PRIEVOLIŲ TEISĖ II (Vytautas Mizaras) Paskaitos tema: Atlygintinų paslaugų teikimo sutartis Pagrindiniai klausimai:

1. Sutarties bendra charakteristika: a. Samprata, apibūdinimas pagal rūšis ir teisinis reguliavimas

i. Sutartį kvalifikuojantys požymiai ii. Apibūdinimas pagal rūšis. iii. Teisinis reguliavimas

b. Sutarties šalių apibūdinimas c. Esminės ir kitos sąlygos:

i. Dalykas; d. Sutarties forma:

2. Sutarties šalių pagrindinės ir šalutinės pareigos bei teisės: a. Paslaugų teikėjo pagrindinės pareigos tinkamai teikti paslaugas turinys:

i. Maksimalių pastangų įsipareigojimas ii. Rūpestingumo standartas iii. Kliento interesų prioritetas iv. Rezultato siekimas (CK 6.718 str. 5 d.)

1. Kokybės užtikrinimas. v. Pareiga paslaugas teikti asmeniškai (išskyrus išimtis).

b. Papildomos paslaugų teikėjo pareigos. c. Paslaugų teikėjo teisės. d. Kliento pagrindinės pareigos:

i. Pareiga sumokėti kainą; ii. Pareigos atlyginti išlaidas ypatumai.

3. Teisių gynimo būdai. 4. Sutarties pabaigos ypatumai:

a. Sutarties nutraukimo ypatumai (ypač kliento teisė nutraukti sutartį). b. Sutarties pabaigos ypatumai mirus klientui ar mirus arba pripažinus neveiksniu paslaugų

teikėją. 5. Atskirų atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių ypatumai (savarankiškai):

a. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ypatumai; b. Turizmo paslaugų teikimo ypatumai.

Literatūra: V. Mizaras. Atlygintinų paslaugų teikimo sutartis (paskaitos skaidės ir tezės (santrauka) (prieiga http://web.vu.lt/tf/v.mizaras). Taip pat galima skaityti: Civilinė teisė. Prievolių teisė: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2004 (p. 446-453). Papildomai apie paslaugų sutartis galima skaityti BAR, Ch., et. al. Principles, Definitions and Model Rules of European Civil Code. Service Contracts. Prepared by Maurits Barendrecht, Chris Jansen, Marco Loos at. al. Munich: Sellier, European Law Publishers, 2007. Teismų praktikos pozicijos

Dėl teisinių paslaugų sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi.

Byloje ginčas kilo iš advokato su klientu (fiziniu asmeniu) sudarytų teisinių paslaugų sutarčių vykdymo. Klientas su advokatu dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį (teisinių paslaugų sutarčių sudarymo metu galiojusio Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis). Tokio pobūdžio sutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kvalifikuojama kaip pavedimo sutartis (CK 6.756–6.765 straipsniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-73/2009; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. J. N., bylos Nr. 3K-3-473/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132–2.151 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. L. S., bylos Nr. 3K-3-461/2010, 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. J. N., bylos Nr. 3K-3-473/2014). Kliento su advokatu sudarytoms pavedimo (teisinių paslaugų) sutartims taikomos ir

http://web.vu.lt/tf/v.mizarashttp://www.infolex.lt/ta/20687http://www.infolex.lt/tp/1033382http://www.infolex.lt/tp/111503http://www.infolex.lt/tp/111503http://www.infolex.lt/tp/931356http://www.infolex.lt/tp/180660http://www.infolex.lt/tp/931356

bendrosios atlygintinų paslaugų sutarties (galiojusi CK 6.716 straipsnio 4 dalis) nuostatos: kai klientas yra fizinis asmuo vartotojas, paslaugų sutarčiai mutatis mutandis taikomos šio kodekso 6.188, 6.350–6.370 straipsnių taisyklės. Šiuo metu galiojančiose CK 6.716 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad vartojimo paslaugų sutarčiai taikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios vartojimo sutartis, o atskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus.

ESTT prejudiciniame sprendime, atsakydamas į klausimą, ar laisvųjų profesijų atstovai, konkrečiai advokatai, santykiuose su fiziniu asmeniu dėl paslaugų teikimo prilyginami verslininkams, atitinkamai jiems taikant vartotojų teisių apsaugą užtikrinančias taisykles, nagrinėjamos bylos atžvilgiu nusprendė, kad Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma tipinėms teisinių paslaugų sutartims, kaip antai nagrinėjamoje byloje sudarytoms advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų. Dėl advokato, kaip vartojimo teisinio santykio šalies, šiame kontekste būtina papildomai pažymėti, kad verslininko sąvoka kaip ir kitos Europos Sąjungos teisinės sąvokos ir kategorijos turi būti aiškinama laikantis autonominio aiškinimo principo, todėl, pavyzdžiui, Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, kad advokato veikla nėra ūkinė komercinė veikla, ar nacionalinėje teisėje nustatytas specifinis advokato ir jo kliento sudarytos sutarties pobūdis ir kt. negali būti vertinami kaip argumentai, kuriais būtų galima pateisinti vartotojų apsaugos normų netaikymą. Atsižvelgiant į Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikоs narystės Europos Sąjungoje“ (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, esantis Konstitucijos sudedamąja dalimi) 2 dalyje suformuluotą Europos Sąjungos teisės viršenybės principą, Europos Sąjungos teisę įgyvendinančių aktų nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad laisvosios profesijos atstovas santykyje su vartotoju būtų laikomas verslininku, nepaisant to, kaip jis traktuojamas nacionalinės teisės prasme. Kitaip tariant, valstybė narė negali remtis savo vidaus teisės sistemos nuostatomis, praktika ar situacija, kad pateisintų iš Europos Sąjungos teisės normų kylančių įsipareigojimų neįvykdymą.

Prejudiciniu sprendimu ESTT pažymėjo ir tai, kad advokatų teikiamų paslaugų srityje iš principo egzistuoja klientų – vartotojų ir advokatų nelygybė būtent dėl to, kad šių šalių turima informacija nėra tokia pati. Advokatai turi aukšto lygio specialiųjų žinių, kurių vartotojai gali neturėti, todėl pastariesiems gali būti sunku įvertinti teikiamų paslaugų kokybę (prejudicinio sprendimo 23 punktas; ESTT 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimo Cipolla ir kt., sujungtose bylose C-94/04 ir C-202/04, Rink. p. I-11421, 68 punktas). Pažymėtina, kad vartotojo teisė į informaciją yra viena pagrindinių vartotojo teisių, glaudžiai susijusių su vartotojo teise būti apgintam nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų. Nesąžiningų sąlygų kontrolė yra susieta su vartotojo teisės į informaciją pažeidimo pasekmėmis. Skaidrumo principo sąsają su vartotojo teise į informaciją yra pabrėžęs ir ESTT, jis akcentavo, kad nepakanka šį principą įgyvendinti vien per teismų praktiką, ir išaiškino jį kartu kaip nustatantį verslininko pareigą teikti informaciją vartotojui, ir ne tik sudarant sutartį, bet ir prieš sutarties sudarymą (ESTT 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas Commission of the European Communities v. Kingdom of the Netherlands, C-144/99, Rink. p. I-3541).Informavimo pareiga tampa ypač svarbi naudojant standartines sutarčių sąlygas. Šiuo atveju svarbu užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą ir sąžiningumo principo laikymąsi. Viena iš priemonių, leidžiančių pasiekti šių tikslų, yra standartines sutarčių sąlygas naudojančios šalies pareiga atskleisti informaciją, kad sutartis sudaroma pagal jos parengtas standartines sutarties sąlygas, ir sudaryti galimybę kitai šaliai tinkamai su jomis susipažinti. Vartotojas būti informuotas ir padaryti tos informacijos pagrindu adekvatų sprendimą gali tik žinodamas visas sutarties sąlygas, o jis jas gali žinoti, jei jos aiškios ir suprantamos.

Prejudiciniame sprendime ESTT konstatavo, kad advokatas savo nuožiūra sprendžia, ar sutartiniuose santykiuose su savo klientu naudotis iš anksto jo paties ar jo profesinės asociacijos organų parengtomis tipinėmis sąlygomis. Kadangi šios sąlygos įtrauktos į atitinkamas sutartis tiesiogiai advokato valia, negalima tvirtinti, kad taikant sutarties sąlygų (ne)sąžiningumo kontrolę galėtų kilti grėsmė, jog bus pakenkta advokato ir jo kliento santykių specifikai ar bus pažeisti advokato veiklos principai (prejudicinio sprendimo 26–27 punktai). Sutarties sąlygose, dėl kurių atskirai nesiderama, kurios parengtos bendrai naudoti, nėra su advokatų klientais susijusios asmeninės informacijos, dėl kurios atskleidimo galėtų būti pažeista advokato profesinė konfidencialumo pareiga (prejudicinio sprendimo 31 punktas).

Kai advokatas savo nuožiūra sudaro su klientu tipinę sutartį, t. y. sutartį su sąlygomis, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, šių sutarties sąlygų (ne)sąžiningumą teismas turi vertinti ex officio, net ir tais atvejais, kai klientas (vartotojas) nereiškia tokio reikalavimo (ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores sujungtose bylose C-240/98 ir C-244/98, Rink. p. I-04941, 26, 29 ir 32 punktai). Vartojimo sutarties sąlygų nesąžiningumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta konkreti sutartis, pobūdį ir remiantis sutarties sudarymo metu egzistavusiomis visomis sutarties sudarymo aplinkybėmis (prejudicinio sprendimo 33 punktas, 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Aziz, C-415/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 71 punktas ir jame cituojama ESTT praktika). Nacionalinis teismas, be kita ko, turi įvertinti, ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13/EB 5 straipsnio 1 sakinį (prejudicinio sprendimo 34 punktas).

