ES KONSPEKTAI

I

1. Oficialios ES kalbos:

Europos Sąjungoje yra 24 oficialios kalbos (įstojus Kroatijai 24). Lietuvių kalba yra oficiali

kalba.

2. Politikai – EB įkūrėjai:

EB ikūrėjai yra šie: a) Konradas Adenaueris – buvęs Vokietijos kancleris, kuris po II pasaulinio

karo sugebėjo valstybę ekonomiškai pakelti. Jo svarbiausias politikos uţdavinys – susitaikymas

su Pranzūzija. Dėka jo, Vokietija ir Prancūzija pasirašė draugystės sutartį. Tai buvo vienas

svarbiausių Europos integracijos etapų; b) Roberas Šumanas – buvo Prancūzijos uţsienio

reikalų ministras. Jis laikomas vienu iš Europos vienybės pradininkų. Tai jis parengė pasaulyje

pagarsėjusį Šumano planą, kurį paskelbė 1950 m. 05 . 09 d. Ši data – Europos gimimo data. Jis

pasiūlė bendrai kontroliuoti anglių ir plieno – svarbiausių ginklų pramonės medţiagų – gamybą;

c) Vinstonas Čerčilis – buvęs Didţiosios Britanijos ministras pirmininkas. Jis buvo vienas

pirmųjų raginusių sukurti „Jungtines Europos Valstijas“. Po II pasaulinio karo jis buvo

įsitikinęs, kad uţtikrinti taiką galima tik suvienijus Europą; d) Alčidė De Gasperis – jis kūrė

šalies likimą pokario metais (Italijos). Jis daug kartų rėmė Vakarų Europos integracijos

iniciatyvas, padėjo įgyvendinti Maršalo planą ir kūrė glaudţius ekonominius ryšius su kitomis

Europos šalimis; e) Ţanas Monė – Prancūzų politikas, kuris gyvenimą paskyrė Europos

integracijos idėjai. Jis buvo vadinamojo Šumano plano įkvėpėjas.

3. ES simboliai:

a) Europos vėliava - simbolizuoja Europos tautų vienybės, solidarumo ir darnos idealus; b) ES

himnas - Jam pasirinkta 1823 m. Liudvigo van Bethoveno sukurtos „Devintosios

simfonijos“ melodija(klausomasi be ţodţių); c) Europos diena – ES idėją pirmą kartą 1950

m. geguţės 9 d. iškėlė Prancūzijos uţsienio reikalų ministras Robert'as Schumanas. Todėl

geguţės 9-ąją minima viena iš svarbiausių dienų ES; d) ES devizas - „Suvienijusi įvairovę“.

Juo paţymima, kad europiečiai susibūrė į Europos Sąjungą siekdami taikos bei gerovės ir

kartu praturtino vieni kitus kultūrų, tradicijų bei kalbų gausa.

4. ES teisės aktų vertimas į skirtingas kalbas, teisės normų kolizija:

Visi ES teisės aktai verčiami visomis oficialiomis kalbomis, tad vertimai į kiekvieną kalbą

laikomi greičiau ne vertimais, o vienodai autentiškomis ir lygiavertėmis versijomis. To

prieţastis – Bendrijos teisė turi būti prieinama kiekvienam piliečiui jo gimtąja kalba, siekiant

uţtikrinti, jog nebus paţeidţiami skaidrumo ir demokratijos principai. Kai yra teisės normų

kolizija, tai taikoma ta teisė, kuri yra aukštesnė. Jeigu ES teisės aktai reglamentuoja tam tikrą

teisės sritį, o nacionalinė teisė paţeidţia pagrindinius principus, tai tada taikoma ES.

5. EB steigimas ir pagrindinės prieţastys:

EB steigimas – po II pasaulinio karo buvo įvairūs judėjimai, kurie siūlė vieningos Europos

modelį. Todėl buvo paskelbtas Šumano planas, kuris siūlė sujungti plienų ir anglių gamybą.

Taip ir buvo įsteigta EB. Pagrindinės prieţastys lėmusios įkurti EB: 1) ekonimkos augimas; 2)

Europos moralinės vertybės ir geopolitinė padėtis; 3) nacionalinis suverenitetas – blogis; 4)

siekti vienybės, taikos; 5) Sovietų Sąjungos plėtros baimė.

6. Pagrindinės sutartys, jomis įvestos pagrindinės naujovės:

Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis – kontroliavimo nepriklausoma

institucija. Ją pasirašė Italija, Nyderlandai, Vokietijs, Prancūzija, Belgija,

Liuksenburgas. Prasidėjo ES plėtra, gimė Europos Bendrija. Ji buvo pirmasis Europos

integracijos įteisinantis dokumentas. Pirmą kartą buvo įsteigta tarptautinę organizaciją –

suverenios valstybės. Sutartimi buvo įsteigtos dar 3 pagrindinės institucijos: 1. Taryba;

2. Parlamentinė asamblėja; 3. Teisingumo teismas.

Europos atominė energetikos bendrija – ji buvo labiau skirta civilinėms reikmėms. Jai

buvo pritaikyta EAPB aprobuota institucinė struktūra. Kiekvienai bendrijai iš

nepriklausomų tarptautinių tarnautojų buvo sudarytos atskiros komisijos, t.y. EAPB

vyriausios valdybos atitikmuo ir ministrų tarybos. Tuo tarpu EAPB asamblėjos ir

teisingumo teismo kompetencija buvo išplėsta ir oritaikyta abiem naujom bendrijom.

Nors kiekvienos bendrijos reikalus tvarkė bedros institucijosm kiekviena jų išlaikė J.A.

statusą ir buvo autonomiškos. Todėl svarbiausi dokumentai buvo pasirašomi ne vieno

EB, bet kurios nors atskiros bendirjos ar visų 3 bendrijų vardu.

Europos ekonomikos bendrija – integracija vyko apie bendrą ekonomiką, tai pagrindinė

sutartis, kuri atvėrė kelią laisvai rinkai (Ţr. ankščiau pateiktą aprašymą);

Sujungimo sutartis – siekiant koordinuoti anksčiau minėtų bendrijų veiklą šia sutartimi

numatyta, kad jos turės vieną tarybą ir vieną komisiją. Buvo numatytas bendras bendrijų

biudţetas ir bendri institucijų finansavimo būdai. Įsteigiamos šios institucijos: EP, EK,

ET.

Suvestinis Europos aktas – šis aktas suteikė EP teisę taisyti ar atmesti teisės aktų

projektus bei vetuoti asociacijos ir stojimo sutartis. Šiame akte buvo įtvirtinta

bendradarbiavimo procedūra, tačiau Komisijai buvo suteikta didesni vykdomieji

įgaliojimai. Taip pat buvo siekiama sukurti vidaus rinką iki 1992 m., suteikti daugiau

teisių EP, parplečia EEB kompetenciją. Pakeitimai sukurti bendrai rinkai;

Europos Sąjungos sutartis - ši sutartis dar kitaip vadinama Mastrichto sutartimi. Ji

pakeitė EB pavadinimą į ES. Buvo sukurta 3 ramsčiai. Joje paminėta ES pilietybė.

Padidintos EP galios bei Taryboje sprendimų ratas, kur uţtenka kvalifikuotos daugumos.

Numatyta bendra valiuta. Padidintos EP galios bei Taryboje sprendimų ratas, kur

uţtenka kvalifikuotos daugumos. ES neturėjo J.A. statuso.

Amsterdamo sutartis - patobulino Mastrichto sutartį. Šioje sutartyje daugiau dėmėsio

skyriama ES pilietybei ir asmens teisės dalykams. Nauja sritis EB sutartyje “Vizos,

Prieglobstis, imigracija”. Įvesta tvirtesnio bendradarbiavimo galimybės

Nicos sutartis – pagrindinė prieţastis priėmusi šią sutartį – poreikis reformuoti EB

institucijas dėl artėjančios ES plėtros. Buvo perskirstyta kvalifikuotos daugumos

balsavimas Ministrų Taryboje. Reformuota TT veikla. Įsteigtas Politikos ir Saugumo

komitetas.

Dėl Europos Konstitucijos(neįsigaliojo) – buvo norima Konstitucijos, nes siekiama

priartinti ES principus ir uţdavinius prie piliečių. Tačiau Konstitucija neįsigaliojo, nes

Pranzūcija ir Nyderlandai buvo prieš Konstituciją. Kadangi buvo baimindamasi, kad

kaikurios valstybės praras suverenitetą ir bus sukurta federacinė valstybė nei nauja

suvereni politinė bendrija.

Lisabonos sutartis – šia sutartimi buvo panaikinta ES trijų ramsčių sistema. Formaliai

panakinta ES teisinis subjektiškumas. Tampa, vieningas, bendrą institucinę sistemą

turintis darinys. EB įgauna naują pavadinimą – ES. Reformuota Mastrichto sutartis. II

ramsčio nuostatos išlieka(BUSP), paliekant tarpvyriausybinį bendradarbiavimą. III

ramstis panaikinamas (bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų sritis). Viskas

pereina į viršnacionalinį reguliavimo lygi. Nuostatos perkeltos į sudatrį dėl ES veikimo.

Teisės aktų leidyba: įprastinė procedūra. Nacionaliniai parlamentai. ES tampa j.a.

Europos konvencija dėl ţmogaus teisių.(SESV – Sutartis dėl Europos sąjungos

veikimo). Iškėlė EUROATOM į šoną.

7. ES ir EB:

Sąvokų paaiškinimas: Europos Bendriją sudarė: EAPB, EURATOM, EEB. Ši Bendrija

turėjo juridinio asmens statusą. Tuo tarpu ES neturėjo. Ji negalėjo būti j.a. vidaus

reikaluose bei uţsienio reikaluse. Tai Lisabonos sutartis pakeitė.

8. ES tikslas:

ES Tikslas – siekti bendros rinkos, laisvos rinkos. Vienyti ir siekti taikos Europoje. Taip

pat sukurti kuo glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo

arčiau piliečio.

9. Pagrindinai ES plėtros etapai:

Ţr. Konspektą 8-9psl.

10. ES valstybės narės, valstybės kandidatės, potencialios kandidatės:

ES valstybės narės: šiuo metu yra 28 VN (Airija, Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija,

Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Ilatija, Jungtinė Karalystė, Kipras, Latvija, Lietuva,

Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Pranzūcija, Rumunija, Slovakija,

Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija, Kroatija ).

Valstybės kandidatės: šiuo metu yra 5 (Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija,

Islandija, Juodkalnija, Serbija, Turkija).

Potencialios Kandidatės: Šiuo metu yra 3 (Bosnija ir Hercogovina, Albanija, Kosovas).

11. Stojimo į ES procesas ir sprendimų priėmimas:

Ţr. Konspektą 10-11 psl.

12. Kada Lietuva tapo ES valstybe nare:

2004.05.01 d.

13. Pagrindinės ES integracijos teorijos: pagrindiniai poţymiai:

Pagrindinės ES integracijos teorijos: 1. Neofunkcionalizmas; 2. Liberalusis

tarpvyriausybiškumas; 3. Daugelio lygių (multi level) valdymas.

Pagrindiniai poţymiai: Ţr. Mano namų darbą ES 2 t.

14. ES kompetencija veikti:

Pagrindine ES įgijo kompetenciją veikti sutarčių dėka (ESS ir SESV). Jos kompetencija

yra apibrėţta tiek, kiek tai numato sutartys ir kiek valstybės narės suteikia jai veikti,

atiduodamos savo suverenitetą.

