CIVILINĖ TEISĖ.I BENDRIEJI NUOSTATAI1. Civilinė teisė kaip teisės šaka.

T1.1. Civilinės teisės sąvoka.

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių – visuomeniniai santykiai. Tie visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis – teisiniai santykiai.Išskiriamos dvi teisės rūšys: Pozityvioji teisė, Prigimtinė teisė.Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.Prigimtinė teisė – tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jų pagrindą sudaro išsamus

vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į

viešąją teisę ir privatinę teisę.Viešoji teisė: - nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius

su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;- gina valstybės interesus;

- jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas. Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės,

baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.Privatinė teisė: - reglamentuoja privačių asmenų santykius;

- jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių

subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.

T1.2. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė.

LR CK 1 str. Sakoma, kad šis K reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso. Įstatymų numatytais atvejais K taip pat reguliuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su turtiniais).

Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai – tai visuomeniniai – ekonominiai santykiai dėl turto valdymo,

naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų tiekimo ir pinigų mokėjimo.

Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja CT, yra būdinga prekinė piniginė išraiška. Su prekine pinigine forma yra susiję ir daugelis neatlygintinų turtinių piniginių santykių: pvz., pasaugos, panaudos, paveldėjimo, ir kt. Iš išorės tokie santykiai, atrodo, neturi prekinės piniginės išraiškos, tačiau ji yra jų pagrindas. Antai, už daiktus, kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Tačiau tie daiktai yra turtas, turi savo vertę, kuri, juos dėl kieno nors kaltės sugadinus, praradus ir pan., gali būti išieškoma pinigais.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, - tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę (žmogaus, organizuoto žmonių kolektyvo individualybę), atskleidžia jos visuomeninę, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas (pavardė), juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas, asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė, piliečių asmeninio gyvenimo, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių slaptumas ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Tačiau ne

1

visus santykius, atsirandančius dėl šių vertybių, reguliuoja CT normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucinės normos, kurių CT nekonkretizuoja. CT normos gina garbę ir orumą, užgarantuoja vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto piliečio interesų apsaugą ir kt. Naujuosiuose civiliniuose įstatymuose reikėtų išplėsti bei padidinti piliečių neturtinių teisių apsaugą.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, - tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų: mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo bei naudojimo. Kūrėjas, sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikrą kūrybos rezultatą. Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, tai jį panaudojant autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais. Pvz., asmuo, sukūręs literatūros kūrinį, įgyja šias asmenines neturtines teises: 1) autorystės teisę; 2) teisę į autorinį vardą; 3) teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą ir platinimą; 4) teisę į kūrinio neliečiamybę; teisę versti kūrinį į kitas kalbas. Taip pat turtinę kūrėjo teisę į autorinį atlyginimą (honorarą).

Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šie santykiai turi objektyvia forma išoriškai išreikštą objektą (kūrinį, išradimą ir pan.), kuris yra atskiras nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių, nesusijusių su turtiniais, atskiro objekto nėra. Žmogaus garbė, orumas ir kitos vertybės, sudarančios šių santykių objektą, iš esmės yra paties asmens savybės.

T1.3. Visuomeninių santykių civilinio teisinio reguliavimo metodas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o civilinio teisinio reguliavimo metodas, - kaip, kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi.

Teisinio reguliavimo metodo svarbiausi elementai (teisinio poveikio būdai): leidimo, įsakymo (liepimo) ir draudimo.

Administracinėje teisėje dominuoja liepimo (įsakymo) elementai, baudžiamojoje – draudimo, civilinėje teisėje – leidimo. Tokiu būdu susidaro savarankiški administracinio , baudžiamojo ir civilinio teisinio reguliavimo metodai, turintys kiekvienam jų būdingus požymius, kurie šiuos metodus ir skiria vienus nuo kitų.

Civilinio teisinio reguliavimo metodo požymiai: 1) teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė; 2) šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius; 3) dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises; 4) turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises; 5) ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.

Teisinė CT santykių dalyvių lygybė: CT reguliuojamų santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, CT normos jiems nustato lygias teises ir pareigas (neprikl. nuo to, kas šių santykių subjektas – fizinis asmuo, juridinis asmuo, valstybė…, kokia subjektų turtinė padėtis ir t. t.). Pavyzdžiui, teisinė lygybė pirkimo – pardavimo santykyje reiškiasi tuo, kad pirkėjas ir pardavėjas teisiškai yra nepavaldūs vienas kitam ir pardavėjas negali priversti pirkėjo, kad jis nusipirktų daiktą už tam tikrą kainą. Bet CT santykio dalyviai patys savo susitarimu gali pakeisti lygią pradinę teisinę padėtį (pvz., skolintojas, pagal paskolos sutartį perdavęs tam tikrą pinigų sumą skolininkui, turi tik teisę tos sumos reikalauti, o skolininkas – tik pareigą skolą grąžinti), ir vėl ją atstatyti (skola grąžinama), t.y. pavaldūs vienas kitam netampa.

CT santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius: CT subjektai, norėdami įgyti civilines teises ar susikurti civilines pareigas, turi išreikšti savo valią: sudarydami įvairius sandorius (pirkimo - pardavimo, mainų, dovanojimo, paskolos ir t.t.); sukurdami mokslo, meno, literatūros kūrinius; priimdami ar atsisakydami priimti palikimą (fiziniai asmenys) ir pan. CT yra vienintelė teisės šaka, kurios normos civilinės teisės subjektams suteikia tokią plačią valios ir veiksmų laisvę atsirasti, pasikeisti bei pasibaigti įvairiems teisiniams santykiams, taip pat įsigyti subjektines teises bei disponuoti jomis.

Dispozityviškumas CT santykiuose, - tai CT normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo civilinį teisinį subjektiškumą – pasirinkti atitinkamą savo elgesio variantą: įgyti vienokias ar kitokias subjektines teises ar jų neįgyti, pasirinkti konkretų jų

2

įgijimo būdą, savo nuožiūra įstatymo nustatytuose rėmuose reguliuoti teisinių santykių turinį, disponuoti subjektinėmis teisėmis.

Turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė. Pagrindinis CT reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi turtinių santykių objektas – turtas – CT pažeidimo atveju sunaikinamas, kitokiu būdu padaromi nuostoliai ar neįvykdoma pareiga, tai neteisėtais veiksmais yra pažeidžiama ir CT santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti. Todėl turtinių teisių pažeidėjas yra įpareigojamas atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį: atlyginti žalą natūra arba pinigais (nuostolius), o įstatymo nustatytais atvejais sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) ir kt.

Neturtinių, susijusių su turtinėmis, teisių pažeidėjas įstatymų numatytais atvejais taip pat įpareigojamas atlyginti žalą. Ji atlyginama, pvz., už autorystės teisės pažeidimus, dėl kurių atsirado turtinių nuostolių, už juridinių asmenų neturtinių teisių pažeidimus, jeigu jie padarė žalą.

LR CK numato tik vienintelį neturtinių, nesusijusių su turtinėmis, teisių pažeidimo atvejį, kai žala atlyginama. Tai vadinamasis moralinės žalos atlyginimas už garbės ir orumo pažeidimą, paskelbus tikrovės neatitinkančias žinias, taip pat paskleidus informaciją apie fizinio asmens asmeninį gyvenimą. Žalos atlyginimo dydį – nuo 500 iki 10.000 Lt – nustato teismas. Šiuo atveju žala padaroma asmeninėms neturtinėms vertybėms ir nėra susijusi su turtiniais praradimais, o pasireiškia dvasinio pobūdžio praradimais, kuriuos bent iš dalies gali kompensuoti piniginės sumos. Reikėtų atsižvelgti į užsienio valstybių patirtį ir nustatyti daugiau neturtinės žalos atlyginimo atvejų.

CT normose numatyti ir tokie atvejai, kai už padarytą žalą atsako ne patys pažeidėjai, o kiti asmenys: pvz., už nepilnamečių iki 15 metų padarytą žalą atsako tėvai, įtėviai, globėjai arba mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaiga (CK 498 str.).

Turtinės atsakomybės tikslas – pašalinti civilinių teisinių subjektinių teisių pažeidimo pasekmes ir garantuoti šių teisių įgyvendinimą.

Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka. CT santykių dalyviai turi lygias teises, yra nepavaldūs vieni kitiems. Todėl tarp jų kilusį ginčą turi spręsti nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių. Tokie specialūs jurisdikciniai organai yra teismas bei arbitražas, kurie paprastai ir sprendžia civilinius ginčus.

Taigi civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teisės subjektų juridine lygybe pagrįsta teisinio poveikio būdų ir priemonių visuomeniniams santykiams sistema, leidžianti pasireikšti tų santykių dalyvių iniciatyvai ir dispozityviškumui, įgyjant bei įgyvendinant civilines subjektines teises, o jas pažeidus, numatanti turtinės atsakomybės priemones ir teisę turinčiam asmeniui garantuojanti gynybos priemones, kad pažeistosios teisės bus atstatytos.

T1.4. Civilinės teisės funkcijos ir uždaviniai.

Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė kaip visuomeninių santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvi svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teisės šakose jos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y. reguliavimo funkcijai. CT paskirtis – teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams.

Pagal CT normų poveikio visuomeniniams santykiams pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami CT institutai įtvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas – nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiška reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius.

3

Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus CT normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės, ir pan.

Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be abejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėl manoma, kad CT atlieka ir auklėjimo funkciją.

Pagrindinis CT uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.

Remdamiesi išdėstytu, galime suformuluoti CT sampratos apibrėžimą:Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių

subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.

T1.5. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų.

Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis kriterijus, metodas – pagalbinis kriterijus, kuriais remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Atriboti CT nuo valstybinės ar BT nesunku, nes jų reguliuojami santykiai kokybiškai skirtingi. Daug sunkiau CT atriboti nuo Administracinės, Darbo ir Šeimos teisės, nes jos turi daug bendro su CT.

Civilinės teisės atribojimas nuo administracinės. Administracinė teisė reguliuoja santykius, atsirandančius valstybės institucijoms įgyvendinant vykdomąją bei tvarkomąją veiklą (valstybinių įmonių, akcinių bendrovių steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, valstybinėms įmonėms – valstybinio kapitalo lėšų ir kt.). Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja administracinė teisė , būdinga tai, kad viena iš šių santykių šalių yra valdymo institucija, tuose santykiuose dalyvaujanti kaip jai pavestų vykdomųjų – tvarkomųjų funkcijų vykdytoja, o kita šalis – jai pavaldi. T.y. administraciniai teisiniai santykiai yra valdžios ir pavaldumo santykiai. Jeigu valstybinio valdymo organas (pvz., savivaldybės miesto valdyba) lygybės pagrindu sudarytų rangos sutartį dėl savo patalpų remonto, šiuos sutartinius santykius reguliuotų jau ne administracinės , bet CT normos. Administraciniam teisiniam reguliavimui būdingi teisinio įsakymo (liepimo) ir pavaldumo elementai, o civiliniam teisiniam reguliavimui – leidimo, koordinavimo elementai ir teisinė lygybė.

Finansų teisė nuo civilinės teisės skiriasi tuo, kad jos reguliavimo dalykas – santykiai, atsirandantys valstybei įgyvendinant finansinę veiklą (biudžeto, emisijos ir kt.). Šiems santykiams, kaip ir administraciniams teisiniams, būdingas jų subjektų pavaldumas, o ne jų teisinė lygybė.

Darbo teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, susidarantys darbo proceso metu. Darbo teisinių santykių subjektai teisiškai yra lygūs ir kartu pavaldūs įmonėje, organizacijoje nustatytai vidaus tvarkai. Tuo iš esmės darbo teisė ir skiriasi nuo civilinės (pvz., CT normomis reguliuojami rangos santykiai – rangovas nepriklauso užsakovo darbuotojų kolektyvui, pats organizuoja savo darbą, nustato veiklos tvarką).

Šeimos teisės reguliavimo dalykas – asmeniniai ir turtiniai santykiai, atsirandantys tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų šeimos narių, taip pat tarp globėjų ir globotinių, rūpintojų bei rūpintinių. Šeimos teisėje dominuojantis vaidmuo tenka asmeniniams santykiams tarp griežtai apibrėžtų subjektų, o turtiniai santykiai priklauso nuo asmeninių, yra neatlygintini bei pasižymi kitais ypatumais, kuriuos lemia asmeniniai santykiai.

Atriboti CT nuo prekybos teisės iš esmės neįmanoma.Todėl kai kurie autoriai kelia klausimą: ar civilinė ir prekybos teisė yra dvi savarankiškos teisės šakos, ar tai viena šaka. Daugelis autorių CT laiko bendrąja privatine teise, o prekybinę – specialiąja privatine teise. Taigi CT reguliuoja daugiau bendrus privačius santykius, kitos privačios teisės šakos, tame tarpe ir prekybos teisė, - siaurus, specifinius privačios teisės santykius. Lietuvos Respublikoje rengiami du atskiri Civilinės ir Prekybos teisės kodeksų projektai.

4

T1.6. Civilinės teisės sistema.

Sistema – tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius. T.y. sistema tai ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis – elementus, bet ir tų elementų tarpusavio ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.

Sistemą sudaro ne vien teisė apskritai. Atskiros teisės šakos, pošakiai, net atskiros teisės normos, būdamos didesnės sistemos elementai, pačios sudaro santykinai savarankiškas sistemas.

CT, kaip teisės sistema, yra visuma CT normų tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą.

Pirminis (bazinis) CT sistemos elementas yra CT norma. Atskira šios šakos norma dažniausiai taip pat sudaro sistemą, susidedančią iš susijusių elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos.

CT institutas – tai tam tikra CT normų grupė, reguliuojanti santykinai savarankišką visuomeninių santykių sistemą, - dalį CT reguliuojamų santykių (CT subjektų, sandorių, ieškininės senaties ir kt. institutai).

CT pošakis – tai keli pagal reguliavimo dalyką vienarūšiai tarpusavyje susiję CT institutai, sudarantys santykinai savarankišką CT sistemos dalį. Tai nuosavybės, prievolinė, butų teisė, autorinė ir išradybos teisė (pvz., prievolinės teisės pošakis susideda iš pirkimo – pardavimo, dovanojimo, paskolos, pavedimo, turto nuomos, komiso, rangos ir kt. institutų).

Be minėtų CT sistemos elementų, ši sistema dar yra skirstoma į: bendrąją ir ypatingąją CT sistemos dalis.

Bendrosios CT dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai taikomos visiems CT normų reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Pagal savo struktūrą bendroji dalis skirstoma į tarpusavyje susijusį teisės institutų kompleksą. Šiems svarbiausiems institutams priklauso pagrindiniai nuostatai, nurodantys civilinių įstatymų uždavinius, civilinės teisės normomis reguliuojamus santykius, nustatantys civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus, civilinių teisių įgyvendinimo sąlygas, civilinių teisių gynimo būdus, teisinę civilinės teisės subjektų padėtį, teisės normas apie sandorius, atstovavimą, terminus ir ieškininę senatį.

Ypatingosios CT dalies normos, institutai ir pošakiai reguliuoja tik tam tikras, atskiras visuomeninių santykių grupes. Ypatingosios dalies normos skirstomos į šiuos pošakius ir institutus:

1) nuosavybės teisės pošakis, kurio normos (tame tarpe ir bendros) reguliuoja privatinės, kooperatyvų, visuomeninių organizacijų, valstybės, savivaldybių nuosavybės santykius.

2) Prievolinės teisės pošakis. Jis susideda iš bendrų normų ir institutų, kurie taikomi visų rūšių prievoliniams santykiams, ir specialių normų bei institutų, skirtų atskiriems prievoliniams santykiams reguliuoti.

3) CT pošakis, reguliuojantis santykius, atsirandančius dėl dvasinės kūrybos rezultatų sukūrimo ir panaudojimo, susideda iš autorinės teisės, teisės į atradimą, išradimų teisės, teisės į pramoninį pavyzdį institutų. Šio pošakio normos reguliuoja santykius, atsirandančius dėl literatūros, mokslo, meno kūrinių sukūrimo, atradimų, išradimų padarymo ir t.t.

T1.7. Privatinė ir civilinė teisė.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.

Viešoji teisė: - nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;

- gina valstybės interesus;- jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė.

Privatinė teisė: - reglamentuoja privačių asmenų santykius;- jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo,

nepavaldumo principais.

5

Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė.Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių

subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.

2. Civiliniai įstatymai. Civilinės teisės šaltiniai. Kiekvieno civilinio teisinio santykio subjekto elgesį reguliuoja vieno ar kito valstybinio

norminio akto teisės normos. Šiuo požiūriu valstybiniai norminiai aktai įgyja CT šaltinio reikšmę.Pagrindinis CT šaltinis – Konstitucija (K). K suprantama kaip įstatymų leidimo, tobulinimo

bazė, pagrindiniai principai. Bet kokie CT įstatymai negali prieštarauti K-jai. Pvz., K 23 str. “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.” Joks CT įstatymas negali pažeisti šio principo.

LR CK – pagrindinis kodifikuotas CT šaltinis. Susideda iš 2 dalių: bendroji dalis, prievoliniai santykiai.

Sekantis šaltinis – Civiliniai įstatymai. Visi kiti norminiai aktai reguliuojantys civilinius santykius – poįstatyminiai. Juos leidžia

institucijos, kurios neturi įstatymo leidybos teisės. Dažniausiai tai valstybės valdymo organų išleisti aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, yra mažesnės teisinės galios. Poįstatyminių aktų paskirtis – konkretizuoti įstatymus, juose įtvirtintas normas. Tai Vyriausybės nutarimai, potvarkiai, Ministerijų, departamentų, kt. valdymo organų teisės aktai, įvairių organizacijų nuostatai, įstatai (dažnai reguliuoja organizacijos narių turtines teises). Savivaldybių Tarybų priimami sprendimai, jei jie turi CT pobūdžio normų.

Papročiai gali būti CT šaltiniai, jei jie yra įstatymų numatytais atvejais visuotinai pripažinti (sankcionuoti valstybės).

Konstitucinio teismo nutarimai, nustatantys, kad normos atitinka ar ne Konstitucijai – taip pat CT šaltiniai (dažnai paaiškinama, kaip ginčijamą normą naudoti).

Teismų praktikos reikšmė taikant ir tobulinant CT įstatymus.Svarbiausi – AT sprendimai. AT teisėjų senatas nagrinėja įstatymų taikymo apibendrinimo

rezultatus, aprobuoja teismų sprendimus. Tiek aprobuojant, tiek nagrinėjant įstatymų taikymo apibendrinimo rezultatus, pasiekiama vieninga įstatymų taikymo praktika.

Civilinių įstatymų galiojimas laiko, erdvės, asmenų atžvilgiu.1993.04.06. išleistas įstatymas “Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo

tvarkos” nurodo nuo kada TA laikomi galiojančiais. Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir "Valstybės žiniose"

oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas , jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Kiti Seimo priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo "Valstybės žiniose", jeigu pačiuose aktuose nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka.

Respublikos Prezidento dekretai taip pat įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo "Valstybės žiniose", jeigu pačiuose dekretuose nenustatoma kita jų įsigaliojimo diena.

Esant neatidėliotinam reikalui, Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo priimti teisės aktai, taip pat Respublikos Prezidento dekretai oficialiai gali būti paskelbti specialiame Seimo leidinyje arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA). Tokiu atveju įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai įsigalioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo, tačiau artimiausiu metu šie teisės aktai skelbiami ir "Valstybės žiniose".

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro paskelbiami "Valstybės žiniose".

Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas įsigalioja tą dieną, kurią jis pirmiausiai buvo paskelbtas "Valstybės žiniose" arba specialiame Seimo leidinyje, arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).

6

Nustoja galios: 1) jei tas įstatymas ar kt. norminis aktas buvo išleistas apibrėžtam terminui, - pasibaigus jo galiojimo laikui: 2) pripažinus netekusiu galios (priėmus naują norminį aktą nurodoma nuo kada ir kokie norminiai aktai netenka galios, nors dažnai valstybinio valdymo organai (VVO) išleidžia norminį aktą, nenurodydami, kad tokiu pačiu pavadinimu anksčiau išleistas norminis aktas nustojo galios).

Bendra taisyklė – teisės norminiai aktai (TNA) atgal negalioja. TNA taikomi tik tiems santykiams, kurie atsirado jau įsigaliojus TNA-ui. Bet pačiame TNA-e gali būti nurodyta, kad šis aktas reguliuoja ir santykius buvusius iki TNA-o įsigaliojimo.

Galiojimas erdvėje. Visi LR įstatymai ar kt. TNA-ai galioja visoje šalies teritorijoje. Tam tikrais atvejais Vyriausybės nutarimai, ministerijų, departamentų ar kt. VVO teisės aktai gali būti apibrėžto teritorinio galiojimo, pvz., administracinio vieneto teritorijoje. Tai turi būti numatyta pačiame teisės akte. Administracinio vieneto TNA galioja toje teritorijoje.

Galiojimas visuomeninių santykių subjektams (galiojimas asmenims). Bendra nuostata – įstatymai, kiti TNA-ai galiojantys t.t. teritorijoje, taikomi visiems, toje teritorijoje esantiems asmenims. Toks aktų galiojimas vadinamas bendruoju.

Galimas ir specialusis CTNA galiojimas asmenims. Tai tokie atvejai, kai CTNA taikomas ne visiems CT santykių subjektams t.t. teritorijoje. Tokiu atvejų subjektų, kuriems taikomas CTNA ratas turi būti nurodomas pačiame CTNA-e. Jei kyla neaiškumų, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad CTNA galioja visiems asmenims.

5, Užsienio valstybių civilinės ir prekybinės teisės bendra charakteristika. Monistinė ir dualistinė civilinės teisės sistemos. Raidos tendencijos.Dualistinė CT teisės sistema – civilinė ir prekybos teisės laikomos savarankiškomis

privatinės teisės šakomis. Valstybės, turinčios dualistinę privatinės teisės sistemą: Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir kt. Prekybos teisė iš pradžių susiklostė kaip pirklių luomo teisė. Pirkliams nebuvo naudinga laikytis visų civilinės teisės normų, kai kurios jų varžė prekybą. Palaipsniui formavosi prekybos papročiai, savitos prekybos sandorių sudarymo taisyklės, kurios vėliau buvo įtvirtintos teisės normomis, o pastarosios savo ruožtu buvo kodifikuotos atskiruose Prekybos kodeksuose.

Monistinė CT sistema. Prekybos teisė nėra savarankiška teisės šaka, nes vadinamoji prekybos teisė yra ne kas kita, kaip specialios civilinės teisės normos, taikomos komersantų (verslininkų) tarpusavio santykiams.

Raidos tendencijos. Olandija, Italija ir Kanados Kvebeko provincija, kuriose egzistavo dualistinė privatinės teisės sistema, ilgainiui jos atsisakė. Vieningų (unitarinių) civilinių kodeksų egzistavimas ir skirtumų tarp civilinės bei prekybos teisės išnykimas buvo pavadintas civilinės teisės “komercializacija”. Civilinės ir prekybos teisės santykio problema tebėra aktuali Lietuvoje). Pastaraisiais dešimtmečiais šalia sąvokų civilinė teisė, prekybos teisė pradėtos vartoti kitos sąvokos: biznio, arba verslo, teisė, ekonomikos teisė, ūkinė teisė ir pan. Vargu ar jos laikytinos savarankiškomis teisės šakomis. Minėtos sąvokos iš esmės reiškia ne ką kitą, o tam tikrą teisinę discipliną, kursą, kurį dėstant yra analizuojama visa, kas yra susiję su verslu (analizuojami ne tik civilinės teisės institutai – sutarčių teisė, įmonių teisė, bet ir darbo teisė, kainų ir konkurencijos teisinis reguliavimas, vartotojų teisių gynimas, bankininkystė ir kt.).

Pagrindinės užsienio šalių teisinės sistemos. Pasaulyje egzistuoja daugybė nacionalinių teisinių sistemų. Panašumai, kuriuos nulemia

istorinės, ekonominės, kultūrinės, politinės ar kitokios priežastys, leidžia išskirti kelias giminingas teisės šeimas. Literatūroje pateikiamas skirtingas pagrindinių pasaulio sistemų grupių skaičius Pvz., R. David pasaulio teisines sistemas skirsto į romanų – germanų (kontinentinę) teisės šeimą, anglų – amerikiečių (bendrąją) teisės šeimą, socialistinę teisės šeimą ir teisės šeimas, grindžiamas religijos ar tradicijų panašumu. Pagrindinės yra bendroji ir kontinentinė teisės šeimos.

Valstybėse, atstovaujančiose kontinentinės teisės teisinei sistemai, civilinė teisė suprantama kaip vieninga teisės šaka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susijusius ar nesusijusius neturtinius santykius.

Bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse civilinės teisės , kaip vieningos teisės šakos, apskritai nėra. JAV, Anglijoje ir kt. bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse egzistuoja institucinė

7

privatinės teisės sistema, sudaryta iš šeimos teisės, nuosavybės teisės, sutarčių teisės, deliktų teisės, įmonių teisės, paveldėjimo teisės, intelektinės nuosavybės teisės ir kt. teisės institutų.

II. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS.6. Civilinio teisinio santykio sąvoka ir ypatumai. T6.1. Civilinio teisinio santykio sąvoka ir struktūriniai ypatumai.Norėdami patenkinti savo poreikius asmenys dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose

santykiuose. Jeigu šiuos santykius reguliuoja TN os, visuomeniniai santykiai įgyja teisinę formą ir tampa teisiniais santykiais, o santykių subjektai įgyja subjektines teises ir teisines pareigas. CT santykiai, tai CT normomis sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises bei pareigas. Sureguliavus visuomeninius santykius CTN-omis visuomeniniai santykiai neišnyksta, faktiniai visuomeniniai santykiai įgyja tam tikrą teisinį apibrėžtumą. T.y. faktinio visuomeninio santykio turinį sudarantys veiksmai tampa to santykio dalyvių subjektinėmis teisėmis ir teisinėmis pareigomis. Taigi, į tuos pačius santykius galime žvelgti dvejopai: kaip į faktinius visuomeninius santykius ir teisinius santykius.

CT santykis tai CTN-ų pagrindu dėl materialinių ar nematerialinių gėrybių atsirandantis teisinis santykis, kurio dalyviai turi teisinį savarankiškumą bei turtinį atskirumą ir dalyvauja tame santykyje kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai.

CT santykių ypatumai. Specifinius CT santykių bruožus, pagal kuriuos CT santykius galima atriboti nuo kitų teisinių santykių nulemia teisinio reguliavimo dalyko ir metodo ypatumai. Civilinis teisinis santykis nuo kitų teisinių santykių skiriasi savo subjektais, kurie turi organizacinį ir turtinį atskirumą, yra teisiškai nepavaldūs vieni kitiems.

CT santykio turinys. Civilinio teisinio santykio turinys yra teisėmis ir pareigomis numatyti civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai.

Civilinės subjektinės teisės sąvoka. Civilinė subjektinė teisė apibūdinama, apibrėžiama kaip galimas elgesys skirtas tenkinti savo ar kitų santykio dalyvių interesus.

Civilinės subjektinės teisės turinys –tai civilinės teisės normomis leidžiamas (nedraudžiamas) elgesys, susidedantis iš trijų rūšių galimybių:

1) galimybės turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą,2) galimybė reikalauti iš kitų asmenų tam tikro aktyvaus elgesio,3) galimybės imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti ar ginti. Civilinė subjektinė pareiga – suprantama kaip privalomo elgesio ribos, kaip privalomas

elgesys, skirtas tenkinti teisinių santykių dalyvių interesus. Civilinės subjektinės pareigos turinys –tai privalomas elgesys, susidedantis iš teisinių

būtinybių, kurios atitinka teisę turinčio asmens galimybes:1) galimybę pačiam teisę turinčiam asmeniui tam tikru būdu elgtis atitinka įpareigoto asmens

teisinė būtinybė netrukdyti jam tai daryti (netrukdyti savininkui turtą valdyti, naudotis juo bei disponuoti),

2) galimybę reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito ar kitų asmenų atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė tuos aktyvius veiksmus įvykdyti (nuomotojas privalo perduoti nuomininkui jo išsinuomotą daiktą),

3) galimybę imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti bei ginti atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė ne tik kad netrukdyti imtis tokių priemonių, bet atitinka jo pareiga padėti atstatyti tą pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę.

Jeigu vieno asmens teisės negarantuotos kitų asmenų privalomas elgesys, tai bus tik jo noras. Todėl civilinis teisinis santykis ir reiškiasi kelių asmenų galimo bei privalomo elgesio aktais, kurie numato jų teises ir pareigas.

CT santykių subjektai. – tai asmenys, tarp kurių susiklosto arba atsiranda CT santykis. Teigiama, kad CT santykiai gali atsirasti ir tarp asmens ir daikto (pvz., nuosavybės teisiniai santykiai). Tačiau toks teiginys iš esmės neteisingas. CT santykiai gali atsirasti tik tarp asmenų (subjektų) dėl to daikto (objekto). CT santykių subjektu gali būti kiekvienas asmuo, kuris pagal atitinkamus galiojančius CT NA gali būti tų civilinių santykių subjektu. T.y. tas asmuo turi turėti civilinį teisinį subjektiškumą. Įgyvendindamas šį subjektiškumą, siekdamas tenkinti savo poreikius, asmuo gali įgyti įvairias subjektines civilines teises. CT santykiu subjektu gali būti valstybė, savivaldybė, fizinis ar juridinis asmuo.

8

Fiziniai asmenys kaip civilinių santykių subjektai skirstomi: 1) LR piliečiai,4) užsieniečiai,5) apatridai (asmenys be pilietybės).

Užsienio piliečiai ir apatridai naudojasi Lietuvoje su nežymiais apribojimais naudojasi tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis kaip ir Lietuvos piliečiai.

Juridinis asmuo, kaip CT santykių subjektas, suprantamas kaip tam tikra organizacija, turinti savo atskirą turtą ir galinti savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas, būti ieškovu bei atsakovu teisme arba trečiųjų teisme (arbitraže).

CT santykiuose įstatymų numatytais atvejais dalyvauja valstybė bei savivaldybės.CT subjektiškumas – tai CTN-omis nustatyta fizinių, juridinių, asmenų bei valstybės ar

savivaldybių galimybė būti civilinių teisinių santykių subjektais. CT santykių subjektų teisinis subjektiškumas nėra vienodas. Jis priklauso nuo Ctsantykių

subjektų paskirties, jų poreikių. Laikoma, kad fizinių asmenų TC subjektiškumas yra bendro pobūdžio- jie gali turėti įvairias

CT-es ir pareigas, kurios reikalingos žmogui apskritai. Juridiniai asmenys kuriami tam, kad pasiektų konkretų, specialų tikslą. Todėl jų CT

subjektiškumas – specialus. Tam tikrų ypatumų turi ir Valstybės bei Savivaldybių CT subjektiškumas, nes jų paskirtis

specifinė ir skiriasi nuo fizinių bei juridinių asmenų subjektiškumo. Vyrauja nuomonė, kad CT subjektiškumas susideda iš teisnumo ir veiksnumo. Teisnumas – tai bendra subjektinė teisė įgyti, turėti konkrečias civiliniais įstatymais

numatytas ar jais nedraudžiamas teises bei susikurti sau pareigas.Veiksnumas – bendra subjektinė teisė savo veiksmais įgyti šias civilines teises bei susikurti

pareigas.Pvz., Konstitucijos 47 str. Yra nuostata, kad “žemė (…) nuosavybės teise gali priklausyti tik

LR piliečiams ir valstybei”. Ši K nuostata nurodo kas gali tapti žemės nuosavybės subjektais – apibrėžtas LR piliečių ir valstybės teisnumas. Norėdamas tapti konkrečios žemės nuosavybės subjektu, asmuo turi atlikti (galėti atlikti) aktyvius veiksmus – t.y. turi būti veiksnus.

Teisnumas –tai subjektui suteikta galimybė įgyti konkrečias subjektines teises, o jų realizavimui reikia, kad subjektas būtų veiksnus.

CT santykių rūšys.Dažniausiai CT santykiai klasifikuojami atsižvelgiant į jų objektus:1) turtiniai CT santykiai – atsirandantys tarp subjektų dėl turto,2) neturtiniai CT santykiai – atsirandantys dėl žmogaus kūrybos rezultatų ar asmeninių

neturtinių gėrybių, neatskiriamų nuo asmensPagal savo turinį CT santykiai skirstomi:1) absoliutiniai CT santykiai- kuriuose gali dalyvauti kiekvienas asmuo,2) santykiniai – kuriuose gali dalyvauti tik tam tikras asmenų ratas.Turtiniai CT santykiai skirstomi į:1) nuosavybės CT santykius – tai tokie CT sureguliuoti turtiniai santykiai, kur teisę turintis

asmuo, nuosavybės teisės subjektas, turi teisę turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti, o visi kiti asmenys turi pareigą netrukdyti jam įgyvendinti šias teises.

2) prievolinius CT santykius – tai CT normomis sureguliuoti turtiniai santykiai, kurių vienas subjektas – kreditorius, turi teisę reikalauti iš kito subjekto – skolininko, kad šis perduotų jam turtą, atliktų darbus, teiktų paslaugas, sumokėtų pinigus arba susilaikytų nuo kokių nors veiksmų, o skolininkas privalo įvykdyti savo pareigą.

Nuosavybės teisiniai santykiai skirstomi į:1) privačios nuosavybės teisinius santykius (subjektai – fiziniai ar juridiniai asmenys),2) viešosios nuosavybės teisinius santykius ( subjektai – valstybė ar savivaldybės).Neturtiniai CT santykiai yra trijų rūšių:1) asmeniniai neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl neturtinių gėrybių, kurios neatskiriamos

nuo žmogaus ar žmonių kolektyvo (neturtiniai santykiai nesusiję su turtiniais), - tai santykiai dėl garbės, orumo, vardo, firminio pavadinimo ir pan.), šių santykių objektai negali būti perleidžiami kitiems asmenims,

9

2) neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl intelektualinės veiklos produktų (neturtiniai santykiai susiję su turtiniais), – atsiranda dėl mokslo, meno, literatūros kūrinių, išradimų ir pramoninių pavyzdžių sukūrimo bei panaudojimo, intelektualinės veiklos objektą, neturtines bei turtines teises, išskyrus autorinę teisę, autoriai gali perleisti kitiems asmenims,

3) organizaciniai teisiniai santykiai, jie susiję tiek su turtiniais, tiek su neturtiniais santykiais ir padeda tiems santykiams atsirasti, formuotis ar juos įgyvendinti, - tai santykiai, atsirandantys sudarant pervežimo ir kitas panašias ūkines sutartis, atstovavimo santykiai ir kt.

T6.10. Civilinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.CT santykiui atsirasti reikalingas teisinis – faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktuJuridinis faktas (JF) – tai toks realios tikrovės reiškinys, su kuriuo CT normos sieja CT-io

santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.JF būdingi požymiai:1) tai tam tikros realios tikrovės reiškinys,2) tai toks reiškinys, kurį numato CT normos,3) tai turi būti toks reiškinys, su kuriuo CT normos sieja tam tikrus teisinius padarinius

(pasekmes). JF sukelia pasekmes:1) CT santykių atsiradimą,2) CT sant. Pasikeitimą,3) CT sant. Pasibaigimą.Pagal jas JF klasifikuojami į:1) teisę sukuriančius,2) teisę pakeičiančius,3) teisę panaikinančius.JF pagal savo turinį skirstomi:1) veiksmus, t.y. faktus priklausančius nuo žmogaus valios,2) įvykius, t.y. faktus nepriklausančius nuo žmogaus valios.Nors CT nevartojama sąvoka “veika”, bet CT įstatymais numatytais atvejais kaip veiksmas

gali būti suprantamas ir neveikimas (pvz., prievolės nevykdymas, skolos negrąžinimas, užtraukia skolininkui atsakomybę).

Veiksmai gali būti teisėti (neprieštarauja CT normų reikalavimams) arba neteisėti (neatitinka, prieštarauja konkrečioms teisės normoms).

Pagal tikslą teisėti veiksmai skirstomi į teisinius aktus ir poelgius.Teisiniai aktai – tokie teisėti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti CT

santykius. Poelgiai – tokie CT subjekto veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti sau subjektinių

teisių ar įgyti teisinių pareigų, bet dėl tokių veiksmų atsiranda teisinės pasekmės, nes tai numato C įstatymai.

Teisiniai aktai savo ruožtu skirstomi į administracinius aktus ir sandorius. Administraciniai aktai – tai valstybinio valdymo organų, visuomeninių valdymo organų aktai,

turintys CT reikšmę. Sandoriai – asmenų veiksmai, specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams.

Labiausiai paplitę sandoriai – CT sutartys.Teisiniai įvykiai skirstomi į:1) absoliučius – atsiranda ir vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios (natūrali žmogaus

mirtis, sutartyse – nenugalima jėga ir t.t.).2) santykinius – atsiradimas susijęs su žmogaus valios išreiškimu, bet toliau vystosi

nepriklausomai nuo žmogaus valios, kartais tolesnis vystymasis gali būti net priešingas žmogaus valiai (trobesių padegimas, vaiko gimimas irt.t.)

10

Viskas, kas aukščiau išdėstyta, pavaizduota piešinyje:

CT santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti kartais neužtenka vieno juridinio fakto, reikalingi keli. Tokia JF sistema, susidedanti iš dviejų ar daugiau tarpusavyje susijusių veiksmų ar įvykių, dažniausiai vadinama faktine sudėtimi, arba juridinių faktų sudėtimi.

Juridinių faktų sudėtį reikia skirti nuo sudėtingo juridinio fakto. JF sudėtis yra kelių savarankiškų faktų sistema, o sudėtingas JF – vieno fakto požymių sistema (CT pažeidimas kai juo padaroma žala – tai vienas sudėtingas JF, tačiau norint nustatyti CT pažeidimą, įrodyti, kad buvo įvykdytas priešingas teises veiksmas, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veiksmo ir žalos, turi būti nustatyta asmens, padariusio žalą, kaltė, pagaliau turi būti padaroma žala, - visų šių veiksmų sistema sudaro juridinio fakto sudėtį).

T7. FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI

T7.1. Fizinių asmenų teisnumas – Civilinės teisės subjekto sąvoka yra glaudžiai susijusi su civilinio teisnumo ir civilinio veiksnumo sąvokomis.CK 8 str.civilinį teisnumą apibrėžia kaip galėjimą turėti civilines teises pareigas.Civilinio teisnumo,kaip ir bet kurios kitos teisinės sąvokos,pobūdį ir turinį

11

CIVILINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO, PASIKEITIMO BEI PASIBAIGIMO PAGRINDAI

JURIDINIAI FAKTAI

Teisę sukuriantys Teisę pakeičiantys Teisę panaikinantys

VEIKSMAI ĮVYKIAI

Teisėti Neteisėti Absoliutūs Santykiniai

Teisiniai aktai Teisiniai poelgiai

Administraciniai aktai

Sandoriai

nulemia konkrečios visuomeninės ekonominės formacijos gamybiniai santykiai.Valstybė fiziniams ir juridiniams asmenims suteikia galimybę turėti civilines teises ir pareigas,atsižvelgdama į atitinkamo laikotarpio materialines gyvenimo sąlygas.

Teisnumas nėra įgimta žmogaus savybė.Tai tam tikra socialinė ekonominė savybė,kurią asmeniui,kaip teisės subjektui,savo įstatymais suteikia ir pripažįsta valstybė.Teisnumas – tai antstatinis reiškinys,teisiškai išreiškiantis individo visuomeninę padėtį,paskiausiai sąlygotą egzistuojančių toje visuomenėje formacijoje santykių ir bazės.Todėl teisės ir pareigos ,kurias vienu ar kitu ekonominės formacijos vystymosi laikotarpiu gali turėti teisės subjektai,yra nevienodos.Pvz.vergvaldinėje ekonominėje formacijoje vergai nebuvo teisės subjektai,todėl jie neturėjo teisnumo.

Civilinis teisnumas – tai galėjimas turėti ne tik civilines teises,bet ir civilines pareigas.Teisė be pareigos neegzistuoja.Todėl teisių ir pareigų tarpusavio ryšys yra neatskiriamas civilinio teisnumo bruožas.Galimybė turėti civilines teises visada adekvati galimybė įgyti ir civilines pareigas.

Civilinis teisnumas glaudžiai susijęs su subjektine teise.Subjektinė teisė – tai valstybės saugomo leistino asmens(teisės subjekto) elgesio rūšis ir apimantis,taip pat galimybė reikalauti tokio elgesio iš įpareigoto asmens.Subjektinė teisė- tai konkreti teisė,priklausanti konkrečiam teisinio santykio subjektui.

T7.2. Fizinio asmens teisnumo pradžia ir pasibaigimas. CK 9 str.numato piliečių civilinio teisnumo atsiradimo ir jo išnykimo momentus.Jame nurodyta.kad piliečio teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.

Tačiau daugeliu atvejų įstatymas gina ir pradėto,bet dar negimusio vaiko interesus.Pvz. CK 499 str.nurodo,kad nekentėjusiojo mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi nedarbingi asmenys,kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą,taip pat mirusiojo vaikas,gimęs po mirties.Šios normos rodo,kad galiojantys civiliniai įstatymai gina pradėtų,bet dar negimusių vaikų teises ir interesus.Tačiau mūsų civiliniai įstatymai negimusių vaikų nelaiko teisės subjektais.

Civilinis piliečių teisnumas pasibaigia jiems mirus.Tai reiškia,kad teisnumas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus,sveikatos ir mirties priežasties.

T7.3 Fizinių asmenų teisnumo lygybė. Civilinio teisnumo būdingas bruožas visada turi būti jo realumas.Galimybę būti įstatymo numatytų teisių ir pareigų subjektu kiekvienam žmogui turi garantuoti pagrindinis valstybės įstatymas – Konstitucija.Civiliniam teisnumui būdingas lygybės principas,kurio esmė ta,kad visi privalo turėti vienodas galimybes įgyti visas įstatyme numatytas teises ir pareigas,tačiau negali turėti jokių privilegijų.

T7.4. LR Konstitucija apie fizinių asmenų asmenų lygiateisiškumą. Galiojanti Konstitucija visiems piliečiams numato lygias teises,o kartu ir tokį pat teisnumą,nepaisant rasės ,lyties,tautybės,priklausymo vienai ar kitai politinei partijai..

T7.5 Fizinių asmenų teisnumo turinys,teisnumo realumas ir garantijos.Kiekvienoje ekonominėje formacijoje civilinio teisnumo turinys yra skirtingas.Fizinių asmenų

civilinio teisnumo turinį ir pobūdį sąlygoja toje ekonominėje formacijoje susiklostę gamybiniai santykiai.Mūsų respublikoje galiojantys įstatymai suteikia galimybę visiems turėti lygias civilines teises ir pareigas ,nepriklausomai nuo lyties ir ,rasės,politinių ir religinių įsitikinimų.Galimybė turėti civilines teises ir pareigas yra neatskiriama žmogaus savybė,tenkinant savo materialinius ir kultūrinius poreikius.Turėdami civilinį teisnumą žmonės gali dalyvauti įvairiuose teisniuose santykiuose.Pagal galiojančią Konstituciją ir civilinius įstatymus mūsų respublikoje civilinį teisnumą turi visi Lietuvos piliečiai,taip pat užsieniečiai ir asmenys be pilietybės. Civilinių teisių ir pareigų visuma, kurias mūsų respublikoje gali turėti teisės subjektai, pagal galiojančius įstatymus sudaro teisnumo turinį. Kaip jau akcentuota ,civilinio teisnumo turinį sąlygoje egzistuojantys gamybiniai santykiai,ūkio sistema ir nuosavybės formos.Tai nulemia tą kompleksą civilinių teisių ir pareigų,kurias gali turėti respublikos piliečiai (gyventojai), civilines teisės subjektai. 1990 02 12, priėmus Nuosavybės pagrindų įstatymą,civilinio teisnumo turinys buvo išplėstas. Šio įstatymo 2 str.numato,kad Lietuvos piliečiai gali būti privatinės nuosavybės subjektais.Kartu išplečiamos galimybės įgyti subjektinę nuosavybės teisę į daugelį objektų.LR Konst. Nurodoma,kad turto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos- priklauso turto savininkui.Taigi šio įstatymo 12 str.numato

12

numato piliečių galimybę įgyti civilinę subjektinę teisę į turto ūkinio naudojimo rezultatus – produkciją ir pajamas. Civilinio teisnumo turinį mūsų respublikoje šiuo metu nustato Konstitucija,Civilinis kodeksas,Nuosavybės pagrindų įstatymas,taip pat ir kiti paskutiniuoju metu priimti aktai.

Kalbant apie piliečių civilinio teisnumo turinį,reikia nurodyti ,kad piliečiai pagal įstatymus gali turėti turtą privatinę nuosavybę,teisę naudotis gyvenamomis patalpomis ir kartu turtu,paveldėti turtą ir palikti jį testamentu,pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą,turėti mokslo,literatūros ir meno kūrinio,atradimo,išradimo,racionalizacinio pasiūlymo bei kitas intelektualinės veiklos produktų autorines teises,taip pat turėti kitokias turtines ir asmenines neturtines teises.Išvardytos teisės,kurios įeina į civilinio teisnumo turinį,yra pagrindinės civilinio teisnumo dalys.Kiekviena iš šių teisių – tai įstatymais garantuota galimybė įgyti konkrečią civilinę subjektinę teisę.

T7. 7. Fizinių asmenų veiksnumas. Be civilinio teisnumo ,civilinės teisės subjektams yra būdinga kita savybė- civilinis veiksnumas.CK 11 str.civilinį veiksnumą apibrėžia galėjimą savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas.Civilinis veiksnumas yra bendra teisinė prielaida savo veiksmais įsigyti civilines teises ir susikurti pareigas bei jas realizuoti ir atsakyti už savo veiksmus.Kaip civilinį teisnumą,civilinį veiksnumą sąlygoja visuomeniniai ekonominiai santykiai,ir jis remiasi teisinėmis normomis.

Civilinio teisnumo ir veiksnumo kategorijos turi daug bendrų bruožų,tačiau tai yra dvi skirtingos teisinės kategorijos.Žinome jog teisnumo sąvoka apibrėžia tai,ką gali turėti teisės subjektas.O veiksnumas apibrėžia visų pirma tai,ką gali susikurti teisės subjektas savo veiksmais.Tokiais veiksmais gal būti įstatyme tiesiogiai numatyti(arba nenumatyti) veiksmai.Civilinio veiksnumo,kaip aktyviosios subjekto veiklos,kategorija nepaprastai glaudžiai siejasi su civiliniu teisnumu.Galima sakyti,kad civilinio veiksnumo pagrindas yra civilinis teisnumas.Jeigu į civilinio teisnumo turinį neįeina galimybė įgyti vieną ar kitą subjektinę teisę,tai nepaisant jokių asmens pastangų ,jis netaps tos subjektinės teisės turėtoju.Kita vertus veiksnumas neturi tiesioginės įtakos teisnumui.

Skirtingai nuo civilinio teisnumo,kurį turi visi,ir nepriklausomai nuo sąlygų,civilinį veiksnumą gali turėti ne visi asmenys.Asmuo gali būti visiškai veiksnus tik tada ,kai jis sugeba protingai veikti ir sąmoningai suprasti savo poelgius bei jų pasekmes.Todėl veiksnumas tiesiogiai priklauso nuo psichinio išsivystymo,intelekto ir valios brandos laipsnio,gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.Be,to įstatymas veiksnumą sieja ir su tam tikru amžiumi.Jeigu asmuo veiksnus,tai reiškia,kad jis fiziškai ir protiškai yra subrendęs,gali savarankiškai dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime,savarankiškai atlikti įvairiausius juridinius veiksmus ir ,be abejo,atsakyti už savo poelgius.Jeigu amžius ir psichinė būklė teisnumui neturi jokios įtakos,tai veiksnumui šie faktoriai turi lemiamą įtaką.Būtent laikantis amžiaus ir medicininio kriterijaus,įstatymų leidėjas ir diferencijuoja fizinių asmenų civilinio veiksnumo apimtį.Teisnus asmuo gali būti ir neveiksnus,o veiksnus asmuo visada yra teisnus.

T7.8. Visiškas veiksnumas.Įstatymas numato,kad visiškas civilinis veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės,tai yra suėjus 18 metų.Toks asmuo visiškai supranta savo poelgių reikšmę.Jis yra visiškai veiksnus.Tačiau kartais visiškas veiksnumas gali atsirasti ir nesulaukus 18 metų.tais atvejais ,kai įstatymas leidžia sudaryti santuoką asmeniui,neturinčiam 18 metų,toks asmuo nuo santuokos sudarymo momento įgyja visišką veiksnumą.Šis veiksnumas neišnyksta ir tada ,kai santuoka vėliau nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių ,nesusijusių su santuokiniu amžiumi. T7.8. Santykinis veiksnumas – kurį turi nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų.Pagal CK 14 str.nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų gali sudarinėti sandorius tik turėdami tėvų,įtėvių arba rūpintojų sutikimą.Tačiau jie turi teisę savarankiškai disponuoti savo uždarbiu arba stipendija ,įgyvendinti autorines teises į savo kūrinius,atradimus,išradimus ir racionalizacijas,taip pat sudarinėti smulkius buitinius sandorius.Iškilus būtinybei šią nepilnamečių nuo 15 iki 18 metų teisę gali apriboti globos ir rūpybos organai.taigi,kaip galime pastebėti iš CK 14 str.2d.numatytų atvejų,turi apriboti jų tėvai ,įtėviai arba rūpintojai.Nepilnamečių nuo 15 iki 18 metų veiksnumui būdinga tai kad jie gali savarankiškai disponuoti savo uždarbiu arba stipendija,savo indėliais bankuose,sudarinėti smulkius buitinius sandorius,savarankiškai įstoti į kooperatines ir kitas visuomenines organizacijas,įgyvendinti savo autorines ir išradėjų teises ir pagaliau savarankiškai atsakyti už žalą,padarytą kitiems asmenims.

13

Asmenų ,piktnaudžiaujančių alkoh.gėrimais ,narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis ,veiksnumas gali būti apribojamas teismine tvarka.(CK 16 str.)Apribojus veiksnumą,sandorius jie gali sudarinėti tik turėdami savo rūpintojo sutikimą,išskyrus smulkius buitinius sandorius.Piliečiui nustojus piktnaudžiauti alkoh.ir kitais “gardumynais” jo veiksnumo apribojimas gali būti panaikinamas taip pat teismine tvarka.

Dalinis veiksnumas – kalbant apie mažamečių iki 15 metų civilinį subjektiškumą ,lit.ilgą laiką buvo teigiama,kad jie yra visiškai neveiksnūs,o įstatymas tik leidžia kai kurias išimtis iš šios taisyklės,suteikdamas jiems ribotas teisines galimybes dalyvaujant civilinėje apyvartoje.Tačiau būtų neteisinga nepilnamečius iki 15 metų civilinio veiksnumo požiūriu prilyginti asmenims,teismine tvarka pripažintiems neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės.Nepilnamečiai iki 15 metų turi ,nors ir labai mažos apimties,civilinį veiksnumą,kurį galima būtų vadinti daliniu.CK 13 str.nors ir pabrėžiama,kad už nepilnamečius iki 15 metų sandorius jų vardu sudarinėja tėvai,įtėviai arba globėjai,čia pat nurodomos dvi išimtys.2 dalyje kalbama apie jų teisę savarankiškai sudarinėti smulkius buitinius sandorius,o trečioje dalyje jų teisė įdėti į kredito įstaigas ir jais disponuoti pagal kitus įstatymus.

Veiksnumas ,kaip ir teisnumas pasibaigia asmeniui mirus.Tačiau daugeliu atvejų žmogus gali netekti veiksnumo ir būdamas gyvas.Paaiškėjus,kad asmuo negali protingai tvarkyti savo reikalų dėl psichinės būklės sutrikimo,įstatymo numatyta tvarka jis gali būti teismo pripažįstamas neveiksniu.Asmuo gali būti pripažįstamas neveiksniu dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės,trukdančių jam suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.Pilietį pripažinus neveiksniu,jam steigiam globa.Jo vardu sandorius sudarinėja globėjas.Tokiam asmeniui pasveikus arba labai pagerėjus jo sveikatos būklei,jis gali būti teismo pripažintas veiksniu.Kol asmuo atitinkama tvarka nėra pripažintas neveiksniu,laikoma,kad jis veiksnus.

T7.12. Gyvenamoji vieta,jos juridinė reikšmė.Civiliniams teisminiams santykiams svarbią reikšmę turi tikslus jų subjektų gyvenamosios vietos nustatymas.Kiekvieno asmens gyvenimas,jo darbinė,politinė ir visuomeninė veikla yra susiję su tam tikra gyvenamąja vieta.Gyvenamoji vieta svarbią reikšmę turi įgyvendinant vienas ar kitas teises ir pareiga,atsirandančias iš konkrečių teisnių santykių.

Gyvenamoji vieta (CK 17 str.)laikoma ta vieta,kurioje asmuo nuolat arba daugiausia gyvena.Taigi gyvenamoji vieta nustatoma ne pagal darbo ar turo buvimą,o pagal tai,kur jis nuolat arba daugiausia gyvena,t.y.daugiau negu kitose vietose.Kiekvienas fizinis asmuo turi tik vieną gyvenamąją vietą,kurią pats laisvai pasirenka,laisvai gali pakeisti,realizuodamas savo teisę pasirinkti gyvenamąją vietą(CK 10 str.)Ją pasirenkant pasireiškia veiksnaus asmens valia.Numatydamas bendrą gyvenamosios vietos nustatymo taisyklę,įstatymų leidėjas įtvirtina ir specialiąją mažamečių ir visiškai neveiksnių asmenų gyvenamosios vietos nustatymo taisyklę.Pagal CK 17 str.2d.nepilnamečių iki 15 metų ir globojamų asmenų gyvenamoji vieta laikoma atitinkamai jų tėvų,įtėvių arba globėjų gyvenamoji vieta.Taigi šių asmenų gyvenamąją vieta laikoma jų įstatyminių atstovų gyvenamoji vieta.

T7.13. Pripažinimas nežinia kur esančiu ir paskelbimas mirusiu.Kartais ilgą laiką dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra galimybės nustatyti asmens

gyvenamosios vietos ir sužinoti ar jis gyvas ar ne.Tokiu atveju atsiranda tam tikras teisnių santykių,kurių subjektas yra šis asmuo,neapbrėžtumas.Šis neapbrėžtumas ilgai tęstis negali.Tokio asmens interesai,jo kreditorių interesai,valstybės interesai reikalauja ,kad šis neapibrėžtumas būtų pašalintas.Todėl civilinės teisės normos leidžia tokius piliečius pripažinti nežinia kur esančiais ir paskelbti mirusiais.Pilietis gali būti pripažintas nežinia kur esančiu ir paskelbtas mirusiu tik teismine tvarka,esant įstatyme numatytoms sąlygoms.Pagal CK 18 str.pilietis gali būti pripažintas nežinia kur esančiu,jei nuolatinėje jo gyvenamojoje vietoje vienerius metus nėra žinių,kur jis yra.Pripažinus pilietį nežinia kur esančiu ,atsiranda tam tikros teisinės pasekmės.Jo turtui steigiama globa.Iš šio turto duodamas išlaikymas piliečiams,kuriuos nežinia kur esantis pagal įstatymą turi išlaikyti,ir padengiamas įsiskolinimas,kilęs iš kitų nežinia kur esančio prievolių.Jeigu pripažintas nežinia kur esančiu pilietis atsiranda arba paaiškėja jo buvimo vieta,šis teismo sprendimas turi būti panaikintas.Po to globos ir rūpybos organai panaikina ir jo turto globą.

Pagal CK 21 str.pilietis gali būti paskelbiamas mirusiu ,jeigu nuolatinėje jo gyvenamojoje vietoje nėra žinių apie jo buvimo vietą trejus metus.Tai bendra piliečių paskelbimo mirusiais taisyklė,kuri turi nemažai išimčių:

1.Jeigu pilietis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis,kurios sukėlė mirties grėsmę,arba yra pagrindas spėti,jog jis žuvo per nelaimingą atsitikimą,toks asmuo gali būti paskelbiamas mirusiu praėjus 6

14

mėnesiams nuo paskutiniųjų žinių gavimo apie jį dienos.Šiuo atveju paskelbiant pilietį mirusiu toje pačioje byloje būtina nustatyti nelaimingo atsitikimo faktą;

2.karys ar kitas pilietis,dingęs be žinios dėl karo veiksmų,gali būti paskelbiamas mirusiu ne anksčiau kaip praėjus dvejiems metams nuo karo veiksmų pasibaigimo dienos.

Paskelbtojo mirusiu piliečio mirties diena laikoma ta diena,kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti mirusiu.Jeigu paskelbiamas mirusiu pilietis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis,kurios sukėlė mirties grėsmę,arba jei yra pagrindas spėti jį žuvus per nelaimingą atsitikimą,teismas tokio piliečio mirties diena gali pripažinti spėjamo jo žuvimo dieną(CK 21 str.)

Paskelbiant mirusiu ,teisiškai įtvirtinama tik jo mirties prezumpcija,bet nesančiojo piliečio mirties faktas.Piliečio paskelbimas mirusiuoju jo civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu prilyginamas mirčiai,ir dėl to atsirandančios teisinės pasekmės yra analogiškos teisinėms pasekmėms,atsirandančioms piliečiams mirus.Paaiškėjus paskelbto mirusio piliečio buvimo vietai arba jam sugrįžus,teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu turi būti panaikintas.CK 22 str.numato,kokia tvarka grąžinamas turtas piliečiui,parklebtam mirusiu,jeigu jis sugrįžta. Jeigu paskelbtas mirusiu fizinis asmuo atvyksta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas panaikina sprendimą paskelbti šį fizinį asmenį mirusiu. Atvykusysis fizinis asmuo neturi teisės reikalauti grąžinti savo turtą, kuris, paskelbus jį mirusiu, yra paveldėtas. Tačiau tais atvejais, kai jis nežinia kur buvo dėl svarbių priežasčių,jis turi teisę, nepriklausomai nuo savo atvykimo laiko,reikalauti grąžinti savo turtą, išlikusį pas įpėdinius, taip pat turtą, perėjusį tretiesiems asmenims, jeigu šie, įgydami tą turtą, žinojo, kad jo savininkas yra gyvas. Jeigu tais pačiais atvejais turtas paveldėjimo teise atiteko valstybei ir buvo realizuotas, tai, panaikinus sprendimą paskelbti pilietį mirusiu, jam grąžinama suma, gauta, realizuojant turtą.

T8: VALSTYBĖ, KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAS

Valstybė, kaip civ. teisės subjektas (o taip pat, kaip nuosavybės teisės subjektas) suvokiama pakankamai sudėtingai.Nuosavybės teisiniuose santykiuose valstybė savo teisės turi įgyvendinti per savo organus. Valstybė civ. santykiuose dalyvauja dviem prasmėmis:1. Valstybė dalyvauja civ. santykiuose, perduodama savo turtą valstybinėms įmonėms, įstaigoms,

organizacijoms turto patikėjimo teise. Turto patikėjimo turinys nėra apibrėžtas įstatymuose, ir todėl nėra numatyta, kokias teises į turtą, perduotą patikėjimo teisę, turi patikėtinis. Tai nustatoma kiekvienu atveju, t.y. įmonės, įstaigos, organizacijos įstatuose (arba nuostatuose). Šios teisės gali įeiti tiek į valdymo turinį, tiek į naudojimo (disponavimo). Turto patikėjimo teisės turinys gali būti nustatytas kituose norminiuose aktuose, reglamentuojančiuose tam tikrų grupių veiklą.

2. Teisė į turtą įgyvendinama tiesiogiai per savo institutus, pvz., ministrą, inspekcijas.

Visame šiame mechanizme dalyvauja ir kontroliuojanti institucija Valstybės kontrolė.

Pagal LR įstatymą dėl valstybės turto dalies perdavimo savivaldybėms, didžioji valstybės turto dalis buvo joms perduota. tiek valstybė, tiek savivaldybė gali dalyvauti prievolinėse teisiniuose santykiuose. Jos taip pat gali būti pardavėju (pirkėju), t.y. dalyvauti sutartiniuose teisiniuose santykiuose. Valstybė aktyviai dalyvauja paskoliniuose santykiuose, išleisdama vidaus obligacijas, kurias įgyja asmuo ir tokiu būdu tampa valstybės kreditoriumi. Valstybė tampa skolininku (debitoriumi). Taip atsiranda civ. teisinis santykis.

Šalies viduje valstybė civ. teisniuose santykiuose gali dalyvauti ir dar vienu specifiniu atveju. Kai, sudarydami sandorius, asmenys pažeidžia vienų ar kitų norminių aktų reikalavimus, teismas gali taikyti sankciją “restitucija negalima”. Tokiu atveju turtas pereina valstybei. Valstybė čia dalyvauja civ. teisiniame santykyje, tačiau ji netampa civ. teisės subjektu.

Kaip civ. teisinių santykių subjektas valstybė gali dalyvauti ir užsienio apyvartoje, pvz., imdama paskolas užsienyje. Tokiu atveju ji yra civ. teisinių santykių subjektas. T.p. pagal įstatymus ir teisės norminius aktus kiekviena valstybė turi galimybę įsigyti žemės sklypą savo atstovybei. Tokiu atveju ji t.p. yra civ. teisės subjektas.

15

Be to civilinėje apyvartoje valstybė gali dalyvaut užtikrindama savo nuosavybės apsaugą, parduodama savo turtą.Naujame CK valstybė bus įtvirtinta, kaip civ. teisės subjektas.

T.9. JURIDINIAI ASMENYS

Civilinių teisinių santykių dalyviais g.b. ne tik fiziniai bet ir juridiniai asmenys.Juridinis asmuo – tai fizinių asmenų grupių (kartais ir vieno asmens) turtinių interesu personifikacijos priemonė.Pagal CK 23 str. 1 d. juridiniais asmenimis laikomos organizacijos, kurios turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir turėti pareigas. Jie g.b. ieškovais ir atsakovais teisme bei arbitraže. CK 23 str. 2 d. nurodo, kad juridiniais asmenimis g.b. įmonės, įstaigos, organizacijos, asociacijos, visuom. org., polit. part., kt. organizacijos LR įstatymų ir šių org. įstatų numatytais atvejais.Taigi jur. asmenys yra: AB, žemės ūkio bendrovės (ŽŪB), kooperatyvinės bendrovės, valst. įmonės, įstaigos, organizacijos ir t.t.

Pagal CK 23 str. skiriami tokie jur. asmenų požymiai:1) organizacinis vieningumas;2) atskiras turtas;3) galėjimas savo vardu įsigyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas;4) savarankiška atsakomybė.

Organiz. vieningumas. Jis būdingas jur. asmeniui, kaip organizacijai, ir pasireiškia tuo, kad atskiri jur. asmens organai ir jų padaliniai skiriasi vienas nuo kito bet sąveikauja tarpusavyje, yra susiję. Vieni organai yra pavaldūs kitiems bei pagr. organui, kuris realizuoja jur. asmens teisnumą ir veiksnumą. Pvz., akcinę bendrovę sudaro akcininkai (visuot. akcininkų susirinkimas – aukšč. AB organas), stebėtojų taryba, AB valdyba, AB revizorius, AB administracija. Visų jų teises ir pareigas nustato LR AB įstat. ir AB įstatai. Tai užtikrina jos org. vieningumą.Valstybinių įstaigų org. struktūra tokia: jai vadovauja vadovas, jam talkina pavaduotojai. Skyriams vadovauja skyrių viršininkai.Jur. asmenys įstat. numatyta tvarka gali steigti filialus, kurie yra jur. asmens struktūriniai padaliniai, atliekantys jo funkcijas kitoje vietoje. Filialo teisinius įgalinimus nulemia jur. asmens vadovo išduotas įgaliojimas, kur nurodomą kokia veikla filialas užsiima, kokius sandorius gali sudaryti filialo vadovas. Už filialo prievoles atsako jur. asmuo bet ieškiniai, susiję su filialo veikla g.b. pareiškiami ir pagal filialo buvimo vietą (CK 138 str. 3 d.).Atstovybės t.p steigiamos ne jur. asmens būvimo vietoje. Jos skirtos tam tikrai funkcijai (atskiriems teisiniams veiksmams), pvz., atsiskaityti su kontrahentais, arba sudaro sutartis.Ir filialai ir atstovybės yra jur. asmens padaliniai.

Atskiras turtas. Kad jur. asmuo galėtų veikti jis turi turėti materialinę bazę: pinigus, pastatus, patalpas, įrenginius, įrankius ir t.t. Šis turtas jur. asmeniui gali priklausyti nuosavybės arba patikėjimo teise. Patikėjimo teise turtą valdo ir naudoja valst. įstaigos. Jur. asmeniui priklausantis turtas yra atribotas nuo jį įteisinusių asmenų turto (dažniausiai savininkų). Pvz., AB yra jai priklausančio turto savininkė, akcininkams nuosav. teise priklauso tik akcijos. Valst. įmonių mater. veiklos bazę sudaro joms patikėjimo teise perduotas valstybės turtas.

Turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų įsigijimas savo vardu. Jur. asmuo visus sandorius sudaro savo vardu, logiška, kad kiekvienas jur. asmuo turi savo vardą. Šį vardą jis naudoja komercinėje veikloje, reklamuodamas gaminius, pasirašydamas sutartis.Be žodžių, nusakančių jur. asmens rūšį (pvz., akcinė bendrovė), privalo turėti bent vieną skiriamosios reikšmės žodį arba vardą. Pvz., AB “Švyturys”, AB Normantukas, UAB Perekin’noguczerezpleten’. Firmų vardai registruojami Valst. patentų biure. Firmų vardų apsauga įtvirtinta ir tarptautinės teisės dokumentuose.

16

Jur. asmenys neturi teisės naudotis kitų firmų vardu. Ginčus dėl vardo sprendžia teismas. Teisę į vardą turi tas, kuris pirmas pradėjo jį naudoti. Galima reikalauti atlyginti nuostolius, kuriuos jur. asmuo patyrė dėl neteisėto jo vardo naudojimo.Jur. asmuo gali turėti prekių ir paslaugų ženklą, kuris turi būti įregistruotas. Prek. ženklas būtinai turi turėti skiriamuosius požymius, kitaip jis nebus pripažintas prek. ženklu. Prekių ir paslaugų ženklais negali būti valstybių vėliavos ar herbai, oficialūs valst. pavadinimai bei emblemos. Prekių paslaugų apsaugą garantuoja LR prekių ir paslaugų ženklų įstat (PPŽĮ).Ženklai registruojami Valst. patentų biure, registracija galioja 10 metų, g.b. pratęsiamas ne ilgiau kaip po 10 metų.Be registruoto ženklo savininko niekas negali naudoti šio ženklo savo komercinėje veikloje. (Prisimenat visokius: “Panasonix”, “Pionier”?) Savininkas gali ženklą perduoti arba leisti juo naudotis kitam asmeniui, sudarydamas licencinę sutartį. Tokios sutartys t.b. registruojamos, kitaip negalioja.Kaip visada, jeigu pažeidžiamos tavo teises gali kreiptis į teismą ir reikalauti: atlyginti pažeidimu padarytą žalą, nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus, atstatyti padėtį (PPŽĮ 28 str.).

Savarankiška atsakomybė už savo prievoles. Jur. asmuo turi turtą ir savo vardu įgyja teises ir pareigas, todėl jis savo turtu ir atsako už neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, padarytą žalą. T.y. už jur. asmens skolas neatsako asmenys, jį įsteigę. Jur. asmuo neatsako už šių asmenų skolas. Pvz., AB pagal savo prievoles atsako tik savo turtu, akcininkai atsakomybė apsiribuoja ta suma, kurią sumokėjo už akcija (jeigu bankrotas, tai atgal negaus), ŽŪB neatsako už narių, o nariai už ŽŪB skolas. Kadangi jur. asmens atsakomybė atribota nuo steigėjų turtinės atsakomybės, tai tokia atsakomybė teisės aktuose vadinama ribota atsakomybė. Ji yra skiriamasis jur. asmenų požymis.

Pagrindinis civ. teisės subjektų, neturinčių jur. asmens statuso skirtumas nuo jur. asmenų yra tame, kad jie (pirmieji) atsako už savo prievoles neribotai. T.y. jeigu turi perdaug skolų, tai savininkui kelnes numaus ir atims.

T9.6. JURIDINIŲ ASMENŲ RŪŠYS

Laisvosios rinkos valstybių teisės doktrinoje skiriami viešosios teisės jur. asmenys ir privatinės teisės jur. asmenys, t.y. viešieji ir privatūs jur. asmenys.Viešieji jur. asmenys steigiami kompetentingos valstybės institucijos akto pagrindu. Šie aktai gali būti: įstatymas, Vyriausybės, ministro, savivaldybės aktas įsteigti atitinkamą jur. asmenį. Steigimo aktas ir atitinkami įstatymai nulemia įsteigto jur. asmens teisnumą ir veiksnumą ir organizacinę struktūrą. Vieš. jur. asmenys civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja kaip lygiateisiai civ. teisės subjektai. Jie negali priversti kitų asmenų sudaryti su jais sandorių. Jų materialinę bazę sudaro patikėjimo teise jiems perduotas valstybės ar savivaldybės turtas. Civilinėje teisinėje apyvartoje vieš. jur. asmenys yra prilyginami privatiems jur. asmenims.Priv. jur. asmenys steigiami privačių asmenų iniciatyva. Steigėjai tokiam asmeniui perduoda turtą, nustato veiklos sritį, valdymo organus, tikslus, valdymo organų kompetenciją. Tokių jur. asmenų steigėjais g.b. fiziniai asmenys, privatūs jur. asmenys ir vieš. jur. asmenys. Priv. jur. asmuo veikia nepriklausomai nuo jį sudarančių asmenų ir steigėjų pasikeitimo. Steigėjai gali keistis, tačiau tai neturi įtakos jur. asmenų veiklai ir jo teisėms.

Įstatymuose ir kt. aktuose naudojama sąvoka ūkio subjektas. Jais g.b. jur. asmenys, įmonės, neturinčios jur. asmenų teisių, ir fiziniai asmenys užsiimantys komercine veikla pagal įstatymus. Jie gamina, parduoda, teikia paslaugas. Pagrindinis šių asmenų veiklos tikslas – pelnas.Yra jur. asmenys nesiekiantys pelno. Jų veiklos tikslai – patenkinti juos sukūrusių asmenų materialinius ir kultūrinius interesus. Tai visuomen. organizacijos, kūrybinių profesijų asmenų sąjungos (pvz., Lietuvos rašytojų sąjunga) ir t.t.Politinės partijos t.p. turi jur. asmens statusą, bet ų pagrindinis tikslas – kova už politinę valdžią valstybėje.Jur. asmenys gali sudaryti tokius junginius:Kartelis – monopolinis įmonių susivienijimas, kurio dalyviai išsaugo finansinį, ekonominį ir teisinį savarankiškumą. Steigiami sutartimi. Paprastai kartelio dalyviai susitaria dėl prekių ir paslaugų kainų, pasidalija rinkas ir pan. JAV ir Europoje kartelius draudžia antimonopoliniai įstatymai, bet kartais, jeigu

17

jų gamyba sudaro ne daugiau kaip 5 proc. rinkos, kai įsisavinamos naujos rinkos ar gaminiai, karteliai g.b. steigiami ir ten. Karteliai nevaržomai g.b. steigiami ž. ūkyje.Koncernas – įmonių susivienijimas, kuris įgyja jur. asmens teises. Jį sudarančios įmonės išsaugo savo teisinį subjektiškumą. Steigimo tikslai – bendra gamyba, investicijos, savo interesų gynimas ir t.t. Dažnai koncerno brandulį sudaro bankas.Konsorciumas – laikinas įmonių susivienijimas koordinuotai komercinei veiklai (pvz., nupirkti Lietuvos Telekomą). Pvz., norint gauti užsakymus arba juos pasiskirstyti, atlikti fin. operacijas, užtikrinti bendrą gamybą ir t.t. Dažniausiai vadovauja bankas. Konsorciumas steigiamas dalyvių sutartimi. Joje numatoma firma, kuri koordinuos konsorciumo veiklą (dažniausiai tai bankas). Konsorciumo dalyvių atsakomybė užsakovams solidarinė.Trestas – įmonių susivienijimo forma, kurios dalyviai praranda gamybinį, komercinį, dažnai teisinį subjektiškumą. Trestui vadovauja valdyba arba pagrindinį įmonė. Įmonių dalyvių akcininkai perduoda savo akcijas patikėtiniams, jiems išlieka teisė tik į dividendus, jie netenka teisės dalyvauti tresto valdyme. Trestą valdo patikėtiniai.Asociacija – savanoriškas jur. asmenų susivienijimas (jas gali sudaryti ir fiz. asmenys), kuris siekia gamybinių – komercinių, mokslinių, kultūrinių ar kt. tikslų. Asociacijos nariai gali dalyvauti kt. susivienijimuose, asociacijose.Lietuvoje įmonės, norinčios sudaryti susivienijimą pagal LR konkurencijos įstatymo 10 str., turi gauti Valstybinės konkurencijos tarnybos leidimą. Atsisakymas suteikti leidimą g.b. apskųstas teismui (14 str.). Tai reikalinga, kad susivienijimas neužimtų vyraujančios padėties rinkoje ir nepiktnaudžiautų. Vyraujanti padėtis rinkoje, jeigu jo gaminamos produkcijos rinkos dalis >40 proc. Vyraujanti padėtis nustatinėjama atsižvelgus į Europos Sąjungos rinką, tik jeigu užsienio įmonės negali realiai dalyvauti konkurencijoje Lietuvoje, padėtis apskaičiuojama pagal Lietuvos rinką.

T.9.4. JURIDINIŲ ASMENŲ ATSIRADIMAS IR PASIBAIGIMAS

Jur. asmenys atsiranda juos įsteigus. Jie steigiami šia tvarka:1) potvarkine;2) leidimine;3) pareikštine normatyvine;4) pareikštine.Potvarkinė tvarka. Taip steigiami vieš. jur. asmenys. Kompetentinga valdžios ar valdymo institucija priima sprendimą dėl jur. asmens įsteigimo. Pvz., LR Vyriausybės įstatymas numato, kad Vyriausybė prireikus steigia ir naikina Vyriausybės įstaigas. Savivaldybės t.p. gali steigti įmones ar įstaigas.Leidimine tvarka steigiant jur. asmenį, reikalingas kompetentingos valstybės institucijos leidimas. Taip steigiami bankai, draudimo organizacijos.Pareikštine normatyvine tvarka jur. asmenys teigiami, kai įstatymas yra numatęs tokių jur. asmenų steigimo tvarką, tikslus, organiz. struktūrą, asmenų dalyvavimo juose sąlygas. Tokie jur. asmenys atsiranda steigėjų iniciatyva. Kompetentinga institucija patikrina ar registruojamo jur. asmens įstatai atitinka įstatymo reikalavimus. Taip steigiamos AB, USB, ŽŪB, daugiabučių namų savininkų bendrijos ir t.t., taip pat polit. partijos, visuom. organizacijos.Pareikštine tvarka steigiamos profsąjungos. LR profesinių sąjungų įstatymo 6 str. sako, kad profsąjunga laikoma įsteigta, kai minimalus steigėjų skaičius (30 arba 1/5 visų darbuotojų), patvirtina įstatus ir išrenka vadovaujančius organus. Jur. asmeniu profsąjunga tampa įregistravus jos įstatus.

Jur. asmenys yra registruojami. CK 26 str. numato, kad jur. asmens teisnumas atsiranda nuo jų įstatų (nuostatų) patvirtinimo momento, o jeigu įstatai turi būti registruojami – tai nuo jų įregistravimo momento. Tai reiškia, kad nuo to momento jur. asmuo tampa teisės subjektu.

Jur. asmens reorganizavimas ir likvidavimas priklauso nuo jų steigimo tvarkos ir rūšies. Vieš. jur. asmenis reorganizuoja ir likviduoja juos įsteigusios institucijos savo potvarkiais, tai gal padaryti ir aukštesnė pagal pavaldumą institucija, kai jur. asmuo atliko savo paskirtį ir jo tolesnė veikla nereikalinga. Tai gali būti padaryta ir vykdant valstybės valdymą.Įmonių reorganizavimą ir likvidavimą reguliuoja LR įmonių įstatymas ir atskirų įmonių rūšių įstatymai (LR AB įstatymas, LR ūkinių bendrijų įstatymas ir kt.).

18

Reorganizavimas – įmonės, kaip jur. asmens pertvarkymas be likvidavimo procedūros. Reorganizuojant įmones, visos reorganizuojamų įmonių teisės ir pareigos pereina po reorganizavimo įsteigtoms arba išlikusioms įmonėms.Reorganizavimo būdai:1) jungiant įmones;2) skaidant įmones;3) keičiant įmonės rūšį ir statusą.Valstybės ir savivaldybių įmonės g.b. reorganizuojamos keičiant jų priklausomybę.Reorganizuojant įmones jungimu, prie įmones, kuri tęsia veiklą, prijungiama viena ar kelios įmonės, kurios baigia savo veiklą kaip jur. asmenys, arba įmonės, kurios kaip jur. asmenys baigia savo veiklą, steigia naują įmonę.Keičiant įm. rūšį, valstybės ir savivaldybės įmonės g.b. reorganizuojamos į AB ir UAB. Taip pat AB g.b. reorganizuojamos į UAB ir atvirkščiai.Keičiant įm. priklausomybę valstybės įmonė reorganizuojama į savivaldybės įmonę, perduodant reorganizuojamos įmonės turtą savivaldybės nuosavybėn, arba savivaldybės įmonė reorganizuojama į valstybės įmonę. Vyriausybė gli reorganizuoti tik valstybės įmones, savivaldybės taryba tik saviv. įmones. AB reorganizavimą sprendžia visuotinis akcininkų susirinkimas.

Likvidavimas. Visų rūšių įmonės g.b. likviduojamos:1) kai pasibaigia įmonės įstatuose nurodytas įmonės veiklos terminas;2) kai teismas ar kreditorių susirinkimas priima sprendimą likviduoti bankrutavusią įmonę (likviduojama

pagal LR įmonių bankroto įstatymą);3) kai teismas priima sprendimą likviduoti įmonę už LR įstatymų nustatys pažeidimus. Be to, AB gali būti likviduojamos visuot. akcininkų susirinkimo nutarimu, jeigu bendrovei nekeliama bankroto byla. Valstybinės įmonės g.b. likviduojamos Vyriausybės nutarimu, o savivaldybės įmonės – savivald. tarybos nutarimu, jeigu nekeliama bankroto byla.Institucija, priėmusi sprendimą likviduoti įmonę, skiria likviduojamos įmonės likvidatorių arba administratorių. Nuo likvidatoriaus paskyrimo dienos įmonės administracija netenka įgaliojimų valdyti įmonę, jos funkcijas atlieka likvidatorius, kuris įstatymų nustatyta tvarka praneša įmonę įregistravusio rejestro tvarkytojui apie įmonės statuso pasikeitimą. Įmonė įgyja likviduojamos įmonės statusą. Likviduojama įmonė gali sudaryti tik u jos likvidavimu susijusius sandorius, taip pat tuos sandorius, kuriuos leidžia sudaryti likvidavimo sprendimas.Likvidatorius turi įm. administracijos vadovo teises ir pareigas. Jis atstovauja įmonei santykiuose su valst. įstaigomis, su kt. jur. asmenimis. Likvidatorius sudaro likvidavimo laikotarpio pradžios balansą, baigia valdyti prievoles, sudaro naujus sandorius pagal savo kompetenciją, Atsiskaito su įmonės debitoriais ir kreditoriais, paskirsto likusį po likvidavimo turtą akcininkams arba perduoda steigėjui (valst. įmonės), įformina likvidavimo aktą ir išregistruoja likviduota įmonę.Apie įmonės likvidavimą viešai skelbiama tris kartus ne dažniau kaip kas du mėnesiai arba kiekvienam akcininkui ir kreditoriui (jei yra), raštu pranešama apie įmonės likvidavimą, kad jie galėtų pareikšti savo pretenzijas likviduojamai įmonei.

SPECIALUS JURIDINIŲ ASMENŲ TEISNUMAS

Juridinio asmens teisnumą sąlygoja jo įsteigimo tikslai ir paskirtis. Kai kas mano, kad jur. asmuo turi tik teisnumą (specialųjį), o kiti mano, kad yra ir veiksnumas ir teisnumas. CK 26 str. kalba tik apie teisnumą. Pagal jį, jur. asmenys turi teisnumą sutinkamai su nustatytais jų veiklos tikslais. 2 d.: Teisnumas atsiranda įstatų patvirtinimo momentu, o kai jur. asmuo turi remtis bendrais nuostatais, tai teisnumas atsiranda, kai kompetentingas organas išleidžia nutarimą dėl steigimo. Jeigu įstatai turi būti įregistruojami teisnumas atsiranda įregistravimo momentu.Jur. asmenų teisnumas nėra vienodas. Jį nulemia to asmens veiklą reglamentuojantys įstatymai ir įstatai. Privačių jur. asmenų teisnumas yra platesnis, nes vieši jur. asmenys steigiami siauresnei funkcijai įgyvendinti. “Neturėdami veiksnumo jur. asmenys negalėtų įgyvendinti įstatuose keliamų uždavinių, negalėtų įgyti civ. teisių ir pareigų” – taip teigia manantys, kad jur. asmenys ir teisnumą ir veiksnumą. Jų nuomone jur. asmenys savo veiksnumą realizuoja per konkrečius jur. asmenų organus, kurie ir formuoja

19

jur. asmenų valią., nors jų formavimo tvarką nustato įstatai. Dažniausiai jur. asmenys turi individualius įstatus, nors yra ir bendrieji. Pirmiausia įstatai sąlygoja jur. asmenų teisnumą.CK 49 str. numato, kad negalioja joks sandorius, kuris prieštarauja jur.asmens tikslams, nurodytiems jo steigimo dokumentuose. Sprendžiant jur. asmens sudarytų sandorių galiojimo klausimą, reikia atsižvelgti į: jur. asmens rūšį ir į tai, ar kontrahentas, sudarydamas sutartį žinojo, kad jur. asmuo neturi teisės sudaryti tokį sandorį.Vieš. jur. asmenų teisnumas yra siauresnis nei privačiųjų. Jie gali sudaryti tik tokius sandorius, kurie reikalingi jų funkcijoms bei uždaviniams įgyvendinti. Be to, jų kontrahentas, sudarydamas sandorį, žino arba privalo žinoti jur. asmens teisnumo ribas nes paprastai žinoma tokio jur. asmens paskirtis. Priv. jur asmenų teisnumas nėra griežtai apibrėžtas, todėl jo kontrahentas ne visada gali žinoti priv. jur. asmens teisnumo ribas. Į visa šias aplinkybes turi atsižvelgti teismai, spręsdami jur. asmens sudarytų sandorių galiojimo klausimus.Jur. asmens sudarytas sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu ti, jeigu jur. asmens kontrahentas, sudarydamas sandorį, žinojo arba turėjo žinoti, kad jur. asmuo neturi teisės jo sudaryti.

Jur. asmens organai g.b. vienasmeniai (direktorius, pirmininkas, viršininkas ir pan.), ir kolegialūs ( akcininkų susirinkimas, taryba ir t.t.). Organai išreiškia jur. asmens valią. Organų sudarymo tvarką, ų teises nustato įstatymai ir įstatai (nuostatai).Organo veiksmai, atlikti pagal įstatus, laikomi jur. asmens veiksmais.Jur. asmens buveinė pagal CK 30 str. yra nuolat veikiantis jo organas.Jur. asmuo gali steigti filialus ir atstovybes. Jų vadovas veikia pagal įgaliojimą, duotą jam atitinkamo jur. asmens. (CK 31 str.)

Apie juridinius asmenis skaityti CK 22-1 – 40 str. (tai yra 2 psl.).

T10. CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI, NETURINTYS JURIDINIO ASMENS TEISIŲ

Tokie subjektai – tai individualios (personalinės) įmonės (IĮ), tikrosios ūkinės bendrijos (TŪB) ir komanditinės ūkinės bendrijos (KŪB). Pagal LR įmonių įstatymą įmonė yra firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei – ūkinei veiklai. Šis apibrėžimas yra bendras tiek jur. asmenims, tiek įmonėms, neturinčioms jur. asmens. teisių.IĮ nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise – keliems fiz. asmenims. Jas gali steigti ir negamybinės organizacijos, turinčios jur. asmens teises. Ūkinė bendrija bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems fiz. ar jur. asmenims.Įmonių įstatymas aiškiai nustato, kad nei IĮ nei ŪB neturi jur. asmens teisių ir jų turtas neatskirtas nuo savininkų turto, tačiau šių įmonių negalima sutapatinti su savininkais. Turto bendrumas tik reiškia, kad savininkas už įmonės prievoles atsako neribotai, t.y. visu savo turtu (po įmonės turto).IĮ ir ŪB turi firmos vardą, savo vardu įgyja teises bei pareigas, pareiškia ieškinius, dalyvauja bylose kaip atsakovai. Įmonių turtas fiksuojamas atskirame balanse.Taigi civ. teisės subjektai, neturintys jur. asmens teisių – neribotos atsakomybės įmonės, kurios nuosavybės teise priklauso vienam ar keliems asmenims ir savo vardu dalyvauja civ. teisniuose santykiuose.

T.10.1. INDIVIDUALI ĮMONĖ

Asmenis gali turėti įmones. Tokios įmonės yra IĮ. Jos neturi jur. asmens teisių.IĮ turtas yra apskaitomas atskirai, vedant buhalteriją ir sudarant balansus, t.y. nesutapatinamas su savininko turtu. Įmonės vardu yra mokomi pelno ir kt. mokesčiai.Civ. turtinės atsakomybės požiūriu IĮ turtas nėra atskirtas nuo savininko turto. Savininkas už įmonės skolas atsako visu turtu (kelnes oi kaip numaus).IĮ steigimą ir likvidavimą reguliuoja LR įmonių įstatymas. Prieš pradedama savo veiklą IĮ turi būti užregistruota įmonių rejestre. Neregistruotos įmonės veikla draudžiama. Įmonė laikoma įsteigta nuo registravimo dienos. Registravimui pateikiami pareiškimas, kuriame apibūdinamas įmonės veiklos pobūdis, jei reikia pateikiami leidimai užsiimti komercine – ūkine veikla, ekologinis pasas, žemės sklypo suteikimo aktas.

20

IĮ gali valdyti pats savininkas arba samdyti valdytoją. IĮ pelnas ir nuostoliai priklauso savininkui, IĮ veiklos tikslas – pelnas.Civ. teisiniuose santykiuose dalyvauja ne savininkas, o IĮ. IĮ savarankiškumą sąlygoja: atskira IĮ buhalterija, atskiras apmokestinimas, galimybė įmonę parduoti, išnuomoti ar kitokiu būdu perduoti kitiems asmenims, kaip vieningą turtinį kompleksą su teisėmis ir pareigomis, IĮ gali būti paveldima.

T10.5. ŪKINĖS BENDRIJOS

ŪB būna 2 rūšių: 1) TŪB; 2) KŪB.

TŪB yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė įsteigta pagal bendrosios ūkinės veiklos sutartį komercinei – ūkinei veiklai vykdyti, sujungus kelių fiz. ar jur. asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę ir turinti bendrą firmos vardą.TŪB, kaip ir IĮ, turtas neatskirtas nuo savininkų turto atsakomybės prasme. Bet TŪB yra savarankiškas ūkinis darinys, turintis jam skirtą turtą. TŪB sudaro galimybę sujungti keleto asmenų turtą bendrai ūkinei – komercinei veiklai. Leidžia paskirstyti galimus nuostolius tarp narių bei leidžia nariams bendrai spręsti bendrus klausimus. Kreditorių atžvilgiu TŪB yra pakankamai palanki, nes jų sujungtas kapitalas ir solidari atsakomybė leidžia geriau užtikrinti kreditinių reikalavimų patenkinimą. Steigimo sutartis turi būti patvirtinta notariškai ir TŪB laikoma įsteigta nuo įregistravimo dienos. Kiekvienas bendrijos narys privalo vykdyti sutartyje numatytas prievoles, o pažeidus pareigą, privalo atlyginti ŪB padarytus nuostolius ir gali būti pašalintas iš bendrijos. Kiekvieno nario įnašai gali būti piniginiai ir nepiniginiai. Yra nuostata, kad TŪB perduodamas visų narių nuosavybei (bendrai) bet gali būti perduodamas tik naudotis. Skirtumas tame, kad atsitiktinio turto žuvimo atveju atsakomybė tenka tik savininkui. Spręsdami klausimus visi TŪB nariai turi po 1 balsą, nepriklausomai nuo savo dalies.Steigimo sutartis nustato pelno, pajamų, nuostolių paskirstymo tvarką. Bet jeigu tvarka nenustatyta, tai pagal įstatymus pelnas ir nuostoliai atitenka proporcingai įneštam turtui. Sudaryti sandorių TŪB vardu gali kiekvienas narys, tai gali būti pavesta vienam nariui arba samdomajam asmeniui. Sandoriai sudaromi TŪB vardu, nurodant TŪB pavadinimą. Bet, pagal įstatymą net nenurodžius, kad sandoris sudarytas TŪB vardu, bet iš jo turinio galima spręsti, kad sandoris sudarytas TŪB interesais, tai TŪB atsako pagal jį. Jeigu narys sudarė sandorį TŪB vardu, bet asmeniniais interesais, tai TŪB atleidžiama nuo atsakomybės tik, jei kontrahentas žinojo, kad sandoris nėra susijęs su TŪB veikla. Pagal kreditorių ieškinius TŪB yra 2 atsakovai: pati TŪB ir jos nariai. Pirmiausia kreditorių reikalavimai dengiami iš TŪB turto, o jeigu neužtenka – iš narių turto. Laikoma, kad atsakomybė prieš kreditorius yra subsidiarinė (papildoma), t.y. nariai atsako tik jeigu TŪB turto nėra ar jo neužtenka. TŪB nariai tarpusavyje atsako solidariai, t.y. kreditorius gali nukreipti ieškinį į vieno nario turtą, o šis vėliau gali ieškoti iš kitų narių atgręžtine tvarka. Narystė TŪB gali baigtis:1) mirus nariui;2) pripažinus jį neveiksniu;3) jam išstojus;4) jį pašalinus.TŪB veikla gali pasibaigti:1) pasibaigus sutarties terminui (jei terminuota);2) atšaukus registraciją už įstatymų pažeidimus;3) vienbalsiu TŪB narių nutarimu4) TŪB bankrutavus;5) kt. įstatymo numatytais atvejais.Likvidavimą atlieka TŪB likvidatoriai, kuriuos skiria patys TŪB nariai arba teismas.

KOMANDITINĖ ŪKINĖ BENDRIJA (KŪB) – bendrai ūkinei veiklai sutarties pagrindu susijungę keli asmenys, iš kurių vieni pagal bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu, o kiti, komanditoriai – tik savo indeliu. KŪB turtas priklauso nariams pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę.Iš KŪB išstojus komanditoriui ji tampa TŪB.Komanditoriaus tikslas: savo kapitalu dalyvauti ūkinėje komercinėje veikloje ir gauti pajamas. KŪB turi būti mažiausiai 1 komanditorius ir 1 tikrasis narys. Komanditoriaus turtas atskirtas nuo KŪB turto ir skirtingai nuo tikrųjų narių jie pagal prievoles atsako ribotai, t.y. kiek įnešė (kelnių nenumaus). Pajamas iš

21

KŪB veiklos komanditorius gauna proporcingai indėlio dalies dydžiui KŪB turte. Komanditorius neturi teisės atstovauti bendrijai, nedalyvauja sprendžiant KŪB veiklos klausimus bet gali kontroliuoti.KŪB steigimo, veiklos ir likvidavimo klausimai sprendžiami taip pat, kaip ir TŪB. Tik nedalyvauja komanditoriai.

T11. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI

Daiktai – dažniausias civ. teisės objektas. Daiktai – tai iš gamtos pasisavinti arba gaminant sukurti materialaus pasaulio dalykai. Daiktas yra civ. teisės objektu nepriklausomai nuo to ar turi savininką ar jo neturi.Nuosavybė – t.p. gali būti civ. teisės objektu. Nuosavybė – tai daiktai arba turtas, kurie kam nors priklauso.Daiktai skirstomi į: kilnojamus ir nekilnojamus; pakeičiamus ir nepakeičiamus (t.y. pagal rūšinius požymius apibrėžtus ir individualius); išimtus iš apyvartos, neišimtus iš apyvartos ir ribotai esančius apyvartoje; suvartojamus ir nesuvartojamus; daliuosius ir nedaliuosius. Be to, būtų tikslinga skirtyti daiktus į pagrindinius ir antraeilius.Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai.Nekiln. daiktai – žemė ir kt. su žeme susiję daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės.Kiln. daiktai – atvirkščiai.Numatyta, kad daiktai g.b. nekiln. ir kiln. pagal prigimtį. Prie neklin. daiktų priskiriami kai kurie pagal prigimtį kiln. daiktai, bet juo prie nekiln. priskiria įstatymas (pvz. lėktuvas, laivai, traukiniai, nes į juos nuosavybės teisė atsiranda juos įregistravus).Kiln. daiktas inkorporuojamas į nekiln. ir praradęs savo individualumą, yra nekiln. daikto dalis, o nepraradęs savo individualumo gali būti laikomas nekiln. daikto dalimi.Neatskiriamos nekiln. daikto dalys. laikinai atskirtos, išsaugo savo kaip nekiln. daikto, savybes, jei jas numatoma grąžinti atgal.Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai. Pakeič. daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai. Jiems būdinga tai, kad jie apibūdinami bendrais visai tai daiktų rūšiai požymiais ir, būdami vienarūšiai negali būti vienas nuo kito atskiriami pagal kokius nors požymius.Nepakeič. daiktais laikomi individualiais požymiais apibrėžti daiktai. Savo požymiais jie skiriasi nuo kitų panašių daiktų.Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktaiSuvart. daiktai yra tokie, kurie, panaudojus juos pagal paskirtį, iš karto sunaikinami arba iš esmės pasikeičia (pvz., obuolys, degtinė ir t.t.)Nesuvart. daiktai – kurie naudojant juos pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties (pvz., butelis (tuščias), batai ir pan.).Dalieji ir nedalieji daiktaiNedal. daiktais laikomi daiktai, kurių tikslinė paskirtis fiziškai juos padalijus pasikeičia ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedal. pripažįsta įstatymai, o kartais ir šalys abipusiu susitarimu (pvz., automobilis ir pan.)Dal. daiktais laikomi tokie, kurie, padalijus juos fiziškai, nepakeičia savo tikslinies paskirties ir kiekviena dalis gali egzistuoti kaip savarankiškas daiktas (pvz., nafta).Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktaiIšimti iš apyvartos – tai išskirtinėje valst. nuosavybėje esantys daiktai. Tai žemės gelmės, valst. reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai ir t.t. Jie negali būti perduoti kitų asmenų nuosavybėn.Ribotai esantys apyvartoje – tai daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl tam tikrų jų savybių, pvz., nuodai, ginklai ir pan. Tokių daiktų apyvartą riboja specialios taisyklės, jiems reikia leidimų.Neišimti iš apyvartos daiktai. Pagal CK 95 str. 2 d. Lietuvos Respublikoje priv. nuosavybės teise leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia Konstitucija ir įstatymai. Pagal tai neišimtais iš apyvartos daiktais laikomi visi daiktai, išskyrus pirmąsias 2 grupes (pvz., drabužiai, baldai ir t.t.)Pagrindiniai ir antraeiliai daiktaiPagr. laikomi daiktai, galintys būti atskirais teisinių santykių objektais, pvz., namai, automobiliai ir t.t.Antr. turėtų būti laikomi daiktai, egzistuojantys su pagrindiniais jiems priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.

22

Įprastinę vertę, išskirtinę vertę ir asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktaiDaiktai, kurių vertė nepriklauso nuo to, kas yra juos valdo, naudoja ar jais disponuoja, nes bet kuriam kitam juos panaudojus gaunama tokia pati nauda (pvz., televizorius, dviratis ir t.t.) Jų vertė priklauso nuo naudos, kurią galima gauti iš daikto.Daiktai, kuriuos valdyti, naudoti pagal paskirtį ar jais disponuoti reikia specialių žinių arba įgūdžių laikomi išskirtinę vertę turinčiais daiktais (pvz., stomatologinė įranga).Asmeniniais tikslais pagrįsti daiktai – tokie daiktai, kuriems savininkas dėl tam tikrų priežasčių priskiria išskirtinę vertę (pvz., senelio laikrodis, gautas I pasauliniame kare; sutuoktuvių su pirma žmona žiedas ir t.t.)

Pinigai ir vertybiniai popieriaiJie dažnai yra išskiriami iš daiktų, nes pagal savo materialinę vertę labai skiriasi nuo daiktų.Vert. popieriai turi turėti: 1) tam tikrą formą; 2) jame turi būti išreikšta turtinė subjektinė teisė; 3) išreikšta teisė gali būti įgyvendinta tik pateikus vert. popierių.Vert. popieriai skirstomi į 3 rūšis, pagal tai, kokiu būdu galima perleisti šiame vert. popieriuje išreikštas reikalavimo teises:1) vardiniai vert. popieriai (juose nurodomas asmuo, kuriam priklauso juose išreikšta teisė);2) orderiniuose vert. popieriuose nurodomas tik 1 įgijėjas ir kartu suteikiama jam teisė, nurodyti kitą

asmenį, galintį įgyvendinti dokumente išreikštą teisę (pvz., čekiai, vekseliai);3) pareikštiniai vert. popieriai. Juose nėra nurodomas asmuo, kuriam priklauso popieriuje išreikšta

turtinė teisė ir todėl ją gali pasinaudoti bet kuris asmuo, nustatyta tvarka, pateikęs tą vert. popierių (pvz., loterijos bilietai, obligacijos).

Turtas – kur kas platesnė sąvoka už daiktą. Į turtą įeina ir pinigai, kt. vert. popieriai, turtinė reikalavimo teisė (aktyvas) bei turtinė pareiga (pasyvas).

CK IV skirsnis apibrėžia autorines teises į kūrinius ir jų gynimą.515 str. sako, kad kūriniais laikomi asmens intelektualinės veiklos rezultatas.Kūrinius ir ištraukas iš jų galima naudoti tik autoriui sutikus, o autoriui mirus, sutikus testamento vykdytojui. CK t.p. numato, kada galima naudoti kūrinius ir ištraukas iš jų (532 str.) nemokant autorinių honorarų už juos.

T12. ASMENINĖS NETURTINĖS TEISĖS, NESUSIJUSIOS SU TURTINėMIS, IR JŲ GINYMAS

Šie klausimai yra aptariami CK 7 ir 7 – 1 str.Dažniausiai ginami garbė ir orumas. Pagal Aukšč. teismo senatą:Garbė – teigiamas visuomeninis asmens ar organizacijos vertinimas (išorinis vertinimas).Orumas – visuomeninio įvertinimo atsispindėjimas asmens sąmonėje (subjektyvus savęs vertinimas). Orumo pažeidimą lengviau įrodyti negu garbės.Pagal CK 7 str. 1, 2 dalys:Asmuo arba organizacija turi teisę reikalauti per teismą paneigti jų garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias.Jeigu tokios žinios buvo paskelbtos per masinės informacijos priemones, teismas priima nagrinėti bylą tik po to, kai asmuo ar organizacija, apie kuriuos tokios žinios buvo paskleistos, pateikė atitinkamai masinės informacijos priemonei raštišką paneigimą, nurodydami jame, kokios žinios neatitinka tikrovės ir kada jos buvo paskleistos, tačiau ta masinės informacijos priemonė atsisakė paskelbti paneigimą arba paskelbė jį tokios formos, kad žinių nepaneigė, arba jo nepaskelbė per mėnesį nuo paneigimo padavimo dienos tame pačiame leidinyje, analogiškoje radijo ar televizijos laidoje arba kitokiu adekvačiu paskelbimui informacijos būdu.Žinios laikomos paskelbtomis, jeigu jos yra praneštos vienam ar daugeliui asmenų pokalbių, per atvirus laiškus, laiškus, telegramas, pareiškimus, straipsnius ir t.t., t.p. laikoma, kad tokios žinios, paskleistos viešuose pasisakymuose ar per visuom. informavimo priemones, publikacijose, parengtose pagal civ. ar baudž. bylų duomenis. Nelaikoma paskleidimu, jeigu tos žinios pranešamos tam pačiam asmeniui, kurį jos liečia (Aukšč. teismo senato nutarimas).

23

CK 7 str. 3, 4, 5 dalys:Jei asmuo ar organizacija, paskleidę ginčijamas žinias, neįrodo teisme, kad jos atitinka tikrovę, teismas įpareigoja juos paneigti ginčijamas žinias ir nustato tokių žinių paneigimo būdą.Jeigu tikrovės neatitinkančios žinios paskleistos per masinės informacijos priemones, teismas įpareigoja šias priemones ne vėliau kaip per 15 dienų paskelbti paneigimą tame pačiame leidinyje, analogiškoje radijo ar televizijos laidoje arba kitokiu adekvačiu paskelbimui informacijos būdu.Jei tikrovės neatitinkančios žinios yra dokumente, teismas įpareigoja dokumentą išleidusią organizaciją jį pakeisti.Žinios laikomos žeminančiomis, jeigu įstatymų, bendrųjų gyvenimo taisyklių ir pan. pažeidžia asmens (organizacijos) garbę, orumą visuomenėje (ar asmenų grupėje) arba atskirų žmonių akyse.Nepriklausomai nuo to, ar žinios, neatitinkančios tikrovės ir žeminančios asmens garbę ir orumą, vertintinos kaip žinomai melagingos, ar buvo paskleistos sąžiningai suklydus dėl jų tikrumo, jos gali būti paneigiamos, ginant garbę ir orumą pagal CK 7 str.Žinios – faktų, duomenų paskleidimas, kurie grindžiami tiesa ir kuriuos galima patikrinti įvairiais būdais.Nuomonė – kitų asmenų skelbiamos mintys, vertinimai, pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei neturėtų būti taikomi tiesos kriterijai, bet ji turi remtis tikrais faktais. Pagal CK 7 str. atsakomybė atsiranda už žinių, o ne nuomonių paskleidimą.CK 7-1 str.Masinės informacijos priemonės, organizacijos ar asmenys, paskelbę tikrovės neatitinkančias žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą, taip pat be asmens sutikimo informaciją apie jo asmeninį gyvenimą, atlygina moralinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nuo penkių šimtų iki dešimties tūkstančių litų nustato teismas.Nustatant atlyginimą atsižvelgiamą į asmens turtinę padėtį, paskleidimo mastus, neigiamą žinių įtaką ieškovo profesinei ir t.t. veiklai.T13. Sandoriai

T13.1. Sandorių sąvoka ir rūšys civilinėje teisėje

Sandoriais vadinami fizinių asmenų ir juridinių asmenų veiksmai (juridiniai faktai), kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandoriai yra teisėti teisiniai veiksmai, kurie atliekami laikantis įstatymo numatytų reikalavimų ir neprieštarauja įstatymams. Šiuo požymiu sandoriai skiriasi nuo neteisėtų teisinių veiksmų, dėl kurių atsiranda civiliniai teisiniai santykiai.

Sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam aktui pasiekti. Žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas vidine valia (valia). Jai susiformuoti svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai.

Kiekvienas įstatyme numatytas sandoris skirtas tam tikram tipiniam teisiniam tikslui tenkinti. Teisinę reikšmę turi tiktai tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį, vadinamas sandorio pagrindu. Nuo šio teisinio tikslo priklauso sandorio teisinė prigimtis.

Motyvai, kaip psichologinis momentas, turi įtakos susiformuoti žmogaus vidinei valiai. Tačiau jie neturi jokios teisinės reikšmės sudarius sandorį. Motyvai teisinę reikšmę gali įgyti tuo atveju, jeigu jie įtraukiami į sandorio sąlygas.

Sandorių dalyviai yra visi civilinės teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys, o atskirais atvejais – valstybė ir savivaldybė.

Sandoryje dalyvaujantys asmenys privalo turėti subjektyviškumą (t.y. teisnumą ir veiksnumą), kuriam atitinkamus reikalavimus nustato įstatymas. Šie reikalavimai fiziniams ir juridiniams asmenims skirtingi.

Sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyvis išreikštų savo valią: vienašaliame sandoryje – vienas asmuo, dvišališkame sandoryje – abi šio sandorio šalys, o daugiašaliame sandoryje – du ar keli asmenys, įsipareigojantys užsiimti bendra veikla arba bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukuriant naujo juridinio asmens.

Tačiau sandoriui sudaryti nepakanka vien tik asmens vidinės valios. Būtina, kad jo valią žinotų kiti asmenys. Todėl reikalinga kokiu nors būdu viešai ją pareikšti. Toks valios išreiškimas vidinei valiai suteikia įstatymu numatytas teisines pasekmes.

24

Valia turi būti išreiškiama įstatyme numatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Būtina vidinės valios – subjektyvinio elemento – ir valios išreiškimo – objektyviojo elemento – vienybė.

Valios išreiškimas yra svarbiausias kiekvieno sandorio elementas.Kai kuriems sandoriams sudaryti, be valios išreiškimo, reikia perduoti daiktus arba pinigus.

Valios išreiškimas ir kiti sandorį sudarantys veiksmai vadinami sandorio juridine sudėtimi.Sandoriai klasifikuojami į rūšis pagal sandorio dalyvių valios išreiškimo pobūdį, pagrindo

specifiką ir sandorio sudarymo būdus.Atlygintini ir neatlygintini sandoriai. Šių sandorių skirstymo į rūšis pagrindas yra

atlygintinumas.Atlygintini yra tie sandoriai, kuriais remdamasi viena šalis atlieka kitai šaliai tam tikrus veiksmus

(perduoda daiktą, atlieka darbus ir t.t.), gaudama iš jos materialinį ekvivalentą (atlyginimą).Neatlygintinais vadiname sandorius, pagal kuriuos šalis, perduodanti kitai šaliai tam tikrą turtą ir

atliekanti jos naudai tam tikrą veiksmą, iš jos ekvivalento negauna.Dauguma sandorių pagal savo objektyvią teisinę prigimtį yra atlygintini. Neatlygintinų sandorių

yra gerokai mažiau. Paprastai juos sudaro fiziniai asmenys.Labai svarbu, nuo kurio momento sandoris, t.y. teisinis veiksmas, įgyja teisinę galią. Civiliniai

įstatymai vadovaujasi dviem kriterijais: a) šalių susitarimu, b) daikto perdavimo momentu.Konsensualiniai ir realiniai sandoriai. Sandoriai į šias rūšis skirstomi atsižvelgiant į jų

sudarymo būdą. Šis skirstymo kriterijus nulemia momentą, nuo korio sandoris laikomas sudarytu.Konsensualiniu vadiname sandorį, kuris laikomas sudarytu nuo to momento, kai šalys

tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jo punktų ir įstatymo nustatyta forma reiškia suderintą valią. Šiems sandoriams sudaryti pakanka tiktai šalių suderintos valios pareiškimo ir įstatymo nustatytos formos. Tokių sandorių yra dauguma.

Realiniu vadiname sandorį, kuris sudaromas, kai viena šalis perduoda kitai šaliai daiktą ir įstatymo nustatyta forma patvirtinta šalims savo suderintą valią. Šiems sandoriams nepakanka tik šalių suderintos valios išreiškimo, o reikalinga perduoti daiktą.

Kauzaliniai ir abstraktūs sandoriai. Taip sandoriai klasifikuojami pagal tai, ar sandoryje nurodytas jo pagrindas, t.y.teisinis tikslas.

Kauzaliniu vadiname sandorį, kuriame nurodytas jo pagrindas. Šiame sandoryje nurodomas tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį. Kauzalinio sandorio teisinis pagrindas nustatomas pagal sandorio turinį arba pagal konkretaus sandorio tipą. Dauguma sandorių civilinėje apyvartoje yra kauzaliniai, nes juridiniai asmenys dalyvauja turtiniuose teisiniuose santykiuose, o fiziniai asmenys sudaro sandorius vien vartojimo tikslais.

Abstrakčiu laikome tokį sandorį, kuriame nenurodytas jo pagrindas. Iš tokio sandorio negalima numatyti, kokio teisinio tikslo siekiant jis sudarytas. Tai nuo savo pagrindo abstrahuotas (atitrauktas atskiras) sandoris.

Paprastai įstatymas sandorį pripažįsta galiojančiu, jeigu sandoryje nurodytas jo pagrindas ir jis neprieštarauja įstatymams. Tiktai atskirais atvejais galiojančiais pripažįstami tie sandoriai, kuriuose jų pagrindas nenurodytas. Toks abstraktus sandoris yra vekselis, kuriuo nustatoma prievolė sumokėti tam tikrą pinigų sumą, nenurodant jo išdavimo priežasties.

Fiduciariniai sandoriai. Šiai grupei priskiriami sandoriai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio pasitikėjimo reikšmę, kai sandoris sudaromas.

Fiduciariniu (pasitikėjimo) vadiname sandorį, kurio dalyvių vidiniai ir išoriniai santykiai turi sutapti. Šių sandorių esmė remiasi jų dalyvių tarpusavio pasitikėjimu. Tai būdinga tiems tarp dviejų šalių sudaromiems sandoriams, kuriais siekiama, tarpininkaujant vienam sandorio dalyviui, sudaryti, pakeisti, nutraukti kito šio sandorio dalyvio teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis (pavedimo sutartis). Šiais atvejais tretieji asmenys žino, kad įgaliotinis veikia ne savo, o įgaliotojo vardu, todėl, prieš sudarydami sandorį, patikrina įgaliotinio įgaliojimus.

Sandoriai skirstomi į vienašalius, dvišalius ir daugiašalius. Į rūšis skirstoma atsižvelgiant į tai, ar sandoryje išreiškiama vienos, ar daugiau šalių valia. Sandorio šalies sąvoka nesutampa su sandorio dalyvio sąvoka, todėl jų negalima painioti.

T13.2. Vienašaliai sandoriai

25

Vienašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti tereikia vienos šalies valios išreiškimo. Šiuo atveju nėra kitos šalies priešpriešinės valios išreiškimo ir įstatymo numatytoms teisinėms pasekmėms atsirasti pakanka vienos šalies valios. Paprastai vienašalį sandorį sudaro vienas asmuo. Tačiau kai kuriuos vienašalius sandorius gali sudaryti ir daugiau asmenų, kurie dalyvauja sandoryje kaip viena šalis.

Vienašaliais sandoriais teisiniai santykiai nustatomi mažiausiai tarp dviejų asmenų. Dažniausiai jie sudaro teisinius santykius nepriklausomai nuo to, ar šį valios pareiškimą suvokia, žino asmuo, kuriam jie skirti. Tačiau atskirais įstatyme numatytais atvejais vienašalis sandoris įgyja teisinę galią tiktai tuo atveju, jeigu asmuo, kuriam jis skirtas, žino šį valios pareiškimą. Savarankiškai naudojamų vienašalių sandorių yra nedaug (testamentas, konkurso paskelbimas). Dauguma vienašalių sandorių yra pagalbinio pobūdžio sutartyse. Pavyzdžiui, vykdant pavedimo sutartį, duodamas įgaliojimas, vykdant pervežimo sutartį, pakeičiamas gavėjas ir t.t.

T13.3. Dvišaliai ir daugiašaliai sandoriai

Dvišaliu vadinamas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų šalių tarpusavyje suderintos priešpriešinės valios išreiškimo. Pavyzdžiui,pirkimo – pardavimo sutartyje išreiškiama tarpusavyje suderinta tiekėjo valia perduoti produkciją (prekes) ir priešpriešinė pirkėjo valia tą produkciją (prekes) priimti ir už ją sumokėti. Šalimi gali būti vienas ar daugiau asmenų, pavyzdžiui, keli asmenys pardavėju ar pirkėju. Sandoris laikomas dvišaliu todėl, kad jame yra dvi šalys, turinčios priešpriešines teises ir pareigas. Į sandoryje dalyvaujančių asmenų skaičių neatsižvelgiama.

Paprastai dvišaliame sandoryje dvi šalys išreiškia priešpriešinę valią. Ši taisyklė turi vieną išimtį, kai dvi šalys sudaro jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui, dvi žemės ūkio bendrovės sudaro sutartį statyti kultūros namus. Šioje sutartyje šalių veikla nukreipta vieningam tikslui, ir nėra priešpriešinės valios.

Daugiašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų ar daugiau šalių valios pareiškimų ir jais siekiama tam tikro vieningo rezultato. Šie valios pareiškimai nėra priešpriešiniai. Kiekvieno daugiašalio sandorio šalis, turinti teises ir pareigas visiems kitiems sandorio dalyviams. Galiojantys įstatymai numato tik vieną daugiašalį sandorį – jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui, daugiašalis sandoris yra penkių žemės ūkio bendrovių sutartis bendromis jėgomis pastatyti poilsio namus.

Sutarties sąvoka (žiūr. 29 temą)

T13.5. Sąlyginiai sandoriai

Įprastiniai ir sąlyginiai sandoriai.Įprastiniais vadiname tokius sandorius, kuriuose paprastai teisės ir pareigos atsiranda sandorio

sudarymo momentu arba per numatytą laikotarpį.Sąlyginiais sandoriais vadiname tokius sandorius, kuriuose numatytos teisės ir pareigos atsiranda,

pasikeičia ar pasibaigia priklausomai nuo sandoryje numatytų aplinkybių, sąlygų ateityje įvykimo ar neįvykimo. Aplinkybė, kuri numatoma kaip sandorio sąlyga, gali būti įvykis (mirtis) ir veiksmas (pirkimo – pardavimo sutartis). Jis gali būti nevalingas – nepriklausantis nuo sandorio dalyvių valios (įvykis, trečiojo asmens veiksmai), ir valingas – priklausantis nuo sandorio dalyvių valios. Sąlygos yra juridiniai faktai, kurie gali būti išreikšti teigiama forma ( jeigu gausiu kelialapį į sanatoriją) arba neigiama forma (jeigu sūnus nevažiuos atostogų).

Sąlyginio sandorio sąlygomis gali būti aplinkybė, kuri turi šiuos požymius:1) aplinkybė turi atsirasti ateityje. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, sandorio momentu

jau yra įvykusi arba apskritai negali įvykti, ši sąlyga neturi teisinės reikšmės ir sąlyginis sandoris negalioja;

2) sudarant sandorį, šalims ir kitiems asmenims turi būti nežinoma, ar ši sąlyga įvyks ar ne. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, neišvengiamai turi įvykti, sandoris iš sąlyginio tampa terminuotu. Sąlyga nuo termino skiriasi tuo, kad gali įvykti ir gali neįvykti. Tuo tarpu terminas, nežiūrint kaip jis apibrėžtas (kalendorine data, įvykiu),visada sueina.

Kiekvienam sandoriui terminas yra būtinas jo turinio elementas. Jis gali būti šalių numatytas sandoryje arba nustatomas pagal įstatymo taisykles. Tuo tarpu sąlyga nėra bet kurio sandorio būtinas elementas, nes gali būti sąlyginiai ir nesąlyginiai sandoriai. Dauguma sandorių yra nesąlyginiai.

26

Jeigu sudaromas toks sandoris, kuriam sąlyga yra būtinas elementas ir jo sudaryti be sąlygos neįmanoma (gyvybės draudimo sutartis), toks sandoris nelaikomas sąlyginiu. Tai nesąlyginis sandoris, nes nesant šios sąlygos, sandorio apskritai neįmanoma sudaryti;

3) sandorio sąlygos turi būti teisėtos, nes neatitinkančios įstatymų reikalavimų sąlygos negalioja.Sandoris gali būti sudarytas su atidedamąja ir naikinamąja sąlyga. Su atidedamąja sąlyga

sandoris laikomas sudarytas tada, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, apie kurią nežinoma, įvyks ji ar ne. Tai reiškia, kad sudarant sandorį jokių teisių ir pareigų neatsiranda. Jos atsiranda tada, kai įvyksta sandoryje numatytos sąlygos. Tačiau tarp sandorio šalių atsiranda teisinis ryšys, kurio nei viena iš šio sandorio šalių neturi vienašališkai atsisakyti ar pakeisti. Jeigu sąlygai įvykus sandorio šalis neatlieka savo įsipareigojimo, ji laikoma pažeidusia prievolę ir jai atsiranda visos įstatymo numatytos teisinės pasekmės. Atidedamajai sąlygai neįvykus, teisiniai santykiai tarp sandorio šalių nutrūksta.

Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, apie kurią nežinoma, ar ji įvyks ar ne. Esant naikinamajai sąlygai, šalims teisės ir pareigos atsiranda nuo sandorio sudarymo pradžios. Įvykus sandoryje numatytai naikinamajai sąlygai, sandoris nustoja galioti. Tačiau iš šio sandorio atsiradusios teisės ir pareigos nutrūksta tiktai dėl prievolės ateities. Net atsiradus naikinamosioms sąlygoms, iš buvusio sandorio kilusios teisinės pasekmės lieka (asmuo privalo sumokėti nuompinigius už kambario nuomą). Atskirais atvejais, atsiradus naikinamajai sąlygai, šalys grąžinamos į pradinę padėtį, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta su naikinamąja sąlyga, pirkėjas privalo grąžinti daiktą pardavėjui, o pardavėjas-pinigus pirkėjui.

T13.6. Sandorių galiojimo sąlygos

Kiekvieno sandorio būtini elementai yra: subjektai, valia, valios išreiškimas, turinys, kurį sudaro išreiškianti valią suformuluotos sąlygos, ir forma .Šie sandorio elementai turi atitikti įstatymo reikalavimus. Jeigu bent vienas sandorio elementas neatitinka įstatymo reikalavimų, sandoris laikomas negaliojančiu. Kad sandoris galiotų, reikalingos šios sąlygos:

1) sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, o juridiniai asmenys turi turėti atitinkamą teisnumą;

2) sandorio turinys turi atitikti įstatymuose nurodytus reikalavimus;3) sandorio dalyvių valios išraiška turi atitikti jų tikrąją valią;4) sandoris turi būti išreikštas įstatyme numatyta forma.

T13.7. Sandorio dalyvių veiksnumas

Fizinių asmenų galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas priklauso nuo jų veiksnumo.Veiksnus fizinis asmuo gali sudaryti sandorius sau, taip pat ir kitiems – veiksniems ir neveiksniems asmenims. Nuo pat sudarymo momento negalioja sandoriai, sudaryti neveiksnių asmenų- nepilnamečio iki penkiolikos metų ir fizinio asmens, pripažinto neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Išimtis yra nepilnamečių iki penkiolikos metų sudaryti smulkūs sandoriai, kurie galioja.

Kitokia padėtis, kai sandorius sudaro ribotai veiksnūs asmenys (nepilnamečiai nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų) ir asmenys, kurių veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis. Ribotai veiksnūs asmenys gali sudaryti sandorius tik su tėvais įtėviais arba rūpintojais, o asmenys, kurių veiksnumas apribotas,- sutikus rūpintojui. Be rūpintojų sutikimo šie asmenys gali sudaryti tiktai smulkius sandorius. Be to, nepilnamečiai turi teisę savarankiškai sudaryti sandorius, susijusius su disponavimu savo uždarbiu ar stipendija, jeigu ši teisė nėra jiems apribota. Visais atvejais ribotai veiksnūs asmenys ir asmenys, kuriems veiksnumas apribotas dėl jų veiksmų, sudaro sandorius. Tačiau kai šiems sandoriams reikia rūpintojo (tėvų,įtėvių) sutikimo ir jie sudaromi be tokio sutikimo, sandoriai gali būti pripažinti teismine tvarka negaliojančiais pagal rūpintojo ieškinį. Toliau žiūrėti 7 ir 9 temas.

T13.8. Sandorio formos laikymasis

27

Sandorių forma vadinamas sandorio dalyvių valios išorinio reiškimo būdas. Valia gali būti išreikšta tiesiogiai – žodine arba rašytine forma, ir netiesiogine – konkliudentinių veiksmų forma.

Tiesiogiai išreiškiant valią, susiformavusi vidinė valia atsispindi žodžiuose (žodine arba rašytine forma). Kitaip valia pareiškiama netiesiogiai – konkliudentiniais veiksmais. Konkliudentiniai veiksmai – tai toks asmens elgesys, kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį. Šiuo atveju asmens valia neišreikšta žodžiais, bet iš veiksmų galima nustatyti jo ketinimus. Pavyzdžiui, parduotuvėje išdėstytos prekės išreiškia pardavėjo pasiūlymą sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Konkliudentiniais veiksmais gali būti išreikšta asmens valia sudaryti tik tokius sandorius, kuriems įstatymas nenumato tam tikros formos, nei žodinės,nei rašytinės.

Asmens valia gali būti išreikšta tylėjimu. Tylėjimas laikomas valios išreiškimu sudaryti sandorį tik įstatymų numatytais atvejais. Pavyzdžiui, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas toliau naudojasi turtu ir nuomotojas neprieštarauja, tai sutartis laikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui.

Dažniausiai sandoriai sudaromi žodžiu arba rašytine forma. Žodine forma asmenys sudaro sandorius betarpiškai tardamiesi žodžiu, neišreikšdami valios raštu – dokumentuose. Sudarant rašytinius sandorius, jų dalyviai valią išreiškia raštu – dokumentuose.

Žodžiu gali būti sudaromi tokie sandoriai, kuriems įstatymas nenustato rašytinės formos. Paprastai žodžiu gali būti sudaryti sandoriai: 1) tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma ne didesnė kaip penki šimtai litų; 2) nepriklausomai nuo jų sumos, jei jie įvykdomi sudarymo metu, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip.

Sandorių rašytinė forma būna paprasta ir notarinė. Paprasta rašytine forma vadinamas dokumentas, kuriame yra sandorio dalyvių (dalyvio) pavadinimas, sandorio turinys ir jo dalyvių (dalyvio) parašas.

Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:1) įmonių, įstaigų ir organizacijų tarpusavio sandoriai ir jų sandoriai su fiziniais asmenimis,

išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato ko kito, ir atskiras sandorių rūšis, kurioms ką kitą numato įstatymai;

2) fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip penki šimtai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kito nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai, ir kitus sandorius, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitus sandorius, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymuose;

3) kiti sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas reikalauja rašytinės formos.Nesilaikant įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, gali atsirasti dvejopos teisinės

pasekmės. Pirma, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo arba jo sąlygų, suinteresuotas sandorio dalyvis neturi teisės remtis liudytojų parodymais. Jeigu šalys, sudarydamos sandorį, nesilaikė reikalaujamos paprastos rašytinės formos, bet neginčija jo sudarymo, sandoris bus laikomas galiojančiu ir jokių neigiamų teisinių pasekmių neatsiras. Antra, sandoris negalioja, kai įstatymas tvirtai nustato, kad nesilaikius reikalaujamos paprastos rašytinės formos, jis negalios.

Įstatyme nustatyta bendra taisyklė, kad sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Todėl kai sandoriui privaloma notarinė forma, jis laikomas sudarytas tik nuo to momento, kai notaras patvirtina sandorį. Iš šios bendros taisyklės įstatymas numato vieną išimtį, kai viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti.

T13.9. Sandorio šalių tikrosios valios išreiškimas

Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją (vidinę) valią. Todėl būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi normaliai, kad nebūtų išorinių aplinkybių, kurios iškreipia tikrąją valią arba jos išreiškimą. Paprastai laikoma, kad sandoryje išreikšta valia neprieštarauja tikrajai jo dalyvių valiai. Jeigu sandoris turi valios trūkumų, jis gali būti teismine tvarka nuginčytas – pripažintas negaliojančiu.

Sandorio valios trūkumai gali būti dėl įvairių aplinkybių: suklydus, apgaulės būdu, smurto ar grasinimo būdu, dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ir t.t.

T13.10. Sandorio turinio atitikimas įstatymo reikalavimams

28

Sandorio turinys turi atitikti įstatymų reikalavimams, jeigu to reikalauja įstatymai. Negali sutarties turinys prieštarauti valstybės ir visuomenės interesams, pažeisti svarbiausias įstatymo nuostatas, priešingu atveju jis bus laikomas negaliojančiu nuo sudarymo momento.

T13.11. Sandorių negaliojimas

Sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Negaliojančiu laikome tokį sandorį, kuris, pažeidus įstatymo reikalavimus, nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, sudarydami sandorį. Negaliojantis sandoris iš esmės nėra sandoris. Kiekvienas negaliojantis sandoris sukelia tam tikras teisines pasekmes, tačiau ne tas, kurių siekė asmenys, sudarydami šį sandorį. Jei sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai nuo pat jo sudarymo momento, nors teismas savo sprendimu šį faktą nustato vėliau. Tačiau pats sandorio pripažinimas negaliojančiu nereiškia, kad pagal šį sandorį atsiradę santykiai visada netenka teisinės reikšmės.

.Jeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma, kad sandoris nesudarytas ir jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai negaliojantį sandorį šalys ar viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdo, atsiranda negaliojančio sandorio turtinės pasekmės.

T13.12. Negaliojančių sandorių rūšys

Priklausomai nuo to ar sandoris yra savaime negaliojantis, ar jį reikia pripažinti negaliojančiu, sandoriai skirstomi į niekinius (absoliučiai negaliojančius) ir nuginčijamus.

Niekiniai sandoriai. Yra savaime negaliojantys sandoriai, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų. Sandorio dalyviai tokį sandorį gali laikyti nesudarytu ir gali jo nevykdyti. Tais atvejais, kai sandorio neatitikimas įstatymui nėra akivaizdus ir tai reikia įrodyti, išsiaiškinti, jo negaliojimas nustatomas teismo sprendimu.

Niekiniais sandoriais yra laikomi šie sandoriai:sudaryti turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams, juridinio asmens sandoriai, prieštaraujantys jo tikslams, neveiksnaus fizinio asmens sudaryti sandoriai, tariamieji sandoriai, sandoriai, sudaryti nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės formos.

Nuginčijami sandoriai yra tokie, kurie sudarant sukuria, pakeičia arba panaikina civilines teises ir pareigas bet įstatyme numatytų asmenų iniciatyva gali būti teismo pripažįstami negaliojančiais. Jų ypatumas tas, kad tokie nuginčijami sandoriai turi teisinę galią nuo jų sudarymo momento iki teismo sprendimo, pripažįstančio juos negaliojančiais. Iki šių sandorių pripažinimo negaliojančiais atrodo, jog jie atitinka įstatymo reikalavimus. Jų trūkumai yra neakivaizdūs ir juos reikia įrodyti. Tokie nuginčijami sandoriai yra šie: nepilnamečių nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų, fizinių asmenų, negalinčių suprasti savo veiksmų reikšmės, fizinių asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis, apgaulės, smurto ir grasinimo būdu, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių.

Pripažinimas negaliojančiu pagal kitus požymius.Sandoriai, turintys subjektų sudėties trūkumų. Šių sandorių trūkumai susiję su fizinių asmenų

veiksnumo ir juridinių asmenų specialaus teisnumo reikalavimais.Sandoriai su valios trūkumais. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo

dalyvių tikrąją (vidinę) valią.Sandorio valios trūkumai gali būti dėl įvairių aplinkybių.

Sandoriai sudaryti: suklydus, apgaulės būdu, smurto ar gąsdinimo būdu, dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja puse, dėl sunkių aplinkybių, fizinio asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, tariamieji ir apsimestiniai.

Sandoriai su turinio trūkumais. Prieštaraujantys valstybės ir visuomenės interesams.Sandoriai, turintys formos trūkumus. Sandoriai sudaryti nesilaikant įstatymo reikalaujamos

notarinės formos.

T13.13. Sandorio, turint tikslą, žinomai priešingą valstybės ir visuomenės interesams, negaliojimas.

Ši negaliojančių sandorių grupė skiriama pagal du bendrus požymius – objektyvinį ir subjektyvinį. Objektyvinis požymis tas, kad šie sandoriai prieštarauja valstybės ir visuomenės interesams. Šiai grupei

29

priklauso tie sandoriai, kurie pažeidžia svarbiausias, pagrindines įstatymų nuostatas. Tai, sandoriai, pažeidžiantys valstybės išimtinę žemės, gelmių, valstybinės reikšmės vandenų, miškų nuosavybę.

Šalia objektyvinio, šiems sandoriams būdingas ir subjektyvinis požymis, t.y. sandoris sudaromas turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams. Tokį tikslą gali turėti vienas arba abu sandorio dalyviai. Pagal tai skirsis šio sandorio negaliojimo teisinės pasekmės.

Tokius pačius pavojingus sandorius gali sudaryti juridiniai ir fiziniai asmenys Sandoriai, sudaryti turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams, negalioja nuo pat šių sandorių sudarymo momento. Atsižvelgiant į abiejų ar vienos šalies tyčinę kaltę, taip pat į tai, ar sandorį vykdė abi šalys, ar viena, numato trejopas teisines pasekmes: 1) konfiskuojama viskas, ką abi šalys pagal šį sandorį gavo; 2) konfiskuojama tai, ką viena šalis gavo iš kitos ir ką, atsilygindama už tai, pati turėjo perduoti; 3) konfiskuojama tai, ką kaltoji šalis pagal sandorį yra perdavusi ar turėjo perduoti atlygindama už tai, ką gavo iš kitos šalies.

T13.14. Sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės

.Jeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma, kad sandoris nesudarytas ir jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai negaliojantį sandorį šalys ar viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdo, atsiranda negaliojančio sandorio turtinės pasekmės. Jas galima suskirstyti į tris grupes:

1)Abišalė restitucija - abiejų sandorio šalių turtinės padėties atstatymas į pradinę padėtį; kai sandoris negalioja, kiekviena iš jo šalių privalanti grąžinti antrajai šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal sandorį .Jeigu to, ką yra gavusi, negalima grąžinti natūra, sandorio šalis privalo kitai šaliai atlyginti vertę pinigais. Šiuo atveju atlyginama tikroji daikto vertė, o ne piniginė suma, kuri numatyta atlyginti už šį daiktą.

Ji taikoma visais sandorių negaliojimo atvejais, išskyrus tuos atvejus, kai įstatyme yra numatytos kitokios – sunkesnės sandorio negaliojimo pasekmės (vienašalė restitucija, abiejų šalių turto paėmimas į valstybės pajamas).

2) Vienašalė restitucija - vienos sandorio šalies turtinės padėties atstatymas į pradinę padėtį, o antrosios šalies gauto turto ar priklausančio gauti turto paėmimas į valstybines pajamas. Ji pasireiškia tuo, kad vienai sandorio šaliai grąžinama, ką ji yra įvykdžiusi, o iš kitos sandorio šalies visa , ką ji įvykdžiusi pagal sandorį arba kas jai priklausė įvykdyti, išieškoma į valstybės pajamas. Jeigu negalima perduoti turto į valstybės pajamas natūra, jo vertė išieškoma pinigais. Vienašalė restitucija atstato turtinę padėtį tiktai vienai sandorio šaliai. Kitai sandorio šaliai, kurios neteisėti veiksmai (pavyzdžiui, apgaulė, smurtas, grasinimas ir t.t.) turėjo įtakos sudaryti sandorį, pradinė padėtis neatstatoma.

3) Restitucija neleidžiama - abiejų sandorio šalių turtinė padėtis neatstatoma, o ką jos yra gavusios pagal sandorį arba kas priklausė gauti, išieškoma į valstybines pajamas. (kai jie kenkia visuomenės interesams ir t.t.)

Dėl negaliojančio sandorio padaryti nuostoliai gali būti išieškomi tik įstatymo numatytais atvejais.Jie išieškomi tik esant objektyvioms ir subjektyvioms sąlygoms.

T13.15. Sandorio dalies negaliojimas

Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima tarti, kad sandoris būtų buvęs sudarytas, ir neįtraukiant negaliojančios jo dalies.

T14. Atstovavimas

T14.1. Atstovavimo sąvoka

Atstovavimo esmę sudaro tai, kad jo atveju už civilinės teisės subjektus sandorius sudarinėja ir kitus juridinius veiksmus atlieka kiti asmenys. Atstovavimas yra civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu ar išreikšdamas atstovaujamojo valią, jam suteiktų įgalinimų ribose sudaro sandorius ir atlieka

30

atstovaujamojo vardu juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas.

Atstovavimui būdingi trys požymiai.1) atstovavimo santykiai atsiranda tarp atstovo ir atstovaujamojo. Teisinio santykio tarp atstovo ir

atstovaujamojo pagrindu atstovas turi teisę veikti atstovaujamojo vardu ir sąskaita, o pastarasis turi pareigą priimti šio veiksmo rezultatus.

2) atstovas veikia ne savo, bet atstovaujamojo vardu ir interesais. Todėl dėl jo veiklos atsirandančios teisės ir pareigos nuo pat atsiradimo momento priklauso ne atstovui, bet atstovaujamajam.

3) atstovui yra suteikiami tam tikri įgalinimai. Įgyvendindamas atstovaujamojo teises bei vykdydamas pareigas, atstovas privalo veikti neviršydamas šių įgalinimų. Atstovo veiklos rezultatai privalomi atstovaujamajam tik tuo atveju, jeigu jis veikia jam suteiktų įgalinimų ribose.

Tiesioginis atstovavimo efektas pasireiškia tuo, kad sandoris, atstovo sudarytas atstovaujamojo vardu, yra pastarajam privalomas nuo jo sudarymo momento, t.y. teisės ir pareigos, kylančios iš sudaryto sandorio, tiesiogiai liečia atstovaujamąjį, nes jis, o ne atstovas, yra šio sandorio šalis.

Atstovavime dalyvauja trys subjektų grupės. Kiekviena iš šių subjektų atstovavimo santykio atsiradimo ir realizavimo procese atlieka apibrėžtas, tik jam būdingas funkcijas.

Atstovaujamasis – tai asmuo, kurio vardu ir interesais atliekami tam tikri teisiniai veiksmai, remiantis jo paties, įstatymo ar administracinio akto duotais įgalinimais. Atstovaujamuoju gali būti bet kuris civilinės teisės subjektas, nepriklausomai nuo to, veiksnus jis ar neveiksnus, pilietis ar juridinis asmuo.

Atstovas – tai atstovaujamojo, įstatymo ar administracinio akto įgalintas asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu, interesais ir sąskaita. Skirtingai nuo atstovaujamojo, atstovu gali būti ne kiekvienas civilinės teisės subjektas. Visų pirma atstovas turi būti veiksnus. Kai kuriems asmenims įstatymas tiesiog draudžia būti atstovais tam tikruose civiliniuose santykiuose. Asmuo, jau esantis atstovu, negali atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorių nei su savimi, nei su kitu asmeniu, kurio atstovas jis tuo pačiu metu yra. Neleidžiama būti atstovais sudarinėjant sandorius, kurie turi grynai asmeninį pobūdį. Teisme negali būti atstovais teisėjai, tardytojai ir prokurorai, išskyrus tuos atvejus, kada jie dalyvauja byloje kaip atitinkamo teismo, prokuratūros įgaliotiniai arba įstatyminiai savo vaikų atstovai. Juridiniai asmenys gali būti piliečių ir kitų juridinių asmenų atstovais tik tada, kada leidžia jų įstatai (nuostatai).

Trečia asmenų grupė – tai asmenys, su kuriais atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais sudarinėja sandorius arba atlieka kitus juridinę reikšmę turinčius veiksmus. Jais gali būti bet kuris civilinės teisės subjektas, turintis civilinį teisnumą ir veiksnumą.

T14.2. Atstovavimo taikymo sritys

Atstovavimo taikymo sfera yra gana plati. Ji aprėpia daug civilinių teisinių santykių. Būtinumas pasinaudoti atstovo paslaugomis gali būti sąlygotas įvairių tiek teisinio, tiek faktinio pobūdžio aplinkybių. Atstovavimas plačiai taikomas, siekiant apsaugoti neveiksnių asmenų (nepilnamečių iki penkiolikos metų, psichinių ligonių ir silpnapročių) interesus. Tokių neveiksnių asmenų vardu visus reikiamus juridinius veiksmus atlieka jų atstovai. Tačiau atstovavimu gana dažnai naudojasi ir veiksnūs fiziniai, taip pat ir juridiniai asmenys, siekdami geriau įgyvendinti savo civilines teises ir įvykdyti civilines pareigas, išplėsti savo veikimo sferą ir pan.

T14.3. Atstovavimo rūšys

Esant atstovavimui, atstovas visuomet veikia pagal atstovaujamojo įgalinimus. Atstovas savo valia ir veiksmais išreiškia atstovaujamojo valią. Įgalinimas – tai atstovo teisė atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorius ir atlikti kitus juridinius veiksmus ir drauge sukurti jam teisines pasekmes. Todėl įgalinimai apibrėžia tą veiksmą arba veiksmų visumą, kuriuos turi atlikti atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais. Tačiau atstovas ne tik turi teisę (įgalinimą) veikti atstovaujamojo vardu ir interesais – pastarojo atžvilgiu jis turi ir tam tikras pareigas.

Priklausomai nuo to, kokiu pagrindu atsiranda atstovo įgalinimai, yra skiriamos dvi atstovavimo rūšys – savanoriškas ir būtinasis. Savanoriškas atstovavimas atsiranda veiksniam asmeniui, galinčiam savarankiškai ginti savo interesus, susitarus su kitu asmeniu, kad pastarasis jo vardu ir interesais sudarytų

31

sandorius arba atliktų kitus juridinius veiksmus. Vidinė savanoriško atstovavimo pusė dažniausiai grindžiama sutartimi. Todėl ši atstovavimo rūšis dar vadinama sutartiniu atstovavimu.

Tuo atveju, kada atstovavimo teisinis santykis ir atstovo įgalinimai atsiranda nepriklausomai nuo atstovaujamojo valios, t.y. kada įgalinimai apibrėžiami ne įgaliojimu, bet įstatymu ar administraciniu aktu, turime būtinąjį atstovavimą. Tai pirmiausia yra atstovavimas už neveiksnius asmenis. Šis atstovavimas gali būti grindžiamas giminystės ryšiu (tėvai yra nepilnamečių savo vaikų atstovai) arba administraciniu aktu (įtėviai yra savo įvaikių atstovai, o globėjai – savo globotinių atstovai). Šių atstovų įgalinimų apimtį ir turinį apibrėžia įstatymas ir iš dalies administracinis aktas globėjams. Būtinajam atstovavimui tenka priskirti ir tokius atstovavimo atvejus, kai aukštesnioji organizacija žemesniosios ar į jos sistemą įeinančios organizacijos vardu sudarinėja sandorius ar atlieka kitus juridinius veiksmus, kai tai numato įstatymas ar tos organizacijos įstatai (nuostatai). Tiek savanoriškas, tiek ir būtinasis atstovavimas yra pagrįsti įstatymu. Įstatymu remiasi taip pat ir įgaliojimo davimas bei įgalinimų apimtis.

T14.4. Įgaliojimo forma ir galiojimo terminai

Kadangi tretieji asmenys dalyvauja teisiniuose santykiuose su atstovaujamuoju per atstovą, jie turi žinoti pastarojo įgalinimus. Todėl būtina šiuos įgalinimus išreikšti ir įtvirtinti atitinkama forma, kad su jais susipažinti ir juos patikrinti galėtų trečiasis asmuo. Tais atvejais, kada atstovavimas vykdomas įstatymo ar administracinio akto pagrindu, įgalinimus apibrėžia pats įstatymas ar administracinis aktas. Esant sutartiniam atstovavimui, atstovo įgalinimai išreiškiami jam duotame įgaliojime. Įgaliojimu laikomas rašytinis įgalinimas, vieno asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Įgaliojimas-tai atstovo įgalinimų išreiškimo būdas, tai dokumentas, kuriame išreiškiama atstovo įgalinimų apimtis ir turinys. Įgaliojimo davimas yra vienašalis sandoris. Kadangi įgaliojimas duodamas įgalinimams patvirtinti ir neliečia įgaliotinio interesų, jo davimas nereikalauja pastarojo pritarimo. Įgaliojimas paprastai duodamas pavedimo, darbo ar kitos sutarties pagrindu. Tačiau kartais įgaliojimas gali būti duodamas ir nesant susitarimo atstovauti, bet tikintis, kad asmuo, nurodytas įgaliojime kaip atstovas, atliks jame nurodytus veiksmus. Įgaliojimas gali būti duodamas vieno arba kelių asmenų vardu. Įgaliojimą taip pat gali duoti vienas arba keli asmenys drauge.

Įgaliojimas gali būti duodamas ne tik fiziniam, bet ir juridiniam asmeniui. Tačiau šiuo atveju reikia turėti omenyje tai, kad juridiniai asmenys turi civilinį teisnumą, atsižvelgiant į nustatytus jų veiklos tikslus. Todėl juridiniam asmeniui įgaliojimas gali būti duodamas sudaryti tiems sandoriams, kurie neprieštarauja jo įstatams (nuostatams) arba bendriems tos rūšies organizacijų nuostatams.

Priklausomai nuo įgaliojime išdėstytų įgalinimų apimties ir turinio, skiriamos šios įgaliojimų rūšys: vienkartinis, specialusis ir bendrasis, arba generalinis.

Vienkartinis įgaliojimas duodamas atlikti vienam konkrečiam veiksmui.Specialusis įgaliojimas duodamas atlikti vienarūšiams veiksmams per tam tikrą laiko tarpą.Bendrasis arba generalinis įgaliojimas duodamas sudarinėti įvairiems sandoriams ir atlikinėti

įvairiems teisiniams veiksmams, susijusiems su davusios įgaliojimą organizacijos veikla arba su piliečio turto valdymu apskritai.

Įgaliojimas visada turi būti išreikštas rašytine forma, kitaip tariant, įgaliojimo išdavimas – tai sandoris, visais atvejais reikalaujantis rašytinės formos. Kitokia forma įgaliojimas negali būti duodamas.

Piliečio duodamas įgaliojimas būtinai turi būti pasirašytas įgaliotojo ir patvirtintas kompetentingo organo. Kai kuriems įgaliojimams įstatymas numato būtiną notaro patvirtinimą. Nesilaikant šio reikalavimo, įgaliojimas tampa negaliojantis. Notariškai patvirtintiems įgaliojimams prilygsta: karių ir kitų asmenų, besigydančių karo ligoninėse, sanatorijose bei kitose karinėse gydymo įstaigose, įgaliojimai, patvirtinti tų ligoninių, sanatorijų ir kitų karinių gydymo įstaigų viršininkų, jų pavaduotojų medicinos reikalams, vyresniųjų ir budinčiųjų gydytojų; karių įgaliojimai, o karinių dalinių, įstaigų ir karo mokyklų dislokavimo punktuose, kur nėra notarų biurų ir kitų organų, atliekančių notarinius veiksmus, taip pat darbininkų ir tarnautojų, jų šeimos narių ir karių šeimos narių įgaliojimai, patvirtinti tų dalinių, junginių, įstaigų ir mokyklų vadovų (viršininkų); ir asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietos viršininkų. Kitiems fizinių asmenų duodamiems įgaliojimams, kaip antai, įgaliojimui gauti korespondenciją, konkrečiai – gauti siunčiamus pinigus ir siuntinius, taip pat darbo užmokestį bei kitokius mokėjimus, susijusius su darbo santykiais, įgaliojimui gauti autorinį atlyginimą už savo kūrinius, išradimus, gauti pensijas, pašalpas, stipendijas, sumas iš bankų ir atsiimti įkeistus ar duotus pasaugoti daiktus notarinio patvirtinimo nereikia. Šiuos įgaliojimus gali patvirtinti: organizacija, kurioje

32

asmuo dirba ar mokosi, butų eksploatavimo organizacija, užtikrinanti namo, kuriame jis gyvena, eksploatavimą, stacionarinė gydymo įstaiga, kurioje jis gydosi, esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapitonas.

Notarinės formos reikalavimas, netaikomas įgaliojimams, kuriuos išduoda juridinis asmuo. Šiuos įgaliojimus pasirašo juridinio asmens – įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas (savininkas), jame uždedamas tos įmonės, įstaigos, organizacijos antspaudas. Valstybinės, kooperatinės ar visuomeninės organizacijos duodamą įgaliojimą pinigams ar kitokioms turtinėms vertybėms gauti ar išduoti turi pasirašyti taip pat ir šios organizacijos vyriausiasis (vyresnysis) buhalteris.

Kiekvieno įgaliojimo galiojimą riboja laikas. Įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis kaip treji metai. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Kadangi įstatymų leidėjas įgaliojimo galiojimą sieja su terminu, todėl kiekviename įgaliojime būtinai turi būti nurodyta jo sudarymo data. Tai padeda nustatyti įgaliojimo pradinį, o kartais ir pabaigos momentą, jeigu įgaliojime nenurodytas jo galiojimo terminas.

Kadangi įgaliojimo terminą visada apibrėžia laikas, tai praėjus tam tikram laiko tarpui, kuriam buvo duotas įgaliojimas, jis pasibaigia. Tačiau įgaliojimas gali pasibaigti ir nepraėjus jame numatytam terminui. Pirmiausia įgaliojimas, jeigu jis buvo duotas vienkartiniam veiksmui atlikti, pasibaigia šį veiksmą atlikus. Kadangi įgaliojimas išduodamas susitarimo atstovauti pagrindu, jis gali pasibaigti ir įgaliotojui ar įgaliotiniams atsisakius įgaliojimo. Tiek įgaliotojas, tiek įgaliotinis gali atsisakyti įgaliojimo nepriklausomai nuo motyvų. Taip pat negalioja jokie susitarimai tarp įgaliotinio ir įgaliotojo dėl teisės atsisakyti įgaliojimo apribojimo. Įgaliojimas baigiasi pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą arba kuriam buvo duotas įgaliojimas, taip pat mirus įgaliojimą davusiam asmeniui, pripažinus tą asmenį neveiksniu, ribotai veiksniu arba nežinia kur esančiu. Taip pat įgaliojimas panaikinamas mirus asmeniui, kuriam įgaliojimas duotas, pripažinus jį neveiksniu, ribotai veiksniu ar nežinia kur esančiu.

T14.5. Perįgaliojimas

Įgaliotojo duotus įgalinimus turi įgyvendinti tas asmuo, kuriam jie duoti. Tačiau galimi atvejai, kada juos gali įgyvendinti ne pats įgaliojimą turintis asmuo, bet kitas, t.y. įgaliotinis savo įgalinimus gali perduoti kitam asmeniui. Tuo atveju, kada atstovas savo įgalinimus perduoda kitam asmeniu, turime perįgaliojimą. Perįgaliojimo atvejai griežtai apibrėžti įstatyme.

Perįgaliojimas galimas šiais dviem atvejais:1)jeigu atstovui tokią teisę suteikia atstovaujamojo duotasis įgaliojimas,

2) jeigu atstovas dėl susidariusių aplinkybių priverstas perduoti savo įgalinimus kitam asmeniui, kad apsaugotų įgaliotojo interesus.

