tvt konspektai egzaminui
Post on 31-Dec-2015
85 Views
Preview:
DESCRIPTION
TRANSCRIPT
TARPTAUTINĖ VEIŠOJI TEISĖ
Į rašybos ir korektūros klaidas prašau nekreipti dėmesio, nes skubėjau!
1. TVT sąvoka ir jos specifiniai bruožai lyginant su nacionaline teise.
TT paskirtis kaip ir nacionalinės teisės – reguliacinė (reguliacinė funkcija – reguliuoti
tarptautinius santykius). Skiriasi reguliuojamų santykų pobūdis: nacionalinėje teisėje – vertikalūs
(subordinaciniai); tarptautinėje teisėje – horizontalūs (pars in parem imperium non habet) –
reguliuoja santykius tarp lygiaverčių subjektų. Kitokio lygmens santykiai. TVT reguliuoja tik
tuos tarptautinius santykius, kurie yra politinio pobūdžio (valstybėms realizuojant savo
suverenias teises). TT – ypatinga teisės normų sistema, kurios teisės normos reguliuoja valstybių
ir kitų TT subjektų tarptautinius santykius, atsirandančius jiems įgyvendinant ir derinant
politinius interesus bei atliekant su tuo susijusias kitas funkcijas (viešojo pobūdžio). Požymiai: -
ypatinga teisės normų sistema – nekyla iš vieno valstybės teisės; -specialūs subjektai – valstybės
ir kiti TT subjektai; -santykiai: tarptautiniai; viešojo pobūdžio; atsiranda derinant politinius
interesus ir kitas viešojo pobūdžio funkcijas (nes politiniai interesai nėra vienalyčiai – jie susiję
su ekonominiais, ideologiniais ir t.t.). G. Bentham (1970 m.) – pirmą kartą pavartojo TT sąvoką
(„Įvadas į moralės ir įstatymų leidybos principus). Sąvoka iš romėnų teisės – ius gentium (bet ten
buvo tik civilinės teisės prasme). TT tiksliai neatspindi šios teisės turinio – nes santykiai ne tarp
tautų, o tarp valstybių arba tarptautinių organizacijų (kitų TT subjektų). Išskiriami pagrindiniai
bruožai: 1) įstatymų leidžiamosios valdžios nebuvimas. Nors JT tam tikros institucijos ir priima
aktus, tačiau jie rekomendacinio pobūdžio. TT normos nekuriamos leidžiant įstatymus. 2)
šaltinių ypatybės. Šaltiniai nurodyti TTT Statuto 38 str. Tai: tarptautinės sutarys, tarptautinis
paprotys, bendrieji teisės principai, su išlyga teismų sprendimai ir pripažintų autorių doktrina.
Dabar dar ir TO rezoliucijos bei valstybių vienašaliai aktai. Nėra šaltinių hierarchijos. Vienos
normos imperatyvios, kitos rekomendacinės. Taip pat yra taip vadinama „soft law“ – tai normos,
kurios dažniausiai įtvirtinamos neprivalomose rezoliucijose, ir būdamos daugelio valstybių
politinio kompromiso išraiška, pačios savaime neleidžia konstatuoti, jog tai privalomos
tarptautinės teisės normos. 3) centralizuotos vykdomosios valdžios nebuvimas. Joks tarptautinis
organas neatlieka centralizuotos tarptautinės teisės normų vykdymo funkcijos. ST nors ir priima
privalomus sprendimus, tačiau jos kompetencija yra speciali – taikos ir saugumo palaikymas. ST
politnis organas, todėl jos sprendimai dažnai politinio kompromiso išraiška. 4) bendros
privalomos kompetencijos teisminio organo nebuvimas. Nėra vieno organo, kuris būtų
kompetentingas spręsti visus tarptautinius ginčus ir nustatyti sankcijas už bet kokį tarptautinės
teisės pažeidimą. 5) subjektų ypatybės. Pagrindiniai subjektai valstybės, TO, sui generis veinetai,
už nepriklausomybę kovojančios tautos, FA ir JA santykinai. 6) normų laikymosi užtikrinimo
priemonės: atsakomosios priemonės (represalijos), tarptautinės sankcijos ir kitos kolektyvinės
priemonės, susijusios su karinės jėgos panaudojimu, savigyna nuo ginkluoto užpuolimo,
humanitarinė intervencija. 7) tarptautinės teisės normų privalomumas. Turi būti išreikšta
valstybių valia – opinio juris – dėl konkrečių normų, patvirtinanti, kad tam tikra taisyklė yra
privaloma, o tai reiškia, kad tai yra teisės norma. Kitas privalomumo ypatumas – teisės subjektų
įsitikinimas, kad tam tikra norma yra būtina. Koordinacinis TT pobūdis lemia tai, kad
tarptautinių santykių turinį sudaro ne valdžios organų nustatytos teisės ir pareigos, o tarptautinės
teisės subjektų sukurtos teisės ir įsipareigojimai.
2. TVT ir TPT panašumai ir skirtumai.
TT suprantant siaurąja prasme, ji apima tik TVT. Plačiąja prasme TT - TVT + TPT. Panašumai:
1) tiek TVT, tiek TPT yar susijusios su t.t. tarptautinio pobūdžio santykiais; 2) panašūs kai kurie
principai ir institutai, pvz., valstybės suverenitetas ir imunitetas; 3) kai kurie šaltiniai yra tie
patys – tam tikros sutartys, nacionaliniai įstatymai. Tarptautinės sutartys svarbios tiek TVT, tiek
TPT (parašytos TVT normomis, bet turinys svarbus TPT), pvz., kelių valstybių įstatymai
reglamentuoja tam tikrą dalyką taip pat; nacionaliniai įstatymai didesnę reikšmę turi TPT, tačiau
pagalbinę reikšmę turi ir TVT. Skirtumai: 1) reguliavimo dalykas - TVT reglamentuoja
politinius, viešo pobūdžio santykius ir kitas viešas funkcijas įgyvendinant susidarančius
santykius tarp suverenių valstybių ir kitų tarptautinės teisės subjektų; TPT reguliuoja privataus
pobūdžio santykius, kuriuose įgyvendinami privataus pobūdžio interesai (dalykas beveik kaip
CT); 2) skirtingi subjektai: -TVT pagrindiniai subjektai valstybės, tarptautinės organizacijos, o
FA ir JA tik santykinai; TPT santykiai dažniausiai susiklosto tarp FA ir JA, kartais ir valstybė
(kaip JA); 3) TVT nėra nacionalinės teisės dalis. Tai ypatinga teisinė sistema, reguliuojanti kiros
kokybės santykius, nei nacionalinė teisė. TPT yra nacionalinės privatinės teisės dalis, kurios
normos reguliuoja civilinius, šeimos, darbo ir kitus santykius, bet tie santykiai turi tarptautinį
(užsienio) elementą. Šis skirtumas atsispindi kodeksuose. LAT Senatas išskyrė kelis momentus,
kada santykiai turi tarptautinį/užsienio elementą: a) kai viena iš santykio šalių yra užsienio FA ar
JA privatiniuose santykiuose; b) santykio objektas yra užsienyje; c) juridinis faktas, kurio
pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia teisinis santykis, įvyksta užsienyje; d) procesinė
pusė: -šalyje prašoma įvykdyti užsienio valstybėje priimtą teismo ar arbitražo sprendimą; -kai
civilinėje byloje reikalingi įrodymai yra užsienyje arba užsienyje reikia atlikti kitus CP
veiksmus. TPT pagrindas yra kolizinės normos. Svarbiausias klausimas, kokios valstybės teisės
normas reikia taikyti; materialinės normos dažnai net nesiskiria nuo nacionalinių (nors gali būti
ir specifinės).
3. TVT šaltiniai ir jų rūšys.
Šaltinis – tai teisės normų išraiškos forma. TT šaltiniai kuriami sutartine forma. TT nėra šaltinių
hierarchijos, analogiškos nacionalinei teisei. Galima nustatyti tik pavyzdinį sąrašą. JT TTT
Statuto (JT Chartijos sudėtinė dalis) 38 str. nustato, jog TTT spręsdamas tarptautnius teisinius
ginčus vadovaujasi: tarptautinėmis sutartimis (konvencijomis); tarptautiniais papročiais;
bendraisiais teisės principais; teismų ir arbitražų sprendimais (teismų praktika); doktrina;
tarptautinių organizacijų rezoliucijomis; valstybių vienašaliais aktais ir įstatymais (nacionaline
teise). Šaltiniai gali būti: pagrindiniai – patys nustato TT normas ir pagalbiniai – padeda
išsiaiškinti egzistuojančių normų turinį. 1) Tarptautinės sutartys (konvencijos) – tarptautinio
pobūdžio tarptautiniai susitarimai, sudaryti raštu tarp tarptautinės teisės subjektų ir reguliuojami
tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, kiek dokumentų sudaro tokį susitarimą ir koks yra jo
pavadinimas. Jų tikslas – siekti TT normų reguliavimo rezultato: tarptautinės teisės ar pareigos
nustatymo. Naudojamos tik tarptautinės normos. Didžiausią reikšmę turi universalios. Rūšys:
dvišalės – tarp dviejų; daugiašalės – 3 ir daugiau, bet reikšmingiausios: -universalios – gali
dalyvauti visos pasaulio valstybės, pvz., dauguma JT konvencijų; -regioninės – tam tikro regiono
valstybės; -lokalinės ir dvišalės, turinčios mažiausią reikšmę. 2) Tarptautiniai papročiai – bendra
elgesio praktika, pripažinta teisės norma. Pradedant Šiaurės jūros kontinentinio šelfo byla TTT
sako, kad papročiui būdingi 2 sudėtiniai elementai: objektyvusis – bendra elgesio praktika,
praktikoje susiformavusi elgesio taisyklė, turi būti praktikos vieningumas ir svarbus laiko
elementas – turi trukti tam tikrą laiką; -subjektyvusis – turi būti pripažinta kaip teisiškai
privaloma – opinio iuris (sive necessitatis). Daugelis tarptautinės teisės normų atsirado kaip
papročiai ir paskui buvo kodifikuotos. Kaip įrodyti, kad egzistuoja paprotys? Tarptautinių
papročių kodifikavimas; Teismų ir arbitražų sprendimai – TTT savo sprendimuose dažniausiai
konstatuoja, kad tam tikra teisės norma yra paprotinė arba kad nėra paprotinė. 1986 m. TTT
Nikaragva v. USA „Karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš ją, byla“. JT Chartija
išreiškia kartu ir paprotinės teisės normas jėgos nenaudojimo srityje, bet kartu aiškina savigynos
teisę, kurios nėra Chartijoje. 3) Tarptautinių organizacijų rezoliucijos – TTT nurodo į JT 1970 m.
deklaraciją, nes ji buvo priimta konsensusu, be balsavimo. Pagalbiniai šaltiniai. Rūšys:
Universalūs – bendroji TT. Regioniniai. Paprotinė teisė turi platesnę veikimo sferą, nes ji
privaloma visiems, o tarptautinės sutartys formaliai privalomos tik sutarčių dalyvėms. TTT
Nikaragva v. USA: Sutartinės ir paprotinės teisės normų reglamentavimo sfera ne visada
sutampa. 4) Bendrieji teisės principai – civilizuotų tautų pripažinti bendrieji teisės principai. Tai
teisės principai, bendri ir tarptautinei, ir nacionalinei teisei, išreiškiantys pagrindines teisės
idėjas. Pagrindiniai TT principai – tik TT būdingi. Kildinami iš romėnų teisės. Padeda įveikti
teisės spragas, plėtoti teisės normas. Teisingumo principas – ex iniuria ius non oritur -iš neteisės,
teisė nekyla. Konkretų pavidalą įgavo tik 1970 m., nors gyvavo ir anksčiau. Lex posteriori
derogat priori; Lex specialis derogat lex generalis. Teismų ir arbitražų sprendimai (teismų
praktika) – formaliai privalomos tik konkrečios bylos šalims. Didžiausią reikšmę turi TTT
sprendimai, konsultacinės išvados. Svarbu TT normoms nustatyti ir jų turiniui išaiškinti. Kitų
teismų sprendimai svarbūs regioninei teisei. Nacionalinių teismų sprendimai turi mažesnę
reikšmę, pvz., dėl imunitetų. Doktrina – daugiau reikšmės klasikinėje TT. Dabar jos reikšmė
gerokai sumažėjo. TT mokslo žinios, pateikiamos įvairių tautų labiausiai kvalifikuotų šių srities
specialistų Autoritetingiausias šaltinis – JT Tarptautinės teisės komisijos (JT generalinės
asamblėjos pagalbinė institucija, kurios paskirtis – TT kodifikacija ir pažangi plėtra). Sudaroma
iš 34 TT specialistų. Rengia projektus ir pan. Kiekvienais metais – ataskaita. TTT taiko: 2001 m.
JT teisės komisijos aprobuotą “Valstybių atsakomybės už TT pažeidimus straipsnių projektą” su
komentaru. Nustato, kas konkrečiai norima pasakyti konkrečiu konvencijos straipsniu, todėl
remiamasi komentarais. Tarptautinių organizacijų rezoliucijos – rekomendacinio pobūdžio,
dažniausiai teisės taikymo aktai, o ne teisės kūrimo aktai. Privalomus priima: Tarptautinė
civilinės aviacijos organizacija; Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga; Reikšmingos: (ypač JT
GA) gali išreikšti galiojančias paprotines teisės normas, pvz., 1970 m. TT principų deklaracija.
Atspindi TT normų raidos tendencijas (ET MK ir PA), TDO rekomendacijos; Patvirtintas
tarptautinės sutarties tekstas. 1946 m. JT GA priėmė rezoliuciją, kuria patvirtino konvenciją “Dėl
privilegijų ir imunitetų” ir patvirtino nuostatą, kad nei viena tarptautinė organizacija negali turėti
daugiau privilegijų ar imunitetų nei JT. Vienašaliai aktai – TT subjektų (valstybių) individualios
valios aktai – pareiškimai, protestai, notos ir pan., kuriais prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai
(tuomet pagrindinis šaltinis) arba išreiškiama nuomonė dėl aktualių TT klausimų (pagalbinis
šaltinis); 1991 m. kovo 12 d. LR AT / Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą “Dėl LR
prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos” ir įsipareigojo laikytis 1948 m.
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatų. Deklaracija kodifikuoja tarptautinės paprotinės
teisės normas. Nacionalinius įstatymus, turinčius reikšmės TT, pvz., Diplomatinės tarnybos
įstatymas arba 2000 m. birželio 13 d. LR įstatymas Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo
(formuluojama ir pagrindžiama pretenzija) – vienašalis aktas.
4. Jus cogens normos: sąvoka, požymiai, santykis su erga omnes įsipareigojimais.
Jus cogens normos – tai ypatinga normų kategorija. Pirmą kartą suformuluotos 1969m. Vienos
konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės. Pagal šią Konvenciją jus cogens normos – tai
bendrosios TT imperatyvios normos, kurias pripažįsta visa tarptautinė bendruomenė kaip
normas, nuo kurių negalima nukrypti ir kurios gali būti pakeistos tik paskesnėmis tokio pat
pobūdžio normomis. Požymiai: 1) tai bendrosios TT norma; 2) tai imperatyvinė norma; 3)
pripažinta visos tarptautinės bendrijos; 4) neleidžiama nukrypti; 5) paprotinė norma; 6)
pakeičiama tik paskesne tokio pat pobūdžio norma; 7) nustato erga omnes įsipareigojimus; 8)
specifinės pažeidimo pasekmės (niekinės sutartys, tarptautiniai nusikaltimai). Erga omnes
įsipareigojimai – tai įsipareigojimai visai valstybių bendrijai. Pirmą kartą paminėti 1970 m.
Barcelona Traction byloje. Erga omnes kartais tapatinama su ius cogens. Takoskyros aiškios
nėra, tačiau visiškai tapatinti negalima. Ragazzi teigia, kad erga omnes ir jus cogens atspindi to
paties reiškinio skirtingas puses. Teisės norma nustato valstybės įsipareigojimą, tačiau ne visi
valstybių įsipareigojimai erga omnes yra nustatomi ius cogens normomis. 2004 m. konsultacinė
išvada dėl sienos Palestinoje statybos: vienas teisėjas prieštaravo erga omnes naudojimui. Erga
omnes sąvoka yra senesnė už jus cogens. 1928 m. dėl jėgos nenaudojimo įsipareigojimas. Erga
omnes už jus cogens sąvoką. Visos jus cogens yra erga omnes, bet ne visi erga omnes yra jus
cogens. Palestinos konsultacinėje išvadoje akcentuota jus cogens ir erga omnes skyrimo
problema: anot teisėjos Higgins tokios abstrakčios kategorijos apskritai realiai neturi jokios
prasmės. Jus cogens skirtumas nuo kitų TT normų: imperatyvios; saugo fundamentaliąsias
vertybes; jus cogens normų pažeidimas yra laikomas sunkiausiu TT pažeidimu ir ius cogens
normų pažeidimų atveju nukentėjusia yra laikoma visa tarptautinė bendrija, ne tik konkreti
valstybė. Visa bendrija gali imtis veiksmų pažeidimų pašalinimui. Jus cogens normas plėtoja
praktika ir doktrina (Nikaragvos, Rytų Timoro, Branduolinio ginklo panaudojimo teisėtumo
bylos). Išskiriamos tokie jus cogens normų pavyzdžiai: -jėgos nenaudojimas ir agresijos
draudimas; -laisvo tautų apsisprendimo teisė – kolonizavimo ar kitokio užsienio viešpatavimo,
varžančio tautų teises į apsisprendimą draudimas; -pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės –
genocido, kankinimo, rasinės ir kitokios diskriminacijos, piratavimo, vergovės ir prekybos
žmonėmis draudimas; -sunkiausi humanitarinės teisės principų pažeidimai (speciali norma
žmogaus teisių apsaugai) – ginkluoto konflikto teisė – karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai
draudimas; -diplomatinė neliečiamybė, masinis atmosferos ir jūrų teršimas (dar nepripažinta
visuotinai). Nei jus cogens, nei erga omnes išsamaus sąrašo nėra, nes: būtų nesutariama dėl
normų turinio; būtų susidurta su teisės „užkonservavimu“, kai nebūtų galima įtraukti naujų
normų.
5. TVT ir nacionalinės teisės santykio doktrinos. TVT normų įtaka Lietuvos nacionalinei
teisei (2006-12-00 LR KT nutarimas).
Pagrindinės doktrinos: a) dualistinė, pagal kurią TVT ir NT - tai 2 skirtingos tesinės sistemos,
kurios turi skirtingą reguliavimo dalyką bei tiesiogiai nesąveikauja. TT normoms taikyti
kiekvienu atveju yra reikalingas valstybės suverenios valios aktas (bendrosios teisės sistemos
šalys); b) monistinė, kuri nenigia specifinių šių sistemų bruožų, bet pripažįsta tiesioginę sąveiką
ir jų buvimą platesnėje vieningoje sistemoje (Kelzeno piramidė). Tarptautinės teisės veikimui
paprastai nereikia jokio nacionalinio akto (kontinentinė Europa). Išskiriamos monizmo kryptys: -
kai pripažįstama tarptautinės teisės viršenybė ir konflikto atveju teikiama pirmenybė tarptautinei
teisei (NT normos priklauso nuo TT, pati valstybė atsiranda iš TT normų); -kai pripažįstama
vidaus teisės viršenybė, todėl esant prieštaravimui taikoma vidaus teisė (TT valstybių NT
išvestinė); -nuosaikusis monizmas, pagal kurį tarptautinės teisės viršenybės teigimas yra
nerealus. Prieštaravimai įmanomi, tačiau tarptautinei teisei prieštaraujanti vidaus teisė vis tiek
lieka galioti tol, kol jos nepanaikina kiti nacionaliniai įstatymai; -kaip atsvara monizmui ir
dualizmui, atsižvelgiant į jų trūkumus, susiformavo koordinacinis požiūris, kuris aiškina
nacionalinės ir tarptautinės teisės sistemų santykį per jų koordinacijos ir suderinamumo prizmę.
Ryšys tarp šių dviejų sistemų nepasižymi nei viršenybe, nei pavaldumu, jam būdinga
koordinacija ir suderinamumas, abipusė sąveika (1988m. TTT konsultacinė išvada dėl
arbitražinio įsipareigojimo pagal 1947m. JT būstinės susitarimą aiškinimo). TT įgyvendinimas
pagal NT: a) tiesioginis taikymas (self execution). Normos turi būti pakankamai apibrėžtos ir
pakanka sutarties ratifikavimo; b) implementacija (transformacija), kai TT normos NT
normomis: -nuoroda – tai implementacijos būdas, kai NT yra blanketinė norma, nurodanti taikyti
TT. Bendroji nurodo taikyti TT apskritai (K 135str., CK), o konkrečioji nurodo konkrečias TT
normas (Patentų įstatymas); -inkorporacija (recepcija) – tai TT normos perkėlimas į nacionalinės
teisės aktą, konkretizuojant ir adaptuojant pagal nacionalinės teisės ypatumus (LR Ginkluotos
gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas). TT ir LR teisė. 1. TS vieta LR teisės sistemoje:
LR savo teisinę sistemą grindžia monistine doktrina su tam tikrais dualistiniai aspektais. LR
Konstitucijos 138 str. 3 d. nustato, kad Seimo ratifikuotos TS yra nacionalinės teisės sistemos
dalis. Konstitucija nenustato, kad tokios TS turi įstatymo galią, ji tik numato, jog jai negali
prieštarauti joks kitas aktas. 1995 sausio mėn. ir 1995 spalio mėn. KT pateikė išvadas (dar pagal
seną TS įstatymą), kurioje konkretizavo Konstitucijos nuostatą kaip leidžiančią LR taikyti
tiesiogiai ratifikuotas tarptautines sutartis, pripažįstant joms įstatymo galią. 1999m. buvo
priimtas naujas TS įstatymas, kuris nustatė savotišką TS viršenybės prieš nacionalinį įstatymą
principą – jei įsigaliojusi ratifikuota TS nustato kitokias normas, nei nacionalinis įstatymas,
takoma pirmoji. Taigi turi viršenybę, o ne įstatymo galią, nes antraip galima būtų priimti naują
įstatymą ir apeiti TS. 2002 m. sprendime remtasi ankstesne praktika dėl TS įstatymo galios.
Iškilo klausimas, ar tinka tokia nuostata, jei buvo vadovautasi senu įstatymu. Seimas ratifikuoja
TS įstatymu, todėl TS turi įstatymo galią. Pradžioje buvo atsisakyta idėjos dėl tokios TS galios ir
paprasčiausiai nustatyta kolizijos taisyklė. Vis dėlto, TS turi įstatymo galią, bet tiesiog kolizijos
atvejų yra speciali taisyklė (2006m. KT nutarimas): jeigu LR įstatymuose ar konstituciniuose
įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis
sutartimis, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, remiantis Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad
LR laikosi sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų ir gerbia visuotinai pripažintus
tarptautinės teisės principus. Tarptautinių sutarčių konstitucingumo kontrolė: -išankstinė
(tikrinama iki ratifikavimo); -vėlyvoji (po TS įsigaliojimo). Lietuvoje pripažįstama išankstinė,
bet galima ir vėlyvoji, nes KT teikia išvadas dėl to, ar LR tarptautinės sutartys neprieštarauja
Konstitucijai. Neratifikuotos TS negali prieštarauti Konstitucijai ir įstatymams, turi Vyriausybės
aktų galią. Jos taip pat yra LR nacionalinės teisės dalis ir įstatymų nustatytais atvejais turi
pirmenybę prieš įstatymus (LAT Senato 2000 12 21 nutarimas). Jei nustato kitas normas nei
nacionaliniai įstatymai, yra du būdai: -taisyti įstatymą, -ratifikuoti tokią TS. 2. Bendrosios TT
vieta: tai visuotinai pripažinti TT principai. Konstitucijos 135 str. 1d. (formalus dualizmas), gali
sudaryti įspūdį, kad vidaus politikoje neveikia, bet realiai vadovaujamasi visada (pvz., LR
tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymas; KT ir LAT
pozicija.
6. Tarptautinės teisės subjekto sąvoka, rūšys ir specifiniai bruožai.
Tarptautinė teisė iš esmės reguliuoja santykius tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų.
Pagrindinis subjektas – valstybė. Jei žmogaus subjektiškumas pripažįstamas, tai tik labai
konkrečiose srityse. 1949 m. TTT pateikė konsultacinę išvadą dėl žalos JT tarnybai atlyginimo
(Reparations for Injuries Case), kurioje nustatė, jog JT turi tarptautinį teisinį subjektiškumą. TT
subjektas – tai darinys (entity), galintis turėti tarptautines teises ir pareigas, bei galintis ginti savo
teises ir pareigas, pareikšdamas tarptautines pretenzijas. Tai teisnumas ir veiksnumas. Jis neturi
reikšmės, nes atsiranda vienu metu, išskyrus tam tikrus atvejus, Pvz., okupacija – teises ir
pareigas išlaiko, bet jų įgyvendinti negali. Pagrindiniai TT subjektai: -valstybės; -TO; -dėl
nepriklausomybės kovojančios tautos – Nacionalinio išsivadavimo judėjimas; -specifiniai
valstybinio pobūdžio vienetai; -FA ir JA; kartais galima išskirti ir daugiau (tautinės mažumos ir
pan.). Valstybė. Tai pagrindinis TT subjektas. Valtybę apibūdina šie požymiai: teritorija,
gyventojai, valdžia. Skiriamasis požymis – suverenitetas ir nepriklausomybė. Suverenitetas –
viršenybė valstybės teritorijos viduje ir nepriklausomumas užsienio santykiuose. Valstybės
tarpusavyje yra lygiateisės ir nepavaldžios viena kitai. Teisnumo apimtis yra didžiausia iš visų
TT subjektų. Suvereniteto dėka subjektiškumas nėra ribotas ir gali įgyti visas teises ir pareigas,
kurios yra TT. TO. Dabar pasaulyje yra virš 400 tarpvyriausybinių organizacijų, išskyrus
Raudonąjį Kryžių. TO nėra suverenios. Tarptautinė organizacija – valstybių susivienijimas,
įsteigtas tarptautine sutartimi ar kitu tarptautinės teisės aktu ir tarnaujantis bendriems tų valstybių
tikslams siekti, turintis savo struktūrą ir atskirą nuo steigėjų tam tikrą subjektiškumą. Tai
išvestinis subjektas, todėl negali turėti daugiau teisių nei suteikia jo steigėjai. TO teisnumas yra
ribotas – negali įgyti visų teisių ir pareigų, o subjektiškumas priklauso nuo tikslų, kuriuos iškėlė
steigėjai. Įgyja tik tiek ir tik tokių teisių ir pareigų, keik reikia jos tikslus įgyvendinti. Tautos,
kovojančios dėl nepriklausomybės. Tai tokios tautos kaip kurdai, čėčėnai, palestiniečiai ir pan.
Jų atžvilgiu labiau taikoma konstitucinė pripažinimo doktrina. Tokios tautos siekiai turi būti
pripažįstami tarptautiniu mastu. Tokia tauta turi turėti ją atsatovaujančią instituciją. Šiandien
realiai tokia tauta yra tik Palestina. Ji turi stebėtojo statusą JT (tačiau nebalsuoja) ir turi beveik
pilną subjektiškumą, yra pripažįstami jos autonominiai vienetai. Dar viena tokia tauta – Sacharos
Arabų Demokratinė Respublika – Afrikos Sąjungos narė (Marokas nėra AS narys, nes yra
okupavęs SADR, todėl sąjungoj nedalyvauja). Tautas (jų interesus), kurios nėra atstovaujmos JT
ir kituose tarptautiniuose forumuose, gina Hagoje įsikūrusi (NVTO) UNPO (unrepresented
nations people organisation). Šios organizacijos paskirtis – panaudojant veiksmingas
diplomatines ir politines priemones, padėti narėms taikiu būdu siekti savo tikslų, įgyvendinant
apsisprendimo teisę, taip pat užkirsti kelią kariniams konfliktams ar juo nutraukti. Specifiniai
valstybinio pobūdžio vienetai. Turi sui generis teises. Tai tam tikri vienetai, kurie dėl istorinių ar
kitų specifinių priežasčių pripažįstami TT subjektai, pvz., Maltos ordinas; Šventasis sostas (the
Holy See) – suverenus iš prigimties, nepavaldus jokios valstybės valdžiai, savo suverenitetą gavo
iš bažnytinės teisės. 1927 m. Laterano sutartis – galutinai sureguliuoti santykiai tarp Italijos ir
Šventojo sosto. Viešosios valdžios funkcijos yra deleguotos Italijai. FA ir JA. Žiūrint į
tarptautinės teisės subjekto apibrėžimą, jie tik kai kuriais atvejais gali būti TT subjektai, pvz.,
žmogaus teisių srityje. Tam tikrais atvejais asmuo gali kreiptis į t.t. gynybos institucijas. Ribotas
subjektiškumas galimas. Tačiau turint omenyj TT normų kūrimą, FA ir JA nepatenka į TT
apibrėžimą; į juos žvelgiama per valstybių įsipareigojimų prizmę ir žmogus labiau traktuojamas
kaip objektas.
7. Valstybės sąvoka ir požymiai. Valtybės tarptautinio teisinis subjektiškumas
(suverenitetas ir imunitetas).
Norminio valstybės apibrėžimo TT beveik nėra. Pirmą kartą bandyta kodifikuoti tarptautinius
teisinius valstybės požymius 1933m. Montevidėjo konvencijoje dėl valstybių teisių ir pareigų.
