatininko gyvenamojo buto dalį (R. 1936). A. Gražučio (1938) nuomone, ypatinga parama buvo reikalinga besiku-riančioms amatų įmonėms, nes jos iš tikrųjų niekuo nesiskyrė nuo naujakurių ūkininkų; tokioms įmonėms, kol jos sutvirtės, turėtų būti taikomos mokestinės lengvatos, nors „tikslingiausia būtų naujas amato įmones visai atleisti nuo mokesčių“. Grįsdamas savo nuomonę dėl mokestinių lengvatų, A. Gražutis (1938) apeliavo į tai, kad „tik iš palankiose sąlygose egzistuojančių amato įmonių gali išaugti fabrikai“, kad „tik šito vieno fakto turėtų pakakti, nekalbant apie socialinę ir tautinę amatų reikšmę“, kad amatų įmonėms reikalingos mokestinės lengvatos.

Nors ir daug dėmesio skirta mokestinių lengvatų klausimui, tačiau tuo apsiribota ne-buvo. Diskutuojant dėl valstybės paramos pradėta reikalauti įstatymų, palankių lietuvių verslininkams. Ypatingų privilegijų lietuviams, įstatymų, ribojančių kitataučių veiklą, klau-simas tapo itin aktualus radikalams prabilus apie miestų reformą (Lukoševičius 2008d). Tarpukario spaudoje buvo nuolat pabrėžiama, kad kitataučių dominavimas miestuose, prekybos, pramonės ir amatų sutelkimas jų rankose negali būti pateisinamas, nes tai stabdo lietuvių kultūros raidą, sukelia interesų konfliktą.

Tarpukario spaudoje buvo plačiai aptariamas svetimtaučių nusistatymo neužleisti lietuviams priklausančių pozicijų įveikimas priimant tam tikrus įstatymus. Vienas iš tokių įstatymų, diskutuotų spaudoje, buvo Prekybos reguliavimo įstatymas. Pagal šį skubos tvarka siūlytą priimti įstatymą, buvo numatoma „leisti prekybos įmones atidaryti išimtinai lietuviams, tol, kol bus pasiektas daugumos tautos procentas toje srityje“ (Gutulis 1938). Prekybos reguliavimo įstatymu turėjo būti numatyta, kad žydams priklausančiose prekybos ir pramonės įmonėse du trečdalius darbuotojų sudarytų lietuviai, kad urmo sandėliuose (didmenų bazėse) dirbtų lietuviai ar bent būtų „pastatyti kainų kontrolieriai, kurie žiūrėtų, kad prekės lietuviams, palyginus su žydais, nebūtų pardavinėjamos brangiau“ (Gutulis 1938). Spaudoje atsirado pasiūlymų lietuviams užkariauti urminę prekybą, tuo tikslu nau-dojant kooperatinę ar akcinę sistemą. Taip vyriausybė padėtų amatininkams, lygiai kaip

49

R. P

aliu

lytė

, E.

Ulv

idie

nė

Am

atų

klau

sim

as L

ietu

vos

tarp

ukar

io s

paud

oje

49

padėjo ūkininkams atsikratyti kitataučių tarpininkų realizuojant pieną, bekonus ir grūdus. Lietuviams amatininkams esą sunku „išstatyti krautuvėse ir parduoti savus gaminius“, nes kitataučiai urmininkai užverčia rinką importuotais iš užsienio gaminiais (M. Ž. 1935). Matyt, šią problemą galėtų padėti spręsti vyriausybė, vykdydama protekcionizmo politiką. „Galim būti tikri, – rašė diplomuotas ekonomistas Vladas Balsys (1935), – kad sudarius tinkamą muitų apsaugą, per kelerius metus jau mūsų įmonės pradėtų leisti į rinką gami-nius, nė kiek neprastesnius už užsieninius.“ Spaudoje vis dažniau pasigirsdavo raginimų kurti lietuviškus amatus „muitais suvaržant importą tų amato dirbinių, kurie gaminami mūsų krašte“ (Miknevičius 1938). Be įstatymų, varžančių kitataučių teisę steigti naujas prekybos įmones, buvo siūloma priimti ir kitus įstatymus, pavyzdžiui, nuomos įstatymą. Juo turėjo būti numatyti ir tokie atvejai, kai kitataučiai „turi teisę lietuvį nuomininką iškraustyti iš savo namų vien todėl, kad iš kitur atvyko jo tautietis, kuriam jis nori savo patalpas užleisti, o lietuvį verčia išeiti į gatvę“ (Gutulis 1938).

Lietuvių įsitvirtinimui miestuose turėjo padėti ir kapitalų reforma. „Norint visiškai miestus atlietuvinti, siekiant ekonominės nepriklausomybės, – teigė „Versle“ M. Krupa-vičius, – mums tuojau reikalinga kapitalų reforma, tokia pat, kaip žemės ūkio reforma“ (A. B. 1939). Kapitalų reformos sumanytojų nuomone, nekilnojamas turtas miestuose turėjo būti paimamas seniesiems savininkams (kitataučiams) išmokant kompensaciją ir už tam tikrą kainą perleidžiamas lietuviams. Dėl nuosavybės miestuose reikalauta įvesti tokią pačią tvarką, kokia galioja kaimo vietovėse (kad ūkį pirktų, valdžiai leidus, tik tas, kas verčiasi žemės ūkiu). Teigiama, kad be vyriausybės žinios ir kontrolės nuosavybė mies-tuose neturėtų būti „perleidžiama iš rankų į rankas, dažnai Lietuvai visai nenaudingam elementui“ (A. B. 1939). Esant tokiai padėčiai, lietuvis, norėdamas įsigyti sklypą mieste, jį galėjo nusipirkti tik miesto pakrašty, kur jis jokia prekyba negalėjo verstis. Vadinasi, jis būdavo nustumiamas į blogiausią vietą.

Šios tarpukario spaudoje pareikštos nuomonės rodė, anot V. Lukoševičiaus (2008d), kad kapitalų reforma buvo prilyginama žemės reformai, kurią vykdant seniesiems žemės savininkams, dvarininkams, buvo išmokama šiokia tokia kompensacija, o naujieji savi-ninkai, valstiečiai, mokėjo išperkamuosius mokesčius. Tarpukario spaudoje buvo rašyta, kad kapitalų reformai sąlygos yra palankios, nes „tautos viešoji opinija yra už tai, kad reikia siekti ir ekonominės nepriklausomybės, nesitenkinant vien politine“ (A. B. 1939). Manyta, kad kapitalų reformos įstatymo projektą galėtų parengti Tautos ūkio taryba*. Tačiau, anot V. Lukoševičiaus (2008d), nors ir daug vienaip ar kitaip kalbėta kapitalų reformos klausimu, niekas nežinojo, koks turėtų būti tas įstatymas, kad nebūtų suardyti visuomeninės santvarkos pagrindai. Juo labiau kad lyg ir norėta taikyti šį įstatymą tik tam tikrai visuomenės daliai, vienai tautinei mažumai, t. y. žydams. Be to, patys refor-mos sumanytojai neįsivaizdavo, kaip tokią reformą būtų galima suderinti su visa teisine sistema, jos nesugriovus.

Kadangi kapitalų reformą turėjo įvykdyti vyriausybė, o ne kas kitas, tai visi radikalų pasiūlymai, rinkos požiūriu visai nerealūs, atsitrenkę į nedviprasmišką poziciją, kurios laikėsi vyriausybė, ir liko tik pasiūlymais. Jie atspindėjo, galima sakyti, tik tam tikro verslininkų sluoksnio nuotaikas. Per ketvirtąjį dešimtmetį lietuviai, normaliomis rinkos sąlygomis eidami į verslus, jau buvo pasiekę nemažų rezultatų. Matyt, esminiam lūžiui, kad būtų pasiekti verslininkų veikėjų dažnai minėti 85 ar 90 procentų, reikėjo dar vieno dešimtmečio, kurio dėl prasidėjusių okupacijų pritrūko (Lukoševičius 2008b).

Vyriausybės delsimą priimti konkrečius sprendimus muitų klausimu R. Sruoga (1936: 35) grindžia bendrosios amatų statistikos „kuklumu“, amatų šakų platesnių studijų sto-ka. V. Lukoševičius (2008b), svarstydamas, kodėl Lietuvos tarpukario vyriausybė nevykdė protekcionistinės politikos amatų srityje, teigė, kad globojamieji muitai būtų paskatinę lietuviškų amatų plėtrą, tačiau, antra vertus, kuriam laikui būtų įšaldę šalies socialinį ekonominį atsilikimą.

Kapitalų reformai, kaip ir apskritai reikalavimams, kad lietuviams būtų suteikta išskirtinių verslo teisių, nepritarė dauguma privataus verslo atstovų, taip pat Lietuvių verslininkų sąjungos veikėjų. Daug kritikos sulaukė ir vyriausybės vykdoma kooperacijos rėmimo politika, skatinusi gamybos ir ypač prekybos koncentraciją ir centralizaciją. Spaudoje

*Tautos ūkio taryba, kaip pata-riamasis organas prie finan-sų ministerijos, buvo sudaryta 1939 m. balandžio 17 d.

50

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

50

piktintasi, kad „kooperatyvai, mokėdami mažesnius mokesčius ir naudodamiesi kitokio-mis lengvatomis, trukdo privačiam verslui“ (Dėl privačios iniciatyvos 1938). Per „Verslo“ laikraštį reikštam privatininkų protestui dėl kooperatyvams teiktų privilegijų pritarė tokie leidiniai, kaip „XX amžius“*, „Apžvalga“**. Laikraštyje „XX amžiaus“ buvo pasisakoma prieš ūkio centralizaciją per kooperatyvus ir jų sąjungas, lietuviško privataus verslo vardu reikalauta sustabdyti „pseudo kooperatyvų“ privilegijavimą, kad galėtų kurtis tvirtų lietuvių prekybininkų sluoksnis (Lukoševičius 2008d). „Apžvalgoje“ slapyvardžiais pasirašinėję autoriai pateikė nuomonių, kad „per didelis kooperacijos išsiplėtimas niekad nebuvęs naudingas“ (L. 1938), kad „besikeičiant ūkinėms situacijoms, tokios didžios organizacijos dažnai pasirodo nelanksčios“ (Iksas 1937).

Lietuvos oficialiajam sluoksniui remiant kooperaciją, o per ją – netiesiogiai ir lietu-vių prekybininkų bei amatininkų veržimąsi į miestus, spaudoje kilo diskusija dėl žydų ekonominio potencialo svarbos (Lukoševičius 2008d). Būta nuomonių, kad „Lietuvai labai nenaudinga ištisą grupę pajėgių verslininkų atstumti nuo produktyvaus darbo tik todėl, kad jie nepriklauso daugumos gyventojų tautybei“ (Ne kova... 1939). Tarpukario spaudoje buvo pažymima, kad žydai vis dar tebevaidina svarbų vaidmenį Lietuvos ūkyje, kad „jei šiandien patys žydai panorėtų visai išsikraustyti iš Lietuvos su savo gėrybėmis, būtų didelis rūpestis ir laikina suirutė ūkiškame gyvenime“ (Valsonokas 1936). Lietuvos pramonės plėtra buvo siejama su žydų privačia iniciatyva, jų kapitalo panaudojimu „tebe dirvonuojančioms ūkio sritims atkutinti“ (Miestus atlietuvinant 1939). Spaudoje buvo pasisakoma už „vienų ir kitų verslininkų grupių bendradarbiavimą“ (Lietuvių ir žydų... 1937), „rungtyniavimą kitomis priemonėmis, nereikalaujant išskirtinių sąlygų“ (Zubovas 1935). Rašiniuose miestų atlietuvinimo tema dažnai buvo pabrėžiama konku-rencijos svarba nurodant, kad „prekyboj, pramonėj ir amatuos tegali būti pripažįstamas vienintelis, tinkantis ir teisingas reguliatorius – laisvoji ir sąžininga konkurencija ir laisvoji iniciatyva“ (Sidabrinis 1935).

Nors tarpukario spaudoje plačiai propaguojama laisvos ir sąžiningos konkurencijos sąlyga atlietuvinant miestus, tačiau nuolat atkreipiamas dėmesys į tai, kad tam tikra visuomenės ir vyriausybės parama pradedančiam verslą ar amatą lietuviui yra reikalinga. Teigiama, kad lietuvį būtina paremti, nes jis „neturi nei pakankamo verslinio patyrimo, nei reikalingo kapitalo, nei iš svetimtaučių urmininkų ar gamintojų pusės prieinamų kreditų ar mokėji-mo sąlygų“ (Tarulis 1939). Nelygi konkurencinė kova pateikiama kaip svarus argumentas diskusijose dėl paramos lietuviškam verslui ir amatui. Pavyzdžiui, „Lietuvos aide“*** stebėtasi, „kokia gi gali būti laisva konkurencija, jei vieni konkurentai turės savo rankose kapitalus, bus remiami ne tik vietinių, bet ir viso pasaulio tautiečių, turės galimybę išeiti mokslą ir įgyti bet kurią kvalifikaciją, o antrieji konkuruos su penkiais pirštais“ (Spaudos pasižvalgius 1939). Tačiau kad ir kaip gerai būtų išsimokslinę amatininkai ar prekybininkai, jų darbo sėkmė priklauso ir nuo jų pačių gebėjimo pritraukti klientūrą, ir nuo visuomenėje esamo nusiteikimo tos ar kitos prekybininkų grupės atžvilgiu. Pastaroji aplinkybė, anot k. Sruogos (1936), tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje buvo daug lemianti.

Taigi, pramonės, prekybos ir amatų plėtros problemas tarpukario spaudoje analizavusius autorius galima priskirti dviem grupėms: vieni pasisakė už radikalias reformas, aktyvų valstybės dalyvavimą atlietuvinant miestus, kiti propagavo laisvąją ekonominę konku-renciją, tačiau siekė lygių galimybių konkurencinėje kovoje. Tokių galimybių sukūrimui turėjo talkinti tiek vyriausybė, rūpindamasi išsilavinimu, švietimu ir kvalifikacija, tiek ir visa visuomenė, keisdama neigiamą požiūrį į lietuvišką verslą. Pozityvaus darbo principas, anot V. Lukoševičiaus (2008d), buvo būdingas visų Lietuvos tarpukario vyriausybių vykdomai ūkio politikai. Vyraujanti nuostata buvo ta, kad į verslus eiti lietuviams reikia tik per laisvąją ekonominę konkurenciją, pasikliaujant savo darbu ir sugebėjimais.

Išvados

1. Tarpukario Lietuvos profesinėje verslininkų ir amatininkų spaudoje daug dėmesio buvo skiriama amatams, siekiant pripažinti juos ūkio plėtros veiksniu, tai pat įrody-ti visuomenei, jog ši veiklos sritis yra daugiau nei ekonominis ūkio plėtros veiksnys.

*„XX amžius“ – katalikiškos orien tacijos dien raštis, ėjęs 1936–1940 m. Kau ne.**„Apžvalga“ – žydų karių są- jungos savait raštis, ėjęs 1935–1940 m. Kau ne.***„Lietuvos aidas“ – valstybės laikraštis, įsteigtas 1917 m. rug-sėjo 6 d.

51

R. P

aliu

lytė

, E.

Ulv

idie

nė

Am

atų

klau

sim

as L

ietu

vos

tarp

ukar

io s

paud

oje

51

Amatininkas buvo suvokiamas kaip ūkio subjektas, vykdantis ne tik ekonominę, bet ir socialinę, kultūrinę, auklėjamąją, socializacijos funkcijas. Amatai tarpukario Lietuvoje buvo traktuojami kaip viena iš individualios savarankiškos veiklos formų, turinti aiškius skiriamuosius bruožus. Jie buvo suprantami kaip svarbi rinkos santykių plėtros grandis, kartu ir pažangos veiksnys, neatsiejama pramonės dalis. Iš amatų išauga fabrikai, o šie savo ruožtu sudaro prielaidas amatų plėtrai.

2. Pabrėždami amatų visuomeninį reikšmingumą, tarpukario publicistai vykdė svarbią to laikmečio užduotį – siekė laimėti lietuviškos visuomenės palankumą savarankiškai veiklai, prekybai, amatams įveikti Lietuvoje nuo seno susiformavusį neigiamą požiūrį į prekybą, amatus ir kitus verslus. Esant neigiamai plačiosios visuomenės nuostatai lietu-viško verslo atžvilgiu, tarpukario spaudoje kilo diskusija dėl lietuvių dalies versluose. Šis klausimas buvo viena iš svarbiausių priežasčių, paskatinusių susikurti Lietuvių verslininkų sąjungą – instituciją, kuriai teko svarbus vaidmuo plėtojant amatus tarpukario Lietuvoje.

3. Pagrindiniai klausimai, kuriems buvo skirta daug publikacijų tarpukario spaudoje, buvo amatų išlikimo ir lietuvių dalies versluose klausimai. Su šiais klausimais glaudžiai siejami procesai, susiję su lietuvių tautos virsmu nacija, visuomenės vidurinio sluoksnio formavimuisi, valstybės modelio pasirinkimu.

4. Tarpukario spauda atspindi dvi pozicijas amatų plėtros klausimu. Vieni autoriai laikėsi nuomonės, kad valstybė turi aktyviai dalyvauti atlietuvinant miestus, vykdyti radikalias reformas, sudaryti sąlygas lietuviško amato įsitvirtinimui. Kita autorių grupė gynė pozity-vaus darbo principą, reiškiantį, kad lietuviški amatai turi rastis tik per laisvąją ekonominę konkurenciją. Vyriausybės prerogatyva, anot šios nuostatos, turėjo būti lygių galimybių konkuruoti sukūrimas, t. y. rūpinimasis išsilavinimu, švietimu ir kvalifikacija.

5. Lietuvos tarpukario vyriausybės, vykdydamos ūkio politiką, laikėsi pozityvaus darbo principo: lietuviai turi imtis verslų pasikliaudami savo sugebėjimais, laisvai konkuruodami, nereikalaudami jokių privilegijų.

Literatūra

A. B. 1939: Tuojau reikia kapitalų reformos: ką sako tuo reikalu dekanas kun. M. Krupavičius. – Vers-las 19, 1.

Andriūnas Z. 1935: Amatas ir progresas. – Amatininkas 8, 3. Aleksandravičius A., Kairytė E., Navikienė R. 2004: Kultūros paveldo saugojimas. Lietuvos žemės

ūkis ir kaimo plėtra. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.Ar reikalingi amatininkams egzaminai? 1935. – Amatininkas 35, 1.Arūnas J. 1936: Stiprinkim vidutinį luomą. – Verslas 40, 2.Atkočiūnienė V., Aleksandravičius A., Albrektaitė D. 2008: Tradicinių amatų situacija Lietuvoje

ir jų plėtros galimybės. – Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Mokslo darbai 12, 24–33.

Balsys V. 1935: Plėskime amatus ir mažinkime importą. – Amatininkas 15, 1.Cesevičius D. 1995: Lietuvos ekonominė politika 1918–1940 metais. Vilnius: Academia.Dargis 1936: Prekybos mokslo reikalais. – Verslas 28, 1.Dėl privačios iniciatyvos 1938. – Apžvalga 18, 1.Endzinas A. 1974: Specialiojo mokslo raidos Lietuvoje bruožai. I dalis. Vilnius.Gražutis A. 1936a: Amatams reikia lengvatų. – Amatininkas 24, 2.Gražutis A. 1936b: Amatininkų socialinis vaidmuo. – Amatininkas 30, 1.Gražutis A. 1936c: Amatų stiprinimo reikalu. – Amatininkas 26, 2. Gražutis A. 1938: Mokesčių reformos belaukiant: mokesčiai ir amatų įmonės. – Amatininkas 13, 193.Gutulis A. 1938: Reikia įstatymų, kurie sunormuotų žydų klausimą. – Verslas 50, 3. Iksas 1937: Pastabos. – Apžvalga 19, 6.J. V. 1939: Jei būtų suteiktos darbui sąlygos, šūkavimai savaime atpultų. – Verslas 8, 4.Kaip paspartinti amatų ugdymą? Anketa „Amatininko“ skaitytojams 1939. – Amatininkas 2, 17.Kongresui praėjus 1936. – Verslas 50, 2.L. 1938: Pagaliau ir jie pamatė. – Apžvalga 41, 7.Lietuviai verslininkai turi pagreitinti įsistiprinimo procesą miestuose: pasakė Vidaus reikalų ministras

generolas Skučas 1939. – Verslas 15, 1. Lietuvos kapitalas – lietuvių tautai 1938. – Verslas 48, 4.Lietuvio verslininko iniciatyva bus remiama: pareiškė Min. Pirm. gen. Černius 1939. – Verslas 14, 1.Lietuvių amatininkų Memorandumas vyriausybei 1936. – Amatininkas 36, 1.Lietuvių ir žydų verslininkų susitarimas 1937. – Apžvalga 38, 1.

52

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

52

Leonas P. 1887: Keli žodžiai apie prekystę (kupčystę) ir amatus. – Šviesa 1, 34–40.Lukoševičius V. 1995: Liberalizmo raida Lietuvoje. XIX a. pab.–1940 m. Vilnius: Valstybinis leidybos

centras.Lukoševičius V. 2008a: Lietuvos verslininkų sąjungos susikūrimas, jos tikslai ir idėjinės nuostatos.

– Pinigų studijos 2, 61–72.Lukoševičiaus V. 2008b: Amatai ir jų aktualijos Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Vilnius.Lukoševičiaus V. 2008c: Verslas ir santykiai tarp lietuvių ir kitataučių Lietuvos piliečių tarpukariu. Vilnius.Lukoševičiaus V. 2008d: Lietuvių verslininkų sąjungos veikėjai apie verslų ir miestų atlietuvinimą. Vilnius.Mačernis K. 1938: 1938 metus pradedant. – Verslas 1, 1.Meilius E. 1993: Prekyba ir amatai Žemaitijos kunigaikštystės miesteliuose XVII a. antroje pusėje–XVIII a.

Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. 1976: Lietuvos pramonė ikisocialistiniu

laikotarpiu. Vilnius: Mintis. Merkys V. 1958: Vilniaus fabrikinė ir amatų pramonė ir prekyba 1900–1904 metais. – LTSR MA darbai,

ser. A, 1(4), 149–171. Miestus atlietuvinant 1939. – Apžvalga 6, 1.Miknevičius J. 1937: Amatų [darbininkų] samdos įstatymo projekto metmenys. – Amatininkas 23, 326. Miknevičius J. 1938: Amatų dirbinių importas ir eksporto galimumai. – Amatininkas 5, 69.Milius V. 1993: Lietuvos kaimo amatai ir technika XIX–XX a. pirmoje pusėje. Vilnius: VDU.Ministro A. Tamošaičio žodis verslininkams 1939. – Verslas 29–30, 1.M. Ž. 1935: Dar kelios pastabos dėl blogos amatininkų padėties. – Amatininkas 24, 1.ne kova, o bendradarbiavimas 1939. – Apžvalga 19, 8.Paltarokas k.1921: Socialis klausimas. kaunas: Petronio knygynas.P. Bg. 1934: Amatininkas ir pramoninkas. – Amatininkas 6, 1.R. 1936: Svarbūs amatininkų konferencijos nutarimai. – Amatininkas 50, 3.Ramanauskienė J. 2007: Kaimo turizmo ir amatų plėtros galimybių tyrimas. kaunas: Akademija.Ribašauskienė E. 2008: Tradiciniai amatai Lietuvoje: situacija ir perspektyvos. – Rinkotyra 4 (42), 91–98.Rimka A. 1915: Lietuvių tautos klausimas Europos karės metu. niujorkas. Sidabrinis J. 1935: Kokie turi būti lietuvių – žydų santykiai: pasikalbėjimas su žymiu tautininkų veikėju

p. M. kavoliu. – Apžvalga 24, 1. Spaudos pasižvalgius 1939. – Apžvalga 21, 2.Sruoga k.1936: Amatų klausimas Lietuvoje. kaunas. Šalčius P. 1932: Ekonomika: mokslas apie ūkiškąją žmonių gerovę. II dalis. kaunas.Šalčius P. 1991: Raštai: teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija. Vilnius: Mintis.Šatavičiūtė L. 2008: Amatų sąjūdis XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvoje: tautinis aspektas. – Meno

istorija ir kritika 4, 88–100. Širvydas V. 1940: Samdos įstatymo belaukiant. – Amatininkas 10, 145.Tarulis 1939: Verslininkai. – Vairas 16, 292.Tautvaiša J. 1937: Kiek amatininkų turime Lietuvoje? – Amatininkas 17, 229.Vainienė I. 2000: Kaimo turizmo organizavimas. Mokymo priemonė. Vilnius: Eugrimas.Vaidotas J. 1938: Lietuvos dvidešimtmetis ir amatai: jie dar turi atlikti didelę misiją. – Amatininkas 5, 65.Zubovas V. 1935: Lietuva – lietuviams. – Apžvalga 21, 1. Valsonokas 1936: Pakalbėkime atvirai. – Apžvalga 38, 3.

Gauta 2011 m. spalio mėn.Priimta spaudai 2011 m. lapkričio mėn.

Summary

Regina Paliulytė, Erstida Ulvidienė

The issue of crafts in Lithuania was raised in combination with liberal ideas, which began spreading in the 16th –17th centuries. With the intensification of liberal thought towards the late 19th century and the emergence of the first Lithuanian newspapers, opinions and commentaries about the Lithuanian trade, industry and crafts started to appear in the press. The discussion spurred theoretical works. Lithuanian interwar economists (P. Leonas, P. Šalčius, K. Sruoga, etc.), on the basis of foreign authors, presented their insights into important issues of the development of the economy. Programmes of political parties and discourses by individual public figures were based on works of theoretical nature. In addition, the theories and concepts had a pragmatic purpose. Through them, it was

THE ISSUE OF CRAFTS IN THE LITHUANIAN INTERWAR PRESS

53

R. P

aliu

lytė

, E.

Ulv

idie

nė

Am

atų

klau

sim

as L

ietu

vos

tarp

ukar

io s

paud

oje

53

aimed at winning favour from the Lithuanian public for individual activities, trade, crafts, and business. Periodical press was invoked for that purpose. Interwar press articles not only reflected the theoretical insights specific to the time but the public’s reaction to them as well. Therefore the following periodic publications appeared in the centre of attention of researchers of the history of Lithuania’s interwar economic thought: Aušra and Šviesa, Verslas and Amatininkas, Varpas, etc. The research initiated by interwar economists was continued by Professor Vincentas Lukoševičius. The issues that were discussed on the pages of Varpas, Viltis, Verslas and Amatininkas became the subject of research for the academic. not all collected material was published. On the basis of Professor V. Lukoševičius’ manuscripts as well as the research of other economists and the theoretical insights by interwar publicists, this paper concentrates on the issue of crafts as the subject of economic thought. A concise discussion of the issue is presented in the paper and it is concluded that, first, crafts were related to the processes important for the Lithuanian society forming a nation, formation of the middle class of society, and the choice of model for the state; second, the Lithuanian interwar press devoted a lot of attention to crafts with the aim of recognizing them a factor or economic development, also to prove to the society that this field of activity was more than a mere economic driver of the societal development.

54

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

54

Eduardas RemecasLietuvos nacionalinis muziejusArsenalo g. 101100 VilniusEl. p. [email protected]

Remiantis monetų lobiais ir pavieniais radiniais, straipsnyje aptariama XVII a. vidurio ir antrosios pusės monetų apyvarta dabartinės Lietuvos teritorijoje. Svarstoma, kokia galėjo būti monetų kalybos apimtis, analizuojami monetų cirkuliacijos trukmės, jos ypatumų klausimai, aptariamos įvežtinės užsienio mone-tos, jų įvežimo priežastys ir vaidmuo. Taip pat svarstomas to meto pinigų vertės klausimas.Pagrindiniai žodžiai: monetų apyvarta, kaldinimo apimtis, variniai šilingai, monetų klastojimas, radiniai, lobis.