Taigi advokatas, vykdantis savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti

http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/1033382http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/1033382http://www.infolex.lt/ta/20687http://www.infolex.lt/tp/1033382

teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu galiojančio CK 6.228

4 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus. Teismo pareiga

ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas nesąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-156/2012). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015).

Dėl ginčo santykių kvalifikavimo

Kasatorius (ieškovas), nesutikdamas su bylą nagrinėjusių teismų sprendimu nagrinėjamoje byloje taikyti rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, kelia tinkamo šalių santykių kvalifikavimo klausimą, nurodo, kad teismai ginčo atveju turėjo taikyti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos skundo argumentus, pasisako dėl bylos atveju taikytinos teisės.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl jų teisių ir pareigų, nustatytų 2006 m. lapkričio 20 d. sudarytoje sutartyje, vykdymo. Sudarydamas šią sutartį atsakovas įsipareigojo sukurti autorinį kūrinį – internetinę parduotuvę www.auster.lt (kūrinį) pagal Darbų specifikaciją (priedas Nr. 1) ir sutartyje aptartomis sąlygomis, perduoti šio darbo rezultatus kasatoriui naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis, o kasatorius – priimti tinkamai sukurtą kūrinį, sumokėti sutartyje nustatyto dydžio atlyginimą. Sutarties 1.2 punkte nustatyta, kad sutarties dalykas laikomas autorinių teisių objektu. Šalys sutartyje aptarė turtinių teisių į sukurtą kūrinį perdavimą kasatoriui pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą.

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal autorinę kūrinio užsakymo sutartį autorius įsipareigoja sukurti sutarties sąlygas atitinkantį kūrinį ir perduoti užsakovui sutartyje nurodytas autorių turtines teises į kūrinį arba suteikti užsakovui teises naudoti kūrinį nurodant kūrinio naudojimo būdą, o užsakovas įsipareigoja sumokėti autoriui sutartyje nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą kompiuterinės programos (nagrinėjamos bylos atveju kompiuterinė programa yra internetinės parduotuvės sudedamoji dalis) apibrėžiamos kaip autorių teisių objektai, taigi joms, kaip ir kitiems kūriniams, taikoma šiuo įstatymu reglamentuojama autorių teisių apsauga. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad autorinės sutarties vykdymas nėra nuodugniai reglamentuotas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme. Kasacinis teismas, pasisakydamas autorinės sutarties vykdymo klausimu, yra nurodęs, kad CK 6.156 straipsnyje nustatyta šalių teisė nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, kitas sąlygas, sudaryti Civiliniame kodekse nenurodytas sutartis, taip pat sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų, t. y. mišrias sutartis. Kitose šio straipsnio normose išdėstytos nuostatos, reglamentuojančios tokias šalių sudarytas sutartis. Mišriai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei (CK 6.156 straipsnio 3 dalis), t. y. šalys gali nurodyti, kokios normos bus taikomos jų sudarytai sutarčiai. Jeigu kai kurių sutarties sąlygų nereglamentuoja nei įstatymai, nei šalių susitarimai, tai jas ginčo atveju nustato teismas, remdamasis papročiais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, įstatymų ar teisės analogija (CK 6.156 straipsnio 6 dalis). Įstatymo analogijos atveju teismas civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taiko panašius santykius reglamentuojančius civilinius įstatymus. Tokių įstatymų nesant, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija) (CK 1.8 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dizaino kryptis“ v. UAB ,,TLO“, bylos Nr. 3K-3-599/2012). Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, teismai, spręsdami dėl šalių sutarties vykdymo, taikė rangos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Kasatoriaus nuomone, šalių sutarties objektas neturėjo jokios materialios išraiškos, todėl rangos teisinius santykius reglamentuojančios CK normos negalėjo būti taikomos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis kasatoriaus argumentas prieštarauja tiek sudarytai sutarčiai, tiek CK nuostatoms.

Pagal CK 6.644 straipsnio 1 dalį rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Taigi rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Tai gali būti naujo daikto sukūrimas arba naujų savybių jau esančiam daiktui suteikimas (remontas, patobulinimas ir pan.). Kadangi rangos sutartimi įsipareigojama sukurti tam tikrą darbo rezultatą, tai rangos santykius reglamentuojančiose CK normose nustatytas medžiagų ir darbų rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos paskirstymas šalims (CK 6.649 straipsnis), šalių pareigos, susijusios su atliktų darbų priėmimu (CK 6.662 straipsnis), darbų kokybės garantija (CK 6.663–6.666 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013). Minėta, kad sutartimi atsakovas įsipareigojo sukurti konkretų kūrinį – internetinę parduotuvę (minėta, jos dalis – kompiuterinė programa), t. y. šalių sudarytos sutarties dalykas taip pat yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Iš šalių sudarytos sutarties turinio matyti, kad šalys aptarė sutarties vykdymą, numatė, kad darbai bus perduodami pasirašant darbų perdavimo–priėmimo aktą, sutarties priede Nr. 1 Darbų specifikacijoje numatyta klaidų taisymas, garantija, kas taip pat

http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/1033382http://www.infolex.lt/tp/213740http://www.infolex.lt/tp/373035http://www.infolex.lt/ta/23542http://www.infolex.lt/ta/23542http://www.infolex.lt/ta/23542http://www.infolex.lt/tp/1024171http://www.infolex.lt/ta/23542http://www.infolex.lt/tp/1024171http://www.infolex.lt/ta/23542http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/1024171http://www.infolex.lt/ta/100228http://www.infolex.lt/ta/100228http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/1024171http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/1024171http://www.infolex.lt/ta/81200http://www.infolex.lt/tp/1024171http://www.infolex.lt/tp/495862http://www.infolex.lt/ta/100228http://www.infolex.lt/ta/100228http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/1024171http://www.infolex.lt/ta/100228http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/1024171http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/1024171http://www.infolex.lt/ta/100228http://www.infolex.lt/tp/500233

reglamentuojama bendrosiomis rangos teisės normomis. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Sutarties priede Nr. 1 Darbų specifikacijoje numatyta atsakovo pareiga apmokyti ieškovą dirbti su svetainės turinio valdymo sistema, o tai jau būdinga paslaugos teisiniams santykiams, nes pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį paslaugų sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Paslaugų sutartimi paprastai neįsipareigojama sukurti tam tikrą rezultatą, numatant galimybę susitarti ir dėl tam tikro rezultato pagal CK 6.718 straipsnio 5 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013). Pažymėtina, kad šalių santykiams, kylantiems iš paslaugų teikimo, vadovaujantis CK 6.724 straipsniu, mutatis mutandis taip pat taikytinos bendrosios rangos sutarčių nuostatos. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-687/2015)

Iš bylos medžiagos matyti, kad sutartyje nustatytos tokios sąlygos: ieškovė įsipareigoja organizuoti nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą atsakovo vardu; teikti konsultacijas, rengti dokumentų projektus, asistuoti derybose su privačiais ir viešais asmenimis; atstovauti atsakovui ir jo interesams visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose bei archyvuose; teikti kitas paslaugas, susijusias su sutarties dalyku, o atsakovas – suteikti ieškovei būtiną informaciją ir dokumentus, reikalingus tinkamai atlikti vykdytojos įsipareigojimus; išduoti vykdytojui notaro patvirtintą įgaliojimą, būtiną sutarčiai tinkamai vykdyti; nevilkinti ir kitokiais būdais netrukdyti žemės sklypo, nurodyto sutarties 1.1 punkte, pardavimo, o pardavus – atsiskaityti su vykdytoja tą pačią dieną (sutarties 2, 3 punktai). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.193, 6.716 straipsniais, šią sutartį kvalifikavo kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas dėl sutarties kvalifikavimo teisingumo išsamiau nepasisakė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ginčo sutarties turinį ir sąlygas ji neturi aiškiai išreikštų požymių, kurie sudarytų teisinį pagrindą ją kvalifikuoti išskirtinai kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartį. Kasatoriaus argumentą, jog ginčo sutartis iš esmės atitinka pavedimo, atstovavimo sutartims būdingus požymius, teisėjų kolegija laiko iš dalies pagrįstu. Sutarties sąlygomis nustatytos šalių teisės ir pareigos rodo, kad ginčo sutartis turi kelių – atlygintinų paslaugų teikimo ir pavedimo – sutarčių požymių. Nors civilinės teisės normos nedraudžia šalims sudaryti mišrią sutartį, t. y. turinčią kelių rūšių sutarčių požymių, svarbu, kad ji atitiktų sutartims keliamus reikalavimus ir neprieštarautų imperatyviosioms teisės normoms. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014).

Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl analogiškų santykių kvalifikavimo, jau yra nurodęs, jog oro vežėjų teikiamų paslaugų jų pageidaujantiems klientams pardavimas, atsiskaitymo už jas kontrolė ir organizavimas, bilietų išdavimas, keitimas, informacijos teikimas apie skrydžius ir kt. yra atlygintinų paslaugų teikimas (CK 6.716 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2015). Atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą teikiami argumentai, kad šalis siejo vežimo teisiniai santykiai (taip šalių santykius buvo kvalifikavęs ir pirmosios instancijos teismas), teisiškai nepagrįsti. Bilietų pardavimo paslaugų teikimas yra susijęs su vežimo sutartimi, tačiau atsakovė nėra vežėja CK 6.809 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. į jos teikiamų paslaugų ratą nepatenka įsipareigojimas nuvežti keleivį į paskirties punktą. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių santykius kaip paslaugų teikimo.

