lacano psichoanalizes konceptai

214 LOGOS 68 2011 LIEPA RUGSJIS

Gauta 2011 06 20

PovIlaS Sentavytauto Didiojo universitetas

RaKtaoDIaI: Jacquesas lacanas, psichoanaliz, pasmon, geismas, pakartojimas, perklimas.KeY WoRDS: Jacques lacan, psychoanalysis, unconscious, disere, repetition, transference.

KetURI PaGRInDInIaI JaCQUeSo laCano PSICHoanalIZS

KonCePtaIthe four fundamental concepts

of psychoanalysis by Jacques lacan

SUMMARY

In this article the four fundamental concepts of the psychoanalysis by Jacques lacan are analysed: the

unconscious, the desire, the repetition and the transference. the key concepts of psychoanalysis were

created by the originator Sigmund Freud, however later their meanings substantially changed, and it was

the French psychoanalyst J. lacan who had the greatest influence on these changes. His return to Freud

was an attempt to conceptualize psychoanalysis afresh, by rethinking, first of all, the key concepts. the

unconsciousness and the desire in the works of J. lacan assumed a poststructuralistic meaning, binded

with the language and the socium the Big other, while the repetition and the transference reflected the

symbolic idea of the new generation of psychoanalysis.

SantRaUKa

Straipsnyje analizuojami keturi svarbiausi Jacqueso lacano psichoanalizs konceptai: pasmon, geismas,

pakartojimas ir perklimas. Kertins psichoanalizs svokos buvo sukurtos jos pradininko, Sigmundo Freu-do, taiau vliau j reikm gerokai pakito, ir daugiausia takos iems pokyiams turjo btent prancz

psichoanalitikas J. lacanas. Jo sugrimas prie Freudo buvo bandymas i naujo konceptualizuoti psicho-analiz, permstant pirmiausia pagrindines jos svokas. Pasmon ir geismas J. lacano darbuose gavo

postruktralistin, su kalba ir sociumu Didiuoju Kitu susiet reikm, o pakartojimas ir perklimas

atspindjo simbolin naujos psichoanalizs kartos idj.

JaunJ Opusai

215LOGOS 68 2011 LIEPA RUGSJIS

vaDaS

Jacquesas Lacanas (19011981) tikriausiai yra svarbiausias psichoanalitikas po Sigmundo Freudo (18561939), psichoanalizs iniciatoriaus ir steigjo. Kontraversikas J. Lacano darbas transformavo psichoanaliz ir kaip teorij apie pasmon, ir kaip klinikin praktik1. Jo teorijos turjo takos humanitariniams, socialiniams, politiniams mokslams, kino, literatros, feminizmo ir lyties studijoms.

Nors Lacanui dar gyvam esant jo teorijos buvo danai vadinamos nefilosofinmis, Slavojus iekas kelia klausim kas, jei Lacano teorin praktika apima sugrim prie filosofijos?2 Jo manymu, btent Lacanas pradeda postmodern l, tematizuodamas tikr, traumin branduol, kurio statusas lieka labai ambivalentikas: Tikrov prieinasi simbolizacijai, taiau tuo pat metu yra simbolizacijos padarinys. Btent ia prasme galime teigti, jog dekonstrukcionistai i esms vis dar yra struktralistai ir kad vienintelis poststruktralistas yra Lacanas, teigiantis malonum, kaip tikr Daikt, kaip centrin negalimyb, aplink kuri struktruojamas kiekvienas reikms tinklas3.

Uaugs viduriniosios klass katalikikoje eimoje Monparnase, Paryiuje, J. Lacanas lank prestiin katalik mokykl, Stanislovo koled, bet nepasiymjo dideliu religingumu. Jo mgstamiausiu filosofu tapo ekskomunikuotas Baruchas Spinoza, vliau Lacanui ir jo teorij pltotei didel tak dar Sigmundo Freudo darbai, siurrealizmas, Alexandreo Kojevo, Edmundo Husserlio, Claudeo LeviStrosso, Ferdinando de Saussureo ir Romano Jakobsono idjos4.