Įvadas

Šiuo straipsniu tęsiamas XVII a. monetų apyvartos dabartinės Lietuvos teritorijoje nagrinė-jimas. Anksčiau buvo apžvelgta XVII a. pirmosios pusės – Zigmanto Vazos (1587–1632) ir Vladislovo IV (1632–1648) valdymo laikotarpių – monetų apyvarta (Remecas 2010b). Šiame straipsnyje nagrinėjami du paskesni XVII a. etapai:

1. XVII a. vidurys – Jono Kazimiero (1648–1668) valdymo laikotarpio monetų apyvarta.2. XVII a. antroji pusė – Mykolo Kaributo Višnioveckio (1669–1673) ir Jono Sobieskio

(1674–1696) valdymo laikotarpių monetų apyvarta.Apie šiuos monetų kaldinimo laikotarpius rašantys autoriai daugiausia dėmesio yra skyrę

Jono Kazimiero kaldintoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) monetoms. Anali-zuojant monetų apyvartą, svarbu tik vienas šios problemos aspektas – nukaldintų monetų kiekis. Kiek varinių šilingų buvo nukaldinta 1660–1666 m., žinoma iš išsaugotų monetų kaldinimo ataskaitų (Janušonis 1974, 1975; Ivanauskas, Douchis 2002: 231). Hipotetiškai bandyta apskaičiuoti ir tai, kiek LDK monetų buvo nukaldinta 1652–1653 m. (Remecas 2007: 60–61), 1664–1666 m. (Ivanauskas, Douchis 2002: 170–171; Kvizikevičius 2004). Tačiau XVII a. vidurio ir antrosios pusės monetų apyvartoje buvo ne tik vietinių monetų, bet ir daug svetimų kraštų pinigų. Jų įtaka LDK pinigų apyvartai iki šiol mažai tyrinėta. Dažniau-siai apsiribojama paminėjimu, kiek vienų ar kitų užsieninių monetų buvo monetų lobiuose.

Pagrindinis šaltinis analizuojant šio laikotarpio monetų apyvartą yra monetų lobiai. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje rasta daugiau kaip 110 Jono Kazimiero valdymo laikotarpio pinigų lobių ir daugiau kaip 80 XVII a. antrosios pusės lobių (Ivanauskas 1995; Poviliūnas 2009). Smulkiausių monetų apyvartą rodo pavienių monetų radiniai. Labai svarbus šaltinis analizuojant XVII a. vidurio ir antrosios pusės monetų apyvartą yra ir Baltarusijos, Lenkijos bei Ukrainos lobių medžiaga (Kotlar 1975; Męclewska, Mikołajczyk 1991; Riabcevič 1995).

1. Jono Kazimiero valdymo laikotarpio monetų apyvarta

1648 m. lapkričio 20 d. į Lenkijos ir Lietuvos valstybės sostą įžengus naujam valdovui Jonui Kazimierui, greitai buvo pradėtos kaldinti ir naujos monetos. 1650 m. valstybinės monetų kalyklos buvo atidarytos Bydgoščiuje, Krokuvoje, Poznanėje ir Vschovoje. Tais pa-čiais metais darbą pradėjo ir miestų kalyklos – Gdanske, Elbinge ir Torunėje. 1656–1657 m. monetų kalykla buvo atidaryta Lvove, joje karo reikmėms buvo kaldinamos lenkiškos 6 grašių monetos ir ortai, kurių vertė – 18 grašių. Tuo pačiu tikslu monetų kalykla buvo atidaryta ir Opolėje, 1657–1661 m. joje buvo kaldinamos 3 kreicerių (3 grašių vertės)

XVII A. VIDURIO IR ANtROSIOS PUSėS mONetŲ APYVARtA DABARtINėS LIetUVOS teRItORIJOJe

Eduardas Remecas – Lietuvos nacionalinio muziejaus numizmatas, archeologas. Veiklos sritys: numizmatika, seniausios LDK monetos, numizmatikos bibliografija.

55

E. R

emec

as

XV

II a.

vid

urio

ir

antr

osio

s pu

sės

mon

etų

apyv

arta

dab

arti

nės

Li

etuv

os t

erit

orijo

je

55

ir 15 kreicerių nominalo monetos. 1652 m. po pertraukos atidaryta Vilniaus monetų kalykla kaldino LDk monetas.

Monetų kalyklose buvo kaldinamos monetos nuo smulkiausių iki stambiausių nomi-nalų – nuo denarų iki auksinių dukatų. 1650 m. įvedus naują pinigų sistemą (žr. 1 lent.), buvo sumažinta dukato vertė (nuo 3,573 g iki 3,489 g), ortas buvo prilygintas 18 grašių, o šilingas – 0,25 grašio.

1 lentelė

Jono Kazimiero kaldintų monetų vertės santykis 1650 m. ir 1652 m.

Data Abiejų Tautų Respublikos monetos

1650 Dukatas Taleris Zlotas Ortas 6 grašiai 3 grašiai 1,5 grašio Grašis Varinis šilingas

2 denarai

1 2 6 10 30 60 – 180 720 –

1 3 5 15 30 – 90 360 –

1 4 –

LDk monetos

1652 SkaičiuotiniaiSidabrinis šilingas

1 2 6 – 30 60 120 180 540 720

1 3 – 15 30 60 90 270 360

Šaltinis: Z. Żabiński (1981: 121); sudaryta autoriaus.

Įvedus naują pinigų sistemą, pirmą kartą Lenkijos ir LDK pinigų istorijoje į apyvartą buvo paleista varinė moneta – šilingas. Tačiau LDK naujoji pinigų sistema nebuvo taikoma. 1652 m. Vilniaus monetų kalykloje buvo pradėtos kaldinti naujos, ne Lenkijai nustatytų matmenų monetos. Jos buvo žemesnės prabos, bet didesnės masės, be to, buvo kaldi-nami ne tik sidabriniai šilingai, bet ir vien LDK nominalo moneta – 2 denarai (žr. 1 pav.; Remecas 2004: 133–134; 2007: 58–60).

Pagrindinė to laikotarpio LDK monetų kaldinimo priežastis buvo šalį niokojęs 1654–1667 m. karas su Maskva, prieš tai (1600–1629 m.) nesėkmingai susiklostęs Abiejų Tautų Respublikos karas su Švedija. Po karo su Švedija ėmė smarkiai prastėti pinigų apyvarta – šalį užplūdo menkavertės švedų valdomos Livonijos monetos. Esant nestabiliai politinei padėčiai, šaliai trūko finansinių išteklių, reikėjo išlaikyti samdytą kariuomenę. Kaldinant savas mone-tas, buvo tikimasi gauti taip reikalingo iždui pelno ir sumažinti užsieninių monetų antplūdį.

Rašytinių šaltinių apie monetų kaldinimo mastą Vilniuje veikusioje monetų kalykloje beveik nežinoma. Daugiausia informacijos šiuo klausimu galima rasti Motiejaus Vorbe-ko-Letovo (1593–1663), kuris 1652–1653 m. buvo Vilniaus monetų kalyklos valdytojas, prisiminimuose (Vorbek-Lettow 1968: 173–181). Iš turimos numizmatinės medžiagos aiškėja, kad daugiausia tuo metu buvo nukaldinta šilingų. Pirmaisiais Vilniaus monetų kalyklos darbo mėnesiais (1652 m. sausio–balandžio mėn.) buvo kaldinamos 2 denarų monetos, grašiai, 1,5 grašio, 3 grašių ir 6 grašių monetos, bet daugiausia – šilingai. Po keturių darbo mėnesių kalyklą išnuomojus žydams, buvo kaldinami tik šilingai. Vien tik šilingai kaldinti ir 1653 m. (Remecas 2007: 58–60).

Norėdamas sužinoti apytikslį Vilniaus monetų kalykloje nukaldintų monetų kiekį, šio straipsnio autorius atliko monetų lobių sudėties, taip pat kitų to laikotarpio monetų, kurių kiekis žinomas, analizę (Remecas 2007: 60–61). Skaičiavimams buvo pasirinkti didžiausiais kiekiais kaldinti LDK šilingai ir Švedijos valdomo Pabaltijo Livonijos šilingai, kaldinti nuo 1644 (1645) m. iki 1654 m. (žr. Platbarzdis 1968: 219, 289). Monetos buvo atrinktos tik iš didelių dabartinės Lietuvos teritorijoje rastų monetų lobių. Skaičiuota atskirai kiekvie-niems Livonijos šilingų kaldinimo metams. Atlikti skaičiavimai parodė, kad 1652–1653 m. Vilniaus monetų kalykloje galėjo būti nukaldinta nuo 9 mln. iki 12 mln. šilingų. Lobiuose 1653 m. šilingų rasta keturis kartus mažiau nei 1652 m., vadinasi, 1652 m. šilingų galėjo būti nukaldinta apie 7–9 mln. vienetų, 1653 m. – apie 2–3 mln. vienetų. Beje, 1652 m. šilingų be žemės iždininko Gedeono Mykolo Triznos ženklo (2 pav.), turbūt kaldintų po jo mirties, Lietuvos lobiuose (saugomuose Lietuvos nacionaliniame muziejuje) rasta apie penkis kartus mažiau nei šilingų su G. M. Triznos ženklu.

2 pav. LDK. Jonas Kazimieras. Šilingas. 1652 m. ∅ 16,0 mm, p – 0,489 g. Rasta Žalpiuose, Kelmės r. LNM, NL 17-1

1 pav. LDK. Jonas Kazimieras. 2 denarai. 1652 m. ∅ 14,2 mm, p – 0,450 g. Rasta Radviliškyje. LNM, NL 30-40

56

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

56

Sprendžiant iš turimų žinių apie kitų nominalų LDK monetų radinius lobiuose, dvide-narių ir grašių Vilniaus monetų kalykloje buvo nukaldinta maždaug po 250–350 tūkst. vienetų. 1,5 grašio monetų galėjo būti nukaldinta perpus mažiau (nuo 125 tūkst. iki 175 tūkst.) – tai rodytų Lietuvoje rastų lobių medžiaga (Remecas 2007: 61, 63). Kitų regionų lobiuose beveik visur grašių irgi rasta mažiau: Lenkijoje lobiuose rastas vienas grašis ir du pusant rokai, Ukrainoje – daugiau nei dešimt grašio nominalo monetų ir vienas pusant rokas, Baltarusijoje ir Čekijoje – po vieną grašį, Rumunijoje – du grašiai. Lobių radiniai rodytų ir tai, kad 6 grašių nominalo monetų (po vieną tokią monetą rasta Lietuvoje (3 pav.) ir Ukrainoje) galėjo būti nukaldinta nuo penkių iki dešimt kartų mažiau nei grašių ir apie tris kartus mažiau nei pusantrokų, t. y. apie 50 tūkst. Dar mažiau turėjo būti nukaldinta 3 grašių monetų, tačiau, neturint žinių apie šių monetų radinius lobiuose, jų kiekio negalima nustatyti.

Taigi, per pirmąjį monetų kaldinimo laikotarpį (1652 m.) Vilniaus monetų kalykloje buvo kaldinamos šešių nominalų monetos. Tuo laikotarpiu joje galėjo būti nukaldinta apie 5–7 mln. šilingų ir apie 1 mln. kitų nominalų monetų. Po G. M. Triznos mirties (1652 m. rugsėjo 11 d.) turbūt buvo nukaldinta dar apie 2 mln. šilingų. Ypač gausų šilingų kaldi-nimą (apie 90 proc. visų nominalų monetų) lėmė tai, kad visavertėms monetoms kaldinti trūko sidabro ir jų kaldinimas būtų buvęs nuostolingas, nes cirkuliavo labai daug žemos prabos svetimų kraštų šilingų. Savų šilingų kaldinimas turėjo sumažinti svetimųjų įtaką. Vis dėlto ypač svarbi tokio gausaus šilingų kaldinimo priežastis buvo iš jų gaunamas didžiausias pelnas.

Jono Kazimiero valdymo laikotarpis nebuvo labai ilgas, tačiau pagal monetų kaldinimą jis skirstytinas į du etapus: iki 1654–1667 m. karo su Maskva ir karo metus. Šie etapai skiriasi emisijos dydžiu, jos pobūdžiu ir naujų monetų kalyklų atsiradimu. Abiejų Tautų Respublikos karas su Maskva labai alino kraštą, valstybės iždui trūko pinigų atsiskaityti su kariuomene, todėl 1659 m. buvo nutarta kaldinti varinius šilingus (4 pav.). Šiems šilin-gams yra prigijęs pavadinimas „boratinkos“, mat jie buvo pradėti kaldinti pagal Lenkijos ir LDK kalyklų nuomininko Tito Livijaus Boratinio (1617–1682) projektą. Manoma, kad šis terminas atsirado XIX a. ir paniekinamąja reikšme buvo vartojamas dėl ypač didelio šių monetų kiekio. Pirmiausia jis prigijo tarp kolekcininkų, o vėliau imtas vartoti ir lenkiškoje numizmatinėje literatūroje (Sinčiuk 2005: 77). Iš Lenkijos šis terminas pateko ir į Lietuvą, variniai šilingai Lietuvoje buvo vadinami ir boratinėmis, berlinkomis.

Pagal projektą varinių šilingų turėjo būti nukalta po 1 mln. zlotų Lenkijai ir Lietuvai (iš viso – 180 mln. vnt.). 1658 m. buvo nustatyta nauja Abiejų Tautų Respublikos monetų sistema (žr. 2 lent.): monetų masė buvo padidinta, bet sidabro monetose sumažinta. 1663 m. buvo pradėtos kaldinti naujos monetos – nevisaverčiai zlotai (30 grašių), kurių tikra vertė buvo tik 12–18 grašių (5 pav.).

2 lentelė

Abiejų Tautų Respublikos monetų vertė 1658 m.

Dukatas Taleris Zlotas Ortas 6 grašiai 3 grašiai 1,5 grašio

Grašis(varinis)

Šilingas(varinis)

1 2 6 10 30 60 120 180 540

1 3 5 15 30 60 90 270

1 1,6666 5 10 20 30 90

1 3 6 12 18 54

1 3

Šaltinis: Z. Żabiński (1981: 123).

Dėl karinių veiksmų ir dėl to, kad didelė LDK dalis buvo užimta Maskvos kariuomenės, LDK monetos nuo 1660 m. liepos ar spalio iki 1661 m. balandžio 2 d. buvo kaldinamos Ujazdovo pilyje, netoli Varšuvos (Ivanauskas, Douchis 2002: 154). Kartu su LDK monetomis toje kalykloje buvo kaldinamos ir Lenkijos monetos. Kalykloje dirbo iki 100 žmonių, vien darbo stalų stovėjo 87. Žaliava buvo perkama Hamburge, Liubeke ir Silezijoje, o ruošiniai gaminami Olyvoje, netoli Gdansko.

3 pav. LDK. Jonas Kazimieras. 6 grašiai. 1652 m. ∅ 26,5 mm, p – 3,80 g. Rasta Vilniuje, Toto-rių g. 1–3. LNM, NL 4-2

4 pav. LDK. Jonas Kazimieras. Šilingas. 1660 m. Ujazdovas. ∅ 15,8 mm, p – 1,141 g. Rasta Vilniuje, skvere prie Mindaugo paminklo. LnM, n 23912

57

E. R

emec

as

XV

II a.

vid

urio

ir

antr

osio

s pu

sės

mon

etų

apyv

arta

dab

arti

nės

Li

etuv

os t

erit

orijo

je

57

Varinių šilingų kaldinimas labai pasiteisino. Iždas gavo taip reikalingų pajamų, tačiau jų vis tiek trūko. Dėl to 1663 m. buvo nutarta atnaujinti šilingų kaldinimą. Lenkijos šilingus vėl imta kaldinti Ujazdovo kalykloje, taip pat Krokuvoje. LDK varinių šilingų kaldinimas buvo perkeltas į Olyvoje įsteigtą kalyklą. Tačiau sutarčiai įvykdyti buvo pasirinktas ne T. L. Boratinis, o Andrius Georgas fon Hornas. Jam buvo leista kaldinti ir sidabrines bei auksines monetas, bet jų A. G. von Hornas nekaldino (Ivanauskas, Douchis 2002: 157).

1664 m. birželio 4 d. variniai šilingai buvo pradėti kaldinti ir Vilniaus monetų kalykloje. Joje buvo kaldinamos ir sidabrinės bei auksinės monetos: 3 grašiai (1664–1665 m.), 6 gra-šiai (1664–1666 m.), ortai (1664 m.), pusdukačiai (1664–1665 m.) ir dukatai (1666 m.). LDK kaldintų monetų, kaip ir Lenkijos monetų, sidabro kiekis buvo sumažintas: 3 grašių monetose sidabro sumažėjo 0,142 g, o 6 grašių – 0,599 g. Monetų masė padidėjo.

1665 m. variniai šilingai buvo kaldinami ne tik Vilniaus monetų kalykloje. Jiems kaldinti kalyklos buvo atidarytos ir kaune, Lietuvos Brastoje (dab. Brestas, Baltarusija), o nuo 1666 m. kovo 5 d. iki spalio 8 d. šilingus kaldino dar ir Marienburgo kalykla.

Iš kalyklų ataskaitų žinoma, kiek Jono Kazimiero valdymo laikotarpiu apytiksliai buvo nukaldinta varinių monetų (žr. 3 lent.), tačiau tikslus tuo laikotarpiu nukaldintų sidabrinių ir auksinių monetų skaičius nežinomas. Vienoje ataskaitoje rašoma, kad už sidabrinių ir auksinių monetų kaldinimą iždui turėjo būti sumokėta 15 tūkst. zlotų (Janušonis 1974; 1975: 118). Valstybei atitekdavo trečdalis arba pusė nukaldintų monetų, taigi galėjo būti nukaldinta monetų, kurių suma – 25 tūkst. ar net 30 tūkst. zlotų (Ivanauskas, Douchis 2002: 171). Atsižvelgiant į tai, buvo bandyta suskaičiuoti 1664–1666 m. nukaldintus grašius ir ortus. Lino Kvizikevičiaus (2004: 11–12) skaičiavimu, 3 grašių monetų galėjo būti nukal-dinta 30 tūkst., 6 grašių monetų – 15 tūkst., ortų – 5 tūkst. Pateikiama ir tokia nuomonė, kad ortų galėjo būti nukaldinti 374 588 vienetai (Ivanauskas, Douchis 2002: 171).

3 lentelė

Nukaldintų varinių šilingų kiekis

Data Lenkijos Karalystė LDk

Ujazdovas krokuva Ujazdovas Olyva kaunas Lietuvos Brasta Marienburgas Vilnius

1659 16 406 190

1659–1661 73 593 720

1660–1661 ~90 000 000

1663 143 191 500 Nežinoma 41 435 028

1664 239 162 328 75 254 100

1665 219 825 630 7 398 648 22 277 370 185 796 000

1666 32 980 005 227 954 531 60 993 044 143 294 700

Iš viso ~ 692 000 000 40 378 653 250 231 901 404 344 800

Šaltinis: E. Ivanauskas, R. J. Douchis (2002: 231); sudaryta autoriaus.

Vis dėlto apie šio laikotarpio monetų kaldinimo apimtį rašę autoriai neatkreipė dėmesio į tai, kiek monetų rasta lobiuose. Lobių duomenimis, iš sidabrinių monetų Vilniaus mo-netų kalykloje turbūt daugiausia buvo nukalta 6 grašių monetų. Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje iš viso tokių monetų rasta daugiau nei 110 vienetų (Remecas 2006b: 145). Kitų nominalų monetų žinomi bene trys radiniai. Viena moneta, 3 grašių nominalo, rasta Lenkijoje; ten pat dviejuose lobiuose rasta po vieną ortą (Męclewska, Mikołajczyk 1991: 112, 179). Iš turimų duomenų galima daryti išvadą, kad 3 grašių monetos ir ortai sudarė tik 1–2 procentus 6 grašių monetų. 1664 m. 6 grašių monetų galėjo būti nukaldinta nuo 5 procentų (Lietuvos lobių duomenimis) iki 10 procentų (Lenkijos lobių duomenimis), 1665 m. – nuo 40 procentų iki 45 procentų, 1666 m. – nuo 40 procentų (Lenkijos lobių duomenimis) iki 55 procentų (Lietuvos lobių duomenimis).

Siekiant patikslinti lobių rodomą sidabrinių monetų kiekį, galima pasiremti žinomu Jono Kazimiero nukaldintų lenkiškų zlotų kiekiu. 1663–1666 m. Bydgoščiaus, Krokuvos ir Lvovo kalyklose buvo nukaldinta apie 7,5 mln. zlotų. Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje rastų lobių duomenys rodo, kad Vilniaus monetų kalykloje 6 grašių monetų, palyginti su lenkiškais zlotais, galėjo būti nukaldinta apie 550 tūkst. vienetų. Jei 3 grašių

5 pav. Lenkija. Jonas Kazimieras. Zlotas. 1663 m. ∅ 31 mm, p – 6,09 g. Rasta Vilniuje, Lydos g. 5. LNM, NL 54-71

58

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

58

monetų ir ortų buvo nukaldinta bent jau 2–3 procentai 6 grašių monetų kiekio, tai jų bendra suma būtų apie 15 tūkst. vienetų (Remecas 2006b: 146). Aišku, ji gali būti didesnė ar mažesnė, nes lobių duomenys gana skirtingi, tačiau jais grindžiamas skaičius turėtų būti patikimesnis nei rodomas kalyklų ataskaitų.

Apie nukaldintų auksinių monetų kiekį duomenų neturima. Žinomos monetos rodytų, kad daugiausia jų buvo kaldinama 1665 m. Daugiausia rasta Jono Kazimiero 1665 m. kaldintų 0,5 dukato monetų. 1664 m. kaldintų 0,5 dukato monetų žinomos tik penkios. Tiek pat žinoma ir 1666 m. kaldintų dukatų. Taigi gali būti, kad 1664 ir 1666 m. auksinių monetų buvo nukaldinta kelias dešimtis kartų mažiau nei 1665 m.

2. Monetų klastojimas

Jono Kazimiero valdymo laikotarpio monetos, kaip ir daugumos kitų valdovų kaldintos monetos, buvo klastojamos. Jų klastojimo mastas buvo didžiausias per visą Lenkijos ir LDK valstybių pinigų istoriją. Tokį gausų monetų klastojimą lėmė varinių monetų, t. y. pigesnės žaliavos, atsiradimas, kritusi monetų vertė ir svarbiausia – tai, kad atsiskaitant monetos dažnai būdavo sveriamos, o ne skaičiuojamos. Monetų klastojimo mastas buvo didžiulis, jas klastojo daugybė asmenų – nuo aukščiausio rango pareigūnų iki prastuomenės atstovų.

Šiuo metu žinomos trys vietos, kur buvo klastojamos Lenkijos ir LDK monetos, kaldintos Jono Kazimiero. Vienas žinomiausių monetų klastojimo centrų – Sučiava (dab. Rumunija). Čia Moldavijos princas Istratijus Dabija (1661–1665) savo pilyje nuo 1661 ar 1662 m. klastojo Švedijos valdomo Pabaltijo, Lenkijos ir LDK bei Prūsijos šilingus. Visos šios mo-netos, skirtingai nei originalios biloninės, Sučiavoje buvo gaminamos iš vario ir paden-giamos plonu alavo sluoksniu. Manoma, kad šilingai galėjo būti klastojami iki 1672 m. (Mikołajczyk 1980a: 202, 206), o suklastotų monetų pagrindinis platintojas buvo italų pirklys, Lvovo monetų kalyklos valdytojas Džovanis Baptista Amuretis (Szłapinskij 1997: 117–122). Sučiavoje daugiausia buvo gaminami Livonijos ir Rygos šilingai. Kitų, tarp jų ir 1652 m. LDK kaldintų šilingų, buvo klastojama mažiau. Apskritai Sučiavoje suklastotų monetų kiekis yra milžiniškas. Žinoma, kad 1664 m. iš Lenkijos ir LDK apyvartos buvo išimta 12 mln. zlotų Sučiavoje nukaldintų šilingų, o tai būtų 1 mlrd. 80 mln. monetų. Sučiavos šilingai, kaip ir Jono Kazimiero kaldinti variniai šilingai, apyvartoje išbuvo iki XVIII a. vidurio, nors 1663 m. gruodžio 10 d. Lenkijos iždininko Jono Kazimiero Krasinskio universalu Sučiavos monetų apyvarta ir buvo uždrausta (Mikołajczyk 1980a: 215–216).

1664 m. Baja Marėje (dab. Rumunija) LDK didiko Mykolo Kazimiero Radvilos (1635–1680) pavedimu Valentas Prošneris klastojo Jono Kazimiero kaldintus varinius šilingus, tačiau šių monetų klastojimo mastas buvo daug mažesnis (žr. Mikołajczyk 1980a: 222). Iš LDK iždininko ir Rygos burmistro korespondencijos žinoma, kad 1667–1669 m. dabartinėje Latvijoje, Berzaunėje (Madonos r.), irgi buvo klastojami variniai Jono Kazimiero kaldinti šilingai. Jų kaldinimą organizavo rygietis Hansas Dreilingas, monetas į LDK vežė Cinakis (Platbarzdis 1968: 355–358). Tikėtina, kad monetų platintojas buvo Bartolomėjus Cinakis, buvęs T. L. Boratinio patikėtinis, 1668 m. karaliaus sekretorius. Berzaunėje daugiausia buvo kaldinamos Vilniaus monetų kalykloje 1666 m. kaldintus šilingus imituojančios monetos (6 pav.). Iš viso Berzaunėje buvo nukaldinta apie 12 mln. vienetų klastočių. Pastarosios monetos gana gausiai paplito Lietuvoje.

Variniai Jono Kazimiero šilingai įvairių klastotojų buvo klastojami visą XVII a. antrąją pusę. Lietuvoje rastuose lobiuose (apie 20 lobių) šių klastočių rasta daugiau nei 3 tūkst. vienetų*. Šiek tiek didesnę jų dalį – 59 procentus – sudaro lenkiškų šilingų klastotės. Lietuvoje rastų lobių duomenys rodo, kad varinių Jono Kazimiero kaldintų šilingų falsifikatai sudaro nuo 5,1 procento iki 11,7 procento visų Jono Kazimiero kaldintų šilingų kiekio. Klastotos monetos sudaro apie 8 procentus Jono Kazimiero valdymo laikotarpiu kaldintų šilingų.

3. Svetimų kraštų monetos Lietuvoje

Jono Kazimiero valdymo pradžioje daugiausia cirkuliavo tos pačios monetos, kaip ir Zigmanto Vazos valdymo laikotarpio pabaigoje. Daugiausia tai buvo lenkiškos Zigmanto Vazos kaldintos monetos: šilingai, grašiai, 1,5 grašio, 3 grašių, 6 grašių monetos, ortai,

*Neįtraukti didžiausio Lietuvoje rasto lobio (Vilniaus, Tilto g.) duomenys, t. y. apie 16 tūkst. šilingų.

6 pav. LDK. Jonas Kazimieras. Šilingas. 1666 m. Berzaunės falsifikatas. ∅ 15,4 mm, p – 1,287 g. Rasta Vilkijoje, Kau-no r. LNM, N 19094

59

E. R

emec

as

XV

II a.

vid

urio

ir

antr

osio

s pu

sės

mon

etų

apyv

arta

dab

arti

nės

Li

etuv

os t

erit

orijo

je

59

Gdansko grašiai ir ortai, Rygos šilingai, Poznanės ir Lobženicos ternarai (3 denarai), LDK šilingai ir grašiai. Buvo naudojamos ir XVII a. 3-iojo dešimtmečio Prūsijos monetos: ši-lingai, 1,5 grašio monetos, Švedijos valdomo Pabaltijo Elbinge ir Rygoje kaldinti šilingai. Iš stambesnių nominalų monetų apyvartoje buvo Danijos markių, Ispanijos Nyderlandų, Jungtinių Nyderlandų Provincijų ir Ispanijos bei jos kolonijų talerio vertės monetų. Lenkiškų Vladislovo IV monetų apyvartoje beveik nebuvo.

