Iš anglų kalbos vertėNomeda Berkuvienė

Romanas vaikams

B E V E R L Y C L E A R Y

5

1Bizė ir mažoji sesutė

Didžiausia Beatričės Kvimbi problema yra jos mažoji sesuo Ramona. Beatričė, arba Bizė (kaip visi ją vadindavo, kadangi šitaip vyresnėlę praminė kalbėti besimokanti Ramona), pažinojo

6

ir kitų devynmečių mergaičių, kurios turėjo vai-

kų darželį lankančių seserų, tačiau nežinojo nė

vienos, turinčios tokią mažąją sesutę, kuri panė-

šėtų į Ramoną.

Bizės supratimu, ketverių metukų Ramona

buvo absoliučiai nepakenčiama, čia ir slypėjo

didžioji bėda. Tarkim, jei Ramona per šiaudelį

gerdavo limonadą, ji imdavo iš visų jėgų pūsti

į šiaudelį norėdama pamatyti, kas nutiks, o jei

piešdavo pirštais priešakiniame kieme, nusi-

šluostydavo rankas į kaimynų katiną. Štai tokius

nepakenčiamus dalykus krėsdavo Ramona. O be

to, ji dar turėjo pamėgtą knygelę!

Viskas prasidėjo vieną popietę po pamokų,

kai Bizė įsitaisė didžiajame tėčio krėsle ir ėmė

siuvinėti besijuokiantį virdulį ant puodkėlės, ku-

rią ketino padovanoti tetai Kalėdų proga. Mer-

gaitė stengėsi išsiuvinėti labai dailiai, nes ketino

dovanėle pradžiuginti mamos jaunesniąją seserį

Beatričę, pačią mylimiausią savo tetą.

7

Galvodama apie visad linksmą, supratingą, žavią jauną tetą Bizė pilku siūlu rūpestingai iš-siuvinėjo iš virdulio snapo virstančius garus. Nieko stebėtino, kad ji – mylimiausia mamos sesuo. Bizė vylėsi užaugusi tapti lygiai tokia pat kaip ir teta Beatričė. Ji norėjo tapti pradinių klasių mokytoja, vairuoti geltoną automobilį nu-dengiamu stogu ir gyventi daugiabučiame name su liftu ir skambučiu prie durų. Kadangi jau ir vardą gavo tokį pat kaip tetos Beatričės, Bizė manė galinti ir visais kitais atžvilgiais pasidaryti į ją panaši.

Bizei siuvinėjant, Ramona, dantimis sukan-dusi lūpinę armonikėlę, važinėjosi po svetainę triratuku. Kadangi abiem rankom vairavo triratį, galėjo pūsti ir traukti orą grodama vienui vieną natą. Vienodas armonikėlės čirpesys skambėjo, lyg ji be paliovos vaitotų: „O varge, o varge, o varge“.

Bizė stengėsi nekreipti dėmesio. Ji užrišo mazgelį raudono siūlo gale ketindama pradėti

8

siuvinėti besijuokiančią virdulio burną. „Mazge-lį paslėpk lyg didžiausią paslaptį“, – visad saky-davo senelė.

Įkvėpdama ir iškvėpdama į lūpinę armonikė-lę Ramona užsimerkė ir pamėgino nežiūrėdama apvažiuoti aplink kavos stalelį.

9

– Ramona! – suriko Bizė. – Žiūrėk, kur va-žiuoji!

Įsirėžusi į staliuką jaunėlė atsimerkė. „O var-ge, o varge“, – suaimanavo armonikėlė. O Ra-mona ir toliau mynė aplink kambarį pūsdama ir traukdama orą.

Bizė pakėlė akis nuo puodkėlės.– Ramona, kodėl tau truputuką nepažaidus

su Bendikse?Bendiksė buvo mylimiausia Ramonos lėlė, o

toks vardas mažajai atrodė gražiausias pasaulyje.Ramona išsitraukė iš burnos armonikėlę.– Ne, – pareiškė ji. – Paskaityk man Semtu-

ko knygelę.– Ak, ne, Ramona, tik ne Semtuko, – užpro-

testavo Bizė. – Apie Semtuką jau skaitėme bega-lę kartų.

Užuot atsakiusi Ramona vėl įsibruko į dantis armonikėlę ir suskato minti aplink kambarį pūs-dama ir traukdama orą. Kaskart, kai ji važiuoda-vo pro šalį, Bizei tekdavo pakelti kojas.

10

Ant siūlo užmegztas mazgelis išsitraukė kiau­rai per puodkėlės medžiagą, siuvinėtoja pasidavu-si liovėsi stengtis slėpti jį lyg paslaptį ir užmezgė kiek didesnį. Galiausiai, pavargusi nuo pastangų nuolat traukinėti kojas Ramonai iš kelio, ji atidė-jo siuvinį į šalį.

– Ką gi, Ramona, – kreipėsi sesuo. – Jeigu aš paskaitysiu apie Semtuką, ar liausiesi važinėti po svetainę triračiu ir triukšmauti?

– Taip, – atsakė Ramona ir nulipo nuo trira-tuko.