Perįgaliojimo atveju asmuo, kuriam atstovas perduoda savo įgalinimus, tampa davusio įgaliojimą asmens atstovu. Tačiau tai nereiškia, kad tarp atstovaujamojo ir atstovo pasibaigia atstovavimo teisinis santykis. Būtent todėl asmuo, perduodantis įgalinimus (perįgaliotojas) privalo informuoti apie tai įgaliotoją ir pranešti jam reikiamas žinias apie asmenį kuriam perduoti įgalinimai. Įgaliotojas gali nušalinti įgaliotinio parinktą asmenį ir drauge panaikinti perįgaliojimą. Jeigu įgaliotinis nepraneša įgaliotojui apie perįgaliojimą ir neinformuoja pastarojo apie pasirinktą asmenį, jis atsako už pasirinkto asmens veiksmus kaip už savo. Įvykdęs šią pareigą įgaliotojas atsako tik už savo asmens parinkimą, ir jeigu parenkant šį asmenį nebuvo apsirikta, įgaliotinis neatsako už jo veiksmus. Perįgaliojimo turinį apibrėžia pagrindinio įgaliojimo turinys. Įgaliotinis perįgaliojimo būdu negali suteikti perįgaliojamajam asmeniui tokio įgalinimo, kurio jis pats neturi. Galima perįgalioti visus įgaliojime numatytus įgalinimus arba tik kai kuriuos iš jų. Perįgaliojant tik kai kuriuos įgaliojime numatytus įgalinimus, turime dalinį perįgaliojimą.

Skirtingai nuo įgaliojimo, perįgaliojimas visais atvejais turi būti notariškai patvirtintas.Kadangi perįgaliojimas iš esmės priklauso nuo pagrindinio įgaliojimo, tai jo terminas negali būti

ilgesnis už pagrindinio įgaliojimo terminą. Tačiau perįgaliojimo terminas gali būti kur kas trumpesnis arba net ribojamas vienkartinio juridinio veiksmo atlikimo momentu. Pasibaigus pagrindiniam įgaliojimui, perįgaliojimas taip pat netenka galios.

Perįgaliojimą gali bet kada panaikinti tiek įgaliotojas, tiek ir įgaliotinis. Savo ruožtu ir asmuo, gavęs įgaliojimą perįgaliojimo būdu, gali nuo jo atsisakyti. Kaip pagrindinio įgaliojimo davimo atveju, taip ir perįgaliojimo atveju, susitarimas apriboti teisę atsisakyti nuo įgaliojimo negalioja.

33

T14.6. Įgaliojimo pasibaigimas

Pasibaigus įgaliojimui atsiranda tam tikros teisinės pasekmės. Apie įgaliojimo panaikinimą įgaliotojas privalo pranešti įgaliotiniui, taip pat jam žinomiems tretiesiems asmenims, santykiuose su kuriais dalyvauti duotas įgaliojimas. Tokią pačią pareigą turi įgaliotojo teisių perėmėjas, kai įgaliojimas baigiasi pasibaigus įgaliojimą davusiam juridiniam asmeniui, taip pat asmeniui mirus, pripažinus jį neveiksniu, ribotai veiksniu arba nežinia kur esančiu. Tokia taisyklė nustatyta todėl, kad pasibaigus įgaliojimui ir nepranešus apie tai įgaliotiniui, jis gali ir toliau atlikinėti tuos veiksmus, kurie numatyti įgaliojime, nors to jau ir nereikia davusiam įgaliojimą asmeniui.

Sandoriai ir kiti juridiniai veiksmai, atlikti įgaliotinio iki to momento, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie įgaliojimo pasibaigimą, yra privalomi įgaliotojui ir jo teisių perėmėjams. Išimtį sudaro tie atvejai, kada apie įgaliojimo panaikinimą žinojo ar privalėjo žinoti tretieji asmenys, su kuriais įgaliotinis sudarė atitinkamas sutartis. Šiuo atveju iš sudarytų su jais sutarčių atsirandančios teisės ir pareigos jokios teisinės reikšmės įgaliotojui neturi. Siekiant apsaugoti tiek įgaliotojo, tiek ir jo teisių perėmėjo, o taip pat trečiųjų asmenų teises ir interesus, įstatymų leidėjas įpareigoja įgaliotinį ir jo teisių perėmėjus įgaliojimui pasibaigus tuojau grąžinti jį įgaliotojui ar jo teisių perėmėjams. Juridinių veiksmų, įvykdytų asmens, neturinčio įgalinimų arba viršijant įgalinimus, pasekmės (atstovavimas be įgalinimų)

Kadangi be įgalinimo negali būti atstovavimo, bet kokių sandorių sudarymas kito asmens vardu ir interesais, neturint tam įgalinimo ar jį viršijant, laikomas negaliojančiu. Šių sandorių negaliojimą sąlygoja tai, kad asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris neturint ar viršijant įgalinimus, privalo tai žinoti, nes įgaliojimas skiriamas tretiesiems asmenims, kurie iš jo turinio gali spręsti, kokie įgalinimai duoti įgaliotiniui. Todėl jis negali reikalauti, kad asmuo, kurio vardu sudarytas šis sandoris, vykdytų atsirandančias iš jo pareigas. Tačiau sandoris, sudarytas neturint įgalinimų ar juos viršijant, gali sukurti, pakeisti ir panaikinti atstovaujamojo teises ir pareigas, jeigu pastarasis po to pritaria visam šiam sandoriui ar viršijančiai įgalinimus sandorio daliai.

Atstovaujamojo pritarimas sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų arba juos viršijant, yra vienašalis jo valios išreiškimas. Toks pritarimas gali būti padarytas žodžiu ir raštu. Žodinis pritarimas leidžiamas tik tuo atveju, jeigu paties sandorio sudarymas nereikalauja rašytinės formos. Kartais pritarimas gali ryškėti ir iš atstovaujamojo veiksmų turinio.

Vėlesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį daro galiojantį nuo jo sudarymo momento. Asmuo, su kuriuo sudarytas sandoris neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamajam pritarus tampa įpareigotu ir negali atsisakyti sandorio, motyvuodamas tuo, kad atstovas neturėjo įgalinimų.

Sandoris, sudarytas neturint įgalinimų, atstovaujamajam vėliau jam nepritarus, nesukuria jam teisių ir pareigų, o sandorio, sudaryto viršijant turimus įgalinimus, toji dalis, kurioje įgalinimai neviršyti, yra privaloma atstovaujamajam ir trečiajam asmeniui.

Tais atvejais, kada sandoriui, sudarytam neturint įgalinimų ar juos viršijant, atstovaujamasis nepritarė ir dėl to trečiasis asmuo turėjo nuostolių, pagal bendrą taisyklę jis negali reikalauti jų atlyginimo, kadangi jis žinojo arba privalėjo žinoti, ar turi ir kokius įgalinimus turi asmuo, veikiantis atstovaujamojo vardu. Tačiau tuo atveju, jeigu asmuo, veikęs be įgalinimų ar viršydamas juos, suklaidino trečiąjį asmenį dėl turimų įgalinimų, pastarasis gali reikalauti susidariusių nuostolių atlyginimo, remdamasis bendrais žalos atlyginimo pagrindais.

T15. Terminai civilinėje teisėje. Ieškininė senatis

T15.1,2.Terminų reikšmė civilinėje teisėje.Terminų vieta civilinės teisės juridinių faktų sistemoje

Neretai civilinių teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ar nutrūkimas yra siejamas su terminu. Laiko tėkmė yra objektyvus procesas. Todėl teisė gali nustatyti tik konkretų laiko tarpą, jo pradžią bei pabaigą. Tad terminas yra laikytinas juridiniu faktu, kuris atsiranda arba išnyksta be žmogaus valios, t.y. įvykiu.

34

Terminu civilinėje teisėje laikomas laiko momentas (kalendorinė data, valanda ir t.t.) arba laiko tarpas (metai, mėnuo,diena ir t.t.), kuriam suėjus ar pasibaigus, įstatymas ar šalių susitarimas numato tam tikrų civilinių teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

Terminai pagal įvairius kriterijus gali būti klasifikuojami į rūšis. Pagal tai, kas nustato konkretų terminą, jie yra skirstomi į įstatymo nustatytus, šalių susitarimu nustatytus ir teismo (arbitražo) nustatytus terminus.

Įstatymo nustatyti terminai paprastai yra imperatyvinio pobūdžio, t.y. jų negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei teismas (arbitražas), ir jų laikymasis yra visiems privalomas.

Jeigu įstatymas termino nenustato, šalys konkretų terminą gali numatyti sutartyje. Sutartyje nustatytus terminus šalys savo susitarimu gali keisti, atitinkamai pakeisdamos sutartį (sutrumpinti arba prailginti).

Terminus dar gali nustatyti teismas arba arbitražas, nagrinėdami civilinę bylą. Teismas taip pat gali nustatyti, nuo kurio momento sandoris yra laikomas negaliojančiu.

T15.3-10. Terminų rūšys. Civilinių teisių įgyvendinimo terminai. Naikinamieji terminai. Garantiniai terimai. Pretenziniai terminai. Civilinių teisinių pareigų įvykdymo terminai. Bendrieji ir daliniai terminai

Pagal teisines pasekmes terminai skirstomi į įgyjamuosius, naikinamuosius ir terminius, kuriems suėjus, pasikeičia civiliniai teisiniai santykiai.

Įgyjamieji yra tokie terminai, kuriems suėjus, atsiranda tam tikrų civilinių teisių ar pareigų. Tokie terminai yra įgyjamosios senaties terminai.

Naikinamaisiais vadinami terminai, kuriems suėjus pasibaigia tam tikros civilinės teisės ar pareigos. Įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis kaip treji metai. Jeigu terminas įgaliojime nėra nurodytas, toks įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Suėjus šiam terminui, įgaliojimas pasibaigia. Savo ruožtu naikinamieji terminai gali būti absoliutūs arba santykiniai. Suėjus absoliučiam naikinamajam terminui, civilinės teisės ar pareigos pasibaigia negrįžtamai, nes to termino atstatyti ar prailginti negalima.

Dėl svarbių priežasčių praleistas santykinis naikinamasis terminas gali būti teismo atstatytas arba prailgintas, todėl civilinės teisės ir pareigos šiam terminui suėjus negrįžtamai nepasibaigia.

Terminai, nustatyti reikalavimams, kylantiems iš civilinių teisinių santykių, pareikšti, sudaro atskirą grupę.Tai – garantiniai, pretenziniai ir ieškininės senaties terminai.

Garantiniai terminai – tai įstatymo ar šalių susitarimu nustatyti terminai, per kuriuos viena iš sutarties šalių atsako už daikto trūkumus.

Pretenziniais laikomi įstatymo ar sutarties nustatyti terminai, per kuriuos šalis gali pareikšti reikalavimus kitai šaliai neteismine tvarka dėl jos teisių ar interesų pažeidimo.

Ieškininės senaties terminai yra įstatymo nustatyti terminai, per kuriuos asmuo gali pareikšti ieškinį teisme ar arbitraže dėl pažeistos teisės ar intereso gynimo.

Pagal termino nustatymo principą, terminai gali būti apibrėžti ir neapibrėžti.Terminai gali būti apibrėžti keliais būdais: 1) nurodant kalendorinę datą; 2) nustatant laiko tarpą,

skaičiuojamą metais, savaitėmis, dienomis arba valandomis; 3) nurodant įvykį, kurį neišvengiamai turi įvykdyti. Terminai gali būti apibrėžiami ir kitais būdais (normaliai reikalingu laiku, pareikalavimo momentu). Kai terminui apibrėžti vartojami vertinamieji požymiai, (“protingas” terminas, “normalus” terminas) – teismas privalo išsiaiškinti, ar konkretus terminas šiuos kriterijus atitiko.

Kalendorine data terminas dažniausiai apibrėžiamas šalių susitarimu. Atskirais atvejais terminą kalendorine data gali apibrėžti įstatymas.

Dažniausiai įstatymas ir šalys terminą apibrėžia nustatant laiko tarpą, skaičiuojamą metais, mėnesiais ar dienomis.

Tais atvejais, kai sunku nustatyti konkrečią kalendorinę datą, nuo kurios terminas bus pradedamas skaičiuoti ar kuriai suėjus jis pasibaigs, terminas apibrėžiamas nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turės įvykti. Terminas gali būti apibrėžiamas ir kitais įvykiais, pavyzdžiui:fizinio asmens mirtimi, kitos prievolės pasibaigimu ir pan. Jeigu įvykis neįvyksta, tai sutartis gali tapti neterminuota. Kai įvykis neįvyksta šalių planuotu metu, šalys gali susitarti dėl termino pratęsimo iki kol jis įvyks, arba dėl kito termino nustatymo. Jeigu nėra aišku, ar įvykis įvyks, pripažintina, jog kalbama ne apie terminą, o apie sutarties sąlygą.

35

Terminai gali būti skirstomi į bendruosius ir dalinius, tais atvejais, kurių vykdymas išdėstytas keliais etapais.Bendrieji visiems sutartiniams įsipareigojimams vykdyti. Daliniai, tik tam tikriems veiksmams, sutarties įsipareigojimų daliai įvykdyti.

T15.12-16. Terminų pasibaigimas. Bendros terminų pasibaigimo taisyklės. Termino eigos pradžia ir pabaiga. Veiksmų įvykdymo tvarka paskutinę termino dieną. Specialios terminų skaičiavimo taisyklės.

Terminas prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kurie apibrėžia jo pradžią. Pavyzdžiui, jeigu pirkėjas šaldytuvą pirko sausio 10 dieną, tai garantinis terminas pradeda galioti sausio 11 dieną. Ši nuostata yra bendra termino eigos pradžios nustatymo taisyklė. Tačiau termino pradžia gali būti nustatoma ir pagal kitokias taisykles. Pavyzdžiui, nesant galimybės nustatyti dieną, kurią buvo gautos paskutinės žinios apie dingusįjį, dingimo pradžia laikoma pirmoji diena mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį buvo gautos paskutinės žinios apie nesantįjį, o jeigu to mėnesio negalima nustatyti – ateinančiųjų metų sausio pirmoji diena. Svarbu tiksliai nustatyti ne tik termino pradžią, bet ir jo pasibaigimo momentą. Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinį termino metų mėnesį ir dieną. .Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamas terminas, pasibaigia tokį mėnesį, kuriame nėra reikiamos dienos, terminas pasibaigia paskutiniąją to mėnesio dieną. Jeigu terminas apibrėžtas puse mėnesio, jis pasibaigia penkioliktąją dieną, nesvarbu, kiek dienų turi mėnuo.

Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną.Jeigu paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pasibaigimo diena laikoma po jos

einanti darbo diena. Ne darbo dienomis laikomos poilsio (šeštadienis ir sekmadienis) bei švenčių dienos: sausio pirmoji, krikščionių Velykos (sekmadienis ir pirmadienis), liepos šeštoji, lapkričio pirmoji, Kalėdos – gruodžio dvidešimt penktoji ir dvidešimt šeštoj.

Jeigu Vyriausybės nutarimu poilsio diena perkeliama į kitą dieną, ši diena taip pat yra laikoma ne darbo diena. Jei vieni ar kiti veiksmai turi būti atlikti tam tikroje įstaigoje, tačiau ta įstaiga dėl tam tikrų objektyvių priežasčių nedirba, pavyzdžiui, dėl avarijos, gaisro ir pan., minėta taisyklė turėtų būti taikoma taip pat.

Jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos.Jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra skirtingose laiko juostose, dvidešimt ketvirta valanda turi būti nustatoma pagal vietinį laiką. Todėl jeigu dokumentai ar pranešimai yra įtekti pašto ar telegrafo įstaigai iki dvidešimt ketvirtos valandos ir tai yra patvirtinta antspaudu, laikoma, jog terminas nėra praleistas.

Jeigu veiksmai turi būti atlikti organizacijoje, terminas pasibaigia tą valandą, kurią šioje organizacijoje, pagal nustatytas taisykles, pasibaigia atitinkamos operacijos. Pavyzdžiui: bankas pinigines operacijas atlieka iki 16 valandos, transporto organizacija krovinius pervežimui priima iki 19 valandos ir pan. Jeigu organizacijoje nebuvo laikomasi nustatytos darbo laiko tvarkos ir ji apskritai nedirbo, terminas negali būti laikomas praleistu. Tokiu atveju paskutine termino diena reikėtų laikyti ateinančią dieną.

Terminų skaičiavimo taisyklės turi svarbią reikšmę tarptautinėje prekyboje. Todėl valstybės siekia unifikuoti savo įstatymus, reguliuojančius terminų nustatymą ir skaičiavimą. Pavyzdžiui, 1973 m. gegužės 16d. buvo pasirašyta Europos Konvencija dėl terminų skaičiavimo.

Subjektinis egzistavimo terminas. T15.11. Termino praleidimas. T15.17. Civilinių teisių gynimo terminai.T15.18. Ieškininė senatis. T15.19. Ieškininės senaties sąvoka ir reikšmė.

Ieškininė senatis – tai nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ir interesus, pareiškiant ieškinį teisme, arbitraže ar kitomis įstatymo nustatytomis gynimo formomis. Taigi ieškininė senatis yra laiko tarpas, per kurį galima priverstinai, t.y.valstybės pagalba, įgyvendinti savo teises. Ieškininė senatis nustatyta dėl įvairių priežasčių. Pirma, būtina garantuoti turtinių santykių stabilumą bei aiškumą. Toks stabilumas neegzistuotų, jeigu galimybė reikalauti gynybos nebūtų ribojama atitinkamais terminais. Antra, faktinių bylos aplinkybių nustatymas taptų labai sunkiai realizuojamu reikalavimu, jeigu ieškinys būtų pareiškiamas praėjus dešimčiai, trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų nuo teisės pažeidimo. Trečia, ieškininės senaties terminų egzistavimas skatina operatyviai ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą.

36

Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. Tačiau pati pažeista subjektinė teisė, taip pat teisė kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos neišnyksta. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas ar arbitražas priima nagrinėti nepriklausomai nuo ieškininės senaties termino pasibaigimo. Tai paaiškinama dviem aplinkybėmis: pirma, teisė į gynybą ir teisė kreiptis į teismą yra savarankiškos, viena nuo kitos nepriklausančios teisės. Teisę kreiptis į teismą galima įgyvendinti nepriklausomai nuo to, ar egzistuoja teisė į priverstinį pažeistos teisės gynimą. Antra, ieškininės senaties terminas gali būti praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl teismas ar arbitražas, nustatęs šį faktą, turi teisę pralaistą ieškininės senaties terminą atstatyti. Be to, nustatyti, ar ieškininės senaties terminas yra praleistas, paprastai įmanoma tik išaiškinus visas bylos aplinkybes ir tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Pagaliau teismas ar arbitražas ieškininę senatį taiko tik esant skolininko reikalavimui. Jeigu skolininkas nereikalauja, teismas ar arbitražas turi ginti pažeistą teisę ir pasibaigus ieškininės senaties terminui.

Teisės normos, nustatančios ieškininės senaties terminus, jų skaičiavimą, yra imperatyvinio pobūdžio. Todėl šalių susitarimu pakeisti ieškininės senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką neleidžiama.

Ieškininės senaties terminus būtina skirti nuo naikinamųjų terminų (prekliuzyvinių). Naikinamajam terminui pasibaigus, išnyksta pati subjektinė teisė, tuo tarpu pasibaigus ieškininės senaties terminui, subjektinė teisė neišnyksta, o išnyksta tik teisė į priverstinį pažeistos teisės gynimą. Naikinamiesiems terminams nėra taikomos taisyklės, nustatytos ieškininės senaties terminų skaičiavimui, atstatymui, nutraukimui ir sustabdymui. Ieškininės senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o naikinamųjų terminų pradžia paprastai nėra siejama su subjektinės teisės pažeidimu.

T15.20. Ieškininės senaties terminų rūšys

Ieškininės senaties terminai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius, arba sutrumpintus. Bendrasis ieškininės senaties terminas yra treji metai. Šis terminas taikomas visiems civiliniams teisiniams santykiams, jeigu įstatymas nenustato kitokių, t.y. specialiųjų ieškininės senaties terminų.

Specialieji, arba sutrumpinti, ieškininės senaties terminai nustatomi atskiromis reikalavimų, kylančių iš įvairių civilinių teisinių santykių, rūšims. Nustato sutrumpintą šešių mėnesių ieškininės senaties terminą šiems reikalavimams: 1) ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo; 2) ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų; 3) ieškiniams, pareiškiamiems dėl netinkamos kokybės produkcijos, taip pat dėl nekomplektinės produkcijos patiekimo; 4) ieškiniams dėl rangovo atlikto darbo trūkumų. Ieškiniams dėl pastatų ir įrengimų trūkumų taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškininės senaties terminas.

Ieškiniams, pareiškiamiems dėl krovinių, keleivių ir bagažo pervežimo, taikomas sutrumpintas dviejų mėnesių terminas, jeigu jį pareiškia siuntėjas, gavėjas arba keleivis, arba šešių mėnesių terminas, jeigu ieškinį pareiškia transporto organizacija.

Ieškiniams, kylantiems iš santykių tarp ryšių organizacijų ir klientų, yra nustatytas sutrumpintas 2 mėnesių ieškininės senaties terminas. Reikalavimams, kylantiems iš tarptautinėmis sutartimis reguliuojamų santykių, taikomi tarptautinėse sutartyse nustatyti ieškininės senaties terminai. Ieškininės senaties terminų nustatymas yra įstatymų leidėjo prerogatyva. .Ieškininė senatis nėra taikoma absoliučiai visiems santykiams.

T15.21. Reikalavimai, kuriems ieškininė senatis netaikoma

Ieškininė senatis netaikoma šiems reikalavimams: 1) reikalavimams, atsirandantiems dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, išskyrus moralinės žalos atlyginimą ir kitus įstatymų nustatytus atvejus; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, įdėtus į taupomąjį ar kitą banką (šiuolaikinėmis sąlygomis teismai turėtų šią normą taikyti ir tais atvejais, kai indėlis buvo patikėtas įmonei ar organizacijai, neturinčiai banko statuso), taip pat ieškininė senatis neturėtų būti taikoma ir reikalavimams dėl palūkanų už indėlius išieškojimo; 3) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatomais atvejais ir kitiems reikalavimams.

Ieškininė senatis neturėtų būti taikoma reikalavimams pripažinti negaliojančiu sandorį.

37

Kai ieškininės senaties terminas pasibaigia iki ieškinio pareiškimo, o skolininkas reikalauja taikyti ieškininę senatį, teismas ar arbitražas ieškinį turi atmesti, jeigu nenustato, kad ieškininės senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Pasibaigus pagrindinio reikalavimo ieškininės senaties terminui, negali būti ginami ir papildomi reikalavimai, nors jiems nustatyti ieškininės senaties terminai dar nėra pasibaigę. Tačiau ieškininės senaties termino, nustatyto papildomam reikalavimui, pasibaigimas nekliudo ginti pagrindinį reikalavimą, jeigu jam nustatytas ieškininės senaties terminas nėra pasibaigęs.

T15.22. Ieškininės senaties termino eigos pradžia

Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. O teisė į ieškinį atsiranda tą dieną, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tokiu būdu teisės į ieškinį atsiradimo momentą, o drauge ir ieškininės senaties termino eigos pradžią, įstatymas sieja su subjektyviu kriterijumi – subjektinės teisės turėtojo suvokimu, jog jo teisė yra pažeista.

Dažniausiai asmuo sužino apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kurią ji yra pažeidžiama. Nors galimi atvejai, kai nuo teisės pažeidimo momento iki sužinojimo apie teisės pažeidimą praeina tam tikras laiko tarpas. Tais atvejais, kai asmuo dėl savo nerūpestingo ar aplaidaus elgesio laiku nesužinojo apie savo teisės pažeidimą, teismas turi nustatyti momentą, kada rūpestingas, apdairus žmogus tokioje pat situacijoje turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Aplinkybė, jog nėra žinomas konkretus asmuo, pažeidęs teisę, neturi reikšmės ieškininės senaties termino eigos pradžiai. Tačiau tokiu atveju negalima pareikšti ieškinio, nes nėra žinomas atsakovas. Dėl aptariamosios priežasties praleidus ieškininės senaties terminą, teismas turėtų jį pripažinti praleistu dėl svarbios priežasties, ir ieškininės senaties terminas turėtų būti atstatytas.

Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai jos neįvykdymas pagal tą terminą reiškia kreditoriaus interesų pažeidimą. Vadinasi, suėjus prievolės įvykdymo terminui, prasideda ir ieškininės senaties terminas, nes kreditoriui yra žinomi prievolės įvykdymo terminai.

Jeigu dėl atitinkamų santykių skolininkas privalo susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, ieškininės senaties terminas prasideda nuo to momento, kada kreditorius sužino apie skolininko atliktą uždraustą veiksmą.

Jeigu prievolė turi būti vykdoma dalimis, pavyzdžiui, kas mėnesį suderėta patiekti nustatytą prekių kiekį, tai kiekvienam tokiam reikalavimui ieškininės senaties terminas skaičiuojamas atskirai, t.y. nuo to momento, kada kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti, jog skolininkas nevykdė prievolės dalies.

Ginant nuosavybės teisę, ieškininės senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada savininkas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo nuosavybės pažeidimą, pavyzdžiui, nuo tos dienos, kai savininkas sužinojo apie savo turto areštą.

Jeigu iš asmens buvo išieškotos sumos ne ginčo tvarka, tai ieškininės senaties terminas dėl nepagrįstai ne ginčo tvarka išieškotų sumų grąžinimo turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią asmuo gavo banko pranešimą apie tų sumų nurašymą ne ginčo tvarka.

Ieškininės senaties terminas regresiniam ieškiniui pareikšti turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo apie išieškojimą iš jo turto trečiojo asmens naudai.

Ieškininės senaties terminas dėl žalos, padarytos laikinai netekus darbingumo, išieškojimo skaičiuojamas nuo darbingumo netekimo dienos, o dėl pastovaus netekimo – nuo tos dienos, kurią nukentėjusysis neteko ankstesnio uždarbio arba nuo sveikatos praradimo dienos, jeigu nukentėjusysis negaudavo jokio uždarbio. Ieškininės senaties terminas dėl žalos, padarytos netekus maitintojo, išieškojimo skaičiuojamas nuo nukentėjusiojo mirties dienos.

Jeigu yra nustatytos sankcijos už periodinius pažeidimus, pavyzdžiui, delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną, tai kiekvienai dienai ieškininės senaties termino eiga pradedama skaičiuoti iš naujo.

Įstatymai gali daryti išimtį iš bendros taisyklės, ieškininės senaties termino eigos pradžią nustatydami nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Asmenų pasikeitimas prievolėje įtakos ieškininės senaties eigai neturi.

T15.23-25. Ieškininės senaties termino sustabdymas ir nutraukimas. Pažeistos teisės gynimo atvejai, ieškininei senačiai pasibaigus. Ieškininės senaties pasibaigimo pasekmės.

38

Dėl įvairių priežasčių asmuo gali neturėti galimybės pareikšti ieškinį, nors apie savo teisės pažeidimą jis žinojo. Tokiais atvejais, matyt, nebūtų pagrindo ieškininės senaties terminui priskirti ir tą laiko tarpą, per kurį objektyviai nebuvo įmanoma ginti savo teisių. Tad laikas, kuris praėjo iki ieškininės senaties termino sustabdymo, turėtų būti įskaitoma į ieškininės senaties terminą, o laikas, kurį šis terminas buvo sustabdytas, į jį neturėtų įeiti. Išnykus aplinkybei, dėl kurios buvo sustabdyta ieškininė senatis, senaties terminas tęsiasi toliau.

Vadinasi, ieškininės senaties termino sustabdymas turi būti suprantamas ne kaip laiko sustabdymas (nes to padaryti neįmanoma), o tik laiko tarpo, per kurį objektyviai nebuvo galima pareikšti ieškinio, neįskaitymas į ieškininės senaties terminą.

Ieškininės senaties termino eiga sustabdoma šiais atvejais:1) jeigu pareikšti ieškinį trukdė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima

užkirsti kelio (nenugalima jėga - potvynis, žemės drebėjimas, kitokios stichinės nelaimės). Būtina sąlyga, kad asmuo apie šias aplinkybes nežinotų iš anksto ir neturėtų galimybės jų išvengti, t.y. būtini du kriterijai – aplinkybių neišvengiamumas ir nenugalimumas;

2) jeigu Lietuvos Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas - karo, stichinių nelaimių atveju);

3) jeigu ieškovas arba atsakovas veikiančiame Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, t.y. dalinyje, kuriame yra paskelbta karinė padėtis. Tokia situacija galima paskelbus šalyje karo padėtį arba atliekant faktinius karinius veiksmus, dalyvaujant JTO kariniuose daliniuose, kurie, palaikydami taiką, turi teisę atlikti karinius veiksmus;

4) jeigu neveiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas. Kadangi pats neveiksnus asmuo negali ginti savo pažeistų teisių, o tą už jį daro globėjas, tai laikas, kol globėjas nėra paskirtas, į ieškininės senaties terminą neįskaitomas.

Tačiau vien šių aplinkybių ieškininės senaties terminui sustabdyti nepakanka. Būtina, kad jos atsirastų arba egzistuotų paskutiniuosius šešis ieškininės senaties termino mėnesius, o kai ieškininės senaties terminas trumpesnis negu šeši mėnesiai – per visą ieškininės senaties termino eigą.

Nuo tos dienos, kai išnyko aplinkybė, kuri buvo pagrindas sustabdyti ieškininę senatį, senaties terminas tęsiasi toliau, likusią termino dalį prailginant iki šešių mėnesių, o jeigu ieškininės senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai – iki viso ieškininės senaties termino.

Ieškininės senaties termino nutraukimas – tai termino, suėjusio iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, eigos nutraukimas ir jo neįskaitymas į ieškininės senaties terminą. Išskyrus aplinkybes, dėl kurių terminas nutrūko, ieškininės senaties termino eiga prasideda iš naujo.

Šiuo aspektu (elementu) termino nutraukimas ir skiriasi nuo jo sustabdymo, nes nėra įskaitomas jau suėjęs terminas. Be to, nutraukus terminą, jo eiga prasideda iš naujo, o sustabdžius terminą, jis pasibaigus sustabdymui, tęsiasi toliau.

Ieškininės senaties terminą nutraukia šios aplinkybės:1. Ieškinio pareiškimas nustatyta tvarka. Ieškininės senaties terminą nutraukia ieškinio

pareiškimas, kai buvo laikytasi žinybingumo, įstatymo nustatytos išankstinės ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos bei kitų ieškinio pareiškimo taisyklių. Tačiau teismingumo taisyklių pažeidimas negali būti laikomas ieškinio pareiškimo nustatytos tvarkos pažeidimu. Jeigu ieškininis pareiškimas buvo grąžintas ieškovui, tai tokie veiksmai ieškininės senaties termino eigos nenutraukia. Jos nenutraukia taip pat ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtu, pareiškimas. Jeigu teismas nenagrinėja baudžiamojoje byloje pareikšto ieškinio, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškininės senaties terminas tęsiasi toliau nuo nuosprendžio, kuriuo ieškinys paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos.

Pareiškus ieškinį, ieškininė senatis nutraukiama tiktai tų asmenų atžvilgiu, kurie nurodyti ieškininiame pareiškime kaip atsakovai. Kitų asmenų atžvilgiu ieškininė senatis laikoma nutraukta tą dieną, kada buvo pateiktas atitinkamas pareiškimas ir jeigu jis buvo priimtas. Jeigu byla sustabdoma, ieškininės senaties eiga prasideda iš naujo nuo jos sustabdymo dienos;

2. Jeigu įpareigotas asmuo atlieka veiksmus, liudijančius šį asmenį pripažįstant skolą.Galimybė atnaujinti ieškininės senaties terminą yra, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbios

priežasties. Įstatymas nepateikia svarbių priežasčių sąrašo. Ar priežastis svarbi, savo nuožiūra turi spręsti teismas ir arbitražas. Šis klausimas turi būti sprendžiamas kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tokiomis priežastimis gali būti pripažinta ieškovo ilgalaikė komandiruotė, stažuotė, liga, nežinojimas, kas yra atsakovas.

39

T.16. CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS

T.16.1 Teisės įgyvendinimo sąvoka.Kiekviena subjektinė teisė turi socialinę vertę tiek,kiek ją galima įgyvendinti,T.y.pasinaudoti subjektinės teisės galimybėmis tenkinti šios teisės subjekto materialinius ir dvasinius poreikius.Subjektinės teisės turinį gali sudaryti trijų rūšių galimybės:

1.galimybė turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą;2.galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens ar asmenų;3.imtis teisėsaugos priemonių savo subjektinei teisei įgyvendinti bei ginti.

T.16.3 Civilinių teisių įgyvendinimo būdai.Civilinės teisės subjektas gali įgyvendinti savo teises bet kokiais įstatymu neuždraustais būdais.Yra skiriami faktiniai ir juridiniai teisės įgyvendinimo būdai.Faktinis – pvz.yra toks būdas kai savininkas pats valdo savo turtą,naudojasi juo bei disponuoja,nesudarydamas dėl šio turto sandorių,kai įpėdinis faktiškai pradeda valdyti paveldimą turtą.Juridiniai teisės įgyvendinimo būdai- tai įvairūs sandoriai(pirkimas- pardavimas,dovanojimas,turto nuomojimas,įpėdinio pareiškimo notarinei kontorai padavimas,kuriame jis praneša,kad priima palikimą ir pan.).Tiek faktiniai ,tiek ir juridiniai subjektinės teisės įgyvendinimo būdai sukelia atitinkamas teisines pasekmes.Pvz.kai įpėdiniai pradeda paveldimą turtą valdyti ,reiškia,kad jie perima visas palikėjo teises ir pareigas.Tiek fiziniai tiek ir juridiniai asmenys gali savo teises įgyvendinti per trečiuosius atstovus.Toks atstovavimas gali būti pagrįstas įstatymu(tėvų atstovavimas vaikams iki 15 metų),administracinių aktu(globėjų atstovavimas globotiniams),pavedimo sutartimi,kai vienas asmuo paveda kitam jo vardu ir interesais atlikti tam tikrus veiksmus.Atstovavimas visada veikia atstovaujamojo vardu,įgyvendina atstovaujamojo teises,remdamasis atitinkamais įgalinimais,dažniausiai nustatytais įgaliojimu,o neveiksnių asmenų atžvilgiu – įstatymu ar administraciniu aktu.Kai kurie užsienio šalių teisininkai mano,kad teisių įgyvendinimas - faktinis naudojimasis,vartojimas ir disponavimo vykdymas trečiųjų asmenų atžvilgiu.

CK 5 str.yra nuostata,kad “civilines teises saugo įstatymai, išskyrus tuos atvejus,kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, geriems papročiams.Įgyvendindami teises ir atlikdami pareigas, fiziniai ir juridiniai asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir visuomenės moralės principus”.Šis straipsnis iš esmės nustato subjektinių teisių įgyvendinimo ribas.

Piktnaudžiavimo teise problema.Teisę turinčio civilinių subjektinių teisių bei jų įgyvendinimo ribų pažeidimas yra vadinamas piktnaudžiavimu teise.Piktnaudžiavimas teise yra ypatingos rūšies civilinės teisės pažeidimas,kai,įgyvendindamas savo teisę,teisės subjektas paprastai neperžengia bendrojo elgesio normų,kurias nustato šios teisės turinys,bet panaudoja neleistinas tos teisės realizavimo formas,būdus.

Piktnaudžiavimas civilinėmis teisėmis dažniausiai reiškiasi šiais trimis atvejais:1)kai teisę turintis asmuo panaudoja jam subjektine teise suteiktas galimybes

neleistinam tikslui,arba,kitaip pasakius,realizuoja teisę prieštaraujant jos paskirčiai mūsų visuomenėje;

2)kai subjektinės teisės suteiktos galimybės įgyvendinamos neliestinomis normomis;3)kai teisę turintis subjektas savo teisei ginti panaudoja įstatymu neleidžiamas

gynimo priemones.Piktnaudžiavimą teise reikia laikyti tokį neleistinų gynybos priemonių panaudojimą,kada tai

gali padaryti žalą kitam asmeniui,pvz.savininkas spygliuota tvora viela apsitveria savo sodą ir paleidžia elektros srovę,kada peržengiamos būtinosios ginties ribos ir pan. Piktnaudžiavimas teise sukelia tam tikrų sankcijų taikymą:atsisakoma ginti subjektinę teisę,atimama teisė į objektą,gautą neleistinu būdu,atsisakoma taikyti vienas ar kitas konkrečias gynimo priemones.

T.16.8. CIVILINIŲ TEISIŲ GYNIMAS.Fiziniams asmenims bei organizacijoms pripažįstant tam tikras subjektines teises ,jų subjektams būtinos ir teisių gynimo nuo pažeidimų galimybės.Subjektinių teisių,kurių negarantuoja būtinos gynybos priemonės,įgyvendinimas visiškai priklausytų nuo kitų asmenų valios bei valstybinės valdžios autoriteto.Todėl būtina garantuoti civilinių subjektinių teisių gynybą.

40

Teisių gynimas- tai pačios subjektinės teisės turinio elementas,galimybė panaudoti teisės subjektui suteiktas teisėsaugos priemones savo teisei apsaugoti bei ginti.

Tas faktas ,kad teisė į gynybą yra viena iš subjektinės civilinės teisės galimybių,sąlygoja jos pobūdį ir turinį.Pirmiausia tai reiškia,kad teisė į gynybą,sąlygoja jos turinį.Pirmiausia tai reiškia,kad teisė į gynybą,kaip ir pati subjektinė teisė,yra teisės subjekto galimo elgesio matas,galimybė,susijusi su teisėsaugos priemonių panaudojimu.Antra ,teisėsaugos pobūdžio galimybės turi atitikti pačios subjektinės teisės pobūdį.Todėl subjektinėms turtinėms teisėms būdingos turtinės gynybos priemonės.Trečia teisė į gynybą pagal savo turinį,kaip ir subjektinė teisė apskritai,numato teisėsaugos priemones,garantuojančias subjektinę teisę visais jos įgyvendinimo etapais.

Civilinių teisių gynimo būdai.Pagrindinės teisėsaugos rūšys- yra teisių savigyna ir kreipimasis į kompetentingas valstybės ar visuomenės institucijas dėl prievartos priemonių taikymo pažeidėjui.

Savigyna reikia suprasti visu tuos atvejus,kai asmuo ginasi savo jėgomis ir priemonėmis,nesikreipdamas į teisėsaugos institucijas.O tai yra būdinga tik būtinajai ginčiai,tiek savo teisės priverstiniam įgyvendinimui jėga.Būtinoji gintis kai kuriais požymiais skiriasi nuo savigynos,bet bendra tarp jų yra tai, kad ir vienu ir kitu atveju asmuo ginasi pats,pats priima vienokias ar kitokias priemones sau ,savo ar kitų asmenų teisėmis ginti ar įgyvendinti.Todėl savigyna yra platesnė sąvoka, į kurią,kaip viena iš rūšių,įeina ir būtinoji gintis, taip pat būtinasis reikalingumas, vadinamosios operatyvaus poveikio priemonės ir panašiai.

Svarbi savigynos rūšis yra būtinoji gintis.Daugelyje užsienio valstybių civiliniai įstatymai numato normas,nustatančias atleidimą nuo atsakomybės būtinosios ginties atveju.(plačiau vad.68-69 psl.) Nuo būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo reikia skirti operatyvaus poveikio priemones pažeidėjui,kurių imasi teisę turintis asmuo savo subjektinei teisei ginti.Operatyvaus poveikio priemones laikomos tokios teisėsaugos priemonės ,kurias civilinių teisių pažeidėjui taiko pats teisę turintis asmuo,kaip civilinio teisinio santykio šalis,nesikreipdamas dėl teisės gynimo į kompetentingus valstybės ar visuomenės organus.Jeigu būtinoji gintis dažniausiai taikoma ginant daiktinės teises ir patį asmenį,tai operatyvaus poveikio priemonės neatskiriamai susijusios su prievoliniais teisiniais santykiais.Šios priemonės – tai viena iš kreditoriaus teisinių garantijų,kad skolininkas tinkamai įvykdytų savo pareigas. Kitais atvejais,teisę turintis asmuo gali kreiptis į kompetentingus organus,kad šios apgintų jo pažeistą ar ginčijamą teisę.Tai ,kad civiliniai įstatymai įtvirtina civilinės apyvartos dalyvių lygybę,lemia ir civilinių subjektinių teisių gynimo pobūdį.Civilinės teisės subjektų ginčus paprastai sprendžia institucijos,kurios nė su vienu iš tų subjektų nėra susijusios pavaldumo santykiais.Civiliniai ir civilinio proceso įstatymai numato,kad civilines teises nustatyta tvarka gina teismas, o kartais ir trečiųjų teismas(arbitražas)

Specialiai įstatymu nustatytais atvejais civilinės teisės ginamos administracine tvarka. Teisę turinčio asmens kreipimasis į kompetentingas valstybės institucijas dėl teisės apgynimo faktiškai,reiškia reikalavimą,kad pažeidėjui būtų pritaikytos prievartos priemonės. Civilinių teisių būdai turi ir įvairius tikslus.Pagal tikslus šie būdai skirstomi sekančiai:

1.prevencinio pobūdžio priemonės,kurių pagrindinė paskirtis yra įspėti civilinės teisės pažeidimus ateityje.

2.tai civilinių teisių gynimo būdai,betarpiškai nukreipti į teisę turinčio asmens turtinės sferos apsauga,pažeistą teisių atstatymą.

3.ši civilinių teisių gynimo būdų grupė turi paskirtį ne tik tai apsaugoti nukentėjusios šalies turtinę sferą,bet ir padaryti atitinkamą poveikį teisės pažeidėjui.pvz.išieškoti iš skolininko ne tik nuostolius,bet taip pat ir netesybas.

III SKYRIUS. DAIKTINĖ TEISĖ

17 temaDAIKTINĖS TEISĖS SĄVOKA

17.1 .Daiktinės teisės sąvoka. LR konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinus privačią nuosavybę ir užtikrinus pagrindines asmens teises ir laisves,atsirado galimybė,o kartu kilo ir būtinumas sukurti daiktinės teisės institutą,plačiai žinomą pasaulinei teisės teorijai ir praktikai.

41

Daiktinė teisė - tai absoliutinė teisė į daiktą, pasireiškianti asmens galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių (pagal naują kodeksą).

Pačiu bendriausiu požiūriu daiktinę teisę galima apibūdinti kaip absoliučią asmens teisę į daiktą.Daiktinė teisė gali pasireikšti labai įvairiai priklausomai nuo to, kokia tai daiktinė teisė. Jei tai nuosavybės teisė, tai

bus į nuosavybės teise priklausantį daiktą, jei patikėjimo – tai į patikėjimo teise priklausantį daiktą.

17.2. Daiktinės teisės rūšys.Kai kurios daiktinės teisės buvo žinomos ir tarpukario Lietuvoje.Dabar galiojančiuose įstatymuose pagrindinės daiktinės teisės jau įtvirtintos.Galima išskirti keturias + keturias naujas (pagal naują CV kodekso projektą) daiktinės teisės rūšis:- nuosavybės teisė –tai teisė savo nuožiūra,bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių interesų,valdyti,naudoti daiktą ir juo disponuoti.- turto patikėjimo teisė – tai valstybės ar savivaldybės įmonės įstaigos,organizacijos teisė savo įstatų (nuostatų),taip pat tam tikros rūšies valstybės ar savivaldybių įmonių,įstaigų,organizacijų veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis,nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų,valdyti,naudoti atitinkamai valstybės ar savivaldybės jai perduotą daiktą,juo disponuoti.Pagal nauja kodeksą - turto patikėjimo teisė - tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta apimtimi, tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei ja disponuoti.ipoteka (pagal LR ipotekos įstatymą) – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Jei suėjus nustatytam terminui skola ipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisę reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš varžytynių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma. Susitarimas dėl įkeisto turto perleidimo ipotekos kreditoriaus nuosavybėn negalioja. Pagal CK projektą Ipoteka - tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis registruotino daikto įkeitimas, kai įkeistasis daiktas neperduodamas kreditoriui.- servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamą daiktą,pasireiškianti teisės naudotis tuo svetimu daiktu(tarnaujančiuoju daiktu) suteikimu arba to daikto savininko,valdytojo teisių juo naudotis apribojimu,siekiant užtikrinti daikto,dėl kurio nustatomas servitutas,tinkamą naudojimą. - įkeitimas – prievolės užtikrinimo būdas, kai įkeistu turtu teisė naudotis paliekama įkeisto turto savininkui, taip pat jam lieka teisė naudotis to daikto vaisiais ir pajamomis.

Pagal naują LR civilinio kodekso projektą numatyta Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtinti dar keletą daiktinių teisių:- uzufrukto teisę - tai asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta uzufruktoriaus teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.Daiktą naudojant gaunami vaisiai ,produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui ,jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. - valdymo teisė - daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti daiktą kaip savą.- superficijaus teisė - tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statinių ar daugiamečių sodinių ant jos įsigijimui bei valdymui nuosavybės teise ar žemės gelmių naudojimui.- Emphyteusio teisė - tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę.

17.3. Daiktinės teisės objektas. Daiktai yra labiausiai paplitęs civilinės teisės objektas,kadangi dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda būtent dėl daiktų.Daiktinės teisės objektas taip pat yra daiktai.

Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai. Teisiniu požiūriu daiktais nebuvo laikomi materialaus pasaulio dalykai,egzistavę gamtoje,bet,esant nepakankamam

mokslo ir technikos lygiui,negalėję būti panaudoti žmogaus poreikiams tenkinti.Daiktu laikomas toks pasisavintas iš gamtos dalykas, kurį tikrai galima įrodyti pasisavinus, taip pat būtų galima tam

tikrais būdais apginti nuosavybės teisę į tą dalyką. (Pvz. Oro stulpas virš t. t. teritorijos negali būti nuosavybės objektu, nes šios nuosavybės teisės negalima įgyvendinti, pažeisti, ginti).

Daikto sąvokos papildymas – daiktas turi tenkinti žmonių materialinius, dvasinius ir ekonominius poreikius – šiuo metu neturi prasmės, nes daugėja daiktų, kurie tikrai netenkina žmonių poreikių, bet teisiniu požiūriu tie daiktai bus daiktinės teisės objektais, nes dėl jų iškyla teisiniai santykiai (pvz. Neperdirbamos liekanos).

Kadangi daiktai turi skirtingas fizines ir kitas savybes ,įvairi jų paskirtis ir ekonominė reikšmė.Reguliuojant daiktinius teisinius santykius,nevienodiems daiktams nustatomas ir skirtingas teisinis režimas.Tuo tikslu pagal įvairius kriterijus daiktai klasifikuojami į rūšis: (toliau viskas pagal naują CK projektą) Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai:Nekilnojamieji daiktai (bet ne turtas):- nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojamieji pagal prigimtį bei pagal savo prigimtį kilnojamieji daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai.- nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemė ir su ja susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų vertės.Kilnojamieji daiktai:

42

- kilnojamieji daiktai - daiktai, kuriuos iš vienos vietos į kitą galima perkelti nepakeitus jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų vertės, jei įstatymas nenumato ko kita.- kilnojamasis daiktas, inkorporuotas į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualumą, yra nekilnojamojo daikto dalis.- kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, o taip pat inkorporuotas į jį, bet nepraradęs savo individualumo, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi.

Macro ir micro daiktai (pagal prancūzų civilinę teisę) :Macro – tai tie daiktai, kurie pas mus yra kilnojami pagal prigimtį, bet nekilnojami pagal savo teisinį statusą. Micro – super smulkūs daiktai (mikrobai ir t. t. ), kaip žaliava gali būti panaudota, bet turėti t.t. neigiamų pasekmių,

todėl būtinas teisinis reguliavimas ir tų santykių, kurie susiklosto naudojant tuos micro daiktus.Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai - pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti ir neindividualizuoti daiktai.- nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibrėžti daiktai.

Individualiais požymiais apibrėžtais laikomi tie daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų.Rūšiniais požymiais apibrėžtais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai požymius.Pakeičiamiesiems daiktams būdinga tai, kad jie apibūdinami rūšiniais kokiai tai rūšiai ypatingais požymiais, bet viens

nuo kito jie pagal jokius požymius neatskiriami. Atskiras atvejis, kai rūšiniais požymiais apibrėžtas daiktas individualizuojamas. Individualizavimas – kai rūšinis daiktas iš esmės pakeičiamas. Tai yra jam suteikiama tam tikra savybė, pagal kurią jį bus galima išskirti iš kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų. Individualiais požymiais apibrėžtiems daiktams būdinga tai, kad jie tik pagal jiem būdingus požymius skiriasi nuo kitų tos rūšies daiktų. Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai.

Skirstomi priklausomai nuo to, kiek tas daiktas pasikeičia jį pavartojus. - suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudojus juos pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia.- nesuvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojant juos pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties.Dalieji ir nedalieji daiktai - daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, nepasikeičia jų tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas.- nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, pasikeičia jų tikslinė paskirtis ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.

Dalieji pagal prigimtį daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais.CK 187 str. 2 d. – kai prievolės objektas nedalus – skolininkai laikomi solidariais skolininkais, o kreditoriai –

solidariais kreditoriais.Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai.

Neišimtus iš apyvartos daiktus įgyti ar parduoti gali bet kuris santykių subjektas, taip pat jie gali būti bent kurių daiktinių teisių santykių objektu.- kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje.- išimti iš apyvartos yra tik išimtinėje valstybės nuosavybėje esantys daiktai.- ribotai esantys apyvartoje yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl tiems daiktams būdingų savybių. Apyvarta ribojama visuomenės saugumo, sveikatos apsaugos ar kitais tikslais. Tokių daiktų apyvartos ribojimas išreiškiamas tam tikrų taisyklių buvimu, reikalavimu turėti leidimą ir t. t. Namų apyvokos daiktai- namų apyvokos daiktais laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji daiktai, baldai ir dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių kolekcijas, o taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.Pagal vadovėlį yra išskirta dar viena daiktų grupė – įprastinę vertę,išskirtinę vertę,asmeniniams tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai . Pagal vertę daiktus būtų tikslinga skirstyti į įprastinę vertę turinčius daiktus,išskirtinę vertę turinčius daiktus ir į asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus.

Daiktai, kurių vertė priklauso nuo to, kas sukūrė, kas naudoja tą daiktą, bei to naudojimo rezultatas taip pat vadinami įprastinę vertę turintys daiktai (pvz. Televizorius, kėdė ir t. t.). Įprastinę vertę turinčių daiktų vertė priklauso nuo naudos, kurią galima gauti iš daikto. Teisine prasme - daikto vertė priklauso nuo to, kokias teises ir pareigas jis gali suteikti jį naudojančiam asmeniui.

Yra daiktų, kuriuos panaudoti gali tik specialių žinių turintys asmenys. Tokie daiktai vadinami ypatingą vertę turinčiais daiktais. Tokio daikto vertė priklausys nuo to, kokią naudą gaus pats asmuo, kuris juo naudojasi, tai yra priklauso nuo to, kiek tas asmuo turi specialių žinių tam daiktui panaudoti pagal paskirtį.

Asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai – tokie daiktia, kuriems asmuo suteikia išskirtinę reikšmę. Tokių daiktų vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria tam daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu, nepriklausomai nuo naudos, kurią galima gauti iš to daikto.

Iš savininko daiktas gali būti paimamas tenkinti visuomeniniams poreikiams tik teisingai už tai atlyginant. Teisingas atlyginimas aktualus pastarajam daiktų skirstymui (pvz. Už šeimos herbą, kaip relikviją, gali būti atlyginta kaip už 0,5 kg vario gabalą).

Be šio daiktų skirstymo daiktus galima skirstyti dar į dvi dideles rūšis – pagrindiniai ir antraeiliai daiktai.

Pagrindiniai daiktai - pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais.

43

Pagrindinis daiktas, sudarytas iš esminių pagrindinio daikto dalių, neesminių pagrindinio daikto dalių ir iš papildomų pagrindinio daikto dalių.Antraeiliai daiktai - antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.

Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

Vaisiai - vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria ar atskiriami nuo jo, nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties.

Produkcija - produkcija laikomi daiktai, kurie sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos procese pagrindinius daiktus.

Pajamos - daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje (siaurąja prasme).- pajamomis taip pat gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai naudojant pagrindinį daiktą. Šia prasme pajamomis laikomi ne tik 1 šio straipsnio dalyje nurodyti daiktai, bet taip pat ir vaisiai bei produkcija ( plačiąja prasme).

Daikto priklausiniai – savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skiriamo daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. CK 153 str. – priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jei įstatymas ar sutartis nenumato ko kita.Žemė = pastatas (gali būti vienas kito priklausinys ir atvirkščiai).

Apsunkinimai daiktui yra tam tikri su daiktu susiję įsipareigojimai. Apsunkinimai keliauja u daiktu kartu. Išlaidos daiktui – svarbu, kai yra daikto grąžinimas naudojant jį neteisėtai. Pvz. Grąžinant daiktą savininkui: asmuo neteisėtai naudojęs daiktą, turi grąžinti daiktą savininkui ir reikalauti grąžinti, padengti visas su daiktu susijusias išlaidas. Išlaidos: Būtinosios ir ypatingosios. Būtinosios – būtinos sąlygos tam daiktui išsaugoti, kad jis nesusidėvėtų, nesugestų ir t. t. (kitaip vadinamos - įprastinės išlaidos). Ypatingosios – kurių pasekoje daikto vertė padidėja, daiktas žymiai pagerinamas (kitaip – specialiosios išlaidos).

Tuo atveju, jei neteisėtas valdytojas yra sąžiningas, tai savininkas turi atlyginti ne tik būtinąsias išlaidas, bet ir daikto pagerinimui skirtas išlaidas, jei to pagerinimo negalima atskirti nuo daikto.

17.4. Daiktinės teisės ir prievolinės teisės santykis. 17.5. ių teisų skirtumai.Daiktinei teisei būdinga tai,kad tik vienas daiktinių teisinių santykių subjektas yra aktyvus,o kitas subjektas,kuriuo gali būti bet kuris tiek fizinis,tiek ir juridinis asmuo,valstybė ar savivaldybė yra pasyvus.Prievolinei teisei kaip santykinei teisei, būdinga,kad visi subjektai yra konkretūs asmenys,paprastai turintys konkrečių prievolių.Vadinasi ,daiktines teises gali pažeisti bet kuris subjektas,o prievolines – konkretūs prievolinių teisinių santykių subjektai.Pažeidus daiktinės teises,ieškinį galima pareikšti bet kuriam šias teises pažeidusiam asmeniui,t.y.ieškinys visur eina paskui daiktą nepriklausomai nuo to,kur ir pas ką daiktas yra,kaip jis ten atsidūrė ir pan.Be to ,daiktinės teisės atsiranda nepriklausomai nuo pasyvių subjektų valios,o prievolinės teisės negali atsirasti be subjektų tiesiogiai ar netiesiogiai pareikštos valios.

Daiktinė teisė yra absoliutinė teisė, o prievolinė teisė – santykinė. Daiktinėje teisėje konkretus savininkas ir konkretus daiktas. Tiek daiktinės, tiek prievolinės teisės objektais gaili būti daiktai, bet daiktinės teisės objektai tik daiktai, o prievolinės – ne tik daiktai. Daiktinei teisei būdinga tai, kad visi su daiktu susiję apsunkinimai eina kartu su daiktu, nepriklausomai nuo daikto savininko pasikeitimo. Prievoliniuose teisiniuose santykiuose tai priklauso nuo šalių valios. Jei susiduria daiktiniai ir prievoliniai teisiniai santykiai, tai visais atvejais prioritetas suteikiamas daiktinei teisei. 17.6. Nuosavybės teisės vieta daiktinės teisės sistemoje.

Nuosavybės teisė daiktinių teisių sistemoje užima išskirtinę vietą.Ji ,kaip savarankiškas institutas,geriausiai žinoma ir plačiausiai iš visų daiktinių teisių LR įstatymuose.Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi pagal turinį,bet nuosavybės teisė apima visas teises ,kurios įmanomos daiktinei teisei,t.y.teises daiktą valdyti,naudoti ir juo disponuoti.Kitos daiktinės teisės apima kai kurias teises,įeinančias į valdymo,naudojimo teisių,o kartais net ir į disponavimo daiktu teisių visumą. Praktikoje nuosavybės teisei nustatomi įvairūs apribojimai,todėl ši teisė savo realia išraiška nėra visiškai absoliuti ir nuo nieko nepriklausanti.Esminis nuosavybės skirtumas nuo kitų daiktinių teisių yra tas,kad savininko teisės į turtą nepriklauso nuo kitų asmenų.Savininko teises tiesiogiai nustato teisės normos.Kitų daiktinių teisių subjektų teises dažnai nustato savininkas savo nuožiūra,neviršydamas įstatymo leistinų ribų.Pagal dabar galiojantį CK - nuosavybės teisė kaip vienintelė ( nuo sovietmečio) daiktinės teisės sistemoje formavo visą daiktinės teisės institutą,kuriame pagrindinę vietą užėmė nuosavybės teisė. Kadangi visos besiformuojančio daiktinių teisių instituto teisės tiesiogiai tarpusavyje susijusios,ypač kai kalbama apie šių teisių objektą ir turinį,jos turi būti tinkamai atribotos ir teisiškai įtvirtintos. Jeigu subjektyvią nuosavybės teisę apibūdinsime kaip atskirų asmenų galimybę savo nuožiūra objektyvios teisės normų nustatytose ribose tam tikrą turtą valdyti,naudoti ir juo disponuoti,tai subjektyvinę daiktinę teisę(neskaitant nuosavybės teisės) reikėtų suprasti kaip atskirų asmenų galimybę turėti ir įgyvendinti objektyvios teisės normomis ir savininko valia nustatytas kai kurias nuosavybės teisės turinį sudarančias teises. Nuosavybės teisės ir kitų daiktinių santykis bendriausiu požiūriu yra nusakytas rusų teisininko Kozako žodžiais:”Bet kokios kitos daiktinės teisės subjektas su jam priklausančiu daiktu gali daryti tai,kas jam tiesiogiai leista,o savininkas su jam priklausančiu daiktu – kas jam tiesiogiai neuždrausta”.

Visos kitos daiktinės teisė nuo nuosavybės teisės skiriasi tuo, kad jos žymiai siauresnės. Uzurfruktas ribojamas laiko atžvilgiu, servitutas suteikiamas tik tam tikru metu arba tik tam tikrai daikto daliai. 17.7 Daiktinės teisės reikšmė.

44

Daiktinė teisė įtvirtina LR konstitucijoje ir kituose įstatymuose numatytas asmens teises ir laisves,įgyvendinant valdymo,naudojimo ir disponavimo daiktais galimybes.

IV SKYRIUS. NUOSAVYBĖS TEISĖ

18 temaBENDRIEJI NUOSAVYBĖS TEISĖS NUOSTATAI

18.1. Nuosavybė kaip ekonominė kategorija. Nuosavybė (1 prasme) – santykiai tarp asmenų dėl objekto naudojimo, disponavimo.Nuosavybė (2 prasme) – kaip pats objektas. Nuosavybė – objektas ar santykiai - šios abi sampratos labai dažnai painiojasi,tačiau nėra būtina jas visada ir skirti.

18.2. Nuosavybės formos ir rūšys. Pagal CK 95 str.LR yra privati ir viešoji nuosavybė,tai pat leidžiama mišri nuosavybė,jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams. Privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Privati nuosavybė gali būti,kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą.Privati juridinio asmens nuosavybė yra ,kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas,o tą turtą

perdavusieji asmenys – steigėjai,akcininkai,pajininkai ir pan.,yra tik atitinkamai akcijų,pajų savininkai,bet visais atvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą.

Bendroji nuosavybė – tai kai fizinis asmuo,įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą,gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai,neįsteigiant juridinio asmens.Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas,kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams.

Bendroji dalinė nuosavybė – kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko dalys.Bendroji jungtinė nuosavybė – kai turto dalys nėra nustatytos.PVZ.santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios

jungtinės nuosavybės teisei atsirasti. Viešąją nuosavybę sudaro valstybės nuosavybė ir savivaldybių nuosavybė. Pagal LR konstitucijos 47 str.3 dalį,LR išimtine teise priklauso:žemės gelmės,taip pat valstybinės reikšmes vidaus

vandenys,miškai,parkai,keliai,istorijos,archeologijos ir kultūros objektai.Valstybės nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas,būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti:šalies parūpinimas kuru,energija,vandeniu,kai kuriomis žaliavų rūšimis;aprūpinimas pašto,telefono,telegrafo ir kt. komunikacijos rūšimis;automobilių kelių;geležinkelių;oro ir vandens transporto vystymas;atsilikusių gamybos šakų,pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir mažu kapitalo grįžtamumu,modernizavimas;mažai pelningos socialinės – ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.

Pagal LR vietos savivaldos įstatymo 21 str.1 d.nustatyta ,kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė.Savivaldybės nuosavybė – tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas ,kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba. Mišri nuosavybė - Lietuvos Respublikoje leidžiama bendra Lietuvos Respublikos juridinių ar fizinių asmenų ir užsienio valstybių juridinių ar fizinių asmenų nuosavybė, bendra Lietuvos valstybės ir užsienio valstybių nuosavybė, jeigu tai nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei tarpvalstybinės sutartys. Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžiama užsienio piliečių, asmenų be pilietybės, užsienio valstybių juridinių asmenų, tarptautinių organizacijų bei užsienio valstybių nuosavybė, jeigu ko kita nenustato Lietuvos Respublikos įstatymai. (Taminskas apie šią formą nekalbėjo)

18.4. Teisinės nuosavybės santykių reglamentavimas.Kadangi bet koks visuomeninis santykis gali susiklostyti tik tarp ne mažiau kaip dviejų subjektų,negali būti išimtimi ir nuosavybės teisinis santykis.Todėl kiekviename konkrečiame nuosavybės santykyje iš vienos pusės dalyvauja asmenys,valdantys,naudojantys daiktą bei juo disponuojantys,o iš kitos pusės asmenys,kurie privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu.Vadinasi ,nuosavybės teisiniam santykiui būdingas tik pasyvus įpareigotų asmenų elgesys.Toks santykis susiklosto būtent tarp asmenų dėl daiktų,ir tai jokiu būdu nėra asmens santykis su daiktu.

Nuosavybės teisinių santykių būdingas bruožas,kad jie tęstinio pobūdžio.Kol savininkas yra nuosavybės teisiniuose santykiuose ,jis negali iš kitų asmenų reikalauti nieko kito,kaip tik susilaikyti nuo jo turto valdymo,naudojimo bei disponavimo juo.Teisę iš kitų asmenų reikalauti teigiamų veiksmų savo turto atžvilgiu jis įgauna tik tuo atveju,jei nuosavybės teisinių santykių pagrindu kiti teisinai santykiai,kurių subjektu savininkas tapo.

Teisiniams santykiams atsirasti būtini mažiausiai du subjektai.Vienas subjektas nuosavybės teisiniuose santykiuose yra savininkas,kuris nuosavybės teise turimą turtą gali valdyti,naudoti ir juo disponuoti.Kadangi nuosavybės teisė absoliuti,tai paprastai laikoma,kad kita nuosavybės teisinių santykių šalis yra pasyvi įpareigotų subjektų visuma.Kadangi ši visuma neturi teisių valdyti ir naudoti savininkui priklausantį turtą,juo disponuoti,ir netgi privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų,todėl teisiškai reikšmingiausias nuosavybės teisiniuose santykiuose yra turto savininkas,kaip nuosavybės teisės subjektas.

18.5. Objektyvioji nuosavybės teisė.Nuosavybės teisė objektyviąja prasme - nuosavybės teisė apibūdina kaip visuma teisės normų,reguliuojančių

ekonominius santykis dėl daiktų valdymo,naudojimosi jais bei disponavimo.Nuosavybės teisės objektyviąja prasme kaip teisės instituto uždavinys ir yra reguliuoti visuomenėje egzistuojančius nuosavybės santykius.

18.6. Subjektyvinė nuosavybės teisė.

45

Nuosavybės teisė subjektyviąja prasme - nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra,bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisų ir interesų,valdyti,naudoti daiktą bei juo disponuoti.Savininko teises turtą valdyti ,naudotis juo ir disponuoti atitinka visų kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų,kliudančių savininkui šias pareigas įgyvendinti.Pagal CK 96 str.savininkas valdo jam priklausantį turtą,naudojasi juo pagal LR įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

18.7. Savininko teisės jų turinys ir įgyvendinimas. Turinys.Pagal CK 96 str.Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos

Respublikos įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.Įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei.

Nuosavybės teisės turinį taip pat galima apibūdinti ir išvardijant visas savininko teises į turtą,Greta valdymo ,naudojimo bei disponavimo,kaip savarankiškos teisės išskiriamos teisės išskiriamos :teisė gauti daikto duodamas pajamas,sunaudoti ir išeikvoti daiktą,perduoti jį kitam,teisė saugiai eksploatuoti daiktą,teisė turėti daiktą neterminuotai,teisė naudoti daiktą tik taip,kad nebūtų tuo naudojimu daroma žala kitiems asmenims,galimybė paimti daiktą už skolą,taip pat garantija,kad bus užtikrintas pažeistos nuosavybės teisės gynimas,atstatymas.

Teisės turinį apibūdinti užtenka trijų pagrindinių teisių,t.y.daikto valdymo,naudojimo ir disponavimo juo. Kai kurių teisininkų nuomone, šias tris pagrindines teises sudaro atskiros teisių grupės.

Nuosavybės teisės įgyvendinimas.Nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti pats tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuodamas,arba kitiems asmenims perduodamas kai kurias iš jam priklausančių teisių į turtą.Lemiamas vaidmuo įgyvendinant nuosavybės teisę tenka valdymo ir ypač naudojimo teisių realizavimui,kadangi sąvoka “įgyvendinimas” reiškia besitęsiantį procesą,o ne veiksmo rezultatą.

Nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas priklauso nuo to,ar asmuo pats turtą valdo,naudoja juo disponuoja ir tokiu būdu įgyvendina nuosavybės teisė,ar perduoda dalį šių teisių kitiems asmenims.Jeigu perduoda kitiems asmenims,tai nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas priklauso ir nuo to,kokią tų teisų dalį jis perduoda.

Valstybė bei savivaldybė taip pat gali įvairiais būdais įgyvendinti savo nuosavybės teises.Pvz.,nuosavybės teisės į finansinius biudžetų išteklius atitinkamai valstybė ar savivaldybės įgyvendina tiesiogiai per savo valdžios ir valdymo organus.Nuosavybės teisių įgyvendinimui į valstybinėms(savivaldybės) perduoda toms įmonėms,įstaigoms,bei organizacijoms ir didelę dalį nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių,kurios sudaro turto patikėjimo teisę.

Nuo to,kokius nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus nustato įstatymai,priklauso gyventojų pajamų šaltiniai,šalies ekonomikos vystymosi tempai ir daugelis kitų veiksmų.

18.8. Nuosavybės teisės objektai.Teisės teorijoje labiausiai paplitusi nuomonė,kad nuosavybės teisinių santykių objektai gali būti tik daiktai,nors jie dažnai vadinami turtu.Kadangi pinigai ir vertybiniai popieriai taip pat priskiriami daiktams ir sudaro ypatingą daiktų grupę,todėl jie irgi gali būti nuosavybės teisnių santykių objektai.Nuosavybės teisės objektas – daiktai teisine prasme,t.y.tie materialinio pasaulio dalykai,kurie yra kaip darbo produktai sukurti gamybos procese arba kitaip pasisavinti iš gamtos.Pagal CK 95-3 str.nuosavybės teisės objektai yra Nuosavybės teisės objektai yra žemė, jos gelmės, vandenys,miškai, kita augmenija, gyvūnija, kiti gamtos ištekliai,gyvenamieji namai, butai, kiti pastatai, statiniai, įrenginiai,įmonės, kiti ūkiniai ir neūkiniai kompleksai, bankai,vertybiniai popieriai ir kitas turtas.

Visi tie patys objektai kaip ir daiktinės teisės. 18.9. Nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas kaip nuosavybės teisės objektai. Turtas skirstomas į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį. Nekilnojamuoju turtu paprastai laikomi tokie daiktai, kurie yra susiję su žeme ir kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei esmės ir iš esmės nesumažinus jų vertės; pvz.: žemė, pastatai, fabrikai ir kitas turtas, kuris pagal savo prigimtį yra nekilnojamasis arba tokiu pripažįstamas įstatymuose. Kilnojamuoju turtu, laikome tokį turtą, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės, iš esmės nesumažinus jo vertės ar be didelės žalos jo paskirčiai, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

18.10. Žemės nuosavybės teisė. Žemės nuosavybės turinys CK projekte išdėstomas sekančiai: 1. Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip.

2. Žemės sklypo savininkas į virš jo sklypo esančią oro erdvę turi tokias teises ir tokia apimtimi, kiek jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kiek tai būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį .

3. Žemės sklypo savininkas turi nuosavybės teisę į sklypo viršutinį žemės sluoksnį bei žemėje esančias naudingąsias iškasenas, kiek ši teisė neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kiek tai būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį .

Specifika: yra numatyta daugiausia atvejų, kai žemės – kaip nuosavybės teisės objektas - gali būti paimama visuomenės poreikiams tenkinti. Kitų daiktų atžvilgiu tokių atvejų mažiau. Žemės nuosavybės teisė LR ribojama užsieniečiams, asmenims be pilietybės.- Žemės nuosavybės teisė ribojama tam tikrų subjektų atžvilgiu;- Žemės naudojimo kontrolė daug didesnė (ypač iš valstybės pusės);- Žemės nuosavybės ribojimas, kai:

1) reikia tenkinti visuomeninius poreikius;2) kai ta žemės naudojama ne pagal paskirtį (nors pvz. Į kitus daiktus, kurie naudojami ne pagal pasirtį, nuosavybės

teisė nėra taip griežtai ribojama).

46

Žemė yra:1) žemės ūkio paskirties; 2) ne žemės ūkio paskirties ir kt. Nuo žemės paskirties priklauso žemės mokesčiai ir nuosavybės teisės į ją ribojimas.

- asmeninio ūkio žemė – iš buvusių trihektarių;- namų valdos - buvo galimybė už investicinius čekius įsigyti žemę prie namų;- valstiečių ūkių žemė – buvo suteikinėjami atitinkami žemės sklypai valstiečiams, siekiant ardyti kolūkius, suteikiant žemės sklypą valstiečiui, buvo išduodamas žemės nuosavybės aktas. Žemės nuosavybės teisės teisinis reguliavimas priklauso ir keičiasi nuo gyvenimo realybės. CK 117 str. LR nuostata - ūkininko nuosavybė laikoma bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal įstatymą anksčiau ūkininkas negalėjo disponuoti savo žeme. Todėl vėliau buvo priimtas įstatymas, įtvirtinantis nuostatą – ūkininkas yra savininkas.

8.11. Pastatai, įrenginiai kaip nuosavybės teisės objektai. CK 114 str. Specifinė šio straipsnio paskirtis. Stainių naudojimui (antroje vietoje po žemės) nustatomi dideli apribojimai. Šis CK straipsnis buvo keičiamas 1994, 1995, 1997 m. Keitimo niuansas - valdymas tų pastatų ribojamas tiek, kad jei pastatas ar statinys neatitinka reikalavimų, jis laikomas nebaigtu statyti namu ar kitu pastatu, ir savininkas, kol neatitinka jo namo reikalavimai, netampa savininku pastato kaip namo, o turi nuosavybės teisę tik į sudėtas statybines medžiagas. Tuo atveju, kai nepašalinami nustatytų reikalavimų pažeidimai, pastatas nugriaunamas. Vėliau ši nuostata buvo pakeista į tai, kad nebaigtą pastatą savo nuosavybėn perima valstybė arba savivaldybė. Ck 157 str. paimti daiktą galima visuomenės poreikiams. 18.13. Nuosavybės teisės įgijimas ir pasibaigimas.

Nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai..Teisės teorijoje nuosavybės įgijimo ir praradimo pagrindai skirstomi į pradinius ir išvestinius. Išskiriami taip pat ir bendrieji bei specialieji nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai.Toks skirstymas pagrįstas tuo,kad kai kurie nuosavybės teisės įgijimo pagrindai būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams,t.y.tais pagrindais nuosavybės teisė į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas,o kai kurie – tik tam tikriems nuosavybės teisės subjektams.PVZ.nacionalizacija,konfiskacija ir kt.panašūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai būdingi tik valstybės nuosavybei įgyti,kadangi šios nuosavybės teisės subjektas turi turėti politinę valdžią.

18.14. Nuosavybės teisės įsigijimo būdų klasifikavimas ir atskirų būdų charakteristika. Bendrieji įgijimo pagrindai - kai kurie nuosavybės įgijimo pagrindai yra būdingi visiems nuosavybės teisės

subjektams t.y.tais pagrindais nuosavybės teisę į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas; Specialieji – tik tam tikriems teisės subjektams (kai nuosavybę įgyti gali tik tam tikri subjektai).

Bendrieji įgijimo pagrindai - kai kurie nuosavybės įgijimo pagrindai yra būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams t.y.tais pagrindais nuosavybės teisę į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas.Bendrieji skirstomi į tris grupes:- naujų daiktų sukūrimas gamybinės veiklos procese;- turto įgijimas pagal sutartis ir kitus civilinius- teisinius sandorius;- nuosavybės teisė įgijimas į daikto duodamus vaisius ir pajamas.

Vienų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų priskyrimas prie bendrųjų,o kitų – prie specialiųjų,ir toks jų įtvirtinimas įstatymuose turi esminę reikšmę ekonomikos vystymuisi,kadangi toks skirstymas atskiroms nuosavybės teisės subjektų grupėms gali suteikti tam tikras lengvatas bei privilegijas,tuo suteikiant skirtingą teisinę padėtį subjektams ,kurių nuosavybė priklauso skirtingoms nuosavybės rūšims ir formoms.Tikslinga būtų išskirti tris pagrindines pradinio nuosavybės teisės įgijimo teorijas:- darbas yra vienintelis pradinis nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas;- teorija pirminio užėmimo,papildomo ir sutvirtinamo darbu;- teorija pirminio užėmimo,priklausomo nuo darbo. Pagal pirmąją teoriją žmogus gali laikyti nuosavybe tik tai,kas yra jo darbo produktas. Pagal antrąją teoriją priminio užėmimo fakto pakanka sukurti tam tikrą nuosavybės teisę,bet ši teisė dar nesanti išsami,nei apibrėžta (nustatyta).Ji tampa apibrėžta ir išsami ,ypač kalbant apie teisę į žemę,tik tuomet,kai teisė įtvirtinama.Asmuo ,užėmęs žemės plotą,kuris dar niekam nepriklausė,įgyja teisę į šią žemę,bet nuosavybės teisę į ją įgis tik tada ,kai žemė jo darbu bus įdirbta ir taps derlinga. Pagal trečiąją teoriją ir priminis užsiėmimas ir darbas,nepriklausomai vienas nuo kito ir vienodai reikšmingai gali būti pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Šios teorijos šalininkai ,kad darbas suteikia dirbusiajam išskirtinę ir visišką teisę į visą tai,kas yra jo padaryta.Bet jie neigia galimybę turėti teisių tik į savo darbo vaisiu,pripažindami,kad ir priminis užėmimas suteikia nuosavybės teisę į daiktus,jeigu tie daiktai iki to neturėjo savininko,ir kad priminis užėmimas faktiškai buvo pirmasis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.Pagal CK projektą nuosavybės įgijimo pagrindai.Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:

1) pagal sandorius;2) paveldėjimu;3) pasisavinant vaisius ir pajamas;4)pagaminant naują daiktą;5)pasisavinant bešeimininkį daiktą;6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius gyvūnus;8) pasisavinant radinį, lobį;9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūrines vertybes bei paimant kitus daiktus visuomenės poreikiams;10) konfiskavus ar kitokiu būdu už pažeidimus pagal įstatymą paėmus daiktus;11) įgyjamąja senatimi;

47

12) kitais įstatyme nustatytais pagrindais. Nuosavybės teisės įgijimas perdavimu:

1. Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo.2. Perdavimu naujasis savininkas įgyja į perduotąjį daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas,

jeigu ko kita nenumato įstatymas ar sutartis.3. Jeigu buvo perduotas daiktas, kurio perdavėjas neturėjo teisės perduoti, tai naujasis savininkas įgyja nuosavybės

teisę, jeigu perduotasis daiktas nebuvo nekilnojamasis daiktas, perdavimas buvo atlygintinas, o daikto įgijėjas buvo sąžiningas.

Kitas nuosavybės atsiradimo pagrindų skirstymo būdas:pradiniai; 2) išvestiniai.1 – priskiriami tokie nuosavybės teisė įgijimo pagrindai, pagal kuriuos: - daiktas įgyjamas pirmą kartą ( viena nuomonė); - pagal kuriuos nuosavybės teisė į daiktą įgyjama kad ir ne primą kartą, bet priklausomai nuo savininko valios ir

kada daiktas įgyjamas pirmą kartą (antra nuomonė). Antros nuomonės pvz.: nacionalizacija, bešeimininkio turto perėmimas savivaldybės arba valstybės žinion.

2 – priskiriami tokie atvejai, kada nuosavybės teisė įgyjama iš kito asmens, perimant ir teises į turėtą daiktą. Tokio skirstymo (pagal antrą nuomonę) teisinė reikšmė – daikto apsunkinimai kartu su daiktu nepereina. Tai nėra

gerai. Pvz. Bešeimininkio turto nacionalizacija Lietuvos nepriklausomybės metais. 18.17. Nuosavybės teisės praradimo pagrindai gali būti suskirstyti į atatinkamas grupes,vadovaujantis panašiais

arba analogiškais kriterijais,kurių pagrindu buvo suskirstyti anksčiau aptartieji bendrieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Tai būtų:- nuosavybės teisės praradimas,sunaudojus daiktą gamybos procese,dėl to sukūrus naują daiktą,kaip nuosavybės objektą, išnykus pačiam daiktui;- turto perdavimas pagal sutartis ir kitus civilinius- teisinius sandorius,ir teismo sprendimus bei kitus valdingus parėdymus turinčių teisę duoti institucijų aktus;- turto sunaudojimas tenkinant asmeninius poreikius - šitą reikėtų išbraukti, o vietoje jo įrašyti – per prievartą paimant daiktą viešiems poreikiams.

Be savininko valios nuosavybės teisė prarandama:- žuvus daiktui;- kai nuosavybės teisė pereina kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį,arba dėl to jog daiktas susijungia su kitu daiktu;- teismo sprendimu,kuriuo daiktas priteisiamas kitam asmeniui arba nuosprendžiu,kuriuo už padarytą nusikaltimą daiktas konfiskuojamas valstybės naudai;- kai nuosavybė įgyta tik iki tam tikro laiko ar su naikinamąja sąlyga- pasibaigus nustatytam terminui arba įvykdžius sąlygą;- pabėgus iš savininko priežiūros prijaukintiems laukiniams žvėrims arba praradus jiems įprotį grįžti į namus;- paėmus nuosavybę valstybės ar visuomenės poreikiams įstatymo nustatyta tvarka.

Labai svarbus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas,kurį pats laikas yra įtvirtinti mūsų įstatymuose,tai įgyjamoji senatis.

CK projekte apie įgyjamąją senatį:Įgyjamosios senaties samprata - fizinis ar juridinis asmuo, nesantis daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą bei

sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau dešimties metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau trejų metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nei karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

18.15. Nuosavybės teisės į turtą pagal sutartį atsiradimo įgijėjui momentas.Pagal CK 149 str. Turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė (patikėjimo teisė) atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis. Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama,tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu.

Ck 149 str. – nuosavybės įgijimo momentas atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jei ko kita nenustato įstatymai arba sutartis. Jei sutartis registruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuuo įregistravimo momento.

Ck 150 str. – Daiktų perdavimas įgijėjui – tai daiktų įteikimas įgijėjui, taip pat daiktų perleistų per prievoles įteikimas transportui arba paštui.

Momentas, nuo kurio įgyjama nuosavybė, svarbus dėl:1) perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo rizikos, nes ši rizika pereina įgijėjui tuo pat metu, kai perduodama

nuosavybės teisė. (CK 152 str.) Jei perleidėjas praleido terminą daiktui perduoti, arba įgijėjas praleidžia terminą daiktą priimti, tai daikto atsitiktinio žuvimo rizika tenka terminą praleidusiai šaliai.

2) Įregistruojamos sutartys dėl nekilnojamojo turto, kultūros vertybių. Jei perduodamas registruojamas daiktas, tai laikoma, kad kol daiktas neįregistruotas, nuosavybės teisė neatsiranda. Nekilnojamųjų daiktų registravimui 3 mėn. terminas, kad būtų galima sustabdyti piktnaudžiavimą turto pardavimu kelis kartus. CK projektas – siūloma, kad nuosavybės teisė pereina nuo sutarties sudarymo momento, bet jei kyla ginčas dėl nuosavybės teisių, tai teisėtu įgijėju bus tas, kuris pirmas įregistravo. CK 156 str. – bešeimininkis turtas tas, kuris yra be savininko, arba jo savininkas nežinomas.

18.16. Perleidžiamų daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugadinimo rizika.

48

Pagal 152 straipsnis.Perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sugedimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu metu,kada jam pereina nuosavybės teisė, jeigu ko kita nenustato sutartis.Jeigu perleidėjas praleidžia terminą daiktui perduoti arba įgijėjas praleidžia terminą daiktui priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sugedimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai.

19. tema.Viešoji nuosavybė

19.1. Viešoji nuosavybė kaip ekonominė kategorija.

Viešoji nuosavybė yra pakankamai sudėtinga ekonominė kategorija, kurios pagrindinis subjektas įgyvendina įvairių gyventojų grupių ir sluoksnių interesus.

Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt. komunikacijų rūšimis; automobilių kelių, geležinkelių, oro ir vandens transporto vystymas; atsilikusių gamybos šakų, pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir mažu kapitalo grįžtamumu, modernizavimas; mažai pelningos socialinės – ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė. 21 straipsnio 2-ojoje dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės nuosavybė – tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas, kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba.

Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės nuosavybės objektai. Priimtas netgi Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”, kuriame numatytas savivaldybių nuosavybėn perduotinas valstybės turtas bei jo perdavimo tvarka. Savivaldybės nuosavybė taip pat gali atsirasti sukuriant naujus nuosavybės objektus bei sudarant sandorius ir kitais įstatymo numatytais būdais.

Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram) interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise. Viešąjį turtą taip pat valdo ir juo disponuoja atitinkamai aukščiausieji ar vietiniai valdymo organai bei jų pavedimu – tam įgalioti juridiniai asmenys turto patikėjimo teise.

Tačiau taip apibūdinta viešoji nuosavybė suprantama siaurąja prasme, kaip nuosavybės teisės objektas. Klasifikuojant nuosavybę į rūšis ir formas, pagrindiniais kriterijais turėtų būti pasirenkami subjektas ir nuosavybės panaudojimo tikslas. Vertinant pagal šiuos kriterijus, sąvoka “viešoji nuosavybė” naudojama apibūdinti nuosavybės rūšiai, apjungiančiai valstybės nuosavybės ir savivaldybių nuosavybės formas.

19.2. Lietuvos Respublikos Konstitucija apie viešąją nuosavybę.

LRK 47 straipsnis

Žemė, vidaus vandenys, miškai, grybai miškuose bei parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.

Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarkа, sаlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sаlygomis gali priklausyti užsienio valstybei - jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfа bei ekonominę zonа Baltijos jūroje.

19.3. Objektyvioji viešosios nuosavybės teisė.

Objektyviąja prasme viešosios nuosavybės teisė apibūdinama kaip visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius dėl daiktų valdymo, naudojimosi jais bei disponavimo. Tik dėl objektyviosios teisės normų egzistuoja galimybė subjektyviajai viešosios nuosavybės teisei atsirasti bei jos turiniui įtvirtinti. Todėl viešosios nuosavybės teisės objektyviąja prasme kaip teisės instituto uždavinys ir yra reguliuoti visuomenėje egzistuojančius viešosios nuosavybės santykius.

Tik Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, oro erdvė virš Lietuvos respublikos teritorijos, jos kontinentinis šelfas bei ekonominė zona Baltijos jūroje Lietuvos Respublikai priklauso ne nuosavybės, o išimtinėmis teisėmis.

Savivaldybė taip pat gali turėti nuosavybės teisę į tam tikrus objektus, kurie sudaro savivaldybės ekonominės veiklos pagrindą. Toks turtas, pavyzdžiui, gali būti komunalinis butų fondas, miesto (gyvenvietės) ūkio objektai ir įrenginiai,

49

savivaldybių įmonėms patikėjimo teise parduotas turtas (pagrindinis ir apyvartinis kapitalas), infrastruktūros objektai, į akcijas ir kitus vertybinius popierius investuotas savivaldybės kapitalas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 98-2 straipsnį, savivaldybės nuosavybe gali būti bet koks turtas, kuris reikalingas Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniam vienetui ir pagal įstatymus priskiriamas savivaldybių nuosavybėn.

19.4. Subjektinė viešosios nuosavybės teisė ir jos ypatumai.

Subjektyviąja prasme nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti daiktą bei juo disponuoti. Savininko teises turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti atitinka visų kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių savininkui šias teises įgyvendinti.

Nuosavybę reikia nagrinėti kaip ekonominį – teisinį reiškinį, kuriame teisinė forma neatsiejamai susiliejusi su ekonominiu turiniu.Nuosavybės santykių teisinis subjektiškumas nuo savininko ekonominio subjektiškumo ypač nutolsta viešosios ( valstybės ir savivaldybių ) nuosavybės santykiuose. Nutolimo laipsnis priklauso nuo tų socialinių darinių, kurie tampa nuosavybės teisės subjektais, sandaros ir veiklos demokratiškumo.

Valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisiniuose santykiuose nuosavybės teisės subjekto funkcijas faktiškai atlieka tik valstybės ar savivaldybės valdžios ir valdymo institucijos, sudarančios valstybės ar savivaldybių aparatą. Tačiau tai nereiškia, kad šiam aparatui ir priklauso turtas, kuriuo jis disponuoja. Turtas priklauso visiems šalies gyventojams ar jų daliai. Todėl tikras savininkas ( mes jį vadiname ekonominiu savininku ) yra visa visuomenė ar atitinkamai jos dalys, kurių interesais, valia nuosavybės teisės subjektas – valstybė ar atitinkamos savivaldybės – įgyvendina teises valdyti, naudoti bei disponuoti turtu, priklausančiu visai visuomenei ar jos daliai bendrai.

Ekonominis savininkas – mes visi. Tai visų turtas, iš kitos pusės, tai valstybės nuosavybė. Valstybė kaip savininkas turi būti suprantama kaip teisinis savininkas. Nuosavybės teisė į tam tikrą turto dalį – įgyvendinama tiesiogiai per specialias institucijas ( pvz.: biudžetinės lėšos ).

Valdymo įgyvendinimas, suteikiant įgaliojimus atstovams, vykdomajai valdžiai – vykdo tiesioginiu būdu – per referendumus.Vykdomąją valdžią institucijos įgyvendina turto valdymą, disponavimą, naudojimą. Priimtas biudžetinės sandaros įstatymas, finansų ministerija, mokesčių inspekcija, valstybės kontrolė ir t.t. – surenka realiai ir padalina, taip pat kontroliuoja. Dalį nuosavybės valstybė perduoda turto patikėjimo teise valstybinėms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms.

Valstybės ir savivaldybių turto ekonominis savininkas yra tikrasis tos nuosavybės subjektas, o valstybė ar savivaldybės, kaip politinės valdžios ir valdymo organizacijos yra ta teisinė forma kuria tikrasis savininkas įgyvendina nuosavybės teise.

19.5. Viešosios subjektinės teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, skirstomi į bendruosius ir specialiuosius.( žiūr. 18 temą ).Įstatymais įtvirtinti specialieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, būdingi tik valstybei ar savivaldybėms, kaip

ypatingiems nuosavybės teisės subjektams.Valstybė turtą įgyja:

1) įstatymų nustatyta tvarka gaudama pajamų iš mokesčių, kitų įmokų ir rinkliavų;

2) gaudama pajamų iš valstybės turto valdymo ir naudojimo;3) pagal sandorius;4) paveldėdama turtą;5) įstatymų nustatyta tvarka rekvizuodama visuomenės reikmėms fizinių ir

juridinių asmenų, veikiančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, turtą;6) perimdama savivaldybės turtą, jei šį turtą valstybei nusprendžia perduoti

savivaldybės taryba;7) perimdama lobį;8) perimdama teismo sprendimu bešeimininkį turtą ir konfiskuojamą turtą;9) kitais įstatymų nustatytais būdais.

Savivaldybė turtą įgyja:1) perimdama valstybės turto, kuris perduodamas savivaldybės nuosavybėn pagal

įstatymus, dalį;2) įstatymų nustatyta tvarka gaudama pajamų iš mokesčių, kitų įmokų ir

rinkliavų;3) gaudama pajamų iš savivaldybės turto valdymo ir naudojimo;4) pagal sandorius;5) pagal testamentą paveldėdama turtą;

6) kitais įstatymų nustatytais būdais.

Civilinio kodekso 157 straipsnis, nustato neūkiškai laikomo pastato ar įrenginio neatlygintina paėmimą iš savininko ir perdavimą vietos savivaldybės nuosavybėn, kaip specialųjį savivaldybių nuosavybės teisės įgijimo pagrindą.

Dabar nustatyta, kad neūkiškai laikomas nuosavybės teise fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis turtas gali būti perduotas tiktai teismo sprendimu tik tada, kai jis yra avarinis ir avarijos atveju gali padaryti žalos kitiems asmenims, ir

50

jeigu savininkas tokio statinio ar įrenginio nesuremontavo per miesto, rajono savivaldybės valdybos paskirtą terminą. Aišku, tas statinys ar įrenginys gali būti perduotas savivaldybės nuosavybėn tik atlygintinai.

Neūkiškai laikomų kultūrinių vertybių perdavimas valstybės nuosavybėn, kaip specialusis valstybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, galimas tik vieninteliu atveju – pripažinus, kad neūkiškai laikydamas visuomenei žymią istorinę, meninę ar kitokią vertę turintį turtą ir tokiu būdu įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, savininkas pažeidžia visos visuomenės interesus. Bet šiuo atveju savininkui būtinai turi būti teisingai atlyginama paimto turto vertė.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra ir radinio perdavimas kito subjekto nuosavybėn, kai per nustatytą laiką nepaaiškėja rastojo daikto savininkas.

Šiuo metu Lietuvos civiliniuose įstatymuose nustatyta, kad per šešis mėnesius nepaaiškėjus pamestojo daikto savininkui, daiktas neatlyginamai pereina savivaldybės nuosavybėn. Tai būtų specialusis savivaldybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.

Labai svarbus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, kurį pats laikas yra įtvirtinti mūsų įstatymuose, tai įgyjamoji senatis.

19.6. Viešosios nuosavybės teisės subjektas.

CK 97 str. Viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje yra valstybė ir savivaldybės.

Viešosios nuosavybės teisės objektai ir jų klasifikavimas. Atskirų viešosios nuosavybės objektų rūšių teisinis rėžimas. Lietuvos Respublikos išimtinė nuosavybės teisė.

CK 98 str. Viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra:1) žemė, gamtos ištekliai, išskyrus tuos atvejus, kai šie objektai nuosavybės teise priklauso kitiems

nuosavybės teisės subjektams;2) materialiniai ištekliai, skirti Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios ir vietinės valdžios

funkcijoms bei vykdomosioms - tvarkomosioms funkcijoms įgyvendinti;3) turto dalis, priklausanti Lietuvos Respublikai ar savivaldybei bendrosios nuosavybės teise su kitais

nuosavybės teisės subjektais;4) valstybinių (savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas;5) valstybės (savivaldybių) bankai bei finansiniai biudžetų ištekliai.

CK 98-1 str. Lietuvos valstybei nuosavybės teise gali priklausyti visas 98 straipsnyje išvardytas turtas.Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys,

miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę

zoną Baltijos jūroje.CK 98-2str. Savivaldybės nuosavybe gali būti bet koks turtas, kuris reikalingas Lietuvos Respublikos teritorijos

administraciniam vienetui ir pagal įstatymus priskiriamas savivaldybių nuosavybėn.CK 99 str. Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos

aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.

Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).

CK 101 str. Išieškojimas pagal kreditorių pretenzijas gali būti nukreipiamas į valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų turtą bendra įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos įstatymuose gali būti išvardijami valstybės ir savivaldybių objektai, į kuriuos negali būti nukreipiamas išieškojimas. Tokiu atveju kreditorių reikalavimai tenkinami iš kito tų įmonių, įstaigų ar organizacijų turto, o jei tokio turto nėra, - atitinkamai iš valstybės ar savivaldybės biudžeto.

19.7. Valstybinės subjektinės nuosavybės teisės turinys. Viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas.

Teisinėje literatūroje ir netgi įstatymuose (Civilinio kodekso 96 straipsnis) subjektyvinės nuosavybės teisės turinys apibūdinamas išskiriant tris savininko teisių grupes: teises jam priklausantį turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti.

Taigi teisė valdyti daiktą turi būti suprantama kaip konkrečių valdymo teisių visuma. Pagrindinės valdymo teisės šios: teisė turėti daiktą savo žinioje ir teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį. Bet šia prasme daikto turėjimas savo žinioje turi būti suprantamas ne kaip faktinis, o kaip juridinis turėjimas

Naudojimas – tai gavimas iš daikto naudos, kuria pasireiškia jo ekonominis reikšmingumas.Daikto naudojimo teisių grupę sudaro teisė pritaikyti daikto naudingas savybes savininko poreikiams tenkinti, teisė

gauti iš daikto pajamas ir produkciją. Pajamų gavimas iš daikto vėlgi galimas realizavus vieną iš daugelio savininko turimų savo daikto naudojimo teisių.

Disponavimo turtu teisių grupei priklausytų teisės nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę.

Savininko teisė naudoti savo turtą bet kokiai įstatymo nedraudžiamai ūkinei veiklai, kaip ypatinga subjektyvinė teisė į nuosavą ūkinę veiklą, turi principinę reikšmę rinkos ekonomikos kūrimuisi ir funkcionavimui.

Bet reikia sutikti, kad nėra ir negali būti visiškai neribojamos nuosavybės teisės. Apribojimai, aišku, pasireiškia kai kurių nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių apribojimu, t.y. tų teisių paėmimu ar jų nesuteikimu.

CK 99 str. Valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendinimas

51

“Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.

Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).”

Valstybė bei savivaldybės gali įvairiais būdais įgyvendinti savo nuosavybės teises. Pavyzdžiui, nuosavybės teises į finansinius biudžetų išteklius atitinkamai valstybė ar savivaldybės įgyvendina tiesiogiai per savo valdžios ir valdymo organus. Nuosavybės teisių įgyvendinimui į valstybinėms (savivaldybių) įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms perduotą turtą, valstybė (savivaldybės) perduoda toms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms ir didelę dalį nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių, kurios sudaro turto patikėjimo teisę.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios valstybinė ar savivaldybės įmonė, kaip juridinis asmuo, skirtingai nei privatus juridinis asmuo, jai perduotą turtą valdo, naudoja ir disponuoja ne nuosavybės, o turto patikėjimo teise, yra ta, kad į pagrindinio jos valdymo organo sudėtį neįeina turtą perdavusieji ir reikalavimo teises į jį išsaugojusieji asmenys.

Kaip turėtų būti suprantama valstybė, kaip turto savininkė? Aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos valstybės turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja visų rinkėjų, t.y. visos visuomenės vardu. Tik jos išreiškia visos visuomenės valią valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo srityje.

Taigi valstybė, kaip turto savininkė, turi būti suprantama kaip visa visuomenė. Bet juk pats su savimi subjektas negali būti jokiuose teisiniuose santykiuose.

Vadinasi, nuosavybės teisiniuose santykiuose visuomenė, kaip subjektas, iš kitos pusės turi būti suprantama ne kaip visuomenė apskritai, o tik kaip atskiri fiziniai ar juridiniai asmenys, jų grupės ar net tų grupių susivienijimai.

Todėl darome išvadą, kad kita šalimi, galinčia dalyvauti teisiniuose santykiuose atitinkamai su valstybe (savivaldybėmis) kaip turto savininke (-ėmis), gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, jų grupės ar tų grupių susivienijimai ir netgi užsienio valstybės. Valstybės ir savivaldybių turtą, t.y. viešąjį turtą, valdo, juo naudojasi ir disponuoja atitinkamai aukščiausiosios valstybės valdžios ir valdymo bei vietinės valdžios ir valdymo institucijos, taip pat jų pavedimu – įgalioti juridiniai asmenys turto patikėjimo teise. Minėta, kad aukščiausiosios valstybės valdžios bei vietinės valdžios institucijos atitinkamai valstybės ir savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja pasinaudodamos rinkėjų tiesiogiai joms suteikta teise. Aukščiausiosios ir vietinės valdžios institucijos atitinkamai valstybės ir savivaldybių turtą taip pat valdo, juo naudojasi ir disponuoja, bet kadangi jos yra vykdomosios, o ne atstovaujamosios institucijos, tai tiesiogiai iš rinkėjų nėra gavę įgalinimų įgyvendinti šias teises.

Aukščiausiosioms valdymo institucijoms teises valstybės turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti suteikia aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos, leisdamos įstatymus ir poįstatyminius aktus, reguliuojančius valstybės turto valdymą, naudojimą, ir disponavimą. Vietinėms valdymo institucijoms teises savivaldybių turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo suteikia vietinės valdžios institucijos.

Daugiausiai teorinių diskusijų, tiesiogiai susijusių su praktinių problemų sprendimu, sąlygoja klausimas, kokia gi teise, arba kokiomis teisėmis valstybinės ar savivaldybių įmonės turi šias teises, sudarančias nuosavybės teisės turinį.

Valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo joms perduotą turtą, juo naudojasi ir disponuoja ne nuosavybės teise, kadangi jos neturi absoliučių teisių. Absoliučias teises valstybės ar savivaldybių turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti turi tik atitinkamai aukščiausiosios valstybinės valdžios ir vietinės valdžios institucijos, kurioms šias teises delegavo rinkėjai. Mat valstybę ar atitinkamai savivaldybę, kaip turto savininką, reikia suprasti kaip piliečius, kaip tam tikrą kolektyvą, nors atskiras tokio kolektyvo narys jau nėra to turto savininkas. Todėl aukščiausiasis valstybinės valdžios ar vietines valdžios institucijas galima laikyti atitinkamai valstybės ar savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendintojomis, kadangi jos, nors ir turi nuosavybės teisės turinį sudarančias visas teises, bet šių teisių turėjimas yra ribotas laiko atžvilgiu dėl minėtų institucijų renkamumo ir kartu šių teisių joms suteikimo tik tam tikram laikotarpiui. Pasibaigus šiam apibrėžtam laikotarpiui, tik valstybės turto savininkas – valstybė, kuri šiuo atveju turi būti suprantama kaip visa visuomenė, o savivaldybių turto atžvilgiu – savivaldybės, kurios šiuo atveju turi būti suprantamos kaip visuomenės dalys, gyvenančios konkrečiuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, sprendžia, kam perduoti šias teises.

Valstybės ir savivaldybės, kaip nuosavybės teisės subjektų, valdymo teisė – tai įstatymu įtvirtintos galimybės turėti savo žinioje tam tikrą turtą. Šių nuosavybės teisės subjektų valdymo teisė pasireiškia tuo, kad visas jų turtas yra kurių nors valstybinių institucijų ar organizacijų apskaitoje.

Valstybės ar savivaldybės, kaip savininkės, valdymo teisė realizuojama išleidžiant instrukcijas, privalomas taisykles ir pan.

Įgyvendinant valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisę, turtas gali būti perduodamas naudotis kitiems asmenims, išnuomojamas ir pan. Tačiau tokiu atveju valstybei ar savivaldybei, kuri lieka šio turto savininkė, lieka ir perduoto naudotis ar išnuomoto turto valdymo teisė, kadangi tiesioginė daikto turėjimo galimybė yra tik vienas iš sudėtinių valdymo teisės elementų. Šį elementą laikinai perleidus kitam subjektui, absoliuti valdymo teisė jam nepereina, t.y. savininkas nepraranda valdymo teisės. Jis turi teisę šį turtą laikyti savo turto apskaitoje, tikrinti, ar tas turtas tinkamai saugomas ir valdomas, ar naudojamas pagal paskirtį ir t.t. jeigu savininkas visiškai netektų valdymo teisės, jis nebegalėtų savo turto išreikalauti.

Valstybės ir savivaldybių gyventojai turi teisę reikalauti, kad tas turtas būtų naudojamas jų visų bendriems interesams.Valstybė ir savivaldybės, kaip nuosavybės teisės subjektai, disponuodami turimu turtu, gali nustatyti to turto teisinę

padėtį, jo teisinį likimą sudarant atitinkamus sandorius bei perkeliant tą turtą iš vienos ekonominės būklės į kitą, iš vieno ekonominio proceso į kitą.

Lietuvos Respublikos Seimas valstybės (savivaldybių) turto disponavimo teisę įgyvendina leisdamas įstatymus ar kitus privalomą galią turinčius teisinius aktus, t.y. veikdamas tik valdingais aktais. Pagal 1994 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 21 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo valstybės biudžetą, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka valdo, naudoja ir disponuoja valstybiniu turtu.

52

Vadinasi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės, kaip turto savininkės, valdymo, naudojimo ir disponavimo teises įgyvendina priimdama normatyvinius aktus, t.y. valdingais būdais. Tačiau šie aktai vertinami ne kaip administracinio valdymo teisė, o kaip nuosavybės teisės įgyvendinimas valstybinio valdymo aktais.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės taryba priima sprendimus įsteigti, reorganizuoti ar likviduoti veikiančias pagal Įmonių įstatymą savivaldybės įmones ir organizacijas, priima sprendimus dėl iš savivaldybių biudžeto lėšų išlaikomų įstaigų, įmonių, organizacijų steigimo, reorganizavimo bei likvidavimo, taip pat tvirtina savivaldybės biudžetą ir jo įvykdymo apyskaitą.

Taigi savivaldybės taip pat yra ypatingi nuosavybės teisės subjektai, o viena svarbiausių valstybės ir savivaldybių, kaip savininkių, disponavimo teisės įgyvendinimo formų yra leidimas norminių aktų, kuriais nustatoma ar keičiama teisinė valstybės ar savivaldybių turto padėtis. Ypač reikšmingi yra administracinio valdymo aktai, pavyzdžiui, potvarkiai ar nutarimai steigti naujas įmones, įstaigas, organizacijas, paskirti joms atitinkamus materialinius išteklius, reorganizuoti ar likviduoti tas įmones, įstaigas, organizacijas paskirstant ar perduodant jų turtą kitiems ūkinės veiklos subjektams ir t.t. Savivaldybių valdybos ir kitos valdymo institucijos teisę disponuoti turtu įgyvendina ir sudarydamos sandorius, pavyzdžiui, nuomos, pirkimo – pardavimo ir kitas. Sudarant sandorius, valstybės ar savivaldybių nuosavybės teisę paprastai įgyvendina jų įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurios valstybės ar savivaldybių turtą valdo, jį naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise. Todėl gali būti skiriamas tiesioginis valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendinimas, ir sąlyginai vadinamasis “netiesioginis” jos įgyvendinimas valstybės ar savivaldybių įsteigtų organizacijų – patikėjimo teisės subjektų veiksmais. Tiesiogiai valstybė ar savivaldybės įgyvendina nuosavybės teisę per savo valdžios ir valdymo institucijas, kurios kompetentingai veikdamos ūkinėje srityje, pačios sau turtinių teisių neįgyja, o jas sukuria, keičia arba panaikina valstybei ar savivaldybėms, kaip turto savininkėms.

Valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, turinčios juridinio asmens teises, joms perduotą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja savo vardu kaip savarankiški teisės subjektai, susikurdamos sau teises bei pareigas.

20. tema.Patikėjimo teisė

20.1. Patikėjimo teisė kaip ekonominė kategorija. 20.2. Jos reglamentacija.

Valstybės turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti perduodamas įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės įmonė Valstybės turto fondas, o turtą, kuris Vyriausybės nutarimu neperduotas šiam fondui, - valstybės valdžios ir valdymo institucijos, valstybės įmonės ir įstaigos. Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ribas nustato:

1) valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms ir įstaigoms - Vyriausybė, jeigu kitaip nenustato įstatymai;

2) savivaldybėms - įstatymai.CK 99 str.

Turto patikėjimo teisė (subjektine prasme) - valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos teisė savo įstatuose (nuostatuose), taip pat tam tikros rūšies valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatytu mastu, tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės ar savivaldybių jai perduotą turtą ir disponuoti juo. Savivaldybė, valstybė neturi teisė mainyti turimo turto.

Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja – atitinkamos institucijos. Kitą dalį - valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos.

Patikėjimo teisės gynimas – gali būti ginama tais pačiais būdais, kaip ir nuosavybės teisė.Reikia pripažinti, kad valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, būdamos ekonomiškai ir juridiškai

savarankiški subjektai, joms perduotą atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja. Dėl to, kad šios įmonės, įstaigos ir organizacijos joms perduotą turtą valdo ir juo naudojasi, nekyla jokių abejonių, nes tai akivaizdžiai patvirtina praktinė šių įmonių, įstaigų ir organizacijų veikla. Abejonių gali kilti tik dėl to, ar jos disponuoja perduotu turtu. Paanalizavus tiek valstybinių, tiek savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą, matyt, kad šioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms iš tikrųjų yra suteiktos kai kurios teisės,priskirtinos prie disponavimo teisių. Pavyzdžiui, ypač valstybinės ar savivaldybių gamybinės įmonės turi teisę savarankiškai pasirinkti žaliavų tiekėjus ir susitarti dėl žaliavų kainos, pasirinkti asmenis, kuriems realizuos savo pagamintą produkciją ir netgi nustatys tos produkcijos kainas, o svarbiausia, gali nurašyti pagrindinius gamybinius fondus dėl jų amortizacijos ir pan. Šis pavyzdys liudija, kad valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ar organizacijos tikrai turi disponavimo joms perduotu turtu teisę, nes perkant žaliavas ar realizuojant pagamintą produkciją, pasikeičia apyvartinių fondų, kurie sudaro įmonės dalį, teisinė padėtis. Mat šis turtas perduodamas nuosavybėn kitam asmeniui, t.y. produkcijos pirkėjui, ar savo turto dalis pinigine ar kitokia išraiška perduodama žaliavų tiekėjui už pateiktas žaliavas.

Taigi galima daryti išvadą, kad savivaldybėms ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms tikrai suteiktos teisės joms paskirtą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Įvertinant, kad nuosavybės teisės turinį sudaro trijų pagrindinių teisių grupės – valdymo, naudojimo ir disponavimo nuosavybės teisės turinys apsprendžia turto savininką, vėlgi galima būtų

53

teigti, jog valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo perduotą joms turtą, juo naudojasi ir disponuoja nuosavybės teise, t.y. turi būti pripažįstamos to turto savininkėmis.

Norint daryti išvadą, kad turintis teisę turtą valdyti, naudoti jį ir juo disponuoti asmuo yra to turto savininkas, būtina įsitikinti, ar šis asmuo turi nurodytąsias teises visa apimti. Valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo teisės yra griežtai tikslinės paskirties, kadangi jos yra tam tikrai veiklai vystyti.

Paanalizavus, kokia apimtimi valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos turi teises joms perduotą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti, paaiškėja, kad pastarosios teisės gali būti realizuojamos tik tiek, kiek tai leidžia įstatymai ir įvairūs poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys aptariamųjų įmonių veiklą, bei jų įstatai ( nuostatai ). Tai priklauso nuo konkrečių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklos tikslų bei turto paskirties. Todėl teisinis to paties daikto režimas skirtingose įmonėse, įstaigose, organizacijose gali būti nevienodas. Pavyzdžiui, valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos negali iš esmės keisti gamybos apimties, pobūdžio, gaminamos produkcijos rūšies, jeigu to nenumato jų įstatai ar nuostatai.

Kadangi teises, įgalinančias spręsti šiuos klausimus, reikėtų priskirti prie naudojimosi turtu teisių grupės, tai reikštų, kad šioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms paprastai nėra suteikiamos absoliučiai naudojimosi joms perduotu turtu teisės. Valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos taip pat negali priimti sprendimų dėl reorganizavimosi ar likvidavimosi, susijungimo su kitomis įmonėmis, įstaigomis ar organizacijomis.

20.3. Subjektinė patikėjimo teisė.

Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).

Išeina, kad valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo joms perduotą turtą, juo naudojasi ir disponuoja ne nuosavybės teise, kadangi jos neturi absoliučių teisių.

Valstybės ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtas yra perduodamas patikint jį valdyti, naudoti bei juo disponuoti, kiek tai leidžia daryti aukščiausiosios valstybės valdžios ir valdymo bei vietinės valdžios ir valdymo institucijos, atitinkamai leisdamos įstatymus ar priimdamos poįstatyminius norminius aktus, reglamentuojančius šių įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą, bei tvirtindamos jų įstatus ( nuostatus ), kuriais vadovaujamosios valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos bei organizacijos joms perduotą turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja.

Valstybinės įmonės, įstaigos ar organizacijos turto patikėjimo teisė savo prigimtimi yra subjektinė teisė, kadangi ji sudaro galimybę atlikti bendromis teisės normomis ar konkrečios įmonės, įstaigos, organizacijos įstatais ( nuostatais ) numatytus veiksmus ir reikalauti, kad tretieji asmenys netrukdytų.

20.4. Patikėjimo teisė kaip valstybinių, savivaldybių organizacijų teisinis turtinio savarankiškumo pagrindas.

Siūlomi atsiradimo pagrindai: įstatymai, administraciniai aktai, sutartys testamentas, teismo sprendimas.Patikėjimo teise savivaldybės valdo, naudoja ir disponuoja:

1) valstybės turtą, kuris buvo priskirtas savivaldybių reguliavimo sričiai Vyriausybės nutarimais, bet įstatymų nustatyta tvarka neperduotas ar neperimtas savivaldybių nuosavybėn. Jeigu savivaldybė atsisako perimti nuosavybėn jai perduodamą valstybės turtą, Vyriausybės nutarimu šis turtas gali būti perduotas patikėjimo teise valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms, įstaigoms ar kitai savivaldybei;

2) valstybės turtą, savivaldybėms perduotą Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu ar Vyriausybės nutarimais, įstatymų deleguotoms savivaldybių funkcijoms atlikti. Savivaldybės šį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo tik įstatymų nustatyta tvarka, o jeigu ji nenustatyta, - kiekvienu atveju gavusios Vyriausybės leidimą. Jeigu pasikeičia deleguotos funkcijos ar jų subjektai, Vyriausybės nutarimu šis turtas patikėjimo teise gali būti perduotas valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms, įstaigoms ar kitai savivaldybei.

Savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo savivaldybių tarybos, turto savininko teises įgyvendindamos pagal įstatymus.

Kitos savivaldos institucijos, savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos joms patikėjimo teise perduotą savivaldybės turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo pagal įstatymus ir savivaldybių tarybų sprendimus. Su savivaldybės turtą patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo įgaliotais asmenimis savivaldybė pasirašo savivaldybės turto perdavimo-priėmimo aktus. Savivaldybės vardu šiuos aktus pasirašo savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo.

20.5. Patikėjimo teisės turinys. 20.6. Šį turinį sudarančių teisių charakteristika.

Turinys – tos teisės ir pareigos, kurias gali turėti patikėtiniai, valdydami, naudodami, disponuodami turtu.Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios

valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.

54

Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).

Patikėjimo teisės turinys toks pats kaip ir nuosavybės teisės, nes perduodant turtą patikėjimo teise – naudojimo, valdymo ir disponavimo juo teisės perduodamos kartu.

20.7. Patikėjimo teisės ir viešosios nuosavybės teisės santykis.

Patikėjimo teise yra įgyvendinama viešosios nuosavybės teisė į dalį viešosios nuosavybės, į tą kuri perduoda patikėjimo teise įmonei, organizacijai, įstaigai.

Jei perduodamas turtas, perduodama ir teisė valdyti, naudoti, disponuoti. Patikėtinis – jo teisės valdyti, naudoti, disponuoti – apibrėžtos nuostatais ar atitinkamais norminiais aktais

( universiteto – net įstatymo patvirtintas statutas )Disponavimą reglamentuoja ne tik įstatai, nuostatai, bet ir bendro pobūdžio teisės aktai ( valstybinio turto nurašymo

nustatymo aktai ).Nuosavybės teisė nuo patikėjimo teisės skiriasi: turi būti tikslinama, konkretizuojama patikėjimo teisės turinys ( pvz.

Privat. Subjektai – sutartimis, testamentu ir t.t. ).Nuosavybės teisė – teisė į savo daiktą. Patikėjimo teisė – teisė į svetimą daiktą.

Patikėjimo teisė – yra viešosios nuosavybės teisė, įgyvendinama į dalį viešosios nuosavybės. Santykis turinio prasme – valstybės ar savivaldybė viešosios nuosavybės atžvilgiu turi visas pilnas teise, sudarančias

nuosavybės teisės turinį. O patikėtinio šios trys teisės yra apibrėžtos , tai yra jos tokio dydžio, kokį nustato tų įmonių, įstaigų, organizacijų nuostatai, įstatai. Išvada: viešosios nuosavybės teisės savininko nuosavybės teisės turinys visada pilnas, tai yra didesnis negu patikėtinio, nes patikėtinis turtą valdo, naudoja, disponuoja juo tik tam tikra apimtimi. Patikėjimo teisė nuo nuosavybės teisės skiriasi tuo, kad patikėjimo teisė neapibrėžia teisės turinio, tai yra nurodant, kad turtas perduodamas patikėjimo teise, turi būti nurodoma ir tos patikėjimo teisės apimtis.

Patikėjimo teisė – nuosavybės teisė į svetimą daiktą, nuosavybės teisė – nuosavybės teisė į savo daiktą.

20.8. Patikėjimo teisės subjektai.

Turto patikėjimo teisės subjektai gali būti tik valstybinės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos, turinčio juridinio asmens teises, nes tik juridinio asmens turto atskirumas įgalina jas savo vardu įgyti turtines bei asmenines ne turtines teises, t.y. būti savarankiškais civilinių teisinių santykių subjektais.

Turto valdytojas - valstybės valdžios ar valdymo institucija, valstybės įmonė, įstaiga ar organizacija arba savivaldybės taryba, patikėjimo ar nuosavybės teise valdanti, naudojanti valstybės ar savivaldybės turtą ir disponuojanti juo.

Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai.1. Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja:1) valstybės valdžios ir valdymo institucijos, įstaigos ir organizacijos,

remdamosi įstatymais ir kitais teisės aktais.2) valstybinės mokslo ir studijų institucijos, kurioms valdyti ir naudoti

valstybės turtą priskiria Mokslo ir studijų įstatymas;3) valstybės įmonės.2. Subjektų, valdančių, naudojančių valstybės turtą ir disponuojančių juo,

teises ir pareigas nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir šių subjektų įstatai (nuostatai).

Savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai 1. Savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja:

1) savivaldybių tarybos pagal Vietos savivaldos įstatymą - nuosavybės teise;2) savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos - patikėjimo teise.2. Subjektų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir disponuojančių juo,

teises ir pareigas nustato įstatymai, savivaldybių tarybų sprendimai bei tų subjektų įstatai (nuostatai).

20.9. Teisinė turto, priskirto įmonių padaliniams, padėtis.

Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos, kaip turto patikėjimo teisės subjektai, dėl savo žinioje turimo turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo yra teisiniuose santykiuose ne tik su trečiaisiais asmenimis, turinčiais pastyvią pareigą, bet ir atitinkami su valstybe savininke ar savivaldybe savininke bei atitinkamomis valstybės ar savivaldybės valdymo institucijomis, kurios joms yra pavaldžios ir kurių atžvilgiu jos pačios yra įpareigoti asmenys. Todėl atitinkamai valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų teisės valdyti, naudoti joms perduotą turtą bei disponuoti tuo turtu yra ir jų pareigos atitinkamai valstybės ar savivaldybės nustatytu būdu bei tvarka šias teises įgyvendinti. Valstybės ar savivaldybės turto perdavimas turto patikėjimo teisėmis atitinkamai valstybės ar savivaldybės įmonei, įstaigai, organizacijai yra vienas iš svarbiausių valstybės bei savivaldybės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Valstybės ar savivaldybės interesai sudaro pagrindinį turto patikėjimo teisės subjekto veiklos turinį, pagrindinį jo tikslą. Tačiau be šio pagrindinio tikslo, be valstybės ar savivaldybės interesų, turto patikėjimo teisės subjektas, įgyvendindamas teises jam perduotą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti, turi taip pat ir savo interesus. Todėl turto patikėjimo teisė lieka įstatymu įtvirtinta valstybinių ar savivaldybių

55

įmonių, įstaigų, organizacijų galimybe tam tikru būdu veikti – įgyti sau teises bei sukurti pareigas, tuo tenkinant ir savo interesus, t.y. lieka subjektine teise.

20.10. Patikėjimo teisės objektai.

Turto patikėjimo teisė yra turtinio pobūdžio. Jos objektas, kaip ir kitų daiktinių teisių objektas, yra daiktai. Ir ne bet kokie daiktai, o daiktai, nuosavybės teise priklausantys valstybei ar savivaldybei, kuriuos pastarosios yra perdavusios atitinkamai savo įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms. Todėl turto patikėjimo teisė priklauso atitinkamai nuo valstybės savininkės ar savivaldybės savininkės teisių. Ji yra išvestinė iš valstybės ar savivaldybės teisės.

20.11. Įstatinio fondo ir balanso sąvoka. Žiūrėti finansų teisės konspektus.

20.12. Patikėjimo teisės pasibaigimas. Žiūrėti 18 temą.

21 Tema.PRIVATINĖS (t.b. PRIVAČIOS !!!) NUOSAVYBĖS TEISĖ.

21.1. Privati nuosavybė ir nuosavybės teisė.Lietuvos konstitucijos 46 straipsnio 1-ojoje dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Nuosavybė gali būti suprantama kaip:- teisinis santykis dėl daikto valdymo, naudojimo, disponavimo juo (santykis tarp savininko, kuris valdo, naudoja daiktą,

disponuoja juo, ir kitų asmenų, kurie privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu);- pats daiktas.Privati nuosavybė gali būti suprantama kaip:- teisinis santykis tarp privataus asmens ir kitų asmenų dėl daikto valdymo, naudojimo, disponavimo juo (santykis tarp

privataus asmens, kuris valdo, naudoja daiktą, disponuoja juo, ir kitų asmenų, kurie privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu);

- pats daiktas, kuris nuosavybės teise priklauso privačiam asmeniui.Nuosavybės teisė.Nuosavybės teisė subjektyviąja prasme - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti. (CK projekto 4.37 str. 1 p.)Nuosavybės teisė objektyviąja prasme – tai visuma teisės normų, reguliuojančių daiktų valdymą, naudojimąsi bei disponavimą jais.

21.2. Privačios nuosavybės teisės sąvoka ir jos ypatumai.Privačios nuosavybės teisė - tai privataus asmens (fizinio ar juridinio) teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti. Privačios nuosavybės teisės ypatumai:- privačią nuosavybės teisę privatus asmuo gali įgyvendinti pats tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam privačios

nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuodamas;- privačią nuosavybės teisę privatus asmuo gali įgyvendinti perduodamas kitiems asmenims kai kurias iš jam priklausančių

teisių į tą turtą (dažniausiai per sandorius);- privačios nuosavybės teise turtas gali priklausyti ne tik fiziniam, bet ir juridiniam asmeniui; - privačia nuosavybės teise turtas gali priklausyti ne tik vienam, bet ir keliems asmenims (asmenų daugetui), kelių asmenų

privati nuosavybės teisė vadinama bendrąja nuosavybės teise; pvz.: bendrąją jungtinės nuosavybės teisę į turtą (šeimos turtą, ūkininko ūkį, personalinės įmonės turtą) gali turėti tik privatūs asmenys (sutuoktiniai).

21.3. Asmenų daugeto privačios nuosavybės teisė.Bendroji jungtinės nuosavybės teisė ?Privačios nuosavybės teise turtą gali turėti nebūtinai 1 asmuo, turtas gali priklausyti asmenų daugetui. Tokiu atveju bus bendroji nuosavybės teisė.

21.4. Nuosavybės teisės įgijimo ir pasibaigimo pagrindai.(konspektuose – N T atsiradimas ir pasibaigimas)(knygoje –N T įgijimo ir praradimo pagrindai. Šie terminai labiausiai atitinka esmę, nes nuosavybės teisė įgyjama o ne atsiranda; prarandama, o ne pasibaigia.)Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai skirstomi į:- bendruosius – pagal kuriuos įgyti nuosavybės teisę į bet kokį (išskiriant įstatymais numatytas išimtis) daiktą gali bet kuris

nuosavybės teisės subjektas.- specialiuosius – pagal kuriuos įgyti nuosavybės teisę į tam tikrus daiktus gali tik tam tikri įstatymų numatyti nuosavybės

teisės subjektai (pvz.: nacionalizacija, konfiskacija ir kt. panašūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai priskiriami prie

56

specialiųjų, nes šiais pagrindais nuosavybės teisę gali įgyti tik valstybė; įgyti nuosavybės teisę į bepriežiūrius, priklydusius gyvulius gali tik privatūs asmenys (CK 161 str.); lobis atitenka valstybės nuosavybėn (CK 162 str.)).

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai taip pat skirstomi į:- pradinius;- išvestinius.Pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai.Egzistuoja dvi teorijos: 1) pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra tie, kuriais daiktas nuosavybės teise įgyjamas pirmą kartą.2) pradiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai gali būti dvejopai:a) kuriais daiktas nuosavybės teise įgyjamas pirmą kartą,b) kuriais daiktas nuosavybės teise įgyjamas nors ir ne pirmą kartą, bet nepriklausomai nuo pirmesniojo savininko valios. Iš šios teorijos sektų, kad prie pradinių nuosavybės teisės įgijimo pagrindų reikia priskirti ne tik daikto pagaminimą, pasisavinimą iš gamtos, bet ir nacionalizaciją, bešeimininkio, neūkiškai išlaikomo turto perėmimą, t. y., kai daiktas, kažkieno turėtas nuosavybės teise, paimamas, pasisavinamas be daikto savininko valios (jo sutikimo ar noro).Išvestiniai nuosavybės teisės įgijimo pagrindai – tokie, kuriais nuosavybės teisė į daiktą įgyjama iš kito asmens, t. y. perimant nuosavybės teises. Šiuo atveju visi daikto apsunkinimai taip pat pereina.

Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:1) pagal sandorius;2) paveldėjimu;3) pasisavinant vaisius ir pajamas;4)pagaminant naują daiktą;5)pasisavinant bešeimininkį daiktą;6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius gyvūnus;8) pasisavinant radinį, lobį;9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūrines vertybes bei paimant kitus daiktus visuomenės poreikiams;10) konfiskavus ar kitokiu būdu už pažeidimus pagal įstatymą paėmus daiktus;11) įgyjamąja senatimi;12) kitais įstatyme nustatytais pagrindais ( CK proj. 4.47 str.)

Nuosavybės teisės praradimo pagrindai:- daiktas išnyko (daiktą sunaudojus, sunaikinus ir t.t.);- daiktas perduodamas kitam asmeniui (ar asmenims);- daiktas per prievartą atimamas.

21.5. Privačios nuosavybės teisės turinys.Privačios nuosavybės teisės į atitinkamą daiktą turinys – privataus asmens išimtinių teisių į tą daiktą visuma. Civiliniame Kodekse (96 str.) išskiriamos tris teisių grupės: teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti. Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei. (CK 96 str.).

21.6. Privačios nuosavybės teisės objektai.Privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.(CK 95 str. 2 d.)Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu šiame kodekse ar kituose įstatymuose neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise.Privačios nuosavybės teisės objektais negali būti turtas,kuris nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos valstybei. (CK 109-1 str.).

21.7. Įmonė kaip privačios nuosavybės teisės objektas.Būtina skirti įmonę, kaip privačios nuosavybės teisės objektą, ir įmonės turtinį kompleksą (pastatus, mašinas ir t.t.). Įmonė – juridinis asmuo. Įmonės steigėjai, akcininkai, pajininkai ir pan., yra įmonės savininkai. Tuo tarpu pati įmonė, t. y. privatus juridinis asmuo, yra perduoto jai turto (pastatų, mašinų ir t.t.) savininkas. Privačios nuosavybės teisė į įmonę, kaip privačios nuosavybės teisės objektą, priklauso įmonės savininkams (steigėjams,akcininkams, pajininkams).Privačios nuosavybės teisė į įmonės turtą, kaip į privačios nuosavybės teisės objektą, priklauso pačiai įmonei.Tačiau visais atvejais įmonės savininkai (steigėjai, akcininkai, pajininkai) išsaugo reikalavimo teisę į įmonės turtą.Įmonės turtas ne tik materialinis, bet ir nematerialinis (ženklas, vardas ir t.t.).Įmonės kaip komplekso perdavimas dažniausiai vyksta per paveldėjimą. CK 1091 str. 1 d. – privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jei šiuo kodeksu ar kitais įstatymais neuždrausta tą turtą turėti privačios nuosavybės teise.

21.8. Gyvenamas namas ar butas kaip privačios nuosavybės teisės objektas.Gyvenamasis namas ar butas kaip privačios nuosavybės teisės objektas yra bendroji dalinė nuosavybė, jeigu jo savininkai – keli asmenys.

57

Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. (CK 127 str.)

21.9. Privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai ir ribos.Privačios nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti:pats - tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam priklausantį turtą bei juo disponuodamas;perduodamas teises ar jų dalį kitiems asmenims; sujungdamas jam privačios nuosavybės teise priklausantį turtą su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens ir tapdamas bendrasavininkiu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis (ūkinės, komanditinės bendrijos);perduodamas turtą juridiniam asmeniui ir tapdamas juridinio asmens bendrasavininkiu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.Privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos:Privačios nuosavybės teisės įgyvendinimo ribas nusistato pats savininkas, tačiau, įgyvendindamas savo teises, jis neturi pažeisti kitų asmenų teisių, t. y. įstatymų reikalavimų (bendra nuostata).

1. Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymais arba teismo sprendimu.2. Kilus abejonėms dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota. (CK

proj. 4.39 str.)

Tam tikroms turto, į kurį privačios nuosavybės teisė įgyvendinama, rūšims gali būti nustatomi apribojimai. Fiziniai ar juridiniai asmenys (toliau - statytojai), kurie pasistatė, rekonstravo, statosi arba persistato ar rekonstruoja pastatą (statinį) ar įrenginį, ar jų dalis neturėdami dokumento, patvirtinančio, kad jiems priklauso nuosavybės teise ar yra išnuomotas, ar suteiktas naudotis žemės sklypas, arba nustatyta tvarka suderinto statybos projekto, arba neturėdami leidimo statybai, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto arba šiurkščiai pažeisdami statybos normas ar taisykles, neturi teisės tokiu pastatu (statiniu) ar įrenginiu naudotis ir disponuoti (parduoti, dovanoti, išnuomoti ir pan.). Apskrities viršininkas statybos valstybinės priežiūros tarnybos ar savivaldybės teikimu nustatydamas terminą turi:1) įpareigoti statytoją suderinti projektą, padaryti jame reikalingus pakeitimus, gauti nustatytą leidimą statybai ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su tokio pastato (statinio) ar įrenginio dokumentų tinkamu parengimu; 2) įpareigoti statytoją reikiamai pertvarkyti tokį pastatą (statinį) ar įrenginį pagal suderintą projektą (dalį pastato (statinio) ar įrenginio nugriauti, perstatyti ar pan.); 3) pareikalauti iš statytojo nugriauti tokį statomą (pastatytą, perstatytą ar rekonstruotą) pastatą (statinį) ar įrenginį. Jeigu statytojas įvykdo šio straipsnio antrosios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus reikalavimus, apskrities viršininkas išduoda statybai leidimą ir leidžia priimti naudoti baigtą pastatą (statinį) ar įrenginį.Jeigu statytojas įvykdo šio straipsnio antrosios dalies 3 punkto reikalavimą ir nugriauna tokį statomą (pastatytą, perstatytą ar rekonstruotą) pastatą (statinį) ar įrenginį,statybinės medžiagos, gautos juos nugriovus, yra statytojo nuosavybė. Jeigu statytojas per nustatytą terminą neįvykdo šio straipsnio antrosios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų reikalavimų, teismo sprendimu tokie pastatai (statiniai) ar įrenginiai nugriaunami arba perduodami valstybės ar savivaldybės nuosavybėn. (CK 114 str.).

22. tema.Bendrosios nuosavybės teisė.

22.1. Bendrosios nuosavybės teisės sąvoka.Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviems ar keliems savininkams.Tokiais bendrasavininkiais gali būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys, fiziniai ir juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės. (CK 121 str.)

1. Bendrosios nuosavybės teise yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį daiktą bei juo disponuoti (CK proj. 4.72 str.).

22.2. Objektyvioji bendrosios nuosavybės teisė – tai visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius atsirandančius dėl keliems asmenims priklausančio to paties nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo.

22.3. Subjektinė bendrosios nuosavybės teisė – tai kelių asmenų teisė valdyti, naudoti tą patį nuosavybės teisės objektą, disponuoti tuo pačiu nuosavybės teisės objektu (vienu ar keliais daiktais).

22.4. Vidiniai ir išoriniai bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai.Skirtingai nei kiti nuosavybės teisiniai santykiai, bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai gali būti tiek vidiniai, tiek išoriniai.Vidiniai bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai – tai santykiai tarp pačių bendrasavininkų dėl turto valdymo, naudojimo, dėl disponavimu turtu.Išoriniai bendrosios nuosavybės teisės santykiai – tai santykiai tarp bendrasavininkų kaip vieno vieningo subjekto ir kitų asmenų. Išorinių santykių šalys:

1) bendrasavininkiai 2) kiti asmenys } tarp jų vyksta išorinis santykis

Abiejų rūšių santykiai tampriai susiję ir vieni kitus įtakoja. Pvz.: Jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis,išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių (CK 125 str.)Bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimui į jo dalį. (CK 126 str.)

58

22.5. Bendrosios nuosavybės teisės rūšys ir ypatumai.Bendrosios nuosavybės teisės rūšys: Skiriama bendroji dalinė nuosavybė, kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko turto dalys, ir bendroji jungtinė nuosavybė - kai turto dalys nėra nustatytos. Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 121-1 str.). Bendroji dalinė nuosavybė gali būti nustatoma ir atitinkamai įforminama procentiniais arba trupmeniniais dydžiais (1/3 dalis, 30 proc. Ir t.t.).Bendrojoje dalinėje nuosavybėje savininkui priklausančios dalies nustatymas nereiškia, kad jam priklauso konkreti konkretaus daikto dalis, t.y. pats konkretus turtas nėra atidalintas. Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui,valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka bet kurio iš dalyvių ieškiniu (CK 122 str.).Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis.Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas techninės inventorizacijos biure, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui,kuris vėliau įgyja dalį šio namo ar buto bendrosios nuosavybės teisėmis (CK 127 str.)

22.6. Bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai.1) Bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti kartu sukuriant daiktą (pagaminant, įgyjant);2) Bendrosios dalinės nuosavybės teisė gali atsirasti paveldėjimo būdu;3) bendrosios dalinės-mišrios nuosavybės teisė – dažniausiai atsiranda paveldėjimo keliu.

22.7. Bendrosios nuosavybės teisės subjektai.…bendrasavininkiais gali būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys, fiziniai ir juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės (CK 121 str.).

2. Bendrasavininkiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK proj. 4.72 str.).Apibendrinus, - bendrasavininkiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu, t.y. fizinis, juridinis asmuo, valstybė, savivaldybė. Bendrasavininkiais gali būti skirtingų nuosavybės formų subjektai (fizinis asmuo ir savivaldybė, juridinis asmuo ir valstybė ir t.t.), t.y. galima mišri nuosavybė.Išimtis ! Bendrosios jungtinės nuosavybės teisės subjektai negali būti mišrūs. Jais gali būti tik fiziniai asmenys (sutuoktiniai).

22.8. Bendrosios nuosavybės teisės objektai.Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK 121-2 str.)Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet kokie daiktai, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK proj. 4.74 str.).

22.9. Bendroji dalinė nuosavybė ir jos ypatumai.Tikriausiai turėjo būti – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir jos ypatumai?Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka bet kurio iš dalyvių ieškiniu (CK 122 str.).Būtina skirti !!!Nepriklausomai nuo to, kokia bendrosios dalinės nuosavybės dalis priklauso kiekvienam bendrasavininkiui, jie nustatydami valdymo, naudojimo, disponavimo tvarką turi vienodai teisių. Jiems nesutarus, šią tvarką nustato teismas bet kurio iš bendrasavininkų ieškiniu.Kai kalbame apie bendrosios dalinės nuosavybės teisės bendrasavininkų teises ir pareigas naudojimosi turtu ir jo išlaikymo srityje, šios teisės ir pareigos priklauso nuo bendrasavininkui priklausančio turto dalies dydžio. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių,proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti (CK 123 str.).Savo bendrosios nuosavybės teises bendrasavininkas gali įgyvendinti:pats tiesiogiai naudodamasis jam priklausančia daikto dalimi,pavesdamas kitam bendrasavininkui įgyvendinti savo teises,pavesdamas tretiesiems asmenims įgyvendinti savo teises,bendrosios nuosavybės pradais steigdamas juridinį asmenį, kuris įgyvendintų jo teises.

22.10. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų ir tvarkos ypatumai.Įgyvendindamas savo teises į bendrą dalinę nuosavybę bendrasavininkas gali išreikšti valią nutraukti bendrą dalinę nuosavybę:perleisdamas savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kitam asmeniui;atsidalindamas iš bendro turto. Perleidimas.Kiekvienas bendrasavininkis turi teisę perleisti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kitam asmeniui laikydamasis tam tikros tvarkos, kuri priklauso nuo to, ar bendrasavininkai yra įsteigę ūkinę bendriją.

59

Jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis ,išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių. Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviams ketinimą parduoti savo dalį pašaliniam asmeniui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės teisėje ar buto daugiabučiame name, tai pranešama per notarinę kontorą. Jeigu kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės neįgyvendina gyvenamojo namo ar buto atžvilgiu per vieną mėnesį, o kito turto atžvilgiu - per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Jeigu dalis parduota, pažeidžiant pirmenybės teisę pirkti ją, kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis turi teisę per tris mėnesius teismine tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Šios taisyklės netaikomos perduodant ūkinių bendrijų tikrųjų narių turto dalį (įnašą) (CK 125 str.). C K projekte siūloma:

Kiekvienas iš bendrasavininkių turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitokiu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip apsunkinti visą savo dalį ar dalį dalies bendrosios dalinės nuosavybės teisėje.

4. Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai butų ir kitų patalpų namuose savininkai parduoda kitiems asmenims bendrojoje dalinėje nuosavybėje (palėpės, rūsio patalpos ir pan.) jiems tenkančią dalį, proporcingą jų turimai nuosavybės teise patalpai. Jeigu parduodama dalis bendrosios nuosavybės teisėje į daiktą, kuris yra ar gali būti naudojamas tenkinant ne viso namo, o tik atskiroje jo dalyje (laiptinė ir pan.) esančių patalpų savininkų poreikius, nepažeidžiant name esančių patalpų savininkų teisių, tai apie dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavimą turi būti pranešta ir pasinaudoti pirmenybės teise ją pirkti leidžiama tik toje namo dalyje esančių patalpų savininkams.

5. Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas ir pirkėjas yra solidariai atsakingi už su parduodamo daikto dalimi susijusių prievolių, atsiradusių iki šio daikto dalies pardavimo, įvykdymą kitiems bendrasavininkiams (CK proj. 4.79 str.).

2. Buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o taip pat atlikti kitus veiksmus, sukeliančius tos dalies perdavimą atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, išskyrus atvejus, kai perduodama dalis į tokį bendrąją dalinę nuosavybę sudarantį daiktą, kuris gali būti ar jį pertvarkius galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal jų paskirtį (CK proj. 4.82 str.)..

Jeigu bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančio daikto dalis ne parduodama o perduodama kitokiu būdu (pvz.: dovanojama, mainoma ar kt.), pirmumo teisės nelieka.Ūkinių bendrijų nariai savo dalį (įnašą) bendrijos turte gali perduoti kitam bendrijos nariui ar tretiesiems asmenims, įstojusiems į bendriją, tik visų tikrųjų narių ir komanditorių balsais priimtu nutarimu (CK 124 str.). Atidalijimas.Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendro turto. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai, bet kurio bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio ieškiniu, turtas padalijamas natūra, kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantis bendrasavininkus gauna kompensaciją pinigais. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimui į jo dalį (CK 126 str.).Galimi atvejai, kai atsidalijančiam bendrasavininkiui priklauso didesnė turto dalis, tuomet nuostata - gauti kompensaciją pinigais - nėra visiškai logiška, todėl C K projekte siūloma:

2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai, bet kurio bendrasavininkio ieškiniu, daiktas padalijamas natūra, kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendrasavininkių gauna kompensaciją pinigais (CK proj. 4.80 str.)C K projekte siūlomas dar vienas esminis papildymas:

Atidalijant dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, turi dalyvauti globos ir rūpybos institucija, jeigu vienas iš bendrasavininkių yra neveiksnus ar nepilnametis (CK proj. 4.80 str.).Atidalijimas, jeigu bendrasavininkiai yra įsteigę ūkinę bendriją:Tikrasis ūkinės bendrijos narys ar narys komanditorius gali išstoti iš bendrijos, jeigu jis subankrutavo ir dėl to negali dalyvauti bendrijos veikloje. Kitais atvejais tikrasis narys gali išstoti iš bendrijos ir atsiimti savo turto dalį, jeigu tam neprieštarauja nė vienas iš tikrųjų narių. Bendrijos jungtinės veiklos sutartyje gali būti nustatytos ir kitos išstojimo iš bendrijos sąlygos (CK 126 str.). Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių teisių pasikeitimas.Jeigu gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis, turėdamas kitų dalyvių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina šio namo ar buto plotą, juos pristatydamas, atstatydamas arba perstatydamas, tai šio dalyvio reikalavimu namo ar buto dalys, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, ir naudojimosi juose esančiomis patalpomis tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos (CK 128 str.).

22.11. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė.Bendroji jungtinė nuosavybė yra, kai bendrojoje nuosavybėje nuosavybės dalys nėra nustatytos.Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį daiktą bei juo disponuoti.Šiuo metu galiojančiame CK bendrosios jungtinės nuosavybės teisė minima tik viename – 131 str.:131 straipsnis. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisė

60

Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliuoja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos įstatymai. T.y. šiuo metu bendroji jungtinė nuosavybė gali atsirasti tik tarp sutuoktinių.CK projekte: Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti tik įstatymuose numatytais atvejais (CK proj. 4.83 str.).P.S.

4.83 straipsnis. Bendrasavininkių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja jungtine nuosavybe ir ją išlaikant 1. Bendrasavininkiai turi vienodas teises į bendro daikto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal

prievoles, susijusias su bendru daiktu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti solidariai, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

2. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti tik įstatymuose numatytais atvejais.4.84 straipsnis. Bendrasavininkių teisių pasikeitimas, padidinus bendrąją jungtinę nuosavybęJeigu bendrasavininkis, laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai į

padidinimą bendrosios jungtinės nuosavybės teises įgyja lygiai visi bendrasavininkiai.4.85 straipsnis. Bendrasavininkio teisė perleisti ar apsunkinti savo dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teisėje1. Daiktas, esantis bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu, valdomas, naudojamas bei juo disponuojama tik

esant visų bendrasavininkių sutikimui.2. Visų bendrasavininkių sutikimas būtinas nekilnojamojo daikto perleidimui kito asmens nuosavybėn, išnuomojimui

ar perdavimui naudotis kitokiu būdu, įkeitimui ar kitokiam apsunkinimui. Jeigu bendrasavininkis yra nepilnametis asmuo, tai tokį sutikimą už jį gali duoti tėvai, įtėviai, globėjai ar rūpintojai.

3. Bendrasavininkis neturi teisės perleisti kitam asmeniui nuosavybėn savo dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teisėje, kol ta dalis nebus nustatyta konkrečiame bendrame daikte, išskyrus atvejus kai daiktas paveldimas ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.

4.86 straipsnis. Bendrasavininkio dalyvio dalies nustatymas bendrojoje jungtinėje nuosavybėje1. Bendrasavininkio dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatoma paties bendrasavininkio reikalavimu arba

pasibaigus bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniams santykiams, arba nukreipus išieškojimą į bendrasavininkio turtą pagal asmenines jo prievoles, jeigu kito jo turimo turto, išskyrus daiktus bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, neužtenka, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai.

2. Bendrasavininkio dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dydis nustatomas bendrasavininkių susitarimu. Jeigu jie nesusitaria - sprendžia teismas.

4.87 straipsnis. Atidalijimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės1. Kiekvienas iš bendrasavininkių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendrosios jungtinės nuosavybės.2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai atsidalijančiojo bendrasavininkio ieškiniu, daiktas padalijamas

natūra, kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantis bendrasavininkis gauna kompensaciją pinigais.

3. Bendrasavininkio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimą į jo dalį.4.88 straipsnis. Išieškojimo nukreipimas į bendrąją jungtinę nuosavybę1. Pagal vieno bendrasavininkio sudaromus sandorius išieškojimas gali būti nukreipiamas į visą bendrąją jungtinę

nuosavybę, jeigu iš aplinkybių neišplaukia, kad sandoris sudarytas asmeniniais paties sudariusiojo sandorį bendrasavininkio interesais ir jeigu įstatymais nenustatyta kas kita.

2. Bendrasavininkio nusikaltimu padarytai žalai atlyginti išieškojimas gali būti nukreipiamas į bendrąją jungtinę nuosavybę, jeigu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu esantis daiktas įgytas iš nusikalstamu būdu gautų lėšų arba jis ar jo vertė padidėjo šių lėšų sąskaita.

22.12. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. 22.13. Šios nuosavybės teisės objektai, nuosavybės teisės turinys ir jos įgyvendinimo ypatumai.Turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias dalis šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. …(Santuokos ir Šeimos kodekso 21 str.).… turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė.

2. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė tol, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK proj. 3.87 str.).Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektai.Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK 121-2 str.). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama:

1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu;2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto;3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, bei pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus

lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai;4) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po

santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam iš sutuoktinių, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė yra po santuokos sudarymo iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautas pelnas bei įmonės (verslo) vertės padidėjimas;

5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokie mokėjimai, išskyrus specialios paskirties mokėjimus (žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, tikslinė materialinė parama, skiriama tik vienam sutuoktiniui, ir kita (CK proj. 3.88 str.).

61

Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės turinį sudaro sutuoktiniams priklausančių išimtinių teisių į tą daiktą visuma. Išskiriamos tris teisių grupės: teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo disponuoti.Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai.Pagrindinis ypatumas – būtinas abiejų sutuoktinių sutikimas.Sutuoktiniai turi lygias dalis šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.Sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atatinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu (Santuokos ir Šeimos kodekso 21 str.).1. Turtu, esančiu bendrąja jungtine nuosavybe, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu.2. Kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas atliekant šiuos veiksmus:

1) priimant ar atsisakant priimti palikimą;2) atsisakant sudaryti sutartį;3) imantis neatidėliotinų priemonių bendram turtui apsaugoti;4) pareiškiant ieškinį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo;5) pareiškiant ieškinį dėl savo teisių, susijusių su bendru turtu, gynimo arba savo asmeninių teisių, nesusijusių su

šeimos interesais, gynimo.3. Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro esant kito sutuoktinio sutikimui, išskyrus atvejus, kai sandoriui

sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Išimtiniais atvejais, kai delsimas padarytų esminę žalą šeimos interesams, o kitas sutuoktinis negali išreikšti savo sutikimo dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių, sandorį sutuoktinis gali sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytus sandorius.

4. Sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų apsunkinimu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar apsunkinimo bei vertybinių popierių, esančių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, perleidimo ar apsunkinimo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai.

5. Kiekvienas sutuoktinis turi teisę be kito sutuoktinio sutikimo atidaryti banko depozitinę sąskaitą savo vardu ir laisvai disponuoti joje esančiomis lėšomis, jeigu tos piniginės lėšos nebuvo perduotos bendrojon jungtinėn nuosavybėn.

6. Jeigu sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo, tai sutikimo sandoriui sudaryti nedavęs sutuoktinis gali tokį sandorį patvirtinti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai sužinojo apie sandorį. Iki sandorio patvirtinimo momento kita šalis gali nuo sandorio atsisakyti. Jeigu per vieną mėnesį sutuoktinis sandorio nepatvirtina, pripažįstama, kad sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo. Jeigu kita sandorio šalis žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis sudaro sandorį, yra santuokoje, tai nuo sutarties ji gali atsisakyti tik tuo atveju, jeigu sutuoktinis melagingai pareiškė esant kito sutuoktinio sutikimą sandoriui sudaryti (CK proj. 3.92 str.).Bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė išnyksta (prarandama teisė į bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę) jį padalijus: susitarus abiem bendrasavininkiams (sutartį būtina patvirtinti notariškai).Teismo sprendimu (pareiškus ieškinį bet kuriam iš bendrasavininkų – sutuoktinių.Pagal įstatymą bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas galimas ir nesant ištuokai.Padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jų dalys laikomos lygiomis….Turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu…(Santuokos ir šeimos kodeksas 23 str.)Jeigu sutuoktiniai nesusitaria dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, tai pagal vieno iš sutuoktinių ieškinį padalijama šitaip:turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir kiekvieno sutuoktinio dalį bendrame turte, jeigu galima taip padalyti;turtas natūra perduodamas vienam iš sutuoktinių, kartu jį įpareigojant kompensuoti antrajam sutuoktiniui jo dalį pinigais.Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į turtinę sutuoktinių padėtį, vaikų interesus ir kitus dėmesio vertus sutuoktinių interesus (Santuokos ir Šeimos kodeksas 24 str.).Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia šiais pagrindais:

1) mirus vienam iš sutuoktinių;2) vieną iš sutuoktinių paskelbus mirusiu ar pripažinus nežinia kur esančiu;3) pripažinus santuoką negaliojančia;4) nutraukus santuoką;5) sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium;6) teismo sprendimu padalijus bendrą turtą;7) sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatyminį turto teisinį režimą;8) kitais įstatymų numatytais atvejais (CK proj. 3.100 str.).