Jono Kazimiero 1652–1653 m. kaldintų monetų kiekis apyvartai turėjo labai mažai įtakos. LDK šiek tiek labiau paplito tik Vilniaus monetų kalykloje kaldinti šilingai. Šių monetų 24 Lietuvos lobiuose rasta apie 150 vienetų. Kitų nominalų monetų iš viso rasta vos 17 vienetų. Jokios įtakos monetų apyvartai neturėjo daryti nuo 1650 m. kaldintos lenkiškos monetos. Jono Kazimiero valdymo laikotarpio lobiuose, rastuose dabartinės Lietuvos teritorijoje, buvo mažiau nei 10 lenkiškų monetų: trys ortai, vienas Gdansko grašis, keturi Gdansko ortai ir vienas dukatas. Labai nedaug į Lietuvą pateko ir 1656 m. Lvove nukaldintų (apie 12 tūkst.) 6 grašių monetų, 1656–1657 m. kaldintų (apie 200 tūkst. tiražu) ortų. Panaši padėtis buvo ir Lenkijoje. Sidabrinių Jono Kazimiero monetų apyvar-toje daugiau pasirodė tik paskutiniais karaliaus valdymo metais, o labiausiai jos išplito XVII a. paskutiniame ketvirtyje. Tai daugiausia buvo vėliau nei 1662–1663 m. nukaldintos 6 grašių monetos, zlotai, Lenkijos miestų ortai. Iki 1660 m., kai buvo pradėta kaldinti varinius šilingus, apyvartoje dominavo senosios ir užsieninės monetos. Tačiau Lenkijoje ir LDK daugiau kaip 1,5 mlrd. vienetų tiražu Jono Kazimiero nukaldinti variniai šilingai pamažu pasiekė jiems numatytą tikslą – išstūmė svetimų kraštų smulkias monetas.

Jono Kazimiero valdymo metais iš svetimų kraštų monetų didžiausią įtaką apyvar-tai darė smulkiausio nominalo monetos – prasto sidabro šilingai (bilonai). Jau XVII a. 3-iajame dešimtmetyje švedų valdomų Elbingo ir Rygos monetų kalyklų nukaldinti šilingai užtvindė Lenkijos ir LDK pinigų rinką. Per du kitus dešimtmečius šių monetų dar padaugėjo. Daugiausia šilingų buvo nukaldinta valdant Švedijos karalienei Kristinai (1632–1654). Iš išsaugotų ataskaitų žinoma, kad 1644 m. Rygos vienuolyne įsteigta valstybinė monetų kalykla, kaldinusi Livonijos monetas, 1644–1654 m. nukaldino apie 197,34 mln. vienetų Švedijos karalienės Kristinos šilingų (48,6 proc.), 1654–1657 m. – apie 70 mln. (17,25 proc.) Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo (1654–1660) šilingų, 1660–1665 m. – 138,35 mln. (34,1 proc.) Švedijos karaliaus Karolio XI (1660–1697) šilingų (žr. 7 pav.). Lietuvoje rastų lobių duomenimis, Kristinos šilingų kiekis dar didesnis, t. y. 64 procentai, Karolio X Gustavo ir Karolio XI – po 17 procentų. Valdant Kristinai, daugiausia šilingų buvo nukaldinta ir Rygos miesto kalykloje. Nors ataskaitų duomenų nėra, tačiau Lietuvoje rastų lobių duomenys rodo, kad Rygos miesto kalykloje nukaldinti Kristinos šilingai iš viso sudaro 54,7 procento visų kitų valdovų nukaldintų šilingų: jie sudaro 15,6 procento Švedijos karaliaus Gustavo Adolfo šilingų, 19,7 procento – Karo-lio X Gustavo šilingų, 10 procentų – Karolio XI šilingų. Beje, valdant Gustavui Adolfui, nemažai monetų buvo nukaldinta ir Elbingo miesto kalykloje, taip pat valstybinėse kalyklose. Vėliau šios kalyklos monetų beveik nebekaldino. Vis dėlto jose nukaldintos monetos LDK pinigų apyvartai turėjo daug mažiau įtakos nei Livonijos ir Rygos kalyklose nukaldintos monetos.

Suskaičiavus visus Lietuvos lobiuose, datuojamuose 1650–1668 m., rastus švedų kaldintus šilingus, paaiškėja, kad Elbingo šilingai sudaro tik 3 procentus (apie 1 tūkst.), Livonijos šilingai – 34 procentus (daugiau nei 10 tūkst.), o Rygos šilingai – 63 procentus (apie 20 tūkst.) visų švedų nukaldintų šilingų kiekio. Jono Kazimiero valdymo metais švedų kaldintų šilingų kiekis, palyginti su XVII a. 3-iuoju dešimtmečiu kaldintų šilingų kiekiu, yra didesnis daugiau kaip keturis kartus. Daugiau kaip keturis kartus didesnis ir apyvartoje buvusių šių monetų skaičius. Iš Livonijos ir Rygos kalyklose kaldintų šilingų Jono Kazimiero valdymo metais mažiausiai į Lietuvą pateko Karolio XI šilingų. Lobiuose tiek Livonijos, tiek Rygos kalyklose nukaldintų šilingų rasta beveik po 2 tūkst. Taigi, Rygos kalykloje nukaldinti Karolio XI šilingai sudarytų 17 procentų, Livonijos kalykloje nukal-dintieji – 10 procentų visų valdovų kaldintų šilingų. Daugiau Karolio XI šilingų į apyvartą pateko jau po Jono Kazimiero mirties. XVIII a. pradžios lobiuose jų randama daugiausiai iš visų švediškų biloninių monetų.

7 pav. Livonija. Karolis XI. Šilin-gas. 1662 m. ∅ 15,0 mm, p – 0,468 g. Rasta Vilniuje, Valdovų rūmuose. LNM, N 22379

60

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

60

Kitų nominalų švediškų monetų, kaldintų nedideliais kiekiais, į apyvartą pateko nedaug. Daugiausia rasta 1,5 grašio monetų. 1650–1668 m. datuojamuose lobiuose, rastuose dabartinės Lietuvos teritorijoje, buvo beveik 1,5 tūkst. 1,5 grašio švediškų monetų, tačiau tai sudaro tik 4,3 procento į Lietuvą patekusių švediškų šilingų kiekio.

Kartu su švedų valdomo Pabaltijo šilingais į Lenkijos ir LDK valstybę buvo įvežami ir Sučiavoje klastoti šilingai. Nors 1664 m. Sučiavoje nukaldintų šilingų apyvarta buvo už-drausta, Lietuvos lobių duomenys rodytų, kad apyvartoje buvo apie 12 procentų Sučiavoje suklastotų švediškų šilingų. Juos didžiuliais kiekiais vežė pirkliai, kurių diduma buvo žydai, taip pat šlėktos. Jie senas lenkiškas monetas Sučiavoje iškeisdavo į padirbtus šilingus, o atvežę juos į Lenkiją ar LDK, sumaišydavo su originaliais Livonijos šilingais. Investicinė grąža buvo dviguba (Szłapinskij 1997: 115–116).

1644–1666 m. švedų valdomo Pabaltijo monetų, kurios buvo prastesnės prabos, Lenkijai ir LDK padaryta žala sudarė apie 13,0–14,5 mln. zlotų. Pridėjus ir milžinišką kiekį Sučiavoje nukaldintų varinių šilingų, žala padidėja dar 12 mln. zlotų, taigi, ji visa sudarytų apie 2,3 mlrd. varinių šilingų. To laiko valstybei tai buvo milžiniška suma. Žinoma, kad 1647–1648 m. LDK iždas per metus surinko tik 0,5 mln. zlotų; kiek daugiau pinigų buvo surinkta 1649 m. – 1,4 mln. zlotų (Tyla 2006: 651). 1658 m. Lenkijos Karalystės iždo pa-jamos buvo apie 12 mln. zlotų (Riabcevič 1995: 209). Vadinasi, žala prilygo Abiejų Tautų Respublikos dvejų metų iždo pajamoms, arba 18 metų LDK iždo pajamoms. Tačiau neži-noma, kiek monetų Rygoje ir Elbinge buvo nukaldinta per 20 metų iki 1644 m. Lietuvos monetų lobių duomenys rodo, kad 1611–1632 m. valdžiusio Švedijos karaliaus Gustavo Adolfo monetų emisija dydžiu nenusileido Karolio X Gustavo ir Karolio XI šilingų emisijoms. Taigi, Abiejų Tautų Respublikai padaryta žala iš viso buvo daug didesnė nei paminėti skaičiai.

Be Livonijos ir Rygos šilingų, šaliai žalą darė ir kitos užsieninės monetos, nors jų kiekis ir buvo gerokai mažesnis. Iš jų pirmiausia paminėtinos 1625–1649 m. valdžiusio Škotijos karaliaus Karolio I kaldintos 2 pensų monetos, kurių kaldinimo laikotarpis yra 1632–1639 m. (8 pav.). Šios varinės monetos į Lenkiją ir LDK pateko nuo 1635 m. iki 1663 m. (Sinčiuk 1988: 86). Lietuvoje rastuose 13 lobių iš viso buvo 39 Škotijos monetos, tačiau šių monetų rasta ir kaip pavienių radinių. Ukrainoje škotiškų monetų rasta 29 lobiuose, Baltarusijoje – 17, Lenkijoje – 15, Latvijoje – 8 lobiuose. Šios monetos buvo biloninių šilingų dydžio ir apyvartoje turėjo būti lygios jiems. Tačiau jos buvo varinės, o ne biloni-nės, todėl yra laikomos klastotėmis. Šiuo metu manoma, kad iš Škotijos monetas pelno tikslais veždavo škotai, kurių XVII a. pirmoje pusėje LDK gyveno gana gausiai (Riabcevič 1995: 189–192). Jie daugiausia vertėsi smulkia prekyba – prekių išnešiojimu. Tačiau škotai veikiausiai buvo tik šių monetų platintojai, o jas atveždavo klastotės sumanytojas arba sumanytojai, greičiausiai pirkliai. Kitokių nominalų, kitų valdovų kaldintų Škotijos monetų nepateko, vadinasi, jos buvo trumpalaikis pasipelnymo šaltinis. Lenkijai ir LDK nukaldinus daugiau varinių šilingų, platinti škotiškas monetas pasidarė nepelninga.

Be Škotijos monetų, pasipelnymo tikslais į šalį buvo įvežti ir Aukštutinėje Silezijoje bu-vusios Tešeno kunigaikštystės biloniniai heleriai (obolai), kaldinti 1650–1654 m. (9 pav.). Šių monetų dabartinės Lietuvos teritorijoje rasta mažiau nei Škotijos monetų – 15 vnt. (7 lobiuose). Daugiausia jų rasta Lenkijoje – 24 lobiuose (daugiau nei 200 monetų). Ukrainoje 31 lobyje rasta daugiau nei 100 tokių monetų (Sinčiuk 2000). Šios monetos savo dydžiu ir mase beveik atitiko biloninius šilingus, todėl lengvai įsiliejo tarp šių monetų. Jų įvežimo laikotarpis buvo trumpesnis nei Škotijos monetų, nes jos pradėtos kaldinti tik 1650 m. Lenkijoje šių monetų randama lobiuose, datuojamuose nuo 1653 m., o Lietuvo-je – lobiuose, datuojamuose nuo 1657 m. Tešeno heleriai daugiausia rasti tuose pačiuose lobiuose, kaip ir Škotijos monetos, jų kiekis, kaip ir Škotijos monetų, tik simbolinis, t. y. rasta po 1–3 monetas, tik labai retais atvejais daugiau. Šias monetas, kaip ir škotiškąsias, iš apyvartos išstūmė vietiniai variniai šilingai. Didesnį Tešeno kunigaikštystės monetų papli-timą, matyt, stabdė tai, kad jų buvo nukaldinta daug mažiau nei škotiškų monetų. Beje, į Lenkiją iš Tešeno pateko ir sidabrinių monetų, tačiau daugiausia jau XVII a. pabaigoje, o tai tik patvirtina, kad variniai heleriai į šalį pateko ne prekiaujant, bet apgaulės tikslais.

Be išvardytų monetų, Lenkijos ir LDK pinigų apyvartoje, kaip ir anksčiau, buvo ir Prūsijos monetų. Tačiau didesnę monetų apyvartos dalį sudarė Georgo Vilhelmo (1619–1640)

8 pav. Škotija. Karolis I. 2 pensai. 1632–1639 m. ∅ 15 mm, p – 0,85 g. Rasta Žėronyse, Trakų r. LnM nL 16/195

9 pav. Tešenas. Ferdinandas IV. Heleris. 1653 m. ∅ 15,7 mm, p – 0,48 g. Rasta Mištūnuose, Šalčininkų r. LNM, NL 51/112

61

E. R

emec

as

XV

II a.

vid

urio

ir

antr

osio

s pu

sės

mon

etų

apyv

arta

dab

arti

nės

Li

etuv

os t

erit

orijo

je

61

kaldinti šilingai ir 1,5 grašio monetos. 1654 m. apyvartoje pasirodžiusių Frydricho Vilhel-mo (1640–1688) monetų Lietuvoje buvo gerokai mažiau, o ir jų įtaka pinigų apyvartai buvo minimali. Lietuvoje rasta 20 lobių, kuriuose buvo Frydricho Vilhelmo 1653–1657 m. kaldintų šilingų. Iš viso šių monetų rasta šiek tiek daugiau nei 300 vienetų, tai yra keturis kartus mažiau nei Lietuvoje rasta Georgo Vilhelmo šilingų. Zigmanto Vazos valdymo laikotarpiu prūsiški šilingai sudarė apie 11 procentų visų apyvartoje buvusių šilingų, o Jono Kazimiero valdymo laikotarpiu Frydricho Vilhelmo kaldinti šilingai – tik 1 procentą apyvartoje buvusių Livonijos ir Rygos šilingų.

Jono Kazimiero valdymo metais į apyvartą pateko ir daugiau rusiškų monetų – kapeikų. Žinomi šeši lobiai, kuriuose buvo daugiau nei 15 tūkst. šių valdovų kaldintų sidabrinių kapeikų: Michailo Fiodorovičiaus (1613–1645) – apie 11 tūkst., Aleksejus Michailovičius (1645–1676) – apie 500 vnt. Rusiškų kapeikų randama ir pavieniui. Jų antplūdį į šalį puikiai rodo LDK rytinių žemių lobiai (dab. Baltarusija, Ukraina). Šio laikotarpio rusiškų monetų randama ir rytinėse Estijos bei Latvijos žemėse, kurios buvo užimtos Maskvos. Lenkijoje rusiškų monetų randama labai retai. Sidabrinės rusiškos kapeikos LDK atitiko 1,5 grašio.

Jono Kazimiero valdymo metais vidutinės vertės monetų apyvartoje beveik nebuvo. Cirkuliavo tik labai nedidelis kiekis senųjų Prūsijos ortų ir Danijos markių. Naujų monetų nebuvo nei vietinių, nei atvežtų iš užsienio. Tik paskutiniais karaliaus valdymo metais kartu su lenkiškomis monetomis ėmė plisti Prūsijos šeštokai ir ortai, tačiau šios monetos labiau būdingos tik dviejų paskutinių XVII a. dešimtmečių apyvartai.

Kur kas daugiau buvo svetimų kraštų stambių nominalų monetų. Dabartinės Lietuvos teritorijoje rastuose 1650–1668 m. monetų lobiuose buvo beveik 100 įvairiausių talerio vertės monetų: florenų, liūto talerių, patagonų, riksdalderių. Apyvartoje buvo tiek senųjų talerių, kaldintų XVI–XVII a. pirmoje pusėje, tiek naujų, kaldintų iki 1653 m. Didžioji dalis jų buvo nukaldinti Jungtinių Nyderlandų Provincijų. Taip pat rasta ir 0,5 talerio vertės monetų. Šiek tiek mažiau nei Jungtinių Nyderlandų Provincijų talerių rasta Ispanijos Ny-derlandų patagonų, tačiau jų buvo ir mažiau kaldinama. Viename Balninkų (Molėtų r.) lobyje rasti du patagonų ketvirčiai, prilygę ortams. Be šių monetų, Lietuvos lobiuose rasta po vieną kitą talerio monetą iš Austrijos, Braunšveigo-Volfenbiutelio, Vengrijos, Zalcburgo ir kitur. Talerių vertė, kaip ir Zigmanto Vazos laikais, nebuvo vienoda, tačiau nuo 1631 m. iki 1660 m. taleris oficialiai buvo vertinamas 90 grašių. 1661 m., kai buvo pradėta gau-siai kaldinti varinius šilingus, talerio vertė pakilo iki 153 grašių variniais šilingais, arba iki 459 šilingų. Toks oficialus kursas išbuvo iki 1670 m. Rinkos kursas buvo dar didesnis, jis didėjo visą XVII amžių. Kaip ir anksčiau, skyrėsi talerių vertė, riksdalderiai turėjo 5 g daugiau sidabro nei liūto taleriai, taigi buvo už juos 20 procentų vertingesni. 1676 m. Seimas ir oficialiai patvirtino šių talerių verčių skirtumus: riksdalderiai buvo vertinami po šešis zlotus variniais šilingais, t. y. 540 šilingų, o liūto taleriai – po penkis zlotus, t. y. 450 šilingų (Zagórski 1977: 169).

Be talerių, apyvartoje buvo ir auksinių monetų – dukatų. Jono Kazimiero valdymo metais auksinių monetų, palyginti su ankstesniais laikotarpiais, apyvartoje gerokai padaugėjo. Beveik visi dukatai į šalį patekdavo iš Jungtinių Nyderlandų Provincijų, kuriose nuo XVII a. daugiausia ir buvo kaldinama auksinių monetų. Auksinės monetos daugiausia buvo skirtos užsienio prekybai, tačiau auksas buvo labai paklausus ir Abiejų Tautų Respublikoje. Jo kainos čia buvo didesnės nei Vakarų Europoje, todėl pirkliai dukatus noriai veždavo. Matyt, dėl nuolatinio sidabro monetų nuvertėjimo gyventojai mieliau rinkdavosi auksines mone-tas, kuriose aukso kiekis buvo pastovus. Dabartinės Lietuvos teritorijoje auksinių monetų rasta septyniuose iš daugiau nei 100 žinomų lobių, datuojamų 1650–1669 m. (Remecas 2010a: 44). Išsiskiria rastasis Nasvytaliuose (Šilalės r.) – jame buvo 308 auksiniai dukatai (Ivanauskas 1995: 161–164; Zabiela 2000: 178; Sajauskas 2007: 29). Daug monetų rasta apie 1654 m. Gėluvoje (Raseinių r.) užkastame lobyje – ne mažiau kaip 95 dukatai (Tautavičius 2000: 166). Kituose lobiuose dukatų buvo tik simbolinis skaičius. Nasvytalių lobis yra vienas didžiausių Lietuvoje rastų auksinių monetų lobių. Net 75 procentai jame rastų dukatų yra kaldinti Jungtinių Nyderlandų Provincijose, didžioji dalis – Geldrijoje ir Utrechte. Tame pačiame lobyje rasta ir Cviolio, Fryzijos, Kampeno, Olandijos, Overiselio, Vakarų Fryzijos ir Zelandijos dukatų. Be Jungtinių Nyderlandų Provincijų dukatų, lobyje

62

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

62

buvo ir Lenkijos, Šv. Romos imperijos miestų dukatų, Transilvanijos, Vengrijos, Venecijos, Osmanų imperijos ir kitų auksinių monetų. Daugiau nei pusė monetų yra kaldintos po 1630 m., tačiau lobyje buvo ir XVI a. monetų.

Nuo 1641 m. iki 1660 m. dukatai buvo lygūs 180 grašių. Pasirodžius variniams ši-lingams, oficiali jų vertė buvo 314 grašių variniais šilingais, arba 942 šilingai. Dukatų rinkos vertė, kaip ir talerių, buvo šiek tiek didesnė, o oficiali vertė nuolat didėjo. Pavyz-džiui, 1662 m. atsiskaitant variniais šilingais tekdavo primokėti dar 15 procentų vertės, 1664 m. – 20 procentų, 1665 m. – 25–30 procentų, o nuo 1666 m. – net 70 procentų vertės. 1676 m. net buvo priimtas Seimo nutarimas, kad perkant sidabrines monetas variniais šilingais – šeštokus ar ortus – parduodantysis neprašytų daugiau nei 70 procentų priemokos (Kałkowski 1981: 258, 270). Taigi, tikroji dukato vertė po 1666 m. buvo apie 16 tūkst. šilingų, o talerio – apie 780 šilingų.

Be jau minėtų monetų, kurios Lenkijos ir LDK pinigų apyvartoje atliko labai svarbų vaidmenį, buvo ir tokių, kurios pateko į Lietuvą, bet didesnio vaidmens nevaidino. Tai Nor-vegijos ir Švedijos 2 markių monetos bei švediškos erės. Erės apyvartoje atstojo 1,5 grašio monetas, nors sidabro jose buvo daugiau. 2 markių monetos, matyt, buvo vertinamos kaip zlotas (30 grašių). Paminėtinos į Lietuvą patekusios ir kelios labai nedideliais kiekiais kaldintos Kuršo kunigaikštystės monetos – šilingai. Šių šilingų, Jokūbo Ketlerio kaldintų 1662 m., rasti trys, dviejuose lobiuose.

4. Mykolo Kaributo Višnioveckio ir Jono Sobieskio valdymo laikotarpių monetų apyvarta

Lenkijos ir LDK sosto atsisakius Jonui Kazimierui, 1669 m. į jo vietą buvo išrinktas Myko-las Kaributas Višnioveckis. Jo valdymo metais veikė Lenkijos Karalystės kalykla Bydgoščiuje ir trys miestų kalyklos – Gdanske, Elbinge ir Torunėje. Miestų kalyklos daugiausia kaldino biloninius šilingus ir labai nedaug auksinių monetų.

Mykolo Kaributo Višnioveckio valdymo laikotarpis truko neilgai, 1674 m. į Lenkijos ir LDK sostą buvo išrinktas Jonas Sobieskis. Jo valdymo metais veikė dvi Lenkijos karalystės monetų kalyklos – Bydgoščiuje (1677–1686 m.) ir Krokuvoje (1679–1687 m.), viena miesto kalykla veikė Gdanske (1676–1692 m.).

1676 m. buvo oficialiai nuvertintas varinių šilingų kursas ir patvirtintas realusis (žr. 4 lent.). Be to, priverstinio kurso zlotai (tympos) buvo nuvertinti ir prilyginti ortams. Nuo 1676 m. 100 zlotų sidabrinėmis monetomis prilygo 170 zlotų varinėmis monetomis (Zagórski 1977: 169).

4 lentelė

Abiejų Tautų Respublikos monetų vertė 1676 m.

Dukatas Taleris Zlotas, ortas

6 grašiai 3 grašiai 1,5 grašio Grašis(varinis)

Šilingas(varinis)

1 2 12 35,2941 70,5882 140,1764 360 1 080

1 6 17,647 35,2941 70,5882 180 540

1 30 90

1 3

Šaltinis: Z. Żabiński (1981: 125).

Valdant Jonui Sobieskiui, daugiausia monetų buvo nukaldinta valstybinėse kalyklose. didžiausia dalis iš jų buvo 3 grašių, 6 grašių monetos (10 pav.) ir ortai. Nedideliais kiekiais nukaldinta ir talerių bei auksinių monetų.

Beveik visas iš kalyklų gaunamas pelnas buvo atiduodamas T. L. Boratiniui, nes 1666 m. nutraukus šilingų kaldinimą, LDK jam liko skolinga apie 1,6 mln. zlotų. Abiejų Tautų Respublika, siekdama grąžinti skolą ir sumažinti įvežamų vietos standartų neatitinkan-čių monetų skaičių, stengėsi atnaujinti kalyklų darbą ne tik Lenkijos Karalystėje, bet ir Lietuvoje. 1676 m. buvo sudaryta komisija kalyklai LDk steigti. 1678 m. buvo nutarta T. L. Boratiniui atiduoti administruoti Lenkijos ir LDK kalyklas ir visą kalyklų pelną skirti

10 pav. Lenkija. Jonas Sobieskis. 6 grašiai. 1684 m. ∅ 24,5 mm, p – 3,14 g. Rasta Vilniuje, Ly-dos g. 5. LNM, NL 54-105

63

E. R

emec

as

XV

II a.

vid

urio

ir

antr

osio

s pu

sės

mon

etų

apyv

arta

dab

arti

nės

Li

etuv

os t

erit

orijo

je

63

žalai atlyginti. Tais metais Lenkijoje kalyklos buvo įsteigtos, tačiau LDK – ne. Priežastys nežinomos. Lenkijoje 1685 m. dėl mažo pelningumo kalyklas Seimo buvo nutarta uždaryti (Ivanauskas, Douchis 2002: 172).

Jono Sobieskio valdymo pabaigoje sidabrinės ir auksinės monetos, palyginti su variniais šilingais, dar kartą nuvertėjo, už dukatą jau buvo mokama tik 13,8 zlotų, t. y. 1 242 šilin-gai, o už talerį – 6,76 zloto, t. y. 609 šilingai (Żabiński 1981: 128). XVII a. paskutiniame ketvirtyje Abiejų Tautų Respublikos apyvartoje ir toliau dominavo variniai Jono Kazimiero kaldinti šilingai. Tarp vidutinės vertės monetų šiek tiek daugiau buvo Jono Kazimiero kaldintų 6 grašių monetų. Stambesnių monetų – zlotų ir ortų – buvo mažiau. Apyvartoje buvo ir daug Jono Sobieskio kaldinamų grašių. Dabartinės Lietuvos teritorijoje rastų lobių, datuojamų 1674–1699 m., duomenimis, Jono Kazimiero kaldintų 6 grašių monetų ir zlotų apyvartoje buvo labai panašiai, o ortų rasta net šešis kartus mažiau. Kiek mažiau nei Jono Kazimiero kaldintų 6 grašių monetų ir zlotų Lietuvos lobiuose rasta Jono Sobieskio kaldintų 6 grašių monetų. Jos sudaro apie 40 procentų Jono Kazimiero kaldintų 6 grašių monetų arba zlotų kiekio. Kitų nominalų monetų apyvartoje beveik nebuvo. Antai Jono Kazimiero kaldintų 1,5 grašio monetų rastos tik dvi, 3 grašių monetų – viena (visos – Trakų lobyje). Jono Sobieskio kaldinti ortai rasti du – Altoniškių (Kauno r.) ir Žemalės (Mažeikių r.) lobiuose.

Kartu su vietinėmis monetomis apyvartoje gana daug buvo ir kaimynės Prūsijos monetų. Jos, kaip ir anksčiau, buvo kaldinamos beveik pagal tą pačią ordinaciją, kaip ir Lenkijos monetos. Tačiau šiuo laikotarpiu apyvartoje daugiausia buvo ne šilingų ir 1,5 grašio monetų, o 6 grašių monetų ir ortų. Valdant Frydrichui Vilhelmui ir Frydrichui III, Prūsijoje daugiausia buvo kaldinama 6 grašių monetų (11 pav.) ir ortų, taip pat 3 grašių monetų. Dabartinės Lietuvos teritorijoje rastų lobių duomenimis, Frydricho Vilhelmo kaldintos 6 grašių monetos sudaro apie 30 procentų apyvartoje buvusių Jono Kazimiero kalintų 6 grašių, arba apie 22 procentus visų apyvartoje buvusių lenkiškų 6 grašių monetų. Vė-liau valdžiusio Frydricho III kaldintų 6 grašių monetų apyvartoje buvo net penkis kartus mažiau. Užtat Frydricho Vilhelmo kaldintų ortų dabartinės Lietuvos teritorijoje rastuose lobiuose buvo 1,5 karto daugiau nei Jono Kazimiero kaldintų ortų, Frydricho III kaldintų ortų – 2,3 karto daugiau, t. y. 70 procentų Jono Kazimiero kaldintų ortų kiekio. Valdant Frydrichui III, buvo nukaldinta ir daugiau 3 grašių monetų. Lietuvoje rastų lobių, datuo-jamų 1674–1699 m., duomenimis, 3 grašių monetų yra apie 25 vienetus. Visos Prūsijos monetos iš dabartinės Lietuvos teritorijoje rastų lobių rodo, kad XVII a. paskutiniame ketvirtyje ortai sudarė apie 48 procentus, 6 grašių monetos – apie 42 procentus, 3 grašių monetos – apie 10 procentų visų apyvartoje buvusių Prūsijos monetų. Apyvartoje buvo ir prūsiškų šilingų, Frydricho Vilhelmo kaldintų šilingų rasta apie dešimt (daugiausia – pavienių monetų), o Frydricho III kaldintų šilingų – vos keli vienetai.

Šio laikotarpio monetų apyvartą labai gerai perteikia 1999 m. Vilniuje, Tilto g., rastas lobis, datuojamas XVII–XVIII a. sandūra. Lobyje buvo nedaug Jono Kazimiero kaldintų 6 grašių monetų (12 vnt.), zlotų (1 vnt.), Jono Sobieskio kaldintų 6 grašių monetų (6 vnt.), Prūsijos 3 grašių monetų (5 vnt.) ir 6 grašių monetų (9 vnt.), Zigmanto Vazos kaldintas ortas ir apie 16 tūkst. šilingų, kurių dauguma yra kaldinti Jono Kazimiero. Labai nedidelė rastųjų šilingų dalis yra biloniniai Livonijos ir Rygos šilingai.