Veikiamas struktralizmo ir deklaruodamas sugrim prie Freudo, J. Lacanas i esms sukr unikali psichoanalitin ir filosofin sistem, kurios pagrindus idst XI seminare, pavadintame Keturi pagrindiniai psichoanalizs konceptai. is seminaras svarbus ne tik tuo, kad jame buvo paskelbtos svarbiausios io psichoanalitiko idjos tai buvo pirmasis seminaras po J. Lacano pasitraukimo i Paryiaus psichoanalizs draugijos (Socit Psychanalytique de Pa-ris) 1953 m. Po io pasitraukimo J. Lacanas, kartu su Danielu Lagache, kr Prancz psichoanalizs draugij (So-cit franaise de psychanalyse). Isilaisvins i vis dar klasikin psichoanaliz praktikuojanios draugijos, jis galjo nevaromai kurti naujas teorijas ir transformuoti sensias.

Praddamas nauj savo veiklos etap, J. Lacanas gro prie esmini, jau S. Freudo suformuluot psichoanalizs koncept: pasmons (inconscient), geismo (d-sir), pakartojimo (rptition) ir perklimo (transfert). Bet reikms, kurias ioms svokoms suteik Lacanas, gerokai skyrsi nuo t, kurias joms priskyr S. Freudas.

Naudodamasis S. Freudo sugalvotomis svokomis, bet kurdamas nauj psichoanalizs teorij, J. Lacanas ne tik nutolo nuo savo pirmtako, bet ir suvok, kad egzistencija yra kalbos produktas: btent kalba suteikia daiktams egzistencij, jie tampa egzistuojantys tik tuomet, kai yra ifruojami ar vardijami kalba5. Bandydamas ifruoti ar vardyti psichinius procesus, psichoanalitikas vis dmes sutelk kalb. Garsioji J. Lacano fraz pasmon yra struktruota kaip

pOvilas senta


kalba6 rodo, kad psichiniai pasmons procesai turi t pai struktr, kaip ir kalba, vadinasi, norint juos suprasti, btina suprasti ir pai kalb, jos veikimo princip.

Kad tai padaryt, J. Lacanui reikjo sukurti trinar psichikos plotmi teorij sivaizduojam (imaginaire), Simbolin (symbolique) ir Real ios plotms leido geriau suprasti ne tik kalb, bet ir tai, kas negali tapti kalba. Kita vertus, teigdamas, jog pasmon yra struktruota kaip kalba, Lacanas turi galvoje ne tiek lingvistin raik, kiek bendrj en-klo struktr. Pasmons fenomenus Lacanas interpretuoja kaip enkl struktr, kurios model pasiskolino i Saus sureo struktrins lingvistikos.7

enklas iuo atveju nenurodo jok konkret turin, o yra diferencinio ryio su kitais enklais rezultatas. Nors tai suartina J. Lacano psichoanaliz su Ja

cqueso Derrida dekonstrukcionizmu, bet psichoanalizs teorija tuo neapsiriboja ir bando surasti kalbos struktrai bdingus dsnius, kurie lemia enkl isidstym kalbjimo (parole) procesuose ir paioje kalbos (langue) struktroje.

i dsni paiekos ir nulm tai, kad Lacanas sukr visikai nauj mogaus ir j supanio pasaulio ifravimo, interpretavimo ir supratimo metodologij, kuri leist paaikinti tai, kas yra iracionalu8. Pagrindiniai J. Lacano psichoanalizs konceptai yra tarsi raktas, leidiantis atrakinti duris, u kuri slypi kitoks poiris tiek psichoanaliz, tiek filosofij. S. Freudas daugiausia dmesio skyr psichoanalizs kaip atskiros mokslo akos pltojimui tam, kad suprast psichines ligas, o J. Lacanas psichoanaliz praplt iki universalios disciplinos, galinanios paaikinti daugyb mogikos veiklos proces.

PaSMon

Pasmon S. Freudui buvo svarbiausias psichoanalizs konceptas, reiks mentalin struktr. Pasmons struktra nra iorinis smons laukas, bet tai, kas visikai atskirta nuo smons.9 Freudas iskyr tris psichikos sritis: smoningum, ikismoningum ir pasmon (kurios svok jis vliau pakeit nesmoningumo terminu). Pasmon su kitomis psichikos sritimis susisiekia tik per ikraipymus. Psichoanalizs iradjui i struktra pasmon reik smonei niekaip nepasiekiam, belaik ir vietos neturint fenomen, kur galima aptikti tik per jo ikraipytus pasireikimus: kalbos riktus, sapnus, umirimus. Knygoje Kasdienio gyvenimo psicho-patologija S. Freudas stengsi rodyti, kad

ms racionalum sudrumsianios klaidos kyla btent i pasmons. Taiau pati pasmon jo teorijoje buvo psichini, o ne kalbini proces darinys, koreliavs su ikismoninga sritimi.