22.14. Ūkinių bendrijų narių bendrosios nuosavybės teisės ypatumai.Ūkinių bendrijų tikrieji nariai pagal ūkinės bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu, o nariai komanditoriai - tik ta savo turto dalimi, kurią pagal sutartį yra perdavę bendrai komanditinės (pasitikėjimo) bendrijos veiklai, jeigu sutartyje nenustatyta kitokia atsakomybė. Tikrieji bendrijos nariai gali disponuoti savo turtu, neperduotu bendrijai, tol, kol kiti nariai ar kreditoriai, siekdami garantuoti būsimus turtinius reikalavimus, to neužginčijo įstatymų nustatyta tvarka (CK 123 str.). Ūkinių bendrijų nariai savo dalį (įnašą) bendrijos turte gali perduoti kitam bendrijos nariui ar tretiesiems asmenims ,įstojusiems į bendriją, tik visų tikrųjų narių ir komanditorių balsais priimtu nutarimu (CK 124 str.). Tikrasis ūkinės bendrijos narys ar narys komanditorius gali išstoti iš bendrijos, jeigu jis subankrutavo ir dėl to negali dalyvauti bendrijos veikloje. Kitais atvejais tikrasis narys gali išstoti iš bendrijos ir atsiimti savo turto dalį, jeigu tam neprieštarauja nė vienas iš tikrųjų narių (CK 126 str.).

62

23 tema.NUOSAVYBĖS TEISĖS GYNIMAS

23.1 nuosavybės apsaugos reikšmė. Nuosavybės teisės apsauga ir gynimasDaiktinės teisės apsauga ir gynimas nėra tapačios sąvokos.Apsauga - tai pirmiausiai prevencinio pobūdžio galimam pasikėsinimui į nuosavybės teisę priemonės.Gynimas - siauresnio turinio sąvoka, apimanti realias gynybos priemones ir metodus.Nuosavybės teisės apsauga - tai eilė teisės normų, numatančių bei įtvirtinančių t.t. nuostatas, užtikrinančias nuosavybės teisės apsaugą bei daiktinių teisinių santykių stabilumą.Daiktinės teisės apsaugos tikslas - įspėti, padaryti negalimais daiktinių teisių pažeidimus, atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams.Tuo tarpu nuosavybės teisės gynimo sąvoka ir apima tik tas priemones, kurios yra taikomos teisės pažeidimo atveju. Šių priemonių tikslas - atstatyti padėtį buvusią iki teisės pažeidimo.

23.3 Nuosavybės teisės gynimo būdaiPriklausomai nuo to statiniai ar dinaminiai teisiniai santykiai yra ginami, nuosavybės teisės gynimo būdai yra skirstomi,sutartiniai NT gynimo būdai (dar vadinami prievoliniais);Daiktiniai NT gynimo būdai.taikomi atvejais, kai pažeidžiamos NT į daiktą dėl kurio šalys sueina į sutartinius santykius.Prievoliniai teisiniai reikalavimai yra pagrįsti atitinkama prievoline teise, ginančia savininko turtinius interesus. Iš prievolinių NT gynimo būdų pažymėtini:savininko reikalavimai skolininkui dėl parduoto daikto pagal sutartį (nuomos, pasaugos ir pan.) grąžinimo;Reikalavimas dėl žalos, padarytos savininko turtui atlyginimo;Reikalavimas atiteisti kitą tos pačios rūšies ir vertės daiktą;Reikalavimas grąžinti be teisėto pagrindo įgytą arba sutaupytą turtą ir pan.Yra 2:turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys);reikalavimas dėl nuosavybės teisių pažeidimo , nesusijusio su valdymo teisės praradimu (negatorinis ieškinys);knygoje išskiriamas ir 3-ias - tai valdymo gynimas (dėst. Taminskas paskaitose prie šių dviejų neminėjo);a - galimi du atvejai, kai turtas yra valdomas neteisėtai (prieš savininko valią) kitas asmuo. Šis asmuo gali būti:sąžiningas įgijėjas; (tai toks įgijėjas, kuris turto įgijimo momentu nežinojo ir neturėjo žinoti, kad asmuo, iš kurio jis įgijo turtą, neturėjo teisės jo perleisti. Įgijėjo sąžiningumas šiuo atveju yra preziumuojamas (CK projektas);- nesąžiningas įgijėjas; (tai toks įgijėjas, kuris turto įgijimo momentu žinojo ar privalėjo žinoti, kad daikto perleidėjas neturi

teisės jo perleisti.)Nuo to, sąžiningas ar nesąžiningas yra neteisėtas turto įgijėjas, priklauso turtinių teisių atstatymo apimtis ir pasekmės.

PASTABA: daiktiniai teisiniai reikalavimai skiriasi nuo prievolinių teisinių reikalavimų, nes jiems taikomos skirtingos teisės normos. Ginčai dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, dėl teisių pažeidimų, nesusijusių su valdymo praradimu, pašalinimo, dėl valdytojo teisių gynimo, sprendžiami vadovaujantis CK 142-148 str. (galiojantis). Tuo tarpu prievolinių teisių gynimą reglamentuoja prievolinės teisės normos ir šalių sudarytos sutartys.

23.4 Turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys)Kai turtas ar daiktas valdomas neteisėtai kito asmens, visais atvejais toks valdymas vyksta prieš savininko valią, bet

tas neteisėtas valdytojas vienais atvejais gali būti sąžiningas įgijėjas, kitais atvejais nesąžiningas.Sąžiningas – toks įgijėjas, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jis tą daiktą įgijo iš asmens, kuris neturėjo teisės jos

perleisti.Nesąžiningas įgijėjas – asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad daiktą įsigyja neteisėtai. Daikto išreikalavimas iš neteisėto valdymo priklauso nuo to, ar neteisėtas savininkas yra sąžiningas ar nesąžiningas

įgijėjas.Tiek iš sąžiningo, tiek iš nesąžiningo įgijėjo savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais, jei tas daiktas

įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, neatlygintinai. Jei daiktas įgytas atlygintinai iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, ir įgijėjas sąžiningas, tai savininkas turi teisę išsireikalauti tą daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, jei daiktą savininkas ar kitas asmuo, kuriam savininkas buvo perdavęs tą daiktą valdyti, pametė įgytą daiktą, arba iš jų tą daiktą kas nors pavogė arba jie kitu būdu nustojo tą daiktą valdyti be savo valios. Išreikalauti daikto ką tik minėtais pagrindais negalima, jei daiktas yra perduotas teismo sprendimams įvykdyti nustatyta tvarka.Teisę išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo nustato CK 142 str. Straipsnis nustato savininko teisių garantijas, todėl niekas neturi teisės perimti turtą prieš jo šeimininko valią (išskyrus įst. numatytus atvejus).Vindikacinius reikalavimus gali pareikšti kitų asmenų neteisėtai valdomo turto savininkai (fiziniai asmenys, juridiniai asmenys, valstybės bei savivaldybių įmonės).Ieškovas reikalavimo pateikimo momentu privalo turėti turtą nuosavybės teise, arba jam turtas turi priklausyti patikėjimo teise.Vindikacinis reikalavimas yra grindžiamas nuosavybės teise, todėl asmuo, kuris praranda nuosavybės ar patikėjimo teisę, netenka teisės išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Todėl vindikacinis ieškinys yra galimas tik iki to laiko, kol pas neteisėtą valdytoją yra daiktas. Jeigu neteisėtas valdytojas daiktą suvartojo ar kitu būdu sunaikino, tai galimas tik žalos atlyginimo ieškinys, nes išnykus nuosavybės teisės objektui, pasibaigia ir pati nuosavybės teisė.

63

Vindikacinis ieškinys yra pareiškiamas asmeniui, pas kurį yra daiktas, o ne tam, kuris pažeidė savininko nuosavybės teisę. Vindikacinio reikalavimo dalyku gali būti tik individualiais požymiais apibrėžti daiktai (kurie nuosavybės teise priklauso savininkui). Reikalavimas atiteisti kitą tos pačios rūšies daiktą arba daikto vertę nėra vindikacinis ieškinys. Tai – prievolinis teisinis reikalavimas atlyginti padarytą žalą (nuostolius). Vindikacijos objektu gali būti tiek visas daiktas, tiek ir jo dalis.Specifikuotus neteisėtai valdomus daiktus (pergamintus) iš teisėto savininko medžiagos pagamintus daiktus teisėtas savininkas taip pat gali išsireikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, atlygindamas jo pagaminimo vertę, arba atsisakyti nuo daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš pastarojo nuostolius (CK 155 str.).CK 143 str. nustato vindikacijos apribojimus. Savininkas turi teisę jam priklausantį nuosavybės teise turtą išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo šiais atvejais:kai turtą neteisėtai valdo nesąžiningas įgijėjas;kai neteisėtas įgijėjas (tiek sąžiningas tiek ir nesąžiningas) turtą įgijo neatlygintinai;kai turtas valdomas sąžiningo įgijėjo yra savininko, ar asmens, kuriam savininkas buvo pavedęs jį valdyti pamestas arba iš kurio nors pagrobtas, arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.Turtui išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo yra nustatyti apribojimai. Galima turtą išreikalauti, jei sąžiningas įgijėjas jį įgavo neatlygintinai, pavyzdžiui, pagal dovanojimo sutartį, paveldėjo. Taip pat turtą iš sąžiningo įgijėjo galima išreikalauti, jei turtas savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo davęs jį valdyti, buvo pamestas, iš jų pagrobtas arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.Neleidžiama iš įgijėjo išreikalauti turto, jei jis parduotas nustatyta teismo sprendimams vykdyti tvarka (CK 143 str. 2 d.).Jeigu savininkas pagal sutartį perduoda daiktą kitam asmeniui naudotis (nuomos sutartis), o pastarasis daiktą parduoda kitam asmeniui, tai savininkas negalės šio turto vindikuoti, jeigu pirkėjas bus sąžiningas. Šiuo atveju savininkas turėtų išieškoti žalą iš nuomininko pardavusio turtą. Atgauti daiktą savininkas gali tik atveju, jeigu turtas buvo perduotas neatlygintinai (šiuo atveju įgijėjas nieko nepraranda) (CK 143 str.). Pagal Taminską šiuo atveju ginamos sąžiningo įgijėjo teisės.Sprendžiant vindikacinius reikalavimus CK projekte numatoma vadovautis nekaltumo prezumpcija, kad asmuo valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas. Ieškovas šiuo atveju turi paneigti šią prezumpciją. Ieškovas šiuo atveju turi įrodyti ir vindikuojamo turto valdytojo nesąžiningumą, nes pastarojo sąžiningumas yra preziumuojamas.CK 145 str. Nustato, kad pinigai ir pareikštiniai vertybiniai popieriai (pareikštinės akcijos, obligacijos, pareikštiniai čekiai ir pan.) negali būti išreikalaujami iš sąžiningo įgijėjo. Iš nesąžiningo įgijėjo galima išreikalauti tik individualiai apibrėžtus pinigus ir pareikštinius vertybinius popierius (t.y. jeigu jie yra pažymėti numeriais arba kaip nors kitaip pvz. Yra išimti iš apyvartos, senoviniai etc).

23.5 Atsiskaitymai grąžinant turtą iš svetimo neteisėto valdymoJei tam tikrą laiką asmuo (neteisėtas valdytojas) naudoja daiktą, reikalingos t. t. sąnaudos tam daiktui priklausomai nuo jo paskirties, išlaikyti są`naudos gali būti būtinos, nebūtinos. Iš kitos pusės – tikrasis savininkas tuo pat metu negalėjo to daikto naudoti ir gauti iš jo t. t. pajamų (priklausomai nuo daikto paskirties). Visais atvejais grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, turi būti išspręstas atsiskaitymo tarp teisėto ir neteisėto savininkų klausimas.Šiuo atveju lemiamą reikšmę turi neteisėto įgijėjo sąžiningumas ar nesąžiningumas. Todėl :1) nesąžiningas neteisėtas valdytojas vindikuojamo turto savininkui privalo grąžinti arba atlyginti visas pajamas ir vaisius, kuriuos jis gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laikotarpį.2) iš sąžiningo neteisėto valdytojo savininkas turi teisę reikalauti grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias pastarasis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kada jis sužinojo arba turėjo sužinoti, kad valdo turtą neteisėtai (gavo šaukimą į teismą etc.) (CK 146 str. 1 d.).Savininkui turi būti grąžinamos arba atlyginamos ne tik realiai gautos pajamos, bet ir tos, kurias neteisėtas valdytojas galėjo gauti, jeigu būtų turtą naudojęs pagal paskirtį. Neišieškomos tos pajamos, kurias neteisėtas valdytojas būtų gavęs nuomodamas turtą, jeigu turtas iš tikrųjų nuomojamas nebuvo.Neteisėtas valdytojas (tiek sąžiningas tiek ir nesąžiningas), turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas turtui būtinąsias išlaidas. Išlaidų atlyginimas siejamas su vaisių ir pajamų grąžinimu. Neteisėto valdytojo padarytos būtinos išlaidos atlyginamos nuo to laiko, nuo kurio savininkui priklauso gautos iš turto pajamos (CK 146 str. 2 d.). todėl neteisėtam nesąžiningam valdytojui atlyginamos jo padarytos būtinosios išlaidos per visą turto valdymo laikotarpį, sąžiningam - tik nuo to momento, kada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą.Atlyginamos yra tik būtinosios išlaidos. Tokiomis yra laikomos išlaidos reikalingos turtui išlaikyti, išsaugoti bei jam naudoti pagal paskirtį (išlaidos kapitaliniam ir einamajam remontui, išlaidos gyvuliams šerti etc.).Be būtinųjų neteisėtas valdytojas gali turėti su daikto valdymu susijusių papildomų (pagerinančiųjų) išlaidų, padidinančių turto vertę. Šiuo atveju sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti sau pagerinimus, jeigu jie yra atskiriami nuo pagrindinio daikto jo nesugadinant. Nesant tokiai galimybei, daikto savininkas sąžiningam valdytojui privalo atlyginti turėtas išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimo ribose (CK 146 str. 3 d.). nesąžiningam valdytojui viršpelnio vertė neatlyginama, jeigu jis yra neatskiriamas nuo pagrindinio daikto pastarojo nesugadinant.

23.6 Nuosavybės teisės gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimuNuosavybės teisė gali būti pažeidžiama ne tik neteisėtai užvaldant svetimą daiktą, bet ir trukdant savininkui normaliai naudotis jam priklausančiu turtu (pvz. užtverti praėjimą, pastatyti kieme triukšmą keliančius įrenginius ir pan.). CK 147 str. Nustato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kokius jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.Tokie reikalavimai yra vadinami negatoriniais. Toks ieškinys pareiškiamas tada, kai savininkas valdo turtą, tačiau yra pažeidžiamos kitos (naudojimosi, disponavimo turtu, servitutai) teisės. Negatorinį reikalavimą galima pareikšti iki to laiko, kol tęsiasi teisių pažeidimas. Reikalavimo tikslas - nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus ir uždrausti juos ateičiai. Jei neteisėtais

64

veiksmais ieškinio pareiškėjui padaroma žala, tai ieškiniu reikalaujama nutraukti neteisėtus veiksmus ir atlyginti padarytą žalą. Negatoriniams reikalavimams netaikomi ieškininės senaties terminai, kadangi tokie pažeidimai yra tęstinio pobūdžio.Negatoriniai ieškiniai gali būti pareiškiami ne tik pažeidžiamoms savininko teisėms apginti, bet ir kitoms daiktinėms teisėms ginti (uzufruktas, servitutai).

23.7 Visų rūšių nuosavybės teisės gynimo lygybėNuosavybės teisiniuose santykiuose yra įtvirtinta visų NT rūšių gynimo lygybė. Iš šio bendro principo įstatymai numato t.t. išimtis (ypatingais tais atvejais, kai nuosavybės teisiniuose santykiuose dalyvauja Valstybė). Čia objektų ratas į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas yra ribotas. Tačiau manoma kad tuo NT gynimo lygybės principas nėra pažeidžiamas (kompensuojama NT teisių įgijimo būdų santykiu). T.y. valstybė gindama savo nuosavybės teises negali pasinaudoti savo valdingais įgalinimais, o privalo ją ginti bendrai nustatyta tvarka.Kai kurių nuomone, nuosavybės teisės subjektų klasifikavimas (bažnyčių turtas, ūkininko turtas ir etc.) t.t. prasme reiškia nuosavybės teisės gynimo lygybės principo pažeidimą (taip mano Latviai. Logiška, tačiau ginčytina).

23.8 Valdytojo, nesančio savininku, teisių gynimasŽr. Žemiau: "Valdymo teisės gynimas", "Valdymas kaip atskira nuosavybės teisės rūšis").Iš esmės moralas yra tas, kad atvejais, kai valdymas yra suprantamas kaip atskira nuosavybės teisės rūšis, savininko interesai yra ginami pagal bendrus nuosavybės teisės gynimo principus.

23.9 kiti nuosavybės teisės civilinio teisinio gynimo būdaiManau, kad čia turi būti kalbama apie vadinamuosius sutartinius NT gynimo būdus (dar vadinamus prievoliniais). Šiuos žr. Skyriuje 23.2.

24 tema. Valdymo teisė

24.1 valdymo teisės sąvokaDaikto valdymas yra suprantamas kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį.Dažniausiai valdymas suprantamas kaip sudėtinė nuosavybės teisės turinio dalis (vadinamoji Romėniškoji triada: utendi, fruendi, abutendi). Valdymas taip pat gali atsirasti ir tais atvejais, kai valdytojas su savininku sudaro sutartį dėl t. t. daikto valdymo. Tokiu atveju savininkas bus žinomas, nors valdo ir ne jis pats. Naujasis CK projektas numato valdymo teisę kaip savarankišką daiktinę teisę. Juridinė valdymo teisės reikšmė šiuo atveju pasireškia tuo, kad valdymas yra ginamas nuo pažeidimų, o taip pat yra vienintelis būdas įgyti nuosavybės teisę į daiktą pagal įgyjamąją senatį.Daikto valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė gali būti apibrėžiamas kaip faktinis daikto turėjimas, turinti tikslą valdyti jį kaip savo.Valdymo teisės yra priskiriama daiktinių teisių kategorijai, kadangi yra ginama nuo visų, turi absoliutų pobūdį bei visus daiktinei teisei būdingus požymius. Tam tikrais atvejais susidaro situacijos, kai asmuo daiktą valdo, nors jis ne savininkas. Tas asmuo kildina savo teisę iš kažkokio pagrindo, kurie priskiriami prie nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, bet dėl t. t. priežasties jis savininko teisių neįgijo. Daikto valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė, nuo valdymo atsirandančio iš prievolinių teisinių santykių skiriasi tuo, kad paskutiniajai būdinga tai, kad daikto valdymo ir naudojimo teisės yra tiesiogiai siejamos su prievole, o valdymo atsiradimas ir pasibaigimas siejamas atitinkamai su konkrečių prievolinių teisinių santykių atsiradimu bei pasibaigimu.Iš prievolinių teisinių santykių atsiradęs daikto valdymas negali peraugti į nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.Būtinybę CK projekte įvesti valdymo teisę kaip atskirą daiktinės teisės institutą, pirmiausiai sąlygojo privačios nuosavybės atkūrimas po nepriklausomybės. T.t. atvejais gyvenime atsirado situacijos, kai asmuo daiktą valdo, juo naudojasi, tačiau įteisintos nuosavybės teisės tam daiktui neturi. Turimas teises asmuo gali kildinti iš pagrindo, priskiriamo prie nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, tačiau dėl objektyvių priežasčių nuosavybės teisės savo laiku įgyta nebuvo.(pvz. Neinventorizavus kaimo vietovėje kai kurių nekilnojamo turto objektų, liko neaiškus jo teisinis statusas: sakysim, mano valdomą namą statė senelis ir karta jame gyveno. Tačiau šiuo atveju (teisinės nuosavybės registracijos prasme) nuosavybės teisės nėra, nes nuosavybė dėl vienokių ar kitokių priežasčių liko neregistruota. Dabar: kokiu pagrindu registruoti šią nuosavybę? Daikto sukūrimo? Tačiau aš šio namo nestačiau (statė mano senelis). Paveldėjimo? Bet tai nebuvo oficialiai teisiškai įregistruota ir t.t.).Nelaikoma daiktine teise daikto valdymas, kai faktinis daikto turėtojas daikto savininku pripažįsta kitą asmenį.

24.2 valdymo teisės subjektai ir objektaiValdymo teisės subjektais gali būti fiziniai, juridiniai asmenys ((būtinas teisnumas bei veiksnumas), o taip pat valstybė bei savivaldybės.Valdymo teisės objektu yra pripažįstamas tik toks daiktas (tiek materialus, tiek ir nematerialus), kuris gali būti nuosavybės teisės objektu, nes iš valdymo teisės pagal įgyjamąją senatį gali atsirasti nuosavybės teisė.

24.3 sąžiningas ir nesąžiningas daikto valdymasDaikto valdymas gali būti:- teisėtas;

65

- neteisėtas;CK projekte siūloma nuostata (prezumpcija), teigianti, kad daikto valdymas yra teisėtas tol, kol nėra įrodoma priešingai.Neteisėtu laikomas valdymas įgytas prievarta arba slapta. (Šitą dalį Taminskas dėstė prie valdymo teisės sąvokos, t. y. 24.1).Valdymo įgijimas gali būti:- sąžiningas;- nesąžiningas.CK projekte taip pat yra numatoma sąžiningo valdymo įgijimo prezumpcija (valdymas yra sąžiningas, kol nėra įrodoma priešingai). Šiaip sąžiningas valdymo įgijimas - tai valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo yra įsitikinęs, kad daugiau niekas neturi teisių į daiktą, į kurį jis įgyja valdymą.Nesąžiningas valdymo įgijimas - tai toks valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo žinojo, arba turėjo žinoti apie tai, jog jis neturi teisės tapti to daikto baldytoju, arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į užvaldomą daiktą.

24.4 Valdymo teisės įgijimasvaldymas į nekilnojamą daiktą gali būti įgyjamas ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet taip pat ir perduodančiam valdyti nekilnojamą daiktą asmeniui nurodžius apie įvykusį perdavimą, jeigu nėra kliūčių įeiti į tą daiktą ar kitokiu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti. Valdymas į kilnojamą daiktą dažniausiai gali būti įgyjamas:pageidaujančiam įgyti valdymą į kilnojamą daiktą - paėmus tą daiktą į savo rankas;pakliuvus gaudomam daiktui į spąstus, tinklus ir pan.Pastačius prie daikto apsaugą;Norinčio įgyti valdymą į daiktą asmens nurodymu perdavus daiktą jo atstovui;Patalpinus daiktą į patalpą, priklausančią asmeniui, pageidaujančiam įgyti valdymą į tą daiktą;Perdavus pageidaujančiajam įgyti valdymą asmeniui raktus nuo patalpos, kurioje yra tas daiktas;Pageidaujančiam įgyti valdymą asmeniui atitinkamai pažymėjus niekieno nevaldomą daiktą.Valdymas į kilnojamą daiktą taip pat gali būti įgyjamas kitais asmens veiksmais, išreiškiančiais jo valią užvaldyti daiktą. T.t. atvejais valdymas į daiktą gali būti įgyjamas per atstovą. Šiuo atveju atstovas privalo užvaldyti daiktą neturėdamas tikslo pats įgyti valdymo į tą daiktą, o siekdamas įgyti valdymą atstovaujamajam.Per atstovą gali būti įgyjamas ne tik valdymas, bet taip pat daiktas gali būti faktiškai valdomas (CK projektas).

24.5 Valdymo teisės pasibaigimasvaldymas kaip savarankiška daiktinė teisė pasibaigia daikto valdytojui įgijus į valdomą daiktą nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį. Šiuo atveju valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė transformuojasi į valdymą kaip vieną sudėtinių nuosavybės teisės turinio teisių dalį.Įgyjamoji senatis - tai atvejai, kai fizinis ar juridinis asmuo nesantis daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą, bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepartraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamą daiktą ne mažiau 10 metų, arba kilnojamą daiktą ne mažiau 3 metų, kai per visą valdymo laikotarpį savininkas turėjo galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.Nuosavybės teisės įgijimu pagal įgyjamąją senatį valdymas (CK projektas) pasibaigia ne į bet kokį daiktą ir ne bet kokiomis aplinkybėmis. Taip įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyta į slaptai ar neteisėtai įgytus daiktus (nesąžiningas valdymas), nepriklausomai nuo to, ar nuosavybės teisę ketina įgyti pats slaptai ar per prievartą daiktą įgijęs asmuo, ar kitas asmuo.Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi gali būti įgyjami tik daiktai galintys būti nuosavybės teisės objektais. Prie objektų, negalimų įgyti nuosavybės teise įgyjamąja senatimi CK projektas numato priskirti Valstybei ir Savivaldybėms priklausančius daiktus, bei daiktus, registruotus kito asmens (ne valdytojo vardu).Įgyjamosios senaties atveju naudojama ne tik “sąžiningo įgijimo”, bet ir “sąžiningo valdymo” sąvokos (savininkas turi būti ne tik sąžiningas daikto įgijėjas, bet ir privalo būti sąžiningu valdytoju visą įgyjamosios senaties terminą ir net įgydamas daiktą nuosavybės teisėn nežinoti apie kliūtis, trukdančias jam įgyti tą daiktą pagal įgyjamąją senatį). Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar valdymas netrukdo valdytojui pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgyti likusią, sąžiningai įgytą ir valdytą daikto dalį. Jeigu valdymo teisė yra įgyjama per atstovą, sąžiningumo reikalaujama ir iš atstovo ir iš atstovaujamojo.Jeigu įgyjamosios senaties laikotarpiu daikto valdymas perėjo keliems asmenims ir kiekvieno jų valdymas atitiko reikalavimus keliamus NT pagal įgyjamąją senatį atsirasti (sąžiningai įgyti, sąžiningai valdyti ir etc.), tai tų asmenų valdymo laikas įgyjamosios senaties termine skaičiuojama kartu.CK projekte numatoma, kad valdymas turėtų pasibaigti kai daikto valdytojas atsisako savo kaip valdytojo teisių į daiktą, t.y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip nuosavą, ir kitais įstatymo numatytais pagrindais. Valdymo teisės atsisakymas šiuo atveju turi būti aiškiai išreikštas arba numanomas. Perduodant daiktą valdyti kitam asmeniui, negalima perduoti jam daugiau teisių nei į jų turėjo pats valdytojas.Taip pat CK projekte numatoma nustatyti, kad kilnojamo daikto valdymas pasibaigia, valdytojui praradus galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, kai daiktą užvaldo kitas asmuo (netgi slaptai arba per prievartą), taip pat, kai daiktą pametęs valdytojas negali jo rasti.Kilnojamo daikto valdymas pasibaigia (CK projektas) taip pat ir atvejais, kai valdytojas negali daikto valdyti (daryti jam fizinį ir ūkinį poveikį) dėl kitų priežasčių.Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamu turtu nereiškia valdymo atsisakymo, jeigu toks noras nėra numanomas iš kitų aplinkybių. Nepertraukiamas daikto valdymasDaikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą valdė nuo valdymo į tą daiktą įgijimo iki to daikto įgijimo nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Jei per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų

66

valdymas atitiko tuos reikalavimus, keliamus nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį atsirasti, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Savininkas bus paskutinis valdytojas.

Joks daiktas neturėtų būti be savininko arba valdytojo, pavyzdžiui kad ir dėlto, kad beprižiūriai daiktai nepadarytų žalos, kad būtų galima apmokestinti valdytoją ar savininką ir t. t.Bet koks daiktas, kurio savininkas nežinoma, gali būti užvaldytas. Bet taip valdant galima pažeisti savininko teises, kurių jis dėl tam tikrų priežasčių negali įgyvendinti. Iš kitos pusės - visiems geriau, kai daiktą kas nors valdo, todėl sudaromos kuo palankesnės sąlygos daiktui užvaldyti (būtent įgyjamoji senatis). Tokia senatimi įgyjant daiktą siūlomi terminai, kad vis dėlto savininkas galėtų pareikšti savo teises į tą daiktą, jei jam to reikia. Įgyjamosios senaties nenutraukia daikto valdymo praradimas be valdytojo valios, jeigu per metus laiko buvo susigrąžintas daikto valdymas. Jeigu daikto, kuriam skaičiuojamas įgyjamosios senaties terminas, savininkas neturėjo teisinės galimybės reguliuoti savo teisės į daiktą, tai įgyjamosios senaties termino skaičiavimas sustabdomas laikui, kol egzistuoja kliūtis.Valdymas į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus gali atsirasti skirtingai. Valdymas į nekilnojamąjį daiktą gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir asmeniui nurodžius apie įvykusį perdavimą, jei nėra kliūčių patekti į tą daiktą arba jį užvaldyti. 24.6 valdymo teisės gynimasCK projekte numatoma sureguliuoti keletą normų dėl valdymo teisės gynimo.Dabartiniu metu galiojančio CK 148 straipsnis nustato, kad asmuo, kuris nors ir nėra daikto savininkas, bet turtą valdo pagal įstatymą arba sutartį, turi tokią pačią teisę į savo daiktinių teisių gynybą kaip ir turto savininkas. Jis gali reikalauti gražinti turtą iš svetimo neteisėto valdymo ir pašalinti bet kokius teisės pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu. Šie reikalavimai gali būti pareiškiami ne turto savininkui, o tretiesiems asmenims, kurie pažeidžia valdytojo teises. Teisėto valdytojo pareikšti reikalavimai teisme yra nagrinėjami vadovaujantis CK 142-147 str. Atmetus teisėto valdytojo reikalavimus grąžinti turtą iš neteisėto valdymo, tokį reikalavimą pakartotinai gali pareikšti turto savininkas.Kiekvienam valdytojui turi būti garantuojama teisė ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Valdymas gali būti pažeidžiamas bandymu pasisavinti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, trukdymu valdyti daiktą. Valdymo pažeidimas gali pasireikšti ir grasinimais, sukeliančiais valdytojui realią grėsmę.CK numatoma nustatyti, kad valdymo pažeidimu nelaikomas toks valdymo pažeidimas, kai kaltinamasis valdymo pažeidimu įrodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai pareiškėjas įgijo valdymą.Sąžiningam valdytojui šiuo atveju numatoma atlyginti išlaidas reikalingas daikto išlaikymui (būtinosios išlaidos), jeigu pastarųjų nepadengė pajamos gautos iš daikto. Sąžiningas valdytojas šiuo atveju gali pasilikti jo padarytus daikto pagerinimus (jeigu šie yra atskiriami nuo daikto nepadarant jam žalos). Jeigu pagerinimai nėra atidalinami nepadarius daiktui žalos, sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytų pagerinimų vertę, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas.CK projekte valdymo pažeidimu siūloma vadinti:Valdymas gali būti pažeidžiamas paimant daiktą ar jo dalį, taip pat teises į tą daiktą, arba kitaip trukdant valdyti daiktą. Valdymo pažeidimu nelaikomi veiksmai, formaliai atitinkantys a.n. požymius, jeigu pažeidėjas nurodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai pareiškėjas įgijo valdymą.Įrodymai, kad valdymas yra neteisėtai įgytas iš 3-io asmens nėra pagrindas pripažinti, kad kaltinamas valdymo pažeidimu asmuo nepažeidė valdymo (t.y. savo veiksmų neteisėtumo negalima ginti kito veiksmų neteisėtumu).Kilus ginčui dėl valdymo, kai keli (2 ar daugiau) asmenų pareiškia esą daikto valdytojai ir visi remiasi veiksmais, patvirtinančiais tebesitęsiantį valdymą, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, kad jis yra teisėtas daikto valdytojas. Jei šito padaryti nė viena pusė negali, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą valdo seniausiai (CK projektas).(Daugiau apie valdymo teisės gynimą žiūrėti NT gynime, tema 23).

25 TemaSERVITUTAI

25.1.Servituto sąvoka

Projektas: 7 skyrius. SERVITUTASPirmasis skirsnis. Bendrieji nuostatai4.108 straipsnis. Servituto sąvoka1. Servitutas - tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, pasireiškianti suteikimu teisės naudotis tuo svetimu daiktu

(tarnaujančiuoju daiktu) arba to daikto savininko teisių naudotis daiktu apribojimu, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

2. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytasis servitutas išlieka.4.109 straipsnis. Servituto turinys1. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš

to daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. 2. Kilus abejonėms dėl servituto turinio, ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra

mažiausios apimties.3. Jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, ji sąlygoja viešpataujančiojo

daikto poreikiai.4. Servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko daikto naudojimo teisių, sudarančių servituto

turinį, jeigu tokių teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytajam servitutui.5. Viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar

panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytos aplinkybės, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas ar labai sudėtingas.

67

LR žemės įstatyme 2str. pagrindinės sąvokos: "žemės servitutai-žemės savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymų nustatyta tvarka leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi."

Ne visai į temą, pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo":11 punktas. Ginčus dėl naudojimosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo nustatytais servitutais, taip pat dėl jų pakeitimo atitinkamai sprendžia Lietuvos RespublikosVyriausybė arba apskrities valdytojas, o jų priimti sprendimai gali būti skundžiami teismui. 12 punktas. įstatymų nustatyti žemės servitutai yra neriboto laiko, jeigu įstatyme nenumatyta kitaip, ir perleidus žemės sklypą kitiems asmenims nuosavybėn arba suteikus naudotis lieka galioti. žemės servitutai, nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimais, yra neriboto laiko, jeigu sprendimuose nenumatyta kitaip, ir perleidus žemės sklypą kitiems asmenims nuosavybėn arba suteikus naudotis lieka galioti.

Praktika: Atneša pažymą žemės pardavimui iš žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo Vilniaus gyventojų aptarnavimo biuro (- taip vadinasi žemėtvarka) o ten:7.Servitutai:7.1.Šio žemės sklypo servitutai kituose žemės sklypuose: Nėra.7.2.Kitų žemės sklypų (žemės sklypo naudotojų) servitutai šiame žemės sklype: 1)Teisė kitiems eiti, važiuoti per sklypo dalį. Leisti naudotis 0.34 ha plote, esant.kt. asmenims priklausančiais pastatais ir teritorija. Juridinis pagrindas:1998 11 05 Nr.33-713 Apskrities viršininko įsakymai.

Ir juos būtinai reikia įrašyti į pirkimo-pardavimo sutartį. šiaip servitutai - gana retas atvejis.

25.2. Servitutų ekonominė reikšmėVadovėlis: Servitutų atsiradimas ir vystymasis siejamas su privačios nuosavybės teise. Servitutus iššaukė bendruomeninės žemėvaldos iširimas ir smulkios nuosavybės į žemę atsiradimas. Be servitutų smulki žemės nuosavybė būtų atsidūrusi padėtyje be išeities ir daug žemių būtų praradusios savo ekonominę reikšmę, kadangi nebūtų įmanoma įrengti vandentiekio per svetimą žemę, iškasti melioracijos griovį ir pan.Servitutai papildo vienų žemės plotų natūralius trūkumus kitų plotų, turtingų gamtos turtais, sąskaita, tuo pakeldami jų vertą. Juo smulkesnė žemės nuosavybė, juo didesnis servitutų vaidmuo. Ir atvirkščiai, esant stambiai žemės nuosavybei, dideli žemės plotai dažniausiai yra gerai aprūpinti viskuo, kas reikalinga žemės ūkiui. Todėl čia mažesnis servitutų reikalingumas. Po LR nepriklausomybės atstatymo žemės ūkyje atsirado būtinumas nustatyti servitutus bei sureguliuoti teisės normomis iš servitutų nustatymo atsirandančius santykius, kadangi kaip piliečių nuosavybės teisių atstatymo bei privatizavimo procesų pasekmė yra stambios žemėnaudos pakeitimas smulkia, t.y. ūkinių ūkių kūrimas, 2-3ha asmeninio naudojimo žemės sklypai bei dar mažesnių namų valdų sklypų įgijimas.

25.3. Servitutų rūšysVadovėlis: Pagrindiniai romėnų teisei žinomi servitutai buvo daiktiniai servitutai.Jais buvo "apsunkinama" viena žemė kitos žemės naudai.Seniausi, dar vadinami grynai kaimo servitutais yra tako, kelio, gyvulių pragynimo bei vandens perleidimo servitutai.Daiktiniai servitutai dar buvo dalijami į kaimo ir miesto. Servitutu gali būti suteikiama teisė naudotis įvairiais nekilnojamaisiais daiktais. Labiausiai paplitę yra kelio servitutas bei pastatų, įrenginių servitutai. Taip pat gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis.-Toliau vadovėly dėst.Taminskas neišskiria dabar esančių konkrečių servitutų rūšių, o vardija projekte numatytus servitutus.Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo": 7punktas:. Sprendime dėl žemės servitutų nustatymo valstybinės žemės naudotojas arba (jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti) privačios žemės savininkas gali būti įpareigojamas, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnio reikalavimų, leisti: 7.1. kitiems asmenims eiti, važiuoti per jo naudojamo žemės sklypo dalį prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų bei įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius; 7.2. kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius keliu (taku), nutiestu per jo naudojamą žemės sklypą, jeigu ši kelio (tako) vieta pažymėta teritorinio planavimo dokumente, arba tais atvejais, kai tenkinti šių asmenų pageidavimų kitaip neįmanoma; 7.3. jo naudojamame žemės sklype tiesti ryšių ir elektros linijas, vandentiekio, kanalizacijos trasas bei kitas požemines ir antžemines komunikacijas, kasti melioracijos griovius, įrengti drenažo ar drėkinimo sistemas, aptarnauti ir remontuoti šias linijas, komunikacijas ir įrenginius - jeigu to reikia miestų ir gyvenviečių infrastruktūrai plėtoti, viešojo naudojimo objektams aptarnauti, taip pat kitiems visuomenės poreikiams; 7.4. prieiti arba privažiuoti prie valstybei ar kitiems asmenims priklausančių vandens telkinių fiziniams ir juridiniams asmenims, turintiems teisę šiuos vandens telkinius naudoti (juos eksploatuoti, prižiūrėti ir saugoti); 7.5. kitiems asmenims ribotai naudotis jo naudojamo žemės sklypo dalimi kitais tikslais, atsižvelgiant į visuomenės poreikius; 7.6. privažiuoti prie atskirų miškų, iš visų pusių apsuptų žemės ūkio naudmenomis; 7.7. lankyti saugomus kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, taip pat rekreacines teritorijas bei objektus.

68

Servitutų rūšys pagal Taminską:1) žemės servitutai;2) statinių servitutai;3) servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines, antžemines komunikacijas, jas prižiūrėti.Projekte: 1. (projekto 4.114 straipsnis). Kelio servitutas: Kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu bei galvijams varyti skirtu taku. 2. (pr.4.115 straipsnis). Kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku: 1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė naudotis pėsčiųjų taku, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais bei nenustatant naudojimosi juo apribojimų, tai laikoma, kad tokiu pėsčiųjų taku gali eiti pėstieji bei važiuoti dviračiai, neturintys variklių bei gali būti vedami už pasaito galvijai.

2. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku, nenustatomas pėsčiųjų tako plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį taką, kai toks buvo, laikoma, kad galima naudotis vieno metro pločio taku.

3. (pr.4.116 straipsnis). Kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis: 1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė važiuoti transporto priemonėmis, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais bei nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu galima važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis bei naudotis kaip pėsčiųjų taku.

2. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, kai toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu. Tais atvejais, kai tikėtina, jog toks kelias gali būti naudojamas važiuoti specialiomis plačius gabaritus turinčiomis mašinomis, žemės sklypo, kuriam nustatytas kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, savininkas neturi teisės sodinti krūmų ir medžių arčiau kaip trys metrai nuo kelio kraštų.

4.(pr. 4.117 straipsnis.) Kelio servitutas, suteikiantis teisę varyti galvijus:1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė varyti galvijus, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais bei nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu (taku) galima tik varyti galvijus bei servituto turėtojui naudotis juo kaip pėsčiųjų taku.

2. Kelio servitutu suteikiama teisė varyti galvijus, nesuteikia teisės ganyti galvijus šalikelėse ar ant tako bei šalia jo.3. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę varyti galvijus, nenustatomas kelio (tako) plotis ir jo neįmanoma

nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią (taką), kai toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu (taku).5. (pr. 4.118 straipsnis.) Kelio (tako) vietos ir krypties nustatymas: Kai kelio servitutu suteikiama teisė naudotis

pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ar galvijams varyti skirtu taku, nenustatant kelio (tako) vietos ir krypties, laikoma, kad suteikiama teisė naudotis esamu keliu (taku), o kai tokio nėra - anksčiau buvusiu keliu (taku), o kai tokio nebuvo arba negalima nustatyti jo vietos ir krypties, kelio (tako) vietą ir kryptį turi teisę parinkti daikto savininkas, esant galimybei, laikydamasis nuostatos, kad parenkamoji vieta kiek įmanoma labiau atitiktų keliui (takui) keliamus reikalavimus.

6. (pr.4.119 straipsnis.) Pastatų, įrenginių servitutas: Gali būti nustatomas pastatų, įrenginių servitutas, suteikiantis teisę atremti viešpataujantįjį pastatą, įrenginį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo pastato (įrenginio) sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimui skirtus dalykus bei naudotis jais, statyti pastatų ar montuoti įrenginių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo, uždrausti tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti pastatus, įrenginius, kurie užstotų šviesą ar esamą vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo. 7. (pr.4.120 straipsnis.) Kiti servitutai: Gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis, o taip pat - kiti servitutai.

25.4.Servitutų nustatymo tvarka Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo": 1. Registruojant žemės sklypus Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, žemės servitutai įrašomi į žemės sklypų naudojimo sąlygas ir įregistruojami Valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose. 2. žemės servitutų įregistravimo pagrindas yra: 2.1. įstatymai; 2.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimai; 2.3. apskrities valdytojo sprendimai; 2.4. žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų rašytinės sutartys, kuriose šalių tarpusavio susitarimu nustatyti žemės servitutai. Sutartys, kuriose nustatyta privačios žemės savininko prievolė leisti naudotis jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi kitiems asmenims, tvirtinamos notariškai. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato žemės servitutus valstybinėje žemėje, suteiktoje (suteikiamoje) naudotis Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, taip pat privačioje žemėje, jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti, - didesniuose kaip 10 ha privačios žemės plotuose kaimo vietovėje ir 1 ha - miestuose. 4. Apskrities valdytojo sprendimu žemės servitutai nustatomi: 4.1. valstybinėje žemėje, išnuomotoje fiziniams ir juridiniams asmenims, arba suteiktoje naudotis; 4.2. privačioje žemėje, jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti, - mažesniuose kaip 10 ha privačios žemės plotuose kaimo vietovėje ir 1 ha - miestuose. 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendimus dėl žemės servitutų priima žemės ūkio ministerijos teikimu, atsižvelgdama į apskričių valdytojų pasiūlymus.

69

Pasiūlymai dėl žemės servitutų nustatymo rengiami vadovaujantis nustatytąja tvarka parengtais detaliojo planavimo dokumentais: žemės sklypų arba jų grupių urbanizuotuose teritorijose, inžinerinės infrastruktūros juostinių sklypų,miestų, miestelių bei rekreacinių teritorijų detaliaisiais planais ir neurbanizmuotose teritorijose - žemėtvarkos ir miškotvarkos projektais, taip pat elektros tinklų ir ryšių linijų apsaugos taisyklėmis. Apskričių valdytojų pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl žemės servitutų nustatymo priimami 6 punkte nurodyta tvarka ir pateikiami žemės ūkio ministerijai. Jeigu žemės servitutai nustatomi miškų urėdijoms priskirtoje žemėje, apskričių valdytojų pasiūlymai turi būti suderinti su Miškų ūkio ministerija. Jeigu žemės servitutai nustatomi valstybinių parkų teritorijose, padidinto pavojingumo zonose (pageležinkelės juostose, aerodromuose, magistralinių dujotiekių ir naftotiekių zonose, elektros tiekimo linijų apsaugos zonose), apskričių valdytojų pasiūlymai turi būti suderinti su ministerijomis, kurių reguliavimo sričiai priklauso nurodytosios teritorijos. Jeigu žemės servitutai nustatomi užstatytose teritorijose, esančiose miestuose ir kaimo vietovėse, ir neužstatytoje kitos paskirties žemėje, apskričių valdytojų pasiūlymai (tekstinė ir grafinė dalis) turi būti suderinti su savivaldybių architektais. 6. Apskričių valdytojų sprendimai dėl žemės servitutų nustatymo priimami šia tvarka: 6.1. apskričių valdytojų administracijos žemės ūkio departamento miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos bei rajonų žemės ūkio valdybų žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos (toliau vadinama - apskričių valdytojų administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos) išnagrinėja žemės reformos žemėtvarkos projektus bei kitus toje vietovėje galiojančius teritorinio planavimo dokumentus, parengia pasiūlymus dėl suprojektuotų žemės servitutų ir pateikia juos apskričiųvaldytojams. žemės servitutų planui rengti naudojamas žemės kadastro žemėlapis, jame pažymimos žemės sklypo dalys, kuriose nustatomi servitutai; 6.2. projektuojant žemės servitutus ir rengiant žemės ūkio ministerijai pasiūlymus dėl jų nustatymo, su privačios žemės sklypų savininkais turi būti suderintos žemės servitutų nustatymo sąlygos. Jeigu derinimo metu šie asmenys raštu pareikalauja atlyginti nuostolius dėl žemės servitutų nustatymo, apskrities valdytojas sudaro komisiją, kuri nustato nuostolių dydį; 6.3. apie sprendimų dėl žemės servitutų nustatymo priėmimo vietą ir laiką apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba žemės savininkams ir valstybinės žemės naudotojams praneša prieš 10 dienų registruotu laišku. Jeigu kviesti asmenys neatvyksta be svarbių priežasčių, apskrities valdytojas sprendimą dėl žemės servitutų nustatymo priima jiems nedalyvaujant; 6.4. apskrities valdytojas, apsvarstęs apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos pasiūlymus ir privačios žemės savininkų bei valstybinės žemės naudotojų pageidavimus, priima sprendimą dėl žemės servitutų nustatymo, o jeigu servitutus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė - teikia žemės ūkio ministerijai pasiūlymus dėl žemės servitutų nustatymo. 7. Sprendime dėl žemės servitutų nustatymo valstybinės žemės naudotojas arba (jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti) privačios žemės savininkas gali būti įpareigojamas, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnio reikalavimų, leisti… (servitutų rūšys aprašytos aukščiau pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo", nuo 7 iki 7.7):

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimuose dėl žemės servitutų nustatymo ar rašytinėse sutartyse dėl žemės servitutų nurodoma žemės sklypo dalis, kurioje nustatomas servitutas, jo vieta ir ribos, kelių (takų), kuriais bus naudojamasi servituto teise, pločiai, naudojimosi servitutais teisės, sąlygos ir laikas, nuostolių dėl žemės servitutų atlyginimo sąlygos (nurodant, kad suteikiama teisė naudotis žemės sklypo dalimi neatlygintinai, arba konkrečius nuostolių ar žalos atlyginimo būdus). Prie rašytinės sutarties dėl žemės servitutų turi būti pridedamas 5 punkte nurodyta tvarka parengtas ir apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos patvirtintas žemės sklypo, kuriame nustatomi žemės servitutai, planas.

10. žemės servitutai ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų nustatymo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu (arba ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo rašytinės sutarties dėl žemės servitutų sudarymo) registruojami Valstybinio žemės kadastro duomenų registre nurodant: žemės sklypą, kuriame nustatyta (suteikta) teisė naudotis servitutu, šio žemės sklypo savininką ar valstybinės žemės naudotoją, žemės servituto vietą, rūšį, galiojimo laiką ir sąlygas, asmenis bei žemės sklypus, kuriems suteikta žemės servituto teisė. žemės servituto objektai pažymimi žemės kadastro žemėlapyje. Tais atvejais, kai žemės servitutas suteiktas gretimam žemės sklypui, tai įrašoma prie Valstybinio žemės kadastro duomenų registre įregistruoto šio sklypo duomenų.

LR žemės įstatymo 11 str. nurodomi aukščiau minėto nutarimo 2 punkto žemės servitutų įregistravimo 3 pagrindai ir plačiau nedetalizuojami. Ir iš viso, žemės įst. servitutams skirtas tik 11 straipsnis, kuriam - 1) 3 servitutų nustatymo pagrindai, 2) paminėta, kaip atlyginama už nuostolius, patirtus dėl nustatytų servitutų 3) servitutų panaikinimo tvarka - ir viskas.

Kitokie servituto nustatymo pagrindai ir tvarka:Projekte: Antrasis skirsnis. Servituto nustatymas: (taip pat dėstė ir Taminskas)

4.121 straipsnis. Servituto nustatymo pagrindai ir momentas1. Servitutas gali būti nustatomas įstatymais, sandoriais bei teismo sprendimu, o įstatymo nustatytais atvejais -

administraciniu aktu.2. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai

servitutas nustatomas įstatymais ar teismo sprendimu.3. Nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir viešpataujančiuoju dėl servitutų nustatymo tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutas nustatomas įstatymais ar teismo sprendimu.4.122 straipsnis. Servituto nustatymas sandoriais Sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas.4.123 straipsnis. Servituto nustatymas teismo sprendimu

70

1. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesutaria, o nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

2. Dėl servituto nustatymo teismo sprendimu gali kreiptis daikto savininkas ar valdytojas.4.124 straipsnis. Servituto nustatymo apribojimai1. Nustatyti tarnaujančiajam daiktui naują servitutą leidžiama, jeigu tuo nebus pažeidžiamas pirmiau nustatytasis

servitutas.2. įkeistam (ipotekuotam) nekilnojamajam daiktui nustatyti servitutą leidžiama tik esant visų kreditorių sutikimui arba

teismo sprendimui. 4.125 straipsnis. Daiktai, kuriems gali būti nustatomas servitutas1. Servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui

gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą.2. Servituto nustatymu viešpataujančiuoju ir tarnaujančiuoju tampantys daiktai ne būtinai privalo turėti bendrą ribą.

Svarbiausia, kad dėl nustatyto servituto tarnaujančiuoju tampantis daiktas savo pastoviomis savybėmis teiktų viešpataujančiuoju tampančiam daiktui servituto nustatymu siekiamą nuolatinę naudą.

3. Jeigu nustatant servitutą nebuvo konkrečiai nurodyta daikto dalis, kuriai nustatomas servitutas, laikoma, kad servitutas nustatytas visam daiktui. Bet jeigu servituto suteikiamomis tarnaujančiojo daikto naudojimo teisėmis galima vienodai gerai pasinaudoti tiek visu daiktu, tiek ir jo dalimi, tuo užtikrinant tinkamą viešpataujančiojo daikto naudojimą, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę nustatyti daikto dalį, kurioje gali būti naudojamasi servituto nustatytomis teisėmis.

25.5.Servitutų pasibaigimasPagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo": 13punktas:. Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba apskrities valdytojo sprendimais nustatyti žemės servitutai gali būti panaikinti šiuos sprendimus priėmusios institucijos sprendimu, jeigu: 13.1. to prašo žemės servituto teise besinaudojantys asmenys; 13.2. pagal nustatytąja tvarka patvirtintus teritorinio planavimo dokumentus žemės servitutas pasidaro nereikalingas arba jį reikia patikslinti; 13.3. dėl pasikeitusių aplinkybių išnyksta visuomenės reikmės, į kurias atsižvelgiant buvo nustatytas žemės servitutas. 14. Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendimus dėl jos nustatytų žemės servitutų panaikinimo priima žemės ūkio ministerijos teikimu. Apskričių valdytojai sprendimus dėl nustatytųjų žemės servitutų panaikinimo priima apsvarstę naujus arba patikslintus teritorinio planavimo dokumentus ir išnagrinėję apskričių valdytojų administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybų, taip pat suinteresuotų asmenų (privačios žemės savininkų, valstybinės žemės naudotojų) ir kitų asmenų pateiktus prašymus. žemės servitutai, nustatyti privačios žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu, gali būti panaikinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka.

15. Sprendimas arba rašytinė sutartis dėl žemės servitutų panaikinimo registruojami apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnyboje ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jo priėmimo, išregistruojant žemės servitutus arba kitaip patikslinant Valstybinio žemės kadastro duomenis.

16. Apskričių valdytojų administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos, padariusios įrašus Valstybinio žemės kadastro duomenų registre apie žemės servitutus, apie tai raštu praneša žemės savininkams ar valstybinės žemės naudotojams, kurių žemėje yra nustatyti žemės servitutai, taip pat asmenims, kurie turi teisę į žemės servitutus kitų žemės savininkų ar valstybinės žemės naudotojų žemėje. LR žemės įstatymo 11 str. numatyta: žemės servitutai panaikinami šia tvarka: 1.nustatyti įstatymų - įstatymų;

2. nustatyti LR Vyriausybės arba apskrities viršininko sprendimais - šių institucijų sprendimais;3. nustatyti žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu - šalių susitarimu arba teismo sprendimu.

Projekte: Trečiasis skirsnis. Servituto pasibaigimas4.127 straipsnis. Servituto pasibaigimo pagrindai ir momentas

1. Servitutas pasibaigia:1) atsisakius jo;2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku;3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui;4) pablogėjus tarnaujančiajam daiktui;5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui.2. Servitutas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. (per paskaitą dėstytojas sakė, kad 1

dalies sąrašas baigtinis)3. Servituto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies p.2 ir 3

numatytus atvejus.4.128 straipsnis. Atsisakymas servituto1. Viešpataujančiojo daikto savininkas gali atsisakyti turimo servituto tik tarnaujančiojo daikto savininko naudai.2. Kai servitutas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, galima atsisakyti ir tik nuo kai kurių iš jų.3. Kai viešpataujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, atsisakymas nuo servituto galioja tik tuo atveju, jeigu

yra bendras visų jų sutikimas.

71

4. Turimo servituto atsisakymas turi būti įformintas rašytine sutartimi.4.129 straipsnis. Servituto pasibaigimas tam pačiam asmeniui tapus viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku1. Servitutas pasibaigia tik tada, kai tas pats asmuo tampa viso viešpataujančiojo ir viso tarnaujančiojo daikto

savininku.2. Jeigu tas pats asmuo tampa tik dalies viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku, tai likusiajai daliai

servitutas lieka galioti.3. Kai tarnaujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, servitutas pasibaigia tik tada, kai visi tarnaujančiojo daikto

savininkai nuosavybės teisėmis įgijo viešpataujantįjį daiktą.4.130 straipsnis. Servituto pasibaigimas žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktuiViešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui žuvus, servitutas pasibaigia.4.131 Servituto pasibaigimas pablogėjus tarnaujančiajam daiktui1. Tarnaujančiajam daiktui pablogėjus tiek, kad jis nebegali atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijų, pasibaigia ir

servitutas.2. Tarnaujančiojo daikto pablogėjimu pasibaigęs servitutas atnaujinamas, jeigu daiktas atgauna savybes, dėl kurių jis

vėl gali atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijas. Šiuo atveju neturi reikšmės netgi tai, kad per laiką, kurį pablogėjęs daiktas negalėjo atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijų, servitutas būtų pasibaigęs dėl senaties.

3. Sprendimą dėl servituto pasibaigimo bei atnaujinimo priima tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas tarpusavio susitarimu, o esant ginčui, - teismas.

4.132 straipsnis. Servituto pasibaigimas išnykus servituto būtinumui1. Kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant

tarnaujančiuoju daiktu, neribojant tarnaujančiojo daikto savininko teisių naudotis tuo daiktu, servitutas pasibaigia tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu.

2. Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pasibaigimo priima teismas.

4.133 straipsnis. Servituto pasibaigimas suėjus senaties terminui1. Servitutas pasibaigia suėjus senaties terminui, jeigu turintis teisę juo naudotis asmuo savanoriškai dešimt metų pats

ar per kitus asmenis nesinaudojo servitutu suteikiamomis teisėmis.2. Laikas, kurį nebuvo naudojamasi servitutu suteikiamomis teisėmis dėl nenugalimos jėgos ar dėl tarnaujančiojo

daikto savininko ar valdytojo trukdymo, į senaties terminą neįskaitomas.3. Jeigu servituto turėtojas servitutu suteikiamas teises dešimt metų įgyvendino tik dalyje tarnaujančiojo daikto, tai

likusiosios tarnaujančiojo daikto dalies atžvilgiu servitutas pasibaigia.4. Servitutas negali pasibaigti dėl senaties, jeigu buvo naudojamasi nors dalimi servituto turinį sudarančių teisių.5. Suėjus senaties terminui negali pasibaigti kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis taku ar keliu, vedančiu į

kapines.4.134 straipsnis. Pastatų, įrenginių servitutų pasibaigimas dėl senatiesPastatų, įrenginių servitutas dėl senaties pasibaigia tik tada, kai viešpataujančiojo daikto savininkas dešimt metų pats

ar per kitus asmenis nesinaudojo servitutu suteikiamomis teisėmis ir tarnaujančiojo daikto atžvilgiu padarė ką nors tokio, kas nesuderinama su naudojimusi servituto suteikiamomis teisėmis.

25.6. Teisės į servitutą gynimas Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo": 8 punktas: žemės savininkų ir kitų naudotojų prašymu už nuostolius dėl nustatytų servitutų (išskyrus privačios žemės savininkų nuostolius dėl servitutų, nustatytų pagal 2.4 punktą, kuris: žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų rašytinės sutartys, kuriose šalių tarpusavio susitarimu nustatyti žemės servitutai") atlyginama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka suinteresuotų asmenų ar valstybės lėšomis. Privačios žemės savininkų prašymu už nuostolius dėl žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu nustatytų servitutų šiems savininkams atlyginama šalių susitarimu suinteresuotų asmenų lėšomis.

LR žemės įstatymo 11 str. tas pat .

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 8 d. nutarimas Nr. 1545 "Nuostolių, atsiradusių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu nustatytų žemės servitutų, atlyginimo tvarka":

1. Nuostoliai, padaromi privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės valdytojams, nuomininkams ar kitiems naudotojams dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu nustatytų žemės servitutų, apskaičiuojami taip: 1.1. kai bus sunaikinami vaismedžiai, vaiskrūmiai ar sodai, nuostoliai įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 135 "Dėl vaismedžių ir vaiskrūmių, kurių vertė atlyginama dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės reikmėms, įkainojimo normatyvų" (žin., 1991, Nr. 14-379; 1994, Nr. 30-552); 1.2. kai žemės ūkio paskirties žemės nebus galima panaudoti pagal tikslinę jos paskirtį, nuostoliai apskaičiuojami dauginant metinį normatyvinį pelną (apskaičiuotą pagal Agrarinės ekonomikos instituto parengtą metodiką) iš terminuoto servituto naudojimo metų skaičiaus (tačiau ne daugiau kaip 15), o jeigu žemės servitutai nustatyti neterminuotam laikui, dauginama iš 15;

1.3. kai bus sunaikinami pasėliai arba prarandamos įdėtos (arimui, tręšimui, sėjai, pasėlių priežiūrai) lėšos, nuostoliai nustatomi suinteresuotų asmenų tarpusavio susitarimu arba, jiems nesutarus, šiuos nuostolius nustato apskrities

72

valdytojo administracijos žemės ūkio departamento žemės ūkio valdyba pagal vidutinius tos vietovės žemės ūkio darbų įkainius ir medžiagų, sėklos bei trąšų kainas;

1.4. kai reikės kirsti mišką, miškų ūkio nuostoliai apskaičiuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 776 "Dėl Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos patvirtinimo" (žin., 1994, Nr. 66-1276) patvirtintos Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos 10.2 ir 10.3 punktais; 1.5. kai privatinės nuosavybės objektais naudosis ir šių objektų savininkai, nuostoliai nustatomi proporcingai naudojimosi šiais objektais apimčiai (trukmei) pagal susitarimą tarp žemės savininko ir servitutu suinteresuotų asmenų, o jeigu šie asmenys neįvardyti, - tarp žemės savininko ir apskrities valdytojo. 2. Privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės valdytojams, nuomininkams ar kitiems naudotojams nuostolius, atsiradusius dėl žemės servitutų nustatymo, atlygina servitutu suinteresuoti asmenys. įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš Lietuvos valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų, lėšos, kurių reikia nuostoliams atlyginti, gali būti skiriamos iš atitinkamo biudžeto, o kai nuostolius pagal susitarimą su privačios žemės savininku turi atlyginti apskrities valdytojas, naudojamos žemės reformos fondo lėšos. 3. Valstybiniuose miškuose miškų ūkio nuostoliai, nurodyti šios tvarkos 1.4 punkte, atlyginami sumokant nustatytą pinigų sumą į Miškų ūkio ministerijos miško fondą.

Projekte: 4.135 straipsnis. Servituto naudotojo teisė reikalauti nuostolių atlyginimoJeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ar valdytojas trukdo servituto naudotojui įgyvendinti servitutu suteikiamas

teises, tai servituto turėtojas turi teisę reikalauti dėl trukdymo atsiradusių nuostolių atlyginimo.4.136 straipsnis. Tarnaujančiojo daikto savininko teisių gynimas1. Jeigu servituto turėtojas netinkamai realizuoja servitutu suteiktas tarnaujančiojo daikto naudojimo teises, tuo

pažeisdamas tarnaujančiojo daikto savininko teises, tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

2. Pasibaigus servitutui, servituto turėtojas, pareikalavus tarnaujančiojo daikto savininkui, turi atstatyti to daikto būklę į padėtį, buvusią iki servituto nustatymo. Iš servituto turėtojo negali būti reikalaujama pašalinti tokius daikto pasikeitimus, kurie atsirado nepriklausomai nuo servituto buvimo.

4.137 straipsnis. Atsakomybė pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto1. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, jie yra solidariai

atsakingi pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto.2. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas perleidžiamas kitam asmeniui, pagal turtines prievoles, atsiradusias

iš servituto iki daikto perleidimo momento, solidariai atsako daikto perleidėjas ir įgijėjas.

26 TemaUZUFRUKTAS

Paskaitose šia tema buvo skaitomas projektas, vadovėly - cituojamas projektas. Be CK 154str. ir projekto apie uzufruktą daugiau nieko nerasta.

26.1. Uzufrukto sąvoka

Vadovėlis: Justiniano Corpus Civilis uzufruktas apibūdintas kaip teisė vartoti ir naudoti svetimą daiktą nekeičiant jo teisinės esmės. Toliau cituojamas projektas.LR Civilinio kodekso 154 str.: Daikto duodami vaisiai, pajamos, gyvulių prieauglis priklauso jo savininkui, jeigu įstatymas arba savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato ko kita. Turto ūkinio naudojimo rezultatai - produkcija ir pajamos - priklauso turto savininkui, jeigu įstatymai ar savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato ko kita. Toks terminas, kaip "uzufruktas" CK neminimas.

PROJEKTAS: Pirmasis skirsnis. Bendrieji nuostatai 4.138 straipsnis. Uzufrukto sąvoka

1. Uzufruktas - tai asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta uzufruktoriaus teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.

2. Uzufruktas gali būti nustatytas vieno ar kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai.4.139 straipsnis. Uzufrukto objektas1. Uzufrukto objektu gali būti kiekvienas nesuvartojamasis tiek kilnojamasis, tiek ir nekilnojamasis daiktas, esantis

nuosavybės teisės objektu.2. įgydamas uzufruktą į pagrindinį daiktą, uzufruktorius įgyja uzufruktą ir į antraeilius daiktus, jeigu sutartimi ar

įstatymais nenustatyta kitaip.3. Uzufrukto objektas perduodamas uzufruktoriui pagal aprašą.4. Pasikeitus daikto, į kurį nustatytas uzufruktas savininkui, uzufruktas išlieka.

4.140 straipsnis. Uzufrukto turinys1. Uzufruktorius turi teisę valdyti daiktą bei jį naudoti taip, kaip nustatyta, o jeigu nenustatyta, - kaip tą darytų

rūpestingas savininkas atsižvelgiant į daikto paskirtį.2. Uzufrukto objekto naudojimo procese gaunami vaisiai, produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui, jeigu

73

sutartimi ar įstatymais nenustatyta kitaip.3. Uzufrukto turinys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju nustatant uzufruktą. Nustatantis uzufruktą subjektas gali

uzufrukto turinį sudarančias teises nustatyti tokias, kurios neprieštarauja daikto naudojimui pagal paskirtį. 4. Jeigu uzufruktas nustatytas į bendrosios nuosavybės teisės objektu esantį daiktą, tai uzufruktorius turi tas daikto

valdymo ir naudojimo teises, kurios priklausytų jam kaip bendrasavininkiui.5.Uzufruktorius turi teisę reikalauti įvykdyti uzufrukto objekto atžvilgiu prievoles ir priimti mokėjimus. 6. Uzufruktorius neturi teisės perduoti uzufruktą kitam asmeniui, bet jis gali perduoti kitam asmeniui teisę įgyvendinti

uzufruktą. Tokiu atveju abu subjektai atsako pagal prievoles solidariai. Laikas, kuriam perduodama kitam asmeniui teisė įgyvendinti uzufruktą, negali būti ilgesnis už laiką, kuriam nustatytas uzufruktas.

7. Uzufruktorius neturi teisės perdirbti uzufrukto objektą arba kitokiu būdu iš esmės jį pakeisti be uzufrukto objekto savininko leidimo ar, įstatymo nustatytais atvejais, - teismo sprendimo.

8. Uzufruktorius neturi teisės į uzufrukto objekte rasto lobio dalį, pagal įstatymą priklausančią daikto savininkui.

4.141 straipsnis. Uzufruktoriaus pareigos1. Uzufruktorius privalo išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, kiek tai būtina jo normalios būsenos užtikrinimui. 2. Proporcingai turimoms uzufrukto objekto naudojimo teisėms bei gaunamoms iš jo pajamoms, uzufruktorius privalo

mokėti nustatytus mokesčius bei kitus su uzufrukto objektu susijusius mokėjimus, jeigu sutartimi ar įstatymais nenustatyta kitaip.

3. Jeigu uzufrukto objektas sugadinamas arba pažeidžiamas, arba paaiškėja būtinumas atlikti neeilinius jo gerinimo ir remonto darbus, apsaugoti jį nuo nenumatytų pavojų, arba tretieji asmenys pareiškia apie savo teises į uzufrukto objektą, uzufruktorius privalo tuojau pat pranešti apie tai savininkui.

4. Uzufruktorius sutartyje, testamente ar įstatyme numatytais atvejais privalo apdrausti uzufrukto objektą. Jeigu uzufruktorius neapdraudžia uzufrukto objekto, tą gali padaryti uzufrukto objekto savininkas uzufruktoriaus sąskaita.

5. Kasmet uzufruktorius savo sąskaita turi pateikti uzufrukto objekto savininkui ataskaitą, jeigu uzufrukto sąlygose nenumatyta kas kita.

4.142 straipsnis. Uzufrukto įgyvendinimas į žemę 1. Uzufruktorius neturi teisės kirsti žemėje, kuri yra uzufrukto objektas, augančių medžių, išskyrus išvartas ir sausuolius. Sunaikintus medžius uzufruktorius privalo atsodinti, jeigu uzufrukto sąlygose nenumatyta kas kita.

2. Uzufruktorius negali išgauti iš žemės naudingų iškasenų, išskyrus atvejus, kai žemės naudojimo paskirtis yra naudingų iškasenų gavyba.

4.143 straipsnis. Uzufruktoriaus atsakomybė1. Uzufruktorius atsako už uzufrukto objekto pablogėjimą, kuris atsirado netinkamai įgyvendinant uzufruktą.2. Jeigu uzufruktorius nevykdo iš uzufrukto atsirandančių esminių pareigų, uzufrukto objekto savininko prašymu

teismas gali skirti turto, esančio uzufrukto objektu, administratorių.

26.2. Uzufrukto ekonominė reikšmė

šia tema vadovėlyje 0, per paskaitą tik paminėjo temą, ir nieko nepasakė. Manau, kad tokio klausimo nebus.

26.3. Uzufrukto nustatymo pagrindaiAntrasis skirsnis. Uzufrukto nustatymas

4.144 straipsnis. Uzufrukto nustatymo pagrindai ir momentas

1. Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai, bei sandoriais.2. Iš uzufrukto kylančios teisės ir pareigos į daiktą, kuriam privaloma valstybinė registracija, subjektams atsiranda tik

įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktas nustatomas įstatymu ar teismo sprendimu.3. į kilnojamąjį daiktą, kuriam nėra nustatyta privaloma valstybinė registracija, uzufruktas atsiranda nuo daikto

perdavimo momento, jeigu kitaip nenumato įstatymas, kai uzufruktas nustatomas įstatymu, jeigu kitaip nenumatyta sandoryje, kai uzufruktas nustatomas sandoriumi, ir jeigu kitaip neišplaukia iš teismo sprendimo, kai uzufruktas nustatomas teismo sprendimu.

4. Nustatant uzufruktą, turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia, išskyrus atvejus, kai uzufruktas nustatomas įstatymu ar teismo sprendimu.

4.145 straipsnis. Uzufruktų nustatymas sandoriais

1. Nustatyti uzufruktą sandoriais turi teisę tik pats daikto savininkas.2. Nustatant uzufruktą, visais atvejais turi būti ir uzufruktoriumi tampančio asmens valia.

4.146 straipsnis. Uzufruktų nustatymo apribojimai

Naujas uzufruktas gali būti nustatomas į s daiktus, į kuriuos jau yra nustatytas uzufruktas, jeigu naujai nustatomo uzufrukto turinį sudarančios daikto naudojimo teisės nesutampa su jau nustatyto uzufrukto turinį sudarančiomis daikto naudojimo teisėmis ir naujuoju uzufruktu nustatomų teisių įgyvendinimas nepažeis jau esamo uzufruktoriaus teisių.

74

26.4. Uzufrukto pasibaigimasPROJEKTAS: Trečiasis skirsnis. Uzufrukto pasibaigimas

4.147 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimo pagrindai ir momentas

1. Uzufruktas pasibaigia:1) atsisakius jo;2) mirus uzufruktoriui, likvidavus juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo jo nustatymo juridiniam asmeniui;3) pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui;4) uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku; 5) žuvus uzufrukto objektui;6) pablogėjus uzufrukto objektui;7) suėjus senaties terminui;8) panaikinus uzufruktą teismo sprendimu.2. Uzufruktas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. 3. Uzufrukto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5

punktuose numatytus atvejus, bei tuos atvejus, kai uzufruktas neturėjo būti registruotas.4. Kelių asmenų naudai nustatytas uzufruktas pasibaigia, pasibaigus paskutinio asmens teisei, jeigu nenustatyta kitaip.5.Uzufrukto objekto savininko ir uzufruktoriaus susitarimu ar teismo sprendimu uzufruktas gali būti pakeistas į rentą,

jeigu dėl svarbių priežasčių uzufruktorius negali vykdyti savo pareigų.

4.148 straipsnis. Atsisakymas uzufrukto

1. Uzufruktorius gali atsisakyti turimo uzufrukto tik uzufrukto objekto savininko naudai.2. Kai uzufruktas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, galima atsisakyti nuo kai kurių iš jų.3. Turimo uzufrukto atsisakymas turi būti įformintas raštu.

4.149 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas mirus uzufruktoriui, likvidavus juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo jo nustatymo juridiniam asmeniui

1. Uzufruktoriaus mirtimi uzufruktas pasibaigia nepriklausomai nuo to, ar jis buvo nustatytas apibrėžtam terminui, ar konkretaus asmens gyvenimo trukmei. Uzufruktui pasibaigus uzufruktoriaus mirtimi, jo teisių perėmėjai privalo grąžinti daiktą savininkui.

2. Juridinio asmens kaip uzufruktoriaus turėtas daiktas turi būti grąžintas savininkui priėmus sprendimą likviduoti juridinį asmenį arba praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui.

4.150 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui

1. Jeigu nustatant uzufruktą buvo numatytas jo pasibaigimo terminas ar uzufrukto pasibaigimas buvo susietas su naikinančiąja sąlyga, tai, pasibaigus nustatytam terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui, uzufruktas pasibaigia.

2. Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol trečiasis asmuo sulauks tam tikro amžiaus, o tas asmuo nesulaukęs nustatytojo amžiaus miršta, tai uzufruktas išlieka iki to laiko, kada mirusysis asmuo būtų sulaukęs nustatytojo amžiaus.

3. Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol atsiras su trečiuoju asmeniu susiję sąlygos, o trečiasis asmuo iki tų sąlygų atsiradimo mirė ir todėl numatytosios sąlygos atsirasti negalės, tai uzufruktorius išsaugo savo teises iki savo gyvenimo pabaigos.

4.151 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku

1. Uzufruktas pasibaigia tik tada, kai uzufruktorius tampa viso uzufrukto objekto savininku.2. Jeigu uzufruktorius tampa tik dalies uzufrukto objekto savininku, tai likusiajai daliai uzufruktas lieka galioti.

4.152 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas žuvus uzufrukto objektui

Uzufrukto objektui žuvus pasibaigia ir uzufruktas.

4.153 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas pablogėjus uzufrukto objektui

1. Uzufrukto objektui pablogėjus tiek, kad jis nebegali būti naudojamas pagal nustatyto uzufrukto paskirtį, uzufruktas pasibaigia.

2. Uzufrukto objekto pablogėjimu pasibaigęs uzufruktas atnaujinamas, jeigu uzufrukto objektas atgauna savybes, dėl kurių jis vėl gali atlikti tokio objekto funkcijas. šiuo atveju neturi reikšmės netgi tai, kad per laiką, kurį pablogėjęs uzufrukto

75

objektas negalėjo būti naudojamas pagal nustatyto uzufrukto paskirtį, uzufruktas būtų pasibaigęs suėjus senaties terminui.3. Sprendimą dėl uzufrukto pasibaigimo bei atnaujinimo priima uzufrukto objekto savininkas ir uzufruktorius

tarpusavio susitarimu, o esant ginčui - teismas.

4.154 straipsnis. Uzufrukto pasibaigimas suėjus senaties terminui

1. Uzufruktas, kurio objektas yra nekilnojamasis daiktas, pasibaigia suėjus senaties terminui, jeigu uzufruktorius nepertraukiamai savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufruktu suteikiamomis teisėmis.

2. Uzufruktas, kurio objektas yra kilnojamasis daiktas, pasibaigia dėl senaties, jeigu uzufruktorius savanoriškai trejus metus pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufruktu suteikiamomis teisėmis.

3. Laikas, kurį nebuvo naudojamasi uzufruktu suteikiamomis teisėmis dėl nepaprasto įvykio (nenugalimos jėgos) ar dėl uzufrukto objekto savininko (valdytojo) trukdymo, į senaties terminą neįskaitomas.

4. Jeigu uzufruktorius uzufruktu suteikiamas teises penkiolika metų įgyvendino tik dalyje nekilnojamojo daikto, tai likusiosios daikto dalies atžvilgiu uzufruktas pasibaigia.

5. Uzufruktas negali pasibaigti dėl senaties, jeigu buvo naudojamasi nors dalimi uzufrukto turinį sudarančių teisių.

4.155 straipsnis. Uzufrukto objekto grąžinimas pasibaigus uzufruktui

1. Pasibaigus uzufruktui, uzufruktorius privalo grąžinti savininkui uzufrukto objektą tos būklės, kurios jį gavo, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, jeigu nustatant uzufruktą nebuvo aptarta kitaip.

2. Uzufruktorius turi teisę pasilikti daikto pagerinimus, kuriuos galima atskirti, jeigu tai nepadarys žalos uzufrukto objektui. Jeigu pagerinimų taip atskirti negalima, tai uzufruktorius turi teisę reikalauti atlyginti padarytas pagerinimui išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas, tik tuo atveju, jeigu pagerinimus jis padarė daikto savininko sutikimu.

26.5. Teisės į uzufruktą gynimas

PROJEKTAS: 4.156 straipsnis. Uzufrukto objekto savininko teisių gynimas

Jeigu uzufruktorius netinkamai įgyvendina uzufruktu suteiktas uzufrukto objekto naudojimo teises, tuo pažeisdamas daikto savininko teises, tai uzufrukto objekto savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. šia tema per paskaitą perskaitė tik vieną šitą sakinį.

27 tema.IPOTEKA

27.1. Ipotekos sąvoka. LR Ipotekos įstatyme ipoteka apibūdinama kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Jei suėjus nustatytam terminui skola ipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisė reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš varžytynių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma. Susitarimas dėl įkeisto turto perleidimo ipotekos kreditoriaus nuosavybėn negalioja. dėst. Taminsko komentaras - Ipoteka - prievolės užtikrinimo būdas.

Hipoteka suprantama kaip:1) kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas;2) kaip daiktinė teisė.Pagal antrą sampratą: savininkui paliekama ne tik nuosavybės teisė, bet ir pats daiktas ir negalima susitart dėl daikto perleidimo kreditoriaus naudai. Hipoteka leidžia įkeistą daiktą parduoti, perleisti, bet įkeitimas seka paskui daiktą. Hipoteka – apsunkinimas daiktuyi. Hipoteka kaip daiktinė teisė pasireiškia kaip tų kreditorių reikalavimo teisė į tą turtą, kuris yra įkeistas. Šios teisės realizavimo galimybė tiesiogiai susijusi su skolinio įpareigojimo įvykdymu. Hipoteka, skirtingai nuo kitų prievolių, siejama ne su asmeniu, o su daiktu. Daikto savininkas gali pasikeisti, o išieškojimas į tą daiktą išliks.

27.2. Ipotekos reikšmė. Hipotekos atsiradimas siejamas su privačios nuosavybės atsiradimu. Realiausia kredito suteikimo garantija, nes

įkeičiamas nekilnojamasis turtas. Hipotekos reikšmė – kad savininkas galėtų gauti paskolą kokioms nors investicijoms, bet užstatydamas daiktą. Daiktą įkeisti hipoteka galima kelis kartus, jei jo vertė didelė, ir už tai gauti kelias paskolas. Todėl leidus daiktą perleisti kreditoriams (kai daiktas įkeistas kelis kartus), būtų pažeistos kitų kreditorių teisės. Pagal dabartinius įstatymus perleisti daiktą kreditoriui galima. Hipoteka įkeisti turtą gali tik to turto savininkas, bet turtas gali būti įkeičiamas svetimam skoliniam įsipareigojimui užtikrinti.

27.3. Ipotekos subjektai. Įstatyme nieko. dėst. Taminskas - subjektas - tas, kuriam galima įkeisti daiktą (kreditorius) (pagal tą sampratą, jei hipoteką laikome daiktine teise). Žiūrėti pagal bendrus pagrindus: kas gali turėti kitas daiktines teises, tas gali būti ir hipotekos subjektu. 27.4. Ipotekos objektai.

76

Įstatymas - ipotekos objektu laikomi atskiri registruojami, iš civilinė apyvartos neišimti daiktai, kurie gali būti parduodami viešose varžytinėse. Gali būti įkeičiamas nekilnojamas turtas, įregistruotas LR nekilnojamo turto registre. Kilnojamo turto ipoteka apima įkeitimo momentu turto registre įregistruotą turtą, jo sudėtines dalis ir priklausinius. Kilnojamo turto ipoteka neapima iš šio turto gaunamų pajamų. Negali būti įkeičiamas turtas, išimtas iš civilinės apyvartos, areštuotas turtas, taip pat turtas, į kurį pagal LR įstatymus negali būti nukreiptas išieškojimas. Įkeičiamas turtas, išskyrus žemę, turi būti apdraustas, kol ipoteka bus baigta. Norint įkeisti turto dalį, ši dalis turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota turto registre kaip atskiras objektas. Turtas, priklausantis bendrosios nuosavybės teisė, gali būti įkeistas tik rašytiniu bendrasavininkių sutikimu.Nekilnojamo turto įkeitimas apima:- ipotekos registravimo momentu nekilnojamojo turto registre įregistruotą pagrindinį daiktą ir jo priklausinius;- vėliau prie to turto jo savininko valia prijungtus ar dėl gamtinių įvykių prisijungusius daiktus.

Ipoteka neapima turto, kurį prie pagrindinio daikto po jo įkeitimo prijungė nuomininkas ar asmuo, naudojantis turtą pagal panaudos sutartį. Jeigu įkeičiant pastatą nėra įkeičiamas žemės sklypas, ant kurio stovi pastatas, pastato įkeitimas apima žemės sklypo, ant kurio stovi įkeistasis pastatas, nuomos (panaudos) teisę, atsiradusią nekilnojamojo turto registre įregistruotos žemės nuomos (panaudos) sutarties pagrindu.Įkeičiant žemę, ant jos stovintys pastatai neįkeičiami, jei ipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Šiuo atveju, pardavus įkeistą žemę varžytynėse, pastato savininkas įgyja teisę į žemės servitutą. Jei varžytynėse parduodamas įkeistas žemės sklypas, ant kurio stovi kitam asmeniui (ne žemės savininkui) nuosavybės teise priklausantys pastatai, įsigijusiam varžytynėse žemę asmeniui pereina buvusio žemės savininko teisės ir pareigos, turėtos pastato savininkui. Nekilnojamo turto ipoteka neapima iš šio turto gaunamų pajamų. Padalijus įkeistą nekilnojamąjį turtą, ipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo esantiems nekilnojamojo turto objektams. Susitarimas dėl ipotekos reikalavimo padalijimo negalioja.Įkeisti nekilnojamo turto objektai gali būti sujungti į vieną tik gavus kreditorių, kurių reikalavimo tenkinimo eiliškumas po susijungimo pasikeis, sutikimą raštu. Sujungus kelis nekilnojamo turto objektus, kiekvieno iš jų ipoteka apima po sujungimo suformuotą nekilnojamąjį turtą. ipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prašymo įregistruoti ipoteką įregistravimo ipotekos skyriuje datą.Įkeisto turto savininkas neturi teisės mažinti įkeisto turto vertės.

27.5. Ipotekos rūšys. LR nustatomos šios ipotekos:paprastoji;jungtinė;svetimo turto;maksimalioji;bendroji;sąlyginė.Paprastoji ipoteka registruojama, kai skolininkas vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą apsaugo įkeisdamas vieną konkretų savo turto objektą.Jungtinė ipoteka registruojama, kai skolininkas vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą apsaugo vienu metu įkeisdamas kelis savo turto objektus. Parduodant jungtine ipoteka įkeistą turtą varžytinėse, skola išieškoma iš visų parduodamų objektų vienu metu, o parduoti galima tik tiek, kiek reikia kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Turto objektų pardavimo eilę nustato turto savininkas.Svetimo turto ipoteka registruojama, kai turto įkeitimu apsaugomas ne įkeičiamo turto savininko (įkaito gavėjo), bet kito asmens (skolininko) skolinio įsipareigojimo įvykdymas. Įkaito davėjas neatsako už skolininko įsipareigojimo vykdymą kitu savo turtu. Tais atvejais, k ai įkaito davėjas įvykdo įkeistu turtu apsaugotą skolinį įsipareigojimą arba įkeistas turtas parduodamas iš varžytinių, įkaito davėjas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, kurio įsipareigojimo įvykdymui buvo įkeistas turtas, dėl sumokėtos sumos atlyginimo.Maksimalioji ipoteka registruojama, kai susitariama tik dėl maksimalios įsipareigojimų apsaugojimo turtu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities. Maksimalioji ipoteka galioja ne ilgiau kaip 5 metus. Pasibaigus šiam terminui, skolos dydis fiksuojamas ir ipoteka pradeda veikti kaip paprastoji, o vėliau prisiimtų įsipareigojimų ši ipoteka neapsaugo. Skolos dydžio fiksavimo data gali būti nustatyta ipotekos sutartyje. Jeigu tai nepadaryta, ipotekos kreditorius gali reikalauti skolos dydi fiksuoti bet kuriuo momentu, bet ne anksčiau kaip praėjus 3 metams nuo ipotekos įregistravimo dienos. Skolos dydis taip pat fiksuojamas šiais atvejais:kai kiti kreditoriai reikalauja parduoti įkeistą turtą iš varžytinių;areštavus įkeistą turtą;paskelbus skolininką arba kreditorių nemokiais ar juos likviduojant;kreditoriui ar skolininkui mirus, jeigu turto paveldėtojai per 8 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos neperregistravo ipotekos savo vardu.Skolos dydžio fiksavimas panaikinamas, jei kreditoriai atšaukia reikalavimą parduoti turtą iš varžytinių, taip pat jei panaikinamas turto areštas arba atšaukiamas skolininko ar kreditoriaus likvidavimas.Bendroji ipoteka registruojama, kai vienam skoliniam įsipareigojimui apsaugoti įkeičiama keletas atskiriems savininkams priklausančių objektų. Bendrosios ipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų objektų pardavimo varžytinėse eilė. Bendrąja ipoteka įkeisto objekto savininkas gali šį objektą dar kartą įkeisti tik baigęs ipoteką.Sąlyginė ipoteka registruojama, jeigu susitariama, jog:ipoteka įsigalios nuo to momento, kai sutartyje numatyta sąlyga bus įvykdyta. Kol sąlyga neįvykdyta, ipoteka kreditoriaus prašymu gali būti bet kuriuo momentu panaikinta.

77

ipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga. Jei sąlyga nebevykdoma, kreditorius turi teisę reikalauti, kad ipoteka būtų baigta.Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui.

27.6. Ipotekos įstaigos. 27.7. Ipotekos sudarymo ir perdavimo tvarkaIpotekos įregistravimo tvarka. ipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo ipotekos knygoje momento, kartu padarant atitinkamas atžymas įkeisto turto registre.Prašymas įregistruoti nekilnojamojo turto ipoteką pateikiamas nekilnojamo turto buvimo vietos ipotekos skyriui, o prašymas įregistruoti kilnojamojo turto ipoteką - bet kuriam ipotekos skyriui.Prašymas pakeisti arba baigti ipoteką pateikiamas ipoteką įregistravusiam ipotekos skyriui.Turto įkeitimo (ipotekos) sutartis arba vienašalis įkeičiamo turto savininko pareiškimas įkeisti turtą įforminami ipotekos lakštu, kurio formą tvirtina Teisingumo ministerija. Kai turtas įkeičiamas ipotekos sutartimi, ipotekos lakštą pasirašo skolininkas, įkeičiamo turto savininkas (kai skolininkas ir turto savininkas ne tas pats asmuo) ir kreditorius, o tais atvejais, kai turtas įkeičiamas vienašaliu įkeičiamo turto savininko pareiškimu - įkeičiamo turto savininkas.ipotekos lakštas turi būti patvirtintas notaro ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas ipotekos registre.Jeigu ipotekos lakštą surašo įkeičiamo turto savininkas vienašališkai, kreditorius gali būti nenurodytas. Šiuo atveju surašomas pareikštinis ipotekos lakštas. Pareikštinis ipotekos lakštas jo turėtojo pageidavimu bet kuriuo momentu gali būti įformintas vardiniu ipotekos lakštu.Skolinį įsipareigojimą, apsaugotą ipoteka, galima reikalauti vykdyti tik pateikus ipotekos lakštą. Jeigu kreditorius nepateikia ipotekos lakšto, skolininkas savo įsipareigojimo gali nevykdyti.Skolininkui įvykdžius ipoteka apsaugotą skolinį įsipareigojimą, kreditorius privalo grąžinti skolininkui ipotekos lakštą, kuriame pažymėta apie skolinio įsipareigojimo įvykdymą.Prašymas įregistruoti ipoteką registruojamas pateikus ipotekos skyriui ipotekos lak?tą ir kitus ipotekos registro nuostatuose nurodytus dokumentus.ipotekos skyrius atsisako priimti prašymą įregistruoti ipoteką ir grąžina jį kartu su prie jo pridėtais dokumentais kiekvienu iš šių atvejų, jeigu:prašymas įregistruoti nekilnojamojo turto ipoteką pateiktas ipotekos skyriui ne pagal turto buvimo vietą;prašyme nenurodyti skolininkas ir įkeičiamo turto savininkas bei juos identifikuojantys duomenys.

Įregistruotas ipotekos lakšto originalas kartu su prie jo pridėtais dokumentais ir pažymėjimu apie ipotekos įregistravimą centriniame ipotekos registre išsiunčiami ipotekos kreditoriui, o tais atvejais, kai įregistruotas pareikštinis ipotekos lakštas - įkeičiamo turto savininkui.Prašymai pakeisti ir baigti ipoteką registruojami ta pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti ipoteką.ipotekos reikalavimo perleidimas ir įkeitimas. ipotekos reikalavimą kreditorius gali perleisti kitam asmeniui, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimu ipotekos sutartyje įrašyta, jog kreditorius neturi teisės tai daryti. Asmeniui, įgijusiam ipotekos reikalavimą, pereina visos ankstesnio ipotekos kreditoriaus teisės. ipotekos reikalavimas perleidžiamas perduodant ipotekos lakštą indosamentu. Indosamentas turi būti įrašytas ipotekos lakšte, nurodant asmenį, kuriam perleidžiamas ipotekos reikalavimas. Indosamentas turi būti pasirašytas indosanto (ipotekos lakšto turėtojo) ir įregistruotas ipotekos registre. Kai turtas įkeistas kelis kartus, vienas ipotekos kreditorius gali perleisti savo eilės pirmumą patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto vertės kitam to paties skolininko ipotekos kreditoriui. Tai įrašoma abiejuose ipotekos lakštuose. Jei kreditoriaus, perleidžiančio savo eilės pirmumą, reikalavimo suma yra mažesnė nei perėmėjo, būtinas tolesnės nei perleidėjo ir pirmesnės nei perėmėjo eilės kreditorių notariškai patvirtintas sutikimas. Susitarimas dėl ipotekos kreditoriaus pirmumo perleidimo įsigalioja įregistravus jį ipotekos registre. ipotekos kreditorius gali įkeisti savo ipotekos reikalavimą gaunamai paskolai apsaugoti. Įkeičiant ipotekos reikalavimą, skolos grąžinimo terminas negali būti ilgesnis už ipotekos sutartyje nurodytą skolos grąžinimo terminą. ipotekos reikalavimas įkeičiamas šalių susitarimu, įrašant tai ipotekos lakšte, ir įsigalioja nuo šio susitarimo įregistravimo ipotekos registre.

27.8. Skolos išieškojimas ipotekos kreditoriaus naudai. Jeigu skolininkas sutartyje nustatytu terminu neįvykdo ipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, kreditorius gali kreiptis į ipoteką įregistravusį ipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. ipotekos teisėjas priima nutartį areštuoti įkeistą turtą ir įspėja skolininką ir įkeisto turto savininką, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių.ipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti ipoteka apsaugotą reikalavimą prie? terminą, jeigu:kiti kreditoriai įstatymų nustatytais atvejais reikalauja parduoti įkeistą turtą iš varžytinių;skolininkas mirė;pradėta skolininko ar įkeisto turto savininko bankroto procedūra arba priimtas sprendimas jį likviduoti (kai skolininkas yra juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių);įkeisto turto vertė sumažinama tiek, kad kyla pavojus, jog nebebus galima iki galo atlyginti ipotekos kreditoriaus reikalavimo, kreditorius gali reikalauti iš skolininko anksčiau nei sueis sutarties terminas, įvykdyti tą skolinio įsipareigojimo dalį, kuria sumažėjo įkeisto turto vertė, bet skolininkas šio reikalavimo neįvykdė;įkeisto turto draudimo sutartis nutraukta prieš terminą.Nuo įkeisto turto arešto momento įkeisto turto savininkas netenka teisės perleisti turtą kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti ar kitokiomis teisėmis jį apsunkinti. Sutartys, sudarytos pažeidžiant šiuos draudimus, teismine tvarka gali būti pripažintos negaliojančiomis.

78

Jei skola per 1 mėnesį nuo įkeisto turto arešto dienos negrąžinta, kreditorius pakartotinai kreipiasi su pareiškimu į ipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo ir kartu pateikia ipotekos lakštą. ipotekos teisėjas priima nutartį už skolą įkeistą turtą parduoti iš varžytinių.Apie varžytines teismo antstolis raštiškai turi pranešti visiems ipotekos kreditoriams, kurių reikalavimams patenkinti yra įkeistas šis turtas, įkeisto turto savininkui ir skolininkui.Varžytinės skelbiamos ir vykdomos ipotekos įstatymo ir CPK nustatyta tvarka.Neparduotas varžytinėse turtas gali būti perduotas išieškotojui arba parduotas be varžytinių CPK nustatyta tvarka.ipotekos teisėjas per 3 dienas nuo turto pardavimo (perdavimo) akto gavimo dienos priima nutartį baigti ipoteką.Jei varžytinėse buvo parduotas turtas, kurį po ipotekos įregistravimo atlygintinai buvo įgijęs kitas asmuo, šis asmuo turi atgręžtinio reikalavimo į skolininką teisę.

27.9. Ipotekos pasibaigimas.Ipoteka pasibaigia nuo to momento, kai išregistruojama iš centrinio ipotekos registro.Sumokėjęs visą skolą arba įvykdęs kitą sutarties įsipareigojimą, skolininkas gali reikalauti, kad ipoteka būtų baigta.Asmuo, įgijęs įkeistą turtą atlygintinai, kol kreditorius nesikreipė į ipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo, gali išlaisvinti turtą nuo ipotekos, pasiūlydamas kreditoriui mažesnę sumą, negu nustatyta skoliniame įsipareigojime. Įkeisto turto įgijėjas turi nurodyti sumą, siūlomą už turto išlaisvinimą. Apie tai ipotekos skyrius privalo raštu pranešti kreditoriui. Jei per 40 dienų kreditorius nieko nepraneša ipotekos skyriui, laikoma, kad jis su siūloma kaina sutiko. Naujasis turto savininkas sumoka kreditoriui sutartą sumą ir taip u?baigia ipoteką. Jei kreditorius nesutinka su siūloma kaina, ipotekos teisėjas priima nutartį priverstinai parduoti įkeistą turtą varžytynėse. Pradinę kainą siūlo kreditorius. Ši kaina privalo būti didesnė už pasiūlytą jam kainą ne mažiau kaip dešimtadaliu. Asmuo, atlygintinai įgijęs kelis kartus įkeistą turtą, gali išlaisvinti turtą nuo ipotekų jų eilės tvarka. Jei turtas parduodamas varžytinėse, kreditorius privalo atlyginti turto pirkimo įforminimo išlaidas asmeniui, reikalavusiam i?laisvinti turtą nuo ipotekos. Išlaisvinti turtą nuo ipotekos įkeisto turto paveldėtojai bei asmenys, įgiję turtą neatlygintinai, neturi teisės.Priverstinis įkeisto turto pardavimas išlaisvina jį nuo visų ipotekų.Kreditorius turi teisę bet kuriuo momentu atsisakyti ipotekos, nors skolininkas ir nebūtų įvykdęs įsipareigojimo.Įstatymų nustatyta tvarka pripažinus ipotekos sutartį negaliojančia, įregistruota ipotekos registre ipoteka baigiama ir išregistruojama iš ipotekos registro.Jei pasibaigus skolos grąžinimo terminui ipotekos kreditoriaus buvimo vieta yra nežinoma, įkeisto turto savininkas arba skolininkas gali įmokėti reikalingą atsiskaityti skolos ir palūkanų sumą į depozitinę ipotekos skyriaus sąskaitą ir pateikti pareiškimą ipotekos skyriui baigti ipoteką. Kreditorius gali atsiimti skolą per 10 metų.Jeigu nuo skolos grąžinimo termino pabaigos 10 metų ipotekos kreditoriaus buvimo vieta yra nežinoma, įkeisto turto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad ipoteka būtų baigta.

Kitos daiktinės teisės (nėra nei vadovėlyje nei galiojančiame CK, bet atsiras, kai bus priimtas naujas CK)

28 tema. Įkeitimas.Įkeitimas – prievolės užtikrinimo būdas, kai įkeistu turtu teisė naudotis paliekama įkeisto turto savininkui, taip pat jam lieka teisė naudotis to daikto vaisiais ir pajamomis. Įkeitimas - tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis neregistruotino daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas pas įkaito davėją. Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius.Įkeitimas atsiranda pagal sutartį arba įstatymą. Jeigu įkeitimas atsiranda pagal įstatymą, tai įstatyme turi būti nurodyta, koks būtent turtas yra įkeičiamas.Įkeitimu gali būti užtikrintos bet kurios piniginės prievolės įvykdymas.Įkeitimo objektu gali būti neregistruotini daiktai ir turtinės teisės. Įkeitimo objektu negali būti tokie daiktai, į kuriuos pagal galiojančius įstatymus negali būti nukreiptas išieškojimas. Jeigu įstatymas ar sutartis nenumato ko kita, daikto įkeitimas apima ir daikto priklausinius bei neatskirtus vaisius. Daiktų įkeitimas gali būti atliekamas perduodant kreditoriui dokumentus, suteikiančius teisę į tą daiktą (konosamentus ir kt.). Įstatymo nustatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti daiktai, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje.Įkeisti daiktą, esantį bendrąja nuosavybe, galima tik esant rašytiniam visų bendrasavininkių sutikimui. Įkeičiant įkaito davėjui priklausančią dalį bendrojoje nuosavybėje, kitų bendrasavininkių sutikimas nereikalingas.Įkaito davėjas, sutikus įkaito turėtojui, gali pakeisti individualiais požymiais apibrėžtą daiktą, esantį įkeitimo objektu, kitu daiktu.Įkeitimo objektu gali būti teisės į žemę, mišką, kitus daiktus, t.y. naudojimo teisė, nuomos teisė ir kitos turtinės teisės, išskyrus teises, susijusias su kreditoriaus asmenybe, taip pat teises, kurias perleisti draudžia įstatymas ar sutartis. Įstatymo nustatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti turtinės teisės, kurias įkaito davėjas įgys ateityje. Kai įkeičiamą turtinę teisę patvirtina vertybiniai popieriai ar specialūs dokumentai, jie perduodami įkaito turėtojui, jeigu nesusitarta kitaip.Įkaito davėju gali būti tiek pats skolininkas, tiek ir trečiasis asmuo. Įkaito davėjas turi būti įkeičiamojo daikto savininkas arba asmuo, kuriam priklauso turtinė teisė, esanti įkeitimo objektu, išskyrus atvejus, kada įstatymas nustato, kad įkeitimo objektas gali būti įgytas įkaito davėjo nuosavybėn ateityje. Turtinė teisė, priklausanti keliems asmenims, gali būti įkeista tik jiems visiems raštu sutikus. Teises, susijusias su daiktų nuoma (panauda), nuomininkas (panaudos gavėjas) gali įkeisti tik nuomotojui (panaudos davėjui) raštu sutikus.Įkeistojo daikto nuosavybės teisei perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti, kai įkeitimo objektas buvo perduotas įkaito turėtojui arba jeigu įkeitimo lakštas buvo įregistruotas ipotekos registre, jeigu įstatymas nenustato kitaip.

79

Ši taisyklė taip pat taikoma ir tais atvejais, kai įkeitimo objektu yra turtinės teisės. Įkeitimo teisė galioja pilna apimtimi ir tuo atveju, jeigu skolininkas prievolę įvykdo dalinai.Kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, sudaroma rašytinė įkeitimo sutartis. Kai įkeitimo objektas perduodamas trečiajam asmeniui arba paliekamas pas įkaito davėją, įkeitimo sutartis ir įkeitimo objekto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktus ar turtines teises įforminami surašant įkeitimo lakštą, kuris tvirtinamas notariškai ir registruojamas ipotekos registre.Jeigu dėl to paties įkeitimo objekto yra įforminti keli įkeitimo lakštai, prioritetas yra suteikiamas reikalavimui, kuris yra užtikrintas anksčiau įformintu įkeitimo lakštu. Kreditoriaus, kuriam įkeitimo teisė atsirado vėliau, reikalavimas tenkinamas tik atlyginus įkeisto daikto pardavimo išlaidas ir visiškai patenkinus ankstesnio kreditoriaus reikalavimus.Jeigu pirmesniuoju įkeitimu daiktas nebuvo perduotas įkaito turėtojui ir jeigu ko kita nenumato įkeitimo lakštas, yra leidžiamas paskesnis įkeitimas neperduodant įkeitimo objekto įkaito turėtojui. Tokiais atvejais ankstesnis įkeitimas lieka galioti. Įkaito davėjas privalo pranešti kiekvienam kreditoriui apie visus ankstesnius ir paskesnius įkeitimus.Įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo sutarties sudarymo momento, kai įkeistas daiktas perduodamas kreditoriui ar trečiajam asmeniui, arba nuo įkeitimo įregistravimo momento, kai įkeistas daiktas paliekamas įkaito davėjui, jeigu įkeitimo lakšte nenumatyta kitaip.Asmuo, kuriam perduotas įkeistas daiktas, privalo jį tinkamai laikyti. Jis atsako už šio daikto išsaugojimą, jeigu neįrodo, kad daiktas prarastas arba sužalotas ne dėl jo kaltės. Toks asmuo neturi teisės naudotis įkeistuoju daiktu, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis.Įkaito turėtojas įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą, jeigu, suėjus prievolės įvykdymo terminui, prievolė nėra įvykdoma, tačiau ne anksčiau, kaip po dvidešimties dienų po prievolės įvykdymo termino pasibaigimo. Šalių susitarimu gali būti nustatytas kitoks, tačiau ne trumpesnis, kaip dešimties dienų lengvatinis terminas.Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeistojo daikto vertės, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis.Kreditorius parduoda įkeistą daiktą kreditoriaus, skolininko ir įkaito davėjo (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas) sutartu būdu arba bendru sutarimu perduoda jį kreditoriaus nuosavybėn, o nesutarus, - aukcione ipotekos teisėjo nustatyta tvarka. Jeigu sumos, gautos pardavus įkeistąjį daiktą, neužtenka įkaito turėtojo reikalavimui pilnutinai patenkinti, tai, nesant kitokio nurodymo įstatyme ar sutartyje, įkaito turėtojas turi teisę išieškoti trūkstamą sumą iš skolininko kito turto.Įkeitimas įdėtas prie daiktinės teisės projekte, todėl, kad įkeistojo daikto nuosavybei perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti, kai įkeitimo objektas buvo perduotas įkaito turėtojui arba įkeitimo lakštas registruotas hipotekos registre, jei įstatymas nenustato kitaip. Ši nuostata taikoma ir turtinėms teisėms. Įkeitimas – daikto apsunkinimas, o pagal daiktinės teisės bendrus principus – apsunkinimas eina paskui daiktą. Todėl pagal anksčiau minėtą nuostatą įkeitimas keliauja su daiktu. Šiuo aspektu įkeitimas ir priskiriamas projekte prie daiktinės teisės. CK projektas: galimas ir nevienkartinis daikto įkeitimas. Įkeitimo teisė pasibaigia:1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;2) žuvus įkeistam daiktui;3) įkaito turėtojui įgijus įkeistojo daikto nuosavybės teisę arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito turėtojui;4) pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui;5) kreditoriui negalint patenkinti savo reikalavimo įkeitimo dalyko sąskaita dėl ieškininės senaties termino praleidimo.Įkaito davėjas turi teisę bet kuriuo metu iki įkeitimo dalyko realizavimo momento panaikinti įkeitimą tinkamai įvykdydamas įkeitimu užtikrintą prievolę.

Teisės į svetimą daiktą: 1) daikto sulaikymo teisė;2) kito asmens turto administravimas.Šios teisės pagal savo turinį lanbai skirtingos, todėl turi būti reguliuojamos. Daikto sulaikymo teisė.Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis daikto savininkui reikalavimo teisę, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas. Sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjus reikalavimo įvykdymo terminas.Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo gali pasilikti sulaikyto daikto duodamus vaisius ir jų sąskaita patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius. Daikto duodamų vaisių sąskaita pirmiausiai sumokamos palūkanos, o po to - pagrindinė prievolė.Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo privalo jį saugoti ir laikyti taip, kad būtų u?tikrintas daikto saugumas. Be skolininko sutikimo sulaikyto daikto negalima išnuomoti, įkeisti, kitaip jį apsunkinti ar naudoti jį pagal tikslinę paskirtį, išskyrus tokį jo naudojimą, kuris būtinas daikto išsaugojimui.Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo turėjo sulaikyto daikto išlaikymo išlaidų, jis gali reikalauti iš daikto savininko atlyginti šias išlaidas, išskyrus atvejus, kai savininkas įrodo, kad tos išlaidos nebuvo būtinos. Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo daikto sulaikymo laikotarpiu padaro išlaidas, kurios padidina daikto vertę, jis gali reikalauti iš daikto savininko sumokėti pinigų sumą, kuria padidėjo daikto vertė, arba kitaip atlyginti šias išlaidas.Skolininkas, pateikęs adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam. Daikto sulaikymo teisė pasibaigia, kada valdytojas praranda valdymą, išskyrus atvejus, kai daikto savininkui (skolininkui) sutikus, valdytojas daiktą išnuomoja arba įkeičia kitiems asmenims.

Kito asmens turto administravimas.

80

Taikymo sritis - normos reguliuoja bet kokio asmens veiklą, kuris administruoja kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, išskyrus atvejus, kai CK arba kiti LR įstatymai nustato kitokį turto administravimo būdą. Administravimas steigiamas teismo nutartimi, įstatymu arba sandoriu. Nekilnojamojo daikto administravimo faktas, nurodant administratorių, registruojamas viešame registre.Turto administratoriumi gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuriam LR teisės aktai leidžia teikti turto administravimo paslaugas. Administratorius, sudarydamas sandorius, privalo nurodyti, kad jis veikia kaip administratorius.Skiriamas turto paprastas administravimas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turto išsaugojimui arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti, ir turto visiškas administravimas - kai administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamas bei naudoti jį tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui. Administravimo rūšis nustatoma administravimą steigiančiame akte.Turto paprasto administravimo atveju administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu. Iš administruojamo turto gaunamas lėšas administratorius turi teisę saugiai investuoti pagal CK normas. Administratorius neturi teisės keisti turto tikslinę paskirtį, išskyrus atvejus, kai tokiems veiksmams leidimą i?duoda teismas.

Turto visiško administravimo atveju administratorius, greta turto paprasto administravimo numatytų teisių, taip pat gali perleisti turtą, jį investuoti, įkeisti ar kitaip apsunkinti, ar keisti jo tikslinę paskirtį.

Administratoriui draudžiama panaudoti savo funkcijas jo asmeniniais interesais. Apie bet kokį interesų konfliktą administratorius privalo nedelsiant pranešti naudos gavėjui. Administratorius neturi teisės sujungti ar sumaišyti administruojamo turto su savo turtu, neturi teisės naudoti administruojamo turto ar informacijos, gaunamos ryšium su turto administravimu, savo interesais, išskyrus atvejus, kai tai leidžia daryti naudos gavėjas ar administravimą įsteigęs aktas. Administratorius neturi teisės perleisti administruojamo turto neatlygintinai kitiems asmenims, taip pat negali atsisakyti teisių, kurias naudos gavėjas turi į administruojamą turtą. Administratorius neturi teisės administruojamą turtą įsigyti savo nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai tai leidžia naudos gavėjas ar teismas, arba kai administruojamą turtą paveldi.

Administratorius nėra asmeniškai atsakingas prieš trečiuosius asmenis pagal prievoles, kurias jis sudarė administruodamas turtą, išskyrus atvejus, kai jis veikė savo vardu. Administratorius asmeniškai atsakingas prieš trečiuosius asmenis, jeigu jis viršijo savo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai naudos gavėjas sandorį vėliau patvirtino, ar tretysis asmuo žinojo, kad administratorius veikdamas viršijo savo įgaliojimus. Naudos gavėjas atsako prieš trečiuosius asmenis už administratoriaus kaltais veiksmais, vykdant funkcijas, padarytą žalą tik ta suma, kurią jis gavo i? administratoriaus. Pripažįstama, kad administratorius viršijo savo įgaliojimus, jeigu jis vienas atliko tokius veiksmus, kuriuos galėjo atlikti tik su kitu asmeniu, išskyrus atvejus, kai tokius veiksmus jis atliko naudingiau, nei iš jo buvo reikalaujama.Kai turtą administruoja keli administratoriai, visus su turto administravimu susijusius sprendimus priima administratorių dauguma, jeigu įstatymas ar administravimo steigimo aktas nereikalauja visų administratorių bendro sprendimo. Jeigu keli administratoriai vengia priimti sprendimą, kiti gali kreiptis į teismą leidimo veikti pavieniui ar pakeisti sprendimų priėmimo tvarką. Administratorius kitiems asmenims arba savo atstovui gali pavesti atlikti tik atskirus veiksmus. Vykdyti visas savo funkcijas administratorius gali pavesti tik kitiems administratoriams. Už tokių asmenų atliktus veiksmus atsako pats administratorius.Visi administratoriai už veiklos pasekmes atsako solidariai, išskyrus atvejus, kai jų pareigos buvo paskirstytos įstatymu, teismo sprendimu ar administravimo steigimo aktu. Tokiu atveju kiekvienas administratorius atsako tik už savo veiksmus. Administratoriai atsako naudos gavėjui už savo veiksmus, o tais atvejais, kai paveda tuos veiksmus atlikti kitiems asmenims, - ir už tų asmenų, kuriems buvo pavedę juos atlikti, veiksmus.Administruojamo turto investicijos atliekamos naudos gavėjo vardu, jeigu kitaip nenustato įstatymas ar administravimo steigimo aktas. Preziumuojama, kad administratoriaus atliktos investicijos yra saugios, jeigu:

1) turtas investuotas į nekilnojamuosius daiktus;2) turtas investuotas į valstybės vertybinius popierius.

Nesaugioms investicijoms turtą naudojantis administratorius atsako u? visokius nuostolius.Iš administruojamo turto gautų pajamų administratorius turi teisę:

1) sumokėti draudimo įmokas, susijusias su administruojamu turtu;2) padengti turto remonto ir išlaikymo išlaidas;3) sumokėti turto mokesčius;4) panaudoti turto amortizaciniams atskaitymams;5) vykdyti kitas prievoles, susijusias su turto administravimu.

Administratorius privalo vesti pajamų ir išlaidų apskaitą. Turto administravimas pasibaigia:1) pasibaigus naudos gavėjo teisėms į administruojamą turtą;2) pasibaigus administravimo terminui ar įvykus sąlygai, numatytai administravimo steigimo akte;3) išnykus priežastims, dėl kurių buvo įsteigtas administravimas arba pasiekus tikslą, kuriam buvo įsteigtas

administravimas;panaikinus turto administravimą.

Turto administratoriaus įgaliojimai pasibaigia:1) administratoriui mirus, jį likvidavus ar iškėlus bankroto bylą;2) administratoriui atsisakius įgaliojimų;

3) administratorių pripažinus neveiksniu ar ribotai veiksniu;4) pakeitus vieną administratorių kitu;5) panaikinus administravimą.

Pasibaigus administravimui, administratorius turi pateikti ataskaitą naudos gavėjui, jį paskyrusiam asmeniui (institucijai), taip pat kitiems administratoriams, perduoti turtą jo buvimo vietoje, bei grąžinti viską, ką gavo vykdydamas pareigas.

81

Daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas. (Suteiktas atskiras skyrius CK projekte)Registruojami daiktai - tai nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato LR teisės aktai. Šie daiktai, jų apsunkinimai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais ir juridiniai faktai turi būti registruojami įstatymo nustatyta tvarka viešame registre.Viešame registre turi būti registruojami su daiktais, jų apsunkinimais bei daiktinėmis teisėmis susiję šie juridiniai faktai:

1) sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo turto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo galimybės;

2) sutartys tarp registruojamo turto bendrasavininkių dėl bendro turto;3) registruoto turto paveldėjimas;4) registruoto turto areštas;5) registruoto turto (dydžio, paskirties ir pan.) ir daiktines teises į jį turinčių asmenų pavardės, pavadinimo

pasikeitimai;6) civilinės bylos, dėl registruojamo turto teisinio statuso, iškėlimo faktas;

7) įsiteisėję teismo sprendimai, įtakojantys registruojamo turto teisinį statusą, bei atitinkamos teismo nutartys;8) turto administravimo faktas.Daiktai, jų apsunkinimai, daiktinės teisės ir juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys įstatymų

nustatyta tvarka įrašomi viešame registre.

Superficijus. Superficijus - tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statinių ar daugiamečių sodinių ant jos įsigijimui bei valdymui nuosavybės teise ar žemės gelmių naudojimui. Pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, superficijus išlieka.

Superficijų nustatančiame akte gali būti numatyta, kad jo turėtojas turi sumokėti žemės savininkui vienkartinę sumą arba mokėti nuolat periodiniais mokėjimais.

Superficijaus turėtojas turi teisę ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti nuosavybėn ar turėti nuosavybės teise statinius ar sodinius. Nustatant superficijų gali būti apribota superficijaus turėtojo teisė statyti, naudoti ar griauti statinius bei sodinti ar naikinti sodinius. Superficijus gali būti terminuotas arba neterminuotas.

Superficijus nustatomas žemės savininko ir superficijaus turėtoju tampančio asmens susitarimu arba testamentu.Superficijus pasibaigia:

1) sutapus viename asmenyje žemės savininkui ir superficijaus turėtojui;2) pasibaigus terminui;3) ?žuvus statiniams ar sodiniams;4) superficijaus turėtojui nesumokėjus mokesčio daugiau kaip už dvejus metus.Pasibaigus superficijui, nuosavybės teisė į statinius ar sodinius pereina žemės savininkui. Žemės savininkas turi

atlyginti jų vertæ, jeigu taip buvo numatyta superficijų nustatančiame akte. Superficijaus turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis atstato žemę į ankstesnę padėtį ir jeigu superficijų nustatantis aktas nenumato ko kita.

Emphyteuzis. Emphyteusis - tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę.Emphyteusis gali būti terminuotas arba neterminuotas. Emphyteusio terminas negali būti trumpesnis kaip dešimt metų.Pasikeitus emphyteusio objekto savininkui arba mirus emphyteusio turėtojui, emphyteusis išlieka, jeigu emphyteusio turėtojo įstatyminiai įpėdiniai tinkamai naudoja emphyteusio objektą ir vykdo kitus emphyteusį nustatančiame akte numatytus įsipareigojimus.

Emphyteusį nustatančiame akte gali būti numatyta, kad jo turėtojas turi sumokėti emphyteusio objekto savininkui vienkartinę sumą arba mokėti nuolat periodiniais mokėjimais.

Emphyteusis nustatomas nekilnojamojo daikto, tampančio emphyteusio objektu, savininko ir emphyteusio įgijėjo susitarimu arba testamentu.

Jeigu emphyteusį nustatantis aktas nenumato kitaip, tai jo turėtojas naudojasi emphyteusio objektu kaip savininkas, tik iš esmės nedidindamas jo vertės, o taip pat neturi teisės keisti jo tikslinės paskirties be savininko sutikimo. Jeigu emphyteusio objektas yra žemės sklypas, emphyteusį nustatančiame akte gali būti numatyta emphyteusio naudotojo teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemės naudojimui pagal paskirtį.Emphyteusio turėtojas savo sąskaita privalo išlaikyti emphyteusio objektą ir jį remontuoti.

Jeigu nenustatyta kitaip, emphyteusio turėtojui priklauso nekilnojamojo daikto, esančio emphyteusio objektu, duodami vaisiai.

Emphyteusį nustatančiame akte gali būti nurodyta, kad emphyteusio turėtojas be savininko sutikimo savo teisių negali perleisti kitam asmeniui arba padalinti emphyteusio.

Jeigu emphyteusį nustatančiame akte nenumatyta kitaip, emphyteusio turėtojas turi teisę steigti subemphyteusį. Subemphyteusio turėtojas neturi daugiau teisių už pradinį turėtoją. Emphyteusiui pasibaigus, pasibaigia ir subemphyteusis.

Jeigu emphyteusį nustatančiame akte nenumatyta kitaip, emphyteusio turėtojas turi teisę i?nuomoti emphyteusio objektą. Pasibaigus emphyteusiui, nuomos sutartis i?lieka ir tampa privaloma savininkui, išskyrus atvejus, kai nuomos sutartis be savininko sutikimo sudaryta ilgesniam nei penkerių metų terminui.

Emphyteusis pasibaigia:1) pasibaigus terminui;2) žuvus emphyteusio objektui;

82

3) panaikinus teismo sprendimu;4) sutapus viename asmenyje emphyteusio objekto savininkui ir emphyteusio turėtojui;5) nenaudojant emphyteusio objekto dešimt metų;6) šalių susitarimu.Ephyteusį nustatančiame akte gali būti numatyti priešlaikiniai emphyteusio pasibaigimo pagrindai tiek savininko, tiek

ir emphyteusio turėtojo iniciatyva.Praėjus dvidešimt penkeriems metams po įsteigimo, turėtojo ar savininko prašymu emphyteusis gali būti teismo

sprendimu pakeistas ar panaikintas, jeigu atsiranda nenumatytos aplinkybės, dėl kurių nebegalima naudotis daiktu ankstesnėmis sąlygomis.

Pasibaigus emphyteusiui, jo turėtojas privalo grąžinti savininkui emphyteusio objektą. Emphyteusio objekto turėtojui turi būti kompensuota daikto, į kurį buvo nustatytas emphyteusis, pagerinimų vertė, jeigu pagerinimai buvo padaryti savininkui sutikus. Emphyteusio turėtojas turi teisę sulaikyti emphyteusio objekto perdavimą savininkui tol, kol savininkas nesumokės kompensacijos. Emphyteusio objekto savininkas gali sulaikyti emphyteusio turėtojui priklausantį daiktą, kol turėtojas su juo neatsiskaitys.

Jeigu emphyteusį nustatančiame akte buvo numatyta emphyteusio naudotojo teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemės naudojimui pagal paskirtį, tai pasibaigus emphyteusiui, jo turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis atstato žemę į ankstesnę padėtį ir jeigu emphyteusį nustatantis aktas nenumato ko kita.

T29. Bendrieji sutarties nuostatai

T28.PRIEVOLINĖ TEISĖ IR PRIEVOLĖ

T28.1. Prievolinės teisės sąvoka.Civilinėje apyvartoje dalyvauja teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys,o kartais ir valstybė,kurie atlikdami visokiausius juridinius veiksmus įgyja įvairias materialines vertybes nuosavybės teise,patikėjimo teise,teisę laikinai naudotis tam tikru turtu,sumoka pinigus už paslaugas,teikia paskolą,atlygina nuostolius,atlygina padarytą žalą,atlieka įvairaus pobūdžio paslaugas,perduoda vieni kitiems tam tikras savo teises ir pareigas,vykdant ūkinę veiklą,komercinę ar kitokią veiklą.Taigi tarp teisės subjektų susidaro laibai daug ir įvairių turtinių ir asmeninių neturtinių santykių,kurie pagal savo prigimtį ir turinį sąlygoja atitinkamą jų teisinį reguliavimą.Visi šie santykiai,sureguliuoti teisės normomis,apibūdinami vienu bendru terminu – prievoliniai santykiai.

Prievolinės teisės reguliavimo dalyką taip pat sudaro turtiniai ir neturtiniai santykiai.Tačiau jų apimtis mažesnė,palyginus su civilinės teisės dalyku,nes prievolinė teisė nereguliuoja nuosavybės santykių,santykių kylančių iš autorys-tės.Kalbant apie prievolinės teisės reguliavimo dalyką,pažymėtina išskirtinė jos savy-bė,kad prievolinės teisės normos dažniausiai reguliuoja tuos turtinius ir asmeninius santykius,kurie pasižymi savo dinamiškumu.,t.y.dėl įvairių materialinių vertybių perėjimo iš vienų asmenų kitiems nuosavybės teise,patikėjimo teise,laikinai naudotis,įvairių paslaugų suteikimo,nepriklausomai nuo juridinio pagrindo.

Prievolinės teisės normos ,reguliuodamos šiuos santykius,suteikia jiems prievolinių teisinių santykių formą t.y.jų dalyviai įgyja atitinkamas subjektines teises ir pareigas,už kurių netinkamą įvykdymą arba neįvykdymą yra nustatyta šių santykių šalims turtinė atsakomybė.Prievolinės teisės teisinis reguliavimo metodas pagrįstas bendrais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais,kaip antai:subjektų prievolės lygiateisiškumas,nuosavybės neliečiamumas,sutarties laisvė ir nesikišimas į privačius santykius,neleistinumas piktnaudžiauti teise,visokeriopa civilinių teisių teisminė gynyba,šalių ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.

Apibendrinant.Prievolinė teisė – tai civilinės teisės pošakis,kurį sudaro civilinės teisės normų sistema,kurios,remiantis civilinių santykių teisinio reguliavimo principais,reguliuoja dinamiškus turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius,susiklosčiusius tarp teisės subjektų dėl turto perdavimo nuosavybėn,patikėjimo teise arba laikinam naudojimui,dėl įvairių darbų atlikimo ar paslaugų teikimo,žalos padarymo asmeniui ar turtui ir pan.

T28.4. Prievolės sąvoka ir sudedamieji elementai.Prievolės sąvoka buvo žinoma jau senovės romėnų teisės doktrinoje ir teisėje.Joje buvo skiriama;asmens teisė – teisė daiktui,asmens asmeninė teisė – teisė asmeniui.

Teisė asmeniui – yra asmens laisvės suvaržymas,kuris verčia asmenį ką nors daryti arba ko nors nedaryti.Tokio asmens suvaržymo nebūtų,jeigu jo nevaržytų prievolės santykiai.Taigi pagal romėnų teisės doktriną ir teisę - prievolė yra teisė reikalauti bet kurio veiksmo,tenkinančio turto interesą arba nuo to veiksmo susilaikyti.

83

Lietuvos teisės doktrinoje,įstatymuose ir poįstatyminiuose norminiuose aktuose sąvoka’prievolė” vartojama įvairiomis prasmėmis:

Prievolė- kaip teisinis santykis;Prievolė – kaip skolininko pareiga atlikti tam tikrus arba susilaikyti nuo jų kreditoriaus naudai;Prievolė – kaip dokumentas,kuriame išreikšta skolininko pareiga.

Prievolė pagal savo juridinę prigimtį yra civilinių teisinių santykių rūšis,todėl ji gali atsirasti tiktai tarp tokių asmenų,kurie pagal įstatymą yra pripažįstami teisės subjektais.CK 165 str.Prievolę apibrėžia taip:”Pagal prievolę vienas asmuo(skolininkas)privalo atlikti kito asmens(kreditoriaus)naudai tam tikrą veiksmą,kaip antai:perduoti turtą,atlikti darbą,sumokėti pinigus ir pan.,arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo,o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko,kad jis įvykdytų savo pareigas”

Prievolinius teisinius santykius charakterizuoja šie bruožia:1)prievolės subjektų apibrėžtumas;2)prievolės dinamiškumas;3)prievolės turinio apibrėžtumas(privalomumas)4)prievolės šalių subjektinių teisių gynimas;5)prievolės tikslingumas.

1)Prievolės subjektų apibrėžtumas – yra konkretūs teisės subjektai,kurie turi griežtai apibrėžtas subjektines teises ir pareigas.

2)Prievolės dinamiškumas – prievolė ekonominės apyvartos teisinė forma,o ekonominė apyvarta yra labai dinamiška,nes materialinių vertybių perėjimas iš vienų subjektų kitiems susijęs su nuosavybės arba patikėjimo teisės perėjimu kitiems asmenims,arba įvairių paslaugų tiekimu.

3)Prievolės turinio apibrėžtumas – prievolinė teisė nesuteikia kreditoriui teisės veikti kaip jis nori,o suteikia tik teisę reikalauti,kad skolininkas atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo tokių veiksmų,kurie sudaro prievolės turinį.

4)Prievolės šalių subjektinių teisių gynimas.Prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas turi subjektines teisies ir pareigas prievolėje.Kreditorius savo pažeistą reikalavimą turi teisę ginti teisme.

5)Prievolės tikslingumas – prievoliniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda dėl to,kad kreditorius ar skolininkas vienokiu ar kitokiu būdu nori patenkinti savo poreikius bei interesus. Prievolės elementai yra šie:1)prievolės šalys;2)objektas;3)turinys;4)forma.

Prievolių šalys – prievolinių teisinių santykių šalimis yra teisės subjektai,kurie iš esmės nesiskiria nuo kitų civilinių teisinių santykių šalių.Prievolines subjektines teises ir pareigas gali turėti piliečiai,fiziniai asmenys,valstybė,juridiniai asmenys,t.y.ūkinės veiklos subjektai,ūkinės bendrijos,įvairios visuomeninės ,politinės,labdaros organizacijos ir kt.Valstybė civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais. Priklausomai nuo to,kas subjektines teises ir pareigas prievolėje įgyvendina,galima prievoles suskirstyti į dvi rūšis:šalys ir prievolės;b)tretieji asmenys ir prievolė. Objektas – sudaro tai ,dėl ko tarp teisės subjektų susidaro teisiniai santykiai.Pagal CK 165 str.,prievolės objektu gali būti daiktai,veiksmai,kūrybinė veikla,kūrybinės veiklos rezultatas.Priklausomai nuo prievolės objekto apibrėžtumo,kreditoriaus reikalavimo teisės atžvilgiu prievolės skirstomos į šias rūšis:individuali prievolė;alternatyvinė prievolė;fakultatyvinė prievolė;dalomos prievolės;nedalomos prie-volės.

Turinys – sudaro kreditoriaus ir skolininko veiksmai,kuriais šalys,atlikdamos arba susilaikydamos nuo jų atlikimo,įgyvendina savo subjektines teises ir pareigas,atsirandančias iš prievolės.Pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimą t.y.tam tikrų veiksmų atlikimą arba susilaikymą nuo jų atlikimo,prievolės gali teigiamo turinio it neigiamo turinio.

Prievolės forma – kreditoriaus subjektinė teisė reikalauti,kad skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo jų,o subjektinė skolininko pareiga atlikti arba susilaikyti nuo veiksmų atlikimo turi būti išreikšta tam tikra forma.CK 41-44 str.nurodo,kokie sandoriai turi sudaryti žodine,rašytine forma(paprasta ar notarine).Reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas - prievolę daro negaliojančia.Dėl prievolės reikalaujamos formos nesilaikymo kreditoriui arba skolininkui susidaro sunkumų tiksliai apibrėžti savo subjektinių teisių ir pareigų turinį,jų įvykdymo būdus bei terminus arba pati prievolė gali būti pripažinta negaliojančia.

84

T28.5. Prievolinių teisinių skirtumas nuo daiktinių teisinių santykių. Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės kaip civilinės teisės institutas turtinius santykius reguliuoja statikos būsenoje,o prievoliniams santykiams yra būtinas dinamiškumas.

T28.6. Prievolių sistema civilinėje teisėje. Prievolinės teisės kaip civilinės teisės pošakio sistema analogiška civilinės teisės sistemai.Civilinės teisės normų sistemą,kuri sudaro prievolinės teisės pošakį,pagal reguliuojamų turtinių ir asmeninių santykių esmę galima skirti:a) bendrąją b) ypatingąją.

Bendroje dalyje išdėstytos principinės prievolių nuostatos,kaip antai:prievolių atsiradimo pagrindai,prievolių įvykdymo principai,prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai,atsakomybė už prievolių pažeidimą bei prievolių pasibaigimo pagrindai.Bendroje dalyje išdėstytos bendrosios prievolinės teisės nuostatos taikomos visoms prievolių rūšims,jeigu įstatymas arba prievolės šalys tarpusavio susitarimu nesutarė kitaip.Ypatingoje prievolinės teisės sistemos dalyje suformuluotos teisės normos,kurios reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius santykius,atsižvelgiant į atskirų prievolių rūšių ekonominę ir juridinę prigimtį,jų atsiradimo pagrindus bei prievolinių santykių dalyvių teisinį statusą.Prievolinių santykių įvairovė pagal savo prigimtį,atsiradimo pagrindus ir kt.sąlygoja normų gausumą šioje prievolinės sistemos dalyje.Jeigu sistematizuoti prievoles pagal jų atsiradimo pagrindus,galima būtų išskirti dvi dideles grupes:1)prievolės atsirandančios iš sutarčių – sutartys dėl turto perdavimo(pirkimo-pardavimo),dėl darbų atlikimo(rangos,kapitalinės statybos ir kt.),dėl patarnavimų(keleivių,krovinių pervežimo,ekspedicijos,pasaugos,komiso,pavedimo ir kt.),dėl pinigų sumokėjimo(piniginės prievolės – paskolos,banko paskolos ir kt.)2)prievolės atsirandančios iš nesutartinių santykių:

a)vienašalių sandorių;b)administracinių aktų;c)išradimų,mokslo,literatūros ir meno kūrinių susikūrimo;d)žalos,padarytos fiziniam asmeniui ar turtui;e)turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo;f)iš fizinių ir juridinių asmenų kitokių veiksmų.

a)vienašaliai sandoriai – turi tą ypatumą,kad tiesiogiai iš jų prievoliniai santykiai su asmeniu,kuriam jei adresuoti neatsiranda,nes reikia ir kito asmens valios išreiškimo,t.y. atlikti veiksmus,kurie būtini prievolei atsirasti.Kaip pavyzdį ,galima nurodyti testamentą,įgaliojimą,konkurso paskelbimą.b)Prievolės atsirandančios iš administracinių-teisinių aktų - CK 4str.2d.2p.nurodo,kad civilinės teisės ir pareigos,t.y.subjektinės prievolinės teisės ir pareigos atsiranda iš administracinių aktų.Administracinis aktas – tai dažniausiai kompetentingo valstybinio valdymo organo individualus aktas,kuriuo siekiam nustatyti,pakeisti arba nutraukti civilines teises ir pareigas. Administracinis aktas,kaip tiesioginis prievolių teisinių santykių atsiradimo pagrindas,juridiniams asmenims(planavimo aktas)buvo plačiai taikomas sovietiniais laikais tvarkant ekonomiką administraciniu-komanditiniu metodu.Dabar LR ūkio subjektai(juridiniai ir fiziniai asmenys)sau subjektines prievolines teise ir pareigas sukuria sudarydami įvairias sutartis tiek su vidaus ūkio subjektais,tiek su užsienio ūkio subjektais.Jų prekių eksportą ir importą reguliuoja LR Vyriausybė.Tačiau pažymėtina,kad tvarkant tautos ūkį privačios nuosavybės,ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principais,administracinis prievolės atsiradimo pagrindas nėra plačiai taikomas.c)išradimų,mokslo,literatūros ir meno kūrinių susikūrimo – aplinkybės,išvardintos CK 4str.3p.kaip juridiniai faktai,dėl kurių atsiranda civilinės teisės ir pareigos,nėra prievolinių santykių atsiradimo pagrindas.Kūrybinės veiklos rezultatas gali būti prievolės atsiradimo pagrindas tiktai tada,kada jis išreikštas objektyvia forma ir sudaro galimybę juo pasinaudoti kitiems asmenims.Toks pasinaudojimas autoriaus kūrinių ir sudaro prievolinių santykių atsiradimo pagrindą t.y.autoriui ir asmeniui,kuris pasinaudojo kūriniu,atsiranda subjektyvinės teisės ir pareigos įstatymu nustatytomis sąlygomis ir tvarka.d)žalos,padarytos fiziniam asmeniui ar turtui – veiksmai,kuriais padaroma žala,kaip juridinis faktas prievolei atsirasti,išsiskiria iš kitų prievolių atsiradimo pagrindų tuo,kad čia nėra išreikšta prievolinio

85

santykio šalių laisvanoriška valia kaip sutartyje arba sandoryje.Dažniausiai prievoliniai teisiniai santykiai dėl žalos padarymo atsiranda prieš šalių valią,dažniausiai dėl neatsargumo.Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu.e)turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo – CK 512 str.nustatė du savarankiškus pagrindus prievolei atsirasti:1)turto įgijimas be pagrindo;2)turto sutaupymas be pagrindo.Šių prievolių atsiradimo pagrindą juridiniu pagrindu juridiniu požiūriu galima vertinti kaip kvazisutartį – šiuo atveju teisės subjektai nėra prievoliniuose santykiuose,bet tarp jų susidaro tokie teisiniai santykiai,kurie pagal savo turinį analogiški prievoliniams santykiams.Šių prievolės šalys,įgyvendindamos savo subjektines teises ir pareigas privalo laikytis šių reikalavimų:a)skolininkas,grąžindamas turtą įgytą ar sutaupytą be pagrindo,privalo atlyginti pajamas,kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto;b)skolininkas turi teisę reikalauti iš kreditoriaus,kad jam būtų atlygintas jo padarytos būtinos išlaidos be pagrindo įgytam turtui per tą patį laikotarpį.f)iš fizinių ir juridinių asmenų kitokių veiksmų – pagal CK 4 1d.prievoliniai teisniai santykiai gali atsirasti dėl tokių fizinių ar juridinių asmenų veiksmų,kurie nors ir nėra įstatymuose numatyti,bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas.

T28.11. Daugetas asmenų prievolėje – kai kuriais atvejais prievolėje gali būti keli kreditoriai ar keli skolininkai,arba kiekvienoje iš prievolės šalių kreditoriai,bet vienas skolininkas,arba vienas kreditorius,bet keli skolininkai.Jeigu asmenų daugetą prievolėje sudaro keli kreditoriai -–vadinama aktyviu daugetu prievolėje,o jeigu asmenų daugetą prievolėje sudaro keli skolininkai – vadinama pasyviu daugetu prievolėje.Jeigu asmenų daugetą sudaro keli kreditoriai ar keli skolininkai,vadinama mišriu daugetu prievolėje.

Regresinė prievolė – pagal šią prievolę trečiasis asmuo turi teisę reikalauti iš skolininko sumokėti tam tikrą pinigų sumą(arba perduoti kitokią turtinę vertybę),kurią jis sumokėjo už skolininką kreditoriui.Regresinės prievolės atsiradimą visada sąlygoja vienos buvusios prievolės šalies dalyvavimą prievoliniuose teisiniuose santykiuose su trečiuoju asmeniu.Regresinė prievolė pagal įstatymą atsiranda tada,kai įstatymas įpareigoja asmenį,nesantį prievoliniuose santykiuose su kreditoriumi,įvykdyti tai,ką privalo įvykdyti skolininkas.Regresinės prievolės plačiai taikomos prievoliniuose santykiuose tarp fizinių asmenų ,ir tarp fizinių ir juridinių asmenų bei tarp juridinių asmenų.Dalinė prievolė – vadinama tokia prievolė,kurioje dalyvauja keli kreditoriai arba keli skolininkai,ir kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti įvykdyti lygią su kitais kreditoriais prievolės dalį,o kiekvienas iš skolininkų privalo įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės dalį,išskyrus tuos atvejus,kada įstatymas ar sutartis nurodo kitaip.Solidarinė prievolė – vadinama tokia prievolė,kurioje kreditorių reikalavimai yra solidarūs skolininkams,o skolininkų pareigos yra solidarios kreditoriams.Solidarinė skolininkų pareiga preziumuoja,kad kreditorius,kuriam vienas ar keli iš skolininkų iki galo neįvykdė prievolės,turi teisę reikalauti,kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš solidarinių skolininkų arba visi bendrai.Subsidiarinė prievolė – vadinama tokia prievolė,kuri įpareigoja papildomą skolininką kartu su pagrindinių įvykdyti prievolę,bet dažniausiai tiktai tą dalį, kuri neįvykdyta pagrindinio skolininko.Subsidiarinės prievolės atsiradimo pagrindas yra įsakymas arba sutartis.Subsidiarinės ir solidarinės prievolių skirtumai;1)subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas dažniausiai atsako tiktai pagrindinio skolininko neįvykdytos prievolės dalies ribose,o solidarinėje prievolėje,bet kuris iš skolininkų kreditoriaus reikalavimu privalo įvykdyti visą prievolę.2)subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas,įvykdęs prievolę už pagrindinį skolininką,turi teisę išieškoti tai,ką įvykdė už skolininką.Alternatyvi prievolė – tai tokia prievolė,kurios skolininkui suteikia teisę pasirinkti kokius veiksmus ar kokį daiktą privalo perduoti kreditoriui.t.y.pasirinkti vieną iš dviejų ar daugiau prievolės objektų.Fakultatyvinė prievolė – tai tokia prievolė,kurios skolininkas privalo perduoti apibrėžtą, konkretų daiktą, tačiau jis turi teisę pakeisti šį daiktą kitu,kurio perdavimas ,laikantis sutarties sąlygų,vertinamas kaip tinkamas prievolės įvykdymas.Asmenų pasikeitimas prievolėje.

86

Asmenų pasikeitimas – tai naujo asmens stojimas vietoj buvusio kreditoriaus ar skolininko prievolėje.Prievoliniai santykiai yra labai dinamiški ir dažnai keičiasi jų šalys dėl objektyvių ir subjektyvių aplinkybių.Civilinis kodeksas nustatė asmenų pasikeitimą prievolėje du būdus:1)reikalavimo perleidimą;2)skolos perkėlimas.Reikalavimo perleidimas – kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą kitam asmeniui,jeigu tai neprieštarauja įstatymui ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nėra susijęs su kreditoriaus asmenybe.Reikalavimo perleidimo atveju skolininko teisinė padėtis nesikeičia.Skolos perkėlimas – tai pirmojo skolininko pakeitimas nauju skolininku.Skolos perkėlimui nustatytos kitokios taisyklės negu kreditoriaus reikalavimo perleidimui.CK 242 str.1 d.nustatė,kad perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tiktai sutinkant kreditoriui.

T29.1. Sutarties sąvoka ir reikšmė.Sutartis - daugiausiai paplitusi sandorių rūšis.Sutartis - tai dviejų ar daugiau asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas

dėl civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo. Pagrindinis sutarties požymis yra šalių susitarimas. Reikia, kad sutartį sudarančių asmenų išreikšta valia būtų suderinta tarpusavyje, siekiant bendrų tikslų.

Sutarties sąvoka daugiareikšmė. Ji įstatymuose, mokslinėje ir mokymo literatūroje suprantama kaip:

1) rašytinis dokumentas, kuris nustato šalių teises ir pareigas;2) teisinis santykis, kuris atsiranda iš šalių susitarimo;3) juridinis faktas, kuris yra šalių susitarimas.Sutartis yra juridinis faktas, kuris sukuria, keičia arba nutraukia civilinius teisinius santykius.

Sukūrusi civilinį teisinį santykį sutartis, teisės normų nustatytose ribose, reguliuoja jos sukurto teisinio santykio dalyvių elgesį iki to laiko, kol bus pasiektas sutartimi numatytas rezultatas.

Sutartis yra viena iš sandorių rūšių. Kiekviena sutartis yra sandoris, tačiau ne kiekvienas sandoris yra sutartis. Kadangi sutartis yra sandorių rūšis, jai taikomi visi bendri sandorių reikalavimai (CK - 40-62 str.).

T29.3 Pagrindinės civilinės sutarties funkcijos.Pirmiausia tikslinga išskirti sutarties iniciatyvos funkciją. Ji pasireiškia sutarties dalyvių

dispozityviškumu, t.y. galėjimu spręsti tam tikros sutarties sudarymo klausimą, pasirinkti kontrahentą, nustatyti sutarties turinį. Neperžengdamos įstatymo nustatytų ribų, sutarties šalys gali keisti arba nutraukti sudarytus sutartinius santykius.

Tai pat svarbi sutarties koordinacijos funkcija. Civiliniai įstatymai numato tik abstraktų sutarčių sudarymo ir tam tikros sutarties turinio modelį. Konkrečiai sutarčiai sudaryti numatomi konkretūs veiksmai ir terminai akceptui pareikšti. Būdamos lygios, šalys savo iniciatyva suderintos valios išreiškimu nustato konkretų savo elgesį, t.y. teises ir pareigas. Tuo pasireiškia šalių veiksmų koordinacija.

Trečia yra sutarties gynimo funkcija. Jos paskirtis - paveikti sutarties šalis, kad jos tinkamai, nenukrypdamos vykdytų sutarties sąlygas. Tai priemonės sutarčių drausmei įgyvendinti. Ši funkcija realizuojama priverstiniu prievolės įvykdymu, panaudojant gynimo ir atsakomybės priemones.

T29.6. Sutarčių rūšys.T29.7. Vienašalės ir dvišalės sutartysVienašalėmis vadinamos tokios sutartys, kuriose viena šalis turi tiktai reikalavimo teisę, o kita -

tik tą teisę atitinkančią pareigą. Pagal tokią sutartį viena šalis tampa kreditoriumi, o kita skolininku.Dvišalėmis vadinamos tokios sutartys, kuriose abi šalys turi reikalavimo teises ir jas atitinkančias

pareigas. Šitokioje sutartyje kiekviena iš šalių yra kartu ir kreditorius, ir skolininkas. Tipiškas dvišalės sutarties pavyzdys yra pirkimo-pardavimo sutartis. Pardavėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti už parduotą daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis privalo perduoti pirkėjui parduotą daiktą. Savo ruožtu pirkėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę reikalauti perduoti jam nupirktą daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis privalo sumokėti pardavėjui už tą daiktą.

87

T29.8. Galutinės ir parengtinės sutartys (atlygintinės ir neatlygintinės)Į šias rūšis sutartys skirstomos pagal sutarčių įvykdymo rezultatą.Galutinėmis vadinamos sutartys, kurios tiesiogiai sukuria šalims teises ir pareigas. Pavyzdžiui,

perduoti-priimti daiktus, atliktus darbus, suteikti patarnavimus ir pan.Parengtinėmis vadinamos sutartys, kurios sukuria šalių teises ir pareigas ateityje sudaryti tam tikrą

sutartį numatytomis sąlygomis. Tai sutartis dėl sudarymo ateityje kitos sutarties, kuri tiesiogiai įpareigotų šalis atlikti tam tikrus veiksmus.

T29.9. Sutartys trečiojo asmens naudaiTai tarp dviejų šalių sudaroma sutartis, pagal kurią įvykdyti prievolę turi teisę reikalauti tiek

kreditorius, tiek ir sutartyje nurodytas trečiasis asmuo, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme arba sutartyje (CK-175 str.). Šioje sutartyje viena sutarties šalis išlygsta iš kitos šalies, kad iš sutarties atsiradusi prievolė būtų įvykdyta trečiajam asmeniui. Sutarties sudaryme trečiasis asmuo arba jo atstovas nedalyvauja, todėl trečiasis asmuo nėra sutarties šalimi. Tačiau jis ir nedalyvaudamas sudarant sutartis įgyja savarankišką teisę. Paprastai trečiasis asmuo jau nuo to momento, kai šalys sudaro sutartį, tiesiogiai įgyja iš sutarties teisę reikalauti jos vykdymo. Kartu trečiasis asmuo nėra įpareigotas priimti jam išlygtą teisę. Jis gali šia teise pasinaudoti, taip pat ir nuo jos atsisakyti.

CK 175 str. Nustato, kad reikalauti trečiojo asmens naudai sutartį vykdyti turi teisę kreditorius ir trečiasis asmuo. Jeigu trečiasis asmuo atsisako nuo sutartimi jam suteiktos teisės, tai sudaręs sutartį asmuo gali pasinaudoti šia teise, išskyrus atvejus, kada tai prieštarauja įstatymui, sutarčiai ir prievolės esmei.

Dauguma sutarčių sudaroma pačių sutarčių dalyvių naudai. Trečiojo asmens naudai sutartis nėra plačiai naudojama. Pavyzdžiui, ji sudaroma įnešant į taupomąją kasą indėlį sūnaus arba dukters vardu, sudarant gyvybės draudimo sutartį sutuoktinio naudai ir pan.

T29.14. Sutarties turinysSutarties svarbiausi elementai: 1) subjektas; 2) turinys; 3) forma.Sutarties turinys yra sudarytos sutarties sąlygų sistema. Sutarties sąlygos nustato šalių teises ir

pareigas, t.y. tam tikrą jų elgesį.

Sutarties turinio sąlygosSutarties turinio sąlygas galima skirstyti į tris rūšis:1) esmines arba būtinąsias;2) įprastines;3) atsitiktines.

T29.17. Esminės arba būtinosios yra tos sutarties turinio sąlygos, kurių nesant sutartis laikoma nesudaryta. Taigi sutartis laikoma sudaryta tiktai šalims susitarus dėl visų esminių sąlygų. Jeigu šalys nesusitaria dėl bent vienos esminės sutarties sąlygos, sutartinė prievolė neatsiranda.

CK 168 str. nustato, kad esminės sutarties sąlygos gali būti nustatomos vienu iš trijų būdų.Pirma - kai įstatymas pripažįsta esmines sąlygas.Antra - būtinos sąlygos tam tikros rūšies susitarimams.Trečia - visos sutarties sąlygos, dėl kurių vienos šalies pareiškimu turi būti susitarta.

Įprastinėmis vadinamos įstatymu nustatytos sąlygos, kurios dėl sutarties sudarymo fakto tampa privalomos šalims. Nuo esminių sąlygų jos skiriasi tuo, kad dėl jų sutarties šalims susitarti nereikia. Sutarties galiojimas taip pat nepriklauso nuo to, ar šios įprastinės sąlygos nurodytos sutarties tekste. Laikoma, kad šalys, susitarusios dėl visų esminių sąlygų ir sudariusios sutartį, kartu susitarė dėl įprastinių sutarties sąlygų. Sudariusios sutartį, jos automatiškai tampa sudarytos sutarties turinio dalimi.

Atsitiktinėmis vadinamos šalių susitarimu nustatomos sąlygos, kurių įstatymas nereguliuoja arba nustato dispozicine (kai sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti sąlygas) forma. Jos nėra sutarčiai būtinos kaip esminės sutarties sąlygos. Be to, jos automatiškai neįtraukiamos į sutartį kaip įprastinės

88

sąlygos. Šių sąlygų nebuvimas nedaro įtakos sutarties galiojimui. Kadangi šios sąlygos nustatomos šalių susitarimu, jos gali vienos šalies reikalavimu tapti ir esmine sutarties sąlyga.

T29. 20-22. Sutarties sudarymas, jo stadijos, oferta, akceptasSutartis laikoma sudaryta tada, kai šalys (tam tikrais atvejais - reikalaujama forma) tarpusavyje

susitaria dėl visų esminių punktų (CK - 168 str.). Sutartyje dalyvauja mažiausiai dvi šalys. Sutarties sudarymo procese yra dvi stadijos: vienos šalies pasiūlymas antrajai šaliai sudaryti sutartį (oferta) ir antrosios šalies pasiūlymo priėmimas (akceptas).Asmuo, kuris pateikia pasiūlymą vadinamas oferentu, o asmuo, kuris priima pasiūlymą - akceptantu.

Pasiūlymas sudaryti sutartį (oferta) privalo turėti du būtinus požymius. Pirma, pasiūlyme turi būti nurodytos esminės sąlygos, reikalingos sutarčiai. Antra, pasiūlymas turi būti nukreiptas apibrėžtam asmeniui. Pareiškimas dėl sutarties sudarymo, kuriame nėra nurodytų požymių, nelaikomas oferta.

Pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimas pripažįstamas akceptu tiktai tada, jeigu sutinkama su visomis pasiūlyme nurodytomis sąlygomis. Akceptanto sutikimas sudaryti sutartį kitokiomis, negu buvo pasiūlyta sąlygomis, pavyzdžiui, keičiant kainą, terminą ir pan., laikomas atsisakymu nuo pasiūlymo ir kartu nauju pasiūlymu sudaryti sutartį (CK - 173 str.).