Be jau išvardytų monetų, XVII a. pabaigoje labai svarbų vaidmenį vaidino ir stambių nominalų sidabrinės monetos – taleriai ir 0,5 talerio. Pastarųjų monetų apyvartoje labai padaugėjo, jų kiekis buvo pats didžiausias iš kada nors prieš tai apyvartoje buvusių tale-rinių monetų. Didžiausias buvo ir jų procentas, palyginti su apyvartoje buvusiomis kitų nominalų užsieninėmis monetomis (išskyrus šilingus). Tačiau šiuo laikotarpiu ne tik labai pagausėjo stambių nominalų užsieninių monetų, bet ir pasikeitė jų valstybinio priklau-somumo dominavimas. Iki tol apyvartoje tarp talerių dominavo Jungtinių Nyderlandų Provincijose kaldinti liūto taleriai ir riksdalderiai. Tačiau jau paskutiniame XVII a. ketvirtyje ėmė dominuoti Ispanijos Nyderlandų patagonai bei jų pusės ir ketvirčiai (12 pav.). 1650–1668 m. datuojamuose Lietuvoje rastuose monetų lobiuose buvo tik 17 tokių monetų, o 1674–1699 m. datuojamuose lobiuose vien patagonų suskaičiuojama 150. Vadinasi, jų padaugėjo apie 15 kartų. Apyvartoje padaugėjo ir Jungtinių Nyderlandų Provincijų talerių, tačiau ne taip labai – nuo 50–60 vienetų iki 80–90 vienetų.

11 pav. Prūsija. Frydrichas Vil-helmas. 6 grašiai. 1685 m. ∅ 25,1 mm, p – 3,325 g. Rasta Vilniuje, Tilto g. 19–27. LNM, NL 104

12 pav. Ispanijos nyderlandai. Artua. Pilypas IV. 0,5 patago-no. ∅ 34 mm, p – 13,855 g. Rasta Trakuose, Birutės g. LNM NL 74–233

64

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

64

Iki dabar žinoma daugiau nei 100 Lietuvoje rastų 1674–1699 m. datuojamų monetų lobių. Daugiau kaip 40 jų radiniai – ir patagonai arba jų pusės bei ketvirčiai. Šio laikotarpio lobiuose puspatagonių buvo apie 40 vienetų, o patagonų ketvirčių – apie 90 vienetų, skaičiuojant procentais – atitinkamai 10,5 procento ir 23,5 procento. Iš dokumentų žino-ma, kokios buvo šių monetų kaldinimo apimtys. Patagonų buvo nukaldinta daugiau nei 34,5 mln., patagonų ketvirčių – beveik keturis kartus mažiau, puspatagonių – septynis kartus mažiau (Mikołajczyk 1983: 165). Skaičiuojant procentais, patagonų buvo nukaldinta 72 procentai, puspatagonių – 10 procentų, ketvirčių – 18 procentų. Kaip matyti, šie skaičiai yra artimi dabartinės Lietuvos teritorijoje randamų patagonų santykiniams rodikliams. Tai rodytų, kad į Lenkiją ir LDK visos šios monetos buvo įvežamos vienodai, neišskiriant kurio nors nominalo, bet nerodytų, kad jos patekdavo plėtojant prekybinius santykius.

Į Lenkijos ir LDK apyvartą nepateko kitos tuo pat metu Ispanijos Nyderlanduose kaldin-tos sidabrinės monetos – dukatonai ir jų pusės. Pastarųjų monetų kiekis buvo tik 1,5 karto mažesnis nei patagonų ir jų frakcijų. Tačiau jos buvo sunkesnės ir aukštesnės prabos nei patagonai. Sidabro dukatonuose buvo 6 g daugiau, o patagonai mase ir praba beveik visiškai atitiko Lenkijos ir LDK 1650 m. ordinacijos, taip pat Prūsijos 1657 m. ordinacijos talerius. Taigi, į apyvartą pateko tik panašių ordinacijų monetos, jos buvo įvežamos vietinei prekybai, o ne tarptautiniams prekybiniams santykiams palaikyti, kaip tai buvo anksčiau.

Lietuvoje daugiausia randama Brabanto provincijos patagonų (daugiau nei 100 vnt.). Tris kartus mažiau rasta Flandrijos ir Turnė patagonų, vos keletas – Burgundijos ir Artua provincijų patagonų. Patagonų pusių irgi daugiausia randama Brabanto (daugiau nei 10 vnt.), kitų regionų – labai retai. Patagonų ketvirčių daugiausia randama iš Brabanto ir Flandrijos (atitinkamai apie 40 vnt. ir 30 vnt.), iš Turnė (apie 15 vnt.). Daugiausia pa-tagonų buvo nukaldinta valdant Pilypui IV (1621–1665) – daugiau nei 21 mln. Tai du kartus daugiau nei Alberto ir Izabelės ir penkis kartus daugiau nei Karolio II (1665–1700) nukaldintų patagonų (Mikołajczyk 1983: 165). Pilypo IV monetų Lietuvoje randamuose lobiuose yra daugiausia – 5,6 mln. Patagono ketvirčių daugiausia buvo nukaldinta valdant Albertui ir Izabelei. Pilypo IV patagonų nukaldinta beveik du kartus mažiau, o Karolis II jų visai nekaldino. Lietuvoje dominuoja Alberto ir Izabelės kaldinti patagono ketvirčiai, Pilypo IV patagonų randama gana mažai.

Kartu su patagonais, kaip jau minėta, į apyvartą pateko ir Jungtinių Nyderlandų Provincijų stambių nominalų monetų – sidabrinių dukatų – ir labai nedidelis kiekis jų pusių. Sidabriniai dukatai buvo pradėti kaldinti 1659 m. Iki tol dideliu tiražu buvo kaldinami liūto taleriai ir riksdalderiai. Daugiau nei 20 dabartinės Lietuvoje rastų lobių, datuojamų 1674–1699 m., rasta apie 90 Jungtinių Nyderlandų Provincijų talerių. Daugiausia Lietuvoje rasta sidabrinių dukatų, kaldintų Utrechte (15 vnt.), Vakarų Fryzijoje (13 vnt.), Olandijoje ir Zelandijoje (po 9 vnt.), Overeiselyje (7 vnt.) ir Gelderne (6 vnt.). Cviolio, Daventerio, Fryzijos, Kampeno sidabrinių dukatų rasta po 1–2 vnt. Toks monetų pasiskirstymas nėra atsitiktinis. Juk žino-ma, kad daugiausia sidabrinių dukatų buvo nukaldinta Olandijoje (2,5 mln.), Zelandijoje ir Nyderlandų provincijoje Utrechte (po 2 mln.). Gelderne, Overiselyje ir Vakarų Fryzijoje jų buvo nukaldinta nuo 800 tūkst. iki 1,5 mln., o Cviolyje, Daventeryje ir Kampene – nuo 200 tūkst. iki 400 tūkst. (Mikołajczyk 1983: 166). Išsiskiria tik Vakarų Fryzijos monetų radi-niai Lietuvoje. Tokių monetų buvo nukaldinta 2,5 karto mažiau nei Utrechte ar Zelandijoje, tačiau Lietuvoje jų rasta ne mažiau nei pastarųjų.

Pusės sidabrinio dukato vertės monetų Lietuvos lobiuose beveik nerandama, žinoma tik apie vieną monetą, kaldintą Vakarų Fryzijoje. Be sidabrinių dukatų, į Lietuvą pateko ir labai nedaug kitų Nyderlandų monetų. Tai Kampeno liūto taleris, Olandijos riksdalderis, Emdeno florenas (guldenas), prilygęs 0,5 talerio, bei trys Zelandijoje kaldintos 0,5 riksdalderio mo-netos. Vertingesnių Jungtinių Nyderlandų Provincijų kaldintų monetų – dukatonų, kaip ir Ispanijos Nyderlandų dukatonų, į Lietuvą nepateko, nors Jungtinių Nyderlandų Provincijų dukatonų buvo nukaldinta beveik du kartus daugiau nei sidabrinių dukatų. Į Abiejų Tautų Respubliką nepateko ir nedideliais kiekiais kaldintų Lježo vyskupo Maksimiljano Henriko Bavariečio (1650–1688) sidabrinių dukatonų (patagonų) (13 pav.). Lenkiškoje literatūroje šios monetos dar vadinamos Kelno vyskupystės monetomis, nes Maksimiljanas Henrikas Bavarietis kartu buvo ir Kelno vyskupas. Pastarųjų monetų iki 1699 m. datuojamuose da-

13 pav. Lježas. Maksimiljanas Henrikas Bavarietis. Sidabrinis dukatonas (patagonas). 1670 m. ∅ 41 mm, p – 27,68 g. Rasta Radviliškyje. LNM, NL 13-1

65

E. R

emec

as

XV

II a.

vid

urio

ir

antr

osio

s pu

sės

mon

etų

apyv

arta

dab

arti

nės

Li

etuv

os t

erit

orijo

je

65

bartinės Lietuvos teritorijoje rastuose trijuose lobiuose buvo dešimt. Lenkijoje šių monetų rasta dešimtyje lobių (14 vnt.). Jų šiek tiek buvo ir Baltarusijoje bei Ukrainoje rastuose monetų lobiuose. Visos šios monetos į apyvartą pateko tik po 1690 m., bet daugiausia jų datuojama XVII a. 7-uoju dešimtmečiu. Taigi, Lježo monetos į Lenkijos ir LDK monetų apyvartą pateko per labai trumpą laiką, tai buvo tik trumpalaikė monetų įvežimo akcija.

XVII a. paskutiniame ketvirtyje į apyvartą pateko ir tokios talerinės monetos, kaip Pran-cūzijos karaliaus Liudviko XIV (1638–1715) kaldinti ekiu ir 0,5 ekiu (14 pav.). Lietuvoje šių monetų rasta šešiuose 1674–1699 m. datuojamuose lobiuose, daugiausia – 0,5 ekiu monetų (15 vnt.). Ekiu rastos tik trys monetos. Lobių duomenimis, šių monetų apyvartoje buvo jau 1682 m., tuo pat metu jų pasirodė Lenkijoje. Ten jų rasta septyniuose lobiuose, bet monetų vienetų rasta perpus mažiau nei Lietuvoje. Didesnė dalis monetų, kaip ir Lietuvoje, yra 0,5 ekiu monetos. Daugiausia šių monetų datuojama 1648–1666 m. Nors tokių monetų ir nėra labai daug, tačiau tai didžiausias prancūziškų monetų kiekis, kada nors patekęs į Lenkijos ar LDK apyvartą. Manoma, kad Liudviko XIV monetų įvežimą lėmė nuo 1666 m. užsimezgę politiniai santykiai tarp Prancūzijos ir Abiejų Tautų Respublikos (Aleksiejūnas, Paszkiewicz 1995: 108–111). Tačiau aišku, kad šios monetos pateko ne prekybos keliais, o kaip dauguma kitų užsieninių monetų – specialiai organizuotomis akcijomis. Taip teigti leidžia tas faktas, kad į šalį daugiausia pateko 0,5 ekiu monetų. Šio nominalo monetų apyvartoje buvo mažiausiai iš visų talerinių monetų. Kitų nominalų prancūziškų monetų, išskyrus talerius, į šalį nepateko, nors Prancūzijoje buvo kaldinami ir 1/4 ekiu, 1/12 ekiu, 1/24 ekiu bei kitos monetos. Ekiu ketvirčius, matyt, atstojo didesnis kiekis patagonų ketvirčių, o smulkesnių nominalų monetos, matyt, buvo per aukštos prabos (917), todėl jų tiesiog neapsimokėjo įvežti.

Į Lietuvą pateko ir tokių stambaus nominalo monetų, kaip Švedijos 2 markių vertės monetos. Dabartinės Lietuvos teritorijoje rasti šeši 1674–1699 m. datuojami lobiai, kuriuose buvo septynios Karolio XI (1660–1697) kaldintos 2 markių monetos (15 pav.). Pirmosios buvo rastos 1674 m. datuojamame lobyje (Ivanauskas 1995: 185). Jos būdin-gos tik labai nedideliam regionui. Iš Ukrainos švediškų monetų radinių duomenų iki šiol neturima. Lenkijoje rasta tik viena Kristinos valdymo laikotarpiu kaldinta 2 markių mo-neta, Baltarusijoje žinomas vienas lobis, rastas Smurgainių r. (Gardino sr.), kuriame buvo trys Karolio XI kaldintos 2 markių monetos. Kiek daugiau šių monetų rasta Latvijoje, bet daugiausia tai Kristinos monetos. Taigi, 2 markių monetas galima laikyti būdingomis tik LDK ir Latvijai. Jos į Lietuvą turėjo patekti prekybos keliais iš Rygos. 2 markių monetos (masė – 10,4 g, sidabro – 7,2 g) prilygo 1/3 talerio arba 2 zlotams varinėmis monetomis (apie 200 šilingų).

Kartu su išvardytomis monetomis Lietuvoje cirkuliavo ir keletas vidutinės vertės užsienio monetų, pirmiausia – Leopoldo I (1658–1705) kaldintų 3 kreicerių. Trakų lobyje rastos keturios Austrijoje 1669 m. kaldintos 3 kreicerių monetos, Šventojoje rasta Vengrijoje kaldinta 3 kreicerių moneta. Šios 3 grašių vertės monetos Lenkijos karalystėje buvo labai paplitusios. Daug jų rasta Lenkijos ir Ukrainos lobiuose, nemažai tokių monetų buvo Bal-tarusijos lobiuose. Daugiausia šios monetos būdingos XVII a. 7–9 dešimtmečio apyvartai. Kartu cirkuliavo ir tokios pat vertės monetų, kaldintų Čekijoje, Silezijoje, Tirolyje ir kitur.

Dabartinės Lietuvos teritorijoje rastuose lobiuose iki šiol rasta vos viena 15 kreicerių moneta – Frydricho Vilhelmo 1687 m. kaldinta Silezijoje (Ivanauskas 1995: 230). Dar rastos dvi pavienės 15 kreicerių nominalo monetos (Remecas 2006a: 27, 31–32). 15 kreicerių monetos savo verte atitiko ortus. Kaip ir 3 kreicerių monetų, jų daug daugiau rasta Lenkijos bei Ukrainos lobiuose. Tose teritorijose rasta ir 6 kreicerių monetų, prilygusių 6 grašiams. Labai nedidelis kreicerių radinių kiekis Lietuvoje rodo, kad Lietuva daugiau buvo Rygos prekybos zona, su Vidurio Europa prekiauta mažiau, su ja daugiau prekiavo tik pietinės LDK žemės.

Paskutinį dešimtmetį į apyvartą pateko ir Vokietijos žemėse kaldintų 1/12 talerio (2 grašiai) monetų. Tai Mindeno 1693 m. kaldintos monetos (Genčių, Kretingos r., lobis) ir Magdeburgo 1681 m. monetos (Šiaulių lobis). Jos savo verte prilygo 6 grašių monetoms. 1/12 talerių monetų nedaug buvo ir Lenkijos bei Baltarusijos lobiuose. Daug gausiau šios monetos į apyvartą įsiliejo jau XVIII a.

14 pav. Prancūzija. Liudvikas XIV. 0,5 ekiu. 1651 m. ∅ 31,5 mm, p – 13,39 g. Rasta Trakuose, Birutės g. LNM, NL 74-329

15 pav. Švedija. Karolis XI. 2 markės. 1670 m. ∅ 30,4 mm, p – 9,796 g. Rasta Vilniuje, Val-dovų rūmuose. LNM, N 21875

66

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

66

5. Pinigų vertė

XVII a. viduryje Lietuvos gyventojai turėjo daug daugiau monetų nei anksčiau, tačiau pinigų vertė buvo kritusi ir, nors rastieji lobiai yra dideli, jų vertė gerokai mažesnė nei lobių, datuojamų XVII a. pirmąja puse.

Tumelinoje (Ignalinos r.) rastame 1653 m. lobyje buvo apie 9 tūkst. monetų (Ivanauskas 1995: 118–122), kurių vertė – apie 4,5 tūkst. grašių, arba apie 50 talerių. XVII a. pradžios didžiausiuose lobiuose monetų rasta apie 2–3 kartus mažiau, bet jų piniginė vertė buvo apie du kartus didesnė (Remecas 2010b: 64).

Dar mažesnės vertės yra varinių šilingų lobiai. Antai Trakuose rasto lobio (apie 1666/1963), kuriame buvo apie 9 tūkst. šilingų (Ivanauskas 1995: 265), vertė tėra apie 11,5 talerio, o Alytaus lobio (apie 1666/1669) – apie 5,3 tūkst. šilingų (Ivanauskas 1995: 261–263), taigi, tik apie 7 talerius. Iš visų šio laikotarpio lobių išsiskiria tik Nasvytalių (Ši-lalės r.) lobis (1662/1927), kuriame buvo 308 dukatai, du auksiniais žiedai, 12 sidabrinių šaukštų, sidabrinis vėrinys ir, kaip manoma, kitokių auksinių dirbinių (Ivanauskas 1995: 161–164; Zabiela 2000: 177–182). Pastarojo lobio vertė yra apie 100 tūkst. grašių. Verte Nasvytalių lobis yra pats didžiausias iš visų Lietuvoje rastų XVII a. lobių.

Jono Sobieskio valdymo laikotarpis iš kitų išsiskiria didesne paslėptų lobių verte. Šiam laikotarpiui galima priskirti ir gausiausią pagal monetas dabartinės Lietuvos teritorijoje rastą lobį – Trakų g. radinį Vilniuje (1698/1999). Šiame lobyje buvo apie 16 tūkst. monetų, iš kurių beveik visos – Jono Kazimiero valdymo laikotarpiu kaldinti variniai šilingai; tik 33 iš rastų monetų yra didesnių nominalų sidabrinės monetos (Smilgevičius 2002). Vis dėlto šio lobio piniginė vertė, palyginti su kitais Lietuvoje rastais šio laikotarpio lobiais, nedidelė – apie 26 talerius. Užtat Urkuvėnuose (Šiaulių r.) rasto lobio (1699/1976) vertė – virš 50 talerių, Trakų (1684/1991) lobio vertė – apie 35 dukatus, o Joniškio (1698/1862) lobio vertė – daugiau nei 100 talerių, arba daugiau nei 50 dukatų. Nemažai šio laikotarpio lobių buvo apie 20 talerių vertės.

Kas lėmė tokį piniginių lėšų padidėjimą XVII a. pabaigoje? Apie to meto uždarbį ir kainas daug duomenų nėra, jie nuolat kito, jų dydis sidabrinėmis arba varinėmis monetomis irgi labai skyrėsi. 1648–1651 m. Vilniaus žemutinės pilies mūrininkas per mėnesį gaudavo po 1,5 tūkst. grašių, arba 8,3 dukato, dailidė – kasmet po 300 zlotų (9 tūkst. grašių). 1648 m. nekvalifikuotas darbininkas už šešias dienas malkų pjovimo gaudavo 22,5 grašio (Vilniaus žemutinė pilis... 2006: 153, 203–204). Lenkijoje 1650–1660 m. mūrininkas gaudavo 20–36 grašius per dieną, dvaro samdinys – 3–8 grašius, mokytojas – apie 450 grašių, arba 2,5 dukato per ketvirtį. 1680–1700 m. Lenkijoje mūrininkas per dieną gaudavo 40–50 grašių, nekvalifikuotas darbininkas – apie 10–15 grašių, mokytojas Liubline už ketvirtį gaudavo apie 500 grašių, Lvove – apie 1,5 tūkst. grašių (Szwagrzyk 1973: 132). Kaip matyti, atlyginimai per pusę šimtmečio padidėjo apie 1,5 karto, todėl buvo sukauptas didesnis pinigų kiekis. Tačiau dėl smulkių ir vidutinės vertės monetų nuolatinio nuvertėjimo (1658 m. dukatas buvo lygus 180 grašių, o taleris – 90 grašių, tačiau 1676 m. dukatas jau buvo lygus 360 grašių, taleris – 180 grašių) gyventojų realiosios pajamos nepadidėjo. Kad uždirbtų 1 talerį, XVII a. antrojoje pusėje darbininkas turėdavo dirbti apie 17 dienų, meistras – apie 4 dienas. XVII a. viduryje talerį darbininkas uždirbdavo per 3–4 savaites, meistras – per 3,5 dienos. Per tą laiką kainos pakilo apie 1,5 karto. Štai 1650 m. Akmenės valsčiuje arklys kainavo 5–6 ir 8 kapas grašių, jautis – 7,5–8 kapas, karvė – 4–6 kapas, avis – 2 zlotus, ožka – 30 lietuviškų grašių (Jablonskis 1959: 271), rugių statinė – 3–4 kapas, o jau XVII a. pabaigoje Lietuvoje arklys arba jautis kainavo 10 kapų, rugių statinė – 8 kapas grašių (Lietuvos TSR istorija 1985: 168). Lenkijoje kapa kiaušinių apie 1650 m. kainavo 15–25 grašius, o XVII–XVIII a. sandūroje – 20–40 grašių (Szwagrzyk 1973: 133).

XVII a. viduriu datuojami didžiausi varinių monetų lobiai prilygsta metų nekvalifikuoto darbininko atlygiui, arba maždaug 1 mėnesio kvalifikuoto meistro atlygiui. Tumelinoje rastas lobis tesudaro tik pusės metų kvalifikuoto meistro atlygį, tik Nasvytalių lobis yra pasiturinčio ir kilmingo asmens turtas. Didžioji dalis Lietuvoje randamų XVII a. pabaiga datuojamų lobių, kurių vertė – apie 20 talerių, yra nekvalifikuoto darbininko kiek dau-giau nei metų arba kvalifikuoto meistro – 3–4 mėnesių atlygis. Kaip matyti, lobių vertė panaši, tačiau XVII a. pabaigoje gerokai padaugėjo užkastų didesnės vertės lobių. Tai

67

E. R

emec

as

XV

II a.

vid

urio

ir

antr

osio

s pu

sės

mon

etų

apyv

arta

dab

arti

nės

Li

etuv

os t

erit

orijo

je

67

lėmė didesnių piniginių lėšų susikaupimas ir 1700 m. prasidėjęs Šiaurės karas. Didelė dalis XVII a. pabaiga datuojamų lobių buvo paslėpti jau XVIII a. pradžioje. Apskritai XVII a. iš kitų laikotarpių išsiskiria užkastų lobių gausa. Zigmanto Vazos valdymo laikotarpio lobių dabartinės Lietuvos teritorijoje rasta apie 50, Jono Kazimiero valdymo laikotarpio – dau-giau nei 110, Jono Sobieskio valdymo laikotarpio – apie 100. Tai lėmė ne tik didesnės piniginių lėšų sankaupos, bet ir šalį niokoję karai.

Išvados

Išnagrinėjus XVII a. antrosios pusės monetų apyvartą dabartinės Lietuvos teritorijoje, galima konstatuoti, kad ji akivaizdžiai skyrėsi nuo buvusios XVII a. pirmojoje pusėje. Šiuos skirtumus lėmė nesėkmingai susiklostęs Abietų Tautų Respublikos karas su Švedija (1600–1629), šalį niokojęs 1654–1667 m. karas su Maskva. Po šių karų Lenkijos ir LDK valstybė patyrė ne tik į gilią demografinę ir ekonominę, bet ir į finansinę krizę.

Po karo su Švedija šalį užplūdo menkavertės Švedijos valdomos Livonijos monetos, į šalį buvo įvežta ir daug kitų kraštų menkaverčių monetų, daugiausia Sučiavos falsifikatų. Siekiant apsisaugoti nuo jų antplūdžio, Abiejų Tautų Respublikoje buvo pradėtos kaldinti savos monetos. Vilniaus monetų kalykloje 1652–1653 m. daugiausia buvo nukaldinta šilingų – nuo 9 mln. iki 12 mln. Tačiau tai tesudarė tik 1/100 to šilingų kiekio, kuris buvo nukaldintas švedų valdomose Rygos ir Livonijos monetų kalyklose.

Prasidėjęs naujas karas vertė ieškoti naujų iždo pajamų kariuomenei. Tuo tikslu 1659 m. buvo pradėtos kaldinti varinės monetos – šilingai, taip pat nepilnaverčiai zlotai (30 grašių), kurių reali vertė buvo tik 12–18 grašių. Varinių šilingų buvo nukaldinta 1,5 mlrd. Šios monetos penkiems dešimtmečiams tapo vyraujančiomis monetomis, išstūmusiomis visas svetimas smulkias monetas, apyvartoje jos išbuvo 100 metų. Be varinių šilingų, nuo XVII a. antrosios pusės apyvartoje padaugėjo ir vidutinės vertės monetų – lenkiškų 6 grašių, ortų ir zlotų. Vilniaus monetų kalykloje 1664–1666 m. daugiausia buvo nukaldinta 6 grašių monetų, tačiau iš viso jų buvo vos apie 550 tūkst.

Iš stambiausių monetų 1650–1668 m. apyvartoje dominavo Jungtinių Nyderlandų Provincijose kaldinti taleriai, taip pat auksiniai dukatai, tačiau jau paskutiniame XVII a. ketvirtyje tarp talerių ėmė dominuoti Ispanijos Nyderlandų patagonai ir jų pusės bei ketvirčiai, o auksinės monetos iš apyvartos beveik išnyko.

Aptariamu laikotarpiu į apyvartą taip pat pateko įvairių nominalų užsienio šalių monetų. Jų įvežimą lėmė savų monetų trūkumas, tačiau į vietinę apyvartą iš esmės patekdavo tik tos monetos, kurios buvo pagal vertę panašiausios į vietines monetas. Monetos buvo įvežamos ir apgavystės bei pasipelnymo tikslais.

Dėl pinigų nuvertėjimo XVII a. viduryje Lietuvos gyventojai turėjo daug daugiau mo-netų nei ankstesniais laikais, tačiau jų piniginė vertė buvo gerokai mažesnė nei XVII a. pirmosios pusės. XVII a. pabaigoje, kaip rodo surasti lobiai, gyventojai jau buvo sukaupę daugiau pinigų, tačiau dėl infliacijos jų perkamoji galia liko panaši.

Literatūra

Aleksiejūnas V., Paszkiewicz B. 1995: Skarb monet z XV–XVII w. z Trok (Trakai). – Wiadomości numizmatyczne 3–4, 103–134.

Ivanauskas E. 1995: Lietuvos pinigų lobiai: paslėpti 1390–1865 metais. Vilnius: Savastis.Ivanauskas E., Douchis R. J. 2002: Lietuvos monetų kalybos istorija 1495–1769. Vilnius: Savastis.Jablonskis J. (sud.) 1959: Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais. XVI–XVII amžiai.

Dokumentų rinkinys. D. 1. Vilnius: Mintis.Janušonis S. 1974: 1663–1667 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigų kalyklų infliacinių vario

šilingų kaldinimo nežinomos ataskaitos. – Lietuvos istorijos metraštis. 1973 metai, 123–146.Janušonis S. 1975: Nieznane rachunki z lat 1663–1667 dotyczące bicia miedzianych szelągów w

mennicach W. ks. Litewskiego. – Wiadomości Numizmatyczne 2, 96–119.Kałkowski T. 1981: Tysiąc lat monety Polskiej. Kraków: Wydawnictwo literackie.kotlar M. 1975: Znaleziska monet z XIV–XVII w. na obszarze Ukraińskiej SRR. Materiały. Wrocław:

Zakład narodowy imienia Ossolińskich. Kvizikevičius L. 2004: Paskutinių lietuviškų Jono Kazimiero sidabrinių ir auksinių monetų kalybos

apimtys. – Numizmatika 2–3, 9–14.

68

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

Ek

onom

ikos

ist

orija

68

Lietuvos TSR istorija 1. Nuo seniausių laikų iki 1917 metų. 1985: Vilnius: Mokslas.Męclewska M., Mikołajczyk A. 1991: Skarby monet z lat 1650–1944 na obszarze Polski. Inwentarz

II. Wrocław: Zakład narodowy imienia Ossolińskich.Mikołajczyk A. 1980a: Fałszerska mennica w Suczawie. – Wiadomości numizmatyczne 4, 197–224.Mikołajczyk A. 1980b: Obieg pieniężny w Polsce środkowej w wiekach od XVI do XVIII. Łódź: Zakład

Narodowy im. Ossolińskich.Mikołajczyk A. 1983: Geneza i rozwój nowożytnej monety polskiej na tle europejskim (XVI–poł.

