laikas tai-chi

1

Laikas

Tai-Či

2

“Pirminių priežasčių buveinėje, iš

kur sklinda impulsai, peraugantys į tai, ką mes

vadiname jausmais, troškimais bei emocijomis,

turi viešpatauti Dieviška tvarka...“

Diorisiy

KARMINIS

PSICHOEMOCINIS

TAI-ČI

3

Brangūs draugai!

Tai, kuo dabar norėčiau pasidalinti su

jumis, o galbūt ir padėti tiems, kas ras čia dvasinės

naudos sau grūdą, yra realių įvykių vaisius, o ne

apmąstymų bei įvairiarūšės informacijos lyginimo

išdava. Mano gyvenime buvo vienas įvykis, atskleidęs

labai svarbią mano vidinio gyvenimo ypatybę. Būtent iš

pastangų ištaisyti padėtį, tuo metu susidariusią mano

jausmų pasaulyje, ir gimė sistema, kuri maždaug per

vienerius metus atnešė daug pozityvių dalykų man bei

tiems žmonėms, kurie su ja susipažino ir pamėgino

pritaikyti sau. Minėtąją sistemą sąlyginai pavadinau

„karminiu psichoemociniu tai-či“*. / Tai-či (kin.) –

perėjimas į naują būseną (vert. past.)/ Bendrai paėmus,

ši meno rūšis įgalina prasiskverbti į subtilųjį energinį

žmogaus gyvenimo planą, į tą pasaulį, kur slypi

pirminės priežastys visų įvykių, vykstančių realiame

žmogaus gyvenime - pasekmių pasaulyje. Ir dar leidžia

skleidžiant atitinkamas emocijas keisti pačias pirmines

priežastis tų reiškinių, kurie vėliau pasireiškia realiame

pasekmių pasaulyje.

4

Turinys

FILOSOFINĖ DALIS 6

PSICHOEMOCINĖ PRAKTIKA 28

Pirmasis psichoemocinis pratimas 29

Savęs vertinimo peržiūra

Antrasis psichoemocinis pratimas 33

Pasenusių pozityvių nuostatų keitimas į naujas

pozityvias nuostatas

1. Kritika, pretenzijos ir nepasitenkinimas

2. Smerkimas

3. Panieka ir pasibjaurėjimas

4. Neapykanta

5. Pyktis, įniršis

6. Nuoskauda

7. Kerštas

8. Apmaudas

9. Nusivylimas

10. Nepasitikėjimas savimi ir per didelis

pasitikėjimas savimi

11. Gailestis ir uţuojauta

12. Depresija, ilgesys, liūdesys

13. Apsirijimas

14. Savanaudiškumas, šykštumas, godumas

5

15. Pavydas

16. Piktţodţiavimas ir piktos mintys

17. Pagyrūniškumas

18. Kaltės ir bausmės jausmas, savikritika,

savigrauţa, nepasitenkinimas savimi, savęs

smerkimas, panieka ir neapykanta sau

19. Baimė, nerimas

20. Veidmaisnystė, pataikavimas, melas, apgaulė

21. Pavyduliavimas

22. Paleistuvystė, svetimoteriavimas, svetivyriavimas

Trečiasis psichoemocinis pratimas 57

Atsiribojimas nuo „kaltintojo“

Ketvirtas psichoemocinis pratimas 63

Atsiribojimas nuo „advokato“

6

Tamsos jėgas sudaro:

egoizmas (gyvūnijos pasaulio lygmens

instinktų trejybė),

liuciferis (priešiškai ţmonijos atţvilgiu

nusiteikęs neţemiškasis pasaulis) ir

šėtonas (egregoras – ţmogiškųjų

neigiamų emocijų vaisius).

Tamsos poveikyje ţmoguje susiformavo dvi

pagrindinės ydos:

a) Kaltinti ir ieškoti kaltųjų tarp aplinkinių.

Arba, kaip aš dar sakau, dalinti kaltę bei

nuoskaudą pusiau pagal schemą “Aš

kaltas, bet ir tu ne šventasis“. Šią savybę

aš sąlyginai pavadinau „kaltintoju“.

b) Teisintis prieš aplinkinius ir net prieš

savo paties Sielą, maksimaliai slopinant

ir neva kilniais šūkiais iškraipant tikrąją

negatyvaus emocinio signalo prasmę –

signalo, kurį įjungė sąlytis su kokiu nors

jutiminiu nepatogumu, iššauktu išorinio

veiksmo ar kelių išorinių veiksmų,

kuriuose dalyvavo ţmogus. Pagal šią

schemą veikia tai, ką aš vadinu

„advokatu“.

Apie pastarąsias ţmogaus ypatybes mes

kalbėsime kiek plačiau ir kiek vėliau. Dabar aš

uţsiminiau apie jas tik siekdamas pabrėţti, jog „karminio

tai-či“ sistema leidţia minimalizuoti šių dviejų

„pagalbininkų“ – „kaltintojo“ bei „advokato“ – poveikį ar

net visiškai jų atsikratyti. Kol to nepadarysite, neįdiegsite

7

laimingo gyvenimo sistemos, nes „kaltintojas“ neleis

jums atleisti artimui, nuolat puoselėdamas destruktyvias

keršto bei teismo slėpinio pagundas. Gal ir įstengsite

ištverti jums nepatogius kitų ţmonių veiksmus

primityviame pradiniame etape, bet kai iškils uţdavinys

susiremti su pačiu egoizmu, viskas pakryps taip, kad kai

kurias nuoskaudas visgi leisite sau „teisingai“ padalinti

perpus.

Tas pat ir su „advokatu“: kai tik kalba

pakryps apie pergalę prieš patį save (o juk tai susiję su

ypatingu slėpiniu – išėjimu iš egzistuojančio sociumo,

sukurto visų Ţemės ţmonių „kaltintojų“ bei „advokatų“

bendromis pastangomis), „advokatas“ uţblokuos

galimybę pamėginti suprasti, kokios neigiamos mintys

bei emocijos pritraukė susiklosčiusią sudėtingą situaciją.

Ir tuomet ţmogus arba visai negalės pamatyti ir išgirsti

savyje tai, kuo norėtų atsikratyti, arba ras ne tai, kas

svarbiausia, tokiu būdu lyg ir palengvindamas savo

karmą; tačiau toje palengvintoje karmoje išliks

svarbiausia – egoizmas, ir ţmogaus pasitenkinimas savo

neva pagerinta dvasine būsena bus klaidingas.

Kaipgi „atleisti iš darbo“ „kaltintoją“ bei

„advokatą“? Būtent apie to ir moko „karminis

psichoemocinis tai-či“.

Ţemiau pateikiami tekstai gali sukelti daug

prieštaravimų ir papildymų, ginčų bei klausimų.

Numatydamas tai, prašau nedaryti skubotų išvadų, nes,

dar sykį primenu, ši sistema nėra išgalvota minties

pastangomis. Ji gimė iš realių psichoemocinių situacijų,

kuomet spėjamai teisingiausių veiksmų patirtis

formavosi, taip sakant, pačiame „šventos kovos“ su savo

tamsiuoju „aš“ įkarštyje. Jausdamas ir matydamas, kad

8

neįstengsiu ţodţiais perteikti visos panašiose situacijose

įgytų pergyvenimų patirties gelmės, pateikiu jums šį

traktatą tik kaip savotišką signalinį slėpinį, nedidelę

demonstraciją, nepretenduodamas atskleisti visą

„karminio psichoemocinio tai-či“ gelmę. Ir dar: jeigu bus

Dievo Valia atsiliepti į susidomėjusiųjų klausimus bei

prašymus, visai įmanoma įkurti savotišką klubą arba

organizuoti susitikimus, kur bus galima smulkiau

išnagrinėti siūlomo „ţaidimo“ esmę bei taisykles. Ir

tuomet pamėginti drauge suformuoti pilnesnį jausminį

vaizdą sistemos, kurią trumpai išdėstysiu čia ir dabar.

Tiek savo dvasia, tiek struktūra ši sistema

yra būtent ţaidimas, leidţiantis nekalto vaikiško azarto

įkarštyje kiek toliau paţengti Šviesos keliu ir atlikti

uţduotis, Viešpaties duotas kiekvienam; ar bent jau

ţaidimo įkarštyje išvystyti būtiną Tiesos paţinimo

dinamiką.

9

Taigi pradėsime mokytis „karminio kovos

meno tai-či“. Apmokymas susideda iš trijų etapų.

PIRMASIS ETAPAS – filosofinis.

Sąmonės pertvarkymas keičiant „sąmonės surinkimo

tašką“. Jis reikalingas tam, kad ţmogus išmoktų

reikiamu momentu pastebėti „kaltintojo“ bei „advokato“

pastangas, tai yra, sugebėtų tapti savotišku stebėtoju iš

šalies ir pasinaudoti intervalo sąvoka.

ANTRASIS ETAPAS – kartu su būtinu

„sąmonės surinkimo taško“ pakeitimu – realių „karminio

tai-či“ psichoemocinių metodų, o taip pat sąmonės bei

valios pastangų reikalaujančių pratimų atlikimas ir

taikymas savo bei artimųjų gyvenime.

TREČIASIS ETAPAS – kvėpavimo ir

judesių kompleksas, leidţiantis taip paskirstyti gyvybinę

energiją kūne bei psichikoje, kad lankstumas ir

švelnumas, tvirtybė bei ryţtas persmelktų visą ţmogaus,

praktikuojančio „karminį psichoemocinį tai-či“, esybę.

Šiuo laikotarpiu visos mūsų dvikovos

„karštose situacijose“ su savuoju neigiamai

pasireiškiančiu emociniu pasauliu daţniausiai baigiasi

pralaimėjimu. Nepakanka sugebėjimo išlaikyti intervalą

ir įveikti savo tamsųjį „aš“, neišeinant iš „degimo“,

paversti chaoso energiją į tvarkos energiją, nieko

nenaikinant, o tik statant viską į savo vietas ir patikint

tolesniam Aukštųjų Pirmapradţių Būties procesų

sprendimui. Nepakanka ir sugebėjimo nutraukti

„kaltintojo“ bei „advokato“ pastangas, tokiu būdu

prisiimant atsakomybę uţ savo gyvenimą ir visiškai

susitaikant su įgimta menkybe, atvirai ir nuolankiai, kad

10

būtų galima nuo šito lygio atsispirti ir pradėti kilti

aukštyn, tikruoju Dvasios tobulėjimo keliu.

Taigi išnagrinėkime pirmąjį „karminio tai-

či“ etapą. Tai sistemos filosofinis pagrindas – „sąmonės

surinkimo taško“ perstumimas.

Jūs nuo gimimo gyvenate tam tikrame

pasaulyje, kur sukaupėte atitinkamą patirtį: šito daikto

paskirtis štai tokia, anos figūros – anokia, vaikščioti

reikia štai taip, atsakinėti, kalbėti, galvoti – šitaip.

Taip susiformuoja nuoširdus, bet klaidingas

įsitikinimas, kad nieko kito ir nėra, o jeigu yra, tai yra

neteisinga. Ir tada ţmogus uţstringa ant vienos iš

tūkstančių būties realybės matymo briaunų. Jame iškart

atsiranda baimės jausmas, skatinantis ginti ir tvirtinti šią

siaurą realybės matymo briauną, būgštaujant ją pamesti ir

likti be nieko.

Bet štai ateina kaţkas ir prašo išdėstyti

daiktus kitu kampu, rodydamas, kad tai, kas buvo

naudojama „tam“, iš tiesų yra skirta naudoti „ten ir taip“,

kad iš pradţių šiuo ţodţiu buvo vadinamas „štai toks

veiksmas“, o dabar šis terminas reiškia „visai kitos

prasmės veiksmą“. Šių pokyčių sumos paveiktas ţmogus

ūmai išvysta kitą, nepanašią į ankstesniąją, bet realią,

logiškai pagrįstą gyvenimo esmę. Tai ir yra „sąmonės

surinkimo taško“ poslinkis. Mokėjimas savarankiškai

perstumti poţiūrio tašką įvairiomis kryptimis įgalina

tikriau matyti vyksmo esmę.

Visata nuausta iš begalės iliuzijų, ištekančių

viena iš kitos, sudarančių begalę variacijų, kur kiekviena

tikrovės briauna yra sykiu ir fiksuota, ir nepaprastai

lanksti, pasiţyminti sugebėjimu keistis tiek viduje, tiek

susiliedama su Visatos energiniu lauku.

11

Siaurą mąstymą, baimės poveikyje

uţstrigusį ant vienos iš iliuzijų, mes vadiname „aukos ir

tirono“ pozicija. Ši pozicija ypatinga tuo, kad jeigu

atkarpoje tarp sąvokų „auka“ ir „tironas“atsiranda

kaţkas, kas neatitinka vienos ar kitos pusės noro ir

supratimo, tas kaţkas traktuojamas kaip kliūtis, iš

principo pavojinga ţmogaus egzistavimui. „Auka ir

tironas“ sugeba vien tik gintis ir pulti, nes tiesiog nemato

kitos, alternatyvios išeities. Todėl visada auka – tai

būsimasis tironas, tironas – būsimoji auka. Taip sukasi

nesibaigiantis kančių ratas, kurį ţmonės filosofiškai

vadina „gyvenimu“.

Šią dabartinę ţmogaus būseną aš pavadinau

„tvirtove“. Tai yra, nūdienos ţmogus, kurio sąmonė

atitrūkusi nuo tikrųjų būties procesų supratimo, yra

„žmogus-tvirtovė“. Būdingiausia neigiama tokio

ţmogaus ypatybė – bet kokius su juo vykstančius įvykius

suvokti kaip atėjusius iš šalies.

Dabar panagrinėkime, kaip susiformavo

„ţmogus-tvirtovė“. Viskas prasidėjo nuo neteisingo savęs

įvertinimo, kuomet vertindamas savo pranašumus pagal

kaţkokius jo paties nustatytus parametrus, ţmogus

uţaukštino nuomonę apie savo ypatybes. Uţaukštinta

savimonė ėmė spinduliuoti neharmoningą energinį foną –

agresiją, savęs kėlimą aukščiau kokio nors kito ţmogaus

(sąlyginai geriausiu atveju), ir iš esmės, aukščiau visų

ţmonių (blogiausiu atveju).

Tai iškart pritraukė energiją, būtiną

neharmoningojo fono išlyginimui bendroje harmoningoje

energinėje aplinkoje. Patekusi į pasekmių pasaulį, ši

energija ėmė reikštis situacijų pavidalu – situacijų,

signalizuojančių ţmogui apie minėtąjį nukrypimą jo

12

jausminiame pasaulyje. O ţmogus, supratęs šiuos

signalus ne kaip Būties ţenklus, o kaip pasikėsinimą į jo

puikiąsias savybes, jo „Dieviškąją esmę“, netruko prieiti

išvados, jog būtina gintis. Štai tuomet jis ir uţsidarė

„tvirtovėje“. Tvirtovės sienas padėjo mūryti mums jau

paţįstamas „kaltintojas“ su jam būdinga savybe kaltinti

pasaulį mintyse, o kartais ir balsu dalintis savo

išvedţiojimais su aplinkiniais.

O tvirtovės gynimo būdus kūrė

„advokatas“, tai yra, toji ţmogaus savybė, kuri siekia

pridengti tikrąjį neigiamą motyvą, pasiteisinimų siena

atsiribodama nuo artimųjų pastangų patarti, patikslinti,

išsiaiškinti.