Vadovaujantis CK 6.716 straipsnio 4 dalimi, atlygintinų paslaugų teikimo sutartis taip pat gali būti priskiriama vartojimo sutarčių kategorijai (CK 6.228

1 straipsnis). CK 6.228

1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi

verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Nurodyto straipsnio 3 dalyje apibrėžta, kad verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovai yra fiziniai asmenys, pirkę lėktuvo bilietus asmeniniam naudojimui, nesusijusiam su verslu, prekyba, amatu ar profesija, t. y. vartojimo tikslui. Ieškovas pirko bilietus per atsakovę, vykdančią verslo veiklą, susijusią su kelionių organizavimu, keleivių vežimo bilietų platinimu ir kt. tarpininkavimo paslaugų teikimu. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovai buvo vartotojai, o atsakovė – verslininkė, todėl šalis siejusi atlygintinų paslaugų sutartis pripažintina ir vartojimo sutartimi (CK6.228

1

straipsnis) (ištrauka iš LAT CBS 2016-07-07 nutarties c. b. Nr. 3K-3-358-248/2016).

http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/1024171http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/1024171http://www.infolex.lt/tp/500233http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/1024171http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/931356http://www.infolex.lt/tp/931356http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/praktika/demo/Default.aspx?id=20&item=doc&aktoid=1297909&from=isnaujienuhttp://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/praktika/demo/Default.aspx?id=20&item=doc&aktoid=1297909&from=isnaujienuhttp://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/praktika/demo/Default.aspx?id=20&item=doc&aktoid=1297909&from=isnaujienuhttp://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/praktika/demo/Default.aspx?id=20&item=doc&aktoid=1297909&from=isnaujienuhttp://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/ta/12755

22.CK 6.716 straipsnio 1 dalyje pateiktas paslaugų sutarties apibrėžimas: paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. šios paslaugos gali ir neturėti objektyvios išraiškos. Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies (paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku gali būti labai įvairios), gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2016) (ištrauka iš LAT CBS 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-684/2016).

Dėl informavimo pareigos vykdymo

6.719 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, prieš sudarant paslaugų sutartį, paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. CK 6.718 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, jog teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus; atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų; paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus. CK 6.716 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad atskirų rūšių atlygintinoms paslaugoms kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus, nenumatytus šiame skyriuje.

Pripažinus, kad šiuo atveju šalis siejusi atlygintinų paslaugų sutartis kvalifikuotina ir vartojimo sutartimi, sprendžiant ginčą taikytini taip pat vartotojų teisės į informaciją reikalavimai. CK 6.228

6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta

verslininko pareiga ne tik suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją, bet ir nustatyta, kad informacija privalo būti suteikta aiškiai ir suprantamai. Itin detalūs reikalavimai dėl vartotojui pateikiamos informacijos turinio nustatyti sudarant nuotolines sutartis, ji privalo būti suteikiama aiškiai ir suprantamai (CK

6.2287 straipsnis) (dėl tolesnio aiškinimo pagal faktines aplinkybes žr. LAT CBS 2016-07-07 nutartį c. b. Nr. 3K-3-

358-248/2016).

Dėl paslaugų gavėjo teisės vienašališkai nutraukti atlygintinų paslaugų teikimo sutartį įgyvendinimo tvarkos

Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį šalys išdėstė teisinius argumentus dėl to, ar paslaugų gavėjas turi teisę vienašališkai nutraukti atlygintinų paslaugų sutartį laikydamasis vien sutartyje nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos ir ar jis gali tokią sutartį nutraukti laikydamasis ne sutartyje nustatytos, o CK 6.721 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamos atlygintinų paslaugų teikimo sutarties nutraukimo tvarkos.

CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta kliento teisė vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisant to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Siekiant sutartį nutraukti šiuo pagrindu klientui nebūtina remtis paslaugų teikėjo kalte šiam netinkamai ar nevykdant sutarties, toks nutraukimas galimas ir nesant paslaugų teikėjo kaltės. Toks paslaugų sutarčių vienašališko nutraukimo ypatumas skiriasi nuo bendrosios sutarčių vienašališko nutraukimo taisyklių, pagal kurias sutartį vienašališkai nutraukti galima, pirma, joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), antra, dėl kitos šalies sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo (CK 6.217 straipsnio 1, 3 dalys) ir, trečia, kitais pagrindais teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį.

Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas gali pats nuspręsti, kada atsisakyti jam teikiamų paslaugų ir nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Meilina ir KO“v. UAB „Naderna“, bylos Nr. 3K-3-494/2005). Ši paslaugų gavėjo teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) ir nepriklauso nuo to, ar paslaugos gavėjas yra fizinis, ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Omnitel“ v. UAB „Marijampolės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-235/2007; 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Teledema“ v. M. P., bylos Nr. 3K-3-476/2013). Taigi kliento teisė sutarties vykdymo metu ir nesant paslaugų teikėjo kaltės vienašališkai nutraukti sutartį pripažįstama pagal įstatymą, ši teisė gali būti siejama su kliento interesų pasikeitimu po paslaugų sutarties sudarymo, kai klientui neišlieka intereso tęsti sutartį ir gauti paslaugas, tuo remdamasis jis pagrįstai turi teisę pasitraukti iš sutarties. Kai naudojasi šia teise klientas, turi būti užtikrinta ir paslaugų teikėjo interesų pusiausvyra, apsaugoti jo turtiniai interesai – pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį nutraukdamas sutartį klientas turi sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento

http://www.infolex.lt/praktika/demo/Default.aspx?id=20&item=doc&aktoid=1297909&from=isnaujienuhttp://www.infolex.lt/praktika/demo/Default.aspx?id=20&item=doc&aktoid=1297909&from=isnaujienuhttp://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/praktika/demo/Default.aspx?id=20&item=doc&aktoid=1297909&from=isnaujienuhttp://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/828608http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/828608http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/828608http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/828608http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/828608http://www.infolex.lt/tp/54624http://www.infolex.lt/tp/79043http://www.infolex.lt/tp/79043http://www.infolex.lt/tp/730711http://www.infolex.lt/tp/730711http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/828608

momento. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad ši norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią. Kita vertus, apie sutarties nutraukimą paslaugos teikėjas turi būti informuotas, priešingu atveju, suteikęs paslaugą laikydamasis sutarties sąlygų, jis turi teisę į atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Vilniaus dizaino kolegija v. V. K., bylos Nr. 3K-3-315/2012).

Nagrinėjamoje byloje kilo šalių (verslo subjektų) ginčas dėl buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutarties kliento teisės vienašališkai nutraukti šią sutartį ir tokio nutraukimo padarinių. CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Kasatoriaus teigimu, jis kaip klientas pagal paslaugų sutartį turėjo įstatyme nustatytą teisę ir ją įgyvendino vienašališkai nutraukdamas sutartį prieš tris dienas iki sutarties nutraukimo apie tai pranešęs paslaugų teikėjui, taip pat kasatorius teigia, kad jis neprivalėjo laikytis šalių sutartyje nurodyto 90 dienų įspėjimo termino vienašališkai nutraukti sutartį (sutarties 11 punktas).

Vertinant tai, kuriai paslaugų sutarties kliento vienašališko nutraukimo teisei – įstatyme ar sutartyje nustatytai – turėtų būti teikiamas prioritetas, pažymėtina, kad CK 6.721 straipsnio 1 dalies turinys neteikia pagrindo išvadoms, jog šioje normoje sutarties nutraukimo tvarka yra išdėstyta išsamiai ir išbaigtai bei kad turi būti taikoma tik ši įstatymo norma. Ja sutarties šalys nesuvaržytos sutartyje nusistatyti išsamią kliento teisės vienašališkai nutraukti sutartį tvarką, nustatant papildomas nutraukimo tvarkos taisykles, atitinkančias protingumo principą ir nepaneigiančias CK 6.721 straipsnio 1 dalies esmės. Pripažintina, kad paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku, šalių sudėtimi, jų ketinimais vykdant sutartį gali būti labai įvairios, tai lemia ir objektyvų poreikį šalims įgyvendinant ir apsaugant savo interesus nusistatyti individualias konkrečios paslaugų sutarties sąlygas, įskaitant ir sąlygas, nustatančias kliento teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Svarbu, kad šalių susitarimai dėl paslaugų sutarties vienašališko nutraukimo tvarkos nepaneigtų ir nepagrįstai nepasunkintų kliento (paslaugų gavėjo) įstatyme nustatytos teisės vienašališkai nutraukti sutartį. Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kliento teisės vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje akcentuojamas kliento netrukdomas tokios teisės įgyvendinimo užtikrinimas.

Byloje neginčijama, kad klientas turėjo tokią teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir ja pasinaudojo. Nutraukdamas sutartį klientas įspėjo paslaugų teikėją prieš tris dienas apie nutraukimą ir taip nesilaikė sutarties 11 punkte nustatyto 90 dienų įspėjimo apie numatomą vienašališką nutraukimą termino. Nagrinėję bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vertino bylos įrodymų duomenis ir nustatė aplinkybes apie tai, kad, sudarydamos sutartį pagal jos pobūdį, dalyką, tikslą, šalys pagrįstai, suderinę bendrą valią, susitarė dėl 90 dienų įspėjimo termino, jo trukmė atitiko šalių interesus. Ginčo sutarties sąlyga nepaneigia ir neapriboja kliento teisės nutraukti sutartį. Ginčo santykių pobūdis neteikia pagrindo išvadai, kad šia sutarties sąlyga neleistinai pasunkinamas kliento teisės nutraukti sutartį įgyvendinimas. Dėl to ieškovas (klientas) privalėjo laikytis sutartyje nustatyto 90 dienų įspėjimo termino sutarčiai nutraukti. Atsakovas sutartį baigė vykdyti nepasibaigus šiam įspėjimo terminui, dėl to nepraleido sutarties vykdymo termino, taigi jam neatsirado pareigos mokėti ieškovui netesybas (baudą), sutartyje nustatytas už pavėluotą vykdymą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2014).