XVIII w.). Kraków: Akademia Górniczo-Hutnicza im. Stanisława Staszica w Krakowie.Mikołajczyk A. 1988: Einführung in die neuzeitliche Münzgeschichte Polens. Łódź: Muzeum archeo-

logiczne i etnograficzne w Łodzi.Povil iūnas V. (sud.) 2009: Pinigų lobiai Trakų istorijos muziejuje. Trakai: Trakų istorijos muziejus.Platbarzdis A. 1968: Die Königlich Schwedische Münze in Livland: Das Münzwesen 1621–1710.

Stockholm: Almqvist and Wiksell.Remecas E. 2006a: Vengrijos monetos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. – Numizmatika 4–5, 21–37.Remecas E. 2007: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų kaldinimas Vilniuje 1652–1653 m. –

Vilniaus istorijos metraštis 1, 55–66.Remecas E. 2010a: Auksinių monetų apyvarta Lietuvoje: nuo seniausių laikų iki XX a. – Kultūros

paminklai 15, 38–53.Remecas E. 2010b: XVII a. pirmosios pusės monetų apyvarta dabartinės Lietuvos teritorijoje. – Pinigų

studijos 2, 53–68.Sajauskas S. 2007: Monetų lobiai. – Lietuvos lobiai, 18–45.Sinčiuk I. 2005: Nepelnytai apšmeižtas (apie Titą Livijų Boratinį – mokslininką ir verslininką). – Pinigų

studijos 2, 75–81.Smilgevičius V. 2002: Vilniaus Tilto gatvės lobis (1698/1999). – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje

2000 metais, 222–226.Szłapinskij W. 1997: Fałszywe szelągi wołoskie na rynku pieniężnym województwa ruskiego w latach

60tych XVII w. – Wiadomości numizmatyczne 3–4, 113–136.Szwagrzyk J. A. 1973: Pieniądz na ziemiach polskich X–XX w. Wrocław: Zakład narodowy imienia

Ossolińskich.Tautavičius A. 2000: 1919–1940 m. Lietuvoje rasti XV a. pabaigos – XIX a. pirmosios pusės monetų

lobiai. – Numizmatika 1, 161–175.Tyla A. 2006: LDK valstybės iždas. – Visuotinė lietuvių enciklopedija 9, 650–651.Vilniaus žemutinė pilis XIV a.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos 2006: Vilnius:

Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“.Vorbek-Lettow M. 1968: Skarbnica pamięci. Pamiętnik lekarza króla Władysława IV. Wrocław: Os-

solineum.Zabiela G. 2000: Vieno lobio likimas. – Numizmatika 1, 177–182.Zagórski I. 1977: Monety dawnej Polski. Teksty do tablic. Reedycja. Warszawa: Polskie towarzystwo

archeologiczne wydawnictwa numizmatyczne.Żabiński Z. 1981: Systemy pieniężne na ziemiach Polskich. Wrocław: Zakład narodowy imienia

Ossolińskich.Ðåìåöàñ Ý. (Remecas) 2004: Î ÷åêàíêè ìîíåò Âåëèêîãî êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî â 1652–

1653 ãã. – Pieniądz i wojna. Białoruś–Litwa–Łotwa–Polska–Słowacja–Ukraina. Supraśl 9–11 września 2004. Materiały z VI Międzynarodowej konferencji numizmatycznej, 131–141.

Ðåìåöàñ Ý. (Remecas) 2006b: Î ïîñëåäíåì ìîíåòíîì äâîðå Âåëèêîãî êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî (1664–1666 ãã.), íàéäåííîì íà òåððèòîðèè íèæíåãî çàìêà ãîðîäà Âèëüíþñà. – Nu miz-matika 21, 139–148.

Ðÿáöåâè÷ Â. Í. (Riabcevič) 1995: Íóìèçìàòèêà Áåëàðóñè. Ìèíñê: Ïîëûìÿ.

Ñèí÷óê È. (Sinčiuk) 1988: Òîðíåðû Øîòëàíäñêîãî êîðîëåâñòâà â äåíåæíîì îáðàùåíèè Ðå÷è Ïîñïîëèòîé. – Aktualūs kultūros paminklų tyrinėjimų uždaviniai. Konferencijos pranešimų tezės (Vilnius, 1988 m. spalis), 85–90.

Ñèí÷óê È. (Sinčiuk) 2000: Îáîëû Òåøèíà â êëàäàõ Óêðàèíû. – Numizmatika 1, 53–62.

Gauta 2011 m. rugsėjo mėn.Priimta spaudai 2011 m. spalio mėn.

Summary

Eduardas Remecas

In the middle and the latter half of the 17th century coin circulation on the territory of present-day Lithuania was evidently different from that in the first half of the 17th century.

COIN CIRCULATION ON THE TERRITORY OF PRESENT-DAY LITHUANIA IN THE MIDDLE AND THE LATTER HALF OF THE 17TH CENTURY

69

E. R

emec

as

XV

II a.

vid

urio

ir

antr

osio

s pu

sės

mon

etų

apyv

arta

dab

arti

nės

Li

etuv

os t

erit

orijo

je

69

The changes were driven by the 1654–1667 War which severely devastated the country and by failure in the 1600–1629 War with Sweden. After these wars, the Common State of Poland and of the GDL not only found itself in a serious demographic and economic but also financial crisis.

In the aftermath of the war with Sweden, low value coins of Livonia under the Swedish rule flooded the country. In addition, large numbers of low value coins of other territo-ries – mainly counterfeits from Sucheava – were brought into the country. To self-protect against their invasion, own coinage was undertaken. In the GDL in 1652–1653, shillings were struck at the Mint of Vilnius in the largest amounts totalling 9 to 12 million. It was, however, just a minor counterbalance, as it only made up 1/100 of the amount struck at the Mints of Riga and Livonia under the Swedish rule. The Baltic mints of Sweden and Sucheava inflicted harm to Poland and the GDL which amounted to around 26 million zloty or the Commonwealth of the Two Nations’ budget revenue of about two years.

An outbreak of a new war made look for new budget revenue to settle with the Army. With this aim in view, it was decided to start minting copper shillings. In addition, new coins – zloty of a lower value (30 groats) began to be minted in 1663, actually worth just 12–18 groats. At first, the minting of copper shillings justified itself. However, the State sought to receive still more revenue from coinage, thus instead of 180 million 1.5 billion copper shillings were minted. Another 120–150 million shillings were produced by different counterfeiters. All these coins for five decades became the dominant coin which ousted all alien small coins and remained in circulation for 100 years. Apart from copper shillings, from the latter half of the 17th century a larger amount of medium value coins – Polish 6-groats, orts and zloty were also in circulation. In 1664–1666, 6-groats were minted in the largest amount at the Mint of Vilnius, but the amount was very little – just around 550 thousand pieces. Along with local coins, there circulated almost the same amount of coins of the same denominations of neighbouring Prussia too.

Among the highest value coins, thalers minted in the United netherlands and gold ducats dominated the circulation in 1650–1668. There were few of the latter, yet their amount in circulation increased markedly from previous periods. However, already in the last quarter of the 17th century pathagons of the Spanish netherlands and their halves and quarters began dominating the thalers, while gold coins almost disappeared from circulation.

Scottish copper pence, Russian kopeks, Swedish 2-Mark coins, Austrian and Hungarian coins of different denominations, thalers of the Bishopric of Liège and french thalers and their halves (the largest ever amount of french coins that had appeared in circulation in Poland or the GDL), as well as a tiny amount of other coins appeared in circulation during the period under review. foreign coins were imported due to a shortage of own ones, however only coins with their value closest to local coins basically used to appear in local circulation. Coins were imported for fraud and gain purposes as well.

Due to currency depreciation, in the mid-17th century the Lithuanian population held many more coins than previously but their monetary value was markedly lower than in the first half of the 17th century. Towards the end of the 17th century, as discovered hoards suggest, the population had already accumulated larger amounts of money, yet its purchasing power remained similar on account of inflation.

70

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

K

itos

pub

likac

ijos

70

Ekonomikos mokslų premija, 1968 m. Švedijos nacionalinio banko (Sveriges Riksbank) įsteigta Alfredo Nobelio atminimui, 2009 m. „už ekonomikos valdysenos, ypač bendrųjų išteklių, analizę“ paskirta Indianos ir Arizonos valstijos universitetų profesorei Elinor Ostrom, „už ekonomikos valdysenos, ypač įmonės ribų, analizę“ – Kalifornijos universiteto profesoriui Oliver E. Williamson. Švedijos nacionalinio banko įsteigtą premiją skiria Švedijos karališkosios mokslų akademijos Ekonomikos mokslų premijos komitetas. Skaitytojams pateikiama trumpa šių iškilių asmenybių mokslinės veiklos apžvalga*.

Susiklostė tradicija, kad ekonomikos teorija iš esmės yra rinkos teorija, arba, tiksliau – teo-rija apie rinkos kainas. Tačiau esama bent dviejų priežasčių, kodėl ekonomikos mokslas turėtų išeiti už kainų teorijos ribų. Pirma, rinkos nefunkcionuoja kaip dera, nebent būtų sudaromi tinkami sandoriai ir užtikrinamas jų įgyvendinimas. Vadinasi, reikia išsiaiškinti, kokios yra rinkas palaikančias institucijos. Antra, nemažai ekonominės veiklos vyksta už rinkų ribų: namų ūkiuose, įmonėse, asociacijose, agentūrose ir kitose organizacijose. Vadinasi, reikia teorijų, kurios paaiškintų, kodėl tokių darinių esama ir kaip jie veikia.

2009 m. ekonomikos mokslų premijos laureatai kaip tyrimų sritį iškėlė ekonomikos valdyseną. Elinor Ostrom pateikė faktų apie taisykles ir jų įgyvendinimo užtikrinimo mechanizmus, kuriais vadovaudamosi bendrijos naudoja bendrąsias santalkas (common pools). Oliver E. Williamson pateikė teoriją, atskleidžiančią, kodėl kai kurie sandoriai sudaromi įmonėse, o ne rinkose. Abu mokslininkai labai pagerino supratimą apie ne rinkos institucijas.

Daug gamtos išteklių – žuvų telkiniai, ganyklos, miškai, ežerai, gruntinio vandens baseinai – yra valdomi kaip bendroji nuosavybė, t. y. prieigą prie bendrojo ištekliaus turi daug naudotojų. Norint sustabdyti gamtinės aplinkos nykimą ir išvengti daugelio gamtos išteklių netekties, kuri buvo patirta praeityje, reikėtų pasimokyti iš bendrosios nuosavy-bės valdymo sėkmių ir nepasisekimų. E. Ostrom darbas pateikia originalių pamokų apie sudėtingus žmonių kooperavimąsi palaikančius mechanizmus.

Dažnai būdavo teigiama, kad, išteklius valdant bendrai, jie pernelyg eikvojami ir kad eikvojimą reikėtų mažinti arba įvedant valstybinį reguliavimą, tokį kaip mokesčiai ir kvotos, arba išteklius privatizuojant. Teorinis svarstymas paprastas: kiekvienas naudotojas lygina asmeninę naudą su asmeninėmis išlaidomis ir nekreipia dėmesio į neigiamą poveikį kitiems.

Tačiau E. Ostrom, remdamasi daugybe gamtos išteklių valdymo empirinių tyrimų, padarė išvadą, kad bendroji nuosavybė dažnai valdoma stebėtinai gerai. Taigi įprastinė teorinė nuostata, nukreipta prieš bendrąją nuosavybę, yra pernelyg supaprastinta. Ją taikant, neatsižvelgiama į faktą, kad taisykles, mažinančias išteklių pereikvojimą, gali susikurti ir padaryti veiksmingas patys naudotojai. Įprastinė nuostata atmeta ir praktinius sunkumus, susijusius su privatizacija ar valstybiniu reguliavimu.

Kaip E. Ostrom rūpimą pavyzdį panagrinėkime ganyklų valdymą Azijoje. Mokslininkai ištyrė palydovinius Mongolijos ir aplinkinių regionų – Kinijos bei Rusijos – vaizdus, kur šimtmečiais didžiuliuose ganyklų plotuose ganėsi galvijai. Praeityje tame regione vyravo klajokliai, jie kilnodavosi su savo bandomis pagal metų laiką. Mongolijoje šios tradicijos gyvavo iki XX a. paskutinio dešimtmečio vidurio, o gretimuose regionuose, būtent Kinijoje ir Rusijoje, kur pradinės sąlygos buvo labai panašios, jos buvo paveiktos iš esmės besiskiriančių valdymo režimų. Ten centrinė valdžia įsteigė valstybės valdomus kolūkius ir juose dauguma naudotojų apsigyveno sėsliai. Dėl to žemė tiek Kinijoje, tiek Rusijoje buvo stipriai nualinta.

XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje Kinija, stengdamasi alinimą sustabdyti, panaikino liaudies komunas ir privatizavo daugumą Vidinės Mongolijos ganyklų. Tam tikri žemės plotai atiteko pavieniams namų ūkiams. Kaip ir steigiant kolūkius, tokia praktika buvo

NOBeLIO 2009 m. ekONOmIkOS mOkSLŲ PRemIJOS LAUReAtAI

EKONOMIKOS VALDYSENA: KOOPERATINĖ ORGANIZACIJA

*Apžvalga parengta pagal in-terneto tinklapį, kurio adresas – http://nobelprize.org/nobel_pri-zes/economics/laureates/2009

71

Nob

elio

200

9 m

. ek

onom

ikos

mok

slø

prem

ijos

laur

eata

i

71

skatinamas sėslumas, o ne klajokliškas ganymas, todėl žemė buvo alinama toliau. Iš pa-lydovinių vaizdų aiškiai matyti, kad tiek socializmo, tiek privatizavimo ilgalaikės pasekmės blogesnės nei tos, kurios randasi iš tradicinio bendruomeninio valdymo.

Esama ir daugybės kitų priežasčių, rodančių, kad pačių naudotojų atliekamas vietos išteklių valdymas būna sėkmingesnis nei valdymas iš išorės. Ryškus atvejis – drėkinimo sistemos Nepale, kur vietos bendruomenių valdomos drėkinimo sistemos ilgą laiką sėkmin-gai skirstė vandenį jo naudotojams, nors dambos, supiltos iš akmens, purvo ir medžių, buvo menkos ir primityvios. Kai kuriose vietovėse Nepalo valdžia, padedama rėmėjų iš užsienio, pastatė modernias dambas iš plieno ir betono. Nepaisant nepriekaištingos inžinerijos, daug šių projektų nenusisekė. Priežastis ta, kad atsiradus tvirtoms damboms nutrūko ryšiai tarp prie jų gyvenančių ir nuo jų nutolusių naudotojų. Kadangi dambos yra patvarios, joms palaikyti tereikia mažai naudotojų kooperacijos. Taip naudotojai, gy-venantys prie dambų, gali išgauti neproporcingą vandens dalį ir nebijoti, kad toliau nuo jų gyvenantys naudotojai jų nebeprižiūrės. Todėl galiausiai bendras grūdų derlius dažnai būna didesnis ten, kur įrengiamos primityvios, o ne modernios dambos.

Abu paminėti nesėkmės atvejai priskirtini ekonomiškai skurdiems pasaulio regionams. Vis dėlto ekonominės išvados yra kur kas toliau siekiančios. Pirmasis E. Ostrom atliktas tyrimas, susijęs su gruntinio vandens valdymu dalyje Kalifornijos, taip pat atskleidė svarbų naudotojų vaidmenį kuriant veiksmingas institucijas.

Kadangi E. Ostrom ir pati buvo atlikusi praktinių tyrimų, jai iškilo pagrindinė užduotis – iš skirtingų šaltinių surinkti informaciją apie daugelį sėkmingų ar nesėkmingų pasaulio bendrųjų išteklių valdymo atvejų ir, remiantis sisteminiu lyginimu, padaryti įžvalgias išvadas.

Išvada, kad naudotojų savivalda visuomet yra geriausias sprendimas, nebuvo padaryta. Esama daug atvejų, kai geresnius rezultatus duoda privatus arba visuomeninis valdymas. Pavyzdžiui, XX a. 4-ąjį dešimtmetį nepavykus privatizuoti naftos telkinių Teksase ir Oklaho-moje, daugybė išteklių buvo iššvaistyta. Išvada veikiau ta, kad bendroji nuosavybė dažnai valdoma remiantis taisyklėmis ir procedūromis, kurios nusistovi per ilgą laiką. Todėl jos yra tinkamesnės ir subtilesnės nei galėtų įsivaizduoti pašaliečiai – politikai ar socialinių mokslų atstovai. E. Ostrom ne tik parodo, kad savivalda gali būti įmanoma ir sėkminga, bet ir atskleidžia esminius sėkmingo valdymo bruožus. Visų pirma, bene svarbiausias dalykas yra aktyvus vartotojų dalyvavimas kuriant taisykles ir užtikrinant jų įgyvendinimą. Taisyklės, primetamos iš šalies arba vienašališkai, nustatomos galią turinčių saviškių, yra mažiau teisėtos ir labiau tikėtina, kad bus laužomos. Be to, stebėsena ir vykdymo užtikri-nimas būna veiksmingesni, kai tuo užsiima saviškiai, o ne pašaliečiai. Šie principai gerokai prieštarauja įprastiniam požiūriui, kad stebėsena ir sankcijos yra valstybės atsakomybė ir kad jos turi būti vykdomos viešojo sektoriaus darbuotojų.

Praktiniai tyrimai pateikia įdomią išvadą apie naudotojų norą imtis stebėsenos ir sankcijų, nors atlygis už tai ir būtų menkas. Kad geriau suvoktų individų motyvaciją da-lyvauti įgyvendinant taisykles, E. Ostrom atliko naujoviškus laboratorinius eksperimentus, leidžiančius daryti išvadas apie grupių kooperaciją. Svarbus atradimas yra tas, kad daug žmonių yra pasiryžę patirti asmeninių išlaidų, kad nubaustų išsisukinėtojus (free-riders).

O. E. Williamson, kitas 2009 m. Nobelio ekonomikos mokslų premijos laureatas, dėmesį sutelkė į įmones, kuriose šiuo metu vykdoma didelė dalis ekonominės veiklos. O. E. William-son padėjo suprasti, kodėl taip yra. Apskritai jis pasiūlė rinkas, įmones, asociacijas, agentūras ir net namų ūkius įvertinti pagal tai, kiek jie prisideda prie konfliktų sprendimo.

Kodėl steigiasi didelės įmonės? Ar mes visi negalėtume būti savarankiškai dirbantys, prekes ir paslaugas pardavinėjantys rinkoje? Bendrą atsakymą į šį klausimą daugiau nei prieš 70 metų pateikė Ronald Coase, 1991 m. ekonomikos mokslų premijos laureatas. Pasak R. Coase, įmonės paprastai kuriasi tada, kai sandorių sąnaudos, t. y. sąnaudos už prekių, paslaugų ar pinigų mainus, įmonėje būna mažesnės nei atitinkamoje rinkoje. Tačiau kokios gi yra tos sandorių sąnaudos, kurios galėtų pakreipti rinkų ir hierarchijų balansą? R. Coase pateikė tik pirminius vertinimus, todėl klausimas liko atviras.

Tinkamas atsakymas paaiškintų, kodėl vienos įmonės linksta apimti daugelį gamybos etapų, o kitos, tokios pačios, susitelkia tik į vieną etapą, kitus palikdamos tiekėjams ar klientams. Kaip pavyzdį imkime energetikos sektorių: kai kurios įmonės užsiima ir anglies

72

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

K

itos

pub

likac

ijos

72

kasybos, ir energijos gamybos deginant anglį veikla, o kitos panašios kasyklos ir elektrinės veikia kaip atskiros įmonės.

XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje O. E. Williamson teigė, kad hierarchinės organi-zacijos rinkas kartais nurungia todėl, kad pateikia pigesnį būdą, kaip spręsti konfliktus. Dviem darbuotojams susiginčijus dėl užduoties paskyrimo ar pelno paskirstymo, sprendžia generalinis direktorius. O rinkoje ginčijamasi tol, kol šalys susitaria. Ginčas gali brangiai kainuoti ir nėra garantijų, kad galutinis sutarimas bus ir skubus, ir veiksmingas.

Toks samprotavimas gali vesti prie minties, kad visi sandoriai turėtų būti sudaromi vie-noje didžiulėje įmonėje. Tačiau tai akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Paskutinis dešimtmetis rodo, kad yra priešingai. Daug paslaugų perkama iš šalies, kartais net parduodama įmo-nės dalis, nors visuose padaliniuose veikla iš esmės vykdoma kaip ir anksčiau. Taigi, dėl paslaugų pirkimo iš šalies vidaus sandorius keičia rinkos sandoriai. Jei paslaugų pirkimas yra prasmingas, vadinasi, turėtų būti su hierarchinėmis organizacijomis sietinų trūkumų.

Anksčiau vyravo požiūris, kad hierarchinės organizacijos brangiai kainuoja, nes joms reikia didelių administravimo išlaidų. O. E. Williamson suvokė, kad toks požiūris netinka-mas, nes tikrai įmanoma keisti įmonių ribas iš esmės nekeičiant administracinės tvarkos. O. E. Williamson teigimu, svarbiausia hierarchijos problemiškumo priežastis yra galimybė piktnaudžiauti valdžia, pavyzdžiui, iš pavaldžiųjų neefektyviais būdais išgaunant perviršį.

Kaip šie gana bendro pobūdžio teiginiai gali virsti valdymo teorija, teikiančia netrivialias, patikrinamas išvadas? O. E. Williamson pagrindinė įžvalga yra ta, kad konfliktų sprendimo vertė priklauso nuo dviejų pagrindinių veiksnių. Pirma, nėra prasmės sugebėti spręsti konf-liktų, kurių niekada nebus. Jei ateities sandorį lengva ir pigu reguliuoti sutartimi, įmonė mažai reikalinga. Taigi, ji nebus kuriama, nebent būtų apribojimų sudarant sutartis. Antra, nėra priežasčių gebėti spręsti konfliktus, jei nesutarimas nekainuoja. Jei tiek pardavėjas, tiek pirkėjas gali nesunkiai susirasti kitų tinkamų prekybos partnerių, įmonės vėlgi nereikalingos.

Kitais žodžiais kalbant, O. E. Williamson mano, kad hierarchinė organizacija turėtų susidaryti tada, kai sandoriai yra sudėtingi ar neįprasti ir kai abi pusės yra viena nuo kitos priklausomos. Ko gero, tipiškiausias abipusės priklausomybės atvejis yra toks, kai šalys turi turto – fizinio ar žinių, – kuris vertingas tik esant sąryšiui.

Pažiūrėkime, ar ši teorija gali paaiškinti įmonių ribas anksčiau minėto energetikos rinkos atveju. Anglies kasyklos savininkui nesutariant dėl prekybos sąlygų su netoliese esančia elektrine, kasyklos vertė priklauso nuo atstumo iki kito artimiausio anglies pirkėjo, kuris paprastai irgi yra elektrinė. O anglimi kūrenamos elektrinės vertė tuo atveju, kai negalima prekiauti su artimiausia anglies kasykla, priklauso nuo atstumo iki kitos artimiausios ka-syklos. Kuo didesnis atstumas, tuo didesnė abipusė priklausomybė ir, pasak teorijos, tuo panašiau, kad kasykla ir elektrinė bus vertikaliai integruotos. Būtent tai ir matyti tikrovėje. Kai aplink esama kitų kasyklų ir fabrikų, įmonės paprastai veikia atskirai ir prekiauja vado-vaudamosi palyginti trumpalaikėmis ir paprastomis sutartimis. Atstumui iki alternatyvių prekybos partnerių didėjant, didėja ir sandorių trukmė bei sudėtingumas. Pasak vieno iš tyrimų, tikimybė, kad anglies deginimo įmonė, įsikūrusi prie anglies kasyklos, bus visiškai integruota, yra apie šešis kartus didesnė negu bet kurios kitos anglies deginimo įmonės.

O. E. Williamson sukurta įmonės teorija buvo tikrinama daugelyje kitų pramonės šakų, ir empirinis pagrįstumas yra didelis. Veikla įmonėse veikiausiai bus organizuojama tada, kai sandoriai yra sudėtingi, o turtas siejamas specifiniu ryšiu (relationship-specific). Maža to, O. E. Williamson nurodytų bendrų analizės principų veiksmingumas buvo patvirtintas analizuojant visų rūšių neišsamias sutartis (incomplete contracts) – nuo numanomų su-tarčių tarp namų ūkio narių iki finansinių sutarčių tarp verslininkų ir investuotojų.

Pasak O. E. Williamson, stambios privačios bendrovės gyvuoja pirmiausia dėl to, kad yra efektyvios. Jos įkuriamos todėl, kad savininkams, darbininkams, tiekėjams ir klientams yra pravartesnės nei alternatyvūs instituciniai susitarimai. Kai bendrovės nepajėgios pasiekti papildomo efektyvumo, jų gyvybingumas tampa problemiškas.

Stambios bendrovės, žinoma, gali piktnaudžiauti galia. Pavyzdžiui, jos gali užsiimti ne-pageidautinu politiniu lobizmu, jų elgsena gali būti antikonkurencinė. Vis dėlto O. E. Wil-liamson analizė rodo, kad tokią elgseną geriau reguliuoti tiesiogiai, o ne bendrovių dydį ribojančiomis priemonėmis.

73

Nob

elio

200

9 m

. ek

onom

ikos

mok

slø

prem

ijos

laur

eata

i

73

Elinor Ostrom

Indianos universitete (Blumingtonas, Indianos valstija) ir Arizonos valstijos universitete (Tempė, Arizonos valstija) dėstanti E. Ostrom yra pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją, skiriamą ekonomikos mokslų atstovams.

Būsimoji laureatė gimė 1933 m. rugpjūčio 7 d. Los Andžele. 1951 m. baigusi Beverli Hilso vidurinę mokyklą, įstojo į Los Andžele įsikūrusį Kalifornijos universitetą. Politikos mokslų bakalauro studijas su pagyrimu baigė 1954 m. Trejus metus padirbėjusi Bosto-ne, advokatų kontoroje, toliau tęsė studijas Kalifornijos universitete – studijavo politi-kos mokslų magistrantūroje. Ją baigė 1961 m., iki 1965 m. studijavo šio universiteto doktorantūroje. Rengdama disertaciją „Viešasis verslumas: požeminio vandens telkinio valdymo atvejo analizė“ (Public Entrepreneurship: A Case Study in Ground Water Basin Management), kartu su kitais tyrėjais tyrė požeminio vandens baseinus pietinėje Ka-lifornijoje ir taip susipažino su problemomis, iškylančiomis bendrųjų išteklių tyrėjams. Tuo metu būsimoji Nobelio ekonomikos mokslų premijos laureatė dar nežinojo, kad nagrinėja bendrųjų ištek lių problemą – Garret Hardin (1968) straipsnis „Bendrųjų ištek-lių tragedija“ (The Tragedy of Commons) ir Mancur Olson (1965) knyga „Kolektyvinių veiksmų logika“ (The Logic of Collective Action) buvo išspausdinti tik vėliau, E. Ostrom jau apgynus disertaciją. Ją apgynusi, 1965 m. ji išvyko į Blumingtoną ir netrukus pradėjo dėstyti Indianos universitete.

Pirmus penkiolika metų šiame universitete E. Ostrom dėmesį buvo sutelkusi į policijos veiklos tyrimus. Ji pamatė, kad nemažai tyrėjų didelį policijos skyrių skaičių didmiesčiuose nepagrįstai tapatina su chaotišku paslaugų teikimu ir kad vyrauja nuostata, jog policijos skyrius reikėtų stambinti. Nors smulkus policijos tarnybų suskaidymas ir nebuvo labai efektyvus, vis dėlto E. Ostrom atlikti empiriniai tyrimai parodė, kad jis kur kas geresnis, nei manoma mokslininkų. Tyrėja nerado nė vieno stambaus, iš 100 ir daugiau tarnautojų susidedančio, policijos skyriaus, kuris veiktų efektyviau nei skyrius, susidedantis iš 25–50 tarnautojų.