T29.23. Sutarties sudarymas pagal pasiūlymą, kuriame nurodytas arba ne terminas atsakyti Įstatymas skiria sudarymo tvarką pagal pasiūlymą, kuriame nurodytas terminas atsakyti ir

kuriame nenurodytas terminas atsakyti.Kai pasiūloma sudaryti sutartį, nurodant terminą atsakyti, sutartis laikoma sudaryta, kai pasiūlęs

asmuo antrosios šalies atsakymą apie tai, kad ji pasiūlymą priėmė, gauna per šį terminą (CK – 170 str.). Šiais atvejais oferentas įpareigotas laukti atsakymo iki to laiko, kol pasibaigs nustatytas terminas.

Pavėluotas atsakymas į ofertą jokių teisinių padarinių nesukuria. Jį galima laikyti nauju pasiūlymu sudaryti sutartį, į kurį pradinis oferentas gali atsakyti arba neatsakyti. Jeigu akceptantas neatsako, tylėjimas laikomas atsisakymu sudaryti sutartį. Tačiau kitokie teisiniai padariniai atsiranda tada, jeigu iš pavėluotai gauto atsakymo, kuriuo sutinkama sudaryti sutartį, matyti, kad jis yra išsiųstas laiku. Šiuo atveju atsakymas laikomas pavėluotu tik tuo atveju, kada pasiūlęs asmuo tuojau praneša antrajai šaliai, kad atsakymas gautas pavėluotai. Toks pavėluotai gautas atsakymas yra naujas pasiūlymas sudaryti sutartį (CK – 172 str.)

Kada pasiūloma sudaryti sutartį nenurodant termino atsakyti, įstatymas skiria du sutarties sudarymo atvejus. Pirma, kai pasiūloma sutartį sudaryti žodžiu. Žodžiu gali būti pasiūlyta akivaizdoje esančiam asmeniui, taip pat telefonu arba kontrahento atstovui. Pasiūlius žodžiu, sutartis laikoma sudaryta tada, jeigu antroji šalis tuojau pareiškia pasiūliusiam asmeniui, kad ji tą pasiūlymą priima (CK – 171 str. 1 d.). Antra, kai pasiūloma sudaryti sutartį raštu. Pasiūlius raštu, sutartis laikoma sudaryta tada, jeigu atsakymas apie tai, kad pasiūlymas yra priimtas, gaunamas per numatytą laiką (CK – 171 str. 2 d.). Atsakymo laikas nustatomas atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, pavyzdžiui, šalis skiriantį atstumą, persiuntimo paštu laiką ir pan.

Oferta visada tam tikrą laikotarpį įpareigoja oferentą nesudaryti su trečiaisiais asmenimis sutarties. Kai pasiūloma sudaryti sutartį žodžiu, numatytas laikotarpis yra trumpas ir tęsiasi iki to laiko, kol pašnekovas atsakys į pasiūlymą. Kai pasiūloma sudaryti sutartį raštu, nenurodant termino, oferentas privalo nesudaryti sutarties su kitu asmeniu iki to laiko, kol raštas pateks pas akceptantą ir bus gautas atsakymas. Kai pasiūlyme nenurodytas terminas, per visą šį laikotarpį oferentas yra susijęs su savo pasiūlymu. Jeigu oferentas, nesulaukęs to laiko, kol pasibaigs nustatytas terminas atsakyti į pasiūlymą, sudaro sutartį su trečiuoju asmeniu, jis netenka galimybės įvykdyti sutartį pagal pradinę ofertą. Tada oferentas privalo atlyginti pagal pradinę ofertą akceptantui padarytus nuostolius.

Sutartis yra šalių susitarimas. Todėl sutartis laikoma sudaryta tada, kai oferentas gauna atsakymą, jog pasiūlymas priimtas. Sutarties sudarymo vieta laikoma toji vieta, kurioje oferentas gavo akceptą.

T30. Prievolių įvykdymas

T30.1. Prievolių įvykdymo sąvoka ir reikšmėPrievolės įvykdymas – tai skolininko veiksmai, kuriuos atlikti arba susilaikyti nuo jų įpareigoja

numatyta prievolėje subjektinė pareiga.

89

Pagal Lietuvos teisės doktriną ir Civilinį kodeksą, prievolės įvykdymo sąvoką galima apibūdinti šiais bruožais:

1) skolininkas subjektinės pareigos prievolėje įvykdymu patenkina kreditoriaus poreikius bei interesus. Tai sąlygoja prievolės įvykdymo principų esmę ir pobūdį;

2) prievolės įvykdymas yra juridinis faktas, kuris nutraukia subjektines kreditoriaus teises prievolėje ir sudaro pagrindą prievoliniams santykiams tarp šalių pasibaigti;

3) prievolės įvykdymas juridine prigimtimi yra teisėtas juridinis veiksmas, kurio teisiniai padariniai atsiranda priklausomai nuo to, kokių tikslų buvo siekiama, prievolės šalims sukuriant sau subjektines teises ir pareigas;

4) prievolės įvykdymas yra ne tik skolininko subjektinės pareigos įvykdymas, bet ir kreditoriaus subjektinės teisės įgyvendinimas, o prievolės įvykdymo priėmimas yra ne tik kreditoriaus teisė, bet ir pareiga;

5) prievolės įvykdymas yra tam tikra nuosekliai atliekamų skolininko ir kreditoriaus veiksmų sistema, t.y. tam tikra tvarka prievolės šalių savo subjektinių teisių ir subjektinių pareigų įgyvendinimas.

T30.3 Prievolės įvykdymo principai 1. Tinkamo prievolės įvykdymo principas

Tinkamas prievolės įvykdymas – tai tokie skolininko veiksmai vykdant subjektinė savo pareigą prievolėje, kurie tiksliai atitinka prievolės sąlygas, t.y. pagal objektą, įvykdymo laiką, būdą, vietą bei kitus reikalavimus , kuriuos nustato įstatymas arba sutartis. Prievolės įvykdymas yra tinkamas, jeigu prievolė įvykdoma kreditoriui arba jo nurodytam asmeniui. Tinkamo prievolės įvykdymo reikalavimai išdėstyti CK-176 str. 1 d., kurioje nurodoma, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatyme ar sutartyje nurodytus reikalavimus, o jei tokių nėra – pagal įprastus reikalavimus.

Prievolės tinkamo įvykdymo principo esminius reikalavimus sudaro: a) prievolių įvykdymo kokybė, b) prievolės įvykdymo kiekis, c) prievolės įvykdymo terminai, d) prievolės įvykdymo vieta, e) prievolės įvykdymo būdas.

Prievolių įvykdymo kokybė. Kreditoriaus reikalavimai tinkamo įvykdymo kokybei – tai reikalavimai skolininkui dėl perduodamų daiktų kokybės, dėl kūrybinės veiklos rezultatų kokybės, dėl atliktų darbų kokybės ir pan.

Prievolės įvykdymo kiekis. Kreditoriaus reikalavimai dėl kiekio – tai reikalavimai skolininkui, kad įvykdydamas subjektinė pareigą, pateiktų, perduotų ir parduotų tokį kiekį atitinkamų daiktų, produkcijos, turto naudotis, kuris numatytas sutartyje.

Prievolės įvykdymo terminai. Kreditoriaus reikalavimai prievolės įvykdymo terminui – tai reikalavimas, kad prievolė būtų įvykdyta įstatyme arba sutartyje nustatytu terminu. CK 180 str. Nustato: jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, tai kreditorius turi teisę, bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nustatytas pareikalavimo momentu, tai skolininkas privalo ją įvykdyti per septynias dienas nuo kreditoriaus reikalavimo įvykdyti prievolę.

Kalbant apie prievolės įvykdymo terminus, atkreiptinas dėmesys į CK 181 str. Reikalavimą, jog skolininkas turi teisę įvykdyti prievolę prieš terminą, jeigu kitaip nenustatyta įstatymu, sutartimi ar pagal prievolės esmę.

Prievolės įvykdymo vieta. Prievolės įvykdymo vieta laikoma ta vieta, kuri nustatyta įstatyme, sutartyje ar pagal prievolės esmę. CK 183 str. 2 dalis nustato, kad jeigu prievolės vieta nenustatyta anksčiau minėtais būdais, tai prievolė turi būti įvykdyta :

1) prievolė perduoti nekilnojamąjį turtą, pvz., pastatą, butą, žemę ir kt. – jo buvimo vietoje;2) fizinių asmenų piniginė prievolė – kreditoriaus gyvenamojoje vietoje jos atsiradimo momentu,

o jeigu kreditorius prievolės įvykdymo metu ją pakeitė ir pranešė skolininkui – naujoje jo gyvenamojoje vietoje; visos išlaidos, susijusios su vietos įvykdymo pakeitimu, tenka kreditoriui;

3) visos kitos prievolės – skolininko gyvenamojoje vietoje, o jeigu skolininkas yra juridinis asmuo – jo buveinėje.

Prievolės įvykdymo būdas. Prievolės įvykdymo būdo sąvoka apima ne tik visos prievolės įvykdymą iš karto arba dalimis, bet ir produkcijos įpakavimą, taros pobūdžio nustatymą, kokia transporto rūšimi bus prievolės objektas pristatomas: su skolininko ar kreditoriaus palydovu ar be jo ir pan.

90

T30.6. Realus prievolių įvykdymo principasRealaus prievolės įvykdymo principas reikalauja, kad skolininkas savo subjektinę pareigą

prievolėje įvykdytų natūra, t.y. atliktų tokius veiksmus arba susilaikytų nuo jų atlikimo, kurie sudaro prievolės objektą, pavyzdžiui perduotų turtą, kuris sudaro prievolės objektą arba atliktų kitus veiksmus, kurių reikalauti turi teisę kreditorius.

Tai reiškia, kad kiekvienas tinkamas prievolės įvykdymas yra realus jos įvykdymas, bet ne kiekvienas realus įvykdymas yra tinkamas įvykdymas.

T30.8. . Prievolės įvykdymo ekonomiškumo principasPrievolių įvykdymo ekonomiškumo principas – tai įstatymo ar sutarties reikalavimas, kad šalys

savo subjektines teises ir pareigas prievolėje įvykdytų kuo ekonomiškiau kiekvienai jos šaliai (CK 176 str. 2 dalis). Pavyzdžiui CK 376 str. 2 dalyje nustatyta: jeigu rangovas apie sąmatos perviršijimą užsakovo neįspėja, tai jis privalo atlikti darbą, nereikalaudamas atlyginti viršijančių sąmatą išlaidų.

4. Prievolės šalių bendradarbiavimo principasPrievolės šalių bendradarbiavimas – tai kreditoriaus ir skolininko pareiga padėti vienas kitam

tinkamai įvykdyti prievolę.

Prievolės įvykdymo subjektaiPrievolės įvykdymo subjektai paprastai yra jos šalys – kreditorius ir skolininkas. Tačiau

priklausomai nuo to, dėl kokio juridinio fakto prievolė atsirado, prievolės subjektas, kuriam turi būti įvykdyta prievolė, gali būti nustatytas sutartimi arba prievolė gali būti įvykdyta kreditoriaus nurodymu trečiajam asmeniui.

Prievolės įvykdymas trečiojo asmens naudaiSutartis trečiojo asmens naudai – tai susitarimas, pagal kurį jo šalys suteikia trečiajam asmeniui

teisę reikalauti iš skolininko subjektinės pareigos įvykdymo jo naudai.

Trečiojo asmens prievolės įvykdymasPrievoliniuose santykiuose subjektinę skolininko pareigą paprastai įvykdo pats skolininkas, bet šią

pareigą gali atlikti ir trečiasis asmuo. Pagrindai yra šie: 1) jei tai numato įstatymas; 2) jeigu trečiąjį asmenį sieja su viena iš šalių administracinis pavaldumas; 3) jeigu trečiąjį asmenį sieja su viena iš šalių atitinkama sutartis. Šių sutartinių prievolinių teisinių santykių ypatumas yra tas, kad trečiasis asmuo, įpareigotas įvykdyti prievolę, nėra prievolės šalis – skolininkas. Remiantis CK 232 str., jeigu prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai tretieji asmenys, kurie buvo įpareigoti ją vykdyti – atsako skolininkas, jeigu LR įstatymai nenumato, kad atsako tiesioginis vykdytojas.

Abišalių prievolinių pareigų įvykdymasAbišalė – tokia prievolė, kurios kiekviena iš šalių kartu yra ir skolininkas, ir kreditorius viena

kitos atžvilgiu. CK 182 str. nustatytas reikalavimas, kad abišalės prievolinės pareigos, atsiradusios iš sutarties, turi būti įvykdytos kartu, jeigu iš įstatymo, sutarties ar prievolės neišplaukia kitaip.

Piniginės prievolės įvykdymas, sumokant skolą į depozitąCK 184 str. reikalauja, kad piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos LR valiuta.Piniginė prievolė – tai prievolė, pagal kurią skolininkas privalo perduoti kreditoriui nuosavybėn

tam tikrą piniginių ženklų ar vertybinių popierių sumą.Įstatymas, siekdamas apsaugoti skolininko teises ir teisėtus interesus vykdant subjektinę pareigą

piniginėje prievolėje, nustatė, kad jis šią prievolę gali įvykdyti nustatytu terminu įnešdamas pinigus arba vertybinius popierius į notarinės kontoros depozitą. Notarinė kontora privalo pranešti apie tai kreditoriui. Tokie skolininko veiksmai laikomi tinkamu prievolės įvykdymu (CK 193 str.). Tokiu būdu įvykdžius piniginė prievolę, kreditorius netenka teisės reikalauti iš skolininko netesybų (baudų, delspinigių) bei atlyginti nuostolius dėl nesavalaikio prievolės įvykdymo.

T31. Prievolių įvykdymo užtikrinimas

91

T31.1. Prievolės įvykdymo užtikrinimo sąvoka ir rūšysPrievolių įvykdymo užtikrinimas – tai įstatymu ar sutartimi nustatyta papildoma prievolė prie

pagrindinės prievolės, kaip skolininko civilinė turtinė atsakomybė už pagrindinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą.

CK 194 str. nustatė kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas šiais būdais: a) netesybos (bauda, delspinigiai);b) įkeitimas;c) ipoteka;d) laidavimas;e) rankpinigiai;f) garantija.

T31.2. NetesybosCK 195 str. 1 dalis netesybų sąvoką apibrėžia kaip įstatyme ar sutartyje nustatytą pinigų

sumą, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta, jeigu, konkrečiai imant, praleistas prievolei įvykdyti terminas.

Netesybos (bauda, delspinigiai) skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę, nes skolininkas, sumokėjęs netesybas, neatleidžiamas nuo prievolės įvykdymo natūra, išskyrus įstatymu arba sutartimi numatytus atvejus.

Netesybos (bauda) – tai iš anksto įstatymu arba sutartimi nustatyta tvirta pinigų suma arba procentinis dydis nuo pažeistos prievolės sumos, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui.

Netesybos (delspinigiai) – tai įstatymu arba sutartimi nustatyta pinigų suma, kuri nustatoma procentiniu dydžiu nuo laiku neįvykdytos prievolės sumos ir mokama už kiekvieną praleistą dieną ar kitą nustatytą laiko tarpą, pvz., dieną, dekadą, savaitę, mėnesį.

Pagal atsiradimo teisinį pagrindą :1) netesybos (bauda, delspinigiai) pagal įstatymą;2) netesybos (bauda, delspinigiai) pagal sutartį.

CK 196 str. reikalauja, kad susitarimas dėl netesybų (baudos, delspinigių) turi būti sudaromas rašytine forma. Rašytinės formos nesilaikymas susitarimą dėl netesybų (baudos, delspinigių) daro negaliojantį.

CK 197 str. numato, kad netesybos (bauda, delspinigiai) teismo gali būti sumažinti. Teismas, spręsdamas ginčą tarp prievolės šalių dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo, atsižvelgdamas į netesybų dydį palyginus su nuostoliais, kiek skolininkas įvykdė prievoles, dalyvaujančių prievolėje fizinių asmenų turtinę padėtį, taip pat kitokį dėmesio vertą kreditoriaus interesą, gali sumažinti išieškomų netesybų (baudų, delspinigių) dydį, bet negali skolininko visiškai atleisti nuo jų sumokėjimo. Įstatymas tokios teisės teismui nesuteikia.

T31.3. Netesybų (baudų, delspinigių) rūšysGaliojantys civiliniai įstatymai nustatė keturias netesybų rūšis (CK 228str.):1) įskaitinės netesybos (baudos delspinigiai) yra tokios, kai už prievolės neįvykdymą arba

netinkamą įvykdymą yra nustatytos netesybos (bauda, delspinigiai). Dėl to susidarę kreditoriui nuostoliai atlyginami tik tiek, kiek jų nepadengia išieškotos netesybos (bauda, delspinigiai) (CK 228 str. 1 dalis).

2) išimtinės netesybos (baudos, delspinigiai) yra tokios, kai už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą leidžiama iš skolininko išieškoti netesybas (baudą, delspinigius), bet negalima išieškoti nuostolių (CK 228 str. 2 dalis).

3) baudinės netesybos (baudos, delspinigiai) yra tokios, kai už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą leidžiama iš išieškoti iš skolininko ne tik netesybas (baudą, delspinigius), bet ir nuostolius, kurie susidarė kreditoriui dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

4) alternatyvinės netesybos (bauda, delspinigiai) yra tokios, kai kreditoriaus pasirinkimu gali būti išieškomos arba netesybos (bauda, delspinigiai), arba nuostoliai. Šios netesybos kartais juridinėje literatūroje vadinamos įkainuojamosiomis netesybomis (bauda, delspinigiais).

92

T31.4. Įkeitimas, jo rūšysĮkeitimas – tai kreditoriaus (įkaito turėtojo) teisė, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos

prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius, išskyrus išimtis, nurodomas LR įstatymuose (CK 198 str.). Įkeitimas atsiranda pagal įstatymą arba sutartį (CK 198 str. 2 dalis). Įkeitimo teisė paprastai atsiranda iš įkeitimo sutarties sudarymo.

CK 205 str. nustatė, kad įkeitimo teisė įkaito turėtojui atsiranda, priklausomai nuo turto pobūdžio, nuo šio momento:

1) nekilnojamo turto atžvilgiu – kai notariškai sudaryta sutartis įregistruojama;2) kitam turtui – kai pastarasis perduodamas įkaito turėtojui;3) turtui, kuris pagal įstatymą ar sutartį neturi būti perduodamas – nuo įkeitimo sutarties

sudarymo.Įkeitimo sutartis – tai susitarimas kreditoriaus su skolininku arba trečiuoju asmeniu, kuris įkeičia

turtą kreditoriaus reikalavimams užtikrinti už skolininką.Įkeitimo sutarties šalys: kreditorius (įkaito turėtojas) – asmuo, kuris savo reikalavimus skolininkui

užtikrina pastarojo įkeistu turtu; skolininkas (įkaito davėjas) – asmuo, kuris įkeičia savo turtą, kad užtikrintų būsimus kreditoriaus reikalavimus. Įkaito davėju gali būti tik įkeičiamo turto savininkas arba valdantis įkeičiamą turtą patikėjimo teise. Šis reikalavimas taikytinas įkaito davėjui ir tada, kai juo yra trečiasis asmuo.

CK 201 str. nustatė, kad įkeitimo dalyku gali būti bet koks turtas, išskyrus tokį, į kurį pagal LR įstatymus negalima nukreipti išieškojimo.

Įkeičiamas turtas gali būti klasifikuojamas taip:1) nekilnojamasis turtas – juo paprastai laikomi tokie daiktai, kurie yra susiję su žeme ir kurie

negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei esmės ir iš esmės nesumažinus jų vertės;

2) kilnojamasis turtas – turtas, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės, iš esmės nesumažinus jo vertės ar be didelės žalos jo paskirčiai.

Įkeičiamo turto klasifikacija į nekilnojamą ir kilnojamą turtą įkeitimo teisėje reikšmė ta, kad paprastai įkeitimo teisė į nekilnojamą turtą atsiranda nuo sutarties dėl nekilnojamo turto perleidimo įregistravimo valstybinės registracijos institucijose (CK 205 ir 255 str.), o kilnojamam turtui ši teisė atsiranda nuo turto perdavimo arba įkeitimo sutarties sudarymo momento.

Įkeitimo sutarties turinys – tai veiksmai, kuriuos šalys privalo atlikti, vykdydamos subjektines teises ir pareigas prievolėje. CK 202 str. nurodo, kad šioje sutartyje turi būti nurodyta: įkaito davėjo ir įkaito turėtojo pavadinimas ir gyvenamoji vieta (buveinė), įkeičiamojo turto aprašymas, įkainavimas ir buvimo vieta, įkeitimu užtikrintos prievolės esmė, dydis ir įvykdymo terminas.

CK 206 str. numato šias įkaito turėtojo pareigas:1) privalo turtą tinkamai saugoti;2) atsakyti už turto išsaugojimą, jeigu neįrodo, jog turtas prarastas arba sugedo ne dėl jo kaltės;3) įkaito turėtojas neturi teisės naudotis įkeistu turtu, jeigu kitaip nenumato įstatymas, sutartis.Įkaito turėtojas yra teisėtas turto valdytojas.Skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius įkeitimu užtikrintą prievolę, kreditorius savo

reikalavimus pirmumo teise patenkina iš įkeistojo turto.Prievolės atsiranda iš įkeitimo sutarties ir bendrų prievolių pasibaigimo pagrindų. CK 210 str.

numatyti papildomi jos pasibaigimo pagrindai:1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;2) žuvus įkeistam turtui;3) įkaito turėtojui įgijus į įkeistą turtą nuosavybės teisę arba patikėjimo teisę;4) įkeistąjį turtą pardavus priverstine tvarka;5) jeigu įkeistojo turto numatyta valstybinė registracija, įkeitimo teisės pasibaigimas

suinteresuoto asmens reikalavimu turi būti atžymėtas valstybinės institucijos registre, kuriame buvo įregistruota to turto įkeitimo sutartis.

T31.6. LaidavimasLaidavimas – tai sutartis, pagal kurią laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui,

jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies (CK 212 str.).

93

Laidavimo atsiradimo juridinį pagrindą sudaro sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo sutinka būti kreditoriui laiduotoju už skolininką. Laiduotoju gali būti vienas asmuo ar keli, tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Juridiniai asmenys gali būti laiduotojais, jeigu jų įstatai (nuostatai) tai nedraudžia.

Sutartis turi būti sudaroma rašytine forma, o jeigu šis reikalavimas pažeidžiamas, ji negalioja (CK 213 str.).

Laidavimo sutarties turinį sudaro jos šalių teisės ir pareigos.Kreditorius pagal laidavimo sutartį turi šias pagrindines teises:1) kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko arba laiduotojo prievolės įvykdymo;2) kreditoriaus atžvilgiu skolininkas ir laiduotojas yra solidarūs skolininkai;3) kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimą skolininkui, laiduotojui arba abiem kartu;4) laiduotojui patenkinus kreditoriaus reikalavimą, pastarasis privalo perduoti laiduotojui visus

dokumentus, patvirtinančius reikalavimus skolininkui (CK 216 str.).Laiduotojo teisės ir pareigos yra šios:1) jeigu skolininkas neįvykdo prievolės, kreditorius pareiškia ieškinį laiduotojui, kuris privalo į

bylą įtraukti skolininką, kad pastarasis galėtų pateikti atsikirtimus kreditoriaus reikalavimams;2) laiduotojas turi teisę pareikšti prieš kreditoriaus reikalavimus visus atsikirtimus, kuriuos galėtų

pareikšti skolininkas net ir prieš jo valią;3) jeigu laiduotojas neįvykdo šios pareigos, skolininkas turi teisę pareikšti prieš atgręžtinį

laiduotojo reikalavimą visus atsikirtimus, kuriuos turėjo prieš kreditorių;4) jeigu skolininkas įvykdė prievolę kreditoriui, nežinodamas, kad ją įvykdė laiduotojas, jis gali

prieš laiduotoją pareikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo prieš kreditorių (CK215 str.).CK 218 str. numatė šiuos laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės kreditoriui pagrindus:1) kreditoriui atsisakius nuo priklausančios jam pirmenybės teisės patenkinti jo reikalavimą;2) kreditoriui atsisakius nuo kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo.Laidavimas paprastai pasibaigia skolininkui įvykdžius laidavimu užtikrintą prievolę. Laiduotojui

įvykdžius prievolė už skolininką, jo prievoliniai santykiai su kreditoriumi pasibaigia, t.y. pasibaigia laidavimas. Tačiau laiduotojas tada tampa kreditoriumi skolininko atžvilgiu.

Laiduotojo atsakomybė kreditoriui pasibaigia šiais atvejais:1) pasibaigus laidavimu užtikrintai prievolei, t.y. ją įvykdžius skolininkui arba laiduotojui;2) kreditoriui per tris mėnesius nepareiškus laiduotojui ieškinio nuo prievolės įvykdymo termino

suėjimo dienos;3) kai prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, suėjus

vieneriems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos (CK 219 str.).

T31.10. GarantijosCK 220 str. “garantija laikoma įstatymuose ar sutartyje numatyta vieno asmens pareiga visiškai ar

iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo-skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai. Garanto atsakomybė yra subsidiarinė.”

Išvados:1) garantu gali būti kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo pagal įstatymą ar sutartį;2) garantas, įvykdęs asmens skolininko prievolę kreditoriui, atitinkamai turi atgręžtinio

reikalavimo teisę skolininkui;3) garanto atsakomybė kreditoriui yra subsidiarinė, t.y. jis privalo dažniausiai įvykdyti prievolę

iki galo arba tik tą dalį, kurios neįvykdė skolininkas;4) garantijos atsiradimo teisinis pagrindas yra įstatymas arba sutartis.CK 221 str. reikalauja, kad garantijos sutartis turi būti sudaroma rašytine forma, o rašytinės

formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančia.

T.31.11. RankpinigiaiRankpinigiai – tai pinigų suma, kurią viena iš susitariančių šalių duoda pagal sutartį priklausančių

iš jos mokėjimų sąskaita antrajai šaliai sutarties sudarymui įrodyti ir jos vykdymui užtikrinti (CK 222 str.).

Prievoliniuose santykiuose, kurie atsiranda dėl rankpinigių sutarties sudarymo, dalyvauja dvi šalys:

1) rankpinigių davėjas – kreditorius;

94

2) rankpinigių gavėjas – skolininkas.Pagal CK 222 str. rankpinigių davėju ir gavėju gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, nes

įstatymas šios sutarties šalių pagal subjektus neriboja. CK 223 str. reikalauja, kad sutartis dėl rankpinigių, nepriklausomai nuo perduodamos pinigų sumos, turi būti sudaroma rašytine forma. Tokioje sutartyje turi būti būtinai įrašyta, kad perduodama pinigų suma yra rankpinigiai. Nesant tokio įrašo sutartyje, ši pinigų suma yra vertinama kaip avansas.

Rankpinigiai pagal savo juridinę reikšmę atlieka šias juridines funkcijas:1) įrodomąją – rankpinigių sumokėjimas įrodo, kad tarp jų davėjo ir gavėjo yra sudaryta arba bus

ateityje sudaryta sutartis;2) mokamąją – perduota rankpinigių suma įskaitoma pagal sutartį priklausančių mokėjimų sumai;3) užtikrinamąją – kai davusi rankpinigius sutarties šalis neįvykdo prievolės, užtikrintos

rankpinigiais, ji netenka teisės juos išieškoti iš rankpinigių gavėjo, o kai gavusi rankpinigius šalis neįvykdo prievolės, jai atsiranda pareiga sumokėti davusiai juos šaliai dvigubą sumą (CK 224 str.).

T32. Atsakomybė už civilinių teisių ir pareigų pažeidimą

T32.1. Civilinės teisinės atsakomybės sąvokaAtsakomybė – prievolė atlyginti žalą arba nuostolius, sumokėti netesybas. Civilinei teisinei

atsakomybei būdinga tai, kad ji yra viena iš įstatymu ar sutartimi nustatytų sankcijų; jos atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas; ji pasireiškia teisės pažeidėjui nenaudingomis (neigiamomis) turtinėmis pasekmėmis, dažniausiai turto sumažėjimu dėl žalos, nuostolių atlyginimo, netesybų sumokėjimo; ji yra papildoma arba nauja prievolė, kuri nėra pažeisto teisinio santykio elementu; ji įgyvendinama valstybės prievarta arba jos taikymo galimybe.

Civilinės atsakomybės sąlygosCivilinė atsakomybė atsiranda dėl civilinės subjektinės teisės pažeidimo, tačiau tik esant tam

tikroms sąlygoms. Teisės teorijoje keturios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos:1) teisės pažeidimu turi būti padaryta žala arba nuostoliai;2) priešingas teisei skolininko elgesys;3) priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko (teisės pažeidėjo) veiksmų ir žalos arba

nuostolių;4) skolininko (teisės pažeidėjo) kaltė.

Žalos ir nuostolių padarymasTai reiškia, kad atsakomybė gali būti taikoma tik tada, kai teisės pažeidėjas, neįvykdydamas arba

netinkamai įvykdydamas prievolę, padaro turtinę žalą. Kreditorius privalo įrodyti, kad skolininkas neįvykdė arba netinkamai įvykdė prievolę, tuo padarydamas žalą arba nuostolius.

Priešingas teisei skolininko elgesysTai toks asmenų elgesys, kuris pažeidžia civilinės teisės normas, o kai įstatyme nėra numatyti

veiksmai – pažeidžia bendrus civilinių įstatymų pradmenis.

Priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko veiksmų ir žalos arba nuostoliųAtsakomybė atsiranda tik tada, kai yra priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko veiksmų

ir žalos arba nuostolių. Tai tiesiogiai išplaukia iš įstatymo, kuris nustato, kad prievolės neįvykdęs skolininkas privalo atlyginti nuostolius (CK 227 str. 1 dalis). Asmuo, padaręs žalą privalo ją atlyginti (CK 483 str. 1 dalis). Todėl teismas, kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra priežastinis ryšys tarp skolininko neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kreditoriaus nuostolių (žalos).

KaltėKaltė yra asmens psichinis santykis su jo priešingu teisei veiksmu arba neveikimu ir dėl to

atsiradusiu rezultatu. CK 231 str. numatytos dvi kaltės formos: tyčia ir neatsargumas.Tyčia yra tada, kai teisės pažeidėjas numato, kad jo elgesys priešingas teisei ir dėl to gali atsirasti

neigiamos pasekmės ir jų siekia arba sąmoningai leidžia šioms pasekmėms atsirasti.

95

Neatsargumas yra tada, kai teisės pažeidėjas numato, kad jo veikimas ar neveikimas gali sukelti neigiamas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikisi jų išvengti arba nenumato savo elgesio pasekmių, nors turi ir gali jas numatyti.

T32.16-17. Skolininko atleidimo nuo atsakomybės pagrindai. Atsitiktinumas. Nenugalima jėga.

Paprastai skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu prievolė neįvykdoma arba netinkamai įvykdoma dėl atsitiktinumo, nenugalimos jėgos arba kreditoriaus kaltės. Šie juridiniai faktai kliudo skolininkui įvykdyti prievolę, todėl jie vadinami negalimumu įvykdyti prievolę. Civilinė teisė skiria paprastą atsitiktinumą ir kvalifikuotą atsitiktinumą (nenugalimą jėgą).

Atsitiktinumas – tai nekaltas kito asmens teisių ir įstatymo saugomų interesų pažeidimas. Skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, nes jo veiksmuose nėra kaltės.

Nenugalima jėga (kvalifikuotas atsitiktinumas) – tai nepaprastas įvykis, kuriam esamomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (CK 88 str.). Tai ypatingos, nepaprastos aplinkybės.

T31.18. Civilinės atsakomybės pagrindinės rūšysT31.19. Sutartinė atsakomybėCivilinė atsakomybė, atsirandanti pažeidus jau esamos prievolės subjektinę teisę (pvz. iš įvairių

sandorių), sąlyginai vadinama sutartine atsakomybe. Pažeidus jau susidariusius prievolinius santykius, t.y. sutartinės atsakomybės atveju, taikomi bendri civilinės atsakomybės nuostatai (CK 225-237 str.).

T31.19. Nesutartinė atsakomybėCivilinė atsakomybė gali atsirasti ir nesant prievolinių teisinių santykių (prievolės). Tokiais

atvejais atsiradusi civilinė atsakomybė sąlyginai vadinama nesutartine atsakomybe. Nesutartinės atsakomybės taikymo sąlygas ir jos dydį nustato tiktai įstatymai. Prievolinės subjektinės teisės pažeidžiamos, kai neįvykdytos pareigos. Neįvykdyta prievolė yra tada, kai skolininkas visiškai neįvykdė tų veiksmų, kurie sudaro prievolės turinį. Netinkamai įvykdyta prievolė yra tada, kai jos įvykdymas neatitinka tam tikrų sutarties sąlygų.

T31.20. Dalinė atsakomybėCivilinėje teisėje daline vadinama atsakomybė, taikoma dviem arba daugiau asmenų, kurių

kiekvienas atsako kreditoriui lygiomis dalimis. Esant dalinei prievolei, kiekvienam iš skolininkų taikoma dalinė atsakomybė. Kadangi kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti tiktai savo prievolės dalį, jis privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jam tenkančios prievolės dalies neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. Jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta, kad atskirų bendraskolių dalys yra nelygios, tai laikoma, kad visų jų dalys lygios (CK 187 str.).

Solidarinė atsakomybėSolidarine vadinama atsakomybė dviejų ir daugiau asmenų, iš kurių kiekvienas atsako kreditoriui

visa prievole. Esant solidarinei atsakomybei, kreditorius gali reikalauti iš visų bendraskolininkų ir iš bet kurio jų atskirai įvykdyti tiek visą prievolę, tiek ir bet kurią jos dalį. Taip pat kreditorius savo nuožiūra gali prievolės neįvykdymu arba netinkamu įvykdymu padarytus nuostolius reikalauti iš visų bendraskolininkų ir iš bet kurio jų atskirai, tiek visus jo nuostolius, tiek ir jų dalį. Jeigu visi nuostoliai išieškomi iš vieno skolininko, šis turi teisę atgręžtine tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolininkų lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį (CK 190 str.).

Subsidiarinė atsakomybėCivilinėje teisėje pagrindine vadinama atsakomybė asmens (skolininko, žalą padariusio asmens),

kuri atsiranda pagal įstatymą. Greta pagrindinės atsakomybės, įstatymo arba sutartyje numatytais atvejais gali būti subsidiarinė (papildoma) atsakomybė. Jai būdingi šie požymiai:

1) subsidiarinė atsakomybė atsiranda tiktai tiesiogiai įstatymu arba sutartimi numatytais atvejais;2) papildoma atsakomybė taikoma tiktai esant pagrindinei atsakomybei;3) papildoma atsakomybė taikoma asmenims, kurie neatsako pagal pagrindinę prievolę;4) papildomos atsakomybė dydis negali viršyti pagrindinės atsakomybės dydžio;5) papildomos atsakomybės taikymas gali būti ribojamas įstatymu, sutartimi.

Atsakomybė ir sankcija

96

Civilinės teisės moksle pabrėžiama, kad ne bet kuri teisės normoje nustatyta sankcija (prievarta) yra civilinė teisinė atsakomybė. Atsakomybė yra sankcija už teisės pažeidimą, bet sankcija ne visada yra atsakomybė. Civilinė atsakomybė yra tokia sankcija, kuri sukelia teisės pažeidėjui tam tikrą turto netekimą arba sumažėjimą. Tai rodo, kad civilinė atsakomybė yra tiktai viena sankcijos rūšių.

T33. Prievolių pasibaigimas

T33.1. Prievolių pasibaigimo pagrindaiVisi prievolių pasibaigimo pagrindai skirstomi į dvi grupes:1) prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių, kurie priklauso nuo šalių valios;2) prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių, kurie nepriklauso nuo šalių

valios.

Prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų arba jų sudėčių, kurie priklauso nuo šalių valiosPrievolės pasibaigimas įvykdymu – tai prievolės šalių – skolininko ir kreditoriaus – veiksmai arba

susilaikymas nuo tokių veiksmų, kurie turi būti atlikti pagal įstatymo, poįstatyminio teisės akto, sutarties reikalavimus, o jeigu tokių nėra, pagal paprastai reiškiamus reikalavimus tokios rūšies prievolei įvykdyti (CK 244 str.). Paprastai prievolė pasibaigia tinkamai ją įvykdžius. Netinkamas prievolės įvykdymas taip pat gali būti jos pasibaigimo pagrindas. Bet tada gali atsirasti papildoma prievolė, kurios esmę sudaro tai, kad kreditorius įgyja teisę reikalauti netesybų, nuostolių atlyginimo ir reikalauti tinkamo įvykdymo. CK 244 str. 2 ir 3 dalyse nustatytas reikalavimas, kad kreditorius, priėmęs įvykdymą, privalo skolininkui išduoti dokumentą, patvirtinantį viso ar dalies prievolės įvykdymą.

Prievolės pasibaigimas įskaitymu. CK 245 str. nustato prievolės pasibaigimo įskaitymu sąlygas.1) Kreditoriaus ir skolininko reikalavimai vienas kitam turi būti priešpriešiniai. Tokių prievolinių

teisinių santykių esmė ta, kad pagal vieną reikalavimą šalis yra kreditorius skolininkui, o pagal kitą – ji yra skolininkas kreditoriui.

2) Priešpriešiniai reikalavimai kreditoriaus skolininkui ir skolininko kreditoriui turi būti vienarūšiai, t.y. abiejų priešpriešinių reikalavimų objektai apibrėžti tais pačiais rūšiniais požymiais.

3) Pagal kiekvieną priešpriešinį vienarūšį reikalavimą turi būti suėjęs vykdymo terminas, kuris gali būti apibrėžtas konkrečia data, įvykiu, pareikalavimo momentu, arba kurio terminas nenurodytas.

Jeigu prievolės šalių priešpriešiniai reikalavimai atitinka nurodytas sąlygas, įskaitymui užtenka vienos šalies pareiškimo (CK 245 str. 2 dalis).

Pagal CK 246 str. neleidžiama įskaityti:1) reikalavimų, kurių ieškininės senaties terminas yra pasibaigęs;2) reikalavimų atlyginti žalą, kilusią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo;3) reikalavimų, kilusių iš sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos;4) kitokių reikalavimų – įstatymo numatytais atvejais.Prievolės pasibaigimas šalių susitarimu. CK 249 str. nustatė, kad prievolė pasibaigia šalių

susitarimu, konkrečiai, susitarimu pakeisti vieną prievolė kita tarp tų pačių asmenų. Tai šalių atleidimas viena kitos nuo subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo. Kad prievolės šalys galėtų pakeisti vieną prievolę kita, reikalingos šios sąlygos:

1) susitarimas dėl vienos prievolės pakeitimo kita turi būti sudarytas tarp tų pačių prievolės šalių;2) esama prievolė galiotų ir būtų neįvykdyta;3) nauja prievolė galiotų ir skirtųsi nuo pirminės prievolės.

Prievolės, pasibaigiančios dėl juridinių faktų, nepriklausančių nuo šalių valiosPrievolės pasibaigimas dėl tokių juridinių faktų, juridinių sudėčių, kurios nepriklauso nuo šalių

valios, įstatyme ir juridinėje literatūroje vadinamas negalimumu ją įvykdyti (CK251 str.). Kad prievolė pasibaigtų negalėjimu ją įvykdyti, reikia dviejų sąlygų:

1) kad juridinis faktas arba jų sudėtis atsirastų po prievolinių santykių, susidariusių tarp šalių;2) kad juridiniai faktai arba jų sudėtis, už kuriuos skolininkas neatsako, sukeltų įvykdymo

negalimumą (CK 231 str.).

97

Prievolės pasibaigimas šalių sutapimu viename asmenyje. CK 248 str. numato, kad prievolė pasibaigia skolininko ir kreditoriaus sutapimu viename asmenyje. Prievolės šalių sutapimas viename asmenyje galimas tada, kai abi prievolės šalys yra juridiniai asmenys.

Prievolės pasibaigimas mirus fiziniam asmeniui. CK 252 str. 1 ir 2 dalys nustato, kad prievolė pasibaigia mirus skolininkui arba kreditoriui, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui, arba jeigu įvykdymas buvo skiriamas asmeniškai kreditoriui.

Prievolės pasibaigimas likvidavus juridinį asmenį. CK 252 str. 3 dalis nustato, kad prievolė pasibaigia likvidavus juridinį asmenį (skolininką ar kreditorių).

34 tema

34.1.Pirk-pard.sutarties sąvoka ir reikšmė:Ši sutartis-viena pagrindinių, nes susijusi su visomis kitomis. Reikšmė: nesuvartojamos prekės yra

ilgai apyvartoje. Ši sutartis užtikrina gamybą, realizavimą ar apyvartą. Ryšys su:-krovinių pervežimo sutartimi;-pasaugos sutartimi (prekės saugomos);-komiso sutartimi (prekės perkamos ir parduodamos komiso pagrindais).Pirkimo –pardavimo sutartis:-konsensualinė- laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl visų jos sąlygų. Įstatymu ar sutartimi

numatytais atvejais tas susitarimas išreiškiamas įstatymo reikalaujama forma (pvz. Nekiln.turto sutartis yra tvirtinama notariškai ir įregistruojama).

-dvišalė- abipusiai įpareigojanti, nes abi šalys (pirkėjas ir pardavėjas) turi teises ir pareigas;-atlygintinė – už parduodamą daiktą mokamas piniginis ekvivalentas.Atribojimas nuo kitų sutarčių:-nuo mainų sutarties- dkt. keičiamas įdaiktą:-nuo dov.o sutarties-taip pat perduodami daiktai, bet ji yra neatlygintinė;-nuo turto perdavimo iki gyvos galvos- rizikos sutartis-nuo tiekimo – tiekimo yra planinė, sudarymas niekada nesutampa su jos įvykdymu, nes sudarymo

momentu tiektina produkcija dažniausiai nebūna pagaminta.CK nurodoma, kad perduoda ne turtą (per plati sąvoka apima teises ir pareigas), o daiktus ir

prekes. Visos prekės yra daiktai, bet ne visi daiktai yra prekės. Tik skirti parduoti daiktai yra prekė. Nekilnojami daiktai nėra prekė (žemė, pastatai).

Paskaita: Turtas –materialūs daiktai, kuriuos asmuo turi – kilnojami ir nekilnojami daiktai, pinigai, reikalavimo teisės ir pareigos.

Pirk-pard.sutarties samprata 1. Pirk-pard.sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai

(pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

2. Vertybinių popierių, valiutinių vertybių pirkimui- pardavimui taikomos šio skyriaus normos, jeigu kiti įstatymai nenustato specialių jų pirk-pard.taisyklių.

3. Atskirų rūšių daiktų (prekių) pirk-pard.ypatumus gali nustatyti atitinkami įstatymai. 4. Šio skyriaus normos taikomos turtinių teisių pirkimui - pardavimui tiek, kiek tai neprieštarauja šių teisių prigimčiai ir esmei.

34.2. Pirk-pard.sutarties šalys, turinys ir forma:Šalys: pirkėjas ir pardavėjas. Jais gali būti visi civ.t. subjektai: teisnūs ir veiksnūs fiziniai

asmenys, juridiniai asmenys, asmenys neturintys juridinio asmens teisių. Tačiau ne kiekvienas jų gali pirkti ir parduoti bet kokį turtą. (Praktika, pvz.: Žemę Lietuvoje be išlygų gali pirkti tik Lietuvos piliečiai; Juridiniams asmenims perkant žemę reikia gauti Apskrities viršininko administracijos leidimą, o jam gauti numatyta begalė sąlygų; žemę perkant užsienio ambasadai – reikalinga užsienio reikalų ministerijos nota) Pardavėjas pagal pirk-pard.sutartį prisiima pareigą perduoti pirkėjui ne tik turtą, bet ir nuosavybės teisę, todėl jis paprastai turi būti to turto savininkas. Tačiau kartais įstatymu leidžiama parduoti daiktus asmenims, kurie neturi į juos nuosavybės teisės, pvz.transporto įmonės gali parduoti

98

nustatytu laiku neatsiimtus krovinius, komiso parduotuvės – rūbus, namų apyvokos daiktus, lombardas – už gautą paskolą įkeistus, saugomus ir laiku neatsiimtus daiktus.

Turinys: Vadovėlyje: esminės sąlygos, tos dėl kurių pirkėjas ir pardavėjas susitaria. Paprastai esminėmis laikomos susitarimo sąlygos dėl dalyko ir kainos, taip pat tos, kurias esminėmis pripažįsta šalys, pvz. Pirk-pard.kreditan sutartimi būtina susitarti ir dėl terminų.

Kiekviena sutartimi siekiama tam tikro teisinio rezultato. Todėl šalys būtinai susitaria atlikti veiksmus, kuriais būtū pasiektas šis rezultatas ir atsirastų norimos pasekmės. Todėl esmine pirk-pard.sutarties sąlyga reikia laikyti ir susitarimą dėl parduodamo daikto - sutarties dalyko-perdavimo ir priėmimo nuosavybėn už nustatytą kainą.

Konspektuose: Turinys- tai šalių teisės ir pareigos. Paprastai nurodomos kiekvienos šalies pareigos, o teisės nenurodomos, nes vienos šalies pareigos atitinka kitos šalies teises.

Forma: Pirk-pard.sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirk-pard.sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles.

1.71 str. Sandorių forma 1. Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. 2. Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).

1.72 str. Žodinė sandorių forma 1. Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu. 2. Su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai.

1.73 str. Rašytinė sandorių forma 1. Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi: 1) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu; 2) juridinių asmenų steigimo sandoriai; 3) prekių pirk-pard.išsimokėtinai sutartys; 4) draudimo sutartys; 5) arbitražiniai susitarimai; 6) kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys; 7) preliminarinės sutartys; 8) asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys; 9) taikos sutartys; 10) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą. 2. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. 3. Šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento antspaudavimas, specialios formos dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes. Kai šalys šių reikalavimų nesilaiko, sandoris laikomas nesudarytu, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita.

1.74 str. Notarinė sandorių forma 1. Notarine forma turi būti sudaromi: 1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnoj. daikto suvaržymo sandoriai; 2) vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė); 3) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę formą.

34.3. Sutarties dalykas, kaina:Dalykas: Vadovėly:gali būti tik esantys apyvartoje daiktai, turintys individualius ir rūšinius

požymius. 6.306 str. Pirk-pard.sutarties dalykas 1. Pirk-pard.sutarties dalyku gali būti neišimti iš

apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje, vertybiniai popieriai ir kitokie daiktai bei turtinės teisės. 2. Pirk-pard.sutarties dalyku taip pat gali būti prieauglis, derlius ir kiti atsirandantys daiktai. 3. Pirk-pard.sutarties dalykas gali būti apibūdintas tiek pagal individualius požymius, tiek pagal rūšį. 4. Pirk-pard.sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį.

Kaina. Tai esminė sąlyga. Pagal Vienos Konvenciją kainos tiksliai apibrėžti nebūtina. Jei kaina nustatyta pagal prekės svorį, tai nustatoma neto (svoris be įpakavimo); bruto-svoris su įpakavimu. Paskaita: jei kaina nenustatyta – sutartis nesudaryta, bet jei kaina netiksliai nustatyta – sutartis sudaryta. Gali būti numatyti kainų svyravimai nuo---iki. Gali būti numatytas svyravimas atsižvelgiant į svyravimus rinkoje, taip pat atsižvelgiant darbo jėgos, medžiagų kainos pasikeitimą. Projekte numatyta “protingos kainos sąvoka”.

6.313 str. Kaina 1. Parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. 2. Tais atvejais, kai pirk-pard.sutartyje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenustatyta kaina ar nenurodyta tvarka jai nustatyti ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kuri sutarties sudarymo metu buvo įprastai toje prekybos srityje mokama už tokius pat daiktus, parduodamus atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, - protingumo kriterijus atitinkanti kaina. 3. Kai kaina turi būti nustatyta pagal

99

daiktų svorį, ji nustatoma pagal neto svorį, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. 4. Jeigu kainą turi nustatyti viena šalis ir tokiu būdu nustatyta kaina aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, tai nepaisant šalių susitarimų sutarties kaina turi būti pakeista atitinkančia protingumo kriterijus kaina. 5. Kai kainą turi nustatyti trečiasis asmuo, bet jis to nedaro ar negali padaryti, laikoma, kad protingumo kriterijus atitinkanti kaina yra sutarties kaina. 6. Kai kaina turi būti nustatyta remiantis kriterijais, kurių nėra ar kurie išnyko arba negali būti nustatyti, kaina nustatoma remiantis artimiausios reikšmės kriterijais. 7. Jeigu sutartyje numatyta, kad kaina turi būti keičiama atsižvelgiant į tam tikrus kainai įtakos turinčius rodiklius (savikainą, išlaidas ir t. t.), tačiau nenurodyta kainos pakeitimo tvarka, tai kaina nustatoma atsižvelgiant į šių rodiklių santykį sutarties sudarymo ir daikto perdavimo metu. Kai pardavėjas praleidžia daikto perdavimo terminą, kaina nustatoma atsižvelgiant į šių rodiklių santykį sutarties sudarymo ir daikto perdavimo metu, numatytu sutartyje.

6.314 str. Kainos sumokėjimas 1. Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečioje vietoje, jis privalo sumokėti ją pardavėjui daiktų perdavimo vietoje. 2. Jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus. 3. Pirkėjas neturi pareigos sumokėti kainą, kol jis neturėjo galimybės patikrinti daiktus, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato ką kita. 4. Jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą. 5. Kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas. 6. Kai pirkėjas atsisako priimti daiktus ir už juos sumokėti, pardavėjas gali savo nuožiūra reikalauti sumokėti kainą arba atsisakyti vykdyti sutartį. 7. Kai pardavėjas pagal sutartį turi perduoti pirkėjui ne tik daiktus, už kuriuos pirkėjas dar nesumokėjo, bet ir kitus daiktus, šių daiktų perdavimą pardavėjas gali sustabdyti, kol pirkėjas visiškai sumokės už anksčiau perduotus daiktus, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita.

6.315 str. Išankstinis mokėjimas už daiktus 1. Jeigu sutartis numato, kad pirkėjas visą ar dalį kainos turi sumokėti iki daiktų perdavimo jam (išankstinis mokėjimas), tai pirkėjas kainą privalo sumokėti sutartyje nustatytu laiku. 2. Jeigu pirkėjas iš anksto kainos nesumoka, pardavėjas turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą. 3. Kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda pirkėjui daiktų, šis turi teisę reikalauti, kad pardavėjas jam perduotų daiktus arba grąžintų sumokėtą sumą. 4. Kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda daiktų pirkėjui, jis privalo už gautą sumą mokėti įstatymų arba sutarties nustatytas palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kurią pardavėjas privalėjo perduoti daiktus, ir mokamos iki tos dienos, kurią daiktai faktiškai perduodami pirkėjui arba jam grąžinama sumokėta kaina.

TARP KITKO (ką reiškia “tarp kitko”, jeigu japoniškai “kitko” verčiama “kojos” ?) :6.307 str. Pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimas 1. Pirk-pard.sutartis, pagal kurią

pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. 2. Tokia pirk-pard.sutartis nėra negaliojanti, jeigu pardavėjas pirk-pard.sutarties įvykdymo metu tapo parduodamo daikto savininku. 3. Jeigu sutartis negaliojančia pripažinta šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, dkt. grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 4.96 straipsnyje.

6.308 str. Draudimas pirkti ir parduoti daiktą 1. Asmuo, kuriam pavesta parduoti kito asmens daiktą, neturi teisės to daikto pirkti nei tiesiogiai, nei per tarpininkus, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Šis draudimas taikomas ir asmeniui, administruojančiam kito asmens turtą pagal šio kodekso ketvirtosios knygos nuostatas. 2. Asmuo, administruojantis kito asmens turtą, neturi teisės parduoti savo turto, jeigu šio turto kaina apmokama iš jo administruojamo turto. 3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti asmenys neturi teisės reikalauti pripažinti negaliojančia pirk-pard.sutartį, sudarytą pažeidžiant šiame straipsnyje nustatytas taisykles.

6.309 str.Įsipareigojimas parduoti ar pirkti daiktą 1. Laikoma, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas-pardavimas. 2. Pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. 3. Kai pirkti ar parduoti daiktą įpareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą.

6.310 str. Pirk-pard.sutarties sudarymo išlaidos 1. Pirk-pard.sutarties sudarymo išlaidos tenka pirkėjui, jeigu šalys nesusitaria kitaip. 2. Daiktų pristatymo, jų svėrimo ir perskaičiavimo (kiekio patikrinimo) išlaidos tenka pardavėjui, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. 3. Daiktų priėmimo, daiktų perdavimo-priėmimo dokumento sudarymo išlaidos tenka pirkėjui.

6.312 str.Pirk-pard.sutartis, kurioje yra sąlyga dėl parduodamo daikto naudojimo 1. Asmuo, parduodamas daiktą, gali nustatyti sąlygą, kad tas dkt. turi būti naudojamas tam tikram tikslui nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. 2. Jeigu pirkėjas nevykdo pirk-pard.sutartyje

100

nustatytos sąlygos, tai pardavėjas teismo tvarka turi teisę reikalauti, kad sąlyga būtų įvykdyta arba kad būtų nutraukta sutartis, dkt. grąžintas jam ir atlyginti nuostoliai.

6.316 str. Daiktų draudimas 1. Pirk-pard.sutartis gali nustatyti pardavėjo arba pirkėjo pareigą

apdrausti daiktus. 2. Jeigu apdrausti daiktus privalanti sutarties šalis šios pareigos nevykdo, kita šalis turi teisę apdrausti daiktus ir pareikalauti atlyginti jų draudimo išlaidas arba atsisakyti vykdyti sutartį.

34.3.Pirkėjo ir pardavėjo teisės ir pareigos. Pirk-pard.sutarties vykdymas ir šalių atsakomybė už sutarties pažeidimą:

Paprastai nurodomos kiekvienos šalies pareigos, o teisės nenurodomos, nes vienos šalies pareigos atitinka kitos šalies teises.

34.4. Pirkėjo ir pardavėjo pareigos ir teisės. Sutarties vykdymas ir šalių atsakomybė už sutarties pažeidimą.

Pardavėjo pareiga perduoti daiktus 1. Pardavėjas privalo pagal pirk-pard.sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. 2. Pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirk-pard.sutartyje numatyta, ar ne (garantija pagal įstatymą). 3. Jeigu sutartis nenumato ko kita, pardavėjas privalo perduoti daiktus kartu su jų priklausiniais ir priedais tokios būklės, kokia buvo pirk-pard.sutarties sudarymo metu. 4. Laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavės perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. 5. Daiktų perdavimo išlaidos tenka pardavėjui, jeigu sutartis nenumato ko kita. 6. Jeigu pirk-pard.sutartis numato, kad pirkėjas kainą sumoka tik po daiktų perdavimo, o po sutarties sudarymo jis tapo nemokus, tai pardavėjas perduoti daiktų neprivalo.

Daiktų ir dokumentų perdavimo vieta ir momentas 1. Pardavėjas kartu su daiktais privalo perduoti su jais susijusius dokumentus ir nuosavybės teisę į daiktus patvirtinančius dokumentus, kai to reikalauja sutartis ar šis kodeksas. Jeigu šie dokumentai reikalingi pačiam pardavėjui kitoms su parduodamais daiktais nesusijusioms teisėms įgyvendinti, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui nustatyta tvarka patvirtintas dokumentų kopijas. 2. Jeigu pardavėjas neįpareigotas perduoti daiktų konkrečioje vietoje, tai daiktų perdavimu laikoma: 1) kai pirk-pard.sutartis numato daiktų gabenimą, - daiktų įteikimas pirmam vežėjui, kad šis juos perduotų pirkėjui, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita; 2) kai šios dalies 1 punkte nenurodytais atvejais daiktus reikia paimti iš tam tikrų atsargų arba pagaminti ir šalys sutarties sudarymo metu apie tai žinojo, - daiktų pateikimas pirkėjui ar jo nurodytam asmeniui disponuoti daiktų atsargų buvimo arba gaminimo vietoje; 3) šios dalies 1 ir 2 punktuose nenurodytais atvejais - daiktų pateikimas pirkėjui toje vietoje, kurioje sutarties sudarymo metu buvo pardavėjo verslo ar gyvenamoji vieta arba kurioje daiktai pateikiami pirkėjo nurodytam asmeniui. 3. Daikto duodami vaisiai ir pajamos priklauso pirkėjui nuo daikto perdavimo.

Daiktų perdavimo terminas 1. Pardavėjas privalo perduoti daiktus pirkėjui pirk.-pard.sutartyje numatytu laiku. Jeigu perdavimo terminas sutartyje nenurodytas, daiktai turi būti perduoti per protingą terminą po sutarties sudarymo. Šiuo atveju atitinkamai taikomas šio kodekso 6.53 str.. 2. Laikoma, kad pirk-pard.sutartyje yra sąlyga dėl jos įvykdymo tiksliai nustatytu laiku, jeigu iš sutarties turinio aiškiai matyti, kad pažeidus šį terminą pirkėjas praranda interesą sutarčiai. Jeigu tokia sąlyga yra, pardavėjas turi teisę įvykdyti sutartį iki termino pabaigos arba jam pasibaigus tik tai atvejais, kai pirkėjas sutinka.

Daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika 1. Jeigu kas kita nenumatyta pirk-pard.sutartyje, daiktų atsitiktinio žuvimo ar jų sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo to momento, nuo kurio pagal įstatymus ar sutartį pardavėjas laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą perduoti daiktus, neatsižvelgiant į nuosavybės teisės perėjimo momentą. 2. Daiktų, parduotų juos gabenant, atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo pirk-pard.sutarties sudarymo, jeigu sutartis ar prekybos papročiai nenumato ko kita. 3. Sutarties sąlyga, kad daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo daiktų perdavimo pirmam vežėjui, pirkėjo reikalavimu gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu pirk-pard.sutarties sudarymo metu pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad daiktai prarasti ar sugedę, tačiau apie tai pirkėjui nepranešė. 4. Jeigu dkt. po jo perdavimo žuvo ar sugedo ne dėl pardavėjo kaltės, pirkėjas privalo sumokėti kainą pardavėjui. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai pardavėjas negalėjo perduoti daikto pirkėjui dėl to, kad pastarasis nepakankamai bendradarbiavo su pardavėju ir tokiu būdu pažeidė sutartį. 5. Kai sutarties dalykas yra pagal rūšies požymius apibūdinti daiktai ir pirkėjas nepriima

101

daiktų ar kitaip pažeidžia sutartį, jų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo to momento, kai pardavėjas konkrečiai įvardija (individualizuoja) daiktus ir apie tai praneša pirkėjui. 6. Jeigu pirkėjas pareiškia pagrįstą ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia arba daikto pakeitimo, tai daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka pardavėjui. 7. Jeigu daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka pardavėjui ir po jų perdavimo pirkėjui, tai pardavėjas atsako už daiktų žuvimą ar sugedimą, nors tai būtų atsitikę dėl pirkėjo veiksmų. Tačiau pirkėjas nuo to momento, kai jis protingai galėjo numatyti, kad privalo grąžinti daiktus pardavėjui, atsako už jų saugojimą kaip atidus saugotojas. Pardavėjo pareiga patvirtinti daiktų nuosavybės teisę 1. Pardavėjas privalo patvirtinti, kad į perduodamus daiktus tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, išskyrus atvejus, kai pirkėjas iš anksto sutiko priimti daiktus, kurie yra tokių teisių ar pretenzijų objektai, o pardavėjas apie jas tinkamai pranešė pirkėjui. 2. Pardavėjas privalo panaikinti perduodamų daiktų įkeitimą (hipoteką) nepaisydamas to, ar įkeitimas (hipoteka) buvo įregistruotas ar ne, išskyrus atvejus, kai pirkėjas, iš pardavėjo gavęs tinkamą informaciją, sutinka pirkti daiktus, teisės į kuriuos yra suvaržytos tokiu būdu. 3. Pardavėjas privalo patvirtinti pirkėjui, kad perduodami daiktai neareštuoti ir kad jie nėra teisminio ginčo objektas, taip pat kad pardavėjo teisė disponuoti daiktais neatimta ar neapribota. 4. Nekilnoj. daikto pardavėjas privalo patvirtintipirkėjui, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į tą daiktą. 5. Tais atvejais, kai pardavėjas tinkamai pranešė pirkėjui apie trečiųjų asmenų teises į perduodamus daiktus ar šių teisių suvaržymą sutarties sudarymo metu, taip pat kai trečiųjų asmenų teisės ar jų suvaržymas buvo įregistruoti viešame registre, pirkėjas negali remtis aplinkybe, kad pardavėjas pažeidė savo pareigas. 6. Kai pardavėjas pažeidžia šio straipsnio 1-4 dalyse nurodytas savo pareigas, pirkėjas turi teisę reikalauti sumažinti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti apie trečiųjų asmenų teises į daiktus ar šių teisių suvaržymą.

Pardavėjo ir pirkėjo pareigos, kai trečiasis asmuo pareiškia ieškinį dėl daikto paėmimo 1. Jeigu trečiasis asmuo iki pirk-pard.sutarties įvykdymo atsiradusiu pagrindu pareiškia pirkėjui ieškinį dėl daikto paėmimo, tai pirkėjas privalo patraukti pardavėją dalyvauti byloje, o pardavėjas privalo įstoti į tą bylą pirkėjo pusėje. 2. Kai pirkėjas nepatraukia pardavėjo dalyvauti byloje, pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės pirkėjui, jeigu įrodo, kad dalyvaudamas byloje jis būtų galėjęs užkirsti kelią parduoto daikto paėmimui iš pirkėjo. 3. Pardavėjas, kuris buvo pirkėjo patrauktas dalyvauti byloje, bet joje nedalyvavo, netenka teisės įrodinėti, kad pirkėjas netinkamai atliko procesinius veiksmus.

Pardavėjo atsakomybė, kai parduotas dkt. atiteisiamas iš pirkėjo 1. Kai parduotą daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, atiteisia iš pirkėjo, tai pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti šio turėtus nuostolius, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas apie tokius pagrindus žinojo ar turėjo žinoti. 2. Šalių susitarimas panaikinti arba apriboti šią pardavėjo atsakomybę negalioja, jeigu pardavėjas, žinodamas, kad trečiasis asmuo turi teisių į parduodamą daiktą, neįspėja apie tai pirkėjo.

Pareigos perduoti daiktus neįvykdymo pasekmės 1. Jeigu pardavėjas nepagrįstai atsisako perduoti daiktus pirkėjui, šis turi teisę atsisakyti vykdyti pirk-pard.sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius. 2. Kai pardavėjas atsisako perduoti pagal individualius požymius apibūdinamą daiktą, pirkėjas gali taikyti šio kodekso 6.60 ir 6.213 straipsniuose numatytas gynybos priemones.

Pareigos perduoti daiktų priklausinius, priedus ir dokumentus neįvykdymo pasekmės 1. Jeigu pardavėjas neperduoda arba atsisako perduoti pirkėjui daiktų priklausinius, priedus ar dokumentus, kuriuos jis pagal sutartį ar įstatymus privalo perduoti, tai pirkėjas turi teisę nustatyti pardavėjui protingą terminą šiai prievolei įvykdyti. 2. Jeigu pardavėjas savo prievolės neįvykdo per pirkėjo nustatytą terminą, pirkėjas turi teisę atsisakyti priimti daiktus, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Pardavėjo pareiga saugoti parduotus daiktus 1. Kai nuosavybės teisė arba patikėjimo teisė pereina pirkėjui iki parduotų daiktų perdavimo, pardavėjas privalo iki perdavimo daiktus saugoti ir neleisti jiems pablogėti. 2. Su daiktų saugojimu susijusias būtinas išlaidas pirkėjas privalo pardavėjui atlyginti, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Reikalavimai daiktui 1. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, - įprastus reikalavimus. 2. Pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. 3. Pardavėjas pagal sutartį ir šį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas

102

paaiškėja vėliau. 4. Pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris atsiranda po šio straipsnio 3 dalyje nurodyto momento ir kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės pažeidimo pasekmė, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį arba išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimą. 5. Pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų dkt. neatitinka.

Daiktų patikrinimo teisė 1. Jeigu šalys nesusitarė kitaip, pirkėjas nuo pirk.-pard.sutarties sudarymo ar nuo ofertos pateikimo turi teisę prieš mokėdamas ar prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus. 2. Jeigu šalys nesusitarė kitaip, daiktų patikrinimo išlaidos tenka pirkėjui. Pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas atlygintų patikrinimo išlaidas, jei patikrinimo metu nustatyta, kad dkt. neatitinka jam keliamų reikalavimų.

Daiktų kiekis 1. Daiktų, kuriuos pardavėjas privalo perduoti pirkėjui, kiekis nustatomas pirk-pard.sutartyje svorio, kiekio, tūrio ar kitais matais arba pinigais. Sutarties sąlyga dėl daiktų kiekio gali būti šalių suderinta numatant sutartyje tik kiekio nustatymo tvarką. Jeigu sutartis pradėta vykdyti, laikoma, kad ji sudaryta dėl tokio daiktų kiekio, kiek jų pirkėjas faktiškai priėmė. 2. Jeigu iš pirk-pard.sutarties turinio ir ją aiškinant neįmanoma nustatyti perduotinų daiktų kiekio, laikoma, kad sutartis nesudaryta. 6.330 str.. Sutarties sąlygos dėl daiktų kiekio pažeidimo teisinės pasekmės 1. Kai pardavėjas, pažeisdamas sutartį, perduoda pirkėjui mažesnį, negu nurodyta pirk-pard.sutartyje, daiktų kiekį, pirkėjas turi teisę, jeigu kas kita nenumatyta sutartyje, arba reikalauti perduoti jam trūkstamus daiktus, arba atsisakyti priimti daiktus ir sumokėti kainą, o jei kaina jau sumokėta, - reikalauti ją grąžinti ir atlyginti nuostolius. 2. Jeigu pardavėjas perduoda pirkėjui daugiau, negu sutartyje nurodyta, daiktų, pirkėjas privalo apie tai pranešti pardavėjui per įstatymuose ar sutartyje numatytą terminą, o jei terminas nenustatytas, - per protingą terminą. Kai tokį pirkėjo pranešimą gavęs pardavėjas per protingą terminą nenurodo ką daryti, tai pirkėjas, jeigu kas kita nenumatyta sutartyje, turi teisę priimti visus daiktus arba atsisakyti priimti tuos, kurie viršija sutartyje nustatytą kiekį. 3. Jeigu pirkėjas priima daiktus, kurių kiekis viršija sutartyje nurodytą kiekį, tai už papildomai priimtus daiktus mokama tokia pat kaina, kuri nustatyta sutartyje, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip.

Daiktų asortimentas 1. Jeigu pirk-pard.sutartis nustato, kad pardavėjas privalo perduoti tam tikros rūšies, modelio, dydžio, spalvos ar pagal kitokius požymius apibūdinamus daiktus (daiktų asortimentas), tai pardavėjas privalo perduoti tokius daiktus, kurie atitinka šalių suderintą daiktų asortimentą. 2. Jeigu sutartyje neaptarta nei daiktų asortimentas, nei jo nustatymo tvarka, tačiau iš sutarties turinio ir esmės matyti, kad daiktai turi atitikti tam tikrą asortimentą, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokio asortimento daiktus, kurie atitiktų pardavėjui žinomus sutarties sudarymo metu pirkėjo poreikius, arba turi teisę sutarties atsisakyti. Daiktų asortimento sąlygos pažeidimo teisinės pasekmės:pirkėjas turi teisę atsisakyti juos priimti ir už juos mokėti, o jeigu jau sumokėta, - pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą, jei sutartis nenumato ko kita. 2. Kai pardavėjas kartu perduoda pirkėjui ir daiktus, kurie atitinka asortimentą, ir daiktų, kurie neatitinka asortimento, pirkėjas savo pasirinkimu turi teisę: 1) priimti asortimentą atitinkančius daiktus ir atsisakyti priimti asortimento neatitinkančius daiktus; 2) atsisakyti priimti visus daiktus; 3) pareikalauti pakeisti asortimento neatitinkančius daiktus daiktais, numatytais sutartyje; 4) priimti visus perduotus daiktus. 3. Kai pirkėjas atsisako priimti asortimento neatitinkančius daiktus arba pareikalauja juos pakeisti, jis turi teisę atsisakyti už šiuos daiktus mokėti, o jeigu jau sumokėta, - reikalauti, kad jam būtų grąžinta sumokėta kaina. 4. Laikoma, kad asortimento neatitinkantys daiktai priimti, jeigu pirkėjas per protingą terminą po jų gavimo nepraneša pardavėjui apie atsisakymą priimti daiktus. 5. Jeigu pirkėjas neatsisako priimti asortimento neatitinkančių daiktų, tai jis privalo už juos sumokėti su pardavėju suderintą kainą. Jeigu pardavėjas dėl savo kaltės per protingą terminą nesuderino kainos su pirkėju, tai pirkėjas turi sumokėti už daiktus tą kainą, kuri sutarties sudarymo metu įprastai buvo mokama atitinkančiomis aplinkybėmis už analogiškus daiktus. 6. Šio straipsnio taisyklės taikomos tiek, kiek pirk.-pard.sutartis nenumato kitokių taisyklių.

Daiktų kokybė 1. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirk-pard.sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. 2. Įstatymai ar sutartis gali numatyti pardavėjo pareigą garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas

103

sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. 3. Kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. 4. Jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui. 5. Kai sutartis sudaryta pagal pavyzdį, modelį ar aprašymą, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurie atitinka pavyzdį, modelį ar aprašymą, išskyrus sutartyje aptartas išimtis. 6. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį. 7. Laikoma, kad daiktai neatitinka sutarties reikalavimų, jeigu perduotų daiktų kiekis, dydis ar svoris neatitinka sutarties sąlygų arba perduotas kitos rūšies, negu numatyta sutartyje, dkt.. 8. Kai daiktai parduodami teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, tai pardavėjas neprivalo garantuoti jų kokybės, o pirkėjas negali remtis tuo, kad pardavėjas pardavė netinkamos kokybės daiktą, išskyrus atvejus, kai apie parduodamo daikto trūkumus pardavėjas žinojo. 9. Kai parduodamos paveldėjimo teisės nenurodant konkretaus turto, pardavėjas privalo garantuoti tik tai, kad jis yra įpėdinis. 10. Šio straipsnio 2 dalyje numatytą daikto kokybės garantiją taip pat privalo duoti daiktų gamintojas, platintojas, tiekėjas, importuotojas ar bet koks kitas asmuo, savo vardu skirstantis daiktus.

Netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisės 1. Jeigu parduotas dkt. neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti: 1) kad dkt., sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. 2. Jeigu dėl paslėpto trūkumo, buvusio pirk-pard.sutarties sudarymo metu, nupirktas dkt. žūva, tai pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui sumokėtą kainą. Jeigu dkt. žuvo dėl nenugalimos jėgos arba dėl pirkėjo kaltės, tai pirkėjui atlyginamas tik daikto vertės jo žuvimo momentu ir daikto kainos skirtumas. 3. Jeigu dėl paslėpto trūkumo dkt. žuvo, o pardavėjas apie tą trūkumą žinojo arba turėjo žinoti, tai jis privalo ne tik grąžinti pirkėjui sumokėtą kainą, bet ir atlyginti nuostolius. 4. Sutarties sąlygos, panaikinančios ar apribojančios pardavėjo atsakomybę už daiktų trūkumus, negalioja, išskyrus atvejus, kai jis pirkėjui atskleidė daikto trūkumus, kurie pardavėjui buvo ar turėjo būti žinomi, taip pat atvejus, kai pirkėjas savo rizika pirko daiktus iš asmens, kuris nėra profesionalus pardavėjas.

Daiktų kokybės garantijos terminas 1. Įstatymai ar sutartis gali numatyti, kad pardavėjo suteikiama daiktų kokybės garantija galioja tam tikrą laiką. Garantija šiuo atveju galioja visoms daiktų sudėtinėms dalims, jeigu kas kita nenustatyta įstatymuose ar sutartyje. 2. Garantijos terminas pradedamas skaičiuoti nuo daiktų perdavimo, jeigu sutartis nenumato ko kita. 3. Jeigu pirkėjas negali naudotis daiktais, kuriems yra nustatytas kokybės garantijos terminas, dėl nuo pardavėjo priklausančių kliūčių, tai garantijos terminas neskaičiuojamas tol, kol pardavėjas tas kliūtis pašalina. 4. Jeigu ko kita nenustatyta sutartyje, garantijos terminas pratęsiamas tokiam laikui, kurį pirkėjas negalėjo daikto naudoti dėl trūkumų, jeigu pirkėjas tinkamai pranešė pardavėjui apie pastebėtus trūkumus. 5. Komplektuojamųjų detalių kokybės garantijos terminas yra toks pat kaip pagrindinio gaminio ir pradedamas skaičiuoti kartu su pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminu, jeigu sutartis nenumato ko kita. 6. Kai pardavėjas pakeičia daiktą ar jo komplektuojamąją detalę per nustatytą kokybės garantijos terminą, tai naujam daiktui ar naujai komplektuojamajai detalei taikomas toks pat kokybės garantijos terminas, koks buvo nustatytas ir pateiktam daiktui ar komplektuojamajai detalei, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Daiktų tinkamumo naudoti terminas; Įstatymai ar kiti teisės aktai gali nustatyti terminus, kuriems praėjus atitinkami daiktai laikomi netinkančiais naudoti pagal jų paskirtį.Gamintojas, importuotojas, pardavėjas ar kt. privalo aiškiai nurodyti daikto tinkamumo naudoti terminą. 2. pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktą tokiu laiku, kad pirkėjas turėtų realią galimybę panaudoti daiktą iki jo

104

tinkamumo naudoti termino pabaigos. 3. Tinkamumo naudoti terminas nustatomas nurodant pagaminimo dieną ir nuo šios dienos skaičiuojamą laiko tarpą, kurį dkt. tinkamas naudoti, arba nurodant konkrečią kalendorinę datą, iki kurios dkt. tinkamas naudoti.

Daiktų kokybės patikrinimas 1. Įstatymai ar pirk-pard.sutartis gali nustatyti privalomą daiktų kokybės patikrinimą ir jo tvarką bei terminus. 2. Jeigu įstatymai ar sutartis nenustato daiktų kokybės patikrinimo tvarkos ir terminų, tai daiktų kokybė turi būti patikrinta per protingą terminą ir pagal įprastai taikomas daiktų kokybės patikrinimo sąlygas bei prekybos papročius. 3. Kai įstatymai ar pirk-pard.sutartis numato pardavėjo pareigą patikrinti pirkėjui perduodamų daiktų kokybę (išbandymas, apžiūra, matavimai ir t. t.), tai pardavėjas privalo kartu su daiktais perduoti pirkėjui dokumentus, patvirtinančius, kad daiktų kokybė patikrinta.

Terminai reikalavimams dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti: pirkėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl parduotų daiktų trūkumų per nurodytus terminus. 2. Kai nenustatytas garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, tai pirkėjas reikalavimus gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per 2 m.nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ilgesnio termino. Terminas reikalavimams dėl gabenamų ar paštu siunčiamų daiktų trūkumų pareikšti skaičiuojamas nuo daiktų atgabenimo į paskirties vietą dienos. 3. Kai yra nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos terminą. Jeigu komplektuojamajai detalei taikomas trumpesnis negu pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminas, tai reikalavimas dėl komplektuojamosios detalės trūkumų gali būti pareikštas per pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminą. Jeigu komplektuojamajai detalei taikomas ilgesnis negu pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminas, tai reikalavimas dėl komplektuojamosios detalės trūkumų, kurie pastebėti per garantijos terminą, gali būti pareikštas nepaisant to, kad pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminas pasibaigęs. Reikalavimus dėl daikto, kuriam nustatytas tinkamumo naudoti terminas, trūkumų pirkėjas gali pareikšti, jeigu jie nustatyti per daikto tinkamumo naudoti terminą. 5. Kai sutartyje nustatytas trumpesnis nei dveji metai daikto kokybės garantijos terminas ir daikto trūkumai nustatyti pasibaigus šiam terminui, tačiau nepraėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo daikto perdavimo dienos, pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumas atsirado iki daikto perdavimo arba dėl iki daikto perdavimo atsiradusių priežasčių, už kurias atsako pardavėjas.

Daiktų komplektiškumas 1. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurie atitinka pirk-pard.sutarties sąlygų, nustatančių daiktų komplektiškumą, reikalavimus. 2. Jeigu sutartyje daiktų komplektiškumas neaptartas, pardavėjas privalo perduoti daiktus, sukomplektuotus taip, kad jie atitiktų prekybos papročių ir įprastai reiškiamus reikalavimus. Daiktų komplektas 1. Jeigu pirk-pard.sutartis numato pardavėjo pareigą perduoti pirkėjui tam tikrą daiktų rinkinį, sudarantį komplektą (daiktų komplektas), laikoma, kad pardavėjas įvykdė savo prievolę tik tais atvejais, kai jis perduoda visus daiktus, įeinančius į komplektą. 2. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui visus daiktus, įeinančius į komplektą, vienu metu, jeigu pagal sutartį ar prievolės pobūdį sutartis negali būti vykdoma kitaip.

Nekomplektiškų daiktų perdavimo teisinės pasekmės 1. Jeigu pardavėjas perduoda nekomplektiškus daiktus, tai pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti: 1) sumažinti daikto kainą; 2) kad pardavėjas per protingą terminą sukomplektuotų daiktus. 2. Jeigu pardavėjas per protingą terminą nesukomplektuoja daiktų, tai pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu: 1) reikalauti pakeisti nekomplektiškus daiktus komplektiškais; 2) atsisakyti vykdyti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą, kai šis pažeidimas yra esminis sutarties pažeidimas.

Daiktų tara ir pakuotė 1. Jeigu ko kita nenumato sutartis ar nelemia prievolės prigimtis, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus taroje ir supakuotus, išskyrus atvejus, kai daiktų dėl jų pobūdžio nereikia perduoti taroje ar supakuotų. 2. Kai sutartis nenumato reikalavimų dėl daiktų taros ir pakuotės, perduodami daiktai turi būti supakuoti taip, kaip tokiems daiktams įprasta, o jei tara ar pakuotė gali būti įvairi, - taip supakuotus ar tokioje taroje, kad būtų užtikrintas tokios rūšies daiktų tinkamumas juos laikant ar gabenant įprastinėmis sąlygomis. 3. Jeigu privalomus reikalavimus dėl daiktų taros ar pakuotės nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, tai pardavėjas - verslininkas, privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių tara ir pakuotė atitinka įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Reikalavimų dėl daiktų taros ir pakuotės pažeidimo teisinės pasekmės 1. Jeigu pardavėjas perduoda pirkėjui daiktus nesupakuotus ar be taros arba netinkamai supakuotus ar netinkamoje taroje, tai pirkėjas turi atsisakyti juos priimti ir reikalauti, kad pardavėjas daiktus supakuotų ar pateiktų juos taroje arba pateiktų pakuotę ar tarą, jeigu ko kita nenumato sutartis arba nelemia prievolės ir prekių pobūdis.

105

BENDROSIOS PIRKĖJO PAREIGOS IR TEISĖS Pirkėjo pareiga sumokėti kainą ir kitas išlaidas 1. Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje. 2. Už pavėlavimą sumokėti kainą pirkėjas privalo mokėti palūkanas, kurios pradedamos skaičiuoti nuo daikto perdavimo ar šalių sutarto termino, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita. 3. Pirkėjas privalo sumokėti kitas sutartyje ar įstatymuose numatytas pirk-pard.sutarties sudarymo išlaidas. 4. Jeigu įstatymai nustato, kad pirk-pard.sutartį būtina sudaryti notarinės formos ir po to įregistruoti viešame registre, tai pirkėjas kainą sutarties pasirašymo metu privalo sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką. 5. Kai pirkėjas turi pakankamą pagrindą manyti, kad dėl pardavėjo kaltės jam gali būti pareikštas ieškinys dėl parduodamų daiktų išreikalavimo ar teisių į juos suvaržymo, jis gali sustabdyti kainos mokėjimą, išskyrus atvejus, kai pardavėjas užtikrina galimų pirkėjo nuostolių atlyginimą. Pirkėjo pareigos sumokėti kainą neįvykdymo teisinės pasekmės 1. Jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo. Jeigu nesumokėta tik kainos dalis, pardavėjas gali išreikalauti tik nesumokėtą daikto kainos dalį, kai dkt. yra dalusis. Išreikalavimo teisę pardavėjas turi iki tol, kol daiktai dar yra jų perdavimo vietos valstybėje arba kol jie nėra atlygintinai perleisti trečiajam asmeniui, nėra įkeisti ar jiems nenustatyta uzufrukto teisė. 2. Kai pirkėjas tampa nemokus, pardavėjas negali išreikalauti daiktų, už kuriuos nesumokėta, jeigu per protingą terminą pirkėjo administratorius pasiūlo sumokėti kainą ar pateikia šios prievolės įvykdymo užtikrinimą. 3. Visais kitais šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nenurodytais atvejais atsiranda šio kodekso 6.314 straipsnyje numatytos teisinės pasekmės.

Pirkėjo pareiga priimti daiktus 1. Pirkėjas privalo priimti jam perduotus daiktus, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę reikalauti daiktus pakeisti ar nutraukti sutartį. 2. Jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, pirkėjas privalo imtis tokių priemonių ir atlikti tokius veiksmus, kurie pagal įprastai reiškiamus reikalavimus būtini, kad daiktai būtų tinkamai perduoti ir priimti. 3. Jeigu pirkėjas, pažeisdamas savo pareigą, nepriima ar atsisako priimti daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti, kad pirkėjas priimtų daiktus, arba atsisakyti vykdyti sutartį.

Pirkėjo pareiga saugoti daiktus 1. Jeigu pirkėjas pagal įstatymus ar sutartį turi teisę jam perduotus daiktus grąžinti pardavėjui, tai pirkėjas privalo grąžintinus daiktus tinkamai saugoti iki grąžinimo. Šiuo atveju pirkėjas turi daiktų sulaikymo teisę, išskyrus atvejus, kai pardavėjas atlygina pirkėjo išlaidas. 2. Jeigu grąžintinus pardavėjui daiktus pirkėjas gavo po jų atgabenimo į paskirties vietą, pirkėjas daiktus privalo grąžinti savo lėšomis, išskyrus atvejus, kai paskirties vietoje yra pardavėjas ar jo atstovas arba kai dėl to pirkėjui būtų didelių nepatogumų ar išlaidų.

Pirkėjo pareiga pranešti pardavėjui apie netinkamą pirk.-pard.sutarties įvykdymą 1. Pirkėjas privalo pranešti pardavėjui apie sutarties sąlygų, nustatančių daiktų kokybę, kiekį, asortimentą, komplektiškumą, tarą ir pakuotę, pažeidimą per įstatymų ar sutarties nustatytą terminą, o jeigu šis terminas nenustatytas, - per protingą terminą po to, kai buvo ar atsižvelgiant į daiktų pobūdį ir paskirtį turėjo būti nustatytas atitinkamos sąlygos pažeidimas. 2. Kai pirkėjas neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, pardavėjas turi teisę atsisakyti visiškai ar iš dalies patenkinti pirkėjo reikalavimus pakeisti daiktus, perduoti trūkstamus daiktus, pašalinti daiktų trūkumus, sukomplektuoti daiktus, supakuoti daiktus ar pateikti juos taroje arba pakeisti tarą ar pakuotę, jeigu įrodo, kad pirkėjui pažeidus savo pareigą nebeįmanoma įvykdyti jo reikalavimų arba kad tų reikalavimų įvykdymas pareikalautų nepaprastai didelių pardavėjo išlaidų, palyginti su tomis, kurių pardavėjas būtų turėjęs, jei pirkėjas būtų tinkamai pranešęs pardavėjui apie sutarties pažeidimą. 3. Jeigu pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad jo perduodami daiktai neatitinka pirk-pard.sutarties sąlygų, tai jis praranda teisę remtis šio straipsnio 1 ir 2 dalies taisyklėmis.

Draudimas disponuoti daiktais 1. Jeigu pirk-pard.sutartis numato, kad nuosavybės teisė į perduotus pirkėjui daiktus išlieka pardavėjui iki tol, kol už juos bus visiškai sumokėta arba įvykdytos kitokios sąlygos, tai pirkėjas iki nuosavybės teisės į daiktus perėjimo jam neturi teisės tuos daiktus parduoti ar kitaip jais disponuoti, išskyrus atvejus, kai sutarties ar daiktų paskirtis ir savybės lemia ką kitą. 2. Kai neįvykdomos pirk-pard.sutarties sąlygos, su kuriomis sutartis sieja nuosavybės teisės į daiktus perėjimą pirkėjui, pardavėjas turi teisę išreikalauti daiktus iš pirkėjo, jeigu sutartis nenumato ko kita.

34.5. Mažmeninio pirk-pard.sutartis.Prekių pardavimas kreditan. Nekilnoj. turto pirkimas-pardavimas.

Kodekse išskirtos Pirk-pard.rūšys:

106

1.vartojimo; 2.didmeninio; 3.viešojo; 4.energijos; 5.nekilnoj. daikto pirkimas-pardavimas; 6.įmonės; 7.daiktų pirkimas-pardavimas išsimokėtinai; 8) teisių pirkimas-pardavimas 9) pirkimas-pardavimas su atpirkimo teise; 8.daiktų pardavimas aukciono būdu;

VARTOJIMO PIRK.-PARD. SUTARČIŲ YPATUMAI Vartojimo pirk.-pard. sutarties samprata 1. Pagal vartojimo pirk.-pard. sutartį pardavėjas - asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja parduoti prekę - kilnojamąjį daiktą pirkėjui - fiziniam asmeniui pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Vyriausybė tvirtina mažmeninės prekybos taisykles. 2. Vartojimo pirk.-pard. sutartyse negali būti sąlygų, pasunkinančių vartotojo (pirkėjo) padėtį arba panaikinančių ar suvaržančių vartotojo (pirkėjo) teisę pareikšti ieškinį pardavėjui dėl sutarties sąlygų pažeidimo. 3. Pardavėjui vartojimo pirk.-pard. sutarties atveju draudžiama: 1) nustatyti, kad pirk-pard.sutartis sudaroma tik tuo atveju, jei tuo pat metu ar kitomis sąlygomis nuperkamas tam tikras daiktų kiekis; 2) suteikti teisę pirkėjui iš karto ar per tam tikrą terminą po sutarties sudarymo gauti dovanų ar priedą prie daikto, išskyrus reklaminius priedus ar nusipirkto daikto priklausinius; 3) veikti pirkėjus įkyriai siūlant daiktus ar paslaugas, nurodant kainoraščiuose, kainų etiketėse, parduotuvių vidaus ir lango vitrinose tariamą kainų sumažinimą bei kitais gerai moralei ir viešajai tvarkai prieštaraujančiais būdais ar priemonėmis. 4. Kai pardavėjas pažeidžia pirkėjo teises, pirkėjas įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į vartotojų teises ginančias institucijas ar teismą.

Sutrumpinta:Jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita, laikoma, kad vartojimo pirk-pard.sutartis sudaryta

nuo to momento, kai pirkėjas išsirenka perkamą daiktą arba kitokiu būdu pareiškia savo valią. Daiktų nurodymas reklamoje, visiems skirtuose kataloguose ar aprašymuose laikomas viešąją oferta, jeigu yra nurodytos esminės pirk-pard.sutarties sąlygos. Daiktų išdėstymas vitrinose, ant prekystalio ar kitose jų pardavimo vietose, taip pat daiktų pavyzdžių demonstravimas arba informacijos apie parduodamus daiktus pateikimas (aprašymai, katalogai, nuotraukos ir kt.) jų pardavimo vietoje laikomi viešąja oferta nepaisant to, ar nurodyta daiktų kaina arba kitos pirk-pard.sutarties sąlygos, išskyrus atvejus, kai pardavėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad tam tikri daiktai nėra skirti parduoti.

Pardavėjas privalo suteikti pirkėjui būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamus daiktus: jų kainą, kokybę, vartojimo būdą ir saugumą, kokybės garantijos terminą, tinkamumo naudoti terminą ir kt. Pardavėjas, pažeidęs šią pareigą, turi atlyginti dėl to pirkėjo patirtus nuostolius. Daikto pardavimo kaina ir standartinio vieneto kaina gali būti nenurodyta, kai daiktai: 1) pateikiami teikiant paslaugas; 2) parduodami aukcionuose arba tai yra meno dirbiniai ir antikvariniai daiktai.

Pirkėjas turi teisę iki sutarties sudarymo apžiūrėti daiktus ir pareikalauti, kad pardavėjas dalyvaujant pirkėjui patikrintų daiktus arba pademonstruotų, kaip juos naudoti, jeigu tai yra įmanoma atsižvelgiant į daiktų pobūdį ir mažmeninės prekybos taisykles. Jeigu pardavėjas nesudarė galimybės pirkėjui nedelsiant daiktų pardavimo vietoje gauti nurodytą informaciją, tai pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl vengimo sudaryti sutartį, o jeigu sutartis sudaryta, - per protingą terminą vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti kitus nuostolius. Tada Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, atsiradusius po daiktų perdavimo pirkėjui, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumai atsirado dėl to, kad jis neturėjo atitinkamos informacijos.

Vartojimo pirk-pard.sutartyje gali būti numatyta sąlyga, kad pirkėjas daiktus priims per tam tikrą sutartyje nustatytą terminą, per kurį pardavėjas neturi teisės tų pačių daiktų parduoti kitam pirkėjui. Jeigu ko kita nenumato sutartis, o pirkėjas per nustatytą terminą neatvyksta arba neatlieka kitų daiktų priėmimui būtinų veiksmų, laikoma, kad pirkėjas atsisako sutartį vykdyti. Papildomos išlaidos, susijusios su daiktų perdavimu pirkėjui per tam tikrą terminą, įskaitomos į daiktų kainą. Vartojimo pirk-pard.sutartis gali būti sudaryta pagal pirkėjui pardavėjo pasiūlytus daiktų pavyzdžius (prekių aprašymą, prekių katalogus, modelius ir t. t.). Tokia sutartis laikoma sudaryta, kai pardavėjas pristato daiktus į sutartyje nurodytą vietą, o jei pristatymo vieta sutartyje nenurodyta, - į vartotojo gyvenamąją vietą. Pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties pagal daiktų pavyzdžius, bet privalo atlyginti pardavėjo turėtas būtinas išlaidas, susijusias su sutarties vykdymu iki atsisakymo. Jeigu daiktai parduodami naudojant automatus, tai automatų savininkas privalo informuoti pirkėją nurodydamas ant automato ar kitokiu būdu apie pardavėją (pardavėjo pavadinimą ir buveinę), automato darbo režimą, taip pat veiksmus, kuriuos privalo atlikti pirkėjas, norėdamas gauti daiktą, ir jų eiliškumą. Sutartis sudaryta nuo to momento, kai pirkėjas atlieka veiksmus, būtinus daiktui iš automato gauti. Jeigu vartojimo pirk-pard.sutartis numato, kad daiktai turi būti pristatyti pirkėjui, tai pardavėjas privalo per sutartyje nurodytą terminą pristatyti daiktus į pirkėjo

107

nurodytą vietą, o kai ji nenurodyta, - į pirkėjo gyvenamąją vietą. Sutartis laikoma įvykdyta nuo daiktų įteikimo pirkėjui, o kai pirkėjo nėra, - nuo jų įteikimo asmeniui, kuris pateikia kvitą ar kitokį dokumentą, patvirtinantį sutarties sudarymą ar daiktų pristatymo įforminimą. Jeigu sutartis nenustato daiktų pristatymo pirkėjui termino, tai daiktai turi būti pristatyti per protingą terminą po to, kai pardavėjas gavo pirkėjo reikalavimą juos pristatyti. Kai daiktai per protingą terminą nepristatomi, pirkėjas turi teisę nutraukti sutartį ir neprivalo mokėti daiktų pristatymo išlaidų.

Pirkėjas privalo sumokėti už daiktus pardavėjo nurodytą sutarties sudarymo metu kainą. Pardavėjui draudžiama vienašališkai didinti daikto kainą po sutarties sudarymo. Jeigu padidina kainą, tai pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pardavėjui, išskyrus atvejus, kai sutartis numato, kad daiktai bus perduoti pirkėjui praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po sutarties sudarymo, o pardavėjas turi teisę vienašališkai per šį terminą padidinti daikto kainą. Kai sutartis numato išankstinį mokėjimą už daiktus, o pirkėjas per sutartyje nustatytą terminą nesumoka kainos, laikoma, kad pirkėjas atsisakė sutarties, jeigu sutartyje nenumatyta kas kita. Jeigu daiktai perkami išsimokėtinai (kreditan), tai pirkėjas turi teisę sumokėti už daiktus iki mokėjimo termino pabaigos. Jei praleidžia mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos.

Sutartyje gali būti nurodyta, kad iki nuosavybės teisės į daiktus perėjimo pirkėjui jis yra perduotų daiktų nuomininkas (nuomos-pardavimo sutartis). Jeigu sutartis nenumato ko kita, pirkėjas tampa daiktų savininku, kai visiškai už juos sumoka.

Pirkėjas turi teisę per keturiolika dienų nuo ne maisto daiktų perdavimo jam, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti nusipirktus daiktus pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais. Susidarius kainų skirtumams, pirkėjas su pardavėju privalo atsiskaityti pagal perskaičiuotas kainas. Jeigu pardavėjas neturi pakeitimui tinkamų daiktų, tai pirkėjas turi teisę per nustatytą terminą grąžinti daiktus pardavėjui ir atgauti už juos sumokėtą kainą. Pirkėjo reikalavimas pakeisti daiktus tenkinamas, jeigu daiktai nebuvo naudojami, nesugadinti, išsaugotos jų vartojamosios savybės bei nepraradę prekinės išvaizdos ir pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad jis daiktus pirko iš to pardavėjo.

Parduodami daiktai turi būti: saugūs. Daiktų saugos reikalavimus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Laikoma, kad pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę; tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės neturi būti blogesnės, nei numatyta tam daiktui taikomame techniniame reglamente (jeigu jis yra) ir daikto pirk-pard.sutartyje. Draudžiama parduoti daiktus, kurių tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs.

Daikto savybės atitinka pirk-pard.sąlygas, jeigu: 1) dkt. atitinka daikto gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus; 2) dkt. tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) dkt. atitinka kokybinius rodiklius, 4. Pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės dkt. (išskyrus maisto produktus), turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, savo pasirinkimu turi teisę per šio kodekso 6.338 str. nurodytą terminą reikalauti iš pardavėjo: 1) pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 2) atitinkamai sumažinti prekės kainą; 3) per protingą terminą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus; 4) atlyginti daikto trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus trūkumus pašalino pirkėjas pats ar trečiųjų asmenų padedamas. 5. Visais atvejais pirkėjas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą. Jeigu daikto trūkumų negalima pašalinti dėl daikto savybių (maisto prekės, buitinės chemijos prekės ir kt.), tai pirkėjas savo pasirinkimu turi teisę reikalauti pakeisti tokį netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu arba atitinkamai sumažinti daikto kainą.

Pardavėjo atsakomybė ir prievolės įvykdymas natūra Jeigu pardavėjas neįvykdo savo prievolės pagal vartojimo pirk-pard.sutartį, tai nuostolių atlyginimas ar netesybų sumokėjimas neatleidžia pardavėjo nuo prievolės įvykdymo natūra.

Teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimas 1. Teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutartis yra ne trumpesniam kaip trejų metų terminui sudaryta sutartis, pagal kurią pirkėjas, nesvarbu, kokios rūšies sutartis sudaryta, įgyja teisę naudotis gyvenamosiomis patalpomis tam tikru laiku ne mažiau kaip vieną savaitę per metus. 2. Pardavėjas, prieš sudarydamas teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutartį, privalo įteikti pirkėjui suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymą. Jame turi būti nurodyta: informacija apie gyvenamąsias patalpas ir kitus asmenis, turinčius teisę naudotis suteikiamomis gyvenamosiomis patalpomis; gyvenamųjų patalpų savininkas; pirkėjo teisės; informacija apie mokesčius už teisę naudotis gyvenamąja patalpa bei kitus papildomus mokesčius. Privalomų duomenų, kurie gali būti pateikiami suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašyme bei sutartyje, minimalų sąrašą nustato Vyriausybė arba jos

108

įgaliota institucija. Suteikiamų patalpų aprašymas yra neatskiriama sutarties dalis. 3. Suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymas ir sutartis turi būti parašyti valstybine kalba. Jeigu gyvenamosios patalpos, dėl kurių naudojimosi teisės sudaroma sutartis, yra kitoje valstybėje, pardavėjas privalo pateikti pirkėjui sutarties vertimą į vieną iš toje valstybėje oficialiai vartojamų kalbų. 4. Bet kokiame skelbime, kuriame siūloma įsigyti teisę tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis, turi būti nurodyta, kur ir kaip pirkėjas gali gauti gyvenamųjų patalpų aprašymą.

Pirkėjo teisė atsisakyti teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutarties 1. Pirkėjas turi teisę atsisakyti teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutarties, iš anksto raštu apie tai pranešdamas pardavėjui per dešimt dienų nuo sutarties sudarymo dienos. Jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjui neįteikiamas suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymas arba jame nėra visų privalomų duomenų, pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties per keturis mėnesius nuo jos sudarymo dienos. Jeigu suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymas, kuriame yra visi privalomi duomenys, įteikiamas per šiuos keturis mėnesius, tai pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties per dešimt dienų nuo suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymo įteikimo dienos. 2. Jeigu pirkėjas pasinaudoja teise atsisakyti sutarties, kai už teisę naudotis tam tikru laiku gyvenamosiomis patalpomis visiškai ar iš dalies sumokama pagal tam tikslui pardavėjo ir vartotojo arba pardavėjo ir trečiojo asmens sudarytą vartojimo kredito sutartį, tai vartojimo kredito sutartis gali būti nutraukiama. 3. Draudžiama šiame straipsnyje numatytą pirkėjo teisę atsisakyti sutarties suvaržyti papildomais įsipareigojimais ar įmokomis arba bet kokiu kitu būdu apriboti ar panaikinti. 4. Pardavėjas neturi teisės reikalauti, kad pirkėjas sumokėtų iš anksto iki laikotarpio, per kurį pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties, pabaigos. Jeigu iš anksto buvo sumokėta, pardavėjas, gavęs pirkėjo pranešimą apie sutarties atsisakymą, privalo per dešimt dienų grąžinti sumokėtus pinigus vartotojui.

DIDMENINIO PIR.-PARD. SUTARČIŲ YPATUMAI Didmeninio pirk-pard.sutarties samprata Pagal didmeninio pirk-pard.sutartį pardavėjas - asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja nustatytu laiku perduoti savo pagamintus ar įsigytus daiktus pirkėjui nuosavybės teise (patikėjimo teise) pastarojo verslo poreikiams ar kitokiems su asmeniniais, šeimos ar namų ūkio poreikiais nesusijusiems poreikiams tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą.

Kai sudaryta ilgalaikė daiktų pirk-pard.sutartis, pagal kurią daiktai perduodami partijomis, ir sutartyje daiktų perdavimo terminai nenumatyti, daiktų partijos turi būti perduodamos kas mėnesį lygiomis dalimis. Jeigu per tam tikrą terminą pardavėjas neperdavė visų daiktų, tai per likusį terminą (terminus) pardavėjas privalo perduoti laiku neperduotus daiktus. Jeigu sutartyje neaptarta, kokiu transportu ir kokiomis sąlygomis pardavėjas turi atgabenti daiktus pirkėjui, tai transporto rūšį ir gabenimo sąlygas pasirenka pardavėjas, jeigu kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prekybos papročius ir prievolės esmę. Sutartyje gali būti numatyta pirkėjo pareiga atsiimti daiktus pardavėjo verslo ar kitoje vietoje. Pirkėjas privalo imtis būtinų priemonių, kad perduoti daiktai būtų tinkamai priimti per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu jis nenustatytas, - per protingą terminą ir sutartyje numatyta tvarka ir būdais patikrinti daiktų kiekį bei kokybę, ir nedelsdamas pranešti apie nustatytus jų defektus ir kiekio trūkumą. Pirkėjas, atsisakęs priimti jam pagal sutartį perduotus daiktus, privalo juos saugoti (atsakingas saugojimas) ir nedelsdamas apie savo atsisakymą pranešti pardavėjui. Pardavėjas per protingą terminą daiktus turi atsiimti arba nurodyti pirkėjui, ką su jais daryti.

Pirkėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu pardavėjas ją iš esmės pažeidė. 2. Pardavėjo padarytas sutarties pažeidimas laikomas esminiu, jeigu: 1) perduoti daiktai yra netinkamos kokybės ir jų trūkumų neįmanoma per pirkėjui priimtiną terminą pašalinti; 2) pardavėjas daugiau kaip du kartus pažeidė daiktų perdavimo terminą, kai daiktai pagal ilgalaikę sutartį turėjo būti perduodami nustatytais terminais. 3. Pirkėjas laikomas iš esmės pažeidusiu sutartį, o pardavėjas įgyja teisę vienašališkai ją nutraukti, jeigu pirkėjas: 1) daugiau kaip du kartus laiku nesumokėjo už daiktus, kai jie perduodami nustatytais terminais; 2) daugiau kaip du kartus neatsiėmė daiktų, kai jie perduodami nustatytais terminais.

VIEŠOJO PIRK.-PARD. SUTARTYS Viešojo pirk-pard. sutarties samprata Pagal viešojo pirk-pard.sutartį valstybės ar savivaldybės institucija arba valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga arba organizacija už valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir kitų valstybės ar savivaldybės fondų lėšas perka daiktus ar moka už darbus ar paslaugas (įskaitant nuomą) valstybės arba savivaldybės ar jų institucijų, įmonių, įstaigų bei organizacijų poreikiams tenkinti.

Viešojo pirk-pard.sutartys sudaromos konkurso tvarka, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. ENERGIJOS PIRK.-PARD. SUTARTYS Energijos pirk.-pard. sutarties samprata 1. Pagal

energijos (ar energijos išteklių) pirk.-pard. sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo,

109

užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. 2. Energijos pirk-pard.sutartis sudaroma su abonentu tik tuo atveju, kai jis turi energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir kai įrengti energijos apskaitos prietaisai. Kai tiesiami nauji energijos tiekimo tinklai, sudaromoms išankstinėms energijos pirk.-pard.sutartims šios dalies reikalavimai netaikomi. Šilumos energijos, karšto ir šalto vandens pirk-pard.sutartis su buitiniu vartotoju gali būti sudaroma ir tuo atveju, kai nėra tiesioginės šių energijos išteklių apskaitos tarp energijos tiekėjo ir vartotojo. 3. Energijos pirk-pard.sutartis yra viešoji sutartis 4. Kai energijos pirk-pard.sutartis yra vartojimo sutartis, t. y. abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams (vartotojas), energijos pirk-pard.sutarčiai mutatis mutandis taikomas šio kodekso 6.188 str ir kiti šio kodekso straipsniai, nustatantys vartojimo pirk-pard.sutarčių ypatumus.

Energijos pirk-pard.sutarties sudarymas ir pratęsimas 1. Jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo - vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Ši sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikui, jeigu joje nenumatyta ko kita. 2. Jeigu iki termino pabaigos nė viena sutarties šalis nepareiškia apie sutarties nutraukimą ar pakeitimą arba apie naujos sutarties sudarymą, terminuota energijos pirk-pard.sutartis laikoma pratęsta tokiam pat terminui ir tomis pat sąlygomis. 3. Jeigu iki terminuotos sutarties galiojimo termino pabaigos viena sutarties šalis pasiūlo sudaryti naują sutartį, tai šalių santykiams iki naujos sutarties sudarymo taikomos ankstesnės sutarties sąlygos.

Energijos kiekis ir kainos (tarifai) 1. Energijos tiekimo įmonė privalo parduoti abonentui sutartyje numatytą energijos kiekį laikydamasi šalių suderinto energijos tiekimo režimo. Patiektos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis arba kitu sutartyje nurodytu būdu. 2. Sutartyje gali būti numatyta abonento teisė keisti priimamos energijos kiekį tuo atveju, jeigu abonentas atlygintų energijos tiekimo įmonės nuostolius, susijusius su sutartyje nenumatyto didesnio energijos kiekio tiekimo užtikrinimu. 3. Abonentas, kai jis yra fizinis asmuo - vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, gali naudoti tiek energijos, kiek jam reikia. 4. Energijos kaina (tarifai) nustatoma įstatymų nustatyta tvarka.

Energijos kokybė turi atitikti sutarties bei kokybės standartų, kitų energijos kokybę reglamentuojančių norminių dokumentų nustatytus reikalavimus. Jei pažeidžiami energijos kokybės reikalavimai, tai abonentas turi teisę atsisakyti už tokią energiją mokėti. Abonentas turi teisę į nuostolių, patirtų dėl netinkamos kokybės energijos tiekimo, atlyginimą.

Abonentas privalo užtikrinti tinkamą jam priklausančių energijos tiekimo tinklų, kitokių įrenginių ir prietaisų būklę ir jų eksploatavimo saugumą, pranešti energijos tiekimo įmonei apie avariją, gaisrą, tiekiamos energijos apskaitos prietaisų gedimus ar kitokius pažeidimus naudojant energiją. Abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinis asmuo - vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šia teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Energijos tiekimą nutraukti, sustabdyti ar apriboti leidžiama tik sutarties šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai valstybinės energetikos priežiūros institucijos nustato tokius abonento įrenginių trūkumus, dėl kurių gresia avarija ar kyla pavojus žmonių gyvybei ir saugumui. Apie energijos tiekimo nutraukimą, sustabdymą ar apribojimą energijos tiekimo įmonė privalo iš anksto pranešti abonentui. Energijos tiekimą nutraukti, sustabdyti ar apriboti be suderinimo su abonentu ar be jo išankstinio įspėjimo leidžiama tik tais atvejais, kai tai būtina siekiant išvengti avarijos ar likviduoti energijos tiekimo tinklų avariją. Tačiau ir šiais atvejais abonentui privalo būti nedelsiant pranešta apie energijos tiekimo nutraukimą, sustabdymą ar apribojimą. Draudžiama nutraukti elektros ir šilumos energijos, vandens ir dujų tiekimą daugiabučiams gyvenamiesiems namams dėl namo atskirų butų savininkų (nuomininkų) skolų už sunaudotą energiją, vandenį ar dujas.

NEKILNOJ. DAIKTO PIRK-PARD.SUTARTYS: Taikymo ribos 1. Šio skirsnio normos taikomos žemės, pastatų, gyvenamųjų namų, butų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų pirkimui-pardavimui. 2. Šio skirsnio normos taikomos įmonių pirkimui-pardavimui tiek, kiek šio skyriaus devintojo skirsnio normos (6.402-6.410 straipsniai) nenustato ko kita.

Forma: 1. Nekilnoj. daikto pirk-pard.sutartis turi būti notarinės formos. 2. Formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. 3. Prieš trečiuosius asmenis nekilnoj. daikto pirk.-pard.sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. 4. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį

110

daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo. Šiuo atveju sutartis registruojama teismo sprendimo pagrindu. Šalis, nepagrįstai vengusi įregistruoti nuosavybės teisės perėjimą, turi atlyginti kitai šaliai dėl to patirtus nuostolius.

Teisės į žemės sklypą 1. Pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnoj. daikto pirk-pard.sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas dkt. užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, - yra negaliojanti.

Teisės į nekilnojamąjį daiktą parduodant žemės sklypą 1. Parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. 2. Jeigu žemės sklypas, kuriame yra pardavėjui nuosavybės teise priklausančių pastatų ar kitokių nekilnojamųjų daiktų, parduodamas neperduodant pirkėjui nuosavybės teisės į tuos nekilnojamuosius daiktus, tai pardavėjui paliekama teisė naudotis ta žemės sklypo dalimi, kurią užima nekilnojamieji daiktai ir kuri yra būtina jų naudojimui užstatymo ar kitokia pirk.-pard.sutartyje numatyta teise ir sąlygomis. 3. Jeigu pirk-pard.sutartyje pardavėjo teisė naudotis žemės sklypo dalimi ir jos sąlygos neaptartos, tai pardavėjui nustatomas servitutas į tą žemės sklypo dalį, kurią užima nekilnojamasis dkt. ir kuri būtina jo naudojimui pagal jo paskirtį.

Sutarties dalykas 1. Nekilnoj. daikto pirk-pard.sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, kurį pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, taip pat nurodyta to daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo nekilnoj. daikto vieta kitame nekilnojamajame daikte. 2. Jeigu sutartyje šio straipsnio 1 dalyje nurodytų duomenų nėra, tai sutartis negali būti notaro tvirtinama, o patvirtinta - negalioja.

Kaina 1. Nekilnoj. daikto pirk-pard.sutartyje privalo būti nurodyta parduodamo nekilnoj. daikto kaina. Šio kodekso 6.313 straipsnio 2-6 dalyse nustatytos taisyklės nekilnoj.jo daikto pirk-pard.sutartims netaikomos. Jeigu kaina sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta. 2. Kai parduodamas žemės sklypas, į jo kainą įeina ir jame esančių pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ir kitokių objektų kaina, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis. 3. Jeigu nekilnoj. daikto pirk-pard.sutartyje nurodyta tik daikto ploto ar kitokio jo dydžio vieneto kaina, tai viso daikto kaina nustatoma pagal faktišką pirkėjui perduodamo nekilnoj. daikto dydį.

Daikto perdavimas 1. Nekilnoj. daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo-perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. 2. Jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, pardavėjo prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą laikoma įvykdyta nuo daikto perdavimo pirkėjui ir atitinkamo dokumento apie jo perdavimą pasirašymo. 3. Jeigu viena sutarties šalis vengia pasirašyti sutartyje nurodytą perdavimo dokumentą, laikoma, kad pirkėjas atsisako priimti, o pardavėjas atsisako perduoti daiktą. 4. Aplinkybė, kad pirkėjas priėmė pirk-pard.sutarties sąlygų neatitinkantį nekilnojamąjį daiktą, nėra pagrindas atleisti pardavėją nuo atsakomybės už netinkamą sutarties įvykdymą net ir tais atvejais, kai toks neatitikimas buvo aptartas nekilnoj. daikto perdavimo dokumente.

Būsimo gyvenamojo namo ar buto pirk.-pard.sutartis 1. Pirkėjas - fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirk-pard.sutartį, pagal kurią pardavėjas - juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirk-pard.sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už reliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. 2. Preliminariojoje sutartyje privalo būti nurodyta: 1) pirkėjo teisė per dešimt dienų nuo sutarties sudarymo dienos atsisakyti preliminariosios sutarties; 2) būsimo gyvenamojo namo ar buto kaina ir jos patikslinimo ar pakeitimo sąlygos; 3) sutarties dalyko aprašymai ir darbai, kuriuos privalo atlikti pardavėjas; 4) gyvenamojo namo ar buto statybos terminai; 5) teisės į gyvenamąjį namą ar butą suvaržymai (tiek esantys, tiek būsimi); 6) rangovas, architektas, inžinierius ir kiti statybą ir jos priežiūrą atliksiantys asmenys; 7) žemės sklypo, kuriame bus statomas namas ar butas, teisinis statusas ir nusipirkusio gyvenamąjį namą ar butą pirkėjo teisės į žemės sklypą. 3. Kai preliminariojoje sutartyje numatyta pardavėjo teisė reikalauti iš pirkėjo atlyginti nuostolius, kurių pardavėjas patirtų, jeigu pirkėjas įgyvendintų šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą teisę, atlygintinų nuostolių dydis negali viršyti 1/5 procento pirk-pard.sutartyje nurodytos nekilnoj. daikto kainos. 4. Neatskiriama preliminariosios sutarties dalis yra gyvenamojo namo ar buto projektas, jo sąmata ir kiti dokumentai. 5. Preliminariojoje sutartyje

111

gali būti numatyta, kad pirkėjas finansuoja gyvenamojo namo ar buto statybą sutartyje numatytomis sąlygomis, o pardavėjas atlieka užsakovo funkcijas. Šiuo atveju visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja nuo visos preliminariojoje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo. 6. Viena preliminariosios sutarties šalis gali įkeisti nepastatytą gyvenamąjį namą ar butą tik tuo atveju, kai kita šalis raštu sutinka, jeigu preliminarioji sutartis nenumato ko kita.

ĮMONĖS PIRK-PARD: Įmonės pirk-pard.sutarties samprata 1. Pagal įmonės pirk-pard.sutartį pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui nuosavybės teise visą įmonę kaip turtinį kompleksą ar jos esminę dalį, išskyrus teises ir pareigas, kurių pardavėjas neturi teisės perduoti kitiems asmenims, o pirkėjas įsipareigoja tai priimti ir sumokėti kainą. 2. Teisė į firmos vardą, prekių ar paslaugų ženklą ar į kitus pardavėją ar jo prekes ar teikiamas paslaugas identifikuojančius žymenis, taip pat į teises, kurios pardavėjui priklauso pagal licencinę sutartį, pereina pirkėjui, jeigu ko kita nenumato sutartis. 3. Pardavėjo teisės, kurias jis įgijo pagal leidimus (licencijas), perduodamos pirkėjui tik tuo atveju, jeigu tokio perdavimo galimybė numatyta įstatymuose ar leidime (licencijoje). Perdavimas kartu su įmone pirkėjui prievolių, kurių šis negali įvykdyti dėl to, kad neturi leidimo (licencijos) tokioms prievolėms vykdyti, neatleidžia pardavėjo nuo atsakomybės kreditoriams už tokių prievolių neįvykdymą. Šiais atvejais už prievolių neįvykdymą įmonės kreditoriams pardavėjas ir pirkėjas atsako solidariai.

Sutarties forma 1. Įmonės pirk-pard.sutartis turi būti vienas rašytinės formos abiejų sutarties šalių pasirašytas dokumentas, patvirtintas notaro. 2. formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. 3. Prieš trečiuosius asmenis įmonės pirk-pard.sutartis gali būti panaudota tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre ir padaryti atitinkami pakeitimai juridinių asmenų registre.

Sutarties turinys ir jos priedai 1. Sutartyje turi būti nurodyta parduodamos įmonės turto sudėtis ir įmonės kaina, taip pat asmuo, kuriam bus sumokėta ir kuris atsiskaitys su įmonės kreditoriais ir priedai: 1) įmonės turto inventorizavimo aktas; 2) įmonės balansas; 3) nepriklausomo auditoriaus išvada apie įmonės turto sudėtį ir jo kainą; 4) įmonės skolų (prievolių) sąrašas, kuriame nurodyta skolos dydis, įvykdymo terminas, prievolių užtikrinimo rūšis, kreditoriai ir jų adresai.

Įmonės kreditorių teisių apsauga 1. Pirkėjas ne mažiau kaip prieš dvidešimt dienų iki sutarties sudarymo privalo raštu pranešti visiems įmonės skolų (prievolių) sąraše nurodytiems įmonės kreditoriams apie numatytą įmonės pardavimą. Jeigu pirkėjas šios pareigos neįvykdo, pardavėjo kreditoriai turi teisę savo reikalavimus pareikšti tiesiogiai pirkėjui. Apie įmonės pardavimą jos kreditoriams nereikia pranešti tik tuo atveju, jeigu įmonės kaina mokama pinigais ir šios pinigų sumos pakanka visiškai atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais. 2. Įmonės kreditorius, gavęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą, per dvidešimt dienų nuo jo gavimo privalo raštu pranešti pirkėjui apie savo reikalavimo dalį ir pobūdį. 3. Pirkėjas sutartyje numatytos kainos dalį sumoka sutartyje nurodytam asmeniui, kuriam pavedama atsiskaityti su įmonės kreditoriais, o likusią sumą - pardavėjui. Asmeniu, kuriam pavedama atsiskaityti su įmonės kreditoriais, šalys gali pasirinkti tik banką, kitą kredito įstaigą arba draudimo įmonę. 4. Asmuo, kuriam pavedama atsiskaityti su įmonės kreditoriais, per dvidešimt dienų nuo kainos sumokėjimo parengia ir išsiunčia įmonės kreditoriams kainos paskirstymo parduodamos įmonės skoloms padengti aktą. 5. Jeigu kreditoriai kainos paskirstymo akto neginčija, jiems išmokama kainos dalis, proporcinga jų reikalavimų dydžiui. 6. Jeigu per dvidešimt dienų nuo kainos paskirstymo akto gavimo įmonės kreditorius (kreditoriai) pareiškia prieštaravimus dėl kainos paskirstymo akto, asmuo, kuriam buvo sumokėta kaina, turi kreiptis į teismą, kad šis nustatytų kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. 7. Šiame straipsnyje nustatytos tvarkos pirkėjui nereikia laikytis, jeigu jis visiems įmonės kreditoriams pateikia priimtiną reikalavimų įvykdymo užtikrinimą. Jeigu pirkėjas tinkamai įvykdė šiame straipsnyje nustatytas savo pareigas, tai įmonės kreditoriai netenka teisės reikšti jam ar parduotos įmonės turtui jokių reikalavimų, tačiau išsaugo teisę reikalauti iš pardavėjo.

Įmonės perdavimas 1. Pardavėjas perduoda įmonę pirkėjui pagal perdavimo- priėmimo aktą. Akte turi būti nurodyti duomenys apie įmonę ir jos turtą, turto būklę, šalių įsipareigojimai įmonės kreditoriams ir jų įvykdymas. 2. Įmonę paruošti perdavimui, parengti perdavimo-priėmimo aktą privalo pardavėjas savo lėšomis, jeigu sutartis nenumato ko kita. 3. Įmonė pripažįstama perduota pirkėjui nuo to momento, kai jos perdavimo-priėmimo aktą pasirašo abi šalys. 4. Atsitiktinio įmonės turto žuvimo ar sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo įmonės perdavimo-priėmimo akto pasirašymo. 5. Jeigu sutartis numato, kad nuosavybės teisė į įmonę išlieka pardavėjui tol, kol pirkėjas sumoka visą kainą, arba iki kitokių aplinkybių įvykdymo, tai pirkėjas, kol jam pereis nuosavybės teisė į įmonę, turi teisę naudotis įmonės turtu ir į jį įeinančiomis teisėmis tiek ir tokiu būdu, kiek tai reikalinga dėl to, kam įmonė įsigyta.

112

Įmonės su trūkumais perdavimo teisinės pasekmės Kai įmonė perduota ir priimta pagal perdavimo-priėmimo aktą, kuriame nurodyti įmonės ar jos turto trūkumai, pirkėjas turi teisę reikalauti sumažinti kainą, jeigu pagal sutartį kitokių reikalavimų tokiu atveju jis neturi teisės pareikšti. 3. Pirkėjas turi teisę reikalauti sumažinti kainą, jeigu jam buvo perduotos sutartyje ar jos perdavimo-priėmimo akte nenurodytos pardavėjo skolos (prievolės), išskyrus atvejus, kai pardavėjas įrodo, kad pirkėjas apie tas skolas (prievoles) žinojo ar turėjo žinoti sutarties sudarymo ir įmonės perdavimo metu. 4. Jeigu pardavėjas gauna pirkėjo pranešimą apie tai, kad yra nustatyta perduoto turto trūkumų ar tam tikro sutartyje numatyto turto apskritai nėra, tai pardavėjas turi teisę nedelsdamas pakeisti netinkamos kokybės turtą tinkamu arba pasiūlyti pirkėjui trūkstamą turtą. 5. Jeigu dėl įmonės trūkumų, už kuriuos atsako pardavėjas, įmonės neįmanoma panaudoti sutartyje nurodytam tikslui ir jų neįmanoma pašalinti arba pardavėjas jų nepašalino per nustatytus terminus, tai pirkėjas turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti arba pakeisti sutartį ir atlyginti nuostolius.

Įmonės pirk-pard.sutarčiai šiame kodekse numatytos sandorių negaliojimo, sutarties pakeitimo ar nutraukimo teisinės pasekmės atsiranda tik tuo atveju, jeigu tai iš esmės nepažeidžia pardavėjo ir pirkėjo kreditorių teisių ir įstatymų saugomų interesų bei neprieštarauja viešajai tvarkai.

Normos, reglamentuojančios įmonės pirkimą- pardavimą, netaikomos tais atvejais, kai parduodamas įkeistas įmonės turtas, taip pat kai įmonės turtą parduoda jos administratorius ar teismo antstolis.

DAIKTŲ PIRK-PARD. IŠSIMOKĖTINAI Daiktų pirk-pard.išsimokėtinai sutartis 1. Pagal daiktų pirk-pard.išsimokėtinai (kreditan) sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip. 2. Aplinkybę, kad nusipirktų neregistruojamų daiktų nuosavybės teisė išlieka pardavėjui, kai daiktai įsigyti teikti paslaugoms arba įmonės verslui, galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu pirk-pard.sutartis buvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka viešame registre.

Daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika Pirkėjui perduotų daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka pirkėjui, išskyrus vartojimo sutartis, taip pat kai daikto pirk-pard.išsimokėtinai sutartis numato ką kita.

Sutarties forma ir turinys 1. Daiktų pirk-pard.išsimokėtinai sutartis turi būti rašytinė. 2. Sutartyje privalo būti nurodyta daikto kaina ir periodinių įmokų dydis, periodinių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka.

Kaina ir atsiskaitymo tvarka 1. Daikto kaina ir atsiskaitymo tvarka parduodant jį išsimokėtinai nustatoma šalių susitarimu. Jeigu šalys sutartyje nenustatė kitaip, tai vėlesnis išsimokėtinai parduotų daiktų kainos pasikeitimas neturi įtakos šalių tarpusavio atsiskaitymui. Kai pirkėjas nesilaiko sutartyje nustatytų periodinių įmokų mokėjimo terminų, o nuosavybės teisė į daiktą išlieka pardavėjui, pardavėjas turi teisę pareikalauti sumokėti visą kainą iš karto arba atsiimti parduotą daiktą. Jeigu sutartyje nenumatyta kas kita, iš atsiėmusio daiktą pardavėjo pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti savo įmokas. Kai pirkėjas yra sumokėjęs daugiau kaip pusę daiktų kainos, pardavėjas neturi teisės reikalauti grąžinti daiktus, jeigu sutartis nenumato ko kita. Iš grąžintinų įmokų atskaitomos sutartyje numatyto daikto nusidėvėjimo ir naudojimosi daiktu išlaidos. 2. Kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka), jeigu sutartis nenumato ko kita. 3. Kai pirkėjas be pardavėjo sutikimo perleidžia jam perduotus daiktus kitam asmeniui arba daiktai dėl neteisėtų pirkėjo veiksmų areštuojami, pardavėjas turi teisę reikalauti, kad pirkėjas likusią kainos dalį sumokėtų nedelsdamas. 4. Kai daiktų pirk-pard.išsimokėtinai sutartis buvo įregistruota, atsiėmęs daiktus pardavėjas privalo per dvidešimt dienų, o tuo atveju, kai sutarties dalykas yra nekilnojamasis dkt., - per šešiasdešimt dienų įstatymų nustatyta tvarka sutarties registravimą panaikinti.

6.415 str. Palūkanos Daiktų pirk-pard.išsimokėtinai sutartyje gali būti numatyta pirkėjo pareiga mokėti palūkanas, jeigu pirkėjas praleidžia periodinių įmokų mokėjimo terminą. Šiuo atveju palūkanos skaičiuojamos nuo termino pabaigos dienos iki įmokų sumokėjimo.

6.416 str. Daiktų pirk-pard.išsimokėtinai ypatumai, kai pirkėjas yra vartotojas Jeigu pirkėjas yra vartotojas, tai daiktų pirk-pard.išsimokėtinai sutarčiai atitinkamai taikomas šio kodekso 6.188 str ir kitos vartotojų teises ginančios teisės normos.

PIRK.-PARD. SU ATPIRKIMO TEISE 6.417 str. Pirk-pard.su atpirkimo teise sutartis 1. Pagal pirk-pard.su atpirkimo teise sutartį pardavėjas įsipareigoja parduoti daiktą pirkėjui kartu įgydamas

113

teisę parduotą daiktą atpirkti, o pirkėjas įsipareigoja daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti taip, kad pardavėjas galėtų įgyvendinti atpirkimo teisę. 2. Pirk-pard.su atpirkimo teise sutartis, kai neregistruojami daiktai perkami paslaugoms teikti arba įmonės verslui, gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. 3. Pardavėjas atpirkimo teisę turi ne ilgiau kaip penkerius metus. Jeigu sutartis numato ilgesnį šios teisės terminą, jis sutrumpinamas iki penkerių metų.

Atpirkimo teisės įgyvendinimas 1. Pardavėjas, norėdamas pasinaudoti atpirkimo teise, turi apie tai pranešti pirkėjui arba bet kuriam kitam asmeniui, iš kurio jis žada atpirkti. Toks pranešimas turi būti viešai paskelbtas ne vėliau kaip prieš dvidešimt dienų iki pasinaudojimo atpirkimo teise dienos, jei dkt. yra kilnojamasis, ir ne vėliau kaip prieš šešiasdešimt dienų, - jei dkt. nekilnojamasis. Jeigu sutartis buvo įregistruota, apie pageidavimą pasinaudoti atpirkimo teise turi būti pranešta ir viešo registro tvarkytojui. 2. Pardavėjas, įgyvendindamas atpirkimo teisę, daiktą atsiima be jokių teisės į tą daiktą suvaržymų ir apribojimų ar papildomų įmokų ir atlyginimo pirkėjui, jeigu pranešimas apie ketinimą pasinaudoti atpirkimo teise buvo paskelbtas šio straipsnio nustatyta tvarka. 3. Jeigu pirkėjas, įsigijęs neatskiriamą turto dalį, kuriai gali būti taikoma atpirkimo teisė, įsigyja likusią neatskiriamą turto dalį, tai jis gali pareikalauti, kad pardavėjas, įgyvendindamas atpirkimo teisę, nupirktų ir pirkėjo įsigytą likusį turtą. 4. Jeigu daiktą pardavė keli pardavėjai bendrai pagal vieną sutartį ir jie nori atpirkti tą daiktą arba atpirkimo teisę nori įgyvendinti keli pardavėjo įpėdiniai, tai pirkėjas turi teisę reikalauti, kad vienas pardavėjas ar įpėdinis nupirktų ne tik savo dalį, bet ir visą daiktą. 5. Jeigu sutartyje nustatyta, kad atpirkimo teisė yra paskolos užtikrinimas, pardavėjas laikomas skolininku (paskolos gavėju), o pirkėjas - kreditoriumi, turinčiu įkeitimo teisę. 6. Vertybinių popierių pirk-pard.su atpirkimo teise sutarties ypatumus nustato atskiri įstatymai.

DAIKTŲ PARDAVIMAS AUKCIONO BŪDU 6.419 str. Daiktų pirkimas-pardavimas aukciono būdu 1. Daiktų pirkimas-pardavimas aukciono būdu reiškia, kad daiktai siūlomi pirkti keliems asmenims per tarpininką - aukciono vedėją, o sutartis laikoma sudaryta su tuo pirkėju - aukciono dalyviu, kuris pasiūlo didžiausią kainą už parduodamą daiktą. 2. Aukcionas gali būti savanoriškas arba priverstinis. Varžytynių, kaip priverstinio aukciono, ypatumus nustato Civilinio proceso kodeksas. 3. Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimui-pardavimui aukciono būdu šio skirsnio taisyklės taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenumato ko kita.

Kaina ir aukciono sąlygos 1. Pardavėjas gali nustatyti pradinę parduodamo daikto kainą arba bet kokias kitas aukciono sąlygas. Tačiau nepaskelbtos aukciono sąlygos negali būti panaudotos prieš aukciono dalyvius, išskyrus atvejus, kai aukciono vedėjas šias sąlygas paskelbė aukciono dalyviams prieš gaudamas pasiūlymą. 2. Pardavėjas turi teisę neatskleisti savo asmens, tačiau jeigu jo asmuo neatskleidžiamas aukciono laimėtojui, tai už visas pardavėjo prievoles laimėtojui atsako aukciono vedėjas. 3. Aukciono dalyvis neturi teisės atšaukti savo pasiūlymą.

Sutarties sudarymo momentas 1. Pirk-pard.aukciono būdu sutartis laikoma sudaryta, kai aukciono vedėjas tai paskelbia plaktuko dūžiu arba kitokiu įprastu veiksmu. Jeigu tuo pat metu, kai aukciono vedėjas plaktuko dūžiu skelbia, kad aukcionas dėl to daikto baigtas, pateikiamas naujas pasiūlymas, tai aukciono vedėjas turi teisę savo nuožiūra pratęsti aukcioną arba daiktą pripažinti parduotu už paskutinę prieš plaktuko dūžį pasiūlytą kainą. 2. Įrašas aukciono vedėjo registre apie pasiūlymą ir laimėtojo pavardė (pavadinimas) yra sutarties sudarymo įrodymas. Jeigu toks įrašas nebuvo padarytas, sutarties sudarymo faktą galima įrodinėti remiantis liudytojų parodymais. 3. Jeigu aukcione parduotas nekilnojamasis dkt., tai per dešimt dienų nuo pardavimo pardavėjas ir pirkėjas turi sudaryti įstatymų reikalaujamos formos sutartį. 4. Jeigu aukcione parduodama įmonė, tai būtina laikytis ir šio kodekso 6.403-6.407 straipsniuose numatytų reikalavimų.

Kainos sumokėjimas 1. Kainą pirkėjas privalo sumokėti aukciono sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. 2. Jeigu pirkėjas nustatyta tvarka ir terminais kainos nesumoka, aukciono vedėjas turi teisę įgyvendinti visas pardavėjo teises. Be to, aukciono vedėjas turi papildomą teisę paskelbti, kad rengia naują aukcioną tai prekei parduoti, per protingą terminą pranešęs pirkėjui. Šiuo atveju nesąžiningas pirkėjas neturi teisės dalyvauti naujame aukcione. Nesąžiningas pirkėjas tokiais atvejais privalo atlyginti aukciono vedėjui naujo aukciono organizavimo ir surengimo išlaidas, taip pat sumokėti kainų skirtumą, jeigu naujame aukcione dkt. buvo parduotas už mažesnę kainą negu ta, kurios nesumokėjo nesąžiningas pirkėjas.

Daikto atsiėmimas iš aukciono Jeigu aukciono vedėjas paprašė teikti pasiūlymus, dkt., dėl kurio skelbiamas aukcionas, negali būti atsiimtas, išskyrus atvejus, kai per protingą laiko tarpą negauta jokio

114

pasiūlymo. Daiktą, dėl kurio paskelbtas aukcionas, galima iš aukciono atsiimti bet kada, jeigu skelbiamas specialus aukcionas.

Pirkėjo teisių apsauga Kai dkt., kurį pirkėjas įsigijo aukciono būdu, yra areštuojamas pagal pardavėjo kreditorių reikalavimą, pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti, kad pardavėjas jam grąžintų sumokėtą kainą bei atlygintų nuostolius, jeigu pirkėjas apie kreditorių pretenzijas dėl turto nežinojo ir negalėjo žinoti.

TEISIŲ PIRKIMAS-PARDAVIMAS Teisių pirk-pard.sutartis Teisių pirk-pard.sutarčiai taikomos šio skyriaus nuostatos tiek, kiek tai neprieštarauja tų teisių prigimčiai ir esmei.

Paveldėjimo teisių pardavimas 1. Priėmęs palikimą asmuo, parduodamas paveldėjimo teises, kai nedetalizuojamas palikimą sudarantis turtas, privalo garantuoti pirkėjui tik savo, kaip įpėdinio, teisinį statusą. 2. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui visus iš palikimo gautus vaisius ir pajamas, taip pat visas reikalavimo teises ir už parduotus daiktus, sudariusius palikimo dalį, gautą kainą. 3. Pirkėjas privalo atlyginti pardavėjui palikimo priėmimo išlaidas ir sumokėti sumas, kurias priklauso mokėti iš palikimo pardavėjui. 4. Pirkėjas turi atlyginti pardavėjui šio turėtas išlaidas, susijusias su palikėjo skolų grąžinimu. 5. Pirkėjas privalo apmokėti palikėjo skolas, už kurias atsako pardavėjas.

Ginčijamų teisių pardavimas 1. Teisė yra ginčo objektas, jeigu ją ginčija asmuo, pareikšdamas ieškinį, arba yra reali tikimybė, kad toks ieškinys gali būti pareikštas. 2. Ginčijamų teisių, kurios yra ginčo objektas, neturi teisės pirkti advokatai, teisėjai, notarai, teismo antstoliai, jų šeimos nariai ir artimieji giminaičiai. Šių asmenų sudarytos ginčijamų teisių pirk-pard.sutartys negalioja. 3. Jeigu ginčijamos teisės parduotos, asmuo, iš kurio šios teisės išreikalaujamos, visiškai atleidžiamas nuo prievolės po to, kai sumoka pirkėjui pirk-pard.sutarties kainą, pirk-pard.sutarties sudarymo išlaidas ir palūkanas, skaičiuojamas nuo kainos. Ši išpirkimo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu teisės parduotos kreditoriui kaip skolos grąžinimas arba vienam iš parduotos teisės įpėdinių ar bendraturčių. Išpirkimo teisė taip pat negali būti įgyvendinama, jeigu teismas priėmė sprendimą, pripažįstantį parduotą teisę.

KITOKIŲ PIRK-PARD.SUTARČIŲ YPATUMAI Vertybinių popierių ir valiutos pirk.-pard.sutartys Vertybinių popierių ir valiutos pirk-pard.sutarčių sudarymo ypatumus nustato atskiri įstatymai.

Pirk-pard.sutarties sudarymas konkurso būdu 1. Pirk-pard.sutartį sudaro konkurso būdu pardavėjas su pirkėju, kurį konkurso komisija nustato pagal konkurso sąlygas. 2. Pirk-pard.sutarties sudarymą konkurso būdu reglamentuoja šis kodeksas ir konkurso taisyklės. Jas tvirtina konkurso organizatorius ar kitas jo įgaliotas asmuo.

Pirk-pard.sutarčių sudarymas biržoje 1. reglamentuoja biržų veiklą nustatantys įstatymai ir prekybos biržose taisyklės. 2. Šiame skyriuje numatytos bendrosios pirk-pard.sutarčių sudarymo taisyklės biržoje sudaromoms pirk-pard.sutartims taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja biržų veiklą reglamentuojantiems įstatymams ar sutarties esmei.

Pirk-pard.sutartis su išlyga dėl nuosavybės teisės 1. Pagal pirk-pard.sutartį su išlyga dėl nuosavybės teisės nuosavybės teisė į parduodamą daiktą išlieka pardavėjui tol, kol pirkėjas neįvykdo sutartyje nurodytų sąlygų. 2. Pagal pirk-pard.sutartį su išlyga dėl nuosavybės teisės pirkėjas neturi disponavimo parduodamu daiktu teisės tol, kol neįvykdo sutartyje nurodytų sąlygų.

34.6. Pirkimo-pardavimo sutarties su užsienio kontrahentais ypatybės. SNO Vienos konvencija ir tarptautinių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo taisyklės. “INCOTERMS” kaip teisės šaltiniai, reglamentuojantys pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą: - per paskutinę paskaitą sakė, kad šių temų nebus.

Pasiskaitymui konspektas iš JUNGTINIŲ TAUTŲ KONVENCIJOS DĖL TARPTAUTINIO PREKIŲ PIRKIMO - PARDAVIMO SUTARČIŲ: Nereikalaujama, kad pirkimo - pardavimo sutartis būtų sudaryta arba patvirtinta rašytine forma, arba atitiktų bet kokį kitą reikalavimą formos atžvilgiu. Ji gali būti įrodinėjama bet kokiomis priemonėmis, tarp jų liudytojų parodymais. Šios Konvencijos tikslais "rašytinė forma" apima telegramą ir pranešimą, siunčiamą teleksu.

14, 15, 16 straipsnis: (1) Pasiūlymas sudaryti sutartį, adresuotas vienam ar keliems konkretiems asmenims, yra oferta, jeigu jis yra pakankamai apibrėžtas ir išreiškia oferento ketinimą būti įsipareigojusiu akcepto atveju. Pasiūlymas yra pakankamai apibrėžtas, jeigu jame nurodytos prekės ir tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti prekių kiekis ir kaina arba numatoma jų nustatymo tvarka.

115

(2) Pasiūlymas, kuris nėra adresuotas vienam ar keliems konkretiems asmenims, yra laikomas tiktai kvietimu pareikšti ofertas, jeigu tik kas kita tiesiogiai nenurodoma asmens, padariusio tokį pasiūlymą.

(1) Oferta įsigalioja, kai ją gauna ofertos adresatas. (2) Oferta, net jeigu ji yra neatšaukiama, gali būti atsiimta, jeigu ofertos adresatas pranešimą apie jos atsiėmimą gauna anksčiau negu pačią ofertą arba tuo pačiu metu. 17 straipsnis: Oferta, net jeigu ji yra neatšaukiama, netenka galios, kai oferentas gauna pranešimą apie jos atmetimą. Ir toliau daug straipsnių apie tą patį.

Prekių pirk.-pard. 25 straipsnis: Sutarties pažeidimas, padarytas vienos iš šalių, yra esminis, jeigu jis padaro kitai šaliai tokią žalą, kad ji žymia dalimi netenka to, ko ji turėjo teisę tikėtis pagal sutartį, išskyrus atvejus, kai pažeidusioji šalis nenumatė tokio rezultato ir tokio pat statuso protingas asmuo tokiomis pačiomis aplinkybėmis jo nebūtų numatęs. 26 straipsnis: Pareiškimas apie sutarties nutraukimą galioja tik tuo atveju, jeigu jis padarytas pranešimo kitai šaliai forma. 27 straipsnis: Jeigu šioje Konvencijos dalyje nėra tiesiogiai numatyta kitaip, tai atvejais, kai pranešimas, prašymas ar kitokia žinia yra perduoti ar padaryti šalies pagal šią dalį ir tinkamomis toms aplinkybėms priemonėmis, uždelsimas ar klaida pranešimo perdavime ar jo negavimas neatima iš šios šalies teisės remtis tuo pranešimu.

29 straipsnis: (1) Sutartis gali būti pakeista ar nutraukta paprastu šalių susitarimu. (2) Rašytinė sutartis, kurioje yra nuostata, reikalaujanti, kad bet koks sutarties pakeitimas ar nutraukimas šalių susitarimu būtų atliekami rašytine forma, negali būti pakeista arba nutraukta šalių susitarimu kitokiu būdu. Tačiau šalies elgesys gali užkirsti kelią jai remtis tokia nuostata tokia apimtimi, kokia kita šalis pasikliovė tokiu elgesiu.

34.7. MAINAI Vadovėlis-mainų sutartis yra atlygintinė, konsensualinė, dvišalė. Nuo pirk-pard.sutarties skiriasi

tuo, kad mainų sutartimi įsipareigojama už gaunamą daiktą sumokėti ne atitinkamą sumą, o perduoti kitą daiktą. Tačiau, jei vienos šalies mainomas turtas yra mažesnės vertės, skirtumas gali būti atlyginamas pinigais (Praktika- sutartyje rašoma, kad turtas mainomas be priemokos, o jei su priemoka- nurodoma kokia suma ir kaip sumokama). Tokiu atveju sudaromos mišrios sutartys. Jos turi ir mainų ir pirk-pard.sutarčių elementų.

Mainų sutarties samprata 1. Pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą. 2. Mainų sutarčiai taikomos pirk-pard.sutartis reglamentuojančios normos (šios knygos XXIII skyrius), jeigu tai neprieštarauja šio skyriaus normoms ir mainų esmei. Mainų sutarties atveju abi mainų sutarties šalys laikomos ir perduodamos prekės pardavėju, ir gaunamos prekės pirkėju.

Kaina ir sutarties sudarymo išlaidos 1. Jeigu ko kita nenumato mainų sutartis, preziumuojama, kad daiktų kaina yra vienoda ir jais keičiamasi be jokių priemokų, o daiktų perdavimo ir priėmimo išlaidas turi apmokėti ta šalis, kuri atitinkamai privalo perduoti ir priimti daiktus. 2. Kai sutartyje numatyta, kad mainomų daiktų kaina skiriasi, tai šalis, kuri privalo perduoti mažesnės kainos daiktą nei kitos šalies perduodamo daikto kaina, neprivalo kitai šaliai mokėti kainų skirtumo, jeigu ko kita nenustato sutartis.

Prievolės perduoti daiktus vykdymas Abi šalys savo prievolę perduoti daiktus turi įvykdyti kartu, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Mainais įsigytų daiktų paėmimo teisinės pasekmės 1. Jeigu iš šalies, įsigijusios daiktus mainais, jie paimami pagal trečiojo asmens reikalavimą, tai ši šalis turi teisę reikalauti iš kitos šalies arba atlyginti nuostolius, arba grąžinti jai perduotus daiktus. 2. Daiktus priėmusi mainų šalis, sužinojusi, kad daiktus perdavusi šalis nebuvo jų savininkas, turi teisę tuos daiktus grąžinti juos perdavusiai šaliai. Šiuo atveju iš daiktus grąžinusios šalies kita (nesąžininga) šalis negali reikalauti perduoti pagal mainų sutartį jai priklausiusius daiktus.

34.7. DOVANOJIMASTai dvišalis sandoris, todėl reikia, kad ir kita šalis išreikštų savo valią priimti dovaną.

Neretai apdovanojamasis savo valią primti dopvaną išreiškia konkliudentiniais veiksmais – ją priimdamas. Dovanojimo sutartis yra vienašalė, nes apdovanojamsis ja niekuo neįpareigojamas. Apdovanojamsis neatsako ir už dovanotojo skolas. Dovanotojas taip pat šia sutartimi neįgyja jokių teisių. Dovanojimo sutartimi dovanotojas neatlygintinai perduoda apdovanojamam turtą nuosavybėn.

Realinė, vienašalė, neatlygintinė sutartis. Neatlygintinumas-pagrindinis bruožas.

116

Asmuo, dovanodamas turtą, gali nustatyti sąlygą, kad šiuo turtu turi būti naudojamasi tam tikram tikslui nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Jeigu apdovanotasis nevykdo dovanojimo sutartyje nustatytos sąlygos, tai dovanotojas teismine tvarka turi teisę reikalauti, kad sąlyga būtų įvykdyta arba kad būtų nutraukta sutartis ir turtas grąžintas jam. Užsienio valstybių CK yra dovanojimo sutarties pripažinimas negaliojančia dėl paskesnio elgesio (apdovanotojo dovanotojo atžvilgiu).

DOV.AS 1. Pagal dov.o sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. 2. Pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę arba atleisti nuo turtinės pareigos ateityje nelaikomas dov.o sutartimi. Tačiau asmuo, kuriam buvo pažadėta ką nors padovanoti ateityje, turi teisę į nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti dov.o sutartį dėl nepateisinamų priežasčių. 3. Dov.o sutartis, nustatanti dovanotojo teisę vienašaliu sprendimu atsiimti dovanotą turtą ar turtinę teisę, negalioja. 4. Dov.o sutarties ypatumus, kai sutarties šalys yra sutuoktiniai, nustato šio kodekso trečiosios knygos normos.

Nelaikoma dov.u: 1. Sutartis, pagal kurią dovana pereina apdovanotajam nuosavybės teise po dovanotojo mirties, negalioja. Šiems santykiams taikomos paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančios normos. 2. Besąlyginis asmens atsisakymas palikimo ar dar neįgyto nuosavybės teise turto, ar turtinės teisės nelaikomas dov.u. 3. Jeigu abi dov.o sutarties šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles, tai tokia sutartis nelaikoma dov.o sutartimi. Šiuo atveju atsiranda apsimestinių sandorių teisinės pasekmės. Kai vienas asmuo perduoda turtą ar turtinę teisę kitam asmeniui už atlyginimą, dov.o sutartis gali būti pripažinta sudaryta tik dėl tos turto ar turtinės teisės dalies, kuri viršija atlyginimo vertę, jeigu prievolės esmė neleidžia daryti kitokios išvados.

Asmuo, dovanodamas turtą, gali nustatyti sąlygą, kad šis turtas turi būti naudojamas tam tikram tikslui nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Jeigu nevykdomos nustatytos sąlygos, tai dovanotojas teismo tvarka turi teisę reikalauti, kad sąlyga būtų įvykdyta arba kad būtų panaikinta sutartis ir turtas grąžintas. Dov.o sutartis, numatanti apdovanotojo pareigą sumokėti skolas ar įvykdyti kitokias prievoles, kurios dar neegzistuoja sutarties sudarymo momentu, negalioja, išskyrus atvejus, kai būsima skola ar prievolė sutartyje tiksliai apibrėžta. Apdovanotasis turi teisę bet kada iki dovanos perdavimo jam atsisakyti priimti dovaną. Jeigu dov.o sutartis buvo rašytinė, tai dovanotojas turi teisę reikalauti iš apdovanotojo, nepagrįstai atsisakiusio priimti dovaną, atlyginti dėl atsisakymo atsiradusius nuostolius.

Forma: 1. Sutartis, kai dovanojama didesnė kaip penkių tūkstančių litų suma, turi būti rašytinės formos. 2. Nekilnoj. daikto dov.o sutartis, taip pat dov.o sutartis, kurios suma didesnė kaip penkiasdešimt tūkstančių litų, turi būti notarinės formos. 3. Nekilnoj. daikto ar daiktinės teisės į jį dov.o sutartis teisines pasekmes tretiesiems asmenims sukelia tik tuo atveju, jei sutartis įregistruota viešame registre.

Šalys:Dovanotojas negali būti neveiksnus asmuo. Neveiksnaus asmens globėjui draudžiama dovanoti neveiksnaus asmens turtą pastarojo vardu, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos. 2.Neveiksniam asmeniui skirtas dovanas turi teisę priimti tik jo globėjas, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos. 3. Dov.o sutartis negalioja, jeigu dovanotojas nebuvo dovanos savininkas arba nebuvo tinkamai įgaliotas sudaryti tokią sutartį. 4. Draudžiama priimti dovanas sveikatos priežiūros, gydymo ar globos (rūpybos) institucijų vadovams ir kitiems darbuotojams iš asmenų, kurie šiose institucijose gydosi ar išlaikomi, bei jų artimųjų giminaičių, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos. 5. Draudžiama priimti dovanas politikams, valstybės ir savivaldybių pareigūnams ir kitokiems valstybės tarnautojams ir jų artimiesiems giminaičiams, kai tai susiję su politiko, pareigūno ar valstybės tarnautojo tarnybine padėtimi ar tarnybinėmis pareigomis. 6. Turto, kurio nėra sutarties sudarymo metu ar kuris bus sukurtas tik ateityje, dov.o sutartis negalioja. 7. Dov.o sutartis gali būti pripažinta negaliojančia pagal dovanotojo ar jo įpėdinių ieškinį, jeigu sutarties sudarymo metu dovanotojas sirgo sunkia nepagydoma liga, dėl kurios jis negalėjo pareikšti savo tikrosios valios.