40.Siekiant sutartį nutraukti CK 6.721 straipsnyje nurodytu pagrindu, klientui nebūtina remtis paslaugų teikėjo kalte šiam netinkamai vykdant sutartį ar jos visai nevykdant, sutartį nutraukti galima ir nesant paslaugų teikėjo kaltės. Toks paslaugų sutarčių vienašališko nutraukimo ypatumas skiriasi nuo bendrosios sutarčių vienašališko nutraukimo taisyklių, pagal kurias sutartį vienašališkai nutraukti galima, pirma, joje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), antra, dėl kitos šalies sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo (CK 6.217 straipsnio 1, 3 dalys) ir, trečia, kitais pagrindais teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas gali pats nuspręsti, kada atsisakyti jam teikiamų paslaugų ir nutraukti sutartį. Kliento teisė sutarties vykdymo metu ir nesant paslaugų teikėjo kaltės vienašališkai nutraukti sutartį pripažįstama pagal įstatymą, ši teisė gali būti siejama su kliento interesų pasikeitimu po paslaugų sutarties sudarymo, kai klientui neišlieka intereso tęsti sutartį ir gauti paslaugas, tuo remdamasis jis pagrįstai turi teisę nebetęsti sutarties.

41.Kai klientas naudojasi teise vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį, turi būti užtikrinta jo ir paslaugų teikėjo interesų pusiausvyra, todėl pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį nutraukdamas sutartį klientas turi sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento (ištrauka iš LAT CBS 2017 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-969/2017).

Dėl paslaugų teikėjo teisės gauti atlyginimą už atliktus darbus, kai paslaugų gavėjas vienašališkai nusprendžia nutraukti atlygintinų paslaugų teikimo sutartį

http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/828608http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/828608http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/828608

„Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 19 d. paslaugų teikimo sutartimi ieškovas (užsakovas) užsakė, o atsakovė (vykdytoja) įsipareigojo sukurti ieškovui pardavimų vadybininko Vilniaus regione pareigybės aprašymą, pasiūlyti ir įgyvendinti tinkamiausią darbuotojo paieškos ir atrankos būdą, pristatyti tinkamiausius kandidatus nurodytai pareigybei užimti; šalys nustatė, kad darbų pabaiga laikoma tas momentas, kai ieškovas susitaria su vienu iš kandidatų pirmiau nurodytai pareigybei dėl darbo ieškovo įmonėje pradžios. Taigi šalys faktiškai atlygintinų paslaugų sutartyje susitarė ir dėl paslaugų rezultato – kad atsakovės surastas kandidatas ir ieškovas susitars dėl darbų įmonėje pradžios. Toks rezultatas nebuvo pasiektas, tačiau byloje nustatyta, kad atsakovė parengė ieškovui pardavimų vadybininko Vilniaus regione pareigybės aprašymą, pateikė darbuotojo paieškos būdų pasiūlymą, kuriame nurodyta paieškos ir atrankos seka, surasti trys kandidatai nurodytai pareigybei užimti. Taigi, dalį darbų atsakovė įvykdė, tačiau, ieškovui nepasiekus susitarimo nė su vienu iš atsakovės pasiūlytų kandidatų dėl darbo pradžios, bylą nagrinėję teismai CK 6.718 straipsnio 5 dalies pagrindu sprendė, kad atsakovė neįgijo teisės į atlyginimą ar jo dalį ir turi grąžinti ieškovui jai sumokėtą 1300 Lt (376,51 Eur) avansą, nes sutartyje nustatytas darbų rezultatas nepasiektas.

Paslaugų sutarties samprata įtvirtinta CK 6.716 straipsnio 1 dalyje ir paslaugų sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio arba kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu. Taigi paslaugų sutartimi paprastai neįsipareigojama sukurti tam tikrą rezultatą, tačiau galimybė susitarti ir dėl tam tikro rezultato nustatyta CK 6.718 straipsnio 5 dalyje. Pagal CK 6.718 straipsnio 5 dalį, jeigu sutartis numato paslaugų teikėjo pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą, paslaugų teikėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės už šios pareigos neįvykdymą tik tuo atveju, jeigu įrodo, kad jos negalėjo įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.

CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta kliento teisė vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisant to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Siekiant sutartį nutraukti šiuo pagrindu klientui nebūtina remtis paslaugų teikėjo kalte šiam netinkamai vykdant ar nevykdant sutarties, toks nutraukimas galimas ir nesant paslaugų teikėjo kaltės. Toks paslaugų sutarčių vienašališko nutraukimo ypatumas skiriasi nuo sutarčių vienašališko nutraukimo bendrųjų taisyklių, pagal kurias sutartį vienašališkai nutraukti galima, pirma, joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), antra, dėl kitos šalies sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo (CK 6.217 straipsnio 1, 3 dalys) ir, trečia, kitais pagrindais teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas gali pats nuspręsti, kada atsisakyti jam teikiamų paslaugų ir nutraukti sutartį. Ši paslaugų gavėjo teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) ir nepriklauso nuo to, ar paslaugos gavėjas yra fizinis, ar juridinis asmuo. Taigi kliento teisė sutarties vykdymo metu ir nesant paslaugų teikėjo kaltės vienašališkai nutraukti sutartį pripažįstama pagal įstatymą, ši teisė gali būti siejama su kliento interesų pasikeitimu po paslaugų sutarties sudarymo, kai klientui neišlieka intereso tęsti sutartį ir gauti paslaugas, tuo remdamasis jis pagrįstai turi teisę pasitraukti iš sutarties. Ši norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią. Kita vertus, apie sutarties nutraukimą paslaugos teikėjas turi būti informuotas, priešingu atveju, suteikęs paslaugą laikydamasis sutarties sąlygų, jis turi teisę į atlyginimą.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė nepadarė esminio sutarties pažeidimo, nes ji sutartį vykdė, siekė sutartyje nustatyto rezultato. Taigi ieškovas neturėjo pagrindo nutraukti sutartį (esant atsakovės esminiam sutarties pažeidimui) pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį. Nenustačius esminio sutarties pažeidimo, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas, pranešdamas apie sutarties nutraukimą, turėjo pareigą laikytis CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paslaugų sutarties atveju klientui teisė nutraukti šią sutartį suteikiama pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, minėta, kad šia teise jis gali pasinaudoti ir tuomet, kai neišlieka intereso tęsti sutartį ir gauti paslaugas, nors faktiškai ši teisė yra besąlyginė, nesiejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., atsakovės veiksmais). 2012 m. lapkričio 12 d. ieškovas informavo atsakovę, kad nutraukia sutartį nuo pranešimo dienos. Teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.721 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, kad ieškovas teisėtai nutraukė šalių sudarytą sutartį nuo 2012 m. lapkričio 12 d.; taigi papildomas sutarties nutraukimas teismine tvarka nebuvo reikalingas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paslaugų gavėjui vienašališkai nutraukiant sutartį CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu, turi būti vykdomos ir kitos šioje normoje nustatytos sąlygos. CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti; šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento.

Sutarties nuostatos neteikia pagrindo daryti išvadą, kad 1300 Lt (376,51 Eur) suma buvo atsakovei sumokamas avansas, o ne nustatytas atlyginimas už pagal sutartį atliekamus atsakovės darbus. Tokią išvadą patvirtina ir sutarties 4.2 punktas, pagal kurį tuo atveju, jeigu priimtas darbuotojas neišdirbtų užsakovo įmonėje trijų mėnesių nuo jo darbo sutartyje nurodyto darbo pradžios, vykdytojas įsipareigojo surasti ir atrinkti kitą darbuotoją „savo kaštais“. Atsakovė sutiko, kad 1300 Lt (376,51 Eur) atitinka jos pagal sutartį atliktų darbų vertę; ieškovas nepateikė konkrečių prieštaravimų dėl atsakovės paskaičiuotos atliktų darbų vertės, taip pat savo vertinimo dėl jos atliktų darbų atlyginimo dydžio. Atsakovė dalį darbų pagal sutartį atliko, skelbė interneto svetainėje apie kandidatų paiešką (dėl to turėjo išlaidų), rengė susitikimus su pretendentais, pristatė juos ieškovui. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendžia, kad ieškovo UAB „Giftika“ reikalavimas atsakovei grąžinti už paslaugas pagal 2012 m. rugsėjo 19 d. paslaugų teikimo sutartį jai sumokėtus 376,51 Eur yra nepagrįstas (CK 6.271 straipsnio 1 dalis) “

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-378/2015).