15. Ribotas ir bendras kompetencijos perdavimas:

Ribotas kompetencijos perdavimas – šią kompetenciją turi ES. Ji veikia tik tiek, kiek

numato ir leidţia sutartis(sutartis apibrėţia kokia ES kompetencijos riba, tai tiek ir

perduoda);

Bendra kompetencija – šią kompetenciją turi VN, kuri nepaţeisdama teisės aktus, vykdo

savo nacionalinę teisę.

P.S.

Numatomų galių doktrina (implied powers) - tarptautinės organizacijos ar TT institucijos

(šiuo atveju ES) kompetenciją, kuri nėra aiškiai įtvirtinta steigimo sutartyje, tačiau kurios

egzistavimą galima išvesti iš TT keliamų tikslų, kuriuos ji privalo pasiekti. gali būti

aiškinama siaurai (kompetencijos egzistavimas leidţia numanyti, kad ES turi ir tą

kompetenciją, kuri protingai būtina priimti teisės aktą egzistuojančioje kompetencijos

srityje) arba plečiamai (jei tikslas ar objektas reikalauja, galima priimti bet kokį teisės aktą,

kuris protingai reikalingas tikslui pasiekti). Teismas linkęs laikytis plečiamojo aiškinimo.

Numatomų galių iliustravimas ETT praktikoje: 281, 283-285, 287/85 Vokietija v. Komisiją;

C-491/01, Tabako reklamos byla.

Atviri įgalinimai – vidaus rinkai sukurti skirta. Ji reiškia, kad VN turi teisę priimti vidaus

rinkos aktus, kurie uţtikrintų sklandų vidaus rinkos funkcionavimą.

Atvvirų įgalinimų iliustravimas ETT praktikoje:

16. Kompetencijos pasidalinimas tarp ES ir VN:

Išimtinė kompetencija – veikia tik tai ES. Tik Sąjunga gali priimti teisiškai privalomus

aktus, o valstybės narės pačios tai daryti gali tik Sąjungai įgaliojus arba jei to reikia;

Pasidalinamoji kompetencija - ES dalijasi kartu su valstybėmis narėmis Sąjungos aktams

įgyvendinti;

Rėmimo – koordinavimo kompetencija - valstybės narės koordinuoja savo ekonominę ir

uţimtumo politiką pagal SESV numatytas sąlygas, kurių apibrėţimas priklauso Sąjungos

kompetencijai. ES rengia konsultacijas.

17. Proporcingumo principas:

Proporcingumo principas - Pagal šį principą reikia išsamiai apsvarstyti, ar atitinkama teisinė

priemonė būtina ir ar nebūtų pakankamai veiksmingi kiti veiksmai. Pirmiausia tai reiškia,

kad pirmenybė teiktina pagrindų įstatymams, būtiniausiems reikalavimams ir nacionalinių

reikalavimų tarpusavio pripaţinimo taisyklėms ir vengtini neproporcingai išsamūs teisės

aktai.

18. Subsidiarumo principas:

Subsidiarumo principas - Šis principas turi dvi puses – teigiamą ir neigiamą: teigiama, t. y.

ES kompetencijos skatinimas išreikštas nuostata, kad ES turi veikti, jei keliamus tikslus

pasiekti būtų geriau Sąjungos lygmeniu; neigiama, t. y. subsidiarumo principo ribojantis

poveikis lemia tai, kad ES neturi veikti, jei tikslams pasiekti uţtenka valstybių narių

veiksmų. (pasidalinamojoje kompetencijoje dominuoja. Šį principą vykdo nacionaliniai

teismai/parlamentai ir ETT).

19. Pagrindinės ES institucijos (viso 7): kompetencija

Europos Parlamentas - ţr. Konspektą 15-16 psl; 18-19 psl.

Europos Vadovų Taryba - Europos Vadovų Taryba pristato pagrindines politikos gaires,

tvirtina stratrgijas, kurias įgyvendina minėtos institucijos.

Europos Sąjungos Taryba – Ţr. Konspekta 6 psl.

Europos Komisija – Ţr. Konspekta 6 psl.

Europos Teisingumo Teismas- ten pat.

Europos centrinis bankas – ten pat.

Audito rūmai – ten pat.

20. Komisija, Parlamentas, ES Taryba, Europos vadovų taryba, ES Teisingumo Teismas: jų

sudėtis, narių skyrimo tarka, pagrindinės funkcijos, spendimų priėmimas:

Ţr. Konspektų psl., kurie nurodyti 19 kl.

21. Ar pakeitimai padaryti Lisabonos sutartimi panaikino demokratijos deficitą ES:

Bendrai kalbant, aktus priimdavo ne tik EP, bet ir ministrų Taryba, kuri nėra renkama

tiesiogiai tautos, tačiau jų aktai būdavo aukščiau uţ nacionalinę teisę. Todėl buvo

manoma, kad ES neatlaikydavo tokios įtampos ir iš esmės lemia demokratijos deficitą

ES.

22. Vyriausiojo įgaliotinio uţsienio ir saugumo politikai vaidmuo ir vieta institucinėje

sistemoje:

Vyr. Įgaliotinis EK pirmininko pavaduotojas – išoriniuose santykiuose (vidaus), ES

taryboje. Didelį vaidmenį vaidina BUSP. Jis turi uţtikrinti koordinavimą, stabilumą tarp

BUSP ir išorinių santykių (VP). Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma

ir gavusi Komisijos pirmininko sutikimą paskiria Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį

užsienio reikalams ir saugumo politikai. Europos Vadovų Taryba gali nutraukti jo

įgaliojimus pagal tą pačią procedūrą. Vyriausiasis įgaliotinis vadovauja Sąjungos

bendrai užsienio ir saugumo politikai. Savo pasiūlymais jis prisideda prie šios

politikos plėtojimo ir ją vykdo pagal Tarybos suteiktą mandatą. Tas pats taikoma ir

bendrai saugumo ir gynybos politikai.Vyriausiasis įgaliotinis pirmininkauja

Užsienio reikalų tarybai. Vyriausiasis įgaliotinis yra vienas iš Komisijos pirmininko

pavaduotojų. Jis uţtikrina Sąjungos išorės veiksmų nuoseklumą. Komisijoje jis yra

atsakingas uţ jos įsipareigojimus išorės santykių srityje ir kitų Sąjungos išorės veiksmų

aspektų koordinavimą.

23. Europos ombudsmenas – skyrimo tvarka, kompetencija:

Europos ombudsmeną skiria EP, 5 metų kadencijai. Europos ombudsmenas tiria skundus dėl

netinkamo administravimo Europos Sąjungos institucijose ir įstaigose. Ombudsmenas yra

visiškai nepriklausomas ir nešališkas. Ši pareigybė buvo įsteigta Mastrichto sutartimi siekiant

demokratizavimo ir administracinio skaidrumo.

24. Teisėkūros procedūros:

Įprastinė teisėkūros procedūra - paprastai Komisija pateikia teisės akto pasiūlymą EP ir

Tarybai. Jie jį nagrinėja ir svarsto du kartus paeiliui. Teisės akto pasiūlymas pateikiamas

Europos Parlamentui ir Tarybai bei valstybių narių parlamentams. Per aštuonias savaites

nacionaliniai parlamentai gali išsiųsti Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos

pirmininkams pagrįstą nuomonę dėl to, ar teisės akto projektas nepaţeidţia

subsidiarumo principo. Vyksta pirmasis svartymas. Parlamentas pirmuoju svarstymu

priima savo poziciją dėl teisės akto pasiūlymo. Pirmajam svarstymui terminas

nenustatytas. Plenarinio posėdţio metu Parlamentas priima savo poziciją paprasta balsų

dauguma. Šioje pozicijoje gali būti iš dalies pakeistas pirminis pasiūlymas dėl teisės

akto. Jei Parlamentas priima poziciją be pakeitimų ir jei Taryba taip pat priima pirminį

pasiūlymą, Taryba kvalifikuota balsų dauguma priima teisės aktą, tuomet jį pasirašo

Europos Parlamento pirmininkas ir Tarybos pirmininkas ir jis paskelbiamas

Oficialiajame leidinyje. Jei Parlamentas priima poziciją su pakeitimais: Taryba

patvirtina visus pakeitimus ir kitaip nekeičia pirminio pasiūlymo: Taryba kvalifikuota

balsų dauguma priima teisės aktą, jis pasirašomas ir paskelbiamas. Taryba nepatvirtina

visų pakeitimų arba juos atmeta: kvalifikuota balsų dauguma ji priima savo poziciją ir

pateikia ją Europos Parlamentui antrajam svarstymui. Ji turi išsamiai paaiškinti

prieţastis, kurios paskatino priimti savo poziciją. Komisija pateikia Parlamentui savo

nuomonę. Vyksta antrasis svarstymas. Antrojo svarstymo metu Parlamentas

išnagrinėja Tarybos poziciją. Per 3 mėnesius (terminą galima pratęsti iki 4 mėn.) jis

gali: pritarti Tarybos pozicijai arba nepriimti sprendimo per nustatytą laikotarpį; tokiu

atveju teisės aktas laikomas priimtu, jis pasirašomas ir paskelbiamas; absoliučia savo

narių balsų dauguma atmesti Tarybos poziciją; procedūra galutinai uţbaigiama;

absoliučia savo narių balsų dauguma pasiūlyti pakeitimus Tarybos pozicijai; tuomet

Parlamento pozicija perduodama Tarybai ir Komisijai; Taryba per 3 mėnesius (terminą

galima pratęsti iki 4 mėn.) turi priimti sprendimą. Taikinimas ir trečiasis svarstymas.

Per pirmuosius du svarstymus nepriimtiems tekstams taikoma taikinimo procedūra.

Sušaukiamas Taikinimo komitetas, į kurį įeina 27 valstybių narių atstovai ir tiek pat

Europos Parlamento narių, sudarančių EP delegaciją atsiţvelgiant į politinių frakcijų

dydį. Taikinimo komitetas nagrinėja Tarybos poziciją ir Parlamento pakeitimus,

priimtus antrojo svarstymo metu. Per šešias savaites (terminą galima pratęsti iki

aštuonių savaičių) jis turi rasti kompromisą ir parengti bendrą projektą. Jei Taikinimo

komitetas per nustatytą laiką nesutaria dėl bendro projekto, teisės aktas laikomas

nepriimtu ir procedūra uţbaigiama. Jei Taikinimo komitetas patvirtina bendrą projektą,

jis pateikiamas Tarybai ir Parlamentui aprobuoti. Taryba ir Parlamentas turi jį aprobuoti

per šešias savaites (terminą galima pratęsti iki aštuonių savaičių); Taryba sprendimą

priima kvalifikuotąja balsų dauguma, o Parlamentas – balsų dauguma. Abiems

institucijoms pritarus, tekstas pasirašomas ir paskelbiamas.

Spec. Teisėkūros procedūros :

o Konsultavimo - Europos Parlamentas gali pritarti siūlomam teisės aktui, jį

atmesti arba pasiūlyti pakeisti. Taryba nėra teisiškai įpareigota laikytis

Parlamento pateiktos nuomonės, tačiau remiantis Teisingumo Teismo praktika,

ji negali priimti sprendimo negavusi šios nuomonės. Ši procedūra dabar taikoma

tik keliose teisės aktų leidybos srityse, pavyzdţiui, nustatant vidaus rinkos

išimtis ir konkurencijos teisėje. Su Parlamentu taip pat būtina konsultuotis pagal

su teisės aktų leidyba nesusijusią procedūrą, kai pasirašomi tarptautiniai

susitarimai įgyvendinant bendrą uţsienio ir saugumo politiką (BUSP).

o Pritarimo - Pritarimo procedūra Parlamentui suteikiama veto teisė. Europos

Parlamentas šiuo atveju pritaria teisėkūros pasiūlymui be tolesnių pakeitimų

arba jį atmeta; o Taryba negali neatsiţvelgti į Parlamento nuomonę pritarimo

procedūros taikymas dviejose srityse: asociacijos susitarimams ir stojimo į

Europos Sąjungą sutartims taikoma ratifikuojant tam tikrus Europos Sąjungos

sudarytus susitarimus.