Tai –regioninė Amerikos valstybių konvencija. Joje numatyta, kad valstybė turi šiuos požymius:
1) nuolatinius gyventojus; 2) apibrėžtą teritoriją; 3) vyriausybę; 4) galėjimą užmegzti santykius
su kitomis valstybėmis. Primieji trys požymiai yra materialieji. Nuolatiniai gyventojai: šis
požymis reiškia stabilios bendruomenės buvimą. Bendrija suprantama kaip organizuota ir nuolat
gyvenanti tam tikroje teritorijoje. Nereikia su nuolatiniai gyventojais tapatinti pilietybės,
Pilietybė – tai valstybingumo pasekmė, o ne sąlyga. Apibrėžta teritorija: tai Žemės rutulio dalis,
susidedanti iš sausumos, gelmių, vandenų ir oro, priklausanti tam tikros valstybės suverenitetui,
kurios ribose valstybė įgyvendina savo valstybinę valdžią. Teritorija gali būti tiksliai ir
neapibrėžta, svarbu, kad yra branduolys (Izraelis). Sudėtis: sausumos teritorija, vandenų
teritorija, oro erdvės, žemės gelmės. Sausumos ir vandenų teritorija – tai valstybės sienomis
apibrėžta teritorija. Delimitacija – sienų nustatymas tarptautinėmis sutartimis per nubrėžtus
taškus. Demarkacija – delimituotų sienų žymėjimas vietovėje. Sienų nustatymui TS teikiama
pirmenybė. Demarkuojant taikomi optimizavimo ir kompensavimo metodai. Vandens teritoriją
sudaro teritoriniai vandenys: vidaus vandenys ir teritorinė jūra. Teritorinėje jūroje valstybės
jurisdikcija ribota – egzistuoja taikaus praplaukimo teisė. Teritorinė jūra – tai 12 jūrmylių prie
kranto prigludusi juosta. Jei krantas vingiuotas, imamos tiesės per labiausiai išsikišusius taškus.
Ekonominė zona ir kontinentinis šelfas – tai jau ne valstybės teritorijos dalis, ji ten turi išimtines
teises (tęsiasi apie 200jm). Pakrantės valstybė turi išskirtines teises į gyvųjų ir negyvųjų išteklių
eksploatavimą, mokslinius tyrimus. Vidaus vandenys – visi kiti vandenys – pakrančių, uosto
vandenys, upės, ežerai. Oro erdvė – tai oro stulpas virš valstybės sausumos ir vandens teritorijos.
Viršutinės ribos nėra nustatyta (kiek pati valstybė eksploatuos). Per oro erdvę nėra jokios taikaus
praskridimo teisės. Galima tik gavus valstybės leidimą ir paprastai tik nustatytais oro koridoriais.
Žemės gelmės – gelmės po sausumos ir vandens teritorija iki branduolio; ribų nėra. Teritorija turi
būti teisėtai valdoma; teisėto titulo turėjimas – teisinis pagrindas teritorijos valdymui. Vienintelis
teisėtas teritorijos įgijimo būdas – tarptautine sutartimi arba natūralus prieaugis. Valdžia
(Vyraisusybė): tiksliau valdžia, nes apima ne tik vykdomąją. Valdžiai keliamas efektyvumo
reikalavimas – galėjimas kontroliuoti valtybės teritoriją ir gyventojus. Taip pat yra vidinis ir
išorinis kriterijai – vidinis reiškia, kad valdžia yra vienintelė, išorinis – kad gali nepriklausomai
veikti tarptautiniuose santykiuose. Gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis: šis
požymis buvo išskirtinis klasikinėje TT, tačiau šiuolaikinėje praranda savo reikšmę. Jis yra
susijęs su valstybės pripažinimu, kuris nėra būtinas valstybės požymis. Todėl dabar jis
pakeičiamas suverenitetu, kuris dažnai naudojamas su nepriklausomybe. Nepriklausomybė –
tautos (valdžios) galėjimas laisvai spręsti savo vidaus ir užsienio politikos klausimus.
Suverenitetas – nepriklausomybės pasekmė. Vidinis suverenitetas (teritorinis) – valstybės
valdžios viršenybė ir išskirtinumas; išorinis – nepriklausomybė tarptautiniuose santykiuose.
Suverenitetui reikalaingas teisinis titulas – teritorija turi būti valdoma teisėtai, todėl,pvz.,
okupacija nesuvereni, nes neteisėtai įgijama teritorija. Suverenitetas negali būti suabsoliutinamas
kaip kategorija – nei suverenitetu, nei nepriklausomybe valstybė negali absoliučiai naudotis.
Ribas apibrėžia TT normos. Kurdamos TT normas valstybės savanoriškai nusistato suvereniteto
ribas. Stojimas į ES nėra suvereniteto atsisakymas ar apribojimas – valstybė kaip tik naudojasi
savo suvereniomis teisėmis apsispręsdama stoti. ES – viršnacionalinis darinys, kuriame valstybės
kartu naudojasi savo suvereniomis teisėmis. Atsakomybė tarptautinei bendrijai: suverenitetas
suponuoja tokią atsakomybę už naudojimąsi tarptautinėmis teisėmis. Egzistuoja pareiga apginti
(reponsibility to protect). Suverenitetas – įsipareigojimai tarptautinei bendrijai užtikrinti žmogaus
teises savo teritorijos gyventojams; jei nevykdomi, suverenitetu nesinaudojama, ir valstybių
reakcija į tokį nevykdymą nelaikoma suvereniteto pažeidimu. Valstybės specifika išplaukianti iš
suvereniteto yra ta, kad jos imunitetas yra plačiausias iš visų TT subjektų – juo naudijasi ne tik
valstybės turtas, bet ir jos atstovai. Valstybės, jos organų ir atstovų, turto imunitetas visuotinai
pripažintas. Iš esmės jas reguliuoja paprotinė teisė, nors sudaryta nemažai konvencijų (dėl
diplomatinių, konsulinių imunitetų, Bazelio konvencija dėl valstybės imunitetų, JT konvencija
dėl valstybių ir jų turto jurisdikcinių imunitetų ir pan.). Valstybės ir jos turto imunitetą sudaro
imunitetas nuo teisminės jurisdikcijos (kitos valstybės teismuose valstybė ir jos organai negali
būti patraukti atsakovu) ir nuo vykdomųjų veiksmų. Valstybė gali atsisakyti savo imunitetų
konkrečiu atveju konkrečiose bylose. Imunitetas taikomas tik viešiesiems veiksmams, nuo
privatinės teisės veiksmų, nors ir atliekamų valstybės vardu imuniteto nėra. Absoliutus
imunitetas nuo vykdomųjų veiksmų taikomas turtui, naudojamam oficialiems valstybių
veiksmams. Valstybės atsisakymas nuo imuniteto turi būti aiškus ir negali būti preziumuojamas.
8. Valstybių ir vyriausybių pripažinimo sąvokos/sąlygos ir jų skirtumai. Vasltybių ir
vyriausybių pripažinimo rūšys (de jure, de facto), kriterijai, teisinė reikšmė (deklaracinė
teorija ir kt.). Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pripažinimas 1991m.
Bendrai pripažinimas suprantamas kaip valstybės vienašalis aktas, kuriuo ji konstatuoja tam
tikros situacijos buvimą ir tos situacijos ar fakto teisėtumą/atitikimą TT. Pripažinimas gali būti
skirstomas pagal objektus į: valstybių; vyriausybių ir bet kokios kitos faktinės situacijos.
Pripažinimo aktu: -konstatuojamas pripažįstamas objektas; -objektas konstatuojamas kaip
teisėtas; -kartais pripažinimo akte galimas dar vienas elementas – ketinimas užmegzti santykius
su pripažįstamu subjektu. Pripažinimas pagal teisinę reikšmę: -de jure – visiškas pripažinimas,
neatšaukiamas. Valstybė, kuri pripažįsta yra visiškai įsitikinusi kitos įsitvirtinimu; -de facto –
faktinis situacijos pripažinimas. Jis negalutinio pobūdžio ir reiškia ribotus santykius tarp
valstybių; -ad hoc – pripažinimas tik tam kartui, atitinkamo kontakto metu, nėra jokių ilgalaikių
santykių. Šiuolaikinėje TT pripažinimas dažniausiai būna de jure. Pagal išreiškimo formą: -
vienašalė deklaracija (dažniausiai); -dvišalė sutartis (LT-Rusijos Taikos sutartis); -numanomas
pripažinimas (išplaukia iš valstybės veiksmų, pvz., diplomatinių santykių užmezgimas).
Pripažinimo teisinė reikšmė: išryškėja per deklaracinę ir konstitucinę teorijas. Pagal deklaracinę
teoriją pripažinimo aktas tik deklaruoja ir fiksuoja naujo tarptautinės teisės subjekto pasirodymą,
bet jo nesukuria. Konstatuojamas jau sukurta valstybė kaip nepriklausoma ir suvereni. Jei
valstybė ar vyriausybė yra nepripažinta, tai reiškia, kad ji dar neatitinka visų būtinų teisės
subjekto kriterijų, arba nepripažįstama dėl kokių nors politinių priežasčių. Pagal konstitucinę
teoriją valstybės pradeda egzistuoti tik nuo pripažinimo; politinis pripažinimo aktas – juridinių
teisių egzistavimo preliminari sąlyga. Susiduriama su sunkumais: jei vienos pripažįsta, kitos –
ne, valstybės egzistavimas tik reliatyvus; taip pat ši teorija nesuderinama su teisės objektyviuoju
pobūdžiu, nes valstybės egzistavimą kildina ne iš TT objektyvių normų, o iš kitų šalių valios.
Todėl pirmenybė deklaracinei teorijai. Pripažinimas – valstybės diskrecija. Valtybės
pripažinimas: vienašalis savanoriškas aktas, kuriuo viena ar daugiau valstybių konstatuoja
politiškai organizuotos žmonių visuomenės egzistavimą apibrėžtoje teritorijoje, jos galėjimą
laikytis tarptautinių teisinių įsipareigojimų ir drauge išreiškia savo ketinimą laikyti ją tarptautinės
bendrijos nare. Vyriausybės pripažinimas: vienašalis savanoriškas valstybės aktas, kuriuo ji
tiesiogiai ar netiesiogiai pareiškia, kad laiko kitos valstybės ar jos teritorijos dalies valdžią
pakankamai efektyvia, kad galėtų atstovauti šią valstybę ar atitinkamos teritorijos gyventojus
tarpvalstybiniuose santykiuose. Vyriausybės pripažinimo klausimas kyla retais atvejais – kai tam
tikroje valstybėje nėra valdžios tęstinumo. Pripažinimo sąlygos: valstybės valdžios efektyvumas
– valstybės valdžia pakankamai kontroliuoja savo šalies teritoriją ir gyventojus bei yra viena ir
išimtinė. Bandoma kalbėti ir apie naują kriterijų – tarptautinių įsipareigojimų laikymąsi (laikytis
žmogaus teisių ir jas gerbti). Kalbant apie LR pripažinimą, reikia pasakyti, jog ji nebuvo
pripažinta kaip valstybė, kadangi tai buvo padaryta jau 1920-22m. Tačiau LR tęstinumas ir
identitetas buvo modifikuotas: aneksija truku pusę amžiaus, buvo sunaikintos aukščiausios
valdžios institucijos, liko funkcionuoti tik keletas diplomatinių ir konsulinių įstaigų užsienyje,
todėl pripažinimas buvo svarbus jau vien tik kaip valstybių tęstinumo ir identiteto abejotinais
atvejais prima facie įrodymas. Pripažinta buvo tik LR Vyriausybė, nes egzistuojančiai valstybei
pripažinimo nereikia, reikėjo pripažinti valdžią, nes valdžios tęstinumo nebuvo. Užsienio
valstybėms apsispręsti padėjo 1990m. plebiscitas. 1991m. priėmė sprendimą dėl LR
nepriklausomybės, atsižvelgiant į aplinkybes jai įsijungiant į SSRS ir konstatavo, kad 1945m.
pažeidė nepuolimo sutartį. Pripažino, kad turi panaikinti neteisėtos LR aneksijos pasekmes. RF
pripažino nepriklausomybę pagal jos statusą ir pagal 1990 03 11 aktus. LR nepriklausomybės
atkūrimo pripažinimas iš esmės skyrėsi nuo naujų valstybių pripažinimo ir sudarė sąlygas atkurti
teisinę bazę santykiams su kitomis valstybėmis bei vėl pradėti naudotis suspenduotomis teisėmis.
Tai reiškė seno tarptautinės teisės subjekto visiško veiksnumo, kurį įgyvendinti turėjo jau nauja
vyriausybė, atkūrimą.
9. Valstybių teisių perėmimas: sąvoka, atvejai, objektai, pagrindiniai principai. Ar Lietuva
yra SSRS teisių perėmėja?
Pagrindiniai aktai Vienos konvencija dėl valstybių teisių į tarptautines sutartis perėmimo ir
Vienos konvencija dėl valstybių teisų į valstybinę nuosavybę, archyvus ir skolas perėmimo.
Valstybių teisių perėmimas reiškia vienos valstybės pakeitimą kita atsakant už tam tikros
teritorijos tarptautinius santykius; vienos valstybės jurisdikcija dėl tam tikros teritorijos
pasibaigia, o kitos prasideda. Teisių perėmimas reiškia ir pareigų perėmimą. Išskiriamos tokios
perėmimo situacijos: a) kai viena valstybė tęsia kitos valstybingumą, tačiau nėra jai tapati –
kontinuitetas be identiteto (Rusija laikoma SSRS tęsėja); b) valstybė perima tik dalį kitos
valstybės teisų ir pareigų, abi valstybės išlieka (Jugoslavija); c) nauja valstybė susikuria
dekolonizacijos metu ir perima tik nežymią savo buvusios metropolijos teisių ir pareigų; d)
valstybės susijungia ir viena valstybė perima abiejų valstybių teises ir pareigas (VDR ir VFR); e)
valstybės teritorijos dalis sutartimi perduodama kitai valstybei. Pagal objektus: -sutarčių; -turto; -
skolų; -archyvų. Lemiamą vaidmenį vaidina sutartys tarp pačių valstybių. Teisių į valstybės
sutartis perėmimas: šioje srityje susiduria du principai – pacta sunt servanda ir sutartis
neįpareigoja trečiosios šalies ir nesukelia jai teisių be jos pačios sutikimo. Atsakymas priklauso
nuo sutarties pobūdžio ir to, ar perėmėja yra pirmtakės teisių tęsėja. Jei valstybė A yra valstybės
B teisių tęsėja, ji perima valstybės B tarptautines sutartis. Valstybė teisių perėmėja, jei nėra
pirmesnės tęsėja, turi laisvę apsispręsti, ar perimti pirmtakės daugiašales sutartis. Neperimamos
tokios sutartys, kurių perėmimas būtų nesuderinamas su sutarties tikslu, objektu ar pakeistų jos
vykdymą. Visada perimamos sutartys dėl sienų nustatymo. Teisių perėmimas į valstybės
nuosavybę: padalijimo principas. Nekilnojamas turtas pereina pagal buvimo vietą be jokios
kompensacijos; kilnojamasis turtas lieka tai valstybei, su kuria labiau teisiškai susijęs, jei su
abiem vienodai – pereina teisinga dalimi. Valstybės skolos: ją sudaro tiek įsipareigojimai
grąžinti, tiek reikalavimo teisė. Vadovaujamasi teisingo skolos paskirstymo principu. Perimamos
skolos, proporcingos turtinėms teisėms. Jei užsienio kreditai buvo lokalizuoti naudojant tam
tikrai teritorijai, tokios skolos pereina su ta teritorija. Valstybės archyvai: pereina be
kompensacijos. Turi būti užtikrintas archyvų išsaugojimas ir integralumas. Dalijant valstybei
teisių perėmėjai pereina ta archyvų dalis, kuri būtina jos teritorijos administravimui
(municipaliniai archyvai), ar kuri labiau su ja susijusi. Bendranacionaliniai archyvai yra
nedalomi, todėl valstybei teisių perėmėjai turi būti suteikta teisė naudotis tokiais archyvais. LR
atkūrus nepriklausomybę tęstinumo pagrindu teisių perėmimo normos netaikomos: 1) LR
teisiškai yra identiška LR iki okupacijos, todėl šiuo požiūriu negalimas teisių perėmimas; tai tas
pats tarptautinės teisės subjektas. 2) negalimas joks teisių perėmimas tarp Lietuvos Respublikos
ir SSRS ar Lietuvos SSR, nes SSRS kaip agresorė – okupantė, o Lietuvos SSR kaip okupanto
marionetinis darinys, neįgijo jokių suverenių teisių į Lietuvos respublikos teritoriją. SSRS
nebuvo ankstesnis suverenas, o LR išsaugojo suverenias teises į savo teritoriją, todėl jai nebūtų
privalomi teritorijos perdavimo aktai, atlikti SSRS. Taip pat LR negali būti atsakinga už SSRS
neteisėtus veiksmus kitų valstybių atžvilgiu, jai negali būti priskiriamos SSRS skolinės ir
kitokios prievolės bei įsipareigojimai. LR taip pat atsisakė pretenzijų į SSRS turtą.
10. Agresijos sąvoka pagal TVT ir LR įstatymus. Kvalifikuokite 1940m. veiksmus prieš
Lietuvos Respubliką.
Agresija – tai sunkiausia ginkluoto užpuolimo forma. Tai neteisėtas ir sunkus vienos valstybės
jėgos panaudojimas prieš kitą valstybę. Agresija skiriasi nuo platesnės sąvokos – ginkluoto
užpuolimo, kuris ne visada yra agresija (pvz., ginkluotas pasienio incidentas). Agresija yra
nukreipta prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį neliečiamumą ar politinę nepriklausomybę.
Tiek agresija, tiek kitoks ginkluotas užpuolimas suteikia teisę į ginkluotą savigyną, tačiau
kiekvienu atveju turi būti laikomasi savigynos priemonių proporcingumo reikalavimų (principo).
Skiriamieji agresijos bruožai: a) agresijos aktą turi konstatuoti JT ST; b) agresija yra tarptautinis
nusikaltimas; c) kiekviena valstybė gali taikyti valstybei agresorei atsakomąsias nekarines
priemones –embargą, boikotą ir kt., atsižvelgdama į tai, ar to prašo, ar ne nukentėjusi nuo
agresijos valstybė. Tačiau bet kokio ginkluoto užpuolimo atveju nukentėjusi valstybė gali prašyti
kitų valstybių karinės pagalbos ir kartu su jomis vykdyti kolektyvinę savigyną. Agresija yra
apibrėžta JT GA 1994m. rezoliucijoje dėl agresijos apibrėžimo. Pagal jos 1 str. agresija – tai
valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą
ar politinę nepriklausomybę arba bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su JT Chartija. Rezoliucija
taip pat nurodo, jog tai, kad valstybė pirma panaudoja ginkluotą jėgą pažeisdama Chartiją,
sudaro agresijos akto prima facie įrodymą, nors galimos ir išimtinės situacijos, kai nepaisant
jėgos panaudojimo pirmumo, toks panaudojimas nebus kvalifikuojamas kaip agresija (dėl
sunkumo stokos ir pan.). Pateikiamas agresijos sąrašas: kitos valstybės teritorijos užpuolimas
arba karinė jos okupacija, teritorijos bombardavimas, uostų arba krantų blokada, ginkluotųjų jos
pajėgų užpuolimas, ginkluotųjų pajėgų, dislokuotų kitoje valstybėje pagal sutartį su ja,
panaudojimas prieš šią valstybę, leidimas panaudoti savo teritoriją agresijai prieš kitą valstybę,
ginkluotų gaujų siuntimas prieš kitą valstybę ir kt. Sąrašas nėra baigtinis, nes ST gali nustatyti,
kad pagal JT Chartiją ir kitoks aktas yra agresija. Tačiau ST dėl vadinamos didžiųjų valstybių
veto teisės gali būti bejėgė nustatyto agresijos aktą. Tokiu atveju pats ginkluoto užpuolimo
mastas ir sunkumas gali liudyti, kad įvykdyta agresija, nors dl veto panaudojimo ST nepriėmė
rezoliucijos, kurioje kvalifikuotų ginkluotą užpuolimą kaip agresijos aktą. 1939-1941m. buvo
sudaryti trys SSRS-Vokietijos slaptieji protokolai, kuriais buvo pasidalintos šių šalių interesų
sferos, kurios apėmė ir Lietuvą. Iš esmės šie SSRS ir Vokietijos susitarimai reiškė agresiją prieš
Lietuvos valstybę. Sovietų Sąjunga okupuodama ir aneksuodama Lietuvą, visų pirma, pažeidė
tarptautinį jėgos nenaudojimo principą. Nors Lietuvos okupacija buvo „taiki“, kurią tarptautinė
teisė supranta, kaip okupaciją nepaskelbus karo ir ne sutartiniu pagrindu, tačiau tokia okupacija
prilyginama jėgos naudojimui, todėl iš esmės jai taikomos karinę okupaciją reglamentuojančios
teisės normos. Sovietų Sąjunga savo veiksmais pažeidė Briando-Kellogo paktą dėl atsisakymo
nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės (kuris Lietuvos ir SSRS santykiuose įsigaliojo
dar anksčiau, negu numatyta pačiame pakte). Sovietų Sąjunga taip pat pažeidė 1926m.
Nepuolimo sutartį su Lietuva, įpareigojusią susilaikyti nuo bet kurių agresijos veiksmų.
Raudonosios armijos įžengimas buvo agresija pagal Lietuvos – SSRS 1933m. sutartį
(„įsibrovimas ginkluotomis pajėgomis, net ir karo nepaskelbus į kitos valstybės teritoriją“). Toks
apibrėžimas laikytas ir paprotinės teisės dalimi, nes sutartis sudaryta atsižvelgiant į Briando-
Kellogo paktą. Tokį patį apibrėžimą pateikia ir 1974m. JT GA rezoliucija dėl agresijos
apibrėžimo. Taip pat toks įsibrovimas pažeidė nuostatą, kad agresijos negalima pateisinti jokiu
politinio, karinio, ekonominio arba kito pobūdžio samprotavimu. Tai, kad Lietuva priėmė SSRS
ultimatumą, nepadarė pastarosios veiksmų teisėtų, kadangi sutikimas išgautas jėga, o toks
sutikimas nėra sutikimas ir tokia veika kvalifikuojama kaip tarptautinės teisės pažeidimas.
Sovietų Sąjunga pažeidė ir tarptautinių ginčų taikaus sureguliavimo principą, nesikišimo į kitų
valstybių vidaus reikalus principą, tautų apsisprendimo principą bei sąžiningo įsipareigojimų
pagal tarptautinę teisę vykdymo principą (pacta sunt servanda). Ribentropo-Molotovo sutarčių
objektas buvo trečiųjų valstybių teritorija, o pagal TT sutartis neįpareigoja trečiosios šalies be jos
sutikimo, todėl tokios sutartys niekinės ir SSRS nįgijo jokių teisių. Agresijos apibrėžimas apima
ir okupaciją ir aneksiją. Taigi 1940m. okupacija yra agresijos aktas, nes ginkluotų pajėgų
įsiveržimas net ir nepaskelbus karo laikomas agresijos aktu. Vėliau marionetinė SSRS figūra
Lietuvos Liaudies Seimas priima deklaraciją dėl prašymo priimti į SSRS ir įvyksta Lietuvos
aneksija. Visus šiuos veiksmus kvalifikavus kaip agresiją, taikomas bendrasis TT principas, kad
iš neteisėto akto nekyla jokios teisės ir daromos tokios išvados: a) SSRS neįgijo jokių suverenių
teisių į Lietuvos teritoriją; b) LR niekada nebuvo sudėtinė SSRS dalis; c) suvereniteto neįgijo ir
Lietuvos SSR – marionetinis darinys, laikomas jį sukūrusios valstybės teisinės sistemos dariniu;
c) LR negalėjo išstoti iš SSRS, nes niekada nebuvo į ją įstojusi tikrąja to žodžio prasme. Ji buvo
okupuota.
11. Humanitarinės intervencijos sąvoka ir jos teisėtumo problema.
Tikslaus humanitarinės intervencijos apibrėžimo nėra. JT Chartijos 2 str. 4 d. nustato, kad „visos
narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš
kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu,
nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais“. Chartijos 51, 42 str. numato teisėtus ginkluotos jėgos
panaudojimo atvejus (savigyna ir pagal ST rezoliuciją). Draudžiamas toks jėgos naudojimas,
kuris prieštarauja JT tikslams. Leidžiama, jei neprieštarauja, nors ir nėra įtvirtinta, t.y. kai tai yra
suderinta su JT tikslais, pvz., taikos palaikymo operacijos ir pan. Vienas iš tokių atvejų –
humanitarinė intervencija. 2001 m. JT GS po Kosovo krizės iškėlus klausimą dėl to, kas svarbiau
– valstybės suverenitetas ar žmogaus teisės, Kanados iniciatyva buvo įkurta tarptautinė ekspertų
komisija – Valstybių suverenitetų ir Intervencijos komisija. 2002 m. ši komisija pateikė
pranešimą. Komisija susidūrė su klausimu dėl humanitarinės intervencijos apibrėžimo – jis buvo
tik doktrinoje ir humanitarinę intervenciją apibrėžė kaip - ginkluotos jėgos panaudojimas
humanitariniais tikslais, t.y. apsaugant daugelio žmonių gyvybę ir teises. Humanitarinė
intervencija kartais gali persipinti su kitais ginkluotos jėgos panaudojimo atvejais, pvz., 1993 –
1995 m. Somalio krizė – kai buvo humanitarinė intervencija kartu su JT ST sankcija. Tai buvo
atvejis, ST veikė pagal 7 skyrių. Jeigu yra ST sankcija panaudoti jėga, tai nebus laikoma
humanitarine intervencija, bet jei nėra – gali būti humanitarinė intervencija. Humanitarinė
intervencija susiklostė pirmiausia kaip savo piliečių gynyba, bet dabar suvokiama plačiau – ne
tik kaip savo piliečių gynyba. Dažnai buvo bandoma ja pateisinti savo piliečių gynybą ginkluota
jėga (nors tai dažniausiai traktuojama kaip savigyna). 1976 m. buvo užgrobtas civilinis orlaivis
su Izraelio piliečiais ir nutupdytas Ugandoje. Jie paėmė įkaitus ir reikalavo paleisti 50
palestiniečių (teroristų). Kadangi Uganda nesiėmė jokių priemonių, tai Izraelis panaudodamas
jėgą išvadavo savo piliečius ir parskraidino atgal. Izraelis tai teisino kaip teisę į savigyną
(piliečių užpuolimas reikalaujant politinių dalykų gali būti prilyginamas ginkluotam užpuolimui).
1980 m. Irane JAV diplomatai paimti įkaitais, reikalaujant, kad pakeistų politiką Irano atžvilgiu.
JAV ėmėsi karinės jėgos panaudojimo. JAV tai teisino teise į savigyną. Įkaitais buvo paimti
valstybės atstovai, taip pat galėjo būti teisinama ir ginkluotu užpuolimu. Kartais šie pavyzdžiai
pateikiami kaip diplomatinė gynyba (tačiau tai nesuderinama su jėgos panaudojimu). Tačiau tai
nėra nei humanitarinė intervencija, nei diplomatinė gynyba. Diplomatinė gynyba – tai
diplomatinės ir kitos taikios priemonės savo piliečių teisėms ginti, kai jas pažeidžia kita valstybė.
Humanitarinė intervencija turi būti suprantama plačiau. Valstybių suverenitetų ir intervencijos
komisija pabrėžė, jog humanitarinė intervencija nėra tinkamiausias terminas tokiems veiksmams
apibrėžti. Jėgos panaudojimas su terminu „humanitarinis“ nesiderina tarpusavyje. Siūlyta
pakeisti – pareigos apginti (responsibility to protect) sąvoka. Apskritai pareigą apginti turi
atitinkama valstybė, tačiau kai ji negali ar nenori dėl objektyvių priežasčių, pvz., Somalis,
laiduoti žmogaus teisių savo piliečiams, tai įsijungia antrinė atsakomybė, kuri priklauso
tarptautinei bendrijai (ius cogens normos) ir iškyla jos pareiga apginti, įskaitant ir jėgos
panaudojimą tokiu atveju, konkrečios valstybės žmonių teises. Siejama su JT tikslais. Tam
tikrais atvejais galimas jėgos panaudojimas ir nesant ST sankcijos, jei neprieštarauja 2 str. 4 d.
pvz., Kosovo atveju – tikslo atplėšti Kosovo nuo Jugoslavijos nebuvo, o pasikėsinimo į
teritorijos vientisumą laikomas siekis atskirti tam tikrą teritoriją, šio tikslo nebuvo.
Nedemokratinės valstybės absoliutina suvereniteto ir nepriklausomybės sampratą, tačiau teisė
laisvai veikti realizuojama TT rėmuose. Nei nepriklausomybė, nei suverenitetas nereiškia
nepriklausomybės nuo TT, t.y. valstybė nėra laisva pažeisti TT normas. Jei ji pažeidžia žmogaus
teises, tai nėra suvereniteto realizavimas, o jei naudojama jėga nutraukti šiuos pažeidimus, tai
nebus suvereniteto pažeidimas, nes ji nesinaudoja suverenitetu pažeidinėdama žmogaus teises.
Suverenitetas – ne tik teisės ir laisvės, bet ir atsakomybė už žmogaus teises tam tikroje
valstybėje. Vien tai, kad žmogaus teisės reglamentuojamos tarptautinėmis sutartimis rodo, kad
tai nėra išimtinė valstybės kompetencija. ESBO – žmogaus teisių būklė negali būt laikoma
vidiniu valstybės reikalu. Kišimasis turi būti leistinas ir pagrįstas. Draudžiamas toks jėgos
panaudojimas, kuris yra nesuderinamas su JT tikslais. Kosovo atvejis – kaip tik vykdyti JT
tikslai, siekta pašalinti krizę ir apginti žmogaus teises. Taigi pagal 2 str. 4 d. šis atvejis buvo
teisėtas. Tai, kad nebuvo JT ST sankcijos įvardijama kaip „legitimate but not legal“ situacija.