Pasmon susideda i nesismoninto psichinio turinio. Tuo tarpu ikismonin sritis yra tarsi priemen, i kurios nesunkiai patenkama smons kambar, kitaip tariant, tai, kas joje slypi, nesunkiai gali bti sismoninta. Tarp pasmons ir kit dviej psichikos dali sikr vadinamieji cenzoriai, kurie ir saugo asmenyb nuo nepageidaujam impuls, fantazij, stabdo tiesiogin var ikrov10.

J. Lacanas i esms pakeit i pasmons samprat: jam pasmon yra

JaunJ Opusai


suvokiama kaip mstymas, kuris, prieingai kartezikajam projektui, neleidia subjektui sutapti su savimi paiu. Taigi modernus mstymas subjekto svok siejo su autonomiku ir racionaliu individu, o psichoanalizs teorijoje subjektas siejamas su pasmone kaip tam tikru minties procesu11.

Teigdamas, kad pasmon yra Kito (autrui) diskursas12, J. Lacanas padaro didiausi perversm visoje psichoanalizs teorijoje, nes pasmonei ne tik suteikia kalbos struktr, bet ir vardija j kaip diskurs. Taigi pasmon tai Kito diskursas. ia Kitas nurodo tiek psichoanalitik, kurio tarpininkavimas btinas, norint iversti sapn ir simptom kalb pacientui, tiek kitybs ir svetimumo moment, kuris gldi ego pasmonje ir kurio smoninga ego veikla negali inkorporuoti13.

Suteikdamas pasmonei visikai nauj reikm, J. Lacanas pripasta, kad tiek froidika pasmons samprata, tiek froidika psichoanaliz yra negrtamai prarasta14, nes neatkreip dmesio tai, kaip kalba takoja mogaus psichinius procesus. Pasak jo, pasmon yra subjekto kalbjimo efekt suma15, taigi, ir psichinius procesus reikia suvokti kaip kylanius i kalbos. Btent dl to, kad pasmon mums kalba, mes susiduriame su vairiais ikraipymais, kurie nesmoninti kartais sukelia psichines traumas.

Taiau vien tik tuo, bandydamas paaikinti pasmons fenomen, J. Lacanas neapsiriboja, jis dar nori suprasti, kam

reikalinga pasmons kalba. Per kalb sivaizduojamos plotms subjektas (moi) yra socializuojamas, jis isilaisvina nuo infantilios priklausomybs savo vaizdinio atvilgiu ir sitvirtina per komunikacij su sociumu. Kita vertus, subjektas nusavinamas bei pajungiamas Kito priklausomybei, nes kalba ne tik yra nukreipta Kit, bet Kitas visuomet jau kalba ja ir joje16. Bet pasmon, pasak Lacano, yra ne tik Kito diskursas, ji yra struktruota kaip simbolin funkcija17. Vadinasi, ji yra determinuota Simbolins plotms. Ne veltui tikras Simbolins plotms subjektas Lacano yra vadinamas pasmons subjektu: tai reikia, jog pasmon susiejama ne su instinkt ar impuls sritimi, kaip man Freudas, bet su simbolini funkcij sritimi18.

Labai apibendrintai galtume sakyti, kad pasmon yra simbolinis Kito diskursas, kurio mes negalime suprasti be vertjo, nes negalime inoti simbolins Kito funkcijos. Kadangi neegzistuoja jokia fiksuota signifikacija, mes visuomet jas kuriame atsivelgdami tai, kokioje struktroje esame. Bandydamas suprasti, k mums nori pasakyti Kito diskursas, veriantis mus socializuotis ir jam paklusti, J. Lacanas prieina ivad, kad pasmons kalba yra geismo kalba: individas kuria lingvistines artikuliacijas atsivelgdamas tik geismo kuriam trkum ir stok19. Kitaip sakant, geismas yra ambivalentikas jis suadina pasmon ir veri j dirbti, kad upildyt savo paties sukurt trkum.