Vėliau E. Ostrom grįžo prie bendrųjų išteklių tyrimų, kuriuos buvo pradėjusi studijuoda-ma doktorantūroje. XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje Nacionalinė tyrimų taryba (National Research Council) buvo įsteigusi specialų komitetą, kuris apžvelgtų rašytinius bendrųjų išteklių srities tyrimus. Mokslininkai suvokė, kad šios srities tyrimų atliekama daug, bet jie suskaidyti pagal mokslo sritį, sektorių, regioną. Pavyzdžiui, mokslininkai, tiriantys žuvininkystę Afrikoje, nežino apie kitų Afrikos išteklių tyrimus. Sociologai nežino, ką yra ištyrę ekonomistai, ir atvirkščiai. Dalyvaudama šios tarybos veikloje ir matydama daugybę atliktų, bet nesusintetintų tyrimų, E. Ostrom suprato, kad taip organizuojant veiklą JAV universitetuose gaunamos prastos žinios. Juose esama suskaidymo ne tik pagal mokslo sritį, bet ir pagal naudojamą metodą. Pavyzdžiui, ekonomistai, besiremiantys statistiniais duomenimis, kritiškai žiūri į ekonomistus, atliekančius laboratorinius bandymus, ir t. t. Pačiai E. Ostrom sukaupus daugybę bendrųjų išteklių valdymo pavyzdžių, kilo poreikis palyginti jų valdymą ir pamėginti nustatyti sėkmingo bendrųjų išteklių valdymo principus. 1990 m. bandymas juos rasti buvo realizuotas knygoje „Bendrųjų išteklių valdymas: kolektyvinių veiksmų institucijų raida“ (Governing the Commons: The Evolution of Ins-titutions for Collective Actions).

Dar 1969 m. Indianos universitete E. Ostrom kartu su savo vyru Vincent Ostrom buvo pradėjusi rengti neformalius seminarus, per kuriuos buvo svarstomi įvairių sričių (politikos, ekonomikos, sociologijos) klausimai, dalijamasi idėjomis. Pamažu šie seminarai išsiplėtojo į tarpdisciplininių tyrimų centrą – Politinės teorijos ir ekonominės politikos analizės dirb-tuvę (Workshop in Political Theory and Policy Analysis). Tokį centrą Indianos universitete E. ir V. Ostrom įsteigė 1973 m. Jame politikos, ekonomikos, biologijos, antropologijos ir kitų sričių mokslininkai, dirbdami kartu, siekia išsiaiškinti, kaip institucinė sandara veikia įvairias ekologines, socialines, ekonomines, politines struktūras ir jų veiklos rezultatus, pavyzdžiui, kokį poveikį ji turi miesto policijos tarnyboms, drėkinimo sistemoms, miškams.

Tokia tarpdisciplininių tyrimų filosofija yra ir kito E. Ostrom įsteigto tyrimų centro pagrin-das. 1992 m. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijai (United Nations Food and Agricultural Organization) panorus gauti sisteminės informacijos, kokia padėtis miškuose

74

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

K

itos

pub

likac

ijos

74

ir kaip jie valdomi, E. Ostrom pagalvojo, kad Jungtinių Tautų mokslininkams nederėtų skraidyti po įvairias šalis ir rankioti tokią informaciją. Taip Arizonos valstijos universite-te, kuriame dėsto E. Ostrom, buvo įsteigtas bendradarbiavimo tinklas, t. y. jame buvo sutelkti skirtingose šalyse gyvenantys mokslininkai, besidomintys miškų priežiūra. Įvairių šalių tyrimų centruose mokslininkai buvo pamokyti, kaip kaupti atitinkamus duomenis, juose buvo rengiami tyrėjų susirinkimai, aptariami tyrimų metodai ir strategija. Visi tyrėjai susitikdavo pagrindinėje įstaigoje – Institucinės įvairovės studijų centre (Center for the Study of Institutional Diversity), veikiančiame Arizonos valstijos universitete.

Toks veiklos organizavimas leido suprasti, kad jei tyrimus galima atlikti sėdint gimtosios šalies bibliotekoje, E. ir V. Ostrom įsteigtose dirbtuvėse tokių pačių tyrimų atlikti nereikia. Tačiau panorus perprasti teoriją, jos patikimumą išbandyti praktiniais ar laboratoriniais darbais, pasigilinti į įvairius pasaulio institucinius darinius, turi būti bendradarbiaujama su įvairiose srityse dirbančiais kolegomis.

E. Ostrom aktyvią, plačiašakę mokslinę veiklą rodo ne tik vadovavimas Indianos uni-versitete veikiančiai Politinės teorijos ir ekonominės politikos analizės dirbtuvei, Arizonos valstijos universitete gyvuojančiam Institucinės įvairovės studijų centrui, bet ir įvairios kitos pareigos: nuo 2001 m. Nobelio premijos laureatė yra JAV nacionalinės mokslų akademijos narė, 1996–1997 m. ji buvo Amerikos politinių mokslų asociacijos (American Political Science Association) prezidentė, 1990–1991 m. – Tarptautinės bendrosios nuosavybės tyrimų asociacijos (International Association for the Study of Common Property) prezi-dentė, 1982–1984 m. – Viešojo pasirinkimo bendrijos (Public Choice Society) prezidentė, iki šiol yra įvairių komitetų narė, programų ir projektų dalyvė, konsultantė, daugybės knygų ir straipsnių organizacijų teorijos, politologijos, viešojo administravimo temomis autorė ar bendraautorė.

Oliver E. Williamson

O. E. Williamson gimė 1932 m. rugsėjo 27 d. Supiriore (Viskonsino valstija). Čia baigė vidurinę mokyklą. Nors iš pradžių norėjo būti teisininku, vėliau nusprendė mokytis inži-nerijos. Įstojo į Ripono koledžą, kuris buvo sudaręs bendrą studijų planą su Masačusetso technologijos institutu (Massachusetts Institute of Technology). 1955 m. jį baigęs, dirbo projektų inžinieriumi tarptautinėje JAV technologijų ir paslaugų bendrovėje General Electric, vėliau – JAV vyriausybėje Vašingtone. 1958 m. pradėjo studijuoti Stanfordo verslo mokykloje (Graduate School of Business at Stanford). Čia paaiškėjo, kad mokantis inžinerijos įgytos matematikos, statistikos, modelių kūrimo žinios ekonomikos studijoms yra tvirtesnis pamatas nei žinios, įgyjamos studijuojant pagal socialinių mokslų bakalauro programą.

O. E. Williamson teigimu, pasukti nuo verslo prie ekonomikos jį paskatino Stanfordo verslo mokykloje dėsčiusio James E. Howell skaitytos paskaitos. Šio profesoriaus patartas, O. E. Williamson pradėjo lankyti būsimo Nobelio premijos laureato Kenneth J. Arrow paskaitas. Paskatintas toje pačioje mokykloje dėsčiusio Charles P. Bonini, susidomėjo tarpdalykinių mokslų programa ir organizacijų teorija. Gavęs Fordo fondo stipendiją dok-torantūros studijoms, 1960 m. persikėlė į Pitsburgą (Pensilvanijos valstija) studijuoti Car-negie Mellon universitetui priklausančios Pramonės administravimo mokyklos (Graduate School of Industrial Administration) doktorantūroje. Net septyni šios mokyklos studentai yra tapę Nobelio ekonomikos mokslų premijos laureatais. 1963 m. apsigynęs disertaciją „Diskrecinės elgsenos ekonomika: vadybiniai tikslai įmonių teorijoje“ (The Economics of Discretionary Behavior: Managerial Objectives in a Theory of the Firm), O. E. Williamson prisijungė prie Berklyje įsikūrusio Kalifornijos universiteto bendruomenės.

Pagrindine O. E. Williamson mokslinių interesų sritimi tapo pramonės organizacijos. Jų vidine sąranga tuo metu nebuvo linkstama domėtis. Skaitydamas paskaitų ciklą apie jas, O. E. Williamson plėtojo du pagrindinius argumentus: 1) organizacijos yra svarbios; 2) jei norima perprasti sudėtingas sutartis ir vidinę organizaciją, ekonomiką reikia sieti su organizacijų teorija. Šiuos du argumentus O. E. Williamson plėtojo ir 1965–1983 m. skaitydamas paskaitas Pensilvanijos universitete, 1983–1988 m. – Jeilio universitete, o

75

Nob

elio

200

9 m

. ek

onom

ikos

mok

slø

prem

ijos

laur

eata

i

75

tiesiogiai tokius klausimus jam teko spręsti 1966–1967 m. dirbant JAV Teisingumo de-partamento Konkurencijos priežiūros skyriuje (Antitrust Division of the U. S. Department of Justice). O. E. Williamson teigimu, nors šiam skyriui vadovavo ir jame dirbo profesio-nalai, į organizacinę struktūrą ir neįprastą, nežinomą sutarčių praktiką buvo žiūrima kaip į įtartiną dalyką, kuris „gali turėti antikonkurencinių tikslų ir poveikio“. Kadangi tuo metu vyravusios nuostatos, orientuotos į kainų teoriją, netechnologinio pobūdžio ekonomiškumą buvo linkusios atmesti, kažin ar galėjo būti kitaip.

Ypač problemišku dalyku tuo metu buvo laikoma vertikalioji integracija ir vertikalūs rinkos suvaržymai. Rengdamas seminarus šia tema, O. E. Williamson pastebėjo, kad beveik nė viename tokius klausimus gvildenančiame darbe nepripažįstama principinių rinkų ir hierarchijos skirtumų. Atsižvelgdamas į tai, jis nusprendė vertikaliąją integraciją įvertinti iš bendros ekonomikos ir organizacijų teorijos perspektyvos. Taip buvo parašytas ir 1971 m. išspausdintas straipsnis „Vertikalioji gamybos integracija: rinkos nesėkmių apmąstymas“ (The Vertical Integration of Production: Market Failure Considerations). Jame nuo ortodoksinio požiūrio nukrypstama šiais aspektais: 1) ortodoksinis pasirinkimo modeliavimas pakeičiamas sutarties (ar valdymo) modeliavimu, t. y. išsamiau nagrinėjami mikroekonominiai aspektai, o rinkos ir hierarchijos laikomos alternatyviomis priemonėmis susitarimams įgyvendinti; 2) hiperracionalumo prielaida pakeičiama riboto racionalumo prielaida, todėl visos sudėtingos sutartys laikomos neišsamiomis; 3) atsisakoma parankios, bet pernelyg supaprastintos prielaidos apie savanaudiškus siekius, numatoma koopera-cijos „išdavimo“ galimybė, jei didelės paskatos; 4) atsisakoma įprastinės prielaidos apie nulines sandorio išlaidas ir susitelkiama į sandorio išlaidų skirtumus, priklausančius nuo rinkų ir hierarchijos; 5) pagrindine organizacijos problema laikomas savarankiškas ar koordinuotas prisitaikymas, atitinkantis rinkos ar hierarchijos struktūrą; 6) nustatoma, kad institucijų veiksmai daug priklauso nuo abipusės priklausomybės ir išorinių trikdžių, verčiančių prisitaikyti.

Tokia vertikaliosios integracijos peržiūra atskleidė, kad sutarčių rizikos ir neefektyvaus prisitaikymo išlaidos, patiriamos apsirūpinant preke ar paslauga rinkoje, gali būti suma-žinamos pirkėjui preke apsirūpinant pačiam, t. y. integruojant gamybą. Kitaip nei teisės ar ekonomikos nagrinėjamo „idealaus“ sandorio atveju, kai investicijoms esant bendro pobūdžio kiekviena šalis gali derėtis su kita šalimi nepatirdama didelių išlaidų, tokiu atveju, kai investicijos yra susijusioms specifiniu ryšiu, įvyksta fundamentalių pokyčių, t. y. jos negali būti panaudojamos kitiems tikslams ar kitų naudotojų, neprarandant gamybinės vertės, o ilgalaikės sutartys būna neišsamios.

Vėlesnėse publikacijose, pavyzdžiui, 1975 m. išleistoje knygoje „Rinkos ir hierarchijos: analizė ir antimonopolinės pasekmės“ (Markets and Hierarchies: Analysis and Antitrust Implications), 1979 m. straipsnyje „Sandorių sanaudų ekonomika: sutartinių santykių valdymas“ (Transaction Cost Economics: The Governance of Contractual Relations), O. E. Williamson išsamiai nagrinėjo sandorių sąnaudų problemas. 1985 m. išėjusioje knygoje „Ekonominės kapitalizmo institucijos: įmonės, rinkos, santykinės sutartys“ (The Economic Institutions of Capitalism: Firms, Markets, Relational Contracting), parody-damas, kad įmonės dydį riboja dubliavimosi ir atrankinės intervencijos negalimumas, jis atskleidė biurokratijos esmę. Tokiuose straipsniuose, kaip 1988 m. išspausdintame „Įmonių finansai ir įmonių valdymas“ (Corporate Finance and Corporate Governance), 2008 m. straipsnyje „Įmonių valdytojų tarybos“ (Corporate Boards of Directors), O. E. Williamson plėtojo įmonių finansų, naujosios institucinės ekonomikos temas. Iš viso šis Nobelio premijos laureatas yra išleidęs šešias knygas ir parašęs daugiau kaip 140 mokslinių straipsnių.

O. E. Wiliamson nuo 1977 m. yra Ekonometrijos draugijos narys, JAV politinių ir socialinių mokslų akademijos narys, nuo 1983 m. – JAV menų ir mokslų akademijos narys, nuo 1994 m. – JAV nacionalinės mokslų akademijos narys, jis yra įvairių universi-tetų garbės daktaras. Yra vadovavęs Vakarų ekonomikos draugijai (Western Economic Association), Tarptautinei naujosios institucinės ekonomikos asociacijai (International Society for New Institutional Economics), JAV teisės ir ekonomikos asociacijai (Law and Economics Association).

76

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

K

itos

pub

likac

ijos

76

Institucijos yra taisyklių rinkiniai, reguliuojantys žmonių tarpusavio sąveiką. Daugelio jų pagrindinis tikslas – palengvinti gamybą ir mainus. Tarp institucijų, kurios, sudarydamos sąlygas gamybai ir mainams, veikia žmonių gerovę, yra ir įstatymai, verslo organizacijos, politinė valdžia. Tiriant ekonomikos valdyseną, siekiama išsiaiškinti šių institucijų prigimtį, ją siejant su pagrindinėmis ekonominėmis problemomis, kurias jos sprendžia.

Viena svarbi institucijų rūšis – teisės normos ir vykdymo užtikrinimo mechanizmai, kuriais saugomos nuosavybės teisės ir sudaromos sąlygos nuosavybės mainams, t. y. rinkos taisyklės. Kitos rūšies institucijos palaiko gamybą ir mainus už rinkos ribų. Pavyz-džiui, daugelis sandorių vykdomi verslo įmonėse. Finansuojant grynąsias viešąsias prekes, tokias kaip krašto apsauga ar viešųjų erdvių priežiūra, dažnai pagrindinį vaidmenį atlieka vyriausybė. Taigi, pagrindiniai klausimai yra šie: koks valdymo būdas kokiam sandorio tipui labiausiai tinka ir kiek galima paaiškinti žinomus valdymo būdus pagal jų santykinį veiksmingumą?

O. E. Williamson (1971, 1975, 1985) straipsniuose ir knygose įrodinėjo, kad rinkos ir įmonės turėtų būti laikomos alternatyviomis valdymo struktūromis, besiskiriančiomis pagal tai, kaip jos sprendžia kylančius konfliktus. Rinkų trūkumas yra tas, kad derybos sukelia ginčus ir nesutarimus; tarp įmonių šios problemos būna mažesnės, nes konf-liktus galima išspręsti pasitelkus valdžią. Įmonių trūkumas yra tas, kad valdžia gali būti pikt naudžiaujama.

Rinkose, kur esama daug panašių pardavėjų ir pirkėjų, konfliktai paprastai toleruojami, nes kilus nesutarimui tiek pardavėjai, tiek pirkėjai gali pasiieškoti kitų prekybos partnerių. Taigi, viena O. E. Williamson plėtojamos teorijos prielaidų yra ta, kad kuo didesnė žmo-nių abipusė priklausomybė, tuo labiau tikėtina, kad jie sandorius vykdys įmonės viduje.

Abipusės priklausomybės laipsnis labai priklauso nuo to, kokiu mastu turtas gali būti iškeliamas už sąryšio ribų. Pavyzdžiui, tikimybė, kad anglies kasykla ir netoliese esanti elektros gamykla bus įregistruotos kaip jungtinė bendrovė, yra tuo didesnė, kuo didesnis atstumas iki kitų kasyklų ir gamyklų.

E. Ostrom (1990) suabejojo įprastiniu požiūriu, kad bendra nuosavybė prastai valdo-ma, todėl turėtų būti visiškai privatizuota arba prižiūrima centrinės valdžios. Remdamasi gausiais tyrimais apie pačių naudotojų valdomus žuvų išteklius, ganyklas, miškus, ežerus ir gruntinio vandens telkinius, E. Ostrom padarė išvadą, kad dažnai rezultatai būna geresni nei numato įprastinės teorijos. Tų teorijų perspektyva pernelyg statiška, kad užčiuoptų sudėtingas sprendimų priėmimo ir vykdymo užtikrinimo institucijas, kurios ilgainiui susi-formavo, kad spręstų konfliktus, susijusius su pasaulyje naudotojų valdomomis bendro-siomis santalkomis. Pasitelkusi naujesnes teorijas, atsižvelgiančias į dinamiką, E. Ostrom išsiaiškino, kad kai kurios iš esamų institucijų gali būti suvokiamos kaip kartotinių lošimų pusiausvyros išdava. Vis dėlto kitas elgesio taisykles ir tipus suderinti su ta teorija sudėtinga, bent jau tuo atveju, kai daroma įprastinė prielaida, kad lošėjai yra savanaudžiai materia-listai, baudžiantys kitus tik tada, kai tuo yra suinteresuoti. Atliekant praktinius tyrimus ir laboratorinius eksperimentus paaiškėjo, kad individų noras nubausti „išdavikus“ yra didesnis nei numato toks modelis. Šie pastebėjimai svarbūs ne tik tiriant gamtos išteklių valdymą, bet ir plačiau nagrinėjant žmonių kooperavimąsi.

Abu darbai papildo vienas kitą. O. E. Williamson sutelkia dėmesį į sandorių, kurie nėra įteisinti išsamiomis sutartimis ar teisės normomis, reguliavimo problemą, o E. Ostrom domisi atskira taisyklių įgyvendinimo problema.

Tiek E. Ostrom, tiek O. E. Williamson savo darbais atsisuka į 1991 m. ekonomikos mokslų premijos laureato R. Coase (1937, 1960) iškeltus iššūkius. R. Coase įrodinėjo, kad jokia įtikinama įmonių teorija negali visiškai pasikliauti gamybos technologijų savybėmis, nes masto ir apimties ekonomiškumas gali būti panaudojamas tiek teisėtai, tiek neteisėtai. Užtat natūralu kelti hipotezę, kad įmones linkstama kurti tada, kai administracinis spren-dimų priėmimas duoda geresnius rezultatus nei alternatyvūs rinkos sandoriai. R. Coase argumentui galiausiai įtikinus ekonomistus, kad reikia kreipti dėmesį į įmonių vidų, tai tebuvo dabartinės įmonių teorijos pradinės prielaidos. Jei nėra apibrėžti išlaidas, susiju-sias su individualiais sandoriais, ir administracinių sprendimų priėmimo išlaidas lemiantys

EKONOMIKOS VALDYSENA

77

Nob

elio

200

9 m

. ek

onom

ikos

mok

slø

prem

ijos

laur

eata

i

77

veiksniai, R. Coase tvirtinimas teturi maža empirinio pagrindo. Liko iššūkis – rasti būdų, kaip sustiprinti teoriją, kad ji pateiktų galimų paneigti prielaidų. Ką gi konkrečiai tokios organizacijos, kaip įmonės ir asociacijos, atlieka geriau nei tai atliekama rinkose?

1. Oliver E. Williamson plėtojama teorija

Reikšmingame darbe – 1971 m. išspausdintame straipsnyje ir po ketverių metų išleistoje knygoje „Rinkos ir hierarchijos: analizė ir antimonopolinės pasekmės“ O. E. Williamson, išsaugodamas R. Coase darbų dvasią, plėtojo išsamią įmonių teoriją. Dėl priežasčių, kurios bus atskleistos vėliau, jis tvirtino, kad sandorius sudaryti įmonėse labiau pageidautina tada, kai jie yra sudėtingi ir kai fizinis ar žmogiškasis turtas yra susiję specifiniu ryšiu. Kadangi tiek sudėtingumas, tiek specifiškumas gali būti kiekybiškai įvertinti, O. E. Williamson kuriama teorija turi reikalingo empirinio pagrindo.

O. E. Williamson teorinis svarstymas grindžiamas keturiais principais. Pirma, tikėtina, kad rinka veikia sėkmingai, nebent kyla kliūčių pasirašant detalias sutartis ar užtikrinant jų vykdymą*. Pavyzdžiui, užsimezgant santykiui tarp pardavėjo ir pirkėjo, paprastai bent vienoje rinkos pusėje esama konkurencijos. Rinkos dalyviai, esantys toje rinkos pusėje, kur esama konkurencijos, turi nedaug galimybių elgtis strategiškai, todėl nėra kliūčių susitarti dėl efektyvaus sandorio. Antra, kai tik dalyvis „konkuruojančioje“ rinkos pusėje imasi specifiniu ryšiu susijusių investicijų į fizinį ar žmogiškąjį kapitalą, kurios iš pradžių buvo sandoris gausioje rinkoje, jos tampa negausios rinkos sąryšiu, kurio abi pusės yra viena nuo kitos priklausomos. Jei nesudaroma išsami ilgalaikė sutartis, lieka daug perviršio, arba tariamųjų rentų (quasi-rents), dėl kurių turi būti suderama ex post. Trečia, nuostoliai, susiję su derėjimusi ex post, yra teigiamai susiję su tariamosiomis rentomis. Ketvirta, kai sandoriai išsitenka vienos įmonės ribose, nuostolius galima sumažinti.

Pirmieji du teiginiai iš esmės neprieštaringi, bet trečiąjį vertėtų paaiškinti. Kodėl derėjimosi sąnaudos yra linkusios didėti, kai sudėtingiau pakeisti prekybos partnerius? O. E. Williamson pateikia du tarpusavyje susijusius argumentus. Pirma, abi pusės turi didesnę paskatą derėtis, t. y. daugiau išleisti, kad pagerintų savo derybinę poziciją ir taip padidintų galimą gauti tariamosios rentos dalį (bendrąjį perviršį iš prekybos). Antra, tais atvejais, kai sudėtinga pakeisti prekybos partnerius, susiderėti nepavykus arba dėl didelių ginčų pavykus tik iš dalies, netenkama didesnio perviršio.

Paskutiniu teiginiu norima pasakyti, kad išlaidas dėl ginčų ir neprisitaikymo galima su-mažinti visą papildomąjį turtą (complementary assets) sutelkiant vienoje įmonėje. Kadangi įmonė turi teisinį statusą ir gali vadovautis įstatymais, daugelio konfliktų galima išvengti pasinaudojus generalinio direktoriaus turima galia priimti sprendimus**.

O. E. Williamson pirmuosiuose darbuose pabrėžė vertikaliosios integracijos naudą, bet kad įmonės ribų teorija būtų išsami, dar turi būti specifikuotos sąnaudos. Šis argumentas, paremtas nuomone, kad valdžia galima piktnaudžiauti, plėtojamas antroje svarbiausioje O. E. Williamson (1985) monografijoje – „Kapitalizmo ekonominės institucijos: įmonės, rinkos, santykinės sutartys“, ypač šeštajame knygos skyriuje. Tas pats sutarties neišsa-mumas, dėl kurio pirmiausia reikalinga vertikalioji integracija, yra ir priežastis, kodėl vertikalioji integracija nėra vienodai tinkamas sprendimas. Vadovybė perskirstymo gali siekti net ir tuo atveju, kai jis neefektyvus***.

Apibendrindami pagrindinius O. E. Williamson argumentus, tarkime, kad žmonių grupė tokius pačius sandorius gali sudaryti tiek rinkoje, tiek įmonėje. Kai sandoriai sudaromi įmonėje, centralizuojamos sprendimo teisės, taip sutaupoma derėjimosi išlaidų ir sumaži-nama rizika besiderant pakliūti į padėtį be išeities, bet kartu vadovybei suteikiama daugiau galimybių neefektyviais būdais išgauti rentas. Galutinis pasirinkimas priklauso tiek nuo to, kaip sudėtinga pasirašyti naudingas sutartis ex ante, tiek nuo to, kiek turtas bus siejamas specifiniu sąryšiu ex post. O. E. Williamson hipotezė teigia, kad valdysena prisitaikys prie naudojamos technologijos ir polinkių, atsižvelgiant į šią pasirinkimo būtinybę. Sandoriai bus sudaromi įmonėse, jei jie apims turtą, kuris vertingas tik konkretiems pardavėjams ar pirkėjams, ypač jei dėl neapibrėžtumo ir sudėtingumo per brangu pasirašyti išsamias, užtikrintai įvykdomas sutartis. Priešingu atveju sandoriai bus sudaromi rinkoje.

*Viena iš kliūčių sudarant sutar-tis yra ta, kad sutarties sudarymo metu šalys turi asmeninės infor-macijos. Šiuo atveju nekreipiame dėmesio į asmeninės informaci-jos turėjimo prieš su darant su-tartį problemas. Tokie klausimai yra literatūros apie mechanizmo sąrangą, pra plečiančios ekono-mikos valdysenos perspektyvą, esmė (plg. 2007 m. Nobelio ekonomikos mokslų premiją).**Dėl tiesiogiai susijusios įsta-tymų leidybos Jungtinėse Vals-tijose žr. S. E. Masten (1988) straipsnį. Jei kalbėtume apie paties O. E. Williamson suprati-mą apie tai, kas iš tikrųjų vyksta įmonių viduje, tai jis tvirtai pasi-tiki C. I. Barnard (1938).***Bendra nuomonė yra ta, kad hierarchinė organizacija brangi, nes jai reikia administracinių išlaidų. Tačiau O. E. Williamson (1985) nurodė, kad toks požiūris nepakankamas – juk nekeičiant nusistovėjusios administracinės tvarkos įmanoma keisti įmonės ribas.

78

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

K

itos

pub

likac

ijos

78

2. Pagrindimas ir normatyvinė reikšmė

Šiuo metu patvirtinimų, kad vertikaliąją integraciją veikia tiek sudėtingumas, tiek turto specifiškumas, yra gausu. Howard A. Shelanski ir Peter G. Klein (1995) pateikia apžvalgą empirinių darbų, specialiai skirtų O. E. Williamson iškeltai hipotezei patikrinti, o Scott E. Mas-ten (1996) yra sudaręs kelių geriausių šios srities straipsnių rinkinį. Tarp naujausių studijų – ir Sharon Novak, Steven D. Eppinger (2001), Duncan Simester, Marc Knez (2002) darbai. Francine Lafontaine ir Margaret Slade (2007) išsamiai apžvelgia patvirtinimus, susijusius su vertikaliosios integracijos veiksniais. Empirinės literatūros apžvalgą jie apibendrina taip: „Patvirtinimų svarumas didžiulis. Iš tikrųjų duomenys patvirtina iš esmės visas iš sandorių sąnaudų analizės išplaukiančias prielaidas. Tiksliau, kai vertinamas sąryšis apima atgalinę integraciją tarp gamintojo ir tiekėjų, beveik negaunama jokių statistiškai reikšmingų rezul-tatų, kurie sandorių sąnaudų teorijos prielaidas paneigtų“ (Lafontaine, Slade 2007: 658).

Panagrinėkime, pavyzdžiui, Paul L. Joskow (1985, 1987) mokslinius darbus apie sando-rius tarp anglies kasyklų ir elektros gamintojų. Anglies kasyba ir anglių deginimas elektrai pagaminti yra du gana nesusiję procesai. Tačiau anglį transportuoti ganėtinai brangu, taigi jei netoli yra tik viena atitinkamos kokybės anglies kasykla, tarp kasyklos savininko ir elektros gamyklos savininko atsiranda didelė priklausomybė. Kalbant bendrais bruožais, O. E. Williamson plėtojama teorija teigia, kad kuo toliau kasyklos ir elektros gamintojo pora nuo kitų kasyklų ir elektros gamintojų, tuo didesnė tikimybė, kad ji bus valdoma bendrai.