Mažylė nubėgo į miegamąjį, kuriame gyveno kartu su Bize, ir sugrįžo nešina sulamdyta, lipnia knygele užlankstytais kampais, kurią įteikė Bi-zei, o pati įsiropštė į didįjį krėslą šalia sesers ir laukiamai sustingo.

Svarstydama apie tai, jog Ramonai visada pavyksta viską pakreipti savaip, Bizė vangiai pa-ėmė knygą ir nužvelgė antipatijos kupinu žvilgs-niu. Ši vadinosi „Mažasis ekskavatoriukas“. Ant viršelio buvo pavaizduotas ekskavatorius, ku-

11

riam iš akių riedėjo didelės ašaros. „Argi eks-

kavatoriai turi akis?“ – mintyse pyktelėjo Bizė

ir probėgšmais dirstelėdama į žodžius pradėjo

skaityti, rodos, jau šimtą, o gal net ir tūkstantį

kartų skaitytą pasaką:

– Sykį gyveno mažas ekskavatoriukas, vardu

Semtukas. Vieną dieną Semtukas tarė: „Nenoriu

būti ekskavatorius. Noriu būti buldozeris“.

12

– Tu praleidai, – pertraukė Ramona.– Nepraleidau, – užginčijo Bizė.– Ot ir praleidai, – nenusileido Ramona. –

Reikėjo sakyti: „Noriu būti didelis buldozeris“.– Gerai jau, – piktai atsiliepė Bizė. – Noriu

būti didelis buldozeris.Ramona patenkinta nusišypsojo, o Bizė skai-

tė toliau:– Br­r­r, – ištarė Semtukas, stengdamasis

burgzti kaip buldozeris.Bizė perskaitė apie tai, kaip Semtukui ne-

pavyko tapti buldozeriu, kaip jis įsigeidė virsti troleibusu („Pyp­pyp“, – supypsėjo Ramona), garvežiu („Tūū­tūū“, – ūkė mažoji) ir polių ka-lamąja mašina („Dunkst! Dunkst!“ – sududeno klausytoja). Bizė džiaugėsi, kai pasakojimas ga-liausiai baigėsi, ir Semtukas suprato, jog mažam ekskavatoriui visų geriausiai ir likti ekskavato-riumi.

– Štai ir viskas! – su palengvėjimu iškvėpė sesuo užversdama knygą. Ji visada jausdavosi

13

kvailai mėgdžiodama mašinų skleidžiamus gar-sus.

– Dunkst! Dunkst! – užbaubė Ramona nušok-dama nuo krėslo, išsitraukdama iš kombinezono kišenės armonikėlę ir užsiropšdama ant triračio.

„O varge, o varge“, – įkvėpė ir iškvėpė ne-nuorama.

– Ramona! – sušuko Bizė. – Pažadėjai liau-tis, jei paskaitysiu apie Semtuką.

– Aš ir lioviausi, – išsitraukusi iš burnos ar-monikėlę atšovė Ramona. – O dabar paskaityk dar kartą.

– Ramona Džeraldina Kvimbi! – išpoškino Bizė ir nutilo. Ginčytis su Ramona beprasmiška. Ji nekreips jokio dėmesio. – Ir dėl ko tau patin-ka toji pasaka? – paklausė Bizė. – Ekskavatoriai nekalba, ir aš kvailai jaučiuosi stengdamasi iš-tarti visus tuos garsus.

– O aš nekvailai, – atkirto Ramona ir, prieš įsibrukdama atgal į burną armonikėlę, iš visos širdies suūkė: – Tūū­tūū.

14

Bizė stebėjo, kaip mažoji sesutė įnirtingai mina aplink svetainę vis įkvėpdama ir iškvėp-dama. Visgi kodėl jai būtinai turi patikti knyga apie ekskavatorių? Juk mergaitėms mechanizmai paprastai nepatinka. Kodėl ji negalėtų susižavė-ti kokia nors ramia pasakaite, pavyzdžiui, apie triušelį Peterį?

Mamai, vieną popietę nupirkusiai „Mažąjį ekskavatoriuką“ prekybos centre, kad Ramona bent kiek ramiai pasėdėtų, kol ji apsipirkinės, Semtukas jau taip įsipyko, jog ji visada rasda-vo kokių nors darbų, kad tik nereikėtų dukrelei skaityti. Tėtis išsyk sprukdavo laukan teigda-mas, esą jam iki gyvo kaulo pakyrėję irzlūs eks-kavatoriai ir, negana to, niekam kitam nederėjo skaityti, kai jis būdavo kambaryje. Štai kaip su-siklostė situacija.

Taigi apie Semtuką skaityti tekdavo tiktai Bizei. Jai neabejotinai reikėjo kažko griebtis. Tačiau ko? Ginčai su Ramona buvo gryniausias laiko švaistymas. Lygiai kaip ir skatinimas elgtis

15

geranoriškiau. Iš patirties Bizė žinojo, jog tokiu atveju geriausia būtų rasti seseriai kitą užsiėmi-mą, nukreipti jos dėmesį kitur. Tačiau kas galėtų užimti „Mažojo ekskavatoriuko“ vietą? Be abe-jo, kita knyga, geresnė knyga. O ieškoti jos rei-kia bibliotekoje.