GEISMAS

Nors S. Freudas man, kad svarbiausias psichoanalizs terminas yra pasmon, J. Lacanas su tuo nesutiko: geis

mas yra mogaus esm20. Taiau kai jis kalba apie geism, jis neturi omeny ko nors kito, kaip tik pasmons geism.

pOvilas senta


Taip yra ne todl, kad Lacanas manyt, jog smoningas geismas yra nesvarbus, bet tiesiog todl, kad pasmons geismas yra centrin psichoanalizs svoka21. Kaip teigia Audron ukauskait: Geismo svoka Lacano psichoanalizs kontekste uima toki pat viet, kaip ir reikms svoka poststruktralistiniame kontekste. Geismas, kaip ir reikm, ymi pasmons subjekto nukreiptum, nuorod tai, kas nra jis pats.22

Kaip ir pasmons atveju, J. Lacanas nepriskiria geismo paties subjekto autonomijai: mogaus geismas yra Kito geismas23, taigi, ia susiduriame su Simbolins plotms ir Didiojo Kito (Autre) taka:

Geismas taip pat yra santykis su Simbolins plotms Didiuoju Kitu (Autrui).

Geidiama ne tik to, ko nori Kitas,

bet geidiama tuo paiu bdu; mogus

imoksta geisti kaip kitas, lyg jis bt

kitas asmuo. is Kitas negali bti suvoktas nei kaip konkretus individas, nei bendrai kaip subjektas; veikiau jis apibriamas kaip socialumo, intersubjektyvumo

sfera, kurioje subjektas suvokiamas skirtingumo pagrindu. Didysis Kitas yra simbolins identifikacijos konstrukto dalis,

yminti vilgsn, su kuriuo subjektas susitapatina ir velgia save tarsi kito akimis. Taigi ia susiduriame su egzistencijos

filosofijoje apraytu susvetimjimo fenomenu, kuris psichoanalizs teorijoje

gauna ne moralin, bet veikiau struktrin reikm: tai, jog subjektas suvokia

save i kito perspektyvos, panaikina sau tapataus ir smoningo subjekto samprat

ir jo viet rezervuoja, perbraukto subjekto svok, kuri nurodo subjekto nesutapim su savimi paiu. itas atstumas arba

neatitikimas tarp tikro subjekto ir Sim

bolins plotms perbraukto subjekto ir

yra geismo judjimo slyga. Kitas siteigia

kaip tai, kas pradeda geism, taiau kieno

dka geismas niekada nepasiekia galutinio tikslo.24

Geismo svokoje, kuria J. Lacanas aikiai norjo parodyti subjekto formavimsi per Simbolins plotms Didj Kit, galime iskirti tris lygmenis tai reikm (besoin), reikalavimas (demande) ir geismas (dsir). Reikm gali bti suprantama kaip konkretaus objekto gavimas arba biologini instinkt patenkinimas, reikalavimas tai sivaizduojama galia, kuri nesiekia turti konkretaus objekto, bet trokta valdyti25. iuos patikslinimus J. Lacanas ved smoningai, nordamas parodyti, kad geismas nra nei biologinis instinktas, nei sivaizduojama fantazija, kitaip sakant, kad geismas yra tai, aplink k struktruojamas kiekvienas reikms tinklas, bet kas negali bti vardyta kalba. Nes pats geismas yra santykis su Simbolins plotms Didiuoju Kitu, su kuriuo poiriu siekiama susitapatinti26. io santykio tikslas formuoti subjekt, kuris negali daryti geismui jokios takos: geismas yra pasmoninis, todl pats subjektas negali reguliuoti jo krypties; veikiau geismas formuoja subjekto tapatyb, jis pasako, kas yra geistina27.