Taip atsirado „žmogus-tvirtovė“. Ir dabar

galima apibendrinti pirmąsias pastangas perstumti

„sąmonės surinkimo tašką“. Dairydamiesi aplinkui iš

savo „tvirtovės“, mes matome begalę kitų „tvirtovių“.

Kai kurios kariauja viena su kita, kitos randa ilgalaikius

abipusiai naudingus diplomatinius kompromisus ir

sugyvena įtemptai-draugiškai, kol joms tai naudinga, o

paskui vėl pereina į puolimą bei gynybą.

Čia būtina nušviesti vieną detalę. Tvirtovės

puolėjai – tai įvykiai, kuriuos patys gynėjai pasiuntė

šturmuoti savo tvirtovę, savo pačių labui, tačiau patys to

nesuvokdami ir todėl aiškindami klaidingai. Todėl

privalu išnagrinėti, kodėl ţmogus neatpaţįsta to, kas

sklinda iš jo paties - jo paties labui.

13

Ţmogaus sąmonė turi tris lygmenis:

Instinktyvusis lygmuo – gyvūnijos

pasaulio dėsnių trejybė: apsirūpinimas,

savisauga ir giminės pratęsimas.

Paviršinis lygmuo – ta sąmonės dalis,

kuri kūnui gimus būna tuščia, kaip

neįkrautas kompiuteris; gyvenimo

eigoje ši sąmonės dalis kaupia būtent šio

gyvenimo informaciją.

Pasąmonė ( arba super ego, dieviškoji

intuicija, širdies balsas) – ta sąmonės

dalis, kur saugoma visa informacija apie

ţmogų, visų jo įsikūnijimų patirtis; be

to, tai išėjimo į aukštesniąsias sferas

vartai - taip pat ir į tas sferas, kurios

atsako uţ būties energinį stabilumą, iš

pat pradţių numatytą Kūrėjo.

Kokia turi būti šių trijų ţmogaus sąmonės

lygmenų harmoningos sąveikos schema? Įsikūnijęs

Ţemėje ţmogus supersąmonės pastangomis įkrauna į

paviršinę sąmonę tokią sąvokų (patirties) apimtį, kuri

uţtikrina sklandų jos ryšį su pasąmone. Instinktyvios

sąmonės trejybei čia skiriamas svarbus rūpinimosi

ţmogaus kūnu vaidmuo. Tačiau visa tai pavaldu

aukštesniesiems ţmogaus gyvenimo tikslams. Taip turėtų

būti.

Deja, iš tiesų yra kitaip. Nūnai ţmogus

įsikūnydamas patenka į galingą energinę gyvenimo terpę,

kur karaliauja instinktų trejybė. Nuo gyvūnijos pasaulio

ši schema skiriasi tik tuo, kad visi instinktų signalai nėra

tučtuojau besąlygiškai įgyvendinami, o iš pradţių pereina

14

per ţmogaus judriojo proto slėpinio sferą, įgaudami

grakščią, kultūringą, išdailintą formą, bet išsaugodami

instinkto atsiųsto signalo šaknį.

Todėl patekęs į šį slėpinį naujagimis kūnas

labai greitai uţmezga tvirtą jausminį paviršinės sąmonės

ryšį su instinktyviąja sąmone, tačiau viršenybė nustatoma

taip, kad būtent instinktyvioji sąmonė valdo paviršinę.

Bet instinktyvusis lygmuo nepajėgus valdyti pasąmonę.

Todėl neleisdama paviršinei sąmonei uţmegzti būtiną

ryšį su pasąmone, instinktyvioji sąmonė ne tik ignoruoja

pasąmonės patarimus, bet dar ir pradeda priešintis jai, ir

tuomet į paviršinę sąmonę įvedamos iškreiptos ţmogaus

gyvenimo iliuzijos, keičiančios ne tik kūniškų, bet ir

dvasinių vertybių spektrą.

Bet kadangi, kaip minėjome, pasąmonė turi

išėjimą į sferas, atsakingas uţ būties energinį stabilumą,

tai nepriklausomai nuo susiklosčiusios situacijos (kuomet

jau susiformavo „sąmonės surinkimo taškas“ „ţmogus-

tvirtovė“), pasąmonė – super ego – ir toliau

nepaliaujamai darbuojasi ţmogaus labui, pritraukdama

visa, kas būtina jo tikrajam vystymuisi. Beje, ţmogaus

labui panaudojama ir tai, ką pagal tam tikrus dėsnius

pritraukia neigiamas energinis fonas, kurį spinduliuoja

„ţmogus-tvirtovė“, drebantis iš baimės uţ iliuzinių

savojo egoizmo sienų ir bijantis suteršti savo

pseudotyrumą.

Visos minėtosios pasąmonės pastangos ir

yra įvykiai, šturmuojantys „ţmogų-tvirtovę“. O teisingas

karmos bei pasąmonės duodamų patarimų priėmimas

maţina „šturmuojančiųjų“ aplinkybių skaičių, kol

palaispniui jų visai nelieka. Jeigu ţmogus nereaguoja į

šią būties pagalbos formą, tai vis labiau augant tokio

15

pobūdţio patarimų būtinybei, ţmogus galiausiai

prisišaukia tokius „uţpuolikus“, kurie sugriauna

„tvirtovę“, tai yra, ligos ar kokios nors kitos aplinkybės

priverčia ţmogų palikti kūną.

O dabar panagrinėkime, kaip susidaro

aplinkybės, skatinančios palankius pokyčius ţmoguje.

Egzistuoja du pasauliai:prieţasčių pasaulis

ir pasekmių pasaulis.

Priežasčių pasaulis – tai plonas energinis

sluoksnis, kuriame uţgimsta mūsų emocijos, savo ruoţtu

pagal uţdaro rato dėsnį arba aido principą atsispindinčios

pasekmių pasaulyje – mūsiškiame trimačiame pasaulyje.

Jeigu ţmogus gyvena „sąmonės surinkimo

taške“, vadinamame „ţmogus-tvirtovė“, su juo vyksta

štai kas:

Neigiamai reaguodamas į kokį nors reiškinį,

ţmogus siunčia į subtilųjį pasaulį neigiamą emocinę

bangą, keliančią grėsmę Visatos harmonijos pilnatvei. Ši

banga sklinda link trimačio pasaulio ir pasiekusi ribą tarp

tankiojo ir subtiliojo pasaulių, pasekmių pasaulyje

pasireiškia kaip aplinkybė, kuri, būdama jau trimačiame

pasaulyje, yra pagal sukimosi dėsnį pritraukiama šios

bangos atsiradimo šaltinio. (Būtent taip mūsų gyvenime

iškyla įvairios psichoemocinės kliūtys.)

Pasiekusi šaltinį (ţmogų), banga patenka į

jo emocinę sferą ir mėgina sustiprinti pradinę savo

inercijos jėgą, skatindama ţmogų pasiųsti papildomą

neigiamo pobūdţio emociją. O tada ratas kartojasi: jau

išaugusi banga iš subtiliojo pirminių prieţasčių pasaulio

vėl plūsteli į ţmogų per pasekmių pasaulį, kuriame

gyvena kūnas.

16

Įtekančios į ţmogų ir ištekančios iš jo su

nauja jėga bangos disharmonija ištrina iš ląstelių

informaciją, atsakingą uţ biologinio organizmo

vientisumo išsaugojimą. Tai yra Visatos automatinės

apsaugos mechanizmas, ginantis ją nuo iškylančių

energinių pavojų, trikdančių Pasaulio pusiausvyrą bei

harmoniją.

Tam tikrame pakartotiname neigiamos

emocijos bangos uţgimimo bei sugrįţimo etape ląstelėse

saugoma informacija ištrinama iki kritinės ribos, ir

organizmas suyra, o jo energinis ypatumas išsisklaido

erdvėje. Tai yra, kūnas miršta.

Neturėdamas aukščiau aprašytojo

„surinkimo taško“, „ţmogus-tvirtovė“ visiškai nesugeba

būti pirminių prieţasčių pasaulyje ir jį valdyti. Jis gyvena

vien tik pasekmių pasaulyje, kovoje su savo emocinių

pastangų išdavomis pirminių prieţasčių pasaulyje

kurdamas neįtikėtinus, išradingiausius apsaugos ir

išgyvenimo būdus. O uţ savo išorinį pavidalą šie metodai

turi būti „dėkingi“ vis augantiems neigiamiems

pliūpsniams subtiliajame pirminių prieţasčių pasaulyje.

„Karminis psichoemocinis tai-či“ moko

ţmogų sąmoningai būti abiejuose pasauliuose –

prieţasčių pasaulyje ir pasekmių pasaulyje. Ir tam

nereikalingi jokie ekstrasensiniai sugebėjimai, kadangi

prieţasčių pasaulį mes regime per šių prieţasčių

pasireiškimą pasekmių inercijoje mūsiškiame trimačiame

pasaulyje. Tereikia perstumti „sąmonės surinkimo tašką“

ir pereiti iš „ţmogaus-tvirtovės“ būsenos į būseną

„ţmogus-reţisierius“, kuriantis filmą, kuris vadinasi

„Mano likimas – beribio gėrio ir meilės Kelias“.

17

O tam reikia įsisąmoninti, kad (kaip jau

sakyta) visa, kas vyksta mūsų gyvenime, yra

pasireiškimas to, ką mes patys skleidţiame:

< aplinkybės, pasąmonės nukreipiamos iš

mūsų mums, reguliuojančios mūsų judėjimą;

< mūsų emocinių pastangų, slypinčių

pirminių prieţasčių pasaulyje, pasekos.

Taigi viskas, ką matau ir su kuo susiduriu,

yra mano vidinės, emocinės ir mentalinės, būsenos

projekcija, sklindanti iš manęs paties.

Šį teiginį galima pailiustruoti tokiu

palyginimu. Tarkime, ţmogaus gyvybinė jėga – tai

kinoprojektorius, nukreipiantis šviesos spindulį į trimačio

pasaulio tikrovės ekraną. Ţmogaus emocijos bei mintys –

kadrai, iš kurių susideda ilga juosta, tai yra, visas filmas –

gyvenimas. Šios skaidrės, peršviestos gyvybinės jėgos

spindulio, formuoja tikrovės ekrane filmą apie kiekvieno

iš mūsų gyvenimą.

Ir ţmogus ţiūri šį filmą apie save, apie

aplinkinių santykius su juo. Tačiau būdamas ne ţiūrovu,

o reţisieriumi, jis gali pakeisti filme visas tas scenas,

kurios jam nepatinka, kadangi jis pats jas ir sugalvojo,

rašydamas scenarijų savo emocijomis bei mintimis.

Paskui, paţvelgęs į save iš šalies, jis suprato vieną ar kitą

siuţetą esant netinkamą. O jeigu suprato – niekas

netrukdo pakeisti. Tačiau keisti reikia ne taip, kaip tai

mėgina daryti „ţmogus-tvirtovė“: pasipiktinęs ţiūrovas,

ţiūrintis filmą apie save, puola prie savo minčių bei

jausmų projekcijos ir reikalauja, kad pasikeistų vaizdas.

Plūsti ekraną - tai jau kaţkurio laipsnio protinis

sutrikimas.

18

Pokyčio slėpinys vyksta visai kitaip.

Pasekęs atgal savo emocijų spindulį kokioje nors

komplikuotoje situacijoje, ţmogus aptinka pradinį

signalo momentą subtiliame pirminių prieţasčių

pasaulyje ir pakeičia tą signalą, suformavęs ir pasiuntęs į

subtilųjį pasaulį naują, šįsyk pozityvios energijos bangą.

O paskui, dalyvaudamas pasekmių

pasaulyje, ţmogus daţniausia jau tik stebi, kaip jo

gyvenimo aplinkybės pačios keičiasi – iš neigiamų virsta

teigiamomis. Tai ir yra „karminio tai-či“ principas.

Įvaldęs šią techniką ţmogus tampa ne tik

savo paties gyvenimo šeimininku, jis tampa ţmonijos

bendros energinės atmosferos transformacijos

pagrindiniu elementu. Apie tai mes plačiau kalbėsime

praktinėje „karminio tai-či“ dalyje.

Išvada: „sąmonės surinkimo taškas“,

skelbiantis, jog „visa, kas vyksta su manimi, ateina iš

šalies ir daţnai būna neteisinga mano atţvilgiu; aš šitų

procesų nereguliuoju, galiu tik reaguoti į juos, daţniau

puldamas ir gindamasis“, primeta ţmogui suvokimo

formą „ţmogus-tvirtovė“ arba „auka ir tironas“.

Savotiškas neigiamas „in – jan“ aljansas, kuomet aukoje

slypi tironas, o tirone – auka, jie pereina vienas į kitą ir

vienas kitą papildo.

Dabartinis mūsų uţdavinys – pakeisti

„sąmonės surinkimo tašką“ į kitą formą: „visa, kas vyksta

aplink mane, yra mano tęsinys, mano paties sukurtas, ir

niekas nekaltas dėl mano jausminių nepatogumų, aš pats

reţisuoju savo filmą, kuris vadinasi „Mano gyvenimas“,

ir visada galiu pakeisti bet kurį šio filmo momentą,

nuolat tobulindamas jį“.

19

Dabar panagrinėkime intervalo ir

„stebėtojo iš šalies“ slėpinį. Be šios pastangos jausminio

„degimo“ metu sąmonei nebus kur pasitraukti ir uţkirsti

kelią egoizmui, pasirengusiam tiesiog pabėgti nuo

skausmo; taip pat nebus kam įvertinti, kokias sąmonės

bei valios pastangas reikia iššaukti lemiamu momentu,

siekiant įveikti besiverţiančią iš vidaus silpnybę.

Intervalą sukūrė Aukščiausieji Būties

dėsniai, kad padėtų mums. Jopagrindas - maldos-

meditacijos būsena. Ţmogus, emocijų protrūkio akimirką

spėjęs pasinerti į maldos-meditacijos būseną, gauna

galimybę išsaugoti blaivią, egoizmo emocinio plyksnio

neuţvaldytą sąmonę (jos didţiąją dalį ar bent nedidelę).

Naudotis šiuo Aukščiausiosios pagalbos

slėpiniu visai nesudėtinga, jeigu ţmogus nuoširdţiai

pasitiki Aukščiausiais doroviniais Būties dėsniais. Tai

yra, kada Dvasinė Tiesa ţmogui yra iš tiesų svarbiausia,

kada jis supranta tai jausminiame lygmenyje, tuomet

trokšdamas išsigelbėti sudėtingą akimirką jis būtinai

stversis to, kas svarbiausia. Ir labai nelengva, o

daţniausiai neįmanoma pasinaudoti intervalu, jeigu nėra

teisingo pasitikėjimo visais dvasios slėpiniais.

Bet kada jausmų lygmenyje svarbiausią

vietą uţima silpnybės bei baimės, tuomet sunkią

akimirką ţmogus kreipsis pagalbos į „kaltintoją“ ir

„advokatą“. Juk šie „teisininkai“ dirba mums tik todėl,

kad yra mūsų pačių „pasamdyti“, nors laikui bėgant jie ir

patys vis labiau bijo netekti darbo. Tačiau jų

savireklamos ir ţmogaus atbaidymo nuo Šviesos

kampanija nepasiţymi formų įvairove, nors, reikia

pripaţinti, esamos formos ištobulintos tiesiog neįtikėtinai

profesionaliai.