Kyla problema dėl ST kompetencijos. Komisija nurodė, jog pirmiausia turi būti veikiama per JT
ST. Bet ji gali būti ir neveiksni; tada išnaudojus visas galimas priemones per ST, veikti galima 2
būdais: -per GA pasinaudojant Vienybės taikos labui rezoliucijos precedentu (GA gali
rekomenduoti tam tikras priemones); -veikti per regionines tarptautines organizacijas,
susitarimus ir institucijas (8 skyrius) ir po to siekti JT ST sankcijos. Galima teigti, kad tai ir yra
Kosovo atvejis: tokia regioninė organizacija buvo NATO. Toks vekimas geresnis tuo, kad
regioninės organizacijos veikia efektyviau, o GA priima tik rekomendacijas. 2 str. 4 d. turi būti
suprantama kitų Chartijos nuostatų ribose. Likutinė atsakomybė tenka valstybėms narėms ir jos
renkasi, kaip elgtis. Tam tikrais išimtiniais atvejais humanitarinė intervencija gali būti teisėta, jei:
a) išnaudotos visos taikios priemonės; b) išnaudotos visos priemonės per ST (reikia gerbti ST); c)
tai paskutinė priemonė JT tikslams įgyvendinti. Vis dėlto ST turi pagrindinę atsakomybę, todėl
tai gali matyti erdvę piktnaudžiavimams, nes galingesnės valstybės turės pagundą panaudoti jėgą
prieš mažesnes prisidengdamos humanitarine intervencija. 1949 m. TTT Corfu sąsiaurio byloje
suabsoliutino valstybės suverenitetą, teigdamas, kad: kokie bebūtų trūkumai, tarptautinėje
bendrijoje, intervencija nepateisinama, nes praeityje sukėlė daug piktnaudžiavimų. Tačiau tai jau
senas sprendimas, be to, bylos aplinkybės, su kuriomis susiduriama dabar, pvz., Kosovas, yra
visai kitokio ir ius cogens normos tada dar nebuvo taip įtvirtintos. Tarptautinės teisės komisija
savo darbuose kartais atmesdavo TTT sprendimų reikšmę. Pvz., Notebomo byla – tik specialus
atvejis. Afrikos sąjungos chartija numato principą, kad galima kištis, jei yra humanitarinė krizė,
o sprendimą galima priimti balsų dauguma. TTT teisėjos Higgins nuomone, argumentas dėl
piktnaudžiavimo nėra teisinis ir yra dirbtinis. 1986 m. Nikaragvos byloje nustatyta, jog savigyna
buvo piktnaudžiauta, tačiau niekas nekalba, kad savigyną laikyti neteisėta. Taigi ir jėgos
panaudojimas humanitariniais tikslais ne visada yra neteisėtas. Šis klausimas vis dar išlieka
diskusinis ir kiekvienu atveju reikia remtis konkrečios bylos aplinkybėmis.
12. JT ST įgaliojimai užtikrinant tarptautinę taiką ir saugumą (numanomi įgaliojimai, jų
santykis su GA ir jos įgaliojimais).
JT Chartijos 24 str.: valstybės JT narės patiki ST pagrindinę atsakomybę už tarptautinės taikos ir
saugumo palaikymą ir vykdydama šias pareigas ji veikia visų valstybių narių vardu. Tarptautinės
taikos ir saugumo palaikymo srityje ST galias ir funkcijas galima skirstyti į dvi pagrindines ST
veiklos sritis: 1) ST galios taikiai sprendžiant tarptautinius ginčus: -prireikus ST gali reikalauti
besitęsiančio ginčo šalių spręsti jį taikiomis priemonėmis; -bet kurioje besitęsiančio ginčo
stadijoje ST gali rekomenduoti reikiamą sureguliavimo procedūrą ar metodus, atsižvelgdama į
pasirinktą procedūrą (paprastai TTT); -jeigu toks ginčas neišsprendžiamas minėtomis taikiomis
priemonėmis, jis perduodamas ST, tada ST sprendžia dėl reikiamos priemonės ar metodų, kokie
jai atrodo tinkami; -ST gali tirti kiekvieną ginčą, kuris gali atrodyti keliantis grėsmę taikai ir
saugumui; -ST gali ginčo šalių prašymu teikti rekomendacijas, kad ginčas būtų taikiai išspręstas.
Reguliuodama ginčus ST gali naudoti gerų paslaugų, tarpininkavimo, faktų tyrimo, stebėjimo
misijų mechanizmus ar įgalioti GS. 2) ST galios imtis veiksmų grėsmės taikai, taikos pažeidimo
ar agresijos atveju: -nustato grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos akto buvimo faktą ir
teikia rekomendacijas ar sprendžia, kokių priemonių reikia imtis tarptautinei taikai ir saugumui
palaikyti. Be nurodytų JT Chartijoje, ST gali imtis ir taikos palaikymo operacijų: jėgos
naudojimas 6 su puse skyriaus esme – taikos palaikymo operacijos, kurias sankcionuoja ST, nors
niekur tas nenumatyta. Sąlygos, kad būtų galima įvesti pajėgas: -abiejų konflikto šalių sutikimas;
-pajėgų nešališkumas. Tikslai: -atskirti konfliktuojančias šalis; -sudaryti sąlygas taikai įtvirtinti.
Jų mandatas sudaromas pagal ST rezoliucijas. Grėsmės taikai atveju ST taip pat gali imtis kitų
veiksmų, kurie nėra tiesiogiai nurodyti JT Chartijoje (pvz., veiksmai sureguliuoti krizę
Somalyje). Pastaruoju metu laikoma, kad karo ir ginkluotų konfliktų nebuvimas savaime
neužtikrina tarptautinės taikos ir saugumo. Nekariniai nestabilumo šaltiniai ekonomikos,
socialinėje, humanitarinėje ir ekologijos srityse tapo grėsme taikai ir saugumui. ST veiksmų
tokių situacijų atžvilgiu teisėtumą patvirtino ir TTT konsultacinėje išvadoje dėl Namibijos,
kurioje konstatuota, kad ST galios pagal Chartijos 24 str. nėra apribotos tik VI-VIII ir XII
skyriais, riboja tik JT tikslai ir principai. Tai patvirtina ir dviejų ST tarptautinių tribunolų
nusikaltimams žmoniškumui ir humanitarinei teisei buvusioje Jugoslavijoje ir Ruandoje
asmenims bausti įsteigimas. Tokia ST galių plėtra pateisinama pagal numanomų galių doktriną.
ST galios plėtojamos pagrindžiant ir interpretuojant jas pagal ST atliekamas funkcijas - pagal JT
Chartijos 44 str. TTT pasakė, jog ST kompetencija neapsiriboja 44 str., ji gali imtis visų
pagrindinių veiksmų, kurių jai reikia įgyvendinti savo pagrindinę funkciją ir vieninteliai JT ST
apribojimai yra JT tikslai; -siekdama užkirsti kelią situacijos pablogėjimui ST gali pareikalauti
vykdyti laikinąsias priemones, kurias laiko būtinomis; -ST sprendžia, kokių prievartos
priemonių, nesusijusių su ginkluotos jėgos panaudojimu, imtis savo sprendimų vykdymui ir gali
pareikalauti, kad jas vykdytų JTO nariai; -jei pastarųjų nepakanka, ST gali imtis būtinų karinių
prievartos priemonių taikai ir saugumui palaikyti. Stengiamasi išnaudoti regionines priemones
pirmiausiai. Kartu regioninės organizacijos informuoja ST, kokių priemonių jos ėmėsi. 1990 m.
Irako ir Kuveito konfliktas. Pradžioje ST ėmėsi įgaliojimų pagal 39 str. (nustatė taikos pažeidimo
aktą, teikė rekomendacijas, pareikalavo laikinųjų priemonių), tada pagal 41 str. (ST nusprendė,
kokių nekarinių priemonių būtų galima imtis) tada pagal 42 str. ST sankcionavo karines
priemones (kitų priemonių nepakanka arba akivaizdu, kad gali nepakakti). Tai vienas iš
nedaugelio atvejų, kai ST veikė taip nuosekliai. ST jau sankcionavusi jėgos panaudojimą pagal
41 str. pasinaudoja 48 str. bei 8 skyriumi ir įgalioja tam tikras valstybes arba regionines
institucijas įgyvendinti tas ginkluotas operacijas. Problemos sankcionuojant jėgos nenaudojimą:
ST sankcija post factum – kada ginkluotų veiksmų imamasi be išankstinės ST sankcijos, o po to
sankcionuojama. Chartija į šį klausimą neatsako, o praktikoje tai priklauso nuo daugumos
valstybių požiūrio. Teisėtumo problema visada išlieka. Pvz., ECOWAS intervencija į Sierą
Leonę ir Liberiją, 1999 m. NATO karinė operacija prieš Jugoslaviją – vienas iš argumentų,
teisinant šios operacijos teisėtumą – ST sankcija post factum buvo Rumubuje taiko planas
(albanai pasirašė, jugoslavai ne). Iniciatyvos ėmėsi NATO, baigėsi 1999 kovo mėn, 1999 06 11
JT ST pasveikino Jugoslavijos pajėgų atsitraukimą: toks aktas – tai pritarimas post factum, kai
buvo bandoma smerkti, prieš balsavo tik Rusija, Kinija ir Namibija (3 iš 15). Pvz., 2003 JAV ir
UK vadovaujama karinė operacija prieš Iraką ir Irako laisvę. 2003 05 28 JT ST rezoliucija Nr.
1483 , ST rezoliucija Nr. 1511 – šia rezoliucija buvo sankcionuota – imtis visų priemonių
saugumui Irake užtikrinti. 05 22 – nors situacija Irake lieka grėsminga, bet ji akivaizdžiai
pagerėja. JT skatina visas JT nares prisidėti prie taikos palaikymo Irake. JT ST yra politinė, o ne
teisinė institucija, todėl rezoliucijos gaunasi gana prieštaringos, pvz., 2002 11 08 rezoliucija
Irako klausimu dėl nusiginklavimo ir pasekmių – jos skirtingas aiškinimas privedė prie to, kad
skirtingai interpretuojamas Irako saugumas ir laisvė. Joje sakoma, kad Irakas pažeidė daugiau
nei 10 JT ST rezoliucijų ir tokia situacija sukelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Pagal tą
rezoliuciją – bet koks Irako nebendradarbiavimas su ginklų inspektoriais ir šios rezoliucijos
nesilaikymas, bus pripažintas tolesniu Irako įsipareigojimų pažeidimu (material breach) ir bet
kokio tolesnio nesilaikymo atveju, Irako laukia sunkios pasekmės. Šia rezoliucija Irakui
suteikiamas paskutinis šansas – tai ar dar reikėjo kartą surinkti ST ir suteikti tada jau Irakui dar
vieną šansą. Pasakyta, kad valstybės narės jau yra įgaliotos imtis visų saugumo priemonių Irake.
Rezoliucija pagal 7 skyrių. Taigi, galimas ir aiškinimas, kad sankcija kaip ir buvo suteikta.
Valstybės, kurios dalyvavo, teigė, kad sankcija jau buvo, o kita rezoliucija būtų buvusi politiškai
pageidautina, bet teisiškai nebūtina. Todėl negalima teigti, kad JAV ėmėsi veiksmų prieš Iraką
neturėdama ST rezoliucijos. ST ir GA įgaliojimų atribojimas: pagal 24 str. ST yra patikėta
pagrindinė atsakomybė už taikos ir saugumo palaikymą, tačiau pagrindinė atsakomybė nereiškia
išimtinės atsakomybės. GA yra įgaliota apskritai svarstyti bet kokius klausimus, kurie yra susiję
su JT kompetencija. Tačiau yra nustatytas vienas atribojimas – Chartijos 12 str. nurodyta, kad ST
vykdant šioje Chartijoje numatytas funkcijas, susijusias su kokiu nors ginču ar institucija, GA
neteikia rekomendacijos, jeigu ST to neprašo. Taigi matosi GA kompetencijos apribojimas ST
naudai. 1950 11 03 JT GA priėmė rezoliuciją Nr. 377 A – Uniting for Peace Resolution
(Vienybės taikos labui). Buvo pagrįsta koncepcija, kad ST kompetencija yra pagrindinė, bet ne
išimtinė. GA turėtų veikti tada, kai dėl nuolatinių narių vienybės stokos, ST negali vykdyti savo
funkcijų; gali būti sušaukta specialioji nepaprastoji GA sesija (per 24 h). Ji gali būti sušaukta ir
eilinės sesijos metu. GA gali rekomenduoti visas priemones, kurių reikia tarptautinei taikai
atkurti ir palaikyti. GA – rekomendacinio pobūdžio, o ST – privalomo pobūdžio sprendimus
priima šiuo atžvilgiu (GA privalomus – administraciniais klausimais). Būtinos priemonės – ir
ginkluotos jėgos panaudojimas. 2004 08 09 Dėl sienos statybos Palestinoje – ST negali svarstyti,
jei neįtraukta į darbotvarkę arba vienas iš narių vetuoja rezoliuciją. Be to, GA nėra saistoma tų
priemonių, kurių ėmėsi ST, svarbu tik tai, kad ST nesugebėjo priimti sprendimo. GA gali remtis
ir imtis ir kitų priemonių. Dėl sienos – ST nesvarstė, ar reikia kreiptis į TTT, o GA svarstė ir
kreipėsi į TTT. Ar ST laikoma veiksnia, kai ji klausimo dar nesvarstė, bet iš anksto aišku, kad
vienas narys vetuos priimtą sprendimą, nes valstybės jau yra tai pareiškusios. Šis klausimas dar
neatsakytas, bet, pvz., 1999 m. Kosovo klausimu ST nebalsavo, o GA ėmėsi veiksmų (?)
13. LR nepriklausomybės atkūrimo tarptautiniai teisiniai pagrindai.
Tai iš esmės trys teisiniai pagrindai: 1) principas ex injuria non oritur jus; 2) išplaukiantys iš šio
principo valstybės tęstinumas ir identitetas ir 3) tautų laisvo apsisprendimo teisė. LR okupacija ir
aneksija laikytina tarptautiniu nusikaltimu, nes buvo pažeistos imperatyvines tarptautinės teisės
normos, todėl SSRS kaip agresorė neįgijo jokių suverenių teisų į Lietuvos teritoriją remiantis
principu, jog iš neteisėtų veiksmų teisė neatsiranda. Okupacijos metu atsiradusi vyriausybė buvo
marionetinė, todėl Lietuvos SSR, kaip marionetinių organų sukurtas darinys, buvo marionetinė
valstybė, nes jos egzistavimo priežastis buvo kitos valstybės valia, t.y. SSRS agresija ir
okupacija. Marionetinės valstybės ir vyriausybės, būdamos okupanto organais, neturi okupuotoje
teritorijoje daugiau teisių nei pats okupantas, o jų veiksmai laikomi okupanto veiksmais, todėl
Lietuvos SSR neįgijo suvereniteto LR teritorijai. Viena iš pagrindinių valstybės tęstinumo
taisyklių yra ta, kad valstybės išlaiko savo teises ir įsipareigojimus, nepaisant okupacijos, tik jos
veiksnumas yra suvaržytas (išlikę valstybės organai – užsienio diplomatinės atstovybės). LR
tęstinumą galima nagrinėti per valstybės tęstinumo konstrukciją, kur svarbūs: a) pačios valstybės
valia išlikti ir b)tarptautinis tęstinumo pripažinimas. Valia išlikti buvo Lietuvos piliečių išreikšta
jau 1949m. vasario 16 deklaracija dėl nepriklausomybės atkūrimo ir daugelis kitų faktų. Taip pat
tarptautinė bendrija nepripažino Lietuvos aneksijos (dauguma Vakarų valstybių). Lietuva
niekada nebuvo SSRS sudėtinė dalis, todėl jai ir neturėjo būti taikoma išstojimo iš SSRS
procedūra. Valstybė turi teisėtą teisę realizuoti savo teises, todėl 1990 kovo 11 aktas buvo
vienašalis ir to pakako, nes SSRS neturėjo į LR jokių teisių. Tai pagrindinis aktas atkuriant LR
nepriklausomybę. Nebuvo jokio pereinamojo laikotarpio. Valstybės atkūrimas remiantis
tęstinumu leidžia daryti išvadą apie LR identitetą: Lietuva nebuvo nauja valstybė, ji buvo ta pati,
kuri susikūrė 1918 vasario 16 aktu. Identiteto demonstravimas buvo ir aktas dėl 1938m.
Konstitucijos (išskyrus keletą nuostatų) veikimo atstatymo. Priėmus naują Konstituciją,
pirmosios galiojimas sustabdytas. LR identitetas buvo tam tikra prasme modifikuotas. Vidinė
modifikacija: konstitucinės santvarkos pakeitimas, nes senoji Konstitucija neatitiko demokratijos
koncepcijos, todėl buvo pertvarkyta. Įvyko laisvi rinkimai, kuriuose tautos valia buvo suteiktas
mandatas atkurti LR nepriklausomybę. Išorinė modifikacija: tam tikrų tarptautinių sutarčių ir
įsipareigojimų pasikeitimas. LR įsipareigojo laikytis ir tų normų, kurių kūrime nedalyvavo.
Sutartys buvo peržiūrėtos ir kai kurios iš jų atnaujintos, o kitos nutrauktos. Kartais dar kaip LR
nepriklausomybės atkūrimo pagrindas nurodomas laisvo tautų apsisprendimo principas, tačiau jis
nėra pagrindas tikrąja to žodžio prasme, nes paprastai šis principas taikomas susikuriant naujoms
valstybėms. Tačiau šis principas gali būti traktuojamas kaip subsidiarus pagrindas, nes
nepriklausomybės atkūrimas – tautos apsisprendimo teisės realizavimas (1990 02 09 plebiscitas,
1990 02 24 rinkimai).
14. Tautų laisvo apsisprendimo teisė. Šios teisės subjektai, pobūdis (jus cogens) ir turinys.
Tautų laisvas apsisprendimas ir valstybės teritorijos vientisumo principo santykis
(Palestinos, Sacharos bylos).
Tautų laisvo apsisprendimo teisės principas vienas pagrindinių šiuolaikinės TT principų. Jo
normų galima rasti 1960 m. Deklaracijoje dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijų šalims ir
tautoms, 1970 m. Deklaracijoje dėl TT principų, TPPTP, TSEKTP ir kt. Tautų apsisprendimo
teisė yra kolektyvinė teisė, t.y. vientisų nacionalinių grupių (tautų) teisė savarankiškai pasirinkti
politinės organizacijos ir savo ryšių su kitomis grupėmis formą, taip pat savo ekonominio,
socialinio ir kultūrinio vystymosi kelią. Apsisprendimo teisę turi visos tautos. Ši teisė
pripažįstama jus cogens norma. Bandyta apibrėžti tautos sąvoka (UNESCO) – tai žmonių
bendrija, kuri turi bendrą istorinę praeitį, bendrą etninę ir rasinę kilmę, religinį ar ideologinį
bendrumą, bendrą kalbą, kultūrines tradicijas, yra teritorinis ryšys, bendras ekonominis
gyvenimas ir sistema. Tauta turi turėt objektyvųjį ir subjektyvųjį požymius. Objektyvusis: tai,
kad egzistuoja žmonių bendrija, kuri savo požymiais skiriasi nuo kitų žmonių bendrijų – bendra
istorija, kalba, ekonominis pagrindas, religija, etninė kilmė. Nebūtinai turi būti visi kriterijai.
Subjektyvusis: žmonių bendrijos savimonė – tokia bendrija pati save supranta, kaip atskirą tautą.
Tautų apsisprendimo laisvės turinys – tauta savo laisvę gali realizuoti dviem formomis:
a)ekonominės, socialinės, kultūrinės raidos pasirinkimas; b)politinio statuso pasirinkimas. Gali: -
sukurti suverenią ir nepriklausomą valstybę; -apsijungti su nepriklausoma valstybe; -pasirinkti
kitą politinį statusą (pvz., asociacija, Puerto Rikas). TTT 1995m. sprendime Rytų Timoro byloje
pripažino, kad tautų laisvo apsisprendimo principas yra norma, kurios šalys yra visos valstybės
(erga omnes). Taip pat konsultacinėje išvadoje dėl Namibijos TTT nurodė, kad valstybės privalo
pripažinti okupuotos ar kolonizuotos tautos apsisprendimo teisę, nepripažinti okupacijos ar
kolonizacijos teisėtumo ir neremti okupanto. Taip su šiuo principu susijusios konsultacinės
išvados dėl Vakarų Sacharos ir Palestinos (draudžiamas išankstinis teritorijos de facto
aneksavimas). Tautų apsisprendimas ir valstybių teritorijos vientisumo principas: turi būti
atsižvelgta į abu principus ir nagrinėjama kiekvienos konkrečios situacijos kontekste. Priklauso
nuo tautos statuso. Su kolonijom viskas aišku, nes jos turi kitą statusą nuo valstybės, kuri ją
valdo. Kolonija nėra valstybės sudėtinė dalis ir jai turi būti sudaryta teisė apsispręsti. Šiandien
kolonijų nebėra. Bet ne visos tautos yra kolonijos. Teoriškai jų atsiskyrimas nepažeidžia
valstybės teritorijos vientisumo. Tačiau tautų apsisprendimo teisė negali būti aiškinama tokiu
būdu, kuris skatintų ar leistų tokius veiksmus, kuriais būtų visiškai ar iš dalies skaidomas
suverenios valstybės teritorinis vientisumas ar politinė vienybė, tačiau ne bet kokios valstybės, o
tokios, kuri pati veikia laikydamasi tautų apsisprendimo laisvės ir lygiateisiškumo principo ir turi
Vyriausybę, kuri atstovauja visus jos gyventojus ir tautas. Remiantis tuo, tautos apsisprendimas
skirstomas į: vidinį – tautos apsisprendimas būti kitos valstybės viduje ir plėtoti visas savo
teises/raidą. Jei yra vidinis, negali reikalauti išorinio apsisprendimo teisės. Jei vidinis
neįmanomas, tada galimas išorinis – atsiskyrimas. Tautų apsisprendimo laisvės principo nereikia
tapatinti su tautinių mažumų teise, kuri yra individuali.
15. Taikaus ginčų sprendimo priemonės, jų rūšys, bendra charakterstika (TTT, Nuolatinis
arbitražo teismas).
Tarptautinių ginčų taikaus sprendimo principas – tai paprotinė norma, kuri išplaukia iš
reikalavimo nenaudoti jėgos. JT Chartija, Briano – Kelloggo paktas - > valstybių pareiga spręsti
visus ginčus tik taikiomis priemonėmis. Ginčas – tokia situacija, kai vienas TT subjektas pateikia
bet kokio pobūdžio pretenziją, reikalavimą kitai valstybei, o pastaroji valstybė netenkina tokio
reikalavimo arba patenkina tik iš dalies. Ginčytina situacija – kai nėra aiškaus reikalavimo.
Ginčų rūšys: -pagal įtaką tarptautinei taikai ir saugumui: keliantys grėsmę; nekeliantys grėsmės;
-pagal dalyką: teisiniai; ekonominiai; politiniai. Teisinis ginčas (TTT statutas 36 str. 2 d).
susideda iš 4 elementų: -dėl tarptautinės sutarties aiškinimo; -dėl bet kurio kito TT klausimo,
susijusio su bet kuria TT norma, jos aiškinimu ir taikymu; -dėl bet kurio fakto, kuris jeigu būtų
nustatytas, būtų laikomas tarptautinio įsipareigojimo pažeidimu; -dėl atsakomybės už tarptautinio
įsipareigojimo pažeidimą dydžio ir pobūdžio - > kaip atsakomybė turi būti realizuota;
atsiprašymas, kompensacija, restitucija ir pan. Ginčų sprendimo priemonės: -derybos; -gerosios
paslaugos; -tarpininkavimas; -tyrimas; -sutaikymas; -arbitražas; -teisminis nagrinėjimas; -ginčų
sprendimas tarptautinėse organizacijose; -kitokia taiki priemonė. Visi būdai yra skirstomi į tokias
grupes: -derybos; -tarptautinė taikinamoji procedūra: gerosios paslaugos; tarpininkavimas;
tyrimas; sutaikymas; -teisinės ginčų sprendimo priemonės: arbitražas; teisminis nagrinėjimas. Be
JT Chartijos, TT principų deklaracijos, šiuos principus reglamentuoja: 1907 m. Konvencija dėl
taikaus tarptautinės teisė ginčų sprendimo; 1928 m. Tautų Sąjungoje buvo pasirašytas bendrinis
aktas dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo (Bryano-Kellogo paktas dėl atsisakymo nuo karo).
1949 m. jis buvo atnaujintas Generalinės Asamblėjos, bet neįsigaliojo. 1992 m. Europos
Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) „Sutaikymo ir arbitražo konvencija“, 1958
m. TT Komisija patvirtino Pavyzdines arbitražo proceso taisykles, 1945 m. TTT statutas.
Derybos: tai betarpiški šalių kontaktai, kuriais siekiama išspręsti konkretų ginčą. Jos nėra
reglamentuojamos, pagrįstos abiejų šalių pasitikėjimu ir yra geriausia priemonė. Jos vyksta
konfidencialiai. Labiausiai tikėtina, kad sprendimas bus įgyvendintas. Dažnai derybos yra
pirminis etapas, kuriame nusprendžiama, kaip šalys spręs ginčą toliau, t.y. kokia ginčų
sprendimo priemone naudosis. Derybų porūšis – konsultacijos. Glaudesni šalių kontaktai, kuriais
siekiama ne tik išryškinti egzistuojančius ginčus, išspręsti juos, bet ir numatyti priemones, kaip
gerinti šalių santykius. Tai reguliaraus šalių kontakto palaikymo būdas. Tarptautinė taikinamoji
procedūra: visoms 4 priemonėms bendra tai, kad jos taikomos abiejų šalių sutikimu dalyvaujant
trečiajai šaliai ar jos atstovams. Taikant šias priemones priimti sprendimai yra rekomendaciniai –
šalys yra laisvos nuspręsti, įgyvendinti juos ar ne. Panašūs yra sutaikymas bei gerosios paslaugos
ir tarpininkavimas. Tyrimo ir sutaikymo atveju sudaromos mišrios institucijos ginčui spręsti
(tyrimo komisija, sutaikymo komisija). Gerųjų paslaugų ir tarpininkavimo atveju, ginčas nėra
institucionalizuojamas. Gerosios paslaugos ir tarpininkavimas. 1907 m. Hagos konvencija dėl
taikaus ginčų sprendimo. Jie yra išimtinai patariamojo pobūdžio ir nėra privalomi. Gerųjų
paslaugų atveju, trečiosios šalies vaidmuo pasyvesnis ir tik toks, kad padeda užmegzti kontaktus
tarp ginčo šalių. Ir tuo gerosios paslaugos iš esmės baigiasi. Tarpininko vaidmuo aktyvesni ir
apima dar ir pastangas suderinti prieštaravimus ir pateikti siūlymus, kaip ginčą išspręsti.
Praktikoje ginčo sprendimas prasideda nuo gerųjų paslaugų teikimo, kurios perauga į
tarpininkavimą. Logiška, kad jei šalis padeda užmegzti kontaktą, tai ja yra pasitikima ir todėl ji
gali tarpininkauti. Tyrimas ir sutaikymas. Abiejų rezultatai yra neprivalomi. Skirtumas nuo
gerųjų paslaugų ir tarpininkavimo yra tas, kad sudaromos mišrios ginčų sprendimo institucijos.
Pvz., tyrimo komisija (pagal 45 str. 1907 m. Hagos konvencijos) sudaroma kiekvienai ginčo
šaliai paskiriant po 2 tyrėjus, o šie išsirenka 5 , kuris bus tyrimo institucijos pirmininkas. Pagal
„Sutaikymo ir arbitražo konvenciją“, sutaikymo komisiją kiekvienas šalis paskiria po 1
sutaikytoją, o vėliau SBO sutaikymo ir arbitražo biuras paskiria dar 3 sutaikytojus. Apskritai,
principas tas, kad šalys skiria po lygiai narių, o vėliau šie nariai ar speciali institucija paskiria dar
trečiosios šalies piliečių, kurie ir vadovauja tyrimui ar sutaikymui. Paskritai, instituciją turi
sudaryti nelyginis narių skaičius. Tyrimo ir sutaikymo metu šalys išklausomos. Abi procedūros
konfidencialios. Sprendimai priimami balsų dauguma. Tyrimo komisijos uždavinys – ištirti
faktus, t.y. spręsti ginčą dėl skirtingo faktų vertinimo. Pateikiama tyrimo išvada kaip vieni ar kiti
faktai turėtų būti interpretuojami. Jos pagrindu šalys turi prieiti galutinį sprendimą. Sutaikymas
turi tolesnį tikslą. Tai gali būti ir faktų tyrimas, bet jo tikslas yra ir išspręsti ginčą iš esmės, kurio
šalims nepavyko išspręsti derybomis. Sutaikymo komisija pateikia išvadas kaip taikiai išspręsti
ginčą. Pvz., pagal SBO konvenciją, šalys per 30 d. privalo išnagrinėti pasiūlymą ir pranešti, ar
ketina jį priimti. Teisinės priemonės: Jos teisinės, nes jomis sprendžiami tik teisiniai ginčai ir jas
sprendžia iš teisininkų sudarytos institucijos. Čia priimti sprendimai jau šalims yra privalomi.
Šalys priimdamos tokį sprendimo būdą įsipareigoja traktuoti jį kaip privalomą ir įvykdyti būsimą
sprendimą. Tarptautinis arbitražas yra panašesnis į tyrimo ir sutaikymo komisijas. Arbitražas
sudaromas ad hoc. Bet sudaromas pagal tą patį principą kaip tyrimo ir sutaikymo komisijos.
Teisminė institucija sudaroma iš anksto tam tikros rūšies ginčams spręsti. Tai institucija, turinti
nustatytas proceso taisykles. Šalys neįtakoja teismo sudėties. Procesas viešas, o arbitražo
procesas konfidencialius. Arbitražas: ad hoc arbitražai (visus klausimus šalys sprendžia pačios);
instituciniai arbitražai (institucija sudaryta šalių patogumui, t.y. šalims nebereikia spręsti dėl
proceso taisyklių, arbitrus reikia pasirinkti jau iš anksto nustatyto sąrašo). Kiekvienam ginčui
nagrinėti institucinio arbitražo pagrindu sudaromas konkretus arbitražas. Jis yra patogus, nes
procesas prasideda daug greičiau. Pvz., 1. Nuolatinis arbitražo teismas (1907 m. Hagos
konvencija) – pasaulinė institucija. Įsikūręs Hagoje, vadinamasis nuolatinio arbitražo teismo
tarptautinis biuras, kuris vykdo arbitražo procesą aptarnaujančias funkcijas: tvarko raštvedybą;
sudaro arbitrų sąrašus; teikia pranešimus ginčo šalims; atlieka kitas administracines funkcijas.