– Ramona, ar norėtum eiti su manim į biblio­teką paieškoti kitokios knygelės? – paklausė Bizė. Jai kartais išties patikdavo kur nors vestis Ramoną, bet negalėdavo pakęsti, kai sumanyda-vo pati kažkur nueiti, o mažoji užsispirdavo sek-ti iš paskos.

Akimirksnį Ramona negalėjo apsispręsti. Ją draskyte draskė perpus noras dar sykį pasiklau-syti garsiai skaitomo „Mažojo ekskavatoriuko ir malonumas išeiti laukan drauge su Bize.

– Gerai, – sutiko galų gale.– Eik atsinešk megztinį, o aš pasakysiu ma-

mai, – paliepė Bizė.– Dunkst! Dunkst! – linksmai šūktelėjo Ra-

mona.

16

Pamačiusi megztuku nešiną sesutę Bizė su-

nerimusi įsistebeilijo į ją. „O, ne, – pagalvojo

mergaitė, – ji negali šitaip eiti į biblioteką.“

Ramonai ant galvos pūpsojo kartoninis žie-

das, viršum kurio styrojo prilipdytos dvi ilgos

popierinės ausys. Vidinės ausų pusės buvo nu-

spalvintos rausvu pieštuku – Ramona padirbėjo

darželyje.

– Aš – Velykų triušiukas, – paskelbė mažylė.

– Mama, – sudejavo Bizė, – neleisk jai eiti į

biblioteką su šiomis ausimis!

– Nematau čia nieko blogo, – nusistebėjo

mama nesupratusi, kuo Bizei neįtiko Ramonos

ausys.

– Jos baisiai kvailai atrodo. Kur matyta, kad

rugsėjo mėnesį vaikščiotų Velykų triušiai? – pa-

reiškė nepasitenkinimą Bizė, Ramonai šokinė-

jant aukštyn žemyn ir plasnojant ausimis.

„Belieka tikėtis, kad nesutiksim jokių pažįs-

tamų“, – pagalvojo Bizė eidama pro duris.

17

Bet vos tik išėjusios iš namų mergaitės pa-matė su bičiule atžingsniuojančią ponią Viser iš gretimo kvartalo. Suktis atgal jau buvo per vėlu. Ponia Viser jas pastebėjo ir ėmė moti ranka.

– Sveikutė, Beatriče, – prisiartinusi kreipė-si ponia Viser. – Matau, vediesi drauge meilutį mažą triušelį.

– Na... taip, – nebežinodama ką ir sakyti te-pratarė Bizė.

18

Ramona paslaugiai stryktelėjo suklapsėdama ausimis.

– Argi ji ne žavinga? – tarstelėjo ponia Viser savo bičiulei, lyg Bizė ir Ramona negirdėtų.

Abi mergaitės žinojo, apie ką kalba ponia Vi-ser. Bizę ji apibūdintų kitaip. Galbūt pavadintų dailia mergyte. Arba mielu vaiku. Bet tik jau ne žavinga.

– Tik pažiūrėk į jos akutes, – toliau kalbėjo ponia Viser.

Ramona nušvito. Mažylė žinojo, apie kieno akutes kalbasi moterys. Bizė irgi žinojo, bet jai buvo nė motais. Anot mamos, mėlynos akys to-kios pat gražios kaip ir rudos.

Ponia Viser palinko prie Ramonos:– Kokios spalvos tavo akytės, meilute?– Rudos ir baltos, – išdrožė Ramona.– Rudos ir baltos akutės! – šūktelėjo bičiu-

lė. – Kaip miela!Bizei pasirodė miela, kai pirmą sykį išgir-

do tokius Ramonos žodžius beveik prieš metus.

19

Vėliau vyresnėlė pasidavė taip ir neįstengusi iš-aiškinti Ramonai, jog nedera apie akis sakyti ru-dos ir baltos, nes toji visada pareikšdavo: „Mano akytės juk yra rudos ir baltos“. Bizei tekdavo pripažinti, jog tam tikru atžvilgiu sesutė teisi.

– O koks mažojo triušelio vardas? – pasitei-ravo ponios Viser draugė.

– Mano vardas Ramona Džeraldina Kvim-bi, – atsakė Ramona, o paskui kilniaširdiškai pridūrė: – Mano sesės vardas Bizė.

– Bizė! – aiktelėjo moteris. – Koks keistas vardas. Gal jis prancūziškas?

– O, ne, – įsiterpė Bizė, kaip visad, trokš-te trokšdama turėti paprastesnį vardo trumpinį, kaip Betė ar Patsė, ir kaip galėdama greičiau pa-aiškino, kokiu būdu buvo pradėta vadinti Bize.

Ramona, neketindama prarasti klausytojų dė-mesio, staigiai užsiraitojo kombinezono klešnę ir kilstelėjo kelį.

– Matot, koks šašas? – išdidžiai parodė ji. – Nugriuvau ir užsigavau keliuką. Kraujas vis bėgo ir bėgo.