Apribojimai 1. Turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, galima dovanoti tik visų bendraturčių rašytiniu sutikimu. 2. Patikėjimo teise tvarkomą turtą galima dovanoti tik turto savininko rašytiniu sutikimu, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Kai dov.as pasireiškia įvykdant už apdovanotąjį šio prievolę trečiajam asmeniui arba priimant apdovanotojo skolą trečiajam asmeniui, tai turi būti laikomasi šio kodekso 6.50, 6. 115, 6.116, 6.118 ir 6.119 straipsniuose nustatytų reikalavimų. 5. Įgaliojimas dov.o sutarčiai sudaryti, kuriame nenurodytas sutarties dalykas ir apdovanotasis, negalioja.

Panaikinimas 1. Dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dov.o panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužaloja, taip pat kai,

117

atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dov.o sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Kai apdovanotasis tyčia nužudo dovanotoją, teisę pareikšti ieškinį dėl dov.o panaikinimo turi dovanotojo įpėdiniai. 2. Dovanotojas taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl dov.o panaikinimo, jeigu apdovanotasis su jam dovanotu turtu, turinčiu dovanotojui didelės neturtinės reikšmės, elgiasi taip, kad kyla reali to turto žuvimo grėsmė. 3. Kai dov.as panaikinamas, apdovanotasis privalo grąžinti dovanotą turtą, jeigu jis dov.o panaikinimo metu yra išlikęs, dovanotojui pagal šios knygos normas, reglamentuojančias restituciją. 4. Šiame straipsnyje numatytais pagrindais reikalauti panaikinti dov.ą dovanotojas ar jo įpėdiniai gali per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią jie sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokio pagrindo atsiradimą. 5. Šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai dovana buvo buitinio pobūdžio ir nedidelės vertės.

Dovanotojo pareigos: 1. Dovanotojas pagal sutartį privalo perduoti dovanojamą turtą be sutartyje nenumatytų teisės į jį suvaržymų, kurie trukdytų apdovanotajam naudotis ar disponuoti turtu arba jį valdyti. 2. Dovanotojas gali perduoti tik tas su dovanojamu turtu susijusias teises, kurias jis turi. 3. Dovanotojas neatsako už paslėptus dovanojamo turto trūkumus, jeigu apie juos jis nežinojo ar neturėjo žinoti. 4. Apdovanotasis gali iš dovanotojo reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu apdovanotasis turėjo išlaidų, susijusių su teisės į turtą suvaržymų panaikinimu ar jo trūkumų pašalinimu, o dovanotojas, žinodamas ar turėdamas žinoti apie tuos suvaržymus ar trūkumus, apie juos apdovanotojam nepranešė. 5. Dovanotojas apmoka sutarties sudarymo ir įvykdymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Apdovanotojo atsakomybė už dovanotojo skolas Jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, apdovanotasis atsako tik už tas dovanotojo skolas, kurios neatsiejamai susijusios su dovana. Žalos atlyginimas: Žalą, padarytą apdovanotojo gyvybei, sveikatai ar turtui dėl dovanoto turto trūkumų, atlygina dovanotojas bendrais pagrindais, jeigu įrodoma, kad turto trūkumai atsirado iki turto perdavimo apdovanotajam ir nebuvo akivaizdūs, o dovanotojas, žinodamas apie juos, apdovanotojo neįspėjo.

Aukos (parama ar labdara) 1. Auka laikomas turto ar turtinės teisės dov.as tam tikram naudingam tikslui. 2. Aukai priimti nereikalingas joks leidimas ar sutikimas. 3. Auka turi būti naudojama tam, kam buvo paaukota. Jeigu aukos gavėjas yra juridinis asmuo, jis privalo tvarkyti visų operacijų, susijusių su paaukoto turto naudojimu, apskaitą. 4. Aukos tikslas gali būti išreiškiamas aukotojo nurodymu arba aukos gavėjo prašymu ar veiksmais. Jeigu dėl pasikeitusių aplinkybių naudoti paaukoto turto pagal nurodytą tikslą nebeįmanoma, tai kitiems tikslams jis gali būti naudojamas tik aukotojo sutikimu, o jeigu aukotojas mirė (baigėsi), - tik teismo leidimu. 5. Jeigu turtas naudojamas ne tam, kam jis buvo paaukotas, tai aukotojas ar jo teisių perėmėjai turi teisę reikalauti teismo tvarka atšaukti auką. Ši taisyklė netaikoma buitinio pobūdžio ir nedidelės vertės aukoms.

34.8. SKOLOS PADENGIMAS IR TURTO PERLEIDIMAS UŽ RENTĄ Skolos padengimo sutarties samprata 1. Pagal skolos padengimo sutartį skolininkas perduoda savo turtą, kuris kreditoriui neįkeistas, kreditoriui nuosavybės teise kaip užmokestį už savo piniginę ar kitą turtinę skolą. 2. Skolos padengimo sutarčiai taikomos pirk-pard.sutarčių taisyklės. Asmeniui, perduodančiam turtą (skolininkui) pagal skolos padengimo sutartį, tenka visos pardavėjo pareigos. 3. Skolos padengimo sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kai turtas perduodamas kreditoriui.

Draudimas iš anksto susitarti dėl skolos padengimo Šalims draudžiama iš anksto numatyti sutartyje sąlygą, pagal kurią kreditoriui suteikiama neatšaukiama teisė tapti skolininko turto savininku ar teisė šiuo turtu disponuoti, jeigu skolininkas neįvykdo savo prievolės. Tokios sutarties sąlygos negalioja.

Turto perleidimo už rentą sutartis 1. Pagal turto perleidimo už rentą sutartį nekilnoj. daikto nuomotojas perduoda šio daikto nuosavybės teisę daikto nuomininkui mainais už rentą. Rentą įsipareigoja mokėti nuomininkas. 2. Renta nuo sutarties galiojimo pradžios mokama pinigais arba natūra kiekvienų metų pabaigoje, jeigu sutartis nenumato ko kita. 3. Nuomininkas (rentos mokėtojas) bet kuriuo metu turi teisę atsisakyti mokėti periodines metines įmokas pranešdamas apie tai nuomotojui (rentos gavėjui) ir pasiūlydamas iš karto sumokėti visą rentos sumą. Tačiau nuomininkas (rentos mokėtojas) negali pareigos mokėti iš karto visą nuomą perduoti daikto draudikui ar kitam asmeniui. 4. Nuomininkas asmeniškai atsako nuomotojui už rentos mokėjimą. Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą atsisakymas ar daikto žuvimas dėl nenugalimos jėgos neatleidžia nuomininko nuo savo prievolių įvykdymo. 5. Šiame straipsnyje nenurodytiems nuomininko ir nuomotojo santykiams taikomos atitinkamos pirk-pard.ir turto perleidimo su sąlyga mokėti išlaikymą sutarčių taisyklės.

RENTA

118

Rentos sutarties samprata 1. Pagal rentos sutartį viena šalis - rentos mokėtojas (skolininkas) įsipareigoja neatlygintinai arba mainais už kapitalo perdavimą jam nuosavybės teise periodiškai mokėti kitai šaliai - rentos gavėjui sutartyje numatytą pinigų sumą (rentą) arba kitaip išlaikyti rentos gavėją. 2. Pareigą mokėti rentą gali nustatyti ne tik sutartis, bet ir įstatymai, teismo sprendimas ar testamentas. Tokiais atvejais rentos mokėjimui atitinkamai taikomos šio skyriaus normos. 3. Preziumuojama, kad negrąžintina paskola yra renta paskolos davėjui iki šio gyvos galvos.

Perduotinas kapitalas 1. Pagal rentos sutartį rentos gavėjas gali įsipareigoti perduoti rentos mokėtojui nuosavybės teise kilnojamąjį ar nekilnojamąjį daiktą arba pinigų sumą. 2. Jeigu pagal sutartį perduotinas dkt. yra nekilnojamasis dkt., tai ši sutartis yra rentos pirk.-pard.sutartis ir jai atitinkamai taikomos pirk-pard.sutarčių normos. 3. Jeigu kapitalas yra pinigų suma, ji gali būti sumokėta iš karto arba keliomis išmokomis.

Rentos sutartis trečiojo asmens naudai Rentos sutartyje gali būti nustatyta, kad rentos gavėjas yra trečiasis asmuo, o ne asmuo, perduodantis rentos mokėtojui nuosavybės teise kapitalą. 6.442 str. Rentos sutarties terminas 1. Rentos sutartyje gali būti nustatyta, kad renta mokama iki rentos gavėjo gyvos galvos, neterminuotai arba tam tikrą laiką. 2. Iki gyvos galvos mokama renta gali būti nustatyta kaip išlaikymas iki gyvos galvos. 3. Sutartyje gali būti nustatyta, kad po rentos gavėjo mirties renta mokama rentos gavėjo įpėdiniui ar kitam asmeniui. 4. Sutartis, kurioje nustatytas rentos mokėjimas mirusiam asmeniui arba asmeniui, kuris miršta praėjus ne daugiau kaip trisdešimčiai dienų nuo sutarties sudarymo, negalioja. Ši taisyklė taip pat taikoma, jeigu mokėti rentą buvo nustatyta realiai nesančiam sutarties sudarymo metu asmeniui, išskyrus atvejus, kai sutarties sudarymo metu rentos gavėjas buvo jau pradėtas ir gimė gyvas. 5. Sutartis, kurioje renta nustatyta iki gyvos galvos paeiliui keliems asmenims, galioja tik tuo atveju, jeigu pirmasis iš tų asmenų sutarties sudarymo metu realiai buvo arba buvo jau pradėtas ir gimė gyvas. 6. Visais atvejais rentos sutarties terminas negali būti ilgesnis nei šimtas metų nuo sutarties sudarymo dienos.

Rentos sutarties forma 1. Rentos sutartis turi būti notarinės formos. 2. Rentos sutartis, pagal kurią rentos gavėjas turi perleisti rentos mokėtojui nekilnojamąjį daiktą, gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Teisių į nekilnojamąjį daiktą suvaržymas renta 1. Jeigu perduotas su sąlyga mokėti rentą nekilnojamasis dkt., tai laikoma, kad teisės į šį daiktą suvaržytos renta. Jeigu rentos mokėtojas tokį daiktą perleidžia, tai prievolė mokėti rentą pereina daikto įgijėjui. 2. Asmuo, perdavęs nekilnojamąjį daiktą, teisės į kurį suvaržytos renta, kitam asmeniui nuosavybės teise, pagal rentos gavėjo reikalavimus dėl rentos sutarties pažeidimo atsako subsidiariai su naujuoju daikto savininku, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato jų solidariosios atsakomybės. 6.445 str. Rentos mokėjimo užtikrinimas 1. Kai nekilnojamasis dkt. perduodamas su sąlyga mokėti rentą, rentos gavėjui įkeitimo teisė į tą nekilnojamąjį daiktą atsiranda kaip rentos mokėtojo prievolės įvykdymo užtikrinimas (priverstinė hipoteka). 2. Jeigu pagal rentos sutartį rentos mokėtojui perduodamas kilnojamasis dkt. ar pinigų suma, tai esminė sutarties sąlyga yra rentos mokėtojo pareiga pateikti savo prievolės įvykdymo užtikrinimą arba apdrausti savo civilinę atsakomybę už rentos sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. 3. Jeigu rentos mokėtojas nevykdo šio straipsnio 2 dalyje nustatytų pareigų, taip pat jeigu dėl priežasčių, už kurias rentos gavėjas neatsako, žūva ar iš esmės pablogėja dkt., kurį įkeičiant užtikrintas rentos mokėtojo prievolių įvykdymas, rentos gavėjas turi teisę nutraukti sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius.

Palūkanos pagal rentos sutartį Už rentos mokėjimo terminų pažeidimą rentos mokėtojas jos gavėjui moka įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas.

Rentos gavėjo interesų apsauga 1. Draudžiama areštuoti rentos mokėtojo lėšas, kaupiamas rentai mokėti, pagal rentos mokėtojo kreditorių reikalavimus ir į jas nukreipti išieškojimą. Ginčo atveju neareštuotinų lėšų, būtinų rentai mokėti, dydį nustato teismas. 2. Rentos sutarties šalims draudžiama nustatyti, kad renta yra neperleidžiama arba kad į ją negali būti nukreipiamas išieškojimas, išskyrus atvejus, kai renta neatlygintinai mokama rentos gavėjui išlaikyti. Šiuo atveju toks susitarimas galioja tik dėl tos rentos dalies, kuri būtina rentos gavėjui išlaikyti. 6.448 str. Rentos mokėtojo pakeitimas 1. Rentos mokėtojas turi teisę perduoti savo pareigą mokėti rentą draudimo įmonei, turinčiai teisę verstis tokia veikla, sumokėdamas jai rentos vertę. Šiuo atveju draudimo įmonei pereina visos rentos mokėtojo teisės ir pareigos. 2. Rentos gavėjo sutikimas šio straipsnio 1 dalyje nurodytam rentos mokėtojo pakeitimui nereikalingas, tačiau rentos gavėjas turi teisę reikalauti, kad pareiga mokėti rentą būtų perduota kitai nei rentos mokėtojo pasirinkta draudimo įmonei.

NETERMINUOTA (NUOLATINĖ) RENTA

119

Neterminuotos (nuolatinės) rentos gavėjai 1. Neterminuotos (nuolatinės) rentos gavėjai gali būti tik fiziniai asmenys arba pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, kurie verčiasi globa (rūpyba), jeigu tai neprieštarauja įstatymams ir jų veiklos dokumentams. 2. Neterminuotos (nuolatinės) rentos gavėjo teisės gali būti perduotos reikalavimo perleidimo arba paveldėjimo būdu arba reorganizuojant juridinį asmenį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato ko kita.

Neterminuotos (nuolatinės) rentos forma ir dydis 1. Neterminuota (nuolatinė) renta mokama pinigais. Jos dydį nustato rentos sutartis. 2. Rentos sutartyje gali būti nustatyta, kad rentą galima mokėti perduodant daiktus, atliekant darbus ar teikiant paslaugas, kurių kaina atitinka rentos dydį pinigais. 3. Jeigu kas kita nenustatyta sutartyje, rentos dydis indeksuojamas atsižvelgiant į teisės aktų nustatytą minimalią mėnesinę algą.

Neterminuota (nuolatinė) renta mokama kiekvieno mėnesio pabaigoje, jeigu ko kita nenustatyta rentos sutartyje.

Rentos mokėtojas turi teisę atsisakyti toliau mokėti neterminuotą (nuolatinę) rentą ją išpirkdamas. Atsisakymas mokėti rentą galioja tik tuo atveju, jeigu apie tai rentos mokėtojas pranešė rentos gavėjui ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki rentos mokėjimo nutraukimo arba per ilgesnį sutartyje numatytą terminą. Tačiau ir šiuo atveju prievolė mokėti rentą nepasibaigia tol, kol rentos gavėjas negauna visos rentos išpirkos sumos, jeigu kas kita nenustatyta sutartyje. Rentos sutarties sąlyga, panaikinanti rentos mokėtojo teisę išpirkti rentą, yra niekinė ir negalioja. Rentos sutartyje gali būti numatyta, kad teisė išpirkti nuolatinę rentą negali būti įgyvendinta, kol rentos gavėjas gyvas arba per kitą terminą, kuris negali būti ilgesnis kaip trisdešimt metų nuo rentos sutarties sudarymo dienos.

Neterminuotos (nuolatinės) rentos išpirkimas rentos gavėjo reikalavimu Neterminuotos (nuolatinės) rentos gavėjas turi teisę reikalauti, kad rentos mokėtojas išpirktų rentą, kai: 1) rentos mokėtojas praleidžia mokėjimo terminą daugiau kaip vienerius metus, jeigu sutartyje nenumatyta kas kita; 2) rentos mokėtojas pažeidžia savo prievolę užtikrinti rentos mokėjimą (šio kodekso 6.445 straipsnio 2 dalis); 3) rentos mokėtojas pripažintas nemokiu arba atsirado kitų aplinkybių, akivaizdžiai patvirtinančių, kad rentos mokėtojas nesugebės nustatytais terminais mokėti sutartyje numatyto dydžio rentos; 4) kaip renta perduotas nekilnojamasis dkt. perėjo keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise; 5) sutartyje nurodyti kiti atvejai.

Neterminuotos (nuolatinės) rentos išpirkimo kaina 1. išperkama rentos sutartyje numatyta kaina. 2. Jeigu kaina sutartyje nenurodyta, tai turtas, kuris buvo atlygintinai perduotas kaip neterminuota (nuolatinė) renta, išperkamas tokia kaina, kuri lygi metinei rentos sumai. 3. Jeigu rentos sutartyje nenurodyta jos išpirkimo kaina, tai turtas, kuris buvo perduotas neatlygintinai kaip renta, išperkamas kaina, kuri lygi metinės rentos ir perduoto turto vertės sumai.

RENTA IKI GYVOS GALVOS Rentos iki gyvos galvos gavėjas 1. Renta iki gyvos galvos gali būti mokama fiziniam asmeniui, perdavusiam turtą su sąlyga mokėti rentą, arba jo nurodytam kitam fiziniam asmeniui. 2. Renta iki gyvos galvos gali būti mokama keliems fiziniams asmenims. Šiuo atveju teisė gauti rentą jiems visiems priklauso lygiomis dalimis, jeigu rentos sutartyje nenustatyta kas kita. 3. Kai renta mokama keliems asmenims ir vienas iš jų miršta, tai jo teisės gauti rentą dalis pereina jį pergyvenusiems rentos gavėjams, jeigu rentos sutartis nenustato ko kita. Po paskutinio rentos gavėjo mirties prievolė mokėti rentą baigiasi. Kai renta mokama abiejų sutuoktinių naudai ir vienas sutuoktinis miršta, visa renta toliau mokama pergyvenusiam sutuoktiniui, jeigu sutartis nenustato ko kita. 4. Rentos sutartis, kuri nustato rentą iki gyvos galvos asmeniui, mirusiam sutarties sudarymo metu, negalioja.

Rentos iki gyvos galvos dydis 1. Renta iki gyvos galvos sutartyje nustatoma kaip pinigų suma, periodiškai mokama visą rentos gavėjo gyvenimą. 2. Renta mokama sutartyje nustatyto dydžio sumomis sutartyje nurodytu dažnumu. Jeigu mokėjimo dažnumas sutartyje nenurodytas, renta turi būti mokama kas mėnesį iki ateinančio mėnesio pirmos dienos.

Rentos iki gyvos galvos sutarties nutraukimas rentos gavėjo reikalavimu 1. Jeigu rentos iki gyvos galvos mokėtojas iš esmės pažeidžia rentos sutartį, tai rentos gavėjas turi teisę reikalauti, kad rentos mokėtojas išpirktų rentą šio kodekso 6.454 straipsnyje numatytomis sąlygomis, arba reikalauti nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius. 2. Jeigu už rentą iki gyvos galvos butas, gyvenamasis namas ar kitas turtas perleistas neatlygintinai ir rentos mokėtojas iš esmės pažeidė rentos sutartį, tai rentos gavėjas turi teisę reikalauti grąžinti tą turtą. Šiuo atveju to turto vertė įskaitoma į rentos išpirkimo kainą.

Už rentą iki gyvos galvos perduoto turto atsitiktinis žuvimas ar sugadinimas neatleidžia rentos mokėtojo nuo prievolės mokėti rentą sutartyje numatytomis sąlygomis.

120

IŠLAIKYMAS IKI GYVOS GALVOS Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis 1. Pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas - fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. 2. Išlaikymo iki gyvos galvos sutarčiai taikomos šio skyriaus trečiojo skirsnio normos, reglamentuojančios rentą iki gyvos galvos, jeigu šio skirsnio normos nenustato ko kita.

Į rentos mokėtojo pareigą išlaikyti iki gyvos galvos įeina rentos gavėjo aprūpinimas gyvenamąja patalpa, drabužiais bei kitokia apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, - ir jo priežiūra. Sutartyje gali būti numatyta rentos mokėtojo pareiga apmokėti rentos gavėjo laidojimo išlaidas. Šalys gali nustatyti viso išlaikymo vertę. Šiuo atveju vieno mėnesio trukmės išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą. Šalys sutartyje gali numatyti galimybę išlaikymą iki gyvos galvos natūra pakeisti periodinėmis piniginėmis įmokomis. Šios įmokos mokamos iki rentos gavėjo gyvos galvos. Rentos mokėtojas gali perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti teisę į perduotą jam mainais už išlaikymą iki gyvos galvos nekilnojamąjį daiktą tik turėdamas išankstinį notariškai patvirtintą rentos gavėjo sutikimą. Prievolė išlaikyti asmenį iki gyvos galvos baigiasi po rentos gavėjo mirties. Jeigu rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį, tai rentos gavėjas turi teisę reikalauti iš rentos mokėtojo, kad šis grąžintų perduotą nekilnojamąjį daiktą arba sumokėtų daikto išperkamąją kainą šio kodekso 6.454 straipsnyje numatytomis sąlygomis. Šiuo atveju rentos mokėtojas neturi teisės reikalauti atlyginti jam išlaidas, susijusias su rentos gavėjo išlaikymu.

35. TEMA35.1. Tiekimo sutarties sąvoka ir reikšmėTiekimo sutartį apibrėžė vis dar galiojančio CK 270 str. Sutinkamai su juo “Tiekimo sutartimi

tiekėjas įsipareigoja perduoti nustatytais terminais ar terminu pirkėjui (užsakovui) nuosavybėn (patikėjimo teisėn) numatytą produkciją, o pirkėjas įsipareigoja priimti produkciją ir sumokėti valstybės institucijų reguliuojamomis kainomis ar sutartinėmis kainomis”.

Vadinasi tiekimo sutartis – dvišalė, konsensualinė, atlygintinė.Tiekimo sutartis – Sovietinis reliktas, dabartiniame CK tokios sutarties rūšies nėra! Čia

tiekimo sutartis suprantama kaip pirkimo-pardavimo sutarties atmaina, kur Tiekėjas (Pardavėjas) suprantamas kaip gamintojas (dažniausiai), tiekiantis (pardavimas ne vienkartinis) pirkėjui savo produkciją.

Galima sakyti, kad pirkimo-pardavimo sutartis skiriasi nuo tiekimo sutarties tuo, kad tiekimo sutartis yra lyg ir planinė. Jos sudarymas niekada nesutampa su jos įvykdymu, nes sudarymo momentu tiektina produkcija dažniausiai nebūna pagaminta.

CK atskirai išskiriama didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis (žr. toliau). 35.2. Didmeninė prekybaLR Prekybos įstatymo 2 str.: Didmeninė prekyba yra prekybinė veikla, susijusi su prekių

pardavimu perpardavimui ar gamybinei veiklai43 straipsnis. Didmeninio pirkimo ir pardavimo sutarties ypatybės Didmeninio pirkimo ir pardavimo sutartis sudaroma tik raštu. Ji

gali būti ilgalaikė, trumpalaikė, vienkartinė.Didmeninio pirkimo ir pardavimo sutartyse turi būti nustatyta:1) parduodamų prekių pavadinimas, asortimentas, kiekis, kokybė;2) prekių išsiuntimo (perdavimo) terminai;3) kaina.Be šių būtinų sutarties sąlygų, šalys sutartyje gali numatyti:1) prekių pervežimo (perdavimo) būdą, atsiskaitymo tvarką ir formą;2) prekių taros ir įpakavimo reikalavimus, taros grąžinimo tvarką ir terminus;3) atsakomybę už sutarties neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą;4) kitas sąlygas.Didmeninio pirkimo ir pardavimo sutartyse gali būti numatytos ir su prekybine veikla nesusijusios

pardavėjo pareigos(ruošinių gaminimas, įrengimų nuoma, ekspedicija ir kt.).Didmeninio pirkimo ir pardavimo sutartis laikoma įvykdyta tą dieną:1) kai prekės išsiunčiamos nevietiniam gavėjui;2) kai prekės perduodamos pirkėjo arba pardavėjo sandėlyje.Šalių susitarimu gali būti numatyta ir kitokia sutarties vykdymo tvarka. Didmeninio pirkimo pardavimo sutarčių ypatumai yra aptariami penktame CK skirsnyje. CK

6.371 str.: Pagal didmeninio pirkimo pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja nustatytu laiku perduoti savo pagamintus ar įsigytus daiktus pirkėjui

121

nuosavybės teise (patikėjimo teise) pastarojo verslo poreikiams ar kitokiems su asmeniniais, šeimos ar namų ūkio poreikiais nesusijusiems poreikiams tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą.

Tuo būdu galima teigti, kad pagrindinis skirtumas tarp didmeninės pirkimo pardavimo sutarties ir įprastos pirkimo pardavimo sutarties yra tas, kad pirmuoju atveju daiktai ar gaminiai yra įsigyjami verslo, ar kitokiems su asmeniniais ar namų ūkio poreikiais nesusijusiems poreikiams tenkinti (t.y. bizniui, o ne vartojimui ).

35.3. Tiekimo ryšių struktūra(tas pats kaip ir su prieš tai ėjusiu)35.4. Tiekimo sutarties sudarymas, pakeitimas, nutraukimasTaikomi tie patys principai, kaip ir sudarant bet kokią kitą civilinę sutartį. Laikomasi šalių

lygiateisiškumo principo. Etapai: oferta, akceptas. Formai taikomi bendrieji sutarčių formos reikalavimai. Sutartis gali būti keičiama šalių sutarimu. Pakeitimo tvarka gali būti numatyta pačioje tiekimo sutartyje. Nutraukiama arba abipusiu sutarimu, arba pasibaigus galiojimui, arba vienos pusės iniciatyva, laikantis sutartyje nustatytų taisyklių, jeigu ko kita nenustato įstatymas. Būtinas išankstinis pranešimas. (Kadangi kaip jau ir buvo minėta dabartiniame (naujame) CK tokios sutarties nėra, tai dėstoma čia yra tik apsidraudimui). Naujajame CK 5 skirsnyje “Didmeninio pirkimo sutarčių…” yra numatyta nemažai normų, savo turiniu panašių į senojo kodekso normas dėstytas prie tiekimo sutarties. Tai: “daiktų perdavimo terminai”, “daiktų pristatymas”, “daiktų priėmimas”, “nepriimtų daiktų saugojimas”, “tara ir pakuotė” ir pan.

35.5. Tiekimo sutarties turinys (didemeninės pirkimo pardavimo sutarties)

Sutartyse gali būti nustatomi garantiniai terminai, jeigu jų nenumato standartai arba techninės sąlygos, taip pat ilgesni, negu standartų arba techninių sąlygų numatomi, garantiniai terminai. Vartojimo prekėms, parduodamoms per mažmeninės prekybos organizacijas, garantinis terminas skaičiuojamas nuo daikto mažmeninio pardavimo dienos (CK 274 straipsnis).

Visa kita – kaip pirkimo-pardavimo sutartyje.35.6. Tiekimo (didmeninės pirkimo pardavimo) sutarties vykdymasLabiausiai atitinka CK 6.373; 6.374; 6.375; 6.376 str. (“Daiktų pristatymas”, “Daiktų

priėmimas”, Nepriimtų daiktų saugojimas”, “Daiktų atsiėmimas”). Taip pat 6.377 (tara ir pakuotė), 6.378 (Netinkamos kokybės ir nekomplektiškų daiktų pardavimas).

Jeigu sutartyje neaptarta, kokiu transportu ir kokiomis sąlygomis pardavėjas turi atgabenti daiktus pirkėjui, tai transporto rūšį ir prekių gabenimo sąlygas pasirenka pardavėjas, jeigu kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prekybos papročius ir prievolės esmę. Galima numatyti pirkėjo pareiga atsiimti daiktus pardavėjo verslo ar kitoje vietoje (sandėlyje, geležinkelio stotyje ar pan.).

Pirkėjas privalo imtis būtinų priemonių, kad perduoti daiktai būtų tinkamai priimti per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu jis nenustatytas, - per protingą terminą ir sutartyje numatyta tvarka ir būdais patikrinti daiktų kiekį bei kokybę, ir nedelsdamas pranešti pardavėjui apie nustatytus jų defektus ir kiekio trūkumą. Kai daiktus pirkėjas turi atsiimti iš transporto organizacijos, jis privalo patikrinti, ar daiktai atitinka gabenimo dokumentuose nurodytą informaciją, ir daiktus priimti pagal tos transporto rūšies taisykles.

Pirkėjas, atsisakęs priimti jam pagal sutartį perduotus daiktus, privalo juos saugoti (atsakingas saugojimas) ir nedelsdamas apie savo atsisakymą pranešti pardavėjui.

Nurodytą pranešimą gavęs pardavėjas per protingą terminą daiktus turi atsiimti arba nurodyti pirkėjui, ką su jais daryti. Kai pardavėjas to nepadaro, pirkėjas turi teisę daiktus parduoti arba grąžinti pardavėjui.

Jeigu ko kita nenumatyta sutartyje, pirkėjas savo lėšomis turi grąžinti pardavėjui daugkartinio naudojimo tarą ir pakuotę, kuriose buvo perduodami daiktai. Kita tara grąžinama tik sutartyje numatytais atvejais.

35.7. Prekių ir produkcijos priėmimas pagal kiekį ir kokybęJeigu pagal sutartį daiktus turi atsiimti pirkėjas pardavėjo verslo ar kitoje vietoje, tai atsiimdamas

daiktus jų perdavimo vietoje pirkėjas privalo patikrinti jų kiekį ir kokybę, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.376 str.).

Visais atvejais prekių ar produkcijos kiekis ir kokybė turi būti nustatyti ir aptarti pirkimo pardavimo sutartyje. Kartais to daryti nereikia, mat tiekiamai produkcijai taikytini bendri tokios kategorijos produkcijai standartai. Šiuo atveju būtinas produkcijos atitikimas nustatytiems standartams.

122

Tuo atveju, kai patiekiama žemesnės kokybės produkcija, negu reikalauja standartas, patvirtintos techninės sąlygos arba pavyzdys, pirkėjas gali atsisakyti produkciją priimti bei sumokėti už ją; o jeigu pirkėjas už produkciją jau yra sumokėjęs, tai jo įmokėta suma turi būti grąžinama.

Tačiau, jeigu patiektos produkcijos trūkumai gali būti pašalinami, negrąžinant jos tiekėjui, pirkėjas turi teisę pareikalauti, kad tiekėjas pašalintų trūkumus produkcijos buvimo vietoje, arba pašalinti juos savo priemonėmis, bet tiekėjo sąskaita.

Jeigu patiekta produkcija atitinka standartus arba technines sąlygas, bet yra žemesnės rūšies, negu buvo sutarta, tai pirkėjas turi teisę priimti produkciją ir sumokėti už ją atitinkamos rūšies produkcijai nustatyta kaina arba atsisakyti produkciją priimti bei sumokėti už ją.

35.8. Tiekimo sutarties šalių atsakomybėPirkėjas privalo imtis būtinų priemonių, kad perduoti daiktai būtų tinkamai priimti per sutartyje

nustatytą terminą, o jeigu jis nenustatytas, - per protingą terminą ir sutartyje numatyta tvarka ir būdais patikrinti daiktų kiekį bei kokybę, ir nedelsdamas pranešti pardavėjui apie nustatytus jų defektus ir kiekio trūkumą. Kai daiktus pirkėjas turi atsiimti iš transporto organizacijos, jis privalo patikrinti, ar daiktai atitinka gabenimo dokumentuose nurodytą informaciją, ir daiktus priimti pagal tos transporto rūšies taisykles. Pirkėjas, atsisakęs priimti jam pagal sutartį perduotus daiktus, privalo juos saugoti (atsakingas saugojimas) ir nedelsdamas apie savo atsisakymą pranešti pardavėjui. Jeigu daiktai yra greitai gendantys ir dėl to neįmanoma laikytis nustatytų taisyklių, pirkėjas gali juos parduoti nelaukdamas atsakymo iš pardavėjo.

36 TEMA. APRŪPINIMAS ENERGIJA IR DUJOMIS36.1. Aprūpinimo elektros ir šilumine energija sutarčių sąvoka, šių

sutarčių reikšmė.CK 6.383 str. “Pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo pardavimo sutartį energiją tiekianti įmonė įsipareigoja

pateikti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo kanalą sutartyje numatytos energijos rūšies kiekį, o abonentas įsipareigoja pateiktą energiją apmokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Energijos pirkimo pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.383 str. 3 p.).

Galimos tiekti pagal sutartį energijos rūšys:1) elektros energija;2) šiluminė energija;3) dujos.CK normos reglamentuoja tik atvejus, kai išvardintos rūšies energija yra tiekiama per tinklus

(elektros tinklai, dujų vamzdynai) ir kai savo tinklus turi vartotojas (CK 6.383 str. 2 p.). Atvejais kai energija perduodama ne per tinklą, civiliniai santykiai reguliuojami paprastos civilinės pirkimo pardavimo sutarties normomis (akumuliatoriaus baterijos, dujos fasuotos balionais).

Pati energija yra priskirtina prie CT dalykų, turinčių tam tikrus požymius. Tai – suvartojama, kilnojama, dalu, apibūdinama rūšiniais požymiais.

Energijos ir dujų tiekimo sutartis yra konsensualinė (jei pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. CK 6.384 str. 1 p.), atlygintinė, dvišalė ir vieša. CK 6.161 str.: Vieša yra laikoma sutartis, kurią sudaro įmonė, teikianti paslaugas ar parduodanti prekes neapibrėžtam asmenų ratui. Vieša sutartis nustato pardavėjui tam tikras pareigas. T.y. energija ir dujos turi būti tiekiami kiekvienam pageidaujančiam su sąlyga, kad jis tam yra pasiruošęs (turi tinklus, užtikrina tinklų priežiūrą, aptarnavimą)..

Sutarties sudarymas. Įmonės “Lietuvos energija”, “Lietuvos dujos” ir jų filialai yra pardavėjai, su kuriais pirkėjas ir sudaro pirkimo pardavimo sutartį.

Yra skirtumas tarp energijos vartojimo gamybiniais ir buitiniais tikslais. Pirmuoju variantu įkainiai yra didesni.

Specifika fiziniams asmenims: rašytinė aprūpinimo energija sutartis su fiziniais asmenimis gali būti ir nesudaryta; jeigu fiziniams asmenims tiekiama energija ir šie ją vartoja, laikoma, kad aprūpinimo energija sutartis sudaryta (žr. aukščiau CK 6.384 str. 1 d.). T.Y. buitiniams tikslams vartoti, sutartis gali būti sudaroma konkliudentinių veiksmų pagrindu: prisijungiama prie tinklo ir gaunama atsiskaitymo knygelė. Sutarties sąlygos šiuo atveju yra bendros.

123

Gamybiniams tikslams yra sudaroma rašytinė sutartis. Joje numatomas galiojimo laikas ir kitos sąlygos. Numatoma, kad esant terminuotai energijos tiekimo sutarčiai, terminui pasibaigus vartotojui nenutraukus energijos vartojimo, sutartis pratęsiama galioti neribotam laikui.

Sutarties ypatybes apsprendžia:1) skirtingai nuo kitų prekių, energija, dujos yra tiekiamos per tinklų sistemą, kurios

pagrindinė dalis priklauso pardavėjui, o likusi – pirkėjui; sutartyje numatoma, kad energija turi būti tiekiama vartotojo tinklams; energija tampa vartotojo nuosavybe praėjusi pro apskaitos prietaisus.

2) Aprūpinimas energija ir dujomis turi būti nuolatinis (t.y. visą sutarties numatytą laiką);3) Energijos, dujų tiekėjas turi kontrolės funkcijas, taip pat kontroliuoja apskaitos prietaisų

sistemą. Kai kalba eina apie įmones, tikrinamas personalas, kuris aptarnauja tiekimo prietaisus.36.2. Sutarties subjektai, dalykas, terminai, kaina, šalių teisės ir

pareigosSubjektai. Iš sutarties apibūdinimo darytina išvada, kad aprūpinimo energijos nešėjais sutarties

subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys taip pat asmenys neturintys juridinio asmens statuso. Pastarieji laikytini energijos nešėjų pirkėjais. Pardavėju šiuo atveju laikytina Valstybinės įmonės "Lietuvos energija" ir "Lietuvos dujos", parduodančios savo produkcija per vietos platintojus.

Sutarties dalyku laikytinas tas energijos nešėjas, dėl kurio tiekimo yra sudaroma sutartis. Tai:4) elektros energija;5) šiluminė energija;6) dujos.TerminaiEnergijos perdavimo, gavimo ir vartojimo momentai sutampa. T.y. energija pereina per t.t.

kontrolės prietaisus, po ko jos nuosavybė pereina vartotojui. Energijos ir dujų pirkimo ir pardavimo atveju vartotojas moka tik už energiją, kurią suvartoja. Atsiskaitoma nustatytais terminais, tvarka ir tarifais.

KainaCK 6.385 str. “Energijos kiekis ir kainos (tarifai)”. Dabartiniu metu yra nustatoma valstybės

institucijų normatyvine tvarka. Kainos yra nustatomos atsižvelgiant į vartotojų grupes (“Lietuvos energija” – monopolistas – taigi daro ką išmano). Turėtų būti kitaip. PVZ.: JAV tarifų klausimą sprendžia kartu vartotojai, tiekėjai ir ekspertai. Paprastai nustatoma 10-15 proc. pelno norma. Tiekėjai gali ginčyti nustatytą tarifą teisme. Dėl tarifo pakeitimo į komisiją gali kreiptis ne anksčiau kaip po metų.

Sutarties šalių teisės ir pareigos.Tiekėjo teisės ir pareigos:Nustatomos to paties CK 6.385 str. “Energijos tiekimo įmonė privalo parduoti abonentui sutartyje numatytą energijos

kiekį laikydamasi šalių suderinto energijos tiekimo režimo. Pateiktos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis”. Sutartis gali numatyti abonento teisę keisti priimamos energijos kiekį tuo atveju, jei abonentas atlygintų energijos tiekimo įmonės nuostolius, susijusius su sutartyje nenumatyto didesnio energijos kiekio tiekimo užtikrinimu. Abonentas (fizinis asmuo) savo reikmėms gali naudoti tiek energijos kiek jam reikia. Energijos tarifai yra nustatomi įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.385 str.). Be to energiją tiekianti įmonė privalo:

tiekti abonentui sutartyje numatytos energijos rūšies ir kokybės kiekį (dujų kiekį); kai vartotojas yra fizinis asmuo – užtikrinti energijos vartojimo apskaitos prietaisų

techninę būklę.Šalių teises ir pareigas apsprendžia sutarties pobūdis – vieša sutartis:1) tiekėjas privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo besikreipiančiu asmeniu (jeigu yra sąlygos energijai tiekti)2) tiekėjas neturi teisės suteikti privilegijų vienam ar kitam asmeniui, išskyrus įstatymo nustatytus

atvejus;3) kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems vartotojams, išskyrus įstatymo nustatytus

atvejus, kuomet atskiroms vartotojų kategorijoms gali būti taikomos lengvatinės sąlygos.Šalių teises ir pareigas apsprendžia prekės tiekimo būdas – energijos tiekimo tinklais,

vamzdynais.:Vartotojo teisės ir pareigos:Vartotojas įsipareigoja patiektą energiją apmokėti bei laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo

režimo;Ryšium su tinklų ir vamzdynų eksploatacija yra numatomos šalių teisės ir pareigos.Speciali vartotojo pareiga – yra užtikrinti saugų ir tinkamą sistemos funkcionavimą. Netinkamas

sistemos eksploatavimas gali būti tiekimo nutraukimo priežastimi.

124

Vartotojas privalo leisti tiekėjui tikrinti prietaisus bei vartotojo tiekimo sistemą. Vartotojai privalo informuoti tiekėją apie gedimus, kurie įvyksta tinkluose (CK 6.387 str “Pirkėjo pareigos susijusios su įrenginių priežiūra”)..

36.3. Šalių atsakomybėEnergiją tiekiančios įmonės atsakomybė už savo prievoles yra ribota: gali būti išieškoti

tiesioginiai nuostoliai atsiradę dėl sutarties pažeidimo ir negali būti išieškotos negautos pajamos.Nesavalaikis atsiskaitymas už energiją yra pagrindas nutraukti energijos tiekimą (nors CK tai

tiesiogiai nėra pasakoma). Vadinasi energijos pirkėjas turi prievolę laiku atsiskaityti už jam tiekiamą energiją.

36.4. Aprūpinimo dujomis sutarties sąvoka, šalys ir t.t. – viskas tas pats: naujasis CK atskirai šio reikalo neišskiria: visa tai įvardinama kaip “energijos pirkimo pardavimo sutartys” (CK 7 skirsnis).

37 TEMA. PASKOLOS SUTARTIS37.1. Paskolos sutarties sąvoka ir reikšmėPaskolai naujajame CK yra skirtas XLIII skyrius (koks čia arabiškais – nežinau).Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitai šaliai (paskolos gavėjui)

nuosavybėn pinigus ar kitus rūšiniais požymiais apibūdinamus suvartojamuosius (šito anksčiau nebuvo) daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat ir tokios pat rūšies bei kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenumato ko kita (tai taip pat naujas priedas) (CK 6.870 str.). paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento t.y. kol neperduoda, sutarties nėra! –

Realinė sutartis.Paskolos sutartis pagal dabartinį apibrėžimą yra tik realinė. Pagal dar iki šiol galiojantį kodeksą ji

galėjo būti traktuojama ir kaip konsensualinė ir kaip realinė. Tai apsprendė CK nuostata, kad skolinami daiktai gali būti perduodami ateityje.

Pasaulio šalyse šis klausimas yra sprendžiamas įvairiai. Taip Vokietijoje paskolos sutartis g.b. konsensualinė. Tačiau yra numatyti atvejai ir sąlygos, kad skolintojas gali neįvykdyti sutarties: taip galima nesilaikyti pirminio įsipareigojimo jeigu pasikeitė skolininko turtinė padėtis dėl ko galima manyti, kad jis nesugebės įvykdyti savo skolinių įsipareigojimų.

Vertinant paskolos sutartį kaip realinę, galima daryti ir išvadą, kad ji yra ir vienašalė. T.y. laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo, po ko skolintojas jokių pareigų nebeturi.

Vertinant paskolos sutartį kaip konsensualinę, galima daryti išvadą, kad ji yra dvišalė (abiems šalims nustatomos teisės ir pareigos)

Ši sutartis yra atlygintinė, tačiau sutartyje gali būti numatyta ir kas kita. Tai skiriasi nuo buvusios redakcijos, kur ši sutartis galėjo būti atlygintinė, jei šalis dėl to susitaria.

37.2. Paskolos sutarties šalys, dalykas, turinys ir formaPaskolos sutarties šalysPaskolos sutarties šalimis g.b. fiziniai ir juridiniai asmenys, asmenys neturintys juridinio asmens

statuso, taip pat Valstybė. Paskolos sutarties šalys yra paskolos davėjas – kreditorius ir paskolos gavėjas – skolininkas.

Paskolos sutarties dalykasPaskolos sutarties dalyku g.b. tik suvartojami, rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai. Tai nebūtinai

t.b. pinigai. G.b. maisto produktai, kuras.Sąlyga, kad paskolos dalyku turi būti rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai yra sąlygojama

paskolos sutarties ypatybės, kad skolinamas daiktas pereina skolininko nuosavybėn ir yra skirtas jo poreikių tenkinimui. Grąžinama ne tas pats daiktas (tos pačios kupiūros ir pan.), o tos pačios rūšies ir toks pat kiekis daiktų.

Pvz. Suteikiama paskola ir už ją yra įsigyjamas daiktas. Tačiau skolintojas nuosavybės teisės į tą daiktą (namą) neįgyja. Skolinantis iš banko tokiam pačiam tikslui, statomas objektas yra įforminamas ipoteka. Jeigu skola negrąžinama, bankui nuosavybės teisė į tą namą nepereina: jis tik įgyja pirmumo teisę išieškant pagal skolininko prievoles.

Paskolos sutarties turinysŠiuo atveju taikytini bendrieji sutarčių turinio nuostatai. Vadinasi ir paskolos sutarties atveju

sutarties turiniu laikytinos sąlygos, dėl kurių susitaria sutarties šalys. Sąlygos gali būti būtinosios, 125

papildomos ir atsitiktinės. Prie būtinų sąlygų šiuo atveju priskirtina reikalavimas nurodyti sutarties dalyką (tai gali būti tik rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai) Sutarties dalykas apibūdinamas kiekiu ir kokybe. Kadangi paskolos sutartis pagal dabartinę redakciją yra atlygintinė (mokamos palūkanos), jos neatlygintinumas, mano galva, turi būti nurodomas sutartyje. Pagal dabartinę redakciją išeitų, kad šito nenumačius palūkanos yra mokamos. Tai detalizuoja CK 6.872 str. “Palūkanų už naudojimąsi paskola dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jei šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio. Palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu”. Jei nėra susitarta kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Preziumuojama, kad paskolos sutartis yra neatlygintinė, jeigu paskolos sutarties dalykas yra rūšiniais požymiais apibūdinti daiktai, o paskolos sutartis nenustato ko kita. Jei paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė (jei šalys susitarimu nenustato ko kita).

Paskolos sutarties formaFizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų.

Jei paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Rašytinės formos reikalavimą atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str.).

37.3. Paskolos sutarčių rūšysPaskolos sutarties rūšys:1. buitinė paskola tarp fizinių asmenų;2. paskola suteikta banko ar kitos kredito įstaigos.CK išskiria ir spec. paskolų rūšis – tikslinę paskolą. Nurodoma, kad tikslinės paskolos atveju

paskolos davėjas turi teisę kontroliuoti jos panaudojimą. Tuo atveju, kai paskolos gavėjas naudoja paskolą ne pagal paskirtį arba trukdo paskolos davėjui kontroliuoti paskolos panaudojimą, paskolos davėjas turi teisę reikalauti paskolos bei procentų gražinimo prieš terminą (CK 6.877 str.).

Įstatymų numatytais atvejais paskolos sutartis gali būti sudaryta išleidžiant ir parduodant obligacijas.

Obligacija pripažįstamas vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens per obligacijoje nurodytą terminą obligacijos nominalią vertės dydžio sumą ar kitokį turtinį ekvivalentą. Obligacija taip pat suteikia jos turėtojui teisę gauti joje nurodytas palūkanas nuo nominalinės obligacijos vertės arba kitas turtines teises.

Kreditavimo sutarties samprataKreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje

nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.

Kreditavimo santykiams šio skyriaus pirmojo skirsnio normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir šio skirsnio nustatytoms taisyklėms.

37.4. Paskolos sutarties šalių atsakomybė. Paskolos sutarties terminai

Šalių pareigos yra apibrėžiamos paskolos sutarties sąvokoje: paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar kitus rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat ir tokios pat rūšies bei kokybės daiktų.

Vadinasi, paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti jam parduotus rūšiniais požymiais apibrėžiamus daiktus sutartyje arba įstatymo nustatytu terminu, sumokant nustatytas palūkanas.

Jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo gražinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį jeigu sutartis nenustato ko kita.

Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, neatlygintinės paskolos sumą paskolos gavėjas turi teisę grąžinti prieš terminą. Atlygintinės paskolos sumą paskolos gavėjas gali grąžinti prieš terminą tik paskolos davėjui sutikus (CK 6.873 str.). Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento. Kai paskolos dalykas yra pinigų suma, paskolos gavėjas privalo grąžinti tik nominalią sumą, neatsižvelgiant į piniginio vieneto vertės pasikeitimus, jeigu sutartis nenustato ko kita.

126

Už ne laiku įvykdytą prievolę skolininkas privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.

Paskolos sutarties nuginčijimasPaskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba

gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas.Jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė (kodekso 6.871 straipsnis), pagal šio straipsnio 1 dalį

ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais neleidžiama, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 1.93 straipsnyje, taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių.

Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų.

Bankų ir kitų kredito įstaigų paskolų operacijas reguliuoja CK kodeksas ir kiti įstatymai.

38 TEMA. TURTO NUOMA. PANAUDA. 38.1. Turto nuomos sutarties sąvoka ir rūšys.Sutartys, pagal kurias daiktai perduodami laikinai pasinaudoti (ne nuosavybėn):1. Nuomos sutartis.2. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis.3. `Panaudos sutartis.6.477 straipsnis. Nuomos sutarties samprata1. Pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja

duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

Nuomos sutartis – konsensualinė (sutartis, kuri laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl esminių sąlygų ir nustatyta forma išreiškia savo suderintą valią); atlygintinė (nuomininkas už nuomojamą daiktą privalo mokėti nuompinigius); dvišalė (kiekviena iš šalių turi teises ir pareigas).

Nuomos sutartis seka paskui daiktą, t. y. turi tam tikrų daiktinės teisės bruožų. 6.494 straipsnis. Sutarties galiojimas daikto perėjimo kitam

savininkui ar nuomininko mirties atvejais1. Kai išnuomoto daikto nuosavybės teisė iš nuomotojo pereina

kitam asmeniui, registruotina nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, jeigu iš nuomos sutarties atsiradusios teisės įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruotos viešame registre.

2. Nuomos sutartis lieka galioti ir tais atvejais, kai daiktas iš vienos valstybinės (savivaldybių) institucijos (nuomotojo) pereina kitai.

3. Išnuomoto daikto nuosavybės perėjimas iš nuomotojo kitam asmeniui yra pagrindas nuomos sutarčiai pasibaigti, jeigu to reikalauja nuomininkas.

4. Kai nuomininkas – fizinis asmuo, išsinuomavęs nekilnojamąjį daiktą, miršta, jo teisės ir pareigos pereina įpėdiniams, jeigu įstatymai ar nuomos sutartis nenustato ko kita. Šiais atvejais nuomotojas neturi teisės neleisti mirusio nuomininko įpėdiniui perimti nuomininko teises ir pareigas likusiam nuomos terminui, išskyrus atvejus, kai nuomos sutarties sudarymas buvo nulemtas nuomininko asmeninių savybių.

Užsienio šalyse skiriamos dvi nuomos sutarčių rūšys:1.nuomos sutartys,2.arendos sutartys.

127

Vokietijoje –asmeniniams poreikiams tenkinti daiktas nuomojamas; komerciniams tikslams – arenduojamas.

Prancūzijoje – kilnojami daiktai nuomojami, nekilnojami – arenduojami.Naujame LR CK tokio nuomos sutarčių skirstymo nėra. CK skiriamos - nuomos sutartys (bendras nuomos teisinių santykių reguliavimas 6.477 – 6.503) ir atskiros nuomos sutarčių rūšys: vartojimo nuomos sutartis (6.504 – 6.511); transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis (6.512

– 6.521) transporto priemonių nuomos neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų sutartis

(6.522 – 6.529) pastatų, statinių ar įrenginių nuomos sutartis (6.530 – 6.535) įmonės nuomos sutartis (6.536 – 6.544) žemės nuomos sutartis (6.545 – 6.566) lizingo (finansinės nuomos) sutartis (6.567 – 6.574) gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (6.575 – 6.628).38.2. Nuomos sutarčių taikymo sfera ir jų reikšmė.Nuomos sutarčių reikšmė: nuomininkas gali patenkinti tiek verslo, tiek savo asmeninius poreikius

neįgydamas daikto nuosavybėn; nuomotojas gauna pajamas neprarasdamas nuosavybės teisių į daiktą.Sfera?38.3. Nuomos sutarties šalys, dalykas, forma ir terminai.Sutarties šalys – ne mažiau dviejų asmenų: nuomotojas, nuomininkas. Nuomininkas – tai

sutarties šalis, kuri gauna daiktą laikinai valdyti ir naudotis už užmokestį. Nuomotojas – tai sutarties šalis, kuri duoda daiktą laikinai valdyti ir naudotis už užmokestį. Nuomotoju ir nuomininku gali būti tiek fiziniai tiek juridiniai asmenys, tiek įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių. Nuomotojas yra daikto savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas. (6.477)

Sutarties dalykas – bet koks nesuvartojamas individualiais požymiais apibrėžtas daiktas. Įstatymas gali riboti ar drausti kai kurių daiktų nuomos teisę. Toks ribojimas priklauso nuo daiktų teisinio režimo (išimti iš apyvartos ar ribotai esantys apyvartoje daiktai, pvz: ginklai gali būti nuomojami tik asmenims turintiems teisę juos turėti, transporto priemones – tik asmenims turintiems vairuotojo pažymėjimą ir pan.).

2. Nuomos sutarties dalykas gali būti bet kokie nesunaudojamieji daiktai. Įstatymai gali nustatyti daiktų, kurių nuoma draudžiama arba ribojama, rūšis.

3. Nuomos sutartyje turi būti nurodytas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui. Jeigu tokie požymiai sutartyje nenurodyti ir nuomos sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais požymiais, tai nuomos sutartis laikoma nesudaryta. (6.477 str.)

Sutarties forma – 6.478 straipsnis. Sutarties forma1. Nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi

būti rašytinė.2. Nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip

vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre.

Kolizija ! Nekilnojamo turto registro įstatyme numatyta, kad registruojamos nuomos sutartys sudarytos ilgesniam, nei 3 metų terminui.

Registravimas būtinas siekiant apginti trečių asmenų interesus: jei nuomos sutartis įregistruota, pasikeitus daikto savininkui ji privaloma naujam savininkui. Jeigu registracijos nebuvo, naujam savininkui ji bus privaloma tik tam terminui, kuriam leidžiama sudaryti neregistruotas nuomos sutartis, t. y. 1 m. nuo sutarties sudarymo.

Sutarties terminas – gali būti nurodytas (terminuota sutartis), gali būti nenurodytas ( neterminuota sutartis).

6.479 straipsnis. Sutarties terminas128

1. Nuomos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota, tačiau visais atvejais sutarties terminas negali būti ilgesnis kaip vienas šimtas metų.

2. Nuomos sutarties terminas nustatomas šalių susitarimu. Jeigu sutarties terminas joje nenustatytas, tai laikoma, kad nuomos sutartis neterminuota.

3. Įstatymai gali nustatyti kitokius daikto, kuris yra valstybės nuosavybė, nuomos terminus

Jeigu pasibaigus nuomos sutarties terminui (terminuota sutartis) nuomininkas ir toliau naudojasi daiktu, o nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis redukavosi, t. y. sutartis laikoma atnaujinta tomis pačiomis sąlygomis neapibrėžtam laikui (tapo neterminuota).

6.481 straipsnis. Tolesnis naudojimasis turtu pasibaigus sutarties terminui

Jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota.

6.482 straipsnis. Nuomininko pirmenybės teisė atnaujinti sutartį1. Nuomininkas, tvarkingai vykdęs pagal nuomos sutartį prisiimtas

pareigas, pasibaigus sutarties terminui turi pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis atnaujinti sutartį.

2. Nuomotojas privalo per nuomos sutartyje numatytą terminą raštu pranešti nuomininkui apie šio teisę sudaryti nuomos sutartį naujam terminui, o jeigu toks terminas nenumatytas, – per protingą terminą iki nuomos sutarties pabaigos.

3. Sudarant nuomos sutartį naujam terminui, jos sąlygos šalių susitarimu gali būti pakeistos.

4. Jeigu nuomotojas atsisakė sudaryti su nuomininku sutartį naujam terminui, tačiau, praėjus ne daugiau kaip vieneriems metams po nuomos sutarties pabaigos, nepranešęs buvusiam nuomininkui sudaro to paties daikto nuomos sutartį su kitu asmeniu, tai buvęs nuomininkas savo pasirinkimu turi teisę reikalauti arba perduoti jam nuomininko teises ir pareigas pagal sudarytą nuomos sutartį, arba atlyginti dėl atsisakymo sudaryti sutartį naujam terminui atsiradusius nuostolius.

Sutarties kaina – esminė nuomos sutarties sąlyga. Kaina nustatoma šalių susitarimu. Dėl kainos nesusitarus, šalys turi teisę kreiptis į teismą.

6.487 straipsnis. Nuomos mokestis1. Nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį. Jeigu

įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, jis turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių, už kurias jis neatsako, sutartyje numatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė iš esmės pablogėja.

2. Jeigu sutartyje nenustatytas konkretus mokesčio dydis ar jo apskaičiavimo metodika, tai abi sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su prašymu paskirti nepriklausomus ekspertus nuomos mokesčio dydžiui nustatyti.

3. Nuomos mokestis šalių susitarimu gali būti nustatytas tokiais būdais:1) konkrečia pinigų suma, kuri turi būti mokama iš karto arba

periodiškai; 2) iš išnuomoto daikto gaunamos produkcijos, vaisių ar pajamų dalimi; 3) nuomininko teikiamomis nuomotojui tam tikromis paslaugomis; 4) nuomininko pareiga savo lėšomis pagerinti išnuomoto daikto būklę;5) nuomininko pareiga perduoti sutartyje numatytą daiktą

nuomotojui nuosavybės teise ar jam išnuomoti.4. Šalys gali susitarti dėl mišraus šių nuomos mokesčio nustatymo

būdų taikymo arba gali nustatyti kitokį nuomos mokesčio apskaičiavimo būdą.

129

5. Kai kas kita nenumatyta nuomos sutartyje, nuomos mokestis gali būti šalių susitarimu keičiamas jų suderintais terminais, bet ne dažniau kaip du kartus per metus, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

6. Jeigu ko kita nenustato nuomos sutartis ir nuomininkas iš esmės pažeidė nuomos mokesčio mokėjimo terminus, tai nuomotojas turi teisę pareikalauti, kad nuomininkas per nuomotojo nustatytą terminą iš anksto sumokėtų nuomos mokestį, tačiau ne didesnį kaip už du mokėjimo terminus iš eilės.

38.5. Sutarties pasibaigimas:1) pasibaigus neterminuotai sutarčiai (6.480 - Jeigu nuomos sutartis yra

neterminuota, tai abi šalys turi teisę bet kada nutraukti sutartį įspėjusios apie tai viena kitą prieš vieną mėnesį iki nutraukimo, o kai nuomojami nekilnojamieji daiktai, – prieš tris mėnesius iki nutraukimo. Nuomos sutartyje gali būti nurodyti ir ilgesni įspėjimo terminai.)

2) pasibaigus terminuotai sutarčiai (suėjus nustatytam terminui);3) terminuotą sutartį nutraukus prieš terminą nuomotojo reikalavimu (6.497 straipsnis.

Sutarties nutraukimas prieš terminą nuomotojo reikalavimu1. Nuomotojas turi teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti

nuomos sutartį prieš terminą, jeigu: 1) nuomininkas naudojasi turtu ne pagal sutartį ar turto paskirtį; 2) nuomininkas tyčia ar dėl neatsargumo blogina daikto būklę; 3) nuomininkas nemoka nuomos mokesčio; 4) nuomininkas nedaro remonto tais atvejais, kai jis pagal

įstatymus ar sutartį privalo jį daryti; 5) yra kiti nuomos sutartyje numatyti pagrindai.2. Jeigu kas kita nenumatyta nuomos sutartyje, nuomos sutarties

nutraukimas prieš terminą nutraukia ir subnuomos sutartį.3. Nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti terminuotą nuomos

sutartį prieš terminą tik po to, kai jis nusiuntė nuomininkui rašytinį įspėjimą apie būtinumą, įvykdyti prievolę ar pašalinti pažeidimus per protingą terminą, tačiau nuomininkas, gavęs tokį įspėjimą, per protingą terminą prievolės neįvykdė ar pažeidimų nepašalino.

4) terminuotą sutartį nutraukus prieš terminą nuomininko reikalavimu (6.498 straipsnis. Sutarties nutraukimas prieš terminą nuomininko reikalavimu

Nuomininkas turi teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, jeigu:

1) nuomotojas nedaro remonto, kurį jis privalo daryti; 2) daiktas dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako,

pasidaro netinkamas naudoti; 3) nuomotojas neperduoda daikto nuomininkui arba kliudo naudotis

daiktu pagal jo paskirtį ir sutarties sąlygas; 4) perduotas daiktas yra su trūkumais, kurie nuomotojo nebuvo

aptarti ir nuomininkui nebuvo žinomi, o dėl šių trūkumų daikto neįmanoma naudoti pagal jo paskirtį ir sutarties sąlygas;

5) yra kiti nuomos sutartyje numatyti pagrindai38. 4. Sutarties dalyvių teisės ir pareigos (Sutarties turinys).Nuomotojo pareigos: 1.Nuomotojas privalo perduoti daiktą nuomininkui6.483 straipsnis. Daikto perdavimas nuomininkui1. Nuomotojas privalo perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei

daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą.

2. Nuomotojas neatsako už tuos daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sudarydamas sutartį.

130

3. Nuomotojas privalo perduoti nuomininkui daikto dokumentus ir priedus (techninį pasą, kokybės sertifikatą ir t. t.), kurie yra būtini to daikto naudojimui, jeigu sutartis nenumato ko kita.

4. Nei nuomotojas, nei nuomininkas visą nuomos sutarties galiojimo laiką neturi teisės keisti išnuomoto daikto formos ir paskirties.

6.484 straipsnis. Daikto neperdavimo nuomininkui pasekmėsJeigu nuomotojas neperduoda išnuomoto daikto, jo dokumentų ir

priedų nuomininkui naudotis, tai šis turi teisę išreikalauti iš nuomotojo tą daiktą ir išieškoti dėl uždelsimo įvykdyti sutartį atsiradusius nuostolius arba atsisakyti sutarties ir išieškoti dėl sutarties neįvykdymo atsiradusius nuostolius.

T.y. – trūkumai turi būti aptarti; nuomotojas atsako už trūkumus apie kuriuos žinojo ir kurių neaptarė bei už trūkumus kurie atsirado vykdant sutartį; Nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį, net ir tais atvejais, kai nuomotojas sudarydamas sutartį apie tuos trūkumus nežinojo.

- daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį, su visais priklausiniais;- daikto atsitiktinio žuvimo, sužalojimo rizika tenka jo savininkui;- daiktas t. b. perduotas nustatu terminu ir nustatytoje vietoje 2.Nuomotojas privalo įspėti apie trečiųjų asmenų teises į daiktą (įkeitimą, uzufruktą, servitutus ir

kt.). Jeigu tretieji asmenys pareiškia reikalavimo teisę į daiktą, nuomotojas privalo įstoti į procesą ginti nuomininko teises;

3. Nuomotojas privalo daryti išnuomoto daikto kapitalinį remontą1. Nuomotojas privalo savo lėšomis daryti išnuomoto daikto

kapitalinį remontą, jeigu ko kita nenumato įstatymai arba sutartis.2. Jeigu nuomotojas šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos

nevykdo, nuomininkas teismo leidimu įgyja teisę atlikti kapitalinį remontą ir išieškoti remonto kainą iš nuomotojo ar įskaityti tą kainą į nuomos mokestį arba nutraukti sutartį ir išieškoti dėl sutarties nevykdymo atsiradusius nuostolius. Šiais atvejais nuomininkas privalo pateikti nuomotojui kapitalinio remonto darbų sąmatą ir sąskaitą.

3. Nuomininkas privalo sudaryti visas sąlygas šio straipsnio 1 dalyje numatytai nuomotojo pareigai tinkamai įvykdyti.

4. Nuomotojas, parduodamas ar kitaip perduodamas nuomojamą daiktą arba jį įkeisdamas ar kitaip suvaržydamas nuosavybės teisę, privalo pranešti daikto pirkėjui ar kitokios sutarties šaliai apie nuomos sutartį, o nuomininkui – apie numatomą daikto pardavimą ar kitokį perleidimą, ar teisės į jį suvaržymą.

5. Pasibaigus sutarčiai, nuomotojas privalo priimti daiktą. Jeigu nuomotojas šios pareigos nevykdo, nuomininkas turi teisę reikalauti iš jo visas turto išlaikymo, saugojimo ir kitokias išlaidas.

Nuomininko teisės ir pareigos: -Nuomininko teisės:1. Nuomininkas, tvarkingai vykdęs pagal nuomos sutartį prisiimtas

pareigas, pasibaigus sutarties terminui turi pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis atnaujinti sutartį. (6.482)

2. Jeigu paaiškėja išnuomoto daikto trūkumai, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį, nuomininkas turi teisę savo pasirinkimu:

1) reikalauti, kad nuomotojas neatlygintinai tuos trūkumus pašalintų arba atitinkamai sumažintų nuomos mokestį, arba atlygintų nuomininkui trūkumų pašalinimo išlaidas;

2) išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas, jei apie tai iš anksto pranešė nuomotojui;

3) reikalauti nutraukti nuomos sutartį prieš terminą.

131

3. Jeigu nuomotojas nepraneša nuomininkui apie visas trečiųjų asmenų teises į išnuomotą daiktą (įkeitimą, servitutą, uzufruktą ir kt.), nuomininkas turi teisę reikalauti sumažinti nuomos mokestį arba nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius.

4. 6.488 straipsnis. Nuomininko teisė į išsinuomoto daikto duodamas pajamasIšsinuomoto daikto duodamos pajamos, vaisiai, gyvulių prieauglis

priklauso nuomininkui, jeigu ko kita nenustato sutartis. 5. 6.501 straipsnis. Daikto pagerinimas1. Kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina,

jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita.

2. Nuomininko padarytus be nuomotojo leidimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos išsinuomotam daiktui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti.

3. Nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti.

Nuomininko pareigos:1. Nuomininkas privalo naudotis išsinuomotu daiktu pagal sutartį

ir daikto paskirtį.Nuomininkas privalo išsinuomotu daiktu naudotis taip, kad

netrukdytų juo naudotis kitiems teisėtiems to daikto naudotojams.2. Nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį. Jeigu įstatymai

ar sutartis nenustato ko kita, jis turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių, už kurias jis neatsako, sutartyje numatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė iš esmės pablogėja.

3. Nuomininkas turi teisę subnuomoti išsinuomotą daiktą tiktai gavęs rašytinį nuomotojo sutikimą, jeigu ko kita nenustato sutartis. Subnuomos sutarties terminas negali būti ilgesnis už nuomos terminą.

Subnuomos atveju nuomininkas atsako už daikto grąžinimą nuomotojui. Subnuomininko teisių apimtis negali viršyti nuomininko teisių (negali būti ilgesnė, pasibaigus nuomai, automatiškai pasibaigia ir subnuoma, pripažinus nuomos sutartį negaliojančią, negalios ir subnuomos sutartis irt.t.)

4. Nuomininkas turi teisę perleisti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties, įkeisti nuomos teisę ar perduoti ją kaip turtinį įnašą ar kitaip ją suvaržyti tik gavęs išankstinį rašytinį nuomotojo sutikimą, jeigu ko kita nenustato nuomos sutartis.

5. Nuomininkas privalo laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį jo remontą, jeigu ko kita nenustato įstatymai arba sutartis.

6. Nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės.

7. Jeigu nuomininkas pablogina išsinuomotą daiktą, jis privalo nuomotojui atlyginti dėl pabloginimo atsiradusius nuostolius, išskyrus tuos atvejus, kai įrodo, kad daiktas pablogėjo ne dėl jo kaltės.

8. Nuomininkas atsako už daikto praradimą, jeigu neįrodo, kad taip atsitiko ne dėl jo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė naudojimosi teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, kaltės.

Valstybei ir Savivaldybėms priklausančių statinių, patalpų nuoma vykdoma tik konkurso tvarka.Žemės nuoma. LR Žemės nuomos įstatymas. (Paskutinė redakcija 1998 m.). Įsigaliojus naujam CK netenka galios !!!Nuomotojai: privačios žemės – žemės savininkai; valstybinės žemės – žemės valdytojo funkcijas atliekanti institucija. 4 straipsnis. Žemės nuomos sutartis 1. Žemės nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja leisti

nuomininkui sutartą laiką ir sutartomis sąlygomis naudotis žeme pagal

132

tikslinę paskirtį ir disponuoti iš jos gautais produktais bei pajamomis.

2. Žemės nuomos sutartis sudaroma raštu. Sutartis, sudaryta ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui, įregistruojama Nekilnojamojo turto registre.

3. Privačios žemės nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui, tvirtinama notariškai.

4. Prie žemės nuomos sutarties turi būti pridėtas nuomojamo žemės sklypo planas, o jeigu žemė nuomojama iki 3 metų, - žemės sklypo schema.

5 straipsnis. Žemės nuomos sutarties terminas 1. Privačios žemės nuomos terminas nustatomas nuomotojo ir

nuomininko susitarimu.2. Valstybinės žemės nuomos terminas nustatomas nuomotojo ir

nuomininko susitarimu, bet ne ilgiau kaip 99 metams. 3. Žemės reformos metu valstybinės žemės valdytojas nuomoja žemę

ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui valstybinės žemės valdytojo teikimu žemę nuomoja apskrities viršininkas, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.

4. Jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentus žemės sklypas numatytas naudoti visuomenės poreikiams, šis žemės sklypas išnuomojamas tik iki to laiko, kol jis bus paimtas naudoti pagal paskirtį.

6 straipsnis. Žemės nuomos sutarties turinys 1. Žemės nuomos sutartyje turi būti nurodyta: 1) žemės nuomotojas; 2) žemės nuomininkas; 3) žemės nuomos objektas su žemės kadastro bei Nekilnojamojo

turto registro duomenimis; 4) žemės nuomos terminas; 5) pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis; 1) išnuomojamoje žemėje esančių žemės savininkui ar kitiems

asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių naudojimosi sąlygos bei naujų pastatų, statinių statybos, kelių tiesimo, vandens telkinių įrengimo ir kitos sąlygos, taip pat, kam pastatai ar įrenginiai bus naudojami pasibaigus žemės nuomos terminui;

Paaiškinimai: Jeigu žemė nuomojama žemės ūkio paskirčiai, pastatai nestatomi; Jeigu nuomojama ne žemės ūkio paskirčiai, sutartyje turi būti numatyta galimybė statyti

pastatus, jeigu tokia galimybė nenumatyta, nuomininkas neturi teisės statyti statinius; Jeigu žemė išnuomota tam, kad būtų pastatyti statiniai, sutartyje turi būti nustatyta, kokie

statiniai bus pastatyti, laiko tarpas, per kurį tie statiniai bus pastatyti, numatytas pastatų likimas sutarčiai pasibaigus:

a)pastatai tampa žemės savininko nuosavybe (primokant arba nemokamai),b)pastatų savininkas pastatus nugriauna, sutvarko žemės sklypą ir perduoda jį nuomotojui,c) (13 str.) jeigu pastatai lieka buvusio žemės nuomininko

nuosavybe, nuomininkas turi teisę į žemės servitutą, jeigu tai buvo numatyta žemės nuomos sutartyje arba papildomame rašytiniame susitarime.

Bet servitutas galimas tik santykiuose tarp dviejų žemės savininkų !!! Todėl servituto neturėtų būti.

6) išnuomojamoje žemėje esančių požeminio bei paviršinio vandens, naudingųjų iškasenų (išskyrus gintarą, naftą, dujas ir kvarcinį smėlį) naudojimo sąlygos, neprieštaraujančios įstatymams;

7) žemės naudojimo specialiosios sąlygos; 8) žemės naudojimo apribojimai;

133

9) žemės servitutai; 10) užmokestis už žemės nuomą. Į jį įskaitomas užmokestis už

melioracijos įrenginius, kelius, tiltus, inžinerinius įrenginius ir kita, taip pat užmokesčio indeksavimas, jeigu nuomojama valstybinė žemė;

11) kiti su nuomojamo žemės sklypo naudojimu bei žemės sklypo grąžinimu, pasibaigus žemės nuomos sutarčiai, susiję nuomotojo ir nuomininko įsipareigojimai;

12) atsakomybė už žemės nuomos sutarties pažeidimus. 18 straipsnis. Žemės nuomos sutarties pasibaigimas Žemės nuomos sutartis pasibaigia: 1) pasibaigus nuomos terminui; 2) mirus žemės nuomininkui, jeigu įpėdiniai neperima su nuomos

sutartimi susijusių teisių ir pareigų arba įpėdinių nėra; 3) likvidavus įmonę, įstaigą, organizaciją, kurios buvo žemės

nuomininkės; 4) nuomojamą žemę pardavus, dovanojus ar kitaip perleidus nuomininkui; 5) nutraukus žemės nuomos sutartį 19 straipsnis. Žemės nuomos sutarties nutraukimas paimant žemę visuomenės poreikiams Kai išnuomota žemė paimama visuomenės poreikiams, žemės nuomos

sutartis nutraukiama ir nuomotojui bei nuomininkui žala atlyginama įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka.

20 straipsnis. Žemės nuomos sutarties nutraukimas prieš terminą nuomotojo reikalavimu 1. Žemės nuomos sutartis prieš terminą nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukiama: 1) įstatymų numatytais atvejais;2) jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar

pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį;3) jeigu žemės nuomininkas, nuomodamas privačią žemę, ilgiau kaip

3 mėnesius, o valstybinę žemę - ilgiau kaip 6 mėnesius nuo žemės nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio sumokėjimo termino šio mokesčio nesumokėjo;

4) jeigu žemės nuomininkas nevykdo šiame įstatyme ar nuomos sutartyje nustatytų reikalavimų;

5) su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis, jeigu anuliuojamas leidimas užsienio investicijai;

2. Apie žemės nuomos sutarties nutraukimą nuomotojas privalo pranešti žemės ūkio paskirties žemės nuomininkams raštu ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius, o kitos paskirties žemės nuomininkams - prieš 2 mėnesius iki nuomos sutarties nutraukimo.

3. Žemės nuomos sutartis prieš terminą gali būti nutraukta pasikeitus valstybinės žemės nuomotojui, privačios žemės nuomininkui, jeigu reikalavimai nutraukti nuomos sutartį prieš terminą susiję su Žemės reformos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų nuostatomis.

4. Jeigu žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš laiką nuomotojo reikalavimu, tų metų derlių nusiima nuomininkas arba nuomotojas atlygina nuomininkui su tuo susijusius nuostolius.

21 straipsnis. Žemės nuomos sutarties nutraukimas prieš terminą nuomininko reikalavimu Žemės nuomos sutartis prieš terminą nuomininko reikalavimu gali

būti nutraukiama:1) jeigu žemės ūkio paskirties žemės nuomininkas apie tai žemės

nuomotojui praneša ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius, o kitos paskirties - prieš 2 mėnesius;

2) jeigu žemės nuomotojas nevykdo šio įstatymo 11 straipsnyje nurodytų pareigų.

134

(Nuomotojo pareiga remontuoti melioracijos įrenginius, kelius, tiltus ir kitus inžinerinius įrenginius)

ŽEMĖS NUOMA PAGAL CK (6.545 – 6.566)6.545 straipsnis. Žemės nuomos sutarties samprata1. Pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas)

įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį.

6.546 straipsnis. Žemės nuomos sutarties dalykasŽemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinės žemės arba

privačios žemės sklypas (jo dalis), suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre.

6.547 straipsnis. Žemės nuomos sutarties forma 1. Žemės nuomos sutartis turi būti rašytinė.2. Šalys gali panaudoti žemės nuomos sutartį prieš trečiuosius

asmenis tik įregistravusios ją viešame registre įstatymų nustatyta tvarka.

3. Prie žemės nuomos sutarties turi būti pridėtas nuomojamo žemės sklypo planas, o kai žemė nuomojama iki trejų metų, – žemės sklypo schema. Šie dokumentai yra žemės nuomos sutarties neatskiriama dalis.

6.548 straipsnis. Žemės nuomotojas ir žemės nuomininkas 1. Privačios žemės nuomotojas yra privačios žemės savininkas.2. Valstybinės žemės nuomos sutartis pagal savo kompetenciją gali

sudaryti apskrities viršininkas, savivaldybės institucija ar kita valstybinės žemės valdytojo funkcijas atliekanti institucija.

3. Keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas gali būti išnuomojamas, jeigu visi bendraturčiai raštu sutinka.

4. Žemės nuomininku gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys.

6.549 straipsnis. Žemės nuomos sutarties terminas1. Privačios žemės nuomos sutarties terminas nustatomas nuomotojo

ir nuomininko susitarimu. Šalys gali sudaryti ir neterminuotą žemės nuomos sutartį.

2. Valstybinės žemės nuomos sutarties terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, bet ne ilgiau kaip devyniasdešimt devyneriems metams.

3. Įstatymai gali nustatyti ir trumpesnius maksimalius žemės nuomos sutarties terminus.

4. Jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentus žemės sklypą numatyta naudoti visuomenės poreikiams, šis žemės sklypas išnuomojamas tik iki to laiko, kol jis bus paimtas naudoti pagal paskirtį. Jeigu sutartis sudaryta ilgesniam terminui, tai laikoma, kad ji sudaryta tik iki žemės sklypo paėmimo.

6.552 straipsnis. Žemės nuomos mokestis1. Privačios žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir

nuomininko susitarimu.2. Valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos

mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. 6.555 straipsnis. Nuomotojo pareiga remontuoti melioracijos

įrenginius, kelius, tiltus ir kitus inžinerinius įrenginius1. Jeigu įstatymai ar žemės nuomos sutartis nenumato ko kita,

žemės nuomotojas privalo remontuoti savo lėšomis jam priklausančius melioracijos įrenginius, kelius, tiltus, kitus inžinerinius

135

įrenginius. Jeigu nuomotojas šios pareigos nevykdo ir žemės sklypo negalima naudoti pagal paskirtį, nuomininkas turi teisę nutraukti sutartį.

2. Jeigu nuomotojas nedaro šio straipsnio 1 dalyje numatyto remonto, kurį atitinkamos valdymo institucijos pripažino būtinu ir neatidėliotinu, tai nuomininkas turi teisę padaryti remontą ir iš nuomotojo teismo tvarka išieškoti remonto išlaidas, būtinas išnuomoto turto funkcionavimui užtikrinti.

6.556 straipsnis. Nuomininko pareiga išsaugoti dirvožemį ir jo kokybę, tvarkingai išlaikyti melioracijos įrenginius, kelius, tiltus, kitus inžinerinius įrenginius bei želdinius

1. Nuomininkui išsinuomotame žemės sklype draudžiama atlikti veiksmus, kuriais būtų sunaikintas ar užterštas derlingasis dirvožemio sluoksnis. Nuomininkas privalo savo lėšomis atlikti nuomotojui priklausančių melioracijos įrenginių, kelių, tiltų, kitų inžinerinių įrenginių smulkius priežiūros darbus įstatymų nustatyta tvarka, saugoti apsauginius ir kitus ženklus, taip pat užtikrinti teritorijos aplinkosaugos reikalavimus, jeigu žemės nuomos sutartyje nenumatyta ko kita. Jeigu nuomininkas šių pareigų nevykdo, nuomotojas turi teisę iš nuomininko išieškoti lėšas nurodytiems darbams atlikti bei nuostolius, patirtus dėl šiame straipsnyje nurodytų pareigų nevykdymo, ir nutraukti žemės nuomos sutartį.

2. Jeigu žemės nuomininkas žemės ūkio naudmenas naudoja netinkamai ir dėl to pablogėja jų kokybė, žemės nuomininkas privalo atlyginti nuomotojui atsiradusius nuotolius.

6.557 straipsnis. Nuomininko teisė gauti kompensaciją už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius

1. Pasibaigus žemės nuomos terminui arba nutraukus žemės nuomos sutartį prieš terminą, už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius, kurių statybos galimybė buvo numatyta žemės nuomos sutartyje, nuomininkui žemės savininkas kompensuoja, o kai pastatai lieka buvusiam žemės nuomininkui nuosavybės teise, šis turi teisę į žemės servitutą, jeigu tai buvo numatyta žemės nuomos sutartyje arba papildomame rašytiniame susitarime.

2. Jeigu pastatai, statiniai ar įrenginiai pastatyti be leidimo arba pastatyti žemės nuomos sutartyje nenumatyti pastatai, statiniai ar įrenginiai, nuomininkas privalo juos nugriauti ir sutvarkyti žemės sklypą. Kai nuomininkas to nepadaro, jo lėšomis tai padaro nuomotojas arba tie pastatai, statiniai bei įrenginiai pereina nuomotojui nuosavybės teise, jeigu jie tenkina teritorijų planavimo dokumentų nustatytus reikalavimus, ir įteisinami įstatymų nustatyta tvarka.

6.562 straipsnis. Žemės nuomos sutarties pabaiga Žemės nuomos sutartis baigiasi: 1) kai sueina nuomos terminas;2) po žemės nuomininko mirties, jeigu įpėdiniai neperima su

nuomos sutartimi susijusių teisių ir pareigų arba įpėdinių nėra; 3) kai juridinis asmuo, kuris buvo žemės nuomininkas, likviduojamas;4) kai nuomojama žemė parduodama, padovanojama ar kitaip

perleidžiama nuomininkui;5) kai žemės nuomos sutartis nutraukiama šio kodekso 6.563, 6.564

ir 6.565 straipsniuose numatytais pagrindais;6) šalių susitarimu. 6.563 straipsnis. Žemės nuomos sutarties nutraukimas paimant žemę

visuomenės poreikiams

136

Kai išnuomota žemė paimama visuomenės poreikiams, žemės nuomos sutartis nutraukiama ir nuomotojui bei nuomininkui nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.

6.564 straipsnis. Žemės nuomos sutarties nutraukimas prieš terminą nuomotojo reikalavimu

1. Žemės nuomos sutartis prieš terminą nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta:

1) jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį;

2) jeigu žemės nuomininkas ilgiau kaip tris mėnesius nuo žemės nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio mokėjimo termino šio mokesčio nesumoka;

3) kitais įstatymų nustatytais atvejais.2. Apie žemės nuomos sutarties nutraukimą nuomotojas privalo

raštu pranešti žemės ūkio paskirties žemės nuomininkams ne vėliau kaip prieš tris mėnesius, o kitos paskirties žemės nuomininkams – prieš du mėnesius iki nuomos sutarties nutraukimo.

3. Jeigu žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, derlių nusiima nuomininkas arba nuomotojas atlygina nuomininkui su sutarties nutraukimu susijusius nuostolius.

6.565 straipsnis. Žemės nuomos sutarties nutraukimas prieš terminą nuomininko reikalavimu

1. Kai nuomojama žemės ūkio paskirties žemė, žemės nuomos sutartis prieš terminą nuomininko reikalavimu gali būti nutraukta apie tai iš anksto pranešus nuomotojui ne vėliau kaip prieš tris mėnesius, o kai nuomojama kitokios paskirties žemė, – ne vėliau kaip prieš du mėnesius.

2. Jeigu žemės nuomotojas nevykdo šio kodekso 6.555 straipsnyje nurodytų pareigų, nuomininkas turi teisę nutraukti žemės nuomos sutartį nesilaikydamas šio straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos.

6.566 straipsnis. Žemės nuomininko pirmumo teisė atnaujinti žemės nuomos sutartįKai žemės nuomos sutarties terminas pasibaigęs ir kartu su

buvusiu nuomininku tokiomis pat sąlygomis išsinuomoti žemę pretenduoja ir kiti asmenys, pirmumo teisę sudaryti naują žemės nuomos sutartį turi buvęs tos žemės nuomininkas, jeigu jis tvarkingai vykdė pagal žemės nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus.

38.9. Lizingas. Lizingo sąvoka ir reikšmė. Bendri lizingo ir turto nuomos bei pirkimo - pardavimo sutarčių bruožai. Lizingo davėjo ir lizingo gavėjo teisės bei pareigos. Šalių atsakomybė.

Lizingo sutarties sąvoka numatyta CK 6.567 str.:6.567 straipsnis. Lizingo (finansinės nuomos) sutarties samprata1. Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo

davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Šio skyriaus normos mutatis mutandis taikomos ir tais atvejais, kai lizingo davėjas yra nuomojamo turto savininkas.

2. Lizingo davėjas pardavėją ir daiktą renkasi pagal lizingo gavėjo nurodymus ir neatsako už pardavėjo ir lizingo dalyko parinkimą, jeigu lizingo sutartis nenumato ko kita.

3. Lizingo davėjas pagal sutartį gali būti bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo.

Esmė – pasibaigus nuomos teisei, daiktas pereina nuosavybėn.Lizingo sutartis – konsensualinė, dvišalė, atlygintinė.

137

Lizingo sutartis apima pirkimo–pardavimo, nuomos ir kreditavimo sutarčių elementus. Sudaroma Lizingo sutartis tarp lizingo gavėjo ir lizingo davėjo.Lizingo davėjas sudaro sutartį su gamintoju užsakydamas pagaminti lizingo gavėjui reikalingą

produkciją ir nurodydamas kam ji turi būti patiekta. Po to, kai lizingo gavėjas pasirašo produkcijos priėmimo aktą, o lizingo davėjas užmoka gamintojui už pagamintą ir patiektą produkciją, santykiai tarp lizingo davėjo ir gamintojo pasibaigia.

Lizingo sutartyje tarp lizingo gavėjo ir lizingo davėjo nustatomas terminas, per kurį turi būti padengtos lizingo davėjo išlaidos ir pelnas. Lizingo gavėjas tampa savotišku nuomininku. Lizingo gavėjas naudodamas produkciją gauna pajamas iš kurių padengia savo gamybos išlaidas ir Lizingo būdu įgytos produkcijos nuomos mokestį tol, kol pilnai neatsiskaito. Tol, kol nesumokamas visas sutartas mokestis, produkcijos savininkas – lizingo davėjas (nuomos sutarties elementai). Atsitiktinė daikto (produkcijos) žuvimo rizika tenka lizingo gavėjui (kitaip nei esant nuomos sutarčiai). Jeigu lizingo gavėjas bankrutuos, skolininkai negali nukreipti išieškojimo į produkciją, nes nuosavybės teisės į produkciją, kol neįvykdyta lizingo sutartis, priklauso lizingo davėjui.

Įvykdžius lizingo sutartį, nuosavybės teises į produkciją įgyja lizingo gavėjas (pirkimo-pardavimo sutarties elementai).

Lizingo sutarties metu lizingo gavėjas naudojasi produkcija, už kurią sumokėjo lizingo davėjas (kreditavimo sutarties elementai).

Lizingo davėjas gali nutraukti sutartį, jeigu: jeigu įrenginio pirkimo-pardavimo sutartis nutraukta dėl įrenginio defekto; lizingo gavėjas pažeidžia įrenginio naudojimo sąlygas, nevykdo kitų sutarties sąlygų; lizingo gavėjas nevykdo mokestinių įsipareigojimų; likviduojama lizingo gavėjo įmonė.6.574 straipsnis. Lizingo sutarties nutraukimasKai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas

turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

38.6. Panaudos sutarties sąvoka, šalys, dalykas, forma, šalių teisės ir pareigos.Panaudos sutarties sąvoka. 6.629 straipsnis. Panaudos sutarties samprata1. Neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena

šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės.

Sutartis realinė (perduoda daiktą, o ne įsipareigoja perduoti), vienašalė (panaudos davėjas gavėjo atžvilgiu neturi jokių pareigų, o tik teises), neatlygintinė (tai pagrindinis jos skirtumas nuo nuomos sutarties). Savo juridine prigimtimi panaudos sutartis panaši į nuomos sutartį, todėl tarp jos šalių atsirandantiems santykiams reguliuoti taikomos CK nuomos santykiams reguliuoti taikomos taisyklės.

Šalys. Panaudos davėjais ir panaudos gavėjais gali būti veiksnūs fiziniai asmenys; dalinai veiksnūs fiziniai asmenys (nuo 14 m. iki 18 m. – leidžiamų smulkių sandėrių ribose); juridiniai asmenys; įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių (jų teisnumo ribose).

6.632 straipsnis. Panaudos davėjasPerduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę

tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys.

6.630 straipsnis. Neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarties sudarymo apribojimai

138

Pelno siekiantys juridiniai asmenys neturi teisės panaudos pagrindais perduoti daiktą neatlygintinai naudotis asmenims, kurie yra šių juridinių asmenų steigėjai, dalyviai ar organų nariai.

Dalykas. Panaudos sutarties dalyku gali būti: 1) daiktas, turintis individualius požymius, 2) nesuvartojamas daiktas, 3) daiktas, kuriuo tenkinami panaudos gavėjo poreikiai.

Forma. Bendros nuomos sutarčių taisyklės: ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė; nekilnojamųjų daiktų panaudos sutartis, sudaroma ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre.

Terminai. Kaip ir nuomos sutartims: panaudos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota, tačiau visais atvejais sutarties terminas negali būti ilgesnis kaip vienas šimtas metų.

Jeigu pasibaigus sutarties terminui panaudos gavėjas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir panaudos davėjas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota.

Šalių teisės ir pareigos. Panaudos davėjas: 1. Panaudos davėjas privalo perduoti daiktą panaudos gavėjui tokios

būklės, kuri atitinka sutarties nustatytas sąlygas ir daikto naudojimo paskirtį.

Daiktas perduodamas panaudos gavėjui kartu su daikto priklausiniais ir jo dokumentais (naudojimo instrukcija, techninis pasas ir kt.), jeigu sutartis nenumato ko kita.

Panaudos davėjas atsako už perduoto neatlygintinai naudotis daikto trūkumus, kurių jis tyčia ar dėl didelio neatsargumo neaptarė sutarties sudarymo metu, ir už panaudos gavėjui dėl šių trūkumų padarytą žalą.

2. Sudarant daikto perdavimo naudotis neatlygintinai sutartį, panaudos davėjas privalo įspėti panaudos gavėją apie trečiųjų asmenų teises į perduodamą daiktą. Jeigu ši pareiga neįvykdoma, panaudos gavėjas turi teisę reikalauti nutraukti sutartį ir atlyginti tiesioginius nuostolius.

Panaudos gavėjas: 1. 6.636 straipsnis. Panaudos gavėjo pareiga išlaikyti ir saugoti daiktąPanaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį

perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita.

2. 6.637 straipsnis. Panaudos gavėjo pareiga naudoti daiktą pagal paskirtį1. Panaudos gavėjas privalo naudoti jam perduotą daiktą tik pagal

sutartyje numatytą paskirtį. 2. Be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo panaudos

gavėjas neturi teisės duoti gautąjį daiktą naudotis trečiajam asmeniui.

3. Panaudos gavėjas neatsako už atsitiktinį daikto žuvimą ar sugedimą jo normalaus naudojimo pagal sutartyje numatytą paskirtį metu.

4. 6.639 straipsnis. Atsakomybė už žalą, padarytą tretiesiems asmenimsUž žalą, padarytą tretiesiems asmenims naudojant daiktą, perduotą

pagal panaudos sutartį, atsako panaudos gavėjas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl panaudos davėjo ar asmens, kuriam tas daiktas perduotas panaudos davėjo sutikimu, tyčios ar didelio neatsargumo.

5. Pažado perduoti daiktą neatlygintinai naudotis neįvykdymas be pakankamo pagrindo suteikia panaudos gavėjui teisę į išlaidų, susijusių su panaudos pagrindais perduodamo daikto priėmimu, atlyginimą.

139

6. Jeigu daikto priklausiniai ir dokumentai nebuvo perduoti, o be jų panaudos gavėjas negali naudoti daikto pagal paskirtį arba daikto naudojimas be priklausinių ir dokumentų panaudos gavėjui netenka prasmės, tai panaudos gavėjas turi teisę reikalauti iš panaudos davėjo perduoti jam daikto priklausinius ir dokumentus arba nutraukti sutartį ir reikalauti, kad panaudos davėjas atlygintų nuostolius.

7. Panaudos gavėjas, nustatęs neaptartus jam perduoto daikto trūkumus, savo pasirinkimu turi teisę reikalauti, kad panaudos davėjas juos neatlygintinai pašalintų arba atlygintų trūkumų šalinimo išlaidas, arba nutraukti sutartį ir atlyginti tiesioginius nuostolius.

38.7. Sutarties pasibaigimas. Panaudos sutartis, be bendrųjų prievolėms pasibaigti pagrindų, pasibaigia taip pat, atsisakius panaudos sutarties:6.642 straipsnis. Teisė atsisakyti daikto neatlygintinio

naudojimo sutarties1. Kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet

kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino.

2. Jeigu ko kita nenustato sutartis, panaudos gavėjas turi teisę bet kada nutraukti ir terminuotą panaudos sutartį, įspėjęs kitą šalį apie numatomą sutarties nutraukimą ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį.

Nutraukus prieš terminą panaudos sutartį:6.641 straipsnis. Daikto neatlygintinio naudojimo sutarties

nutraukimas prieš terminą1. Panaudos davėjas turi teisę reikalauti sutartį nutraukti prieš

terminą, jeigu panaudos gavėjas: 1) naudoja daiktą ne pagal paskirtį; 2) nevykdo pareigos išlaikyti ir saugoti daiktą; 3) iš esmės pablogina daikto būklę; 4) be panaudos davėjo sutikimo perduoda daiktą trečiajam asmeniui.2. Panaudos davėjas taip pat turi teisę reikalauti nutraukti

daikto neatlygintinio naudojimo sutartį, jeigu dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių tas daiktas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam panaudos davėjui.

3. Panaudos gavėjas turi teisę reikalauti nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu:

1) nustatomi daikto trūkumai, dėl kurių normaliai naudotis daiktu neįmanoma arba pasidaro labai sunku, o apie tuos trūkumus sutarties sudarymo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti;

2) daiktas dėl aplinkybių, už kurias panaudos gavėjas neatsako, tampa negalimu naudoti pagal paskirtį;

3) sutarties sudarymo metu panaudos davėjas neįspėjo jo apie trečiųjų asmenų teises į tą daiktą;

4) panaudos davėjas neperduoda daikto priklausinių 38. 8. Turto nuomos ir panaudos sutarties šalių atsakomybė ??? (SIŪLAU PATIEMS IŠ TO

KAS IŠDĖSTYTA. Vileita to neakcentavo).

39 TEMA. GYVENAMOSIOS PATALPOS NUOMA.39.1. Gyvenamųjų patalpų rūšys - pagal tai, kam šios patalpos priklauso:1) fiziniams asmenims; 2) valstybei ar savivaldybėms; 3) juridiniams asmenims. 39.2. Teisinis gyvenamosios patalpos nuomos santykių reguliavimas.1992 m. Aukščiausioji Taryba, dar galiojant Butų Kodeksui, priėmė įstatymą dėl CK 30 skirsnio

pakeitimo: 318 straipsnis. Šiame skirsnyje reglamentuojama gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, pagrįstų Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis

patalpomis įstatymu, sudarymo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka. Kitoms patalpoms liko galioti Butų Kodeksas. Taigi patalpų nuomą iki 1998 m. birželio mėn. (panaikintas Butų Kodeksas)

140

reglamentavo du įstatymai: Butų Kodeksas ir CK 30 skirsnis. Problema: Butų Kodeksas draudė iškeldinti nuomininką už nuompinigių nemokėjimą. Tokia situacija nenormali, todėl 1998 m. Butų Kodekso galiojimas panaikintas.

Nuo 2001 liepos 1 d. – naujas LR CK 39.3. Teisinių gyvenamosios patalpos nuomos santykių atsiradimo pagrindas.Gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai yra sutartinio pobūdžio. Jie gali atsirasti tik fiziniam asmeniui

sudarius nuomos sutartį su gyvenamosios patalpos savininku. Gyvenamosios patalpos sutarties sudarymo teisiniai pagrindai skiriasi priklausomai nuo to, kam priklauso patalpos:

6.577 straipsnis. Sutarties sudarymo pagrindai1. Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys

sudaromos remiantis valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimu. Įmonių, įstaigų ar organizacijų savo darbuotojams nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaroma, – administracijos ir darbuotojų susitarimu numatytais pagrindais ir tvarka.

2. Įmonių, įstaigų ar organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis (siekiant pelno) nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos šalių susitarimu.

39.4. Asmenų, kuriems reikia valstybės paramos apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, įskaita. Gyvenamųjų patalpų suteikimo tvarka.

Reglamentuoja “Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas: 9 straipsnis. Teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis piliečiai turi, kai yra bent viena iš šių sąlygų:

1) gyvena nuomojamame ar nuosavame name, bute, kuriame kiekvienam šeimos nariui tenka ploto mažiau negu (10 kvadratinių metrų sąlyginio ploto, tenkančio vienam šeimos nariui);

2) nuomoja gyvenamąsias patalpas iš fizinių asmenų arba komercinėmis sąlygomis iš įmonių, organizacijų, taip pat gyvena buvusiems savininkams grąžintuose namuose (butuose) nepriklausomai nuo gyvenamosios patalpos dydžio;

3) vienai šeimai gyventi pritaikytame bute (name) gyvena dvi ar daugiau šeimų arba vieno kambario bute gyvena trys ir daugiau asmenų. Atskira šeima taip pat laikomas nevedęs (netekėjusi) šeimos narys nuo 18 metų;

4) gyvena tarnybiniame bute, bendrabutyje;5) grįžta ar yra grįžę iš tremties ir neturi gyvenamojo ploto

arba turi jo mažiau nei nurodyta šio įstatymo 8 straipsnio pirmojoje dalyje.

Piliečiai, neturėję teisės į valstybės paramą, pabloginę savo būsto sąlygas perleisdami, pakeisdami turimas gyvenamąsias patalpas ar persikeldami iš gyvenamųjų patalpų į kitas, kuriose gyvenant gali būti įgyta teisė į valstybės paramą, teisę būti įrašyti į eilę valstybės paramai gauti įgyja praėjus 5 metams nuo būsto sąlygų pabloginimo.

10 straipsnis. Valstybės paramos formos Piliečiai, turintys teisę į valstybės paramą apsirūpinti

gyvenamosiomis patalpomis, gali nustatyta tvarka pasirinkti ir pasinaudoti viena iš šių paramos formų:

1) gauti kreditą lengvatinėmis sąlygomis arba subsidijas gyvenamajam namui ar butui pasistatyti arba nusipirkti;

2) išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant savivaldybių reguliuojamus nuomos mokesčio tarifus.

16 straipsnis. Piliečių, pageidaujančių gauti valstybės paramą, registravimas Piliečiai, turintys teisę į valstybės paramą, registruojami ir

parama jiems suteikiama savivaldybėse pagal gyvenamąją vietą.

141

Gavęs piliečio prašymą, savivaldybės valdymo organas per mėnesį jį išnagrinėja ir priima sprendimą - registruoti pilietį valstybės paramai gauti ar neregistruoti.

17 straipsnis. Piliečių eilės valstybės paramai gauti Valstybės paramai gauti sudaromos trys eilės.Visos eilės sudaromos atsižvelgiant į piliečių, turinčių teisę

gauti valstybės paramą, šeimos narių skaičių, turimų gyvenamųjų patalpų kiekybinę ir kokybinę charakteristiką, buvimo eilėje laiką ir kitus kriterijus. Piliečių eiles valstybės paramai gauti sudaro ir tvirtina savivaldybės meras (valdyba).

Piliečių eilės valstybės paramai gauti yra viešos. Savivaldybės sudaro galimybę suinteresuotiems asmenims su jomis susipažinti.

39.5. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sąvoka, rūšys, forma, terminai.Sąvoka. 6.576 straipsnis. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties samprataGyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja

suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį.

Sutartis dvišalė, atlygintinė, konsensualinė (jeigu nuomotojas patalpos neperduoda, nuomininkas turi teisę reikalauti perduoti patalpą ir atlyginti uždelsimu padarytus nuostolius).

Rūšys. 1 kriterijus: kam priklauso nuomojamos patalpos fiziniams asmenims priklausančių patalpų nuomos sutartys; valstybei ar savivaldybėms priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys; juridiniams asmenims priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys;2 kriterijus: pagal gyvenamųjų patalpų paskirtį: tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys; gyvenamųjų patalpų bendrabučiuose nuomos sutartys; gyvenamųjų patalpų viešbučiuose, nakvynės namuose, gydymo ir socialinės globos

institucijų patalpose nuomos sutartys.3 kriterijus: kaip nustatomos nuomos sutarties sąlygos: sąlygos nustatomos šalių susitarimu – komercinės sutartys; pagrindines sąlygas nustato norminiai aktai.Forma. 6.579 straipsnis. Sutarties forma1. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra

valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu. Ją pasirašo įgaliotas pareigūnas ir nuomininkas. Kylus ginčui ir nesant sutarties galima remtis faktinėmis aplinkybėmis (mokėjo nuompinigius, nuompinigiai buvo priimami ir pan.)

2. Nuomos sutartys tarp fizinių asmenų gali būti sudaromos žodžiu.3. Terminuota gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, nepaisant,

kas yra jos šalis, turi būti sudaroma raštu.4. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti panaudota

prieš trečiuosius asmenis tik įregistravus ją įstatymų nustatyta tvarka viešame registre.

Terminai.6.582 straipsnis. Sutarties terminas1. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti neterminuota

arba terminuota.2. Rašytinė nuomos sutartis laikoma sudaryta, kai šalys ją

pasirašo, o žodinė – nuo šalių susitarimo dėl sutarties sąlygų arba leidimo apsigyventi gyvenamojoje patalpoje dienos.

3. Terminuota sutartis, kurios terminas apibrėžtas tam tikru įvykiu, tampa neterminuota, jei tas įvykis neįvyksta. Kai įvykio data nukeliama vėlesniam laikui, nustatytas sutarties terminas perkeliamas.

142

4. Šalys gali atnaujinti gyvenamosios patalpos terminuotą nuomos sutartį sudarydamos naują terminuotą arba neterminuotą nuomos sutartį.

Tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis sudaroma tam laikui, kol nuomininkas dirba nurodytose pareigose. Nuomos sutarties terminą apibrėžia darbo sutarties terminas. Pasibaigus šiam terminui nuomininkas gali būti iškeldinamas. Nuomos sutartis gali būti sudaryta mokymosi laikui.

39.6. Sutarties dalykas, sutarties šalys. Dalykas. 6.581 straipsnis. Sutarties dalykasGyvenamųjų patalpų nuomos sutarties dalyku gali būti tik tinkamas

gyventi gyvenamasis namas ar jo dalis, atskiras butas arba izoliuota gyvenamoji patalpa iš vieno ar kelių kambarių ir su ja susijusių pagalbinių patalpų. Savarankiškos nuomos sutarties dalyku negali būti kambario dalis arba kambarys, susijęs su kitu kambariu bendru įėjimu (pereinamieji kambariai), taip pat pagalbinės patalpos (virtuvės, koridoriai, sandėliukai ir pan.). Butuose, kurie nuomojami pagal atskiras nuomos sutartis keliems nuomininkams, tokios pagalbinės patalpos gali būti išnuomojamos bendram naudojimui.

Izoliuota patalpa – tokia, į kurią galima patekti nepereinant per kitą kambarį ir iš kurio nepereinant galima patekti į bendro naudojimo patalpas.

Šalys. 6.578 straipsnis. Sutarties šalys1. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalys yra nuomotojas ir

nuomininkas.2. Nuomotojas yra gyvenamųjų patalpų savininkas ar asmuo, jas

valdantis kitu teisiniu pagrindu. Nuomotoju gali būti gyvenamųjų patalpų nuomininkas, kuris įstatymų nustatyta tvarka sudaro subnuomos sutartį.

3. Nuomininkas yra fizinis asmuo, kuris savo vardu ir dėl savo, savo šeimos bei buvusių šeimos narių interesų sudaro gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Jeigu gyvenamojoje patalpoje liko nepilnametis, neturintis tėvų arba negalintis gyventi kartu su jais, gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį jo vardu gali sudaryti įstatymų įgaliotas asmuo.

5. Juridiniams asmenims gyvenamoji patalpa gali būti suteikta valdymui ir (arba) naudojimui nuomos ar kitokios sutarties pagrindu. Tokią gyvenamąją patalpą juridinis asmuo gali naudoti tik fiziniams asmenims apgyvendinti.

Kodėl “Nuomininkas yra fizinis asmuo” ? Jeigu gyvenamasias patalpas nuomoja juridinis asmuo, tai nuomos santykius reglamentuoja CK XXVIII skyrius (Nuoma). Esmė: juridiniams asmenims netaikomos lengvatos nustatytos fiziniams asmenims.

39.7. Gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai, jų teisinė padėtis.6.588 straipsnis. Nuomininko šeimos nariai1. Nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis

(sugyventinis) jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai.

2. Pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį.

3. Globėjai ir globotiniai, apsigyvenę globėjo arba globotinio gyvenamojoje patalpoje, neįgyja globėjo ar globotinio šeimos narių teisių. Jeigu globai pasibaigus jie toliau kartu gyvena ir bendrai tvarko namų ūkį, tai bet kurio iš jų reikalavimu šeimos nariu gali būti pripažinti teismo tvarka.

4. Artimieji giminaičiai, kiti išlaikytiniai, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismo tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais.

143

5. Tėvai, pilnamečiai vaikai ir jų sutuoktiniai (sugyventiniai), apsigyvendami nuomojamoje patalpoje, įgyja šeimos narių teises, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį ir jei nuomininkas bei jo šeimos nariai su tuo sutinka.

Svarbu ! 1) Nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. Pvz.: moteris turi butą, sudarė santuoką, bet vyro bute nepriregistravo. Šis kreipėsi į teismą, kad jį įkeldintų ir priregistruotų, nes jis – šeimos narys. Teismas atmetė ieškinį, nes vyras nėra nuomininko šeimos narys, trūksta esminės kodekse numatytos sąlygos (vyras nebuvo priimtas ir apgyvendintas buto savininko).

2) Kiti straipsnyje minimi asmenys laikomi šeimos nariais jeigu jie ne tik gyvena kartu su nuomininku, bet ir su nuomininku turi bendrą ūkį.

3) Tėvai, pilnamečiai vaikai ir jų sutuoktiniai (sugyventiniai), apsigyvendami nuomojamoje patalpoje, įgyja šeimos narių teises, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį ir jei nuomininkas bei jo šeimos nariai su tuo sutinka. Jeigu tokio sutikimo nebus, šeimos nario teisių neįgys. Pvz.: Tėvas apgyvendino pamotę be pilnamečių sūnų sutikimo; kylus teisminiam ginčui, pamotę teismas iškeldino, nes nebuvo nuomininko šeimos narių sutikimo.

Šeimos narių teisinė padėtis. 6.589 straipsnis. Nuomininko šeimos narių teisės ir pareigos1. Gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat

teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas.

Svarbu kylus ginčams – buto padalijimo ar kitais klausimais. Išvykus asmeniui, kuris sudarė nuomos sutartį (nuomininkui), liko gyventi kiti asmenys. Jeigu jie nuomininko šeimos nariai – jie turi teisę į šias patalpas.

2. Fiziniai asmenys, nustoję būti nuomininko šeimos nariais, bet toliau gyvenantys nuomojamoje patalpoje, turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai.

Pvz.: jeigu nuomininkas nemoka nuomos mokesčių, jie gali būti išieškoti iš bet kurio šeimos nario.

6.590 straipsnis. Šeimos narių teisė apsigyventi nuomojamoje patalpoje1. Pagal nuomos sutartį gyvenamojoje patalpoje turi teisę

apsigyventi tie nuomininko šeimos nariai ir buvę šeimos nariai, kurie yra įvardyti sutartyje. Jei šie asmenys per šešis mėnesius nuo sutarties sudarymo gyvenamojoje patalpoje neapsigyvena, teisę apsigyventi joje praranda. Laikinai išvykusiems šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio kodekso 6.591 straipsnyje nustatyto laiko pasibaigimo (6 mėn.), o jei šie asmenys sugrįžo anksčiau, – nuo jų sugrįžimo dienos.

2. Valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomininkas ar pilnamečiai jo šeimos nariai kitų pilnamečių šeimos narių sutikimu nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje turi teisę apgyvendinti sutuoktinį (sugyventinį), vaikus, savo ir sutuoktinio tėvus. Nepilnamečiams vaikams apgyvendinti pas jų tėvus šio sutikimo nereikia. Įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų gyvenamųjų patalpų, išnuomojamų komercinėmis sąlygomis, nuomininkas apgyvendinti šioje dalyje nurodytus asmenis turi teisę tik nuomotojo leidimu. Tokio leidimo nereikia apgyvendinti nuomininko ar jo šeimos nario sutuoktiniui (sugyventiniui) ir nepilnamečiams jų vaikams. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje gali būti numatomos ir kitos šeimos narių apgyvendinimo sąlygos.

3. Apgyvendintas šeimos narys įgyja lygias su kitais nuomininko šeimos nariais ir buvusiais šeimos nariais teises į nuomojamą gyvenamąją patalpą ir pareigas, jei apsigyvendamas nebuvo susitaręs kitaip.

T.y. jeigu komercinėmis sąlygomis išnuomojate nuomininkui butą, jis be leidimo gali apgyvendinti sutuoktinį ir nepilnamečius vaikus. Tėvams žūvus, vaikai išlaiko teisę į butą, nes sutinkamai su LR vaiko teisių apsaugos įstatymu našlaitis ar likęs be globos vaikas negali būti iškeldintas iš būsto. Vaikai, net ir kartu su globėju, iki pilnametystės galės gyventi bute nemokėdami už jį. Ribojama privačios nuosavybės teisė?

39.8. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių teisės ir pareigos. 1. Teisė naudotis gyvenamąja patalpa. Tai teisė gyventi išsinuomotoje patalpoje, arba, laikantis nustatytų

apribojimų, naudoti ją komercinei ūkinei veiklai. 1992 m. nutarimu priimtos “Gyvenamųjų patalpų naudojimo komercinei

144

ūkinei veiklai taisyklės” draudžia įrengti sprogstamųjų medžiagų parduotuves, buitinių paslaugų įmones, pirtis, stiklo taros supirktuves, viešbučius ir kt..

2. Teisė subnuomoti gyvenamąją patalpą. 6.595 straipsnis. Gyvenamosios patalpos subnuoma1. Gyvenamosios patalpos nuomininkas, gavęs kartu su juo

gyvenančių šeimos narių ir nuomotojo rašytinį sutikimą, turi teisę gyvenamąją patalpą subnuomoti. Gyvenamosios patalpos subnuomos sutartis gali būti sudaroma ir žodžiu, ir raštu, ir terminuotam, ir neterminuotam laikui, tačiau subnuomos sutarties terminas negali būti ilgesnis už nuomos sutarties terminą.

2. Gyvenamosios patalpos subnuomos mokestis nustatomas šalių susitarimu.3. Pasibaigus subnuomos terminui, subnuomininkas neturi pirmumo

teisės atnaujinti sutartį ir nuomininko reikalavimu turi patuštinti pagal nuomos sutartį turėtą patalpą. Jeigu subnuomos sutartis sudaryta nenurodant termino, nuomininkas privalo prieš tris mėnesius įspėti subnuomininką apie subnuomos sutarties nutraukimą. Jeigu subnuomininkas atsisako patuštinti gyvenamąją patalpą, jis turi būti teismo tvarka iškeldintas ir kita gyvenamoji patalpa jam nesuteikiama.

4. Sudarius subnuomos sutartį, atsakingu pagal nuomos sutartį nuomotojui ir toliau lieka nuomininkas.

3. Teisė apgyvendinti laikinus gyventojus. 6.596 straipsnis. Laikini gyventojai1. Nuomininkas ir jo šeimos nariai, tarpusavyje susitarę ir iš

anksto pranešę nuomotojui, gali leisti gyvenamojoje patalpoje, kuria jie naudojasi, laikinai gyventi kitiems asmenims (laikiniems gyventojams), nesudarydami su jais subnuomos sutarties ir neimdami mokesčio už naudojimąsi patalpa. Laikini gyventojai nuomininko arba jo šeimos narių reikalavimu privalo tuojau išsikelti iš patalpos. Jeigu jie atsisako išsikelti iš patalpos, nuomininkas ir jo šeimos nariai turi teisę reikalauti per teismą iškeldinti laikinus gyventojus nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

2. Už laikinų gyventojų veiksmus nuomotojui atsako nuomininkas.3. Nuomotojas turi teisę neleisti apgyvendinti laikinų gyventojų,

jeigu jų apgyvendinimas pažeistų sanitarinius higienos reikalavimus ar keltų grėsmę aplinkinių sveikatai ir saugumui arba pažeistų nuomotojo teisėtus interesus.

“Laikinai” gali tęstis ir ilgai, pvz.: studentas pas dėde apsigyvena 5 m.4. Teisė keistis gyvenamosiomis patalpomis. – tik Savivaldybės gyvenamosioms patalpoms !!!

6.608 straipsnis. Keitimasis gyvenamosiomis patalpomis1. Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkas,

gavęs kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių, įskaitant laikinai išvykusius, rašytinį sutikimą ir nuomotojui sutikus, gali keistis nuomojama gyvenamąja patalpa su kitu valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininku.

2. Valstybės ar savivaldybės atsisakymas sutikti, kad būtų keičiamasi gyvenamosiomis patalpomis, gali būti ginčijamas teismo tvarka.

5. Teisė į gyvenamąją patalpą laikinai išvykus – tik Savivaldybės gyvenamosioms patalpoms !!! 6.591 1. Laikinai išvykusiems nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui, teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą paliekama šešiems mėnesiams su sąlyga, jeigu bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už komunalines paslaugas.

Jeigu išvykdamas turėjo tikslą išvykti nuolatos, teisė į gyvenamas patalpas prarandama nuo išvykimo momento (šešių mėn. terminas neskaičiuojamas).

2. Laikinai išvykusiems nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui, teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą paliekama visam išvykimo laikui šiais atvejais:

1) išvykusiems gydytis – visą gydymosi laiką;

145

2) išvykusiems mokytis – visą mokymosi, studijų laiką;3) išvykusiems į ilgalaikę komandiruotę į užsienį – visą

komandiruotės laiką;4) išvykusiems eiti globėjo ar rūpintojo pareigų – visą šių

pareigų ėjimo laiką;5) vaikams, atiduotiems į auklėjimo įstaigą, giminaičiams,

globėjui ar rūpintojui, – visą vaikų ten buvimo laiką;6) pašauktiems į privalomąją karo tarnybą ar tarnaujantiems

tarptautinių operacijų kariniame vienete – įstatymų nustatytą tarnybos laiką;

7) suimtiems – visą tardymo ir teismo laiką.3. Pasibaigus šio straipsnio 2 dalyje numatytoms aplinkybėms,

laikinai išvykusiam nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui teisė į nuomojamą gyvenamąją patalpą išlieka dar šešis mėnesius.

4. Pasibaigus šio straipsnio 3 dalyje nurodytam terminui, laikinai išvykęs nuomininkas, jo šeimos narys ar buvęs šeimos narys praranda teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą.

5. Jei laikinai išvykusįjį, kuris grįžo po nustatyto termino, pasilikę nuomininkas, pilnamečiai šeimos nariai ir buvę šeimos nariai priima gyventi nuomojamoje patalpoje, jo prarasta teisė į nuomojamą gyvenamąją patalpą laikoma atnaujinta.

6. Laikinai išvykusiojo reikalavimu teismas gali pripažinti jam teises į nuomojamą gyvenamąją patalpą, jei bus nustatyta, kad šiame straipsnyje nustatytą laiką jis praleido dėl svarbių priežasčių.

7. Laikinai išvykusio fizinio asmens teisė į gyvenamąją patalpą pasibaigia pirma šiame straipsnyje nustatyto laiko, kai nutrūksta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, jei sutartyje nenustatyta kitaip.

6.592 straipsnis. Valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, iš kurios laikinai išvyko nuomininkas, jo šeimos narys ar buvęs šeimos narys, naudojimo tvarka

Laikinai išvykusio valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomininko, jo šeimos nario ar buvusio šeimos nario patalpa turi teisę naudotis pasilikę šeimos nariai ir buvę šeimos nariai. Jei nuomininko, jo šeimos narių ar buvusių šeimos narių nelieka, tai išvykstąs nuomininkas gyvenamąją patalpą gali išnuomoti pagal subnuomos sutartį arba joje gali būti apgyvendinti laikini gyventojai. Laikinai išvykusiajam sugrįžus, subnuomininkas ar laikinasis gyventojas turi tuoj pat patuštinti gyvenamąją patalpą, o asmenys, nepatuštinę gyvenamosios patalpos, be jokio išankstinio įspėjimo iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama.

6.593 straipsnis. Valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos rezervavimasJeigu nuomininkas, jo šeimos narys ar visi nuomininko šeimos

nariai išvyksta į kitą vietovę ar užsienį ilgiau kaip šešiems mėnesiams, jo nuomojama valstybės ar savivaldybės gyvenamoji patalpa gali būti rezervuojama. Gyvenamoji patalpa rezervuojama su sąlyga, jeigu bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už komunalines paslaugas. Sprendimą rezervuoti priima atitinkama valstybės ar savivaldybės institucija. Atsisakymas rezervuoti gali būti ginčijamas teismo tvarka. Gyvenamosios patalpos rezervavimas įforminamas rašytine atitinkamos valstybės ar savivaldos institucijos ir išvykstančiųjų sutartimi, jeigu pasiliekantys šeimos nariai sutinka. Savo sutikimą pasiliekantieji duoda pasirašydami rezervavimo sutartyje. Atsisakymas duoti sutikimą gali būti ginčijamas teismo tvarka.

6.594 straipsnis. Naudojimasis rezervuota valstybės ar savivaldybės gyvenamąja patalpa

146

1. Jeigu išvyksta ne visi šeimos nariai, rezervuota valstybės ar savivaldybės gyvenamąja patalpa naudojasi pasilikusieji. Jeigu išvyksta nuomininkas ir visi jo šeimos nariai, nuomininkas turi teisę palikti gyvenamąją patalpą naudotis pagal subnuomos sutartį kitiems asmenims arba apgyvendinti joje laikinus gyventojus. Rezervavimo sutartyje gali būti numatoma, jog valstybė ar savivaldybė išnuomos gyvenamąją patalpą pagal terminuotą nuomos sutartį.

2. Sugrįžus rezervuotos gyvenamosios patalpos nuomininkui ar jo šeimos nariui, jų reikalavimu asmenys, apgyvendinti toje gyvenamojoje patalpoje, turi tuoj pat ją patuštinti, nepaisant rezervavimo termino pasibaigimo.

3. Asmenys, nepatuštinę rezervuotos gyvenamosios patalpos, be jokio išankstinio įspėjimo iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama.

Nuomininko pareigos. 1. Išsaugoti ir tinkamai eksploatuoti gyvenamąją patalpą ir joje esančius įrenginius;2. Mokėti nuompinigius ir mokestį už komunalines paslaugas.6.583 straipsnis. Gyvenamosios patalpos nuomos mokestis1. Už gyvenamosios patalpos nuomą nuomininkas moka nuomos mokestį

(buto nuompinigius).2. Gyvenamosios patalpos nuomos mokestį nuomininkas turi sumokėti

kas mėnesį, ne vėliau kaip iki kito, po išgyventojo, mėnesio dvidešimtos kalendorinės dienos, jeigu šalių susitarimu nenustatytas kitas terminas. Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka.

3. Įmonių, įstaigų ir organizacijų savo darbuotojams nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o organizacijoje, kurioje tokia sutartis nesudaroma, – administracijos ir darbuotojų susitarimu, tačiau maksimalus nuomos mokesčio dydis negali būti didesnis už Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintą maksimalų nuomos mokestį.

4. Įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis išnuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis nustatomas šalių susitarimu, tačiau maksimalus nuomos mokesčio dydis negali būti didesnis už Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintą maksimalų nuomos mokestį.

5. Nuomotojas neturi teisės reikalauti mokėti nuomos mokestį iš anksto, išskyrus nuomos mokestį už pirmąjį nuomos mėnesį.

6. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje gali būti numatyta, kad šalių susitarimu nuomos mokestis gali būti perskaičiuojamas, bet ne daugiau kaip vieną kartą per metus. Nuomos sutarties sąlygos, suteikiančios teisę nuomotojui vienašališkai perskaičiuoti nuomos mokestį arba reikalauti jo perskaičiavimo nepraėjus dvylikai mėnesių po nuomos sutarties sudarymo ar daugiau kaip vieną kartą per metus, negalioja.

7. Kilus tarp šalių ginčui, nuomininkas turi teisę nuomos mokestį sumokėti į depozitinę sąskaitą šio kodekso 6.56 straipsnio nustatyta tvarka.

6.584 straipsnis. Mokestis už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas1. Mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas,

šiluminę energiją ir komunalines paslaugas (šiukšlių išvežimą, liftą, bendro naudojimo patalpų ir teritorijos valymą ir kitas), kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka iki šio kodekso 6.583 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino.

147

2. Mokesčio už komunalines paslaugas dydžiai ir jų mokėjimo terminai bei tvarka, kai juridiniai asmenys nuomoja gyvenamąsias patalpas savo darbuotojams, nustatomi kolektyvine sutartimi, o jeigu organizacijose tokia sutartis nesudaroma, – administracijos ir darbuotojų susitarimu.

3. Jeigu juridiniai ir fiziniai asmenys gyvenamąsias patalpas išnuomoja komercinėmis sąlygomis, mokesčio už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas klausimai nustatomi šalių susitarimu.

39.9. Sutarties pakeitimas ir nutraukumas. 6.598 straipsnis. Sutarties pakeitimas1. Valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos

sutartis gali būti pakeista šio kodekso 6.599–6.603 straipsniuose numatytais atvejais (sutarties pakeitimas: 1)padalijant butą, 2)kai viena gyvenamoji patalpa keičiama į kelias, 3) nuomininkams susijungus į vieną šeimą, 4) dėl kito šeimos nario pripažinimo nuomininku, 5) perdavus patuštintą kambarį) . Jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai nesutinka keisti nuomos sutarties kolektyvinėje sutartyje ar administracijos ir darbuotojų susitarime numatytais pagrindais, ginčas tarp gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių sprendžiamas teismo tvarka.

2. Įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pakeisti galima tik nuomininkui su nuomotoju susitarus.

3. Pakeitus gyvenamosios patalpos rašytinę nuomos sutartį, sudaroma nauja rašytinė sutartis, kurioje nurodomi senosios sutarties pakeitimai.

4. Nuomotojas apie numatomą nuomos sutarties sąlygų pakeitimą privalo raštu pranešti nuomininkui šio kodekso 6.607 straipsnio 4 dalyje nustatytais terminais ir tvarka. (nuomotojas turi teisę pakeisti nuomos sutarties sąlygas, taip pat nuomos sutarties terminą ir nuomos mokesčio dydį, jeigu apie tokį sąlygų pakeitimą jis raštu pranešė nuomininkui ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki nuomos sutarties termino pabaigos ir ne anksčiau kaip prieš šešis mėnesius iki nuomos sutarties termino pabaigos. Jeigu nuomos terminas buvo trumpesnis nei dvylika mėnesių, pranešimas turi būti įteiktas nuomininkui ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki nuomos sutarties termino pabaigos. Pranešime turi būti aiškiai nurodytos naujos nuomos sutarties sąlygos).

6.604 straipsnis. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pakeitimas nuomininkui nutraukus darbo santykius

1. Jeigu nuomininkas nutraukia darbo santykius su juridiniu asmeniu, kurio gyvenamąją patalpą jis nuomoja, tai negali būti pagrindas nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Šiuo atveju juridinis asmuo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį gali pakeisti kolektyvinėje sutartyje, o organizacijoje, kurioje tokia sutartis nesudaroma, – administracijos ir darbuotojų susitarimu nustatytais pagrindais ir tvarka. Ginčas tarp juridinio asmens ir nuomininko, jo šeimos narių ar buvusių šeimos narių dėl tokio sutarties pakeitimo sprendžiamas teismo tvarka.

Sutarties nutraukimas. 39.10. Fizinių asmenų iškeldinimo iš užimamų gyvenamųjų patalpų pagrindai ir tvarka.

Nuomininko iniciatyva:Gyvenamosios patalpos nuomininkas turi teisę nutraukti nuomos

sutartį, prieš mėnesį raštu įspėjęs nuomotoją. Jeigu nuomininkas neįvykdo šio reikalavimo, nuomotojas turi teisę į susidariusių nuostolių atlyginimą.

148

2. Iki įspėjimo termino pabaigos nuomininkas gali atšaukti įspėjimą, jei nuomotojas su kitu nuomininku nėra sudaręs tos gyvenamosios patalpos nuomos sutarties.

3. Kai nuomininkas, jo šeimos nariai ir buvę šeimos nariai išvyksta gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos.

Nuomotojo iniciatyva:1. Jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu

sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nuomininkas, jo šeimos nariai arba kiti kartu su jais gyvenantys asmenys, kurie netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi, nuomotojo arba kitų asmenų, kuriems trukdoma normaliai gyventi, reikalavimu gali būti iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. (6.611)

2. Pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomotojo reikalavimu nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai turi išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlusieji iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. (6.613)

3. 6.614 straipsnis. Gyvenamosios patalpos neterminuotos nuomos sutarties nutraukimas

1. Juridinių ir fizinių asmenų nuomojamų komercinėmis sąlygomis gyvenamųjų patalpų neterminuota nuomos sutartis nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta nuomininką raštu įspėjus prieš šešis mėnesius.

2. Pasibaigus šio straipsnio 1 dalyje nurodytam terminui, nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai turi išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlusieji iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama.

4. Fiziniai asmenys gali būti iškeldinami iš valstybės, savivaldybių, juridinių asmenų savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų ir jiems suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa, jeigu:

1) namas, kuriame yra gyvenamoji patalpa, turi būti nugriautas;2) gyvenamoji patalpa neišlieka po kapitalinio remonto,

rekonstrukcijos ar perplanavimo; 3) gyvenamosios patalpos pertvarkomos į kitos paskirties patalpas.2. Kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą suteikia nuomotojas

arba kitas juridinis asmuo, dėl kurio interesų gyvenamasis namas griaunamas, rekonstruojamas arba perplanuojamas bei gyvenamosios patalpos pertvarkomos į kitos paskirties patalpas. (6.616)

Sutarties nutraukimas pagal prokuroro sankciją:6.615 straipsnis. Iškeldinimas iš gresiančių sugriūti gyvenamųjų

namų, butųJeigu dėl stichinių nelaimių, gaisro ar techninio susidėvėjimo

valstybės, savivaldybių ar juridinių asmenų gyvenamoji patalpa gresia sugriūti arba tampa netinkama gyventi, fiziniai asmenys iš jų iškeldinami pagal prokuroro sankciją ir jiems suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa. Šią patalpą suteikia pastato, kuriame yra gresianti sugriūti arba netinkama gyventi gyvenamoji patalpa, savininkas. Tokiais atvejais ankstesnė nuomos sutartis laikoma pasibaigusia

6.617 straipsnis. Kitos tinkamai įrengtos gyvenamosios patalpos suteikimas iškeldinamiems asmenims

149

1. Suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa turi būti toje pačioje gyvenamojoje vietovėje, tinkamai įrengta pagal tos vietovės sąlygas ir atitikti sanitarinius bei techninius reikalavimus.

2. Suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa negali būti mažesnio ploto ir turėti mažiau kambarių negu anksčiau turėtoji. Jeigu ankstesnėje gyvenamojoje patalpoje naudingasis plotas, tenkantis kiekvienam šeimos nariui, buvo mažesnis už įstatymų nustatytą, iškeldinant negalima suteikti mažesnio ploto, negu yra nustatyta. Suteikiama patalpa turi būti tokia, kad viename kambaryje nebūtų apgyvendinti vyresni kaip devynerių metų skirtingos lyties asmenys, išskyrus sutuoktinius, ir atitiktų iškeldinamųjų sveikatos būklę bei kitas aplinkybes.

3. Nuomininko pageidavimu jam gali būti suteikta ir mažesnė gyvenamoji patalpa.

4. Teismo sprendime nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti nuomininką turi būti nurodyta gyvenamosios patalpos, kuri suteikiama iškeldinamajam, bendras plotas ir kambarių skaičius.

39.11. Tarnybinės gyvenamosios patalpos, jų suteikimo tvarka. Iškeldinimas iš tarnybinių patalpų.6.618 straipsnis. Tarnybinių gyvenamųjų patalpų teisinis statusas1. Tarnybines gyvenamąsias patalpas darbdavys skiria apgyvendinti darbuotojams (tarnautojams),

atsižvelgdamas į jų darbo (tarnybos) pobūdį ar įstatymų nustatytas sąlygas, tokiam laikotarpiui, kol nepasikeičia jų darbo (tarnybos) pobūdis arba kol nenutrūksta darbo (tarnybos) santykiai su darbdaviu, arba kol neišnyksta įstatymų nustatytos sąlygos.

2. Gyvenamosios patalpos prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų priskiriamos (išbraukiamos) ir darbuotojų, kuriems gali būti suteiktos tarnybinės gyvenamosios patalpos, kategorijų sąrašai nustatomi valstybės valdžios ar valdymo institucijos, savivaldybės tarybos, juridinio asmens valdymo organo sprendimu.

3. Valstybės valdžios ar valdymo institucijos, savivaldybės tarybos, juridiniai asmenys prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų priskiria tik patuštintas jiems nuosavybės (patikėjimo) teise priklausančias gyvenamąsias patalpas.

Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo ir jų naudojimo tvarkaRemiantis valdymo organo sprendimu, sudaroma tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos

sutartis. Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos

įgaliota institucija.6.620 straipsnis. Iškeldinimas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpųPasibaigus darbo sutarčiai (tarnybai), darbuotojas, kuriam nustatyta tvarka buvo suteikta tarnybinė

gyvenamoji patalpa, privalo išsikelti iš nuomojamų tarnybinių patalpų kartu su gyvenančiais šeimos nariais. Neišsikėlę iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų fiziniai asmenys iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama, išskyrus šio kodekso 6.616 straipsnyje numatytus atvejus.

6.621 straipsnis. Iškeldinimas iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikiant kitą gyvenamąją patalpą

Iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų iškeldinamiems fiziniams asmenims suteikiama kita gyvenamoji patalpa šio kodekso 6.616 straipsnyje numatytais atvejais, taip pat kai iškeldinami asmenys yra:

1) darbuotojai (tarnautojai), atleisti iš darbo (tarnybos) dėl to, kad tapo I ar II grupės invalidais dėl su darbu (tarnyba) susijusių priežasčių;

2) dėl su darbu (tarnyba) susijusių priežasčių žuvusio ar dingusio be žinios darbuotojo (tarnautojo) tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai.

6.622 straipsnis. Kitos gyvenamosios patalpos suteikimas iškeldinamiems fiziniams asmenims

Kita gyvenamoji patalpa, suteikiama iškeldinamiems fiziniams asmenims, turi būti toje pat gyvenamojoje vietovėje ir turi atitikti sanitarinius bei techninius reikalavimus.

6.623 straipsnis. Bendrabučiai1. Darbininkus, tarnautojus, studentus, moksleivius jų darbo ar mokymosi metu galima

apgyvendinti bendrabučiuose. Bendrabučiai yra specialiai pastatyti ar šiam tikslui įrengti gyvenamieji namai. Bendrabučių suteikimo ir naudojimosi jais tvarka nustatoma juridinių asmenų kolektyvinėse

150

sutartyse. Organizacijose, kuriose tokia sutartis nesudaroma, ši tvarka nustatoma administracijos ir darbuotojų susitarimu, o mokslo ir mokymo įstaigose – šių įstaigų valdymo organų sprendimu.

2. Darbuotojai, pasibaigus darbo sutarčiai ar mokymosi laikui, iš bendrabučio iškeldinami, išskyrus šio kodekso 6.621 straipsnyje numatytus atvejus. Asmenys, kurie mokosi, pasibaigus mokslo metams, iš bendrabučio iškeldinami. Bendrabučių gyventojai gali būti iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jei jie savo netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu ar greta gyventi, taip pat jei jie nuolat gadina gyvenamąją patalpą arba naudoja ją ne pagal paskirtį.

3. Iš bendrabučių iškeldinama teismo tvarka.6.624 straipsnis. Draudimas subnuomoti bendrabučių patalpasBendrabučiuose gyvenantys nuomininkai neturi teisės subnuomoti savo nuomojamos gyvenamosios patalpos bei

apgyvendinti laikinus gyventojus.6.625 straipsnis. Laikinas perkeldinimasNuomotojas prireikus (dėl remonto, avarijos ir kt.) turi teisę perkeldinti nuomininką iš vienos

bendrabučio gyvenamosios patalpos į kitą bendrabučio gyvenamąją patalpą tiek tame pačiame, tiek ir kitame pastate toje pat vietovėje be nuomininko sutikimo.

6.626 straipsnis. Viešbučiai1. Juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę turėti viešbučius – specialiai įrengtas patalpas laikinai

atvykusiems asmenims apgyvendinti.2. Viešbučiai steigiami ir veikia komercinės veiklos sąlygomis. 3. Fiziniai asmenys, gyvenantys viešbučiuose ilgiau, negu buvo susitarta, arba nesumokėję už

gyvenimą viešbutyje, arba pažeidę naudojimosi jais tvarką, administracijos teikimu iškeldinami pagal prokuroro sankciją nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

4. Šis straipsnis taip pat taikomas gyvenamosios patalpos trumpalaikės nuomos (ne ilgiau kaip dviem mėnesiams) sutartims, sudaromoms atostogų ir poilsio tikslais.

6.627 straipsnis. Nakvynės namaiLabdaros ar kitais pagrindais įsteigtų nakvynės namų, kuriuose paramos reikalingiems asmenims nemokamai

suteikiama nakvynė, veiklos ir naudojimosi taisykles nustato ir savivaldybėje jas įregistruoja steigėjai. Šiomis taisyklėmis vadovaujamasi nagrinėjant ginčus dėl naudojimosi nakvynės namais ir dėl iškeldinimo iš jų.

6.628 straipsnis. Gyvenimas gydymo ir globos (rūpybos) institucijų patalposeAsmenys, kurie gydymo ar globos tikslais laikinai ar nuolat gyvena gydymo ar globos (rūpybos)

institucijų patalpose, nėra pripažįstami nuomininkais. Šių asmenų ir gydymo bei globos (rūpybos) institucijų santykius nustato atitinkamos paslaugų sutartys bei atitinkami įstatymai.

39.13. Gyvenamųjų patalpų nuoma privatine nuosavybės teise priklausančiuose namuose. Sutarties forma, terminai. Sutarties nutraukimo pargrindai ir tvarka (Viskas jau aprašyta pradžioje !).

40 tema. Ranga40.1 Reikia suvokti, kad Rangos bendrosios nuostatos tinka visoms rangos rūšims. Principe abi 40

ir 41 temas reikia skaityti kartu, nes viena kitą papildo.R – ranga, VR – vartojimo ranga

Rangos sutarties sąvoka ir reikšmė.R 6.644 straipsnis. Rangos sutarties samprata1. Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal

kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti.

2. Šio skirsnio normų nustatytos taisyklės atitinkamai taikomos atskiroms rangos rūšims (buitinė ranga, statybos ranga ir kt.), jeigu ko kita nenustato kitų šio skyriaus skirsnių normos.

3. Rangovo ir užsakovo nesieja pavaldumo ar kitokie subordinacijos santykiai.VR 6.672 straipsnis. Vartojimo rangos sutarties samprata1. Pagal vartojimo rangos sutartį, rangovas, užsiimantis atitinkamu verslu, įsipareigoja pagal

fizinio asmens (vartotojo) užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti.

2. Vartojimo rangos sutarčiai mutatis mutandis taikomas šio kodekso 6.188, 6.350-6.370 straipsniuose nustatytos taisyklės.

3. Vartojimo rangos santykiams, nesureguliuotiems šio kodekso normomis, taikomi vartotojų gynimo ir kiti, susiję su juo, įstatymai.

151

Rangos sutarties didelė reišmė gamyboje. Pagal šią sutartį gali būti pagaminti ir individualaus pobūdžio daiktai. Gamybinis bus ir patalpos remontas, buitinės technikos remontas, pertvarkymas ir t.t..

40.2 Rangos sutarties rūšys.Konsensualinės, dvišalės, atlygintinės.Konsensualiniu vadiname sandorį, kuris laikomas sudarytu nuo to momento, kai šalys

tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jo punktų ir įstatymo nustatyta forma reiškia suderintą valią.Dvišalėmis vadinamos tokios sutartys, kuriose abi šalys turi reikalavimo teises ir jas atitinkančias

pareigas. Šitokioje sutartyje kiekviena iš šalių yra kartu ir kreditorius, ir skolininkas.Atlygintini yra tie sandoriai, kuriais remdamasi viena šalis atlieka kitai šaliai tam tikrus veiksmus

(perduoda daiktą, atlieka darbus ir t.t.), gaudama iš jos materialinį ekvivalentą (atlyginimą).40.3 Rangos sutarties šalys, forma ir sąlygos.Sutarties šalimis gali būti juridiniai asmenys – visų rūšių įmonės. Fizinių asmenų galimybė

užsiimti ranga ribojama mokesčių įstatymais, nes reguliariai turi įgyti patentus.Sutarties forma gali būti žodinė arba rašytinė forma ir prie sutarties pridedama normatyviniai

dokumentai. Buitinėse sutartyse naudojami žetonai, talonai (avalynės remontas). Notarinė forma neprivaloma.

Rangovais gali būti tik specialiai registruoti asmenys:R 6.646 straipsnis. Leidimai (licencijos) atskirų rūšių darbamsLietuvos Respublikos įstatymai gali numatyti atvejus, kai tam tikrų rūšių darbai gali būti atliekami tik turint įstatymų

nustatyta tvarka išduotą leidimą (licenciją).Sutarties turinį – sudaro dalykas, kaina, vykdymo terminai, normatyviniai dokumentai tai ir yra

esminės sutarties sąlygos.Dalykas – rangovo darbo rezultatas apibūdinamas individualiais požymiais, taip pat

egzistuojančiam daiktui naujų sąvybių suteikimas bei atstatymas prarastų sąvybių ( remontas ). Sutartis visuomet numato kokį darbą atlieka ir kokį rezultatą perduoda rangovas užsakovui.

R 6.645 straipsnis. Rangos sutarties dalykas1. Rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti

kitokius darbus, kurių metu sukuriamas rezultatas perduodamas užsakovui. Rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui visą reikiamą informaciją, susijusią su darbų atlikimu, taip pat informaciją apie darbui atlikti būtinas medžiagas bei laiką, reikalingą darbui atlikti.

2. Jeigu rangos sutartis sudaryta daikto pagaminimui, tai rangovas užsakovui kartu su pagamintu daiktu perduoda ir teises į jį.

3. Jeigu ko kita nenustato sutartis, rangovas darbus atlieka savo rizika ir savarankiškai nustato užsakovo užduoties įvykdymo būdus.

4. Jeigu atliekamų darbų pobūdis ir jų vertė, palyginus su pagaminto, perkamo ar perdirbto daikto verte, yra nežymūs, tai sutartis pripažįstama ne rangos, o pirkimo-pardavimo sutartimi.

R 6.647 straipsnis. Darbo atlikimas iš rangovo medžiagos ir jo priemonėmis1. Rangovas privalo atlikti sutartyje sulygtą darbą iš savo medžiagos, savo priemonėmis ir

jėgomis, jeigu ko kita nenustato sutartis.2. Rangovas, atliekantis darbą iš savo medžiagos, atsako už blogą medžiagos kokybę.R 6.648 straipsnis. Darbo atlikimas iš užsakovo medžiagos1. Užsakovas, pateikdamas medžiagas rangovui, privalo perduoti rangovui ir šių medžiagų

atitikties dokumentus.2. Kai užsakovo pateikta medžiaga yra netinkama arba turi trūkumų, apie kuriuos rangovas turi

žinoti, rangovas apie tai privalo nedelsdamas informuoti užsakovą.3. Jeigu darbas atliekamas visiškai ar dalinai iš užsakovo medžiagos, tai rangovas atsako už

netinkamą tos medžiagos sunaudojimą. Rangovas privalo pateikti užsakovui sunaudojimo ataskaitą ir grąžinti medžiagos likutį arba, sutikus užsakovui, sumažinti darbų kainą atsižvelgiant į rangovui likusių nesunaudotų medžiagų vertę.

4. Jeigu iš užsakovo medžiagos atliekamas darbas pagal buitinio užsakymo sutartį, tai kvite, kurį rangovas duoda užsakovui, sudarant sutartį, turi būti nurodytas tikslus medžiagos pavadinimas, aprašymas ir jos įkainojimas, nustatytas šalių susitarimu.

5. Rangos sutartyje gali būti numatytos medžiagų sunaudojimo normos, jų likučių ir pagrindinių atliekų grąžinimo terminai, taip pat rangovo atsakomybė už šių pareigų neįvykdymą ar netinkamą jų įvykdymą.

152

6. Jeigu rangovas nepasiekė sutartyje numatyto rezultato arba rezultatas yra su trūkumais, dėl kurių jis negali būti naudojamas pagal sutartyje numatytą ar normalią jo paskirtį dėl užsakovo perduotų medžiagų trūkumų, tai rangovas turi teisę reikalauti, kad jam būtų apmokėta už atliktą darbą tik su sąlyga, jeigu jis įrodo, kad medžiagų trūkumų nebuvo galima pastebėti jas priimant iš užsakovo.

VR 6.675 straipsnis. Darbų atlikimas iš rangovo medžiagos1. Jeigu darbai atliekami iš rangovo medžiagos, tai užsakovas sutarties sudarymo metu sumoka

medžiagos visą ar dalį kainos, numatytos sutartyje, o galutinai atsiskaito su rangovu atlikus darbą.2. Rangos sutartyje gali būti nustatyta, kada rangovas suteikia medžiagą kreditan, taip pat, kad

užsakovas jos kainą sumokės išsimokėtinai.3. Jeigu po rangos sutarties sudarymo pasikeičia medžiagos kaina, tai rangovas neturi teisės

reikalauti ją perskaičiuoti.R 6.649 straipsnis. Rizikos paskirstymas tarp šalių1. Jeigu ko kita nenustato įstatymas ar rangos sutartis, tai:1) medžiagų ar įrenginių, perduotų darbams atlikti atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka ją

davusiai šaliai;2) darbų rezultato ar tarpinio darbų etapo rezultato iki užsakovui jį priimant atsitiktinio žuvimo ar

sugedimo rizika tenka rangovui.2. Praleidus darbų rezultato perdavimo ar priėmimo terminą, rizika, numatyta šio straipsnio 1

dalyje tenka terminą praleidusiai šaliai.Kaina paprastai nustatoma šalių susitarimu. Viešosios sutarties atveju kainos iš anksto nustatomos

rangovo ir yra vienodos visiems užsakovams ( kirpyklose ). Kai nesudėtingi darbai – nustatoma bendra kaina, kai sudėtingi – nustatomos sąmatos: kokie darbai ir kokia kaina.

R 6.653 straipsnis. Darbų kaina1. Rangos sutartyje nurodoma darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai. Jeigu

sutartyje kaina nenurodoma, tai ji nustatoma pagal šio kodekso 6.198 straipsnio nustatytas taisykles.2. Kaina, nurodyta rangos sutartyje, apima rangovo atlikto darbo atlyginimą ir jo turėtų išlaidų

kompensavimą.3. Sutartyje numatytiems darbams atlikti gali būti sudaroma tvirta ar apytikrė sąmata. Jeigu

darbai atliekami pagal sąmatą, sudarytą rangovo, tai sąmata įsigalioja ir tampa rangos sutarties dalimi nuo to momento, kai sąmatą patvirtina užsakovas.

4. Jeigu būtina atlikti papildomus darbus arba dėl kitų svarbių priežasčių rangovui tenka didinti atskirų darbų kainą, tai jis privalo apie tai laiku pranešti užsakovui. Jeigu užsakovas nesutinka padidinti kainą, tai jis turi teisę atsisakyti nuo sutarties. Tokiu atveju rangovas turi teisę reikalauti iš užsakovo sumokėti už jam atliktus darbus. Kai rangovas laiku neįspėja užsakovo apie būtinumą didinti darbų kainą, tai jis privalo įvykdyti sutartį už joje numatytą kainą.

5. Jeigu sutartyje nurodyta tvirta darbų kaina, tai rangovas neturi teisės reikalauti ją padidinti, o užsakovas - sumažinti. Ši taisyklė taip pat taikoma ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti visą darbų apimtį arba visas būtinas darbams atlikti išlaidas.

6. Kai esminiai padidėja rangovo tiekiamų medžiagų ar įrenginių kaina arba paslaugų, kurias rangovui teikia tretieji asmenys, kaina, ir tokio kainų padidėjimo rangovas negalėjo numatyti rangos sutarties sudarymo momentu, tai rangovas turi teisę reikalauti padidinti darbų kainą arba nutraukti sutartį pagal šio kodekso 6.204 straipsnio nustatytas taisykles.

R 6.654 straipsnis. Rangovo ekonomija1. Tuo atveju, kai rangovo faktinės išlaidos yra mažesnės negu buvo numatyta nustatant atliekamų

darbų kainą, rangovui išlieka teisė gauti atlyginimą, numatytą rangos sutartyje, jeigu užsakovas neįrodo, kad ekonomija turėjo neigiamos įtakos darbo kokybei, numatytai sutartyje.

2. Sutartyje gali būti numatyta ekonomijos paskirstymo tvarka.VR 6.676 straipsnis. Darbų kaina ir apmokėjimas1. Darbų kaina nustatoma rangos šalių susitarimu.2. Užsakovas privalo sumokėti darbų kainą po to, kai rangovas perdavė darbų rezultatą.

Užsakovui sutikus, darbų kaina arba avansas gali būti sumokėtas sutarties sudarymo metu arba vėliau šalių sutartu laiku.

Apmokėjimo formos įvairios.R 6.655 straipsnis. Darbų apmokėjimo tvarka

153

1. Jeigu rangos sutartis nenumato išankstinio atliekamų darbų ar atskirų jų etapų apmokėjimo, tai užsakovas privalo sumokėti rangovui sutartyje numatytą kainą po to, kai yra priimtas darbų rezultatas su sąlyga, kad darbai atlikti tinkamai ir laiku, arba, užsakovui sutikus, anksčiau nustatyto termino.

2. Rangovas turi teisę reikalauti išmokėti jam avansą ar rankpinigius tik rangos sutartyje numatytais atvejais.

R 6.656 straipsnis. Rangovo teisė išieškoti jam priklausantį atlyginimąKai užsakovas nevykdo savo įsipareigojimo sumokėti rangos sutartyje numatytą atlyginimą arba kitokią sutarties

šalių sutartą sumą, rangovas turi teisę išieškoti jam pagal sutartį priklausančias sumas už atliktą darbą iš užsakovui priklausančių įrenginių, likusių medžiagų ir kito užsakovui priklausančio turto, kol užsakovas visiškai neatsiskaitys su rangovu arba gali sulaikyti darbų rezultatą tol, kol užsakovas tinkamai neįvykdo savo prievolės.

Sutartyje numatytiems darbams atlikti gali būti sudaroma tvirta ar apytikrė sąmata.Tvirtos – paprastai nekintamos, bet jei reikia keisti privalo pranešti, jei to nepadaro, praranda teisę

į sąmatos skirtumo atlyginimą.Apytikres – galima nežymiai viršyti užsakovui privalu apmokėti.Jeigu prireikia apytikrę sąmatą žymiai perviršyti, tai rangovas privalo laiku įspėti apie tai

užsakovą. Šiuo atveju užsakovas turi teisę atsisakyti nuo sutarties, atlygindamas rangovui jo turėtas išlaidas. Jeigu rangovas apie sąmatos perviršijimą užsakovo neįspėja, tai jis privalo atlikti darbą, nereikalaudamas atlyginti viršijančių sąmatą išlaidų.

Sutarties kainos gali būti koreguojamos: medžiagų kaina gali pasikeisti, pabrangti ar atpigti darbo jėga. Tai ypač būdinga statybos darbams.