20

Taigi, jeigu ţmogus vis dėlto sugebėjo

pasinaudoti intervalu, po to į ţaidimą įsitraukia

„stebėtojas iš šalies“. „Stebėtojas iš šalies“ nėra

Aukščiausiųjų dėsnių kūrinys. Šio slėpinio formavimas

visiškai priklauso nuo ţmogaus, nes „stebėtojas iš šalies“

– tai sąmonės egregoras, apimantis dvasinę informaciją

apie doro ţmogaus elgesį, tikslią ir nuoseklią, teisingai

suvoktą, maksimaliai pilną informaciją, sudarančią

bendrą teisingo ţmogaus elgesio idėjos vaizdą.

Būtent „stebėtojas iš šalies“ yra atsakingas

uţ ţmogaus budrumą: siekiantis pasikeisti ţmogus

kiekvieną savo ţingsnį lygina su Dvasinės Tiesos

orientyrais. Būtent „stebėtojas iš šalies“ akimirką prieš

emocinį protrūkį-sprogimą signalizuoja apie būtinybę

pasinaudoti magine intervalo apsauga.

Svarbiausias jausminis, giluminis

„ţmogaus-tvirtovės“ tikslas – išsaugoti egoizmą, bet

sykiu kaip nors prasmukti į ateitį, mat jis pripaţįsta Meilę

ir Dieviškąją Šviesą esant naudinga energijos prasme.

Todėl nors „ţmogus-tvirtovė“ praktiškai nesinaudoja

intervalu, ramioje būsenoje visgi gali skleisti kaţką

panašaus į gerumą. Jo „stebėtojas iš šalies“ suformuotas

bemaţ vien iš egoizmo informacijos, bet su Dvasinių

Tiesų krisleliais, kad senoji „egoizmo išsaugojimo“ idėja

atrodytų šviesesnė, atitinkanti laiko dvasią. Iš esmės

„stebėtojas iš šalies“ šiuo atveju yra „advokato“ bei

„kaltintojo“ tarnas.

Visi neigiami „ţmogaus-reţisieriaus“

nukrypimai jausminiame pasaulyje tramdomi intervalu ir

nuolat transformuojasi dvasios augimo pusėn, padedant

„stebėtojui iš šalies“, kuris ţino viską, ką įmanoma ţinoti

apie ţmogaus dvasinį gyvenimą.

21

Kas gi mums neleidţia išaugti iš „ţmogaus-

tvirtovės“ į „ţmogų-reţisierių“? Kokios giluminės,

intymios ţmogaus jausmų sferos trukdo laisvai tekėti

nuoširdumo ir ryţto energijoms, kad ţmogus galėtų

judėti Šviesos tekėjimo kryptimi?

Būtent tai mes dabar ir išsiaiškinsime, kaip

pavyzdį išnagrinėję mano situaciją, kuri, kaip jau

anksčiau minėjau, tapo „karminio psichoemocinio tai-či“

atskaitos tašku. Nors mes nagrinėsime ne pačią situaciją.

Pasekmių forma trimačiame pasaulyje nėra tokia įdomi,

kaip pati energinė šaknis, pirminė prieţastis tos

pasekmės, kurią reikia pakeisti.

Taigi kas minėtoje situacijoje man tapo

didţiausiu atradimu?

Ogi tas faktas, kad daugelį metų būdamas

šventiku, kalbėdamas su ţmonėmis, padėdamas jiems

išsigauti iš sudėtingų situacijų, bet sykį pats realiai

patekęs į vieną iš tokių situacijų, aš pasielgiau lygiai taip

pat, kaipmano pacientai – tai yra, neteisingai Dvasinės

Tiesos poţiūriu.

Tai pasirodė man tiesiog paradoksalu. Kaip

galėjo atsitikti, kad giliai paţinodamas šią sferą, aš

pasielgiau joje kaip naujokas? Nuodugnus tyrimas

atskleidė man neįtikėtinus dalykus.

Svarbiausia buvo tai, kad gausi informacija,

kurios buvo pripildyta mano galva, nepateko į ląstelinį

lygmenį, kur formuojasi dvasinis-instinktyvus

sugebėjimas teisingai reaguoti sudėtingose situacijose.

Todėl kai situacijos signalas, aplenkęs mano sąmonę,

uţgavo ląstelės energinę sferą, ji sureagavo praeities

laikų kaprizu. Šia prasme aš buvau panašus į ţmogų,

22

kuris deda burnon maistą, bet jo nenuryja, o deda vis

daugiau, jausdamas augantį alkį.

Šie pirmieji pastebėjimai padėjo man

suprasti, kas gi neleido informacijai tekėti iš mano

sąmonės į ląstelinį lygmenį. Kad ir kaip beatrodytų

keista, tai buvo baimė:o kas, jei Dvasinis kelias tėra

nevykėlių, silpnadvasių ţmonių iliuzija, vedanti į

praţūtį?

Todėl mano egoizmui buvo naudinga jaustis

išskirtu dvasinio rango didybės, vadintis šventiku, tačiau

pačiam nesikeisti, kaip ragina Dieviškoji Dvasia. Aš

suvokiau, kad neturiu Tikėjimo, to būtino giluminio

jausminio protrūkio, kuris atveria galimybę dvasiškai

transformuotis. Ţinoma, norėjosi iškart sušukti: „ O ne,

kodėl gi, aš tikiu, be jokių abejonių“, tačiau, deja...

darbai, darbai...

Juk mūsų reakcijos – tai tikrųjų mūsų

jausmų kalba. Manosios reakcijos buvo priešingos

ţodţiams. Todėl priėmęs šį savo atradimą nuolankiai,

kaip tiesos tašką, kaip pagrindą, nuo kurio reikia atsispirti

(nes turiu visa, kas tam reikalinga), aš tiesiog ėmiau

ieškoti kelių bei būdų, kaip pasikeisti į gerąją pusę.

Iškart tapo aišku, kad jokie bendri

filosofiniai lozungai padėties neištaisys. Reikalingi

praktiniai metodai, galintys iš tiesų pakeisti mano esybę.

Aš pradėjau nuo uţdavinių, kuriuos buvo būtina išspręsti,

kad mano dvasia galėtų netrukdomai susijungti su

Aukščiausių dorovinių gėrio dėsnių Dvasia.

Visų pirma ryţausi naujai paţvelgti į patį

save, kad išsiaiškinčiau, kokiose srityse aš save vertinu

per aukštai, o kokiose – per ţemai. Šį metodą aprašysiu

praktinėje „karminio tai-či“ dalyje.

23

Taigi perţiūrėjęs savęs vertinimą, aš

daugmaţ išlyginau psichikos foną, pritraukiantį mane

ţeminančias situacijas. Fonas tapo harmoningesnis, ir

situacijų sumaţėjo.

Iškart patyriau nesėkmę: kaţkodėl niekaip

nepavykdavo visai neieškoti kaltųjų tarp aplinkinių, ir

kaţkas vis neleido suprasti tikrosios prieţasties,

iššaukusios mano neigiamą reakciją, kad galėčiau aiškiai

pamatyti būtiną alternatyvą.

Skverbdamasis vis giliau į savo esybę, aš ir

aptikau minėtuosius „teisininkus“- „kaltintoją“ bei

„advokatą“. Supratau, kad privalau juos kaţkaip

uţblokuoti, pašalinti, „atleisti“ ar panašiai. Uţmezgiau

sąlyginę diskusiją su „kaltintoju“ ir buvau priblokštas to,

kaip meistriškai ir išradingai jis naudojasi turima

informacija, įrodinėdams ir paneigdamas bet kuriuos

mano samprotavimus. Tuomet pasekiau kelią iki jo

informacijos šaltinio. Kad ir kaip beatrodytų juokinga,

paaiškėjo, kad šaltinis esu aš pats, veidmainiškai

palaikantis Šviesą, bet jausmiškai esantis „kaltintojo“

pusėje.

Ėmiau analizuoti, kas gi neleidţia man

visiškai pereiti Šviesos pusėn. Kodėl nuoširdţiai, savo

valia trokšdamas pasikeisti, tikrovėje aš visgi padedu

„kaltintojui“. Ir aptikau visą prieţasčių kompleksą. Tai ir

konkurencija, nes norėjosi, kad dvasios dėsnis tarnautų

mano egoistinėms garbėtroškiškoms idėjoms, mano

lyderiavimui. Tai ir baimė būti apgautu, jeigu staiga

paaiškės, kad dvasinis gyvenimas – tai nepasitikinčių

savimi ţmonių iliuzija. Tai ir nenoras keistis pagal

schemą, siūlomą Visatos harmonijos, sutikimas keistis tik

su sąlyga, kad viskas vyks pagal mano taisykles. Ir dar

24

supratau, kad stengtis nuginčyti ir perkalbėti minėtuosius

„teisininkus“ yra tiesiog beprasmiška.

Reikia valios jėga įjungti Tikėjimo slėpinio

procesą. Maţa to, kol nebus paleistas šis procesas, ir

ţmogus neatsikratys „kaltintojo“ paslaugų, atsikratyti

„advokato“ paslaugų bus neįmanoma. Pastangos turi būti

nuoseklios: pirmiausia atsiribojimas nuo“kaltintojo“ ir

sykiu Tikėjimo proceso įjungimas, ir tik po to

atsiribojimas nuo„advokato“.

Dar sykį kartoju, kad praktinį paaiškinimą,

kaip tai padaryti, pateiksiu ţemiau, psichoemocinės

praktikos skyriuje.

Taigi įjungęs Tikėjimą ir atsisakęs

„kaltintojo“ paslaugų, aš atsisakiau „advokato“ paslaugų.

Ir tokiu būdu iš „ţmogaus-tvirtovės“ sąmonės surinkimo

taško pajudėjau link „ţmogaus-reţisieriaus“ sąmonės

surinkimo taško. Po pirmųjų pergalių prieš patį save

uţtvirtinau sėkmę tuo, jog pasenusius pozityvius

ketinimus savo pagrindinių trūkumų atţvilgiu pakeičiau

naujais, performuotais pozityviais ketinimais. Šių

pastangų dėka labai greitai išsisprendė daugelis

ilgamečių komplikuotų santykių su artimaisiais.

Paaiškėjo, kad įtampa atsirado todėl, kad aš neleisdavau

draugams išsakyti savo nuomonės. Ir kai tik aš leidau tam

vykti, pakeitęs vien savo emocinį foną ir nekreipdamas

dėmesio į artimo veiksmus, mūsų bendravimas savaime

vėl tapo draugiškas ir širdingas. O toliau, nuolat

gyvendamas tokioje būsenoje, kuomet budrumas

pastoviai nukreiptas į subtilųjį pirminių prieţasčių

pasaulį, ir nuosekliai keisdamas savo jausminio pasaulio

nedorybes į dorybes, aš netgi pajutau savotišką azartą,

potraukį „degančioms“ situacijoms.

25

Pateiksiu jausminį pavyzdį. Jei ţmogus

neišmano visų tų dėsningumų, apie kuriuos mes čia jau

nemaţai kalbėjome, atsidūręs „degančioje“ situacijoje jis

jaučiasi paašiai kaip uţpultas tvirtų vyrukų, parverstas

ant ţemės ir „apdovanotas“ tam tikru smūgių kiekiu. (Šia

analogija noriu parodyti, kaip staigiai ir netikėtai įvyksta

psichoemocinis protrūkis, ir koks skausmas tuomet

perveria ţmogaus jausminį pasaulį.) Kada tvirtieji

vyrukai nustoja jį mušę ir pasišalina, ţmogus,

vadovaudamasis palyginimo principu, pradeda suprasti,

kad kur kas malonesnė yra ta būsena, kai tavęs nemuša.

Jis ima ieškoti būdų, kaip uţtikrinti stabilią galimybę

visada išlikti tokioje būsenoje. Ir tada duoda valią

puolimui ir gynybai, o taip pat melui, pataikavimui ir

niekšybei. Bet visa tai daro egoizmas, stengdamasis

išvilioti ţmogų iš „degančios“ situacijos. Nors ţmogus

aiškiai supranta, kad dvasinė transformacija įmanoma tik

per skausmingus psichoemocinius „degimus“.

Tačiau ţmogus, neišmanantis „karminio tai-

či“ metodų, pasmerktas vykdyti nevykėlio programą:

įvairaus pobūdţio baimės verčia jį smerkti visa, ką

„ţmogus-tvirtovė“ suvokia kaip grėsmę jo gyvybei (nors

iš tiesų jokios grėsmės nėra).

Priešingai, jeigu moki naudotis „karminiu

tai-či“, jeigu esi įsisąmonęs visas nuostatas, padedančias

ištverti sunkius momentus jausmų pasaulyje, tai

kiekviena tokia dvikova tik pagerina tavo „sportinę

formą“ ir daţniausiai baigiasi ypatingu slėpiniu: tie, kas

nesąmoningai ėjo tavęs lupti, po dvikovos tampa tavo

draugais. Būtent tai aš ir pajutau laikui bėgant. O

vienąsyk visiškai aiškiai, jausmiškai supratau, koks vis

dėlto nuostabus yra „degimo“ slėpinys. Juk tai

26

praregėjimas, naujas gimimas, o svarbiausia, tai

vienintelė galimybė pasikeisti.

Pateiksiu paprastą pavyzdį. Paklauskite

savęs, ar jūs norite atsikratyti tokios neigiamos savybės,

kaip, tarkime, susierzinimas? „Ţinoma“, - atsakysite jūs.

„Na, - pasakysiu aš, - tuomet pirmyn, pajuskite

susierzinimą ir kovokite su juo“. Ėgi ne... Kodėl jūs

neširstate? Neišeina susierzinti šiaip sau, be prieţasties?

Taigi. „Degimas“ tuo ir unikalus, tuo ir vertingas, kad yra

nepakartojamas, pilnavertis ir tikslus, trunkantis lygiai

tiek, kiek reikia, kad iškrapštytų iš mūsų dar vieną

„dvikovininką“, dvasinę silpnybę, ir jos griovimo galią

transformuotų į kūrimo galią.

Štai dar vienas pavyzdys, duodantis

galimybę giliau suvokti, kad norinčiajam pasikeisti į

gerąją pusę „degimas“ , galima sakyti, yra trokštamas

įvykis. Visiems ţinomas modelis: ţmogus dirba kaţkokį

darbą. Šis uţsiėmimas aprūpina jį materialiai, ir ţmogus

jį labai mėgsta, pasiryţęs dirbti dieną naktį. Tačiau darbo

pobūdis toks, kad jo procese gali būti daug traumų,

stiprus fizinis nuovargis, emocinės perkrovos. Ir štai po

tokios darbo dienos ţmogus pareina namo, guli karštoje

vonioje, geria mėgstamą gėrimą, ilsisi. Paskui jo laukia

malonus vakaras puikios, draugiškos šeimos rate. Viskas

gerai. Tačiau svarbiausia čia tai, kad ţmogus jaučiasi

laimingas būtent todėl, kad rytoj vėl eis dirbti savo

mėgiamą darbą. Šiame pavyzdyje „degimo“

būsena,dvasiniai išmėginimai išreikšti mėgiamo darbo

įvaizdţiu, o poilsis šeimos rate simbolizuoja ramybę tarp

„degimų“. Štai jums ir mūsų laikmečio gairė.

Kam mes nūnai atėjome? Ogi tam, kad

patys pasikeistume ir to pasekoje sukurtume savo

27

vaikams geresnį pasaulio modelį. O dabar pasaulyje

vyrauja samprata, kad visuomenė bus laiminga tuomet,

jeigu bus laimingas kiekvienas tos visuomenės narys. Ir

galiausiai viskas susivedaį tai, kad kiekvienas reikalauja

sau kuo daugiau, prisidengdamas būtent šiuo lozungu.