25. ESTT : struktūra, sudėtis, jurisdikcija, oficialios kalbos:

Ţr. Konspektą 6 psl.; 22-23 psl.; 25-27 psl.

Kalbos - Tiesioginio ieškinio atveju ieškinyje vartojama kalba (kuri gali būti viena iš

24 oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų) ir bus proceso kalba, t. y. kalba, kuria vyks

visas procesas. Prašymų priimti prejudicinį sprendimą atveju proceso kalba yra į

Teisingumo Teismą besikreipiančio nacionalinio teismo kalba. Posėdyje vykstantys

teisminiai ginčai, atsiţvelgiant į poreikius, sinchroniškai verčiami į skirtingas

oficialiąsias Europos Sąjungos kalbas.Teisėjų pasitarimas vyksta be vertėjų viena

bendra kalba, kuri tradiciškai yra prancūzų.

26. Prejudiciniai sprendimai: nėra susįję su ginču sprendimu iš esmės. Ar nacionalinis aktas

neprieštarauja ES aktui.

Ţr. Konspektą 23 psl.

27. Ieškiniai dėl įsipareigojimų nevykdymo:

Ţr. Konspektą 23 psl.

28. Ieškiniai dėl panaikinimo:

Ten pat.(23 psl)

29. Ieškiniai dėl neveikimo:

23-24psl. - ten pat.

30. ESTT ir nacionaliniai teismai:

Teisingumo Teismas Bendrasis

Teismas

Tarnautojų Teismas

Administracinio ar

bendros

kompetencijos

spręsdamas ginčus tarp

Sąjungos institucijų

arba tarp institucijų ir

valstybių narių,

arba netgi tarp valstybių

narių.

valstybių narių

ieškinius,

pareikštus

Komisijai,

ieškinius dėl

tam tikrų

Tarybos aktų

f ir j asmenų

ieškinius dėl

Sąjungos

institucijų,

įstaigų ar organų

Sąjungos institucijų ir jų

tarnautojų

kilusius ginčus.

sprendimų

Aukščiausias

Tesimas, apeliacinė

instancija

Bendrojo Tesimo

sprendimams

Tarnautojų

teismo

sprendimams

Konstitucinio teismo

ir administracinio

tikrinti Sąjungos institucijų

aktų teisėtumą

31. ES teisės šakos:

Institucinė – reguliuoja sandarą, kompetenciją), pvz: 228 str. II d. Ombudsmenas

renkamas po kiekvienų Europos Parlamento rinkimų visai Parlamento kadencijai.

252 straipsnis . Teisingumo Teismui padeda aštuoni generaliniai advokatai.

Teisingumo Teismo prašymu. Taryba, spręsdama vieningai, gali padidinti

generalinių advokatų skaičių;

Materialinė – teises ir pareigas nustato. PVZ. 30 straipsnis Valstybių narių

tarpusavio prekyboje uţdraudţiami importo ir eksporto muitai ar lygiaverčio

poveikio privalomieji mokėjimai. Šis draudimas galioja ir fiskalinio pobūdţio

muitams.

Procesinė – susijusi su procesu. PVZ. 258 straipsnis Jei Komisija mano, kad kuri

nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis, ji šiuo reikalu

pareiškia pagrįstą savo nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei

galimybę išdėstyti savo samprotavimus. Jei atitinkama valstybė narė per Komisijos

nustatytą laiką neatsiţvelgia į tą nuomonę, Komisija gali perduoti šį reikalą svarstyti

Europos Sąjungos Teisingumo Teismui.

32. ES pirminė ir antrinė teisė:

Pirminė teisė – jai priskiriamos visos sutartys (EAP, EEB, EURATOM), šias sutartis

papildančios sutartys, kurios papildo ar pakeičia šias steigiamąsias sutartis, eilė

sutarčių prijungimo piimant naujas valstybes nares. (plačiau Ţr. Konspektą);

Antrinė teisė – Tai EB kuriama teisė. Teisė, kuri išeina iš pagrindinių sutarčių

(nurodytos prie pirminės teisės). Tai gali būti: regalmentai, direktyvos, sprendimai,

rekomendacijos, nuomonės.

33. ES teisės šaltiniai:

Ţr. Konspektą. (apie ES teisinę sistemą ir jos šaltinius).

34. Įstatymo galią turintys teisės aktai ir įstatymo galios neturintys teisės aktai:

Įstatymo galią turintys teisės aktai - pagal teisėkūros procedūrą priimti teisės aktai

yra įstatymo galią turintys teisės aktai. Konkrečiais Sutartyse numatytais atvejais

įstatymo galią turintys aktai gali būti priimami valstybių narių grupės ar Europos

Parlamento iniciatyva, remiantis Europos centrinio banko rekomendacija arba

Teisingumo Teismo ar Europos investicijų banko prašymu. Įstatymo galią turintis teisės

aktas gali deleguoti Komisijai įgaliojimus priimti bendro pobūdţio įstatymo galios

neturinčius teisės aktus, papildančius ar iš dalies keičiančius neesmines įstatymo galią

turinčio teisės akto nuostatas.

o Šiuos aktus gali priimti: Taryba; Taryba su Europos Parlamentu (daţniausiai);

Europos Komisija (konkurencijos teisė); ECB (savo kompetencijos ribose).

Įstatymo galią neturintys teisės aktai – nors iš esmės turi teisinę galią, tačiau jie yra

„ţemiau“ uţ tuos aktus, kurie turi teisinę galią ir yra viršesni.

35. Sutartys ir jų galia

36. Reglamentai, Direktyvos, Sprendimai, Nuomonės, Rekomendacijos – pagrindinei bruoţai.

Reglamentai - Gali priimti Taryba, Taryba kartu su Parlamentu, Komisija, Europos

Centrinis Bankas. Teisę leisti reglamentus Taryba gali perleisti Komisijai priimdama

reglamentą. Specifinis reikalavimas priimti reglamentus: EB 39(3)(d), 89 str. Visi jie

skelbiami Oficialiajame Leidinyje (Official Journal), įsigalioja reglamente nurodytą

datą; jei nenurodyta - 20 dieną po paskelbimo. Daugeliu atvejų institucijos turi diskreciją

pasirinkti, kokį t.a. reikia priimti. Kad turi būti priimamas būtent reglamentas aiškiai

nurodyta tik nedaugeliu atvejų (ţr. EB 39(3)(d), 89 str.). Ar priimta priemonė yra tikrai

reglamentas, ne sprendimas, Teismas vertina ne pagal pavadinimą, o pagal paties akto

pobūdį. Savybės: Tiesiogiai taikomi. 34/73 Variola v. Amministrazione delle Finanze;

Visuotinai taikomi neapibrėžtas adresatų ratas - tuo skiriasi nuo sprendimų. Privalomi

visa apimtimi - skirtumas nuo direktyvų.Gali būti tiesiogiai veikiantys, jei yra aiškūs ir

besąlyginiai. Byla 93/71, Leonesio v. Italijos žemės ūkio ministeriją. Reglamentas turi

turėti savarankišką galią ir neperkeltas į nacionalinę teisinę sistemą. VN negali priimti

tokių įgyvendinančių priemonių, dėl kurių nuslepiama reglamento prigimtis (t.y. Negali

atrodyti, kad teisės normą nustato nacionalinės institucijos, o ne EB). Pvz.: 34/73

Variola v. Amministrazione delle Finanze.

Direktyvos - Direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, siektino

rezultato atţvilgiu, tačiau nacionalinės valdţios institucijos gali pasirinkti jos

įgyvendinimo formą ir būdus.” Teismo praktikoje išplėtota, kad: nors direktyva iš

principo nėra taikoma tiesiogiai, ji gali veikti tiesiogiai tam tikrais atvejais (bus atskira

paskaita); uţ direktyvų paţeidimą/neįgyvendinimą VN gali kilti pareiga kompensuoti

asmenims kilusią ţalą (bus atskira paskaita). Įgyvendinančiame teisės akte privalo būti

nuorodos į įgyvendinamą direktyvą. VN turi uţtikrinti, kad direktyvos įgyvendinimas:

(1) uţtikrins efektyvų direktyvos įgyvendinimą; (2) priemonė bus teisiškai privaloma;

(3) turi būti aiški ir tiksli teisiniu poţiūriu.

Sprendimai - privalomi visa jų apimtimi tiems, kam jie skirti. Turi adresatą,- gali būti

valstybės narės, juridiniai ir fiziniai asmenys, apie šiuos teisės aktus jiems turi būti

atskirai pranešta (EB 254 (3) str). Priimti pagal 251 str. sprendimai turi būti skelbiami

Oficialiajame leidinyje. Gali priimti Taryba, Taryba kartu su Parlamentu, Komisija,

ECB. sprendimai privalo būti priimami, kai paţeidţiamos konkurencijos normos (85(2)

str.), arba normos dėl valstybės pagalbos (EB S 88 (2) str.).

Rekomendacijos ir nuomonės - neprivalomo pobūdţio teisės aktai. Papildo privalomo

pobūdţio aktus, juos aiškina (ypač rekomendacijos) Gali būti priimami tokiose srityse,

kuri nustatyta papildoma Bendrijos kompetencija. ETT: VN turi atsiţvelgti į R ir N, kai

aiškinamas privalomo pobūdţio teisės aktas arba kai rekomendacija papildo teisės aktą,

yra susijusi su tam tikru privalomo pobūdţio teisės aktu. Jos teikiamos institucijų viena

kitai, tačiau gali būti adresuojamos ir valstybėms narėms. ETT negalima ginčyti jų

galiojimo, kilus klausimams dėl jų aiškinimo, ETT gali teikti prejudicinius sprendimus.

37. Kiti teisės šaltiniai

38. ES teisės viršenybės principas ( TT praktika)

39. Tiesioginis veikimas ir tiesioginis taikymas ( TT praktika):

Tiesioginis taikymas yra teises akto savybe, reiskianti, kad teises aktas turi teisines

pasekmes nacionalineje teiseje ir jo nereikia perkelti i nacionalines teises sistema.

Tiesioginis veikimas - tai galejimas pasiremti teises akto norma tiesiogiai teisme. Tai

teises normos poveikis asmeniui(norma turi buti aiski, besalygine ir nereikalauti

tolesnio igyvendinimo)

II

Europos Sąjunga – tai unikali ekonominė ir politinė 27 Europos šalių partnerystė.

ES pusę amţiaus vyravo taika, buvo uţtikrinamas stabilumas ir gerovė; ES padėjo gerinti gyvenimo

lygį, joje įvesta bendra Europos valiuta ir šiuo metu laipsniškai kuriama bendroji Europos masto

rinka, kurioje ţmonės, prekės, paslaugos ir kapitalas iš vienos valstybės narės į kitą judėtų taip pat

laisvai, kaip tos pačios šalies viduje.

ES buvo sukurta po Antrojo pasaulinio karo. Pirmiausia buvo siekiama skatinti ekonominį

bendradarbiavimą: tarpusavyje prekiaujančios šalys vienos nuo kitų priklauso ekonomiškai, tad jos

vengs konfliktų.