Dėl tarpininkavimo paslaugų sutarties aiškinimo

Tarpininkavimo paslaugų sutartis – viena iš paslaugų sutarčių, kuria pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Nagrinėjamoje byloje šalių sudarytos tarpininkavimo paslaugų sutarties dalykas – ieškovo, kaip profesionalo, paslaugos surandant atsakovės nekilnojamojo turto pirkėją ir jam parduodant šį turtą, t. y. atsakovė, sudarydama ginčo paslaugų sutartį su ieškovu, siekė, pasinaudodama jo paslaugomis, parduoti savo nekilnojamąjį turtą, todėl jei būtų nustatyta, kad ieškovas suteikė paslaugas, dėl kurių buvo realiai parduotas turtas, ieškovas turėtų teisę gauti už tai atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal tokio pobūdžio tarpininkavimo paslaugų sutartis atlyginimas mokamas ieškovo suteiktas paslaugas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje yra svarbu nustatyti, dėl kokių paslaugų susitarė šalys sudarydamos sutartį, ar jos vienodai suprato ieškovo teikiamų tarpininkavimo paslaugų turinį, koks buvo šalių elgesys sutarties galiojimo metu ir ar sutarties šalys vykdė sutartinius įsipareigojimus, kad būtų pasiektas sutarties tikslas – parduotas nekilnojamasis turtas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, atsakovei pateikus prašymą nutraukti sutartį, ši buvo nutraukta 2012 m. rugpjūčio 30 d. dėl priežasčių, susijusių ne su turto pardavimu, bet su ieškovo teikiamų paslaugų kokybe (atsakovės teigimu, buto apžiūros metu ieškovo atvesti klientai butą filmavo, negavę išankstinio atsakovės sutikimo). Nė viena iš šalių neginčija sutarties nutraukimo fakto ir teisėtumo. Ginčas kilo dėl to, ar sutarties galiojimo laiku kartu su ieškovo atstove pas atsakovę atvykęs klientas, kuris tik po ginčo sutarties nutraukimo su atsakove sudarė turto pirkimo–pardavimo sutartį, gali būti laikomas ieškovo surastu potencialiu pirkėju ginčo sutarties 11 punkto prasme.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog ginčo turtas buvo parduotas tam pačiam asmeniui, kuris buvo atvykęs pradžioje ir tik, kaip pats paaiškino, rinko informaciją, nekeičia teismo padarytų išvadų, nes ieškovas perdavė trečiajam asmeniui (A. P.) atsakovės kontaktinius duomenis po sutarties nutraukimo, kai negalėjo disponuoti nurodytais duomenis, be to, ieškovas (per atstovę brokerę) pasiūlė pirkėjui nuvažiuoti ir išsiaiškinti dėl turto pardavimo. Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodė, kad atsakovė turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog sutartis nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. laikytina pasibaigusia, o sutarčiai nutrūkus – turėjo teisę turtą pardavinėti pati. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas savo prievolių pagal sutartį daugiau nebevykdė, nes galimą pirkėją nukreipė tiesiogiai pas atsakovę, netarpininkavo pirkėjui ir atsakovei sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas savo įsipareigojimo pagal sutartį iki sutarties galiojimo pabaigos neįvykdė, t. y. turto pirkėjo už sutartyje nurodytą kainą nesurado, todėl darytina išvada, kad pagrindo reikalauti komisinio atlyginimo vėliau, t. y. jau negaliojant sutarčiai, sudarius turto perleidimo (pardavimo) sutartį, ieškovas neturi.

Ginčo sutarties 1 punkte nurodyta, kad ieškovas įsipareigoja sutartyje nurodytomis sąlygomis ieškoti galimų pirkėjų atsakovės turtui. Sutarties 9 punkte nustatyta, kad ieškovas įsipareigoja informuoti klientą apie bet kokį galimą turto pirkėją (potencialų pirkėją) bei apie tokio potencialaus pirkėjo siūlomas sąlygas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas, kaip profesionalas, ginčo sutartimi įsipareigojo sudaryti galimybę atsakovei parduoti turtą jai geriausiomis sąlygomis, tačiau tai neapriboja ieškovo veikimo laisvės siūlyti atsakovei ir tuos potencialius pirkėjus, kurie galbūt sutiktų pirkti turtą kitomis, bet atsakovei taip pat naudingomis sąlygomis. Sutarties 5 punkte nustatyta, kad klientas, t. y. atsakovė, sutinka parduoti turtą už sutartyje nurodytą kainą. Nagrinėjamoje byloje ši kaina buvo 630 000 Lt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaina nustatoma kliento sutikimu, todėl apeliacinės instancijos teismo nurodytas argumentas, kad ginčo turtas buvo parduotas už mažesnę nei sutartyje nurodyta kaina, todėl vien tai įrodo, kad ieškovas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, nėra pagrįstas. Sutarties 10 punkte nurodyta, kad, klientui sutikus su potencialaus pirkėjo siūlomomis sąlygomis, ieškovas parengia preliminariąją, turto pirkimo–pardavimo ar kitokią sutartį ir suderina ją su klientu ir pirkėju. Taigi, kaip nurodyta pirmiau, galutinę turto pardavimo kainą nustato klientas, t. y. atsakovė, ir jei ši sutinka parduoti turtą už mažesnę nei sutartyje nurodyta kaina, tai nereiškia, kad vien dėl to ieškovas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų.

Sutarties 11 punkte nustatyta, kad jeigu ieškovas surado potencialų pirkėją ir pranešė apie jį klientui iki kliento pranešimo dėl šios sutarties nutraukimo gavimo, klientas privalo vykdyti sutartinius įsipareigojimus, t. y. atsiskaityti su ieškovu už jo suteiktas paslaugas. Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ieškovas surado atsakovės turto pirkėją ir apie jį pranešė atsakovei, t. y. ieškovui skelbiant informaciją apie parduodamą turtą, derinant susitikimo laiką ir turtą aprodant galimam pirkėjui, šiam tapo žinoma apie parduodamą turtą ir jo pardavimo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šio vizito metu A. P. tik rinko informaciją, tačiau neišreiškė ketinimo pirkti atsakovės turtą. Byloje nustatyta, kad jau po ginčo sutarties nutraukimo A. P. kreipėsi į ieškovą dėl atsakovės turto pirkimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sutartis buvo nutraukta, ieškovo atstovė nesiėmė vykdyti tolesnių tarpininkavimo paslaugų ir perdavė atsakovės kontaktus tiesiogiai potencialiam pirkėjui. Teisėjų kolegija nevertina atsakovės kontaktų perdavimo potencialiam pirkėjui teisėtumo, tačiau pažymi, kad būtent šis ieškovo tarpininkavimas sudarė galimybę atsakovei parduoti savo turtą A. P. Sutarties 11 punktas

http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/823269

pareigą klientui atlyginti už ieškovo suteiktas paslaugas po sutarties nutraukimo numato tuo atveju, jei ieškovas informuoja apie potencialų pirkėją iki kliento pranešimo apie sutarties nutraukimą, tačiau sutartyje nedetalizuojama, kas yra laikoma potencialiu pirkėju – ar kiekvienas galimas pirkėjas, išreiškiantis susidomėjimą parduodamu turtu, ar tik tas, kuris išreiškia aiškų ketinimą pirkti siūlomą turtą. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kokia informacija apie A. P. buvo suteikta atsakovei, ar po to atsakovės turtas buvo rodomas kitiems galimiems pirkėjams, kokiu būdu vyko turto apžiūros, ar buvo vykdomos derybos dėl turto pardavimo ir pan. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad tarpininkavimo sutarties esmė yra potencialių pirkėjų kontaktų paieška ir perdavimas užsakovui, o ne garantijos dėl pirkimo–pardavimo įvykimo, tačiau tokia ieškovo pozicija prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kur yra aiškiai nurodyta, kad ieškovo suteiktos paslaugos tikslas – faktinis atsakovės nekilnojamojo turto pardavimas, o traktuojant šalių sutartį priešingai, t. y. kad paslaugų sutartis buvo sudaryta tam, kad būtų surastas pirkėjas, bet ne tam, kad realiai būtų parduotas turtas, šios paslaugų sutarties sudarymas prarastų savo tikslinę paskirtį ir neatspindėtų atsakovės suinteresuotumo sudaryti šią sutartį – pasinaudojant ieškovo paslaugomis realiai parduoti nekilnojamąjį turtą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Ž. B. v. UAB JG Property developments“, bylos Nr. 3K-3-137/2011). Atsižvelgiant į tai, šioje byloje yra svarbu išsiaiškinti, kaip šalys suprato sutarties sąlygą dėl informacijos apie potencialų pirkėją perdavimo ir ar sutartinių įsipareigojimų įvykdymu galima laikyti ieškovo siūlomus galimus pirkėjus, susidomėjusius parduodamu turtu, ar tai yra tik dalis ieškovo sutartinių įsipareigojimų, į kurių turinį įeina ir ieškovo paslaugos, susijusios su siūlomo turto realiu pardavimu.

Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai turėjo išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis atsakovė pardavė savo turtą, t. y. ar ieškovas įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Taip pat bylą nagrinėję teismai turėjo išsiaiškinti, ar pagal ginčo sutartį šalys susitarė dėl ieškovo paslaugų viso turinio apskritai iki bus pasiektas galutinis sutarties rezultatas – realus turto pardavimas, ar dėl atskirų ieškovo paslaugų, pavyzdžiui, informacijos apie parduodamą turtą sklaidos, galimų pirkėjų paieškos, jų supažindinimo su turtu, derybų dėl pardavimo sąlygų, preliminariosios sutarties sudarymo ir pan., už kurias atskirai ieškovui gali būti atlyginta, jei turtas buvo parduotas dėl to, kad ieškovas surado potencialų pirkėją (čia, kaip nurodyta pirmiau, svarbu išsiaiškinti, kaip sutarties šalys suprato potencialų pirkėją, jo suradimą ir informavimą apie jį). Nustačius, kad atsakovė turtą pardavė tik dėl to, kad ieškovas surado potencialų pirkėją, kuriam apie atsakovės parduodamą turtą be ieškovo tarpininkavimo nebūtų buvę žinoma, ieškovas turėtų teisę gauti atlyginimą už dalį suteiktų paslaugų. Atsakovė, manydama, kad ieškovas netinkamai atliko savo paslaugas, gali ginčyti galimo mokėti atlyginimo ieškovui dydį, tačiau teismai turėtų detaliau išanalizuoti šalių ir trečiųjų asmenų (A. P.) elgesį sutarties galiojimo metu ir jai nutrūkus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2014).