Klaustina: ar mes esame beginkliai prie geismo hegemonij ir koki dar funkcij, be subjekto formavimo, atlieka geismas? J. Lacanas drsiai teigia: Neabejotinai Freudas nepaliko dvejons, daug labiau nei Aristotelis, ko siekia mogus, kad jo siekis yra laim28. is teiginys leist sakyti, kad ir geismo tikslas sukurti laiming subjekt. Bet pirmiausia laims ir malonumo kaip svar

JaunJ Opusai


biausio tikslo siekiui, prietaravo pats S. Freudas: I tikrj neteisinga kalbti apie tai, kad malonumo principas valdo psichikos proces vyksm. Jeigu is principas viepataut, nepaprastai didel ms psichikos proces dalis turt bti lydima malonumo, o toki ivad net pati bendriausioji patirtis juk kuo rytingiausiai atmeta. Vadinasi, gali bti taip, kad psichikoje esama stiprios malonumo principo tendencijos, kuriai prieinasi tam tikros kitos jgos ir santykiai, ir todl galutin baigtis ne visada gali sutapti su malonumo tendencija.29

engdamas anapus malonumo prin

cipo, S. Freudas ikelia mint apie mirties instinkt, tuo tarpu J. Lacanas engia kitu keliu: visikai aiku, kad noro patenkinimas suteikia malonum, bet puikiai inome, kad svajotojas a nemanau, kad einu per toli, kai pabriu lakanik problemos sprendim neturi paprasto ir nedviprasmiko ryio su savo noru. Jis atmeta j, smerkia j, jis jo nenori. ia mes susiduriame su geismo esme geismas visada turi kit lyg, geismo geism30. Kitaip sakant, geismas siekia ne patenkinimo, bet veikiau savo paties pratsimo paties geismo31. Geismas yra gyvas savs paties pakartojimu.

PaKaRtoJIMaS

Savo ankstyvuosiuose darbuose S. Freudas teig, kad tai, kas negali bti smoningai prisimenama, kas yra istumta pasikartoja mogaus elge syje32, taigi, pakartojimas jam buvo svoka, kuri reik neurozs simptom, rodant lig. Klinikai kalbant, simptomas yra neireikiamas pasmons pra ne imas33, apie kur mes suinome tik i to, kad jis nuolatos kartojamas. Knygoje Anapus malonumo principo S. Freudas prieina ivad, kad pakartojimo btinyb (wiederholungszwang) kaip mirties instinkto manifestacija yra jo ir malonumo principo koreliavimo re zul ta tas34.

Btinyb kartoti atgaivina ir tokius praeities igyvenimus, kuriuose nra jokio malonumo galimybs35, teigia S. Freudas. i paradoksali situacij (pakartojim), kuomet malonumo siekis susiduria su anapus malonumo principo esaniu mirties instinktu, J. Lacanas apibdina taip: visa Freudo pakartojimo atradimo istorija, kaip funkcija, tampa

aiki tik tada, jei suprasime j kaip mstymo ir Realaus rezultat36. J. Lacanui pakartojimas yra fenomenas, esantis tarp pasmons ir smons37 ir prieingai nei S. Freudui, nereikia nieko neurotiko. Apskritai, J. Lacanas savo teorijoje panaikina bet kokias biologines pakartojimo konotacijas ir suteikia jam simbolins svokos reikm38.

Dar daugiau, prieingai nei S. Freudui, J. Lacanui pakartojimas ne tik neturi nieko bendra su neurozs simptomu, bet yra btinas kaip subjekto tapatybs formavimo principas, kuomet Didysis Kitas nuolat grta intersubjektyvios struktros forma. Tapatyb pakartoja save sukurdama tamp tarp iorins ir vidins realybs, todl atsiranda dialektin krykel, kurioje susikerta baigtins moi fiksacijos (btis) ir nesibaigiantys Geismo sek pasikeitimai (trokimas).39

Subjektas stengiasi steigti savo tapatyb ir sustabdyti nesibaigiant geism

pOvilas senta


pasikeitim, bet negali to padaryti, nes jo tapatybs steigtis vyksta tik per socialin diskurs ir niekada nra priklausoma nuo jo paties. Nordamas bti socialiniame diskurse, subjektas turi vis i naujo pakartoti save kaip subjekt ir vis i naujo kurti savo tapatyb.

J. Lacanui pakartojimas yra toks subjekto modusas, kuris utikrina nenutrkstant subjekto tapatybs formavimsi. Nors is procesas niekada nesibaigia, tai nereikia, kad j sustabd mes galtume atsakyti klausim kas mes esame?. Sustabd proces mes ne tik

neatsakytume klausim, kas esame, bet apskritai negaltume kalbti, nes reikm, kuri visada yra signifikacijos proceso rezultatas, negalt rastis. Ji visada a priori randasi tik i neapibrtumo.