Šiandien ES yra didţiulė bendroji rinka, kurioje naudojama bendra valiuta euras. Iš vien

ekonominės sąjungos ji tapo organizacija, veikiančia įvairiausiose srityse, pradedant pagalba

vystymuisi, baigiant aplinkos politika. ES aktyviai propaguoja ţmogaus teises ir demokratiją, o

kovoje su klimato kaita pasaulyje yra uţsibrėţusi didţiausius ištakų maţinimo tikslus. Panaikinus

ES šalių pasienio kontrolę dabar ţmonės gali laisvai judėti daugumoje ES šalių. Be to, tapo daug

lengviau gyventi ir dirbti kitoje ES šalyje. ES institucijų darbuotojams, administracijai ir pastatų

prieţiūrai skiriama apie 1 % metinio ES biudţeto.

Sukūrus bendrąją rinką ir atitinkamai suintensyvėjus prekybai bei bendrai ekonominei veiklai ES

tapo viena iš galingiausių prekybos srityje. ES stengiasi palaikyti ekonomikos augimą

investuodama į transportą, energetiką ir mokslinius tyrimus kartu siekdama, kad tolesnio

ekonomikos vystymosi poveikis aplinkai būtų kuo maţesnis.

Europos Sąjungos istorija

1945 - 1959

Europos Sąjunga buvo įsteigta siekiant uţbaigti daţnus ir ţiaurius kaimyninių šalių karus, kurių

apogėjus buvo Antrasis pasaulinis karas. 6-ajame praėjusio amţiaus dešimtmetyje Europos anglių ir

plieno bendrija pradėjo ekonomiškai ir politiškai vienyti Europos šalis, kad Europoje būtų uţtikrinta

ilgalaikė taika. Bendrijos steigėjos – šešios valstybės: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai,

Prancūzija ir Vokietija. Šeštajame dešimtmetyje tarp Rytų ir Vakarų vyko šaltasis karas. 1956 m.

sovietų tankai numalšino Vengrijoje protesto akcijas prieš komunistinį reţimą. 1957 m. Tarybų

Sąjunga paleido pirmąjį dirbtinį ţemės palydovą „Sputnik 1“ ir tapo kosmoso lenktynių lydere. Tais

pačiais metais buvo pasirašyta Romos sutartis, kuria sukurta Europos ekonominė bendrija (EEB)

(bendra rinka).

Istorinės Europos Sąjungos šaknys – Antrasis pasaulinis karas. Europos gyventojai yra pasiryţę

neleisti tokioms ţudynėms ir naikinimui pasikartoti. Tuoj po karo, prasidėjus keturis dešimtmečius

truksiančiam šaltajam karui, Europa padalijama į Rytų ir Vakarų. Vakarų Europos tautos 1949 m.

įkuria Europos Tarybą. Tai pirmasis jų ţingsnis bendradarbiavimo link, bet šešios šalys nori

bendradarbiauti glaudţiau. 1950 m. geguţės 9 d. – Prancūzijos uţsienio reikalų ministras Robert„as

Šumanas pristato glaudesnio bendradarbiavimo planą. Geguţės 9 d. dabar kasmet švenčiama

Europos diena.

1951 m. balandžio 18 d.

Šešios valstybės, remdamosi Šumano planu, pasirašo sutartį bendrai valdyti savo sunkiąją – anglių

ir plieno – pramonę. Dėl to, kitaip nei praeityje, nė viena valstybė negali viena gaminti karo ginklų,

kad naudotų juos prieš kitas. Sutartį pasirašė šešios šalys: Belgija, Italija, Liuksemburgas,

Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija.

Tarybų Sąjunga aplenkia Jungtines Valstijas kosmoso lenktynėse 1957 m. paleisdama pirmąjį

dirbtinį ţemės palydovą „Sputnik 1". Palydovas skrieja apie ţemę 800 km aukštyje. 1961 m. Tarybų

Sąjunga laimi dar kartą – į kosmosą pakyla pirmasis kosmonautas Jurijus Gagarinas, kurio

erdvėlaivio skersmuo – tik 2,6 m.

1957 m. kovo 25 d.

Šešios valstybės, remdamosi Anglių ir plieno sutarties sėkme, išplečia bendradarbiavimą ir į kitus

ekonomikos sektorius. Pasirašydamos Romos sutartį jos sukuria Europos ekonominę bendriją

(EEB), arba „ bendrą rinką". Jos idėja yra ţmonių, prekių ir paslaugų judėjimas be sienų.

1960 – 1969 Ekonominio augimo laikotarpis

7-ajame dešimtmetyje susiformavo „jaunimo kultūra“. Šiuo laikotarpiu suklestėjo ekonomika. Tam

įtakos, be kitų veiksnių, turėjo tai, kad prekiaudamos tarpusavyje ES šalys liovėsi taikiusios muitus.

Jos taip pat sutarė dėl bendros maisto gamybos kontrolės, siekdamos uţtikrinti, kad kiekvienas ES

pilietis turėtų pakankamai maisto. Netrukus ţemės ūkio produktų buvo pagaminama netgi per daug.

1968 m. geguţės mėnesį įvyko studentų riaušės Paryţiuje. Daugelį visuomenės ir jos gyvensenos

pokyčių imta sieti su vadinamąja „1968-ųjų karta“.

1961 m. rugpjūčio mėn. komunistų valdţia Rytų Vokietijoje pastato Berlyno sieną, kad gyventojai

nepabėgtų į laisvesnius Vakarus. Šiek tiek ţmonių vis dėlto pabėga. Kitus bandţiusius nušauna

sargybiniai.

1962 m. liepos 30 d.

ES pradeda savo „bendrą ţemės ūkio politiką", leidţiančią šalims bendrai kontroliuoti maisto

gamybą. Ūkininkams uţ produkciją mokama vienodai. ES pagaminama pakankamai maisto

produktų saviems poreikiams ir ūkininkai uţ tai gauna gerą atlygį. Nepageidaujamas šalutinis

poveikis yra produkcijos perteklius. Nuo dešimtojo dešimtmečio stengiamasi maţinti produkcijos

perviršį ir gerinti maisto kokybę.

1963 m. liepos 20 d.

ES pasirašo pirmąjį didelį tarptautinį susitarimą dėl pagalbos 18 buvusių kolonijų Afrikoje. Iki 2005

m. ji jau yra uţmezgusi ypatingos partnerystės ryšius su 78 Afrikos, Karibų baseino ir Ramiojo

vandenyno (AKR) šalimis. ES yra didţiausia pasaulyje vystymosi pagalbos skurdţioms šalims

teikėja. Jos pagalba susijusi su pagarba gavėjo ţmogaus teisėms.

1968 m. liepos 1 d.

Šešios šalys panaikina muitus prekėms, kurias įsiveţa viena iš kitos, ir tarpvalstybinė prekyba pirmą

kartą tampa laisva. Jos taip pat taiko bendrus muitų tarifus kitų šalių importui. Taip gimė didţiausia

pasaulyje prekybos grupė. Prekyba tarp šešetuko ir tarp ES bei likusios pasaulio dalies sparčiai

auga.

1970 – 1979 Auganti Bendrija – pirmoji plėtra

1973 m. sausio 1 d. į Europos Sąjungą įstojus Airijai, Danijai ir Jungtinei Karalystei, ES sudarė

devynios valstybės narės. Bendrija pradėjo įgyvendinti regionų politiką, pagal kurią daug lėšų skyrė

darbo vietų ir infrastruktūros kūrimui skurdesnėse vietovėse. Padidėjo Europos Parlamento įtaka

sprendţiant ES reikalus. 1979 m. ES piliečiai pirmą kartą tiesiogiai rinko Europos Parlamento

narius.

1972 m. balandžio 24 d.

Pirmasis ES bendros valiutos planas buvo sukurtas 1970 m. ES narės, siekdamos išlaikyti

monetarinį stabilumą, nusprendţia nustatyti leistiną valiutų svyravimo ribą. Šis 1972 m. sukurtas

valiutų kurso mechanizmas (VKM) – pirmasis ţingsnis euro įvedimo po 30 metų link.

ES, priimdama aplinkos apsaugos įstatymus, pirmą kartą panaudoja principą „teršėjas moka.

Įkuriamos pasipriešinimo grupės, kaip antai Greenpeace.

1974 m. gruodžio 10 d.

Demonstruodami savo solidarumą ES vadovai įkuria Europos regioninės plėtros fondą. Jo tikslas

yra skatinti skurdţių regionų vystymąsi gerinant kelius ir komunikacijas, pritraukiant investuotojų ir

sukuriant naujų darbo vietų. Tokiam tikslui vėliau skiriama trečdalis visų ES lėšų.

1979 m. birželio 7–10 d.

ES piliečiai pirmą kartą tiesiogiai renka Europos Parlamento narius. Anksčiau juos skirdavo

nacionaliniai parlamentai. Posėdţių salėje parlamento nariai susėdę pagal politines Europos partijas

(socialistai, konservatoriai, liberalai, ţalieji ir t. t.), o ne pagal nacionalines delegacijas. Parlamento

įtaka nuolat didėja.

1980 – 1989 Besikeičiantis Europos veidas – Berlyno sienos griūtis

1981 m. Graikija tapo dešimtąja ES nare. Po penkerių metų į ES įstojo Ispanija ir Portugalija. 1986

m. pasirašytas Suvestinis Europos aktas. Remiantis šiuo aktu pradėta vykdyti plataus masto šešerių

metų programa, kuria siekta išspręsti laisvos prekybos tarp ES valstybių narių problemas ir sukurti

bendrą rinką. Didţiausias politinis perversmas įvyko 1989 m. lapkričio 9 d. nugriovus 28 metus

Rytų ir Vakarų Vokietiją skyrusią Berlyno sieną. Abi Vokietijos dalys netrukus susijungė.

1981 m. sausio 1 d.

Įstojus Graikijai, ES valstybių narių skaičius jau dviţenklis. Jai įstoti į Sąjungą tapo įmanoma, kai

1974 m. buvo nuverstas karinis reţimas ir atkurta demokratija.

1984 m. vasario 28 d.

ES, siekdama išlikti naujovių priešakyje, 1984 m. patvirtina „Esprit" programą – pirmąją iš

daugelio mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos programų.

1986 m. sausio 1 d.

Į ES įstoja Ispanija ir Portugalija – valstybių narių skaičius padidėja iki dvylikos.

1986 m. vasario 17 d.

Nors muitai buvo panaikinti 1968 m., prekyba tarp ES valstybių dar nėra laisva. Pagrindinės kliūtys

yra nacionalinių taisyklių skirtumai. Suvestiniu Europos Aktu 1986 m. pradedama plataus masto

šešerių metų programa, skirta tokiai padėčiai ištaisyti. Aktu Europos Parlamentui suteikiama

daugiau galių ir stiprinamos ES galios aplinkos apsaugos srityje.

1987 m. birželio 15 d.

Susidūrusi su masiniu piliečių išvykimu į Vakarus, Rytų Vokietijos Vyriausybė suskumba atverti

vartus. Po daugiau kaip 40 metų Vokietija susivienija. Rytų Vokietija 1990 m. spalio mėn. tampa

ES dalimi.

1990 – 1999 Europa be sienų

1992 m. vasario 7 d.

Mastrichte pasirašoma Europos Sąjungos sutartis. ES tai ypač svarbus įvykis – būsimos bendros

valiutos bei uţsienio ir saugumo politikos bei glaudesnio bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus

reikalų srityje pamatas. Pagal šią sutartį „Europos bendrija" oficialiai pavadinama „Europos

Sąjunga".

1993 m. sausio 1 d.

Sukuriama viena bendra rinka ir jos keturios laisvės. Laisvas prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo

judėjimas tampa realybe. Nuo 1986 m. buvo susitarta dėl daugiau kaip 200 mokesčių politikos,

verslo taisyklių, profesinės kvalifikacijos ir kitų įstatymų, kuriuose buvo kliūčių atverti sienas. Kai

kurių paslaugų laisvas judėjimas atidėtas.