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos atveju buvo sudaryta konsultacinių paslaugų teikimo sutartis. Sutartis sudaryta kasatoriui (atsakovui) siekiant gauti ES struktūrinių fondų paramą verslo plėtrai (Sutarties 1.1 punktas). Sutarties 3.1 punkte nurodytos paslaugų teikėjo teikiamos paslaugos, kurios, šalių nuomone, turėjo padėti kasatoriui pasiekti šį tikslą – ieškovas įsipareigojo parengti verslo planą, paraišką paramai iš ES struktūrinių fondų gauti ir šios paraiškos priedus, atlikti prie paraiškos teikiamų dokumentų patikrinimą, konsultuoti kasatorių projekto svarstymo metu. Verslo planas – tai dokumentas, kuriame struktūrizuotai išdėstyta esminė informacija apie įmonės dabartinę situaciją, veiklą, rezultatus, tikslus, poreikius ir planus bei prognozuojamas veiklos kryptis, perspektyvas ir rezultatus. Toks dokumentas leidžia pagrįsti verslo plėtros idėją, atsižvelgiant į vykstančias permainas. Tai detalus, aiškiai struktūrizuotas ir rūpestingai parengtas dokumentas, aprašantis, ko siekia įmonė, kaip ji ketina pasiekti užsibrėžtus tikslus ir kaip ji veiks juos pasiekusi. Verslo planas yra technologinių ir finansinių dokumentų, analizių bei skaičiavimų sąvadas, kuriuo įgyvendinama verslo plėtros idėja ir strategija. Tai nėra materialus daiktas, jis neturi materialiems daiktams būdingų savybių.

Įvertinusi Sutarties nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalys susitarė dėl tam tikrų nematerialaus pobūdžio paslaugų, nesusijusių su materialaus objekto sukūrimu, teikimo, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuos santykius teisingai kvalifikavo kaip santykius dėl paslaugų teikimo (CK 6.716 straipsnis). Sutarties 4.4 punkto sąlyga, kad Sutartyje numatytas darbas laikomas užbaigtu pateikus užsakovui parengtus dokumentus, išvardytus Sutarties 3.1 punkte ir užsakovui pasirašius atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktą, nesudaro pagrindo Sutartį kvalifikuoti rangos sutartimi, nes sutartinių santykių kvalifikavimą lemia šalių susitarimas dėl sutarties dalyko, o ne dėl pagal sutartį atliktų veiksmų įforminimo.

Dėl paslaugų teikėjo teisės gauti atlygį už suteiktas paslaugas

Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad šalys, sudarydamos Sutartį, susitarė, jog paslaugų teikimo tikslas – gauti paramą iš ES struktūrinių fondų. Paslaugų sutartimi paprastai neįsipareigojama sukurti tam tikro rezultato, tačiau galimybė susitarti ir dėl jo nustatyta CK 6.718 straipsnio 5 dalyje. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad iš CK nuostatų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų teikimą, darytina išvada, jog vienas paslaugų sutarčių ypatumų yra tai, kad paslaugų teikėjo ir kliento santykiai grindžiami pasitikėjimu. Tokia išvada kyla iš to, kad paslaugų

http://www.infolex.lt/tp/197756http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/820803http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/820803

teikėjas paprastai yra profesionalas, veikiantis srityje, kurią gerai išmano ir kurios klientas negali visiškai kontroliuoti. Toks santykių pobūdis lemia paslaugų teikėjo pareigą veikti kliento interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. P. A. B., bylos Nr. 3K-3-559/2010; 2012 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ Vilniaus dizaino kolegija v. V. K., bylos Nr. 3K-3-315/2012). Nagrinėjamo ginčo atveju šalys susitarė dėl paslaugų teikimo tikslų ir apmokėjimo už suteiktas paslaugas sąlygas susiejo su sėkmingu šių tikslų įgyvendinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo, kaip ir bet kokio kito profesinės veiklos subjekto, pareiga yra ne pasiekti konkretų rezultatą, bet dėti geriausias pastangas. Tai reiškia, kad paslaugų teikėjas gali būti atsakingas už konkretaus rezultato nepasiekimą tik tuo atveju, jei dėl to konkrečiai susitarta. Tačiau paslaugų teikėjui ir klientui nedraudžiama susitarti taip, kad paslaugų teikėjas būtų skatinamas siekti konkretaus rezultato mainais jam pasiūlant vadinamąjį sėkmės mokestį. Susitarimai dėl tokio mokesčio yra naudojami tarp verslo subjektų ir tai yra viena iš sutarties laisvės principo apraiškų (CK 6.156 straipsnis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šio mokesčio teisinės prigimties bankroto administratoriaus ir kreditorių santykiuose, yra atkreipęs dėmesį į tai, kad šis mokestis nekeičia vykdomos prievolės prigimties – ji ir toliau lieka prievole siekti geriausių pastangų, tačiau nustatomas papildomas atlyginimas už nustatytų rezultatų pasiekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Antkona“ bankroto administratorius Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras v. BUAB „Antkona“, bylos Nr. 3K-3-568/2012). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste šie kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs tuo, kad tais atvejais, kai paslaugų teikėjas ir paslaugų gavėjas yra susitarę dėl tam tikrų tikslų, kurių siekiama teikiamomis paslaugomis ir suteikus paslaugas šie tikslai pasiekiami, paslaugų teikėjas turi teisę į vadinamąjį sėkmės mokestį, jeigu dėl tokio buvo susitarta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju šalys susitarė dėl sėkmės mokesčio, teisė į jį buvo susieta su tam tikro tikslo pasiekimu (ES struktūrinių fondų paramos gavimu), todėl paslaugų teikėjas, suteikęs pagrindinę dalį paslaugų, turi teisę gauti sėkmės mokesčio dalį, proporcingą jo suteiktų paslaugų daliai. Suteiktų paslaugų apimties ir šių paslaugų reikšmės galutiniam rezultatui pasiekti nustatymas yra fakto klausimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jau aptartą verslo plano, kaip suteiktų paslaugų dalies, reikšmę, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo ieškovui pripažinta teisė į pusę sutarto sėkmės mokesčio atitinka abiejų šalių atliktus veiksmus Sutarties rezultatui pasiekti, šalių interesus bei bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis).

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2014)

Turizmo paslaugų teikimo sutarties normų aiškinimas

Dėl kelionių organizatoriaus pareigos atlyginti nuostolius dėl atidėto skrydžio

Byloje kilęs teisės aiškinimo klausimas, ar turistas reikalavimą atlyginti nuostolius atsiradusius dėl atidėto skrydžio gali tiesiogiai reikšti kelionės organizatoriui ir remtis Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. vasario 11 d. reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnyje įtvirtintais nuostolių kompensavimo dydžiais.

Sutartinius santykius, kylančius iš turizmo paslaugų teikimo sutarties, reglamentuoja CK 6.747–6.755 straipsniai bei Turizmo įstatymas, kuriais įgyvendinama 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – Direktyva 90/314/EEB). Pagal turizmo paslaugų teikimo sutarties sampratą, apibrėžtą CK 6.747 straipsnio 1 dalyje, turistinės kelionės organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui – užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę kelionę, kuri tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas, įskaitant nakvynę, bei suteikti mažiausiai dar dvi paslaugas: vežimo ir apgyvendinimo bei esminę turistinės kelionės dalį sudarančią paslaugą, nesusijusią su vežimu ar apgyvendinimu. Turistas įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas. Taigi organizuota turistinė kelionė yra turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos (apgyvendinimas, vežimas, kita esminę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su vežimu ar apgyvendinimu). Atsakovas UAB „Tez Tour“ yra kelionės organizatorius, t. y. juridinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo verslu ir savo vardu viešai siūlo teikti turizmo paslaugas (CK 6.747 straipsnio 3 dalis). CK 6.754 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kelionių organizatoriaus pareiga vykdyti sutartį atsižvelgiant į turisto protingus lūkesčius, kurių pagal sutarties ir teikiamų paslaugų pobūdį turistas galėjo turėti, t. y. užtikrinti teikiamų turizmo paslaugų kokybę. Paslaugos teikėjas, teikdamas paslaugas, visada gali pasitelkti trečiuosius asmenis, jeigu to nedraudžia sutartis (CK 6.717 straipsnio 3 dalis).