Vykdymo terminas nustatomas šalių susitarimu. Gali būti galutinis terminas, laiko tarpas, konkreti data, gali būti numatomi tarpiniai darbų vykdymo terminai ( siuvant rūbus, pasimatavimo darbai ), tarpiniai gali būti tam, kad tam tikrus klausimus suderinti su užsakovu, jei tarpiniai terminai praleidžiami, užsakovas arba rangovas gali pratęsti ar sutrumpinti galutinį terminą ir pan.

R 6.652 straipsnis. Darbų atlikimo terminai1. Rangos sutartyje nustatoma darbų pradžia ir pabaiga. Šalys taip pat gali nustatyti atskirų

darbų atlikimo terminus (tarpiniai terminai).2. Jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis, rangovas atsako ir už darbų pradžios ar pabaigos

termino, ir už tarpinių terminų pažeidimą.3. Šalių susitarimu sutartyje nustatyti darbų atlikimo terminai gali būti keičiami rangos sutartyje

numatyta tvarka.4. Jeigu rangovas pažeidžia viso darbo atlikimo galutinį terminą, tai užsakovas turi teisę

atsisakyti priimti prievolės įvykdymą ir pareikalauti iš rangovo atlyginti termino praleidimu padarytus nuostolius , jeigu dėl termino praleidimo prievolės vykdymas užsakovui prarado prasmę.

R 6.663 straipsnis. Darbų kokybė1. Rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o sąlygų apie kokybę

sutartyje nesant - įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus. Darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje numatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį per protingą terminą.

2. Jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato privalomus reikalavimus atliekamiems darbams, tai rangovas, veikiantis kaip verslininkas, privalo tų reikalavimų laikytis. Rangos sutartyje šalys gali numatyti rangovo pareigą atlikti darbą, atitinkantį aukštesnius, nei nustatyti privalomi, reikalavimus.

R 6.664 straipsnis. Darbų kokybės garantija1. Jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato darbų rezultato kokybės garantinį terminą, tai darbų

rezultatas turi atitikti nustatytus kokybės reikalavimus per visą garantinį terminą.2. Kokybės garantija taikoma visoms darbų rezultato sudėtinėms dalims, jeigu rangos sutartis

nenustato ko kita.3. Jeigu darbų defektai nustatomi per garantinius terminus, rangovas privalo neatlygintinai juos

pašalinti arba atlyginti užsakovui jų šalinimo išlaidas.R 6.666 straipsnis. Terminas darbų trūkumams nustatyti1. Jeigu ko kita nenustato įstatymas ar rangos sutartis, užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus

dėl darbų rezultato trūkumų su sąlyga, kad jie buvo nustatyti per šiame straipsnyje numatytus terminus.2. Kai nėra nustatytas garantinis terminas, tai darbų rezultato trūkumai turi būti nustatyti per

protingą terminą, bet ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato perdavimo, jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato kitokio termino.

3. Užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų, kurie buvo nustatyti per garantinį terminą.

154

4. Jeigu sutartis nustato trumpesnį nei dviejų metų garantinį terminą, o trūkumus užsakovas nustatė jau pasibaigus garantiniam terminui, bet nepraėjus dviems metams nuo darbų rezultato perdavimo momento, rangovas atsako už šiuos trūkumus, jeigu užsakovas įrodo, kad trūkumai atsirado iki darbų rezultato perdavimo užsakovui momento arba dėl priežasčių, atsiradusių iki šio momento.

5. Jeigu ko kita nenustato rangos sutartis, garantinis terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai darbų rezultatą priėmė užsakovas arba turėjo priimti.

6. Garantinio termino skaičiavimui taikomos šio kodekso 6.335 straipsnio 2-6 dalyse nustatytos taisyklės, jeigu ko kita nenustato įstatymas, rangos sutartis ar kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į konkrečios rangos sutarties esmę.

40.4 Rangos sutarties šalių tiesės ir pareigos.R 6.650 straipsnis. Generalinis rangovas ir subrangovas1. Rangovas turi teisę pasitelkti savo prievolių įvykdymui kitus asmenis (subrangovus), jeigu

įstatymas ar rangos sutartis nenustato, kad užduotį privalo įvykdyti asmeniškai rangovas. Jeigu yra pasitelkti užduoties vykdymui subrangovai, tai rangovas tampa generaliniu rangovu.

2. Jeigu rangovas sutarties įvykdymui pasitelkė subrangovus, pažeisdamas įstatymo ar sutarties nustatytas taisykles, tai jis atsako užsakovui už nuostolius, padarytus vykdant sutartį subrangovams.

3. Generalinis rangovas atsako užsakovui už subrangovų prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, o subrangovams - už užsakovo prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

4. Jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis, užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių reikalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu.

5. Generaliniam rangovui sutikus, užsakovas turi teisę sudaryti sutartis su kitais asmenimis atskiriems darbams atlikti. Tokiu atveju šie asmenys už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsako tiesiogiai užsakovui.

R 6.651 straipsnis. Keleto asmenų dalyvavimas rangovo pusėje1. Jeigu rangovo pusėje yra du ar daugiau asmenų, tai, prievolės dalykui esant nedaliam, visi jie

santykiuose su užsakovu dalyvauja kaip solidarūs skolininkai ir kreditoriai.2. Jeigu prievolės dalykas yra dalus, tai šio straipsnio 1 dalyje numatytų asmenų teisės ir pareigos prieš užsakovą

atsiranda tik atitinkamoje dalyje (dalinė prievolė), jeigu sutartis nenumato ko kita.R 6.661 straipsnis. Priešpriešinių užsakovo pareigų neįvykdymo teisinės pasekmės1. Rangovas turi teisę nepradėti darbų arba sustabdyti pradėtus darbus, jeigu užsakovas neįvykdo

rangos sutartyje numatytų savo priešpriešinių pareigų (neperduoda medžiagų, įrengimų, dokumentacijos ir kt.) arba kliudo rangovui vykdyti sutartį arba yra kitokios aplinkybės, akivaizdžiai patvirtinančios, kad užsakovas savo pareigų laiku neįvykdys (šio kodekso 6.219 straipsnis).

2. Jeigu ko kita nenustato rangos sutartis, rangovas, esant šio straipsnio 1 dalyje numatytoms aplinkybėms, turi teisę atsisakyti nuo sutarties ir reikalauti nuostolių atlyginimo.

Rangovo pareigos:1) atlikti darbą laiku, kokybiškai ir rezultatą atiduoti užsakovui.Rangovas atskirų darbų atlikimą gali atiduoti subrangovui. Už darbus, kuriuos atliko subrangovas, atsako rangovas.

Užsakovas nėra tiesiniuose santykiuose su subrangovu. Teisiniuose santykiuose su subrangovu yra tik rangovas.Rangovas operatyviai nepriklauso nuo užsakovo, kuris gali kontroliuoti darbo atlikimo laiką ir nurodo dėl darbo

rezultato. Jei užsakovas duoda netinkamus nurodymus, rangovas turi įspėti užsakovą, jei rangovas to nepadarė, negali remtis tuo, kad taip padarė, nes užsakovas prašė, užsakovas – nėra tos srities specialistas.

2) saugoti jam patikėtą turtąRangovas privalo imtis visų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir atsako

už bet kokį apsileidimą, dėl kurio tas turtas buvo prarastas arba sužalotas.3) įspėti užsakovąRangovas privalo laiku įspėti užsakovą:- kad gauta iš užsakovo medžiaga netinkama ar blogos kokybės;- kad užsakovo nurodymų laikymasis sudaro grėsmę atliekamo darbo tinkamumui ar tvirtumui;- kad yra kitų nuo rangovo nepriklausančių aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo

tinkamumui ar tvirtumui.R 6.659 straipsnis. Aplinkybės, apie kurias rangovas privalo įspėti užsakovą1. Rangovas privalo nedelsdamas įspėti užsakovą ir iki nurodymų gavimo sustabdyti darbą, kai:1) gauta iš užsakovo medžiaga, kitas turtas ar dokumentacija netinkama ar blogos kokybės;2) užsakovo nurodymų dėl darbo atlikimo būdo laikymasis sudaro grėsmę atliekamo darbo

tinkamumui ar tvirtumui;

155

3) yra kitų nuo rangovo nepriklausančių aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ar darbo saugumui.

2. Rangovas, neįspėjęs užsakovo apie šio straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes, arba tęsia darbą nelaukdamas, kol bus gautas per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu jis nenustatytas - per protingą terminą, užsakovo atsakymas, arba neįvykdęs laiku gautų užsakovo nurodymų, neturi teisės remtis šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis aplinkybėmis ir atsako už daikto trūkumus.

3. Jeigu užsakovas, nepaisydamas savalaikio ir pagrįsto rangovo įspėjimo apie šio straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes, per protingą terminą nepakeičia netinkamos ar blogos kokybės medžiagų, kitokio turto ar dokumentacijos, nepakeičia savo nurodymų dėl darbo atlikimo būdo, arba nepašalina kitų aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui ar tvirtumui, tai rangovas turi teisę atsisakyti nuo sutarties ir reikalauti nuostolių atlyginimo.

R 6.670 straipsnis. Turto grąžinimas užsakovuiKai užsakovas nutraukia rangos sutartį pagal šio kodekso 6.658 straipsnio 2 dalyje ir 6.665

straipsnio 3 dalyje numatytus pagrindus, rangovas privalo grąžinti užsakovui jo perduotas medžiagas ir kitokį turtą, o jeigu to padaryti neįmanoma - atlyginti jų vertę pinigais.

Užsakovo pareigos:1) sudaryti sąlygas rangovui atlikti darbus (buto remontui turi būti atlaisvintos patalpos).2) savalaikiai vykdyti pagrįstus rangovo reikalavimus.383 straipsnis. Pasekmės, kylančios, užsakovui neįvykdžius rangovo reikalavimųJeigu užsakovas, nepaisydamas rangovo savalaikio ir pagrįsto įspėjimo, atitinkamu terminu

nepakeičia netinkamos ar bloga kokybinės medžiagos tinkama, nepakeičia nurodymų dėl darbo atlikimo būdo arba nepašalina kitų aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui ar tvirtumui, tai rangovas turi teisę, atsisakyti nuo sutarties ir išieškoti iš užsakovo savo turėtus nuostolius.

3) priimti rangovo atliktą darbąUžsakovas privalo priimti rangovo pagal sutartį atliktą darbą, apžiūrėti jį ir, pastebėjęs jame

nukrypimų nuo sutarties sąlygų, ypatingai kokybės, ar kitokių trūkumų, pareikšti apie juos rangovui.4) sumokėti atlyginimą rangovuiUžsakovas privalo sumokėti už rangovo atliktą darbą, perdavus visą darbą, jeigu ko kita nenustato

įstatymas ar sutartis.Šalių susitarimu atliekamų darbų kaina arba jos dalis gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu

arba gali būti duodamas avansas sutarties sudarymo metu, o visiškai atsiskaitoma tada, kai užsakovas gauna rangovo atliktą darbą.

R 6.662 straipsnis. Atliktų darbų priėmimas1. Užsakovas privalo rangos sutartyje numatytais terminais ir tvarka dalyvaujant rangovui

apžiūrėti ir priimti atliktą darbą (jo rezultatą). Užsakovas, pastebėjęs nukrypimus nuo sutarties sąlygų, bloginančius darbų rezultato kokybę ar kitus trūkumus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti rangovui. Atliktų darbų priėmimas įforminamas aku, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs, atliktus darbus.

2. Užsakovas, pastebėjęs darbų trūkumus priimant atliktą darbą, gali jais remtis tik tuo atveju, jeigu darbų priėmimo akte ar kitokiame dokumente, patvirtinančiame darbų priėmimą, tie trūkumai buvo aptarti arba yra numatyta užsakovo teisė reikalavimą dėl jų pašalinimo pareikšti vėliau.

3. Jeigu sutartis nenustato ko kita, tai užsakovas, priėmęs darbą be jo patikrinimo, netenka teisės remtis darbo trūkumais, kurie galėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (akivaizdūs trūkumai).

4. Užsakovas, nustatęs darbų trūkumus ar kitokius nukrypimus nuo sutarties sąlygų po darbų priėmimo, kai tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti trūkimai), taip pat kai jie buvo rangovo tyčia paslėpti, privalo apie juos pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo.

5. Jeigu tarp rangovo ir užsakovo kyla ginčas dėl darbo trūkumų, tai kiekviena šalis turi teisę reikalauti skirti ekspertizę. Ekspertizės darymo išlaidos tenka rangovui, išskyrus atvejus, kai ekspertizė nenustato, kad rangovas būtų pažeidęs sutartį arba kad yra priežastinis ryšys tarp rangovo veiksmų ir darbų trūkumų. Tokiais atvejais ekspertizės darymo išlaidas padengia šalis, reikalavusi skirti ekspertizę, o jeigu ji buvo paskirta abiejų šalių susitarimu, - abi šalys lygiomis dalimis.

6. Jeigu rangos sutartis nenustato ko kita, tai, užsakovui vengiant priimti atliktą darbą, rangovas turi teisę, pasibaigus mėnesio terminui nuo tos dienos, kai pagal sutartį darbai turėjo būti priimti ir du kartus raštu įspėjęs užsakovą, parduoti darbų rezultatą, o gautą sumą, atsiskaičius visus rangovui priklausančius mokėjimus, užsakovo vardu sumokėti depozitan.

156

7. Kai dėl užsakovo vengimo priimti atliktus darbus praleidžiamas darbo rezultato perdavimo terminas, tai darbo rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina užsakovui nuo to momento, kada rezultatas pagal sutartį turėjo būti perduotas užsakovui.

R 6.668 straipsnis. Rangovo pareiga perduoti užsakovui informacijąRangovas privalo kartu su darbų rezultatu perduoti užsakovui informaciją apie rangos sutarties

dalyko eksploatavimą arba kitokį naudojimą, jeigu tokia rangovo pareiga nustatyta rangos sutartyje arba informacijos pobūdis yra toks, kad be jos neįmanoma naudoti darbų rezultato pagal sutartyje nustatytą jo paskirtį.

VR 6.677 straipsnis. Rangovo pareiga įspėti užsakovą apie darbų rezultato naudojimo sąlygasRangovas, perduodamas darbų rezultatą užsakovui, privalo įspėti užsakovą apie darbų rezultato naudojimo

sąlygas ir pranešti užsakovui reikalavimus, kurių būtina laikytis naudojant darbų rezultatą bei galimas tokių reikalavimų nesilaikymo pasekmes užsakovui ir kitiems asmenims.

R 6.658 straipsnis. Užsakovo teisės darbo atlikimo metu1. Užsakovas turi teisę bet kuriuo metu tikrinti darbų atlikimo eigą ir kokybę, nesikišdamas į

rangovo ūkinę-komercinę veiklą.2. Jeigu rangovas nepradeda laiku vykdyti sutarties arba atlieka darbą taip lėtai, kad jį baigti iki

termino pabaigos pasidaro aiškiai negalima, tai užsakovas turi teisę atsisakyti nuo sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius.

3. Jeigu darbo atlikimo metu pasidaro aišku, kad jis nebus tinkamai atliktas, tai užsakovas turi teisę nustatyti rangovui protingą terminą trūkumams pašalinti, o jeigu rangovas per nustatytą terminą šio reikalavimo neįvykdo, - atsisakyti nuo sutarties ir arba reikalauti atlyginti nuostolius, arba pavesti trečiajam asmeniui darbą pataisyti rangovo sąskaita.

4. Esant svarbių priežasčių, užsakovas turi teisę bet kada, prieš darbą pabaigiant, atsisakyti nuo sutarties, kartu sumokėdamas rangovui atlyginimą už atliktą darbo dalį ir atlygindamas jam nuotolius, padarytus sutarties nutraukimu, įskaičius tai, ką rangovas sutaupo dėl sutarties nutraukimo.

5. Jeigu darbų priėmimo metu nustatomi darbo trūkumai, užsakovas turi teisę sulaikyti iš sumų, priklausančių rangovui už atliktus darbus, sumą, reikalingą tų trūkumų pašalinimui. Tokią teisę užsakovas turi ir tada, kai nustatomi paslėpti darbo trūkumai. Tačiau užsakovas neturi teisės tokios teisės, jeigu rangovas pateikia pakankamą savo prievolės įvykdymo užtikrinimą.

VR 6.673 straipsnis. Užsakovo garantijos1. Rangovas neturi teisės reikalauti, kad į vartojimo rangos sutartį būtų įtraukti papildomas

darbas ar paslaugos. Užsakovas turi teisę atsisakyti apmokėti darbus ar paslaugas, kurie nebuvo aptarti sutartyje.

2. Užsakovas bet kada, iki darbo rezultato priėmimo, gali nutraukti sutartį, sumokėjęs dalį aptartos kainos, proporcingos atliktam darbui.

R 6.660 straipsnis. Užsakovo pagalba1. Užsakovas privalo rangos sutartyje numatytais atvejais, apimtimi ir tvarka teikti rangovui

pagalbą atliekant darbus. Jeigu užsakovas šios pareigos nevykdo, rangovas turi teisę reikalauti iš jo atlyginti nuostolius, įskaitant papildomas išlaidas, susijusias su prastova arba darbo atlikimo termino nukėlimu ar darbų kainos padidėjimu.

2. Jeigu dėl užsakovo prievolės, numatytos šio straipsnio 1 dalyje, neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo rangovas sutartyje numatytų darbų negali atlikti, rangovas turi teisę reikalauti sumokėti jam sutartyje numatytą kainą, atsižvelgiant į atliktų darbų dalį bei atlyginti nuostolius arba nutraukti sutartį.

VR 6.674 straipsnis. Informacijos apie siūlomą darbą suteikimas užsakovui1. Rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui būtiną ir teisingą informaciją apie

siūlomus darbus, jų rūšis, kainą, apmokėjimo formą, o taip pat, užsakovui paprašius, kitus duomenis, susijusius su sutartimi ir atliekamu darbu. Jeigu pagal atliekamų darbų pobūdį tai yra reikšminga, rangovas privalo nurodyti užsakovui konkretų asmenį, kuris atliks sutartyje numatytą darbą.

2. Užsakovas turi teisę nutraukti sutartį be atliktų darbų apmokėjimo bei reikaluti atlyginti nuostolius, kai dėl iš rangovo gautos informacijos nepakankamumo ar jos netikslumo buvo sudaryta sutartis atlikti darbą, kuris pagal savo savybes neatitinka to, ką užsakovas turėjo omenyje.

VR 6.680 straipsnis. Užsakovo teisės rangovui neatlikus ar netinkamai atlikus sutartyje numatytą darbą

Jeigu rangovas neatlieka ar netinkamai atlieka buitinės rangos sutartyje numatytą darbą, užsakovas turi teisę pasinaudoti šio kodekso 6.334 straipsnyje numatytomis pirkėjo teisėmis.

R 6.669 straipsnis. Šalių konfidencialumo pareiga

157

Jeigu šalis, vykdydama rangos sutartį, gavo iš kitos šalies informaciją, esančią komercine paslaptimi, arba kitokią sutartyje numatytą konfidencialią informaciją, tai ji neturi teisės suteikti tos informacijos tretiesiems asmenims be kitos šalies sutikimo.

40.5. Rangos sutarties šalių atsakomybė.Šalių atsakomybė atsiranda esant sutarties sąlygų pažeidimui ir sutarties šalių pareigų nevykdymui

arba jų nesavalaikiam vykdymui. Nesant kaltės nei viena iš šalių neturi teisės reikalauti atlyginimo, atsitiktinai žuvus daiktui, nesant galimybės atlikti darbą.

Galimos pasekmės:1) nuostolių išieškojimas,2) netesybų išieškojimas,3) sutarties nutraukimas,4) galutinio termino nukėlimas,5) darbo trūkumų ištaisymas rangovo sąskaita,6) daikto pardavimas,7) įpareigojimas pagaminti kitą daiktą.Rangovo atliktas darbas gali turėti trūkumus:1) esminius, kurie neleidžia daikto panaudoti pagal paskirtį, arba jų negalima pašalinti, arba

galima pašalinti su dideliomis išlaidomis,2) neesminius, kurie nesunkiai pašalinami.R 6.657 straipsnis. Rangovo atsakomybė už užsakovo perduoto turto neišsaugojimąRangovas privalo imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti

ir atsako už šio turto praradimą ar sužalojimą.R 6.665 straipsnis. Rangovo atsakomybė už netinkamos kokybės darbą1. Jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti

naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta - pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo:

1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą;2) atitinkamai sumažinti darbų kainą;3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta

rangos sutartyje.2. Rangovas vietoj trūkumų pašalinimo turi teisę neatlygintinai atlikti darbą iš naujo,

atlygindamas užsakovui sutarties įvykdymo termino praleidimu padarytus nuostolius. Tokiu atveju užsakovas privalo grąžinti jam perduotą darbų rezultatą rangovui, jeigu toks grąžinimas, atsižvelgiant į darbų pobūdį, yra įmanomas.

3. Jeigu nukrypimų nuo sutarties sąlygų ar kitokių trūkumų rangovas per protingą terminą nepašalina arba trūkumai yra esminiai ir nepašalinami, tai užsakovas turi teisę nutraukti sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius.

4. Rangos sutarties sąlygos, panaikinančios rangovo atsakomybę už tam tikrus trūkumus, neatleidžia jo nuo atsakomybės, jeigu užsakovas įrodo, kad tokie trūkumai atsirado dėl rangovo tyčios ar didelio neatsargumo.

5. Jeigu darbas buvo atliekamas iš rangovo medžiagos, tai už medžiagų kokybę rangovas atsako kaip pardavėjas pirkimo-pardavimo sutartyje.

R 6.667 straipsnis. Senaties terminas1. Reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškininės

senaties terminas, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.2. Jeigu sutinkamai su rangos sutartimi darbų rezultatas buvo priimtas dalimis, tai ieškininės

senaties termino eiga prasideda priėmus visą darbų rezultatą.3. Kai įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį terminą ir apie trūkumus buvo pareikšta

garantinio termino ribose, ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos.

R 6.671 straipsnis. Rangos sutarties nutraukimo iki darbų rezultato perdavimo ir priėmimo teisinės pasekmės

Jeigu įstatymo ar sutarties nustatytu pagrindu rangos sutartis nutraukiama iki darbų rezultato priėmimo, tai užsakovas turi teisę reikalauti perduoti jam atliktų darbų rezultatą, o rangovas turi teisę tokiu atveju reikalauti apmokėti už faktiškai atliktus darbus.

VR 6.678 straipsnis. Darbų trūkumų nustatymo teisinės pasekmės

158

1. Darbų rezultato priėmimo metu arba jo naudojimo metu nustačius darbų rezultato trūkumus užsakovas turi per šio kodekso 6.666 straipsnyje numatytus terminus savo pasirinkimu pareikšti vieną iš šio kodekso 6.665 straipsnyje numatytų reikalavimų arba reikalauti pakartotinai neatlygintinai atlikti darbus arba atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas.

2. Reikalavimą dėl neatlygintinio trūkumų pašalinimo, kai trūkumai gali kelti grėsmę užsakovo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, užsakovas ar jo teisių perėmėjai turi teisę pareikšti per du, o jeigu sutarties dalyku buvo pastatas, įrenginys ar kitoks statinys - per dešimt metų nuo darbų rezultato priėmimo momento, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ilgesnio termino. Toks reikalavimas gali būti pareikštas nepriklausomai nuo to, kada išaiškėjo minėti trūkumai, tame tarpe, jei jie buvo nustatyti pasibaigus garantiniam terminui.

3. Jeigu rangovas nevykdo šio straipsnio 2 dalyje numatyto užsakovo reikalavimo, užsakovas turi teisę per tą patį terminą reikalauti arba grąžinti dalį kainos, sumokėtos už darbą, arba atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas.

VR 6.679 straipsnis. Užsakovo neatvykimo atsiimti darbų rezultato teisinės pasekmės1. Jeigu užsakovas neatvyksta atsiimti darbų rezultato arba kitaip vengia priimti atliktą darbą, tai

rangovas privalo raštu įspėti užsakovą apie jo pareigą atsiimti darbų rezultatą.2. Jeigu užsakovas neatsiima darbų rezultato praėjus dviem mėnesiams nuo šio straipsnio 1 dalyje numatyto

įspėjimo, rangovas turi teisę parduoti sutarties dalyką už protingą kainą, o gautą sumą, atskaičius rangovui priklausančias sumas, sumokėti užsakovo vardu į užsakovo gyvenamosios vietos notaro depozitą.

41 tema. Statybos ranga40.1 Statybos rangos sąvoka, rūšys ir reikšmė.Statyba priskiriama materialinės gamybos sferai.Statyba - veikla, kurios tikslas - pastatyti (sumontuoti, nutiesti), rekonstruoti, suremontuoti statinį;

ši sąvoka taip pat apima nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo darbus;Statinys - pastatas, priestatas, tiesinys (inžineriniai tinklai, keliai ir pan.), statinio sklypas ir visa

tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, statybos dirbinius ir yra pastoviai tvirtai sujungta su žeme.

Statytojas (užsakovas) - fizinis arba juridinis asmuo, kuris investuoja kapitalą į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas perduoda kitam fiziniam arba juridiniam asmeniui);

Rangovas - juridinis asmuo - Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruota įmonė, kurios įstatuose numatyta statybos veikla; fizinis asmuo nustatyta tvarka įsigijas patentą šiai veiklai; užsienio valstybės statybos firma.

Statinio projektas –normatyviniai statybos dokumentai ir sąmata, skirti statinio statybai įteisinti ir statyti.

Normatyviniai statybos dokumentai, paminėti 6.684.str. (normatyvinis statybos dokumentas turi būti suprantamas kaip dokumentas, kuris nustato statinio projektavimo, statybos, statinio atidavimo naudoti, naudojimo ir griovimo reikalavimus, taisykles, bendruosius principus ir charakteristikas. Terminas “normatyvinis statybos dokumentas” apima terminus: “statybos techninis reglamentas”, “statybos taisyklės”, statybos (projektavimo) techninės sąlygos”, “standartas” “rekomendacijos”, “metodiniai nurodymai” ) suprantami kaip projektiniai, projektiniai – samatiniai, tituliniai sąrašai, kalendoriniai planai, brėžiniai, chemos, ekspluatacijos ir kiti dokumantai, kurie apibrėžia darbų apimtį, pobūdį, terminus ir reikalavimus statybos darbų rangos sutartyje.

Statytojo teisę Lietuvos Respublikoje turi Lietuvos bei užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys.

Statybos proceso dalyviai yra:1) statytojas (užsakovas);2) projektuotojas;3) statybos rangovas (toliau - rangovas);4) statinio statybos techninis prižiūrėtojas;5) statybos medžiagų bei statybos gaminių gamintojas ir prekybininkas.Statybos rangovu gali būti kiekviena Lietuvos Respublikoje įregistruota įmonė, kurios įstatuose

numatyta statybos veikla; fizinis asmuo nustatyta tvarka įsigijas patentą; užsienio valstybės statybos firma, turinti savo šalies institucijų išduotus atestacijos dokumentus.

Ypatingos svarbos statinius, statyti gali tiktai Lietuvos Respublikoje įregistruota statybos verslo įmonė ar užsienio valstybės statybos firma, gavusios šios veiklos atestatą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos valstybės valdžios institucijos nustatyta tvarka.

159

Statybos darbus gali atlikti pats asmuo, jeigu darbai nesudėtungi. Reikia gauti leidimus, turėti projektą, jį suderinti.

Smulkiau sekančiose šios temos dalyse.40.2. Kapitalinės statybos rangos santykių reguliavimas.Projektavimo ir statybos rangos sutartys sudaromos pagal Statybos ir urbanistikos ministerijos

patvirtintus Statybos rangos sutarties nuostatus ir normatyvinius statybos dokumentus (reglamentus, taisykles, rekomendacijas ir kita);

Sutartyse (arba jų prieduose) turi būti nurodyta darbų, kuriuos reikia atlikti už sutartyse įrašytą kainą, kokybė, sudėtis, apimtis bei atlikimo terminai.

Sutartyse taip pat nustatoma finansavimo ir atsiskaitymo tvarka ir būdai, šalių atsakomybė, sutarčių pakeitimo, nutraukimo ir kitos sąlygos;

Kapitalinės statybos rangos santykius reglamentuoja: CK; Statybos rangos sutarties nuostatai; LRV nutarimas “Dėl statybos rangos sutarčių sudarymo ir vykdymo”; Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros nuostatai; LR Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymas “Dėl statybos techninio reglamento STR 1.02.03:1997 patvirtinimo”; Lietuvos Respublikos statybos įstatymas; Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymas, pakeitimai ir papildymai; LRV nutarimas “Dėl statybos valstybinės priežiūros”; Organizacinis techninis reglamentas STR 1.09.01:1996 “Statybos specialiųjų reikalavimų valstybinės priežiūros tvarka”; Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas; LR Statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymas “Dėl projektavimo ir statybos įmonių atestavimo tvarkos”; Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos įsakymas “Dėl statybų projektavimo priežiūros laikinųjų nuostatų patvirtinimo”; LRV nutarimas “Dėl potencialiai pavojingų įrenginių ir pavojingų darbų (gamybos procesų) sąrašo tvirtinimo”; Lietuvos Respublikos viešojo pirkimo įstatymas ir t.t..

40.3. Kapitalinės statybos rangos sutarties sąvoka ir reikšmė.6.681 straipsnis. Statybos rangos sutarties samprata1. Statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal

užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbų atlikimui sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje numatytą kainą.

2. Statybos rangos sutartis sudaroma įmonių, pastatų, gyvenamųjų namų ir kitokių statinių statybai ar rekonstrukcijai, taip pat montavimo, paleidimo ar kitokių darbų atlikimui. Šio skirsnio normos taikomos ir pastatų ar įrenginių kapitalinio remonto darbams, jeigu sutartis nenumato ko kita.

3. Statybos rangos sutartyje gali būti numatyta rangovo pareiga užtikrinti pastatyto objekto aptarnavimą po jo priėmimo per sutartyje numatytą terminą.

4. Jeigu pagal statybos rangos sutartį darbai atliekami fizinio asmens (vartotojo) asmeninių ar namų ūkio poreikių tenkinimui, tai tokiai sutarčiai taikomos taisyklės, reguliuojančios vartojimo rangos sutartį.

Statybos rangos sutartis yra pagrindinis teisinis dokumentas, nustatantis užsakovų ir rangovų tarpusavio santykius, pareigas ir teises, turtinę atsakomybę už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą bei nesutarimų ir ginčų, kylančių dėl sutarties, sprendimo tvarką.

6.684 straipsnis. Normatyviniai statybos dokumentai ir sąmata1. Rangovas privalo vykdyti statybos darbus pagal normatyvinių statybos dokumentų nustatytus reikalavimus ir

sutartį (sutarties dokumentus), nustatančią darbų kainą bei statinio (darbų) kokybės reikalavimus.2. Sutartyje privalo būti nurodyta ją sudarančių dokumentų sudėtis (normatyviniai statybos

dokumentai). Sutartyje taip pat privalo būti nurodyta, kuri šalis ir per kokius terminus turi pateikti atitinkamus normatyvinius statybos dokumentus

3. Jeigu statybos rangos sutartis nenustato ko kita, pripažįstama, kad rangovas privalo pats atlikti visus darbus, numatytus normatyviniuose statybos dokumentuose.

4. Rangovas, statybos metu nustatęs normatyviniuose statybos dokumentuose nenumatytus darbus, dėl kurių būtina atlikti papildomus statybos darbus ir atitinkamai padidinti sutarties kainą, privalo apie tai pranešti užsakovui. Jeigu rangovas negauna užsakovo atsakymo į savo pranešimą per sutartyje nustatytą perminą, o jeigu terminas sutartyje nenustatytas - per protingą terminą, tai rangovas turi teisę sustabdyti tų darbų atlikimą. Tokiu atveju nuostolius, susijusius su darbų atlikimo sustabdymu, turi atlyginti užsakovas, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad papildomus darbus atlikti nebuvo būtina.

5. Rangovas, neįvykdęs šio straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos, netenka teisės reikalauti iš užsakovo apmokėti atliktų papildomų darbų vertę ir atlyginti dėl to turėtus nuostolius, jeigu neįrodo, kad jo neatidėliotini veiksmai atitiko užsakovo interesus, o statybos darbų sustabdymas būtų sukėlęs statybos objekto žūtį ar sugadinimą.

160

Statybos rangos sutartis sudaroma tik po to, kai statybai pasirengta techniškai, gautas leidimas projektuoti ir statyti, turimas sklypas, numatytos lėšos arba dėl viso objekto statybos arba dėl techniškai priimtinos darbų grupės arba darbų dalies, sudarytos atsižvelgus į skirtas lėšas.

Statybos rangos sutarties dokumentuose nurodoma objekto sudėtis, kaina, darbų apimtis ir kokybė (techniniai reikalavimai darbams, medžiagoms ir paslaugoms), draudimo bei finansavimo ir atsiskaitymo už darbus tvarka ir būdai, šalių atsakomybė, sutarties pakeitimo, nutraukimo ir kitos sąlygos, taip pat šalių įsipareigojimai ir atsakomybė, atsiskaitymų ir nuostolių atlyginimo tvarka, kai sutartis nutrūksta dėl nenugalimos jėgos.

Statybos rangos sutarties sąlygos gali būti keičiamos tik šalims susitarus arba jeigu tai numatyta įstatyme.

6.685 straipsnis. Sutarties dokumentų pakeitimas1. Užsakovas turi teisę daryti pakeitimus sutarties dokumentuose, jeigu papildomų darbų, kuriuos

reikia atlikti dėl tokių pakeitimų, kaina neviršija penkiolika procentų sutartyje numatytos bendros statybos darbų kainos ir tokie pakeitimai nepakeičia sutartyje numatytų statybos darbų pobūdžio. Šalys gali numatyti sutartyje ir kitokias sutarties dokumentų pakeitimo sąlygas.

2. Rangovas turi teisę reikalauti peržiūrėti sutarties kainą, jeigu ne nuo jo priklausančių aplinkybių faktiška statybos darbų kaina padidėjo daugiau kaip penkiolika procentų (šio kodekso 6.204 straipsnis).

3. Rangovas turi teisę reikalauti atlyginti protingas išlaidas, jo turėtas ryšium su sutarties dokumentų defektų nustatymu ir pašalinimu.

Statybos rangos sutarties dokumentų pagrindas yra rangovo pasiūlymas, parengtas pagal užsakovo reikalavimus ir jo aprobuotas, atlikus pirkimų procedūras, jeigu iš valstybės lėšų Viešojo pirkimo įstatymo nustatyta tvarka.

Statybos rangos sutarties dalykas - tai rangos gamybinės veiklos rezultatas, statybinės veiklos baigta produkcija. Statybos rezultatas – nekilnojamas objektas. Jei kilnojamas daiktas, ( pvz., kioskas ), reglamentuos paprasta rangos sutartis.

Prielaidos sutarčiai sudaryti:1) turimas sklypas, įsigytas nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta

teise;Žemės sklypai gali būti įgyjami perkant iš fizinių asmenų ar iš valstybės. Gali būti žemės sklypai

suteikti išsimokėtinai statyboms. Antras būda – žemės sklypo nuoma, nuomos sutartyje turi būti numatytas terminas, nuoma turi būti ilgalaikė, nustatytas pastato likimas, pasibaigus žemės sklypo nuomos terminui (ar pereina žemės savininkui ar nugriaunama).

2) yra nustatyta tvarka parengtas ir suderintas statinio projektas;Projektą sudaro:- teritorijos planavimo dokumentas,- statinio statybos pagrindimas,- projektas (techninis sprendimas)Projektas turi būti suderintas su atitinkamomis tarnybomis (elektros, dujų, sanitarinėmis ir t.t. )3) nustatyta tvarka gautas leidimas statyti.Statiniai Lietuvoje gali būti griaunami ir statomi, tik gavus apskrities viršininko administracijos

statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą. Leidimą duoda nustačius ar:- statyba atitinka norminių dokumentų reikalavimus,- atitinka teritorijos planavimo reikalavimusUžsakovais gali būti visi fiziniai, juridiniai asmenys, juridinio asmens teisių neturintys asmenys. Statybos rangos sutartis sudaroma visais atvejais raštu ir tai yra dokumentas, kuris apsprendžia

šalių santykius per visą darbų laikotarpį.Projektinė dokumentacija apsprendžia, kaip daiktai atrodys, visais atvejais projektas turi būti.Pagrindinės sutarties sąlygos.1) objekto kainos, nustatomos sutarties šalių susitarimu.Statybos rangos sutarties kaina” - sutartyje įrašyta suma, už kurią rangovas įsipareigoja atlikti

darbus;Gali būti už visus darbus iš karto kaina paskaičiuota arba gali būti už atskirus objektus. Sutartyje

gali būti numatytas kainų peržiūrėjimas. Kai siekiant įvykdyti sutartį atsiranda būtinybė viršyti sutarties kainą, turi būti įformintas papildomas šalių susitarimas.

161

Kainos gali būti keičiamos sutartyje numatytais atvejais:1) užsakovui keičiant patvirtintus projektinius sprendimus,2) užsakovui pakeitus darbų apimtis,3) užsakovui sustabdžius daugiau kaip trim mėnesiams arba nutraukus darbus,4) sustabdžius daugiau kaip trims mėnesiams darbus dėl nenugalimos jėgos,5) priėmus naujus įstatymus, kuriouose keičiamos sutarties vykdymo sąlygos,6) rangovams pateikus racionalesnius pasiūlimus, mažinant išlaidas:Darbų atlikimo terminai.Nustatomas pradžios, galutinis terminas ir gali būti atskirų etapų darbų atlikimo terminaiDarbai pradedami, vykdomi ir baigiami sutarties dokumentuose nurodytais terminais. Gali būti

nurodyta:- laikotarpis, per kurį objektas turi būti pastatytas;- visų sutartyje numatytų darbų užbaigimo datos;- bendri ir kiekvieno dalyvio atliekamų darbų ir paslaugų terminai;- kitų sutartinių įsipareigojimų vykdymo terminai.Sutartyje nurodomos statybos pradžios sąlygos, kurios gali būti:- sutarties pasirašymas;- leidimo statyti pateikimas;- užsakovo avanso pervedimas rangovui; - statybos aikštelės perdavimas rangovui;- kitos sąlygos, veikiančios darbų atlikimą ir užbaigimą.Jeigu atliekant darbus ne dėl rangovo kaltės atsiranda būtinybė keisti terminus, tai atliekama

raštišku šalių susitarimu ir, atsižvelgus į tų pakeitimų reikšmingumą, gali būti įforminta papildomu susitarimu, numatant kompensuoti rangovui dėl to susidarančias papildomas išlaidas.

Atsiskaitymai ir mokėjimai6.687 straipsnis. Darbų apmokėjimas1. Užsakovas privalo apmokėti už atliktus statybos darbus statybos rangos sutartyje nustatytais

terminais ir tvarka.2. Šalys gali susitarti, kad darbai bus apmokami etapais arba visa sutarties kaina bus sumokėta po objekto

priėmimo.Užsakovo atsiskaitymo su rangovu terminai nustatomi sutartyje pagal šalių susitarimą.Atsiskaitymai gali būti vykdomi pagal suderintus grafikus už:- užbaigtų darbų grupes arba darbų dalis;- viso objekto statybą arba visą darbų apimtį;- darbų, atliktų per mėnesį, apimtis.Rangovo apyvartinėms lėšoms formuoti sutartyje gali būti numatyti užsakovo avansai.6.682 straipsnis. Rizikos paskirstymas tarp šalių1. Statybos objekto arba jo dalies atsitiktinio žuvimo ar sugadinimo rizika iki jį priimant

užsakovui, tenka rangovui.2. Jeigu statybos objektas ar jo dalis iki priėmimo žūsta ar sugadinamas dėl užsakovo pateiktų

medžiagų, detalių ar konstrukcijų nekokybiškumo arba dėl užsakovo neteisingų nurodymų vykdymo, rangovas turi teisę reikalauti sumokėti jam visą sutartyje numatytą darbų kainą, jeigu rangovas įvykdė šio kodekso 6.659 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas. Jeigu užsakovas nevykdo rangovo prašymų pakeisti medžiagas, detales, konstrukcijas ar nurodymus, dėl kurių gali kilti grėsmė aplinkiniams ar būtų esminiai pažeisti normatyviniai statybos dokumentai, tai rangovas privalo nutraukti sutartį.

6.683 straipsnis. Statybos objekto draudimas1. Statybos rangos sutartis gali nustatyti šalies, kuriai tenka objekto atsitiktinio žuvimo ar

sugadinimo rizika, pareigą apdrausti statybos objektą, medžiagas ar kitokį turtą, naudojamą statybos procese, taip pat tos šalies civilinę atsakomybę už žalą, padarytą kitiems asmenims.

2. Šalis, privalanti drausti statybos objektą ar savo civilinę atsakomybę, turi pateikti kitai šaliai per sutartyje nustatytus terminus draudimo sutarties sudarymo įrodymus, taip pat nurodyti draudimo organizaciją, draudimo sumą ir pagrindines draudimo sąlygas.

40.4 Statybos rangos sutarties rūšys.Statybos rangos sutartis reiškia užsakovo ir rangovo raštu sudarytą sutartį atlikti darbus. Sutarties

dokumentai - sutartis ir jos priedai. Statybos rangos sutartis - konsensualinė, dvišalė, atlygintinė.

162

Rangos sutartis yra pagrindinis teisinis dokumentas, nustatantis statytojo (užsakovo) ir statybos rangovo tarpusavio santykius, atsiskaitymo tvarką ir formas, turtinę atsakomybę ir sutartinių įsipareigojimų vykdymą.

Kai statoma visuomenės lėšomis, statybos rangos sutartys sudaromos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Su generaliniu rangovu gali būti sudaroma sutartis statyti baigos būdu, kai projektas, įrenginių tiekimas ir visi statybos ir montavimo darbai kompleksiškai atliekami generalinio rangovo.

Sutartį įrenginių montavimo ir derinimo darbams atlikti užsakovas sudaro su generaliniu rangovu arba su įrenginių tiekėju bei kitomis specializuotomis organizacijomis.

Užsakovas gali nesudaryti sutarties su generaliniu rangovu; tuo atveju jis sudaro sutartis tiek bendriesiems, tiek specialiesiems statybos darbams atlikti su įvairiais rangovais, prisiimdamas sau darbų koordinavimą bei atsakomybę už tai, kad visas darbų kompleksas būtų užbaigtas laiku. Tokiu atveju jis privalo turėti nustatyta tvarka atestuotą statybos techninį personalą, galintį vadovauti statinio statybos darbams.

Užsakovas sudaro sutartis tiekimams, kurie neįtraukti į sutartis su generaliniais rangovais arba rangovais. Sudaromos sutartys su tiekiančiomis gamyklomis sudėtingai ir individualiai užsakomai įrangai ar specialioms medžiagoms pirkti.

Gali būti, kad dalį darbų atlieka rangovas, o dalį užsakovas. Tai gali būti atskira savarankiška ranga ir liesti tą patį objektą. Taip pat galima ranga ir subranga.

Gali būti, kad užsakovas sudaro sutartį su rangovu, kad atliktų visus darbus ir gali būti, kad rangovas gali pasitelkti subrangovus, bet tuo atveju už kokybę atsako užsakovo rangovas. Subrangovas gali pasitelkti dar subrangovų – tai bus dviguba ranga.

40.5. Šalių tiesės ir pareigos.Šalių įsipareigojimai, jų atlikimo sąlygos nustatomos sutartyje, atsižvelgus į darbų rūšį, sudėtį ir

konkrečias sutarties sąlygas.Užsakovo teisės ir pareigos:1. pateikti rangovui objektui statyti žemės sklypo (trasos) dokumentaciją, kurioje turi būti nurodyti

visi esami objektai ir sklypo tyrimo duomenys bei geodezinio žymėjimo pagrindas;2. nustatyti statybos darbus, jų apimtį ir atlikimo sąlygas;3. pateikti projektą ir leidimą, kurių reikia objektui statyti;4. perduoti rangovui statybos aikštelę visam darbų atlikimo laikotarpiui iki statinio priėmimo

naudoti ir užtikrinti rangovui galimybę laisvai ir saugiai patekti į statybos aikštelę per visą sutarties galiojimo laiką bet kuriuo metu arba sutartyje nurodytu laiku ir sąlygomis;

5. pranešti, kas vykdys statybos techninę ir autorinę priežiūrą;6. perduoti rangovui įrenginius, medžiagas ir gaminius bei teikti paslaugas, kurias pagal sutartį

užsakovas įsipareigojo atlikti;7. esant keliems rangovams, atsižvelgdamas į pasirašytų sutarčių sąlygas, koordinuoti jų darbą;8. priimti iš rangovo baigtus statyti objektus arba darbus ir laiku už juos atsiskaityti;9. atsižvelgdamas į pasirašytų sutarčių sąlygas, skirti rangovui reikiamą techninį personalą, kurį

rangovas turi apmokyti prižiūrėti bei remontuoti pastatytus objektus ir dirbti su sumontuotais įrenginiais;10. gauti leidimą prijungti nutiestas naujas komunikacijas prie esamų; 11. jeigu remontuojant, rekonstruojant, plečiant arba kitaip pertvarkant veikiančius objektus

negalima atskirti statybos aikštelės, užtikrinti priešgaisrinės saugos ir darbo saugos reikalavimus pagal sutartyje numatytas sąlygas;

12. jeigu rangovas nukrypsta nuo patvirtinto projekto arba nesilaiko nustatytųjų statybos normų ir taisyklių, pareikalauti šalinti trūkumus, nemokėti už prastai atliktą darbą arba prireikus - sustabdyti darbus, kol trūkumai bus pašalinti;

13. užsakyti nustatytąja tvarka padaryti nutiestų inžinerinių tinklų ir komunikacijų kontrolines geodezines nuotraukas;

14. kitas teises ir pareigas.6.688 straipsnis. Kitos užsakovo pareigos1. Užsakovas privalo laiku suteikti žemės sklypą statybai (statybvietę). Statybai suteikiamo žemės

sklypo dydis ir būklė turi atitikti statybos rangos sutarties nustatytas sąlygas bei leisti rangovui laiku pradėti tinkamai vykdyti ir laiku užbaigti statybą.

163

2. Sutartyje numatytais atvejais ir tvarka užsakovas taip pat privalo perduoti rangovui naudotis pastatus ar įrenginius, teikti krovinių vežimo paslaugas, įrengti laikinus energijos ar vandens tiekimo tinklus, gauti reikalingus leidimus, suteikiančius teisę atlikti rangovui tam tikrus darbus, bei teikti kitokias sutartyje numatytas paslaugas.

3. Šio straipsnio 2 dalyje numatytos paslaugos apmokamos statybos rangos sutartyje numatytais atvejais ir tvarka.

6.692 straipsnis. Rangovo pareigos, susijusios su aplinkos apsaugos ir darbų saugumo užtikrinimu

Rangovas, vykdydamas statybos bei su ja susijusius darbus privalo laikytis įstatymų ir normatyvinių statybos dokumentų nustatytų aplinkos apsaugos ir darbų saugumo reikalavimų. Rangovas atsako už šių reikalavimų pažeidimą.

6.693 straipsnis. Statybos konservacijos teisinės pasekmėsJeigu dėl ne nuo šalių priklausančių priežasčių statybos darbai buvo sustabdyti, o statybos objektas

užkonservuotas, užsakovas privalo apmokėti už visus iki konservacijos atliktus darbus, taip pat atlyginti išlaidas, susijusias su darbų nutraukimu ir objekto konservacija, įskaitant į jas naudą, kurią rangovas gavo ar galėjo gauti dėl darbų nutraukimo.

6.689 straipsnis. Užsakovo teisė kontroliuoti ir prižiūrėti statybos darbus1. Užsakovas turi teisę kontroliuoti ir prižiūrėti atliekamų statybos darbų eigą ir jų kokybę,

statybos darbų grafiko laikymąsi, rangovo tiekiamų medžiagų kokybę, užsakovo perduodamų medžiagų naudojimą. Įgyvendindamas šią teisę užsakovas neturi teisės kištis į rangovo ūkinę komercinę veiklą.

2. Užsakovas, nustatęs nukrypimus nuo sutarties sąlygų, kurie gali pabloginti statybos darbų kokybę, ar kitus trūkumus, privalo apie tai nedelsdamas pranešti rangovui. Užsakovas, nepranešęs apie pastebėtus trūkumus, netenka teisės jais remtis ateityje.

3. Rangovas privalo vykdyti statybos metu gautus užsakovo nurodymus, jeigu tokie nurodymai neprieštarauja statybos rangos sutarties sąlygoms ir normatyviniams statybos dokumentams bei nėra kišimasis į rangovo ūkinę-komercinę veiklą.

4. Rangovas, netinkamai vykdęs sutartį, neturi teisės remtis ta aplinkybe, kad užsakovas nevykdė statybos darbų kontrolės ir priežiūros, išskyrus atvejus, kai tokios kontrolės ir priežiūros pareigą užsakovui nustato įstatymas ar sutartis.

Užsakovas gali prisiimti dalį rangovui priskirtinų įsipareigojimų arba juos perduoti kitiems rangovams, kartu prisiimdamas arba kitiems rangovams perduodamas visą atsakomybę už jų vykdymą. Visa tai aptariama sutartyje, nustačius objekto sudėtį.

6.690 straipsnis. Projektuotojo ir kitų institucijų dalyvavimas užsakovui vykdant savo pareigas ir įgyvendinant teises

1. Užsakovui vykdant savo pareigas bei įgyvendinant teises, susijusias su statybos priežiūra ir kontrole, taip pat dalyvauja projektuotojas ir kitos institucijos (inžinierius, konstruktorius, konsultantas ir kt.). Projektuotojo teisės ir pareigos, susijusios su statybos priežiūra ir kontrole nustatomos tarp užsakovo ir projektuotojo bei kitų institucijų sudarytoje sutartyje, taip pat statybos rangos sutartyje.

2.Statinių sąrašą, kurių projektuotojai privalo vykdyti autorinę statybos priežiūrą, nustato normatyviniai statybos dokumentai.

3. Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti privalomą projektų ekspertizę.Rangovo teisės ir pareigos:1. nustatytuoju laiku pradėti, atlikti, užbaigti ir perduoti užsakovui visus sutartyje nurodytus

darbus ir ištaisyti defektus, nustatytus per statinio garantinį laiką;2. įrengti statybos teritorijoje visus laikinus statinius, kurie reikalingi darbams atlikti ir

medžiagoms saugoti;3. patiekti į statybos aikštelę, iškrauti, priimti ir sandėliuoti darbams reikalingas statybines

medžiagas, gaminius ir dirbinius, įrenginius, komplektuojančias detales ir statybos techniką;4. pateikti medžiagų pavyzdžius, jų išbandymo rezultatus (sertifikatus), supažindinti užsakovo

techninį personalą, kaip eksploatuoti statinį;5. užtikrinti higienos ir saugos darbe reikalavimus statybos aikštelėje, jos priešgaisrinę apsaugą ir

aplinkos ekologinę apsaugą;6. informuoti užsakovą apie objekte dirbančius subrangovus ir subtiekėjus;7. nurodyti statinio garantinį laiką ir defektų, susijusių su netinkamu darbų atlikimu, pašalinimo

terminus;8. naudoti statybos aikštelę tik pagal paskirtį;

164

9. pateikti užsakovui statybinių medžiagų bei įrenginių sunaudojimo ataskaitą ir grąžinti jų likutį, jeigu visas darbas arba jo dalis buvo atliekama naudojant užsakovo medžiagas, gaminius, dirbinius ar įrenginius;

10. grąžinti užsakovui po ardymo darbų gautas grįžtamas statybines medžiagas, gaminius ir dirbinius, jei užsakovo nurodymu jos nebuvo panaudotos darbams;

11. laiku informuoti užsakovą apie statybos eigą; 12. iki atliktų darbų perdavimo užsakovui saugoti juos ir perduotus darbams atlikti reikmenis nuo

sugadinimo ir vagystės, nuo meteorologinių sąlygų ir gruntinių vandenų daromos žalos;13. perduoti užsakovui geodezinių ženklų, pastatytų vykdant geodezinius žymėjimo darbus

statybos metu ir saugomų iki statybos pabaigos, išdėstymo schemas ir koordinačių bei altitudžių katalogus;

14. kitas teises ir pareigas.6.686 straipsnis. Statybos aprūpinimas medžiagomis ir įrengimais1. Statybą aprūpinti medžiagomis, įrengimais, detalėmis ir kitokiomis konstrukcijomis privalo

rangovas, jeigu statybos rangos sutartis nenustato, kad tą daryti yra užsakovo pareiga.2. Šalis, kuri privalo aprūpinti statybą medžiagomis ir įrengimais, atsako už jų defektus, dėl kurių

tų medžiagų ar įrengimų negalima panaudoti be statybos darbų kokybės pabloginimo, jeigu neįrodo, kad tų medžiagų ar įrengimų nebegalima panaudoti dėl aplinkybių, už kurias atsako kita šalis.

3. Jeigu defektai, numatyti šio straipsnio 2 dalyje, yra nustatyti užsakovo pateiktose medžiagose ar įrengimuose ir užsakovas atsisako juos pakeisti, tai rangovas privalo nutraukti sutartį ir pareikalauti apmokėti už faktiškai atliktus darbus.

4. Rangovas neturi teisės naudoti užsakovo pateiktas medžiagas savo poreikiams, jeigu rangos sutartis nenumato ko kita.

6.691 straipsnis. Statybos rangos sutarties šalių bendradarbiavimas1. Statybos rangos sutarties šalys sutarties vykdymo metu privalo bendradarbiauti (kooperavimosi

pareiga). Jeigu kyla kliūtys, trukdančios tinkamai įvykdyti sutartį, kiekviena sutarties šalis privalo imtis visų nuo jos priklausančių protingų priemonių toms kliūtims pašalinti. Šalis, neįvykdžiusi šios pareigos, praranda teisę į nuostolių, padarytų atitinkamų kliūčių nepašalinimu, atlyginimą.

2. Išlaidas, susijusias su šio straipsnio 1 dalyje numatytų kliūčių šalinimu, šaliai privalo atlyginti kita šalis statybos rangos sutartyje numatytais atvejais ir dydžiu.

6.699 straipsnis. Darbų trūkumų pašalinimas užsakovo sąskaita1. Statybos rangos sutartyje gali būti nustatyta rangovo pareiga užsakovo prašymu ir užsakovo

sąskaita pašalinti darbų trūkumus, už kuriuos rangovas neatsako.2. Rangovas turi teisę atsisakyti vykdyti šio straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą, jeigu trūkumų

šalinimas nėra betarpiškai susijęs su statybos rangos dalyku arba jie negali būti pašalinti dėl nuo rangovo nepriklausančių priežasčių.

Rangovas gali savarankiškai perduoti dalį objekto vykdyti kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims (subrangovams), sudarydamas atitinkamas sutartis, jeigu šito nedraudžia su užsakovu sudaryta sutartis.

Rangos sutartyje šalys gali suderinti viso sutarties objekto arba savarankiškų darbų dalių priėmimo stadijas, terminus, šalių įsipareigojimus ir atsakomybę rengiant ir atliekant priėmimo darbus ir įrenginių išbandymą.

6.694 straipsnis. Darbų perdavimas ir priėmimas1. Užsakovas, gavęs rangovo pranešimą apie jo pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą

arba, jeigu tai numatyta sutartyje, įvykdytą darbų etapą, privalo nedelsiant pradėti jo priėmimą. Perdavimo- priėmimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir šalių sudaryta rangos sutartis.

2. Darbų priėmimą organizuoja ir atlieka užsakovas savo sąskaita, jeigu ko kita nenustato statybos rangos sutartis. Įstatymų ir normatyvinių statybos dokumentų numatytais atvejais priimant statybos darbų rezultatą dalyvauja atitinkamų valstybės ir savivaldybių institucijų atstovai.

3. Užsakovui, iš anksto priėmusiam atskiro darbų etapo rezultatą, pereina šio rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, išskyrus atvejus, kai tai įvyko dėl rangovo kaltės. Jeigu užsakovas pradeda naudotis statiniu iki jo priėmimo, statinio atsitiktinio žuvimo rizika tenka užsakovui, jeigu sutartis nenustato ko kita.

4. Darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu, kurį pasirašo dvi šalys. Jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti aktą, jame daroma atžyma apie tokį atsisakymą ir aktą pasirašo kita šalis. Vienašalis

165

perdavimo-priėmimo aktas gali būti teismo pripažintas negaliojančiu, jeigu teismas pripažįsta, kad kita šalis atsisakė pasirašyti aktą pagrįstai.

5. Įstatymo ar statybos rangos sutarties nustatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja darbų pobūdis, prieš priimant darbų rezultatą, turi būti atlikti bandymai bei kontroliniai matavimai. Tokiais atvejais priėmimas gali būti vykdomas tik esant teigiamiems bandymų bei kontrolinių matavimų rezultatams.

6. Užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbų rezultatą, jeigu nustatomi trūkumai, dėl kurių jo neįmanoma naudoti pagal statybos rangos sutartyje numatytą paskirtį ir šių trūkumų rangovas ar užsakovas negali pašalinti.

Statinio garantinis laikas (kurio pradžia skaičiuojama nuo statinio atidavimo naudoti dienos) galioja toks, kaip numatyta sutartyje (sutarties sąlygose).

6.697 straipsnis. Darbų kokybės garantija1. Rangovas, jeigu ko kita nenustato statybos rangos sutartis, garantuoja per visą garantinį

terminą, kad statybos objektas atitinka normatyvinių statybos dokumentų nustatytus rodiklius ir yra tinkamas naudoti pagal sutartyje numatytą paskirtį.

2. Sutarties šalys turi teisę savo susitarimu įstatymo nustatytą garantinį terminą prailginti.3. Rangovas, projektuotojas ir statybos techninis prižiūrėtojas atsako už defektus, nustatytus per

garantinį terminą, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl normalaus objekto ar jo dalių susidėvėjimo, jo netinkamos eksploatacijos ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl kitokių kaltų užsakovo ar jo pasamdytų asmenų veiksmų.

4. Garantinio termino eiga sustabdoma tam laikui, per kurį objektas negalėjo būti naudojamas dėl nustatytų defektų, už kuriuos atsako rangovas.

5. Užsakovas, nustatęs per garantinį terminą objekto defektus, privalo per protingą terminą nuo jų nustatymo pareikšti apie tai pretenziją rangovui.

40.6. Šalių atsakomybė.Šalių atsakomybė nustatoma pagal įstatymus ir sutartyse.6.695 straipsnis. Rangovo atsakomybė už darbų kokybę1. Rangovas atsako užsakovui už nukrypimus nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų,

taip pat už tai, kad nepasiekė šiuose dokumentuose ar sutartyje numatytų statybos darbų rodiklių (įmonės gamybinių pajėgumų, atsparumo ir kt.).

2. Rekonstruojant statinius ir įrenginius rangovas atsako už statinio ar įrenginio patikimumo, patvarumo ar atsparumo sumažėjimą ar netekimą.

3. Rangovas neatsako už smulkius nukrypimus nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, atliktus užsakovui sutikus, jeigu įrodo, kad tokie nukrypimai neturėjo įtakos statybos objekto kokybei ir nesukels neigiamų pasekmių.

6.696 straipsnis. Atsakomybė už statinio sugriuvimą1. Už statinio sugriuvimą ir tuo padarytą žalą atitinkamai atsako rangovas, projektuotojas ir

statybos techninis prižiūrėtojas, jeigu objektas sugriuvo dėl projektavimo, konstrukcijų ar statybos darbų defektų ar netinkamo žemės grunto.

2. Projektuotojas arba statybos techninis prižiūrėtojas gali būti atleisti nuo atsakomybės, jeigu jie įrodo, kad objektas sugriuvo ne dėl jo projektavimo ar konstrukcinių defektų arba ne dėl nepakankamos statybos darbų priežiūros ar kontrolės, o dėl kaltų rangovo ar užsakovo veiksmų.

3. Rangovas gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad objektas sugriuvo dėl projektuotojo ar statybos techninio prižiūrėtojo, kuriuos pasirinko užsakovas, kaltės arba dėl užsakovo kaltų veiksmų.

4. Jeigu negalima nustatyti dėl kieno konkrečiai iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asmenų kaltės statinys sugriuvo, jie visi atsako solidariai.

Iškilus ginčui dėl sutarties vykdymo, šalys turi jį spręsti tarpusavio konsultacijose arba tarpininkaujant tretiesiems asmenims. Jeigu šitaip ginčo išspręsti nepavyksta, šalys perduoda ginčą spręsti teismui ta tvarka, kurią jos yra numačiusios sutartyje arba dėl kurios susitarusios vėliau.

Rangovui tenka Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta administracinė, civilinė ir baudžiamoji atsakomybė už blogai atliktų statybos darbų padarinius statybos metu ir per rangos sutartyje nustatytą statinio garantinį laiką (kurio pradžia skaičiuojama nuo statinio atidavimo naudoti dienos).

6.698 straipsnis. Garantiniai terminai1. Rangovas, projektuotojas ar statybos techninis prižiūrėtojas atsako už objekto sugriuvimą ar

defektus, jeigu objektas sugriuvo ar defektai buvo nustatyti:1) per penkerius metus;

166

2) paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.) - per dešimt metų, o už tyčia paslėptus defektus - per dvidešimt metų.

2. Šio straipsnio 1 dalyje numatyti terminai pradedami skaičiuoti nuo darbų rezultato atidavimo naudoti dienos.

40.7. Projektavimo ir tyrinėjimo darbų sutartis. Šios sutarties sąvoka, šalys, dalykas, sudarimo tvarka.

Projektavimas - veikla, kurios tikslas, atlikus tyrimus, derinimus, parengti statinio projektą;Projektavimo tyrinėjimo darbai priskiriami prie rangos darbų. Architektūros kūriniai (brėžiniai,

planai) saugomi autorinės teisės.Prieš pradedant projektuoti atliekami tyrinėjimo darbai, duodama užsakovo techninė užduotis (koks svarbiausias

objektas, kokia jo paskirtis; kur tikslinga statyti; ištirti patį sklypą – geodezinius ir geologinius tyrimus, t.y. ištirti paviršių ir gruntą, požeminius vandenis).

Sutartis: konsensualinė, dvišalė, atlygintinė.6.700 straipsnis. Projektavimo ir tyrinėjimo darbų rangos sutarties samprataProjektavimo ir tyrinėjimo darbų sutartimi rangovas (projektuotojas, tyrinėtojas) įsipareigoja

atlikti pagal užsakovo užduotį tyrinėjimo ir projektavimo darbus, parengti techninę dokumentaciją ar kitokį darbų rezultatą ir perduoti jį užsakovui, o užsakovas įsipareigoja priimti darbų rezultatą ir apmokėti už atliktą darbą.

Sutarties šalys.Užsakovu gali būti fizinis, juridinis asmuo, asmenys neturintys juridinio asmens teisių.Rangovu gali būti projektuotojas - juridinis asmuo - Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta

tvarka įregistruota įmonė, kurios įstatuose numatyta statinių projektavimo veikla; fizinis asmuo, juridinio asmens teisių neturinti įmonė - individuali (personalinė), ūkinė bendrija, nustatyta tvarka įsigiję patentą šiai veiklai; statybos mokslo įstaigos ir aukštųjų mokyklų statybos profilio padaliniai; užsienio valstybės projektavimo firma, turinti atestacijos pažymėjimą..

Sutartis turi būti rašytinės formos.Projektavimo stadijos:1) projektavimo pasiūlymai – tai užduotys projektuotojui, tikslai: pasiūlyti statinio urbanistinę

idėją, statybos vietą, žaliavų apimtis, poveikio aplinkai apimtį; preliminari kainą kaina. Pagal projektavimo pasiūlymus rengiamas techninis projektas.

2) techninis projektas – parengiami sklypo sutvarkymo, apželdinimo, privažiavimo sprendimai, suformuluojami pagrindiniai reikalavimai patalpoms, nustatomi pagrindiniai planai, fasadai, pjūviai, fasado reikalavimai.

3) darbo dokumentacija – atliekami įrangos inžineriniai skaičiavimai, atskirų objektų, parengiami reikalingi brėžiniai. Kai sudaroma sutartis, turi būti techninis projektas (darbo dokumentacija dar gali būti ir nepilna).

Projektavimo kaina sutartinė.Statinio projektas rengiamas:1) vadovaujantis teritorijų planavimo, normatyviniais statybos dokumentais ir normatyviniais

specialių reikalavimų dokumentais;2) vadovaujantis detaliu teritorijos planu;3) vadovaujantis statybos sklypo įregistravimo dokumentais;4) laikantis statinio projektavimo techninių ir specialių sąlygų;5) laikantis statytojo (užsakovo) užduotyje ir projektavimo sutartyje nustatytų sąlygų;6) vadovaujantis statinio statybos sklypo geodezinių, geologinių, hidrogeologinių, aplinkos taršos

ir kitų tyrimų duomenimis, o rekonstruojant, išplečiant ar pakeičiant statinio (jo patalpų) paskirtį, taip pat paties statinio ir gretimų statinių, kuriems gali turėti įtakos numatomi statybos darbai, tyrimo duomenimis.

Projektavimo sąlygas nustato:1) technines sąlygas - inžinerinių tinklų ir transporto komunikacijų, prie kurių numatoma prijungti statinį ir statinio

statybos sklypą, savininkai ar tuos tinklus ir komunikacijas eksploatuojančios įmonės;2) specialias sąlygas - specialių reikalavimų valstybinės priežiūros institucijos ir savivaldos

vykdomosios institucijos.Visos projektavimo sąlygos turi būti įrašytos į statinio statybos kompleksinį dokumentą, kurį

statytojui (užsakovui) išduoda savivaldos vykdomosios institucijos.167

Statinio projektą tvirtina statytojas (užsakovas).Iki statinio projekto tvirtinimo projektas turi būti nustatyta tvarka suderintas su atitinkamomis

institucijomis ir subjektais.40.8. Projektuotojo ir užsakovo teisės ir pareigos.6.701 straipsnis. Projektavimo ir tyrinėjimo darbų užduotis1. Užsakovas privalo perduoti rangovui sutartyje numatytais terminais ir tvarka užduotį

projektavimo ir tyrinėjimo darbams bei kitus būtinus techninei dokumentacijai parengti duomenis. Užduotį ir kitus pradinius duomenis užsakovo pavedimu gali parengti ir rangovas. Tokiu atveju užduotis tampa privaloma abiem šalims nuo to momento, kai ją patvirtina užsakovas.

2. Rangovas privalo laikytis užduotyje ir kituose pradiniuose duomenyse nustatytų reikalavimų ir gali nuo jų nukrypti tik užsakovui sutikus.

Rangovo pagrindinės pareigos:1) atlikti projektavimo ir tyrinėjimo darbus pagal sutarty ar užduoty nurodytus reikalavimus (ir

kituose dokumentuose);2) suderinti parengtą dokumentaciją su užsakovu, o įstatymo numatytais atvejais su atitinkamomis

valstybės institucijomis;3) bendradarbiauti su užsakovu atliekant darbus ir derinant dokumentuose;4) saugoti konfidencialią informaciją;5) be užsakovo neturi teisės perduoti parengtą dokumentaciją tretiesiems asmenims.2. Rangovas neturi teisės be užsakovo sutikimo perduoti darbų rezultato tretiesiems asmenims.3. Rangovas privalo garantuoti užsakovui, kad tretieji asmenys neturi teisės uždrausti ar kliudyti

atlikti projektavimo ar tyrinėjimo darbus arba uždrausti ar kliudyti atlikti darbus pagal rangovo parengtą techninę dokumentaciją.

6.702 straipsnis. Rangovo pareigos1. Rangovas privalo:1) atlikti projektavimo ir tyrinėjimo darbus pagal sutartyje, užduotyje ir kituose pradiniuose

duomenyse nustatytus reikalavimus;2) suderinti parengtą techninę dokumentaciją normatyvinių statybos dokumentų nustatyta tvarka

su užsakovu, o įstatymo nustatytais atvejais - su atitinkamomis valstybės ar savivaldybių institucijomis arba atlikti jos ekspertizę;

3) bendradarbiauti su užsakovu atliekant darbus ir derinant parengtą techninę dokumentaciją;4) perduoti sutartyje nustatytais terminais ir tvarka parengtą techninę dokumentaciją ar

tyrinėjimo darbų rezultatus užsakovui;5) saugoti užsakovo komercines paslaptis bei kitą konfidencialią informaciją.Projektuotojo pareigos ir teisėsStatinio projektą gali rengti kiekviena Lietuvos Respublikoje įregistruota įmonė, kurios įstatuose

numatyta statybos projektavimo veikla; fizinis asmuo, neturinti juridinio asmens teisių įmonė - individuali (personalinė), ūkinė bendrija, nustatyta tvarka įsigiję patentą šiai veiklai; statybos mokslo įstaigos ir aukštųjų mokyklų statybos profilio padaliniai; užsienio valstybės projektavimo firma, turinti savo šalies institucijų išduotus atestacijos dokumentus.

Statinių (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą sąrašą), kuriuose įvykus avarijoms gali būti daug žmonių aukų, taip pat kuriuose vyksta pavojinga žmonių sveikatai ir aplinkai veikla (toliau - ypatingos svarbos statiniai) projektus gali rengti Lietuvos Respublikoje įregistruota projektavimo verslo įmonė arba užsienio valstybės projektavimo firma, gavusios šios veiklos atestatą Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos valstybės valdžios institucijos nustatyta tvarka.

Projektuotojas privalo:1) paskirti statinio projekto vadovą:2) vykdyti sutartinius įsipareigojimus, parengti statinio projektą taip, kad jis atitiktų Lietuvos

Respublikos įstatymų, teritorijų planavimo dokumentų, statybos ir kitų normatyvinių dokumentų privalomus reikalavimus ir nustatytas projektavimo technines ir specialias sąlygas;

3) suderinti statinio projektą nustatyta tvarka, pataisęs jį pagal statytojo (užsakovo), projektavimo technines ir specialias sąlygas nustačiusių institucijų bei subjektų ir savivaldos vykdomųjų institucijų pastabas, jei jos pagrįstos normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimais;

4) pataisyti statinio projektą pagal privalomas ekspertizės pastabas;5) užsakovui pageidaujant, atlikti statinio statybos autorinę priežiūrą pagal sutartį;

168

6) dalyvauti statinį atiduodant naudoti;7) atlyginti sutarčių šalims, fiziniams ir juridiniams asmenims bei valstybei ar savivaldybei

nuostolius, atsiradusius dėl projektuotojo kaltės - dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo (netinkamo vykdymo), normatyvinių dokumentų pažeidimo, blogo projekto padarinių, tyčinės arba neatsargios veiklos (neveikimo), taip pat dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo vienašalio nutraukimo.

Projektuotojas (jo įgaliotas specialistas) statybos metu turi teisę:1) patekti į statybos teritoriją, patikrinti, kaip laikomasi projekto, ir apie tai įrašyti į statybos darbų

žurnalą;2) reikalauti sustabdyti statybos ir montavimo darbus, jeigu šie darbai atliekami nesilaikant

projekto arba nustatoma avarijos grėsmė, ir pranešti apie tai apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybai.

Užsakovo pagrindinės pareigos:1) sumokėti rangovui sutartyje nustatytą kainą už visą darbą arba dalimis;2) naudoti darbų rezultatą tik sutartyje numatytais tikslai, neperduoti tretiesiems asmenims,

neskelbti informacijos be rangovo sutikimo (pvz., kaimynas nori tokio namo, bet be rangovo sutikimo dokumentacijos negali perduoti – autorinės teisės dalykas);

3) bendradarbiauti su rangovu atliekant darbus;4) atlyginti rangovui papildomas išlaidas, susijusias su pakeitimais, jei pakeitimai nesusiję su

rangovo kalte (pakeitimai susiję su technologijos progresu, su rinkos pokyčiais, darant tyrimą).Statytojo (užsakovo) pareigos ir teisės6.704 straipsnis. Užsakovo pareigosUžsakovas pagal projektavimo ir tyrinėjimo darbų rangos sutartį privalo:1) sumokėti rangovui sutartyje numatytą kainą užbaigus visus darbus iš karto arba dalimis už

atliktus darbų etapus, numatytus sutartyje;2) naudoti darbų rezultatą, gautą iš rangovo, tik sutartyje numatytais tikslais, neperduoti jo

tretiesiems asmenims ir neskelbti darbų rezultato duomenų be rangovo sutikimo;3) bendradarbiauti su rangovu atliekant darbus ir derinant parengtą techninę dokumentaciją;4) atlyginti rangovui papildomas išlaidas, susijusias su užduoties ar pradinių duomenų pakeitimu,

jeigu pakeitimai buvo padaryti ne dėl nuo rangovo priklausančių aplinkybių;5) įtraukti į bylą savo pusėje rangovą, kai užsakovui pareiškia ieškinį tretieji asmenys dėl techninės

dokumentacijos ar projektavimo ir tyrinėjimo darbų trūkumų.Statytojas (užsakovas) privalo:1) gauti iš savivaldos vykdomųjų institucijų, kitų institucijų nustatytas projektavimo technines ir

specialias sąlygas;2) atlikti statinio statybos sklypo ir gretimų statinių bei sklypų, kuriems statyba gali daryti

neigiamą poveikį, normatyvinių dokumentų nustatytus tyrimus;3) turėti nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą statinio projektą (iki tvirtinimo atlikti

projekto privalomą ekspertizę) pagal normatyvinių statybos dokumentų reikalavimus;4) esant būtinybei (pasikeitus normatyvinių statybos dokumentų reikalavimams) pataisyti statinio

projektą ir jo pakeitimus įforminti nustatyta tvarka;5) gauti apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą

statyti statinį;6) organizuoti statinio statybą ir ją finansuoti sutartyje numatytu laiku ir sąlygomis;7) organizuoti ir atlikti statinio statybos techninę priežiūrą;8) sudaryti sutartį su projektuotoju atlikti autorinę statinio statybos priežiūrą (jei tai nustato

normatyviniai dokumentai);9) užsakyti nustatyta tvarka padaryti nutiestų inžinerinių tinklų ir komunikacijų kontrolines

geodezines nuotraukas;10) atlyginti sutarčių šalims, fiziniams ir juridiniams asmenims bei valstybei ar savivaldybei

atsiradusius dėl statytojo (užsakovo) kaltės nuostolius: dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo (arba netinkamo vykdymo), projekto ir normatyvinių dokumentų pažeidimo, blogos statinio statybos padarinių, tyčinės arba neatsargios veiklos (neveikimo), taip pat dėl vienašalio sutartinių įsipareigojimų vykdymo nutraukimo ir dėl neteisėtų veiksmų (sprendimų ir nurodymų);

11) nustatyta tvarka organizuoti baigto statyti statinio priėmimą naudoti;12) teisiškai įregistruoti priimtą naudoti statinį;

169

13) suteikti užsienio valstybių firmoms (projektuotojams, rangovams) iki sutarčių pasirašymo su jomis informaciją apie šį ir kitus Lietuvos Respublikoje galiojančius su statyba susijusius įstatymus, poįstatyminius aktus ir normatyvinius statybos techninius dokumentus.

Statytojas (užsakovas) turi teisę:1) pasirinkti projektavimo būdą (užsakyti parengti statinio projektą projektuotojui arba rangovui)

ir statybos būdą (rangos arba ūkio);2) pasirinkti projektuotojus ir rangovus savo nuožiūra arba konkurso tvarka, o statiniams, kurių

statyba finansuojama visuomenės lėšomis, Vyriausybės nustatyta tvarka;3) nustatyti kartu su projektuotoju statinio projekto rengimo stadijas, projekto detalumo laipsnį ir

parengimo terminus.40.9. Sutarties šalių atsakomybė.Ginčus dėl statinių projektavimo, statinių statybos, jų atidavimo naudoti, statinių naudojimo,

nugriovimo ir statybos valstybinės priežiūros sprendžia pagal savo kompetenciją apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos, Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės valdžios institucija, teismas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Ginčai tarp Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių juridinių ir fizinių asmenų sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, jeigu Lietuvos Respublikos tarpvalstybinėse ar rangos sutartyse nenumatyta kitaip.

Projektuotojui tenka Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta administracinė, civilinė ir baudžiamoji atsakomybė už blogų projektų padarinius statybos metu ir per projektavimo sutartyje nustatytą garantinį laiką (kurio pradžia skaičiuojama nuo statinio atidavimo naudoti dienos), bet ne trumpesnį kaip:

1) statinių - 5 metai;2) paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų) - 10 metų.6.703 straipsnis. Rangovo atsakomybė už darbų kokybę1. Projektuotojas (tyrinėtojas) atsako už netinkamą techninės dokumentacijos parengimą ar

tyrinėjimo darbų atlikimą, taip pat už statinio statybos darbų perdirbimą dėl nekokybiškai atliktų projektavimo (tyrinėjimo) darbų arba nekokybiškai parengtos techninės dokumentacijos bei darbų (dokumentacijos) trūkumus, kurie nustatomi vykdant darbus pagal parengtą techninę dokumentaciją ar tyrinėjimo darbų rezultatą arba eksploatuojant jų pagrindu sukurtą objektą.

2. Nustačius techninės dokumentacijos ar tyrinėjimo darbų trūkumus rangovas privalo užsakovo reikalavimu neatlygintinai ištaisyti techninės dokumentacijos trūkumus ar iš naujo atlikti tyrinėjimo darbus bei atlyginti užsakovui nuostolius, jeigu rangos sutartis nenustato ko kita.

3. Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti privalomą projektų ekspertizę.RANGOS DARBAI, FINANSUOJAMI IŠ VALSTYBĖS AR SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETO6.705 straipsnis. Statybos ir projektavimo darbų atlikimas valstybės ar savivaldybių reikmėms1. Statybos, projektavimo ar tyrinėjimo darbai, taip pat architektūrinė ir inžinerinė veikla bei su ja

susijusios techninės konsultacijos valstybės ar savivaldybių reikmėms, kurie finansuojami iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, vykdomi pagal rangos sutartis, sudaromas konkurso tvarka, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.

2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms rangos sutartims atitinkamai taikomos šio kodekso normos, jeigu kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita.

6.706 straipsnis.Konkurso būdu sudaromos rangos sutarties turinysJeigu rangos sutartis buvo sudaryta konkurso būdu, tai sutarties turinys nustatomas pagal

paskelbtas konkurso sąlygas ir konkurso metu pateiktus rangovo, laimėjusio konkursą, pasiūlymus.

43 TEMA. KROVINIŲ VEŽIMAS. (PAGAL SENĄ CK)43.1. Transporto reikšmė.Transportas yra materialinės gamybos sritis, susijusi su įmonių ir krovinių perkėlimu iš vienos vietos į kitą skirtis – palaikyti nenutrūkstamą ryšį tarp pramonės ir žemės ūkio, tarp atskirų pramonės šakų, aprūpinti gyventojus žemės ūkio produktais ir pramonės gaminiais, tenkinti gyventojų pervežimų poreikius ir pan. Skirtingai nuo kitų ūkio šakų, transportas negamina daiktinės produkcijos. Transportas yra savarankiška gamybos šaka. Nors jis ir negamina materialinių vertybių, tačiau dalyvauja jų kūrime. 43.2. Vežimo rūšys ir teisinis jo reguliavimas.Vežimo rūšys pagal transporto rūšis:geležinkelio;automobilių;

170

oro transporto;vidaus vandenų;vamzdynų;jūros.Vežimo rūšys pagal tai, ką perveža:krovinių;bagažo;keleivių;pašto. Vežimo rūšys pagal tai, kiek transporto rūšių dalyvauja pervežime:vietinio susisiekimo (atlieka viena transporto įmonė);tiesioginio susisiekimo (atlieka kelios tos pačios transporto rūšies įmonės; pervežimas atliekamas pagal tą patį dokumentą);tiesioginiai mišrūs arba kombinuoti (kelios įmonės skirtingų transporto priemonių rūšių, bet pagal vieną dokumentą).Atskirai klasifikuojami pervežimai jūra :užsienio plaukiojimo pervežimai (tarp skirtingų valstybių);pervežimai tarp tos pačios valstybės uostų - kabotažiniai (Lietuvoje negalimi):didysis kabotažas (tarp valstybės uostų, esančių skirtingose jūrose);mažasis kabotažas (ta pati valstybė ir ta pati jūra).CK 446 – 454 str. nustato bendras visoms transporto rūšims krovinių ir keleivių vežimo taisykles. CK 455 – 461 str. nustatytos krovinių, keleivių ir bagažo pervežimo automobilių transportu ypatingos taisyklės. Pervežimus atskirų rūšių transportu išsamiai reguliuoja transporto įstatai (kodeksai): LR vidaus vandenų transporto kodeksas (VVTK), LR geležinkelio transporto kodeksas (GK), LR kelių transporto kodeksas (KTK)Atskirų transporto rūšių kodeksuose nustatytos pagrindinės pervežimo sąlygos detalizuojamos atitinkamų ministerijų tvirtinamose pervežimų taisyklėse ir sąlygose, tipinėse sutartyse, tarifuose ir instrukcijose. Kodeksuose ir kituose norminiuose pervežimo aktuose dažniausiai būna duotos imperatyvinio pobūdžio taisyklės, todėl šios krovinių, keleivių ir bagažo pervežimo sąlygos paprastai negali būti keičiamos šalių susitarimu.

43.3 Vežimo sutartysVežimo sutartys pagal įvairius požymius gali būti skirstomos į rūšis. Pagal transporto rūšis sutartys gali būti pervežimo geležinkeliais, upėmis, jūromis, automobiliais ir oru. Pagal pervežimo objektus (atskirais atvejais ir subjektus) - krovinio, bagažo, pašto ir keleivių vežimo sutartis. Priklausomais nuo pervežime dalyvaujančių transporto rūšių ir transporto įmonių skaičiaus – tiesioginio ir mišriojo pervežimo sutartis, tiesioginio ir vietinio pervežimo sutartis.

43.4. Krovinių vežimo sutarties sąvoka. Sutarties sudarymo tvarka. Krovinio pervežimo sutartimi pervežėjas įsipareigoja pateikti transporto priemonę, nugabenti siuntėjo jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas įsipareigoja už krovinio pervežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 446 str.)Sutartis paprastai yra realinė, nes laikoma sudaryta nuo to momento, kai siuntėjas perduoda vežėjui krovinį nugabenti į paskirties punktą.Pervežimuose jūrų transportu yra 2 sutartys (konosamentai- kai nedaug prekių – realinė, čarteris – kai suteikiamas visas laivas ar laivo dalis – konsensualinė sutartis).Šalys krovinių pervežime.Krovinio siuntėjas ir gavėjas. Gavėju gali būti ir pats siuntėjas (pvz.: įmonė pasiuntė ekspeditorių nupirkti ką nors, jis nupirko ir nurodė savo adresą).Daugumoje atvejų siuntėjas ir gavėjas nesutampa. Dėl teisinės gavėjo padėties yra trys pozicijos:Gavėjas yra trečiasis asmuo, kurio naudai sudaroma sutartis. Trečiasis asmuo jokių pareigų tokiu atveju neturi. Neigiant šį teiginį, gavėjas turi ne tik teises, bet ir pareigas (atsiimti krovinį, apmokėti, t.y. atlikti tam tikrus veiksmus).Siuntėjas ir gavėjas – viena šalis, o kita šalis – pervežėjas. Ši teorija neigiama, nes teisės ir pareigos siuntėjo ir gavėjo yra skirtingos, todėl negalima jų laikyti viena šalimi.Gavėjas – sutarties dalyvis, turintis savo teises, tokiu atveju sutartis bus trišalė.Pervežimas pasikinkius gyvulius, karučius – tai ne pervežimo, o rangos sutartis (gyvulys – priemonė, su kuria atliekamas darbas). Krovinių pervežimo sutarties forma.Sudaromi važtaraščiai, kvitai, konosamentai ir rašytinė sutartis, pvz., organizacinė sutartis, kurią numato Geležinkelio Kodekso 38 str. 2 dalis.Tai rašytinis susitarimas tarp geležinkelio įmonės ir siuntėjo dėl riedmenų ir krovinių pateikimo ir riedmenų pakrovimo tvarkos. Šias sutartis sudaro įmonės, kurios reguliariai siunčia savo produkciją (gali ją atkrauti kasdien ir ne vienas vagoną). Kadangi yra pastovūs ryšiai – tai organizacinė sutartis (dažnai 1 mėn.) nustatoma, kokius kiekius siuntėjas siųs, kad geležinkelio įmonė žinotų, kokiomis dienomis, kam ir kiek reikės transporto priemonių. Joje numatomi terminai (dažnai dešimtadienis – dekada) kokiomis savaitės dienomis, kiek siųs. Ši sutartis ne krovinių pervežimo, kuri sudaroma tik perduodant krovinį, nes realinė.

43.6. Krovinių vežimo sutarties dalykas, krovinio vežimo kaina, terminas.Vežimo sutarties dalykas yra paslaugos, kurias teikia vežėjas pergabendamas patikėtas materialines vertybes. Tai transporto veiklos rezultatas. Šios paslaugos - ne tik krovinio pervežimas, bet ir jo saugojimas, kai kuriais atvejais – pakrovimas, iškrovimas, priėmimas, išdavimas ir pan. Kiekviena šių paslaugų yra kitos sutarties (pasaugos, rangos ir pan.) dalykas. Vežimo, kaip ir bet kurios kitos sutarties, esmę arba teisinę prigimtį lemia pagrindinis jos tikslas, o ne atsirandančios

171

papildomos pareigos. Pagrindinis pervežimo sutarties tikslas - nugabenti krovinius, keleivius į paskirties punktą, todėl šis vežėjo veiklos rezultatas sudaro sutarties dalyką.Pervežimo sutarties atlygintinumas pasireiškia tuo, kad siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą mokestį. Pervežimo mokestis nustatomas normine tvarka tvirtinamais tarifais arba šalių susitarimu.Pervežėjas privalo nugabenti krovinį ar bagažą į paskirties punktą transporto kodeksuose ar nustatyta tvarka leidžiamose taisyklėse nustatytu terminu. Jei nustatyta tvarka nugabenimo terminas nenurodomas, šalys turi teisę savo susitarimu nurodyti šį terminą sutartyse. Kai kuriuose kodeksuose numatyta pervežimo pradžios ir pabaigos nustatymo tvarka, pvz., pervežimu geležinkeliu – nugabenimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo krovinio priėmimo dienos 24 val.

43.7. Vežėjo ir krovinio siuntėjo teisės ir pareigos.Iš krovinių vežimų visomis transporto rūšimis sutarčių jo dalyviams atsiranda tam tikros teisės ir pareigos. Šios teisės ir pareigos, t. p. jomis numatyti veiksmų rezultatai sudaro sutarties turinį. Pagrindinės sutarties šalių teisės ir pareigos suformuluotos įstatyminiame krovinių pervežimo sutarties apibrėšime (CK 446 str.), t. p. atitinkamuose CK, transporto kodeksų straipsniuose. Be pagrindinės vežėjo pareigos nugabenti jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį turinčiam teisę gauti asmeniui ir krovinio siuntėjo pareigos sumokėti už pervežimą, šalys turi ir papildomų pareigų. Jų paskirtis – užtikrinti, kad pervežimo sutartis būtų įvykdyta laiku ir kokybiškai.Šios papildomos šalių teisės ir pareigos iš esmės yra vienodos visose transporto rūšyse. Papildomos vežėjo pareigos yra: laiku išsiųsti priimtus pervežti krovinius ir apsaugoti juos kelyje; nugabenti trumpiausiu keliu.Krovinio siuntėjas privalo: atiduoti pervežti nurodytą sutartyje krovinį; pakrauti krovinius per nustatytas laiko normas; laikytis krovinio taros ir įpakavimo reikalavimų. Vienos vežimo šalies pareigos atitinka kitos šalies teises. Vežėjas, esant laikui, turi teisę patikrinti duodamo pervežti krovinio būklę, reikalauti atitinkamų dokumentų, patvirtinančių, kad krovinį galima pervežti šia transporto rūšimi ir kt. Savo ruožtu krovinio siuntėjas gali reikalauti nugabenti krovinį į paskirties punktą pervežėjui atliekant visus reikalingus veiksmus, nustatyta tvarka peradresuoti krovinius ir pan.

43.8. Atskirų krovinių vežimo ypatumai. Krovinių vežimas geležinkeliu, vidaus vandenų transportu, jūra, oru ir autotransportu. 43.8.1. Krovinių pervežimo geležinkeliu sutartis.Visiems pervežimams, išskyrus jūros, naudojama sutartis forma – važtaraštis. Tai – nustatytos formos dokumentai, kuriais aprūpina krovinių siuntėjas. Važtaraštis patvirtina sutarties sudarymo faktą. Jį užpildo siuntėjas ir atsako už teisingą užpildymą Sutarties sudarymas.Siuntėjas paruošia krovinį, įpakuoja, o pervežėjas turi teisę tikrinti įpakavimą, - jei netinkamai, atsisako pervežti. Važtaraštį užpildo krovinio siuntėjas, paruošia krovinį ir atgabena pervežėjui. Geležinkelio įmonė patikrina krovinį pagal važtaraštį, darbuotojas pasirašo važtaraštyje ir spaudžia ant jo kalendorinį spaudą ir nuo šio momento (kai priimtas krovinys) sutartis laikoma sudaryta. Išduotas kvitas, patvirtina, kad pervežėjas priėmė krovinį. Važtaraštis seka paskui krovinį. Gavėjas priima krovinį pagal važtaraštį ir jį pasirašo.Geležinkelis krovinius perveža pagal tarifus (dėl kainos nesitaria);2.Kroviniai pervežami griežtai pagal pateikimo eilź.Geležinkelis – monopolistas, nėra konkurencijos, todėl jis nustato bendras sąlygas (pervežimo taisyklės) ir jokių išimčių nedaro.Pristatymo terminaiKrovinio pristatymo terminus nustato krovinių vežimo taisyklės, jei siuntėjas ir geležinkelio įmonė nesutarė kitaip. Krovinio vežimo laikas pradedamas skaičiuoti nuo 24 val. tos dienos, kai priėmė mokestį pagal tarifus. Sumokama pradinėje stotyje, bet gali būti ir galinėje, be to apmokama ir už papildomus darbus ( gavėjas ir siuntėjas). Geležinkelio įmonė, atgabenus į paskirties uostą, turi informuoti gavėją. Jei neatsiima per 24 val., moka įmonei. Galinėje stotyje geležinkelio įmonė turi patikrinti plombas, vagonus, vietų skaičių. Jei yra trūkumų, tai gavėjas turi pareikalauti geležinkelio įmonėms surašyti aktą - tai pagrindas įrodyti savo teises. Jei atsisako, tai gavėjas surašo vienašališką aktą. Plombos švininės, dažnai viela perveriama per uždarymo sankabas, ji nukerpama ir perduodama gavėjui.( jų negalima išmesti, nes galima atlikti reikalui esant ekspertizę.) Jei gavėjas per 10 dienų nuo pranešimo apie jo vardu gautą krovinį neatsiima jo ir nesudaro sutarties dėl krovinių saugojimo, tai geležinkelio įmonė turi teisę gavėjo sąskaita iškrauti krovinį ir jį saugoti. Jei neranda gavėjo, praneša siuntėjui, ir jei per 10 dienų neatsiliepia – geležinkelio įmonė turi teisę iškrauti krovinį ir jį saugoti. Dar po 10 dienų gali realizuoti ir įdėti į depozitinį įmonės sąskaitą. Šalių teisės ir pareigos.Siuntėjas ( gavėjas) įturi teisę:sulaikyti krovinį;peradresuoti jį;išduoti kitoje, nei važtaraštyje nurodyta, stotyje;grąžinti į pradinę stotį. Krovinių siuntimas negali būti išsklaidytas. Pagal vieną važtaraštį negalima pateikti krovinių, kuriuos vieną dalį krauna geležinkelis, o kitą – siuntėjas, ar kurių negalima vežti su kitais kroviniais. Krovinys turi būti įpakuotas taip, kad būtų apsaugotas pats, taip pat asmenys, riedmenys ir kiti įrengimai. Jei pakrauna siuntėjas, negali viršyti reikalaujamo siuntėjo nurodymų. Dėl viršsvorio tarpinėje stoty gali būti šalinama, o pradinėje net nepriimama.43.8.2. Pervežimai oru.

172

Ši krovinių pervežimo sutartis sudaroma tarp siuntėjo ir pervežėjo – oro transporto įmonės. Krovinio pervežimo sutartis įforminama krovinio važtaraščiu. Važtaraštis - prekės vežimo, sutarties sudarymo, prekių priėmimo įrodymas.Varšuvos konvencijos 9 str. nustato reikalavimus pervežėjui.: jei vežėjas priims prekes nesurašius važtaraščio ar ne su visais duomenimis, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės. Numatyta siuntėjo teisė disponuoti pervežama preke: siuntėjas gali atsiimti dar neišskridus ir tarpiniuose aerouostuose. Gavėjas turi apmokėti ir atsiimti; vežėjas turi nedelsiant jam pranešti apie atvežimą, - jei per 7 dienas, kai turi būti pervežtos, neatgabeno, gavėjas gali reikalauti nuostolių atlyginimo. 43.8.3. Krovinių vežimas jūraDu sutarties tipai, priklausomai nuo to, kokie kroviniai ir kiek gabenama: 1) realinė, įforminama konosamentu – kai nedideli prekių kiekiai; 2) konsensualinė, forminama čarteriu - pervežamos didelės krovinių partijos (išnuomojamas laivas ar jo dalis – jūrų teisėje ne nuoma, o frachtas). Konosamentas atlieka kelias funkcijas:- tai dokumentas, kuris patvirtina sutarties sudarymą;- atlieka kvito funkciją; patvirtina, kad krovinys priimtas, leidžia disponuoti pervežamu kroviniu( kaip vertybiniais popieriais) Savininkas tas, kas turi konosamentą. Disponavimas konosamentu (jo perleidimas, įkeitimas) reiškia disponavimą jame nurodytu kroviniu. Konosamentai skirstomi į : 1) vardiniai; perduodami kaip vertybiniai popieriai. 2) orderiniai; perduodami darant įrašą (indosavimą) kitoje pusėje. Jie gali būti vardiniai ar blankiniai. Pardavėjas pasirašo, o kam perdavė, vietą paliko tuščią - tas, kas jį gavo, gali įsirašyti savo pavadinimą. 3) pareikštiniai, jokie įrašai nedaromi. Prekės išduodamos tam, kas turi dokumentą. Konosamente yra sekantys rekvizitai : laivo pavadinimas;vežėjas;siuntėjas;gavėjas;pakrovimo ir paskirties uostas;pervežimo trukmė;svoris, kiekis, ypatingos žymės;frachtas ir kitos vežėjui priklausančios įmokos;išdavimo laikas, vieta, jų kiekis( jei išduodamas ne vienas )Čarteris – susitarimas, kuriuo laivas savininkas įsipareigoja suteikti visą laivą ar jo dalį. Tai konsensualinė sutartis. Pervežimo sąlygas nustato čarteris, kurį pasirašo frachtininkas ir frachtuotojas ar jų atstovai. Čarterio rūšys: reisinis; sutartis dėl vieno reiso;generalinis; sutartis, pagal kurią atliekama eilė reisų, numatytų sutartyje;taimčarteris; laivas suteikiamas tam tikram laiko tarpui ir per tą laiką naudojamas( kroviniams, ekspedicijai, ekskursijai). Siuntėjas privalo perduodamas krovinį informuoti vežėją apie krovinio pobūdį, jei ne atlygina vežėjo nuostolius. Frachto dydis šalių susitarimu. Yra frachto rinka ( t. y. kiekvienas uostas turi atskirą rinką su savo kainomis) Vyksta konkurencija. Frachtui ir kitiems mokėjimams atlyginti galimas krovinių įkeitimas. Siuntėjas turi teisę atsisakyti nuo sutarties sumokant dalį frachto, atskirais atvejais visą. Vežėjas turi teisę nutraukti sutartį neatlyginant:dėl karo ar kitų veiksmų;jei laivas sulaikomas valstybės institucijų;jei išsiuntimo ar paskirties uostas blokuojamas;laivas paimamas specialiems valstybės reikalams;jei valdžios institucija draudžia išvežti ar įvežti į paskirties uostą. Turi būti nustatytas terminas – jei nukrypimai dėl aplinkybių, kurios yra įstatyme, nelaikomas nukrypimu nuo termino.

43.8. 4. Krovinių pervežimas vidaus vandenų transportu. Vidaus vandenų transportas – ūkinės veiklos sritis, kuri apima keleivių, krovinių, bagažo pašto vežimą, buksyravimą vidaus vandenų keliais.Krovinių pervežimo vidaus vandenų transportu sutartis taip pat įforminama važtaraščiu. Krovinio siuntėjui išduodamas kvitas. Sutarties sudarymo tvarka ir išduodamų dokumentų teisinė reikšme yra tokia pat kaip ir geležinkelio transporte. 4.9. Šalių atsakomybė už krovinių vežimo prievolės pažeidimą.Vežėjas – geležinkelio transporto įmonės – atsako už pervežamus krovinius, bet atsakomybė ribota. Paprastai atlyginama prarasto krovinio vertė, sužalotos vertės sumažėjimas, bet neatlyginamos negautos pajamos; atlyginamos ir turėtos išlaidos.Už terminų pažeidimą pervežėjo atsakomybė ribota. Jei bus neribota atsakomybė, jis žymiai didins mokesčius už pervežimą visiems, o jei ne – jis bankrutuos. GTK 60 str.:- visiškai už krovinio praradimą, jei neįrodo, kad praradimas ar sužalojimas ne dėl jo kaltės.61 str. nustato atvejus, kai neatsako už praradimą, trūkumą, sužalojimą, jei krovinio siuntėjas ar gavėjas neįrodys priešingai:jei dėl siuntėjo ar gavėjo kaltės tai įvyko;tai įvyko dėl natūralių krovinio savybių;dėl taros ar įpakavimo trūkumų, kurie negalėjo būti pastebėti priimant krovinį; jei trūkumai buvo pastebėti ir vežėjas priėmė vežti, už krovinio praradimą, sužalojimą atsako geležinkelis;krovinio, bagažo trūkumas neviršijo natūralaus sumažėjimo normų ir atvežtas tvarkingu konteineriu su siuntėjo nepažeistomis plombomis(išdžiūsta, nubyra);

173

krovinys atvežtas tvarkingais, atvirais vagonais, suženklintas;krovinys atvežtas lydint palydovui;tai įvyko dėl gaivalinės nelaimės.62 str. Kroviniai ir bagažas gali būti siunčiami įvertinti – pervežėjas atlygina tik įvertintą sumą, jei vežėjas įrodo, kad toji vertė mažesnė, tai atlygina mažesnė.Jei siuntėjas įvertina krovinį mažesne suma, tai geležinkelio įmonė atsako tik įvertinta suma.

4.10. Bendroji ir atskiroji avarija vežant jūra.Nuostoliai, padaryti laivui ar kroviniui gelbstint laivą, frachtą arba krovinius dėl kokio nors įvykio ar atsitikimo, vadinami avarija. Skiriamos dvi avarijų rūšys: bendroji ir dalinė. Bendrąja avarija laikomi nuostoliai, atsiradę dėl sąmoningai ir racionaliai padarytų nepaprastų išlaidų arba aukojimų, kad būtų išgelbėtas nuo bendro pavojaus laivas, frachtas ir laivu pervežami kroviniai.Bendrajai avarijai būtini šie požymiai: 1. buvimas bendro pavojaus laivui, kroviniui ir frachtui; 2. sąmoningi laivo administracijos veiksmai, kuriais gelbstimas laivas, frachtas ir kroviniai; 3. išlaidų arba aukojimų nepaprastumas; 4. išlaidų arba aukojimų racionalumas.Bendrosios avarijos nuostoliai paskirstomi tarp laivo, frachto ir krovinių proporcingai jų vertei.Bendrosios avarijos faktą konstatuoja ir jos paskirstymo apskaičiavimą (dispašą) suinteresuotų asmenų pareiškimu daro dispašininkai.Dalinės avarijos atveju nuostoliai neskirstomi tarp laivo, frachto ir krovinių. Jie tenka tam, kas juos patyrė arba tam, kas atsakingas už jų padarymą.

4.11. Krovinių vežimo tiesioginiu mišriu susisiekimu sutartis.Krovinių vežimas tiesioginiu mišriu susisiekimu - tai krovinio nugabenimas į paskirties punktą pagal vieningą pervežimo dokumentą kelių rūšių transportu. Šiam krovinių vežimui būdinga:krovinius perveža dviejų ar daugiau rūšių transporto įmonės(pvz. geležinkelio ir vidaus vandenų transporto, geležinkelio ir autotransporto ir pan.)krovinys nuo išsiuntimo punkto iki paskirties punkto pervežamas pagal vieningą visam pervežimui dokumentą. Pervežimu tiesioginiu mišriu susisiekimu nelaikomas krovinių nugabenimas, kai, perkraunant iš vienos transporto rūšies įmonės į kitos transporto rūšies įmonės transporto priemones, surašomas kitas pervežimo dokumentas. Vieningas visam pervežimui dokumentas yra nustatytos formos važtaraštis. Tai pervežimo sutarties dokumentas. Jį surašius, sutartis laikoma sudaryta ir atsiranda teisiniai santykiai tarp krovinio siuntėjo ir pervežėjo. Mokestis už krovinių pervežimą tiesioginiu mišriu susisiekimu nustatomas pagal kiekvienos transporto rūšies tarifus. Pervežimo tiesioginiu mišriu susisiekimu terminas nustatomas susumuojant visų krovinį pervežančių įmonių krovinių pervežimo terminus. Šiuose pervežimuose vienai prievolės šaliai – pervežėjui – atstovauja ne vienas, o keletas asmenų (asmenų daugetas prievolėje). Kiekviena pervežimo procese dalyvaujanti transporto organizacija privalo nugabenti krovinį sutartyje numatytą dalį atstumo. Pervežusi krovinį nustatytą dalį atstumo, ji perduoda jį kitos transporto rūšies įmonei, kuri krovinį gabena toliau. Perdavus krovinį perkrovimo punkte, pasibaigia vienos rūšies transporto įmonės pareiga ir prasideda kitos transporto organizacijos pervežimo prievolė.

43.12 Buksyravimo sutartis.Buksyravimo sutartis – tai susitarimas, kuriuo viena šalis – laivo valdytojas – įsipareigoja už atlyginimą buksyruoti kitą laivą arba kitokį plaukiojantį objektą tam tikrą nuotolį ar tam tikrą laiką arba atlikti manevrą, o kita šalis, kuriai priklauso buksyruojamas objektas, įsipareigoja už buksyravimą sumokėti numatytą mokestį. Buksyravimo sutartis gali būti sudaryta rašytine forma ar kitu šalių pasirinktu būdu ( pasikeičiant raštais, telefonogramomis, faksogramomis ir kt.). Buksyravimo sutartis yra dvišalė, atlygintina. Buksyravimo dalykas – plaukiojančio objekto vilkimu ar stūmimu pasireiškiančios paslaugos.Baigus buksyravimo sutartyje numatytą laivo vilkimą, stūmimą ar manevrą, sutarties šalys surašo sutarties įvykdymo aktą ar padaro reikiamas žymas laivo buksyravimo dokumentuose. Jeigu buksyravimo metu laivas sužalotas iš dalies arba visai prarastas laive esantis krovinys, apie tai nurodoma sutarties atlikimo akte.

43.13 Keleivių ir bagažo vežimasKeleivis – tai fizinis asmuo, kuris pagal sutartį arba kitu teisiniu pagrindu naudojasi transporto priemone (važiuoja ir veža bagažą), t. p. kitais vežėjo teikiamais patarnavimais. (KTK 17 str.) Keleivių ir bagažo pervežimo sutartis – tai susitarimas, kuriuo pervežėjas įsipareigoja pervežti keleivį į paskirties punktą, o jei keleivis turi bagažą – ir jį nugabenti į paskirties punktą ir atiduoti turinčiam teisę jį gauti asmeniui, o keleivis įsipareigoja sumokėti nustatytą mokestį už pervežimą ir bagažą, jeigu jis buvo duotas.Keleivio pervežimo sutartimi pervežėjas įsipareigoja pervežti keleivį į paskirties punktą, o jeigu keleivis įdavė bagažą, taip pat nugabenti bagažą į paskirties punktą ir išduoti jį turinčiam teisę gauti bagažą asmeniui; keleivis įsipareigoja sumokėti nustatytą užmokestį už pervežimą, o jeigu įduotas bagažas - ir už bagažo pervežimą. Sudarant sutartį (važiavimo troleibusu) yra viešoji oferta (nurodytas maršrutas, kaina). Nuo kurio momento sudaroma sutartis – nuo įlipimo momento; sutartis sudaroma konkliudentiniais veiksmais – įlipdamas akceptuoja ir yra reikalavimas susimokėti, jei ne – pažeidžia sutartį. Įlipimas – realus veiksmas, todėl sutartis yra realinė.

174

Keleivių pervežimo sutartis yra dvišalė, atlygintina, konsensualinė. Sutartis įforminama važiavimo bilietu. Visų transporto rūšių, išskyrus oreivystės, biliete nenurodomas jos įgijėjas. Todėl pradedant vykdyti pervežimo prievolę, bilietas yra pareikštinis dokumentas. Pervežimo oru keleiviams duodami vardiniai bilietai. Keleivio vežimo sutartis laikoma galiojančia ir tada, kai nėra keleivio bilieto arba jis neteisingai įformintas, vežant keleivius reguliariais reisais, keleivio bilietas yra būtinas. Keleivio pervežimo sutartis gali būti vienkartinė arba ilgalaikė. Ilgalaikės sutartys dažniausiai sudaromos pervežant keleivius miesto ir priemiestiniu transportu. Pervežėjo atsakomybė už keleivio gyvybės atėmimą arba jo sveikatos sužalojimą nustatyta CK 454 str. Už priimto pervežti bagažo praradimą, trūkumą arba sužalojimą, t. p. pavėluotą jo pristatymą pervežėjas atsako tik esant jo kaltei. Įrodinėjimo našta tenka pervežėjui. Keleivio bagažo vežimo sutartyje vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivio bagažą į keleivio biliete ar bagažo kvite nurodytą paskirties punktą ir išduoti jį keleiviui, o keleivis įsipareigoja sumokėti sutartyje nustatyto dydžio atlyginimą. Keleivio bagažo vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra keleivio bilietas arba bagažo kvitas.

43.15 Ekspedicijos sutartis. Sutarties sąvoka, rūšys, dalykas. Ekspedicijos sutartis – tai susitarimas, kuriuo viena šalis – ekspeditorius – įsipareigoja kitos šalies – kliento sąskaita, jos arba savo vardu išsiųsti klientui priklausančius krovinius (paštą) atitinkamu transportu arba iš atitinkamo transporto organų priimti kliento vardu gautus krovinius (paštą) ir teikti kitas ekspedicines paslaugas, o klientas įsipareigoja perduoti, išsiusti ir priimti gautus krovinius(paštą) ir sumokėti už suteiktas paslaugas. Ekspedicijos sutartis yra dvišalė, atlygintina ir konsensualinė, išskyrus sutartis dėl kai kurių pašto paslaugų( pvz. dėl laiško) Ekspedicijos sutarčių rūšys. Pagal sutarties objektus skiriamos:transporto ekspedicijos;pašto įmonės ekspedicinių paslaugų sutartys. Sutarties dalykas – yra ekspeditoriaus teikiamų paslaugų ir atliekamų darbų, susijusių su krovinių išsiuntimu ir gavimu, visuma. Jis gali būti pilnutinis ar dalinis. Pilnutinis – kai ekspeditorius savo vardu sudaro sandorį kliento sąskaita ir kliento naudai. Dalinis - kai ekspeditorius atlieka tik kai kurias operacijas, susijusias su krovinių išsiuntimu ar gavimu ir veikia pagal kliento įgaliojimą. Sutarties turinį sudaro:ekspeditoriaus pareigos siunčiant krovinius;ekspeditoriaus pareigos gaunant krovinius;kliento pareigos. a) sudaro organizacines sutartis, pateikia dekadines ir kitas paraiškas, tikrina ar teisingai užpildytas važtaraštis, perduoda važtaraštį transporto įmonei, gauna leidimą pervežti krovinį, priima krovinį kliento sandelyje, nugabena į tą vietą, kur turi būti perduota pervežėjui ir perduoda, sumoka pervežimo mokestį ir gauna kvitą ar kita dokumentą, kurį perduoda klientui, veda krovinių apskaitą ir t. t.b) praneša klientui apie jo vardu gautą krovinį, sumoka visas rinkliavas ir mokėjimus, priima krovinį, atgabena krovinį į kliento sandėlį, dalyvauja surašant komercinius aktus (pvz. kai išryškėja trūkumas) ir t. t.c) perduoda ir priima krovinį, atlygina ekspeditoriaus išlaidas, sumoka atlyginimą už ekspeditoriaus suteiktas paslaugas, formina reikalingus dokumentus ir perduoda juos ekspeditoriui.

43.16. Teisinis ekspedicijos santykių reguliavimas. Šalių atsakomybės klausimas sprendžiamas pagal sutartį ir bendrąsias normas, reglamentuojančias prievolės atsakomybę. Jeigu ekspeditorius atlieka saugojimo funkcijas, tai atsako kaip oficialus (profesionalus) saugotojas, t. y. atsako ir už atsitiktinį žuvimą, išskyrus atvejus, kada žūna dėl nenugalimos jėgos. Profesionalus saugotojas – ta, kuris tuo užsiima (neprofesionalus saugotojas atsako tik, jeigu saugojo mažiau nei savo)

43.17. Transporto ekspedicijos sutartis. Kai atitinkamu transportu negalima krovinių nugabenti į gavėjo sandėlius arba iš jų paimti, siunčiami kroviniai turi būti išvežami iš siuntėjo sandėlio, o gauti kroviniai atvežami iš stočių, uostų, aerouostų į gavėjo sandėlius centralizuotai. Tai reškia, kad iš stočių, uostų, aerouostų krovinius atveža (išveža) ne pats gavėjas ar siuntėjas, o kita įmonė, kuriai pavesta teikti šias paslaugas. Centralizuotas krovinių išvežimas (atvežimas) gali būti organizuojamas trim būdais, t. y. įpareigojant teikti ekspedicines paslaugas šias įmones:atitinkamos rūšies transporto paskirties punkto įmonę;autotransporto įmonę;specialiai šiuo tikslu organizuotą įmonę. Transporto ekspedicinės paslaugos teikiamos pagal ilgalaikes arba vienkartines transporto ekspedicijos sutartis. Ilgalaikės sutartys yra planinės ir paprastai sudaromos metams. Jos sudaromos tokia pat tvarka kaip ir kitos ūkinės sutartys. Atskirai krovinių siuntai išsiųsti arba gauti sudaromos vienkartinės sutartys.

43.18. Pašto siuntų ekspedicijos sutarties ypatumai. Pašto siuntų ekspedicijos sutartims dėl pašto siuntų pristatymo būdinga tai, kad daugeliu atveju jos neįforminamos. Paprasti laiškai priimami neišduodant kvito ir įteikiami adresatui jam nepasirašant. Fiziniai ir juridiniai asmenys įmesdami laišką į pašto dėžutę savo konkliudentiniais veiksmai sudaro ekspedicinė sutartį ypatumai. Kitas pašto siuntas - registruotus laiškus, banderoles, siuntinius – pašto įmonė priima ir persiunčia pagal raštišką sutartį. Priimtas siuntas pašto įmonė registruoja, išduoda siuntėjui kvitą ir apie jų išsiuntimą pasižymi atitinkamuose dokumentuose.

175

Nurodytam asmeniui siuntos įteikiamos jam pasirašant. Sutartis laikoma sudaryta nuo siuntos perdavimo pašto įmonei momento.

44 tema Draudimas44.1. Draudimo sąvoka, reikšmė, teisinio reguliavimo šaltiniaiAsmenų turtas dėl įvairių priežasčių (žmogaus veiksmai, gamtos stichijos) gali būti prarandamas, sugadinamas, dėl ko

asmuo patiria nuostolius. Žmogaus gyvenime būna tokių įvykių, kurie nepadaro turtinės žalos, tačiau sukelia lėšų poreikį (tam tikro amžiaus suėjimas, darbingumo netekimas, mirtis). Draudimo įmonės surenka iš apsidraudusių asmenų draudimo įmokas, jų pagrindu sudaro draudimo fondą ir iš šio fondo padengia nuostolius ar kitas draudiminio įvykio išmokas.

Be komercinio egzistuoja ir valstybinis privalomas draudimas.Draudimo formos: Privalomas draudimas –jo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti

įstatymai; Savanoriškas – susitarimas patvirtintas sutartimi.Draudimo šakos:- gyvybės draudimas;- ne gyvybės draudimas.Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką

(premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.

Draudimo sutartis - dvišalė, konsesualinė, atlygintinė. (Vadovėlyje – realinė (pagal Vileita konsesualinė, nes sutarties vykdymas priklauso nuo aplinkybių, kurios įvyks ateityje)) Draudimo sutartis turi būti rašytinė. Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas). Draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). (t. y. nors sutartis ir bus pasirašyta, kol nebus sumokėta įmoka, draudimo sutartis negalios – realinės sutarties požymis). Draudiko pareiga - sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui, o draudėjo - mokėti įnašus, pranešti apie tam tikras aplinkybes. Tai sąlyginė sutartis, bet ne sąlyginis sandoris???. Nelaikytina sąlyginiu sandoriu, nes sąlyga nustatoma tik draudiminei išmokai. Sutartis galioja ir neįvykus sąlygai. Sutartis įsigalioja nuo įnašų sumokėjimo, o ne nuo sąlygų atsiradimo, bet draudiko pareiga atsiranda tik nuo tam tikrų sąlygų atsiradimo (įvykio). Tai rizikos sutartis - įvykiui neįvykus, suma negrąžinama. Rizikuoja ir draudėjas ir draudikas. Draudiko rizika – paprastai draudžiama didesnei sumai, nei įmokos dydis.

Sutarties tikslas - nuostolių atlyginimas. Draudimas galimas tik esant galimiems nuostoliams. Jeigu nėra draudimo interesų, nėra ir draudimo sutarties. Jeigu sutartis viršija draudimo interesą, tai ji galioja tik draudimo intereso ribose. Gali būti draudžiami tik įstatymo ginami interesai.

Nuostoliai - praradimai, kuriuos patiria draudėjas. Negautos pajamos į nuostolius neįskaitomos ir draudžiamos atskira sutartimi.

Draudiminė rizika - pavojus nuo kurio draudžiama. Neišvengiamas pavojus nėra draudimo rizika. Pavojus turi būti pasitaikantis. Neišvengiamas pavojus prie draudimo rizikos nepriskiriamas (pvz. negalima drausti nuo mirties). Nedraudžiama nuo pavojų, kurių pasekmės būna labai didelės: karas, riaušės, žemės drebėjimas ir t.t.

Galimas perdraudimas (draudimo draudimas) tam atvejui, jeigu esantis draudimas taptų nemokus.Teisinio reguliavimo šaltiniai. CK 6.987-6.1018 str.; LR Draudimo įstatymas (1996.07.10)44.2. Draudikai ir draudėjai (Draudimo sutarties šalys)Draudimo sutarties šalys yra draudimo įmonė (draudikas) ir draudėjas.Draudikas – draudimo įmonė, turinti Valstybinės Draudimo Priežiūros tarnybos licenziją. Draudėjai – tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, turintys draudimo interesą. Draudimo interesas

– tai galimi nuostoliai, galima žala, kurią gali patirti draudėjas įvykus draudiminiam įvykiui. Pvz.” Turto savininko draudiminis interesas – turto vertė. Draudiminio intereso teisinė reikšmė – draudimas galimas

176

ne didesnei vertei, nei draudiminis interesas (seną automobilį galima apdrausti kaip naują, bet įvykus draudiminiam įvykiui, bus išmokėta tiek, kokia tikroji jo vertė).

Draudimo sutartyje numatytais atvejais ir tvarka draudėjas ir apdraustasis turi teisę paskirti bei pakeisti asmenis, turinčius teisę gauti draudimo išmoką pagal draudimo sutartį.

Draudėjas atvyksta pas draudiką į įmonę ar filialą ir sudaro sutartį (čia pat sumoka draudimo įmoką, gauna kvitą ir draudimo polisą). Draudimo sutartis gali būti sudaroma ir naudojantis agentų paslaugomis (agentas tarpininkavimo būdu suranda klientą ir sudaro sutartį). Agentas veikia įmonės vardu, naudoja blankus ir kvitų knygeles.

Draudėjas tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, kuris turi draudimo interesą. Užmokėjęs draudėjas perduoda draudikui galimus nuostolius, riziką, pasekmes. Turto savininkai, bendrasavininkiai draudžia turtą bendrai ar tik savo dalį. Įkeistą turtą gali drausti savininkas, o įkaito turėtojas tik savo intereso ribose.

Draudėjo pareigos:a) sumokėti įmokas. Jeigu įmokos nemokamos laiku, draudikas gali nutraukti sutartį, gali įspėti .

Premijos (įmokos) dydžio negalima keisti per visą mokėjimo laiką.b) draudiminės apsaugos dalyko apsauga. Apdraustu daiktu draudėjas turi rūpintis taip pat kaip ir

neapdraustu. Kilus pavojui draudėjas turi imtis priemonių, kad būtų išvengta žala.c) pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimą (aplinkybes, kurios ją didina - tokios aplinkybės

numatytos sutartyje arba taisyklėse). Pranešti apie apdrausto daikto valdymo, naudojimo perdavimą kitam asmeniui.d) pranešti apie draudiminį įvykį (pranešti greitai, kad būtų nustatyta žala, priežastys,

įrodymai). Draudėjas negali keisti dalyko padėties po draudiminio įvykio.e) Imtis prieinamų protingų priemonių galimai žalai sumažintif) įrodyti, kad:1. buvo draudiminis įvykis;2. draudimo dalykas nukentėjo nuo draudiminio įvykio ar jį lydinčių šalutinių priežasčių;3. nuostolių dydį.Draudikas neprivalo įrodyti savo nekaltumo (kaltumą įrodo draudimo įmonė, jeigu įtaria, kad

draudiminis įvykis buvo išprovokuotas).Draudiko pareigos:a) Draudiminio atlyginimo išmokėjimas. Atlyginimo dydžio problema: sutartyje fiksuojamas

dalyko įvertinimas gali kisti - atlyginama tikroji vertė, bet ne daugiau negu buvo įvertinta.Pagal Draudimo įstatymą draudimo sutarties šalių teisės ir pareigos:1. Draudimo įmonė turi teisę reikalauti iš asmens, sudariusio ar ketinančio sudaryti draudimo

sutartį, pateikti reikalingą informaciją apie apdraudžiamą ar apdraustą asmenį ar objektą, jeigu ši informacija yra susijusi su draudimo sutartimi.

2. Draudimo įmonė privalo:a) supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis ir išduoti draudėjui draudimo liudijimą

(polisą) bei draudėjo pareikalavimu draudimo rūšies taisykles;b) įvykus draudiminiam įvykiui, draudimo sutartyje ar šio įstatymo nustatytais terminais mokėti

draudimo išmokas;c) draudėjui pareikalavus ir jam apmokėjus, išduoti draudimo liudijimo (poliso) dublikatą ar kitus

draudimo sutarties sudarymą patvirtinančius dokumentus;d) neskelbti informacijos apie draudėją ar kitus asmenis, jų turtinę padėtį, gautos vykdant

draudimo sutartis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.3. Draudėjas privalo:a) laiku mokėti draudimo įmokas;b) sudarydamas draudimo sutartį bei jos galiojimo metu suteikti draudimo įmonei jos nustatytą

informaciją apie apdraudžiamą ar apdraustą asmenį ar objektą, taip pat informaciją apie sudarytas ar ketinamas sudaryti to paties objekto draudimo sutartis;

c) pateikti draudimo įmonei visus su draudiminiu įvykiu susijusius dokumentus.4. Kitos draudimo įmonės ir draudėjo pareigos ir teisės numatomos draudimo sutartyje bei

draudimo veiklą reguliuojančiuose teisės aktuose.44.3. Draudimo formos ir rūšysDraudimo rūšys: draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškasis.

177

Privalomojo draudimo rūšis ir pagrindines nuostatas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.Savanoriškasis draudimas vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu, patvirtintu

draudimo sutartimi.Draudimo šakos ir grupės:Draudimo šakos - tai gyvybės ir ne gyvybės draudimas.I. Gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės:1) sutuoktuvinis ir gimimų draudimas;2) gyvybės draudimas, kai investavimo rizika tenka draudėjui;3) gyvybės draudimas ( kiek nenumatyta 1 ir 2 punktuose).II. Ne gyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės:1) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų;2) draudimas ligos atvejui;3) sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones, draudimas;4) geležinkelio transporto priemonių draudimas;5) skraidymo aparatų draudimas;6) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) draudimas;7) vežamų krovinių draudimas;8) turto (išskyrus 3, 4, 5, 6, 7 punktus) draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų;9) turto draudimas nuo kitų žalų (išskyrus 8 punktą);10) sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas;11) skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimas;12) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) civilinės atsakomybės draudimas;13) bendrosios civilinės atsakomybės draudimas;14) kredito draudimas;15) laidavimo draudimas;16) finansinių nuostolių draudimas;17) teismo išlaidų draudimas;18) pagalbos draudimas.

44.4. Draudimo teisinio santykio sąvoka ir atsiradimas (žr.44.1)44.5. Valstybinio draudimo teisinio santykio subjektai ir objektas (???) (čia kažkokia

seniena, apie kurią per paskaitas nebuvo pasakyta nei žodžio).44.6. Draudimo įmokos Draudimo įmoka (premija) - draudimo sutartyje ar įstatymu nustatyti draudėjui privalomi

mokėjimai už draudiminę apsaugą;Draudėjas (naudos gavėjas) už draudiminę apsaugą privalo mokėti draudikui draudimo sutartyje ar

įstatyme nustatytais terminais nustatyto dydžio pinigų sumą ar sumas (draudimo įmoką (premiją)).Draudimo sutartyje gali būti nustatyta, kad draudimo įmoka (premija) sumokama iš karto arba

mokama periodiškai sutartyje nustatytais terminais. Kai draudimo įmoka (premija) mokama periodiškai, draudimo sutartyje gali būti numatytos teisinės pasekmės, jeigu per sutartyje nustatytą terminą nesumokama eilinė įmoka.

Tai piniginė prievolė ir turi būti sumokama draudiko buveinėje grynais ar per banką. Jeigu laiku nesumokama, draudikas gali nemokėti atlyginimo. Jeigu nesumokamas dalinis mokėjimas, sutartis gali būti nutraukta. Draudėjas gali būti įspėtas sumokėti per tam tikrą laiką. Premijos dydis negali būti vienašališkai keičiamas visą sutarties galiojimo laiką. Sumažėjus draudimo rizikai, draudėjas gali reikalauti sumažinti įmokas, o padidėjus rizikai, privalo apie tai raštu pranešti draudimo įmonei, kuri tuomet nustato didesnę įmoką (nepranešus apie rizikos pasikeitimą, draudimo įmonė galėtų nemokėti išmokų).

Jei draudiminis įvykis įvyksta iki sumokant draudimo įmoką (premiją), kurios mokėjimo terminas yra suėjęs, draudikas turi teisę įskaityti nesumokėtą sumą į draudimo išmoką.

44.7. Draudimo įkainojimas (Vileita – draudiminis įvertinimas)Draudimo sutartyje nurodomas draudiminis įvertinimas. Jeigu įvertinimas mažesnis negu tikroji

vertė, tai atlyginama ne daugiau įvertinimo sumos. Jeigu vertė pasikeičia įvykio metu, tai atlyginama ta vertė, kuri buvo nustatyta sudarant sutartį.

44.8. Draudimo suma

178

Draudimo suma - draudimo sutartyje ar įstatymo nustatyta suma, kuria draudžiami turtiniai interesai. 44.9. Draudimo atlyginimo nustatymo sistemosSkiriamos pirmosios rizikos ir proporcinė atlyginimo tvarka.Pirmosios rizikos tvarka: daiktas apdraudžiamas tam tikra suma ir nuostoliai atlyginami ne

daugiau tos sumos.Proporcinė tvarka: atlyginama proporcingai nuo sumos, kuria apdraustas daiktas, pvz. daiktas

apdraustas 50 proc. vertės, tai reiškia, kad po draudiminio įvykio bus išmokama 50 proc. žalos sumos.Dažnai pagal sutartis taikoma pirmosios rizikos tvarka, o privalomojo draudimo atveju -

proporcinė.

Sutarties dalykasa) konkretus turtas, daiktaib) kapitalasc) prievolių įvykdymasd) civilinė atsakomybėCK ir draudimo įst. Kita sąvoka - draudimo objektas:Draudimo objektai gali būti turtiniai interesai:1) susiję su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu;2) susiję su kūno sužalojimais, taip pat su nelaimingais atsitikimais ir ligomis;3) susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;4) susiję su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat žala,

padaryta juridiniam asmeniui.Sutartyje turi būti numatyti draudiminiai įvykiai (įvykiai nuo kurių pasekmių draudžiama).

Nustatomas sutarties terminas, kuris siejamas su rizikos galimybe. Suteikti reikalingas žinias - draudėjo pareiga. Jei tokios žinios nepateikiamos ar pateikiamos neteisingos, draudiko išmokos gali būti sumažinamos ar visai nemokamos. Draudėjas neprivalo suteikti žinių, kurių iš neprašo draudikas.

Regreso teisėJeigu nuostoliai atsiranda dėl kito asmens kaltės, draudėjas gali išsireikalauti žalos atlyginimą tiek

iš kaltojo asmens, tiek iš draudimo įmonės, bet ne iš abiejų. Jeigu atlygina draudimo įmonė, ji įgauna teisę išsireikalauti atitinkamą sumą iš kaltojo asmens (draudėjas šiuo atveju privalo perduoti draudimo įmonei visus įrodymus ir t.t., įrodančius kaltojo asmens kaltę).

Draudimo sutarties sudarymo tvarka ir įsigaliojimasDraudimo sutartis sudaroma draudikui akceptuojant draudėjo pasiūlymą (prašymą), pateiktą draudikui, arba draudėjui

akceptuojant draudiko pasiūlymą sudaryti sutartį. Draudimo rūšies taisyklėse numatytais atvejais draudėjo prašymas turi būti rašytinis. Rašytinio prašymo formą ir turinį tokiu atveju nustato draudikas. Draudėjas atsako už pasiūlyme (prašyme) pateiktų dokumentų teisingumą. Sudarius draudimo sutartį, rašytinis draudėjo prašymas tampa sudėtine draudimo sutarties dalimi.

Draudimo sutartis, jeigu joje nenumatyta ko kitą, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Jei jos nesumoka, tai draudimo sutartis nutrūksta, jeigu sutartyje nėra nustatyta ko kita.

Draudimo sutarties pasibaigimasDraudimo sutartis pasibaigia:1) jei draudėjas nustatytu laiku nesumoka draudimo įmonei draudimo įmokų;2) jei draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumoka draudimo įmonei papildomų

draudimo įmokų;3) jei draudimo įmonė sumoka visas draudimo sutartyje numatytas draudimo išmokas;4) jei likviduojamas draudėjas - juridinis asmuo ar draudėjas - juridinio asmens statuso neturinti

įmonė ir nėra jų teisių ir pareigų perėmėjų;5) jei miršta apdraustasis, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip;6) jei pasibaigia draudimo sutartyje nustatytas draudimo sutarties galiojimo terminas;7) jei yra kiti Civilinio kodekso nustatyti prievolių pasibaigimo pagrindai.

Draudimo sutarties negaliojimasDraudimo sutartis negalioja, jeigu:1) ji sudaryta po draudiminio įvykio;2) ji sudaryta su kitos šalies draudimo įmone ar Lietuvos Respublikoje įregistruotu ūkio subjektu,

neturinčiu licencijos verstis draudimo veikla Lietuvos Respublikoje;3) yra kiti sandorių Civiliniame kodekse nustatyti negaliojimo pagrindai.

179

Atleidimas nuo draudimo išmokos mokėjimoDraudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo,

apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios. Draudikas privalo mokėti draudimo išmoką, jeigu tyčiniais veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir pan.)

Įstatymas gali nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo dėl to, kad draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo.

Jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo taip pat šiais atvejais:

a) jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl karo veiksmų ar radioaktyvaus spinduliavimo poveikio;b) jeigu žala atsirado dėl turto konfiskavimo, arešto ar jo sunaikinimo valstybės valdžios

institucijų nurodymu;c) kitais įstatymų numatytais pagrindais.Čia visų svarbiausių sąvokų sąrašas iš Draudimo įst.:Draudimo veikla - finansinė ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų

turtinius interesus, įvykus šio įstatymo ar draudimo sutartyje nustatytiems įvykiams (draudiminiams įvykiams), panaudojant rezervus ir draudimo techninius atidėjimus, sudaromus iš minimų asmenų mokamų įmokų (draudimo įmokų) bei pajamų, gautų jas investavus šio įstatymo nustatyta tvarka;

Draudėjas - asmuo, sudaręs su draudimo įmone draudimo sutartį ar esantis draudėju šio įstatymo pagrindu ir privalantis mokėti draudimo įmokas (premijas) bei turintis teisę gauti atsitikus draudiminiam įvykiui draudimo išmoką;

Draudimo įmonė (draudikas) - įmonė, vykdanti draudimo, taip pat su draudimu susijusią veiklą ir įsipareigojanti draudėjui draudimo sutartyje ar šio įstatymo numatytų draudiminių įvykių atvejais mokėti draudimo išmokas;

Apdraustasis - draudėjo nurodytas ir draudimo sutartyje įvardytas fizinis asmuo, kurio gyvenime atsitikus draudiminiam įvykiui, draudimo įmonė privalo mokėti draudimo išmoką;

Naudos gavėjas - draudimo sutartyje draudėjo valia nurodytas arba apdraustojo paskirtas asmuo, kuris draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis įgyja teisę į draudimo išmoką;

Tretysis asmuo - asmuo, kurio draudėjas nenurodo draudimo sutartyje, bet kuris draudimo rūšies taisyklėse nurodytomis sąlygomis įgyja teisę į draudimo išmoką;

Draudimo rūšies taisyklės - pagal atskirą draudimo grupę draudimo įmonės nustatytos draudimo rūšies sąlygos, pagal kurias draudimo įmonė, turėdama Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos leidimą, vykdo savanoriškąjį draudimą;

Draudiminis įvykis - draudimo sutartyje ar šio įstatymo nustatytas atsitikimas, kuriam įvykus, draudėjas, apdraustasis, naudos gavėjas ar tretysis asmuo įgyja teisę į draudimo išmoką;

Draudimo suma - draudimo sutartyje ar šio įstatymo nustatyta suma, kuria draudžiami turtiniai interesai;

Draudimo įmoka (premija) - draudimo sutartyje ar šio įstatymu nustatyti draudėjui privalomi mokėjimai už draudiminę apsaugą;

Draudimo išmoka - išmokos, numatytos atitinkamose draudimo rūšies taisyklėse, kurias draudimo įmonė, remdamasi šį įvykį patvirtinančiais oficialiais dokumentais, privalo mokėti draudėjui, apdraustajam, naudos gavėjui, tretiesiems asmenims įvykus draudimo sutartyje ar šio įstatymo nustatytam draudiminiam įvykiui;

Draudimo liudijimas (polisas) - oficialus dokumentas, kuriuo patvirtinamas draudimo sutarties sudarymas;

Draudimo rizika - tikimybė įvykti draudiminiam įvykiui;Perdraudimas - draudimo įmonės prisiimtos draudimo rizikos dalies perdavimas kitai draudimo

arba perdraudimo įmonei;Perdraudėjas - draudimo įmonė, perdavusi savo prisiimtos rizikos dalį kitai draudimo ar

perdraudimo įmonei;Perdraudikas - draudimo ar perdraudimo įmonė, perėmusi tam tikrą rizikos dalį iš kitos draudimo

įmonės;Draudimo tarpininkas - draudimo agentas ir (ar) draudimo brokeris, kurių paslaugomis turi teisę

naudotis draudimo įmonės ir draudėjai;Draudimo agentas - juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, veikiantys vienos

draudimo įmonės vardu, sąskaita bei pavedimo sutarties pagrindu pagal suteiktus jiems įgaliojimus;

180

Draudimo brokeris - juridinis asmuo (akcinė arba uždaroji akcinė bendrovė), vykdantis draudimo

45 TEMA. ATSISKAITYMO IR KREDITAVIMO SANTYKIAI.45.1. Teisinių atsiskaitymo ir kreditavimo santykių sąveika ir reikšmė.Teisiniai atsiskaitymo santykiai – tai santykiai, kurie atsiranda ūkio subjektams atsiskaitant už

prekes ir paslaugas. Atsiskaitymas - grynųjų pinigų mokėjimo ar lėšų pervedimo

veiksmas, kuriuo įvykdomas mokėtojo piniginis įsipareigojimas gavėjui (Mokėjimų įst. 2 str.).

Visi atsiskaitymai - tai mokėjimai pagal pinigines prievoles. Pagal prievoles mokama atsiskaitant grynais ar negrynais pinigais.

6.929 straipsnis. Atsiskaitymas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais1. Atsiskaitymai dalyvaujant fiziniams asmenims, kurie nesiverčia

ūkine komercine veikla, gali būti atliekami grynaisiais pinigais, neribojant sumos, arba negrynaisiais pinigais.

2. Atsiskaitymai tarp juridinių asmenų, taip pat atsiskaitymai dalyvaujant fiziniams asmenims, užsiimantiems ūkine komercine veikla, vykdomi negrynaisiais pinigais, o įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka – ir grynaisiais pinigais.

3. Atsiskaitymas negrynaisiais pinigais atliekamas per bankus, kuriuose yra atidarytos atitinkamos sąskaitos, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme arba ko neriboja naudojamos atsiskaitymų formos.

4. Atsiskaitymus čekiais ir vekseliais atitinkamai reglamentuoja čekių ir vekselių įstatymai.

6.930 straipsnis. Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonės1. Atsiskaitymai negrynaisiais pinigais atliekami naudojant

mokėjimo pavedimus, akredityvus, čekius, vekselius, inkaso ir kitas įstatymų nustatytas atsiskaitymų priemones.

2. Šalys turi teisę pasirinkti ir nustatyti bet kurią tarpusavio atsiskaitymų priemonę, nustatytą šio straipsnio 1 dalyje.

Kai atsiskaitoma betarpiškai – specialūs atsiskaitymų santykiai nesusidaro. Kai atsiskaitoma per bankus, ar kitas kredito įstaigas – sukūriami specialūs atsiskaitymų santykiai.

Atsiskaitymo santykius reglamentuoja specialios teisės normos:- LR CK;- LR Mokėjimų įstatymas;- LR Lietuvos Banko įstatymas;- Lietuvos Banko norminiai aktai (privalomi komerciniams bankams ir kt. kredito įstaigoms, tuo

pačiu ir klientams);- Kt. norminiai aktai.Atsiskaitymų teisinių santykių asmenys: skolininkas, kreditorius.Jau senovės Graikijoje šventyklos priimdavo saugoti pinigus, brangenybes. Senovės Romoje buvo

reguliuojami skolinimo santykiai. Viduramžiais (ypač Italijoje) populiarūs tiek pinigų perdavimo pasaugai, tiek pinigų skolinimo santykiai, tačiau atskirai vienas nuo kito. Saugotojams visuomet likdavo pinigų (vieni atsiima, bet kiti įneša). Valdovai pradėjo iš saugotojų reikalauti šių pinigų įsipareigodami grąžinti su palūkanomis. Baimė ir noras pasipelnyti atvedė į praktiką – surenkamų saugoti pinigų skolinimą. Pirmi bankai susikūrė 17a. Amsterdame. Ypač bankų vaidmuo padidėjo 19a.

Bankų paskirtis:1) kreditinis tarpininkavimas (bankas tuo pačiu metu ir kreditorius ir skolininkas: indėlininkai turi

reikalavimo teisę į banką, o bankas – reikalavimo teisę į skolininkus);2) bankai surenka išskaidytas pinigines lėšas, kurios banke paverčiamos kapitalu;3) tiek gerai, tiek ir blogai veikiantys bankai įtakoja šalies ekonomiką;4) bankai atlieka klientų kasos operacijas, tame tarpe ir atsiskaitymų.Bankų kapitalą ( greičiau – piniginių lėšų šaltiniai) sudaro: a) nuosavas kapitalas – akcinis kapitalas (bankai veikia pagal akcinių bendrovių ir komercinių

bankų įstatymus);b) indėlininkų patikėtas kapitalas;

181

c) išleidžiami vertybiniai popieriai;d) komisiniai už operacijas.Bankas turi derinti teikiamus kreditus su gaunamomis lėšomis. Bankų kontrolė – pagal LR Lietuvos Banko įstatymą komercinių bankų kontrolę atlieka Lietuvos

Bankas. Bankų rūšys.Pagal nuosavybės subjektus: valstybiniai, privatūs.Pagal veiklos rūšys: Pramonės, Žemės ūkio, Prekybos, Medicinos ir kt.Pagal suteikiamus kreditus: ilgalaikių, trumpalaikių kreditų bankai.Bankų atliekamos operacijos – sandoriai: aktyvūs (bankas gauna pinigus), pasyvūs (bankas

įsipareigoja suteikti paskolas).Bankų funkcijos: - mokėjimų į klentų sąskaitas priėmimas;- komisiniai pavedimai;- biržos operacijos;- brangenybių apsauga;- seifo nuoma ir kt.Tam, kad atsiskaitymo santykiai vyktų, atsiskaitymų subjektai turi turėti bankuose sąskaitas, t.y.

turi būti sudaroma banko sąskaitos sutartis. 45.2. Banko sąskaitos sutartys. Banko sąskaitos sutarties sudarymas.6.913 straipsnis. Banko sąskaitos sutarties samprata1. Banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir

įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas. (…)

Sąskaitoje esantys pinigai – banko nuosavybė. Klientas turi tik reikalavimo teisę. (Taip pasakyta paskaitoje, tačiau linkę mąstyti, gali ir suabejoti, nes:

2. Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis.

3. Bankas neturi teisės nustatyti ir kontroliuoti kliento pinigų naudojimo ar nustatyti kitokius įstatymo ar banko sąskaitos sutarties nenumatytus kliento teisės disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis savo nuožiūra apribojimus. (6.913))

Banko sąskaitos sutartis sudaroma paprasta rašytine forma. Pateikiamas prašymas atidaryti sąskaitą ir pridedami reikalingi dokumentai. Tvarką nustato Lietuvos Banko Valdybos nutarimas Nr. 48. Klientas, norintis atidaryti sąskaitą, pristato:

11.1. registravimo pažymėjimo nuorašą, patvirtintą jį išdavusios institucijos arba notaro. Užsienio valstybės įmonė pateikia teisės aktų nustatyta tvarka legalizuoto registravimo pažymėjimo arba jį atitinkančio dokumento, patvirtinančio registraciją, nuorašą;

11.2. dokumentą, leidžiantį nustatyti asmenų, kurie turi teisę sudaryti indėlio, indėlio pasaugos ar banko sąskaitos sutartį, tapatybę;

11.3. įstatų (nuostatų) nuorašą, patvirtintą notaro. Užsienio valstybės įmonė pateikia teisės aktų nustatyta tvarka legalizuotų įstatų (nuostatų), jei juos turi, nuorašą;

11.4. kitus dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei kredito įstaigos teisės aktuose.

12. Be 11 punkte išvardytų dokumentų, įmonė pateikia ir asmenų, įgaliotų naudotis ir disponuoti sąskaitose esančiomis lėšomis, sąrašą su parašų ir įmonės antspaudo pavyzdžiais, patvirtintais notaro. Jeigu įmonė sąskaitose esančiomis lėšomis naudosis ir disponuos elektroninių

182

nurodymų forma, kredito įstaiga ir įmonė turi numatyti asmenų tapatybės nustatymo priemones (PIN - asmens identifikavimo numeris, slapti raktai ir pan.) ir atsakomybę už jų saugojimą.

Sąskaitos sutartis – konsensualinė (pinigai nebūtinai t. b. įnešti), atlygintinė (už teikiamas paslaugas bankas ima mokestį, už sąskaitoje laikomus pinigus bankas moka palūkanas), dvišalė.

45.3. Banko sąskaitos sutarties šalių teisės ir pareigos.Banko teisės:1) Bankas turi teisę gauti atlyginimą už už banko suteiktas

paslaugas ir atliktas operacijas banko sąskaitos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

2) Bankas turi teisę nurašyti iš kliento sąskaitos kas ketvirtį sumas, priklausančias bankui už jo suteiktas klientui paslaugas, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato ko kita. (6.919)

3) Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis. (6.913)

Banko pareigos:1) Bankas privalo sudaryti banko sąskaitos sutartį su klientu,

kuris kreipėsi su prašymu atidaryti sąskaitą, pagal banko paskelbtas tam tikros sąskaitos rūšies atidarymo sąlygas, turinčias atitikti įstatymų ir bankų veiklą nustatančių teisės aktų reikalavimus. (6.914)

2) Banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas (6.913)

Bankas privalo klientui atlikti operacijas, kurias atitinkamos rūšies sąskaitoms nustato įstatymas, kiti bankų veiklos teisės aktai bei bankininkystės papročiai, jeigu banko sąskaitos sutartis nenumato ko kita. (6.916)

3) Bankas privalo įskaityti į kliento sąskaitą gautas lėšas ne vėliau kaip kitą dieną po dienos, kurią gavo atitinkamą mokėjimo dokumentą, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato kitokio termino.

Bankas privalo išmokėti arba pervesti lėšas kliento nurodymu ne vėliau kaip kitą dieną po dienos, kurią gavo atitinkamą mokėjimo dokumentą, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato ko kita. (6.917)

4) Bankas neturi teisės nustatyti ir kontroliuoti kliento pinigų naudojimo ar nustatyti kitokius įstatymo ar banko sąskaitos sutarties nenumatytus kliento teisės disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis savo nuožiūra apribojimus (6.913)

5) Bankas moka klientui sutartyje nustatytas palūkanas už naudojimąsi sąskaitoje esančiomis lėšomis, jeigu banko sąskaitos sutartis nenustato ko kita. Palūkanos pervedamos į kliento sąskaitą sutartyje nustatytais terminais, o jeigu šie terminai nenustatyti, – pasibaigus kiekvienam ketvirčiui. (6.920)

6) Bankas privalo garantuoti banko sąskaitos, indėlio, visų su jais susijusių operacijų ir kliento slaptumą.

Informacija, sudaranti banko paslaptį, gali būti atskleista tik patiems klientams ar jų atstovams, o įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka – atitinkamoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir kitiems asmenims. (6.925)

Kliento teisės:1) Netrukdomai disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis. 6.922 straipsnis. Lėšų nurašymo iš sąskaitos pagrindai 1. Lėšos iš sąskaitos nurašomos kliento nurodymu.2. Be kliento nurodymo lėšos gali būti nurašomos teismo

sprendimu, taip pat kitais įstatymo ar banko sąskaitos sutarties numatytais atvejais.

183

6.923 straipsnis. Lėšų nurašymo eiliškumas1. Jeigu sąskaitoje yra pakankamai lėšų visiems pareikštiems

reikalavimams patenkinti, lėšos nurašomos pagal kliento nurodymų ir kitų dokumentų gavimo eilę (kalendorinis eiliškumas), jeigu įstatymai nenustato ko kita.

2. Jeigu visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti lėšų sąskaitoje nepakanka, skolininkas privalo nurodyti lėšas nurašyti iš sąskaitos šia eile:

1) pirmąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo;

2) antrąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, kylančių iš darbo ir autorinių sutarčių;

3) trečiąja eile nurašomos lėšos pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės ar socialinio draudimo);

4) ketvirtąja eile nurašomos lėšos pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti;

5) penktąja eile nurašomos lėšos pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.

3. Lėšos pagal reikalavimus, priklausančius tai pačiai eilei, nurašomos mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.

4. Lėšų nurašymo eilę vykdymo proceso, bankroto ir kitais įstatymų numatytais atvejais nustato kiti įstatymai.

2) Klientas turi teisę nurodyti bankui nurašyti iš sąskaitos lėšas pagal trečiųjų asmenų reikalavimą. Tokius nurodymus bankas priima, jeigu klientas raštu nurodo būtinus duomenis, leidžiančius identifikuoti asmenį, turintį teisę nurašyti iš sąskaitos lėšas. (6.915)

Kliento pareigos:Klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir

operacijas. (6.913)Klientas apmoka už banko suteiktas paslaugas ir atliktas

operacijas banko sąskaitos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. (6.919)

45.4. Šalių atsakomybė.Banko atsakomybė:Bendri civilinės atsakomybės pagrindai išdėstyti CK XXII skyriuje. Bankas atsako tik tais atvejais, kai yra banko kaltė. Kai nėra abiejų kaltės, rizika tenka sąskaitos savininkui (pvz.:

pateikiamas netikras čekis ir bankas išmoka pinigus. Jeigu buvo galimybė nustatyti, kad čekis netikras, atsakys bankas. Bet jeigu banko darbuotojai parodė reikiamą rūpestingumą, t.y. atliko visus privalomus veiksmus, banko kaltės nėra). Banko kaltė nėra preziumuojama.

Be bendrų civilinės atsakomybės pagrindų:1) Jeigu bankas ne laiku įskaito gautas lėšas į kliento sąskaitą

arba jas nepagrįstai nurašo iš sąskaitos, taip pat jei nevykdo kliento nurodymų dėl lėšų pervedimo ar išmokėjimo iš sąskaitos, bankas privalo mokėti klientui banko sąskaitos sutartyje nustatytas palūkanas, o jeigu jos nenustatytos, – šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas. (6.924)

2) Jeigu bankas atskleidžia banko paslaptį, klientas turi teisę reikalauti, kad bankas atlygintų tuo padarytus nuostolius. (6.925)

Kliento atsakomybė - bendri civilinės atsakomybės pagrindai išdėstyti CK XXII skyriuje.45.5. Sutarties pasibaigimas. 6.927 straipsnis. Banko sąskaitos sutarties nutraukimas1. Kliento pareiškimu banko sąskaitos sutartis gali būti

nutraukta bet kada. 2. Banko reikalavimu banko sąskaitos sutartis gali būti nutraukta, jeigu:

184

1) lėšų, esančių klientų sąskaitoje, suma sumažėja tiek, kad nesiekia sutartyje nustatytos minimalios sumos, ir per vieną mėnesį nuo banko išsiųsto pranešimo dienos klientas jos nepadidina;

2) jeigu daugiau kaip metus su kliento sąskaita nebuvo atliekamos jokios operacijos ir jeigu banko sutartis nenustato ko kita.