Natūralus turto specifiškumo įvairavimas, kylantis dėl atstumo tarp aplinkinių anglies sandėlių skirtumo, rodytų, kad P. L. Joskow galėtų nustatyti patikimą priežastinį sąryšį tarp turto specifiškumo ir sutartinių santykių. O. E. Williamson pateikta teorija numato, kad su-sitarimai būna gana elementarūs ir trunka trumpiau, kai turto specifiškumas yra menkas, o specifiškumui didėjant jie tampa išsamesni ir ilgalaikiškesni. Kraštutinio specifiškumo atvejais susitarimai arba trunka labai ilgai (iki 50 metų), arba kasykla ir elektros gamintojas priklauso tai pačiai įmonei. Taigi, turto specifiškumui didėjant, santykis tarp kasyklos valdytojų ir elektros gamintojų palaipsniui keičiasi – nuo gryno rinkos santykio prie gryno ne rinkos santykio.

Pagrindinis O. E. Williamson indėlis yra įmonės ribų nustatymo paaiškinimas. Tačiau ši teorija turi ir normatyvinės reikšmės – tiek įmonėms, tiek konkurencijos teisei. Šią normatyvinę reikšmę trumpai aptarkime.

Ankščiau pateikti faktai leistų teigti, kad gamybos vertikaliąją integraciją veikia pasi-rinkimo būtinybė, kurią nustatė O. E. Williamson. Tai nereiškia, kad tų įmonių savininkai perprato ekonominius dėsningumus. Labiau tikėtina, kad toks empirinis reguliarumas atsiranda dėl to, kad įmonės, kurių nustatytos ribos netinkamos, būna mažiau pelningos, todėl mažiau tikėtina, kad jos išliks. Jeigu taip, tai O. E. Williamson teorija turi normaty-vinio turinio, kuris pravartus vadovams.

Tiesą sakant, O. E. Williamson knygos dažnai būna pasaulio verslo mokyklose skaito-mo įmonių strategijos kurso privalomas skaitinys, jį įtraukiant siekiama padėti vadovams tobulinti sprendimų priėmimo procesą. Jei toks mokymas sėkmingas, tai O. E. William-son atlikti tyrimai ne tik padeda paaiškinti stebimus reguliarumus, bet ir skatina geriau naudoti seklius pasaulio išteklius.

O. E. Williamson plėtojama vertikaliosios integracijos teorija paaiškina, kodėl įmonės esmingai skiriasi nuo rinkų. Visa tai kelia iššūkį daugelio ekonomistų ir teisės mokslo atstovų XX a. 7-ąjį dešimtmetį palaikytai pozicijai, kad vertikalioji integracija labiausiai aiškintina kaip rinkos galios įgijimo priemonė. O. E. Williamson atlikta analizė suteikia tinkamą loginį pagrindimą vertikaliajai integracijai ir tikriausiai prisidėjo prie antimono-polinių nuogąstavimų, susijusių su XX a. 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmetį vykdytais vertikaliaisiais susijungimais, sumažėjimo. Iki 1984 m. JAV rekomendacijose dėl susijungimo buvo aiš-kiai teigiama, kad dauguma susijungimų JAV vyko dėl pagerėjusio našumo, bet našumo pagerėjimas labiausiai tikėtinas vykstant būtent vertikaliesiems susijungimams*.

3. Tolesni darbai: argumentų plėtojimas, nuodugnesnė analizė

Šiuo metu literatūros apie įmonės ribas gausu, mes nesistengsime jos visos aprašy-ti; tiek glaudžiai, tiek iš toliau susijusių darbų apžvalgą yra parašęs Robert S. Gibbons

*Dar neparašęs novatoriškojo darbo apie vertikaliąją integra-ciją, O. E. Williamson pradėjo daryti įtaką JAV konkurencijos politikai. Dirbdamas teisingumo ministro padėjėju konkurencijos klausimais Teisingumo depar-tamente, jis parašė straipsnį, kuriame siūlė horizontaliesiems susijungimams susidaryti leisti, jei tai veiksmingiau (Williamson 1968). Anot W. J. kolasky ir A. R. Dick (2003), O. E. William-son siūlymas gerokai paveikė Teisingumo departamento pa-teiktas pirmąsias rekomenda-cijas dėl susijungimo, išleistas 1968 m.

79

Nob

elio

200

9 m

. ek

onom

ikos

mok

slø

prem

ijos

laur

eata

i

79

(2005). Čia pateikiama tik trumpa apžvalga, pradedama nuo kelių papildomų tyrimų, pasirodžiusių iškart po 1975 m.

O. E. Williamson dėmesį sutelkė į problemą, kaip veiksmingai išspręsti konfliktus, o dau-gelyje vėlesnių darbų atskleidžiama, kad neišsamios sutartys kartu su turto specifiškumu gali kelti neefektyvumą net ir tuo atveju, kai konfliktai veiksmingai išsprendžiami ex post. Kai šalys turi imtis didelių specifiniu ryšiu susijusių investicijų, joms pirmiausia rūpi ne būsimo perviršio pasidalijimo efektyvumas, o jų pačių asmeninė grąža. Pavyzdžiui, jeigu tiekėjas, siekdamas patenkinti konkretaus vartotojo poreikius, turi investuoti į labai specifiškus įrenginius ir nėra paprasta iš anksto išsamiai numatyti nuo aplinkybių priklausančių prekybos sąlygų, tiekėjas gali nerimauti, kad, galiausiai susitarus dėl kainos, vartotojui atiteks reikšminga pertekliaus dalis. Ši problema žinoma kaip sulaikymo problema (hold-up problem)*.

Svarbią pradinę sulaikymo problemos formuluotę pateikė Benjamin Klein ir kt. (1978), o pirmieji aiškiai nesuderamų (non-contractible) investicijų problemą nagrinėjo Sanford J. Grossman ir Oliver D. Hart (1986), Oliver D. Hart ir John Moore (1990). Pastarųjų darbų autoriai, užuot sutelkę dėmesį į ex post konflikto sąnaudas, jį sutelkė į ex ante investavimo iškraipymus. Jų pagrindinis argumentas yra tas, kad, vykstant deryboms, turto savininkas turi pranašumą. Taigi, užuot kėlę klausimą, koks turtas turi priklausyti tam pačiam savi-ninkui, S. J. Grossman, O. D. Hart ir J. Moore klausia, kas turi valdyti kokį turtą. Kalbant paprastai, nors ir nepaisant keleto svarbių įspėjimų, daroma išvada, kad nuosavybė turi būti atiduodama tai šaliai, kuri imasi svarbiausių suderamų, specifiniu ryšiu susijusių in-vesticijų. S. J. Grossman, O. D. Hart ir J. Moore plėtojama teorija papildo O. E. Williamson sukurtą teoriją. Dėl priežasčių, kurias nurodė Michael D. Whinston (2003), papildomus teorijos teiginius patikrinti sudėtingiau, bet tie riboti empiriniai duomenys, kurių esama, juos palaiko (Lafontaine, Slade 2007).

O. E. Williamson plėtojama įmonių teorija, palyginti su kitais šiuolaikiniais ekonomikos tyrimais, tebėra neformali. Priežastis turbūt ta, kad ekonomikos specialistai dar neišto-bulino formalaus aparato, kuris šią teoriją įtvirtintų (Williamson 2000). Du pagrindiniai iššūkiai iki šiol tebėra sumodeliuoti sutarčių neišsamumą ir neefektyvų derėjimąsi.

Sutarčių neišsamumas gali būti susijęs su ribotu racionalumu, o rezultatyviems riboto racionalumo modeliams atsirasti prireikė daug laiko, nors ir būta novatoriškų 1978 m. ekonomikos mokslų premijos laureato Herbert Simon (1951, 1955) bandymų. Tačiau dabar jau esama keleto išsamių matematinių modelių, aprašančių santykį tarp riboto racionalumo ir sandorio neišsamumo, pavyzdžiui, sukurtieji Luca Anderlini ir Leonardo Felli (1994), Ilya Segal (1999), Jean Tirole (2009).

Labiausiai paplitęs požiūris keliant neefektyvaus derėjimosi problemą – nesusitarimą priskirti asimetrinei informacijai**. Ir pats O. E. Williamson (1975: 26) įrodinėjo, kad konfliktas gali kilti dėl oportunistinės derėjimosi strategijos, tokios kaip „atrankinės ar iškraipytos informacijos atskleidimo“ ar „tuščių grasinimų ar pažadų“ strategija. Dilip Abreu ir Faruk Gul (2000), Olivier Compte ir Philippe Jehiel (2002) sukūrė šiuolaikiškus derybų modelius, kurie atskleidžia, kad dėl tokių strateginių „pozų“ patiriama nemažų nuostolių. Taigi, klausti reikėtų ne klausimo, ar O. E. Williamson teorija galėtų būti for-malizuota, bet kada išvysime visavertį šios teorijos formalizavimą.

O. E. Williamson darbas įkvėpė daugybę tyrimų, kuriais siekiama išaiškinti, kaip įmonėse išsprendžiami konfliktai. Viena tyrimų kryptis, kurią inicijavo David Kreps (1990), nagrinėja esminę problemą – kaip išsprendžiami konfliktai, kai nėra sutarties, kurios įvykdymas užtikrinamas iš išorės. Pasitelkęs kartotinių lošimų teoriją, D. Kreps aiškina, kaip sutartys gali būti pakeistos reputacijos mechanizmu, ir pateikia lošimais paremtą teorinį įmonės ar jos savininko (vadovo), kaip reputacijos turėtojo, modelį. (Kartotinų lošimų logika yra ir svarbus E. Ostrom darbų aspektas, žr. toliau.) George Baker ir kt. (2002) šią problemą nagrinėja pasitelkdami modelį, labiau pritaikytą analizuoti vidiniam valdymui; dar žr. su šia tema susijusius Gerard T. Garvey (1995) ir Marija Halonen (2002) darbus.

4. Platesnė reikšmė

Nors pagrindinis O. E. Williamson indėlis buvo suformuluota vertikaliosios integracijos teorija, jis atskleidė ir daugiau dalykų, būtent, kad skirtingų rūšių sandoriams reikia skir-

*Anksčiau pateikto teiginio im plicitinė prielaida yra ta, kad dėl investicijų ex ante negalima susiderėti. Anot V. P Crawford (1988), kai dėl investicijų suside-rėti galima, sulaikymo problema išnyksta (žr. dar: Fudenberg ir kt. 1990; Milgrom, Roberts 1990).**T. C. Schelling (1956), 2005 m. gavusio ekonomikos mokslų premiją, teigimu, kitos teorijos apie neefektyvaus derėjimosi rezultatus pasikliauja neatšaukia-mais strateginiais įsipareigojimais (taip pat žr. Crawford 1982); L. Babcock ir G. Loewenstein (1997) teigė, kad jos pasikliauja pažinimo paklaidomis (cognitive bias); O. D. Hart ir J. Moore (2008) naujausiame darbe apie neišsamiąsias sutartis padarė prielaidą, kad derėjimasis ex post neefektyvus būtent dėl tokių psi-chologinių mechanizmų.

80

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

K

itos

pub

likac

ijos

80

tingų valdymo struktūrų. Konkrečiau kalbant, optimalų valdymo mechanizmo pasirinkimą lemia turto specifika. Iš daugybės kitų šios bendros idėjos taikymų, pradedant vedybų teorijomis (Pollak 1985) ir baigiant teorijomis apie reguliavimą (Goldberg 1976), vienas, atrodo, yra ypač svarbus, būtent įmonių finansai.

O. E. Williamson (1988) atkreipia dėmesį į tai, kad pasirinkimas tarp akcijų ir skolos sutarčių yra labai panašus į pasirinkimą tarp vertikaliosios integracijos ir suskaidymo. Akcininkai ir kreditoriai ne tik gauna skirtingus grynųjų pinigų srautus, bet ir turi labai skirtingas teises. Pavyzdžiui, imkime ryšį tarp verslininko ir įvairių išorės investuotojų. Vienokie investuotojai – kreditoriai valdymo teisių paprastai neįgyja, nebent verslininkas neįvykdytų įsipareigojimų, kitokie – akcininkai turi nemažas valdymo teises, jei versli-ninkas nėra bankrutavęs. O. E. Williamson teigia, kad esant nespecifiniam turtui, kurį galima perkelti tepatiriant mažai sąnaudų, labai tinka finansavimasis skola. Verslininkui neįvykdžius įsipareigojimų, kreditoriai gali turtą konfiskuoti. Disponuojant specifiniu turtu, finansavimasis skola tinka mažiau, nes iškėlus turtą už sąryšio ribų valdymo teisės tampa bevertės.

Vėlesnis matematinis modeliavimas, atliktas Philippe Aghion ir Patric Bolton (1992), O. D. Hart ir J. Moore (1998), Oliver Hart (1995) ir daugelio kitų, patvirtina neišsamių sutarčių metodo pravartumą analizuojant įmonių finansų sprendimus. Apskritai šios krypties darbai paskatino įmonių finansų ir įmonių valdymo sričių susiejimą – procesą, pradėtą Michael C. Jensen ir William H. Meckling (1976).

Dar viena svarbi pamoka, kurią teikia O. E. Williamson atlikti ekonomikos valdysenos tyrimai, yra ta, kad pagrindiniai klausimai, susiję su veikiančiomis ir pageidaujamomis socialinėmis organizacijomis, aprėpia keletą sričių. Tiek rašydamas žurnalui Journal of Law, Economics and Organization, tiek būdamas šio žurnalo leidėju, O. E. Williamson prisidėjo prie to, kad būtų panaikinta daug kliūčių, neleidžiančių vykti intelektiniams mainams tarp skirtingų socialinių mokslų sričių.

5. Elinor Ostrom indėlis

Bendrieji ištekliai, arba bendrosios santalkos, yra tokie ištekliai, kurie prieinami daugiau nei vienam individui, bet kiekvieno asmens vartojimas mažina išteklių prieinamumą ki-tiems žmonėms. Svarbūs jų pavyzdžiai – žuvų ištekliai, ganyklos, miškai, taip pat vanduo, skirtas tiek gėrimui, tiek drėkinimui. Imant plačiau, bendrosios santalkos yra ir oras bei vandenynai.

Kai kurių tokių išteklių esama pirmiausia dėl technologinių savybių. Pavyzdžiui, tai, kad sunku sukontroliuoti, kiek išteklių žmonės sunaudoja, neleidžia bendriesiems ištekliams virsti privačiaisiais.

Vis dėlto ne visos išlaidos, atsirandančios siekiant riboti naudojimąsi ištekliais, yra tik technologinės. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai bendrosios santalkos galėtų būti pelningai privatizuojamos ir tada prieigą prie jų būtų nesunku kontroliuoti, bet privatizavimo pa-stangos paprastai būna nesėkmingos, nes išteklių naudotojai negali susitarti dėl sąlygų. Pavyzdžiui, vandens ir naftos telkiniai dažnai plyti po žeme, kuri priklauso daugybei skirtingų savininkų. Nors jie kaip grupė pasipelnytų, jei išteklius naudotų prisidengdami vienos įmonės vardu, jiems ganėtinai sunku susitarti dėl perviršio pasidalijimo (žr. Libecap, Wiggins 1984, 1985). Apskritai, ar ištekliai valdomi kaip bendroji nuosavybė, nustato technologinių ir institucinių veiksnių derinys.

Bendrųjų išteklių pereikvojimas yra gerai žinoma problema, visuomenės mąstytojams neduodanti ramybės mažiausiai du tūkstantmečius, gal ir dar ilgiau. Pavieniai išteklių naudotojai gali turėti stiprių asmeninių paskatų elgtis taip, kad jų elgesys būtų žalingas visai grupei. Pirmieji formaliai tyrinėti šią problemą pradėjo Jens Warming (1911) ir H. Scott Gordon (1954). Jie nagrinėjo specialų laisvo priėjimo atvejį: vartotojai prie išteklių gali prieiti tol, kol ribinė nauda paskutiniam įeinančiajam būna lygi ribinėms sąnaudoms. Vėliau Colin W. Clark (1976), Partha S. Dasgupta ir Geoffrey M. Heal (1979) nagrinėjo pastovaus naudotojų skaičiaus atvejį*. Modeliai pateikia galimas sąlygas (bent jau kai daroma paprasta, bet ribojanti prielaida, kad naudotojų sąveika trunka tik vieną periodą), kurioms esant išteklių panaudojimas yra vienintelė pusiausvyra.

*Pastovaus naudotojų skaičiaus atvejis kelia kitas dvi tipines koope ravimosi problemas – vie-šųjų prekių savanoriško tiekimo ir oligopolinio elgesio. kiekvienu iš šių atvejų individo ketinimai nesutampa su visos grupės inte-resais. (Paprastai vieno bandymo lošimo pusiausvyra būna unikali ir neefektyvi.) Žr. M. Olson (1965) pradinį tyrimą, kur kooperavimo-si problema nagrinėjama plačiau.

81

Nob

elio

200

9 m

. ek

onom

ikos

mok

slø

prem

ijos

laur

eata

i

81

Daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų biologas G. Hardin (1968) nustatė, kad bendrųjų santalkų pereikvojimas pasaulyje sparčiai plinta, ir šią problemą iškėlė veikale, kuriam parinktas tinkamas, dėmesį traukiantis pavadinimas „Bendrųjų išteklių tragedija“.

Ekonomistai iš pradžių pasiūlė du bendrųjų santalkų problemos sprendimo būdus. Pirmasis – privatizavimas. Galimas privatizavimo būdas priklauso nuo prieinamų įvertinimo ir kontrolės technologijų. Pavyzdžiui, jei išsami paskirstymo stebėsena pernelyg brangi, tam, kad privatizavimas būtų veiksmingas, gali prireikti nuosavybės teises suteikti vienam ar keliems veikiantiesiems asmenims.

Alternatyvus sprendimas, dažnai siejamas su Arthur C. Pigou (1920), yra leisti ištek-lius valdyti centrinei valdžiai ir juos apmokestinti. Toks sprendimas pirmiausia susijęs su priverstinumu, nes iš pirminių išteklių naudotojų atimama pasirinkimo teisė. Tačiau idealiomis aplinkybėmis, ypač kai stebėsenos sąnaudos yra nulinės ir visiškai žinomos išteklių naudotojo pirmenybės, mokesčiai būna tokie patys, kaip efektyvios rinkos kainos. Tokiomis aplinkybėmis yra ir dar vienas lygiavertis šios problemos sprendimas – pagrįstas kvotomis (Dasgupta, Heal 1979).

R. Coase (1960) teigė, kad A. C. Pigou nurodytas sprendimas teoriškai taip gerai veikia tik dėl to, kad neatsižvelgiama į realias problemas. Apmokestinimas yra tobulas sprendimas, jei nėra sandorio sąnaudų, tačiau tokiu atveju nereikalingas ir pats valsty-binis reguliavimas. Kai nėra sandorio sąnaudų, pakanka asmeninio šalių susitarimo, kad būtų pasiektas efektyvumas. Taigi, jei jau esama galimybės nustatyti visiškai efektyvius mokesčius ar kvotas, tai ir patiems vartotojams turėtų būti įmanoma susitarti dėl opti-malaus rezultato.

R. Coase atkakliai laikėsi nuomonės, kad atvejis, kai sandorio sąnaudų nėra, yra tik teorinis konstruktas. Praktiškai išlaidų patiriama pasirinkus bet kokį valdymą. Tikras iššūkis – palyginti įvairius privačius ir visuomeninius darinius, atsižvelgiant į visas atitin-kamas sandorių sąnaudas. Pagal tai, kokios yra sandorių sąnaudos, geriausias valdymo mechanizmas gali būti tiek rinka, tiek įmonė, tiek vyriausybė.

Trečiasis sprendimas, kurį daugelis ekonomistų anksčiau atmesdavo, yra išteklius lai-kyti bendrąja nuosavybe ir valdymo sistemą leisti susikurti patiems vartotojams. Knygoje „Bendrųjų išteklių valdymas: kolektyvinių veiksmų institucijų raida“ E. Ostrom (1990) prieštarauja prielaidai, kad bendras nuosavybės valdymas būtinai reiškia „tragediją“. Api-bendrinusi daugelį prieinamų bendrųjų santalkų valdymo faktų, ji nustatė, kad vartotojai patys susikuria taisykles ir jų įgyvendinimo mechanizmus, kurie jiems padeda pasiekti gana gerų rezultatų. Užtat vyriausybės nustatyti apribojimai dažnai duoda atvirkščius rezultatus, nes centrinei valdžiai trūksta žinių apie vietos sąlygas arba yra nepakankamas jos teisėtumas. Iš tikrųjų E. Ostrom nurodo daugybę atvejų, kai centrinės valdžios įsikišimas sukėlė daugiau chaoso nei tvarkos*.

E. Ostrom savo išvadas pirmiausia grindžia atvejų analize. Per daugelį metų keletą tokių atvejų pateikė ir jos pačios atlikti praktiniai tyrimai, pradedant 1965 m. apginta daktaro disertacija. Disertacijoje ji nagrinėjo institucinį verslumą, susijusį su pastangomis sustabdyti jūros vandens įsiliejimą į gruntinio vandens baseiną, plytintį po dalimi Los Andželo regiono.

Kad ir kaip būtų, atvejų analizės rezultatus retai kada galima plačiai apibendrinti. Taigi, esminė E. Ostrom įžvalga, padaryta po maždaug dvidešimties metų, yra suvokimas, kad esama tūkstančių bendrųjų išteklių valdymo išsamių tyrimų ir kad daugelį studijų parašė autoriai, besidomintys tik vienu ar keliais atvejais**. Surinkus ir palyginus šiuos paskirus tyrinėjimus, būtų galima padaryti gerokai patikimesnes išvadas.

Daugeliu atveju vietos bendruomenės bendruosius išteklius valdė gana sėkmingai, kartais net ištisus šimtmečius, bet E. Ostrom atidžiai tiria ir nesėkmės atvejus. Ji nagrinėja tiek taisyk-les, kurios sukuriamos, kai vietinės benduomenės buriasi, kad išspręstų bendrųjų santalkų problemas, tiek procesus, susijusius su šių taisyklių plėtojimusi ir jų vykdymo užtik rinimu. E. Ostrom pateikia faktų, kad vietinės bendruomenės gali būti gana veiksmingos, bet nurodo ir tuos atvejus, kai ištekliai išsenka. Šių atvejų nagrinėjimas padeda nustatyti sąlygas, kurioms esant galimas vietinis valdymas. Jis taip pat atskleidžia aplinkybes, kuriomis nei privatiza-vimas, nei valstybinis valdymas neveikia taip, kaip numato įprastinė ekonominė analizė.

*Be E. Ostrom (1990) pateiktų pavyzdžių, žr., pavyzdžiui, E. Os-trom ir kt. (1999) paminėtus atvejus. Tiek D. Sneath (1998) aprašytas ganyklų nuganymo atvejis Vidinėje Azijoje, tiek W. f. Lam (1998) pateikiamas netinkamo modernaus drė ki-ni mo atvejis Nepale yra ryškūs pavyzdžiai, parodantys, kaip bendrosios nuosavybės valdymas kartais veikia geriau nei iš pažiū-ros patrauklios alternatyvos.**Dar vienas iš pirmųjų svarbių mėginimų apibendrinti tam tikrų atvejų rinkinį yra R. Wade (1988) darbas apie bendrųjų santalkų valdymą Indijos gy-venvietėse. Taip pat skaitykite f. Berkes (1989) ir E. Pinkerton (1989) redaguotus rinkinius. Iš vėlesnių darbų ypač verti pami-nėti darbai, parašyti J. M. Baland ir J. P. Platteau (1996) darbais.

82

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

K

itos

pub

likac

ijos

82

Aiškindama turimą medžiagą, E. Ostrom plačiai naudojasi nekooperatinių lošimų teo-rijos samprata, ypač kartotinių lošimų teorija, susijusia su 2005 m. ekonomikos mokslų premijos laimėtoju Robert J. Aumann. Dar 1959 m. R. J. Aumann gavo nuostabą kelian-čius rezultatus, susijusius su kantrių žmonių gebėjimu susikooperuoti. Bet prireikė daug laiko, kol šie abstraktūs matematiniai rezultatai buvo susieti su bendrųjų išteklių valdymo galimybe. Maža to, nors teoretikai (pvz., Benhabib, Radner 1992) juos ir susiejo, dažnai jų padarytos išvados būdavo ignoruojamos.

Einant metams, lošimų teorijos atstovai nurodydavo vis tikslesnes sąlygas, kuriomis galima visiška kooperacija esant labai griežtai struktūrai – tiek tarp individų su neribotais pažintiniais gebėjimais (pvz., Mailath, Samuelson 2006), tiek pažintiniam pajėgumui esant mažam (pvz., Nowak 2006). Apie 1990 m., iš dalies ir šiais laikais, teorija kur kas mažiau gali pasakyti apie kooperavimosi lygį, labiausiai tikėtiną tarp individų su tikro-viškais pažintiniais gebėjimais, kai struktūra yra susikurta pačių dalyvių. Taigi, E. Ostrom turimi duomenys kokiam nors lošimų teorijos modeliui patikrinti negalėjo būti panaudoti. Tačiau, kaip matysime, jie įkvėpė tokius modelius tobulinti.

6. Pagrindiniai E. Ostom atradimai

Galiojant tikroviškoms prielaidoms apie išteklių naudotojų galimus atlikti veiksmus, kartotiniais lošimais paremtas aiškinimas parodo, kad didėjant naudotojų skaičiui arba mažėjant jų numatomai laiko perspektyvai, pavyzdžiui, dėl migracijos, kooperacija tampa sudėtingesnė. Šias predikcijas iš esmės patvirtino E. Ostrom atlikti empiriniai tyrimai. Kur kas įdomesnis klausimas, ar, tokiems veiksniams esant pastoviems, vienos išteklių nau-dotojų grupės geba kooperuotis labiau nei kitos, t. y. ar atvejų analizė padeda atskleisti kokius nors sistemų sąrangos principus.

E. Ostrom pateikia keletą sėkmingo bendrųjų išteklių valdymo principų. Kai kurie iš jų gana akivaizdūs, bent jau vertinant po laiko. Pavyzdžiui, šie: pirma, turi būti aiškiai nusa-kyta, kas ir kokias teises turi; antra, turi veikti tinkami konfliktų sprendimo mechanizmai; trečia, individo pareiga saugoti išteklius turi būti gana proporcinga naudai.

Kiti principai labiau netikėti. Pavyzdžiui, E. Ostrom teigia, kad, ketvirta, atlikti stebėseną ir imtis sankcijų turėtų arba patys išteklių naudotojai, arba asmuo, atskaitingas naudotojams. Šis principas ne tik prieštarauja tradicinei pažiūrai, kad vykdymą turi užtikrinti nešališki pa-šaliečiai, bet ir iškelia daugybę klausimų, susijusių su tuo, kodėl individai nori imtis brangios stebėsenos ir sankcijų. Išlaidos paprastai būna asmeninės, o nauda padalijama visai grupei, taigi savanaudis materialistas turėtų vengti imtis stebėsenos ir sankcijų, nebent būtų pati-riama mažai išlaidų arba iš sankcionavimo būtų galima gauti tiesioginės naudos. E. Ostrom (1990: 94–98) pateikia mažų išlaidų, taip pat išorinio atlygio už baudimą pavyzdžių. Vis dėlto, kaip aiškėja iš vėlesnio E. Ostrom ir kt. (1992) darbo, idėją, kad visada baudžiama siekiant išorinės naudos, ji atmetė; svarbų vaidmenį atlieka ir savitarpiškumo paskatos.

Netrivialus yra ir penktas sistemų sąrangos principas: sankcijos turėtų būti laipsniškos, t. y. už pirmą pažeidimą turėtų būti taikomos švelnesnės, pažeidimams kartojantis – griežtesnės bausmės.