Šiuo atveju tarp šalių kilo ginčas dėl trečiojo asmens, teikusio ieškovų vežimo paslaugas, netinkamai suteiktų paslaugų atsiradusių nuostolių atlyginimo. Bylą nagrinėję teismai turistų, kelionės organizatoriaus ir vežėjo teisinius santykius ir atsakomybę už pavėluotą skrydį vertino skirtingai. Pirmosios instancijos teismas ieškovams dėl turizmo paslaugų teikimo sutarties netinkamo vykdymo iš atsakovo priteisė nuostolių atlyginimą už daugiau kaip 15 val. atidėtą skrydį. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad vežėjo paslaugas suteikė trečiasis asmuo UAB „Small Planet Airlines“, todėl ne kelionės organizatoriui, o vežimo paslaugas vykdžiusiai bendrovei turi būti pareikštas reikalavimas priteisti kompensaciją dėl atidėto skrydžio. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodo, kad Turizmo įstatymo 6 straipsnio 8 dalyje ((įstatymo 2005 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyta, jog kelionės organizatorius ir (ar) kelionių agentūra, kuri yra sutarties šalis, yra atsakingi turistui už sutartyje numatytų

http://www.infolex.lt/tp/184558http://www.infolex.lt/tp/382325http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/820803http://www.infolex.lt/tp/489851http://www.infolex.lt/ta/81200http://www.infolex.lt/tp/820803http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/768473http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/768473http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/768473http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/768473http://www.infolex.lt/ta/64687http://www.infolex.lt/tp/768473

įsipareigojimų tinkamą vykdymą, nepaisant to, ar tuos įsipareigojimus turi įvykdyti kelionės organizatorius ir (ar) kelionių agentūra, ar kiti paslaugų teikėjai, kurių pagalba kelionės organizatorius arba kelionių agentūra naudojosi. Kelionės organizatoriaus pareiga atlyginti turistui jo turėtus nuostolius taip pat įtvirtinta Sutarčių 5.1 punkte. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, jog kelionės organizatorius kaip verslo subjektas privalo užtikrinti jo teikiamų paslaugų kokybę ir informacijos apie jas teisingumą, prisiimti ne tik neigiamų savo veiklos padarinių riziką, bet ir rūpestingai pasirinkti trečiuosius asmenis įsipareigojimams vykdyti, turėti galimybių kontroliuoti jų veiklą ir pan. Civilinė atsakomybė už netinkamą turizmo paslaugos kokybę, nors ta paslaugų dalis ir buvo vykdoma kelionės organizatoriaus pasitelkto asmens, taikoma kelionės organizatoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. Š. ir kt. v. UAB „Tez Tour“, bylos Nr. 3K-3-386/2008; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „Tez tour“, bylos Nr. 3K-3-201/2010; 2013 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. D. ir kt. v. UAB „Novaturas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-30/2013).

2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004 nustato bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju. Jame nustatytos prievolės tenka skrydį vykdančiam ar ketinančiam vykdyti oro vežėjui. Pagal Reglamento 2 straipsnio 6 punktą skrydį vykdantis oro vežėjas – tai oro vežėjas, vykdantis arba ketinantis vykdyti skrydį pagal sutartį su keleiviu arba kito su keleiviu sutartį sudariusio juridinio arba fizinio asmens vardu. Reglamentas tiesiogiai nenumato jame nustatytų prievolių įvykdymo iš kelionių organizatoriaus, tačiau to ir nedraudžia. Reglamento 13 straipsnyje įtvirtinta, kad jokia šio reglamento nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti turizmo kelionių organizatoriaus ar trečiosios šalies, išskyrus keleivį, su kuria skrydį vykdantis oro vežėjas yra sudaręs sutartį, teisę reikalauti, kad skrydį vykdantis oro vežėjas pagal atitinkamus taikytinus įstatymus grąžintų sumokėtą sumą arba išmokėtą kompensaciją. Šio Reglamento 5 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog skirtumas tarp reguliaraus ir nereguliaraus oro susisiekimo tampa vis mažesnis, tokia apsauga turėtų būti taikoma keleiviams, vykstantiems ne tik reguliariais, bet ir nereguliariais skrydžiais, įskaitant skrydžius, kurie yra organizuotos turistinės kelionės dalis. Taigi Reglamento 7 straipsnyje nustatyta teisė į kompensaciją ir jos dydis yra taikomas ir tam keleiviui, kurio skrydis yra paketo dalis, t. y. organizuotos turistinės kelionės dalis. Šiuo atveju trečiojo asmens UAB „Small Planet Airlines“ vykdytas skrydis patenka į šio Reglamento taikymo sritį ir jam yra taikomos skrydį vykdančiam oro vežėjui nustatytos prievolės, tarp jų ir Reglamento 7 straipsnyje įtvirtinta apribota kompensacija. Šios kompensacijos esmė yra standartinės, visiems keleiviams vienodas žalos atlyginimas, kurį atitinkamai keleiviai patiria dėl prarasto laiko ir kurį dėl laiko negrįžtamumo galima atlyginti tik kompensacija. Ši priemonė leidžia užtikrinti šiuo Reglamentu siekiamą aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį (Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2012 m. spalio 23 d. sprendimas, priimtas sujungtose bylose Nr. C-581/10 ir C-629/10). Dėl to Reglamente nustatytas skrydį vykdančio oro vežėjo atsakomybės ribojimas taikomas ir kelionės organizatoriui tiek, kiek kelionės organizatoriui tenka atsakomybė už būtent šios, vežimo, paslaugos netinkamą vykdymą. Sisteminis pateiktų Reglamento nuostatų aiškinimas patvirtina, kad juo nedraudžiama keleiviui reikalauti Reglamente nustatyto dydžio kompensacijos ne iš skrydį vykdančio oro vežėjo, o iš kelionės organizatoriaus. Kelionės organizatoriui kaip verslininkui tenka atsakomybė už jo pasirinktų trečiųjų asmenų (šiuo atveju – oro vežėjo) netinkamą vežimo paslaugų vykdymą – skrydžio atidėjimą daugiau kaip 15 val. Taigi ta aplinkybė, kad turizmo paslaugų sutarčiai įvykdyti atsakovas pasitelkė trečiuosius asmenis (UAB „Small Planet Airlines“), neatleidžia jo nuo atsakomybės už netinkamą sutartinės prievolės įvykdymą. Kelionės organizatoriui netinkamai vykdant sutartį kyla CK 6.754 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga atlyginti turistui jo patirtus nuostolius. Išmokėjęs turistui Reglamente nustatyto dydžio kompensaciją, turizmo kelionių organizatorius turi teisę reikalauti ją grąžinti iš skrydį vykdančio oro vežėjo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2013).

Dėl kelionių organizatoriaus pareigos suteikti informaciją ir atsakomybės už netinkamą sutarties vykdymą

Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu pasirašė turizmo paslaugų teikimo sutartį. Sutarties nuostatomis atsakovas inter alia įsipareigojo pateikti rašytinę informaciją apie vizų gavimo, valstybių sienų perėjimo tvarką; informuoti turistą apie šalies, į kurią vykstama, pasienio kirtimo taisyklių ypatumus ir kita. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas tinkamai šių savo pareigų neįvykdė, todėl ieškovams paslauga nebuvo suteikta, t. y. dėl per trumpo likusio ieškovės paso galiojimo termino jai nebuvo leista išvykti į Egiptą, todėl visos šeimos kelionė neįvyko. Kasatorius teigia, kad teismai priėmė nepagrįstus procesinius sprendimus, nes jis savo sutartines pareigas įvykdė tinkamai, suteikė ieškovei visą būtiną informaciją, o kelionė neįvyko dėl pačių ieškovų neapdairumo ir neatidumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką dėl turizmo paslaugų teikimo ypatumų, kelionių organizatoriaus pareigos suteikti informaciją ir atsakomybės už netinkamą sutarties vykdymą. Organizuota turistinė kelionė yra turizmo paslaugų rinkinys, kurią sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos: vežimo ir apgyvendinimo, kita esminę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su vežimu ar apgyvendinimu (Turizmo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis, CK 6.747 straipsnio 2 dalis). Kelionės organizatorius yra asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo verslu ir savo vardu viešai siūlo teikti turizmo paslaugas (CK 6.747 straipsnio 2 dalis). Turistas renkasi konkretų turizmo paslaugų tiekėją, su kuriuo jis ketina sudaryti sutartį, pagal jo dalykines savybes, patirtį toje verslo srityje, dalykinę reputaciją, ir turi pagrindą tikėtis, kad įsigys tinkamos kokybės paslaugas, atitinkančias pateiktą informaciją apie jas (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Kelionės organizatorius kaip verslininkas privalo užtikrinti jo teikiamų paslaugų

http://www.infolex.lt/tp/88328http://www.infolex.lt/tp/160308http://www.infolex.lt/tp/510137http://www.infolex.lt/tp/768473http://www.infolex.lt/tp/768473http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/768473http://www.infolex.lt/ta/64687http://www.infolex.lt/tp/776736http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/776736http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/776736

kokybę ir informacijos apie jas teisingumą, prisiimti ne tik neigiamų savo veiklos padarinių riziką, bet ir rūpestingai pasirinkti trečiuosius asmenis įsipareigojimams vykdyti, turėti galimybių kontroliuoti jų veiklą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. Š. ir kt. v. UAB „TEZ TOUR“, bylos Nr. 3K-3-386/2008; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „Tez Tour“, bylos Nr. 3K-3-201/2010; kt.). 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinama valstybių narių pareiga imtis reikiamų veiksmų užtikrinti, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, sutarties šalis, prisiimtų atsakomybę prieš vartotoją už sutartyje numatytų įsipareigojimų tinkamą vykdymą, nepaisant to, ar tuos įsipareigojimus turi vykdyti kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, ar kiti paslaugų teikėjai, nepažeidžiant kelionių organizatoriaus ir (arba) kelionių pardavimo agento teisės išsiieškoti žalą iš kitų paslaugų teikėjų.

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kelionių organizatoriaus pareiga atskleisti informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarčiai sudaryti, yra viena esminių pareigų sudarant sutartį (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Paslaugų teikėjo pareiga suteikti informaciją klientui įtvirtinta CK 6.719 straipsnyje. Tačiau šio straipsnio 1 dalyje išvardytos informacijos sąrašas nėra baigtinis, informacijos, teikiamos sudarant sutartį, apimčiai taikytinas ikisutartinių santykių sąžiningumo principas (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Turizmo paslaugų teikimo atveju, atsižvelgiant į Direktyvoje 90/314/EEB įtvirtintą turisto (vartotojo) teisių apsaugos prioriteto principą, pareiga suteikti informaciją reglamentuojama, konkrečiai nustatant, kokius duomenis apie paslaugas turi suteikti kelionės organizatorius: CK 6.748 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kelionės organizatoriaus pareiga suteikti turistui įstatymų nustatytos formos ir turinio išsamią informaciją prieš turizmo paslaugų teikimo sutarties pasirašymą. Informacijos išsamumas turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į turisto keliavimo patirtį, jo pageidavimus ir kitas individualias savybes (pvz., ar turistas keliauja pirmą kartą, kokie jo reikalavimai dėl apgyvendinimo, maitinimo, viešbučio aplinkos), ir negali būti tapatinamas vien su privalomos, imperatyviai įstatyme nustatytos informacijos pateikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „Tez Tour“, bylos Nr. 3K-3-201/2010).