1995 m. sausio 1 d.

Į ES įstoja Austrija, Suomija ir Švedija. 15 narių turinti ES dabar apima beveik visą Vakarų Europą.

1990 m spalio mėn. Vokietijai susivienijus buvusioji Rytų Vokietija tapo ES dalimi.

1995 m. kovo 26 d.

Septyniose šalyse – Belgijoje, Ispanijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje,

Prancūzijoje ir Vokietijoje – įsigalioja Šengeno susitarimas. Šių šalių piliečiai gali laisvai kirsti visų

šių šalių sienas. Pasienio kontrolė panaikinama. Vėliau prie Šengeno erdvės be pasienio kontrolės

prisijungė daugiau šalių.

1997 m. birželio 17 d.

Pasirašoma Amsterdamo sutartis. Pagal šią sutartį, kuri remiasi Mastrichto sutarties laimėjimais,

numatoma reformuoti ES institucijas, suteikti Europai svaresnį balsą pasaulyje, sutelkti daugiau

lėšų uţimtumui ir piliečių teisėms.

1999 m. sausio 1 d.

11 ES valstybių (Graikija prisijungia 2001 m.) komerciniai ir finansiniai sandoriai atliekami eurais.

2000 m. – šiandien

2002 m. sausio 1 d.

Pasirodo eurų banknotai ir monetos. Jų spausdinimas, kaldinimas ir platinimas 12 šalių – didţiulė

logistinė operacija. Juk tai daugiau kaip 80 mlrd. monetų. Banknotai visose šalyse vienodi. Monetų

aversas, kuriame nurodyta monetos vertė, bendras visoms šalims, o reverse pavaizduotas valstybės

simbolis. Tiek banknotai, tiek monetos cirkuliuoja laisvai.

2003 m. kovo 31 d.

Vykdydama savo uţsienio ir saugumo politiką, ES dalyvauja taikos palaikymo operacijose

Balkanuose: pirmiausia Buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, vėliau Bosnijoje ir

Hercegovinoje. Abiem atvejais ES vadovaujamos pajėgos pakeičia NATO dalinius. Viduje ES

nusprendţia iki 2010 m. sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo visiems piliečiams erdvę.

2004 m. gegužės 1 d.

Aštuonios Vidurio ir Rytų Europos šalys – Čekijos Respublika, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva,

Slovakija, Slovėnija ir Vengrija – įstoja į ES, taip pagaliau nutraukdamos pasaulio galingųjų

susitarimą prieš šešis dešimtmečius Jaltoje padalyti Europą. Kipras ir Malta taip pat įstoja į ES

2004 m. spalio 29 d.

25 ES šalys pasirašo Sutartį dėl Konstitucijos Europai . Ji skirta demokratiniam sprendimų

priėmimui ir valdymui 25 ir daugiau valstybių narių turinčioje ES supaprastinti. Šia sutartimi taip

pat sukuriama ES uţsienio reikalų ministro pareigybė. Sutartis įsigalios, kai ją ratifikuos visos 25

ES valstybės narės.

2007 m. sausio 1 d.

Prie ES prisijungia dar dvi Rytų Europos šalys –Bulgarija ir Rumunija. Dabar ES bus 27 valstybės

narės. Kroatija, Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija ir Turkija yra kandidatės į ES

valstybes nares.

2007 m. gruodžio 13 d.

27 ES šalys pasirašo Lisabonos sutartį, iš dalies pakeičiančią ankstesniąsias sutartis. Ji sukurta

siekiant, kad ES taptų demokratiškesnė, veiksmingesnė ir skaidresnė ir todėl gebanti spręsti

visuotinius sunkius uţdavinius, tokius kaip klimato kaita, saugumas ir tvarioji plėtra. Kad Sutartis

įsigaliotų, ją turi ratifikuoti visos 27 valstybės narės.

Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje

ES teisę sudaro pirminės ir antrinės teisės aktai. Pirminės teisės aktai – Sutartys – yra taisyklės,

kuriomis grindţiama visa ES veikla.

Antrinės teisės aktai – reglamentai, direktyvos ir sprendimai – yra parengti remiantis Sutarčių

principais ir tikslais.

Standartinė ES sprendimų priėmimo procedūra vadinama įprasta teisėkūros procedūra (anksčiau

vadinta bendro sprendimo procedūra). Tai reiškia, kad ES teisės aktams turi pritarti tiesiogiai

išrinktas Europos Parlamentas ir Taryba (27 ES šalių vyriausybės). ES teisės aktus rengia ir

įgyvendina Komisija.Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai įprasta teisėkūros procedūra imta taikyti

daugiau politikos sričių. Be to, Europos Parlamentas turi daugiau galios blokuoti pasiūlymą, jei jis

nesutinka su Taryba.

Įprasta teisėkūros procedūra

Bendro sprendimo procedūra buvo įvesta Mastrichto Europos Sąjungos sutartimi (1992) ir išplėsta

bei papildyta Amsterdamo sutartimi (1999) siekiant sustiprinti šios procedūros veiksmingumą.

2009 m. gruodţio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai pervadinta įprasta teisėkūros procedūra ji tapo

pagrindine ES sprendimų priėmimo proceso įstatymų leidybos procedūra.

Įprasta teisėkūros procedūra suteikia tokias pat galias Europos Parlamentui ir Sąjungos Tarybai

daugelyje sričių (pvz., ekonomikos valdysenos, imigracijos, energetikos, transporto, aplinkos ir

vartotojų apsaugos). Daugumą Europos Sąjungos teisės aktų Europos Parlamentas ir Taryba priima

drauge. Komisija siunčia savo pasiūlymą Parlamentui ir Tarybai. Jie jį nagrinėja ir svarsto du

kartus paeiliui. Jei nepavyksta susitarti, po dviejų svarstymų pasiūlymas teikiamas Taikinimo

komitetui, kurį sudaro vienodas Tarybos ir Parlamento atstovų skaičius. Komisijos atstovai taip pat

dalyvauja šio komiteto posėdţiuose ir prisideda prie diskusijos. Kai komitetas susitaria,

dokumentas, dėl kurio susitarta, siunčiamas Parlamentui ir Tarybai trečiajam svarstymui, kad

galima būtų jį galutinai priimti kaip teisės aktą. Šiam dokumentui priimti reikalingas abiejų

institucijų galutinis pritarimas. Net jei Taikinimo komitete buvo susitarta dėl bendro teksto,

Parlamentas gali balsavusių narių dauguma atmesti pasiūlytą teisės aktą.

Kaip priimami ES sprendimai

Standartinė ES sprendimų priėmimo procedūra vadinama bendru sprendimu. Tai reiškia, kad

tiesiogiai išrinktas Europos Parlamentas turi pritarti ES teisės aktams kartu su Taryba (27 ES šalių

vyriausybėmis).

ES teisės aktų rengimas

Prieš siūlydama naujas iniciatyvas Komisija įvertina galimas ekonomines, socialines ir aplinkos

pasekmes. Tai ji daro parengdama poveikio vertinimus , kuriuose išdėstomi galimų politikos

priemonių privalumai ir trūkumai.

Be to, Komisija konsultuojasi su suinteresuotosiomis šalimis, tokiomis kaip nevyriausybinės

organizacijos, vietos valdţios institucijos, atitinkamo sektoriaus ir pilietinės visuomenės atstovai.

Techniniais klausimais konsultuoja ekspertų grupės. Tokiu būdu Komisija uţtikrina, kad teisės aktų

pasiūlymai tenkintų svarbiausius poreikius, ir išvengia nereikalingo biurokratizmo.

Piliečiai, įmonės ir organizacijos gali dalyvauti konsultacijose internetu svetainėje „Viešos

konsultacijos“.

Nacionaliniai parlamentai gali oficialiai pareikšti prieštaravimus, jei jie mano, kad klausimą būtų

geriau spręsti nacionaliniu, o ne ES lygmeniu.

Teisės aktų svarstymas ir priėmimas

Europos Parlamentas ir Taryba svarsto Komisijos teisės aktų pasiūlymus ir siūlo pakeitimus. Jei

Tarybai ir Parlamentui dėl pakeitimų susitarti nepavyksta, rengiamas antrasis svarstymas. Jo metu

Parlamentas ir Taryba vėl gali siūlyti pakeitimus. Jei Parlamentas vis tiek nesutinka su Taryba, jis

turi galią blokuoti siūlomą teisės aktą. Jei abi institucijos dėl pakeitimų susitaria, siūlomas teisės

aktas gali būti priimtas. Jei susitarti nepavyksta, išeitį bando rasti taikinimo komitetas. Šio

paskutinio svarstymo metu teisės akto pasiūlymą gali blokuoti ir Taryba, ir Parlamentas.

Reglamentai, direktyvos ir kiti teisės aktai

ES sutartyse nustatytų tikslų siekiama kelių rūšių teisės aktais. Vieni yra teisiškai privalomi, kiti –

ne. Vieni iš jų taikomi visoms ES valstybėms narėms, kiti – tik kelioms.

Reglamentas yra privalomas teisės aktas. Jį visą privaloma taikyti visoje ES. Pavyzdţiui, kai ES

norėjo apsaugoti tam tikrų vietovių ţemės ūkio produktų pavadinimus, tokius kaip Parmos kumpis,

Taryba priėmė reglamentą.

Direktyva – tai teisės aktas, kuriuo nustatomas tikslas, kurį visos ES šalys privalo pasiekti. Tačiau

kiekviena šalis gali nuspręsti, kaip tai padaryti. Kaip pavyzdį galima pateikti darbo laiko direktyvą,

kuria nustatyta, kad per ilgai dirbti viršvalandţius neteisėta. Direktyva nustatytas minimalus poilsio

laikotarpis ir maksimalus darbo valandų skaičius, bet teisės aktus šiems tikslams pasiekti kiekviena

šalis rengia atskirai.

Sprendimas yra privalomas teisės aktas tiems, kuriems jis skirtas (pvz., ES šaliai ar įmonei), ir

taikytinas tiesiogiai. Pavyzdţiui, kai Komisija paskelbė sprendimą, kuriuo skyrė baudą programinės

įrangos milţinei „Microsoft“ uţ piktnaudţiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje, jis buvo

taikomas tik „Microsoft“.

Rekomendacijos nėra privalomos. Pavyzdţiui, Komisijos paskelbta rekomendacija, kad finansų

sektoriaus darbuotojų darbo uţmokesčio struktūra neturėtų skatinti imtis per didelės rizikos,

neturėjo jokių teisinių pasekmių. Rekomendacija suteikia galimybę institucijai pranešti savo

nuomonę ir pasiūlyti veiksmų kryptį teisiškai neįpareigojant tų, kuriems rekomendacija skirta.

Nuomonė – tai priemonė institucijoms kokiu nors klausimu pasisakyti teisiškai neįpareigojant tų,

kuriems ta nuomonė skirta. Nuomonės nėra privalomos. Jas gali skelbti pagrindinės ES institucijos

(Komisija, Taryba ir Parlamentas), Regionų bei Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetai.

Rengiant teisės aktus komitetai teikia nuomones atitinkamai regionų ar ekonominiu ir socialiniu

poţiūriais. Pavyzdţiui, Regionų komitetas paskelbė nuomonę, kaip regionai prisideda siekiant ES

energetikos tikslų.

ES simboliai

Europos vėliava. Dvylika apkskritimu išsidėsčiusių ţvaigţdţių simbolizuoja Europos tautų

vienybės, solidarumo ir darnos idealus.