E. Ostrom dar nustatė šiuos principus: šešta, valdymas būna sėkmingesnis, kai spren-dimų priėmimo procesai yra demokratiniai, t. y. keičiant taisykles gali dalyvauti dauguma vartotojų; septinta, valdymas sėkmingesnis, kai naudotojų teisė susiorganizuoti aiškiai pripažįstama išorės valdžios organų. E. Ostrom darbe „Bendrųjų išteklių valdymas“, taip pat ir vėlesnėse publikacijose šie principai pagrindžiami duomenimis ir aiškinama, kodėl jie duoda norimus rezultatus. Net jei tokie sąrangos principai ir nepateikia paprasto po-litikos problemų – dažnai sudėtingų – sprendimo, tais atvejais, kai yra taikomi visi kartu, „kolektyvinės veiklos ir stebėsenos problemas spręsti padeda“ (Ostrom 2005: 267).

E. Ostrom nustatė ir keletą sąrangos principų, kuriuos tinka taikyti net ir privatizavimo ar valstybės valdymo sąlygomis. Pavyzdžiui, teigiami rezultatai bene visada lengviau gau-nami, kai stebėsenos procesas nesudėtingas, taigi E. Ostrom nuosekliai dėsto schemą, kaip bendrųjų išteklių stebėseną palengvinti. Pavyzdžiui, kalendorius draudimus (medžioklės sezonai ir pan.) užtikrinti paprastai būna lengviau nei kiekybinius apribojimus.

83

Nob

elio

200

9 m

. ek

onom

ikos

mok

slø

prem

ijos

laur

eata

i

83

Paskutinė pamoka, kurią pateikia daugelio atvejų analizė, yra ta, kad didelio mas-to kooperacija pasiekiama palaipsniui. Nuosavybės teisės priskyrimas, aprūpinimas, stebėsena, vykdymo užtikrinimas, konfliktų sprendimas ir valdymas gali būti atliekami daugeliu lygių susijusiose institucijose. Kai grupė turi tinkamai veikiantį taisyklių rinkinį, ji gali bendradarbiauti su kitomis grupėmis ir galiausiai paskatinti didelio žmonių skai-čiaus kooperavimąsi. Suformuoti didelę grupę iš pat pradžių, prieš tai nesudarius mažų grupelių, kur kas sudėtingiau.

Be abejo, E. Ostrom tyrimai iškelia ir daug naujų klausimų. Svarbu nustatyti, ar koope-ruotis būtinai turėtų būti pradedama nuo apačios, ar plataus masto problemoms spręsti taikytini ir kiti metodai. Neseniai E. Ostrom ėmėsi ir platesnio klausimo: ar pamokos, gautos sprendžiant mažų vietinių bendrybių problemas, gali būti pritaikytos didesnių ar net globalių bendrybių problemoms spręsti (pvz., Dietz ir kt. 2003).

Dar viena tyrimų kryptimi, kuri yra susijusi ir su O. E. Williamson bandymu nagrinėti valdysenos ryšį su turto ypatybėmis, siekiama nuodugniau išnagrinėti naudojamos tech-nologijos ir (ar) polinkių ryšį su valdymo būdu (pvz., Copeland, Taylor 2009).

7. Eksperimentai

Kadangi E. Ostrom pirmieji moksliniai darbai buvo pagrįsti praktinio pobūdžio ty-rinėjimais, jos sukurta teorija buvo induktyvi. Atsiradus naujoms tyrimo sritims, iš jos išplaukiantys teiginiai turėjo būti tikrinami, tačiau atitinkamų veiksnių daugiamatiškumas šios teorijos paneigti neleido. Kad atskirus teiginius būtų galima patikrinti asmeniškai, E. Ostrom ir jos kolegos atliko daug laboratorinių eksperimentų, rodančių, kaip elgiamasi kylant socialinėms dilemoms (žr. Ostrom ir kt. 1994). Remdamasi Robyn M. Dawes ir kt. (1977), Gerald Marwell ir R. Ames (1979, 1980) atliktais pirmaisiais eksperimentais, taip pat paskatinta ekonomistų ir psichologų XX a. 9-ojo dešimtmečio darbų, E. Ostrom nagrinėjo, ar praktinių tyrimų pateikti atradimai galėtų būti atkurti labiau dirbtinėje, tačiau kontroliuojamoje laboratorinėje aplinkoje.

Atliekant tipinį eksperimentą, tam tikras žmonių skaičius sąveikauja kelis periodus, tiks-liai nežinodami, kuris iš periodų yra paskutinis. Kiekvienu periodu subjektas gali prisidėti prie viešosios gerovės didinimo. Galimų pasirinkimų aibė tokia, kad individo įnašo ribinės sąnaudos didesnės už ribinę naudą, tačiau mažesnės nei bendra nauda. Taigi, jeigu lošimas būtų lošiamas tik vieną periodą, racionalus ir savanaudis individas niekuo neprisidėtų.

Svarbi eksperimentų ypatybė – galimybės pritaikyti sankcijas buvimas. Vieno ekspe-rimento metu subjektai informuojami apie visų kitų subjektų indėlius ankstesniu etapu ir jiems leidžiama pasirinktinai nubausti bet kurį oponentą. Baudimas kainuoja tiek baudžiamajam, tiek baudėjui. Taigi, jei lošimas lošiamas tik vieną periodą, racionalus ir savanaudis individas nebaustų.

Atliekant ankstesnius eksperimentus, išskyrus atliktą Toshio Yamagishi (1986), subjektai pasirinktinai bausti negalėdavo. Kadangi praktikoje bausmė yra esminis dalykas, prasmin-ga panagrinėti, ar ji vykdoma atliekant laboratorinius eksperimentus, ir jeigu vykdoma, tai kodėl. E. Ostrom ir kt. (1992) pamatė, kad laboratorijoje daugelis subjektų baudžia, tačiau baudimas veiksmingesnis, kai subjektams leidžiama komunikuoti (T. Yamagishi (1986) apsiribojo to atvejo, kai nekomunikuojama, analize).

Šie laboratorinių tyrimų rezultatai paskatino daug tolesnių eksperimentų. Pavyzdžiui, Ernst Fehr ir Simon Gachter (2000) atskleidė, kad esant socialinėms dilemoms bausmės taikomos ir drausmė nustatoma net tuo atveju, kai eksperimento perspektyva yra žinoma ir subjektai bausdami negali įgyti asmeninio pranašumo, o tai rodo, kad bausdami „iš-daviką“ žmonės patiria vidinį pasitenkinimą. David Masclet ir kt. (2003) pademonstravo, kad simbolinės sankcijos gali būti beveik lygiai tokios pat efektyvios kaip ir piniginės, o tai rodo, kad pagrindinė priežastis, kodėl sankcijos gali būti veiksmingos, yra viešo pasmerkimo baimė. Michael Kosfeld ir kt. (2009) atskleidžia, kad subjektai savo noru jungiasi į dideles grupes, kuriose sukčiaujantiems nariams skiriamos saviškių sankcijos, bet parodoma ir tai, kad mažos grupės linkusios suirti net jei tai kenkia tiek nariams, tiek pašaliečiams (beje, suirimo grėsmė kaip tik ir gali skatinti grupes būti dideles).

84

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

K

itos

pub

likac

ijos

84

Šie eksperimentai sustiprina ir E. Ostrom (1998, 2000) teiginį, kad deramas žmonių kooperavimosi supratimas reikalingas subtilesnės individų motyvų analizės nei taikytoji ekonomikos mokslo, ypač analizuojant tarpusavio sąveikos prigimtį ir kilmę. Šių modelių plėtra paskutiniais dviem dešimtmečiais stebėtinai sparti, ir ją iš dalies įkvėpė E. Ostrom. Literatūros įvadą apie visuomenės teikamas pirmenybes (artimiausia priežastis) pateikė, pavyzdžiui, Ernst Fehr ir Klaus M. Schmidt (2006), įvadus apie tokios literatūros raidą (galutinė priežastis) parašė, pavyzdžiui, Rajiv Sethi ir Rohini Somanathan (2003), Martin A. nowak (2006).

E. Ostrom praktinių ir laboratorinių tyrimų rezultatai taip pat rodo, kokį lošimų rinkinį turėtų nagrinėti teoretikai, kad suvoktų bendrų veiksmų, kurių imamasi tikrovėje, logiką. Tradicinė n asmenų kalinio dilemos kartotinė parabolė pateikė gausybę konceptualių įžvalgų, bet ji per silpna, kad pakankamai perteiktų baudimus ir atlygius, kurie taikomi stebėtose bendrosiose santalkose. R. Sethi ir R. Somanathan (1996) darbas yra pamatinė studija apie kooperavimąsi dalyvaujant bendrųjų išteklių valdymo lošimuose (šie lošimai pasižymi esminėmis n asmenų kalinio dilemos ypatybėmis), leidžiančiuose lošėjui bausti kiekvieną kitą lošėją po kiekvienos sąveikos.

Baigiamasis žodis

Paskutiniais keliais dešimtmečiais ekonomikos valdysenos nagrinėjimas tapo svarbia tyrimų sritimi. E. Ostrom ir O. E. Williamson darbai labai prisidėjo prie šios pažangos.

O. E. Williamson suformulavo įmonės kaip konfliktų sprendimų priemonės teoriją, o E. Ostrom atskleidė, kaip valdant bendrąsias santalkas galima savivalda. Iš pirmo žvilgsnio šie indėliai gali pasirodyti menkai tesusiję. Vis dėlto tiek E. Ostrom, tiek O. E. Williamson, visiškai kitaip nei ekonominės analizės sričių autoriai, kurie daro prielaidą, kad sutartys yra išsamios ir kad jų vykdymas savaime užtikrinamas sklandžiai veikiančios teisinės sistemos, dėmesį sutelkia į sutarčių sudarymo ir jų vykdymo užtikrinimo problemas.

Pažymėtina ir tai, kad E. Ostrom bei O. E. Williamson pastangos yra labai svarbios konfliktų sprendimo ir sutarčių veikimo užtikrinimo problemas siekiant išsiaiškinti geriau (Dixit 2004, 2009). Kai kurie šių darbų (pvz., Nobelio ekonomikos mokslų premijos lau-reato D. North (1990, 2005) remiasi žodiniu teorizavimu ir istoriniais pavyzdžiais. Kituose darbuose kartotinių lošimų modeliai naudojami siekiant ištirti tokius susivienijimus, kaip prekybos gildijos (Greif ir kt. 1994), trečiųjų šalių atsiradimą, tokį kaip prekybos teisė ar privatūs teisėjai (Milgrom ir kt. 1990), ir net mafiją (Dixit 2003). Avner Greif (2006a, b) darbe pateikiama platesnė rinkos mainus palaikančių institucijų radimosi perspektyva.

Literatūra

Abreu D., Gul f. 2000: Bargaining and Reputation. – Econometrica 68, 85–117.Aghion P., Bolton P. 1992: An “Incomplete Contracts” Approach to financial Contracting. – Review

of Economic Studies 59, 473–494.Anderlini L., Fell i L. 1994: Incomplete Written Contracts. – Quarterly Journal of Economics 109,

1085–1124.Aumann R. 1959: Acceptable Points in General Cooperative n-Person Games. – Annals of Mathematics

Study 40, 287–324.Babcock L., Loewenstein G. 1997: Explaining Bargaining Impasse: The Role of Self-Serving Biases. –

Journal of Economic Perspectives 11, 109–126.Baker G., Gibbons R., Murphy k. J. 2002: Relational Contracts and the Theory of the firm. –

Quarterly Journal of Economics 117, 39–84.Baland J. M., Platteau J. P. 1996: Halting Degradation of Natural Resources: Is There a Role for

Rural Communities? Oxford: Clarendon Press.Barnard f. I. 1938: Functions of the Executive. Cambridge MA: Harvard University Press.Benhabib J., Radner R. 1992: Joint Exploitation of a Productive Asset. – Economic Theory 2, 155–190.Berkes f. (ed.) 1989: Common Property Resources. Ecology and Community-Based Sustainable Deve-

lopment. London: Belhaven Press.Clark C. W. 1976: Mathematical Bioeconomics: The Optimal Management of Renewable Resources.

new York: Wiley.Coase R. 1937: The nature of the firm. – Economica 4, 386–405.

85

Nob

elio

200

9 m

. ek

onom

ikos

mok

slø

prem

ijos

laur

eata

i

85

Coase R. 1960: The Problem of Social Cost. – Journal of Law and Economics 3, 1–44.Compte O., Jehiel P. 2002: On the Role of Outside Options in Bargaining with Obstinate Par-

ties. – Econometrica 70, 1477–1517.Copeland B. R., Taylor M. S. 2009: Trade, Tragedy, and the Commons. – American Economic

Review 99, 725–749.Crawford V. P. 1982: A Theory of Disagreement in Bargaining. – Econometrica 68, 85–117.Crawford V. P. 1988: Long-Term Relationships Governed by Short-Term Contracts. – American Eco-

nomic Review 78, 485–499.Dasgupta P. S., Heal G. M. 1979: Economic Theory and Exhaustible Resources. Cambridge: Cam-

bridge University Press.Dawes R. M., McTavish J., Shaklee H. 1977: Behavior, Communication, and Assumptions about

Other People’s Behavior in a Commons Dilemma Situation. – Journal of Personality and Social Psychology 35, 1–11.

Dietz T., Ostrom E., Stern P. C. 2003: The Struggle to Govern the Commons. – Science 302, 1907–1912.

Dixit A. 2003: On Modes of Economic Governance. – Econometrica 71, 449–481.Dixit A. 2004: Lawlessness and Economics: Alternative Modes of Governance. Princeton, nJ: Princeton

University Press.Dixit A. 2009: Governance Institutions and Economic Activity. – American Economic Review 99, 5–24.fehr E., Gächter S. M. 2000: Cooperation and Punishment in Public Goods Experiments. – American

Economic Review 90, 980–994.fehr E., Schmidt k. 2006: The Economics of fairness, Reciprocity and Altruism – Experimental Evidence

and new Theories. – Handbook of the Economics of Giving, Altruism and Reciprocity 1, 615–691.fudenberg D., Holmström B., Milgrom P. 1990: Short-Term Contracts and Long-Term Agency

Relationships. – Journal of Economic Theory 51, 1–31.Garvey G. T. 1995: Why Reputation Favors Joint Ventures over Vertical and Horizontal Integration:

A Simple Model. – Journal of Economic Behavior and Organization 28, 387–397.Gibbons R. S. 2005: Four Formal(izable) Theories of the Firm. – Journal of Economic Behavior and

Organization 58, 202–247.Goldberg V. P. 1976: Regulation and Administered Contracts. – Bell Journal of Economics 7, 426–448.Gordon H. S. 1954: The Economic Theory of a Common Property Resource: The Fishery. – Journal of

Political Economy 62, 124–142.Greif A. 2006a: Institutions and the Path to the Modern Economy: Lessons from Medieval Trade.

Cambridge: Cambridge University Press.Greif A. 2006b: The Birth of Impersonal Exchange: The Community Responsibility System and Impartial

Justice. – Journal of Economic Perspectives 20, 221–236.Greif A., Milgrom P., Weingast B. 1994: Coordination, Commitment, and Enforcement: The Case

of the Merchant Guild. – Journal of Political Economy 102, 745–776.Grossman S. J., Hart O. D. 1986: The Costs and Benefits of Ownership: A Theory of Vertical and

Lateral Integration. – Journal of Political Economy 94, 691–719.Halonen M. 2002: Reputation and the Allocation of Ownership. – Economic Journal 112, 539–558.Hardin G. 1968: The Tragedy of the Commons. – Science 162, 1243–1248.Hart O. D. 1995: Firms, Contracts, and Financial Structure. Oxford: Clarendon Press.Hart O. D., Moore J. 1998: Default and Renegotiation: A Dynamic Model of Debt. – Quarterly

Journal of Economics 113, 1–41.Hart O. D., Moore J. 1990: Property Rights and the Theory of the firm. – Journal of Political Economy

98, 1119–1158.Hart O. D., Moore J. 2008: Contracts as Reference Points. – Quarterly Journal of Economics 123, 1–48.Jensen M. C., Meckling W. H. 1976: Theory of the firm: Managerial Behavior, Agency Costs and

Ownership Structure. – Journal of Financial Economics 3, 305–360.Joskow P. L. 1985: Vertical Integration and Long-Term Contracts: The Case of Coal-Burning Electric

Generating Plants. – Journal of Law, Economics, and Organization 1, 33–80.Joskow P. L. 1987: Contract Duration and Relationship-Specific Investments: Empirical Evidence from

Coal Markets. – American Economic Review 77, 168–185.Klein B., Crawford R. G., Alchian A. A. 1978: Vertical Integration, Appropriable Rents, and the

Competitive Contracting Process. – Journal of Law and Economics 21, 297–326.kolasky W. J., Dick A. R. 2003: The Merger Guidelines and the Integration of Efficiencies into

Antitrust Review of Horizontal Mergers. – Antitrust Law Journal 71, 207–251.kosfeld, M., Okada A., Riedl A. 2009: Institution formation in Public Goods Games. – American

Economic Review 99, 1335–1355.kreps D. 1990: Corporate Culture and Economic Theory. – Perspectives on Positive Political Economy,

90–143.Lafontaine F., Slade M. 2007: Vertical Integration and Firm Boundaries: The Evidence. – Journal of

Economic Literature 45, 629–685.Lam W. f. 1998: Governing Irrigation Systems in Nepal: Institutions, Infrastructure, and Collective

Action. Oakland: ICS Press.

86

Pini

gø s

tudi

jos

2011

/2

K

itos

pub

likac

ijos

86

Libecap G. D., Wiggins S. N. 1984: Contractual Responses to the Common Pool: Prorationing of Crude Oil Production. – American Economic Review 74, 87–98.

Libecap G. D., Wiggins S. n. 1985: The Influence of Private Contractual failure on Regulation: The Case of Oil Field Unitization. – Journal of Political Economy 93, 690–714.

Mailath G. J., Samuelson L. 2006: Repeated Games and Reputations: Long-Run Relationships. Oxford: Oxford University Press.

Marwell G., Ames R. 1979: Experiments on the Provision of Public Goods I: Resources, Interest, Group Size, and the Free-Rider Problem. – American Journal of Sociology 84, 1335–1360.

Marwell G., Ames R. 1980: Experiments on the Provision of Public Goods II: Provision Points, Stakes, Experience, and the free-Rider Problem. – American Journal of Sociology 85, 926–937.

Masclet D., Noussair C., Tucker S., Villeval M. C. 2003: Monetary and Nonmonetary Punishment in the Voluntary Contributions Mechanism. – American Economic Review 93, 366–380.

Masten S. E. 1988: A Legal Basis for the firm. – Journal of Law, Economics, and Organization 4, 181–198.

Masten S. E. (ed.) 1996: Case Studies in Contracting and Organization. new York: Oxford University Press.

Milgrom P., Roberts J. 1990: Bargaining Costs, Influence Costs, and the Organization of Economic Activity. – Perspectives on Positive Political Economy. Cambridge, MA: Cambridge University Press.

Milgrom P., north D. C., Weingast B. R. 1990: The Role of Institutions in the Revival of Trade: The Law Merchant, Private Judges, and the Champagne fairs. – Economics and Politics 2, 1–23.

north D. C. 1990: Institutions, Institutional Change and Economic Performance. Cambridge, MA: Cambridge University Press.

north D. C. 2005: Understanding the Process of Economic Change. Princeton, nJ: Princeton University Press.

novak S., Eppinger S. D. 2001: Sourcing by Design: Product Architecture and the Supply Chain. – Management Science 47, 189–204.

nowak M. A. 2006: five Rules for the Evolution of Cooperation. – Science 314, 1560–1563.Olson M. 1965: The Logic of Collective Action: Public Goods and the Theory of Groups. Cambridge,

MA: Harvard University Press.Ostrom E. 1965: Public Entrepreneurship: A Case Study in Ground Water Management. Ph.D. Dis-

sertation. University of California at Los Angeles.Ostrom E. 1990: Governing the Commons: The Evolution of Institutions for Collective Actions. Cam-

bridge, MA: Cambridge University Press.Ostrom E. 1998: A Behavioral Approach to the Rational Choice Theory of Collective Action: Presidential

Address, American Political Science Association, 1997. – American Political Science Review 92, 1–22.Ostrom E. 1999: Coping with the Tragedies of the Commons. – Annual Review of Political Science

2, 493–535.Ostrom E. 2000: Collective Action and the Evolution of Social norms. – Journal of Economic Perspec-

tives 14, 137–158.Ostrom E. 2005: Understanding Institutional Diversity. Princeton, nJ: Princeton, University Press.Ostrom E., Gardner R., Walker J. 1994: Rules, Games, and Common-Pool Resources. Ann Arbor,

MI: University of Michigan Press.Ostrom E., Walker J., Gardner R. 1992: Covenants with and without a Sword: Self-Governance

is Possible. – American Political Science Review 86, 404–417.Ostrom E. et al. 1999: Revisiting the Commons: Local Lessons, Global Challenges. – Science 284,

278–282.Pigou A. C. 1920: The Economics of Welfare. new York: Macmillan.Pinkerton E. (ed.) 1989: Co-operative Management of Local Fisheries. New Directions for Improved

Management and Community Development. Vancouver, BC: University of British Columbia Press.Pollak R. A. 1985: A Transaction Cost Approach to families and Households. – Journal of Economic

Literature 23, 581–608.Schell ing T. B. 1956: An Essay on Bargaining. – American Economic Review 46, 281–306.Segal I. 1999: Complexity and Renegotiation: A foundation for Incomplete Contracts. – Review of

Economic Studies 66, 57–82.Sethi R., Somanathan E. 1996: The Evolution of Social norms in Common Property Resource Use. –

American Economic Review 86, 766–788.Sethi R., Somanathan E. 2003: Understanding Reciprocity. – Journal of Economic Behavior and

Organization 50, 1–27.Shelanski H. A., klein P. G. 1995: Empirical Research in Transaction Cost Economics: A Review and

Assessment. – Journal of Law, Economics and Organization 11, 335–361.Simester D., Knez M. 2002: Direct and Indirect Bargaining Costs and the Scope of the Firm. – Journal

of Business 75, 283–304.Simon H. 1951: A formal Theory of the Employment Relation. – Econometrica 19, 293–305.Simon H. 1955: A Behavioral Model of Rational Choice. – Quarterly Journal of Economics 69, 99–118.Sneath D. 1998: State Policy and Pasture Degradation in Inner Asia. – Science 281, 1147–1148.

87

Nob

elio

200

9 m

. ek

onom

ikos

mok

slø

prem

ijos

laur

eata

i

87

Tirole J. 2009: Cognition and Incomplete Contracts. – American Economic Review 99, 265–294.Wade R. 1988: Village Republics: Economic Conditions for Collective Action in South India. Cambridge,

MA: Cambridge University Press.Warming J. 1911: Om Grundrente av fiskegrunde. – Nationalökonomisk Tidsskrift 49, 499–505.Whinston M. D. 2003: On the Transaction Cost Determinants of Vertical Integration. – Journal of

Law, Economics and Organization 19, 1–23.Wil l iamson O. E. 1968: Economies as an Antitrust Defense: The Welfare Tradeoffs. – American

Economic Review 58, 18–36.Williamson O. E. 1971: Vertical Integration of Production: Market Failure Considerations. – American

Economic Review, Papers and Proceedings 61, 112–123.Will iamson O. E. 1975: Markets and Hierarchies: Analysis and Antitrust Implications. new York: free

Press.Will iamson O. E. 1985: The Economic Institutions of Capitalism: Firms, Markets, Relational Contrac-

ting. new York: free Press.Will iamson O. E. 1988: Corporate finance and Corporate Governance. – Journal of Finance 43,

567–591.Will iamson O. E. 2000: The new Institutional Economics: Taking Stock, Looking Ahead. – Journal of

Economic Literature 38, 595–613.Yamagishi T. 1986: The Provision of a Sanctioning System as a Public Good. – Journal of Personality

and Social Psychology 51, 110–116.

Išleido Lietuvos bankas, Gedimino pr. 6, LT-01103 VilniusMaketavo ir spausdino UAB „Baltijos kopija“

Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius Tiražas 440 egz. Užs. 16 454

Spaudai leidinys pasirašytas 2012 m. birželio 21 d.

NURODYMAI AUTORIAMS

Moksliniame leidinyje „Pinigų studijos“ spausdinami lietuvių ir užsienio šalių autorių moksliniai ir apžvalginiai straipsniai apie ekonomikos, finansų, pinigų ir bankininkystės raidą, makroekonominių procesų modeliavimą ir prognozavimą, taip pat aktualijos, komentarai ir mokslo veikalų recenzijos. Kiekvienas straipsnis yra re-cenzuojamas mažiausiai dviejų recenzentų. Mokslinius straipsnius ir kitus mokslo darbus iš leidinio galima perspausdinti gavus Redaktorių kolegijos sutikimą.

StRAIPSNIŲ PAteIkImAS. Pateikiami straipsniai turi būti originalūs, t. y. niekur kitur neskelbti, išskyrus straipsnius, spausdinamus iš užsienio leidinių. Kalba – lietuvių arba anglų. Straipsnio apimtis neturėtų būti didesnė kaip 1,5 autorinio lanko. Redakcija pasilieka sau teisę, suderinusi su autoriais, straipsnius trumpinti, redaguoti. Priimami tik kompiuteriu surinkti straipsniai (tarp eilučių turi būti 1,5 intervalo tarpai). Būtina pridėti teksto ir iliustracinės medžiagos kompiuterines laikmenas. Straipsnio tekstai pateikiami su Microsoft Word suderinamu formatu, o paveikslai – Microsoft Excel formatu.

STRAIPSNIO SANDARA. Rekomenduojama tokia straipsnio sandara: straipsnio pavadinimas, auto-riaus vardas ir pavardė, institucija, kuriai atstovauja autorius, institucijos adresas (įskaitant elektroninį paštą), įvadinė santrauka ir pagrindiniai žodžiai, tekstas, priedas (jeigu reikia), straipsnio santrauka anglų kalba, literatūros sąrašas, straipsnio pateikimo data, informacija apie autorių (mokslinis laipsnis ir mokslinis vardas, pareigos, veiklos sritys).

Lentelės ir paveikslai turi būti sunumeruoti ir turėti pavadinimus, taip pat turi būti nurodyti jų šaltiniai. Šaltiniai literatūros sąraše pateikiami abėcėlės (lotyniškos, po to – slaviškos) tvarka ir laikantis leidinyje nusistovėjusių jų aprašymo principų. Išnašos (jeigu reikia) rašomos kiekviename puslapyje. Jos turi būti labai trumpos (dėl leidinio maketo specifikos).

LeIDINIO įSIGIJImAS. Dėl mokslinio leidinio „Pinigų studijos“ įsigijimo rašyti el. p. adresu: [email protected]. Leidinyje paskelbtus straipsnius ir kitus mokslo darbus galima parsisiųsti iš Lietuvos banko interneto svetainės http://www.lb.lt/leidiniai

INSTRUCTIONS FOR AUTHORS

The academic journal Monetary Studies publishes scientific and survey articles by Lithuanian and foreign authors on the development of economy, finance, money and banking, the simulation and forecasting of macroeconomic processes, as well as topicalities, comments and reviews of scientific works. Every article is subject to a review by at least two referees. Request for permission to reprint any article and other material from the Journal should be addressed to the Editorial Office.

PRESENTATION OF ARTICLES. The articles presented should be original, i.e. never published before, except for articles from foreign publications. The language used should be Lithuanian or English. The size of an article should not exceed 9 000 words. The editors reserve themselves the right to shorten and to edit articles upon coordination with the authors. The editors accept articles in computer format (spaced at 1.5). Computer media must be attached. The texts of articles should be presented in Microsoft Word compatible format and charts in Microsoft Excel format.

STRUCTURE OF ARTICLE. The following structure of article is recommended: title of article, name and surname of the author, institution represented by the author, address of the institution (including e-mail address), abstract and key words, the text, appendices (if any), English summary of the article, list of literature, the date of submitting the article, information about the author (academic degree and academic title, position, areas of activity).

Tables and pictures should be headed and numbered; their sources should also be indicated. References on the list of literature should be presented in alphabetic order (first – Latin, then – Slavic) and following the principles used in the Journal. footnotes (if any) are written on each page. They should be very short (due to the specificity of the design of the publication).

ACQUISITION OF THE PUBLICATION. for acquisition of the academic journal Monetary Studies please contact by e-mail: [email protected]. Any published article and other material can be downloaded from the website of Lietuvos bankas at http://www.lb.lt/leidiniai

pinigØ studijos...pinigØ studijos penkioliktieji metai nr. 2 2011 gruodis m o k s l i n i a i s t...

Documents