Tarptautinį biurą prižiūri nuolatinė administracinė taryba, kuri skiria biuro vadovą. Ji sudaryta iš
Hagoje akredituotų valstybių konvencijos dalyvių diplomatinių atstovų ir Nyderlandų užsienio
reikalų ministras, kuris vadovauja tarybai. Kiekviena iš šalių turi paskirti ne daugiau kaip po 4
asmenis, sutinkančius eiti arbitro pareigas, kompetentingus TT klausimais, nepriekaištingos
reputacijos asmenis. Iš sąrašo šalys pasirenka po 2 arbitrus, kurie pasirenka 5 – ąjį arbitrą, kuris
pirmininkauja. Yra dvi proceso stadijos: rašytinė; žodinė. Atliekant rašytinį bylos nagrinėjimą
šalių atstovai perduoda rašytinius pareiškimus (memorandumus ir kontrmemorandumus).
Prireikus, atsiliepimus į juos. Žodinio proceso metu išklausomi šalių atstovai, liudytojai,
ekspertai ir t.t. Sprendimai priimami balsų dauguma, sprendimas ginčo šalims privalomas.
Supaprastintas procesas – sudaromas iš 3 arbitrų. Kiekviena iš šalių po vieną skiria, o šie trečiąjį.
Procesas vyksta tik raštu. 2. SBO Arbitražo teismas (SBO sutaikymo ir arbitražo komisijos) –
regioninė institucija. Šalys į sąrašą paskiria 1 arbitrą ir 1 pavaduotoją. Reikalavimai panašūs.
Skirtumas tas, kad kilus ginčui tarp šalių, tai paskirtieji į sąrašą arbitrai automatiškai įeina į
arbitražo instituciją, kurie bus arbitražinio teismo nariai ex officio, tada biuras iš sąrašo
papildomai paskiria tokį skaičių arbitrų, kad būtų vienu daugiau nei šalių paskirtų arbitrų.
Skirtumas nuo Nuolatinio arbitražo teismo tas, kad šalys gali pripažinti privalomąją arbitražinio
teismo jurisdikciją, be specialaus susitarimo su abipusiškumo sąlyga. Esant ginčui tarp šalių ir jei
abi šalys yra padariusios tokius pareiškimus, jokio specialaus susitarimo nereikia ir automatiškai
sudaromas arbitražinis teismas. Nepaisant to, kad procedūra reglamentuota pakankamai, tačiau
ji pakankamai patraukli ir dėl konfidencialumo. Pvz., nuolatinio arbitražo teismo paslaugomis
nesinaudojama jau 6 dešimtmečius. SBO arbitražinio teismo paslaugomis irgi nėra naudojamasi.
16. TTT kompetencija ir jurisdikcija, jos sąlygos. Šitą teks patiems pasiskaityt, nes rašiau
magistrinį tokia tema, tai nesuvedinėjau, jei norit, magistrinį galiu persiųst
17. Tarptautinės sutarties sąvoka pagal TVT ir LR teisę. Tarptautinės sutartys ir
tarpžinybiniai susitarimai. TS rūšys.
Tarptautinės sutarties apibrėžimą pateikia Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės
(1969m.). TS – tai raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam taikomos
tarpteutinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu,
koks būtų to susitarimo pavadidimas. LR tarptautinių sutarčių įstatymas nustato analogišką TS
apibrėžimą. LR TS – tarptauinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį
Lietuva sudaro su užseinio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks
sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyję susiję dokumentai. Reikia
pastebėti, kad tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu, tačiau tokiais atvejais jiems
Vienos konvencija netaikoma. Vis dėlto tai nekeičia tokių susitarimų teisinės galios. Jie
dažniausiai pasiekiami derybų metu ir paprastai neturi privalomojo pobūdžio (gentlemen‘s
agreements), tačiau vykdomi gera valia (bona fides). TS gali turėti skirtingus pavadinimus:
sutartis, susitarimas, konvencija, protokolas, kompromisas, memorandumas, pasikeitimas
notomis ir pan. Nėra jokios sutarčių pavadinimų gradacijos, tačiau galima ižvelgti am tikrą
sistemiškumą (pvz., JT rėmuose dažnai sudaromos konvencijos, kompromisu dažniausiai ginčas
perduodamas nagrinėti teismui ir pzn. (dėl pavadinimo Egėjaus jūros kontinentinio šelfo byla
TTT). TS galima laikyti tik tokį susitarimą, kuriuo ketinama suskurti arba sukuriami tarptautiniai
įsipareigojimai. TS yra tik toks susitarimas, kuriam taikomos tarptautinės teisės normos, tai tik
tarptautinės viešosios teisės sutartys. Privatinės teisės sutartis (kontraktas) negali būti laikoma
tarptautine sutartimi. Pagal LR TSĮ tarptautinėmis sutartimis nelaikomi tarptautiniai susitarimai,
sudaryti ministerijų vardu (taip vadinami tarpžinybiniai susitarimai). Tai, kad atskiros
ministerijos nuostatai nustato galimybę sudaryti tarptautinius susitarimus su kitų valstybių
institucijomis, tai neleidžia jai sudaryti sutartis net jos veikloje. Nesvarbu, koks asmuo sudarė
tarptautinė suartį, svarbu, kad jis būtų įgaliotas atstovauti savo valstyvę, TO ar kitą TT subjektą.
TS gali būti sudaryta iš kelių dokumentų. TS gali būti skirstomos: 1) pagal sutarties šalių skaičių:
-dvišalės, - daugiašalės (universalios, lokalios). 2) pagal objektą: -politinės; -eknominės. 3) pagal
subjektus: -sudaromos tarp vastybių; -tarp valstybių ir TO; -tarp TO. Pagal LR Konstituciją LR
TS pirmiausiai skirstomos į ratifikuojamas ir neretifikuojamas. Svarbu, nes: a) Seimo
ratifikuotinos sutartys negali būti sudarytos nenumatant jose ratifikavimo sąlygos ar būtinų
konstitucinių procedūrų sąlygos; b)Seimo ratifikuotos sutartys yra LR teisinės sistemos
sudedamoji dalis; c) Seimo ratifikuotos sutarys turi viršenybę kolizijos su įstatymais atveju; d)
jas nutraukti ar sustabdyti jų vykdymą gali tik Seimas. Galima išskirti EB ir valstybių narių
mišriuosius susitarimus (mixed agreements) – tai TS, kurių dalyvės yra EB ir jų valstybės narės,
kaip viena tokių sutarčių šalis. Dažniausiai sudaromi tose srityse, kur EB ir valstybės narės turi
mišrią kompetenciją. Tokias sutartis numato ir LR TSĮ.
18. TS sudarymas ir stadijos pagal TVT ir LR teisę.
Sutartis laikoma sudaryta, kai valstybės galutinai išreiškė savo valią įsipareigoti. Skiriamos
tokios stadijos: 1) sutarties teksto patvirtinimas ir jos teksto autentiškumo nustatymas; 2)
valstybių sutikimas, kad TS taptų privaloma; 3) tarptautinis pranešimas apie šį sprendimą; 4)
sutarties įsigaliojimas remiantis jos nuostatais įsipareigojančių valstybių atžvilgiu. Pagal VK tik
primos dvi. Įgaliojimai sudaryti TS: TS sudaryti gali tik įgaliotas asmuo. Laikoma, kad įgaliotas,
jei pateikia įgaliojimus arba aišku iš aplinkybių. Nereikalaujama pateikti įgaliojimų iš: a)
valstybių vadovų, vyriausybių vadovų, UR ministrų – visiems su sutarties sudarymu veiksmams;
b) diplomatinių atstovybių vadovų – akreditavusios ir valstybės, kurioje akredituotas, sutarties
tekstui priimti; c) tarptautinėje konferencijoje, TO ar tokios TO organe valstybės akredituotų
atstovų – sutarties tekstui tokioje konferencijoje, TO ar TO organe priimti. Pagal LR TSĮ be
specialių įgaliojimų visus veiksmus gali atlikti Prezidentas, MP ir URM. Diplomatinės
atstovybės vadovas arba įgaliotas atstovas tarptautinėje konferencijoje, TO ar TO organe gali
derėtis dėl sudarymo ar patvirtinti jos tekstą be specialių įgaliojimų atitinkamai su valstybe ar
TO, kurioje akredituotas. Įgaliojimus atlikti visus veiksmus su ratifikuojamom sutartim suteikia
Prezidentas Vyriausybės teikimu; su mišriųjų TS sudarymu suteikia MP Prezidento pritarimu; su
neratifikuojamomis ir kurias tvirtina Vyriausybė suteikia MP; kurios įsigalioja nuo pasirašymo
dienos suteikia Vyriausybė; kurios įsigalioja nuo apsikeitimo diplomatinėmis notomis suteikia
URM-ja Vyriausybės nutarimu. Stadijos: 1) sutarties teksto patvirtinimas reiškia, kad sutarties
tekstas yra galutinis ir derybos dėl jo arba kitos teksto rengimo procedūros yra baigtos ir
paprastai neatnaujinamos. Tekstas priimamas visoms rengusioms valstybėms pritarus arba jei
tarptautinėje konferencijoje 2/3 dalyvavusių ir balsavusių, jei nenustatyta kitokia tvarka. 2)
sutarties teksto autentiškumo patvirtinimas prilygsta sutarties teksto priėmimui (patvirtinimui) –
tekstas yra galutinis. Autentifikavimo metu paskelbiama, kad parengtas tekstas atitinka derybų
ketinimus ir laikomas galutiniu. Vėlesnis autentiškumas po teksto tvirtinimo nustatomas tik tada,
kai tekstas pirmiausiai patvirtinamas balsavimu, o po to pasirašo delegacijų vadovai.
Autentiškumas nustatomas a)atlikus sutartyje nustatytą procedūrą (?) (čia iš VK); b)pasiračius,
pasiračius ad referendum (pasirašymas numatant sąlygą, kad tokį pasirašymą vėliau patvirtins
aukštesnė nacionalinė isntitucija) arba parafavus (inicialų pažymėjimas tekste). 3) sutikimas dėl
TS privalomumo. Jis gali būti išreiškiamas: a) pasirašant – valstybė išreiškia sutikimą, kad
sutartis būtų jai privaloma. Supaprastinta procedūra, kai nereikalaujama aukščiausių valstybės
organų pritarimo. Prisijungiant sutartis nepasirašoma. Naudojama, kai tai numato pati TS,
valstybės susitarė derybų metu arba tai matyti iš įagliojimų ar pareikšta derybų metu; b)
pasikeičiant sutartį sudarabčiais dokumentais – kai numatyta šiuose dokumetuose arba kitu būdu;
c) ratifikuojant – tai priemonė parlamentui dalyvauti vyriausybės užsienio politikoje.
Naudojama, kai nurodyta sutartyje, derybose susitarta, pasirašyta su ratifikavimo sąlyga, arba
tokia sąlyga aiški iš įgaiojimų ar išreikšta derybų metu. Ratifikavimas turi konstitucinį
(nacionalinės teisės normos nustato būdą) ir tarptautinį aspektus (pasikeitimas ratifikaciniai
raštais dvišalėse TS, raštų deponavimas depozitarui daugiašalėse). LR ratifikavimą nustato
Konstitucija, TSĮ ir Seimo statutas. Tokias TS ratifikuoja Seimas Prezidento teikimu.
Ratifikuojamos LR sutartys dėl sienų pakeitimo, politinės ir gynybinės TS, dėl atsisakymo
panaudoti jėgą ir taikos sutartis, dėl LR ginkluotųjų pajėgų buvimo ir statuso užsienyje, dėl
dalyvavimo universaliose ir regioninėse organizacijose, daugiašales ir ilgalaikes ekonomines, dėl
išmtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo, dėl užsienio kariuomenės
vienetų buvimo ir statuso LR, TS, nustatančias kitokias teisės normas negu LR įstatymai; d)
priimant ar patvirtinant – analogiška ratifikavimui. Procedūrų skirtumai nustatomi pagal pačių
valstybių teisę. LR tvirtina Vyriausybė. Netaikoma Prezidento pasirašytoms sutartims. TS
priėmimo LR įstatymai kol kas nenumato; e) prisijungiant – tai aktas, kuriuo nepasirašiusi
sutarties valstybės išreiškia savo sutikimą dėl jos privalomumo. Galima prisijungti, kai tai
numato pati TS arba valstybės tai numatė derybų metu ar vėliau nutarė visos sutarties šalys; f)
pasikeitimas ratifikaciniai, priėmimo, tvirtinimo ar prisijungimo raštais arba jų deponavimas
laikomas sutikimu, jei kitaip nenumato pati TS. Sutartyje gali būti numatyta ją taikyti laikinai.
Toks taikymas reiškia, kad valstybė gali bet kada tokio taikymo atsisakyti, jei to nedraudžia pati
sutartis ar valstybės nesusitarė kitaip. Jei numatytas vėlesnis ratifikavimas, valstybė turi
susilaikyti nuo veiksmų, kuriais gali būti pažeistas sutarties objektas ir tikslai.
19. TS galiojimas laike, erdvėje ir t.t. Negaliojančių sutarčių rūšys.
Sutarties galiojimas suprantamas kaip sutarties teisinių pasekmių (t.y. šalių teisių ir
įsipareigojimų) sukurimas. Akto galiojimo sąlygos yra: tinkamas subjektas (veiksnus arba
kompetentingas); teisėtas akto objektas; laisva subjekto valia. TS galiojimo sąlygos: a) galėjimas
sudaryi TS; b)šalių sutikimas; c)sutarčių teisėtumas; d)reikalavimai sutarčių registravimui ir
skelbimui. Reikia skirti galiojimą nuo veikimo. Galiojimas reiškia, kad sutartis įsigaliojo ir karut
sukėlė savo šalims teises ir pareigas. Veikimas yra sutarties funkcionavimas, t.y. naudojimasis
sutarties sukurtomis teisėmis ir jos nustatytų įsipareigojimų vykdymas. TS paprastai galioja
visoje teritorijoje, kokia suprantama pagal TT. TS netaikoma veiksmams, kurie buvo atlikti prieš
jai įsigaliojant, nebent pati sutartis numato kitaip. Sutarties galiojimas gali būti pratęstas:
specialiu susitarimu; pratęsimas numanomas. TS galiojimas gali būti atnaujintas, kai jis baigiasi
suėjus terminui ar atsiradus prižastims, sustabdančioms jos galiojimą. Vienos konvencija dėl TS
teisės numato sutarties negaliojimo pagrindus (jie vieninteliai). Išskiriamas absoliutus ir
santykinis TS negaliojimas. Absoliutus TS negaliojimas – tai TS negaliojimas ab initio (nuo pat
pradžių) ir reiškia, sutartis yra negaliojanti ir niekinė. Atvejai: a) prievartos panaudojimas prieš
valstybę. TS yra niekinė, jei buvo sudaryta grasinant jėga ar ją vartojant, taip pažeidžiant JT
Chartijoje įtvirtintus TT principus. Nemini politinio ar ekonominio spaudimo. Prieštaravimas
nustatomas konkrečių atveju. Kartais gali apimti; b) sutarties prieštaravimas jus cogens normai.
Sutartis yra niekinė, jei prieštarauja imperatyvau pobūdžio bendrosios TT normoms; c)
prievartos ar grasinimų panaudojimas valstybės vadovui. Sąlyginis TS negaliojimas – reiškia,
valstybė gali ginčyti savo sutikimą dėl TS privalomumo jai. Pagrindai: a) vidaus teisės normų
nesilaikymas. Neleidžiama remtis vidaus teise norint užginčyti valstybės sutikimą dėl TS
privalomumo, išskyrus, ypatingos reikšmės vidaus teisės nuostatos pažeidimą. Pažeidimas turi
būti akivaizdus (pvz., jei pažeidžiant Konstituciją būtų sudaryta sutartis dė prisijungimo prie
postsovietinių sąjungų); b) valstybės atstovo įgaliojimų apribojimų nepaisymas. Galima
nuginčyti TS, bet šalims turi būti žinomi tokie atstovo įgaliojimų apribojimai prieš sudarymą; c)
klaida. Ja galima remtis, jei klaida susijusi su faktu ar situacija, kuriuos ta valstybė manė
egzistuojant sutarties sudarymo metu ir dėl kurių iš esmės ji sutiko sutartį laikyti įpareigojančia.
Netaikoma, jei pati valstybė prisidėjo prie klaidos. Klasikinis pavyzdys, berniukai ir mergaitės,
Preah Vihear šventyklos byla, kurioje TTT padarė išvadą, kad negali būti leidžiama pasiteisinti
klaida, kaip sutikimo netinkamumo argumentu, jei šalis besiremianti juo, savo elgesiu prisidėjo
prie klaidos ar galėjo jos išvengti arba jeigu buvo tokios aplinkybės, kurios turėjo atkreipti šios
šalies dėmesį į galimą klaidą. Pagrindinė klaidos svarba ta, kad ji gali paveikti duoto sutikimo
tikrumą; d) apgaulė – tie atvejai, kai valstybė dėl kitos derybose dalyvaujančios valstybės
apgaulingo elgesio buvo įtikinta sudaryti sutartį; e) valstybės atstovo papirkimas – jei sutikimas
laikyti sutartį įpareigojančia išgautas tesiogiai ar netiesiogiai paperkant, gali ginčyti tokį
sutikimą. Negaliojančių TS nuostatos neturi teisinės galios. Jei remiantis tokia TS buvo atlikti
kažkokie veiksmai, galima reikalauti restitucijos. Jei veiksmai atlikti gera valia, jie lieka teisėti.
Jei TS negalioja dėl prieštaravimo jus cogens. Šalys turi pašalinti visas pasekmes veiksmų,
atliktų pagal tokią TS ir sutvarkyti savo santykius pagal jus cogens reikalavimus. Jei TS nustoja
galioti atsiradus naujai jus cogens, šalys atleidžiamos nuo įsipareigojimų pagal tokią TS.
Negalioja nukentėjusios valstybės sutikimas dėl imperatyvios normos pažeidimo jos atžvilgiu.
20. TS veikimas, veikimo nutraukimo/sustabdymo pagrindai.
Veikimas yra sutarties funkcionavimas, t.y. naudojimasis sutarties sukurtomis teisėmis ir jos
nustatytų įsipareigojimų vykdymas. Bendra taisyklė pacta sunt servanda, tačiau sutačių teisė
numato galimybes sustabdyti sutarties veikimą, iš jos pasitraukti, ją denonsuoti ar anliuoti – tai
yra, nutraukti arba susatbdyti sutarties veikimą. Sutarties nutraukimas arba pasitraukimas iš jos
šalių sutikimu: leidžiama, jei tai numatyta pačioje TS arba sutiko visos tos sutarties šalys. Tai
termino pasibaigimas, denonsavimas arba šalių susitarimas nutraukti sutarties veikimą. TS taip
pat galima sustabdyti, kai tai numatyta joje ar visos šalys sutinka. Daugiašalės sutarties sustarties
šalys gali sustabdyti TS vykdymą apie tai įspėjusios kitas, jei tai numato pati sutartis arba jeigu
jinai to nedraudžia (leidžiama, jei sustabdymas nekliudo kitoms šalims naudotis savo teisėmis ir
vykdyti įsipareigojimus ir tai suderinama su sutarties objektu bei tikslais. Sutartis nustoja veikti,
jei šalys sudaro naują sutartį tuo pačiu klausimu. Šalių skaičiaus sumažėjimas savaime
nenutraukia sutarties. Sutarties denonsavimas ar pasitraukimas iš jos leidžiamas, jei tai numato
pati sutartis. Vienašalis sutarties nutraukimas/atsisakymas pažeidžia pacta sunt servanda principą
ir yra neteisėtas. Nustatyta „numanoma“ sutarties denonsavimo ar išėjimo iš jos sąlyga, kai
nustatyta, kad šalys ketino tai leisti arba tai leidžia sutarties pobūdis. Negalioja sienų nustatymo
sutartims, bet galioja politinių ir karinių sąjungų sutartims. Nustatomas 12 mėn. pranešimo apie
denonsavimą terminas, kad šalys galėtų šį klausimą spręsti derybomis. Esminis sutarties
pažeidimas. Tai ne bet koks pažeidimas. TTT Gabčikovo Nagymaros Project byloje nurodė, kad
tik esminis pačios sutarties pažeidimas, padarytas valstybės, šios sutarties šalies, leidžia kitai
šaliai remtis tokiu pažeidimu kaip pagrindu sutarčiai nutraukti. Kitos sutarties normų ar
bendrosios TT normų pažeidimas gali pateisinti tik tam tikras kitokias priemones, tarp jų ir
atsakomąsias, tačiau nesudaro pagrindo nutarukti sutartį pagal TS teisę. Esminiu sutarties
pažeidimu (material breach) laikoma: Konvencija nesankcionuotas atsisakymas vykdyti sutartį
arba sutarties normos, turinčios esminę reikšmę sutarties objekto įgyvendinimui ar tikslo
pasiekimui, pažeidimas. Nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju. Pažeidimas pats savaime
nenutraukia sutarties. Nukentėjusioji šalis gali reikalauti savo teisių gynybos priemonių. Pati
sutartis gali numatyti jos pažeidimo pasekmes. Pagal VK esminis dvišalės sutarties pažeidimas
suteikia kitai jos šaliai remtis pažeidimu tam, kad ji galėtų nutraukti sutartį arba sustabdyti jos
veikimą visiškai arba iš dalies. Daugiašalės pažeidimo atveju kitos gali nutraukti su pažeidėja.
Draudžiama nutraukti ar sustabdyti humanitarinio pobūdžio TS. Negalėjimas vykdyti sutartį gali
būti pagrindas ją nutraukti, jei sutartį pasidarė neįmonoma vykdyti dėl to, kad dingo arba buvo
sunaikintas objektas, būtinas tai TS vykdyti. Negalima remtis, jei tai įvyko dėl pačios valstybės
kaltės. Esminis aplinkybių pasikeitimas. Vertinama kaip išimtinė situacija. TTT Kompetencijos
žvejybos zonų klausimu (1973m.) byloje konstatavo, kad pasikeitimas turi sukelti radikalų
reikiamų vykdyti įsipareigojimų pasikeitimą. Jis turi apsunkinti įsipareigojimus taip, kad jie būtų
vykdomi visiškai kitaip nei anksčiau. Esminis aplinkybių pasikeitimas turi būti nenumatytas. Juo
galima remtis tik tada, kai tai buvo esminė sąlyga sudaryti sutartį, o šių aplinkybių pasikeitimas
iš esmės keičia įsipareigojimų turinį. TT nepripažįsta sutarčių vykdymo senaties. Diplomatinių ar
konsulinių santykių nutraukimas neturi įtakos sutarties sukurtiems teisiniams santykiams,
išskyrus atvejus, kai pats diplomatinių ar konsulinių santykių egzistavimas yra būtina sutarties
taikymo sąlyga. Tarptautinis ginkluotas konfliktas. VK nereguliuoja. Sutartys, skirtos taikyti
ginkluoto konflikto metu kaip tik pradeda veikti (Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos ir
pan.). Kitos daugiašalės sustabdomos, bet gali toliau veikti su nekonfliktuojančiom šalim.
Dviašalės prasidėjus karui nutrūksta. Sienos sutarčių karas negali nutraukti. Sutarties
nutraukimas atleidžia šalis nuo sutartinių įsipareigojimų, bet neturi įtakos teisėms ir situacijoms,
kurios susidarė pagal sutartį iki jos nutarukimo. Sustabdymas turi analogiškas pasekmes, tik jos
laikinos.
21. TO sąvoka ir požymiai (TTK suformuluoti). Skirtumai nuo kitų panašių darinių
(tarptautinės konferencijos, dvišalės institucijos). TO įgaliojimų doktrinos iliustruojant
bylomis.
Tarptautinėmis organizacijomis paprastai vadinami nuolatiniai tarpvyriausybinio ir
nevyriausybinio pobūdžio junginiai, įsteigti tarptautiniu susitarimu tam, kad padėtų spręsti
tarptautines problemas, nurodytas jų steigiamuosiuose dokumentuose, taip pat visapusiškai
plėtotų tarptautinį bendradarbiavimą. Tarptautinių organizacijų sąvoka apima dvejopas
organizacijas – tarpvyriausybines ir nevyriausybines. Tarptautinės tarpvyriausybinės
organizacijos turi kur kas didesnę reikšmę nei nevyriausybinės, nes tik valstybių vyriausybės gali
veiksmingai spręsti pasaulinio masto problemas ir tik tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų
steigimą ir veiklą reguliuoja tarptautinė teisė, nes tik jos kuriamos valstybių susitarimu, valstybės
dalyvauja šių organizacijų veikloje ir priima sprendimus. Todėl tarptautinės teisės subjektai yra
tik tarptautinės nevyriausybinės organizacijos. TO (tarpt. tarpv. org.) – tai valstybių
susivienijimas, įsteigtas tarptautine sutartimi tam tikriems tikslams siekti, turintis
nuolatinių institucijų sistemą, tarptautinės teisės subjekto statusą, sukurtas ir veikiantis
pagal tarptautinę teisę. Iš apibrėžimo išplaukia pagrindiniai TO požymiai: 1) sutartinis TO
pagrindas – šis požymis reiškia, kad tarptautinės organizacijos steigiamasis aktas (įstatai) yra
tarptautinė sutartis. Tai ypatinga tarptautinė sutartis, nes ji ne tik įtvirtina šalių (valstybių) teises
ir įsipareigojimus (tai yra kiekvienoje tarptautinėje sutartyje), bet ir sukuria tarptautinę
organizaciją, apibrėždamas jos kompetenciją, struktūrą, veiklos taisykles, teisinę jos narių ir
personalo padėtį ir t.t. Valstybių susitarimai dėl tarptautinės organizacijos steigimo kartais
sudaromi ne raštu, o kokia nors kita forma – šalių atstovai susirinkę tarptautinėje konferencijoje,
gali nuspręsti steigti tarptautinę organizaciją, nesudarydami formalios sutarties. Tarptautinėje
praktikoje yra atvejų, kai tarptautinė organizacija steigiama ne tarptautine tarpvalstybine
sutartimi; tada tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos statuso pripažinimas būna aiškus iš
kitų aplinkybių, pvz., tarptautinė organizacija gali būti steigiama remiantis kitos tarptautinės
organizacijos rezoliucija ar kelių organizacijų susitarimu (JT prekybos ir plėtros konferencija
UNCTAD, JT aplinkos programa UNEP, UNIDO). Tarptautinės organizacijos įsteigimas
tarptautine sutartimi laikomas pagrindiniu kriterijumi, skiriančiu tarpvyriausybines organizacijas
nuo nevyriausybinių; 2) organizacijos nariai yra valstybės – tarptautinių organizacijų narės yra
suverenios valstybės, paprastai ne mažiau nei trys. Šis požymis taip pat skiria tarpvyriausybines
organizacijas nuo nevyriausybinių, kurių nariais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys,
visuomeninės organizacijos. Tačiau yra kai kurių specializuotų organizacijų (Pasaulinė pašto
sąjunga, JT UNESCO, kt.), kurių veikloje kartu su valstybėmis dalyvauja nesavavaldžios
teritorijos, turinčios ypatingą teisinį statusą (asocijuoti nariai). Jos nėra visateisiai nariai:
nepasirašo organizacijos steigiamojo akto, neturi balso teisės ir pan. TO veikloje gali dalyvauti ir
nacionalinio išsivadavimo judėjimai, kitos tarptautinės organizacijos (pvz., ES dalyvauja kai
kurių kitų organizacijų veikloje). Yra ir tokių atvejų, kai TO nariai yra ne valstybės, o tam tikros
valstybės institucijos (pvz., Tarptautinių atsiskaitymų banko Bazelyje nariai yra valstybių
centriniai bankai, bet ši organizacija įsteigta tarptautine sutartimi ir laikoma tarpvyriausybine); 3)
yra tam tikri organizacijos tikslai – jie turi didelę reikšmę nustatant, ar organizacijos veikla yra
teisėta, taip pat lemia organizacijos vidaus struktūrą ir kompetenciją. Visos TO turi vieną bendrą
tikslą – skatinti valstybių bendradarbiavimą ir koordinuoti jų veiklą. Kiti tikslai priklauso nuo
konkrečios organizacijos pobūdžio; 4) nuolatinė organizacijos vidaus struktūra – TO turi sistemą
nuolatinių institucijų, kurios sudaro valstybių bendradarbiavimo mechanizmą. TO vidaus
struktūrą paprastai sudaro keturios grandys: 1) aukščiausioji institucija, kurioje atstovaujama
visoms valstybėms ir kuri renkasi periodiškai; 2) vykdomoji institucija, veikianti tarp
aukščiausiosios institucijos sesijų; 3) administracinė institucija (sekretoriatas), skirta
administraciniam ir organizaciniam darbui; 4) specialūs komitetai ir komisijos, kurios yra
pagalbinės institucijos; 5) tarptautinis teisinis subjektiškumas – tai TO teisės ir pareigos pagal
tarptautinę teisę, kurios yra skirtingos nuo valstybių narių teisių ir pareigų. TO taip pat gali savo
veiksmais įgyti teise ir pareigas bei jas įgyvendinti. Atskiros nuo valstybių TO teisės ir pareigos
sudaro TO sąlygas turėti savo teisinę valią ir būti išvestiniu tarptautinės teisės subjektu. Paprastai
tai tokios teisės: teisė sudaryti tarptautinius susitarimus, teisė į privilegijas ir imunitetus, teisė
būti atstovaujamai valstybėse narėse, galėjimas atsakyti už savo neteisėtus veiksmus ir kt.; 6)
sutikimas su tarptautine teise – TO turi būti įsteigta pagal tarptautinę teisę; jos tikslai, įstatai ir
veikla negali prieštarauti visuotinai pripažintiems tarptautinėms principams ir normoms,
pirmiausiai jus cogens normoms. TO skirtumai nuo kitų darinių: 1) skirtumas nuo federacinės
valstybės, kuri taip pat gali būti įsteigta tarptautine sutartimi. Tačiau sukūrus federaciją, paprastai
ji vienintelė lieka tarptautinės teisės subjektu, o federacijos subjektai tokio statuso netenka. TO
tiek pati, tiek jos nariai lieka TT subjektais. TO neturi valstybei būdingų požymių, taip pat
didelės centralizacijos, išimtinės įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios ir monopolio naudoti
jėgą; 2) skirtumas nuo kitų tarptautinių institucijų – pati TI sąvoka labai plati ir apima TO,
tarptautines konferencijas ir tarptautinius komitetus (komisijas); 3) tarptautinė konferencija yra
laikina dalyvaujančių valstybių institucija, skirta nagrinėti iškilusius klausimus ir priimti
suderintus sprendimus. Nuo TO jos skiriasi tuo, kad yra laikinos, nėra steigiamos tarptautine
sutartimi, jų narystė ir vidinė struktūra nenuolatinė, tikslai neilgalaikiai. Tarptautinė konferencija
nėra TVT subjektas; 4) tarptautinis komitetas (komisija) yra nuolatinė institucija steigiama
paprastai dviejų valstybių susitarimu ir skirta prižiūrėti dvišalių susitarimų vykdymą,
bendradarbiauti tam tikrose srityse. Nuo TO skiriasi narių skaičiumi (paprastai dalyvauja dvi
valstybės), veiklos procedūra supaprastinta, o teisinis statusas labiau apribotas. Jis nėra TVT
subjektas, išskyrus labai retus atvejus. Yra trys TO teisių apimties (galių) doktrinos. Pirmoji,
deleguotų galių doktrina (išvystyta iš subjektyvistinės teorijos). Pagal ją TO gali turėti tik tokias
teises. Kurios jai yra deleguotos valstybių ir įtvirtintos organizacijos steigiamajame akte
(H.Kelsenas ir A. Probstas). Pagrindinis trūkumas – normatyvistinis požiūris į tarptautinio
teisinio subjektiškumo klausimus. Antroji, numanomų galių doktrina, pagal kurią TO gali turėti
numanomą kompetenciją, t.y. tokias teises, kurios tiesiogiai neužfiksuotos organizacijos
steigiamajame akte, tačiau gali iš jo išplaukti (būti numanomos), interpretuojant tam tikras
nuostatas, taip pat yra įprastos pagal tarptautinę teisę (H. Lauterpacht, R.Higgins). Šią doktriną
patvirtino TTT 1949m. konsultacinėje išvadoje dėl žalos JT tarnybai atlyginimo. Numanomos
galios nėra beribės ir priklauso nuo TO tikslų ir funkcijų. TTT numanomų galių doktrina vėliau
rėmėsi 1950m. konsultacinėje išvadoje dėl Pietvakarių Afrikos tarptautinio statuso pagrįsdamas
JT priežiūros teises Pietų Afrikos Sąjungos atžvilgiu, 1954m. konsultacinėje išvadoje dėl JT AT
priteistos kompensacijos, 1971m. konsultacinėje išvadoje dėl teisinių padarinių, kylančių
valstybėms dėl betrunkančio Pietų Afrikos buvimo Namibijoje, 1996m. konsultacinėje išvadoje
pagal PSO pateiktą paklausimą dėl valstybės branduolinio ginklo ginkluotame konflikte
panaudojimo teisėtumo. Trečioji, imanentinių galių doktrina, pagal kurią TO gali turėti tokias
teises, kurios nėra numatytos jos steigiamajame akte ar išvedamos iš jo, tačiau yra būdingos iš
prigimties organizacijai, kaip tarptautinės teisės subjektui, pagal tarptautinę teisę (F.Seyerstedas).