Pakartojimas ne tik leidia nuolat steigti nauj tapatyb, bet yra paties steigimo slyga: pakartojimas yra pagrindin ymjimo sekos charakteristika, pasmons manifestacija kiekviename subjekte40; btent pakartojimas ir sukuria pat ymjim, kitaip sakant, pakartojimas yra btinas kalbjimui41, nes neleidia signifikacijai sustoti.

PeRKlIMaS

S. Freudo psichoanalizs teorijoje perklimas reik pasmons afekt, kuris pasireikia psichoanalizs metu tarp psichoanalitiko ir paciento42. Afektai tokie kaip meil ir neapykanta kylantys i pasmons, yra smoningai neprisimenamos patirties iraikos, kurias interpretuojantis psichoanalitikas turi perskaityti kaip koduotus praneimus ir iversti jas pacientui suprantam kalb.

J. Lacanas, keisdamas ios svokos reikm, pirmiausia turjo paneigti senj reikms variant: perklimas neturi nieko bendra su paslaptinga afekt galimybe43 ir priartinti j prie savo struktralistins psichoanalizs teorijos: psichoanaliz yra dialektin patirtis, ir i mintis turi atsiskleisti, kai bandome suvokti perklimo prigimt44. Perklimas tampa svoka, kuri ireikia dialektinio proceso rezultat, vykstant ne dl emocij, o dl intersubjektyvaus bendravimo; taigi, i sivaizduojamos plotms (afekt), J. Lacanas perkelia i svok Simbolin plotm: Paia savo prigimti

mi perklimas yra tiesiog kalbjimo aktas. Kiekvien kart, kai mogus kalba su kitu mogumi, jei tai yra autentikas ir optimalus kalbjimas, tai yra, ties pasakius, perklimas, simbolinis perklimas kakas, kas uima viet, kurioje pasikeiia dviej kalbanij dabarties prigimtis45.

Kitaip sakant, perklimas yra neivengiamas kalbjimo akte, kuris apima enkl pasikeitim, transformuojant tiek kalbtoj, tiek klausytoj46, bet tai nra afektas, priklausantis kalbtojui ar klausytojui, tai yra inojimas, priklausantis Kitam47. J. Lacanui perklimo svoka buvo reikalinga kaip klijai, padedantys sulipdyti kitas tris pagrindines psichoanalizs svokas ir paaikinantys, kaip manomas bendravimas tarp moni, kuomet kiekviena pasmon yra Kito diskursas, kiekvienas geismas Kito geismas, o pakartojimas eliminuoja bet koki manom fiksuot tapatyb, vadinasi, nemanoma ufiksuoti, kas yra Kito diskursas ir Kito geismas.

JaunJ Opusai


Subjektas J. Lacano psichoanalizs teorijoje visuomet yra objekto atspindys, bet i subjektoobjekto perskyra yra struktrin ji priklauso nuo subjekto ir objekto padties struktroje, bet nra esensialistin. Tai, kas vienu atveju yra subjektas, kitu atveju yra objektas. Paprasiau kalbant, kai a matau save Kitame, Kitas save mato manyje. Garsioji Veidrodio pakopos teorija gali bti suprasta ne tik kaip kdikio savs atpainimas veidrodyje, bet ir kaip veidrodio (motinos) savs atpainimas kdikyje.

Perklimas yra bdas, kuriuo mes prieingai nei man S. Freudas ne perduodame Kitam savo inojim, bet pasakome, k norime suinoti i Kito48, t. y., vardijame savo Geism. Kaip XI seminare teig pats J. Lacanas, kai subjektas turi suinoti, kad egzistuoja, vyksta perklimas49.

Ir nepaisant to, kad kalbdamas apie perklim, J. Lacanas daugiausia kalbjo apie psichoanalitiko ir analizuojamojo situacij, termin galime interpretuoti kaip kiekvieno subjekto ir objekto tarpusavio ryio pagrindin slyg, leidiani subjektui suinoti, kas jis yra. Taigi, nordamas suinoti, kas a esu, turiu klausti, kas a esu Kito diskurse. Savs atradimas per Kit paaikina ne tik tai, kaip veikia ms pasmon ir geismas tai leidia suprasti, kaip yra manomas pats intersubjektyvumas: nors a priklauso nuo Kito, taiau Kitas taip pat priklauso ir nuo mans.