Tai tas pat, kas kepant vieną bendrą pyragą, kiekvienas

bandytų atspėti, kuris gabalėlis atiteks jam, ir įdėti ton

vieton daugiau gardumynų, negu į likusį pyragą. O juk

tokiu atveju neišvengiamai gausi patį prasčiausią

gabalėlį.

Brangieji! Juk mes atėjome tam, kad

pakeistume visuomenės modelį iš asmeninio į

bendruomeninį, tai yra, į tokį, kur kiekvienas ţmogus

jausis nuoširdţiai laimingas, savo kūryba nenuilstamai

sotindamas visuomenę. Tuomet asmeninė kiekvieno

ţmogaus laimė savaime susiklostys – greitai ir

maksimaliai teisingai. Tai yra, jeigu visas jėgas įdėsi į

bendrą pyragą, jis visas bus labai skanus, ir iš kokio

pyrago galo beatpjausi gabalėlį, jis bus maksimaliai

saldus.

Ir šio gyvenimo tikslas – ne pasiekti laimę,

o jaustis laimingu sudėtingą akimirką, „degimo“

momentu. Laimė – naujas gimimas, laimė – kai atsikratai

tamsios tūkstantmečių naštos, ir Dvasios sparnai jaučia

vis didesnę laisvę, ir širdis virpa, trokšdama skrydţio,

savojodama apie Dvasios galimybes pasaulyje-

Šventovėje, kurį Dievas dovanojo Savo vaikams.

Štai tokiais ţodţiais, mano draugai, ir

uţbaigsiu pirmąjį etapą, siūlantį pakeisti jūsų „sąmonės

surinkimo tašką“. Pamąstykite apie tai (jei panorėsite),

įvertinkite savo Tikėjimą.

28

PSICHOEMOCINĖ PRAKTIKA

„Karminio tai-či“ psichoemocinę praktiką

sudaro realių praktinių pastangų seka, kurios išdavoje

įsijungia Tikėjimo procesas - Teisingas Pasitikėjimas

Aukščiausiais Gėrio ir Meilės Dėsniais.

O paskui ateina ir sugebėjimas intervalo

bei „stebėtojo iš šalies“ pagalba atremti „kaltintojo“ ir

„advokato“ pastangas, tokiu būdu sudarant galimybę

pagreitinti sielos vystymąsi.

29

Pirmasis psichoemocinis pratimas

Savęs vertinimo peržiūra

Taigi visų pirma būtina perţiūrėti tai, kaip

jūs patys save vertinate. Tai leis jums išsiaiškinti, kur

jūsų nuomonė apie save yra pernelyg aukšta, o kur

pernelyg ţema – abiem atvejais jūsų energinis fonas būna

agresyvus. Šio veiksmo technika paprasta ir įdomi.

Jūs matote čia trisdešimt testo tipo

klausimų, kurie padės jums praktiškai iš naujo save

įvertinti. Iš pradţių įdėmiai juos perskaitykite,

pasistenkite suprasti, ką konkrečiai reiškia kiekvienas

klausimas, kad paskui galėtumėte pateikti išsamų ir

nuoširdų atsakymą.

Štai klausimai:

1. Esu darbštus (-i) ar tingus (-i).

2. Esu susikaupęs (-usi) ar išsiblaškęs (-

iusi).

3. Ar draugiška mano šeima (jeigu šeimos

nėra, atsakinėti nereikia, arba galima

įvertintis savo tėvų šeimą, bet tik tuo atveju,

jeigu gyvenate kartu su tėvais arba

palaikote su jais glaudų ryšį).

4. Mano organizaciniai sugebėjimai.

5. Ar pasitikiu savimi.

6. Ar moku palaikyti santykius su

ţmonėmis.

7. Mano kūrybinis potencialas.

8. Kas aš savo artimiesiems.

9. Ar esu bendringas (-a).

10. Mano vieta kolektyve.

11. Mano ambicijos.

30

12. Mano poţiūris į savo pareigas.

13. Ar sugebu padaryti reikiamą įspūdį.

14. Ar lengva išmušti mane iš vėţių –

privesti prie psichoemocinio protrūkio.

15. Ar moku kalbėti ir įkalbinėti.

16. Ar esu punktualus (-i).

17. Ar mėgstu savo darbą.

18. Ar esu ryţtingas (-a).

19. Ar aš ne pernelyg grieţtas (-a)

aplinkiniams.

20. Ar patinku moterims (vyrams).

21. Ar esu ištikimas (-a) santykiuose su

moterimis (vyrais).

22. Ar moku laiku pailsėti.

23. Ar esu kerštingas.

24. Esu šykštus (-i) ar dosnus (-i).

25. Ar esu seksualus (-i) ir kaip labai.

26. Manoji gyvenimo pozicija.

27. Ar su manimi malonu bendrauti.

28. Ar esu atviras (-a) ir kaip labai.

29. Ar lengvai atleidţiu skriaudas.

30. Mano poţiūris į vienatvę.

Jums gali iškilti klausimai, reikalaujantys

papildomų paaiškinimų; vėliau bus galima konkrečiai

juos išnagrinėti.

Bet iš pasiūlytųjų klausimų daţniausiai

prašoma patikslinti nr.8 (Kas aš savo artimiesiems) ir

nr.26 (Manoji gyvenimo pozicija). Pamėginsiu paaiškinti.

Nr.8 „Kas aš savo artimiesiems“.Turimas

omeny jūsų įvaizdis, susidaręs kolektyve. Pavyzdţiui, „aš

artimiesiems esu tas, kuris pirmas daro tą ir tą“ arba „aš

31

artimiesiems esu tas, kuris pasakoja linksmas istorijas“,

arba „aš artimiesiems esu tas, kurio visi bijo, nes... ir

todėl netgi vadina...“.

Nr.26 „Manoji gyvenimo pozicija“. Čia

turimas omeny jūsų devizas, kredo, įsitikinimai, kuriais

jūs gyvenime vadovaujates. Pavyzdţiui, „manoji

gyvenimo pozicija – keistis geryn“ arba „manoji

gyvenimo pozicija – kad visi mylėtų vienas kitą, kaip aš

tai suprantu“.

Apmąstant klausimus, jums gali iškilti ir

daugiau neaiškumų. Deja, aš negaliu visų jų nuspėti, bet,

manau, mes susitiksime ir pamėginsime drauge

išsiaiškinti, jeigu iškils tokia būtinybė...

Taigi eikime toliau. Kai apgalvosite visus

klausimus ir nuspręsite, koks bus jūsų atsakymas,

paimkite sąsiuvinį, rašiklį ir parašykite, ką jūs galvojate

apie save kiekvienu klausimu. Atsakymas gali būti

trumpas arba su papildomais komentarais. Po to, niekam

nerodydami savojo atsakymų varianto, išrinkite iš artimų

draugų tarpo ne maţiau kaip tris, bet ne daugiau kaip

septynias moteris ir ne maţiau kaip tris, bet ne daugiau

kaip septynis vyrus ir paprašykite apibūdinti jus pagal

šiuos trisdešimt klausimų (raštu arba į diktofoną).

Surinkę visą medţiagą, drauge atlikite

sociologinį tyrimą, tai yra, palyginkite savo nuomonę

apie save kiekvienu klausimu su daugumos jūsų artimųjų

nuomone.

Ten, kur ţmonės galvoja apie jus prasčiau,

negu jūs patys apie save galvojate, veikiausiai jūs

pernelyg save aukštinate. O ten, kur dauguma galvoja

apie jus geriau, negu jūs patys, veikiausiai esate

pernelyg ţemos nuomonės apie save.

32

Po to, remdamiesi surinkta informacija,

sudarykite bendrą savęs vertinimo vaizdą ir tvarkingai

uţfiksuokite popieriaus lape. Gerai viską apmąstę,

pasistenkite persiorientuoti, pakeisti nuomonę apie save

tuose punktuose, kur jūsų matymas nesutampa su

ţvilgsniu iš šalies. Atlikę šį darbą, jūs galėsite pašalinti

pirminę prieţastį, iš kurios kyla savęs aukštinimo ir savęs

nuvertinimo skleidţiamos agresijos energinis fonas.

Tokiu būdu jūs ţymiai sumaţinsite to fono pritraukiamų

situacijų kiekį (juk tos situacijos turėjo paţeminti jūsų

puikybę) ir grąţinsite jūsų psichinio lauko koeficientą į

Ţemės-Visatos Būties normą.

Lapelį su uţrašais išsaugokite.

Rekomenduoju perţiūrėti savęs vertinimą kas pusė metų:

lygindami išsaugotus lapelius, gausite realų statistinį jūsų

dvasinio vytymosi rodiklį.

Taigi pirmas ţingsnis ţengtas – savęs

vertinimo perţiūra atlikta.

33

Antrasis psochoemocinis pratimas

Pasenusių pozityvių nuostatų keitimas į naujas

pozityvias nuostatas

Antrasis psichoemocinis pratimas – tai

pozityvių egoizmo ketinimų perţiūra ir perėjimas prie

naujų pozityvaus mąstymo nuostatų.

Nuoširdumo dėsnis numato: kad ir ką

bedarytų ţmogus, kad ir koks būtų vieno ar kito jo

poelgio motyvas, šio poelgio šaknis slypi pozityviame

ketinime. Todėl tolesnis „karminio tai-či“ veiksmas –

perţiūrėti pozityvius ketinimus savo svarbiausių

silpnybių atţvilgiu, siekiant suformuoti naujas pozityvias

nuostatas (sąmonės orientyrus).

Šiuo pratimu mes stengiames aptikti

baimes, slypinčias vienoje ar kitoje silpnybėje. Ir dar

siunčiame artimui įsivaizduojamą dovaną, kad

nutrauktume tos silpnybės palaikymą artimo silpnybių

dėka. Tačiau apie dovaną kalbėsime kiek vėliau, kai jūs

susipaţinsite su visu baimių sąrašu ir perprasite dovanų

įvaizdţius. Norėčiau paţymėti, kad naujos pozityvios

nuostatos, mano įvestos šiame antrame ţingsnyje, yra

tarsi pagrindas, ant kurio kiekvienas jūsų gali uţdėti

kaţką sava, kaţką, kas reikalinga jam pačiam. Tačiau

būkite atidūs: to „kaţko“ turi būti ne per daug ir ne per

maţai, kad naujos pozityvios nuostatos informacijos

apimtis jausmų pasaulyje atitiktų pojūtį „pats tas“.

Taigi pradėsime antrajį praktikos etapą

pagrindinių mūsų silpnybių perţiūra.

34

Kritika, pretenzijos ir nepasitenkinimas

Pasenusios pozityvios nuostatos:

< Noras pakeisti aplinkinę tikrovę.

< Noras ką nors padaryti geresnį.

< Tobulybės siekimas, tai yra, siekimas gyventi

harmoningame pasaulyje su puikiais ţmonėmis.

Naujos pozityvios nuostatos:

< Priimti artimus tokius, kokie jie yra.

< Visų pirma pakeisti savo vidines savybes.

< Leisti artimui įgyti būtiną jausminę patirtį ir tikėti, kad

toji patirtis bus jam naudinga; tuo pat metu būti

pasirengusiam prireikus paremti artimą.

< Nieko netrokšti sau, nes mūsų gerove rūpinasi

Viešpats.

< Priimti pasaulį tokį, koks jis yra, dovanojant jam savo

jausmų, savo meilės dovanas, išstumiant tamsą jai

nebūdingais būdais.

Baimės:

< Neteisingo apkaltinimo baimė; skausmo, paţeminimo

baimė, nesugebėjimo apsiginti nuo šito baimė; baimė

likti vienišu ir tapti nevertu visų meilės gėrybių.

Jausminė-vaizdinė dovana:

< Sukilus emocijoms, signalizuojančioms apie

nepasitikėjimą savimi – padovanoti artimui pasitikėjimo

įvaizdį. Pasitikėjimo savimi pagrindas – Tikėjimas į

Dievą ir Dievu, rūpestingu ir visagaliu Tėvu. Tai –

Dangiškasis pagrindas. O ţemiškasis pagrindas –

gerumas ir ramybė Tikėjime, kad nuoširdumas visada

35

duoda teigiamą rezultatą, nepriklausomai nuo sėkmių ir

nesėkmių.

Smerkimas


< Noras pakeisti aplinkinę tikrovę.

< Noras ką nors padaryti geresnį.

< Tobulybės siekimas, tai yra, siekimas gyventi

teisingoje ir harmoningoje aplinkoje su puikiais

ţmonėmis.


< Bet kokiomis aplinkybėmis dėkoti, nes dėkingumo

jausmas įtraukia tave į Aukščiausiosios esaties srautą,

kuriame kiekvienas laiku gauna visa, kas reikalinga.

< Širdyje leisti vykti vienam ar kitam tikrovės veiksmui

pagal pradinį sumanymą, mums neţinomą, tačiau

nuostabų ir teisingą.

< Nieko nevertinti neigiamai, nes tai yra savęs

aukštinimas.

< Bet kuriame pasireiškime ieškoti teigiamos potekstės,

kuri kiekvieną ţmogų šiame pasaulyje veda į jam vienam

reikalingą išmintį, padedančią vystytis sielai. Juk viskas

Dievo Valioje, ir „be jo ţinios nė plaukas nenukris nuo

jūsų galvos“. Taigi ar verta jaudintis? Keisdamas save,

įgysi galimybę gyventi harmoningame pasaulyje su

harmoningais ţmonėmis, nes pritrauksi Šviesą, o tamsa

pati trauksis nuo tavęs; Šviesa, susirinkusi draugėn, taps

Saule visiems, o tamsa, susirinkusi draugėn, „praris pati

save“ ir vienąsyk visiems laikams dings iš Būties.

36

Baimės:

< Paţeminimo baimė, esant pernelyg aukštam savęs

vertinimui ( tiesos kriterijaus „kas tu esi“ atţvilgiu).

< Vienatvės baimė; savo paties nepasitikėjimo gynimas ir

pasaulio baimė; gyvenimo baimė; baimė būti nuoširdţiu;

baimė, kad esi nevertas to, ko trokšti.


< Pasitikėjimo savimi įvaizdis.

Panieka ir pasibjaurėjimas

Pasenusi pozityvi nuostata:

< Noras pakeisti aplinkinį pasaulį, atsikratyti amoralių ir

nedorų, negraţių ir beturčių ţmonių, kad pasaulis taptų

švaresnis, graţesnis, geresnis ir harmoningesnis. Noras

gyventi puikiame pasaulyje su gerais ţmonėmis.

Nauos pozityvios nuostatos:

< Visi ţmonės lygūs tarpusavyje, o tu – prasčiausias iš

visų; todėl keisdamasis geryn, išvalysi tikrovę aplink

save.

< Priimk artimą priklausomai nuo to, ar tu gali būti jam

naudingas, o ne nuo to, ar jis naudingas tau.

< Neteisk, nes kol nepasikeis ţmogus – nepasikeis ir

karalystė.

Baimės:

< Kūno mirties baimė; neteisingumo savo atţvilgiu

baimė; baimė būti paskutiniu tarp kitų; baimė būti ligotu,

purvinu, neišsilavinusiu.

37


< Pasitikėjimo savimi įvaizdis.