Europos Sąjungos himnas. Jam pasirinkta 1823 m. Liudvigo van Bethoveno sukurtos

„Devintosios simfonijos“ melodija.

Europos diena. Europos Sąjungos idėją pirmą kartą 1950 m. geguţės 9 d. iškėlė Prancūzijos

uţsienio reikalų ministras Robert'as Schumanas. Todėl geguţės 9-ąją minima viena iš svarbiausių

dienų ES.

ES devizas. Europos Sąjungos devizas – „Suvienijusi įvairovę“. Juo paţymima, kad europiečiai

susibūrė į Europos Sąjungą siekdami taikos bei gerovės ir kartu praturtino vieni kitus kultūrų,

tradicijų bei kalbų gausa.

Pinigai ir ES

ES pajamas sudaro ne tik valstybių narių įnašai, bet ir lėšos, gaunamos iš produktų importo iš ES

nepriklausančių šalių muitų, bei kiekvienos valstybės narės renkamo pridėtinės vertės mokesčio

dalis.

ES biudţeto lėšos skiriamos įvairiausiai veiklai: kaimo plėtrai, aplinkos, išorės sienų apsaugai,

ţmogaus teisių propagavimui ir kt. Apie biudţeto dydį ir jo lėšų paskirstymą nuomonę išsakyti gali

visos trys institucijos – Komisija, Taryba ir Parlamentas. Tačiau uţ pačias išlaidas atsakinga

Komisija ir ES šalys.

Euras – valiuta, kuria kasdien naudojasi apie 327 mln. europiečių – yra apčiuopiamiausias ES šalių

bendradarbiavimo įrodymas. Euro nauda akivaizdi kiekvienam keliaujančiam į uţsienį ar

apsiperkančiam internetu kitos ES šalies svetainėje.

ES didėjimas

Nuo 1951 m., kai prasidėjo Europos integracija, ES vis didėjo. Šiame tinklalapyje pateikiama

informacija, kada kurios šalys įstojo į ES ir kurios pateikė paraiškas tapti ES narėmis. ES ne visada

buvo tokia didţiulė kaip dabar. 1951 m. bendradarbiauti ekonomikos srityje iš Europos šalių

pradėjo tik Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija. Bėgant laikui prie

jų nusprendė prisijungti vis daugiau šalių. 2007 m. sausio 1 d. į Europos Sąjungą įstojus Rumunijai

ir Bulgarijai valstybių narių pagausėjo iki 27. ES didės ir toliau, narystė ES domina vis daugiau

šalių. Jas galima suskirstyti į šalis kandidates ir potencialias šalis kandidates. Šalys kandidatės šiuo

metu perkelia ES teisės aktus į nacionalinę teisę, o potencialios šalys kandidatės dar neatitinka

narystės ES reikalavimų.

Kas gali tapti ES narėmis?

Europos Sąjungos sutartyje nustatyta, kad narystės ES gali siekti bet kuri Europos šalis, gerbianti

ir įsipareigojusi propaguoti ES demokratines vertybes. Konkrečiau kalbant, prisijungti prie ES

šalys gali tik tuo atveju, jei jos atitinka visus narystės kriterijus:

politinius: šalyse turi veikti stabilios institucijos, uţtikrinančios demokratiją, teisinės valstybės

principus ir ţmogaus teises;

ekonominius: šalyse turi veikti rinkos ekonomika, ir jos turi sugebėti atlaikyti konkurencinį

spaudimą bei rinkos jėgų veikimą ES;

teisinius: šalys turi priimti ES teisę ir praktiką ir įsipareigoti siekti pagrindinių politinės,

ekonominės ir pinigų sąjungos tikslų.

Turkija – narystės ES siekianti šalis kandidatė.

Stojimo procesas

Stojimo procesas sudarytas iš 3 etapų (visus juos turi patvirtinti visos ES valstybės narės).

1. Šaliai pasiūloma narystės ES perspektyva.

2. Kai šalis yra pasirengusi, jai suteikiamas oficialios šalies kandidatės statusas.

3. Su šalimi kandidate pradedamos oficialios derybos dėl narystės ES. Per šį etapą šalys kandidatės

turi įgyvendinti įvairias reformas, kad galėtų priimti nusistovėjusią ES teisę.

Pasibaigus deryboms ir įgyvendinus abi puses tenkinančias reformas, šalis gali prisijungti prie ES

(su tuo turi sutikti visos ES valstybės narės).

Potencialios ES valstybės narės

Šiuo metu ES narystės perspektyvą yra pasiūliusi 9 šalims: Albanijai, Turkijai, Islandijai ir visoms

buvusios Jugoslavijos šalims (išskyrus Slovėniją, kuri jau ES narė). 5 iš jų suteiktas oficialios

kandidatės statusas: Turkijai Kroatijai Buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai Islandijai

Juodkalnijai

Oficialios derybos pradėtos su 3 šalimis: Kroatija, Islandija ir Turkija

III

ES bendrosios rinkos formavimo ir reguliavimo politika

Analizuojamos Bendrosios rinkos atsiradimo prielaidos, kūrimo ir įgyvendinimo tendencijos

ir problemos, Bendrosios rinkos reformų politikos formavimu. Analizuojamas vidaus, vieningos ir

bendrosios rinkos politikos turinys ir skirtumai. Susipaţįstama su politikos formavimu ir

įgyvendinimu konkurencijos, vartotojų apsaugos politikos srityse, intelektinės nuosavybės,

energetikos bei aplinkosaugos politikos srityse. Analizuojama Bendroji transporto politika bei ES

politika telekomunikacijų srityje.

ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos formavimas

Susipaţįstama su Europos politinio bendradarbiavimo raida. Nagrinėjami BUSP kilmė,

raida, tikslai ir principai, BUSP instrumentai. Analizuojami santykiai su NATO, VES.

Susipaţįstama su Europos bendrų gynybinių pajėgų kūrimo procesais. Apţvelgiami BUSP

struktūriniai aspektai, politikos formavimo instituciniai mechanizmai.

1.Palyginti ES institucijų kompetenciją užsienio ir saugumo politikos srityje su bendros

rinkos formavimo sritimi.? Europos Sąjungos institucijos yra šios: ● Europos Vadovų Taryba ●

Taryba ● Komisija ● Europos Parlamentas ● Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ir Bendrasis

Teismas ● Audito Rūmai ● Europos centrinis bankas● Europos investicijų bankas ● Liuksemburgo

susitarimai ir Loanninos kompromisas. Patariamieji organai : ekonomikos ir socialinių reikalų

komitetas ● Regionų komitetas

Europos centrinių bankų sistemos uţdavinys – nustatyti ir įgy vendinti Sąjungos pinigų politiką; tik

ji turi išimtinę teisę duoti leidimą Sąjungoje išleisti banknotus ir monetas. ECBS taip pat turi valdyti

oficialiąsias valstybių narių uţsienio valiutos atsargas ir rūpintis, kad mokėjimo sistemos Sąjungoje

veiktų sklandţiai.

ES finansinė institucija, kuria siekia „prisidėti prie darnios ir stabilios“ ES plėtros, yra Europos

investicijų bankas (EIB), kurio būstinė yra Liuksemburge. Europos investicijų bankas turi teikti

paskolas ir garantijas visuose ekonomikos sektoriuose, ypač menkiau išsivysčiusių regionų plėtrai,

įmonėms modernizuoti ar pertvarkyti ir naujoms darbo vietoms kurti, taip pat kelioms valstybėms

narėms svarbiems projektams finansuoti.

2.Palyginti ES institucijų funkcijas su nacionalinėmis institucijomis.?

1. Europos Vadovų Taryba, kuri aiškiai mato bendrą Europos politikos vaizdą ir ES bei jos

valstybių narių tarpusavio priklausomybės ryšius, yra atsakinga uţ vadovavimą strategijos

įgyvendinimo procesui.

2. Pagrindiniai Tarybos uţdaviniai – stebėjimas ir tarpusavio vertinimas. Taryboje uţ įvairias

politikos sritis (pvz., konkurencijos, uţimtumo, švietimo) atsakingi ES šalių ministrai nagrinėja,

kaip jų kompetencijos srityje įgyvendinama nacionalinė reformų programa (vertina paţangą,

padarytą siekiant strategijos tikslų ir įgyvendinant pavyzdines iniciatyvas).

3. Europos Komisija- atlieka metinę augimo apţvalgą ir vertina šalių ataskaitas bei stabilumo ir

konvergencijos; rengia šalims individualias politines rekomendacijas ir, remdamasi valstybių narių

paţangos, padarytos siekiant nacionalinių tikslų, ataskaitų analize, jei reikia, teikia valstybėms

narėms įspėjimus dėl politikos.

4. Europos Parlamentas atlieka svarbų vaidmenį įgyvendinant strategiją. Jis yra ne tik teisės aktų

(visų pirma teisinių pasiūlymų, kurie yra pavyzdinių iniciatyvų dalis) leidybos organas, bet ir

piliečių bei nacionalinių parlamentų mobilizavimo jėga.

3.Išvardinti teisėkūros procedūras ir palyginti ES institucijų vaidmenį ir galias priimant

teisės aktus pagal atskiras teisėkūros procedūras?

1. Įprasta teisėkūros procedūra- tai standartinė sprendimų priėmimo procedūra, taikoma

daugumai ES politikos sričių. Ji dar vadinama bendro sprendimo procedūra, nes ją taikant

reglamentus, direktyvas ar sprendimus bendrai priima Europos Parlamentas ir Taryba. Nė viena

institucija nei Europos Parlamentas, nei Taryba negali teisės akto priimti viena.

Komisija atsakinga uţ teisės akto pasiūlymo teikimą Europos Parlamentui ir Tarybai.

2. Speciali teisėkūros procedūra taikoma- tam tikrais Sutartyse aiškiai nurodytais atvejais, kai

Europos Parlamentas priima reglamentą, direktyvą ar sprendimą dalyvaujant Tarybai arba tai daro

Taryba dalyvaujant Europos Parlamentui.

Uţ teisės akto pasiūlymo pateikimą teisės aktų leidėjui Europos Parlamentui ir Tarybai atsakinga

Komisija, išskyrus tuos atvejus, kai Sutartyse numatyta kitaip.

3. Šios teisėkūros procedūros papildomos „pritarimo procedūra“, kuria Europos Parlamentui

suteikiama galimybė priimti paskutinį sprendimą dėl teisės akto įsigaliojimo. Pagal ją teisės aktas

gali būti priimamas tik gavus Europos Parlamento pritarimą. Tiesa, pritarimo procedūra Europos

Parlamentui nesuteikiama laisvė kurti atitinkamo teisės akto turinį, tai yra jis negali siūlyti jokių

pakeitimų ar siekti, kad jie būtų priimti, jis tik gali pritarti arba nepritarti pasiūlytam teisės aktui.

4. Ir „paprastoji procedūra“Pagal paprastąją procedūrą teisės aktus priima kuri nors Sąjungos

institucija be Komisijos pasiūlymo. Ši procedūra daţniausiai taikoma, kai Komisija pagal savo

kompetenciją priima teisės aktus (pvz., patvirtina nacionalinę pagalbą). Pagal paprastąją procedūrą

taip pat priimami neprivalomieji teisės aktai, ypač Tarybos ir Komisijos rekomendacijos ir

nuomonės. Komisija gali neapsiriboti Sutartyse numatytais atvejais, o priimti rekomendacijas ir

pareikšti nuomonę, kai laiko tai reikalinga.

4.Palyginti teisėkūros procedūras užsienio ir saugumo politikos srityje su bendros rinkos

formavimo sritimi?