Pagal šią doktriną TO galių šaltinis yra pats TO egzistavimo faktas; kad turėtų imanentines
galias, TO turi tik atitikti visus tarptautinės teisės nustatytus TO požymius, kaip valstybė turi
atitikti valstybės požymius. Steigiamasis aktas tik riboja TO kompetenciją. Modifikuota, ši
doktrina buvo iš dalies patvirtinta 1962m. TTT konsultacinėje išvadoje dėl tam tikrų JT išlaidų.
Imanentinės galios laikomos priklausomomis nuo TO tikslų ir funkcijų.
22. TO klasifikacija.
Griežta TO klasifikacija yra neįmanoma, tačiau jos gali būti priskiriamos prie vienos ar kitos
grupės pagal tai, kokie požymiai konkrečiai organizacijai labiausiai būdingi. Skirstymas: 1)
pagal teisinę prigimtį TO galima skirstyti į vyriausybines ir nevyriausybines; 2) pagal geografinę
veiklos sritį ir narystės pobūdį - universalios ir regioninės TO. Universalios – tai tokios TO,
kurių tikslai ir veikla aktuali visai tarptautinei bendrijai ir kurių narėmis gali tapti visos pasaulio
valstybės, pripažįstančios organizacijos įstatus. Universalumo kriterijų padeda suvokti JT
Chartija ir Vienos konvencija dėl valstybių atstovaujamos jų santykiuose su universaliomis TO.
Universaliomis laikomos JT ir visos jos specializuotos institucijos, plius TATENA.
Universalumui būdingi du kriterijai: geografinis ir kiekybinis. Geografinis kriterijus reiškia, kad
organizacijos veikla ir atsakomybė yra pasaulinio masto, o kiekybinis – kad organizacijos
narėmis yra gana daug pasaulio valstybių. Įstojimas į tokią TO turėtų būti be jokių papildomų
sąlygų, išskyrus įstatų pripažinimą. Regioninės organizacijos gali būti kuriamos vieno regiono
valstybių bendradarbiauti įvairiais klausimais. Jų narėmis gali būti tik tam tikro regiono
valstybės. Tačiau dažnai regionas suprantamas ne tiek geografiniu, kiek politiniu požiūriu (pvz,
ESBO, NATO). Regioninės organizacijos vienija labiau tarpusavyje susijusias valstybes , todėl
šių organizacijų struktūra paprastai labiau centralizuota. Iš regioninių išsiskiria subregioninės. Jų
narės yra ne visos, o kelios labiausiai tarpusavyje susijusios vieno regiono valstybės. Šių
organizacijų tikslai ir veikla aktuali tik tam tikrai regiono daliai priklausančioms valstybėms,
vienijamoms specifinių bendrų interesų (Šiaurės Taryba, Baltijos Taryba); 3) pagal narių
priėmimo tvarką – atviros ir uždaros TO. Atvirųjų organizacijų nare gali tapti kiekviena to
norinti valstybė, pripažįstanti atitinkamos organizacijos steigiamąjį aktą (pvz., JTO). Uždarų
organizacijų narėmis gali būti ne visos valstybės. Yra keliama papildomų reikalavimų, kuriuos
turi tenkinti valstybė. Pagal reikalavimus skiriamos: a) regioninės organizacijos – jų narės gali
būti tik tam tikro regiono valstybės; b) valstybių, turinčių bendrus organizacijos veiklos srities
pagrindus, organizacijos. Tokios valstybės paprastai turi daugiau bendrų tam tikros srities
interesų nei kitos (pvz., Britų Sandraugos valstybės – pagal istorinį, kalbinį, kultūrinį kriterijus);
c) funkcinės organizacijos – jų narėmis gali būti tik valstybės , besiverčiančios tam tikra
specifine veikla, esančia pagrindiniu pajamų šaltiniu (pvz., OPEC); d) organizacijos, kurių
narėms keliamas narystės kitose TO reikalavimas (pvz., TRPB narės gali būti tik TVF narės); 4)
pagal kompetencijos pobūdį – bendrosios kompetencijos (politinės) ir specializuotos (funkcinės)
organizacijos. Politinių TO kompetencija nėra atribota kuria nors valstybių bendradarbiavimo
sritimi. Jos paprastai gali nagrinėti visus politinio, ekonominio, socialinio, kultūrinio ir kitokio
pobūdžio klausimus, įskaitant tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą (JTO). Šių organizacijų
sprendimai paprastai rekomendacinio pobūdžio, į jas deleguojami bendros kompetencijos
diplomatai ar politikai. Specializuotosios TO turi specialiąją kompetenciją, apribotą keliais
siaurais ar net vienu tarpvalstybinio bendradarbiavimo klausimu. Jos dar vadinamos techninėmis
TO. Skiriami ekspertai, turi didesnes galias. Pagrindinis jų uždavinys – skatinti tarptautinį
bendradarbiavimą atitinkamoje srityje. Specializuotos TO gali būti: ekonominės, socialinės
(TDO), kultūrinės (UNESCO), gynybinės (NATO), transporto (ICAO), ryšių (PPS) ir kt. 5)
pagal turimų galių pobūdį – klasikinės ir supranacionalinės TO. Klasikinės neturi viršvalstybinės
valdžios, nes valstybės narės neperduoda tokioms organizacijoms savo valdingų galių. Jų
uždavinys – koordinuoti valstybių bendradarbiavimą tam tikroje tarptautinių santykių srityje.
Sprendimai paprastai rekomendaciniai, juos priima įgalioti valstybių atstovai. Supranacionalinių
TO tikslas – valstybių narių integracija, todėl valstybės perduoda dalį savo suverenių teisių.
Požymiai: įpareigojantys sprendimai, nepriklausomos institucijos, tiesiogiai veikiantys
sprendimai, savarankiškas prievartos mechanizmas, finansinė autonomija, steigiamos sutartys ir
kiti teisės aktai sudaro savarankišką teisės sistemą, negalimas vienašalis išstojimas. Iš dalies
atitinka ES. Dar galima klasifikacija į išsivysčiusias ir besivystančias, nuolatines ir laikinąsias,
steigiamas tarptautine sutartimi ir kitu aktu, autonominės ir kvaziautonominės, vienodo narių
statuto ir nevienodo, pagal priimamų sprendimų galią, pagal turimų balsų skaičių ir kt.
23. NATO steigimo teisinis pagrindas (JT Chartijos 51 str.), tikslai ir įgaliojimai, narystė,
struktūros, pagrindai, ne 5-to str. operacijos.
Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO) yra didžiausia specializuota kolektyvinės
gynybos ir saugumo organizacija, dabar vienijant 26 valstybes iš Vakarų, Pietų ir Vidurio
Europos bei Šiaurės Amerikos. NATO laikoma regionine TO, nes faktiškai pagrindinis jos
uždavinys yra taikos ir saugumo Europoje užtikrinimas. NATO paskirtis – apsaugoti valstybių
narių tautų laisvę, bendrą paveldą ir civilizaciją, grindžiamą demokratijos, žmogaus laisvės ir
teisės viršenybės principais. Pagrindiniai NATO tikslai: 1) skatinti stabilumą ir gerovę Šiaurės
Atlanto regione; 2) suvienyti valstybių narių pastangas kolektyvinės gynybos bei taikos
išsaugojimo labui. Todėl NATO laikoma karine gynybos ir politine saugumo organizacija; ji yra
regioninė tarptautinė organizacija pagal JTO Chartijos VIII skirsnio prasmę, t.y. organizacija,
padedanti JT palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą bei įgyvendinti kitus JT tikslus ir principus.
NATO veikla grindžiama šiais principais: 1) taikaus tarptautinių ginčų sprendimo principu,
pagal kurį valstybės narės turi pareigą pagal JT Chartiją taikiomis priemonėmis spręsti visus
tarptautinius ginčus; 2) jėgos nenaudojimo principas, pagal kurį valstybės narės turi pareigą
susilaikyti nuo jėgos panaudojimo ar grasinimo ja nesuderinamu su JT tikslais būdu; 3)
kolektyvinės savigynos principas (specialusis NATO principas), grindžiamas JT Chartijos 51
straispniu, pripažįstančiu neatimamą kiekvienos valstybės teisę į individualią ar kolektyvinę
savigyną ginkluoto užpuolimo atveju. Galima teigti, kad pati ŠAS yra sudaryta remiantis JT
Chartijos 51 straipsnio nuostatomis ir skirta joms įgyvendinti. Šio principo esmė – ginkluotas
vienos arba kelių valstybių narių užpuolimas laikomas visų valstybių narių užpuolimu, ir tokiu
atveju kiekviena valstybė turi pareigą nedelsdama suteikti pagalbą užpultai valstybei narei ar
valstybėms narėms, individualiai ar kartu su kitomis valstybėmis narėmis imdamasi tokių
veiksmų, kuriuos ji mano esant būtinus, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą; 4) valstybių
narių solidarumo principas – pagrindinis kasdienės NATO veiklos principas. Šio principo esmė –
valstybių narių saugumo nedalomumas, kurį lemia ŠAS nuostata, jog vienos NATO narės
užpuolimas reiškia visų užpuolimą. NATO šalių solidarumą užtikrina šio pagrindinės pareigos: -
pareiga plėtoti politinį ir ekonominį tarpusavio bendradarbiavimą; -pareiga užtikrinti gynybinį
pajėgumą, atitinkantį kolektyvinės gynybos sistemos poreikius; -pareiga konsultuotis tarpusavyje
saugumo ir gynybos klausimais; -pareiga netrikdyti darnios kolektyvinės gynybos sistemos
veiklos; 5) valstybių narių solidarumo principas lemia konsensuso principą (taip pat kasdienės
NATO veiklos principas, jis nėra įtvirtintas ŠAS, tačiau atsirado veiklos praktikoje). Pagal šį
principą NATO institucijose nėra balsuojama, o visi NATO sprendimai priimami bendru
valstybių narių sutarimu. NATO nėra viršnacionalinė organizacija. NATO steigėjos yra 12
valstybių (10 Europos šalių, 2 Šiaurės Amerikos). NATO yra uždara tarptautinė organizacija, nes
nauji nariai priimami tik visoms valstybėms narėms sutikus. Narystės NATO sąlygas nustato
NATO Narystės veiksmų planas (MAP). Pagrindinės kryptys: a) integracija politinėje ir karinėje
srityje; b) integracija gynybos ir karinėje srityje; c) įsipareigojimai išteklių srityje; d)
įsipareigojimai saugumo srityje; e) integracija teisinėje srityje. Praktinė narių priėmimo
procedūra: Šiaurės Atlanto Taryba konsensusu nusprendžia pakviesti narystės kriterijus
atitinkančią valstybę prisijungti prie ŠAS, po o valstybės NATO narės sudaro protokolą dėl šios
valstybės prisijungimo sutarties; šis protokolas įsigalioja, jį ratifikavus visoms valstybėms
narėms ir deponavus ratifikacinius raštus JAV Vyriausybei; įsigaliojus protokolui NATO
generalinis sekretorius visų valstybių vardu oficialiai pakviečia protokole nurodytą valstybę
prisijungti prie ŠAS; ši valstybė ratifikuoja sutartį ir tampa tikrąja NATO nare po to, kai atiduoda
saugoti JAV Vyriausybei savo ratifikacinius raštus. ŠAS praktiškai nereglamentuoja NATO
institucinės struktūros klausimų – ja buvo institucionalizuota tik viena NATO institucija
Taryba, o kitos sukurtos Tarybos sprendimais. NATO institucinę struktūrą sudaro dvi grandys: 1)
civilinė (politinė) struktūra, kurią sudaro: -Šiaurės Atlanto Taryba (aukščiausioji institucija, kurią
sudaro visų valstybių narių atstovai, ir ji yra atsakinga už sutarties nuostatų įgyvendinimą,
nagrinėja visus politinius ir pagrindinius operacinius NATO veiklos klausimus). Veikia keliais
lygiais: valstybių narių nuolatinių atstovų lygiu (nuolatinė taryba); ministrų lygiu (atstovauja
užsienio reikalų ir gynybos ministrai); valstybių ir vyriausybių vadovų lygiu (NATO viršūnių
susitikimai). Pagalbinės institucijos: -gynybos planavimo komitetas (nagrinėja svarbiausius
gynybos politikos ir kolektyvinės gynybos planavimo klausimus ir tvirtina Aljanso karinių
institucijų veiklos gaires); -branduolinio planavimo grupė (nagrinėja specifinius branduolinės
politikos ir branduolinių pajėgų klausimus); -pagrindiniai komitetai (pagal savo kompetenciją
teikia Tarybai rekomendacijas dėl specializuotų Aljanso veiklos klausimų); -tarptautinis
sekretoriatas (administracinė NATO institucija, aptarnaujanti kitas civilines ir užtikrinanti
kasdienę veiklą; vadovauja NATO generalinis sekretorius). 2) karinė struktūra: -karinis
komitetas (pagrindinė ir aukščiausia karinė institucija, atsakanti už NATO karinės struktūros
veiklos efektyvumą; -tarptautinis karinis štabas (pagalbinė administracinė NATO karinio
komiteto institucija, užtikrinanti kasdienę komiteto veiklą); -strateginės ir kitos tarptautinės
karinės vadavietės (operacinio vadovavimo NATO ginkluotosioms pajėgoms institucijos.
Svarbiausios vadavietės – Jungtinių ginkluotų pajėgų Europoje vadavietė (SHAPE) ir Jungtinių
ginkluotų pajėgų Atlante vadavietė (SACLANT). Be šių institucijų taip pat funkcionuoja
autonominė tarparlamentinė valstybių narių organizacija – Šiaurės Atlanto Asamblėja, formaliai
nepriklausanti NATO struktūrai. Tai NATO narių parlamentų bendradarbiavimo organizacija,
padedanti palaikyti ir plėtoti nacionalinių parlamentų bei Aljanso institucijų ryšius. Kolektyvinės
gynybos operacijas reglamentuoja ŠAS 5 str. ir JT Chartijos 51 str. (dar paprotinės normos).
Pagal jį ginkluotas bet kurios NATO šalies užpuolimas reiškia visų NATO valstybių užpuolimą
ir sukelia įsipareigojimą suteikti pagalbą (NAC sprendimu ar individualiai). Kitos, ne 5-to
straipsnio operacijos išplaukia iš Vašingtono sutarties preambulėje įtvirtintų NATO tikslų (taip
pat 4 str., 1 ir 7 str.), JT Chartijos 2 str. 4 d. ir 24 str. bei numanomų galių doktrinos (TTT bylos).
Ne 5 straipsnio operacijos– tai kitokio pobūdžio išorės grėsmės Aljanso šalių saugumui ir
bendroms vertybėms (kaimyninėse šalyse vykstantys ginkluoti konfliktai ir žmogaus teisių
pažeidimai, pabėgėlių antplūdis, masinio naikinimo ginklų ir nekontroliuojamas įprastinės
ginkluotės technologijų plitimas, tarptautinis terorizmas). Tai bet kuri kita, nei kolektyvinės
gynybos (t.y. Šiaurės Atlanto sutarties ne 5-to straipsnio operacija), atitinkanti JT tikslus ir
principus operacija, įskaitant kolektyvinės savigynos operacijas pagal JT Chartijos 51 straipsnį,
kurių imamasi nesant kolektyvinės gynybos įsipareigojimų pagal kolektyvinės gynybos sutartį
(be to, dar taikos atkūrimo, palaikymo ar stiprinimo, humanitarinės, paieškos ir gelbėjimo bei
stichinių nelaimių padarinių likvidavimo operacijos). Būtina ir paskutinė priemonė tokiai
operacijai – NAC (ŠA Tarybos) sprendimas
24. Valstybių atsakomybės už TT pažeidimą pagrindas. TT pažeidimų rūšys. Valstybių
atsakomybę šalinančios aplinkybės.
JT TTK parengė Valstybių atsakomybės straipsnių projektą, kuriame paprasčiausiai kodifikuota
paprotinė teisė dėl valstybių atsakomybės. Šį projektą savo bylose taikė ir TTT (Gabčikovo-
Nagimaros byla). Valstybės atsakomybės už TT pagrindas yra TT pažeidimas (bet koks).
Tarptautinės teisės pažeidimą sudaro objektyvusis elementas – tarptautinio įsipareigojimo
pažeidimas ir subjektyvusis elementas – veikos priskyrimas valstybei; reikia, kad pažeidėjas būtų
valstybė, o ne privatūs asmenys.Valstybė atsako už bet kokių savo organų arba pareigūnų
veiksmus ar neveikimą nepriklausomai nuo jų padėties valstybės vidaus struktūrose (įstatymų
leidybos, vykdomoji, teisminė). Valstybės organo sąvoka apima bet kurį asmenį ar vienetą, kuris
turi organo statusą pagal tos valstybės visdaus teisę ir valstybei priskiriama jos institucijų ir
pareigūnų padaryta veika, tam tikrų pagal valstybės teisę įgaliotų vienetų ar asmenų veika,
elgesys, kuriam vadovauja ar jį efektyviai kontroliuoja valstybė (Nikaragvos byla), sukilėlių
veiksmai, jei jie tampa nauja valdžia (perima atsakomybę). Valstybė atsako už savo organų ar
pareigūnų veiksmus ar neveikimą net tada, kai jie viršija savo kompetenciją, įgaliojimus arba
peržengė instrukcijų ribas ar jų nepaisė. Valstybė neatsako tik tais atvejais, kai minėti pareigūnai
veikia kaip privatūs asmenys, tačiau įrodymo našta tokiu atveju tenka valstybei. Tarptautinės
teisės pažeidimų rūšys: a) sunkus jus cogens normų pažeidimas (nebeliko tarptautinio
nusikaltimo termino). Sunkumas - didelio masto sistemingas nesilaikymas. Nebeliko pavyzdinio
veikų sąrašo; b) tarptautiniai deliktai. Skiriasi pasekmės. Jus cogens pažeidimo atveju keliamas
reikalavimas -nepripažinti neteisėtos situacijos, -neteikti pagalbos, -bendradarbiauti, kad būtų
nutrauktas pažeidimas, -bandradarbiauti su kitomis valstybėmis dėl pirmų dviejų reikalavimų.
Tam tikrais atvejais galimi formalūs pažeidimai, tačiau gali egzistuoti aplinkybės, šalinančios
valstybių atsakomybę: -sutikimas (pvz., leidimas kitos valstybėms ginkluotosioms pajėgoms
vykti tranzitu per teritoriją); -savigyna (pagal JT Chartijos 51 str. valstybė turi neatimamą teisę į
kolektyvinę ie individualią savigyną); -atsakomosios priemonės (nukentėjusi valstybė gali imtis
atsakomųjų priemonių prieš valstybę, pažeidusią jos teises. Teisė taikyti atsakomąsias priemones
gali būti grindžiama ir ST ar GA rezoliucija); -force majeure; -nelaimė; -būtinasis reikalingumas.
Nelaimė – tai savo, kitų ar patikėtų asmenų gyvybių gelbėjimas. Nelaime negalima remtis, kai ji
susidarė dėl pačios valstybės kaltės. Esant būtinam reikalingumui negalima nutraukti sutarties.
Būtinojo reikalingumo sąlygos: tai turi būti vienintelis būdas siekiant apsaugoti esminį interesą
nuo sunkaus ir neišvengiamo pavojaus ir neturi sukelti rimtos grėsmės valstybės ar tarptautinės
bendrijos interesams (Palestinos byla). Dėl bitinojo reikalingumo abejojama, argumentuojant,
kad nėra teisminio organo, kuris galėtų nustatyti, kad vienos valstybės interesai, paaukoti
būtinojo reikalaingumo situacijoje, turi mažesnę reikšmę nei kitos išsaugoti. Todėl bent jau
Vadapalas keičia šitą sąlygą nenumatyto įvykio aplinkybe. Valstybė negali prisidėti prie būtinojo
reikalingumo susidarymo. Atsakomosios priemonės – self help, kai valstybė gali imtis priemonių
prieš kitą valstybę. Specifinis tikslas – paskatinti kitą valstybę laikytis įsipareigojimų, tačiau toks
skatinimas turi būti daromas laikantis proporcingumo principo reikalavimų, o priemonė turi būti
iškart nutraukta, kai nutraukiamas pažeidimas. Visų pirma, valstybė pati turi pareikalauti
nutraukti pažeidžianti veiksmą ir pranešti apie sprendimą dėl priemonių, kurių ketina imtis. Šios
priemonės negali būti susijusios su: a) jėgos naudojimu; b) žmogaus teisių pažeidimais; c)
humanitarinės teisės normų pažeidimais, liečiančiomis represalijas. Pvz. Irano byla, kurioje ši
valstybė be jus cogens, papildomai teisinosi atsakomosiomis priemonėmis, tačiau TTT pabrėžė,
kad tokių priemonių negalima taikyti, nes jos pažeidžia diplomatinius imunitetus ir privilegijas.
25. Valstybių atsakomybės už TT pažeidimus rūšys ir formos. 1928m. Chožuvo fabriko
byla (materialinė/nematerialinė atsakomybė, atsakomosios priemonės).
Valstybės atsakomybė už TT pažeidimus apibrėžiama kaip bet kokia naujų teisinių santykių
forma, kuri gali atsirasti valstybei įvukdžius TT pažeidimą ir tie santykiai gali apsiriboti
pažeidėjos ir nukentėjusiosios santykiais arba liesti ir kitus TT subjektus bei pasireikšti kaip 1)
nukentėjusios valstybės teisė pritaikyti sankciją arba 2) kaltos vakstybės pareiga atlyginti žalą.
Toks VA apibrėžimas platesnis už klasikinį, kuris buvo siejamas tik su reparacija – tai yra žalos
atlyginimu. Precedentas žalos atlyginimo srityje, kuriuo remiamasi ir šiandien NTTT 1928 m.
sprendimas Chožuvo fabriko byloje, kurioje konstatuota, kad reparacija turi kiek įmanoma
pašalinti visas neigiamas pasekmes ir atkurti situaciją, kuri būtų egzistavusi, jei šie vaiksmai
nebūtų buvę įvykdyti. Formos: -restitucija (atlyginimas natūra ir nuostoliai); -satisfakcija
(moralinės žalos atlyginimas. Valstybė gali reikalauti, kad jos būtų oficialiai atsiprašyta, duoros
garantijos, jog bus imtasi veiksmų, kad panašūs veiksmai nepasikartotų, kalti asmenys būtų
nubausti, o kartais išduoti valstybei; Rainbow Warior bylos arbitražinis sprendimas); -
kompensacija (kai restitucija neįmanoma). 2002 m. Belgijos ir Kongo Demokratinės Respublikos
byla – TTT konstatavo, kad užtenka satisfakcijos – pažeidimo pripažinimo (teismo sprendimu).
Kita atsakomybės forma: nukentėjusiosios valstybės atsakomosios priemonės, dar vadinamos
represalijomis (dviejų valstybių santykiuose) arba sankcijomis (pagal TO rezoliucijas), kai ji,
kurios teisėti reikalavimai nebuvo patenkinti, atsisako vykdyti tam tikrus savo įsipareigojimus
valstybei pažeidėjai. Reikia represalija skirti nuo retorsijų – atsakomųjų prieminių, kurios
formaliai neapriboja sutartyje arba paprotyje įtvirtintų valstybės pažeidėjos teisių, bet tiesiogiai
pažeidžia jos interesus, daugiausiai ekonominius. Represalijos galimos tik prieš pažeidimą
išprovokavusią šalį. Prieš imantis šių priemonių turi būti pasistengta nesutarimą išspręsti taikiai,
derybomis, pareikšti pretenziją, turi būti laikomasi proporcingumo principo – atsakomosios
priemonės turi atitikti patirtus nuostolius, atsižvelgiant į TT pažeidimo sunkumą ir pažeistas
teises.
26. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas. Jo tiriami nusikaltimai, jurisdikcija, reikalavimai
jurisdikcijai (ratione loci, personae, temporis), papildoma jurisdikcija, įgyvendinimo
ypatybės.
1998 m. buvo priimtas Tarptautinio baudžiamojo teismo statutas (Romos statutas), kuris
įsigaliojo 2002 m. Lietuva yra šio statuto dalyvė. Romos statutas numato Teismo struktūrą: a)
prezidiumas; b) apeliacinis skyrius, teisminio nagrinėjimo skyrius ir ikiteisminio nagrinėjimo
skyrius; c)prokuratūra; d)sekretoriatas. Teismą sudaro 18 teisėjų, renkamų valstybių dalyvių
asamblėjoje. Pagal Romos statutą steigiama valstybių statuto šalių asamblėja, kuri galės nustatyti
Statute apibrėžiamų veikų sudėtis, taip pat pildyti Statutą ir rinkti teisėjus. Tarptautinio
baudžiamojo teismo jurisdikcijai priskiriami tik tam tikri, Romos statute apibrėžti, nusikaltimai:
tai tik labai sunkūs, visą tarptautinę bendriją verčiantys susirūpinti nusikaltimai : -genocidas; -
nusikaltimai žmoniškumui; -karo nusikaltimai; -agresijos nusikaltimas. Statutas nustato, kad
agresijos atžvilgiu Teismas vykdys jurisdikciją tik po to, kai ji bus atitinkamai apibrėžta pagal JT
Chartijos nuostatas. Genocido nusikaltimo apibrėžimas identiškas apibrėžimui Genocido
konvencijoje. TBT taikys jurisdikciją tik tiems nusikaltimams, kurie bus padaryti po to, kai
įsigaliojo Romos Statutas, t.y. po 2002 m. Valstybei tapus šio Statuto dalyve laikoma, kad
valstybė pripažįsta Teismo jurisdikciją; tačiau bet kuri valstybė gali pareikšti, kad ji pripažįsta
Teismo jurisdikciją nagrinėti konkretų nusikaltimą, jeigu jis buvo padarytas jos teritorijoje arba
orlaivyje ar jūrlaivyje, registruotame toje valstybėje ar jei šį nusikaltimą padarė jos pilietis.