Neapykanta


< Noras pakeisti pasaulį ir ţmones, kad įsiviešpatautų

teisingumas, kad ţmonių poţiūris į mane būtų garbingas,

teisingas, doras. Noras gyventi puikiame, harmoningame

pasaulyje su gerais ţmonėmis.

Nauja pozityvi nuostata:

< Pasaulyje viskas teisinga, nes rūpestingasis Dievas

nenuleidţia nuo jo akių.

< Keisdamasis pats (per savo trūkumų atradimą) Šviesos

pusėn, keiti ir pasaulį.

< Ţmogų keičia jo paties ţingsniai ir paties įgyta

išmintis.

< „Kaip aš ţvelgiu į pasaulį, kokiu teismu teisiu, taip ir

mane teis tikrovė, taip ir į mane ţiūrės ţmonės – su meile

ar su neapykanta“.

< „Nesvarbu, koks ţmonių poţiūris į mane, svarbu, koks

mano poţiūris į juos“.

< „Bet kuriuo veiksmu mano atţvilgiu ţmonės išreiškia

rūpestį manimi - kaip moka ir kaip supranta“.

< Nuolankusis viską gauna laiku.

Baimės:

< Baimė būti blogesniu uţ kitus, baimė dėl to patirti

skausmą, paţeminimą; baimė negauti trokštamo, likti be

nieko ir skausmingai pajusti savo menkybę; įvykių, kurie

vers gyventi ne taip, kaip norisi, baimė.

38


< Pasitikėjimo ir meilės įvaizdis.

Pyktis, įniršis


< Aplinkinis pasaulis turi atitikti mano reikalavimus ir

viltis.


< Viskas, kas vyksta, vyksta pagal Aukščiausiąjį planą,

vedantį į harmoniją.

< Ne man skirta keisti pasaulį savo netobulais norais;

man skirta dalyvauti pasaulio keitimesi, stengtis teisingai

jį mylėti.

< Niršti ir pykti ant Dievo – akivaizdi kvailystė, juk Tėvo

Šviesa persmelkia viską.

< Reikia priimti tikrovę tokią, kokia ji yra; kaţką pakeisti

joje galima, tik pakeitus tai savyje, nes visa, kas

pasaulyje yra neigiama – tai mano netobulybės atspindys;

meilė, gerumas, švelnumas, pakantumas yra geriau uţ

pyktį ir įniršį.

Baimės:

< Pasmerkimo baimė; bailumo ir nepasitikėjimo savimi

atskleidimo baimė; skausmo, paţeminimo baimė; baimė

būti kaip visi, nes tada neįmanoma nieko pareikalauti.



39

Nuoskauda


< Pakeisti poţiūrį į save.


< Mylėti aplinkinius, nieko uţ tai nereikalaujant.

< Mokėjimas padėti davimu ir nedavimu gimsta iš

nuoširdaus rūpesčio artimu.

< Sugebėti viską atleisti, visame kame matyti

teigiamybes, dėkoti Dievui uţ visa, kame teko

sudalyvauti jausmais, mintimis, ţodţiais, ţvilgsniais,

darbais. Nėra kaltų tarp aplikinių. „Mane mylės tuomet,

kai uţmiršiu, kad šito noriu, visa širdimi atsidavęs

pastangai išmokti mylėti visus; taip mano meilė grįš man

pačiam – per ţmonių santykius su manimi“.

Baimės:

< Vienatvės baimė (aplinkinių paniekos keliamas

skausmas).

< Kūno mirties baimė (kai jauti, kad neteisingas ţmonių

poţiūris į tave tarsi ţudo tave).

< Baimė būti nubaustu uţ tai, kad esi negeras (savęs

nuvertinimo atveju); pasmerkimo baimė, nes skausmas ir

paţeminimas priveda prie nenoro gyventi; baimė būti

nemylimu.


< Meilės ir pasitikėjimo įvaizdis.

40

Kerštas


< Susigrąţinti teisingą ţmonių poţiūrį į save.


< Kiekvienas pats prisitraukia bausmę. Pasitikėk

Aukščiausiuoju dėsniu, pagal kurį kiekvienas pats sau

skiria bausmės dydį, nes bausmė iš tikrųjų yra signalas

keistis – tai yra, išmintis.

< Prisiimdamas misiją nubausti kitą ţmogų, pats

prisitrauki bausmę uţ artimo pasmerkimą.

< Atleidimas ir dėkingumas uţ pamoką – štai teisingi

jausmai ţmogaus, su kuriuo neva neteisingai pasielgta.

Suprasdamas, kas iš tiesų vyksta, ar parodysi dvasios

tvirtybę? Juk artimas jau pademonstravo savo silpnybę;

tavo uţduotis – ne pasirodyti tokiu pat silpnu, o

priešingai, savo teigiama reakcija paremti artimą ir

pačiam sustiprinti gėrį savyje, ţengiant į Šviesą.

< Leisk Būčiai tekėti taip, kaip naudinga kiekvienam,

esančiam Gyvenimo sraute. Neaukštink savęs, klaidingai

vertindamas artimo veiksmus kaip neteisingus. Vertink

ne savas, tau būdingas ir besiverţiančia lauk reakcijas;

kur kas labiau vertink Dieviškuosius orientyrus, kurie yra

priešingi tam, kas iškyla tavo sąmonėje.

Baimės:

< Baimė kentėti skausmą, paţeminimą dėl neteisingo

aplinkinių elgesio su tavimi; kūno mirties baimė ir iš to

išplaukianti baimė prarasti tuos, kuriuos myli, nes esi prie

jų prisirišęs.

41



Apmaudas


< Sėkmės troškimas.


< Dėkingumas uţ duotą gyvybę, nes visa kita tėra laimės

papildas. Aš jau esu tas, kurį Viešpats myli, ir jau turiu

ką duoti ţmonėms.

< Mano sėkmė priklauso nuo to, kaip nuoširdţiai

vykdysiu tai, ką matau esant gera, ir dėsiu visas man

suprantamas pastangas, siekdamas naudos visiems.

< Mano sėkmė – tai sugebėjimas nieko nesmerkti,

išsaugoti sielos ramybę ir padovanoti savo širdį pasauliui,

nieko nereikalaujant mainais.

< Mano sėkmė – tai bet koks rezultatas, pasiektas

nuoširdţiai trokštant kurti Meilę.

Baimės:

< Baimė atsilikti nuo Tiesos ir būti tikrovės nubaustu uţ

tai; kūno mirties baimė; baimė būti kaip visi, prarasti

individualybę, nes tai skaudina ir ţemina.


< Pasitikėjimo ir drąsos įvaizdis.

42

Nusivylimas


< Noras, kad pasaulis atitiktų mano viltis. Tikėjimas

kaţkuo nuostabiu ir nesugriaunamu. Gyvenimo tikslo

turėjimas. Idealo siekimas.


< Gyvenimas čia ir dabar, tenkinantis šios akimirkos

tikrove kaip didţiausia vertybe. Supratimas, kad Didysis

Dangiškasis Tėvas kiekvieną akimirką duoda mums visa,

kas geriausia, todėl beprasmiška kurti tikslus savo

netobulumo pastangomis.

< Dėkingimas, kad viskas yra taip, kaip yra. Supratimas,

kad vystymasis yra begalinis, idealų nėra, viskas nuolat

siekia vystytis.

< Geriausia yra ten, kur yra galimybė padovanoti savo

širdį artimui, nieko nereikalaujant mainais. „Tebūnie

viskam Dievo Valia, ir teištirpsiu aš Jo Valioje, ir

teišsipildo Jo Valia“.

Baimės:

< Baimė būti blogesniu uţ kitus; baimė neturėti to, ko

taip stipriai ir ilgai trokšti; baimė būti apgautu; baimė

daryti tai, ką daryti nepelninga ir nesinori.


Pasitikėjimo ir meilės įvaizdis.

43

Nepasitikėjimas savimi ir per didelis pasitikėjimas savimi

Pasenusi teigiama nuostata:

< Padaryti teisingą pasirinkimą ir įdėti daugiau pastangų,

siekiant tikslo.

Nauja teigiama nuostata:

< Suvokimas, kad pastanga, atlikta su gerais ketinimais,

bet atnešusi neigiamą rezultatą, yra kūrybinė klaida,

suteikianti naudingos patirties.

< „Aš gyvenu čia ir dabar, mano tikslas – stengtis

maksimaliai ir nuoširdţiai. Rezultatą, tikslo pasiekimą

suprantu kaip visokeriopas pastangas kiekvieną akimirką

būti doru tikinčiuoju“. Tokiu atveju pasirinkimas visada

bus teisingas, ir tikslas visada bus pasiektas, bet nėra

prasmės vertinti tai protu. Tegu sąmonė šiuo atveju

darbuojasi kūrybos labui, imdama iš Tiesos tai, kas

geriausia ir kas pagal jėgas.

< „Aš įsitikinęs savo ţingsnių teisingumu, bet tik po to,

kai suderinu juos su Dvasinėmis Gėrio ir Meilės

Tiesomis. Aš neabejoju savo ţingsniais po to, kai

suderinu juos su Dvasinėmis Gėrio ir Meilės Tiesomis“.

Baimės:

< Baimė atsilikti nuo Tiesos, patirti skausmą,

paţeminimą; baimė, kad aplinkiniai tave prastai įvertins;

netikrumo baimė, baimė suklysti („jaučiu, kad tai

pavojinga“).


< Pasitikėjimo ir kuklumo įvaizdis.

44

Gailestis ir uţuojauta


< Grąţinti teisingą tikrovės santykį į ką nors.


< Visatoje nebūna atsitiktinumų, viską apima budrus,

rūpestingas, kupinas meilės Dievo dėmesys; todėl visa,

kas vyksta, veda į išmintį, stabilumą, gėrį, dovanas, meilę

ir išsigelbėjimą.O tai, kokiu pavidalu visa tai pasireikš jo

gyvenime, ţmogus intuityviai pasirenka pats,

priklausomai nuo savo atkaklaus nenoro matyti ir girdėti

Būties pagalbą.

< To, kas neteisinga ir nereikalinga ţmogaus meilei bei

gerovei, tiesiog nėra ir niekada nebus.

< „Aš nesigailiu artimo, neuţuojaučiu jo - aš pervedu šį

signalą į pastangą rasti, kuo padėti artimui. Taip padėti,

kad jis galėtų vystytis toliau“.

Baimės:

< Baimė patekti į tokią pat situaciją. Kūno mirties baimė.

Paţeminimo baimė.



45

Depresija, ilgesys, liūdesys


< Pakeisti savo gyvenimą ir dţiaugtis gyvenimu.


< Rytojus pats savimi pasirūpins, remdamasis šiandienos

pastangų vaisiais. Reikia keisti gyvenimą, stiprinant savo

silpnybių kontrolę, ir čia liūdesys bei depresija – ne

draugai. Pagelbėti gali tik ryţtas, dţiaugsmas, Tikėjimas.

< „Viskas Dangiškojo Tėvo rankoje. Mano uţdavinys –

tik nuspalvinti šią tikrovę savo teigiamos emocijos

spalva. Aš dţiaugiuosi jau vien todėl, kad man dovanotas

gyvenimas.Aš dţiaugiuosi sunkią akimirką, nes ji apvalo

mane, keičia mane į gerąją pusę. Aš dţiaugiuosi

gyvenimu vien todėl, kad tai ir yra gyvenimas.

Keisdamasis Šviesos pusėn, vykdydamas Dievo

Įsakymus, kaip to gyvenimo dalį, aš keičiu gyvenimą. Aš

pasitikiu Dievu, tikiu, kad Jis viskuo pasirūpins, o mano

pareiga – dţiaugtis ir skleisti Meilę jausmais, mintimis,

akimis, lūpomis bei rankomis. Aš nebandau nustatyti

savo gyvenimo vertę, aš stengiuos alsuoti gyvenimu ir

ten, kur reikalinga šiluma, įnešti šilumos, ir iš savo

vidinio pasaulio įpūsti pasaulin daugiau laimės“.

Baimės:

< Neteisingumo baimė ir baimė kaţką prarasti dėl

neteisingo elgesio savo atţvilgiu.Baimė likti niekam

nereikalingu. Mirties baimė. Baimė, kad gyvenimas

prabėgs veltui. Neţinomybės baimė. Baimė ţengti

pirmyn. Baimė, kad aplinkiniai tave pasmerks.

46



Apsirijimas


< Patirti dţiaugsmą ir pasitenkinimą gyvenimu.


< Svarbiausias pasitenkinimas ir dţiaugsmas – dvasinis

dţiaugsmas. O reikalauti dţiaugsmo ir pasitenkinimo iš

gyvenimo – beprasmiška, nes gyvenimas yra tai, kas

manyje ir su manimi, ir visas dţiaugsmas jau su manimi,

ir tai esu aš. Materialus maistas niekada nenumalšins

mano dvasinio alkio ir nepaslėps dvasios nešvaros.

< „Valgau tam, kad gyvenčiau ir deramai vykdyčiau

Dievo Valią. Maistas nėra mano gyvenimo prasmė“.

Baimės:

< Baimė mirti badu. Baimė, kad būsi pasmerktas.

Neţinomybės ir rytojaus baimė.


< Pasitikėjimo įvaizdis. Pasisotinimo menku maisto

kiekiu įvaizdis. Drąsos įvaizdis.

Savanaudiškumas, šykštumas,

godumas


< Įsigyti kaţką svarbaus, kaţką naudinga ir reikalinga.

Gyventi pasiturimai.

47


< Aš turėsiu visa, kas man būtina, jeigu sugebėsiu

gyventi, atiduodamas savo širdį aplinkiniams ir nieko

nereikalaudamas mainais. Svarbiausia – gauti galimybę

apvalyti sielą, kad galėčiau plačiau skleisti meilę

beribiame pasaulyje. Dievas pasirūpins nustatyti, kas

man naudinga, o kas ţalinga, ir visa, kas man naudinga

gėrio kūrimo kelyje, aš būtinai turėsiu.

< Mano turtą šiame gyvenime apsprendţia sugebėjimo

kurti kitų naudai dydis, nes tai, ką mes gauname

trokšdami gauti, prarandame, kad vėl norėtume, o visa

tai, ką atiduodame veltui, yra mūsų ir mums.

Baimės: Baimė mirti badu. Baimė pasijusti paţemintam

todėl, kad tai, ką tu turi, yra prasčiau, negu tai, ką turi

kiti. Baimė, kad būsi išjuoktas. Baimė gauti dovanas

veltui, nė uţ nieką..



Pavydas


< Įsigyti kaţką svarbaus, kaţką būtina ir naudinga;

uţsitikrinti materialią gerovę, puikius santykius su

aplinkiniais, sėkmę. Gyventi pasiturimai, turėti tai, ką turi

kiti.


48

< Nesavanaudės meilės ir tarnystės esmė – aplinkos

prisotinimas gėriu. Jeigu aš noriu kaţką turėti, privalau

trokšti tik to, kas padės man darbuotis pasaulio labui.

< Visa, ką turiu dabar, duota tam, kad gyvenčiau ir

kurčiau gėrį. Visa kita atsiras savaime.

< Visi mes – viena, ir aš dţiaugiuosi, kad kitas ţmogus

kaţką turi. Iš tiesų pagal dvasios dėsnį „mes“ – tai būtent

aš, bet ten, kur labiausiai reikia gėrio labui. Jeigu aš

kaţko noriu, kaţko širdyje trokštu, privalau uţmiršti savo

norą ir nuoširdţiai pasidţiaugti uţ visus, kas tai turi. O

kalbant apie ţmones, kurie to kaţko neturi ar neturi to, ko

nori ir ko jiems reikia, jų pačių labui nuoširdţiai linkiu,

kad – jeigu bus tam Dievo Valia – jie tai įgytų, ir netgi

anksčiau, negu aš. O paskui bus, kaip Dievas duos, ir

viskas bus laiku.