Pritarimo procedūra taikoma dėl valstybių stojimo į ES, sudarant asociacijos sutartis, sudarant

susitarimus, turinčius svarbių padarinių ES biudţetui, ir susitarimus su trečiosiomis šalimis,

apimančius tas politikos sritis, kurioms taikoma įprasta teisėkūros procedūra.

IV

ES viršenybės principas

Viršenybės principas - vienas iš pagrindinių ES teisės principų, kuris reiškia, kad, kilus

prieštaravimui tarp ES teisės ir nacionalinės teisės, taikoma ES teisė.

Esminės viršenybės principo taisyklės: ES teisės viršenybė – tai taikymo, o ne galiojimo

viršenybė. ES viršenybės principas taikomas tiek pirminei, tiek antrinei Europos Sąjungos teisei. ES

viršenybės principas taikomas nepriklausomai nuo to, kuris (nacionalinis ar ES) teisės aktas

priimtas vėliau.

Flaminio Costa v E.N.E.L. byla : prašymas buvo pateiktas priimti prejudicinį sprendimą

dėl to, koks teisės aktas turi būti taikomas , kai yra du teisės aktai: valstybės (nacionalinis)

ir EB teisės aktas.

Faktinės aplinkybės: Italijos Respublika nacionalizavo ENTE – Nacionalinės elektros

kompaniją.

Ieškinys kilo dėl to, kad Costa atsisakė apmokėti sąskaitą uţ elektrą. Costa gindamasis

teigė, jog ENEL nacionalizavimas paţeidė Romos sutartį (prieštaravo EB teisei) ,todėl jis

neturi pareigos mokėti uţ elektrą.

o Remiantis EB sutarties dvasia ir tikslais, yra būtina, kad visos valstybės narės

suteiktų vienodą taikymą EB teisei, kadangi šią teisę jos priėmė abipusiškumo

pagrindu.

o EB sutartis sukūrė savarankišką teisės sistemą, kuri įsigaliojusi tapo valstybių narių

nacionalinės teisės sudėtine dalimi, ir jų teismai privalo šią teisę taikyti.

o Joks vėliau priimtas vienašališkas aktas negali būti aukščiau uţ EB teisę.

o Ieškinio pagrindas: prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl to, koks teisės aktas

turi būti taikomas kilus kolizijai tarp nacionalinio įstatymo ir EB antrinio teisės akto.

o Faktinės aplinkybės:

o ieškinys prieš p.Costa dėl neapmokėtos sąskaitos uţ elektrą.

o Costa: ENEL nacionalizavimas prieštaravo EB teisei, todėl jis neturi pareigos

mokėti uţ elektrą.

o Argumentas: pagal lex posterior derogat priori principą nacionalinis teismas vis tiek

turi taikyti vėlesnį įstatymą nei EB teisės aktas, t.y. Italijos teisės aktą.

o ETT: “Nuostatų, kurios kyla iš Bendrijos, o paprasčiau – iš Sutarties sąlygų ir

dvasios integravimas į kiekvienos valstybės narės teisinę sistemą, nebeleidţia šioms

valstybėms suteikti pirmenybę teisinės sistemos, kurią jos prisiėmė abipusiškumo

pagrindu, vienašaliai ir vėlesnei priemonei. Todėl tokia priemonė turi būti

suderinama su ta teisine sistema. Bendrijos teisė negali veikti skirtingai atskirose

valstybėse dėl vėliau priimamų nacionalinių įstatymų vykdymo, nekeliant pavojaus

Sutarties tikslų įgyvendinimui…”.

EB sutarties 10 str.(dabar ES S 4 str.) – viršenybės principo teisinis pagrindas

Kad uţtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą,

valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių.

Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos uţduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios

gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.

ETT viršenybės principo pagrindimas: Sutartis sukūrė tokią teisinę tvarką, kuri tuojau pat

tapo sudėtine visų valstybių narių teisinės sistemos dalimi.

valstybės narės perdavė ES institucijoms realius įgaliojimus, kylančius iš suvereniteto

apribojimų.

būtina realizuoti Sutarties tikslus (integraciją ir bendradarbiavimą), kad būtų pasiektas ES

teisės vieningumas ir efektyvumas. Šiam siekiui bus pakenkta, jei bent viena valstybė narė

atsisakys vykdyti ES teisę, kuri vienodai ir lygiai įpareigoja visas nares.

valstybių narių prisiimti įsipareigojimai pagal Sutartį būtų daugiau atsitiktiniai nei

besąlyginiai, jeigu jie priklausytų nuo vėlesnių šalių inicijuotų nacionalinės teisės aktų.

Internationale Handelgeselschaft byla:

Faktinės aplinkybės:

Pareiškėja gavo eksporto licenciją aviţoms.

Pagal Tarybos reglamentą 120/67 tokią licenciją buvo galima gauti sumokėjus uţstatą, ir

uţstatas būtų prarandamas, jei prekės nebuvo eksportuojamos per nustatytą terminą.

Licencija neteko galios 1967 m. gruodţio 31 d.

Ginčas dėl tokios uţstato sistemos teisėtumo.

Pagrindas – Vokietijos Konstitucijoje įtvirtinti proporcingumo principas, teisė į verslą ir

nuosavybę.

ESTT sprendimas:

Jei institucijų priimamų teisės aktų teisėtumas būtų vertinamas dėl jų atitikimo

nacionalinėms teisės normoms ar sąvokoms, tai turėtų neigiamą poveikį EB teisės

vientisumui ir efektyvumui. Tokių teisės aktų teisėtumą galima vertinti tik Bendrijos teisės

šviesoje. Iš tiesų, Sutartimi sukurta savarankiška teisės sistema, ir vien dėl jos prigimties

šios teisės sistemos nuostatų negali keisti nacionalinės teisės normos, kad ir kaip jos būtų

suformuluotos. Jei tai būtų galima, tai teiktų pagrindo kvestionuoti pačią EB teisės sistemą.

Bendrijos teisės akto teisėtumui arba jo veikimui valstybėje neturi įtakos argumentavimas,

kad šis aktas liečia tos valstybės konstitucijoje įtvirtintas pagrindines teises arba

nacionalinės konstitucinės sandaros pagrindus” [...]

Factortame byla:

Klausimas dėl nacionalinių teismų įgaliojimų taikyti laikinąsias apsaugos priemones

taikymo, jeigu lygiagrečiai yra sprendţiama, ar nacionalinis įstatymas neprieštarauja EB

teisei

Ginčas dėl JK 1988 m. Prekybinės laivybos įstatymo, kuriame nustatytos laivų registravimo

naujame JK laivų registre taisyklės, pagal kurias nustatyti reikalavimai dėl nacionalinės

priklausomybės.

Ieškovas Ispanijos Factortame laivų bendrovė rėmėsi EB sutarties nuostatomis dėl

steigimosi laisvės.

JK nacionalinis teismas ieškovų prašymu priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių,

kol bus priimtas ETT prejudicinis sprendimas.

JK nacionalinio teismo nutartis apskųsta ir galiausiai House of Lords nusprendė, kad kad

pagal nacionalinę teisę Jungtinės Karalystės teismai neturėjo įgaliojimų taikyti laikinųjų

apsaugos priemonių jų nagrinėjamoje pagrindinėje byloje.

Galiausiai House of Lords nusprendė, kad ginčas kelia EB teisės išaiškinimo klauismą, todėl

kreipėsi į ETT prejud. spr., paklausdamas:

- a) ar EB teisė įpareigoja nacionalinį teismą taikyti laikinąsias reikalaujamų teisių apsaugos

priemones; ar

b) suteikia šiam teismui įgaliojimus taikyti laikinąją reikalaujamų teisių apsaugą?

ETT sprendimas:

“Bendrijos teisė turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad jei nacionalinis teismas,

nagrinėdamas su Bendrijos teise susijusį ginčą, mano, kad vienintelė kliūtis, uţkertanti jam

kelią taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nacionalinės teisės norma, jis privalo tokios

teisės normos netaikyti”.

198/01 byla:

Byla C-198/01, CIF - jei nacionalinis teisės aktas netaikomas, tai nereiškia, kad turėtų

nukentėti tie, kurie veikė pasitikėdami, kad jis yra teisėtas.

V

1. Ats: Asmenį informavus komisija, kad valstybė narė nesilaiko sutartimi paskirtų įsipareigojimų

lieka komisijos diskrecijoje ar pradėti procedūra prieš valstybę narę.

2. Atleido iš darbo A.A. dėl pilietybės. A.A. kreipėsi į Vokietijos nacionalinį teismą prašydamas

tokį atleidimą pripaţinti neteisėtu, o savo prašymo teisinio pagrindu bylos sutarties nenutraukti

Europos sajungos straipsniu, sutarčių taikymo srityje nepaţeidţiant joje esančių specialių

nuostatų draudţiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės: Vokietijos teismui taikant sutarties

dėl Europos sąjungos veikimo straipsni, nes sutarties nuostata gali būti tiesiogiai horizontaliai

veikianti. Sutarties nuostatos – tiesiogiai horizontaliai veikiancios.

3. Amuo kreipėsi į teisma su ieškiniu dėl įmonės, kuri teikia viešasias paslaugas įsipareigojimų

nevykdymu. Savo reikalavimo teisiniu pagrindu įrodyti direktyvos normas: Teismas

nagrinėdamas bylą rėmėsi direktyvos nuostatomis, nes viešasias paslaugas teikianti įmonė yra

prilyginama valstybės institucijoms.

4. Valstybė narė privalo atlyginti ţalą dėl neįgyvendintos direktyvos, nes: valstybės narės

atsakomybės principą išplėtojo teisingumo teismas siekdamas įtvirtinti Europos sąjungos teisės

veiksmingumą.

5. Pilietis A. A. Valstybės narės nacionaliniame teisme rėmesi direktyva, kurios įgyvendinimo

terminas dar nebuvo pasibaigęs nuostatomis: nacionalinis teismas atsisakė taikyti direktyva,

motyvuodamas tuo, kad tiesioginis direktyvos veikimas galimas tik tada, kai valstybės narė kartu

per nustatyta laiką neįgyvendina direktyvos.

6. Reglamentas priimtas 1980 m. įtvirtina draudima nustatyti importo ir eksporto muitus valstybių

narių tarpusavio prekyboj. Italija 1981 m. priėmė įstatymą, kuris nustatė importo muitą iš

valstybių narių įveţamam (kazkam..).Importuotojai remdamiesi reglamento nuostata kreipėsi į

teismą , prašydami įpareigoti Italijos vyriausybę graţinti sumokėta muito mokestį: Nacionalinis

teismas remsis reglamente nurodytu draudimu, nes valstybės narės negali teikti pirmenybės

vėliau priimtai vienašaliai priemonei, prieš ()pagrindu priimta europos sajungos teisės norma.

Costa v. Enel

7. Teisminio ginčo metu valstybė narės nacionaliniame teisme ieškovas prašė netaikyti Europos

sąjungos reglamento, nes jis prieštarauja konstitucijai: teismas atmes tokį ieškovo prašymą, nes

Europos sąjungos teisės akto teisėtumas negali būti ginčyjamas remiantis valstybių narių

nacionalinėse konstitucijose įtvirtintomis pagrindinėmis teisėmis.

8. Teisingumo teismas pripaţino, kad Prancūzijos teisės aktą prištaraujančiu Europos sąjungos

teisei, tačiau Prancuzija jo nepanaikino . Europos sąjungos komisija kreipesi į teisingumo teismą

prašydama pripaţinti Prancuzija paţeidusia Europos sąjungos teisę, kadangi ji nepanaikino teisės

akto prieštaraujančio Europos sąjungos teisei: teisingumo teismas pripaţino Prancuzija

paţeidusia Europos sąjungos teisę, toj prancuzijos institucijoje ir nutaikė prieštaraujančio

Europos sąjungos teisei nacionalini teisės aktą.