Teismas pradeda vykdyti savo jurisdikciją, kai: a)kai Teismo prokurorui apie nusikalstamą veiką
praneša valstybė dalyvė; b) prokurorui praneša JT ST; c) prokuroras pradėjo tyrimą dėl šios
veikos. Prokuroras gali pradėti tyrimą gavęs Ikiteisminio tyrimo kolegijos leidimą. Jei ST
paprašo, tyrimas gali būti atidėtas. TBT arba kitas teismas negali teisti asmens už veiką, užkurią
jis buvo nuteistas ar išteisintas. Jei asmenį teisė kitas teismas, už tą pačią veiką jo TBT teisti
negali, nebent: procesas kitame teisme buvo vykdomas siekiant užkirsti kelią patraukti asmenį
TBT ar ankstesnis procesas buvo šališkas. Teismas savo veikloje vadovaujasi principais: nėra
nusikaltimo be įstatymo; nėra bausmės be įstatymo; baudžiamojo įstatymo netaikymo atgal;
individualios atsakomybės principas; baudžiamosios atsakomybės netaikymas mažamečiams;
asmens oficiali padėtis; karo vadas atsako už pavaldinius, jei kontroliavo; netaikomi senaties
terminai Statute numatytiems nusikaltimams; negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn
be kaltės. Pagrindinės bausmės – laisvės atėmimas iki 30 m. arba iki gyvos galvos (bausmės
atlikimo valstybė parenkama iš sąrašo). Teismas savo veikloje vadovaujasi Statutu, Procedūros ir
įrodymų reglamentu ir Nusikaltimo požymiais, patvirtintais valstybių narių asamblėjos. Teismo
statutas įtvirtina principą, kad TBT papildo nacionalinę baudžiamąją jurisdikciją, todėl bylos
Teisme priimtinos, kai valstybė nenori arba tikrai negali atlikti tyrimo ar nagrinėti bylos
baudžiamąja tvarka.
27. Diplomatinė atstovybė, jos struktūra ir personalas (pagal LR teisę taip pat).
Diplomatinės atstovybės funkcijos. Diplomatinių atstovų klasės ir rangai, šių sąvokų
skirtumai.
Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių naudojamas terminas „diplomatinė atstovybė“,
tačiau jos turinys neatskleidžiamas. Praktikoje naudojamos dvi atstovybių rūšys: ambasada ir
misija. Ambasada – aukščiausio klasės diplomatinė atstovybė, kuriai vadovauja ambasadoriaus
klasės diplomatinis atstovas. Misijos gali būti vadovaujamos pasiuntinio arba reikalų patikėtinio.
Teisiniu požiūriu abi atstovybės turi vienodą statusą, jos dažniausiai steigiamos valstybių
sostinėse. Atstovybių vidaus struktūrą nustato pačios siunčiančiosios valstybės, tačiau jos turi
atspindėti atstovybės vykdomas funkcijas. Dažniausiai jos turi tokius padalinius: politikos,
ekonomikos, kultūrinių ryšių, administracinį, spaudos ir informacijos skyrius, karinius atašatus.
Gali būti ir konsulinis skyrius, jei atstovybė vykdo konsulines funkcijas. Taip pat veikia
padaliniai, užtikrinantys administracinį techninį ir ūkinį funkcionavimą. Iš esmės diplomatinę
atstovybę sudaro: diplomatinis, administracinis techninis ir aptarnaujantis personalas.
Diplomatinio personalo narių skaičius dažniausiai siūlomas priimančios valstybės toks, koks jai
atrodo pagrįstas ir įprastas. Nuolatinių diplomatinių atstovybių personalas skirstomas į
diplomatinį ir nediplomatinį. Diplomatinį personalą sudaro atstovybės darbuotojai, tiesiogiai
susiję su diplomatinių funkcijų vykdymu; jie turi diplomatinius rangus. Tai visi diplomatiniai
agentai, taip pat atstovybės vadovas. Diplomatinio personalo nariais negali būti priimančios
valstybės piliečiai be šios valstybės sutikimo. Pagal LR DTĮ nustatomas reikalavimas į
diplomatinę tarnybą priimti tik Lietuvos piliečius. Taip pat į diplomatines atstovybes gali būti
paskirti atašė, kuriems suteikiamas diplomatinis rangas ir pavedamos vykdyti specialios
funkcijos. Pagal LR teisės aktus LR specialusis atašė yra LR pilietis, pagal delegavusios
ministerijos kompetenciją padedantis įgyvendinti LR užsienio politiką, laikomas diplomatinio
personalo nariu, tiesiogiai pavaldus paskyrusiam ministrui ir diplomatinės atstovybės vadovui.
Diplomatinis korpusas siaurai suprantamas kaip susidedantis tik atstovybių vadovų, o plačiąja –
iš visų diplomatinių agentų. Pagal VKDS diplomatiniai atstovai skirstomi į tris klases: a)
ambasadorius ir nuncijus, akredituotus prie valstybių vadovų ir kiti atstovybių vadovai, turintys
ekvivalentišką rangą; b) pasiuntiniai, ministrai ir internuncijai, akredituoti prie valstybės vadovų;
c) reikalų patikėtiniai, akredituoti prie užsienio reikalų ministro. Jie gali būti nuolatiniai ir
laikinieji reikalų patikėtiniai. Kuriai klasei turi priklausyti atstovybės vadovas, nustatoma
valstybių susitarimu. Diplomatiniai rangai suprantami kaip tarnybiniai laipsniai, valstybių
suteikiami savo diplomatinių tarnybų darbuotojams pagal kiekvienos valstybės nacionalinius
įstatymus. Paprastai pirmosios klasės diplomatiniam atstovui suteikiami nepaprastojo ir
įgaliotojo ambasadoriaus rangą, o antros klasės atstovui nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo
ministro. Kiti diplomatiniai agentai dar gali turėti šiuos rangus: ministro, ministro patarėjo,
pirmojo, antrojo ir trečiojo sekretoriaus. Pagal LR DTĮ nustatyti tokie rangai: 1) LR
nepaprastasis ir 5galiotasis ambasadorius; 2) LR nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis
ministras; 3) ministras patarėjas; 4) patarėjas; 5) pirmasis sekretorius; 6) antrasis sekretorius; 7)
trečiasis sekretorius; 8) atašė. Pirmuosius du rangus UR ministro teikimu suteikia LR Prezidentas
dekretu, kurį taip pat pasirašo URM. Kitus rangus suteikia URM įsakymu. Pagrindinės
diplomatinių atstovybių funkcijos: 1) siunčiančios valstybės atstovavimas buvimo valstybėje; 2)
siunčiančios valstybės ir jos piliečių interesų gynimas priimančioje valstybėje laikantis
tarptautinės teisės normų (ši gynyba turi būti daroma nesikišant į priimančiosios valstybės vidaus
reikalus. Nereikia tapatinti šios funkcijos su diplomatinės gynybos sąvoka, nes interesų gynimas
yra platesnė sąvoka, nei diplomatinė gynyba, kuri yra tik vienas iš būdų, kurių pagalba ši
funkcija gali būti įgyvendinama); 3) derybų su priimančios valstybės vyriausybe vedimas; 4)
informacijos apie sąlygas ir įvykius priimančioje valstybėje rinkimas teisėtomis priemonėmis ir
šios informacijos perdavimas atstovaujamosios valstybės vyriausybei; 5) draugiškų santykių tarp
atstovaujamosios ir priimančios valstybių skatinimas bei jų ekonominių, kultūrinių ir mokslinių
ryšių plėtojimas.
28. Diplomatinė gynyba: sąvoka, institucijos ir priemonės (2006m. TTK projektas; URM,
diplomatinės atstovybes, konsulinės įstaigos, gynyba).
2006 m. JT TTK parengė Diplomatinės gynybos straipsnių projektą. Pagal šį projektą
diplomatinė gynyba turi garantuoti žalos atlyginimą nukentėjusiems valstybės asmenims ir ji yra
paremta principu, kad žala tokiems asmenims yra žala pačiai valstybei. Diplomatinei gynybai
nepriskiriama taip vadimama „funkcinė gynyba“ – t.y. tarptautinių organizacijų atstovų/agentų
gynyba. Valstybės vykdoma diplomatinė gynyba yra suprantama kaip vienos valstybės raginimas
diplomatiniais kanalais ar kitomis taikiomis priemonėmis atsakyti kitą valstybę už žalą, padarytą
pirmosios fiziniams ir juridiniams asmenims, pastarosios tarptautinės teisės pažeidimu. Projektas
nesiekia nustatyti, kokie valstybių veiksmai bus laikomi pažeidžiančiais tarptautinę teisę šiuo
atžvilgiu, o numato aplinkybes ir sąlygas, kurioms esant diplomatinė gynyba bus galima.
Projekto formuluotė palieka atvira klausimą, ar valstybė vykdo diplomatinę gynybą savo vardu,
ar savo asmens vardu, ar abiejų. Diplomatinė gynyba išplaukia iš valstybių atsakomybės ir
reiškia, kad valstybė turi atsakyti už tarptautinės teisės pažeidimą, padarytą asmenims.
Diplomatinė gynyba gali būti vykdoma ir apatridų bei pabėgėlių atžvilgiu. Ji turi būti vykdoma
teisėtomis ir taikiomis priemonėmis. Diplomatinės priemonės apima visus teisėtus veiksmus,
kurių ėmėsi valstybė tam, kad išreikštų savo požiūrį ir susirūpinimą dėl pažeidimo, įskaitant
protestą, reikalavimą ištirti situaciją ar derybas sprendžiant tokią situaciją. Kitos taikios
priemonės apima visas įprastas taikaus ginčų sprendimo priemones nuo derybų iki teisminio
proceso. Draudžiamas jėgos naudojimas. Diplomatinė gynyba skiriasi nuo konsulinių įstaigų
teikiamos pagalbos, nes ją vykdo valstybės atstovai veikdami valstybės vardu ir bendrosios
tarptautinės teisės sąlygomis, gi konsulinė pagalba, dauguma atvejų, yra suteikiama konsulinių
pareigūnų ir jie atstovauja individo interesus veikdami Vienos konvencijos dėl konsulinių
santykių sąlygomis. Diplomatinė gynyba iš esmės yra priemonė, skirta ištaisyti padėtį,
atsiradusią dėl tarptautinės teisės pažeidimo, o konsulinė pagalba yra daugiau prevencinio
pobūdžio ir jos pagrindinis tikslas užkirsti kelią situacijai, kai asmuo gali tapti tarptautinės teisės
pažeidimo subjektu. Diplomatinė gynyba gali būti vykdoma fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu.
Valstybė turi teisę, bet ne pareigą vykdyti diplomatinę gynybą (tai patvirtino ir TTT Barcelona
Traction byloje). Tačiau yra pareikšta nuomonių, kad galbūt valstybė turėtų tam tikrais atvejais
pareigą vykdyti diplomatinę gynybą, pvz., jei pažeidimas yra sunkus. Pagal Projektą
nereikalaujama valstybei įrodyti efektyvų ryšį su asmeniu, kaip tai nustatė TTT Nottebom byloje.
Valstybė gali vykdyti diplomatinę gynybą tokių asmenų atžvilgių, kurie buvo jos piliečiai
pažeidimo padarymo metu arba tada, kai buvo pateiktas oficialus skundas pažeidėjai. Galimos
išimtys, kai gynyba teikiama tais atvejai, jei asmuo buvo piliečiu tik pateikiant oficialų skundą:
kai asmuo neteko savo ankstesnės pilietybės, asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę dėl priežasčių,
nesusijusių su skundo pateikimu, naujos pilietybės įgijimas suderinamas su tarptauine teise. Jei
asmuo turi dviejų ar daugiau valstybių pilietybes, bet kuri valstybė gali vykdyti jo diplomatinę
gynybą kitos atžvilgiu. Dvi ar daugiau pilietybės valstybių gali vykdyti bendrą diplomainę
gynybą. Jei asmuo turi dviejų valstybių pilietybę, tai jos negali vykdyti diplomatinės gynybos
viena kitos atžvilgiu, išskyrus atvejus, kai vienos kurios nors pilietybė buvo vyraujanti pažeidimo
ir skundo pateikimo metu (efektyvaus ryšio reikalavimas). JA diplomatinę gynybą gali vykdyti
jų registravimo valstybė. Jei iš esmės JA kontroliuoja kitos valstybės asmenys ar esminė veikla
vykdoma kitoje valstybėje, gali vykdyti tokia valstybė. Asmenų be pilietybės ar asmenų
pripažintų pabėgeliais atžvilgiu diplomatinę gynybą gali vykdyti valstybė, kurioje jie teisėtai
buvo tiek pažeidimo padarymo, tiek skundo pateikimo metu. Valstybę negali pateikti tarptautinio
reikalavimo/skundo, kol nukentėjęs asmuo neišsėmė vidaus gynybos priemonių (TTT
Interhandel byla). Tokios priemonės – tai teisinės priemonės, kurios yra prieinamos
nukentėjusiam asmeniui bendruose ar administraciniuose teismuose ar organuose, tiek
bendruosiuose, tiek specialiuosiuose. Vidaus priemonių išsėmimas nebūtinas, kai: -nėra
prieinamos vidaus priemonės, kuri būtų efektyvi ar kuri nesuteikia pagrįstos galimybės atitaisyti
žalą, -pažeidėjos priemonių procesai yra nepagrįstai ilgi, -pažeidimo metu tarp nukentėjusio
asmens ir pažeidėjos nebuvo tiesioginio ryšio, -nukentėjusiam asmeniui aiškiai buvo trukdoma
pasinaudoti vietos priemonėmis, -valstybė pažeidėja atsisakė reikalavimo išsemti vidaus gynybos
priemones. Diplomatinės gynybos straipsnių projektas nėra taikomos, kai santykius reguliuoja
spcialios TT normos (sutartys dėl investicijų apsaugos).
29. Diplomatinės gynybos sąlygos (jei dviguba pilietybė ir pan.). Šitas nurodytas atskirai,
nes matyt, ne tik Matas, bet Vilma suprato, kad sąlygos – tai atskiras klausimas . Žiūrėti
28 klausimą.
Čia šiaip . TTT diplomatinę gynybą apibrėžė kaip atvejį, „kada valstybė imasi ginti savo
pilietį, kurio tesės, kaip tvirtinama, kitos valstybės nebuvo pripažintos, tuo pažeidžiant
galiojančias tarptautinės teisės normas“. Tam, kad diplomatinė gynyba būtų teisėta, nustatytos
kelios sąlygos: 1) valstybės atsakomybė už žalą, padarytą užsienio fiziniams ar juridiniams
asmenims, atsiranda tik tada, kai nukentėję asmenys panaudoja ir išsemia visas savo teisių
apsaugos procedūras toje valstybėje ir kai šios priemonės neduoda rezultato. TTT Barselona
Traction byloje konstatavo, kad tik pažeista teisė, o ne paprastas interesų pažeidimo faktas
sukelia atsakomybę. 2) valstybė gali teikti diplomatinę gynybą tik savo piliečiams ir juridiniams
asmenims. 3) nukentėjęs asmuo neturi būti pats prisidėjęs prie pažeidimo (švarių rankų doktrina).
30. Diplomatinių privilegijų ir imunitetų sąvoka ir pagrindimas (teorijos: funkcinė ir
atstovavimo). Privilegijų ir imunitetų rūšys. Diplomatinės atstovybės privilegijos ir
imunitetai (Teherano byla, Estijos atvejis).
Diplomatiniai imunitetai yra sudėtinė valstybės imunitetų nuo kitos valstybės jurisdikcijos dalis.
Jie suprantami kaip ypatindų teisių suteikimas valstybės atstovams, oficialiai įgaliotiems vykdyti
jos atstovavimo funkcijas kitoje valstybėje, specialaus režimo taikymas diplomatinėms
atstovybėms ir jų nariams (išėmimas iš užsienio valstybės jurisdikcijos). Diplomainės
privilegijos suprantamos kaip tam tikros teikiamos pirmenybės užsienio valstybių diplomainėms
atstovybėms ir jų nariams (teisė į sustiprintą apsaugą nuo įvairių pasikėsinimų, atleidimas nuo
kai kurių įstatymų ir pan.). Diplomatiniai imunitetai suteikiami remiantis valstybės imunitetu nuo
kitos valstybės jurisdikcijos, o privilegijų teikimas kilo iš susiformavusių tokio pobūdžio
tarptautinio mandagumo taisyklių. Imunitetas pasireiškia procesinių teisės normų atžvilgiu kaip
tam tikra procesinė apsauga. Doktrinoje egzistuoja keli skirtingi požiūriai į diplomatinius
imunitetus: 1) pagal eksteritorialumo teoriją valstybės atstovai, nors ir būdami kitoje valstybėje,
teisiškai yra laikomi esantys savo suvereno teritorijoje, o diplomatinė atstovybė ir jai
priklausantis žemės sklypas yra atstovaujamosios valstybės teritorijos dalis. Eksteritorialumo
teorija atspindėjo viduramžiais ir iki 20 a. Vyravusias absoliutaus valstybių suvereniteto ir
imuniteto teorijas; 2) pagal atstovaujamojo pobūdžio teoriją privilegijų ir imunitetų suteikimas
remiasi idėja, kad diplomatinės atstovybės personifikuoja siunčiančią valstybę; 3) funkcinio
būtinumo teorija imunitetų ir privilegijų suteikimą grindžia tuo, kad jos yra reikalingos
sėkmingai vykdyti diplomatines funkcijas. XX a. Ši teorija tapo vyraujančia. Diplomatinė teisė
nustato, kokios priemonės gali būti taikomos diplomatinių imunitetų pažeidimo atveju, todėl
draudžiama imtis atsakomųjų veiksmų į TT pažeidimus, kuriais būtų apribojami ar panaikinami
diplomatiniai imunitetai. Geriausias pavyzdys, Teherano byla 1979 m. Irano studentai
protestuodami nuversto šacho priėmimą užgrobė JAV diplomatines atstovybes ir konsulines
įstaigas, reikalaudami išduoti šachą bei atsiprašyti už tariamą JAV kišimąsi į Irano vidaus
reikalus. JAV pareiškė protestą, tačiau oficialios Irano institucijos faktiškai pritarė JAV
diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų personalo sulaikymui ir nesiėmė priemonių
pažeidimo padariniams pašalinti. TTT priėmė sprendimą, kad Iranas pirmiausiai atkurtų JAV
kontrolę savo diplomatinės atstovybės patalpoms, išlaisvintų įkaitus ir suteiktų personalui
apsaugą. Šioje byloje Teismas pasakė, kad diplomatinės teisės normos įtvirtina atskirą režimą,
kuris iš vienos pusės nustato priimančios valstybės pareigas suteikti diplomatinėms atstovybėms
lengvatas, privilegijas ir imunitetus, ir iš kitos – atsižvelgia į piktnaudžiavimus, kuriuos gali
įvykdyti atstovybės personalo nariai, taip pat išvardija priemones, kuriomis disponuoja
priimančioji valstybė, kad galėtų atsakyti į piktnaudžiavimus. Teismas pripažino Irano veikmus
neteisėtais, kadangi diplomatinės teisės nustatyta pareiga nepažeisti diplomatinių imunitetų yra
imperatyvinė ir turi būti vykdoma bet kokiomis aplinkybėmis.. Diplomatiniai imunitetai ir
privilegijos suteikiami diplomatinėms atstovybėms nuo jų įsteigimo momento, o jų nariams –
nuo atvykimo į priimančiąją valstybę. Diplomatinius imunitetus ir privilegijas galima skirtyti į:
a) diplomatinių atstovybių; b) diplomatinių atstovybių narių. Diplomatinių atstovybių
privilegijos ir imunietai: diplomatinės atstovybės patalpos ir turtas neliečiamas. Į patalpų sąvoką
įeina atstovybės tikslams naudojami pastatai arba jų dalys, atstovybės vadovo rezidencija, žemės
sklypai. Patalpų neliečiamumo turinį sudaro priimančiosios valstybės įsipareigojimas susilaikyti
nuo bet kokių veikmsų, galinčių ją pažeisti (niekas negali įeiti, negavęs vadovo leidimo).
Draudžiama į patalpas patekti priimančios valstybės pareigūnams, kurių pareigos susijusios su
buvimo valstybės jurisdikcijos vykdymu procesinių veiksmų atlikimo atstovybės patalpose
tikslu. Atstovybėje negali būti atlikta krata, vykdoma rekvizicija, areštuojamas turtas bei
vykdomi kiti prievartinio pobūdžio vykdomieji veiksmai. Priimančioji valstybė turi imtis visų
priemonių patalpoms apsaugoti nuo bet kokio žalingo įsiveržimo ar žalos padarymo, orumo
žeminimo. Atstovybės patalpos, jų baldai ir kitas turtas, transporto priemonės turi imunitetą nuo
kratos, rekvizicijos, arešto ir vykdomųjų veiksmų (priskiriamos ir atstovybės banko sąskaitos).
Net ir nutrūkus diplomatiniams santykiams, išlieka pareiga gerbti ir saugoti atstovybės patalpas,
jų turtą ir archyvus. Su atstovybės patalpų neliečiamumu susijęs ir diplomatinis prieglobstis –
galimybė asmeniui, persekiojamam dėl politinių motyvų, suteikti prieglobstį atstovybės
patalpose. Apskritai patalpų neliečiamybė nesuteikia tokios teisės, bet specialūs susitarimai gali
nustatyti kitaip. Neliečiami atstovybės archyvai ir dokumentai (absoliuti neliečiamybė).
Atstovybei suteikiami fiskaliniai imunitetai – jį sudaro atstovybei teikiamos lengvatos mokesčių
atžvilgiu (atleidžiama nuo visų valstybinių, regioninių, municipalinių mokesčių bei rinkliavų už
nuomą, išskyrus už konkrečias paslaugas). Abipusiškumo pagrindu numato ir LR įstatymai.
Atstovybės atleidžiamos nuo muitų už įvežamas prekes, skirtas oficialiam atstovybės
naudojimui. Taip pat atstovybėms suteikiama susižinojimo laisvė, užtikrinamas jo slaptumas
(diplomatiniai kurjeriai, koduoti ir šifruoti pranešimai – užtikrinama apsauga); neliečiama
atstovybės korespondencija. Atstovybės turi teisę naudoti savo valstybės simbolius – vėliavą,
herbą, ir kitas privilegijas (atlikti religines apeigas, steigti mokyklas ir pan.).
31. Diplomato privilegijos ir imunitetai (Arešto orderio byla 2002m.).
Diplomatinių agentų privilegijas ir imunitetus sudaro: 1) diplomatinio agento asmens
neliečiamybė – tai visuotinai pripažįstamas principas, pagal kurį diplomato asmuo neliečiamas,
jis negali būti suimtas arba laikomas suimtas jokia forma (pagal LR įst. taip pat), o priimančioji
valstybė turi jį gerbti ir imtis visų priemonių, kad išvengtų bet kokio pasikėsinimo į jį.
Neliečiamybė turi du aspektus: a) imunitetas nuo bet kokio vykdymo akto – arešto, sulaikymo ar
kitokio procesinio prievartinio veiksmo, patikrinimo muitinėje, girtumo patikrinimo idikatoriumi
arba kraujo paėmimu. Išimtys gali būti pateisinamos tik visuomenės saugumo interesais. b)
pareiga užtikrinti diplomatinių agentų asmens neliečiamumą, jiems suteikiant specialią apsaugą
(be įstatyminės apsaugos, turi būti užtikrintas ir šių įstatymų veiksmingumas). Terorizmo
išpluoliai, kurių metu aukomis tapo ir diplomatai paskatino priimti JT Konvenciją dėl baudimo
už nusikaltimus, įvykdytus prieš asmenis, kurie naudojasi tarptautine apsauga, taip pat
diplomatinius agentus, kuri skirta ir geresniai diplomatų apsaugai; 2) diplomatinio agento
privačios rezidencijos, jo dokumentų ir korespondencijos bei nuosavybės neliečiamybė –
rezidencijai suteikiama tokia pati neliečiamybė ir apsauga kaip ir atstovybės patalpoms. Privačia
rezidencija laikoma diplomato gyvenamosios patalpos, laikinasis būstas. Dokumentai,
korepondencija ir nuosavybė, išskyrus numatytas išimtis, neliečiami. Tam tikrai atvejais gali būti
taikomi vykdomieji veiksmai pagal teismo sprendimus bylose dėl nekilnojamo turto, komercinės
veiklos ir pan., kur nesinaudojama imunitetu; 3) imunitetas nuo baudžiamosios jurisdikcijos –
suteikiamas nepriklausomai nuo to, ar vykdė pareigas, ar veikė kaip privatus asmuo. Paprastai
toks asmuo atšaukiamas arba, jei ne, paskelbiamas persona non grata. Pagal LR įstatymus tokie
asmenys negali būti sulaikomi ir sulaikyti, o procesiniai veiksmai gali būti atliekami tik jų
sutikimu ar prašymu; 4) imunitetas nuo civilinės ir administracinės jurisdikcijos – jis nėra
absoliutus. Naudojasi šiuo imunitetu, išskyrus: privataus nekilnojamojo turto, paveldėjimo, bet
kokios profesinės ar komercinės veiklos bylose. Imunitetui nuo administracinės jurisdikcijos
taikomos tokios pačios išimtys kaip ir nuo civilinės; 5) atleidimas nuo pareigos liudyti – siejamas
su diplomato imunitetu nuo baudžiamosios jurisdikcijos ir asmens neliečiamybe. Tačiau prašyti
liudyti gali priimančioji valstybė, o siuančiančioji išduoti tokį sutikimą; 6) judėjimo laisvė –
suteikiama galimybė laisvai judėti valstybės savo teritoriją, išskyrus draudžiamas zonas ar
ribojimus valstybės saugumo sumetimais; 7) fiskalinis imunitetas – atleidžiamas nuo visų
asmeninių ir nekilnojamojo turto, valstybinių, regioninių ir vietinių mokesčių ir rinkliavų,
išskyrus išimtis už pvz., konkrečias paslaugas, paveldimo turto, žyminį mokestį ir pan. Pagal LR
įstatymus diplomatinio, techninio ir administracinio personalo nariai atleidžiami nuo bendrųjų
mokesčių, išskyrus, netiesioginius, nk savininko mokestį, turto paveldėjimo, komercinės veiklos,
paslaugų; 8) muito privilegijos – leidžiama įvežti ir atleidžia nuo muito mokesčių ir susijusių
rinkliavų, išskyrus atlyginimą už sandėliavimą, pervežimą ir pan., prekes, skirtas diplomatinio
agento ar kartu gyvenančių jo šeimos narių asmeniniam naudojimui, įskaitant daiktus įsikūrimui,
diplomato bagažo apžiūra gali būti atlikta tik agentui ar jo įgaliotam atstovui dalyvaujant; 9)
atleidimas nuo socialinio aprūpinimo prievolių – kiek tai susiję su jo tarnyba atstovaujamai
valstybei, gali savanoriškai dalyvauti priimačios valstybės socialinio apsūpinimo sistemoje; 10)
atleidimas nuo darbo ir kitų viešųjų prievolių – atliedžiama nuo visų darbo ir kitų viešų prievolių,
nepriklausomai nuo jų pobūdžio, bei karinių prievolių, tokių kaip rekvizicija, kontribucija ar
kariuomenės postovi (kas čia per gaidys, net neįsivaizduoju); 11) kitos diplomatinių agentų
privilegijos – tai teisė palaikyti papročius ir tradicijas, dalyvavimas oficialiuose priimančiosios
valstybės šventiniuose renginiuose, specialios ložės parlamentuose (kad būtų bent jau į ką ten
žiūrės). Privilegijas ir imnitetus galima išplėsti abipusiškumo pagrindu. Arešto orderio bylos
neturiu ir net nžn, kas ten tokio, jei dėl Djibuti vs France, tai byla dar neišspręsta.
32. Diplomatinių atstovų skyrimo tvarka pagal TVT ir LR teisę (įgaliojimų pradžia,
nutraukimo pagrindai).
Diplomatinių atstovų skyrimas vadinamas akreditavimu. Jį sudaro: kandidatūros parinkimas,
agremano prašymas, vidaus teisės akto dėl paskyrimo išleidimas. Tiek agremano prašymas, tiek
atsisakymas jį suteikti turi būti konfidencialūs. Gavus agremaną ir įforminus paskyrimą pagal
nacionalinius įstatymus, išduodami įgaliojamieji raštai, kurie yra diplomatinio atstovo veiklos
teisinis pagrindas visam misijos laikotarpiui. Atvykus į buvimo valstybę, įgaliojamųjų raštų
nuorašai įteikiami užsienio reikalų žynybos vadovui; po to oficialios ceremonijos metu
įgaliojamieji raštai įteikiami buvimo valstybės vadovui. Tuo baigiasi akreditacija ir prasideda
diplomatinio atstovo misija. Analogiškai yra ir pagal LR DTĮ. Diplomatinis atstovas prie TO
pradeda vykdyti savo funkcijas įteikęs raštus TO vadovui arba kita TO nustatyta tvarka.
Atstovaujamoji valstybė turi įsitikinti, jog yra gautas priimančios valstybės sutikimas
(agremanas) tam asmeniui, kurį ji numato akredituoti atstovybės toje valstybėje vadovu.