Baimės:

< Baimė mirti badu. Paţeminimo dėl neprestiţinio

gyvenimo baimė. Baimė būti nemylimu.Vienatvės baimė.


< Meilės, pasitikėjimo įvaizdis; gausos ir turto įvaizdis.

Piktţodţiavimas ir piktos

mintys


< Pakeisti artimą į gerąją pusę, kad man būtų patogu ir

neskausminga bendrauti su juo.


49

< Dievas taip sukūrė ţmogų, kad jokios pastangos iš

šalies negali jo pakeisti. Ţmogų gali pakeisti tik jo paties

pastangos ir suvokimas.

< Keisti artimą – reiškia manyti save esant vertesnį uţ jį,

ir tai patogu daţniausiai toms jėgoms, kurios siekia

sutrukdyti mums eiti dvasios keliu.

< „Aš atėjau į Ţemę ne vertinti ţmonių poţiūrį į mane –

ar jie išdavinėja mane, ar myli, ar gerbia, ar vertina. Aš

atėjau parodyti savo santykį su ţmonėmis. Atėjau

parodyti, kad myliu juos, niekada jų neišduosiu,

neįsiţeisiu ant jų, gerbsiu ir vertinsiu juos. Gerumas, kurį

mano širdis atiduoda pasauliui, kada nors grįš man

pačiam, nes Visatoje viskas sukurta ir egzistuoja pagal

besisukančio rato principą“.

< Aš nebijau skausmo, nes jis visada nurodo tik

tobulėjimui būtinų pastangų pobūdį bei apimtį..

< Aš sakau aplinkiniams tik gerus ţodţius, ir tada jie

pradeda kalbėti su manimi tokiais pat gerais ţodţiais – tai

dėsningumas.

Baimės:

< Pasmerkimo baimė; paţeminimobaimė; neteisingumo

baimė; vienatvės baimė; baimė ramiai eiti pirmyn; baimė

artimųjų, kurie neva skleidţia kaţkokią koncentruotą

grėsmę..



50

Pagyrūniškumas


< Pelnyti aplinkinių dėmesį, pritarimą, kuris leis pasijusti

reikšmingu ir unikaliu.


< Tikintįjį, skleidţiantį Meilę, regi visa Visata.

Didţiausias malonumas, kokį galį suteikti geras darbas –

padaryti tą darbą nepastebimai. Aš reikšmingas tuo, kad

esu Didţiojo Tėvo vaikas, tačiau niekas man uţ tai

nepaplos, nes visi ţmonės yra tokie. Mano dėmesys

nuolat nukreiptas į rūpinimąsi artimais; ir aš nejaučiu

poreikio atkreipti aplinkinių dėmesį į save, nes aš visada

su ţmonėmis, ir jie visada atsako dėmesiu į manąjį

dėmesį, rūpestingai nukreiptą į juos.

Baimės:

< Vienatvės baimė; pasmerkimo baimė; baimė, kad esi

nepakankamai geras gyvenimui, nepilnavertis; baimė būti

nemylimu.


Meilės ir pasitikėjimo įvaizdis; Dievo vaiko unikalumo

įvaizdis.

51

Kaltės ir bausmės jausmas, savikritika, savigrauţa,

nepasitenkinimas savimi,savęs smerkimas, panieka ir

neapykanta sau


< Pakeisti savo elgesį, pakeisti savo gyvenimą. Tobulėti.

Gyvenime daryti tai, kas teiktų dţiaugsmą sau ir

aplinkiniams.


< Dţiaugsmas ir pasirengimas keistis su dţiaugsmingu

nuolankumu bei kilimo aukštyn pojūčiu keičia mūsų

gyvenimąpačiu teisingiausiu būdu. Gyvenimas – tai

ţmogaus savybių vedinys, o pats ţmogus – Siela su jos

galimybėmis kurti. Gyvenimą keičia paties ţmogaus

keitimasis, apsivalymas ir geri darbai.

< Aš gyvenu čia ir dabar. Nekeliu sau tolimų ir aukštų

vystymosi gairių. Keičiu tai, ką šią akimirką siūlo

pakeisti tikrovė. „Degančios“situacijos metu pats Dievas

kalba su manimi patardamas, kokį ţingsnį toliau ţengti.

< Aš laimingas, aš dţiaugiuosi jau vien tuo, kad man

duotas gyvenimas. Aš jau esu savotiško Visatos masto

konkurso nugalėtojas, nes laimėjau gyvenimą ir galimybę

kurti. Man nebūtina dar kaţkaip patvirtinti savo

dţiaugsmą. Visa kita yra šio pirminio dţiaugsmo

papildymas, o ne patvirtinimas.

< Kaltųjų iš principo nėra ir negali būti, nes bet kurioje

situacijoje ţmogus gauna rezultatą, kuris yra jo

pasąmonės pastangų išdava, forma, nuo kurios reikia

pasyviau ir suprantamiau atsispirti, stengiantis pasikeisti.

Nėra kaltės, todėl nereikalinga ir bausmė. Darai pastangą

52

– gauni rezultatą. Darai išvadas, numatai tolesnio

gyvenimo pastangas ir vėl gauni rezultatą; ir taip be galo.

< Siela, Tėvo dalelė, slypinti manyje, yra iš esmės

nuostabiai graţi ir negali būti kalta. Aš nekaltinu savęs,

aš tik drąsinu save, stengdamasis įveikti tamsos

pagundas.

Baimės:

< Bausmės baimė; vienatvės baimė; baimė atsilikti nuo

Tiesos ir būti pasmerktu aplinkinių uţ tai; baimė, kad

Aukštieji Visatos dėsniai tavęs neva nemyli.


< Meilės, pasitikėjimo, dţiaugsmo įvaizdis.

< Meilės sau, savo dieviškajam pradui įvaizdis; didelės,

amţinos, dţiaugsmingos savo paties egzistavimo prasmės

įvaizdis.

Baimė, nerimas


< Jaustis saugiu ir ramiu.


< Viešpats – mano Ganytojas, ir man nieko netruks. Jis

gano mane javų laukuose ir vedţioja prie tykių vandenų,

nukreipia mano sielą į tiesos vėţes Savo vardan. Kuomet

ţengsiu Mirties slėnin, neišsigąsiu blogio, nes Tu su

manimi. Telydi mane Tavo malonė ir palaima kiekvieną

mano gyvenimo dieną. Iš Meilės gimsta Meilė. Ir tai

didţiausia mano saugumo garantija.

53

< Visatoje nėra atsitiktinumų. Viskas veda į gėrį, nes tuo

rūpinasi Dievas. Ir tai dar viena mano saugumo garantija.

< Pasitikėjimas savimi, savo jėgomis ir savo nuoširdumu,

pagrįstas nuolankiu susitaikymu su savo netobulumu,

troškimas verţtis aukštyn – štai trečia saugumo garantija.

Jaustis saugiu įmanoma tik tuomet, kai negalvoji apie

savo saugumą. Ţenk drąsiai ir patikėk Aukščiausiajam

pasauliui pasirūpinti tavo saugumu.

< Geriausia apsauga – visiškas atvirumas. Nieko

nesmerk, viską priimk dėkingai. Tuomet kiaurai pereisi

bet kokią kliūtį, ir toji kliūtis taps tauresnė, paveikta

dvasinio sąlyčio su tavimi. Uţmiršęs save, ištirpęs

pasaulyje tarp ţmonių, uţmiršti savo baimes, ir jos

nustoja egzistavusios, kadangi baimių egzistavimo

prasmė, prieţastis ir galimybė – tavo mintys apie jas, ir

visos baimės gimsta iš nuolatinio galvojimo apie save.

Baimės:

< prievartos baimė; kūno mirties baimė; pasmerkimo ir

neteisingos psichoemocinės bausmės baimė; vienatvės

baimė.


< Drąsos, pasitikėjimo savimi įvaizdis; meilės įvaizdis.

54

Veidmaisnystė, pataikavimas,

melas, apgaulė


< Noras įsigyti kaţkokią dvasinę arba materialią vertybę,

noras išsaugoti gerus santykius su artimu.


< Turėjimo visa, kas reikalinga, paslaptis glūdi pačioje

gyvenimo formulėje: gyventi ir kurti Meilę bei gėrį

aplinkinių labui, nieko nereikalaujant uţ tai.

< Viešpats visada ţino, ko man trūksta, ir visa, ką man

būtina turėti, bus duota; svarbiausia – neiškrypti iš Tiesos

kelio.

< Ţmogus laimingas jau vien todėl, kad jam duotas

gyvenimas; netapsi laimingesnis, tenkindamas savo

poreikius, kaip tu juos pats supranti, ir naudodamasis

pasenusiomis pozityvių ketinimų formomis. Juk savęs

neapgausi, vadinasi, neapgausi ir Dievo. Todėl

veidmainystė ir pataikavimas yra nuodėmė.

< Aš tenkinuosi tuo, ką turiu, svajoju apie kaţką, tačiau

neprisirišu prie savo svajonės, o svarbiausia, stengiuosi

dalyvauti gyvenime, nešdamas meilę ir gėrį.

Baimės:

< Baimė nepasiekti kaţkokio tikslo, nes neturi tam

reikalingų priemonių; baimė būti nemylimu; vienatvės

baimė.


< Drąsos įvaizdis; teisingumo įvaizdis: nuolankumo ir

pasitikėjimo savimi įvaizdis.

55

Pavyduliavimas


< Noras, kad santykiai su mylimu ţmogumi būtų tvirti,

patikimi, dori.

< Noras parodyti savo meilę ir būti tikram, kad ir

partneris tave myli.


< Leisti artimui elgtis taip, kaip jis jaučia; patikėti, kad

jam tas būtina.

< Ţmogus negali priklausyti ţmogui, pasirinkimo laisvės

dėsnis – tai Dangiškojo Tėvo dovana, pasirinkimo laisvės

paţeidimas yra nuodėmė.

< Viskas, ką atiduodi, yra tavo ir tau. Ir nesvarbu, ar esi

mylimas; svarbiausia, kad tu myli, todėl turi teisingai

išreikšti savo meilę.

< Kiekvienas gauna tik tai, ko yra vertas.

< Nuolankumas apsaugo nuo viso, kas neigiama, ir

pritraukia gėrį.

Baimės:

< Baimė būti apgautu; paţeminimo baimė; vienatvės

baimė; mirties baimė.



56

Paleistuvystė,

svetimoteriavimas, svetivyriavimas


< Patirti meilę ir pasitenkinimą santykiuose su priešinga

lytimi.


< Sugebėjimas visų pirma vertinti ţmogaus sielą, o ne

kūną, leidţia pasinerti į bedugnę harmoningų intymių

santykių gelmę; kito ţmogaus sielos ţalojimas – nedoras

veiksmas, kuris atneša vien skausmą. Vertindamas visų

pirma sielą, aš pradedu rūpintis kito ţmogaus siela ir

tvardau natūralų aklą instinktą imti vien sau.

Baimės:

< Vienatvės baimė, baimė likti be intymių santykių ir

jaustis nepilnaverčiu.


< Švaros ir doros įvaizdis; dvasinės meilės-draugystės

įvaizdis.

57

Trečiasis psichoemocinis pratimas

Atsiribojimas nuo „kaltintojo“

Tai pirmoji pastanga formuojant palankias

sąlygas Tikėjimo slėpinio įjungimui, nors, be abejo,

nereikia manyti, kad atlikus visus ţemiau aprašytuosius

veiksmus, sieloje iškart atsiras Tikėjimas. Visos šios

pastangos yra pagalbinė priemonė maksimaliai teigiamos

energinės terpės sukūrimui ţmogaus psichoemocinėje

sferoje, kad pats procesas, kurio pasekmėje uţgims

teisingas pasitikėjimas Aukščiausiuoju, būtų kiek

įmanoma greitesnis ir sėkmingesnis.

Taigi trečiasis pratimas vadinasi

„atsiribojimas nuo „kaltintojo“. Nagrinėdami teorinę

dalį, mes jau išsiaiškinome, kad „kaltintojas“ – tai tam

tikra energinė sritis ţmogaus gamtiniame jausmų ir

instinktų pasaulyje, kuri, būdama nukrypusi nuo Būties

harmonijos, vadovauja pastangai kaltinti aplinkinius tiek

viduje, tiek išoriškai. „Kaltintojas“ yra pagrindinis

sąmonės surinkimo taško „žmogus-tvirtovė“kūrėjas ir

svarbiausia kliūtis Tikėjimo ugdymo kelyje, kur

Tikėjimas yra teisingas pasitikėjimas Aukščiausiais Gėrio

ir Meilės Dėsniais.

„Kaltintojo“ esmė veikiausiai susiformavo

įvairiomis formomis pasireiškiančių baimės emocijų

pagrindu, o taip pat iš nepasitikėjimo, abejonių,

nuoskaudos, kad tau duota per maţai. Todėl aiškus savo

egzistavimo tikslo ir troškimo eiti Dvasinės Tiesos keliu

tikslo įsisąmoninimas visiškai panaikina „kaltintojo“

poreikį. Bet kokios savarankiškos „kaltintojo“ pastangos

visada pasireiškia kaip akivaizdţiai neigiamos,

nukreiptos prieš tai, kas eina iš Dievo. Taigi ţmogaus

58

sugebėjimas pasislėpti uţ įvairaus pobūdţio kalbų apie

gėrį, apsaugą ir pan. aiškiai rodo, kad „ţmogui-tvirtovei“

tebereikalingas pagalbininkas, ir to pagalbininko

graţbylystė maloni jo ausiai.

Bet patikėkite, kai tik jūs pakeisite sąmonės

surinkimo tašką „ţmogus-tvirtovė“ į tašką „žmogus-

režisierius“, jokios „kaltintojo“ pastangos nebebus jums

reikalingos, ir jis niekaip neįstengs jums įtikti, nes pati

„kaltintojo“ esmė yra priešinga ţmogaus sielos dėsniui.

Taigi panagrinėkime atsiribojimo nuo

„kaltintojo“ principą. Šio pratimo sėkmė visiškai

priklauso nuo to, kaip ţmogaus vidiniame pasaulyje šiam

momentui pakankamai susiformavęs siekimas paraidţiui

vykdyti Dievo Ţodį. Gali atsitikti ir taip, kad po visų

atsiribojimo nuo „kaltintojo“ psichinių pastangų maţa

kas pasikeis. Pastebėta, kad šis metodas efektyviausiai

padeda ţmogui, patekusiam į psichoemocinį „degimą“ ir

trokštančiam teisingai pasielgti toje sudėtingoje

situacijoje.

Pradėkime.

Pirmiausia jūs turite sąmoningai ir

nuoširdţiai sutikti su nuostata, kad kaltų nėra, kad niekas

dėl nieko nekaltas (įskaitant ir jus), kad nieko ir niekada

nereikia kaltinti ir netgi nedalinti kaltės pusiau pagal

formulę: „taip, aš kaltas, bet ir tu ne šventas, paţiūrėk į

save“.