3. Lėšų likutis sąskaitoje išduodamas klientui arba jo nurodymu pervedamas į kitą sąskaitą ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo atitinkamo rašytinio kliento pareiškimo gavimo dienos. Jeigu klientas nedavė nurodymo pervesti lėšas į kitą sąskaitą, bankas lėšas perveda į banko vidines sąskaitas.

4. Banko sąskaitos sutarties nutraukimas yra pagrindas sąskaitą uždaryti. Banko sąskaitos sutartis galioja iki sąskaitos uždarymo

45.6. Atsiskaitymų tvarka. Atsisaitomieji dokumentai.Atsiskaitymų tvarką reglamentuoja CK (9.929,9.930 str.), Mokėjimų įstatymas, Laikinos atsiskaitymų negrynais

pinigais taisyklės (patvirtintos Lietuvos Banko).6.929 straipsnis. Atsiskaitymas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais1. Atsiskaitymai dalyvaujant fiziniams asmenims, kurie nesiverčia

ūkine komercine veikla, gali būti atliekami grynaisiais pinigais, neribojant sumos, arba negrynaisiais pinigais.

2. Atsiskaitymai tarp juridinių asmenų, taip pat atsiskaitymai dalyvaujant fiziniams asmenims, užsiimantiems ūkine komercine veikla, vykdomi negrynaisiais pinigais, o įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka – ir grynaisiais pinigais.

3. Atsiskaitymas negrynaisiais pinigais atliekamas per bankus, kuriuose yra atidarytos atitinkamos sąskaitos, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme arba ko neriboja naudojamos atsiskaitymų formos.

4. Atsiskaitymus čekiais ir vekseliais atitinkamai reglamentuoja čekių ir vekselių įstatymai.

6.930 straipsnis. Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonės1. Atsiskaitymai negrynaisiais pinigais atliekami naudojant

mokėjimo pavedimus, akredityvus, čekius, vekselius, inkaso ir kitas įstatymų nustatytas atsiskaitymų priemones.

2. Šalys turi teisę pasirinkti ir nustatyti bet kurią tarpusavio atsiskaitymų priemonę, nustatytą šio straipsnio 1 dalyje.

45.7. Mokamieji pavedimai. Mokamieji reikalavimai-pavedimai (dabar tai – Debeto pavedimai).Atsiskaitymus mokėjimo pavedimais reglamentuoja įstatymai ir

bankų veiklos taisyklės. Mokėjimo pavedimas - mokėtojo parengtas ir pasirašytas popierinis

arba elektroninis dokumentas, turintis mokėjimo nurodymo rekvizitus. Mokėjimo pavedimą mokėtojas pateikia mokėtojo bankui. Mokėjimo pavedimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis.

Debeto pavedimas - gavėjo parengtas ir pasirašytas popierinis arba elektroninis dokumentas, turintis mokėjimo nurodymo rekvizitus. Debeto pavedimą pateikia gavėjas mokėtojo arba gavėjo bankui. Gavėjas turi teisę pateikti debeto pavedimą, turėdamas mokėtojo sutikimą. Mokėtojas raštu ar elektroniniu būdu pateikia mokėtojo bankui sutikimą nurašyti ir pervesti lėšas iš jo sąskaitos konkrečiam gavėjui, kai pastarasis pateiks debeto pavedimą. Sutikimas gali būti dėl vieno arba kelių debeto pavedimų. (Mokėjimų įst. 4 str.)

Suvestiniai reikalavimai (programoje yra, bet iš kur šis žvėrys ištrauktas – nežinau; pateikiu tai, kas užfiksuota dienininkų konspektuose)

Taikima, kai tarp kontrahentų yra nuolatiniai santykiai, pvz., nuolat tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos. Šiuo atveju apmokama ne kiekviena sąskaita, operacija, o suvedus pvz. kelių dienų sąskaitas.

185

Atsiskaitant mokėjimo pavedimais bankas įsipareigoja pagal mokėtojo pavedimą pervesti nurodytą sumą iš mokėtojo sąskaitos į kitą mokėtojo nurodytą sąskaitą tame pačiame arba kitame banke per įstatymų ar įstatymų nustatyta tvarka nustatytus terminus, jeigu trumpesni terminai nėra nustatyti banko sąskaitos sutartyje ar banko veiklos taisyklėse. (CK 6.931 str.)

Plačiau 6.931 – 6.934 str.Akredityvas.6.935 straipsnis. Bendrosios nuostatos1. Atsiskaitant akredityvais, bankas, atidaręs akredityvą ir

veikiantis mokėtojo prašymu bei nurodymu arba savo vardu (bankas emitentas), įsipareigoja sumokėti pinigus lėšų gavėjui arba akceptuoti ir apmokėti įsakomąjį vekselį, išrašytą lėšų gavėjo, arba įgalioja kitą banką (vykdantįjį banką) sumokėti pinigus lėšų gavėjui arba akceptuoti ir suėjus mokėjimo terminui apmokėti įsakomąjį vekselį, arba įgalioja kitą banką pirkti dokumentus (negocijuoti), jeigu pateikti dokumentai atitinka akredityvo sąlygas.

Akredityvas gali būti atšaukiamas (kurį gali pakeisti arba panaikinti bankas emitentas be išankstinio lėšų gavėjo įspėjimo) arba neatšaukiamas (kuris negali būti pakeistas ar panaikintas be banko emitento, tvirtinančiojo banko (jei toks yra) ir lėšų gavėjo sutikimo).

Bankas atsako:- mokėtojui (už akredityvo sąlygų pažeidimą)- gavėjui (už nepagrįstą atsisakymą išmokėti lėšas).6.941 straipsnis. Akredityvo uždarymas Akredityvas uždaromas: 1) kai pasibaigia akredityvo terminas; 2) kai bankas emitentas panaikina akredityvą; 3) kai bankas sumoka lėšų gavėjui akredityve nustatytą sumą ar

atlieka kitas operacijas, nepasibaigus jo galiojimo terminui. Iniciatyva iš pirkėjo (mokėtojo): jis duoda pavedimą bankui atidaryti akredityvą. Mokėtojo lėšos deponuojamos

atskiroje sąskaitoje. Nurodomos akredityvo sąlygos: kam, už ką ir pagal kokius dokumentus turi būti mokama. Dokumentus pateikti turi tiekėjas (lėšų gavėjas).

Akredityvo formos trūkumai – nepatogu pirkėjui, nes:1) lėšos į banką pervedamos anksčiau, nei pirkėjas gauna prekes;2) bankas tikrina sąlygų įvykdymą tik pagal dokumentus (nekontroliuoja faktinio sutarties vykdymo).Plačiau 6.935 – 6.941 str.Inkaso. Inkasinis pavedimas - gavėjo parengtas ir pasirašytas popierinis

arba elektroninis dokumentas, turintis mokėjimo nurodymo rekvizitus. Inkasiniame pavedime gavėjas nurodo mokėtojo bankui iš mokėtojo sąskaitos ne ginčo tvarka nurašyti ir pervesti į gavėjo banką inkasiniame pavedime nurodytą lėšų sumą, priklausančią gavėjui. Gavėjas kartu su inkasiniu pavedimu turi pateikti Civilinio proceso kodekse nurodytą vykdomąjį dokumentą. Mokėtojo bankas inkasinį pavedimą priima ir tada, kai mokėtojo sąskaitoje nėra lėšų. Mokėjimai atliekami pagal inkasinių pavedimų pateikimo laiką, jeigu įstatymai nenustato kitaip.( Mokėjimų įst. 4 str.)

Inkaso reiškia operacijas, kurias atlieka bankas (instruktuojantis bankas) su dokumentais pagal kliento pavedimą, turėdamas tikslą gauti apmokėjimą ir (arba) apmokėjimo akceptą arba išduoti dokumentus (gavęs apmokėjimą ir (arba) apmokėjimo akceptą arba kitomis sąlygomis). (CK 6.942 str.).

Plačiau 6.942 – 6.944.45.8. Čekiai. Reglamentuoja CK1.104 straipsnis. Čekis

186

Čekis, kaip vertybinis popierius, – tai čekio davėjo surašytas tam tikros formos pavedimas bankui be išlygų išmokėti jame įrašytą pinigų sumą čekio turėtojui.

Čekių įstatymas (1999 03 16 Nr. VIII-1088).Čekis - šio įstatymo nustatyta tvarka išrašytas mokėjimo

dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo įsako bankui be sąlygų išmokėti čekyje įrašytą pinigų sumą čekyje nurodytam arba jį pateikusiam asmeniui.

Čekis, kaip ir akredityvas ar vekselis, taip pat yra susitarimą įforminantis bei patvirtinantis dokumentas. Atsiskaitymas čekiu pagrįstas jo davėjo ir banko mokėtojo susitartimu, pagal kurį bankas įsipareigoja priimti ir apmokėti davėjo išrašytą ir bet kokio asmens pateiktą čekį. Mokėtoju pagal čekį gali būti tik bankas, kuriame čekio davėjas laiko savo santaupas.

Paskaitose: sudaromos čekių sutartys su banku; susitariama dėl sumos; čekiai – griežtai nustatytos formos blankai.

3 straipsnis. Čekio rekvizitai Čekyje turi būti: 1) žodis “čekis” dokumento tekste ta kalba, kuria čekis išrašytas; 2) besąlyginis įsakymas sumokėti nustatytą sumą; 3) turinčio sumokėti asmens (mokėtojo) pavadinimas; 4) mokėjimo vieta; 5) čekio išrašymo vieta ir data; 6) čekį išrašančio asmens (čekio davėjo) parašas. 5 straipsnis. Bankui įteikti išrašytas čekisČekis privalo būti išrašytas įteikti tiktai bankui, laikančiam

čekio davėjo lėšas, kurias bendru susitarimu čekio davėjas turi teisę tvarkyti čekiu.

6 straipsnis. Čekio akcepto negalimumas Čekis negali būti akceptuojamas. Įrašas čekyje apie akceptą negalioja. 7 straipsnis. Pinigų pagal čekį gavėjas 1. Čekis gali būti išrašytas mokėti: 1) konkrečiam asmeniui su įrašu “įsakymu” arba be jo;2) konkrečiam asmeniui su įrašu “ne įsakymu” arba su kitu

atitinkamu įrašu; 3) jo pateikėjui.1) ir 2) skiriasi čekio perdavimo apribojimais:su įrašu “įsakymu” arba be jo – čekis gali būti perduodamas indosamentu;su įrašu “ne įsakymu” arba su kitu atitinkamu įrašu – čekis gali būti perduotas tik teisių

perleidimo tvarka. 9 straipsnis. Palūkanos Bet kuri čekyje įrašyta palūkanų mokėjimo sąlyga laikoma negaliojančia. 11 straipsnis. Čekyje įrašytų sumų galiojimas1. Jeigu čekyje žodžiais ir skaitmenimis įrašyta pinigų suma

nesutampa, galioja žodžiais įrašyta suma.2. Kai čekyje pinigų suma įrašyta žodžiais arba skaitmenimis

daugiau nei kartą ir šios sumos skiriasi, galioja mažiausia suma. 14 straipsnis. Čekio davėjo atsakomybėČekio davėjas atsako už čekio apmokėjimą. Bet kuri čekyje įrašyta

šios atsakomybės atsisakymo sąlyga negalioja. Čekio davėjas arba jo turėtojas gali jį pažymėti skiriamaisiais požymiais, nuo kurių priklauso čekio apmokėjimo

tvarka. Šiuo pagrindu skiriami:1) atsiskaitomieji čekiai – pirmoje čekio pusėje įstrižai įrašytas žodis “atsiskaitomasis” arba kitas atatinkamas žodis

reiškia draudimą čekio sumą išmokėti grynais pinigais;2) paprastieji skiriamieji čekiai – čekio sumą mokėtojas gali sumokėti tik bankui arba mokėtojo klientui (pirmojoje

čekio pusėje tarp dviejų lygiagrečių įstrižų linijų nenurodytas konkretus bankas);

187

3) specialieji skiriamieji čekiai - čekio sumą mokėtojas gali sumokėti tik čekyje nurodytam bankui, o jei šis pats yra mokėtojas, tai tik savo klientui (pirmojoje čekio pusėje tarp dviejų lygiagrečių įstrižų linijų nurodytas konkretus bankas);

Čekio perdavimas. Čekis gali būti perduotas, t.y. čekiu galima atsiskaityti su kitais asmenimis. Toks perdavimas gali būti atliekamas indosamentu (čekis su įrašu “įsakymu” arba be jo), arba teisių perleidimo tvarka (čekis su įrašu “ne įsakymu” arba kitu atitinkamu įrašu).

Indosamentas - perduodamasis įrašas čekio antrojoje pusėje arba jo pratąsoje, patvirtinantis visų teisių pagal čekį perdavimą kitam asmeniui.

Indosantas - asmuo, darantis čekio antrojoje pusėje arba jo pratąsoje perduodamąjį įrašą.

Neužpildytas indosamentas - indosamentas, kuriame neįrašytas čekį priimančio asmens pavadinimas ar vardas, pavardė.

Čekio pratąsa - čekio pridėtinis lapas perduodamiesiems įrašams, jeigu jie netelpa čekyje.

Indosamentas turi būti besąlyginis. Jokia indosamentą apribojanti sąlyga negalioja.

Dalinis indosamentas negalioja.Indosamentas turi būti įrašytas čekyje arba jo pratąsoje.

Indosantas privalo jį pasirašyti.Indosamente gali būti neįrašytas asmuo, kuriam čekis perduodamas,

arba gali būti tik indosanto parašas (neužpildytas indosamentas). Indosamentu perduodamos visos teisės pagal čekį.Jeigu indosamentas yra neužpildytas, čekio turėtojas gali: 1) įrašyti savo ar kito asmens pavadinimą ar vardą, pavardę; 2) toliau perduoti čekį pagal savo neužpildytą indosamentą arba

vardinį indosamentą;3) perleisti čekį trečiajam asmeniui, neįrašydamas asmens ir

indosamento. Mokėtojas, kuris apmoka indosuotą čekį, privalo patikrinti

indosamentų seką, bet ne indosantų parašų tikrumą. Visi indosantai čekio turėtojui atsako solidariai, todėl

indosuotas čekis yra patikimesnis. Čekio pateikimas ir apmokėjimas. Čekis apmokamas jį pateikus. Jokia kita sąlyga negalioja.1. Čekis, išduotas ir mokėtinas toje pačioje valstybėje, turi

būti pateiktas apmokėti per aštuonias dienas.2. Čekis, mokėtinas kitoje valstybėje negu išduotas, turi būti

pateikiamas per dvidešimt dienų, jei jo išrašymo ir mokėjimo vieta yra toje pačioje pasaulio dalyje, ir per septyniasdešimt dienų, jei išrašymo ir mokėjimo vietos yra skirtingose pasaulio dalyse.

Čekio davėjas turi teisę atšaukti čekį tik pasibaigus jo pateikimo apmokėti laikui.

Jei čekis nėra atšauktas, mokėtojas gali jį apmokėti ir pasibaigus pateikimo laikui.

Išduotas čekis galioja ir davėjui mirus, ir jam tapus neveiksniu. Bankas gali atsisakyti apmokėti čekį:1) formaliais pagrindais (neteisingai įformintas čekis);2) materialiais pagrindais (čekyje įrašyta suma didesnė už esančią sąskaitoje). Keli čekiai apmokami jų pateikimo eilės tvarka. Reikalavimai neapmokėjus čekio.Čekio turėtojas gali pareikšti reikalavimus indosantams, davėjui

ir kitiems įsipareigojusiems pagal čekį asmenims, jeigu laiku pateiktas čekis nebuvo apmokėtas ir atsisakymas apmokėti yra patvirtintas:

1) arba oficialiu aktu (protestu dėl atsisakymo apmokėti); 2) arba mokėtojo datuotu įrašu čekyje, kuriame nurodyta čekio

pateikimo diena;

188

3) arba kliringo namų datuotu įrašu čekyje, kuriame nurodyta, kad čekis buvo įteiktas laiku, tačiau nebuvo apmokėtas.

Protestas arba kitas patvirtinimas, kad čekis nebuvo apmokėtas, turi būti įformintas nepasibaigus čekio pateikimo laikui. Čekį protestuoja notarai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Čekio davėjas, indosantas arba laiduotojas, įrašydami čekyje sąlygą “grąžinti be išlaidų” ar “neprotestuotinas” arba kitus atitinkamos reikšmės žodžius ir pasirašydami, gali atleisti čekio turėtoją nuo pareigos įforminti protestą arba kitaip patvirtinti atsisakymą apmokėti, kad šis galėtų pasinaudoti reikalavimo teise.

Kai atsiranda reikalavimo teisė čekį užprotestavus ar kitaip patvirtinus jo neapmokėjimą, čekio turėtojo reikalavimai patenkinami ne ginčo tvarka. Čekio turėtojui pateikus rašytinį prašymą išieškoti iš skolininko pinigus, notarai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka padaro vykdomuosius įrašus notaro užprotestuotuose arba neprotestuotinuose čekiuose. Toks čekis su vykdomuoju įrašu pateikiamas anstoliams išieškojimo vykdymui.

Bankui mokėtojui iškėlus bankroto bylą nuo bankroto bylos iškėlimo dienos bankas nutraukia čekių apmokėjimą. Šiuo atvejų nuostolių rizika tenka čekių davėjui, nes pats čekio išdavimas dar nereiškia atsiskaitymo. Čekiai – nėra pinigai. Niekas neprivalo priimti čekius.

45.9. Vekselis. Vekselio sąvoka ir rūšys, vekselio rekvizitai.LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSAKOMŲJŲ IR PAPRASTŲJŲ VEKSELIŲ ĮSTATYMAS1999

m. kovo 16 d. Nr. VIII-1087 Vekselis - vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo

nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Vekselis gali būti įsakomasis arba paprastasis.

Įsakomasis vekselis - vekselis, kurio davėjas įsako kitam asmeniui, kad šis vekselyje įrašytą sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui. Dalyvauja 3 asmenys: vekselio davėjas, vekselio turėtojas (savininkas) ir mokėtojas.

Paprastasis vekselis - vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą. . Dalyvauja 2 asmenys: vekselio davėjas ir vekselio turėtojas.

Vekselio turėtojas - vekselio savininkas arba kitas šio įstatymo numatytais atvejais vekselį turintis asmuo.

Vekselis – sutartinė, abstrakti, vienašalė, formali piniginė prievolė.

Sutartinė prievolė - reiškia, kad vekselio davėjas įsipareigoja sumokėti vekselio turėtojui vekselyje nurodytą sumą.

Abstrakti prievolė - mokėjimo pagrindas nenurodomas.Tai vienašalė, t.y. vekselio davėjas turi pareigą išmokėti pinigus, o vekselio turėtojas – teisę tuos

pinigus gauti. Įsakomojo vekselio atveju vekselio davėjo prievolė sąlyginė: jeigu vekselyje nurodytas moėtojas pinigų nesumoka, pareiga sumokėti pereina vekselio davėjui.

Formali prievolė - reiškia, kad vekseliui nustatyta griežta rašytinė forma. Anksčiau vekseliai turėjo būti forminami ant specialaus vekselinio popieriaus ?(taip buvo pasakyta paskaitoje), pagal naują įstatymą – ant bet kokio popieriaus, ant Lietuvos Banko ar Finansų ministerijos patvirtinto blanko. Svarbu, kad tik būtų visi rekvizitai. Gali būti išrašomi įvairiomis priemonėmis, bet pasirašyti faksu – draudžiama.

Įsakomajame vekselyje (toliau - vekselyje) turi būti:

189

1) žodžiai “įsakomasis vekselis” tekste ta kalba, kuria vekselis išrašytas;

2) besąlyginis įsakymas sumokėti įrašytą sumą; 3) turinčio sumokėti asmens (mokėtojo) pavadinimas ar vardas, pavardė; 4) mokėjimo terminas; 5) mokėjimo vieta; 6) pavadinimas ar vardas, pavardė asmens, kuriam arba kurio

įsakymu turi būti sumokėta; 7) vekselio išrašymo vieta ir data; 8) išrašančio vekselį asmens (vekselio davėjo) parašas. 4 straipsnis. Vekselio, kuriame nurodyti ne visi rekvizitai, galiojimas1. Dokumentas, kuriame nėra nors vieno iš 3 straipsnyje išvardytų

rekvizitų, nėra įsakomasis vekselis, išskyrus šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse nurodytais atvejais.

2. Vekselis, kuriame mokėjimo terminas nenurodytas, laikomas mokėtinu jį pateikus.

3. Jei nėra atskiro įrašo, vieta, pažymėta šalia mokėtojo pavadinimo, laikoma mokėjimo vieta ir kartu mokėtojo gyvenamąja vieta (buveine).

4. Vekselis, kuriame nenurodyta jo išrašymo vieta, laikomas išrašytu toje vietoje, kuri pažymėta šalia davėjo pavadinimo.

Paprastajame vekselyje turi būti: 1) žodžiai “paprastasis vekselis” tekste ta kalba, kuria

vekselis išrašytas; 2) besąlyginis įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą; 3) mokėjimo terminas; 4) mokėjimo vieta; 5) pavadinimas ar vardas, pavardė asmens, kuriam arba kurio

įsakymu turi būti sumokėta; 6) išrašymo vieta ir data; 7) išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (paprastojo vekselio

davėjo) parašas. 78 straipsnis. Paprastojo vekselio, kuriame įrašyti ne visi

rekvizitai, galiojimas1. Dokumentas, kuriame nėra nors vieno iš šio įstatymo 77

straipsnyje išvardytų rekvizitų, neturi paprastojo vekselio galios, išskyrus šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais.

2. Paprastasis vekselis, kuriame mokėjimo terminas nenurodytas, laikomas mokėtinu jį pateikus.

3. Jei atskiro įrašo nėra, paprastojo vekselio išrašymo vieta laikoma mokėjimo vieta ir paprastojo vekselio davėjo gyvenamąja vieta (buveine).

4. Paprastasis vekselis, kuriame neįrašyta jo išrašymo vieta, laikomas išrašytu toje vietoje, kuri pažymėta šalia paprastojo vekselio davėjo pavadinimo ar vardo, pavardės.

Vekselis - tai tik piniginė prievolė. Vekselių suma neribojama.Prievolė atsiranda tik nuo vekselio įteikimo momento (ne išrašymo). Tai reiškia, kad pavogtas,

surastas ar pan., t.y. neįteiktas vekselis nesukuria prievolės. Veselio turėjimas preziumuoja teisėtą vekselio įgyjimą. Vekselyje negalima numatyti jokių išlygų, t. y. besąlyginė prievolė. Pvz., vekselis įteikiamas už

prekes, kurios bus pateikiamos ateityje. Jeigu prekės nebus pateiktos, vekselio galiojimui tai neturės jokios įtakos.

Vekselio mokėjimo terminai 1. Vekselis gali būti išrašytas apmokėti: 1) jį pateikus; 2) per tam tikrą laiką po pateikimo; 3) per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos; 4) nustatytą dieną.

Vekseliai, kuriuose nurodyti kitokie mokėjimo terminai arba vienas po kito einantys terminai, negalioja.

190

Vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti apmokėtas vekselį pateikus mokėtojui. Vekselis turi būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos. Vekselio davėjas gali šį laiką sutrumpinti arba pratęsti. Indosantai šiuos terminus gali sutrumpinti.

Vekselio turėtojas negali atsisakyti priimti vekselio sumos dalies įmokos.

Vekselį galima perleisti kitiems asmenims. Pagal savo prievolę galima atsiskaityti tiek savo išduotais, tiek turimais, t.y. kito asmens išduotais vekseliais. Vekselius t.p. galima pirkti. Vekselis perduodamas padarant atitinkamą įrašą – indosamentą.

5. Indosamentas - perduodamasis įrašas vekselio antrojoje pusėje arba jo pratąsoje, patvirtinantis visų teisių pagal vekselį perdavimą kitam asmeniui.

6. Indosantas - asmuo, darantis vekselio antrojoje pusėje arba jo pratąsoje perduodamąjį įrašą.

Indosantas padaręs įrašą pasirašo. Perdavimas t.p. atliekamas besąlygiškai, t.y. nenurodoma kokiu pagrindu. Indosantas gali įrašyti atattinkamą nuorodą – uždrausti perduoti vekselį kitam asmeniui. Bet net ir tuo atveju vekselis gali būti perduodamas toliau, tačiau draudimą įrašęs indosantas neatsako asmenims, kuriems toliau perduotas vekselis.

Indosamente gali būti neįrašytas asmuo, kuriam vekselis perduodamas, arba gali būti tik indosanto parašas (neužpildytas indosamentas). Šiuo atveju indosamentas, kad galiotų, įrašomas antrojoje vekselio pusėje arba pratąsoje.

Neužpildytas indosamentas - indosamentas, kuriame neįrašytas vekselį priimančio asmens pavadinimas ar vardas, pavardė.

Indosamentu perduodamos teisės 1. Indosamentu perduodamos visos teisės pagal vekselį. 2. Jeigu indosamentas yra neužpildytas, vekselio turėtojas gali: 1) įrašyti savo arba kito asmens pavadinimą ar vardą, pavardę; 2) toliau perduoti vekselį pagal savo neužpildytą indosamentą

arba vardinį indosamentą; 3) perleisti vekselį trečiajam asmeniui, neįrašydamas asmens ir

indosamento. Indosuojant, jeigu nebeužtenka vietos, daroma pratąsa (kitas lapas), bet dalis įrašomo teksto turi

būti pirmame, o dalis – antrame lape. Vekselio pratąsa - vekselio pridėtinis lapas perduodamiesiems

įrašams, jeigu jie netelpa vekselyje.Visi - vekselio davėjas, akceptantas, indosantai ir laiduotojai - vekselio

turėtojui atsako solidariai. Jeigu vekselis indosuotas, o vekselio davėjo parašas negalioja, vekselis galios, nes visi atsako solidariai.

Vekselio akceptas. Akceptas - įrašas vekselyje, patvirtinantis, kad padaręs įrašą

asmuo sutinka vekselį apmokėti laiku.Akceptantas - akcepto įrašą vekselyje padaręs asmuo.Vekselį, iki sueis mokėjimo terminas, jo turėtojas gali pateikti

mokėtojui šio gyvenamojoje vietoje (buveinėje) akceptuoti. Pateikimo akceptuoti sąlygos1. Vekselio davėjas gali vekselyje įrašyti sąlygą, kad vekselis

turi būti pateiktas akceptuoti. Pateikimo akceptuoti terminas gali būti nurodomas arba nenurodomas.

2. Vekselio davėjas gali uždrausti pateikti vekselį akceptuoti, išskyrus šiuos atvejus: kai vekselis mokėtinas trečiojo asmens adresu; kai vekselis mokėtinas kitoje vietovėje nei mokėtojo gyvenamoji vieta (buveinė); kai vekselis mokėtinas per tam tikrą laiką po pateikimo apmokėti.

191

3. Vekselio davėjas taip pat gali įrašyti sąlygą, kad vekselis negali būti pateiktas akceptuoti anksčiau jo nurodyto termino.

Vekselio laidavimas.Visos vekselio sumos arba jos dalies apmokėjimas gali būti

užtikrinamas laidavimu. Laidavimas įrašomas vekselyje arba jo pratąsoje. Laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo.

Vekselio turėtojo teisės pasibaigus terminamsVekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo

davėjui, indosantams ir kitiems įsipareigojusiems asmenims, išskyrus akceptavusįjį, kai pasibaigia nustatyti terminai:

1) pateikti vekselį, mokėtiną jį pateikus arba per tam tikrą laiką po pateikimo;

2) įforminti protestą dėl neakceptavimo arba neapmokėjimo;Vekselio protestas. Protestas - protesto aktu įformintas oficialus patvirtinimas, kad

nustatytu laiku vekselis nebuvo akceptuotas arba apmokėtas. Protesto aktu gali būti patvirtinti ir kiti šiame įstatyme numatyti veiksmai arba jų neatlikimas.

Vekselius protestuoja notarai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Vekselio turėtojo piniginių reikalavimų patenkinimasKai atsiranda reikalavimo teisė vekselį užprotestavus arba

atleidus vekselio turėtoją nuo pareigos įforminti protestą bei pranešus visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neakceptuotas arba neapmokėtas, vekselio turėtojo reikalavimai patenkinami ne ginčo tvarka.

Vekselio turėtojui pateikus rašytinį prašymą pinigams iš skolininko išieškoti, notarai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka padaro vykdomuosius įrašus notaro užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose.

Vekselio skirtumas nuo pakvitavimo (skolos raštelio) – pakvitavimą galima ginčyti tuo pagrindu, kad išdavus skolos raštelį pinigai nebuvo gauti; vekselio šiuo pagrindu ginčyti negalima.

Vekselio skirtumas nuo čekio:čekio mokėtojas – tik bankas, o vekselio – bet koks vekselyje teisėtai nurodytas asmuo;čekis gali būti pareikštinis, o vekselyje pinigų gavėjas visuomet turi būti nurodomas.JAV ir kituose angliškosios teisinės sistemos valstybėse čekis traktuojamas kaip specifinė įsakytinio vekselio atmaina.45.10. Paskola.6.870 straipsnis. Paskolos sutarties samprata1. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda

kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

2. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

3. Paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Nuo daiktų perdavimo momento paskolos gavėjui tenka daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika.

6.871 straipsnis. Paskolos sutarties forma1. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu

paskolos suma viršija du tūkstančius litų.2. Jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis

turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą.

192

3. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

Svarbesnės ištraukos:Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką

nustato šalys susitarimu. Preziumuojama, kad paskolos sutartis yra neatlygintinė, jeigu

paskolos sutarties dalykas yra rūšies požymiais apibūdinti daiktai, o paskolos sutartis nenustato ko kita. Jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė.

1. Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

2. Jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita.

3. Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, neatlygintinės paskolos sumą paskolos gavėjas turi teisę grąžinti prieš terminą.

4. Atlygintinės paskolos sumą paskolos gavėjas gali grąžinti prieš terminą tik paskolos davėjui sutikus.

5. Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento.

6. Kai paskolos dalykas yra pinigų suma, paskolos gavėjas privalo grąžinti tik nominalią sumą, neatsižvelgiant į piniginio vieneto vertės pasikeitimus, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas.

(Norintiems įsigylinti – 6.870-6.880 str.)CK išskiriamos atskiros paskolos sutarties rūšys: Kreditavimo sutartis ir vartojimo kredito sutartis. 45.11. Kreditavimas. Banko paskolos sutartis. Šios sutarties šalių teisės ir pareigos. Kredito rūšys.

Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas.

Kreditavimo sutartis privalo būti rašytinė. Šio reikalavimo nesilaikymas kreditavimo sutartį daro negaliojančią.

Be bendrųjų paskolos sutarties teisių ir pareigų Kreditavimo sutarties šalys turi teisę atsisakyti suteikti ar priimti kreditą:

Kreditorius turi teisę visiškai ar iš dalies atsisakyti suteikti kredito gavėjui sutartyje numatytą kreditą, jeigu paaiškėjo aplinkybės, akivaizdžiai patvirtinančios, kad suteiktas kreditas nebus laiku grąžintas.

Kredito gavėjas turi teisę atsisakyti visiškai ar iš dalies priimti kreditą, pranešdamas apie tai kreditoriui iki sutartyje nustatyto kredito suteikimo termino, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita.

Jeigu kredito gavėjas pažeidžia sutartyje nustatytą kredito tikslinio naudojimo pareigą (šio kodekso 6.877 straipsnis), kreditorius turi teisę atsisakyti toliau kredituoti paskolos gavėją ir pareikalauti prieš terminą grąžinti suteiktą kreditą.

Kredito rūšys: be banko kreditavimo (paskolos) sutarties CK-e išskiriamos Kreditavimo prekėmis ir Komercinio kreditavimo sutartys.

6.884 straipsnis. Kreditavimas prekėmis

193

1. Šalys gali sudaryti kreditavimo prekėmis sutartį, kurioje nustatoma vienos šalies pareiga perduoti kitai šaliai pagal rūšies požymius apibūdintus daiktus. Tokiai sutarčiai taikomos šio skirsnio normos, jeigu šalių sutartyje nenustatyta ko kita.

2. Perduodamų prekių kiekis, asortimentas, komplektiškumas, kokybė, tara ir pakuotė nustatomi pagal šio kodekso 6.327–6.333 straipsnių taisykles, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas ir tai neprieštarauja sutarties esmei.

6.885 straipsnis. Komercinis kreditavimas1. Šalys sutartyje, kurios vykdymas susijęs su pinigų ar pagal

rūšies požymius apibūdintų daiktų perdavimu kitos šalies nuosavybėn, gali numatyti kredito suteikimą. Kreditas gali būti suteikiamas avansą, išankstinį apmokėjimą, prekių, darbų ar paslaugų apmokėjimą atidedant ar išdėstant (komercinis kreditavimas).

2. Komercinio kreditavimo santykiams taikomos šio skirsnio normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas ir tai neprieštarauja sutarties esmei.

45.13. Banko skatinimai ir sankcijos - ???Vartojimo kredito lyg ir nereikalaujama ? Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia ar

įsipareigoja suteikti kredito gavėjui fiziniam asmeniui (vartotojui)Norintiems daugiau siūlau pasiskaityti patiems (6.886 – 6.891).

46 TEMA. PAVEDIMAS.46.1. Pavedimo sutarties sąvoka (ir reikšmė ?).1. Pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja

kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis.

2. Įgaliotojo suteiktos įgaliotiniui teisės bei jas patvirtinantis rašytinis dokumentas vadinamas įgaliojimu.

Pavedimo sutartis – konsensualinė (įsigalioja nuo sutarties sudarymo momento), dvišalė (abi šalys turi tiek teises, tiek ir pareigas), atlygintinė arba neatlygintinė.

1. Pavedimo sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė.2. Jeigu pavedimo sutarties šalys yra fiziniai asmenys,

preziumuojama, kad pavedimo sutartis yra neatlygintinė, išskyrus atvejus, kai įgaliotinio kito asmens vardu atliekami teisiniai veiksmai yra įgaliotinio profesinė ar verslo veikla. Kai viena arba abi pavedimo sutarties šalys yra verslininkai, preziumuojama, kad sutartis yra atlygintinė.

Kalbama tik apie atlyginimo sumokėjimą. Įgaliotinio patirtas išlaidas ryšium su įgaliojimo atlikimu įgaliotojas visais atvejais privalo atlyginti.

46.2. Pavedimo sutarties šalys, dalykas ir forma.Šalys – Įgaliotojas ir įgaliotinis.Įgaliotoju gali būti veiksnus fizinis asmuo; dalinai veiksnus fizinis asmuo (nuo 14 m. iki 18 m.), bet tik pavesti atlikti

tokius teisinius veiksmus, kuriuos pats turi teisę atlikti; juridinis asmuo; įmonė, neturinti juridinio asmens teisių. Įgaliotiniu gali būti veiksnus fizinis asmuo; juridinis asmuo ar įmonė neturinti juridinio asmens teisių (jų teisnumo

ribose).Dalykas - Pavedimo sutartimi įgaliotojas gali pavesti įgaliotiniui

atlikti teisinius veiksmus, susijusius su įgaliotojo gynimu, įgaliotojo viso ar dalies turto administravimu, procesinių veiksmų atlikimu įgaliotojo vardu teismo ir kitose institucijose, bei kitokius teisinius veiksmus.

Pavedimo sutarties dalykas – teisiniai veiksmai. Išimtis – testamento pagal įgaliojimą surašyti negalima. Greta teisinio pobūdžio veiksmų gali būti atliekami ir faktinio pobūdžio veiksmai (pvz., išsiųsti krovinį, gauti siuntinį ir pan.). Pavedimo sutarties atveju faktinio pobūdžio veiksmai laikomi pagalbiniais, o teisinio pobūdžio veiksmai – pagrindiniais.

Forma – žodinė, paprasta rašytinė, rašytinė notariškai patvirtinta (pavedimas atlikti notarinius veiksmus gali būti duodamas tik rašytine notariškai patvirtinta forma).

46.3. Pavedimo sutarties šalių teisės ir pareigos.Įgaliotinio pareigos:

194

1) Įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą pagal įgaliotojo nurodymus.

Įgaliotinis turi teisę nukrypti nuo įgaliotojo nurodymų, jeigu:a) tai yra būtina įgaliotojo interesais;b) įgaliotinis negalėjo iš anksto atsiklausti įgaliotojo arba per

protingą terminą negavo atsakymo į savo paklausimą. Šiuo atveju įgaliotinis privalo pranešti įgaliotojui apie nukrypimus, kai tik įmanoma apie tai pranešti.

2) 6.760 straipsnis. Įgaliotinio pareigos 1. Įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir

rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais.

2. Įgaliotinis privalo įvykdyti pavedimą asmeniškai, išskyrus sutartyje nustatytas išimtis bei atvejus, kai įstatymas leidžia perįgaliojimą.

3. Vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo įgaliotojo reikalavimu, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, – ir be reikalavimo, suteikti įgaliotojui visą informaciją apie pavedimo vykdymo eigą.

4. Įvykdęs pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat apie tai pranešti įgaliotojui ir pateikti ataskaitą, prie kurios turi pridėti pateisinamuosius dokumentus, bei grąžinti įgaliojimą, jeigu sutartis nenustato ko kita.

5. Visa, ką gavo vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat perduoti įgaliotojui.

6. Jeigu sutarties, įstatymo ar papročių numatytais atvejais įgaliotinis pasitelkia pavedimui vykdyti trečiuosius asmenis, jis atsako už tokių asmenų veiksmus bei privalo atlyginti tų asmenų veiksmais padarytus įgaliotojui nuostolius.

7. Jeigu pavedimą vykdo keli įgaliotiniai, įgaliotojui jie atsako solidariai, jeigu sutartis nenustato ko kita.

8. Įgaliotinis neturi teisės naudoti gautos vykdant pavedimą informacijos ar turto savo interesais, išskyrus sutarties ar įstatymo numatytais atvejais, taip pat kai sutikimą naudoti informaciją ar turtą duoda įgaliotojas. Jeigu įgaliotinis šios pareigos nevykdo, jis privalo atlyginti įgaliotojui dėl to padarytus nuostolius bei grąžinti visa tai, kas yra jo nepagrįstas praturtėjimas, o jeigu jis neteisėtai naudojo daiktą ar pinigus, – atitinkamai sumokėti nuomos mokestį ar palūkanas.

Įgaliotojo pareigos:6.761 straipsnis. Įgaliotojo pareigos 1. Įgaliotojas privalo bendradarbiauti su įgaliotiniu, kai šis

vykdo pavedimą.2. Įgaliotojas privalo tuojau pat priimti iš įgaliotinio visa, ką

šis įvykdė pagal pavedimo sutartį.3. Jeigu ko kita nenustato sutartis, įgaliotojas privalo

aprūpinti įgaliotinį priemonėmis, reikalingomis pavedimui įvykdyti, atlyginti įgaliotiniui išlaidas, kurios buvo būtinos pavedimui tinkamai įvykdyti, o esant reikalui – išmokėti avansą, būtiną išlaidoms, susijusioms su pavedimo vykdymu, padengti.

4. Įgaliotiniui tinkamai įvykdžius pavedimą, įgaliotojas privalo sumokėti jam atlyginimą, jeigu pavedimo sutartis yra atlygintinė.

5. Įgaliotojas turi atlyginti įgaliotiniui šio patirtą vykdant pavedimą žalą, jeigu paties įgaliotinio veiksmuose nėra kaltės ir žalos neprivalo atlyginti kiti už ją atsakingi asmenys.

46.4. Pavedimo sutarties pasibaigimas.

195

6.763 straipsnis. Pavedimo sutarties pabaiga1. Pavedimo sutartis, be kitų prievolių pasibaigimo pagrindų,

taip pat baigiasi, kai: 1) įgaliotinis panaikina įgaliojimą; 2) įgaliotinis atsisako įgaliojimo (šio kodekso 2.146 straipsnis); 3) baigiasi įgaliojimo terminas; 4) miršta viena iš sutarties šalių; 5) likviduojama viena iš pavedimo sutarties šalių; 6) vienai iš šalių iškeliama bankroto byla; 7) viena iš šalių pripažįstama neveiksnia, ribotai veiksnia ar

nežinia kur esančia.2. Jeigu įgaliotojas tiems patiems veiksmams atlikti paskiria

naują įgaliotinį, tai pavedimo sutartis laikoma pasibaigusia nuo to momento, kai pirmajam įgaliotiniui buvo pranešta apie naujo įgaliotinio paskyrimą.

3. Jeigu įgaliotojas dėl savo sveikatos būklės ar dėl kitų svarbių priežasčių negali savarankiškai panaikinti įgaliojimo, kiekvienas suinteresuotas asmuo, taip pat prokuroras turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti panaikinti įgaliojimą, jeigu to reikalauja įgaliotojo ar viešas interesas.

Straipsnyje nepaminėti bendrieji prievolių pabaigos pagrindai:1) Prievolės pabaiga įvykdymu;2) Prievolės pabaiga šalių sutapimu;3) Prievolės pabaiga, kai neįmanoma jos vykdyti (nenugalima jėga);

47 TEMA KOMISAS (CK 6.780 – 6.795)

47.1. Komiso sutarties sąvoka, šalys, turinys ir formaKomiso sutartimi viena šalis (komisionierius) įsipareigoja kitos šalies (komitento) pavedimu už atlyginimą sudaryti

vieną ar kelis sandorius savo vardu, bet komitento lėšomis. Pagal sandorį, komisionieriaus sudarytą su trečiuoju asmeniu, teises ir pareigas įgyja komisionierius, nepaisant to, kad komitentas buvo nurodytas trečiajam asmeniui arba vykdant sandorį turėjo tiesioginių santykių su trečiuoju asmeniu.

Esminis komiso sutarties skirtumas nuo pavedimo sutarties – komisionierius sandorius sudaro savo vardu. Nuo rangos sutarties skiriasi tuo, kad rangos sutarties atveju neatliekami juridinio pobūdžio veiksmai. Nuo agentinės sutarties skiriasi, nes agentas sandorių nesudaro, o tik suveda šalis.

Pagal komiso sutartį daiktai gali būti ne tik parduodami, bet ir perkami arba gali būti sudaromi kiti sandoriai. Tačiau dažniausias sandoris – pardavimas.

Komiso sutarties bruožai:a) dažniausiai atliekami juridinio pobūdžio veiksmai (sudaromi sandoriai), nors gali būti

atliekami ir faktinio pobūdžio veiksmai;b) visi veiksmai atliekami komitento sąskaita;c) komisionierius sudaro sandorius savo vardu.Komiso sutartis – atlygintinė, dvišalė, konsesualinė.Komiso sutarties šalys – fiziniai ir juridiniai asmenys.Sutarties forma – bendri sandorių reikalavimai – žodinė arba paprasta rašytinė forma.Komiso sutartis gali būti terminuota arba neterminuota.47.2. Komiso sutarties dalykasKomiso sutartyje gali būti numatyti arba nenumatyti daiktai, kurie yra šios sutarties dalykas.47.3. Komiso atlyginimasKomitentas privalo sumokėti komisionieriui atlyginimą. Jeigu komisionierius laidavo, kad trečiasis asmuo įvykdys

sandorį, komitentas taip pat privalo sumokėti komisionieriui sutartyje nustatytą papildomą atlyginimą. Jeigu komiso sutartis nebuvo įvykdyta dėl priežasčių, už kurias atsako komitentas, komisionierius išsaugo teisę į komisinį atlyginimą bei turėtų išlaidų atlyginimą.

Dažniausiai komisinis atlyginimas nustatomas pačioje komiso sutartyje. Paprastai tai tam tikras procentas nuo sudarytų sandorių sumos. Teisė į atlyginimą atsiranda įvykdžius pavedimą.

47.4. Komiso sutarties šalių teisės ir pareigosKomisionieriaus teisės ir pareigos:Pareigos:

196

a) įvykdyti pavedimą – prisiimtą pavedimą komisionierius privalo įvykdyti naudingiausiomis komitentui sąlygomis pagal komitento nurodymus, o jei jų nėra, - pagal įprastus verslo papročius bei dalykines praktikos reikalavimus. Pavedimas vykdomas pagal komitento instrukcija, kurios gali būti: a) tikslios (jos privalomos ir nuo jų negalima nukrypti); b) bendros; c) komisionieriaus nuožiūra, kas geriau komitentui. Jeigu komisionierius sudarė sandorį naudingesnėmis komitentui sąlygomis, nei buvo šio nurodyta, iš sandorio gauta papildoma nauda tenka komitentui, jei sutartyje nenustatyta ko kita. Komisionierius turi teisę nukrypti nuo komitento nurodymų, jeigu tai buvo būtina komitento interesais, o komisionierius negalėjo iš anksto gauti komitento pritarimo arba jo negavo per protingą laiką po savo paklausimo išsiuntimo. Komisionierius privalo pranešti komitentui apie nukrypimus, kai tik tai įmanoma. Galimi nukrypimai nuo nurodymų:

1. komisionierius, pardavęs daiktą mažesne kaina negu buvo sutarta su komitentu, privalo atlyginti komitentui kainų skirtumą, jeigu neįrodo, kad neturėjo galimybės parduoti daiktą už sutartą su komitentu kainą ir daikto pardavimas mažesne kaina leido komitentui išvengti dar didesnių nuostolių. Jeigu komisionierius privalo iš anksto gauti komitento leidimą parduoti daiktą mažesne kaina, jis taip pat privalo įrodyti, kad neturėjo galimybės iš anksto gauti tokio leidimo;

2. jeigu komisionierius nupirko daiktą už didesnę kainą nei buvo sutarta su komitentu, komitentas, nenorėdamas priimti tokio pirkinio, privalo apie tai pranešti komisionieriui per protingą terminą po to, kai gauna iš šio pranešimą apie sandorio sudarymą su trečiuoju asmeniu. Priešingu atveju pripažįstama, kad komitentas priėmė prievolės įvykdymą. Jeigu komisionierius praneša, kad jis kainų skirtumą padengs savo lėšomis, komitentas neturi teisės atsisakyti sudarytos sutarties.

Komisionierius neatsako komitentui už trečiojo asmens neįvykdytą sandorį, sudarytą komitento lėšomis, išskyrus atvejus, kai komisionierius laidavo, kad trečiasis asmuo įvykdys sandorį, arba neparodė būtino apdairumo pasirinkdamas trečiąjį asmenį, kaip sandorio šalį.

b) užtikrinti turto saugumą – komisionierius atsako komitentui už pas jį esančio komitento daikto praradimą, trūkumą ar sužalojimą, jeigu neįrodo, kad tai įvyko ne dėl jo kaltės. Jeigu komisionierius, priimdamas daiktą, kurį jam perduoda komitentas arba kurį komisionierius gauna komitentui, išoriškai apžiūrėdamas daiktą pastebi, kad jame yra sužalojimų ar trūkumų, taip pat jeigu kas nors padaro žalos esančiam pas komisionierių komitento daiktui, komisionierius privalo imtis priemonių apsaugoti komitento teises, surinkti reikiamus įrodymus ir apie tai pranešti komitentui.

c) pateikti ataskaitą – įvykdęs pavedimą, komisionierius privalo pateikti komitentui ir perduoti jam visa, ką gavo pagal įvykdytą pavedimą, taip pat komitento reikalavimu perduoti visas teises, kurias komitentas įgijo trečiajam asmeniui, kylančias iš komisionieriaus sudaryto sandorio. Jeigu komitentas ataskaitai prieštarauja, jis privalo pranešti apie tai komitentui per tris mėnesius nuo ataskaitos gavimo dienos. Priešingu atveju, jeigu nėra kitokio susitarimo, ataskaita laikoma priimta.

Teisės:a) nuosavybės teisės įgijimas – daiktai, kuriuos komisionierius gauna iš komitento arba įgyja

komitento lėšomis, yra komitento nuosavybė nuo perdavimo momento. Komisionierius turi teisę sulaikyti turimus daiktus, kuriuos jis privalo perduoti komitentui ar jo nurodytam asmeniui, jeigu komitentas nevykdo savo prievolių komisionieriui. Jeigu komitentas tampa nemokus (jam iškeliama bankroto byla), komisionierius netenka sulaikymo teisės ir įgyja įkeitimo teisę į tą daiktą (priverstinis įkeitimas), o jo reikalavimai dėl daikto, kurį komisionierius buvo sulaikęs, vertės dydžio tenkinami kartu su įkeitimu užtikrintais reikalavimais.

b) Subkomisas – jeigu ko kita nenustato sutartis, komisionierius, siekdamas įvykdyti komiso sutartį, turi teisę sudaryti subkomiso sutartį su kitu asmeniu. Tačiau ir tokiu atveju atsakingu už subkomisionieriaus veiksmus prieš komitentą lieka komisionierius. Pagal subkomiso sutartį komisionierius subkomisionieriui įgyja komitento teises ir pareigas. Pasibaigus komiso sutarčiai, komitentas neturi teisės be komisionieriaus sutikimo turėti tiesioginių santykių su subkomisionieriumi, jeigu komiso sutartis nenustato ko kita.

c) išlaidų atlyginimas – komisionierius turi teisę išskaityti pagal komiso sutartį jam priklausančias sumas iš visų sumų, kurias jis gauna komitento sąskaita. Tačiau komitento kreditoriai, turintys teisę patenkinti savo reikalavimus anksčiau nei komisionierius, nepraranda teisės reikalauti išieškoti iš komisionieriaus išskaitytų sumų.

d) atsisakymas įvykdyti pavedimą – jeigu ko kita nenustato sutartis, komisionierius neturi teisės atsisakyti įvykdyti prisiimtą pavedimą, išskyrus tuos atvejus, kai atsisakoma dėl to, kad pavedimo negalima įvykdyti arba kad komitentas pažeidė komiso sutartį. Tais atvejais, kai komisionierius turi teisę

197

atsisakyti pavedimo, jis apie savo atsisakymą privalo raštu pranešti komitentui. Jeigu komisionierius atsisako įvykdyti pavedimą dėl to, kad komitentas pažeidė komiso sutartį, jis turi teisę gauti ir turėtų išlaidų atlyginimą, ir komisinį atlyginimą. Komisionierius, atsisakęs sutarties, privalo imtis priemonių komitento daiktui apsaugoti.

Komitento teisės ir pareigos:a) komitentas privalo:1. priimti iš komisionieriaus visa, kas įvykdyta pagal pavedimą;2. apžiūrėti daiktą, kurį jam įgijo komisionierius, ir tuojau pranešti šiam apie pastebėtus to

daikto trūkumus;3. atleisti komisionierių nuo įsipareigojimų, kuriuos šis, vykdydamas pavedimą, prisiėmė

trečiajam asmeniui.b) komitentas privalo kartu su komisiniu atlyginimu, o atitinkamais atvejais – ir atlyginimu

už laidavimą (delkredere), atlyginti komisionieriui šio turėtas būtinas pavedimo vykdymo išlaidas, jeigu šalių susitarimo nenumatyta kitaip. Komisionierius neturi teisės reikalauti atlyginti esančio pas jį komitento daikto pasaugos išlaidų, jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta kitaip.

c) Komitentas turi teisę bet kada atsisakyti komiso sutarties, panaikindamas komisionieriui duotą pavedimą. Tokiu atveju komisionierius turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, padarytas dėl pavedimo panaikinimo.Jeigu komiso sutartis buvo sudaryta nenurodant jos termino, komitentas apie pavedimo panaikinimą privalo iš anksto pranešti komisionieriui per 30 dienų, jeigu komiso sutartis nenustato ilgesnio termino. Tokiais atvejais komitentas privalo sumokėti atlyginimą komisionieriui už sandorius, sudarytus iki pavedimo panaikinimo, bei atlyginti komisionieriui patirtus nuostolius. Komisionierius, panaikinęs pavedimą, privalo per komiso sutartyje nustatytą terminą arba nedelsdamas, jeigu toks terminas sutartyje nenustatomas, duoti nurodymą komisionieriui, ką šis privalo daryti su jo turimu komitento daiktu. Jeigu komitentas šios pareigos neįvykdo, komisionierius turi teisę atiduoti saugoti turtą komitento lėšomis arba jį parduoti už labiausiai komitentui naudingą kainą.

d) Komitentas, gavęs pranešimą apie komisionieriaus atsisakymą įvykdyti pavedimą, privalo per vieną mėnesį nuo atsisakymo gavimo dienos duoti patvarkymą dėl esančio pas komisionierių savo turto.

47.5. Komiso sutarties pasibaigimasKomiso sutartis baigiasi, jeigu:a) komitentas atsisako komiso sutarties;b) komisionierius atsisako komiso sutarties įstatymo ar sutarties numatytais atvejais;c) komisionierius miršta, pripažįstamas neveiksniu, ribotai veiksniu ar nežinia kur esančiu,

likviduojamas arba tampa nemokus (iškeliama bankroto byla).Jeigu komisionieriui iškeliama bankroto byla, visos teisės ir pareigos pagal komitento nurodymu

sudarytą sandorį pereina komitentui.47.6. Atskirų komiso sutarties rūšių ypatumaiĮstatymai gali nustatyti atskirų komiso sutarčių rūšių ypatumus.

48 TEMA PASAUGA (CK 6.830 – 6.869)48.1. Pasaugos sutarties sąvoka ir reikšmėPasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduota kilnojamąjį daiktą ir

grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Pasaugos sutartis laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo saugotojui momento.

Pagal šalių susitarimą pasaugos sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė. Tais atvejais, kai sutartis atlygintinė arba kai turi būti atlyginamos saugojimo išlaidos – sutartis dvišalė.

Sutartis gali būti ir realinė, ir konsesualinė. Dažniausiai ji yra realinė (konsesualinė paprastai kai saugo specialiai tuo užsiimančios įmonės.

Būtina pasauga – atsiranda tais atvejais, kai dėl nenumatytų ir neišvengiamų ekstremalių aplinkybių (avarija, stichinė nelaimė ir kt.) asmuo yra priverstas savo turtą saugoti atiduoti kitam asmeniui. Būtinos pasaugos atveju saugotojas gali atsisakyti priimti daiktą saugoti tik esant svarbioms priežastims.

Pasaugos atsiradimo pagrindai:a) sutartis;b) įstatymasc) areštuoto turto saugojimas.48.2. Pasaugos sutarties šalys, dalykas, forma ir terminasŠalys.Saugotojas ir davėjas.Dalykas.

198

Sutarties dalykas – kilnojamieji daiktai (tiek apibrėžti rūšiniais, tiek ir individualiais požymiais, dažniausiai – individualiais). Kai saugomi nekilnojamieji daiktai – tai jau ne pasaugos sutartis, o darbo sutartis (darbo teisiniai santykiai).

Forma.Fizinių asmenų sudaryta pasaugos sutartis turi būti rašytinė, jeigu daikto (daiktų) vertė viršija penkis tūkstančius litų.

Jeigu pasaugos sutartis numato saugotojo pareigą priimti daiktą saugoti ateityje, ji turi būti rašytinė visais atvejais. Pasaugos sutartis pripažįstama rašytine, jeigu daikto perdavimas saugotojui patvirtinamas:

a) saugotojo išduotu davėjui kvitu ar kitu dokumentu;b) žetonu (numeriu) ar kitokiu daiktu.Paprastos rašytinės formos nesilaikymas neatima iš šalių teisės remtis liudytojų parodymais kilus ginčui dėl perduoto

saugoti ir grąžinto daikto tapatybės. Liudytojas gali įrodinėti daiktų tapatybę, o ne sutarties sudarymo faktą.Terminas.Saugotojas privalo saugoti daiktą sutartyje nustatytą pasaugos terminą. Jeigu pasaugos sutartyje terminas nenustatytas

ir negali būti nustatytas pagal sutarties sąlygas, saugotojas privalo saugoti daiktą, iki jį pareikalaus grąžinti davėjas ar kitas asmuo, turinti teisę jį atsiimti. Jeigu nustatoma, kad pasaugos terminas baigiasi nuo pareikalavimo momento, tai saugotojas, pasibaigus įprastiniam tokiomis sąlygomis saugojimo terminui, turi teisę reikalauti, kad davėjas atsiimtų daiktą per protingą terminą po tokio pranešimo gavimo.

Jeigu saugotojas yra juridinis asmuo (verslininkas), kurio viena iš veikos sričių yra saugojimas (profesionalus saugotojas), tai pasaugos sutartis arba juridinio asmens steigimo dokumentai gali numatyti saugotojo pareigą priimti iš davėjo daiktą sutartyje nustatytu terminu.

48.3. Pasaugos sutarties šalių teisės ir pareigosSaugotojo teisės ir pareigosSaugotojas privalo imtis visų prieinamų priemonių užtikrinti jam perduoto daikto išsaugojimą.Saugotojas neturi teisės be davėjo leidimo naudoti saugojamą daiktą ar leisti juo naudotis kitiems asmenims, jeigu

sutartis nenustato ko kita.Saugotojas neturi teisės reikalauti, kad davėjas arba asmuo, kuriam turi būti grąžintas daiktas, įrodytų, kad yra

saugojamo daikto savininkas ar turi kitokią teisę į daiktą.Saugotojas privalo grąžinti daiktą davėjo reikalavimu, nepaisant to, kad nėra pasibaigęs sutartyje nustatytas saugojimo

terminas.Saugotojas turi teisę reikalauti, kad atsiimantis daiktą asmuo pateiktų kvitą ar kitą dokumentą, patvirtinantį pasaugos

sutarties sudarymą ir asmens teisę atsiimti daiktą.Saugotojas, įsipareigojęs priimti daiktą saugoti, neturi teisės reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam saugoti. Tačiau

davėjas, neperdavęs daikto saugoti per sutartyje nustatytą terminą, turi atlyginti saugotojui nuostolius, kuriuos šis patyrė dėl to, kad daiktas saugoti nebuvo perduotas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Davėjas atleidžiamas nuo šios atsakomybės, jeigu apie savo atsisakymą perduoti daiktą saugoti praneša saugotojui per protingą terminą. Jeigu ko kita nenustato sutartis, saugotojas turi teisę atsisakyti priimti saugoti daiktą, jeigu jis jam nebuvo perduotas per sutartyje nustatytą terminą.

Saugotojas privalo saugoti daiktą laikydamasis sutartyje nustatytų saugojimo sąlygų. Jeigu saugojimo sąlygos sutartyje nenustatytos ar nustatytos ne visos, saugotojas privalo saugoti daiktą tokiomis sąlygomis, kurios maksimaliai užtikrintų daikto išsaugojimą. Visais atvejais saugotojas privalo užtikrinti įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų saugojimo priemonių laikymosi reikalavimus (priešgaisrinės saugos, sanitarinius ir kt.). Jeigu pasauga neatlygintinė, saugotojas privalo rūpinti saugomu daiktu taip pat kaip savo daiktais.

Jeigu būtina pakeisti daikto saugojimo sąlygas, saugotojas apie tai privalo nedelsiant pranešti davėjui ir gauti šio nurodymus. Kai saugojimo sąlygas būtina nedelsiant pakeisti norint išvengti daikto žuvimo ar sugedimo, tai saugotojas turi teisę keisti saugojimo būdą, vietą ir kitas sąlygas be davėjo nurodymų.

Jei pasaugos sutartis nenustato ko kita, saugotojas neturi teisės be davėjo sutikimo perduoti saugoti daiktus trečiajam asmeniui, išskyrus atvejus, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių būtina apsaugoti davėjo interesus, o gauti sutikimą iš davėjo saugotojas neturi galimybių. Saugotojas, perdavęs daiktus saugoti trečiajam asmeniui, privalo apie tai nedelsiant pranešti davėjui. Perdavus saugoti daiktus trečiajam asmeniui, saugotojo ir davėjo pasaugos sutartis lieka galioti. Už trečiojo asmens veiksmus davėjui atsako saugotojas.

Saugotojas turi teisę sulaikyti perduotą daiktą tol, kol davėjas su juo neatsiskaitys.Saugotojas privalo grąžinti davėjui ar kitam įgaliotam asmeniui tą patį daiktą, kuris buvo perduotas saugoti, išskyrus –

pasaugos sutartyje numatytais atvejais priimti saugoti daiktai gali būti sumaišomi su kitais tos pačios rūšies ir kokybės daiktais, kuriuos saugoti yra perdavę kiti asmenys, tokiais atvejais davėjui grąžinamas sutartyje numatytas kiekis tokios pat rūšies ir kokybės daiktų.

Daiktas turi būti grąžintas tokios pat būklės, kokios ir buvo atiduotas saugoti, atsižvelgiant į jo normalų susidėvėjimą, amortizaciją ar pasikeitimą dėl natūralių jo savybių. Kartu su grąžinamu daiktu saugotojas privalo perduoti davėjui daikto saugojimo metu gautus iš jo vaisius ir pajamas, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis. Daiktas grąžinamas toje pat vietoje, kurioje jis buvo perduotas saugoti, jeigu ko kita nenustato sutartis. Daikto grąžinimo išlaidas apmoka davėjas, jeigu pasaugos sutartis buvo neatlygintinė. Jeigu pasaugos sutartis atlygintinė, daikto grąžinimo išlaidas apmoka saugotojas.

Davėjo teisės ir pareigosJeigu pasaugos sutartis yra atlygintinė, davėjas privalo sumokėti saugotojui atlyginimą pasibaigus saugojimui. Šalys

gali susitarti, kad atlyginimas bus mokamas dalimis periodiškai, pasibaigus sutartyje nustatytam periodui. Jeigu susitarta atlyginimą mokėti periodiškai, davėjui nesumokėjus atlyginimo daugiau kaip už vieną periodą, saugotojas turi teisę atsisakyti sutarties ir pareikalauti, kad davėjas nedelsdamas atsiimtų daiktą.

Jeigu pasibaigus pasaugos sutarties terminui davėjas neatsiima daikto, jis privalo mokėti atitinkamą atlyginimą už tolesnį daikto saugojimą. Ši taisyklė taikoma taip pat ir tais atvejais, kai davėjas privalo atsiimti daiktą iki pasaugos sutarties termino pabaigos.

199

Jei ko kita nenustato pasaugos sutartis, saugotojo turėtos daikto saugojimo išlaidos įskaitomos į atlyginimą už pasaugą. Kai pasaugos sutartis neatlygintinė, davėjas privalo atlyginti saugotojui būtinas saugojimo išlaidas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita.

Pasibaigus pasaugos sutarties terminui, taip pat saugotojo nustatytam terminui, per kurį daiktas turi būti atsiimtas, davėjas privalo nedelsdamas atsiimti saugoti perduotą daiktą. Jeigu davėjas neatsiima daikto, saugotojas turi teisę, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, raštu įspėjęs davėją savarankiškai parduoti saugomą daiktą už saugojimo vietos rinkos kainą. Jeigu saugomo daikto vertė didesnė nei du tūkstančiai litų, saugotojas turi teisę jį parduoti tik aukciono būdu. Pardavus daiktą gauta suma, atskaičius saugotojui priklausančias sumas, perduodama davėjui.

Ypatingos išlaidosPasaugos išlaidos, kurios viršija normalias tokios rūšies saugojimo išlaidas ir kurių pasaugos sutarties sudarymo

momentu šalys negalėjo numatyti (ypatingos išlaidos), saugotojui atlyginamos, jeigu davėjas leido sudaryti tokias išlaidas arba jas patvirtino vėliau, taip pat kitais pasaugos sutartyje numatytais atvejais. Jeigu būtina daryti ypatingų išlaidų, saugotojas apie tai privalo pranešti davėjui ir gauti jo sutikimą. Jeigu davėjas per protingą terminą neduoda atsakymo saugotojui, pripažįstama, kad jis davė sutikimą ypatingoms išlaidoms. Jeigu saugotojas padarė ypatingų išlaidų be davėjo sutikimo, kai tokį sutikimą gauti buvo įmanoma, ir davėjas šių išlaidų nepatvirtino, tai saugotojas turi teisę reikalauti atlyginti ypatingas išlaidas tik atsižvelgiant į žalos, kuri galėjo būti padaryta saugomam daiktui, jeigu nebūtų buvę padaryta ypatingų išlaidų, dydį. Jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, ypatingos išlaidos atlyginamos atskirai nuo atlyginimo už pasaugą.

Davėjas turi teisę bet kuriuo metu pareikalauti grąžinti daiktą, o saugotojas privalo jį grąžinti, nors pasaugos sutarties terminas ir nebūtų pasibaigęs.

48.4. Saugotojo ir pasaugos davėjo atsakomybėSaugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugedimą.Jeigu pasaugos sutartis atlygintinė, saugotojas atsako už turto praradimą, trūkumą ar sugedimą visais atvejais,

išskyrus, kai tai įvyko dėl nenugalimo jėgos. Kai pasaugos sutartis neatlygintinė, saugotojas atsako tik esant jo kaltei.Profesionalus saugotojas atsako visais atvejais, išskyrus, kai daiktas žuvo ar buvo sugadintas dėl nenugalimos jėgos.Už daikto praradimą, trūkumą ar sugedimą po to, kai atsirado davėjo pareiga atsiimti daiktą, saugotojas atsako tik

esant jo tyčiai ar dideliam neatsargumui.Saugotojas privalo atlyginti davėjui visus nuostolius, susijusius su daikto praradimu, trūkumu ar sugedimu.Jeigu pasaugos sutartis buvo neatlygintinė, saugotojas atsako:a) už daikto praradimą ar trūkumą – daikto ar jo trūkstamos dalies verte;b) už daikto sugedimą – daikto vertės sumažėjimo suma.Jeigu dėl daikto sugadinimo, už kurį atsako saugotojas, daikto vertė sumažėjo taip, kad jo nebegalima naudoti pagal

ankstesnę paskirtį, tai davėjas turi teisę atsisakyti priimti daiktą ir reikalauti, kad saugotojas atlygintų daikto vertę ir visus nuostolius, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Davėjas privalo atlyginti dėl saugomo daikto savybių padarytus saugotojui nuostolius, jeigu saugotojas, priimdamas daiktą saugoti, apie tas savybes nežinojo ir negalėjo žinoti, o davėjas apie jas žinojo arba turėjo žinoti.

48.5. Nesutartiniai pasaugos santykiai ???48.6. Pasaugos sandėliuose ypatybės (sandėliavimas)SamprataPagal prekių sandėliavimo sutartį prekių sandėlis (saugotojas) įsipareigoja už atlyginimą saugoti

prekių savininko (davėjo) jam perduotas prekes ir išsaugotas grąžinti nurodytam asmeniui.Šiame skirsnyje prekių sandėliu laikomas juridinis asmuo (verslininkas), kurio pagrindinė veiklos

rūšis yra saugoti prekes ir teikti kitas su prekių saugojimu susijusias paslaugas.Prekių sandėliavimo sutartis įforminama sandėliavimo dokumentu.Sandėliavimo dokumentaiPrekių sandėlis, priėmęs saugoti prekes, išduoda vieną iš šių sandėliavimo sutartį patvirtinančių

dokumentų:1) dvigubą sandėliavimo liudijimą;2) paprastą sandėliavimo liudijimą;3) sandėlio kvitą.Dvigubas sandėliavimo liudijimas susideda iš dviejų dalių – sandėliavimo ir įkeitimo liudijimo,

kurie gali būti atskirti vienas nuo kito.Dvigubas sandėliavimo liudijimas, kiekviena jo dalis ir paprastas sandėliavimo liudijimas yra

vertybiniai popieriai.Prekės, priimtos saugoti pagal dvigubą sandėliavimo liudijimą, jeigu jo dalys atskirtos, arba

paprastą sandėliavimo liudijimą, saugojimo laikotarpiu gali būti įkeistos įkeičiant atitinkamą liudijimą.Dvigubas sandėliavimo liudijimas ir jo turinysKiekvienoje dvigubo sandėliavimo liudijimo dalyje turi būti nurodoma:1) prekių sandėlio pavadinimas ir vieta;2) sandėliavimo liudijimo numeris;3) prekių savininko (davėjo), iš kurio priimtos prekės, pavadinimas ir buveinė;4) prekių pavadinimas ir kiekis (vienetai, svoris, tūris ir kt.), o jeigu jos įkeistos, – įkeitimo suma;

200

5) prekių saugojimo terminas arba nurodymas, kad jos saugomos iki pareikalavimo;6) atlyginimo už pasaugą dydis arba tarifai, pagal kuriuos atlyginimas apskaičiuojamas, ir

apmokėjimo tvarka;7) sandėliavimo liudijimo išdavimo data.

Dokumentas, kuriame nėra bent vieno iš nurodytų rekvizitų, nepripažįstamas dvigubu sandėliavimo liudijimu. Dvigubas sandėliavimo liudijimas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, suteikiantis teisę disponuoti prekėmis.

Paprastas sandėliavimo liudijimas yra pareikštinis dokumentas, suteikiantis teisę atsiimti prekes jį pateikusiam asmeniui. Paprastame sandėliavimo liudijime turi būti nurodyti rekvizitai, numatyti dvigubo sandėliavimo liudijimo 1, 2, 4–7 punktuose, bei nuoroda, kad šis liudijimas yra pareikštinis dokumentas.

Šalių teisės ir pareigosJeigu ko kita nenumato sandėliavimo sutartis, prekių sandėlis privalo savo sąskaita patikrinti

prekes priimdamas jas saugoti ir nustatyti prekių kiekį (skaičių, tūrį, svorį ir kt.) bei jų išorinę būklę.Prekių sandėlis privalo saugojimo metu sudaryti galimybę prekių savininkui apžiūrėti saugomas prekes, imti prekių

mėginius bei imtis kitų priemonių, būtinų prekių saugumui užtikrinti.Jeigu prekių saugumui užtikrinti būtina pakeisti jų saugojimo sąlygas, prekių sandėlis turi teisę savarankiškai imtis

reikiamų priemonių. Jeigu dėl to tenka iš esmės pakeisti saugojimo sąlygas, nustatytas sandėliavimo sutartyje, prekių sandėlis privalo apie tai pranešti prekių savininkui. Jeigu saugojimo metu nustatomi saugomų prekių pasikeitimai, nenumatyti prekių sandėliavimo sutartyje, prekių sandėlis privalo nedelsdamas surašyti aktą ir tą pačią dieną apie tai pranešti prekių savininkui.

Prekių gavėjas ir prekių sandėlis turi teisę reikalauti apžiūrėti grąžinamas prekes ir patikrinti jų kiekį. Tikrinimo išlaidas apmoka šalis, pareikalavusi apžiūrėti ar patikrinti prekes. Jeigu grąžinamos prekės nebuvo apžiūrėtos ir patikrintos dalyvaujant abiejų šalių atstovams, rašytinis pareiškimas apie prekių stoką ar sugadinimą turi būti pateiktas atsiimant prekes arba per tris dienas nuo jų atsiėmimo, jeigu trūkumas ar sugadinimas negalėjo būti pastebėti normaliai apžiūrint prekes. Tokiu atveju prekių stokos ar sugadinimo įrodinėjimo pareiga tenka prekių gavėjui. Jeigu nėra tokio pareiškimo pripažįstama, kad prekių sandėlis grąžino prekes pagal sandėliavimo sutarties sąlygas, kol neįrodoma priešingai.

Sandėliavimo ir įkeitimo liudijimo turėtojas turi teisę disponuoti sandėlyje saugomomis prekėmis. Sandėliavimo liudijimo, atskirto nuo įkeitimo liudijimo, turėtojas turi teisę disponuoti prekėmis, tačiau neturi teisės atsiimti jų iš prekių sandėlio tol, kol nebus grąžintas kreditas, kurio grąžinimas užtikrintas įkeitimo liudijimu. Įkeitimo liudijimo turėtojas turi įkeitimo teisę į prekes tokios vertės, kokia atitinka pagal įkeitimo liudijimą išduoto kredito ir palūkanų už jį dydį. Įkeičiant prekes, apie tai pažymima sandėliavimo liudijime.

Sandėliavimo ir įkeitimo liudijimas gali būti perduoti kitam asmeniui kartu arba atskirai pagal perdavimo įrašus (indosuojami).

Prekių išdavimas pagal dvigubą sandėliavimo liudijimąPrekių sandėlis išduoda prekes dvigubo sandėliavimo liudijimo turėtojui tik gavęs abi šio

liudijimo dalis. Sandėliavimo liudijimo turėtojui, kuris neturi įkeitimo liudijimo, tačiau pagal jį sumokėjo visą skolą, prekės išduodamos tik perdavus prekių sandėliui sandėliavimo liudijimą ir dokumentą, patvirtinantį skolos sumokėjimą. Jeigu prekių sandėlis išduoda prekes pažeisdamas šio straipsnio nustatytas taisykles, jis privalo įkeitimo liudijimo turėtojui sumokėti visą įkeitimu užtikrintą sumą. Sandėliavimo ir įkeitimo liudijimo turėtojas turi teisę reikalauti išduoti prekes dalimis. Tokiais atvejais vietoj grąžintų liudijimų jam išduodami nauji liudijimai likusiai sandėlyje prekių daliai.

Prekių saugojimas su teise jomis disponuotiJeigu įstatymas ar sutartis nustato prekių sandėlio teisę disponuoti saugomomis prekėmis, tai šalių

santykiams taip pat taikomos paskolos sutartį reglamentuojančios taisyklės (šio kodekso XLIII skyrius), tačiau prekių grąžinimo vieta ir laikas nustatomas pagal šio skyriaus taisykles.

Specialios pasaugos rūšys (Vileita apie tai net neužsiminė)CK skiria tokias specialiosios pasaugos rūšis:a) daiktų, esančių ginčo objektu, laikinoji pasauga (sekvestracija) - laikinoji pasauga yra

pasaugos sutartis, kuria du ar daugiau asmenų, tarp kurių yra kilęs ginčas dėl teisės į daiktą, perduoda tą daiktą jų pasirinktam trečiajam asmeniui (saugotojui). Šis asmuo įsipareigoja po ginčo išsprendimo grąžinti daiktą tam asmeniui, kuriam bus pripažįstama teisė į tą daiktą;

b) Daiktų saugojimas lombarde;c) Daiktų saugojimas viešbutyje;d) Daiktų saugojimas banke;e) Vertybių saugojimas individualiame banko seife;f) Daiktų saugojimas transporto įmonių saugojimo kamerose;g) Daiktų saugojimas drabužinėse.

201

49 TEMA JUNGTINĖ VEIKLA (PARTNERYSTĖ) (CK 6.969 – 6.982)49.1. Jungtinės veiklos sutarties sąvoka ir reikšmėJungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo

turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai.

Jeigu jungtinės veiklos tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, jungtinės veiklos sutartis vadinama asociacijos sutartimi.

Jungtinės veiklos sutartis – konsesualinė, daugiašalė (bendras tikslas).Partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir

kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Įnašas įvertinamas pinigais visų partnerių susitarimu.

Jungtinės veiklos sutartis gali numatyti, kad partneris (partneriai) negali būti atskleistas tretiesiems asmenims (nevieša partnerystė). Tokiai sutarčiai taikomos jungtinės veiklos CK skyriaus taisyklės, išskyrus sutarties ir žemiau nustatytas išimtis.

Esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, kiekvienas iš neviešų partnerių atsako visu savo turtu pagal visus sandorius, kuriuos jis savo vardu sudarė visų partnerių interesais. Visos prievolės, atsiradusios tarp partnerių, jiems bendrai veikiant, yra dalinės.

49.2. Sutarties šalys49.3. Sutarties turinysPartnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija,

pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis.

Jeigu įneštas turtas nebuvo partnerio nuosavybė, o juo partneris naudojasi kitokiu pagrindu, šis turtas yra naudojamas visų partnerių interesais ir taip pat yra pripažįstamas bendrai visų partnerių naudojamu turtu, jeigu įstatymas nenustato ko kita.

Už bendro turto apskaitą atsakingas vienas iš partnerių, paskirtas visų partnerių bendru sutarimu.Bendras turtas naudojamas, valdomas ir juo disponuojama visų partnerių bendru sutarimu. Kilus

ginčui, bet kurio iš partnerių reikalavimu šią tvarką nustato teismas.Partnerių pareigas, susijusias su bendro turto išlaikymu, taip pat kitokių išlaidų padengimu,

nustato jungtinės veiklos sutartis.Bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių, susijusių su jungtine veikla, paskirstymą nustato jungtinės

veiklos sutartis. Jeigu tokio susitarimo nėra, kiekvienas partneris atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui. Susitarimas, kuris visiškai atleidžia vieną iš partnerių nuo bendrų išlaidų ar nuostolių padengimo, negalioja.

Pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, paskirstomas partneriams proporcingai kiekvieno jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis. Susitarimas nušalinti kurį nors iš partnerių, skirstant pelną, negalioja.

49.4. Jungtinės veiklos sutarties dalykas49.5. Sutarties terminas ir formaTerminasSutartis gali būti tiek terminuota, tiek neterminuota. Galimi atvejai, kai nurodoma, kad sutartis galioja iki bus atlikti

tam tikri darbai (pvz. iškastas šulinys).FormaJungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais –

notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.49.6. Jungtinės veiklos sutarties šalių teisės ir pareigosTvarkydami bendrus reikalus, kiekvienas iš partnerių turi teisę veikti visų partnerių vardu, jeigu

jungtinės veiklos sutartis nenustato, kad bendrus reikalus tvarko vienas iš partnerių arba visi partneriai kartu. Jeigu reikalus gali tvarkyti tik visi partneriai kartu, kiekvienam sandoriui sudaryti reikia visų partnerių sutikimo.

Esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, partnerio teisė sudaryti sandorius visų partnerių vardu patvirtinama kitų partnerių išduotu įgaliojimu arba jungtinės veiklos sutartimi.

202

Esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, partneriai negali remtis sandorį sudariusio partnerio teisių veikti visų partnerių vardu apribojimu, išskyrus atvejus, kai jie įrodo, kad sandorio sudarymo metu trečiasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti apie tokius apribojimus.

Partneris, visų partnerių vardu sudaręs sandorį viršydamas jam suteiktus įgaliojimus arba visų partnerių interesais sudaręs sandorį savo vardu, turi teisę reikalauti iš kitų partnerių atlyginti savo padarytas išlaidas, jeigu įrodo, kad tie sandoriai buvo būtini norint apsaugoti kitų partnerių interesus. Partneriai, dėl tokių sandorių patyrę nuostolių, turi teisę reikalauti, kad partneris, sudaręs sandorius, šiuos nuostolius atlygintų.

Sprendimai, susiję su bendrais partnerių reikalais, priimami bendru partnerių sutarimu, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita.

Kiekvienas partneris turi teisę susipažinti su bendrų reikalų tvarkymo dokumentais, nepaisant to, įgaliotas jis ar ne tvarkyti bendrus reikalus. Susitarimai, kurie šią teisę apriboja ar panaikina, negalioja.

AtsakomybėJeigu jungtinės veiklos sutartis nėra susijusi su ūkine komercine partnerių veikla, kiekvienas

partneris atsako pagal bendras sutartines prievoles visu savo turtu proporcingai jo dalies dydžiui.Pagal bendras nesutartines prievoles partneriai atsako solidariai.Jeigu jungtinės veiklos sutartis susijusi su ūkine komercine partnerių veikla, visi partneriai pagal bendras prievoles

atsako solidariai, nepaisant šių prievolių atsiradimo pagrindo.Partnerio kreditoriai turi teisę reikalauti atidalyti partnerio dalį iš bendro turto pagal kodekso

ketvirtosios knygos nustatytas taisykles.Jeigu jungtinės veiklos sutartis buvo nutraukta vienam iš partnerių atsisakius toliau būti sutarties dalyviu

ar vieno iš jų reikalavimu, asmuo, kuris nebėra jungtinės veiklos sutarties dalyvis, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, atsiradusias jam esant jungtinės veiklos sutarties dalyviu, taip, kaip jis atsakytų būdamas partneriu.

49.7. Sutarties pasibaigimasJungtinės veiklos sutartis baigiasi:1) pripažinus vieną iš partnerių neveiksniu, ribotai veiksniu ar nežinia kur esančiu, jeigu jungtinės

veiklos sutartis ar vėlesnis likusių partnerių susitarimas nenustato išsaugoti jungtinės veiklos sutartį tarp likusių partnerių, išskyrus atvejus, kai jungtinės veiklos sutartis galioja ir be šio partnerio;

2) iškėlus vienam iš partnerių bankroto bylą, išskyrus šios dalies 1 punkte nustatytas išimtis;3) vienam iš partnerių mirus ar jį likvidavus, ar reorganizavus, jeigu jungtinės veiklos sutartis ar

vėlesnis likusių partnerių susitarimas nenustato išsaugoti jungtinės veiklos sutartį tarp likusių partnerių arba pakeisti mirusį (likviduotą ar reorganizuotą) partnerį jo teisių perėmėjais;

4) vienam iš partnerių atsisakius toliau būti neterminuotos jungtinės veiklos sutarties dalyviu, išskyrus šios dalies 1 punkte nustatytas išimtis;

5) vieno iš partnerių reikalavimu nutraukus terminuotą jungtinės veiklos sutartį, išskyrus šios dalies 1 punkte nustatytas išimtis;

6) pasibaigus jungtinės veiklos sutarties terminui;7) atidalijus vieno iš partnerių dalį iš bendro turto pagal jo kreditorių reikalavimą, išskyrus šios

dalies 1 punkte nustatytas išimtis.Pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, visiems partneriams bendrai naudoti perduoti daiktai

grąžinami juos perdavusiems partneriams be atlyginimo, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas.Nuo jungtinės veiklos sutarties pabaigos momento jos dalyviai solidariai atsako tretiesiems

asmenims pagal neįvykdytas bendras prievoles.Turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, padalijamas

pagal šio kodekso ketvirtosios knygos nustatytas taisykles.Partneris, įnešęs individualiais požymiais apibūdintą daiktą, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai

turi teisę reikalauti grąžinti jam tą daiktą, jeigu dėl to nebus pažeisti kitų partnerių ir kreditorių interesai.Partneris, norintis atsisakyti neterminuotos jungtinės veiklos sutarties, turi apie tai pranešti kitiems

partneriams ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki numatomo pasitraukimo, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Susitarimai, nustatantys partnerių teisės atsisakyti neterminuotos jungtinės veiklos sutarties apribojimus ar šią teisę panaikinantys, negalioja.

Vienas iš partnerių turi teisę nutraukti savo sudarytą su kitais partneriais terminuotą ar sudarytą tam tikram tikslui jungtinės veiklos sutartį, jeigu:

1) kiti partneriai ją iš esmės pažeidžia;2) norintis sutartį nutraukti dėl svarbių priežasčių nebegali jos vykdyti.

Partneris, nutraukęs sutartį, turi atlyginti kitiems partneriams dėl sutarties nutraukimo padarytus tiesioginius nuostolius.

203

Vienam iš partnerių sutartį nutraukus, sutartis lieka galioti kitiems partneriams, išskyrus kodekso nustatytas išimtis.

49.8. Jungtinės veiklos sutarties kaip ūkinės bendrijos steigimo pagrindasJungtinės veiklos sutartimi taip pat kuriamos ūkinės bendrijos.

50. TEMA. PRIEVOLĖS, ATSIRANDANČIOS DĖL ŽALOS PADARYMO50.1 Sąvoka, rūšys

Prievolė – tai teisinis santykis, kuriuo viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo. Tuo būdu esamą prievolę galima apibrėžti kaip teisinį santykį, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlyginti kitai šaliai (kreditoriui) savo kaltais veiksmais padarytą žalą.

Naujasis CK leidžia išskirti sekančias prievolių dėl žalos padarymo rūšis:Samdančio darbuotojus asmens atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės;Prievolės atsirandančios už kitų asmenų padarytą žalą;Prievolės atsirandančios už statinių padarytą žalą (savininko (valdytojo) atsakomybė);Prievolės atsirandančios už gyvūnų padarytą žalą;Prievolės atsirandančios už savo veiksmų reikšmės suprasti negalinčio asmens padarytą žalą;Prievolės atsirandančios dėl būtinosios ginties ar savigynos padarytos žalos;Prievolės atsirandančios dėl didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą;Prievolės atsirandančios už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų;Prievolės atsirandančios už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo

ir teismo neteisėtų veiksmų;Prievolės atsirandančios už žalą, atsiradusią dėl būtinojo reikalingumo;Prievolės atsirandančios už nepilnamečių iki keturiolikos metų padarytą žalą;Prievolės atsirandančios už nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų padarytą žalą;Prievolės atsirandančios už pripažinto neveiksniu asmens padarytą žalą;Prievolės atsirandančios už kelių asmenų bendrai padarytą žalą;Prievolės atsirandančios sveikatos sužalojimo atveju;Prievolės atsirandančios už dėl gyvybes atėmimo atsiradusią žalą (berods taip ir viskas ).50.2 Atsiradimo pagrindaiŠių prievolių atsiradimo pagrindai – subjektų veiksmai, kuriems įstatymas suteikia juridinių faktų

statusą. Tai sandoriai arba kitokie juridiniai faktai. Šios rūšies prievolių pagrindas yra atsirandanti žala. Veiksmai, kuriais padaroma žala kaip juridinis faktas prievolei atsirasti, skiriasi nuo kitų prievolių atsiradimo pagrindų tuo, kad čia nėra išreikšta prievolinio santykio šalių laisvanoriška valia kaip kad yra sutartyje arba sandoryje.

Dažniausiai prievoliniai teisiniai santykiai dėl žalos padarymo atsiranda prieš šalių valią, neretai dėl neatsargumo. Kaltė šiuo atveju gali pasireikšti tiek tyčia tiek ir neatsargumu. Padariusio žalą asmens kaltė yra preziumuojama (CK 483 str. 2 d. nurodyta, kad asmuo atleidžiamas nuo padarytos žalos atlyginimo, jeigu įrodo, kad ji atsirado ne dėl jo kaltės, t.y. įrodinėjimo našta perkeliama kaltinamajam).

50.3 Neteisėtas veiksmasTai neteisėtas veikimas arba neteisėtas neveikimas. Neteisėtas neveikimas – tai įstatymuose ar

sutartyje numatytos pareigos neįvykdymas. Neteisėtas veikimas – tai sutartyje arba įstatymo numatytų draudžiamų veiksmų atlikimas. Tokiais laikoma ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.

50.4 ŽalaŽala gali būti turtinė ir neturtinė.Turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai

nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jei šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų į nuostolius įskaičiuojamos:1. protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti;2. protingos išlaidos susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu;3. protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis

sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių

204

sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala yra atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais.

50.5 SubjektaiPrievoliniuose santykiuose dėl žalos padarymo yra šios šalys (subjektai): skolininkas yra žalą padaręs fizinis arba

juridinis asmuo, o nukentėjęs – kreditorius – fizinis arba juridinis asmuo. Žalą padaręs asmuo ne visuomet yra prievolės šalis, nes įstatymų numatytais atvejais šalimi gali būti ir kiti asmenys (galiojančio CK 489 str. Ir 491 str. Nustato, kad žalą padarytą nepilnamečio iki 15 metų arba neveiksnaus asmens padarytą žalą atlygina tėvai, globėjai arba prižiūrinti organizacija, jei neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Šių asmenų kaltė yra preziumuojama (jei neįrodo priešingai). Net jei vėliau nepilnametis sulaukė pilnametystės, o neveiksnus asmuo tapo veiksnus, prievolėje jie subjektinių pareigų neįgyja, nepaisant to, kad prievolė turi tęstinį pobūdį (pvz. Padaryta žala iki gyvos galvos).

50.5 Juridinio asmens atsakomybėPrivatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas,

kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė.Viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t.y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines

teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.50.6 Valstybinių organizacijų atsakomybėŽalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš

valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės.

“Valdžios institucija" reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir 1.1.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas.

“Aktas" naujajame CK reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

50.7 Atsakomybe už žala padaryta neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais

Atsakomybe už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos - arešto - paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.

Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.

Be turtinės žalos šiuo atveju yra atlyginama ir neturtinė žala.Jeigu žala atsirado dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ar teismo pareigūnų ar teisėjų

tyčinių veiksmų, tai valstybė, atlyginusi žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš atitinkamų pareigūnų įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas.

50.8 Atsakomybė už neveiksnių asmenų ir nepilnamečių padarytą žaląAtsakomybe už pripažinto neveiksniu asmens padarytą žalą. Už pripažinto neveiksniu fizinio asmens padarytą

žalą atsako jo globėjas arba jį prižiūrėti privalanti institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.Atsakomybė už savo veiksmų reikšmės suprasti negalinčio asmens padarytą žalą. Veiksnus

fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako. Tačiau jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu tokios būsenos pats tapo vartodamas alkoholinius gėrimus, narkotines ar psichotropines medžiagas arba kitokiu būdu. Jeigu žala buvo padaryta asmens sveikatai ar gyvybei, tai teismas, atsižvelgdamas Į nukentėjusio asmens ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį, sąžiningumo ir protingumo kriterijus bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, gali priteisti visišką ar dalinį žalos atlyginimą iš žalą padariusio asmens. Asmens, pripažinto ribotai veiksniu dėl piktnaudžiavimo alkoholiu arba narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais.

Atsakomybė už nepilnamečių iki keturiolikos metų padarytą žalą. Už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.

205

Jeigu nepilnametis iki keturiolikos metų padaro žalą tuo metu, kai jis yra mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas, už tą žalą atsako ši institucija jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jos kaltės.

Atsakomybė ui nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų padarytą žalą. 1. Nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais.

Tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tokios pat teisinės pasekmės atsiranda, jeigu nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų žalos padarymo metu buvo mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas.

50.9 Atsakomybe už didesnio pavojaus šaltinio padaryta žaląAtsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą. Asmuo, kurio veikla susijusi su

didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir 1.1.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu.neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų.

50.10 Atsakomybe už piliečio sveikatos sužalojimą ir gyvybės atėmimąŽalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už

žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos).

Atsakomybė už dėl gyvybes atėmimo atsiradusią žalą. Fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šie asmenys taip pat turi teisę (neturtinės žalos atlyginimą.

Jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu. Atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos.

50.11 Žalos atlyginimo būdas ir dydis, dydžio nustatymasPriteisdamas žalos atlyginimą, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įpareigoja atsakingą už žalą asmenį

atlyginti ją natūra (pateikti tos pat rūšies ir kokybės daiktą, pataisyti sužalotą daiktą ir pan.) arba visiškai atlyginti padarytus nuostolius.

50.12 Atsakomybe už žalą padarytą kelių asmenų bendraiBendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Nustatant solidariai

atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę, išskyrus atvejais, kai įstatymai numato ką kita. Nukentėjęs asmuo negali reikalauti iš visų už žalą atsakingų asmenų daugiau, negu jis galėtų reikalauti, jeigu atsakingas būtų tik vienas asmuo.

50.13 Žalos atlyginimo išieškojimo tvarkaŽalos atlyginimo mokėjimas. Žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado

vėliau, - nuo žalos atsiradimo dienos. Jeigu teisę į žalos atlyginimą turintys asmenys kreipiasi dėl žalos atlyginimo praėjus trejiems metams nuo jos padarymo dienos, tai atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos.

51 TEMA. PRIEVOLĖS, ATSIRANDANČIOS DĖL TURTO ĮGIJIMO AR SUTAUPYMO BE PAGRINDO.

51.1 SąvokaGaliojančio CK 512 str. nustato 2 savarankiškus pagrindus prievolei atsirasti:1) turto įgijimas be pagrindo;2) turto sutaupymas be pagrindo.Naujajame kodekse tai yra įvardinama kaip:1. nepagrįstas praturtėjimas;2. Nepagrįstas turto gavimas.Juridiniu požiūriu vertinama kaip kvazisutartis: teisės subjektai nėra prievoliniuose santykiuose,

bet tarp jų susidaro analogiški pagal prigimtį prievoliniams teisiniai santykiai. Pagal galiojantį CK (512 str.) šios prievolės esmę sudaro tai, kad viena šalis – turto įgijėjas (skolininkas) privalo grąžinti viską, ką

206

įgijo ar sutaupė be pagrindo, asmeniui (kreditoriui) kurio sąskaita turtą įgijo ar sutaupė. Įgyvendinant subjektines teises ir pareigas šiuo atveju privalo laikytis sekančių reikalavimų:

a) skolininkas, grąžindamas turtą įgytą ar sutaupytą be pagrindo, privalo atlyginti pajamas, kurias gavo ar turėjo gauti iš šio turto, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą.

b) Skolininkas turi teisę reikalauti iš kreditoriaus, kad jam būtų atlygintos jo padarytos būtinosios išlaidos be pagrindo įgytam turtui per tą patį laiką išlaikyti (galiojančio CK 513 str.).

Asmuo privalo grąžinti be pagrindo sutaupytą turtą nepriklausomai nuo to, ar jis žinojo ar ne, kad turtą įgijo be pagrindo. Galiojančio CK 514 str. numato atvejus, kai be pagrindo įgytas turtas negali būti išreikalaujamas.

51.2 SubjektaiŠiuo atveju teisinio santykio subjektai yra kreditorius (asmuo kurio sąskaita buvo neteisėtai

sutaupytas ar įgytas turtas) ir skolininkas, t.y. asmuo kuris be pagrindo įgijo ar sutaupė turtą.51.3 Šalių teisės ir pareigosAsmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo

tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. . Įgytas turtas turi būti grąžintas natūra, o jeigu jis žuvęs ar sužalotas, atlyginama pinigais jo tikroji vertė, buvusi turto įgijimo metu, ir nuostoliai, atsiradę dėl vėlesnio turto vertės pasikeitimo. Turto įgijėjas atsako nukentėjusiam asmeniui už bet kokį turto pabloginimą ar trūkumą, įskaitant atsitiktinį, po to, kai įgijėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą praturtėjimą ar turto įgijimą. Iki sužinojimo momento turto įgijėjas atsako tik už tyčią ar didelį neatsargumą.

Pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą.Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo

tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis 9kaip ir senajame kodekse yra numatomos t.t. išimtys, kada toks turtas neprivalomas grąžinti). Įgytas turtas turi būti grąžintas natūra, o jeigu jis žuvęs ar sužalotas, atlyginama pinigais JO tikroji vertė, buvusi turto įgijimo metu, ir nuostoliai, atsiradę dėl vėlesnio turto vertės pasikeitimo. Turto įgijėjas atsako nukentėjusiam asmeniui už bet kokį turto pabloginimą ar trūkumą, įskaitant atsitiktinį, po to, kai įgijėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą praturtėjimą ar turto įgijimą. Iki sužinojimo momento turto įgijėjas atsako tik už tyčią ar didelį neatsargumą. Jeigu sąžiningai įgijęs turto asmuo jį parduoda, tai jis turi grąžinti tik tą sumą, už kurią turtas buvo parduotas.

Jeigu asmuo klydo manydamas esąs skolingas ir sumokėjo skolą, kurios neprivalėjo mokėti, tai jis turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą iš ją gavusio asmens. Ši teisė išnyksta, jeigu įvykdymą gavęs asmuo sunaikino skolos dokumentą. Šiuo atveju tariamasis skolininkas gali reikalauti sumokėtos sumos iš tikrojo skolininko.

Jeigu be pagrindo įgijęs turto asmuo šį turtą neatlygintinai perduoda trečiajam asmeniui, tai pareiga jį grąžinti pereina trečiajam asmeniui.

Be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias Jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Jeigu be pagrindo Įgydamas turtą asmuo sąžiningai klydo jis savo ruožtu turi teisę reikalauti, kad būtų atlygintos jo turėtos būtinos išlaidos be pagrindo įgytam turtui per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laiką išlaikyti. Į išlaidų atlyginimą asmuo netenka teisės, jeigu turintis teisę išreikalauti turtą asmuo šios teisės atsisako ir palieka turtą nepagrįstai jį gavusiam asmeniui.

Kai to, kas buvo įgyta be teisinio pagrindo, neįmanoma grąžinti, turi būti grąžinama to, kas buvo įgyta ar atlikta, vertė, buvusi gavimo ar atlikimo metu, jeigu gavėjas praturtėjo arba jeigu jis prašė, kad tai būtų atlikta, arba sutiko atlikti priešpriešinius veiksmus.

Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ir to, kas buvo atlikta, negalima įvertinti pinigais, arba to, kas buvo gauta, negalima grąžinti dėl prigimties, ieškinys dėl grąžinimo ar kompensacijos negali būti tenkinamas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, protingumo ii teisingumo kriterijams.

51.4 Prievolės dalykasPrievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas ir neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai

ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.

207

Prievolės dalyku taip pat gali būti bet koks turtas, taip pat ir tas, kuris bus sukurtas ateityje, apibūdintas pagal rūšį, kiekį arba kurį galima apibūdinti pagal kitus kriterijus.

Prievolės dalykas gali turėti piniginę arba nepiniginę išraišką, tačiau jis turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus. Prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma.

51.5 Išieškojimas į valstybės pajamas51.6 Be pagrindo įgytas ar sutaupytas turtas, kurio negalima išieškoti

Turtas, kurio negalima išreikalauti1. Negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgyta:1) turtas, perduotas prievolei įvykdyti iki vykdymo termino pabaigos Jeigu šios prievolės

pagrindas nenumato ko kita;2) turtas, perduotas prievolei įvykdyti pasibaigus ieškinio senaties terminui;3) turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti, prievolės, arba asmuo, kuris nors

ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas;4) sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios

žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.

52 TEMA INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ IR JOS TEISINĖ APSAUGA52.1. Intelektinės nuosavybės sąvoka ir reikšmėIntelektinė nuosavybė – autorių teisės, gretutinės teisės ir

teisės į pramoninę nuosavybę (prekių ženklus, išradimus, pramoninį dizainą).

Intelektinės nuosavybės teisių subjektas: 1) registruoto prekių ženklo arba ženklo, įstatymų nustatyta

tvarka pripažinto plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje, savininkas, išradimo patento savininkas, registruoto pramoninio dizaino savininkas, autoriaus teisių arba gretutinių teisių subjektas;

2) šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisių perėmėjas; 3) kiekvienas kitas asmuo, turintis licenciją naudoti prekių

ženklą, patentuotą išradimą, pramoninį dizainą, kūrinį arba gretutinių teisių objektą ir jų kopijas.

52.2 Pramoninė nuosavybė: sąvoka, rūšys.Pramoninė nuosavybė yra nuosavybės teisė į prekių ženklus, išradimus, pramoninį dizainą. Ji

sudaro atskirą intelektinės nuosavybės dalį. Nuosavybę į prekės ženklus reglamentuoja Prekių ženklų įstatymas (žr. 56 temą), nuosavybę į

pramoninį dizainą reglamentuoja Pramoninio dizaino įstatymas, nuosavybę į išradimus reglamentuoja Patentų įstatymas. Išradimų apsaugos forma yra patentas, kurį išduoda Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras šio įstatymo nustatyta tvarka žr. 54 temą).

Pramoninis dizainas yra viso gaminio ar jo dalies, sukonstruotų iš specifinių linijų, kontūrų, spalvų, formų ir (arba) medžiagų, estetinis vaizdas.

Gaminys - tai pramoniniu ar rankiniu būdu pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys, taip pat daiktų rinkiniai ar kompozicijos, įpakavimas, grafiniai simboliai bei spaustuvės šriftai. Pramoninis dizainas turi būti naujas ir turėti individualias savybes, neprieštarauti viešosios moralės principams. Pramoninis dizainas yra naujas, jeigu iki paraiškos padavimo arba prioriteto datos savo išvaizda nebuvo tapatus kitam visuomenei prieinamam ar žinomam Lietuvoje gaminiui.

Įregistruoto pramoninio dizaino savininkas turi išimtinę teisę leisti arba drausti kitiems asmenims, neturintiems jo leidimo, gaminti, siūlyti parduoti, parduoti, išleisti į rinką, importuoti ar eksportuoti, kaupti ir naudoti gaminius ar jų dalis, kurie yra įregistruoto pramoninio dizaino kopija ar iš esmės yra kopija, kai tokie veiksmai vykdomi komerciniais tikslais. Šie veiksmai Pramoninio

208

dizaino savininko teisių pažeidimu nelaikoma, jeigu: jie atliekami savo poreikiams tenkinti ir neprieštarauja ekonominiams pramoninio dizaino savininko interesams; jie atliekami mokslo ar mokslinio tyrinėjimo bei eksperimento tikslams; pramoninis dizainas naudojamas užsienio valstybėse įregistruotuose laivuose, lėktuvuose ir kitose transporto priemonėse bei jų įrengimuose ir įvežtose atsarginėse dalyse bei reikmenyse, skirtuose šių transporto priemonių remontui, kai šie laivai, lėktuvai ir kitos transporto priemonės laikinai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pramoninio dizaino apsauga galioja 5 metus nuo paraiškos padavimo datos. Pramoninio dizaino galiojimo terminas gali būti pratęsiamas dar keturis kartus po 5 metus iki 25 metų, skaičiuojant nuo paraiškos padavimo datos.

Išimtinė teisė į pramoninį dizainą priklauso pramoninio dizaino savininkui arba jo teisių perėmėjui. Bendrasavininkiai, jei nesusitarta kitaip, turi lygias teises į pramoninį dizainą.

Nuosavybės teisė į pramoninį dizainą, kurį sukūrė darbuotojas atlikdamas tarnybines pareigas ar vykdydamas konkrečią tarnybinę užduotį, priklauso darbdaviui, jeigu tai nustatyta darbdavio ir darbuotojo sudarytoje sutartyje.

Darbdavys privalo išmokėti autoriui atlyginimą, kurio dydis numatytas darbdavio ir autoriaus sutartyje atsižvelgiant į pramoninio dizaino ekonominę vertę ir kitą naudą, kurią darbdavys gavo panaudojęs pramoninį dizainą.

Pramoninio dizaino registravimo tvarka panaši kaip prekių ženklo registravimo tvarka. Registruojamas LR pramoninio dizaino

Nuosavybės teisės į pramoninį dizainą perleidimas. Įregistruotą pramoninį dizainą savininkas pagal sutartį gali perduoti kartu su savo veikla arba be jos. Pramoninio dizaino perdavimo sutartis galioja tik įrašius ją į Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino registrą. Pramoninio dizaino savininkas turi teisę suteikti kitam asmeniui išimtinę ar neišimtinę licenciją pramoniniam dizainui naudoti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Kiekvieno suinteresuoto asmens reikalavimu teismas, vadovaudamasis tuo, kad pramoninis dizainas neatitinka Pramoninio dizaino įstatymo reikalavimų, gali pripažinti registraciją negaliojančia.

53 TEMA AUTORINĖ TEISĖ 53.1.Autorinės teisės sąvoka ir šaltiniaiReglamentuoja AUTORIŲ TEISIŲ IR GRETUTINIŲ TEISIŲ ĮSTATYMAS, kuris nepateikia

autorinės teisės sąvokos.53.2.Autorinės teisės dalykasAutorių teisių objektai - tai originalūs literatūros, mokslo ir

meno kūriniai, kurie yra kūrybinės veiklos rezultatas, išreikštas kokia nors objektyvia forma.

Autorių teisių objektai: knygos, brošiūros, straipsniai, dienoraščiai, kompiuterių programos (išreikštos bet kuria kalba ir bet kokia forma, įskaitant pradinę projektinę medžiagą) ir kiti literatūros kūriniai,kalbos, paskaitos, pamokslai ir kiti žodiniai kūriniai,rašytiniai ir žodiniai mokslo kūriniai, dramos, muzikiniai dramos, pantomimos, choreografijos ir kiti sceniniam atlikimui skirti kūriniai, taip pat scenarijai ir scenarijų planai, muzikos kūriniai su tekstu arba be teksto; audiovizualiniai kūriniai ,skulptūros, tapybos bei grafikos darbai, monumentalioji dekoratyvinė dailė, kiti dailės kūriniai, taip pat scenografijos kūriniai, fotografijos kūriniai ir kiti analogiškais fotografijai būdais sukurti kūriniai, architektūros,taikomosios dailės kūriniai ir kiti.

Autorių teisių objektai taip pat yra: 1) išvestiniai kūriniai, sukurti pasinaudojus kitais

literatūros, mokslo ir meno kūriniais (vertimai, anotacijos, referatai ir kt.)

209

2) kūrinių rinkiniai ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės, kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektualinės kūrybos rezultatas;

3) teisės aktų, oficialių administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentų neoficialūs vertimai.

Autorių teisės išvestiniams kūriniams ir rinkiniams taikomos, nepažeidžiant autorių teisių į kūrinį ar kūrinius, kurių pagrindu buvo sukurtas išvestinis kūrinys arba sudarytas rinkinys, bet netaikomos duomenims ar medžiagai, nesantiems autorių teisių objektais, iš kurių sudaryta duomenų bazė.

Kūriniai, nelaikomi autorių teisių objektais: 1) idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai,

koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys; 2) teisės aktai, oficialūs administracinio, teisinio ar

norminio pobūdžio dokumentai (sprendimai, nuosprendžiai, nuostatai, normos, teritorijų planavimo ir kiti oficialūs dokumentai), taip pat jų oficialūs vertimai;

3) oficialūs valstybės simboliai ir ženklai (vėliavos, herbai, himnai, piniginiai ženklai ir kiti valstybės simboliai bei ženklai);

4) oficialiai įregistruoti teisės aktų projektai; 5) įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius; 6) liaudies meno kūriniai.53.3. Autorių teisių subjektai. BendraautorystėAutorius yra fizinis asmuo, sukūręs kūrinį. Fizinis asmuo, kurio vardas įprastu būdu nurodytas

kūrinyje, yra laikomas to kūrinio autoriumi, jeigu neįrodyta kitaip. Ši nuostata taikoma ir tada, kai vietoj autoriaus vardo nurodomas pseudonimas, jei jis nekelia jokių abejonių dėl tikrojo autoriaus vardo.

Bendraautorystė 1. Kai kūrinį sukuria du arba daugiau fizinių asmenų bendru

kūrybiniu darbu, jie laikomi bendraautoriais, nepaisant to, ar sukurtas kūrinys sudaro nedalomą visumą, ar susideda iš dalių, kurių kiekviena gali turėti savarankišką reikšmę. Bendrai sukurto kūrinio dalis laikoma turinčia savarankišką reikšmę, jeigu ji gali būti panaudota atskirai nuo kitų šio kūrinio dalių.

2. Bendraautorių tarpusavio santykiai ir kiekvienam iš bendraautorių skiriama autorinio atlyginimo dalis nustatomi sutartimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, autorių teises į kūrinį įgyvendina visi bendraautoriai kartu, o atlyginimas jiems paskirstomas atsižvelgiant į kiekvieno bendraautorio kūrybos indėlį. Nė vienas iš bendraautorių neturi teisės, neturėdamas tam pakankamo pagrindo, uždrausti naudoti bendrą kūrinį.

3. Kiekvienas bendraautoris turi teisę panaudoti savo nuožiūra jo sukurtą bendro kūrinio dalį, turinčią savarankišką reikšmę, jeigu kitaip nenumatyta bendraautorių sudarytoje sutartyje.

4. Bendraautoriu nelaikomas asmuo, suteikęs materialinę, techninę ar organizacinę pagalbą kuriant kūrinį.

53.4 Autorių teisės. Neturtinės ir turtinės autorių teisės. Autorinės teisės galiojimo laikas. Autoriaus teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinį atsiranda

jį sukūrus. Kūrinio autorius, neatsižvelgiant į jo turtines teises, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės

perduotos kitam asmeniui, turi šias asmenines neturtines teises: 1) teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę, aiškiai

nurodant autoriaus vardą ant visų išleidžiamo kūrinio egzempliorių, taip pat kitu įmanomu būdu viešai atliekant kūrinį (autorystės teisė);

2) teisę reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas, arba būtų nurodomas autoriaus pseudonimas (teisė į autoriaus vardą);

210

3) teisę prieštarauti bet kokiam kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam kėsinimuisi į kūrinį, galinčiam pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją (teisė į kūrinio neliečiamybę).

Autoriaus asmeninės neturtinės teisės neperduodamos kitiems asmenims. Autoriui mirus, asmeninių neturtinių teisių priežiūra įgyvendinama šio įstatymo 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Autorių turtinės teisėsAutorius turi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos

veiksmus: 1) atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu; 2) išleisti kūrinį; 3) versti kūrinį; 4) adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį; 5) platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant,

nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti;

6) importuoti kūrinio originalą ar jo kopijas; 7) viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas; 8) viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis; 9) transliuoti kūrinį; 10) retransliuoti kūrinį; 11) viešai skelbti kūrinį. Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be

autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus). Autorius arba jo teisių perėmėjas turi teisę uždrausti tokį kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimą. Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą. Už viešą kūrinio atlikimą, kūrinio paskelbimą bet kokiu būdu autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą. Autorinio atlyginimo dydis ir mokėjimo tvarka nustatoma autorinėje sutartyje, taip pat autorinėse licencinėse sutartyse, kurias kūrinių naudotojai sudaro su autoriais arba su autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijomis.

Autorius, perdavęs fonogramos gamintojui teisę nuomoti ar teikti panaudai kūrinį, įrašytą į fonogramą, turi neatimamą teisę į atitinkamą autorinį atlyginimą už kūrinio nuomą ar panaudą. Išimtinė teisė nuomoti ar teikti panaudai kūrinio originalą ar jo kopiją netaikoma pastatams ir taikomosios dailės kūriniams.

Turtinių teisių apribojimai leidžiami išimtinai šio įstatymo numatytais atvejais. Jie turi neprieštarauti įprastiniam kūrinio naudojimui ir nepažeisti teisėtų autoriaus arba kito autoriaus teisių subjekto interesų.

Autorių teisių galiojimo terminas Autoriaus turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70

metų po autoriaus mirties, nepaisant kūrinio teisėto viešo paskelbimo datos.

Autoriaus asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai.Autorių turtinių teisių galiojimui įstatymu nustatyti specialūs terminai.Autorių turtinės teisės į kūrinį, sukurtą bendraautorystės pagrindu, galioja visą bendraautorių

gyvenimą ir 70 metų po paskutiniojo bendraautorio mirties. Autorių turtinės teisės į anonimiškai arba pseudonimu viešai paskelbtą kūrinį galioja 70 metų nuo kūrinio teisėto viešo paskelbimo datos. Autorių turtinės teisės į kolektyvinį kūrinį galioja 70 metų nuo kūrinio teisėto viešo paskelbimo datos. Autorių turtinės teisės į audiovizualinį kūrinį galioja, kol gyvi režisierius, scenarijaus autorius, dialogų autorius, dailininkas, operatorius bei muzikos, specialiai sukurtos audiovizualiniam kūriniui, autorius ir 70 metų po paskutiniojo iš jų mirties. Fizinis ar juridinis asmuo, pirmą kartą teisėtai išleidęs ar kitaip teisėtai viešai

211

paskelbęs anksčiau nepublikuotą kūrinį, pasibaigus jo autoriaus teisių galiojimo terminui, įgyja šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytas autoriaus išimtines turtines teises į kūrinį.

Terminai pradedami skaičiuoti nuo sausio 1 dienos po tų metų, kada įvyko juridinis faktas, kurio pagrindu pradedamas skaičiuoti nurodytas terminas.Autorių teisių galiojimo terminas į kūrinį, išleistą atskirais vienetais skaičiuojamas kiekvienam tokiam vienetui atskirai nuo to vieneto teisėto išleidimo datos.

53.5. Autorinės sutartys. Autorinės sutarties sąvoka ir rūšys. Autoriaus teisių gynimas.I. Autorinės sutartys dėl teisų perdavimoAutorių turtinės teisės gali būti perduodamos sutartimi,

paveldėjimo tvarka ir kita įstatymų nustatyta tvarka. Autorių asmeninės neturtinės teisės kitiems asmenims neperduodamos. Jos nepriklauso nuo autorių turtinių teisių, lieka jiems ir tais atvejais, kai turtinės teisės perduodamos kitiems asmenims.

Įstatyme numatytos 2 autorinių sutarčių rūšys, kuriomis perduodamos autorinės teisės:

1) autorinė sutartis dėl teisių perdavimo. Joje perdavimo turi būti aiškiai nurodytos autoriaus perduodamos turtinės teisės į kūrinį . Asmuo, kuriam perduotos autoriaus turtinės teisės, laikomas autoriaus turtinių teisių perėmėju. Negali būti perduodamos teisės į visus būsimus autoriaus kūrinius.

2) autorinė licencinė sutartis. Autorinę licencinę sutartį autorius gali sudaryti dėl išimtinių teisių suteikimo (išimtinė licencija) arba autorinę licencinę sutartį dėl neišimtinių teisių suteikimo (neišimtinė licencija). Licencija laikoma išimtine tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai nurodyta sutartyje.

Abiejų tipų sutarčių esminės sąlygos: 1) kūrinio pavadinimas,2) perduodamos ar suteikiamos autorių

turtinės teisės , licencijos rūšis (išimtinė ar neišimtinė);3) galiojimo teritorija; 4) galiojimo terminas;5) autorinio atlyginimo dydis, mokėjimo tvarka ir terminai; 6) šalių ginčų sprendimo tvarka ir atsakomybė;7) kitos sutarties sąlygos, kurias šalys laiko esminėmis.

Jeigu sutartyje nenurodytas terminas, kuriam perduodamos turtinės teisės ar suteikiama licencija, bet kuri sutarties šalis gali nutraukti sutartį, prieš vienerius metus raštu pranešusi kitai šaliai apie sutarties nutraukimą.

II. Autorinė kūrinio užsakymo sutartis Pagal autorinę kūrinio užsakymo sutartį autorius įsipareigoja

sukurti sutarties sąlygas atitinkantį kūrinį ir perduoti sutartyje numatytas autoriaus turtines teises į kūrinį užsakovui arba suteikti užsakovui teises naudoti kūrinį, nurodant kūrinio panaudojimo būdą, o užsakovas įsipareigoja sumokėti autoriui sutartyje numatytą autorinį atlyginimą, jeigu kitaip nenumatyta sutartyje.

Visos autorinės sutartys sudaromos raštu. Rašytinė sutarties forma neprivaloma sutartims dėl kūrinio paskelbimo periodiniuose leidiniuose.

Autorinio atlyginimo, mokamo pagal autorinę sutartį, dydis nustatomas šalių susitarimu, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Autorinis atlyginimas sutartyje nustatomas procentais nuo naudotojo gautų pajamų, vienkartine išmoka arba kitu sutartyje nurodytu būdu. Šalys sutartyje gali numatyti autorinio atlyginimo ar jo dalies išmokėjimą avansu.

Autoriaus teisės paveldimos pagal įstatymą arba testamentą. Autorius turi teisę ta pačia tvarka, kuria skiriamas testamento vykdytojas, nurodyti asmenį, kuriam jis paveda saugoti asmenines neturtines teises. Jeigu autorius nėra davęs tokių nurodymų, autoriaus asmenines neturtines teises saugo jo įpėdiniai. Tais atvejais, kai

212

įpėdinių nėra, taip pat pasibaigus šio įstatymo nustatytiems autoriaus turtinių teisių galiojimo terminams, autoriaus asmeninių neturtinių teisių apsaugą vykdo Vyriausybės įgaliota institucija.

53.6. Gretutinių teisių sąvoka Gretutinių teisių objektas - kūrinio atlikimas, tiek tiesioginis

(gyvas atlikimas), tiek įrašytas į garso ar vaizdo laikmeną, fonograma, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmasis įrašas, transliuojančiosios organizacijos radijo ir televizijos laida bei programa. Gretutinių teisių subjektas - atlikėjas, fonogramos gamintojas, transliuojančioji organizacija, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojas, kitas fizinis arba juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, šio įstatymo nustatytais atvejais turintys išimtines gretutines teises, taip pat fizinis arba juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, kuriems perėjo išimtinės gretutinės teisės (gretutinių teisių perėmėjas).

Gretutinės teisės – tai atlikėjo turtinės ir asmeninės neturtinės teisės į kūrinio atlikimą. Atlikėjas, nepaisant jo turtinių išimtinių teisių, net ir tuo

atveju, kai turtinės teisės perduotos kitiems asmenims, turi asmenines neturtines teises į savo tiesioginį (gyvą) atlikimą ar atlikimo įrašą Atlikėjas turi teisę reikalauti, kad naudojant atlikimą ar jo įrašą jis būtų įvardytas kaip atlikėjas, ir prieštarauti bet kokiam atlikimo ar jo įrašo iškraipymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam atlikėjo garbei ar reputacijai galinčiam padaryti žalos kėsinimuisi į atlikimą ar jo įrašą.

Atlikėjo turtinės teisėsAtlikėjas turi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti

šiuos veiksmus: 1) transliuoti ir retransliuoti atlikimą arba jo įrašą; 2) įrašyti neužfiksuotą (neįrašytą) atlikimą; 3) bet kokiais būdais ar priemonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai

atgaminti atlikimo įrašą; 4) viešai skelbti atlikimo įrašą; 5) platinti atlikimo įrašą arba jo kopijas juos parduodant,

nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti;

6) importuoti atlikimo įrašo kopijas.53.7. Fonogramų gamintojų, Transliuojančiųjų

organizacijų ,Audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojo asmeninės neturtinės ir turtinės teisės.

Fonogramų gamintojų teisės 1. Fonogramos gamintojas turi išimtines teises atlikti arba

leisti atlikti šiuos veiksmus: 1) bet kokiu būdu ar forma tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti

fonogramą; 2) išleisti fonogramą; 3) transliuoti ir retransliuoti fonogramą ar jos kopiją; 4) platinti fonogramą ar jos kopijas jas parduodant, nuomojant,

teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba jas valdyti; 5) importuoti fonogramą ar jos kopijas; 6) viešai skelbti fonogramą ar jos kopijas.Atlikėjai ir fonogramų gamintojai turi teisę gauti atitinkamą

atlyginimą už komerciniais tikslais išleistų ir platinamų per prekybos tinklą fonogramų ar jų kopijų.

Transliuojančiųjų organizacijų teisėsTransliuojančiosios organizacijos turi išimtines teises atlikti

arba leisti atlikti šiuos veiksmus:

213

1) retransliuoti savo laidas ir programas; 2) retransliuoti kabeliu savo laidas ir programas; 3) įrašyti savo laidas ir programas; 4) atgaminti savo laidų ar programų įrašus; 5) viešai skelbti savo laidas ir programas, jeigu toks viešas

paskelbimas vyksta vietose, prieinamose visuomenei už įėjimo mokestį; 6) platinti savo laidų ar savo programų įrašus ar jų kopijas

juos parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti. Audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojo teisės Audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojas turi išimtines

teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus: 1) tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti audiovizualinio kūrinio

(filmo) įrašą ar jo kopiją; 2) transliuoti ir retransliuoti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą; 3) platinti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą ar jo kopijas

juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti;

4) importuoti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą ar jo kopijas; 5) viešai skelbti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą ar jo kopijas. Gretutinių teisių apribojimaiBe gretutinių teisių subjektų leidimo ir nemokant atlyginimo

panaudoti atlikimą, leidžiama fonogramą, audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą bei transliuojančiosios organizacijos laidą ar programą arba jų įrašus šiais atvejais:

1) fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui pačiam atgaminti ne daugiau kaip vieną gretutinių teisių objekto kopiją;

2) atgaminti trumpas gretutinių teisių objektų ištraukas aktualių įvykių apžvalgose tiek, kiek to reikia informacijai apie tuos įvykius;

3) švietimo, mokymo ar mokslinių tyrimų tikslais; 4) trumpalaikiams, savo techninėmis priemonėmis padarytiems

transliuojančiųjų organizacijų įrašams, skirtiems pačių transliuojančiųjų organizacijų laidoms parengti;

5) ne pelno tikslais atgaminti žmonėms, turintiems klausos negalią, skirtu būdu.

Šie apribojimai turi neprieštarauti įprastiniam šių teisių objektų naudojimui ir nepažeisti teisėtų atlikėjų, fonogramų gamintojų, audiovizualinio kūrinio pirmojo įrašo gamintojų ar transliuojančiųjų organizacijų interesų.

Gretutinių teisių galiojimo terminai Atlikėjų teisės galioja 50 metų nuo atlikimo datos. Jeigu per

šį laikotarpį teisėtai išleidžiamas arba teisėtai viešai paskelbiamas atlikimo įrašas, atlikėjų teisės galioja 50 metų nuo pirmojo tokio atlikimo įrašo išleidimo arba viešo paskelbimo datos, atsižvelgiant į tai, kuris įvykis buvo pirmesnis. Atlikėjų asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai.

Šiame straipsnyje nustatyti terminai pradedami skaičiuoti nuo sausio 1 dienos po tų metų, kada įvyko juridinis faktas, kurio pagrindu pradedama skaičiuoti nurodytą terminą.

Turtinių teisių perdavimas ir licencijų suteikimasAtlikėjų turtinės teisės gali būti perduodamos sutartimi, paveldėjimo tvarka ar kita įstatymo

nustatyta tvarka. Fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų turtinės teisės gali būti perduodamos sutartimi ar kita įstatymo nustatyta tvarka.

Atlikėjai, fonogramų gamintojai, transliuojančiosios organizacijos ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo

214

gamintojai turtines teises į gretutinių teisių objektus gali suteikti licencine sutartimi. Sutartims dėl gretutinių turtinių teisių perdavimo ir licencinėms sutartims dėl turtinių teisių suteikimo taikomos tos pačios nuostatos kaip ir autorinių teisių perleidimo sutartims.

53.8. Autorių ir gretutinių teisių gynimasAutorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai:- kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas,

importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos;

- kūrinių ir gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais;

- įstatyme ar autorinėse sutartyse nustatyto autorinio atlyginimo nesumokėjimas;

- techninių apsaugos priemonių, kurias autorių teisių ar gretutinių teisių subjektai naudoja šiame įstatyme numatytoms savo teisėms įgyvendinti arba apsaugoti, pašalinimas, taip pat paslaugų tai padaryti siūlymas bei atitinkamų prietaisų, leidžiančių pašalinti tokias technines apsaugos priemones, gaminimas, importavimas, gabenimas, laikymas, turint tikslą platinti, ir platinimas;

- informacijos apie autorių teisių ar gretutinių teisių valdymą panaikinimas arba pakeitimas be autorių ar gretutinių teisių subjektų leidimo;

- autoriaus ar atlikėjo asmeninių neturtinių teisių bei kitų Aut. Teisių ir gretut. Teisių įstatymo nuostatų pažeidimas;

Teisių gynimo būdai Autorių teisių ir gretutinių teisių subjektai, gindami savo

pažeistas teises, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kuris gali priimti sprendimą dėl:

1) teisių pripažinimo; 2) įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus; 3) pažeistų asmeninių neturtinių teisių atkūrimo (įpareigojimo

padaryti atitinkamus ištaisymus, apie pažeidimą paskelbti spaudoje ar kitokiu būdu);

4) neišmokėto autorinio atlyginimo išieškojimo; 5) nuostolių ar žalos (materialinės ir (ar) moralinės)

atlyginimo, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas; 6) kompensacijos išmokėjimo; 7) neteisėtų kūrinių, kompiuterių programų, audiovizualinių

kūrinių (filmų) įrašų ir fonogramų kopijų bei jų gamybos priemonių ar įrangos, taip pat kitų šiame įstatyme numatytų teisių pažeidimui panaudotų priemonių ir įrangos konfiskavimo ar sunaikinimo;

8) įstatymų nustatytų kitų priemonių pažeistoms teisėms ginti. Apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja

civilines bylas dėl autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo. Kolektyvinio administravimo asociacijos dėl jų atstovaujamų autorių teisių ar gretutinių teisių

subjektų interesų be atskiro jų įgaliojimo turi teisę išieškoti autorinį atlyginimą iš kūrinių ar gretutinių teisių objektų naudotojų, kurie be kolektyvinio administravimo asociacijų licencijos naudoja kūrinius ar gretutinių teisių objektus.

Nuostoliai ir materialinė žala atlyginama Pagal CK nuostatas. Asmuo, pažeidęs asmenines neturtines teises privalo atlyginti moralinę žalą, kurios dydį, išreikštą pinigais, nustato teismas.

Moralinės žalos atlyginimo dydis kiekvienu atveju neturi būti mažesnis negu 5 000 litų ir ne didesnis negu 25 000 litų. Neatidėliotinais atvejais, esant pakankamai duomenų apie autoriaus teisių ar gretutinių teisių pažeidimą, teismas, gavęs autoriaus teisių

215

ar gretutinių teisių subjekto ieškininį pareiškimą, gali taikyti laikino pobūdžio priemones, būtinas teismo galutiniam sprendimui įvykdyti.

54 TEMA. PATENTŲ TEISĖ54.1 PATENTŲ TEISĖS SĄVOKA, ŠALTINIAIPramoninė nuosavybė – tai irgi intelektualinės nuosavybės dalis, intelektualinės veiklos objektai. Vienas svarbiausių

dalykų – išradimai (techninės – kūrybinės veiklos rezultatai).Pati patentų teisė pradėjo formuotis XV a. Nors išradimai prasidėjo, kai “žmogus tapo žmogumi”. Patentų teisės

atsiradimą sąlygojo rinkos visuomenės atsiradimas. Pelnas priklauso nuo darbo našumo, o pelnas yra tikslas. Gamybos tobulinimas reikalauja investicijų. Jei nėra apsaugos – galima pasisavinti kitų kūrybinio darbo rezultatus.

Iš istorijos karaliai žudydavo išradėjus, kad šie neatskleistų paslapties kitiems. Viduramžiais kreipdavosi į valdovus, kad suteiktų privilegiją išimtinai naudotis išradimu, tačiau valdovas išduodavo privilegiją kam norėdavo.

Pirmas patentų teisės aktas – 1624m. (Anglijoje) Monopolijų įstatymas – jei yra sukuriama naujovė, tai asmuo įgyja monopolinę teisę 14m. tai naujovei. Po to gali naudotis, kas nori. Vėliau, 1796m. Prancūzijoje priimtas patentų įstatymas.

Lietuvoje pirmas patentų įstatymas priimtas 1928m. LR išradimų ir patobulinimų apsaugos įstatymas.54.2 PATENTŲ TEISĖS DALYKASPatento objektas – išradimas (reikalavimai išradimui – patentabilumas).54.3 IŠRADIMO SĄVOKALR Patentų įstatyme nėra išradimo apibrėžimo, bet yra požymiai (patentabilumu gali būti tas, kas

išrasta, būti patentuojama). Literatūroje išradimas – techninis uždavinio sprendimas, pasižymintis naujumu, išradimo lygiu, pramoniniu pritaikomumu. Pagal LR Patentų įstatymą išradimai yra patentabilūs, jeigu jie yra nauji, išradimo lygio ir turi pramoninį pritaikomumą.

Išradimais nelaikomi:1) atradimai, mokslo teorijos ir matematiniai metodai;2) gaminių išoriniai vaizdai;3) žaidimų, intelektinės ir ūkinės veiklos planai, taisyklės ir būdai, taip pat skaičiavimo mašinų

programos;4) informacijos teikimo būdai.Patentai neišduodami už žmonių ir gyvūnų gydymo, ligų diagnozavimo ir profilaktikos būdus

(išskyrus įrenginius ir medžiagas, kurie naudojami tiems būdams), augalų ir gyvūnų veisles, biologinius (išskyrus mikrobiologinius) jų išvedimo būdus, išradimus, prieštaraujančius visuomenės interesams, moralės ir humaniškumo principams (p.s. pvz. Išradimai apgaulei palengvinti, nusikaltimams daryti ir t.t.).

Jeigu išradimo objektas yra būdas, tai patentinė apsauga suteikiama ir tuo būdu pagamintam gaminiui.

Išradimo požymiai:1) Išradimas yra naujas, jeigu jis nežinomas technikos lygiu. Technikos lygiu laikoma visa, kas iki

patentinės paraiškos padavimo datos arba, jeigu pretenduojama į prioritetą, iki prioriteto datos buvo viešai skelbta arba naudota Lietuvos Respublikoje ar užsienyje. Padavus paraišką Ženevos (pagal Vileitą, kitur minima Paryžiaus Konvencija) Konvencijos valstybėje (per 12 mėn.) visose Ženevos (Paryžiaus) Konvencijos šalyse – naujumas atstatinėjamas pagal 1-os paraiškos datą. (pvz. Lietuvoje paduota 1999.12.07., o Prancūzijoje 2000.10.05. kadangi ir Lietuva ir Prancūzija yra Paryžiaus konvencijos narės, paraiškai, paduotai 2000.10.05. bus suteikta data 1999.12.07.) kartu reikia paduoti ir dokumentus, patvirtinančius, kad buvo pateikta ankstesnė paraiška.

1978m. Ženevos konvencija dėl mokslo atradimų apsaugos.1883m. Paryžiaus pramoninės nuosavybės apsaugos konvencija. (žr. Kl. 54.15)Todėl manyčiau, kad vis tik Paryžiaus konvencija.Išradimas nelaikomas nauju, jeigu jis, nors ir nežinomas technikos lygiu, yra aprašytas kito

pareiškėjų patentinėje paraiškoje, kurios padavimo data yra ankstesnė ir kuri buvo paskelbta oficialiame Valstybinio patentų biuro biuletenyje vėliau arba tą pačią dieną, kai buvo nustatytas technikos lygis. (pasaulinio naujumo reikalavimas).

2) Išradimas yra išradimo lygio, jeigu jis nežinomas atitinkamos srities specialistui technikos lygiu.

Kai kuriose šalyse šis požymis apibūdinamas naudojant sąvoką “išradimo neakivaizdumas” (kas akivaizdu, tas negali būti pripažinta išradimu), “kūrybinis”, “išradimo žingsnis” – tai kažkas netikėta, indėlis į technikos vystymąsi.

216

3) Pramoninį pritaikomumą turi išradimas, kurį galima pagaminti ar panaudoti pramonėje, žemės ūkyje, sveikatos apsaugos ar kitose srityse. (pramoninis išradimas vartojamas plačiąja prasme – apima ne tik pramonę).

Išradimai turi būti galimi realiai įgyvendinti.54.4. IŠRADIMŲ RŪŠYSSkiriamos išradimų rūšys:a) konstrukciniai,b) būdai – technologiniai, c) medžiagos – receptai.a)būdinga sudarančių dalių tam tikras išdėstymas ir sąveika tarp jų, pvz. Laikrodžio mechanizmas,

laikrodžio lemputė.b)Būdinga tam tikrų veiksmų atlikimas, tų veiksmų seka ir atlikimo sąlygos, pvz. Kaulo smegenų

pas donorą paėmimo technologija ir t.t.c)Sudaro receptūros. Gali būti cheminės medžiagos, gali būti ir necheminės .Augalų ir t.t. išskiriamų medžiagų atradimas ir išskyrimas prilyginamas išradimui. Sukūrus

išradimą turi teisę į patentą.54.5 IŠRADIMŲ TEISĖS SUBJEKTAITeisė į patentą priklauso išradėjui arba teisių perėmėjui, arba darbdaviui, jeigu išradimas yra tarnybinis. Jeigu

išradimas yra sukurtas įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, atliekančioje mokslinio tyrimo, projektavimo, konstravimo ir kitus kūrybinio pobūdžio darbus pagal sutartį su užsakovu, kuris finansuoja atitinkamą darbą, teisė į išradimo patentą nustatoma šia sutartimi. Jeigu darbdavys atsisako teisės į patentą arba per keturis mėnesius nepraneša išradėjui apie ketinimą pasinaudoti šia teise, teisė į patentą pereina išradėjui. Išradimo bendraautoriai turi lygias teises į patentą, jeigu jie nėra susitarę kitaip.

Jeigu keli išradėjai sukūrė tokį pat išradimą visiškai atskirai, teisė į patentą priklauso tam išradėjui, kuris pirmas padavė paraišką Valstybiniam patentų biurui ar turi ankstesnę prioriteto teisę į šį išradimą, jeigu vėliau toji paraiška nebuvo atšaukta ar laikoma atšaukta.

Tarnybinis išradimas - tai išradimas, sukurtas:1) darbo sutarties, kuri numato išradybos veiklą, vykdymo metu;2) esant konkrečiam pavedimui, projektavimo, konstravimo, mokslinio tyrimo arba technologijų

kūrimo metu;3) naudojantis sukaupta įmonės, įstaigos ar organizacijos patirtimi arba jos technologijomis ir

įrengimais. Darbuotojas, sukūręs tarnybinį išradimą, privalo nedelsdamas apie tai raštu pranešti darbdaviui.

Iki patentinės paraiškos padavimo darbdavys ir darbuotojas negali atskleisti išradimo esmės.Patentinė paraiška dėl tarnybinio išradimo paduodama Valstybiniam patentų biurui įmonės, ástaigos ar organizacijos vardu. Darbdavys, gavæs tarnybinio iðradimo patentà, privalo mokëti iðradëjui autoriná atlyginimà. Ðio

atlyginimo dydis priklauso nuo iðradimo ekonominës vertës ir kitos naudos, kurià darbdavys gali gauti panaudojæs ðá iðradimà. Autorinio atlyginimo ir mokëjimo sàlygos nustatomos darbdavio ir iðradëjo pasiraðomoje autorinio atlyginimo sutartyje, kuri sudaroma ne vëliau kaip per pusæ metø nuo patento iðdavimo arba per metus nuo iðradimo naudojimo pradþios, jeigu iðradimas pradëtas naudoti iki patento iðdavimo. Jeigu darbdavys nevykdo autorinio atlyginimo mokëjimo sutarties reikalavimø arba tokia sutartis nurodytais terminais nesudaroma, iðradëjas turi teisæ kreiptis á teismà, kad bûtø pripaþintas tarnybinio iðradimo patento savininku.

Autorinis atlyginimas nemokamas, jeigu darbuotojo darbo sutartyje yra numatytas išradimų kūrimas ir už tai jam buvo arba yra mokamas sutartas padidintas atlyginimas.

Jeigu tarp šalių nėra susitarimo, atlyginimo dydį nustato teismas.Darbdavio ir darbuotojo teisės ir pareigos, susijusios su tarnybiniais išradimais, išskyrus autorinio

atlyginimo mokėjimą, pasibaigia patentui netekus galios arba po metų nuo darbo santykių nutraukimo.54.6 IŠRADIMO PARAIŠKANorint gauti patentą reikia paduoti paraišką Valstybiniam patentų biurui. Gali paduoti darbdavys

ar kitas išradėjo teisių perėmėjas, o jei išradėjas miręs, jo paveldėtojai. Paraišką gali paduoti keletas juridinių ar fizinių asmenų arba fiziniai ir juridiniai asmenys kartu.

Patentinę paraišką sudaro:1) prašymas išduoti patentą;2) išradimo aprašymas;3) vieno ar daugiau punktų išradimo apibrėžtis;

217

4) brėžiniai, jeigu jų reikia išradimo esmei paaiškinti;5) referatas;6) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas mokestis;7) dokumentas apie teisę paduoti patentinę paraišką (jei ją paduoda ne išradėjas) ir pareiškimas dėl

išradimo autorystės. Prašymas išduoti patentą pateikiamas lietuvių kalba. Kiti dokumentai pateikiami lietuvių ar kita

Valstybinio patentų biuro nustatyta kalba. Jeigu patentinės paraiškos dokumentai pateikiami ne lietuvių kalba, prie jų pridedamas vertimas į lietuvių kalbą.

1) formą patvirtinęs Valstybinis patentų biuras2)pagrindinis dokumentas. Jis turi būti taip sudarytas, kad kiekvienam atitinkamos srities

specialistui būtų suprantama išradimo esmė iš aprašymo ir brėžinių (brėžinių reikia tik konstrukciniams išradimams). Aprašyme nurodomi išradimo prototipai (jei yra), uždavinys, kurį sprendžia išradimas ir t.t. išradimo aprašymas baigiasi “išradimo apibrėžtimi” – tai trumpa esminių patentuojamo išradimo požymių išvardijimas. Teisinė reikšmė – patentas saugo tik tuos požymius, kurie išvardijami išradimo apibrėžtyje.

Apibrėžtis susideda iš dviejų dalių. Jas skiria žodis “pasižymintis”. Iš pradžių eina prototipo požymiai, o po to nauji. Apibrėžtas gali būti iš dviejų savarankiškų punktų.

Principas – kiekvienam išradimui viena paraiška. Išimtis – du savitarpiai susiję išradimai, kurių vieno be kito negalima suvokti, tuo atveju apibrėžtį sudaro du savarankiški punktai ir tie išradimai bus patentuojami kartu.

Daugiapunktė apibrėžtis daroma, kad jos nebūtų galima apeiti. (pvz. Išradėjas nurodo, kad jo išradimo kažkokias detales tikslinga gaminti iš plieno. Tokiu atveju kitas asmuo gali pasakyti, kad jis gamina detales ne iš plieno, o iš ko nors kito ir tai reikš, kad jis irgi išrado, nors pakeista tik atskirų detalių medžiaga). Todėl daugiapunktėje apibrėžtyje nurodomi visi galimi variantai.

54.7. IŠRADIMO PARAIŠKOS EKSPERTIZĖPasaulyje skiriamos 3 patentų išdavimo tvarkos:1) pareikštinė (ji ir Lietuvoje)2) tikrinamoji3) atidėtos ekspertizės1)istoriškai pirmoji. Patentų žinyba gavusi paraišką atlieka tik formalią ekspertizę, kurios metu

patikrinama ar yra visi reikalingi dokumentai ir ar tam dalykui gali būti išduodamas patentas. Netikrina išradimo lygio ir pramoninio pritaikomumo. Patentas išduodamas pareiškėjo atsakomybe ir rizika (jei pažeis kitų asmenų teises, iškils atsakomybės klausimas).

Privalumai: pigiau, nereikia daug specialistų, greičiau išduodami patentai. Trūkumai” išduoti patentai yra nepatikimi.

2) patikrinami visi dokumentai, ar jie teisingai įforminti, ar tas dalykas gali būti pripažintas išradimu (tikrinami visi požymiai t.y. naujumas ir t.t.), o tada pagal atskirą pareiškimą (jis gali būti išradėjo, gali būti to, kas nori ginčyti ir t.t.) atliekamos ekspertizės. Privalumas: patentas – patikimas, trūkumas – brangus žinybos išlaikymas, ilgiau trunka ekspertizė.

3) atsirado XX a. antroje pusėje. Tuo metu buvo nustatyta, kad maždaug trečdalis išradimų neturi komercinės reikšmės. Paduodama paraiška, išduodamas patentas (taip užtikrinamas naujumas), o tada pagal atskirą pareiškimą (jis gali būti išradėjo, gali būti to, kas nori ginčyti ir t.t.) atliekamos ekspertizės.

LR: dabartiniu metu yra pareikštinė patentų išdavimo tvarka. Taip buvo ir tarpukario Lietuvoje. 1989m. buvo pradėtas ruošti įstatymas, nustatoma tikrinamoji tvarka, tačiau ji negalėjo būti padaryta, nes:1) nebuvo ekspertų, kurie galėtų atlikti ekspertizes (reikėtų apie 80), 2) nedaug išradimų (darbo apimtis maža).

Pareikštinė Graikijoje ir kt. Mažose valstybėse. Po 18 mėn. Nuo paraiškos padavimo dienos – skelbia paraišką valstybinis patentų biuras. Po paskelbimo – per 6 mėn. Išduodamas patentas. Kai paskelbiama paraiška – gali ginčyti. Valstybinio patentų biuro apeliacinis skyrius – šio sprendimą gali ginčyti teisme. Patentus gali ginčyti tik teisme.

P.s. tarpukario Lietuvoje visas patento tekstas buvo lietuviškas, o dabar rašoma lietuviškai ir angliškai. Patentas galioja 20 metų nuo paraiškos padavimo dienos.

54.8. IŠRADIMŲ APSAUGAIšradimų apsaugos forma yra patentas, kurį išduoda Lietuvos Respublikos valstybinis patentų

biuras šio įstatymo nustatyta tvarka.28 straipsnis. Teisinės apsaugos ribos ir išradimo apibrėžties aiškinimas

218

Patentui suteikiamas teisinės apsaugos ribas nustato išradimo apibrėžtis. Išradimo aprašymas ir brėžiniai skiriami išradimo apibrėžčiai paaiškinti.

Išradimo apibrėžtis apima ne tik visus jos punktuose išdėstytus požymius, bet ir juos atitinkančius ekvivalentus.

Požymis yra laikomas ekvivalentišku nurodytajam išradimo apibrėžtyje, jeigu: jis atlieka tą pačią funkciją ir tokiu pat būdu, duoda tokį pat, kaip ir išradimo apibrėžtyje nurodytas požymis, rezultatą;

atitinkamos srities specialistui akivaizdu, jog tokį pat rezultatą, koks gaunamas naudojant išradimo apibrėžtyje nurodytą požymį, galima gauti taikant ekvivalentišką požymį.

Valstybinis patentų biuras privalo atsižvelgti į bet kurį pareiškėjo ar patento savininko pareiškimą dėl apibrėžties susiaurinimo, paduotą iki patento išdavimo arba patento galiojimo metu.

Jeigu patento aprašyme pateikiami išradimo naudojimo, atliekamų funkcijų ar jų pagrindu gautų rezultatų pavyzdžiai, išradimo apibrėžties aiškinimas tais pavyzdžiais neapsiriboja.

57 straipsnis. Dviguba apsaugaJeigu išplėstas Europos patentas ir nacionalinis patentas, turintys tą pačią padavimo arba prioriteto

datą, buvo išduoti tam pačiam asmeniui ar jo teisių perėmėjui už tą patį išradimą, nacionalinis patentas nustoja galios nuo tos datos, kai pasibaigia išplėstam Europos patentui užprotestuoti skirtas laikas ir protesto nebuvo gauta, arba nuo tos datos, kai atsižvelgus į protestą buvo priimtas sprendimas Europos patentą palikti galiojančiu.

54.9. PATENTASPats patentas suteikia išimtinę teisę į išradimą – be patento savininko niekas neturi teisės naudoti

išradimo. Patentas galioja 20 m.. po 3m. nuo patento galiojimo pradžios reikia mokėti kasmetinį patento galiojimo mokestį. Turi mokėti patento savininkas.

54.10. PATENTO SAVININKO TEISĖSKai patento objektas yra gaminys, patento savininkas turi išimtinę teisę drausti kitiems asmenims

be jo leidimo gaminti, naudoti, siūlyti parduoti, parduoti, importuoti ar eksportuoti tą gaminį.Kai patento objektas yra gaminio gamybos būdas, patento savininkas turi išimtinę teisę drausti

kitiems asmenims be jo leidimo naudoti tą būdą bei naudoti, siūlyti parduoti, parduoti, importuoti ar eksportuoti tiesiogiai tuo būdu gautą gaminį.

Patento savininkas neturi teisės trukdyti kitiems asmenims atlikti pirmojoje ir antrojoje dalyse išvardytų veiksmų, jeigu jie:

1) atliekami savo poreikiams tenkinti ir neprieštarauja ekonominiams patento savininko interesams;

2) atliekami eksperimentiniams arba mokslinio tyrimo tikslams;3) atliekami vienkartiniam vaistų gaminimui vaistinėje pagal gydytojo receptą arba jeigu

nurodyta, kaip naudotis taip pagamintais vaistais.Patento savininkas turi teisę uždrausti kitiems asmenims tiekti arba siūlyti tiekti pagrindinius

patentuoto išradimo elementus, išskyrus tuos, kurie plačiai žinomi ūkinėje veikloje, jeigu jų tiekimas arba siūlymas tiekti reikalingas šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodytiems veiksmams atlikti.

Teisės į patentinę paraišką ir patentą yra paveldimos. Šių teisių nepaveldi valstybė. Patento galiojimo ribos ( programoje nėra – konspektuose yra ) Patentas galioja 20 metų nuo paraiškos padavimo datos.Patento galiojimo terminas priklauso nuo metų mokesčio mokėjimo.Pirmas metų mokestis mokamas už trečiuosius galiojimo metus.Metų mokestis mokamas per du paskutinius patento galiojimo einamųjų metų mėnesius.Metų mokestis gali būti sumokėtas per šešis mėnesius pasibaigus šio straipsnio ketvirtojoje dalyje

nurodytam terminui, tačiau 50 procentų didesnis.Su patentu galima atlikti įvairias operacijas: pvz. Parduoti, įkeisti. Patento savininkas turi

nuosavybės teisė į patentą.Fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie naudojo arba visiškai pasirengė naudoti išradimą, iki

patentinės paraiškos padavimo datos arba jeigu prašoma prioriteto - iki patentinės paraiškos prioriteto datos, neatsižvelgdami į patento savininko valią, gali išradimą naudoti taip, kaip naudojo ar numatė naudoti pasirengimo metu.

Pirmalaikio naudojimo teisė gali būti perduota tiktai kartu su įmone ar jos veikla arba su ta įmonės ar jos veiklos dalimi, kurioje išradimas buvo panaudotas arba rengiamasi jį naudoti. (kitaip negali būti perduodama).

219

54.11. LICENCINĖ SUTARTIS.Licencija (lot. Licentia – leidimas) yra leidimas panaudoti verslo tikslams apsaugotą (patentuotą)

arba ir neapsaugotą išradimą, naudingąjį modelį arba pramonės dizaino pavyzdį, prekių ženklą ar gamybos paslaptį (know-how).

Patento savininkas teises į patentą gali perduoti licencinės sutarties pagrindu. Licencinė sutartis - tai susitarimas, kuriuo viena šalis (licenciaras) duoda kitai šaliai (licenciatui) sutikimą atlikti 26 straipsnyje išvardytus veiksmus (šiame straipsnyje yra išvardintos patento savininko teisės). Licencinė sutartis sudaroma raštu. Žodinė sutartis negalioja. Sumokėjus mokestį, licencinė sutartis įrašoma į Lietuvos Respublikos patentų registrą ir įsigalioja nuo įrašymo datos. Galimos priverstinės licencijos. Jei patento saugomas išradimas, praėjus ketveriems metams nuo paraiškos padavimo datos arba trejiems – nuo patento išdavimo datos (taikomas vėlesnis terminas), nenaudojamas arba nepakankamai naudojamas, o norinčiajam jį naudoti neišduodama licencija, teismas bet kuriam asmeniui, galinčiam įrodyti savo sugebėjimą naudoti patentuotą išradimą, prašant gali išduoti neišimtinę priverstinę licenciją. Už priverstinės licencijos išdavimą patento savininkui turi būti sumokėtas atlyginimas, kurio dydį nustato teismas.

54.12. LICENCINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYSVileita išskyrė licencijų, o ne licencinių sutarčių rūšis Paprastoji licencijaPagal paprastąją licenciją leidžiama verslo tikslams naudoti licencijos objektą ne tik licenciatui,

bet ir licenciarui. Be to, licenciaras gali išduoti licencijas ir kitiems. Ši licencija dažniausiai pasitaiko plataus vartojimo prekių, taip pat gamybos paslapčių (know - how) srityje.

Vileita: pasilieka teisę perduoti kitiems ir pats naudoti tą dalyką. Neapsaugo nuo konkurencijos.Išimtinė licencijaKai naudotis konkrečios apimties licencijos objektą gauną teisę tik licenciatas. Apimtis gali būti

įvairi. Ji apibrėžiama apibūdinant panaudojimo būdą (pvz., gaminti ir parduoti), apimtį (pvz., 3000 vienetų per metus), laiką (pvz., 6 metai), teritoriją (pvz., Suomija). Šiuo atveju licencinėje sutartyje verslo tikslams panaudoti nurodytos apimties licencijos objektą ar išduoti kitą licenciją negali ir licenciaras. Išimtinės licencijos objektais dažniausiai yra mašinos arba prietaisai.