Nenustatoma procedūra agremano gavimui, bet praktikoje laikoma, kad nesulaukus atsakymo per
įprastą laiką, tai reiškia mandagų atsisakymą, motyvų nurodyti neprivaloma. Valstybė gali
atšaukti agremaną, kol atstovas dar yra neatvykęs. Dažniausiai agremano prašo atstovybės
vadovas, kurio kadencija eina į pabaigą. Pagal LR DTĮ diplomatinio atstovo kandidatūrą
apsvarsčius Seimo užsienio reikalų komitete (va va, neparašykit tik, kad Teisės ir
teisėtvarkos, kaip aš per įskaitą) ir gavus priimančios valstybės agremaną, Vyriausybės
teikimu jį skiria Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo UR ministras. Lietuvos diplomatiniu
atstovu gali būti paskirtas tik diplomatas, turintis nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar
nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą. Tokia pati tvarka ir skiriant prie
TO, tik nereikia agremano. Skiraint kitus diplomatinio personalo narius agremano taip pat
nereikia, tačiau apie juos pranešama (išskyrus karinius, laivyno ir aviacijos atašė, kuriems reikia
preliminaraus sutikimo). Jie pradeda vykdyti savo pareigas, kai atvyksta į priimačią valstybę ir
praneša apie tai kompetentingai institucijai. Lietuvos diplomatu gali būti skiriamas tik LR
pilietis, atitinkanti reikiamus kvalifikacinius ir kitus reikalavimus. Diplomato funkcijos baigiasi:
-atstovaujamajai valstybei pranešus apie diplomatinio agento funkcijų pasibaigimą; -
priimančiajai valstybei pranešus apie jos atsisakymą pripažinti diplomatinį agentą atstovybės
nariu. Pagla LR DTĮ: -atšaukus diplomatą įstatymo nustatyta tvarka; -diplomatui atsistatydinus; -
diplomatui netekus LT pilietybės; -diplomatui mirus; -kitais TT numatytais pagrindais. Lietuvos
diplomatą atšaukia Prezidentas Vyraisuybės teikimu, informuojant valstybėjė ar TO nustatyta
tvarka. Diplomatui laikinai išvykus ar negalint eiti pareigų, jo funkcijos nepasibaigia,
paskiriamas laikinasis reikalų patikėtinis. Diplomatinio atstovo funkcijos baigiasi ir tada, kai
nustoja veikti diplomatinė atstovybė: -nutraukus ar sustabdžius diplomatinius santykius; -kilus
kariniam konfliktui tarp valstybių; -įvykus valdžios pasikeitimui nekonstituciniu būdų
valstybėse; -vienai iš valstybių nustojus egzistuoti kaip TT subjektui. Valstybei priėmus
sprendimą nutraukti diplomatinius santykius, jis įpareigoja abi valstybes uždaryti savo
diplomatines atstovybes ir atšaukti jų personalą.
33. Konsulinės teisės specifiniai bruožai, konsulinių funkcijų klasifikacija (pagal skirtumus
nuo diplomatinių funkcijų), konsulinių įstaigų vadovų klasės, pareigūnų, vadovų skyrimo
tvarka, konsulinių imunitetų specifika lyginant su diplomatiniais. Šito neturėjau medžiagos
34. Pilietybės klausimo reglamentavimo pagrindai pagal TVT. 1963m. ir 1997m. Pileitybės
konvencijos, Diplomatinės gynybos straipsnių projektas. Pilietybės sąvoka, jos įgijimo ir
netekimo pagrindai. 2001m. įst. Dvigubos pilietybės problema (Nottebom byla).
Pirmiausiai pilietybė yra nacionalinės teisės kategorija. Tarptautinėje teisėje nustatant, kurios
valstybės pilietis yra asmuo dažniausiai naudojamasi tais pačiais kriterijais kaip nacionalinėje
teisėje. Valstybė gali vykdyti savo piliečių diplomatinę gynybą. Pagal TT pilietybė laikoma
nuolatiniu teisiniu ryšiu, kuriuo asmuo susijęs su valstybe, kad ir kur jis bebūtų. Šis ryšys leidžia
valstybei vykdyti savo jurisdikciją šio asmens atžvilgiu. TT pripažintas bendras principas, kad
valstybė pati nustato savo pilietybės įgijimo sąlygas (paprastai daroma nuoroda į NTTT
konsultacinę išvadą Dekretų dėl pilietybės, priimtų Tunise ir Maroke). Taip pat tokį principą
patvirtina ir 1930 m. Konvencija dėl kai kurių klausimų, susijusių su pilietybės įstatymų kolizija.
TT reguliuoja kai kuriuos pilietybės klausimus, pvz. kai asmuo yra bipatridas arba apatridas.
Žymiausias precedentas šioje srityje – TTT Nottebom byla 1955 m., kurioje Teismas konstatavo,
kad valstybė gali pretenduoti, kad jos nustatytas normas kita valstybė pripažintų tik tada, jei šios
normos atitinka bendrą tikslą, kad teisinis pilietybės ryšys sutaptų su tikruoju asmens
priklausymu valstybei (taip vadinamas efektyvumo principas). Tai savo ruožtų leistų vykdyti
savo piliečių diplomatinę gynybą santykiuose su kitomis valstybėmis. Efektyvumo principas
taikomas tik skirtingų pilietybių kolizijos atveju ir pagal jį pilietybė suprantama ne vien kaip
formalus ryšys, bet ir kaip tam tikras abipusis piliečio ir jo valstybės ryšys, pasireiškiantis
tarpusavio teisių ir pareigų vykdymu. Efektyvus ryšys turi būti ieškomas kiekvienu konkrečiu
atveju. Dviguba pilietybė gali atsirasti taikant dviejų valstybių pilietybės įstatymus tam pačiam
asmeniui (pvz., tuokiantis). TT nedraudžia valstybei nustatyti, kad jos pilietis praranda pilietybę,
įgijęs kitos valstybės. Pvz., LR Pilietybės įst. (2003 m.) taip nustato. Tačiau numato ir išimtis, jei
įgijo pilietybę po 2003 m.ir yra LR pilietis pagal kilmę arba lietuvių kilmės asmuo. Taip pat
asmuo gali išsaugoti LR pilietybę, įgijęs kitą, jei taip nustato tarptautinė sutartis su kita valstybe.
Pilietybės kolizija sprendžiama ir leidus bipatridui pasirinkti kurią nors vieną pilietybę (optacija)
(1963 m. ET konvencija dėl pilietybių daugėto atvejų mažinimo). Pilietybės įgijimo pagrindai: -
gimstant (filiacija); -vėliau pagal valstybės įstatymus (natūralizacija). Paprastai pragyvenus
valstybėje nustatytą laiką (sėslumo cenzas), išlaikius kalbos ir konstitucinių pagrindų įstatymą.
Pagal LR įstatymą pilietybė asmeniui suteikiama jo prašymu, jei jis: a) išlaikė valstybinės kalbos
egzaminą; b) prašymo pateikimo metu nuolat gyvena Lietuvoje; c) gyvena LR pastaruosius
dešimt metų; d) turi legalų pragyvenimo šaltinį; e) išlaikė Konstitucijos pagrindų egzaminą; f)
yra asmuo be pilietybės arba atsisako kitos valstybės pilietybės ar praranda ją įgydamas LR.
Galimas supaprastintas įgijimo būdas (santuoka). Pilietybė pagal LR įstatymus išsaugoma
asmenims iki 1940 m. turėjusiems asmenims, jų vaikams, vaikaičiams, provaikaičiams,
gyvenusiems kitose valstybėse ir lietuvių kilmės asmenims. Pileitybė gali būti įgyta filiacijos
būdu pagal jus soli arba jus sanguinis principus. Lietuvos pilietybės įgijimas pirmiausiai
pagrįstas jus sanguinis principu – vaikai, kurių tėvai yra LR piliečiai, yra LR piliečiai, nesvarbu,
kur jie gimė. Tačiau žemės principas (jus soli) vyrauja tais atvejais, kai vaiko gimimo metu tik
vienas iš tėvų yra LR pilietis. Naujas ir svarbus reiškinys – ES pilietybė, kurią turi visi ES
valstybių narių pileičiai. Ši pilietybė nepakeičia valstybės pilietybės, bet ją papildo; ji sąlygoja
tam tikras papildomas teises(pvz., laisvas asmenų judėjimas ES). 1997 m. buvo priimta Europos
konvencija dėl pilietybės, kuri yra skirta ne tik pilietybės koliziniams klausimams spręsti, bet ir
pilietybės pasikeitimo valstybių teisių perėmimo atvejais bei karinės prievolės klausimams
reguliuoti. Ja siekiama išvengti dikriminacijos ir palengvinti apatridų padėtį, taip pat spręsti
pilietybės daugeto klausimus. Valstybių skilimo atveju Knvencija nustato aplinkybes, į kurias
turi būti atsižvelgta: a) tikrasis asmens ryšys; b)nuolatinė gyvenamoji vieta; c)asmens valia; d) iš
kokios teritorijos asmuo kilęs.
35. Tarptautinė žmogaus teisių chartija: samprata ir sudėtinės dalys. Chartijos ir EŽTK
įtvirtinta žmaogaus teisių klasifikacija.
Tarptautinė žmogaus chartija įtvirtina žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių katalogą, standartus ir
jų laikymosi kontrolės mechanizmą. Iš esmės kiti JT priimti universalūs dokumentai šioje srityje
tik detalizuoja Chartijos nuostatas bei atskirais atvejais papildo teisių katalogą. Galima teigti, kad
tarptautinė bendrija Chartijos nuostatas pripažįsta kaip privalomas ir jos tapo paprotinės
tarptautinės teisės dalimi. Tarptautinės žmogaus teisių chartijos pagrindu ginamos žmogaus
teisės JT sistemoje. Tarptautinę žmogaus teisių chartiją sudaro penki skirtingo pobūdžio, turinio
ir teisinės galios teisės aktai: Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948m.), Tarptautinis
pilietinių ir politinių teisių paktas (1966m.), TPPTP I protokolas dėl individualios peticijos teisės
(1966m.), TPPTP II protokolas dėl mirties bausmės panaikinimo (1989m.) ir Tarptautinis
socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių paktas (1966m.). VŽTD – tai katalogas, kuriame
pirmą kartą buvo įtvirtintos visos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Nors ji rekomendacinio
pobūdžio aktas, jos nuostatos yra privalomos valstybėms, kadangi kodifikuoja paprotinės TT
normas. Lietuva prisijungė 1991m. Jis įtvirtino tiek pilietines, tiek politines, ekonomines,
socialines ir kultūrines teises. Deklaracijoje įtvirtinamos asmeninės, pilietinės, poltinės,
socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės. Numatoma teisė į gyvybę, kankinimų draudimas,
priverstinio darbo draudimas, minties, sąžinės, religijos, nuomonės reiškimo laisvė, teisė į
nuosavybę, teisė dalyvauti valdant savo šalį, rinkimuose, teisė dalyvauti valstybės kultūriniame
gyvenime, teisė į mokslą, teisė į darbą, laisvalaikį, geras darbo sąlygas. Deklaracija taip pat linki
demokratijos ir nustato kiekvieno žmogaus pareigas visuomenei, kurioje jis gyvena (tačiau
pareigų nevardija). Taip pat nustatytas nediskriminacijos principas, draudimas piktnaudžiauti
Deklaracijos teisėmis. Iš pastarojo draudimo išvedami pozityvūs valstybių įsipareigojimai –
valstybės turi ne tik nepažeidinėti teisių pačios, bet ir imtis aktyvių veiksmų, kad užkirstų kelią
galimiems pažeidimams. Daugelis valstybių Deklaracijos nuostatas perkėlė į savo Konstitucijas,
jas taikė TTT ir EŽTT, ŽTK, nuostatos perkeltos į abu paktus ir tapo sutartinėmis. Deklaracijoje
pripažįstamos žmogaus pareigos visuomenei, nustatomi žmogaus teisių įgyvendinimo ir
naudojimosi laisvėmis ribojimo kriterijai (galimi tik įstatymo numatyti ribojimai, kad būtų
pripažintos ir gerbiamos kitų žmonių teisės ir laisvės, siekiant patenkinti teisingus moralės,
viešosios tarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje). Žmogaus teisės
skirstomos į trijų kartų: I. Fundamentalios žmogaus teisės (gyvybė, kankinimai, žiaurus elgesys,
minties, sąžinės laisvė); II. Ekonominės, socialinės teisės (į darbą, vienodas teises vyrams ir
moterims); III. Naujos teisės (teisė į taiką, švarią aplinką, draugiškus tautų santykius). TESKTP
įtvirtina ekonomines, socialines, kultūrines žmogaus teises. Šis paktas nėra tiesiogiai taikoma
tarptautinė sutartis; ji turi būti laipsniškai įgyvendinama. Taigi joje nustatomas rezultato
įsipareigojimas valstybei – turi būti siekiama laipsniškai garantuoti pakte numatytas teises. Pakte
įtvirtinama tautų teisė į apsisprendimą: numatoma teisė laisvai disponuoti turimais gamtos
ištekliais ir nustatyti savo politinį statusą. Nenumatoma teisė atsiskirti. Numatoma teisė į darbą –
valstybė turi siekti, kad būtų sudarytos sąlygos mokymuisi, užsiėmimui. Teisė į tinkamas saugias
darbo sąlygas, vienodą užmokestį, utopinė teisė į aukščiausią fizinės ir psichinės sveikatos lygį
Kitos socialinės teisės. Ribojimo pagrindai ir sąlygos: valstybė gali nustatyti Pakte įtvirtintų
teisių ribojimus tik įstatymu ir tokios apimties, kiek tai suderinama su šių teisių esme, vien tik
siekiant skatinti visuotinę gerovę demokratinėje visuomenėje. Nėra sukurta jokio specialaus
mechanizmo pakto įgyvendinimui. Tam tikros priežiūros funkcijos suteiktos JT ECOSOC, jai
talkina TTK. Valstybės teikia pranešimus. ECOSOC gali pateikti atitinkamą pranešimą
valstybei, bet jis tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl diskutuojama dėl galimybės: a) atskiro
priežiūros organo įkūrimą; b) suteikti tam tikras funkcijas ŽTK. TPPTP - tai tiesioginio taikymo
tarptautinė sutartis, kurios normos gali būti tiesiogiai taikomos „self executive“. Jis detalizuoja
VŽTD, įtvirtina pagrindines politines, pilietines, asmenines teises, taip pat šių teisių ribojimo
pagrindus ir sąlygas. Nustatomas valstybės įsipareigojimas garantuoti jos jurisdikcijoje esantiems
žmonėms nustatomas teises. Jame taip pat įtvirtinama tautų apsisprendimo teisė. Nustatomos
teisės į gyvybę, kankinimų, žiauraus elgesio draudimas ir pan., asmenų laisvas judėjimas.
Nustatomos procesinės garantijos: teisė į teismą, asmenų lygybė, viešas procesas,
nepriklausomas ir nešališkas teismas, teisė advokatą, nekaltumo prezumpcija; negalima versti
duoti parodymus prieš save (EŽTK to nėra – išvedama iš fair trial), teisė į bylos peržiūrėjimą
(EŽTK to nereikia, jei teisėta I-ji aukščiausia instancija), minties, sąžinės laisvės,
nediskriminavimo principas, lygybė prieš įstatymą, politinės teisės, tautinėms mažumoms
priklausančių asmenų apsauga. Tautinių mažumų teisės nelaikomos kolektyvinėmis – jos
individualios. Pakto nuostatos yra imperatyvinės ir įpareigoja valstybes, nustato elgesio
įsipareigojimą. Pirmasis universalusis dokumentas kartu su TSEKTP, įtvirtinantis tautų
apsisprendimo teisę. Pagal paktą įsteigtas EŽK, kuris turi kompetenciją nagrinėti individualius
skundus pagal I protokolą. Skirtumai nuo EŽTT: a) kreipiantis netaikomas 6 mėn. Terminas; b)
EŽK išvados nėra privalomos griežta teisine prasme – tai tik pranešimas valstybei, tačiau
Komitetas aiškiai pabrėžia valstybės tiesioginį įsipareigojimą pagal paktą; valstybė turi pranešti,
kokių priemonių ėmėsi, valstybės teikia periodiškus pranešimus apie pakto įgyvendinimą ir
Komiteto sprendimų įgyvendinimą; c) Komitete nebūna žodinio nagrinėjimo, jis dirba sesijomis
ir yra nenuolatinis organas, todėl nagrinėjimai ypač ilgi; d) sprendimo vykdymas vidaus teisėje.
EŽTT – tarptautinė teisminė institucija, o EŽK iš esmės tokia nėra – tai sutartinis organas.
Peticijų priimtinumas: a) valstybė prisijungė prie pakto; b) išsemtos vidaus gynybos priemonės;
c) neanoniminė; d)nepiktnaudžiaujama peticijos teise; e) susiję su pakto nuostatomis. Negali
pateikti FA grupės ar nevyriausybinės organizacijos. (Filipovič, Geležausko bylos).
36. Žmogaus teisių ribojimo pagrindai ir sąlygos TT (ribojimai gali būti laikini ir
nuolatiniai).
Pagal EŽTK galimi nuolatiniai ir laikini naudojimosi teisėmis ir laisvėmis apsribojimai.
Nagrinėjant nuolaitinius apribojimus reikia vadovautis konkretaus Konvencijos straispnsio
nuostatų apsribijimais (8. 9, 10 ir 11 str.) bei atitinkama Komisijos ir Teismo praktika. Daugeliu
atvejų yra bendri apribojimų reikalavimai: jie galimi tik toms teisėms ir laisvėms, kurių
apribojimus leidžia pati Konvencija, jie turi būti numatyti įstatymo ir būtini demokratinėje
visuomenėje. Įstatymas turi nustatyti, kokiomis sąlygomis ir kokiais pagrindais gali būti
ribojama teisė pasinaudoti taikių susirinkimų laisve. Šie apribojimai turi būti vieši ir
suformuluoti pakankamai aiškiai. Demokratinės visuomenės išlyga reiškia, kad apribojimai gali
būti skirti visuomeninei tvarkai palaikyti. Jie turi būti proporcingi visuomeniniams tikslams ir
nedaryti pačios teisės tik teorine galimybe. Tačiau valstybės turi am tikrą vertinimo laisvę
spręsdamos, kokias gali būti šio apribojimo nustatymo ir taikymo ribos. Laikinieji apribojimai
galimi karo ir nepaprastosios padėties atveju (15 str. 1 d.). Karo metu valstybė gali griežtai riboti
susirinkimų laisvę. Tačiau ir tokiomis sąlygomis valstybė negali riboti elementarių žmogaus
teisių (15 str. 2 d.): teisės į gyvybę, teisės į apsaugą nuo kankinimų arba žiauraus, nežmoniško ir
žeminančio elgesio ar bausmės, vergijos draudimo; valstybė taip pat, pasinaudodama karo ar
nepaprastąja padėtimi, negali taikyti baudžiamojo įstatymo atgal (naudoti bausmių atgalinį
taikymą arba taikyti naujai įvestas griežtesnes bausmes atgal). VŽTD kaip ir kiti žmogaus teisių
apsaugos tarptautiniai aktai, nenustato jokių teisių ir laisvių viršenybės, neskirsto teisių į
absoliučias ir tokias, naudojimasis kuriomis gali būti apribotas kitų asmenų teisių apsaugos,
viešosios tvrakos, valstybės saugumo, moralės ar visuomenės sveikatos sumetimais. Galima
paminėti tiesiog 29 str. įtvirtintą apsauginę formulę, pagal kurią asmuo turi pareigas visuomenei
ir naudojimosi teisėmis ir laisvėmis apribojimai gali būti nustatyti tik įstatymu ir tik tam, kad
būtų pripažįstatmos ir gerbiamos kitų žmonių teisės ir laisvės ir kad būtų patenkinti teisingi
moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimai demokratinėje visuomenėje.
Apribojimai dėl konkrečių teisių ar laisvių nesukonkretinami, kaip tai, pvz., daroma EŽTK ir
TPPTP. TPPTP specialiai išskiria elementariąsias žmogaus teises(teisė į gyvybę ir pan.). Tai
daroma įtvirtinant galomybę įvesti žmogaus tesių apribojimus karo padėties arba nepaprastosios
padėties sąlygomis. Pakto nuostatos skelbia, kad susidarius tokiai padėčiai, valstybės gali imtis
priemonių, kuriomis nuo įsipareigojimus pagal Paktą nukrypstama tik tiek, kiek tai reikalinga dėl
padėties kritiškumo, jei tokios priemonės nėra nesuderinamos su kitais TT nustatytais
įsipareigojimais ir jei jos nesukelia diskriminacijos vien dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalsbos,
religijos ar socialinės kilmės. Įvedus tokią padėtį, valstybei kyla pareiga apie tai pranešti, ir apie
tai, kokių aoribojimų ėmėsi. Paktas numato elemnetariąsias teises, nuo kurių nukrypti negalima
net ypatingos padėties metu: teisė į gyvybę, kankinimų, žiauraus, nežmoniško arba orumą
žeminančio elgesio ar bausmės draudimas, vergijos ir nelaisvos būklės draudimas, draudimas
atimti laisvę dėl negalėjimo įvykdyti kokios nors sutartinės privolės, draudimas įvesti
baudžiamąją atsakomybę už veiksmus, kurie anksčiau nebuvo laikomi nusikaltimais ir su
griežtinti bausmes už anskčiau padarytus, teisė būti pripažintam teisinių santykių subjektu ir teisę
į minties, sąžinės ir religijos laisvę.
37. JT Žmogaus teisių komiteto paskirtis ir kompetencija. Petecijų ir skundų nagrinėjimas,
skirtumai nuo EŽTT.
JT ŽTK įsteigtas pagal 28 TPPTP straipsnį 1976 m. Komitetas įkurtas kontroliuoti Pakto
nuostatų įgyvendinimą ir turi galias: a) nagrinėti valstybių – pakto dalyvių pranešimus apie
priemones, kurių ėmėsi Pakto pripažintoms teisėms įgyvendinti, ir apie pažangą, pasiektą
naudojantis šiomis teisėmis; b)nagrinėti valstybės – pakto dalyvės pranešimą apie tai, kad kita
valstybė dalyvė nevykdo įsipareigojimų pagal paktą, jei abi valstybės yra pripažinusios Komiteto
kompetenciją nagrinėti tokius pranešimus savo atžvilgiu ir per šešis mėn. neišsprendė kilusio
ginčo, taip pat jei buvo išnaudotos visos prieinamos ir veiksmingos vidaus gynybos priemonės.
Tokiu atveju Komitetas teikia gerąsias paslaugas arba šalių sutikimu skiria taikinimo komisiją ad
hoc. TPPTP I protokolas išplečia Komiteto kompetenciją. Kiekviena valstybė šio protokolo
dalyvė pripažino Komiteto kompetenciją priimti ir svarstyti priklausančių jos jurisdikcijai
privačių asmenų pranešimus, kuriuose šie asmenys teigia, kad jie yra kokių nors pakte įtvirtintų
teisių pažeidimo, padaryto šios valstybės, aukos. Komitetas nepriima privačių asmenų skundų,
kuriuose kaltinamos valstybės, Pakto dalyvės, tačiau kurios nėra protokolo dalyvės. Kreipiamasi
raštu. Jei iškarto nenustatoma nepriimtinumo priežasčių, skundžiama valstybė per šešis
mėnesius pateikia Komitetui raštu savo paaiškinimus ir pareiškimus. Nustatytos šios pareiškimų
priimtinumo sąlygos: a) valstybė, kuri skundžiama, turi būti fakultatyvinio protokolo dalyvė;
b)besikreipiantis asmuo panaudojo visas vidaus teisinės gynybos priemones; c) pranešimas nėra
anoniminis; d) nepiktnaudžiaujama peticijos teise; e) pranešimas nėra nesuderinamas su pakto
nuostatomis; f) to paties skundo tuo pat metu nenagrinėja kita tarptautinė institucija. Priėmęs
pranešimą, Komitetas jį svarsto uždaruose posėdžiuose, į visus privataus asmens ir skundžiamos
valstybės pateiktus duomenis. Išvadas Komitetas teikia abiem šalims. Išvados yra viešos ir nėra
privalomos, tačiau valstybės į jas stengiasi atsižvelgti, nes kitaip rizikuoja savo tarptautiniu
įvaizdžiu. Juo labiau, kad trumpa santrauka įtraukiama į kasmetinį pranešimą GA, pateikiamą
per ECOSOC. Skirtumai nuo EŽTT: a) kreipiantis netaikomas 6 mėn. Terminas; b) EŽK išvados
nėra privalomos griežta teisine prasme – tai tik pranešimas valstybei, tačiau Komitetas aiškiai
pabrėžia valstybės tiesioginį įsipareigojimą pagal paktą; valstybė turi pranešti, kokių priemonių
ėmėsi, valstybės teikia periodiškus pranešimus apie pakto įgyvendinimą ir Komiteto sprendimų
įgyvendinimą; c) Komitete nebūna žodinio nagrinėjimo, jis dirba sesijomis ir yra nenuolatinis
organas, todėl nagrinėjimai ypač ilgi; d) sprendimo vykdymas vidaus teisėje. EŽTT – tarptautinė
teisminė institucija, o EŽK iš esmės tokia nėra – tai sutartinis organas.
38. EŽTT jurisdikcija ir jos įgyvendinimo sąlygos. Keturioliktasis protokolas. Teismo
komitetai, kolegijos ir Didžioji kolegija. Kolegijų įgaliojimai.
Europos Žmogaus Teisių Teismas – ET rėmuose įsteigta teisminė institucija, kurios pagrindinis
uždavinys yra laiduoti, kad valstybės laikytųsi įsipareigojimų pagal Konvenciją. Teismo veiklos
pagrindas yra pati EŽTK, jos Antrasis, Devintasis, Vienuoliktasis ir Keturioliktasis protokolai
bei Teismo reglamentas. Pagal Vienuoliktąjį protokolą EŽTT buvo reformuotas į nuolatinę
instituciją ir buvo sumažintos ET MK galios ir vaidmuo žmogaus teisių ir apsaugos sistemoje (jis
buvo pašalintas iš bylų nagrinėjimo procedūros, paliekant teisę prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip
vykdomi EŽTT sprendimai), Teismui suteikta teisė nagrinėti tiek bylų priimtinumo klausimą,
tiek jas nagrinėti iš esmės. 2004-05-12 priimtas Keturioliktasis protokolas, kuris nustatė tą pačią
ratifikavimo tvarką, kaip ir Vienuoliktasis (t.y. nereikia jokių valstybių pranešimų – Teismo
jurisdikcija tampa privaloma visoms valstybėms protokolo ratifikavimo faktu). Šiuo protokolu
nustatoma nauja filtravimo sistema (vienas teisėjas ir du teisininkai); atsiranda naujas
priimtinumo kriterijus, numatantis, kad Teismas gali atmesti kiekvieną peticiją, jei pareiškėjas
nepatyrė žymios žalos, išskyrus, jei tokią peticiją nagrinėti reikalauja pagarba žmogaus teisėms ir
jei klausimas dėl žymios žalos prieš tai nebus išnagrinėtas nacionaliniame teisme; pakeistos bylų
nagrinėjimo procedūros; trečiosioms šalims leidžiama įstoti į bet kurią bylą; kartu nagrinėjami
bylų priimtinumo ir esmės klausimai; ET Žmogaus teisių komisaro teisė pateikti pastabas;
išplečiamos MK funkcijos sprendimo vykdymo procedūroje; pailginama teisėjų kadencija.
Teismo kompetencija. EŽTT sprendžia visus jam perduotus Konvencijos aiškinimo ir taikymo
klausimus: 1) Teismas nagrinėja bylas dėl EŽTK ir jos protokolų pažeidimų (privalomoji
jurisdikcija). Teismas turi jurisdikciją priimti ir nagrinėti: a) kiekvienos valstybės – EŽTK
dalyvės pareiškimą dėl tariamo Konvencijos ar jos protokolų pažeidimo, padaryto kitos valstybės
– EŽTK dalyvės (tarpvalstybinės bylos); b) individualias peticijas, kurias Teismui gali pateikti
fizinis asmuo, nevyriausybinė organizacija ar grupė fizinių asmenų, teigiančių, kad tam tikra
valstybė – EŽTK dalyvė pažeidė jų teises, įtvirtintas Konvencijoje ir jos protokoluose. Ši Teismo
jurisdikcija reiškia, kad tokias bylas jis nagrinės besąlygiškai. Peticijų priimtinumo sąlygos: -
asmuo turi būti tiesioginė „auka“; -valstybė negali trukdyti pasinaudoti peticijos teise. Peticijų
priimtinumo kriterijai: -vidaus priemonių išnaudojimas; -šešių mėnesių terminas nuo galutinio
sprendimo vidaus teismuose priėmimo; -pareiškimas negali būti anoniminis; -nebuvo pateiktas ar
svarstytas kitoje tarptautinėje teisminėje ar tyrimo institucijoje; -peticija yra suderinama su
Konvencijos ir protokolų nuostatomis; 2) ET MK paprašytas, Teismas teikia konsultacines
išvadas dėl teisinių klausimų, susijusių su EŽTK ir jos protokolų nuostatų aiškinimu. Teismas
bylas nagrinėti gali tokiomis pakopomis: a) Komitetai – susideda iš trijų teisėjų ir nagrinėja
išimtinai pareiškimų priimtinumo klausimus (peticijų); b) Kolegija – susideda iš septynių teisėjų
ir priima sprendimus dėl jai perduotų individualių peticijų priimtinumo, nagrinėja ir sprendžia
peticijas iį esmės, taip pat sprendžia valstybių pareiškimų priimtinumo klausimus ir nagrinėja
juos iš esmės; b) Didžioji kolegija – susideda iš septyniolikos teisėjų ir sprendžia sudėtingiausias
bylas, perduotas Kolegijos arba kurios nors šalies prašymu, teikia išvadas ET MK prašymu.
39. Valstybės neutralitetas ir jo rūšys. Laikinas (Malta, Ženeva, Turkmenistanas) ir
nuolatinis. Neutralių valstybių teisės ir pareigos, bei kitų valstybių teisės ir pareigos
neutralių valstybių atžvilgiu (Hagos konvencija).