Suformuluokite asmeninę nuostatą,

savotišką priesaiką, ir pasistenkite suprasti, kad bet koks

motyvas, sukeliantis jausminį-loginį norą paţeisti šią

nuostatą, yra pergalinga tamsos-egoizmo-„kaltintojo“

pastanga, apgaule prasmukusi į jūsų sąmonę. Kiek

įmanoma daugiau samprotaukite apie tai, kodėl niekas iš

59

šalies nekaltas dėl jūsų emocinių nepatogumų, kodėl

nieko iš aplinkinių negalima kaltinti.

Kad būtų lengviau įgyvendinti šį ketinimą,

duokite sau įţadą: visai nekreipti dėmesio į antrosios

pusės (artimo) veiksmų teisingumą „degimo“ situacijose.

Nepergyvenkite, tai neperaugs į abejingumą ir nepakiš

kojos artimui. Beje, panašios dvejonės tėra egoizmo

lozungai, nes jeigu stengsitės būti neabejingu artimui ir

netrukdyti jam, tuo pat metu puoselėdami savyje

„kaltintojo“ emocijas bei mintis, pagalbos artimui

rezultatas bus nulinis ir tik sustiprins tamsą, nes tokiu

atveju konfliktas neišvengiamas.

Nesijaudinkite, kai tik jūs išmoksite

atsiriboti nuo „kaltintojo“, galėsite visiškai natūraliai ir

teisingai padėti artimui patarimu, nes tuomet jus ves

Meilė ir rūpestis artimu, o ne konkurencija bei

puikavimasis. Ir ne baimė, stumianti į smerkimą bei

pamokslavimą, bet prisidengianti pseudošvenčiausiais

egoizmo tikslais: padėti artimui sugrįţti į Šviesos kelią ar

bent jau bausmės pagalba sulaikyti jį nuo kritimo tamson.

Taigi jūsų uţdavinys - tarytum medituoti su

aukščiau išvardintomis nuostatomis, viduje vis stiprinant

pasiryţimą sekti „kaltintojo“ pastangas ir joms

nepasiduoti.

Asmeniškai aš šios nuostatos ir pasirengimo

ją vykdyti formavimo kelyje patyriau tris savotiškus

išbandymus-pagundas.

Pats akivaizdţiausias, primityvus

išbandymas buvo toks: tvirtai nusprendęs niekada, jokiais

dorais ir nedorais būdais, nieko niekuo nekaltinti ir

nedalinti kaltės perpus, visgi išgirdau savyje kaţkokį

niurzgimą, principinį, bet niekuo nepagrįstą nepritarimą.

60

Būtent todėl, kad tas nepasitenkinimas neturėjo jokio

pagrindo, jį lengvai įveikiau.

Antroji pagunda, šįsyk logiškai pagrįsta,

skambėjo taip: „ Na, ţinoma, nieko negalima kaltinti ar

vertinti neigiamai, tikrai, tikrai, be abejo. Bet ar išties

jokiais atvejais? Juk visiškai įmanoma, kad tarp šimto

neteisingų vertinimų bus vienas teisingas ir labai svarbus

artimui, galintis realiai padėti jam - bendram labui,

Meilės, siejančios visus Dievo vaikus, formavimo

vardan. Visiškai atsisakius neigiamo aplinkinių

vertinimo, galima praleisti šią retą, bet svarbią galimybę

suteikti artimui dvasinę paramą“.

Be abejo, tai maloniai glostė savimeilę. Juk

panašios mintys visuomet gimsta iš savęs kėlimo

aukščiau kitų, nes puikybė kuţda: „ Tu geriausiai įsimeni

įvykius, tu realiai, objektyviai vertini aplinkybes, tu

teisingas, nes neturi tų ydų, kurias pastebi aplinkiniuose,

ir tiesiog nori pakylėti juos iki savojo, šventesniojo,

lygmens“.

Atsekęs savyje tokias mintis, aš atmečiau ir

antrąjį egoizmo argumentą, įtikinęs patį save jo

nepagrįstumu ir valios pastangomis prisiekęs sau niekada

nieko nekaltinti, net jeigu tai ir atrodys teisinga,

reikalinga. Mat jeigu leisiu sau nors retsykiais,

išskirtiniais atvejais vertinti artimo veiksmus neigiamai,

ir šis mano poţiūris peraugs į nuostatą, neišvengiamai,

pats to nepastebėdamas prieisiu iki to, kad tokiu

išskirtiniu leistinu atveju taps praktiškai kiekvienas

atvejis, kuomet mano nuomonė nesutaps su artimo

nuomone.

Ir tuomet mano galvoje iškilo paskutinis

gundantis argumentas, siekiantis neva išsaugoti manąją

61

iliuzinę individualybę, o iš tiesų suteikianti tiesioginę

galimybę tapti „kaltintojo“ vergu.

Perleista per emocijų ir baimės prizmę, ši

trečioji pagunda skambėjo taip: „Ką tu, juk

paskirstydamas kaltę visiems, tu kūrei savo apsaugą nuo

grubių veiksmų iš nesuprantančių ir nemylinčių tavęs

ţmonių pusės. Nes parodydamas ţmonėms jų kaltę, tu

teisingumo lūpomis kreipdavaisi į jų sąţinę, ir jie tvardė

savo troškimą galutinai paţeminti tave. Jeigu dabar tu

nustosi kaltinęs, smerkęs, vertinęs, tapsi beginklis, ir

visas pasaulio neteisingumas uţgrius tave ir sunaikins.

Sakai, kad Dievas ir Tiesa tave apgins? Bet įsivaizduok,

kas bus, jeigu tu nusimesi apsaugą, atsisakydamas kaltinti

kitus, o paskui paaiškės, kad Dvasinė Tiesa tėra iliuzija?

Tu ţūsi, nes bus per vėlu ką nors pakeisti. Gerai

pagalvok, juk ţmonijos istorijoje tūkstančiai dvasinių

kelių prasidėjo lygiai taip pat, kaip šis, ir jais einantieji

tikėjo savo Tiesa ir neklystamumu, ir tik praėjus

daugeliui metų tapo akivaizdu, kad visi tie keliai vedė ne

į Šviesą. Kas, jeigu ir dabar taip? Bent akimirkai priimk

šią prielaidą, kad galėtum blaiviai įvertinti savo padėtį“.

Staiga aš aiškiai pajutau, kad stoviu ant

prarajos krašto, ir jeigu ţengsiu į ją, iškart patirsiu

skrydţio, laisvo kritimo dţiugesį, lengvumą, triumfą

(kadangi nuotolis iki dugno didelis)...Bet galiausiai

kritimas vis tiek uţsibaigs smūgiu į tvirtą Harmonijos

paviršių, sustiprintu tokį dţiugesį kėlusio pagreičio.

Ir čia iškyla klausimas: kas svarbiausia

gyvenime? Jeigu matuosime amţinybės kategorijomis,

galvoje nebus jokios maišalynės, juk tuomet pasirinkimo

dėsnis paparasčiausiai anuliuosis: mat amţinybėje išliks

62

nepakitusi tik Meilė ir dţiaugsmingas Davusiojo tau

gyvybę sumanymų vykdymas.

Ir tuomet, padedamas „stebėtojo iš šalies“,

kuris šią nelengvą emocinę akimirką pateikė man šimtus

citatų ir dėsnių, įrodančių dvasinio kelio Tiesą būtent

jausmų lygmenyje, aš padariau pasirinkimą, atmesdamas

bet kokius „o jeigu...“, „o kas, jei staiga...“. Aš ryţtingai

perėjau į kitą būseną – būti čia ir dabar su Dvasine Tiesa,

Kurią pasirinkau širdimi.

Po kurio laiko sieloje tapo lengva ir šviesu.

Ir visi „kaltintojo“ lozungai apie artimo gelbėjimą, vakar

atrodę tokie dori, ţiūrint iš kito sąmonės surinkimo taško

pasirodė esą beprasmiai ir akivaizdţiai smerkiantys

artimus.

O dar viduje atsirado kaţkoks nenoras

knistis, ieškoti, sekti, kontroliuoti artimųjų veiksmus –

išliko tik azartas ieškoti paslėptų „kaltintojo“ pastangų,

nė trupučio jomis netikint.

Štai taip vyksta atsiribojimas nuo

„kaltintojo“. Kaip matote, pratimas atliekamas vien

psichoemociniame lygmenyje.

Atsiribojimas nuo „kaltintojo“ – ypatingos

svarbos veiksmas, atveriantis kelią ţmogaus judėjimui

Tikėjimo ugdymo slėpinyje. Nes nekaltindamas ir

nesmerkdamas kitų, pradedi iš tiesų tikėti Dievo Garbe –

kuomet Tikėjimas yra ne mėginimas apsaugoti uţgautą

egoizmą , o nauja (tau) ir iš esmės vienintele gyvenimo

bei santykio su Dangiškuoju Tėvu forma.

63

Ketvirtas psichoemocinis pratimas

Atsiribojimas nuo „advokato“

„Advokatas“ – tai ţmogaus jausmų

gamtinės srities energinė ypatybė, veikiausiai

susiformavusi nepasitikėjimo savimi pagrindu. Iš

nepasitikėjimo savimi gimsta savęs menkinimas arba

savęs aukštinimas, o tiek viena, tiek kita savo ruoţtu

skatina smerkti ir kaltinti aplinkinius, ginant savo

„nepilnavertiškumą“. O iš to kyla nenoras teisingai

priimti savo menkybę, vadinasi, ţmogus priverstas

pačiam sau meluoti.

Apgaudinėdamas save tūkstančius metų,

ţmogus pats sukūrė sąlygas tam, kad jo jausmų sferoje

(tarp pradinio neigiamos emocinės reakcijos į vykstančią

tikrovę signalo ir to signalo realizacijos per mintis,

ţodţius ir poelgius) susuiformuotų speciali tarnyba,

energinių pastangų centras, kuris priima pradinį neigiamą

emocinį tikrovės vertinimo signalą, išnagrinėja jį iš visų

įmanomų ţmogaus poţiūrio į realybę taškų ir, įvertinęs

egoizmo saugumo atţvilgiu, greitai suranda atitinkamus

dorus, pateisinančius motyvus, supina juos į galingą,

įtikinamą loginę sistemą ir apgaubęs visu tuo pradinį

neigiamą signalą, išleidţia jį į tikrovę, kur jis pradeda

aktyviai reikštis ţmogaus sąmonėje.

Šį procesą - pradinio neigiamo tikrovės

vertinimo motyvo slėpimą – aš ir vadinu „advokatu“.

Sąmonės sutinkimo taške „ţmogus-tvirtovė“ „advokatas“

kuria apsaugos nuo aplinkybių formas.

„Advokato“ galia nuo jo atsiradimo

laikotarpio taip išaugo, o patirtis taip praturtėjo, kad net

jei ţmogus nuoširdţiai paklaus savęs: „Ką gi aš norėjau

64

pasmerkti ir kodėl?“, ar panašiai, „advokatas“

paprasčiausiai neleis jam išgirsti pradinį neigiamą

emocinį aplinkinės tikrovės vertinimo motyvą. O be šito

neįmanoma aiškiai suvokti, kokias dvasines formules

reikia įvesti į sąmonės-valios pastangų sferą, kad

negatyvas būtų pašalintas.

Suprantama, visos atsiribojimo nuo

„advokato“ komplikacijos kyla tik dėl pasąmoningo

ţmogaus noro, silpnesnio ar stipresnio, ir toliau naudotis

tamsiojo „juristo“ paslaugomis.

Taigi pradėkime.

Pirmasis žingsnis: šis pratimas taip pat yra

psichoemocinis, ir jo atlikimo sėkmė taip pat priklauso

nuo ţmogaus brandos lygio ir troškimo paraidţiui

įvykdyti Dievo Ţodį. Todėl čia, kaip ir ankstesniajame

pratime, pirmiausia būtina suformuoti savyje nuostatą

(suvokimą, ryţtą, priesaiką – kaip jums labiau patinka):

niekada nesiteisinti, savo motyvus aiškinti kitiems tik

tuomet, jeigu jūsų paklaus, konkrečiai paklaus, net viduje

nesitikint, nereikalaujant, kad paklaustų.

Jeigu aplinkiniai visgi paparašys jūsų

paaiškinti savo motyvą, paaiškinkite, tačiau būkite

budrūs, nesistenkite pateikti daugiau informacijos, negu

jūsų klausia. Be to, jūsų pastangas turi lydėti nuoširdus

noras išgirsti artimo atsiliepimą į jūsų paaiškinimus,

išmintingą patarimą. Bet, kartoju, jeigu jūsų neklausia,

niekada nesiteisinkite – nei viduje, nei išoriškai.

Antrasis žingsnis, siekiant atsiriboti nuo

„advokato“ – tai dar viena nauja nuostata, nuoširdus

noras išgirsti savyje pradinį neigiamą reakcijos

motyvą, kad būtų galima greičiau ir tiksliau pakeisti jį

teigiamu motyvu. Todėl turite tiesiog įsikalbėti, kad

65

trokštate suţinoti tiesą apie save, netobulą ţmogų, o ne

pataikūniškus „advokato“išvedţiojimus, pateisinančius

jūsų netobulumą.

Iškart noriu įspėti, kad atsiribojimo nuo

„advokato“ pastangos bus beprasmės ir pasmerktoss

nesėkmei, jeigu ţmogus nėra ganėtinai pasirengęs įţengti

į kitą slėpinį – nuolankiai ir dėkingai priimti savo

menkybę; o taip pat jeigu nėra teisingai nusiteikęs

pasinaudoti tiesa apie save, netobulą ţmogų, kaip tvirtu

pagrindu, nuo kurio jis iš visų jėgų atsispirs, verţdamasis

aukštyn. Jeigu šito nėra, bus nepaprastai sunku atsiriboti

nuo „advokato“, nes jis maksimaliai pasireikš kaip

rūpestingas, visuomet pasirengęs paguosti brolis,

draugas, motina, tėvas. Tačiau jo rūpesčiu jūs vis tiek

išliksite netobulas.

Štai taip mes atsiribojame nuo „advokato“.

Atlikus visus keturis pratimus, galima

pereiti prie tiesioginės kovos su savo vidiniais

priešininkais – silpnybėmis.

Išnagrinėkime šio veiksmo schemą,

pasinaudodami sąlyginai realiu pavyzdţiu. Tarkime, kad

dabar mes jau sugebame su intervalo ( maldos-

meditacijos būdu išlaikomo susiliejimo su

Aukščiausiomis Dvasinėmis Galiomis) ir „stebėtojo iš

šalies“ (informacijos egregoro, suformuoto iš šventųjų

dvasinių tekstų) pagalba teisingai atsiriboti nuo

„kaltintojo“ ir „advokato“ sudėtingos, „degančios“

situacijos metu ir paveikti situaciją iš šalies, tuo pat metu

išlikdami transformacijos proceso viduje.

Transformacijos procesas – toks, man regis,

būtų teisingiausias „degimo“periodo pavadinimas.Tokia

samprata stiprina sąmonės surinkimo tašką „ţmogus-

66

reţisierius“. Taigi, atsistokime į teisingą psichoemocinę

karminio tai-či „kovinę“ poziciją ir išmėginkime tai, ką

šiam momentui turime ir mokame. (Teisinga

psichoemocinė pozicija – tai mūsų sugebėjimas

akimirksniu surinkti į bendrą pasitikėjimo, dţiaugsmo,

tvirtybės ir meilės jausmą visus etapus, praeitus

studijuojant „karminį“ tai-či.)

Priminsiu šiuos etapus:

1. Aš – ne „ţmogus-tvirtovė“, aš –

„ţmogus-reţisierius”.