9. Byloje dėl valstybės narės įsipareigojimų nevykdymo teisingumo teismas sprendimui esminę

įtaka gali turėti šie valstybės narės (niekiniai?pagrindiniai?) argumentai: Europos sajungos

komisija, klaidingai nustatė faktus ir teisines aplinkybes.

10. Ar gali Europos sąjungos teisingumo teismas priimti nacionalinio subjekto prašymą

panaikinti reglamentą jei sutartis numato, kad nacionaliniai subjektai gali kreiptis tik dėl

individualių teisės aktų panaikinimo: Taip, jei reglamentas pagal savo esmę yra sprendimas, t.y.

nustato individualias, o ne bendras taisykles.

11. Ar valstybė narė turi reglamento nuostatas į nacionalinę teisę perkeldama į

nacionalinius teisės aktus ,paţeidţia europos sąjungos teisę: nepaţeidė, jei toks įgyvendinimo

būdas nurodomas pačiama reglamente.

12. Ar valstybė narė paţeidė Europos sąjungos teisę, jei iki nurodytos datos

nacionalinėmis priemonėmis neperkėlė direktyvos nuostatų, tačiau jomis vadovavosi: taip, nes

tokiu būdu paţeidė teisinį () principą.

13. Europos sąjungos bendrasis teisės principas yra: teisėti lūkesčiai.

14. Europos sąjungos Teisingumo teismas konstatavo, nacionalinio reguliavimo

nustatytos taisyklės yra nesuderinamos su Europos sąjungos sutarties nuostatomis: nacionalinis

teismas turi netaikyti prieštaraujančio europos sąjungos teisei nacionalinio teisės akto,

nalaukdamas kol jis bus panaikintas kompetetingos institucijos ir taikyti Europos sąjungos teisės

normas.

15. R. Šumaną paskelbti savo deklaraciją 1950 m. geguţės 9d. pagrinde paskatino

(parengė projektą): Monnet.

16. 1993 birzelio m. Kopenhagoje vykstant viršunių susitikime buvo nustatyti trys

pagrindiniai narystės Europos sąjungoje kriterijai: valstybėje kandidatėje turi būti stabilios

institucijos garantuojancios demokratija ir įstatymų viršenybę ţmogaus teisėms ir pagarba

maţumų apsaugai, valstybėje kandidatėje turi veikti rinkos ekonomika, taip pat turi būti

akivaizdţiai matoma , kad ji įstengia atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą,

valstybėje kandidatėje turi parodyti, kad geba prisiimti narystės įsipareigojimus, taip pat turi

įsipareigoti siekti politinės, ekonominės, augimo...

17. R. Šumanas savo deklaracijoje įvykdė šiuos pagrindinius siūlymus: Suvienyti

lygiaverčiais pagrindais Prancūzijos ir vokietijos anglies pramonę, panaikinti įsisienėjusi

priešiškumą tarp prancuzijos ir vokietijos.

18. Teisingumo teismas išplėtojo valstybės narės atsakomybę asmenų atţvilgiu uţ ţalą,

kuri jiems padaryta valstybei narei paţeidusiai bendrijos teisės šioje byloje: Frankovich

19. Europos sąjungos teisės norma gali būti tiesioginiai veikianti jei: jei yra aiški ,

besąlygiška ir t.t.

20. Valstybės narei nevykdančiai įsipareigojimų pagal sutartį : europos sąjungos

teisingumo teismas gali komisijos prašymų skirti periodinę arba vienkartinę baudą.

VI

EST(MT) organizacinė struktūra – . Atstovauja valstybių narių nacionalinius interesus.

Vaidmuo – priima teisės aktus, tvirtina biudţetą su parlamentu...

Paţiūrėti balsavimo formas.

Europos vadovų taryba (EVT) - valstybių narių faktiniai vadovai, komisijos pirmininkas ir įgaliotas

atstovas uţsienio ir saugumo politikos srityje ir EVT prezidentas. Balsavimo teisę turi tik valstybių

narių vadovai. Teisės aktų leidybos galios neturi. 28 nariai.

Europos komisija (EK) sudaroma po 1 narį iš kiekvienos valstybės narės. Org. struktūra generaliniai

direktoratai. Iniciatyvos teisė (rengia teisės aktus, išskyrus bendroj uţsienio ir saugumo politikoj

šios teisės neturi) uţtikrina, kad valstybės narės laikytųsi teisės aktų. Veikia kaip kvazi- tesiminė

institucija .

Įgaliotinis veikia Europos tarybos darbe, ministrų taryboje (pirmininkauja sąjungos įgaliotinis),

pirmininkauja uţsienio ir politikos saugumo srityje. Vadovauja išorės santykių taryboje.

Sprendimų priėmimo procedūros

Kaip priimami teisės aktai? Spec tvarka arba įprastine teisėkūros procedūra.

Įprasta - pagrindiniai bruoţai: esmė, kad Europos Parlamentas (EP) ir Ministrų Taryba (MT) –

Europos Taryba (ET) turi vienodas galias priimant sprendimą.

Speciali - Komisija bet kuriame etape gali atšaukti pasiūlymą dėl sprendimo, jei mato, kad tai

nebeatitinka pradinių lūkesčių(savotiškas Veto).

Konsultavimo ir Pritarimo procedūrų sprendimai.

Pritarimo esmė kad EP negali siūlyti savo nuomonės, gali tik pritarti arba ne.

Byla C-65/93.

Pagal konsultavimosi procedūrą, nuomonės nebuvimas yra esminis paţeidimas, kuris daro teisės

aktą negaliojančiu.

Teismas pasisakė dėl atidėliojimo, institucijos tarpusavį privalo bendradarbiauti ir turi pareigą

greitai reaguoti, jei instituciją šią pareigą paţeidţia, tada galima nesilaikyti nustatytos teisingumo

procedūros. Paliko sprendimą galioti.

Teisės aktų projektus rengia – vyriausias įgaliotinis uţsienio ir saugumo politikos srityje. Teisės

aktai priimti pagal teisėkūros procedūras: bendrą ir specialią yra įstatymo galią turintys teisės aktai

3pagr. Procedūros Įprasta, Speciali. MT ir EP turi dalyvauti, kad būtų priimami teisės aktai.

Deleguoti ir Įgyvendinti teisės aktai.

Teisingumo Teismas (TT) - tai nėra apeliacinė instancija nacionaliniams teismams. Europos

Sąjungos Teisingumo teismas kalbama apie visus 3 teismus (TT, BT ir Tarnautojų teismus).

TT – teisingumo teismas BT – bendras teismas Tarnautojų teismas

Sudėtis 28 teisėjai iš kiekvienos

valstybės narės, skiriami 6

metams. 9 generaliniai

advokatai- teikia teismui

išvadas, kai baigiasi

procesas, ten nurodoma jų

nuomonė, koks turėtų būti

TT sprendimas dėl to, kad

TT yra vienintelė ir

neskundţiama instancija,

nes Teisėju sprendimas yra

tam tikra apeliacija

(automatinė sprendimo

apeliacija). 5 valstybės turi

savo nuolatinius gener.

Advokatus: Italija,

Nėra generalinių

advokatų, tačiau esant

reikalui teisėjai iš savo

tarpo gali paskirti gen.

Advokatą. TT. Bent po

1 teisėją iš kiekvienos

valstybės narės, bet

sutartis palieka

galimybę didinti teisėjų

skaičių. Egidijus

Bieliūnas dabartinis

teisėjas iš Lietuvos.

7 teisėjai

Lenkija, UK, Vokietija,

Prancūzija, bet jie

neatstovauja savo

valstybių interesų. Teisėjų

pasitarimo kambario kalba

– prancūzų. Nėra atskirųjų

nuomonių (nes teisėjai

skiriami nacionalinės

valstybės, jie gali būti

paskirti antram terminui ir

todėl siekiama išvengti,

kad nacionalinės valstybės

nedarytų spaudimo savo

teisėjams, su tikslu

išsaugoti teisėju

nepriklausomumą), nes jie

tarsi sukuria precedentą.

Jarašiūnas TT teisėjas iš

Lietuvos. Teismo kancleris

uţtikrina administracinę

teismo veiklą, dalyvauja

teismo posėdţiuose.

Jurisdikcija Nesprendţia nacionalinio

ginčo, tik priima

sprendimą į ką turi

atsiţvelgti BT teismas.

Aktualūs visų valstybių

narių teismams. Ieškiniai

prieš VN, ieškovu gali būti

kita VN. Išimtinė TT

kompetencija. Ieškiniai dėl

teisės aktų skundţiami ES

institucijų aktai prašant

Nagrinėjami Fizinių ir

Juridinių asmenų

ginčai, sprendimai gali

būti ginčijami TT dėl

teisės akto teisėtumo.

Vykdo tiesioginę

juridinę kontrolę, dėl

teisės aktų galiojimų.

Dėl ES institucijų teisės

aktų, jei ieškovas fizinis

ar juridinis asmuo tada

Sprendţia spec.

Rūšies ginčus.

Visi ginčai kilę tarp

sąjungos institucijų ir

jų tarnautojų. Esmė

nagrinėti ginčus tarp

ES institucijų,

valstybių ir jų

tarnautojų.

juos pripaţinti

negaliojančiais, ieškiniai

dėl neveikimo, jei

nevykdomi

įsipareigojimai.

Prejudinciniai sprendimai -

kreipiamasi dėl teisės aktų

prieštaravimo ES teisės

aktams. VN uţklausos dėl

prejudicinio sprendimo.

bus BT kompetencija.

Ţalo atlyginimo bylos,

prekių ţenklų,

apeliaciniai skundai.

Bylos: T-368/07, T-

262/07, T-110/13, T-

365-13, T-533/13.

TT Nesprendţia kilusių ginčų tarp privačių asmenų. Uţtikrina, kad valstybės narės tinkamai

įgyvendintų direktyvas.

TT Sprendimai privalomi visiems, jei tai susiję su konkrečiu asmeniu, šis gali šį sprendimą iškarto

ginčyti.

Byla 294/83 (Bylų santraukos 1) „Las Verts“ 173 str. T.kl. Ar TT turi kompetenciją nagrinėti bylą

pagal fizinių ir juridinių asmenų ieškinį dėl EP akto panaikinimo, jei manoma, kad toks aktas yra

neteisėtas? TAIP

Teisingumo Teismas priţiūri Tarybos Komisijos priimtų teisės aktų, išskyrus rekomendacijas ir

nuomones, teisėtumą. Šiuo tikslu jo jurisdikcijai priklauso nagrinėti valstybės narės, Tarybos ar

Komisijos pateikiamus ieškinius dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo

paţeidimo, šios Sutarties ar kokios nors su jos taikymu susijusios teisės normos paţeidimo arba

piktnaudţiavimo įgaliojimais. Jei būtų negalima perţiūrėti teisės akto teisėtumo TT, kurie sukelia

padarinius 3-tiesiems asmenims, būtų iš esmės paţeistos teisės ir todėl toks teisės aktas turi būti

perţiūrėtas TT.

177 str. TT jurisdikcijai priklauso priimti preliminarų nutarimą dėl:

šios sutarties taikymo,

bendrijos

Byla C 70/80 T.kl. Ar EP, kaip institucija, turi teisę pareikšti ieškinį TT?. Pagal 173 straipsnį

atsakymas ne, bet ţiūrint į 155 str. TAIP, EP turi teisę patekti ieškinį į TT dėl teisės akto galiojimo,

bet tik tokiu atveju, kai gina savo prerogatyvas.