Vileita: licenciaras suteikia licenciatui teisę naudoti tą dalyką. 1) netenka tesės perduoti kitam asmeniui2) negali pats naudoti licencijos dalykoGali būti apribojimai.Pinutinė licencijaPagal pilnutinę licenciją perleidžiamos visos teisės naudotis jos objektu. Šiuo atveju licencijos

objekto (kol galioja sutartis) negali panaudoti net pats licenciaras. Jis taip pat nepasilieka teisės išduoti licencijas kitiems asmenims ar organizacijoms. Pilnutinė licencija – retas atvejis. Patento perleidimas skiriasi tik tuo, kad išimtinė teisė perleidžiama neribotam laikui.

Vileita: visas teises be jokių apribojimų visam licencijos galiojimo laikui.54.13. LICENCINĖS SUTARTIES TURINYSLicenciato teisėsLicenciaro duotas licenciatui sutikimas galioja atliekant visus 26 straipsnyje (patento savininko

teisės) išvardytus veiksmus be jokių apribojimų visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje bet kokiu to išradimo naudojimo atveju, jeigu licencinėje sutartyje nėra numatyta kitaip.

Licenciatas gali neleisti kitiems asmenims atlikti 26 straipsnyje išvardytų veiksmų, jeigu licencinėje sutartyje nėra numatyta kitaip.

Licenciaro teisėsLicenciaras gali leisti kitiems asmenims ir pats atlikti 26 straipsnyje išvardytus veiksmus, jeigu

licencinėje sutartyje nėra numatyta kitaip.Jeigu sutartyje numatoma suteikti išimtinę licenciją, licenciaras neturi teisės pats atlikti 26

straipsnyje išvardytų veiksmų ir leisti juos atlikti kitiems asmenims. *Santykiai su trečiaisiais asmenimis. Čia aptariama, kas (licenciaras ar licenciatas) trauks

atsakomybėn apsauginių dokumentų savininko bei licenciato interesų pažeidėjus ir kas gins apsauginių dokumentų savininko interesusč kai šiuos dokumentus kas nors protestuos ar per teismą reikalaus anuliuoti.

220

Gautų teisių perleidimas. Šioje sutarties dalyje aptariami visi galimi gautų teisių perleidimo tretiesiems asmenims atvejai (sublicencija, licencijos perleidimas ir kt.) ir su tuo susiję formalumai (pranešimas licenciarui, jo sutikimo gavimas ir kt.).

Sutarties galiojimo terminas ir denonsavimas. Šioje dalyje nurodoma sutarties įsigaliojimo data (pasirašius antrajai šaliai, įregistravus atitinkamame valstybės organe ir kt.) ir sutarties galiojimo laikas, taip pat aptariami galimi sutarties denonsavimo, t.y. pranešimo apie jos nutraukimą, atvejai. Paprastai susitariama, prieš kiek laiko turi būti pranešta apie sutarties nutraukimą arba nurodoma, kad pvz., sutartis gali būti nutraukta pasibaigus metams, jei apie tai bus pranešta prieš 6 mėnesius. Galima susitarti, kad licenciaras gali tuojau pat nutraukti sutartį, jei licenciatas bankrutavo arba iškėlė ieškinį dėl apsauginio dokumento anuliavimo, arba neįvykdė kokių nors sutartyje numatytų įsipareigojimų. Nustatant sutarties galiojimo terminą, reikia atsižvelgti ir į valstybės, kurioje yra licenciatas, įstatymus.

Ginčų sprendimas. Nurodoma kokiuose teismuose bus sprendžiami įvairūs licenciaro ir licenciato ginčai. Dažnai sutartyje nurodoma, kad tokie ginčai pirmiauisiai bus sprendžiami šalių pasitarime, kad juos sprendžiant bus vadovaujamasi nurodytos valstybės patentų įstatymais (tikslingiausia - apsauginį dokumentą išdavusios), bei , kad atsakovas privalo sumokėti numatytą baudą už atitinkamo įsipareigojimo neįvykdymą.* - papildoma literatūra.

Licencinės sutarties forma1) rašytinė2) t.b. įregistruotas dalykas Patent. Biure, jei objektas reikalauja įregistravimo.Licencinė sutartis g.b. numatyta ir licenciaro įsipareigojimai: 1) pateikti dokumentus, 2) apmokyti

darbuotojus.Būtinos licencinės sutarties sąlygos:1) dalykas2) rūšis3) dalyko naudojimasKt. sąlygos:: 1) kaina, 2) šalių atsakomybė.Paušalinis mokestis () – mokestis, sudarius sutartį iš karto.Royality – 1) periodiniai mokėjimai, 2) priklauso nuo licencijos dalyko panaudojimo apimties: a)

nuo pelno, b) nuo apyvartos.Licencinės sutarties nutraukimasNegalioja licencinė sutartis: 1) pagal CK - sandorio negaliojimo sąlygos, 2) pagal konkurencijos

įstatymą.Licenciaro reikalavimu – 1) nekokybišką produktą gamina, 2) jei nemoka atlyginimo, 3) išduota

priverstinė licencija, 4) patentas paseno, produkcijos nebegamina, 5) produktas kenkia aplinkai, sveikatai,54.14. PARYŽIAUS PRAMONINĖS NUOSAVYBĖS APSAUGOS KONVENCIJAPasirodžius pirmiesiems patentų įstatymams ir susidarius galimybei gauti monopolines teises tam

tikrą laiką (15-20 m.) naudoti techninius patobulinimus – išradimus, taip pat naudinguosius modelius ir pramonės dizaino pavyzdžius, iškilo įvairių tarptautinių problemų. Pasirodė, kad patentų įstatymai, nors ir panašūs, bet nesutampa: monopolinė teisė yra teritorinio pobūdžio, nevienodas pramonės nuosavybės objektų patentavimo ir registravimo tvarka, nevienodai suprantamas jų naujumas ir naudingumas bei kiti kriterijai, nevienodai traktuojami savo valstybės ir užsienio valstybių piliečiai ir kt. Tuo pat metu buvo pasiūlyta suvienodinti patentų įstatymus, įvesti bendrąjį (tarptautinį) patentą, įsteigti tarptautinę patentinę sąjungą. Kai kurios valstybės ėmėsi spręsti šiuos klausimus, sudarydamos dvišales prekybos ir kitokias sutartis.

Tarptautinį bendradarbiavimą dėl pramonės nuosavybės objektų apsaugos dar labiau skatino tuo metu pradėtos organizuoti pasaulinės pramonės parodos, juo labiau kad kai kurios valstybės buvo priėmusios eksponatų apsaugos įstatymus. 1873m. vykstant pasaulinei pramonės parodai, Vienoje buvo suorganizuotas patentologų kongresas, kuriame buvo bandyta pasirašyti sutartį dėl tarptautinio išradimų patento ir kitų pramonės nuosavybės objektų apsaugos. kongrese paaiškėjo, kad daugelis valstybių neatsisako sudaryti tarptautinę sąjungą. Tokiai sąjungai organizuoti buvo sudaryta komisija.

Pirmoji tarptautinė patentinė sutartis buvo pasirašyta 1883m. kovo 20d. Paryžiuje. Tai Paryžiaus konvencija. Ją pasirašius, buvo įsteigta tarptautinė Sąjunga pramonės nuosavybei saugoti. Konvencija įsigaliojo 1884m. 1997.01.01. sutartį buvo pasirašiusios daugiau kaip 140 valstybių. Lietuvos Respublika ją pasirašė 1994m.

54.15. EUROPOS PATENTO KONVENCIJA

221

1949m. įsteigta Europos Taryba. Patentavimo problemoms spręsti ši Taryba sudarė Ekspertų komitetą. Komitetas parengė keletą šių valstybių pasirašytų tarptautinių patentinių sutarčių.

Viena iš tokių sutarčių – tai 1973m. spalio mėn. 5d. Miunchene pasirašyta Europos patentinė konvencija. Tai tarptautinė patentinė sutartis dėl tarptautinio Europos patento ir dėl Europos patentų organizacijos įkūrimo. Konvenciją pasirašė keliolika Vakarų Europos valstybių. Sutartis įsigaliojo 1977 metais. Išradimų paraiškos pradėtos priimti 1978.06.01. Europos patentų organizacijos organai – Administracijos taryba ir Europos patentų tarnyba. Administracijos taryba sudaryta iš organizacijos valstybių atstovų. Europos patentų tarnyba skirta išradimų pripažinimo procedūrai vykdyti.

Pagal Miuncheno konvenciją Europos patentų tarnyba priima išradimų paraiškas. Tarnybos Europos patentas, kaip nacionalinis, galioja kiekvienoje pareiškėjo nurodytoje organizacijos valstybėje 20 metų nuo paraiškos pateikimo dienos, be to valstybės šį laiką gali pratęsti atsižvelgdamos į savo įstatymus.. taip pat numatyta netiesioginė apsauga. Europos patentas kiekvienoje pareiškėjo nurodytoje organizacijos valstybėje suteikia tokias pat teises, kaip ir šios valstybės nacionalinis patentas. Nenorint imti Europos patento, išradimą galima patentuoti atskirai kiekvienoje organizacijos valstybėje.

54.16. PATENTINĖS KOOPERACIJOS SUTARTIS1970m. birželio mėn. 19d. Vašingtone buvo pasirašyta Patentinės kooperacijos tarptautinė sutartis

ir įkurta tarptautinė Patentinės kooperacijos sąjunga PCT. Šią sutartį pasirašė 35 valstybių atstovai. Ji buvo keletą kartu peržiūrėta. 1994m. liepos mėn. įsigaliojo ir Lietuvos Respublikos susitarimas prisijungti prie Patentinės kooperacijos sutarties. Lietuvos Respublika tapo 69-ąja šios sąjungos valstybe.

Sutartis buvo pasirašyta, kad šios sąjungos ar 1883m. Paryžiaus konvenciją pasirašiusios valstybės pareiškėjui būtų lengviau patentuoti tą patį išradimą keliose ar keliolikoje valstybių. Šis palengvinimas – tai pareiškėjo ir patentų tarnybų darbo sąnaudų ir išlaidų mažinimas. Pareiškėjui, kuris nori patentuoti išradimą keliose šios sąjungos valstybėse, reikia parengti tik vieną – tarptautinę – paraišką. Visoms tų valstybių patentų tarnyboms nereikia vykdyti patentinės paieškos (tirti technikos lygio). Tai atlieka tik viena patentų tarnyba, kuri vadinama Tarptautiniu paieškos organu. Siekdamos šių palengvinimų, sutartį pasirašiusios valstybės susitarė dėl tarptautinės paieškos (tarptautinio technikos lygio tyrimo) ir dėl tarptautinės išankstinės ekspertizės.

55 TEISINĖ PRAMONINIŲ PAVYZDŽIŲ APSAUGALietuvos Respublikos pramoninio dizaino įstatymas 199555.1.PRAMONINIO DIZAINO SĄVOKA IR RŪŠYSPramoninis dizainas yra viso gaminio ar jo dalies, sukonstruotų

iš specifinių linijų, kontūrų, spalvų, formų ir (arba) medžiagų, estetinis vaizdas.

Gaminys - tai pramoniniu ar rankiniu būdu pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys, taip pat daiktų rinkiniai ar kompozicijos, įpakavimas, grafiniai simboliai bei spaustuvės šriftai.

Pramoninis dizainas turi būti naujas ir turėti individualias savybes, neprieštarauti viešosios moralės principams.

Pramoninis dizainas yra naujas, jeigu iki paraiškos padavimo arba prioriteto datos savo išvaizda nebuvo tapatus kitam visuomenei prieinamam ar žinomam Lietuvoje gaminiui.

Pramoninis dizainas buvo visuomenei prieinamas ar žinomas, jeigu jis buvo skelbtas Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje, eksponuotas parodoje, pateiktas rinkai ar parodytas visuomenei kitu būdu.

PD – bemaž visi gaminiai, išskyrus:1) adatas, 2) tas dalis, kurių nesimatoPD dalykai:1) stalo dalykai,2) aparatūra: radio ir TV3) staklės4) automobiliai5) lėktuvai6) žirklės

222

7) Lietuvoje - dažniausiai plastmasinės talpos55.2 TEISĖS Į PRAMONINĮ DIZAINĄ SUBJEKTASa) asmuo, kuris sukūręs – autorius, iki to laiko taikomosios

dailės kūrinys (?),b) bendraautoriai – keli asmenys, sukūrę kartu.55.3 TEISIŲ Į PRAMONINĮ DIZAINĄ ĮFORMINIMAS, PRAMONINIO DIZAINO

LIUDIJIMASAsmuo, norintis įregistruoti pramoninį dizainą, turi paduoti

paraišką Valstybiniam patentų biurui. Paraišką pareiškėjo vardu gali paduoti jo atstovas. Užsienio valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys paraiškas Valstybiniam patentų biurui paduoda per Lietuvos Respublikos patentinį patikėtinį. Paraiška gali būti paduota dėl vieno arba kelių pramoninio dizaino pavyzdžių, priklausančių tai pačiai tarptautinei pramoninio dizaino klasifikacijos klasei, nustatytai Lokarno sutarties dėl tarptautinės pramoninio dizaino klasifikacijos. Vienoje paraiškoje gali būti iki 10 pavyzdžių.

Pramoninio dizaino paraišką sudaro:1) prašymas išduoti pramoninio dizaino liudijimą;2) pramoninio dizaino fotografijos ar grafiniai vaizdai;3) pramoninio dizaino aprašymas;4) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas mokestis;5) atstovo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas, jei paraišką

paduoda atstovas;6) dokumentas, patvirtinantis autoriaus teisių perdavimą. Pramoninio dizaino paraiškos padavimo data laikoma ta diena, kai

Valstybinis patentų biuras gavo šiuos dokumentus.Valstybinis patentų biuras atlieka pramoninio dizaino paraiškos

ekspertizę ar yra visi dokumentai ir ar šie parengti pagal reikalavimus. Jeigu per 3 mėnesius paraiškos dokumentai pagal reikalavimus neparengiami, Valstybinio patentų biuro ekspertas priima sprendimą pramoninio dizaino neregistruoti.

Valstybinio patentų biuro ekspertas, priėmęs sprendimą registruoti pramoninį dizainą, apie tai praneša pareiškėjui. Pareiškėjas per 3 mėnesius nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi sumokėti mokestį už registravimą, paskelbimą ir liudijimo išdavimą. Pareiškėjui laiku nesumokėjus mokesčio, pramoninis dizainas neregistruojamas.

Valstybinis patentų biuras pramoninį dizainą įrašo į Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino registrą. Registre pateikiamas pramoninio dizaino vaizdas ir įrašomi duomenys, susiję su pramoninio dizaino liudijimo išdavimu, dizaino naudojimu bei jo apsauga.

Apie pramoninio dizaino įrašymą į Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino registrą skelbiama Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje.

Suinteresuoti asmenys per 3 mėnesius nuo paskelbimo dienos, gali pareikšti protestą dėl pramoninio dizaino įregistravimo. Protestas turi būti motyvuotas ir pareikštas raštu Valstybinio patentų biuro Apeliaciniam skyriui. Jei protestas pripažįstamas teisėtu, registracija visiškai arba iš dalies panaikinama.

Jei protestas nebuvo pareikštas arba buvo atmestas, Valstybinis patentų biuras įregistruoto pramoninio dizaino savininkui išduoda pramoninio dizaino liudijimą.

 55.4 Pramoninio dizaino savininko teisės ir jų ginimas Įregistruoto pramoninio dizaino savininkas turi išimtinę teisę

leisti arba drausti kitiems asmenims, neturintiems jo leidimo, gaminti, siūlyti parduoti, parduoti, išleisti į rinką, importuoti ar

223

eksportuoti, kaupti ir naudoti gaminius ar jų dalis, kurie yra įregistruoto pramoninio dizaino kopija ar iš esmės yra kopija, kai tokie veiksmai vykdomi komerciniais tikslais.

Pramoninio dizaino savininko teisių pažeidimu nelaikoma aukščiau išvardyti veiksmai, jeigu:

1) jie atliekami savo poreikiams tenkinti ir neprieštarauja ekonominiams pramoninio dizaino savininko interesams;

2) jie atliekami mokslo ar mokslinio tyrinėjimo bei eksperimento tikslams;

3) pramoninis dizainas naudojamas užsienio valstybėse įregistruotuose laivuose, lėktuvuose ir kitose transporto priemonėse bei jų įrengimuose ir įvežtose atsarginėse dalyse bei reikmenyse, skirtuose šių transporto priemonių remontui, kai šie laivai, lėktuvai ir kitos transporto priemonės laikinai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pirmalaikio naudojimo teisėFiziniai ir juridiniai asmenys, kurie teisėtai naudojo arba yra

visiškai pasirengę naudoti pramoninį dizainą iki paraiškos, pagal kurią išduodamas pramoninio dizaino liudijimas, padavimo datos arba, jeigu prašoma prioriteto, iki paraiškos prioriteto datos, neatsižvelgdami į pramoninio dizaino savininko valią gali pramoninį dizainą naudoti taip, kaip naudojo ar numatė naudoti pasirengimo metu. Pirmalaikio naudojimo teisė gali būti perduodama tiktai kartu su įmone arba veikla arba su ta įmonės ar veiklos dalimi, kurioje pramoninis dizainas jau buvo naudojamas arba rengiamasi jį naudoti.

Pramoninio dizaino apsauga galioja 5 metus nuo paraiškos padavimo datos.Pramoninio dizaino galiojimo terminas gali būti pratęsiamas dar

keturis kartus po 5 metus iki 25 metų, skaičiuojant nuo paraiškos padavimo datos.

Išimtinė teisė į pramoninį dizainą priklauso pramoninio dizaino savininkui arba jo teisių perėmėjui. Bendrasavininkiai, jei nesusitarta kitaip, turi lygias teises į pramoninį dizainą.

Nuosavybės teisė į pramoninį dizainą, kurį sukūrė darbuotojas atlikdamas tarnybines pareigas ar vykdydamas konkrečią tarnybinę užduotį, priklauso darbdaviui, jeigu tai nustatyta darbdavio ir darbuotojo sudarytoje sutartyje. Darbdavys privalo išmokėti autoriui atlyginimą, kurio dydis numatytas darbdavio ir autoriaus sutartyje atsižvelgiant į pramoninio dizaino ekonominę vertę ir kitą naudą, kurią darbdavys gavo panaudojęs pramoninį dizainą.

Valstybinis patentų biuras, skelbdamas duomenis apie pramoninio dizaino įregistravimą, privalo nurodyti autoriaus ar autorių pavardes. Jeigu autorius pateikia Valstybiniam patentų biurui raštišką prašymą neskelbti jo pavardės, Valstybinis patentų biuras jos neskelbia.

Įregistruotą pramoninį dizainą savininkas pagal sutartį gali perduoti kartu su savo veikla arba be jos. Galioja tik įrašius ją į Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino registrą.

Pramoninio dizaino savininkas turi teisę suteikti kitam asmeniui išimtinę ar neišimtinę licenciją pramoniniam dizainui naudoti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Licencinė sutartis įrašoma į Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino registrą ir įsigalioja nuo įrašymo datos.

Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nustato kitokias taisykles ir jos pramoninio dizaino savininkui yra palankesnės už nustatytas šiame įstatyme bei kituose norminiuose aktuose, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės.

224

Ginčus dėl pramoninio dizaino registravimo ir naudojimo nagrinėja šios institucijos:

1) Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius - ginčus dėl pramoninio dizaino įregistravimo, kilusius iki pramoninio dizaino liudijimo išdavimo;

2) Vilniaus apygardos teismas - ginčus dėl:Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimo

neišduoti pramoninio dizaino liudijimo; pramoninio dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia; pramoninio dizaino savininko arba autorių teisių gynimo.

Teismas pagal pramoninio dizaino savininko ieškinį gali priimti sprendimą nutraukti veiksmus, pažeidžiančius arba galinčius jo teises; arba sprendimą dėl atlyginimo žalos, padarytos pramoninio dizaino savininkui, jei be jo sutikimo kitas asmuo atliko veiksmus, pažeidžiančius jo teises.

Teisę pareikšti ieškinį dėl teisės į pramoninį dizainą pažeidimo turi pramoninio dizaino savininkas. Tačiau jam nepasinaudojus šia teise, licenciatas gali pareikšti ieškinį, jeigu licencinėje sutartyje nebuvo numatyta kitaip.

56. TEMA PREKĖS ŽENKLASLIETUVOS RESPUBLIKOS PREKIŲ ŽENKLŲ ĮSTATYMAS 2000.10.10. (įsigalioja nuo

2001.01.01.)56.1 PREKĖS ŽENKLŲ SĄVOKAPrekių ženklas (toliau – ženklas) – bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes

arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Šiame įstatyme prekių ženklui prilyginamas ir ženklas, skirtas paslaugoms žymėti.

56.2 PREKĖS ŽENKLŲ RŪŠYS5str. Ženklai, kuriems taikoma šio įstatymo nustatyta teisinė apsauga, gali būti sudaryti iš šių

žymenų:

1) žodžių, asmenų pavardžių, vardų, meninių pseudonimų, firmų vardų, šūkių;2) raidžių, skaitmenų;3) piešinių, emblemų;4) erdvinių formų (gaminių išorinio vaizdo, jų pakuotės ar talpyklos);5) spalvos ar spalvų derinio, jų kompozicijos;6) bet kokio šio straipsnio 1–5 punkte nurodytų žymenų derinio.4 str. Ženklo savininkas gali informuoti visuomenę apie savo teises į tą ženklą savininko teisių

apsaugos žymeniu, kurį sudaro raidė R apskritime ir kuris dedamas ženklui iš dešinės (viršuje arba apačioje).

6str. Absoliutūs reikalavimai ženklui 1. Žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija

pripažįstama negaliojančia, jeigu jis :1) negali sudaryti ženklo pagal šio įstatymo 5 straipsnį;2) neturi jokio skiriamojo požymio;3) dabartinėje kalboje ar sąžiningoje ir nusistovėjusioje veikloje arba prekybos praktikoje yra

tapęs bendriniu;4) žymi arba nurodo tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, geografinę kilmę, prekių

pagaminimo ar paslaugų teikimo laiką, pagaminimo būdą arba kitas prekių ir (ar) paslaugų charakteristikas;

5) gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ir (ar) paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės;

6) prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai, etinėms visuomenės normoms, žmoniškumo principams;

7) yra arba vien forma, kurią lemia pačių prekių rūšis, arba forma, būtina techniniam rezultatui gauti, arba forma, suteikianti prekėms esminę vertę;

225

8) yra sudarytas iš Lietuvos Respublikos oficialiojo ar tradicinio (trumpojo) valstybės pavadinimo, herbo, vėliavos ar kitų valstybės heraldikos objektų ar juos mėgdžiojantis, taip pat garantinių ir prabos ženklų, antspaudų, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklų, jeigu nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti juos ženkle;

9) sudarytas iš žymenų, kuriems registruoti nėra gauta kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų kompetentingų institucijų sutikimo ir kuriuos turi ūti atsisakyta registruoti arba kurių registracija turi būti pripažinta negaliojančia pagal Paryžiaus konvencijos 6(ter) straipsnį;

10) yra didelės vertės simbolis, ypač religinis simbolis;11) sudarytas iš geografinės nuorodos arba turi geografinę nuorodą, skirtą žymėti prekėms,

kilusioms iš kitos nei nurodytoji kilmės vieta, jeigu šios nuorodos naudojimas tokių prekių ženkle Lietuvos Respublikoje gali klaidinti visuomenę dėl tikrosios prekių kilmės vietos. Ši nuostata taikoma ir ženklams su geografine nuoroda, kuri, nors ir teisingai nurodo prekių kilmės vietą, tačiau gali klaidinti visuomenę neteisingai informuodama, kad prekės kilusios iš kitos vietos;

12) sudarytas iš geografinės nuorodos arba turi geografinę nuorodą, skirtą žymėti vynui ar stipriems alkoholiniams gėrimams, kilusiems iš kitos nei nurodytoji kilmės vieta, net ir tada, kai jis nurodo tikrąją prekių kilmės vietą, arba kai ta geografinė nuoroda pateikiama išversta į kitą kalbą, ar kai ji vartojama su papildomais apibūdinamaisiais žodžiais, pavyzdžiui, „rūšis“, „tipas“, „stilius“, „imitacija“ ar panašiai.

2. Šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ar 4 punktuose numatytais atvejais žymuo gali būti pripažintas ženklu ir jo registracija negali būti paskelbta negaliojančia, jeigu iki paraiškos padavimo datos, po paraiškos padavimo ar ženklo registracijos datos ženklas dėl naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį.

56.3 PREKĖS ŽENKLŲ TEISINĖS APSAUGOS REIKŠMĖ Teigiama, kad teisiškai apsaugoti prekės ženklus svarbiau negu išradimus, nes kokybiškoms

prekėms vartojamas ir žinomas prekės ženklas padidina prekių konkurencingumą ir kainą (apie 15 proc. ir daugiau). Toks ženklas savotiškai puošia prekę, padeda surasti norimo gamintojo prekes, todėl paspartėja apyvarta. Be to, prekės ženklas pirkėją informuoja apie gaminio kokybę ir yra darbo kokybės simbolis. Pagaliau jis reprezentuoja gamintoją bei valstybę ir įgalina kitų šalių gyventojus spręsti apie gamintojo valstybės techninius ir ekonominius pasiekimus.

Coca cola prekės ženklo kaina 40 mln. $.56.4 ŽENKLO REGISTRACIJA 11str. Paraiškos padavimasPareiškėjas, norintis įregistruoti ženklą, turi paduoti Valstybiniam patentų biurui paraišką.

Paraišką pareiškėjo vardu gali paduoti ir jo atstovas. Užsienio valstybių fiziniai asmenys, nuolat negyvenantys Lietuvos Respublikoje, ir užsienio valstybių juridiniai asmenys, neturintys Lietuvos Respublikoje įregistruoto filialo arba atstovybės, paraiškas Valstybiniam patentų biurui paduoda ir visus su ženklo registracija susijusius veiksmus Valstybiniame patentų biure, įskaitant ir atstovavimą Apeliaciniame skyriuje, atlieka per Lietuvos Respublikos patentinį patikėtinį. Vienam ženklui įregistruoti paduodama viena paraiška.

Paraišką įregistruoti ženklą sudaro:1) prašymas įregistruoti ženklą ir išduoti prekių ženklo liudijimą, pasirašytas pareiškėjo ar jo

atstovo;2) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas nustatytas mokestis;3) pareiškėjo įgaliojimas asmeniui, jeigu paraišką paduoda įgaliotas asmuo;4) prašymas suteikti prioritetą (jei reikia);5) kompetentingų institucijų pagal šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus išduotas

leidimas (jei reikia); 6) kolektyvinio ženklo naudojimo nuostatai (jei reikia);7) teisių savininko sutikimas pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktą (jei reikia).5. Prašyme įregistruoti ženklą ir išduoti prekių ženklo liudijimą nurodoma:1) pareiškėją ir jo atstovą identifikuojantys duomenys;2) pareikšto registruoti ženklo vaizdas ir jo aprašas;3) prekių ir (ar) paslaugų, kurioms žymėti pareikštas registruoti ženklas, pavadinimai, suskirstyti

pagal paraiškos padavimo dieną galiojančią Nicos klasifikaciją;4) nuoroda, kad ženklas, kurį norima įregistruoti, yra erdvinis ženklas, (jei reikia);

226

5) nuoroda, kad spalva ar spalvų derinys, kompozicija yra laikomi skiriamuoju ženklo požymiu, (jei reikia);

6) nuoroda, kurie ženklo elementai yra nesaugomi, (jei reikia);7) nuoroda, kad ženklas registruojamas ir skelbiamas standartiniais Valstybinio patentų biuro

rašmenimis, (jei reikia);8) ženklo ar jo žodinių elementų transliteracija, taip pat vertimas į lietuvių kalbą (jei reikia);9) nuoroda, kad ženklas, kuriam įregistruoti paduodama paraiška, yra kolektyvinis ženklas. 6. Paraiškoje gali būti prašoma įregistruoti ženklą vienai ar daugiau prekių ir (ar) paslaugų klasių.

Už daugiau nei vieną paraiškoje nurodytą prekių ir (ar) paslaugų klasę mokamas nustatytas papildomas mokestis.

10 str. Prioritetas 1. Paraiškoje gali būti prašymas suteikti prioriteto datą vienos ar daugiau pirmųjų paraiškų,

paduotų valstybėje, kuri yra Paryžiaus konvencijos narė arba Pasaulinės prekybos organizacijos narė, pagrindu tam pačiam ženklui įregistruoti, jeigu pareiškėjas ar jo teisių perėmėjas paduoda paraišką Valstybiniam patentų biurui per 6 mėnesius nuo pirmosios paraiškos ar paraiškų padavimo datos.

2. Paraiškoje gali būti prašymas suteikti prioriteto datą, kurią šiuo ženklu pažymėtos prekės ir (ar) paslaugos buvo eksponuojamos oficialioje arba pripažintoje oficialia tarptautinėje parodoje, jeigu paraiška paduodama Valstybiniam patentų biurui per 6 mėnesius nuo pirmojo šiuo ženklu pažymėtų prekių ir (ar) paslaugų eksponavimo parodoje dienos.

3. Pareiškėjas, norintis pasinaudoti šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, privalo pateikti Valstybiniam patentų biurui patvirtintą pirmosios paraiškos (paraiškų) kopiją arba tarptautinės parodos, kurioje pirmą kartą buvo eksponuojamos šiuo ženklu pažymėtos prekės ir (ar) paslaugos, administracijos pažymą. Šie dokumentai gali būti pateikti kartu su kitais paraiškos dokumentais arba per 3 mėnesius nuo paraiškos padavimo datos.

13 str. Paraiškos ekspertizėValstybinis patentų biuras per 1 mėnesį nuo paraiškos gavimo dienos atlieka formalią paraiškos

dokumentų ekspertizę: patikrina, ar pateikti ir ar tinkamai įforminti nurodyti dokumentai, ar jie atitinka šio įstatymo ir Taisyklių reikalavimus, ar prekės ir (ar) paslaugos, kurioms pareikštas ženklas registruoti, atitinka Nicos klasifikacijos reikalavimus.

14 str. Ženklo ekspertizė Atlikęs paraiškos ekspertizę, Valstybinis patentų biuras atlieka ženklo ekspertizę nustatyti, ar jis

atitinka šio įstatymo absoliučius reikalavimus ženklui. Jeigu ženklas neatitinka šio įstatymo šių nustatytų reikalavimų, Valstybinis patentų biuras priima sprendimą neregistruoti ženklo visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų. Sprendimas, kuriame turi būti nurodyti atsisakymo registruoti ženklą pagrindai ir motyvai, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo jo priėmimo išsiunčiamas pareiškėjui ar jo atstovui. Pareiškėjas ar jo atstovas turi teisę per 3 mėnesius nuo sprendimo neregistruoti ženklo išsiuntimo dienos raštu pateikti Valstybiniam patentų biurui prašymą atlikti pakartotinę ekspertizę. Gavęs prašymą atlikti pakartotinę ekspertizę ir išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus argumentus, Valstybinis patentų biuras atlieka pakartotinę ekspertizę ir priima vieną iš šių sprendimų:

1) ankstesnį sprendimą neregistruoti ženklo pripažinti netekusiu galios ir įregistruoti ženklą visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų;

2) sprendimą neregistruoti ženklo palikti galioti.Valstybinis patentų biuras priimtą sprendimą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo jo priėmimo

išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui 16 str. Ženklo įregistravimasNustatęs, kad ženklas atitinka absoliučius reikalavimus, Valstybinis patentų biuras priima

sprendimą ženklą įregistruoti ir ne vėliau kaip per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui šį sprendimą. Pareiškėjui sumokėjus mokestį, ženklas įrašomas į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą. Duomenys apie įrašytą ženklą skelbiami Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje.

18 str. Ženklo registracijos užprotestavimasSuinteresuoti asmenys per 3 mėnesius nuo įregistruoto ženklo paskelbimo Valstybinio patentų

biuro oficialiame biuletenyje dienos, gali užprotestuoti ženklo registraciją paduodami motyvuotą rašytinį protestą Apeliaciniam skyriui. Užprotestuoto ženklo savininkas ar jo atstovas per 3 mėnesius nuo protesto išsiuntimo dienos privalo pateikti motyvuotą atsakymą į protestą.

227

56.5 REGISTRACIJOS LIUDIJIMAS20 str. Valstybinis patentų biuras įregistruoto ženklo savininkui ar jo atstovui išduoda ženklo

registracijos liudijimą, jeigu nustatyta tvarka nebuvo pareikštas protestas arba jeigu protestas buvo atmestas ar patenkintas iš dalies. Jeigu ženklo savininkas ar jo atstovas per 1 mėnesį nuo ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos nepasiima liudijimo, šis liudijimas jam išsiunčiamas paštu. Ženklo registracijos liudijimo formą ir jame įrašytinus duomenis nustato Valstybinis patentų biuras. Ženklo registracijos liudijimas yra teisinis dokumentas, patvirtinantis ženklo įrašymą Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre ir ženklo savininko išimtines teises į įregistruotą ženklą. Jeigu ženklo savininkas ženklo registracijos liudijimą praranda, jam išduodamas liudijimo dublikatas.

37 str. Įregistruotas ženklas Lietuvos Respublikoje galioja tik toms prekėms ir (ar) paslaugoms, kurios yra nurodytos ženklo registracijos liudijime.

REGISTRUOTO ŽENKLO GALIOJIMO TERMINAS IR JO PRATĘSIMAS 35 str. Pradinis ženklo registracijos galiojimo terminas yra 10 metų nuo paraiškos padavimo

dienos. 36 str. Pasibaigus šiam terminui, ženklo registracijos galiojimas gali būti pratęsiamas visoms arba

daliai prekių ir (ar) paslaugų kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 10 metų.56.6 ŽENKLO SAVININKO TEISĖS38 str.1. Įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo

komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra: 1) tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms;2) tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar

klaidinamai panašus į jį, jeigu yra tikimybė, kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su ženklu;

3) tapatus įregistruotam ženklui nepanašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai panašus į jį, jeigu įregistruotasis ženklas Lietuvos Respublikoje turi reputaciją ir jeigu dėl neteisėto tokio žymens vartojimo įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba pažeidžiamas to ženklo skiriamasis požymis, arba pakenkiama jo reputacijai.

2. Ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali uždrausti:1) tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę;2) siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti,

nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas;3) importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes;4) naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje;5) gaminti tokį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius turint tikslą atlikti bet kuriuos šio straipsnio 2

dalies 1–4 punktuose nurodytus veiksmus.3. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu skiriamojo ženklo požymio pažeidimu pripažįstami

atvejai, kai:1) žymuo naudojamas kaip firmos vardas ir toks jo naudojimas klaidina visuomenę dėl savo

panašumo į įregistruotą ženklą bei prekes ir (ar) paslaugas, kurioms šis ženklas įregistruotas;2) skelbimuose ar kitose visuomenės informavimo priemonėse žymuo atgaminamas arba

nurodomas taip, kad gali susidaryti įspūdis, jog atitinkamas ženklas yra tapęs bendriniu tam tikrų prekių ir (ar) paslaugų pavadinimu.

ŽENKLO PERDAVIMAS IR LICENCIJOS JĮ VARTOTI SUTEIKIMAS 43 str. Teisė į pareikštą registruoti ar įregistruotą ženklą gali būti perduota pagal sutartį visai ar iš

dalies, kartu su kitomis teisėmis, susijusiomis su įmonės veikla, arba atskirai. Teisė į ženklą pereina kartu su įmone, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip.

44 str.Ženklo savininkas turi teisę suteikti kitam asmeniui savanorišką išimtinę ar neišimtinę licenciją visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų žymėti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje arba tam tikroje jos dalyje.

45 str.Teisė į ženklą gali būti įkeista Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.56.7 PREKĖS ŽENKLO SAVININKO TEISIŲ GYNIMAS49 str. Ginčus dėl ženklų nagrinėjančios institucijos1. Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius nagrinėja ginčus, numatytus šio įstatymo 18

straipsnyje (ženklo registracijos užprotestavimas).

228

2. Vilniaus apygardos teismas nagrinėja ginčus dėl:1) Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimų;2) ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia;3) ženklo registracijos panaikinimo;4) ženklo savininko teisių gynimo;5) ženklo pripažinimo plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje.50 str. Teisių gynimas1. Ženklo savininkas, gindamas savo pažeistas teises, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į

teismą, o šis gali priimti sprendimą dėl:1) teisių pripažinimo;2) įpareigojimo nutraukti visus veiksmus, pažeidžiančius arba galinčius pažeisti šiame įstatyme

nurodytas ženklo savininko teises;3) nuostolių ar žalos (įskaitant ir neturtinę), padarytos ženklo savininkui veiksmais, pažeidusiais

nurodytas ženklo savininko teise, atlyginimo, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas;4) kompensacijos išmokėjimo;5) padėties, kuri buvo iki teisės pažeidimo, atkūrimo; 6) neteisėtai naudojamų ženklų bei priemonių ar įrenginių jiems gaminti ir prekių, jei neteisėtai

pažymėto svetimo ženklo nuo jų negalima pašalinti, taip pat kitų šiame įstatyme nustatytų teisių pažeidimams panaudotų priemonių ir įrangos konfiskavimo, o prireikus – ir sunaikinimo.

2. Teisę pareikšti ieškinį dėl teisės į ženklą pažeidimo turi ženklo savininkas. Jeigu jis nepasinaudoja šia teise, ieškinį gali pareikšti licenciatas, jei licencinėje sutartyje nebuvo numatyta kitaip.

3. Išimtinės licencijos turėtojas turi teisę pareikšti ieškinį, net jeigu sutartyje numatyta kitaip, su sąlyga, kad ženklo savininkas po pranešimo apie tokio licenciato teisių pažeidimą per nustatytą terminą nepareiškia ieškinio.

51 str. Nuostolių ir žalos atlyginimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir šio įstatymo normos. Nustatydamas nuostolių dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, ženklo savininko negautas pajamas ir kitas išlaidas. Neteisėtai pažymėtos prekės teismo sprendimu gali būti perduotos ženklo savininkui jo prašymu. Vietoj nuostolių atlyginimo ženklo savininkas gali reikalauti kompensacijos. Jos dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą: ji gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų.

52 str. Neteisėtai prekių ženklu pažymėtoms prekėms, kurios importuojamos į Lietuvos Respubliką arba eksportuojamos iš jos, taikomos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos muitinės priežiūros priemonės.

53 str. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nustato Baudžiamąją atsakomybę už ženklo savininko teisių pažeidimą.

57 tema VIEŠAS KONKURSAS 57.1. Konkurso sąvoka ir reikšmė. Konkusas darbui atlikti. Konkursas specialiai teisei gauti.

Konkurso teisinio santykio subjektai. Konkurso paskelbimas. Konkurso dalyvių teisės ir pareigos. Dėl konkretaus konkurso skelbimo priimami konkretūs nutarimai, įsakymai. Apskritai dėl

konkursų skelbimo jokio įstatymo ar nutarimo nėra. Viešojo pirkimo įstatyme 1996 m. nurodyta, kad viešasis pirkimas atliekamas šiais būdais: 1) atvirojo konkurso; 2) riboto konkurso; 3) konkurencinių derybų; 4) pirkimo iš vienintelio šaltinio; 5) kainų apklausos. Visi šie būdai smulkiai aptarti. Sąvokos: “Viešasis pirkimas - prekių, darbų, paslaugų pirkimas (įskaitant turto nuomą), kai jį atlieka šio įstatymo nustatyta tvarka nurodytosperkančiosios organizacijos, atsiskaitydamos iš karto, dalimis arba išsimokėtinai. Atvirasis konkursas - pirkimo būdas, kai visi suinteresuoti tiekėjai (rangovai) gali pateikti pasiūlymus.

Naujam CK kalbama apie viešą konkursą. Teorijos šiuo klausimu nėra, tik kodeksas:6.947 str. Viešo konkurso paskelbimas 1. Asmens viešas pažadėjimas sumokėti specialų

atlyginimą (premiją) už geriausią tam tikro darbo atlikimą arba kitokį rezultatą (konkurso paskelbimas) įpareigoja šį asmenį sumokėti pažadėtą atlyginimą asmeniui, kurio darbas ar kitoks rezultatas pagal konkurso sąlygas pripažintas konkurso nugalėtoju. Konkursu taip pat yra pripažįstamas asmens viešas pažadėjimas suteikti specialią teisę už geriausią tam tikros teisės įgyvendinimo projektą. Toks viešas pažadėjimas įpareigoja šį asmenį suteikti specialią teisę asmeniui, kurio projektas pagal konkurso sąlygas pripažintas konkurso nugalėtoju. 2. Paskelbiant konkursą turi būti išdėstyta užduotis, jos įvykdymo

229

terminas, atlyginimo (premijos) dydis ar suteikiama speciali teisė, darbų ar projektų pateikimo vieta, jų įvertinimo tvarka ir laikas, taip pat gali būti nurodytos ir kitos konkurso sąlygos. 3. Viešas konkursas gali būti skelbiamas tik norint pasiekti tam tikrą viešą ar privatų tikslą, neprieštaraujantį gerai moralei ar viešajai tvarkai. 4. Viešas konkursas gali būti atviras, kai konkurso organizatoriaus pasiūlymas dalyvauti konkurse skiriamas visiems norintiems jame dalyvauti ir paskelbiamas spaudoje ar kitose visuomenės informavimo priemonėse, arba uždaras, kai pasiūlymas dalyvauti konkurse siunčiamas tik tam tikriems asmenims konkurso organizatoriaus pasirinkimu. 5. Atviro viešo konkurso sąlygos gali nustatyti tam tikrus jo dalyvių kvalifikacijos reikalavimus, jeigu konkurso organizatorius daro išankstinę asmenų, pareiškiančių norą dalyvauti konkurse, atranką.

6.948 str. Konkurso sąlygų pakeitimas ar jo atšaukimas 1. Pakeisti konkurso sąlygas arba jį atšaukti leidžiama tiktai nustatyto darbams pateikti termino pirmojoje pusėje. 2. Apie konkurso sąlygų pakeitimą turi būti pranešama konkurso dalyviams ta pačia tvarka, kuria buvo paskelbtas konkursas. 3. Pakeitus konkurso sąlygas ar jį atšaukus, konkurso organizatorius privalo atlyginti kiekvieno asmens, įvykdžiusio konkurso sąlygose numatytą darbą iki tol, kol jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie konkurso sąlygų pakeitimą ar jo atšaukimą, turėtas išlaidas. 4. Konkurso organizatorius atleidžiamas nuo šio straipsnio 3 dalyje numatytų išlaidų atlyginimo, jeigu įrodo, kad atliktas darbas buvo nesusijęs su konkursu (dar iki konkurso paskelbimo) arba neatitinka konkurso sąlygų. 5. Jeigu keičiant konkurso sąlygas ar jį atšaukiant buvo pažeisti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti reikalavimai, konkurso organizatorius privalo išmokėti atlyginimą tam, kuris atliko konkurso sąlygas atitinkantį darbą.

6.949 str. Nutarimas mokėti atlyginimą (premiją) ar suteikti specialią teisę 1. Nutarimas mokėti atlyginimą (premiją) ar suteikti specialią teisę turi būti priimamas ir pranešamas konkurso dalyviams paskelbiant konkurso nustatytus terminus bei tvarką. 2. Jeigu konkurso nugalėtoju pripažinti du ar daugiau asmenų (bendraautorių, atlikėjų kolektyvas), atlyginimas jiems paskirstomas šių asmenų susitarimu nustatyta tvarka, o kilus tarp jų ginčui, atlyginimą paskirsto teismas pagal kiekvieno indėlį. 3. Jeigu viena premija skiriama dviem ar daugiau asmenų, tai ji padalijama konkurso taisyklėse nustatyta tvarka, o jeigu jose tokia tvarka nenustatyta, - lygiomis dalimis, jeigu patys nugalėtojai nesusitaria kitaip.

6.950 str. Naudojimasis pagal konkursą premijuotais mokslo, literatūros, meno ir architektūros kūriniais Jeigu viešo konkurso dalykas buvo sukurti mokslo, literatūros, meno ar architektūros kūrinį, tai viešą konkursą paskelbęs asmuo įgyja pirmenybės teisę sudaryti su konkurso nugalėtoju sutartį dėl sukurto kūrinio panaudojimo ir atlyginimo už tai kūrinio autoriui mokėjimo, jeigu konkurso sąlygos nenustato ko kita.

6.951 str. Pateiktų darbų ar projektų grąžinimas konkurso dalyviams Paskelbęs viešą konkursą asmuo privalo grąžinti konkurso dalyviams darbus ar projektus, už kuriuos neskirtas atlyginimas (premija) ar nesuteikta teisė, jei ko kita nenumatyta skelbiant konkursą.

6.952 str. Nuostolių atlyginimas konkurso dalyviams, kai konkursą paskelbęs asmuo nesilaiko konkurso taisyklių 1. Jeigu paskelbęs konkursą asmuo nesilaiko paskelbtos darbų ar projektų įvertinimo tvarkos ar terminų, pateikto ir atitinkančio kitus konkurso reikalavimus darbo ar projekto autorius įgyja teisę gauti jam padarytų nuostolių atlyginimą. 2. Jeigu konkurso nugalėtojui nesuteikiama speciali teisė (teisės), jam turi būti atlyginti nuostoliai.

58 tema. Paveldėjimo teisė58.1. Paveldėjimo teisės sąvoka, jos reikšmė. Paveldėjimo teisės dalykas. Palikėjas. Įpėdiniai. Paveldėjimo

teisės objektas (palikimas). Palikimo atsiradimas. Palikimo atsiradimo laikas ir vieta. Paveldimo turto apsauga.Mirusio fizinio asmens turtas, pereinantis paveldėjimo būdu jo įpėdiniams, vadinamas palikimu.5.1 str.Paveldėjimo samprata 1. Paveldėjimas - tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių

asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. 2. Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. 3. Nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę,į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

5.2 str.Paveldėjimo pagrindai 1. Paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą. 2. Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu. 3. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.

230

5.3 str.Palikimo atsiradimas 1. Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis paskelbiamas mirusiu, - diena, kurią įsiteisėjo teismo sprendimas paskelbti palikėją mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena. 2. Jeigu negalima nustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių perėmimo tarp jų neatsiranda.

5.4 str.Palikimo atsiradimo vieta 1. Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (šio kodekso 2.12 str.). 2. Jeigu palikėjas negyveno nuolat vienoje vietoje, palikimo atsiradimo vieta laikoma: 1) vieta, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno; 2) jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, palikimo atsiradimo vieta laikoma ekonominių ar asmeninių interesų vyraujanti vieta (turto ar jo pagrindinės dalies, kai turtas yra keliose vietose, buvimo vieta; sutuoktinio, su kuriuo palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį palaikė santuokinius santykius, gyvenamoji vieta arba su palikėju kartu gyvenusio vaiko gyvenamoji vieta). 3. Jeigu negalima nustatyti palikėjo gyvenamosios vietos pagal aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, palikimo atsiradimo vieta gali būti nustatoma pagal palikėjo pilietybę, jo registraciją, jam priklausančių transporto priemonių registracijos vietą ir kitas aplinkybes. 4. Kilus ginčui, palikimo atsiradimo vietą suinteresuotų asmenų prašymu nustato teismas, atsižvelgdamas į visas aplinkybes.

5.5 str.Asmenys, galintys būti įpėdiniais 1. Įpėdiniais gali būti: 1) paveldint pagal įstatymą - fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė; 2) paveldint pagal testamentą - fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat kurie buvo pradėti jam esant gyvam ir gimė po jo mirties; testamente įvardyti dar nepradėti asmenys, jiems gimus; 3) paveldint pagal testamentą - juridiniai asmenys, kurie yra palikėjo mirties momentu arba steigiami vykdant palikėjo testamente išreikštą valią. 2. Įpėdiniais pagal testamentą taip pat gali būti valstybė, savivaldybės.

5.6 str.Asmenys, neturintys teisės paveldėti 1. Neturi teisės paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą asmenys, kurie priešingais teisei tyčiniais veiksmais prieš palikėją, prieš kurį nors iš jo įpėdinių ar prieš testamente išreikštos palikėjo paskutinės valios įgyvendinimą sudarė teisinę padėtį, kad jie tampa įpėdiniais, jeigu teismo tvarka nustatytos šios aplinkybės: 1) tyčia atėmė palikėjui ar jo įpėdiniui gyvybę arba kėsinosi į šių asmenų gyvybę; 2) tyčia sudarė tokias sąlygas, kad palikėjas iki pat savo mirties neturėjo galimybės sudaryti testamento, jį panaikinti ar pakeisti; 3) apgaule, grasinimais, prievarta privertė palikėją sudaryti, pakeisti arba panaikinti sudarytą testamentą, privertė įpėdinį atsisakyti palikimo; 4) slėpė, klastojo ar sunaikino testamentą. 2. Įpėdinis nepraranda teisės paveldėti pagal šio straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus, jeigu iki palikimo atsiradimo momento testamentas ar jo atitinkamos atskiros dalys nustojo galioti nepaisant įpėdinio veiksmų. 3. Nepaveldi pagal įstatymą tėvai po savo vaikų mirties, jeigu teismo sprendimu jų valdžia buvo apribota ir šis sprendimas palikimo atsiradimo momentu nebuvo pasibaigęs ar panaikintas.

5.7 str.Sutuoktinio paveldėjimo teisės praradimas 1. Pergyvenęs palikėją sutuoktinis netenka teisės paveldėti pagal įstatymą, jeigu iki palikimo atsiradimo: 1) palikėjas buvo kreipęsis į teismą, kad būtų nutraukta santuoka dėl pergyvenusio sutuoktinio kaltės ir teismas buvo nustatęs pagrindą nutraukti santuoką; 2) teismas buvo nustatęs gyvenimą skyrium (separacija); 3) buvo pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia, jeigu buvo pareikštas ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. Šis punktas netaikomas sutuoktiniui, nekaltam dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. 2. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus pagrindus nutraukti santuoką nustato teismas iki palikimo atsiradimo momento arba jau atsiradus palikimui. 5.8 str.Paveldėjimo teisės ginčijimas Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.

5.9 str.Paveldėjimo teisės nuginčijimo pasekmės 1. Kai įsiteisėja teismo sprendimas nepripažinti asmens, pretenduojančio į palikimą, įpėdiniu, turinčiu teisę į palikimą, laikoma, kad šis asmuo palikimo nepriėmė. 2. Jeigu ieškinį pareiškė įpėdinis, kuris turi teisę paveldėti, jis laikomas palikimą priėmusiu, išskyrus atvejus, jeigu ieškinys buvo pareikštas dėl kitų įpėdinių interesų. 3. Kiti įpėdiniai, kurie turėtų teisę paveldėti įsiteisėjus šio straipsnio 1 dalyje nurodytam teismo sprendimui, turi teisę priimti palikimą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. 4. Naujiems įpėdiniams palikimas laikomas atsiradusiu nuo palikimo atsiradimo momento (šio kodekso 5.3 str.).

5.10 str.Asmenys, neturintys teisės gauti testamentinę išskirtinę Jeigu testamentinės išskirtinės gavėjas atliko veiksmus, numatytus šio kodekso 5.6 straipsnio 1 dalyje, jis netenka teisės į testamentinę išskirtinę.

231

58.2. PAVELDĖJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ. Įstatyminiai įpėdiniai. Paveldėjimas atstovavimo teise. Įpėdinių dalys paveldint pagal įstatymą.

Pagal įstatymą paveldima tiek, kiek nepakeista testamentu. 5.11 str.Įpėdinių pagal įstatymą eilės 1. Paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra:

1) pirmos eilės - palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties; 2) antros eilės - palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai; 3) trečios eilės - palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai; 4) ketvirtos eilės - palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės; 5) penktos eilės - palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos); 6) šeštos eilės - palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės). 2. Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jeigu šie įpėdiniai atsisakė palikimo arba iš jų atimta paveldėjimo teisė. 3. Įvaikiai ir jų palikuonys, paveldintys po įtėvio ar jo giminaičių mirties, prilyginami įtėvio vaikams ir jų palikuonims. Jie nepaveldi pagal įstatymą po savo tėvų ir kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo brolių ir seserų pagal kilmę mirties. 4. Įtėviai ir jų giminaičiai, paveldintys po įvaikio ar jo palikuonių mirties, prilyginami tėvams ir kitiems giminaičiams pagal kilmę. Įvaikio tėvai ir kiti jo aukštutinės linijos giminaičiai pagal kilmę nepaveldi pagal įstatymą po įvaikio ar jo palikuonių mirties. 5. Pagal įstatymą paveldi palikėjo vaikai, gimę susituokusiems tėvams arba tėvams, kurių santuoka pripažinta negaliojančia, taip pat nesantuokiniai vaikai, kurių tėvystė nustatyta pagal įstatymus.

5.12 str.Paveldėjimas atstovavimo teise Palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais atitinkamai pirmos arba antros eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis. Jie lygiomis dalimis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam jų tėvui ar motinai paveldint pagal įstatymą.

5.13 str.Sutuoktinių paveldėjimo teisė Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais. Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo. Nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldi visą palikimą.

5.14 str.Namų apstatymo ir apyvokos reikmenų paveldėjimas Įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus.

58.3. PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ. Testamento sąvoka. Testamento turinys. Privalomoji palikimo dalis. Antrinio įpėdinio paskyrimas. Testamentinė išskirtinė. Testamentinis įpareigojimas. Testamento forma. Testamento galiojimo sąlygos.

Testamentas yra nustatytos formos palikėjo patvarkymas dėl turto paveldėjimo savo mirties atveju. Vienas svarbiausių testamento rekvizitų – testatoriaus parašas.as

5.15 str.Testamentinis veiksnumas 1. Testatorius gali sudaryti testamentą tik pats. 2. Testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes.

Testamentas yra grynai asmeninio pobūdžio vienašalis sandoris, todėl jį sudaryti turi pats testatorius. Sudarydamas testamentą, testatorius disponuoja savo teisėmis ir pareigomis. Testamento negali sudaryti testatoriaus atstovai – įgaliotiniai, globėjai, nes pagal savo teisinę prigimtį testamentas sudaromas tiesiogiai dalyvaujant pačiam testatoriui be kitų asmenų žinios ir sutikimo.

Testatoriaus veiksnumas - būtina testamento galiojimo sąlyga. Sudarydamas testamentą testatorius turi sąmoningai suprasti savo veiksmų reikšmę, jų pasekmes ir galėti juos valdyti. Todėl testatoriais negali būti asmenys, teismine tvarka pripažinti ribotai veiksniais arba neveiksniais dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės.

Nepilnamečiai nuo keturiolikos metų amžiaus gali sudaryti sandorius tėvų, įtėvių, rūpintojų sutikimu, išskyrus testamentą, nes šis sudaromas tiesiogiai dalyvaujant testatoriui be kitų asmenų sutikimo ir žinios.

Kai įstatymai leidžia sudaryti santuoką iki sueinant aštuoniolikai metų amžiaus, asmenys visišką civilinį veiksnumą įgyja nuo santuokos sudarymo momento. Jeigu vėliau santuoka nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi, nepilnametis įgyto veiksnumo nepraranda, todėl turi teisę palikti turtą testamentu.

232

5.16 str. Testamento ar jo dalių negaliojimas 1. Negalioja testamentas: 1) sudarytas neveiksnaus asmens; 2) sudarytas asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis; 3) kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas. 2. Testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. 3. Neišlikęs testamentas neturi galios. Tokio testamento turinio negalima nustatyti teismo tvarka. 4. Testatorius neturi teisės pavesti kitam asmeniui po testatoriaus mirties nustatyti ar keisti testamento turinį.

Testamentas yra vienašalis testatoriaus sandoris, todėl jam pripažinti negaliojančiu taikomos taisyklės, nurodytos Civilinio kodekso 1.84 straipsnyje: “Neveiksnaus fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu”, kur sakoma, kad negalioja sandoris, sudarytas fizinio asmens, pripažinto neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Toks testamentas pripažįstamas negaliojančiu todėl, kad sudarydamas tstamentą testatorius dėl psichinės ligos ar silpnaprotytsės nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti.

Jei testatorius, sudaręs testamentą, tapo neveiksnus, testamentas galioja. Jei sudarydamas testamentą testatorius buvo neveiksnus, o sudaręs testamentą pasveiko, testamentas negalioja.

Pagrindinė testamento galiojimo sąlyga yra jo teisėtumas. Testamentas neturi prieštarauti paveldėjimo teisės normoms. Kaip vienašalis sandoris, jis turi atitikti visiems sandoriams keliamus bendrus reikalavimus. Kad testamentas galiotų, būtinos šios sąlygos: testatorius testamento sudarymo metu turi būti veiksnus; testamentas turi būti sudarytas įstatymo nustatyta forma; testamento turinys turi atitikti tikrą testatoriaus valią. Pažeidus šias sąlygas, testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu. Pilietis testamento sudarymo metu turi sąmoningai suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų pasekmes. Todėl testatoriais negali būti asmenys, teismine tvarka pripažinti ribotai veiksniais arba neveiksniais dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės, taip pat nepilnamečiai, išskyrus tuos atvejus, kai nepilnametis sudaro santuoką ir įgyja pilną civilinį veiksnumą. Testamente turi būti išreikšta teisėta, tikroji testatoriaus valia. Klaidingai testatoriaus valią gali išreikšti netiksliai suformuluoti testamentiniai patvarkymai. Todėl testamento tekstas privalo tiksliai ir aiškiai išreikšti tikrąją testatoriaus valią, nes po testatoriaus mirties niekas negalės jos nustatyti.

Testatorius testamentu gali paskirti testamento vykdytoją, bet negali įpareigoti kito asmens po testatoriaus mirties nustatyti ar keisti testamento turinį. Testamento pataisymai, padaryti ne testatoriaus ranka, daro testamentą negaliojančiu.

5.17str.Testamento nuginčijimas 1.ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. 2. Vėlesnį testamentą pripažinus negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojančiu, išskyrus atvejus, kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, taip pat asmens, teismo pripažinto neveiksniu, ar asmens, kurio veiksnumas teismo apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis.

Kol testatorius yra gyvas, nei įpėdiniams įstatymą, nei įpėdiniams pagal testamentą, įstatymu nėra suteikta teisė spręsti apie testamento teisėtumą, t.y. jo ir įstatymo atitikimą, ar pakeisti testatoriaus valią. Be to, testamentas, esant gyvam testatoriui, jokių teisinių padarinių nesukelia. Testamentas pradeda galioti ne nuo įforminimo momento, o tik atsiradus tam tikriems teisiniams faktams, kurių svarbiausias yra testatoriaus mirtis. Kitas teisinis faktas – tai įpėdinių nustatymas palikimo atsiradimo momentu. Tik įpėdiniai, nustatyti palikimo atsiradimo momentu, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis, turi teisę pareikšti ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis.

5.18 str.Testamento sudarymo sąlygos 1. Testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo. Įprastinis suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui. 2. Jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, tai neturi reikšmės testamento teksto klaidos, netikslus asmenų įvardijimas, tai, kad kokio nors asmens arba daikto savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko.

5.19 str.Palikėjo teisė palikti testamentu turtą savo nuožiūra 1. Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims. 2. Testatorius gali palikti visą savo turtą arba jo dalį juridiniams asmenims, kurie turės būti įsteigti vykdant testamentą, taip pat dar nepradėtiems, negimusiems fiziniams asmenims. 3. Testatorius gali testamentu atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įpėdinių. 4. Jeigu testatorius nenurodė, kokią turto dalį palieka kiekvienam iš įpėdinių pagal testamentą, turtas tarp jų dalijamas lygiomis dalimis. 5. Jeigu paveldimas turtas testamente paskirstytas taip, kad visos dalys, kartu

233

paimtos, viršija viso turto dydį, kiekvieno įpėdinio dalis atitinkamai sumažinama. 6. Jeigu dalių suma yra mažesnė už viso turto dydį, atsižvelgiant į testamento turinį, įpėdinių pagal testamentą paveldimos turto dalys proporcingai didinamos arba likęs turtas paveldimas pagal įstatymą.

5.20 str. Teisė į privalomąją palikimo dalį 1. Palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau. 2. Nustatant privalomosios dalies dydį, atsižvelgiama į paveldimo turto vertę, įskaitant įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų vertę.

5.21 str.Kito įpėdinio paskyrimas Testatorius turi teisę nurodyti testamente kitą įpėdinį tam atvejui, jeigu jo paskirtas įpėdinis pagal testamentą numirtų prieš atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Taip pat testatorius gali antriniam įpėdiniui paskirti kitą įpėdinį, jeigu antrinis įpėdinis numirtų iki atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Kitų įpėdinių paskyrimų eilė neribojama.

5.22 str.Testamentu nepaskirtos turto dalies paveldėjimas 1. Testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įpėdinių pagal įstatymą, paveldinčių pagal šio kodekso 5.11-5.14 straipsniuose nustatytas taisykles. 2. Prie šių įpėdinių priklauso ir tie įpėdiniai pagal įstatymą, kuriems paveldimo turto dalis paskirta testamentu, jeigu testamente nenumatyta kitaip.

Testamentinė išskirtinė (legatas)- prievolė vieno ar kelių asmenų naudai, kurią testatorius įpareigoja įvykdyti testamentinį įpėdinį. Legato gavėjai įgyja teisę reikalauti tą prievolę įvykdyti. 1. Testatorius turi teisę įpareigoti įpėdinį pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę (testamentinę išskirtinę) vieno ar kelių asmenų naudai; šie asmenys įgyja teisę reikalauti tą prievolę įvykdyti. Išskirtinės gavėjais gali būti tiek įpėdiniai pagal įstatymą, tiek kiti asmenys. 2. Testatoriaus įpareigotas įpėdinis turi įvykdyti testamentinę išskirtinę neviršydamas savo paveldimo turto vertės, patenkinus palikėjo kreditorių reikalavimus. 3. Jeigu įpėdinis pagal testamentą, įpareigotas įvykdyti testamentinę išskirtinę, turi teisę į privalomąją palikimo dalį, tai jis testamentinę išskirtinę įvykdo neviršydamas savo paveldimo turto vertės, kuri yra didesnė už jo privalomąją dalį. 4. Jeigu įpėdinis, kuris buvo įpareigotas įvykdyti testamentinę išskirtinę, miršta prieš atsirandant palikimui arba nepriima palikimo, prievolė įvykdyti testamentinę išskirtinę pereina kitiems įpėdiniams, gavusiems šio įpėdinio dalį. 5. Jeigu testamente nenurodytas testamentinės išskirtinės vykdytojas, testamentinė išskirtinė išskiriama iš paveldimo turto, kol bus nustatytos įpėdinių paveldimo turto dalys. 6. Testamentinė išskirtinė netenka galios, jeigu jos gavėjas miršta prieš atsirandant palikimui.

5.24 str.Testamentinės išskirtinės priėmimas 1. Testamentinės išskirtinės gavėjas turi teisę testamentinę išskirtinę priimti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo arba turėjo sužinoti, kad jis turi teisę į testamentinę išskirtinę. 2. Apie testamentinės išskirtinės priėmimą gavėjas praneša testamento vykdytojui (palikimo valdytojui), įpėdiniui, priėmusiam palikimą ir įpareigotam įvykdyti testamentinę išskirtinę, arba palikimo atsiradimo vietos notarui. Jeigu testamentinė išskirtinė yra susijusi su teise į nekilnojamąjį daiktą, prašymas visais atvejais paduodamas notarui. Notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą, ir testamentinė išskirtinė registruojama viešame registre.

5.25 str.Testamentinės išskirtinės rūšys 1. Jeigu testamentinės išskirtinės dalykas yra pagal individualius požymius apibūdintas daiktas, testamentinės išskirtinės gavėjas, priėmęs išskirtinę, į tokį daiktą nuosavybės teisę įgyja nuo palikimo priėmimo momento. Daiktas nuo šio momento pereina testamentinės išskirtinės gavėjui su visomis teisėmis ir pareigomis, susijusiomis su šiuo daiktu, kurios priklausė palikėjui. Testamentinės išskirtinės gavėjui taip pat priklauso ir pagrindinio daikto priklausiniai. 2. Jeigu testamentinės išskirtinės dalyką sudaro reikalavimai pagal prievoles, išskirtinės gavėjui taip pat priklauso visi papildomi reikalavimai, kurie turėjo būti įvykdyti iki palikėjo mirties momento. 3. Jeigu testamentinės išskirtinės dalykas yra kilnojamieji pagal rūšies požymius apibūdinti daiktai, tokia testamentinė išskirtinė turi būti įvykdyta nepaisant to, ar palikime yra tokių daiktų. Kai tokių daiktų yra keletas, pasirinkimo teisė priklauso testamentinės išskirtinės gavėjui, jeigu kitaip nenustato testamentas. 4. Įpėdinį, kuriam pereina nekilnojamasis daiktas (žemė, namas, butas ir kt.) arba individuali (personalinė) įmonė, testatorius turi teisę įpareigoti duoti kitam asmeniui tam tikram terminui arba iki gyvos galvos naudotis nekilnojamuoju daiktu ar jo dalimi arba perduoti iš šio turto gaunamas pajamas ar jų dalį. 5. Jeigu testatorius testamentine išskirtine kam nors skyrė išlaikymą, nenurodydamas jo turinio, toks asmuo turi teisę į maistą, būstą, drabužius ir medicininį aptarnavimą, o tie, kurie mokosi, - į mokymosi išlaidų padengimą per visą mokymosi laiką, bet ne ilgiau, nei jiems sueis dvidešimt ketveri metai.

234

5.26 str.Turto palikimas visuomenei naudingiems ir labdaros tikslams 1. Testatorius visą savo turtą, jo dalį ar konkretų daiktą gali palikti visuomenei naudingam tikslui arba labdarai. Tokio turto įpėdiniu gali būti paskirtas juridinis asmuo, kuris bus įsteigtas vykdant testatoriaus valią. Tokį juridinį asmenį įsteigti testatorius gali įpareigoti įpėdinį arba testamento vykdytoją. 2. Jeigu įpėdinis arba testamento vykdytojas nesiima priemonių įsteigti juridinį asmenį, suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą, prašydami palikimui paskirti administratorių ir įpareigoti pastarąjį įsteigti testamente numatytą juridinį asmenį. 3. Jeigu visuomenės poreikis, kuriam buvo skirtas turtas, pasibaigė arba turto negalima panaudoti testamente nurodytam tikslui ir nėra testatoriaus nurodymų, ką tokiu atveju daryti su turtu, tokio turto tolesnio panaudojimo klausimą sprendžia palikimo atsiradimo vietos teismas. Toks turtas turi būti panaudotas panašiems tikslams į tuos, kuriuos nurodė testatorius.

5.27 str.Testamentų rūšys Testamentai gali būti oficialieji ir asmeniniai. 5.28 str.Oficialieji testamentai 1. Oficialieji testamentai - tai testamentai, kurie sudaryti raštu

dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje. 2. Kurčnebylių viešieji testamentai sudaromi dalyvaujant asmeniui, kuris supranta gestų kalbą ir kuriuo pasitiki testatorius, išskyrus atvejus, kai kurčnebylys yra raštingas ir jis sudarytą testamentą perskaito bei raštu patvirtina, kad yra supažindintas su jo turiniu. 3. Testamente nurodoma testamento sudarymo vieta ir laikas. Surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo pats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali. 4. Jeigu testatoriaus ar kito asmens turimas testamentas neatitinka pas notarą saugomo testamento, kilus ginčui pirmenybė teikiama pas notarą saugomam testamentui, jeigu jame nėra nustatyta tvarka neaptartų ištaisymų, išbraukymų ar ištrynimų. 5. Negalima ginčyti oficialiojo testamento sudarymo fakto. 6. Oficialiesiems testamentams prilyginami: 1) asmenų, kurie gydosi ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo-profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvena senelių ir invalidų namuose, testamentai, patvirtinti tų ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų, taip pat šių senelių ir invalidų namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų; 2) asmenų, esančių plaukiojančiuose jūrų laivuose arba vidaus plaukiojimo laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, testamentai, patvirtinti tų laivų kapitonų; 3) asmenų, esančių žvalgomosiose, mokslinėse, sportinėse ir kitose ekspedicijose, testamentai, patvirtinti tų ekspedicijų viršininkų; 4) karių testamentai, patvirtinti dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadų (viršininkų); 5) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų; 6) testatoriaus gyvenamosios vietos seniūnų patvirtinti testamentai. 7. Šio straipsnio 6 dalyje nurodyti asmenys privalo kiek įmanoma greičiau perduoti patvirtintus testamentus notarui teisingumo ministro nustatyta tvarka.

5.29 str.Kito asmens pasirašymas testamente Jeigu testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento, jo prašymu testamentą gali už jį pasirašyti notaro ar kito turinčio teisę patvirtinti testamentą pareigūno ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodydamas priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento. Liudytojai taip pat turi pasirašyti testamente.

5.30 str.Asmeninis testamentas 1. Asmeninis testamentas - tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas. Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba. Testamento sudarymo datos ir vietos nenurodymas daro testamentą negaliojantį tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių. 2. Testatoriaus ranka padaryti pataisymai, jo aptarti išbraukimai nedaro testamento negaliojančio. Galioja sąlygos, kurias per klaidą testatorius išbraukė, o vėliau savo ranka padarė prierašą, kad šios sąlygos buvo išbrauktos per klaidą. Jeigu testamente per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai, testamentas galioja; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų. 3. Akivaizdžiai nebaigtas ar nepasirašytas asmeninis testamentas negalioja. 4. Jeigu testamente yra prierašas, kad testatorius jį ateityje papildys, bet jis to nepadarė, toks testamentas galioja, jeigu jis gali būti įvykdytas be numatyto papildymo.

5.31 str.Asmeninio testamento perdavimas saugoti 1. Asmeninį testamentą testatorius gali perduoti saugoti notarui ar Lietuvos Respublikos konsuliniam pareigūnui užsienio valstybėje. Priimant testamentą saugoti, turi būti nustatyta testatoriaus asmenybė. 2. Perduotas saugoti asmeninis testamentas prilyginamas oficialiajam, jeigu perduodant buvo laikomasi šių reikalavimų: 1) testamentą perdavė pats

235

testatorius, pareikšdamas, kad testamente išreikšta jo paskutinė valia; 2) testamentas perduotas užklijuotame voke, vokas antspauduotas priimančios įstaigos antspaudu ir ant voko pasirašė testatorius bei testamentą priimantis asmuo; 3) apie testamento priėmimą saugoti surašytas aktas, kuriame nurodyta, kad nepažeisti šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimai, taip pat aprašyta voko išvaizda, antspaudai, nurodyti testatoriaus vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, testamento sudarymo data, vieta bei rūšis, priėmėjo pareigos, vardas ir pavardė. Aktą pasirašė testatorius ir testamentą saugoti priėmęs pareigūnas. Akto kopija išduodama testatoriui. 3. Priimtas testamentas saugomas priėmusios įstaigos seife. Testatorius bet kada gali testamentą atsiimti. Testamentą galima išduoti testatoriaus atstovui pagal specialų testatoriaus įgaliojimą. 4. Jeigu asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti šio straipsnio nustatyta tvarka, jis po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per vienerius metus turi būti pateiktas teismui patvirtinti. Šiuo atveju galioja tik teismo patvirtintas testamentas.

5.32 str.Testamentų registras 1. Lietuvos Respublikos teritorijoje sudarytų testamentų registrą tvarko Centrinė hipotekos įstaiga. 2. Notarai, konsuliniai pareigūnai per tris darbo dienas privalo pranešti Centrinei hipotekos įstaigai apie patvirtintus, priimtus saugoti ar panaikintus testamentus. Pranešime nurodomas testatoriaus vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, testamento sudarymo data bei vieta, rūšis ir saugojimo vieta. Testamento turinys nenurodomas. 3. Testamentų registro duomenis galima perduoti teismui, notarui ir kitiems suinteresuotiems asmenims po testatoriaus mirties.

5.33 str.Testamento paskelbimas 1. Kai tik palikimo atsiradimo vietos notaras sužino apie testatoriaus mirtį, paskiria testamento paskelbimo dieną ir apie ją pranešama žinomiems įpėdiniams bei kitiems suinteresuotiems asmenims. Jeigu vokas su testamentu buvo antspauduotas, reikia surašyti protokolą ir jame pažymėti, ar nepažeisti vokas ir antspaudai. Jeigu yra keli testamentai, skelbiami visi testamentai. 2. Notaras, paskelbęs testamentą, privalo imtis priemonių nustatyti įpėdinių ir kitų suinteresuotų asmenų, nedalyvavusių paskelbiant testamentą, gyvenamąją vietą ir kiek įmanoma greičiau pranešti jiems apie testamento turinį.

5.34 str.Testamento saugojimo terminas Jeigu testamentas saugomas daugiau kaip trisdešimt metų, sauganti įstaiga privalo prieinamomis priemonėmis patikrinti, ar testatorius gyvas. Jeigu paaiškėja, kad testatorius miręs, testamento vokas atplėšiamas ir testamentas paskelbiamas.

5.35str.Testamento panaikinimas, papildymas ir pakeitimas 1. Testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti. 2. Vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui. Ši nuostata netaikoma bendrajam sutuoktinių testamentui. 3. Testatorius taip pat gali panaikinti oficialųjį testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugotojui arba testamentą patvirtinusiai įstaigai. Pareiškime testatoriaus parašas turi būti paliudytas įstatymų nustatyta tvarka.

5.36 str.Testamento sąlygos 1. Testatorius įpėdinį ar testamentinės išskirtinės gavėją gali paskirti nurodydamas sąlygą ar sąlygas, kurias jie privalo įvykdyti, kad galėtų paveldėti. 2. Negalioja neteisėtos sąlygos ir sąlygos, prieštaraujančios visuomenės papročiams ar pažeidžiančios geros moralės reikalavimus.

5.37 str.Testamento vykdymas 1. Testamentą vykdo testatoriaus paskirtas testamento vykdytojas, įpėdinis arba teismo paskirtas palikimo administratorius. 2. Nieko negalima paskirti testamento vykdytoju prieš jo valią, tačiau asmuo, prisiėmęs testamento vykdytojo pareigas, negali jų atsisakyti be svarbių priežasčių. 3. Testatorius gali paskirti vieną ar kelis testamento vykdytojus. Taip pat testatorius gali paskirti antrinį testamento vykdytoją, jeigu pirmasis vykdytojas negalėtų vykdyti savo pareigų. Šiuo atveju reikalaujama, kad būtų antrinio vykdytojo sutikimas, jo išreikštas įraše pačiame testamente arba pridėtame prie testamento pareiškime. 4. Testamento vykdytoju negali būti asmuo, kuris pasirašė testamentą už testatorių. 5. Jeigu testatorius nepaskyrė testamento vykdytojo arba paskirtas testamento vykdytojas ar įpėdinis negali atlikti savo pareigų, palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismas skiria palikimo administratorių, kuris atlieka visus veiksmus, reikalingus testamentui įvykdyti. 6. Asmuo, pradėjęs vykdyti testamentą, neturi teisės be svarbių priežasčių atsisakyti šių pareigų.

5.38 str.Testatoriaus paskirto testamento vykdytojo teisės ir pareigos 1. Testamento vykdytojas atlieka visus veiksmus, reikalingus testamentui įvykdyti. Kol nepaskirtas palikimo administratorius arba kol nenustatyti įpėdiniai, testamento vykdytojas atlieka įpėdinio funkcijas: valdo palikimą, sudaro palikimo apyrašą, išmoka palikimo skolas, išieško palikėjo skolininkų skolas, teikia išlaikytiniams priklausantį išlaikymą, ieško įpėdinių, aiškinasi, ar įpėdiniai priima palikimą, ir pan. Testamentas yra testamento vykdytojo veiklos instrukcija. Testamento vykdytojas, vykdydamas

236

testamentą, tariasi su įpėdiniais. Ginčą dėl testamento vykdymo sprendžia palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismas. 2. Testamento vykdytojas savo pareigas privalo atlikti taip pat rūpestingai, kaip jis rūpinasi savo privačiais interesais. Jeigu testamento vykdytojas už savo darbą gauna atlyginimą, tokiu atveju jis įpėdiniams ir kitiems suinteresuotiems asmenims atsako ir už neatsargiais veiksmais padarytus nuostolius. 3. Jeigu testatorius paskyrė keletą testamento vykdytojų ir kiekvieno jų teisių bei pareigų tiksliai neapibrėžė, tai jie veikia bendrai. Nesutarimai tarp jų dėl testamento vykdymo sprendžiami teismo tvarka. Už veiksmus, atliktus bendru sutarimu, testamento vykdytojai atsako solidariai. 4. Jeigu vienam iš testamento vykdytojų testatorius davė konkretų pavedimą arba pavedė tam tikros testamento dalies vykdymą, toks vykdytojas atsako tik už savo veiksmus. 5. Testamento vykdymo išlaidos padengiamos iš paveldimo turto. 6. Testamento vykdytojas atlieka savo pareigas neatlygintinai, jeigu testatorius nenustatė testamente atlyginimo.

5.39 str.Palikimo apyrašas 1. Pradėjęs tvarkyti palikimą, testamento vykdytojas ar palikimo administratorius privalo nedelsdamas sudaryti palikimo apyrašą, kur įvardijamas palikimą sudarantis turtas, palikėjo kreditorinis ir debitorinis įsiskolinimas. Įpėdinis, pareiškęs norą, turi teisę dalyvauti sudarant turto apyrašą. 2. Testamento vykdytojas ar palikimo administratorius savo nuožiūra turi teisę, o įpėdinio reikalavimu privalo teismo prašyti palikimo apyrašo sudarymą perduoti teismo antstoliui. 3. Palikimo apyrašo sudarymo išlaidos padengiamos iš palikimo lėšų.

5.40 str.Palikimo valdymas ir jo trukmė Testatorius gali pavesti testamento vykdytojui valdyti priimtą nustatyta tvarka palikimą, nepaskirdamas jokių kitų įpareigojimų, arba pavesti valdyti palikimą, įvykdžius kitus testatoriaus pavedimus. Testamente gali būti nustatyta tokio valdymo trukmė, nurodant konkretų terminą arba tam tikrą įvykį (suėjimas įpėdiniui tam tikro amžiaus, įpėdinio mirtis, santuoka ir pan.). Toks terminas negali būti ilgesnis kaip dvidešimt metų nuo palikimo atsiradimo dienos.

5.41 str.Testamento vykdytojo ataskaita Testamentą įvykdęs testamento vykdytojas ar palikimo administratorius privalo įpėdinių reikalavimu pateikti jiems ataskaitas. Jeigu testamentas vykdomas ilgiau nei vienerius metus ir testamento vykdytojas ar administratorius valdo palikimą (šio kodekso 5.40 str.), tokios ataskaitos įpėdiniui turi būti teikiamos kasmet.

5.42 str.Testamento vykdytojo ar palikimo administratoriaus nušalinimas Jeigu testamento vykdytojas ar palikimo administratorius savo pareigas atlieka netinkamai, pažeidžia įpėdinių, testamentinės išskirtinės gavėjų, palikėjo kreditorių ir kitų suinteresuotų asmenų interesus, šių asmenų reikalavimu palikimo atsiradimo vietos teismas turi teisę nušalinti testamento vykdytoją ir paskirti palikimo administratorių, pakeisti teismo paskirtą administratorių.

V SKYRIUS BENDRASIS SUTUOKTINIŲ TESTAMENTAS 5.43 str.Bendrojo sutuoktinių testamento samprata Bendruoju sutuoktinių testamentu abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu ir po vieno sutuoktinio mirties visą mirusiojo turtą (iš jo ir bendrosios sutuoktinių nuosavybės dalį) paveldi pergyvenęs sutuoktinis, išskyrus privalomąją palikimo dalį (šio kodekso 5.20 str.).

5.44 str.Bendrojo sutuoktinių testamento sudarymas 1. Bendrąjį sutuoktinių testamentą gali sudaryti tik sutuoktiniai. Tokį testamentą notaro ar kito asmens, tvirtinančio testamentą, akivaizdoje pasirašo abu sutuoktiniai. 2. Bendrasis sutuoktinių testamentas sudaromas tik kaip oficialusis testamentas (šio kodekso 5.28 str.).

5.45 str.Bendrojo sutuoktinių testamento turinys 1. Testamentu kiekvienas sutuoktinis kitam palieka visą savo turtą. 2. Testamentu gali būti paskirtas įpėdinis, kuris paveldės turtą mirus pergyvenusiam sutuoktiniui. 3. Testamentu gali būti paskirta testamentinė išskirtinė, suteikiama iš vieno kurio sutuoktinio turto po jo mirties arba bendro sutuoktinių turto po pergyvenusio sutuoktinio mirties. 4. Sutuoktiniai gali savo turtą ar jo dalį palikti visuomenei naudingam tikslui arba labdarai. Toks testamento pavedimas gali būti vykdomas iš vieno kurio sutuoktinio turto po jo mirties arba iš bendro sutuoktinių turto po pergyvenusio sutuoktinio mirties.

5.46 str.Bendrojo sutuoktinių testamento panaikinimas ir negaliojimas 1. Bet kuris sutuoktinis gali iki palikimo atsiradimo atšaukti savo valios išreiškimą ta pačia tvarka, kokia buvo sudarytas testamentas. Tokiu atveju netenka galios ir kito sutuoktinio valios išreiškimas. 2. Sutuoktinio sudaryti testamentai, neatšaukus bendrojo sutuoktinių testamento, negalioja. 3. Bendrasis sutuoktinių testamentas netenka galios, jeigu iki palikimo atsiradimo momento nutraukiama santuoka arba pareiškiamas ieškinys (paduodamas prašymas) nutraukti santuoką, arba sutuoktinis davė sutikimą išsituokti.

5.47 str.Perduoto saugoti testamento išreikalavimas Testamentą patvirtinusi ar jį sauganti įstaiga testamentą gali išduoti tik abiejų sutuoktinių reikalavimu.

237

5.48 str.Bendrojo sutuoktinių testamento paskelbimas Mirus vienam sutuoktiniui, suinteresuotiems įpėdiniams šio kodekso 5.33 straipsnio nustatyta tvarka skelbiama tik šio sutuoktinio valia, kito sutuoktinio valia neskelbiama.

5.49 str.Palikimo pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą atsisakymas 1. Mirus vienam sutuoktiniui, kitas sutuoktinis neturi teisės pakeisti bendrojo testamento. Jis turi teisę atsisakyti priimti palikimą. Tokiu atveju mirusiojo sutuoktinio turtą paveldi jo įpėdiniai pagal įstatymą, o pergyvenęs sutuoktinis įgyja teisę savo nuožiūra sudaryti naują testamentą. 2. Toks pergyvenusio sutuoktinio atsisakymas priimti palikimą neturi įtakos testamentinės išskirtinės, paskirtos iš mirusiojo sutuoktinio turto, gavėjo teisei į testamentinę išskirtinę, kurią išduoda įpėdiniai pagal įstatymą. 3. Pergyvenusiam sutuoktiniui atsisakius priimti palikimą, bendruoju testamentu paskirtas įpėdinis, kuris turėjo paveldėti po pergyvenusio sutuoktinio mirties, netenka teisės paveldėti pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą.

58.4.PALIKIMO PRIĖMIMAS IR ATSAKOMYBĖ UŽ PALIKĖJO SKOLAS. Palikimo atsisakymas. Paveldėjimo transmisija. Paveldėjimo teisės liudijimas.

5.50 str.Palikimo priėmimas 1. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. 2. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. 3. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. 4. Asmenys, kuriems paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kai kiti įpėdiniai palikimo nepriima, gali pareikšti sutikimą priimti palikimą per tris mėnesius nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos. 5. Palikimas, kurį paveldi įpėdiniai, gimę po palikimo atsiradimo, priimamas per tris mėnesius nuo jų gimimo dienos. 6. Notaras ar teismas per tris darbo dienas nuo palikimo priėmimo dienos privalo pranešti Centrinei hipotekos įstaigai apie palikimo priėmimą.

5.51 str.Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti 1. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. 2. Įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, turi teisę per palikimui priimti nustatytą laiką atsisakyti palikimo, padavęs dėl to pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Tokiu atveju laikoma, kad palikimą įpėdinis valdė dėl kitų įpėdinių interesų.

5.52 str.Įpėdinio, kuris priėmė palikimą pradėjęs turtą valdyti arba padavęs pareiškimą notarui, atsakomybė už palikėjo skolas Įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Jeigu nurodytu palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu.

5.53 str.Palikimo priėmimas pagal apyrašą 1. Įpėdinis, priėmęs palikimą pagal teismo antstolio sudarytą apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu. Jeigu bent vienas įpėdinis priėmė palikimą pagal apyrašą, tai ir visi kiti įpėdiniai laikomi priėmusiais palikimą pagal apyrašą. 2. Dėl tokio apyrašo sudarymo priimantis palikimą įpėdinis arba įpėdiniai kreipiasi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą, o teismas apyrašą sudaryti paveda teismo antstoliui. 3. Turto apyrašo sudarymo terminą nustato teismas. Šis terminas negali būti ilgesnis nei vienas mėnuo. Tik tais atvejais, kai paveldimas turtas yra keliose vietose arba yra daug palikėjo kreditorių, apyrašo sudarymo terminas negali būti ilgesnis nei trys mėnesiai. 4. Įpėdinis privalo pateikti visus duomenis, reikalingus palikėjo turto apyrašui sudaryti. 5. Apyraše turi būti: 1) visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti; 2) įvardijamos visos žinomos skolinės palikėjo teisės ir pareigos, nurodant palikėjo kreditorius ir skolininkus. 6. Palikimo apyrašą pasirašo teismo antstolis ir įpėdinis, dalyvavęs sudarant apyrašą. Apyrašo gale turi būti įpėdinio pasirašytas paliudijimas, tolygus priesaikai, kad apyraše nurodytas visas įpėdiniui žinomas palikėjo turtas, visi palikėjo skoliniai reikalavimai ir skolinės pareigos. 7. Įpėdinis (įpėdiniai), po palikimo apyrašo sudarymo sužinojęs apie neįtrauktą į apyrašą turtą arba skolines teises ir pareigas, privalo apie tai pranešti teismui per tris darbo dienas nuo šių aplinkybių sužinojimo dienos, kad teismo antstolis papildytų apyrašą. 8. Palikimo apyrašą sudaryti gali pareikalauti ir palikėjo kreditoriai. Palikėjo kreditoriai turi teisę patys dalyvauti sudarant palikimo apyrašą arba įgalioti kitą asmenį dalyvauti sudarant palikimo apyrašą. 9. Teismas privalo leisti susipažinti su palikimo apyrašu kiekvienam, kuris įrodo teisėtą interesą susipažinti su apyrašu.

238

5.54 str.Neteisingas apyrašas 1. Jeigu sudarant palikimo apyrašą įpėdinis (įpėdiniai) dėl savo kaltės nurodė ne visą turtą sudarantį palikimą, nuslėpė palikėjo skolininkus, jo iniciatyva į palikimo sudėtį buvo įrašyta nesanti skola, jis nepapildė apyrašo, tai šis įpėdinis (įpėdiniai) už palikėjo skolas atsako visu savo turtu. Šios pasekmės įpėdiniui atsiranda ir tuo atveju, kai jis neįvykdo pareigos, nustatytos šio kodekso 5.53 straipsnio 4 dalyje. 2. Jeigu į palikimo apyrašą ne visas turtas įrašytas ne dėl įpėdinio kaltės, teismas skiria terminą apyrašui papildyti.

5.55 str.Kreipimasis į teismą dėl palikimo administravimo 1. Tais atvejais, kai paveldima individuali (personalinė) įmonė, ūkininko ūkis arba palikėjo skolos gali viršyti palikimo vertę, įpėdinis, priėmęs palikimą, gali kreiptis į palikimo atsiradimo vietos teismą prašydamas paskirti palikimo administratorių arba paskirti palikimo administratorių ir spręsti klausimą dėl varžytynių ar bankroto bylos iškėlimo. Tokiu atveju palikėjo skolos padengiamos tik iš palikimo. 2. Palikimo administravimas nustatomas palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismo nutartimi. Šia nutartimi teismas paskiria palikimo administratorių ir nustato jo atlyginimą. 3. Palikimo administravimas nenustatomas, jeigu palikimas nėra didelis ir administravimo išlaidos viršytų palikimo vertęarba didžioji palikimo dalis būtų sunaudota administravimo išlaidoms padengti. Palikimo administravimas panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad administravimo išlaidos viršytų palikimo vertę. 4. Palikimo administratorius turi tas pačias teises ir pareigas kaip ir testamento vykdytojas (šio kodekso 5.38 str.), taip pat jam taikomos mutatis mutandis šio kodekso ketvirtosios knygos XIV skyriaus normos. 5. Jeigu yra keletas įpėdinių, jie paduoda bendrą prašymą nustatyti palikimo administravimą. Įpėdiniams perėmus valdyti paveldimą turtą, palikimo administravimas nenustatomas. 6. Jeigu šiame straipsnyje numatytais atvejais palikimo administravimas nenustatomas arba panaikinamas, tai sudaromas turto apyrašas ir palikėjo skolos padengiamos tik iš palikimo. 7. Įpėdinių ginčus dėl palikimo administravimo sprendžia teismas, priimdamas atitinkamą nutartį.

Neveiksnių asmenų vardu palikimą priima jų tėvai arba globėjai. Ribotai veiksnūs asmenys palikimą priima tik tėvų arba rūpintojų sutikimu.

5.57 str.Termino palikimui priimti pratęsimas 1. Šio kodekso 5.50 straipsnyje nustatytą palikimui priimti terminą teismas gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Palikimas gali būti priimamas pasibaigus terminui ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais įpėdiniui, praleidusiam terminą palikimui priimti, perduodama iš jam priklausančio, kitų įpėdinių priimto ar perėjusio valstybei turto tik tai, kas išliko natūra, taip pat lėšos, gautos realizavus kitą jam priklausančią turto dalį.

5.58 str.Teisės priimti palikimą perėjimas 1. Jeigu įpėdinis, paveldintis pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą (šio kodekso 5.50 str.), teisė priimti jam priklausančią dalį pereina jo įpėdiniams. 2. Šią mirusio įpėdinio teisę jo įpėdiniai gali įgyvendinti bendrais pagrindais per tris mėnesius nuo palikimo jiems atsiradimo dienos.

5.59 str.Įpėdinio, pradėjusio valdyti paveldimą turtą prieš atsirandant kitiems įpėdiniams, teisės 1. Įpėdinis, kuris pradėjo valdyti paveldimą turtą, jeigu yra kitų įpėdinių, neturi teisės disponuoti paveldimu turtu (jį parduoti, įkeisti ir pan.), kol sueis trys mėnesiai nuo palikimo atsiradimo dienos arba kol jis gaus paveldėjimo teisės liudijimą. 2. Prieš sueinant nurodytam terminui arba prieš gaudamas paveldėjimo teisės liudijimą, įpėdinis turi teisę iš paveldimo turto tik: 1) apmokėti palikėjo gydymo ir slaugymo ligos metu išlaidas, taip pat jo laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidas; 2) išlaikyti fizinius asmenis, kurie buvo palikėjo išlaikomi; 3) užtikrinti normalų įmonės (ūkio) funkcionavimą; 4) patenkinti reikalavimus, kylančius iš darbo santykių; 5) apsaugoti ir tvarkyti paveldimą turtą.

Palikimo atsisakymas – vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis savo valia panaikina savo teisę į palikimą. Negalima atsisakyti priimti palikimą su sąlyga arba kokia nors išlyga ar iš dalies. Priimti palikimą gali atsisakyti tik veiksnūs asmenys. Negalima atsisakyti privalomosios palikimo dalies kito įpėdinio, net ir turinčio teisę į privalomąją dalį, naudai, nes privalomoji dalis turi griežtai tikslinę paskirtį,

1. Įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo. Neleidžiama atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo. 2. Palikimo atsisakymas turi tas pačias pasekmes kaip ir palikimo nepriėmimas. 3. Įpėdinis atsisako palikimo, paduodamas pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. 4. Neleidžiama atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą, kad jis priima palikimą

239

arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą, arba kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo.

5.61 str.Paveldėjimo dalių padidėjimas 1. Jeigu įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą nepriėmė palikimo arba jeigu testatorius atėmė iš įpėdinio paveldėjimo teisę, tai palikimo dalis, priklausiusi tam įpėdiniui, atitenka įpėdiniams pagal įstatymą ir padalijama jiems lygiomis dalimis. 2. Jeigu palikėjas visą savo turtą paliko testamentu savo paskirtiems įpėdiniams, tai palikimo dalis, priklausiusi atsisakiusiam ar nepriėmusiam palikimo įpėdiniui, atitenka kitiems įpėdiniams pagal testamentą ir padalijama jiems lygiomis dalimis. 3. Šiame straipsnyje nustatytos taisyklės netaikomos tais atvejais, kai atsisakiusiam ar nepriėmusiam palikimo įpėdiniui yra paskirtas antrinis įpėdinis.

5.62 str.Palikimo perėjimas valstybei 1. Paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu: 1) turtas testamentu paliktas valstybei; 2) palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą; 3) nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo; 4) iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. 2. Jeigu nėra įpėdinių pagal įstatymą, o testamentu palikta tiktai dalis palikėjo turto, tai likusioji dalis pereina valstybei. 3. Valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės.

5.63 str.Kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarka 1. Palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. 2. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą. 3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės ar ūkio veikla, pereina įpėdiniams ir realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kai paveldima įmonė, kuriai pradedamas bankroto procesas, ar ūkis yra nemokus. 4. Teismas gali pratęsti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai.

5.64 str.Palikimo apsauga 1. Palikimo atsiradimo vietos teismas, gavęs žinią apie palikimo atsiradimą, imasi reikalingų priemonių palikimui apsaugoti, jeigu: 1) nežinomi įpėdiniai; 2) įpėdinių nėra palikimo atsiradimo vietoje; 3) įpėdiniai nenori ar negali priimti palikimo; 4) nors vienas įpėdinių yra neveiksnus; 5) žinoma, kad palikėjas turi didelių skolų; 6) yra kitų aplinkybių, lemiančių palikimo apsaugą. 2. Paveldimas turtas saugomas, kol jį priims visi įpėdiniai, o jeigu jis nepriimtas, - kol pasibaigs terminas, nustatytas palikimui priimti.

5.65 str.Paveldimo turto palikimo administratoriaus skyrimas Jeigu į palikimą įeina turtas, kurį reikia tvarkyti (individuali (personalinė) įmonė, ūkininko ūkis, vertybiniai popieriai ir kt.), ir to negali atlikti testamento vykdytojas arba įpėdinis, taip pat jeigu palikėjo kreditoriai pareiškia ieškinį prieš priimant įpėdiniams palikimą, tai apylinkės teismas skiria paveldimo turto palikimo administratorių, kuris turi šio kodekso 5.38 straipsnio nustatytas teises. Palikimo administratoriui taikomos mutatis mutandis šio kodekso ketvirtosios knygos XIV skyriaus normos.

5.66 str.Prašymas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą 1. Įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. 2. Tokia pat tvarka išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas tada, kai paveldimas turtas pereina valstybei ar savivaldybei.

5.67 str.Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo terminas 1. Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. 2. Paveldint tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, paveldėjimo teisės liudijimas fiziniams asmenims gali būti išduodamas ir prieš sueinant trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, jeigu notaras turi duomenų, kad, be asmenų, prašančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, daugiau įpėdinių nėra.

Paveldėjimo transmisija. Jeigu šaukiamas paveldėti įpėdinis pagal įstatymą ar testamentą miršta nespėjęs per nustatytą terminą priimti atsiradusio palikimo, teisė priimti jam priklausančią palikimo dalį pereina jo įpėdiniams. Toks palikimo teisių perėjimas vadinamas paveldėjimo transmisija. Jai būtinos dvi sąlygos: palikimo atsiradimas ir įpėdinio, nespėjusio priimti palikimą ar jo atsisakyti, mirtis dar nepasibaigus įstatymo nustatytam palikimo priėmimo terminui

Paveldėjimo teisės liudijimas-oficialus palikimo priėmimo faktas ir teisės į palikimą patvirtinimo dokumentas. Išduodamas praėjus nustatytam terminui nuo palikimo atsiradimo dienos.

240

ĮPĖDINIŲ SAVITARPIO SANTYKIAI 5.68 str.Paveldimo turto teisinė padėtis Kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip.

5.69 str.Palikimo pasidalijimas 1. Nieko negalima priversti atsisakyti teisės į jam priklausančios dalies išskyrimą. Palikimas pasidalijamas bendru įpėdinių sutarimu. 2. Palikimo negalima dalyti: 1) iki įpėdinio pagal įstatymą ar pagal testamentą gimimo; 2) jeigu testatorius testamentu nustatė terminą, per kurį įpėdiniai paveldėtą turtą valdo bendrai. Šis terminas negali būti ilgesnis nei penkeri metai nuo palikimo atsiradimo dienos, išskyrus tuos atvejus, kai tarp įpėdinių yra nepilnamečių. Tokiu atveju palikėjas gali uždrausti dalyti palikimą, kol įpėdiniui sueis aštuoniolika metų.

5.70 str.Turto pasidalijimo būdai 1. Įpėdiniai paveldėtą turtą gali pasidalyti bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešame registre. Nekilnojamųjų daiktų padalijimas forminamas notarine sutartimi, ji turi būti įregistruota viešame registre. Įpėdiniams nesutarus dėl turto pasidalijimo, pagal kiekvieno jų ieškinį turtą padalija teismas. 2. Dalūs daiktai dalijami natūra, nedalūs paskiriami vienam iš įpėdinių, atsižvelgiant į daikto pobūdį ir įpėdinio poreikius, kitiems įpėdiniams tokio daikto vertę kompensuojant kitais daiktais arba pinigais. 3. Galima visą palikimą arba atskirus daiktus bendru įpėdinių sutarimu parduoti aukcione ir gautą sumą pasidalyti arba tarp įpėdinių surengti varžytynes dėl atskirų daiktų ir daiktą perduoti tam, kuris iš įpėdinių pasiūlys už jį didžiausią kainą. 4. Pavienių daiktų perdavimo konkrečiam įpėdiniui klausimas bendru sutarimu gali būti išspręstas burtais.

5.71 str.Ūkininko ūkio paveldėjimas Tais atvejais, kai ūkininko ūkio padalijimas gali suardyti ūkį, pirmenybės teisę gauti ūkį ir jam priklausantį inventorių turi tas įpėdinis, kuris daugiausia dirbo paveldimame ūkyje ir yra pasiryžęs bei pasiruošęs pats ūkininkauti. Tokiu atveju kilus ginčui, teismas kitiems įpėdiniams priklausančios kompensacijos už jiems priklausančias turto dalis išmokėjimą gali išdėstyti iki dešimties metų, priimdamas sprendimą nustatyti priverstinę hipoteką visiems tokio įpėdinio nekilnojamiesiems daiktams.

5.72 str.Įpėdinio pirmenybės teisė į įmonę Kelių asmenų paveldėtą individualią (personalinę) įmonę pirmenybės teise gauti natūra turi tas įpėdinis, kuris pats nori ir gali tvarkyti paveldėtą įmonę. Šiuo atveju taip pat atsižvelgiama į gaunančio įmonę natūra galimybę atsiskaityti su kitais įpėdiniais.

5.73 str.Kitų įpėdinių pirmenybės teisė pirkti paveldėtą ūkininko ūkį Jeigu įpėdinis šio kodekso 5.71 straipsnio nustatyta tvarka paveldėtą ūkininko ūkį parduoda nepraėjus dešimčiai metų nuo ūkio paveldėjimo, kiti įpėdiniai turi pirmenybės teisę pirkti ūkį, jeigu jiems nebuvo išmokėta visa kompensacija, numatyta šio kodekso 5.71 straipsnyje. Pardavus ūkį, kiti įpėdiniai įgyja teisę reikalauti, kad jiems nedelsiant būtų išmokėta likusi kompensacijos dalis.

5.74 str.Dokumentai 1. Jeigu įpėdiniai nesusitarė kitaip, šeimos ir paveldimo turto dokumentai nepasidalijami ir perduodami saugoti bendru sutarimu vienam iš įpėdinių arba tam įpėdiniui, kuris gavo didžiausią palikimo dalį, o jeigu dalys vienodos, - vyriausiam įpėdiniui. Įpėdinis, kuriam perduodami saugoti dokumentai, privalo leisti kitiems įpėdiniams susipažinti su dokumentais, daryti jų nuorašus, išrašus. 2. Nekilnojamojo daikto dokumentus gauna tas įpėdinis, kuriam pereina nekilnojamasis daiktas. Jeigu keletas įpėdinių paveldi nekilnojamąjį daiktą, tai bendru sutarimu dokumentai saugomi pas vieną jų. 3. Ginčus dėl dokumentų sprendžia teismas, atsižvelgdamas į dalių dydžius, nekilnojamojo daikto naudojimą, įpėdinių gyvenamąją vietą ir kitas aplinkybes.

ATSKIRŲ TURTO RŪŠIŲ PAVELDĖJIMO YPATYBĖS 5.75 str.Žemės paveldėjimas Jeigu žemę paveldi įpėdinis, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali turėti nuosavybės teisės į žemę, jis įgyja teisę tik į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę. Žemė pagal įpėdinio pateiktą paveldėjimo teisės liudijimą parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka įpėdinio nurodytam pirkėjui arba aukcione. Gauta suma išmokama įpėdiniui, atskaičius pardavimo arba aukciono organizavimo išlaidas.

5.76 str.Pramoninės nuosavybės paveldėjimas 1. Palikėjo teisę gauti išradimo patentą, pramoninio dizaino liudijimą paveldi įpėdiniai. Taip pat paveldimos pramoninės nuosavybės apsaugos dokumentų suteikiamos teisės. 2. Kartu su įmone įpėdiniams pereina teisė į juridinio asmens pavadinimą, prekių ženklus. 3. Įpėdiniams pereina teisės ir pareigos pagal palikėjo sudarytas licencines sutartis, jiems pereina teisės į gamybines ir komercines paslaptis (know-how), teisės ir pareigos pagal gamybinių ir komercinių paslapčių perdavimo sutartis, jeigu šios paslaptys nėra neatskiriamos nuo palikėjo asmenybės.

241

Civilinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.CT santykiui atsirasti reikalingas teisinis – faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu. Juridinis faktas (JF) – tai

toks realios tikrovės reiškinys, su kuriuo CT normos sieja CT-io santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.JF būdingi požymiai:

1) tai tam tikros realios tikrovės reiškinys,2) tai toks reiškinys, kurį numato CT normos,3) tai turi būti toks reiškinys, su kuriuo CT normos sieja tam tikrus teisinius padarinius (pasekmes).

Veiksmai - faktai priklausantys nuo žmogaus valios.Įvykiai - faktai nepriklausantys nuo žmogaus valios.

Teisiniai įvykiai skirstomi į:absoliučius – atsiranda ir vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios (natūrali žmogaus mirtis, sutartyse – nenugalima jėga ir t.t.).santykinius – atsiradimas susijęs su žmogaus valios išreiškimu, bet toliau vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios, kartais tolesnis vystymasis gali būti net priešingas žmogaus valiai (trobesių padegimas, vaiko gimimas irt.t.)

Veiksmai teisėti - neprieštarauja CT normų reikalavimamsVeiksmai neteisėti - neatitinka, prieštarauja konkrečioms teisės normoms

Pagal tikslą teisėti veiksmai:Teisiniai aktai – tokie teisėti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti CT santykius.Teisiniai poelgiai – tokie CT subjekto veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti sau subjektinių teisių ar įgyti teisinių pareigų, bet dėl tokių veiksmų atsiranda teisinės pasekmės, nes tai numato C įstatymai.

Teisiniai aktai skirstomi:Administraciniai aktai – tai valstybinio valdymo organų, visuomeninių valdymo organų aktai, turintys CT reikšmę.Sandoriai – asmenų veiksmai, specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams. Labiausiai paplitę sandoriai – CT sutartys.

Fizinio asmens pripažinimo nežinia kur esančiu, jo paskelbimas mirusiu tvarka, sąlygos ir teisinės pasekmės.

Fizinį asmenį teismas gali pripažinti nežinia kur esančiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje vienerius metus nėra duomenų, kur jis yra. Jeigu negalima nustatyti dienos, nežinia kur buvimo pradžia laikoma ateinančių metų sausio pirmoji diena. Jo turtui steigiama globa.

Asmens, kurio buvimo vieta nežinoma, turtui suinteresuotų asmenų arba prokuroro pareiškimu teismas skiria laikinąjį administratorių. Laikinuoju administratoriumi gali būti skiriamas asmens sutuoktinis, artimieji giminaičiai arba asmenys, suinteresuoti išsaugoti jo turtą. Laikinasis administratorius privalo inventorizuoti turtą ir imtis priemonių turtui išsaugoti. Administratoriaus atlyginimą nustato teismas, išskyrus atvejus, kai laikinuoju administratoriumi paskirtas asmens sutuoktinis ar artimasis giminaitis. Jie šias funkcijas atlieka neatlygintinai. Laikinasis administratorius valdo turtą, iš to turto išlaiko asmenis, kuriuos nežinia kur esantysis privalo išlaikyti, apmoka nežinia kur esančio asmens skolas. Disponuoti turtu, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į turtą laikinasis administratorius gali tik teismo leidimu.

Kai teismo sprendimu asmuo yra pripažintas nežinia kur esančiu, jo turtui teismo nutartimi skiriamas nuolatinis administratorius.

242

Teisę sukuriantys Teisę pakeičiantys Teisę panaikinantys

VEIKSMAI ĮVYKIAI

Teisėti Neteisėti Absoliutūs Santykiniai

Teisiniai aktai Teisiniai poelgiai

Administraciniai aktai

Sandoriai

Jeigu pripažintas nežinia kur esančiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas panaikina sprendimą pripažinti asmenį nežinia kur esančiu ir panaikina jo turto administravimą. Pajamos, kurias iš nežinia kur esančio asmens turto gavo turto administratorius, grąžinamos grįžusiam turto savininkui, o turto administratoriui grįžęs turto savininkas turi atlyginti visas su turto administravimu susijusias išlaidas.

Fizinis asmuo gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą, o jeigu jis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, - jeigu apie asmenį nėra duomenų šešis mėnesius. Jeigu negalima nustatyti dienos, nežinia kur buvimo pradžia laikoma ateinančių metų sausio pirmoji diena. Šiuo atveju paskelbiant pilietį mirusiu toje pačioje byloje būtina nustatyti nelaimingo atsitikimo faktą.

Karys ar kitas asmuo, dingęs be žinios dėl karo veiksmų, gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu ne anksčiau, kaip praėjus dvejiems metams nuo karo veiksmų pasibaigimo dienos.

Paskelbto mirusiu asmens mirties data yra laikoma ta diena, kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu. Jeigu paskelbiamas mirusiu asmuo, dingęs be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, teismas gali pripažinti šio asmens mirties data spėjamą jo žuvimo dieną. Asmens mirties vieta yra laikoma teismo sprendime nurodyta konkreti vieta. Jeigu konkrečios asmens mirties vietos nustatyti negalima, jo mirties vieta laikoma paskutinė žinoma jo buvimo vieta.

Paskelbiant mirusiu, teisiškai įtvirtinama tik jo mirties prezumpcija, bet nesančiojo piliečio mirties faktas. Piliečio paskelbimas mirusiuoju jo civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu prilyginamas mirčiai, ir dėl to atsirandančios teisinės pasekmės yra analogiškos teisinėms pasekmėms, atsirandančioms piliečiams mirus.

Asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta, teismas panaikina sprendimą paskelbti asmenį mirusiu. Grįžęs asmuo neturi teisės reikalauti grąžinti savo turtą, kuris yra paveldėtas. Tačiau tais atvejais, kai asmuo nežinia kur buvo dėl svarbių priežasčių, jis turi teisę, neatsižvelgiant į grįžimo laiką, reikalauti grąžinti jo turtą, išlikusį pas įpėdinius. Grįžęs asmuo taip pat turi teisę išsireikalauti turtą, perėjusį neatlygintinai tretiesiems asmenims, arba jo vertę. Tačiau sąžiningam turto įgijėjui turi būti atlyginami visi nuostoliai, susiję su turto ar jo vertės išreikalavimu.

Civilinės teisės šaltiniai.Konstitucija (K). K suprantama kaip įstatymų leidimo, tobulinimo bazė, pagrindiniai principai. Bet kokie CT

įstatymai negali prieštarauti K-jai.LR CK – pagrindinis kodifikuotas CT šaltinis. Susidėjo iš 2 dalių: bendroji dalis, prievoliniai santykiai. Naujas

kodeksas 6 knygos: bendroji dalis, asmenys, šeimos teisė, daiktinė teisė, paveldėjimo teisė, prievolių teisė. Jeigu yra kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos kodekso normos, išskyrus atvejus, kai kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

Tarptautinės sutartysCiviliniai įstatymai.Poįstatyminiai norminiai aktai reguliuojantys civilinius santykius. Paskirtis – konkretizuoti įstatymus, juose

įtvirtintas normas. Vyriausybės nutarimai, potvarkiai, Ministerijų, departamentų, kt. valdymo organų teisės aktai, įvairių organizacijų nuostatai, įstatai (dažnai reguliuoja organizacijos narių turtines teises). Savivaldybių Tarybų priimami sprendimai, jei jie turi CT pobūdžio normų. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.

Papročiai gali būti CT šaltiniai. Įstatymų ar sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai reglamentuojami pagal papročius. Papročiai netaikomi, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams.

Asmenų pasikeitimas prievolėje.Naujo asmens stojimas vietoj buvusio kreditoriaus ar skolininko prievolėje. Prievoliniai santykiai yra labai

dinamiški ir dažnai keičiasi jų šalys dėl objektyvių ir subjektyvių aplinkybių.Reikalavimo perleidimas - kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą kitam asmeniui,jeigu tai neprieštarauja

įstatymui ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nėra susijęs su kreditoriaus asmenybe. Reikalavimo perleidimo atveju skolininko teisinė padėtis nesikeičia.

Skolos perkėlimas - tai pirmojo skolininko pakeitimas nauju skolininku. Skolos perkėlimui nustatytos kitokios taisyklės negu kreditoriaus reikalavimo perleidimui. Perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tiktai sutinkant kreditoriui.

Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija). Regreso tvarka reikalavimas gali pereiti trečiajam asmeniui rašytinės sutarties arba įstatymų pagrindu.

Fizinių asmenų veiksnumas.Veiksnumas – bendra subjektinė teisė savo veiksmais įgyti civilines teises bei susikurti pareigas. Civilinis

veiksnumas yra bendra teisinė prielaida savo veiksmais įsigyti civilines teises ir susikurti pareigas bei jas realizuoti ir atsakyti už savo veiksmus. Civilinį veiksnumą sąlygoja visuomeniniai ekonominiai santykiai,ir jis remiasi teisinėmis normomis. Veiksmai gal būti įstatyme tiesiogiai numatyti arba nenumatyti. Civilinio veiksnumo pagrindas yra civilinis teisnumas.

Skirtingai nuo civilinio teisnumo, kurį turi visi, ir nepriklausomai nuo sąlygų, civilinį veiksnumą gali turėti ne visi asmenys. Asmuo gali būti visiškai veiksnus tik tada, kai jis sugeba protingai veikti ir sąmoningai suprasti savo poelgius bei jų pasekmes. Todėl veiksnumas tiesiogiai priklauso nuo psichinio išsivystymo, intelekto ir valios brandos laipsnio, gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Be, to įstatymas veiksnumą sieja ir su tam tikru amžiumi. Jeigu asmuo

243

veiksnus, tai reiškia, kad jis fiziškai ir protiškai yra subrendęs, gali savarankiškai dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime, savarankiškai atlikti įvairiausius juridinius veiksmus ir, be abejo, atsakyti už savo poelgius. Teisnus asmuo gali būti ir neveiksnus, o veiksnus asmuo visada yra teisnus.

Fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. Kai jam sueina aštuoniolika metų. Kai įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sudaryti santuoką anksčiau, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento. Jeigu vėliau ši santuoka nutraukiama ar pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi, nepilnametis įgyto visiško veiksnumo nenustoja.

Fizinio asmens veiksnumo apribojimas.Civilinis teisnumas ar veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik įstatymų numatytais

pagrindais ir tvarka.Dalinis veiksnumas - Už nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu Nepilnamečiai iki keturiolikos

metų turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma.sudaro tėvai arba globėjai.

Santykinis veiksnumas - Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Sutikimo forma turi atitikti sudaromo sandorio formą. Sandoriai, sudaryti be atstovų pagal įstatymą sutikimo, galioja, jeigu tokį sutikimą atstovas pagal įstatymą duoda po sandorio sudarymo. Papildomai turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius. Esant pakankamam pagrindui, teismas gali vaikų globos (rūpybos) institucijos ar kitų suinteresuotų asmenų pareiškimu apriboti ar atimti teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu.

Fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Neveiksniam asmeniui yra nustatoma globa. Sandorius sudaro jo globėjas. Jeigu pripažintas neveiksniu asmuo pasveiksta arba jo sveikata labai pagerėja, teismas pripažįsta jį veiksniu. Įsiteisėjus teismo sprendimui, tokiam asmeniui nustatyta globa panaikinama. Prašymą pripažinti asmenį neveiksniu turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Jie taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo veiksniu.

Fizinių asmenų civilinis veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Kai asmens veiksnumas apribojamas, jam yra nustatoma rūpyba. Asmuo, kurio veiksnumas apribotas, gali sudaryti sandorius dėl disponavimo turtu, taip pat atsiimti darbo užmokestį, pensiją ar kitų rūšių pajamas ir disponuoti jais tik turėdamas rūpintojo sutikimą, išskyrus smulkius buitinius sandorius. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių asmens veiksnumas buvo apribotas, teismas panaikina asmens veiksnumo apribojimą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, asmeniui nustatyta rūpyba panaikinama.

Juridinio asmens sąvoka ir požymiai.Juridinis asmuo – tai fizinių asmenų grupė (kartais ir vieno asmens) turtinių interesu personifikacijos priemonė.

Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.

Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.). Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas - tenkinti privačius interesus.

Valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys.Skiriami tokie juridinių asmenų požymiai:

3. organizacinis vieningumas;4. atskiras turtas;5. galėjimas savo vardu įsigyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas;6. savarankiška atsakomybė.

Sandorių sąvoka, rūšys, formaSandoriais vadinami fizinių asmenų ir juridinių asmenų veiksmai (juridiniai faktai), kuriais siekiama sukurti,

pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandoriai yra teisėti teisiniai veiksmai, kurie atliekami laikantis įstatymo numatytų reikalavimų ir neprieštarauja įstatymams. Šiuo požymiu sandoriai skiriasi nuo neteisėtų teisinių veiksmų, dėl kurių atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam aktui pasiekti. Žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas vidine valia (valia). Jai susiformuoti svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai.

Kiekvienas įstatyme numatytas sandoris skirtas tam tikram tipiniam teisiniam tikslui tenkinti. Teisinę reikšmę turi tiktai tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį, vadinamas sandorio pagrindu. Nuo šio teisinio tikslo priklauso sandorio teisinė prigimtis.

Motyvai, kaip psichologinis momentas, turi įtakos susiformuoti žmogaus vidinei valiai. Tačiau jie neturi jokios teisinės reikšmės sudarius sandorį. Motyvai teisinę reikšmę gali įgyti tuo atveju, jeigu jie įtraukiami į sandorio sąlygas.

244

Sandorių dalyviai yra visi civilinės teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys, o atskirais atvejais – valstybė ir savivaldybė.

Sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyvis išreikštų savo valią: vienašaliame sandoryje – vienas asmuo, dvišališkame sandoryje – abi šio sandorio šalys, o daugiašaliame sandoryje – du ar keli asmenys, įsipareigojantys užsiimti bendra veikla arba bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukuriant naujo juridinio asmens. Tačiau sandoriui sudaryti nepakanka vien tik asmens vidinės valios. Būtina, kad jo valią žinotų kiti asmenys. Todėl reikalinga kokiu nors būdu viešai ją pareikšti. Toks valios išreiškimas vidinei valiai suteikia įstatymu numatytas teisines pasekmes. Valia turi būti išreiškiama įstatyme numatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Būtina vidinės valios – subjektyvinio elemento – ir valios išreiškimo – objektyviojo elemento – vienybė. Valios išreiškimas yra svarbiausias kiekvieno sandorio elementas.Valios išreiškimas ir kiti sandorį sudarantys veiksmai vadinami sandorio juridine sudėtimi.

Atlygintini ir neatlygintini sandoriai. Šių sandorių skirstymo į rūšis pagrindas yra atlygintinumas.Atlygintini yra tie sandoriai, kuriais remdamasi viena šalis atlieka kitai šaliai tam tikrus veiksmus (perduoda daiktą,

atlieka darbus ir t.t.), gaudama iš jos materialinį ekvivalentą (atlyginimą).Neatlygintinais vadiname sandorius, pagal kuriuos šalis, perduodanti kitai šaliai tam tikrą turtą ir atliekanti jos naudai

tam tikrą veiksmą, iš jos ekvivalento negauna.Konsensualiniai ir realiniai sandoriai. Sandoriai į šias rūšis skirstomi atsižvelgiant į jų sudarymo būdą. Šis

skirstymo kriterijus nulemia momentą, nuo kurio sandoris laikomas sudarytu.Konsensualiniu vadiname sandorį, kuris laikomas sudarytu nuo to momento, kai šalys tarpusavyje susitarė dėl visų

esminių jo punktų ir įstatymo nustatyta forma reiškia suderintą valią. Šiems sandoriams sudaryti pakanka tiktai šalių suderintos valios pareiškimo ir įstatymo nustatytos formos. Tokių sandorių yra dauguma.

Realiniu vadiname sandorį, kuris sudaromas, kai viena šalis perduoda kitai šaliai daiktą ir įstatymo nustatyta forma patvirtinta šalims savo suderintą valią. Šiems sandoriams nepakanka tik šalių suderintos valios išreiškimo, o reikalinga perduoti daiktą.

Kauzaliniai ir abstraktūs sandoriai. Taip sandoriai klasifikuojami pagal tai, ar sandoryje nurodytas jo pagrindas, t.y.teisinis tikslas.

Kauzaliniu vadiname sandorį, kuriame nurodytas jo pagrindas. Šiame sandoryje nurodomas tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį. Kauzalinio sandorio teisinis pagrindas nustatomas pagal sandorio turinį arba pagal konkretaus sandorio tipą. Dauguma sandorių civilinėje apyvartoje yra kauzaliniai, nes juridiniai asmenys dalyvauja turtiniuose teisiniuose santykiuose, o fiziniai asmenys sudaro sandorius vien vartojimo tikslais.

Abstrakčiu laikome tokį sandorį, kuriame nenurodytas jo pagrindas. Iš tokio sandorio negalima numatyti, kokio teisinio tikslo siekiant jis sudarytas. Tai nuo savo pagrindo abstrahuotas (atitrauktas atskiras) sandoris.

Paprastai įstatymas sandorį pripažįsta galiojančiu, jeigu sandoryje nurodytas jo pagrindas ir jis neprieštarauja įstatymams. Tiktai atskirais atvejais galiojančiais pripažįstami tie sandoriai, kuriuose jų pagrindas nenurodytas. Toks abstraktus sandoris yra vekselis, kuriuo nustatoma prievolė sumokėti tam tikrą pinigų sumą, nenurodant jo išdavimo priežasties.

Fiduciariniai sandoriai. Šiai grupei priskiriami sandoriai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio pasitikėjimo reikšmę, kai sandoris sudaromas.

Fiduciariniu (pasitikėjimo) vadiname sandorį, kurio dalyvių vidiniai ir išoriniai santykiai turi sutapti. Šių sandorių esmė remiasi jų dalyvių tarpusavio pasitikėjimu. Tai būdinga tiems tarp dviejų šalių sudaromiems sandoriams, kuriais siekiama, tarpininkaujant vienam sandorio dalyviui, sudaryti, pakeisti, nutraukti kito šio sandorio dalyvio teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis (pavedimo sutartis). Šiais atvejais tretieji asmenys žino, kad įgaliotinis veikia ne savo, o įgaliotojo vardu, todėl, prieš sudarydami sandorį, patikrina įgaliotinio įgaliojimus.

Vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai sandoriai. Į rūšis skirstoma atsižvelgiant į tai, ar sandoryje išreiškiama vienos, ar daugiau šalių valia. Sandorio šalies sąvoka nesutampa su sandorio dalyvio sąvoka, todėl jų negalima painioti.

Vienašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti tereikia vienos šalies valios išreiškimo. Šiuo atveju nėra kitos šalies priešpriešinės valios išreiškimo ir įstatymo numatytoms teisinėms pasekmėms atsirasti pakanka vienos šalies valios. Paprastai vienašalį sandorį sudaro vienas asmuo. Tačiau kai kuriuos vienašalius sandorius gali sudaryti ir daugiau asmenų, kurie dalyvauja sandoryje kaip viena šalis. Vienašaliais sandoriais teisiniai santykiai nustatomi mažiausiai tarp dviejų asmenų. Dažniausiai jie sudaro teisinius santykius nepriklausomai nuo to, ar šį valios pareiškimą suvokia, žino asmuo, kuriam jie skirti. Tačiau atskirais įstatyme numatytais atvejais vienašalis sandoris įgyja teisinę galią tiktai tuo atveju, jeigu asmuo, kuriam jis skirtas, žino šį valios pareiškimą. Savarankiškai naudojamų vienašalių sandorių yra nedaug (testamentas, konkurso paskelbimas). Dauguma vienašalių sandorių yra pagalbinio pobūdžio sutartyse. Pavyzdžiui, vykdant pavedimo sutartį, duodamas įgaliojimas, vykdant pervežimo sutartį, pakeičiamas gavėjas ir t.t.

Dvišaliu vadinamas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų šalių tarpusavyje suderintos priešpriešinės valios išreiškimo. Pavyzdžiui, pirkimo – pardavimo sutartyje išreiškiama tarpusavyje suderinta tiekėjo valia perduoti produkciją (prekes) ir priešpriešinė pirkėjo valia tą produkciją (prekes) priimti ir už ją sumokėti. Šalimi gali būti vienas ar daugiau asmenų, pavyzdžiui, keli asmenys pardavėju ar pirkėju. Sandoris laikomas dvišaliu todėl, kad jame yra dvi šalys, turinčios priešpriešines teises ir pareigas. Į sandoryje dalyvaujančių asmenų skaičių neatsižvelgiama. Paprastai dvišaliame sandoryje dvi šalys išreiškia priešpriešinę valią. Ši taisyklė turi vieną išimtį, kai dvi šalys sudaro jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui, dvi žemės ūkio bendrovės sudaro sutartį statyti kultūros namus. Šioje sutartyje šalių veikla nukreipta vieningam tikslui, ir nėra priešpriešinės valios.

Daugiašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų ar daugiau šalių valios pareiškimų ir jais siekiama tam tikro vieningo rezultato. Šie valios pareiškimai nėra priešpriešiniai. Kiekvieno daugiašalio sandorio šalis, turinti teises ir

245

pareigas visiems kitiems sandorio dalyviams. Galiojantys įstatymai numato tik vieną daugiašalį sandorį – jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui, daugiašalis sandoris yra penkių žemės ūkio bendrovių sutartis bendromis jėgomis pastatyti poilsio namus.

Įprastiniai ir sąlyginiai sandoriai.Įprastiniais vadiname tokius sandorius, kuriuose paprastai teisės ir pareigos atsiranda sandorio sudarymo

momentu arba per numatytą laikotarpį.Sąlyginiais kuriuose numatytos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia priklausomai nuo sandoryje

numatytų aplinkybių, sąlygų ateityje įvykimo ar neįvykimo. Aplinkybė, kuri numatoma kaip sandorio sąlyga, gali būti įvykis (mirtis) ir veiksmas (pirkimo – pardavimo sutartis). Jis gali būti nevalingas – nepriklausantis nuo sandorio dalyvių valios (įvykis, trečiojo asmens veiksmai), ir valingas – priklausantis nuo sandorio dalyvių valios. Sąlygos yra juridiniai faktai, kurie gali būti išreikšti teigiama forma (jeigu gausiu kelialapį į sanatoriją) arba neigiama forma (jeigu sūnus nevažiuos atostogų).

Sąlyginio sandorio sąlygomis gali būti aplinkybė, kuri turi šiuos požymius:1) aplinkybė turi atsirasti ateityje.2) sudarant sandorį, šalims ir kitiems asmenims turi būti nežinoma, ar ši sąlyga įvyks ar ne. Jeigu aplinkybė, esanti

sandorio sąlyga, neišvengiamai turi įvykti, sandoris iš sąlyginio tampa terminuotu. Sąlyga nuo termino skiriasi tuo, kad gali įvykti ir gali neįvykti. Tuo tarpu terminas, nežiūrint kaip jis apibrėžtas (kalendorine data, įvykiu),visada sueina. Kiekvienam sandoriui terminas yra būtinas jo turinio elementas. Jis gali būti šalių numatytas sandoryje arba nustatomas pagal įstatymo taisykles. Tuo tarpu sąlyga nėra bet kurio sandorio būtinas elementas, nes gali būti sąlyginiai ir nesąlyginiai sandoriai. Dauguma sandorių yra nesąlyginiai.

3) sandorio sąlygos turi būti teisėtos, nes neatitinkančios įstatymų reikalavimų sąlygos negalioja.Sandoris gali būti sudarytas su atidedamąja ir naikinamąja sąlyga. Su atidedamąja sąlyga jeigu šalys sandoriu

nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, apie kurią nežinoma, įvyks ji ar ne. Tai reiškia, kad sudarant sandorį jokių teisių ir pareigų neatsiranda. Jos atsiranda tada, kai įvyksta sandoryje numatytos sąlygos. Tačiau tarp sandorio šalių atsiranda teisinis ryšys, kurio nei viena iš šio sandorio šalių neturi vienašališkai atsisakyti ar pakeisti. Jeigu sąlygai įvykus sandorio šalis neatlieka savo įsipareigojimo, ji laikoma pažeidusia prievolę ir jai atsiranda visos įstatymo numatytos teisinės pasekmės. Atidedamajai sąlygai neįvykus, teisiniai santykiai tarp sandorio šalių nutrūksta.

Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, apie kurią nežinoma, ar ji įvyks ar ne. Esant naikinamajai sąlygai, šalims teisės ir pareigos atsiranda nuo sandorio sudarymo pradžios. Įvykus sandoryje numatytai naikinamajai sąlygai, sandoris nustoja galioti. Tačiau iš šio sandorio atsiradusios teisės ir pareigos nutrūksta tiktai dėl prievolės ateities. Net atsiradus naikinamosioms sąlygoms, iš buvusio sandorio kilusios teisinės pasekmės lieka (asmuo privalo sumokėti nuompinigius už kambario nuomą). Atskirais atvejais, atsiradus naikinamajai sąlygai, šalys grąžinamos į pradinę padėtį, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta su naikinamąja sąlyga, pirkėjas privalo grąžinti daiktą pardavėjui, o pardavėjas-pinigus pirkėjui.

Sandorių forma vadinamas sandorio dalyvių valios išorinio reiškimo būdas. Valia gali būti išreikšta tiesiogiai – žodine arba rašytine forma, ir netiesiogine – konkliudentinių veiksmų forma. Konkliudentiniai veiksmai – tai toks asmens elgesys, kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį. Šiuo atveju asmens valia neišreikšta žodžiais, bet iš veiksmų galima nustatyti jo ketinimus. Pavyzdžiui, parduotuvėje išdėstytos prekės išreiškia pardavėjo pasiūlymą sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį. Konkliudentiniais veiksmais gali būti išreikšta asmens valia sudaryti tik tokius sandorius, kuriems įstatymas nenumato tam tikros formos, nei žodinės,nei rašytinės.

Asmens valia gali būti išreikšta tylėjimu. Tylėjimas laikomas valios išreiškimu sudaryti sandorį tik įstatymų numatytais atvejais. Pavyzdžiui, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas toliau naudojasi turtu ir nuomotojas neprieštarauja, tai sutartis laikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui.

Dažniausiai sandoriai sudaromi žodžiu arba rašytine forma. Žodine forma asmenys sudaro sandorius betarpiškai tardamiesi žodžiu, neišreikšdami valios raštu – dokumentuose. Sudarant rašytinius sandorius, jų dalyviai valią išreiškia raštu – dokumentuose.

Žodžiu gali būti sudaromi tokie sandoriai, kuriems įstatymas nenustato rašytinės formos. Paprastai žodžiu gali būti sudaryti sandoriai: 1) tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma ne didesnė kaip penki šimtai litų; 2) nepriklausomai nuo jų sumos, jei jie įvykdomi sudarymo metu, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip.

Sandorių rašytinė forma būna paprasta ir notarinė.Paprasta rašytine forma vadinamas dokumentas, kuriame yra sandorio dalyvių (dalyvio)

pavadinimas, sandorio turinys ir jo dalyvių (dalyvio) parašas. Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:

1) įmonių, įstaigų ir organizacijų tarpusavio sandoriai ir jų sandoriai su fiziniais asmenimis, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu LR įstatymai nenumato ko kito, ir atskiras sandorių rūšis, kurioms ką kitą numato įstatymai;

2) fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip penki šimtai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kito nenumato LR įstatymai, ir kitus sandorius, nurodytus LR įstatymais ir kitus sandorius, nurodytus LR įstatymuose;

3) kiti sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas reikalauja rašytinės formos.Įstatyme nustatyta bendra taisyklė, kad sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Įstatymo reikalaujamos

notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Todėl kai sandoriui privaloma notarinė forma, jis laikomas sudarytas tik nuo to momento, kai notaras patvirtina sandorį. Iš šios bendros taisyklės įstatymas numato vieną išimtį, kai viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti.

Sandorio šalių tikrosios valios išreiškimas Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją (vidinę) valią. Todėl būtina, kad sandorio dalyvių valia formuotųsi normaliai, kad nebūtų išorinių aplinkybių, kurios

246

iškreipia tikrąją valią arba jos išreiškimą. Paprastai laikoma, kad sandoryje išreikšta valia neprieštarauja tikrajai jo dalyvių valiai. Jeigu sandoris turi valios trūkumų, jis gali būti teismine tvarka nuginčytas – pripažintas negaliojančiu.

Sandorių negaliojimas.Sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis

įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti.

Negaliojančiu laikome tokį sandorį, kuris, pažeidus įstatymo reikalavimus, nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, sudarydami sandorį. Negaliojantis sandoris iš esmės nėra sandoris. Kiekvienas negaliojantis sandoris sukelia tam tikras teisines pasekmes, tačiau ne tas, kurių siekė asmenys, sudarydami šį sandorį. Jei sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai nuo pat jo sudarymo momento, nors teismas savo sprendimu šį faktą nustato vėliau.

Jeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma, kad sandoris nesudarytas ir jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai negaliojantį sandorį šalys ar viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdo, atsiranda negaliojančio sandorio turtinės pasekmės.

Ieškininės senaties terminai.Ieškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises

pareikšdamas ieškinį. Šalių susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką draudžiama.Nustatyta dėl priežasčių.

1. būtina garantuoti turtinių santykių stabilumą bei aiškumą. Toks stabilumas neegzistuotų, jeigu galimybė reikalauti gynybos nebūtų ribojama atitinkamais terminais.

2. faktinių bylos aplinkybių nustatymas taptų labai sunkiai realizuojamu reikalavimu, jeigu ieškinys būtų pareiškiamas praėjus dešimčiai, trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų nuo teisės pažeidimo.

3. ieškininės senaties terminų egzistavimas skatina operatyviai ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą.

Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.Sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems

reikalavimams.Sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų

sprendimus negaliojančiais.Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas:

1. ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo;2. ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų3. ryšių įmonių santykių su klientais atsirandantiems reikalavimams, jeigu siuntos buvo siunčiamos Lietuvoje

Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas:1. ryšių įmonių santykių su klientais atsirandantiems reikalavimams, jeigu siuntos buvo siunčiamos į užsienį2. taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams

Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.

Sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs.

Ieškininė senatis, jos sustabdymo ir nutraukimo pagrindaiIeškinio senatis - tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises

pareikšdamas ieškinį. Pirma, būtina garantuoti turtinių santykių stabilumą bei aiškumą. Toks stabilumas neegzistuotų, jeigu galimybė reikalauti gynybos nebūtų ribojama atitinkamais terminais. Antra, faktinių bylos aplinkybių nustatymas taptų labai sunkiai realizuojamu reikalavimu, jeigu ieškinys būtų pareiškiamas praėjus dešimčiai, trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų nuo teisės pažeidimo. Trečia, ieškininės senaties terminų egzistavimas skatina operatyviai ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą.

Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. Tačiau pati pažeista subjektinė teisė, taip pat teisė kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos neišnyksta. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas ar arbitražas priima nagrinėti nepriklausomai nuo ieškininės senaties termino pasibaigimo.

Ieškinio senaties termino sustabdymas1) jeigu pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga);2) jeigu Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas);3) jeigu ieškovas arba atsakovas tarnauja LR krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis;4) jeigu neveiksniam ar ribotai veiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas ar rūpintojas;5) jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai;6) jeigu prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis;7) jeigu prievolės šalys yra tėvai ir nepilnamečiai jų vaikai;8) jeigu sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas.

247

Ieškinio senaties terminas sustabdomas tik tuo atveju, jeigu aplinkybės atsirado arba buvo paskutiniais šešiais ieškinio senaties termino mėnesiais, o kai tas terminas yra trumpesnis negu šeši mėnesiai, - visą ieškinio senaties laiką.

Nuo tos dienos, kurią išnyko aplinkybė, buvusi pagrindas ieškinio senaties terminą sustabdyti, senaties terminas tęsiasi toliau. Šiuo atveju likusi termino dalis prailginama iki šešių mėnesių, o jeigu ieškinio senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai, - iki viso ieškinio senaties termino.

Ieškinio senaties termino nutraukimas1. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.2. Ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę.

Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.

Ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą arba ieškovas ieškinio atsisakė. Jeigu teismas palieka nenagrinėtą pareiškimą baudžiamojoje byloje, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos.

Prievolės sąvoka ir sudedamieji elementai.Prievolės sąvoka buvo žinoma jau senovės romėnų teisės doktrinoje ir teisėje. Joje buvo skiriama; asmens teisė –

teisė daiktui, asmens asmeninė teisė – teisė asmeniui. Prievolė - tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.

Prievolės elementai yra šie: 1) prievolės šalys; 2) objektas; 3) turinys; 4) forma.Prievolių šalys –teisės subjektai,kurie iš esmės nesiskiria nuo kitų civilinių teisinių santykių šalių. Prievolines

subjektines teises ir pareigas gali turėti fiziniai asmenys, valstybė, juridiniai asmenys. Valstybė civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais. Priklausomai nuo to, kas subjektines teises ir pareigas prievolėje įgyvendina, galima prievoles suskirstyti į dvi rūšis: a) šalys ir prievolės;b)tretieji asmenys ir prievolė.

Objektas – sudaro tai, dėl ko tarp teisės subjektų susidaro teisiniai santykiai. Gali būti daiktai, veiksmai, kūrybinė veikla, kūrybinės veiklos rezultatas. Priklausomai nuo prievolės objekto apibrėžtumo, kreditoriaus reikalavimo teisės atžvilgiu prievolės skirstomos į šias rūšis: individuali prievolė; alternatyvinė prievolė; fakultatyvinė prievolė; dalomos prievolės; nedalomos prievolės.

Turinys – sudaro kreditoriaus ir skolininko veiksmai, kuriais šalys, atlikdamos arba susilaikydamos nuo jų atlikimo, įgyvendina savo subjektines teises ir pareigas, atsirandančias iš prievolės. Pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimą prievolės gali teigiamo turinio it neigiamo turinio.

Prievolės forma – kreditoriaus subjektinė teisė reikalauti, kad skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo jų, o subjektinė skolininko pareiga atlikti arba susilaikyti nuo veiksmų atlikimo turi būti išreikšta tam tikra forma. Sandoriai turi būti sudaryti žodine, rašytine forma (paprasta ar notarine). Reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas - prievolę daro negaliojančia. Dėl prievolės reikalaujamos formos nesilaikymo kreditoriui arba skolininkui susidaro sunkumų tiksliai apibrėžti savo subjektinių teisių ir pareigų turinį,jų įvykdymo būdus bei terminus arba pati prievolė gali būti pripažinta negaliojančia.

Prievolių pasibaigimo pagrindaiBendrieji prievolių pabaigos pagrindai:

pabaiga įvykdymu. Prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Prievolė taip pat baigiasi, kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą.

suėjus naikinamajam terminui kuris yra prievolės pabaigos sąlyga.šalių susitarimu. Toks susitarimas gali būti bet kokios formos, išskyrus atvejus, kai susitarimas, pagal kurį atsiranda

prievolė, privalo būti rašytinės ar notarinės formos. Prievolė gali baigtis vienašaliu prievolės šalies pareiškimu tik įstatymų ar sutarties numatytais atvejais.

šalių sutapimu, kai skolininkas ir kreditorius sutampa. Kai sutapimas baigiasi, prievolė atsinaujina, jeigu nėra pasibaigusi kitais pagrindais. Šalių sutapimu prievolė negali baigtis, jeigureikalavimas ir skola susiję su skirtingu ir vienas nuo kito atskirtu turtu. Laidavimo atveju, kai kreditorius ir skolininkas sutampa laidavimas pasibaigia. Laiduotojo ir kreditoriaus arba laiduotojo ir skolininko pagal pagrindinę prievolę sutapimas nėra pagrindas pagrindinei prievolei pasibaigti. Įkeitimas (hipoteka) baigiasi, kai sutampa hipotekos kreditorius ir įkeisto turto savininkas. Tačiau jeigu turtas iš kreditoriaus išreikalaujamas dėl priežasčių, už kurias kreditorius neatsako, įkeitimas (hipoteka) atsinaujina.

kai neįmanoma jos įvykdyti dėl nenugalimos jėgos, už kurią skolininkas neatsako. Šiuo pagrindu prievolė baigiasi tik tuo atveju, jeigu nenugalima jėga atsirado iki tol, kol skolininkas nepažeidė prievolės. Nenugalimos jėgos faktą turi įrodyti skolininkas. Jeigu nebeįmanoma įvykdyti tik dalies prievolės, prievolė baigiasi, kai skolininkas įvykdo tą prievolės dalį, kurią įvykdyti dar įmanoma. Jeigu prievolės nebeįmanoma įvykdyti dėl neteisėtų valstybės ar savivaldybių institucijų aktų, tai šalys gali reikalauti nuostolių atlyginimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Kai toks aktas pripažintas negaliojančiu, prievolė atsinaujina, jeigu ko kita nenumato šalių sutartis arba nelemia prievolės esmė, arba jeigu kreditorius dar nėra praradęs intereso.

mirus fiziniam asmeniui arba likvidavus juridinį asmenį Kai skolininkas miršta, prievolė baigiasi, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu būdu yra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu. Kai

248

juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys.

kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo arba pareiškia, kad prievolė neegzistuoja, jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą. Preziumuojama, kad kreditorius atleidžia skolininką nuo prievolės įvykdymo, jeigu kreditorius savanoriškai grąžina skolininkui skolos dokumentą ir nėra kitokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad skolos dokumentas buvo grąžintas skolininkui, kai šis įvykdė prievolę.

Prievolės pabaiga įskaitymu kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas arba atsisakymas įskaityti neturi įtakos sąžiningo trečiojo asmens įgytoms teisėms.

Novacija jeigu šalys vietoj esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą (novacija). Novacija taip pat laikoma pradinio skolininko pakeitimas nauju, kai pradinį skolininką kreditorius atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Šiuo atveju novacija galima be pradinio skolininko sutikimo. Novacija laikomi ir tie veiksmai, kai pagal naują sutartį naujas kreditorius pakeičia ankstesnįjį, o skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo ankstesniam kreditoriui. Novacija galima tik tais atvejais, kai galioja ankstesnė prievolė.

Hipotekos sąvoka ir rūšysHipoteka - esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai

įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Susitarimas perduoti įkeičiamą ar įkeistą daiktą kreditoriui negalioja. Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises. Paskesnis įkeisto daikto įkeitimas leidžiamas, jeigu hipotekos sutartyje (lakšte) nenumatyta kitaip.

Hipotekos atsiradimas siejamas su privačios nuosavybės atsiradimu. Realiausia kredito suteikimo garantija, nes įkeičiamas nekilnojamasis turtas. Hipotekos reikšmė – kad savininkas galėtų gauti paskolą kokioms nors investicijoms, bet užstatydamas daiktą.

Hipotekos rūšys. Gali būti registruojama priverstinė ir sutartinė hipoteka. Priverstinės hipotekos nustatymo tvarką nustato Civilinio proceso kodeksas. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu šiais atvejais:1) valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti;2) reikalavimams, susijusiems su statinių statybomis ar rekonstrukcija, užtikrinti; Hipoteka nustatoma rangovo, projektuotojo, medžiagų tiekėjo ar finansavusio asmens prašymu ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo statybų ar rekonstrukcijos darbų užbaigimo.3) pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti;4) kitais šio kodekso numatytais atvejais.

Sutartinė hipoteka gali būti paprastoji, jungtinė, svetimo turto, maksimalioji, bendroji bei sąlyginė.Paprastoji hipoteka - vieno konkretaus nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint

apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.Jungtinė hipoteka - kelių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas vienu metu, norint

apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.Svetimo daikto hipoteka - nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti kito

asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą.Maksimalioji hipoteka - nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai susitariama tik dėl maksimalios įsipareigojimų

apsaugojimo įkeičiamu daiktu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities. Maksimalioji hipoteka registruojama ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui.

Bendroji hipoteka - keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas, norint apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą. Bendrąja hipoteka įkeisto daikto savininkas, norėdamas šį daiktą įkeisti dar kartą, turi gauti rašytinį visų kitų bendrąja hipoteka įkeistų daiktų savininkų sutikimą. Bendrosios hipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eilė.

Sąlyginė hipoteka - daikto įkeitimas, norint apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, jeigu susitariama, kad hipoteka įsigalios nuo sutartyje numatytos sąlygos įvykdymo momento arba kad hipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga. Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui.

Civiline atsakomybe ir jos sąlygosCivilinė atsakomybė - tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar

sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai

įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.

Neteisėti veiksmai. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Įstatymai gali nustatyti, kad žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė).

249

Priežastinis ryšys. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga. Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymųnumatytus atvejus. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.

Žala ir nuostoliai Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Neturtinė žala Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Daugiabučių namų savininkų santykiai (bendroji dalinė nuosavybė)Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko

nuosavybės teisės dalys. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių.

Bendraturčių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

Jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos. Jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės daliesnegalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims.

Naudojimosi namais, butais ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarka. Namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Jeigu susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis.

Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Namo, buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti bendrosios dalinės nuosavybės, savo dalies, taip pat atlikti kitų veiksmų, dėl kurių ta dalis perduodama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, išskyrus atvejus, kai perduodama bendrąja daline nuosavybe esančio daikto, kuris gali būti ar, jį pertvarkius, galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal paskirtį, dalis.

Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.

Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.

Patikėjimo teisėTurto patikėjimo teisė - tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą

turtą bei juo disponuoti. Patikėjimo teisė nustatoma asmeniniais tikslais, privačiai ar visuomeninei naudai.Turto patikėjimo teisės subjektai (patikėtiniai) LR yra valstybės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos,

taip pat gali būti kiti juridiniai ir fiziniai asmenys.Turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas gali būti: įstatymas, administracinis aktas, sutartis, testamentas, teismo

sprendimas.Patikėjimo teisės gynimas – gali būti ginama tais pačiais būdais, kaip ir nuosavybės teisė.

250

Sutarties sudarymasSutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius,

kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl antraeilių sąlygų ir atidėtas. Kai šalys dėl antraeilių sutarties sąlygų nesusitaria, ginčas gali būti sprendžiamas teisme atsižvelgiant į sutarties pobūdį, dispozityviąsias teisės normas, papročius, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

Oferta - pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju. Oferta gali būti adresuota konkrečiam asmeniui arba nenustatytam asmenų skaičiui (viešoji oferta). Viešąja oferta laikomas visiems skirtas pasiūlymas sudaryti sutartį, taip pat prekių pažymėtomis kainomis išdėstymas parduotuvės vitrinoje ar lentynoje arba atlyginimo pažadėjimas už tam tikrų veiksmų atlikimą.

Oferta įsigalioja, kai ją gauna akceptantas. Ofertą, net ir neatšaukiamą, oferentas gali panaikinti, jeigu pranešimą apie jos panaikinimą adresatas gauna anksčiau negu ofertą arba kartu su ja. Kol sutartis nesudaryta, ofertą galima atšaukti, jeigu pranešimą apie jos atšaukimą akceptantas gauna prieš išsiųsdamas akceptą. Tačiau oferta negali būti atšaukta, jeigu :1) ofertoje nurodant tam tikrą terminą jai akceptuoti ar kitokiu būdu nustatyta, kad ji neatšaukiama;2) akceptantas turėjo protingą pagrindą manyti, kad oferta yra neatšaukiama ir, remdamasis ja, atitinkamai veikė.

Oferta netenka galios, kai atsisakymą ją akceptuoti gauna oferentas arba per nustatytą terminą negauna atsakymo.Akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas, laikomas akceptu.

Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas. Jeigu ofertoje numatyta galimybė ją akceptuoti nepranešant apie tai oferentui (tylėjimu ar konkliudentiniais veiksmais) arba tokia išvada darytina atsižvelgiant į egzistuojančius šalių santykius arba papročius, tai akceptas sukelia teisines pasekmes nuo atitinkamų akceptanto valią reiškiančių veiksmų atlikimo.

Oferta turi būti akceptuojama per oferento nurodytą terminą, o kai jis nenurodytas, - per protingą terminą, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tarp jų - ir į šalių naudojamų ryšio priemonių galimybes. Žodinė oferta turi būti akceptuojama nedelsiant, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes nedarytina kitokia išvada.

Sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita. Sutarties sudarymo vieta laikoma oferento gyvenamoji ar verslo vieta, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta ko kita. Jeigu derybų metu viena iš šalių pareiškia, kad sutarties ji nelaikys sudaryta tol, kol nebus susitarta dėl tam tikrų sąlygų, arba tol, kol susitarimas nebus atitinkamai įformintas, sutartis laikoma nesudaryta tol, kol šalys dėl tų sąlygų nesusitaria arba savo susitarimo atitinkamai neįformina. Jeigu pagal įstatymus sutartis turi būti tam tikros formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas pareikštas įstatymų reikalaujama forma. Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą būtinas turto perdavimas, sutartis laikoma sudaryta nuo atitinkamo turto perdavimo.

251