2. Aš sugebu išlaikyti intervalą – maldos

būseną.

3. Aš moku pasinaudoti „stebėtoju iš šalies“

– informaciniu egregoru, dvasios budrumu.

4. Psichoemocinis pratimas „Atsiribojimas

nuo kaltintojo“.

5. Psichoemocinis pratimas „Atsiribojimas

nuo advokato“.

6. „Degimas“– ne sudėtinga situacija, o

mano dvasinės transformacijos procesas.

7. Dieve Tėve, dėkoju uţ tai, kad viskas yra

taip, kaip yra, kad Tavo rūpesčiu galiu eiti toliau laimės

link.

Kai visas ši nuostatų dermė ţaibiškai

persmelks sąmonę ir įţiebs jūsų jausminiame pasaulyje

atitinkamą teigiamą emocinę reakciją (pasitikėjimą,

dţiaugsmą, tvirtybę, švelnumą ir meilę), tada galima

sakyti, kad jūs uţėmėte teisingą psichoemocinę

„karminio tai-či“poziciją.

67

Ir štai nutiko situacija, į kurią jūsų

jausminis pasaulis sureagavo neteisingai – tai yra,

patyrė sukrėtimą. Dabar peržiūrėkime žingsnių seką,

kurią turime atlikti šioje psichoemocinėje dvikovoje

su pačiu savimi, jei norime tapti nugalėtoju.

1. Prisimenu Aukščiausiąją Galią ir maldos-

meditacijos būdu susilieju su Ja, tai yra, pasinaudoju

intervalu.

2. Prisiimu atsakomybę uţ savo gyvenimą,

tai yra, tvirtai laikausi nuostatos, kad kaltų nėra, ir kad

visa, kas vyksta, yra mano paties būsenos projekcijos. Aš

pats sukūriau ir pritraukiau šią situaciją. Nieko negalima

kaltinti, ir primesti dalį savo kaltės kam nors kitam taip

pat nėra prasmės, nes kaltų iš principo nėra, kiekvienas

elgiasi pagal savo širdies tyrumą. Šia pastanga su

„stebėtojo iš šalies“ pagalba atsiriboju nuo „kaltintojo“.

3. Paklausiu savęs ir išgirstu (suprantu,

suvokiu, pajuntu, išvystu), kokia emocija ar mintis

sukūrė ir pritraukė minėtąją situaciją. Šia pastanga su

„stebėtojo iš šalies“ pagalba atsiriboju nuo „advokato“.

4. Išgirdęs garbingą prisipaţinimą pačiam

sau, kad pradinis signalas, pavyzdţiui, nuoskauda, sukūrė

tokią projekciją, kad grįţdamas praneštų apie manyje

esančią nuoskaud, ir aptikęs savyje tą nuoskaudą, toliau

mėginu suprasti, ko gi aš norėjau pasiekti per nuoskaudą.

Suvokiu, kad tokiu būdu norėjau priversti tikrovę būti

teisinga mano atţvilgiu, gerbti mane ir mylėti. Ir

galiausiai nusprendţiu, kad motyvas geras, bet pasenęs, ir

su nuoskaudos pagalba aš to niekada nepasieksiu.

5. Toliau randu alternatyvius Dvasinių

Tiesų patarimus, meilės ir gėrio priesakus, kurie ţmogaus

gyvenime atneša tokį pat rezultatą, kokį aš norėjau

68

pasiekti per nuoskaudą. Pavyzdţiui, suprantu, kad

alternatyva nuoskaudai – ne kaltinimas, o tikrovės

priėmimas su dėkingumu uţ pagalbą ir rūpestį, taip pat

nuolatinis meilės skleidimas visiems, nesitikint nieko uţ

tai. Ir tada ţmonės būtinai pradės gerbti ir mylėti mane.

Aptikęs reikiamą alternatyvą, įsilieju į šią informaciją

sąmonės bei valios pastangomis ir stengiuosi, kad mano

darbai, ţodţiai ir mintys atitiktų Dvasines Tiesas,

palaipsniui taisydami nukrypimus mano jausmų

pasaulyje.

6. Po to formuoju atleidimą tiems

ţmonėms, kurie dalyvavo situacijoje, ir dėkingumą uţ

pamoką, uţ dalyvavimą šioje pamokoje man. Beje,

dėkingumo jausmas – itin svarbus slėpinys, ir jį reikia

formuoti tol, kol iš tiesų pajusite dėkingumą širdyje. Mat

dėkingumo jausmas leidţia mums energiniais likimo

kanalais prisitraukti visa, kas mums būtina. Kai

dėkingumo slėpinį iškraipo smerkimas, kaltinimas, tie

energiniai kanalai blokuojami, ir ţmogus tampa vienišas

ir beturtis bekraščiame gausos bei meilės vandenyne,

skalaujančiame jį, bet neįtekančiame į jį, kadangi ţmogus

yra uţsidaręs smerkimo kokone. Štai todėl dėkingumas

yra labai svarbus.

7. Ir paskutinioji pastanga šioje dvikovoje –

dovanų slėpinys. Būtina kiek plačiau panagrinėti šią

pastangą, kadangi ji taip pat labai reikšminga. Taigi,

svarbiausias kriterijus, parodantis, kad ţmogus pagaliau

ištrūko iš uţdaro rato „auka-tironas“, yra tai, kad jis

nustoja maitinęs artimųjų aukas bei tironus

atitinkamomis savo emocijomis. Štai kaip tai vyksta:

kuomet artimo veiksmas iššaukia manyje nuoskaudą, tai

reiškia, kad artimas tarsi prašo manęs pamaitinti „auką“

69

jame. Tai yra, aš turiu išlieti savo nuoskaudą, ir tada

mudu abu, kaip aukos, patirsime pasitenkinimą – kaip

gavę dozę narkomanai. Bet jeigu aš esu „reţisierius“,

burtininkas, savo gyvenimo šeimininkas, tai aš jau ţinau,

kad iššaukdamas manyje nuoskaudą artimas prašo manęs

meilės; susierzinimu prašoma pasitikėjimo, baime –

drąsos, šykštumu – dosnumo ir taip toliau. Ir kada artimo

veiksmai mano jausminiame pasaulyje iššaukia pagundą

įsiţeisti, aš, pirmiausia atlikęs visa tai, ką mes jau

perţiūrėjome šešiuose dvikovos punktuose, atsakydamas

dovanoju artimui „dovaną“. Mėginu pajusti artimą.

Vadovaudamasis prielankumo jausmu, kuriu vaizduotėje

meilės įvaizdį, pavyzdţiui, didelę pūkuotą rausvą širdį su

akimis, šypsena ir gitara, dainuojančią apie laimę,

švelnumą, gėrį. Formuoju įvaizdį tol, kol jis atsiliepia

mano jausminiame pasaulyje visišku pritarimu,

dţiugesiu, ir tik po to siunčiu šią savo dovaną artimui,

tarsi apgaubdamas jį sukurtuoju įvaizdţiu. O štai auka

manyje, o ypač aname ţmoguje, negavusi nuoskaudos

dozės liks alkana ir toliau įkyriai purtys mano vidinį

pasaulį – tačiau gaus iš manęs tik dovanas; ir kada nors

galiausiai išseks pati karminė galimybė, būtinybė statyti

mane į situacijas, susijusias su nuoskauda. Tai yra, mano

jausminiame pasaulyje nebebus signalo, iššaukiančio į

mane artimo nuoskaudos projekciją. Bet kadangi artimas

šį sugebėjimą išsaugos, tikrovė pradės labai reikliai

įvairiais būdais skatinti jį pakeisti nuoskaudą į pasaulio

meilę. Jeigu jis šito nepadarys, bus įvairiomis

aplinkybėmis išvestas iš mano „filmo“ ir prisitrauks prie

tų ţmonių, kurie į jo skaudinančius veiksmus atsakys

nuoskauda. Vertinant globaliu mastu, tai ir yra

paskutiniojo teismo valanda – skirtymas į Šviesą ir

70

tamsą. Ir vienąsyk šios kovos išdavoje būtinai susirinks į

vieną būrį tie, kas skleidţia tik Šviesą, o į kitą - tie, kas

brangina savąją tamsą. Ir ten tamsa pati save praris, arba,

jeigu galima taip liūdnai pajuokauti, visi jie mirs nuo

perdozavimo kaip narkomanai, bei saiko maitindami

vienas kitą emociniu purvu.

Čia norėtųsi dar šį tą pridurti.

Jeigu artimas savo veiksmais uţgauna jūsų

emocijas, jis yra jūsų projekcija. Jeigu ţmogus, esantis

šalia, neuţgauna jūsų jausmų, bet lieja ant jūsų tamsą, jis

jau nėra jūsų projekcija – priešingai, jūs tampate to

ţmogaus projekcija, skatindami jį keistis dvasiškai.

Taigi artimas tampa jūsų projekcija tuo

atveju, jeigu jūs į jo veiksmus atsakote neteisingomis

mintimis bei emocijomis. Emocijas lengva atpaţinti –

mes jas jaučiame. Bet kaip suţinoti, kad mintys galbūt

neteisingos? Tokiu atveju jūsų projekcija elgsis

atitinkamai: kaltę uţ visus savo asmeninius nepatogumus,

emocijas, nuoskaudas ir „degimus“ primes būtent jums.

Jūs manote teisingai pakeitę savo jausmus pagal

„karminio tai-či“ schemą, bet jeigu minėtoji artimo

reakcija į jus tebesitęsia, perţiūrėkite savo mintis, idėjas

ir nuomonę apie tą ţmogų, apie su juo susijusias

situacijas. Nuodugniau paaiškinti galima tik kiekvienu

konkrečiu atveju.

Jeigu artimas, „degdamas“ iš nuoskaudos ir

nepasitenkinimo jūsų veiksmais, ateis pas jus ir pasakys,

kad jį kamuoja štai tokia su jumis susijusi problema (jis

supranta, jog jūs čia niekuo dėtas, kad jį tiesiog „uţneša“

ir jis neţino, kaip su tuo susidoroti) – tai bus ţenklas, kad

artimas jau nebėra jūsų karminė projekcija, ir jūs savo

71

dovanomis jau verčiate jį keistis. Jeigu jis aktyviai

nesikeis, bus išstumtas iš jūsų „filmo“.

Štai mes ir priartėjome prie paskutiniojo

„psichoemocinio karminio tai-či“ etapo. Pabaigai – dar

vienas labai svarbus veiksmas. Pirmiausia, kaip įprasta,

neteisingai sureagavę, jūs nusiraminsite ir tada pagal

aukščiau aprašytąją schemą imsitės taisyti savo karmą,

tuo pačiu taisydami ir nukrypimus jausminiame

pasaulyje. Kuomet vienąsyk jūs sugebėsite akimirksniu

atsistoti į „karminio psichoemocinio tai-či“ poziciją, o

paskui, kai tapsite meistru, nuolat gyventi joje, tuomet

iškils būtinybė dvikovos su pačiu savimi slėpinyje

pasinaudoti šešiais aukščiau išvardintais ţingsniais (kur

pirmasis – intervalas ir t.t.). Turite mokėti naudotis jais

kaip vieninga sistema, visada dţiaugsmingai ţvelgti į

pasaulį, į gyvenimą, o iškilus „degančiai“ situacijai,

transformacijos slėpiniui, individualia tvarka įjungti

septintąjį punktą – dovanų siuntimą.

Priešingu atveju bus sudėtinga, nors ir

įmanoma, pačios situacijos metu perbėgti visus

gelbėjimosi etapus. Tam reikia mokėti ţaibiškai

pasinaudoti intervalu ir iškviesti stiprų „stebėtoją iš

šalies“, suformuotą nuodugniai studijuojant Dvasines

Tiesas. Tada įmanoma akimirksniu atsiribojus nuo

„kaltintojo“ bei „advokato“ tarsi pakibti dėkingumo uţ

situaciją sferoje ir ramiai, metodiškai perţiūrėti (kiek

įmanoma ryškiau atgaivinti jausmuose) visus „karminio

psichoemocinio tai-či“ gelbėjimosi etapus, tuo pat metu

išorėje sąmoningai dalyvaujant situacijoje.

Štai ir viskas, ką kol kas norėjau pasakyti

apie „karminio tai-či“ praktiką.

72

Na, o baigiamasis jos etapas – tai veiksmas,

susijęs su kūno energijomis. Kaip sakoma senovinėje

kinų formulėje: „I veda CI, CI veda kraują“.Čia I yra

mintis, CI – gyvybinė energija, kraujas – deguonies

paskirstymo organizme slėpinys. Taigi mintis veda

gyvybinę energiją, o gyvybinė energija, savo ruoţtu, juda

kartu su krauju ir tolygiai pasiskirsto visame ţmogaus

kūne.

Baigiamasis „karminio tai-či“ etapas – tai

kūno judesiai, cigun šokis vidiniu kinų stiliumi tai-či. Jį

siūlau tik tiems, kam tai artima. Čia svarbiausia tiksliai

išmokti judesius, tada bus ir efektas. Aprašinėti pačius

judesius šiame traktate nematau reikalo, kadangi vidiniai

tai-či judesiai perduodami vien tiesioginės energinės

mokytojo ir mokinio bendravimo patirties būdu.

Todėl atskleisiu tik principą, kuris labai

gerai papildo ir uţbaigia (mano asmeninėje praktikoje)

„karminį psichoemocinį tai-či“. Išoriniame lygmenyje

visus šokio judesius atlieku improvizuodamas, tačiau

tokia seka, kokią diktuoja mano viduje vykstantis kovos

su savo silpnybe procesas. Judu ištuštindamas, tai yra,

atleisdamas, o ne kaltindamas; judu pripildydamas, tai

yra, atsakydamas gėriu bei meile; judu sukdamasis,

pritupdamas ir pakildamas, tai yra, perstumdamas

sąmonės surinkimo tašką, taikydamas mokėjimą

paţvelgti į situaciją iš įvairių teigiamų pusių, kad

neuţstrigčiau siaurose „aukos ir tirono“ mąstymo vėţese.

O kada dvikovos pabaigoje formuoju naują,

šįsyk teigiamą emocinę bangą, tai spinduliuoju ją aplink

save, į subtilųjį pirminių prieţasčių pasaulį tarsi galingą

atominio sprogimo bangą, kad tie jausmai, pasiekę mūsų

trimatį pasaulį, per ţmones ir aplinkybes grįţtų man

73

pačiam, taisydami tai, ką anksčiau iškraipė manosios

neigiamos emocijos.

Taip šokdamas išoriniame lygmenyje,

vidiniame nuosekliai atlieku visa tai, apie ką kalbėjau

šiame traktate, mėgindamas pasidalinti su tais

skaitytojais, kuriems mano patirtis bus prie širdies ir

galės realiai padėti siekime išpildyti Tiesą.

Štai ir viskas, brangūs draugai, ką norėjau

jums trumpai papasakoti.

Linkiu jums neatsilikti nuo Visatos

harmonijos vystymosi – nesvarbu, ar tam pasinaudosite

manąja patirtimi, ar kokia nors kita... Dar sykį

primenu, kad ši sistema iš esmės efektyvi tik laikinai,

kol žmogaus dvasinis vystymasis yra pavojingai

atsilikęs. Įvaldyti „karminį tai-či“ yra tas pat, kas

įvaldyti kokį nors kinų filosofijos ir kovos meną.

Linkiu visiems laimės ir sėkmės

pasirinktajame gėrio kūrimo kelyje!

Diorisiy

laikas tai-chi

Documents