Neutralitetas – valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų,
įtraukiančių ją į karą. Teisinį valstybės neutraliteto pagrindą gali sudaryti arba jos tarptautinė
sutartis su kitomis valstybėmis, arba jos vidaus teisės aktas, dažniausiai konstitucija. Tarptautine
sutartimi gali būti garantuotas tokios valstybės nepriklausomybė ir teritorinis vientisumas ir jos
neutralitetas, t.y. įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių
ją į karą. Neutrali valstybė neleidžia steigti savo teritorijoje užsienio karinių bazių, pati nesteigia
jų užsienyje, neleidžia užsienio karinio tranzito per savo teritoriją. Valstybės neutralitetas
neapriboja jos suvereniteto, nes jis savanoriškas. Neutrali valstybė turi neatimamą savigynos
teisę. Iškilus ginkluoto užpuolimo grėsmei arba jam prasidėjus, neutrali valstybė gali sudaryti
laikinąsias karines sąjungas ir vykdyti kolektyvinę savigyną pagal JT Chartijos 51 str. Reikia
skirti neutralitetą nuo teritorijos neutralizavimo, kai tam tikra teritorija demilitarizuojama,
apskritai atsisakant dislokuoti karines bazes arba ginklus joje. Neutralitetas, nustatytas vidaus
teisės aktu, yra politinio pobūdžio, o ne tarptautinio ir valstybės neturi jokių įsipareigojimų
tokios valstybės neutraliteto atžvilgiu. Išimtis yra klasikinis neutralitetas kare, kai valstybė
skelbia, jog nedalyvauja kare, neremia jokios kariaujančios pusės ir nuosekliai laikosi šios
pozicijos (laikinas neutralitetas?). Tokia valstybė išlaiko teisę prekiauti su kariaujančiomis
šalimis, tačiau negali joms tiekti medžiagų ir produktų, skirtų karui vesti arba kariniam
potencialui didinti. Vidaus teisės aktu kariaujanti šalis gali priešą remiančių valstybių sąrašą ir
imtis nekarinių sankcijų tokioms valstybėms. Tačiau tokios sankcijos draudžiamos vykdyti prieš
nuolat neutralias valstybes. Valstybė, tapusi universalios tarptautinio saugumo sistemos (JTO) ar
ypatingos glaudžiai integruotos organizacijos, turinčios kolektyvinio saugumo elementus (ES),
dalyve, negali būti visiškai neutrali. Ši valstybė įgyja pareigą siųsti savo pajėgas tarptautinei
taikai palaikyti, ji turi dalyvauti kolektyvinėse sankcijose prieš valstybę agresorę, o tai
klasikinėje TT būtų nesuderinama su pačia neutraliteto sąvoka. (plačiau neradau, kol kas, jei ką,
persiųsiu vėliau, jei turėsiu)
40. Kombatantai, jų požymiai (iš pr..? keturi, dabar vienas), kategorijos. Nepripažįstami
kombatantais asmenys (šnipai, samdiniai). Karo belaisvių apsaugos pagrindai.
Kombatantai yra konflikto šalies visų rūšių reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų nariai, turintys teisę
tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose. Jie, kaip teisėti karo veiksmų dalyviai, gali naudoti jėgą ir
nebūti asmeniškai atsakingi už tokius veiksmus ar padarinius, išskyrus atvejus, kai jų veiksmai
turi nusikalstamos veikos požymių. Kombatantai gali būti naikinami, kol pasiduoda, tačiau ų
sužeidimo ar patekimo į nelaisvę atveju taikomos visos humaniškos kariavimo ir apsaugos
nelaisvėje taisyklės. Kombatantas neturi visiškos veiksmų laisvės, nes negali naudoti draudžiamų
kariavimo metodų ir priemonių ir privalo laikytis tarptautinės humanitarinės teisės, taikitynos
ginkluotų konfliktų metu, reikalavimų. Pažeidęs šiuos reikalavimus, savo teisinio statuso
nepraranda, bet gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Kombatanto statusas – tai
teisių ir pareigų, kurios pagal tarptautinę teisę suteikiamos visiems aktyvių kovos veiksmų
dalyviams ir kurias privalo gerbti visi kovojantieji, visuma. Pagrindinė sąlyga būti pripažintam
kombatantu – dalyvavimas kovos veiksmuose valstybės vardu ir interesais jos reguliariųjų ar
nereguliariųjų pajėgų sudėtyje. Pagal 1949m. III Ženevos konvenciją dėl elgesio su karo
belaisviais nustatytos keturios kombatantų kategorijos: 1) konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų,
taip pat savigynos ir savanorių būrių, įeinančių į šių ginkluotųjų pajėgų sudėtį, nariai; 2) kitų
savigynos ir savanorių būrių nariai, įskaitant įeinančius į organizuoto pasipriešinimo judėjimus,
priklausančius konflikto šaliai ir veikiančios tiek savo teritorijoje, tiek už jos ribų, net kai ši
teritorija okupuota, jei jie turi: -atsakingą už savo pavaldinius vadą, -turi sutartinį skiriamą, gerai
matomą ženklą; -atvirai nešiojasi ginklą; -vykdo savo operacijas laikydamiesi karo įstatymų ir
papročių; 3) pasipriešinimo judėjimų ir ginkluotųjų pajėgų, pavaldžių priešo nepripažintai
valdžiai, nariai; 4) nacionalinio išsivadavimo judėjimų, kovojančių su kolonijine valdžia,
svetimšalių okupacija ir rasistiniais režimais, dalyviai; 5) neokupuotos šalies gyventojai, kurie
priešui artėjant spontaniškai griebiasi ginklų, kad pasipriešintų įsiveržusioms pajėgoms, nespėję
susiburti į reguliariuosius ginkluotus būrius, jeigu atvirai nešiojasi ginklus ir laikosi karo
įstatymų ir papročių; 6) JT ir grupės valstybių ginkluotųjų pajėgų, suformuotų pagal JT Chartijos
42 str. nariai. Pagal Ženevos konvencijas partizanų būriai yra prilyginami savigynos arba
savanorių, įskaitant ir organizuoto pasipriešinimo judėjimus, būriams, todėl partizaninė kova
teisėta, o partizanai pripažįstami kombatantais. Valstybių ginkluotųjų pajėgų nario sąvoką
apibrėžia nacionaliniai įstatymai. Nekombatantai – tai dažniausiai visi civiliai asmenys, kurie
nesinešioja ginklo bei jo nenaudoja ir realiai nedalyvauja naudojant jėgą. Tai ir ginkluotąsias
pajėgas lydintys asmenys. Jie neturi teisės dalyvauti kovos veiksmuose (skiria nuo kombatantų),
prieš juos negali būti naudojamas ginklas, savo turimus gali naudoti tik savigynai. Žurnalistai –
tai žiniasklaidos atstovai, vienos iš konfrontuojančių šalių akredituoti dalyvauti jų šalies karinių
pajėgų operacijose. Ginkluotų pajėgų teisės patarėjai – pataria vadams kaip taikyti humanitarinės
teisės aktus. Kariniai patarėjai ir instruktoriai – civiliai asmenys ar kariškiai, esantys
kariausjančios valstybės politinės ar karinės vadovybės žinioj tam, kad teiktų jai patarimus
politikos klausimais ar apmokytų užsienio valstybių karius naudotis reikiama technika ir
ginkluote. Parlamentaras – vienos iš kariaujančių šalių oficialus asmuo, įgaliotas derėtis su
priešininku kovos veiksmų zonoje. Žvalgas – tai teisėtas kombatantas, asmuo, priklausantis
kariaujančios valstybės ginkluotosioms pajėgoms, dėvintis jos uniformą, prasiskverbęs į
priešininko kariuomenės veiksmų rajoną ir turintis tikslą surinkti žinių apie jį. Šnipas – tai
asmuo, veikiąs slapta arba prisidengęs apgaulingu pretekstu, renkantis ar bandantis rinkti žinias
vienos iš kariaujančių šalių veiksmų rajone ir turintis tikslą jas perduoti priešiškai šaliai. Skiriasi
nuo žvalgo, nes pastarasis dėvi uniformą. Samdinys – asmuo, kuris: -specialiai užverbuotas
vietoje arba užsienyje kovoti ginkluoto konflikto metu; -iš tikrųjų tiesiogiai dalyvauja karo
veiksmuose; -karo veiksmuose dalyvauja daugiausiai dėl asmeninės naudos ir iš tikrųjų konflikto
šalies ar jos vardu jam yra pažadėtas materialinis atlyginimas, gerokai viršijantis paprastai
mokamą to pateis rango ir atliekantiems tokias pačias funkcijas kombatantams; -nėra konflikto
šalies pilietis; -nėra konflikto šalies ginkluotųjų pajėgų narys; -nėra siųstas valstybės, kuri yra
konflikto šalis oficialiai užduočiai vykdyti (nėra kombatantas). (papildyti dėl karo belaisvių
apsaugos). Pagrindinid dokumentas karo belaisvių apsaugos klausimu III Ženevos konvencija dėl
elgesio su karo belaisviais. Karo belaisviais tampa kombatantai ir kiti asmenys patekę į priešo
nelaisvę. Negali būti laikomi karo belaisviais medicinos ir religinis personalas, šnipai ir
samdiniai. Karo nelaisvė prasideda nuo kombatanto patekimo į priešininko rankas momento
(pasidavus arba ne). Patekę į nelaisvę, kombatantai apieškomi, jiems suteikiama būtina pagalba
ir apsauga, jie evakuojami, jie nuginkluojami. Turi būti elgiamasi humaniškai. Gali būti
apklausiami (tik vardas, pavardė, laipsnis, gimimo data bei kariuomenės, pulko, asmens arba
serijos numeris). Gali pasilikti visus asmeninius daiktus, aprangą, maistui skirtas priemones,
suteikiama galimybė parašyti savo šeimai. Valstybė gali internuoti karo belaisvius. Gali dirbti,
bet negali būti verčiami dirbti tiesiogiai su karo veiksmais susijusių darbų, gali gauti pagalbos
siuntas, gali teikti skundus, užnusižengimus drausminei tvarkai gali būti skiriamos drausminės
nuobaudos; už nusikaltimus gali teisti tik karo teismai. Nelaisvė pasibaigia, kai karo belaisviai: -
pabėga, repatrijuojami karo veiksmų metu, -paleidžiami ar repatrijuojami pasibaigus karo
veiksmams, -miršta (sunku būtų įsivaizduoti, kaip ir mirusiam nepasibaigtų).
41. Civilių apsaugos pagrindai ginkluoto tarptautinio konflikto metu. Okupacijos teisinis
režimas (Ženevos Konvencija dėl civilių apsaugos).
Pagrindinis dokumentas – VI Ženevos Konvencija dėl civilių apsaugos karo metu, pagal kurią
civiliai saugomi konflikto ar okupacijos metu patekę į kurios nors konfliktuojačios šalies rankas.
Civilis – bet kuris asmuo, nepriklausantis ginkluotosioms pajėgoms ir kitoms asmenų, kurie turi
teisę dalyvauti karo veiksmuose, kategorijoms ir negalintis turėti karo belaisvio statuso. Jei
abejojama, ar asmuo civilis, jis laikomas civiliu. Civiliams gyventojams priskiriami visi civiliai.
Taikomos bendrosios ir specialiosios civiliu apsaugos normos ginkluoto konflikto metu. 1)
bendroji apsauga skiriama visiems konflikto teritorijų ir okupuotų teritorijų civiliams
gyventojams ir pavieniams asmenims, neatsižvelgiant į jų buvimo vietą ir kitas sąlygas. Bendroji
apsauga: a) draudimas pulti civilius gyventojus ir civilinius objektus. Civiliniai objektai – visi,
kurie nėra kariniai objektai. Puolimo atveju, jei kariniai objektai yra tankiai apgyvendintoj
vietovėj, turi būti laikomasi proporcingos žalos taisyklės. Kariaujačios šalys įsipareigoja skirti
civilius gyventojus nuo kombatantų, civilinius objektus nuo karinių; b) draudimas naudoti
neatrankines kariavimo priemones ir metodus apima tokių rūšių ginklus ar kariavimo metodus,
kurie dėl savo naikinamųjų savybių ar veikimo specifikos gali nesirinktinai kliudyti tiek teisėtus,
tiek neteisėtus taikinius (taikoma karo veiksmų vykdymo būdams, o ne konkrčioms ginklų
rūšims); c) įpareigojimas puolimo atveju imtis atsargumo priemonių, kad nenukentėtų civiliai
gyventojai ir nebūtų naikinami civiliniai objektai (turi būti įsitikinta, kad puolimo objektas nėra
civilinis, stengtis sukelti minimalią žalą, perspėti civiliu gyventojus apie puolimą); d) represalijų,
kaip atsakomųjų prievartos priemonių, kurių valstybė imasi siekdama nutraukti kitos neteisėtus
veiksmus, draudimas. Draudžiama represalijas nukreipti ne tik prieš civilius, bet ir prieš kitas
karo aukas, kultūros vertybes, pavojingas įmones, jomis veikti gamtą bei aplinką ir kt. 2)
specialiosios apsaugos priemonės skiriamos atskiroms civilių kategorijoms, kurios nustatomos
pagal jų pažeidžiamumą ginkluoto konfikto metu (vaikai, sužeistieji, moterys) arba pagal
profesinių funkcijų specifiką (medicinos personalas, žurnalistai ir pan.). Specialioji apsauga
reiškia papildomas priemones ir garantijas, užtikrinančias tiek kariaujančių šalių, tiek okupuotų
teritorijų civilių bei civilinių gyventojų saugumą arba detaliai reglamentuojačios tokios apsaugos
sąlygas. Tokiai apsaugai gali būi kuriamos sanitarinės ir saugumo zonos, kurių negalima
jokiomis aplinkybėmis atakuoti. Zonos turi užimti nedidelę teritorijos dalį, joje gali būti ribotas
skaičius žmonių, ji turi būti toli nuo karinių objektų ir pan. Taip pat gali būti kuriamos neuralios
zonos, kurių paskirtis – apsaugoti nuo karo padarinių ne tik sužeistus kombatantus ir
nekombatantus, bet ir civilius, kurie nedalyvauja karo veiksmuose (kuriamos mūšių rajonuose).
Specialus TT apsaugos režimas taikomas objektams, kurie būtini, kad civiliai gyventojai galėtų
išlikti (maisto atsargos, žemės ūkio vietovės, pasėliai ir pan.). Tokius objektus draudžiama pulti,
naikinti, išvežti ir pan. Speciali apsauga taikoma -medicinos daliniams. Tai kariniai ir civiliniai
daliniai ar kitos įstaigos, sukurti medicinos tikslams – ieškoti, surinkti, transportuoti, gydyti ir
pan. sužeistuosius, ligonius; -sanitariniam transportui; -pavojingoms įmonėms ir įrenginiams
(užtvankos, pylimai, atominės elektrinės), kurie neturi tapti puolimo objektu, nes tai gali sukelti
masinę civilių žūtį, padaryta milžiniškų ekonominių ir ekologinių nuostolių. Civilių ir civilinių
objektų apsaugai nuo karo pavojų užtikrinti ir padėti pašalinti teisioginius karo veiksmų
padarinius funkcionuoja civilinės gynybos sistema, gali būti steigiamos civilinės gynybos
organizacijos, kurios suorganizuotos arba gavusios kompetentingų konflikto šalies valdžios
institucijų šgaliojimus, gali vykdyti minėtų asmenų ir objektų apsaugos užduotis. Okupuotos
teritorijos, kaip ir kariaujančiųjų šalių gyventojai, naudojasi visomis bendrosiomis ir
specialiosiomis apsaugos priemonėmis, bet turi ir specialių bruožų. Karine okupacija laikomas
laikinas vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų įvykdytas kitos valstybės visos teritorijos ar jos
dalies užėmimas ir karinės administracijos valdžios okupuotojoje teritorijoje įvedimas.
Okupuojanti valstybė negali ignoruoti pagrindinių saugomų asmenų teisių. Draudžiama
individualiai ar masiškai priverstinai perkelti ar deportuoti vietinius gyventojus į okupuojančios
valstybės ar bet kurios kitos valstybės teritoriją (galima tik laikina visuotinė evakuacija).
Okupuojanti valstybė negali perkelti savo gyventojų į okupuotą teritoriją, ji įpareigota užtikrinti
gyventojų aprūpinimą maistu ir medikamentais, pasimetusiems vaikams padėti surasti
giminaičius, turi veikti gimtosios mokyklos, leidžiama išpažinti religija. Okupantė negali civilių
versti dirbti, išskyrus darbą, būtiną okupacinės armijos poreikiams arba susijusį su
komunalinėmis paslaugomis ar patiems gyventojams. Gyventojai gali būti internuoti, bet jiems
turi būti užtikrintos visos pagrindinės teisės ir apsaugos.
42. Teritorinės jūros delimitacija ir teisinis režimas. Taikaus praplaukimo teisė ir jos
įgyvendinimo sąlygos. Pakrantės valstybės baudžiamoji ir civilinė jurisdikcija užsienio
laivuose teritorinėje jūroje.
Teritorinė jūra tęsiasi tam tikrą mylių skaičių (paprastai 12jm) už vidaus vandenų. Pagal JT Jūrų
teisės konvenciją pakrantės valstybė įgyvendina savo teritorinės jūros suverenitetą. Tačiau jam
taikomas apribojimas – užsienio laivų taikaus praplaukimo teisė. Plaukimas yra taikus, kol
nedaro žalos pakrantės valstybėje egzistuojančiai taikai, tvarkai ir saugumui. Plaukimas turi būti
nenutrūkstamas ir greitas. Plaukimo metu laivas gali sustoti ir nuleisti inkarą, tačiau tik tuo
atveju, jei tai yra susiję su įprasta navigacija arba yra būtina dėl nenugalimos jėgos ar nelaimės,
arba jei tai būtina siekiant suteikti pagalbą žmonėms, laivams ar orlaiviams, kuriems iškilo
pavojus ar kuriuos ištiko nelaimė. Valstybė turi leisti plaukti ir įspėti apie žinomus navigacinius
pavojus. Ji turi teisę neleisti plaukti, jei plaukimas savo pobūdžiu nėra taikus, taip pat saugumo
sumetimais gali laikinai neleisti plaukioti konkrečiomis tos jūros teritorijos zonomis. Apskritai
taikaus praplaukimo teisė taikoma ir karo laivams, tačiau kai kurios valstybės yra padariusios
išlygų dėl Konvencijos nuostatų ir reikalauja leidimų tokiems laivams (pvz., Kinija, anksčiau
SSRS). Pakrantės valstybės suverenitetas teritorinėje jūroje apima šias teises: a) išimtinę teisę
žvejoti, eksploatuoti teritorinės jūros dugno ir jo gelmių išteklius; b) išimtinį naudojimąsi oro
erdve virš teritorinės jūros (taikaus praskridimo teisės nėra); c) pakrantės valstybės laivai turi
išimtinę teisę iš vienos valstybės dalies į kitą pervežti prekes ir keleivius (kabotažas); d)
neutraliteto atveju kariaujančios valstybės negali vykdyti karo veiksmų ar sulaikyti prekybos
laivus pakrantės valstybės teritorinėje jūroje; e) valstybė gali priimti teisės aktus dėl laivybos,
sveikatos ir pan., kurių turi laikytis užsienio laivai; f) pakrantės valstybė turi tam tikrų teisių dėl
taikaus praplaukimo teisę įgyvendinančių laivų ir juose esančių asmenų sulaikymo. Jokių teisių
neturi karo laivams (plaukiojančios salos). Tačiau jei pažeidžiamos taisyklės, gali pareikalauti
palikti teritorinę jūrą. Užsienio karo laivų įgulų nariai gali būti teisiami vėliavos valstybėje, jie
turi imunitetą nuo pakrantės valstybės teismų jurisdikcijos, išskyrus atvejus, kai imuniteto
atsisakoma. Pakrantės valstybė neturi stabdyti užsienio laivo, plaukiančio teritorine jūra, ar
nurodyti jam keisti kursą tam, kad pasinaudotų civiline jurisdikcija asmeniui, esančiam tame
laive, ji negali imtis vykdomųjų veiksmų ar areštuoti laivą dėl iškeltos civilinės bylos, išskyrus
tuos atvejus, kai įsipareigojimus prisiėmė pats laivas ir atsakomybė atsirado pačiam laivui jam
plaukiant pakrantės valstybės vandenimis ar tokio plaukimo tikslais. Tai nepažeidžia pakrantės
valstybės teisės pagal savo įstatymus imtis vykdomųjų veiksmų ar areštuoti dėl civilinės bylos
laivą, esantį teritorinėje jūroje arba plaukiantį teritorine jūra po to, kai jis paliko vidaus vandenis.
Pakrantės valstybė nevykdo baudžiamosios jurisdikcijos teritorine jūra plaukiančiame užsienio
laive, kad sulaikytų asmenį arba atliktų tyrimą dėl nusikaltimo, padaryto laive jam plaukiant,
išskyrus šiuos atvejus, jei: a) nusikaltimo pasekmės susijusios su pakrantės valstybe; b)
nusikaltimas trikdo šalies ramybę arba tvarką teritorinėje jūroje; c) laivo kapitonas arba
valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, diplomatas ar konsulinis pareigūnas prašo vietos
valdžios institucijų pagalbos arba d) tokios priemonės yra būtinos siekiant užkirsti kelią
neteisėtai prekybai narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Tai nekeičia pakrantės
valstybės teisės imtis jos įstatymų numatytų priemonių, siekiant sulaikyti asmenį arba atlikti
tyrimą užsienio laive, kuris plaukia teritorine jūra palikęs vidaus vandenis. Tokiais atvejais
pakrantės valstybė, jei laivo kapitonas to prašo, prieš imdamasi bet kokių priemonių apie tai
praneša valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, diplomatui ar konsuliniam pareigūnui ir
padeda tokiam diplomatui ar konsuliniam pareigūnui susisiekti su laivo įgula. Neatidėliotinais
atvejais toks pranešimas gali būti daromas tuo pačiu metu, kai yra vykdomos numatytos
priemonės. Teritorinės jūros matavimą reglamentuojančios taisyklės grindžiamos bazinių linijų
koncepcija. Normali bazinė linija, nuo kurios matuojamas teritorinės jūros plotis, yra kranto
linija esant žemiausiam vandens lygiui jūros atoslūgio metu; esant tam tikroms geografinėms
aplinkybėms, per jūrą leidžiama išvesti tiesias linijas – nuo vieno iškyšulio iki kito, nuo vienos
salos iki kitos – ir matuoti teritorinę jūrą nuo šių tiesių linijų, tačiau jos neturi smarkiai nukrypti
nuo bendros kranto krypties. Taikant bazinių linijų metodą, nustatant konkrečias bazine linijas
turi būti atsižvelgta į atitinkamam regionui svarbius ekonominius interesus, kurių realumą ir
svarbą aiškiai rodo ilgametė praktika (tai patvirtino TTT Fisheries byloje). Salų teritorinė jūra
taip pat nustatoma remiantis minėta konvencija.
43. Išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitacija. Šių zonų teisinis
režimas.
Išskirtinė ekonominė zona yra už teritorinės jūros esantis ir su ja besiribojantis rajonas, kuriame
galioja šioje ypatingas teisinis režimas, pagal kurį visos pakrantės valstybės teisės ir jurisdikcija
bei kitų valstybių teisės ir laisvės yra nustatytos atitinkamomis Jūros Konvencijos nuostatomis.
Išskirtinėje ekonominėje zonoje pakrantės valstybė turi: a) suverenias teises tyrinėti ir
eksploatuoti, saugoti ir valdyti gyvuosius išteklius ir negyvosios gamtos turtus, kurie yra
vandenyse virš jūros dugno, jūros dugne ir jo gelmėse, bei kitaip tyrinėti ir eksploatuoti išskirtinę
ekonominę zoną, pavyzdžiui, gaminti energiją vandens, srovių ir vėjo pagalba; b) atitinkamomis
nuostatomis numatytą jurisdikciją dėl: i) dirbtinių salų, įrenginių ir statinių statymo ir naudojimo;
ii) jūrų mokslinių tyrinėjimų; iii) jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo; c) kitas teises ir
pareigas. Išimtinė ekonominė zona kartu su teritorine jūra bendrai sudaro 200jm (negali viršyti).
Pakrantės valstybei suteikiamos suverenios teisės į visus ekonominius išteklius, esančius jūroje,
jūros dugne ir jo gelmėse šios valstybės išimtinės ekonominės zonos ribose; tai apima ne tik
žuvis ir mineralinius išteklius. Pakrantės valstybės išimtinėje zonoje negali eksploatuoti visų
žuvų ir kitų išteklių, taip pat jos teisės užkirsti kelią teršimui ir kontroliuoti mokslinius tyrimus
šiose zonose yra ribotos. Išskirtinėje ekonominėje zonoje visos valstybės, tiek pakrantės, tiek ir
neturinčios priėjimo prie jūros, naudojasi laivybos ir perskridimo, povandeninių kabelių ir
vamzdynų klojimo laisvėmis ir kitais tarptautiniu požiūriu teisėtais jūros naudojimo būdais,
susijusiais su šiomis laisvėmis, tokiais, kurie yra neatskiriami nuo laivų, orlaivių ir povandeninių
kabelių bei vamzdynų eksploatavimo. Pakrantės valstybės kontinentinis šelfas apima jūros dugną
ir jo gelmes tų povandeninių rajonų, kurie tęsiasi už tos valstybės teritorinės jūros per visą jos
sausumos teritorijos natūralų tęsinį iki žemyno povandeninio krašto išorinės ribos arba 200
jūrmylių nuo bazinių linijų, nuo kurių yra matuojamas teritorinės jūros plotis, jei žemyno
povandeninio krašto išorinė riba nesiekia šio atstumo. Paprasčiau tariant kontinentinis šelfas
yra sausumos teritorijos tęsinys po vandeniu. Pakrantės valstybė naudojasi suvereniomis teisėmis
į kontinentinį šelfą, kiek tai susiję su jo tyrimu bei jo gamtos turtų eksploatavimu. Šios teisės yra
išimtinės: jei pakrantės valstybė nevykdo kontinentinio šelfo tyrimų ar neeksploatuoja jo gamtos
turtų, niekas negali imtis tokios veiklos, neturėdamas pakrantės valstybės aiškaus sutikimo.
Pakrantės valstybės teisės į kontinentinį šelfą nepriklauso nuo jo užėmimo, nesvarbu, ar jis būtų
faktinis, ar fiktyvus, taip pat nuo bet kokio pareiškimo tuo klausimu. Gamtos turtus sudaro jūros
dugno ir jo gelmių mineralai ir kiti negyvosios gamtos ištekliai bei gyvieji organizmai,
priklausantys dugno gyvūnų rūšims. Jūros delimiavimas: akcentuojami „lygių atstumų“ principas
ir delimitacija pagal susitarimą (skirtingos konvencijos nustato skirtingus prioritetus). Išimtimi
„lygių atstumų“ principui numatomos „ypatingos aplinkybės“, kadangi jūros sienas dažnai
iškraipo salos arba kranto iškilimai. Pagal „lygių atstumų“ principą kontinentinio šelfo tarp
valstybių, kurių krantai yra priešingi ar gretimi vienas kitam, delimitavimas turi būti vykdomas
pagal susitarimą ir remiantis tarptautine teise, kaip numatyta TTT Statuto 38 str., siekiant
teisingo sprendimo. Ta pati taisyklė taikoma ir išskirtinėm ekonominėm zonom.
44. Atvirosios jūros teisinis režimas, laisvės (šešios). Jurisdikcija plaukiojantiems laivams.
Karo laivų teisė tikrinti civilinius laivus. Persekiojimas karštais pėdsakais.
Sąvoka atviroji jūra reiškia visas jūros erdves, kurios neįeina į valstybės teritorinę jūrą ir vidaus
vandenis. Atvirąja jūra laisvai gali naudotis visų valstybių laivai. 1958 m. Konvencija dėl
atvirosios jūros nustato, kad atvirosios jūros laisvė apima: a)laivybos ir žvejybos laisvę, b)laisvę
tiesti povandeninius kabelius ir vamzdžius; c) laisvę skristi virš atvirosios jūros. Bendra taisyklė
– laivas atvirojoje jūroje privalo laikytis tik tarptautinės teisės bei jo vėliavos įstatymų. Laivo
vėliavos valstybė faktiškai reiškia valstybę, kurios nacionalinę priklausomybę laivas turi. Su karo
laivais viskas aišku, o su prekybos sunkiau – jų nacionalinę priklausomybę beveik visur lemia jų
registracijos vieta. „Patogių vėliavų“ šalys iš esmės yra pasirengusios už mokestį įregistruoti bet
kurį laivą. Patogiomis vėliavomis dažnai naudojamasi siekiant išvengti mokesčių ir sutarčių
nuostatų, jei valstybė nėra sutarties dalyvė. Todėl vėliau nustatyta, kad turi egzistuoti realus
ryšys tarp valstybės ir laivo; valstybė privalo veiksmingai įgyvendinti savo jurisdikciją ir
administracinę kontrolę. Tik vėliavos valstybė gali įgyvendinti laivui jurisdikciją atvirojoje
jūroje. Kariaujančios valstybės karo laivą gali pulti priešo karo laivai. Atvejai, kai karo laivai
gali imtis veiksmų prieš kitos valstybės prekybos laivą: a) laivai be nacionalinės priklausomybės;
b) persekiojimas karštais pėdsakais. Jo paskirtis – neleisti laivui pabėgti į atvirąją jūrą ir taip
išvengti sulaikymo (pažeisti valstybės įstatymai, nebuvo nustota persekioti iki atvirosios jūros,
persekiojimo teisė baigiasi, kai laivas įplaukia į savo ar trečiosios valstybės teritorinę jūrą, turi
būti duotas įspėjimas, persekioti gali tik karo laivai/lėktuvai arba specialiai tam įgalioti; c) teisė
patikrinti. Pagal bendrą taisyklę gali tikrinti tik vėliavos valstybės karo laivai. Gali tikrinti ir kiti,
jei kyla įtarimas dėl priklausomybės; d) sutartimis jų šalims dažnai abipusiškumo pagrindu
suteikiama teisė sulaikyti viena kitos prekybos laivus; e) piratavimas. Jei karo laivas turi
pagrindo įtarti, kad prekybos laivas užsiima piratavimu, jis gali sulaikyti jį atvirojoje jūroje ir
apžiūrėti nepaisydamas prekybos laivo nacionalinės priklausomybės. Jei įtarimai pagrįsti, gali
laivą konfiskuoti; f) kariaujančiųjų teisės. Karo metu kariaujančiai valstybei priklausantis karo
laivas gali sulaikyti priešo prekybos laivus ir tam tikromis sąlygomis su priešu prekiaujančius
neutralių šalių laivus; g) savigyna. Teisė šiuo atveju nėra aiški; h) veiksmai, kuriuos leido JT.
Neskaitant piratavimo kaip specialaus atvejo, atvirojoje jūroje įvykdytiems nusikaltimams dėl
baudžiamosios jurisdikcijos taikomos įprastinės tarptautinės teisės normos. Laivas yra laikomas
vėliavos valstybės teritorija. Susidūrus laivams baudžiamosios ar drausminės atsakomybės
klausimus sprendžia laivo vėliavos arba asmens pilietybės valstybės institucijos.
top related