Nagrinėjamu atveju kasatorius teigia, kad teismai neteisingai sprendė, jog informacija ieškovei pateiktame kataloge buvo nepakankama, nes sistemiškai nevertino visos ieškovams pateiktos informacijos, neatsižvelgė į bendrą pateiktos informacijos kontekstą, pateiktas papildomas nuorodas internetiniuose tinklapiuose; teismai neatsižvelgė į tai, kad papildoma informacija buvo teikiama ieškovus aptarnavusioje kelionių agentūroje UAB „Kauno Grūda“. Teisėjų kolegija nurodo, kad sprendžiant, kiek kelionių organizatoriaus pateikiama informacija yra pakankama ir suprantama turistui kaip vidutiniam vartotojui, svarbu pažymėti, kad pagal kasacinio teismo praktiką vidutinis vartotojas suprantamas kaip tam tikras standartas, hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) vidurkis, kuriuo remiantis vertinama, ar pateikta informacija, atsižvelgiant į jos turinį bei pateikimo aplinkybes, gali klaidinti vidutinį vartotoją ir paveikti jo ekonominį elgesį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ,,vidutinis vartotojas“ bendrąja prasme reiškia protingai gerai informuotą, protingai atidų ir apdairų vartotoją (1998 m. liepos 16 d. sprendimas Gut Springenheide and Tusky C-210/96, Rink. p. I-4657, 31 punktas; 2000 m. sausio 13 d. sprendimas Estee Lauder C-220/98, Rink. p. I-117, 27 punktas; 2001 m. spalio 25 d. sprendimas Toshiba Europe C-112/99, Rink. p. I-7945, 52 punktas; 2002 m. spalio 24 d. sprendimas Linhart C-99/01, Rink. p. I-9375, 31 punktas; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas Pippig Augenoptik C-44/01, Rink. p. I-3095, 55 punktas; kt.). Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo, kuriuo įgyvendinama 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, 2 straipsnio 13 dalyje vidutinis vartotojas apibrėžiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Vidutinio vartotojo atidumo laipsnis konkrečiomis prekių ar paslaugų savybėmis gali būti skirtingas atsižvelgiant į tam tikras prekių ar paslaugų rūšis ar kategorijas, tačiau ekonominis vidutinio vartotojo elgesys paprastai siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę ar paslaugą, jos savybes, kainą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „Tez Tour“, bylos Nr. 3K-3-201/2010).

Nagrinėjamu atveju teismai byloje konstatavo, kad atsakovas neįvykdė pareigos suteikti ieškovei išsamią informaciją apie paso galiojimo termino reikalavimus vykstant į Egiptą ir teismai sprendė, kad ieškovei įteiktame kelionių organizatoriaus kataloge „Žiema 2011/12 Egiptas, Kanarų salos“ informacija apie paso galiojimo reikalavimus nebuvo pakankama ir aiškiai suprantama vidutiniam vartotojui, o nuorodos į internetinius tinklapius negali būti prilyginamos tinkamam informavimui. Kaip yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vidutinio vartotojo sąvoka siejama su gautos informacijos suvokimu, o ne gebėjimu ją gauti, be to, pareigos gauti informaciją nustatymas turistui nepagrįstai apsunkina jo padėtį, iškreipia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei pažeidžia teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „Tez Tour“, bylos Nr. 3K-3-201/2010). Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad atsakovo veiksmai netinkamai informuojant ieškovę pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį neatitinka ir Turizmo įstatymo nuostatų bei Direktyvos 90/314/EEB 4 straipsnio 1 dalies a punkto, kuriame teigiama, kad prieš pasirašydami sutartį, kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas turi pateikti vartotojui raštiškai ar kita tinkama forma bendro pobūdžio informaciją apie paso ir vizos reikalavimus, taikomus valstybių narių ar atitinkamų valstybių piliečiams, o visų pirma laiką, per kurį turi juos gauti, bei informaciją apie sveikatos formalumus kelionei ir buvimui toje šalyje. Kaip buvo byloje nustatyta,

http://www.infolex.lt/tp/88328http://www.infolex.lt/tp/160308http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/776736http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/776736http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/776736http://www.infolex.lt/ta/12755http://www.infolex.lt/tp/776736http://www.infolex.lt/tp/160308http://www.infolex.lt/tp/160308http://www.infolex.lt/tp/160308http://www.infolex.lt/tp/160308

atsakovas tokios informacijos nepateikė, o ir turizmo paslaugų teikimo sutartyje nėra užpildyti skyriai „paso serija“ ir „paso galiojimas“, kuriuos užpildęs atsakovas, kaip pagrįstai sprendė teismai, būtų atkreipęs ieškovų dėmesį į per trumpą paso galiojimo terminą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2013).

Dėl kelionės organizatoriaus atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Šalių ginčas kilo dėl turizmo paslaugų teikimo sutarties vykdymo. Sutartinius santykius, kylančius iš turizmo paslaugų teikimo sutarties, reglamentuoja CK 6.747–6.755 straipsniai bei Turizmo įstatymas. Turizmo paslaugų teikimo sutartimi viena šalis – kelionės organizatorius – įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui – užtikrinti iš anksto organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionės organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas (CK 6.747 straipsnio 1 dalis, Turizmo įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Organizuota turistinė kelionė – iš anksto už bendrą kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita esminę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su vežimu ar apgyvendinimu), ir jeigu ši turistinė kelionė tęsiasi ilgiau kaip 24 valandas arba į ją yra įtraukta nakvynė (Turizmo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, CK 6.747 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2010 m. birželio 9 d. su atsakovu UAB „Kauno grūda“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo organizuoti turistams kelionę į Prancūziją 2010 m. liepos 1–11 d. pagal programą, nurodytą kataloge arba kitoje kelionę aprašančioje medžiagoje, kuri yra neatskiriamas Sutarties priedas. Ieškovė reikalavimą atsakovui atlyginti dėl kelionės metu viešbutyje įvykdytos vagystės patirtą žalą grindžia, teigdama, kad atsakovas netinkamai vykdė Sutartį ir nurodydama, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie apgyvendinimo sąlygas, taip pat kad atsakovas pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl apgyvendinimo paslaugai suteikti pasirinko netinkamą viešbutį, kuriame nebuvo užtikrintas turistų ir jų turtinių vertybių visapusiškas saugumas. Sutarties skiltyse „Apgyvendinimo tipas ir nakvynių skaičius“ bei „Patogumai“ pažymėta „kaip nurodyta sutarties prieduose“. Kaip Sutarties priedai nurodyti katalogas, kita kelionę aprašanti medžiaga ir programa. Iš jų byloje pateikta tik kelionės programa.

Prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą atsakovui kiltų konstatavus, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) jis neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, 2) yra padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusių neigiamų padarinių – žalos; 4) žalą padaręs asmuo yra kaltas (išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Paslaugų teikėjo pareiga suteikti informaciją klientui įtvirtinta CK 6.719 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje išvardytos informacijos sąrašas nėra baigtinis. Informacijos, teikiamos sudarant sutartį, apimčiai taikytinas ikisutartinių santykių sąžiningumo principas (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Turizmo paslaugų teikimo atveju pareiga suteikti informaciją reglamentuojama, konkrečiai nustatant, kokius duomenis apie paslaugas turi suteikti kelionės organizatorius: CK 6.748 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kelionės organizatoriaus pareiga suteikti turistui įstatymų nustatytos formos ir turinio išsamią informaciją prieš turizmo paslaugų teikimo sutarties pasirašymą. Privalomos suteikti informacijos apie apgyvendinimą turinys detalizuojamas Turizmo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 4 dalyje, nustatant, kad prieš turizmo paslaugų teikimo sutarties pasirašymą kelionės organizatorius ir (ar) kelionių agentūra privalo įteikti turistui rašytinį dokumentą, kuriame būtų išsami informacija apie apgyvendinimo tipą, objekto vietą, kategoriją ar patogumų lygį ir pagrindinius ypatumus bei klasę (pagal atitinkamas priimančiosios valstybės taisykles).

Kelionės organizatorius privalo vykdyti sutartį, atsižvelgdamas į turisto protingus lūkesčius, kurių pagal sutarties ir teikiamų paslaugų pobūdį turistas galėjo turėti (CK 6.754 straipsnio 1 dalis). Jeigu prasidėjus kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti pagrindinės sutartų paslaugų dalies, tai jis privalo pasiūlyti turistui tinkamas alternatyvias paslaugas už tokią pačią kainą sutartyje nurodytam terminui ir kompensuoti turistui anksčiau pasiūlytų ir faktiškai suteiktų paslaugų kainos skirtumą (CK 6.754 straipsnio 4 dalis). Jeigu sutartis vykdoma ne pagal turisto lūkesčius, kelionės organizatorius, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, privalo teikti turistui visokeriopą pagalbą ir paramą (CK 6.754 straipsnio 3 dalis). CK 6.754 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sutartis nėra vykdoma atsižvelgiant į turisto protingus lūkesčius, kelionės organizatorius privalo atlyginti turistui nu