J. Lacano psichoanaliz leidia kitaip, naujai, pavelgti S. Freudo teorijas, ir papildo minties teorij naujomis valgomis, kuri originalumas ir XXI a. nesumaja.

S. Freudo psichoanaliz, kurios pradia slyginai laikomi 1900ieji metai, kuomet pasirod jo veikalas Sapn ai-kinimas, paklojo pamatus naujam metodui, padedaniam kitaip nei iki tol interpretuoti ir suprasti tiek mog, tiek j supant pasaul. XX a. viduryje ir antrojoje pusje psichoanaliz igyveno savo antrj gimim, kuomet J. Lacanas msi i principo j perdirbti, siekdamas sukurti universali disciplin, perengiani ne tik psichiatrijos, bet ir humanitarini moksl ribas. Ir pirmiausia jis msi keisti fundamentali psichoanalizs svok reikmes. Taip jis tarsi pakeit pai psichoanaliz: nuo mokslo apie mogaus nesmonin

gus impulsus iki mokslo apie nesmoning mogaus priklausym nuo Didiojo Kito.

I naujo permstydamas keturis svarbiausius psichoanalizs konceptus pasmon, geism, pakartojim ir perklim J. Lacanas atliko psichoanalizs kopernikj perversm ir parod, kad ms psichiniai impulsai gimsta i daug sudtingesni proces nei nesismoninti praeities vykiai, kaip man psichoanalizs pradininkas S. Freudas. Nordami suprasti J. Lacano perversm psichoanalizje, pirmiausia turime suprasti keturi fundamentali jo psichoanalizs koncept sukrim ir tai, k jais norima mums pasakyti.

pOst sCRiptuM

pOvilas senta


literatra ir nuorodos

22 Audron ukauskait. Anapus signifikanto prin-cipo, p. 103.

23 Jacques Lacan. The Four Fundamental Concepts of Psychoanalysis, p. 235.


25 Dylan Evans. An Introductory Dictionary of Laca-nian, p. 37.

26 Audron ukauskait. Slavojaus ieko tikrovs filosofija // Slavojus iekas. Viskas, k norjote suinoti apie iek, bet nedrsote paklausti Lacano, 2005, p. 11.

27 Ten pat, 11.28 Jacques Lacan. The Ethics of Psychoanalysis 1959

1960, p. 13.29 Sigmund Freud. Anapus malonumo principo. I

vokiei kalbos vert A. Gailius. Vilnius: Vyturys, 1999, p. 4142.

30 Jacques Lacan. The Ethics of Psychoanalysis 19591960, p. 14.


32 Ellie ReglandSullivan. Jacques Lacan and the Phi-losophy of Psychoanalysis. Urbana and Chicago: University of Illinios Press, 1987, p. 110.

33 Ten pat.34 Ten pat, p. 111.35 Sigmund Freud. Anapus malonumo principo,

p. 58.36 Jacques Lacan. The Four Fundamental Concepts of

Psychoanalysis, p. 49.37 Ellie ReglandSullivan. Jacques Lacan and the Phi-

losophy of Psychoanalysis, p. 111.38 Ten pat, 112.39 Ten pat.40 Dylan Evans. An Introductory Dictionary of Laca-

nian Psychoanalysis, p. 164.41 Jacques Lacan. The Psychoses 19551956, p. 242.42 Dylan Evans. An Introductory Dictionary of Laca-

nian Psychoanalysis, p. 211.43 Jacques Lacan. crits, p. 184.44 Ten pat, p. 177.45 Jacques Lacan. Freuds Papers on Technique. I pran

cz kalbos vert John Forrester. London, New York: W. W. Norton & Company, 1991, p. 109.

46 Dylan Evans. An Introductory Dictionary of Laca-nian Psychoanalysis, p. 212.

47 Ten pat.48 Ellie ReglandSullivan. Jacques Lacan and the Phi-

losophy of Psychoanalysis, p. 121.49 Jacques Lacan. The Four Fundamental Concepts of

Psychoanalysis, p. 232.

1 Sean Homer. Jacques Lacan. London and New York: Routledge, 2005, p. 1.

2 Slavoj iek. Tarrying With the Negative. Durham: Duke university press, 1993, p. 4.

3 Slavoj iek. The iek Reader, Ed. By Elisabeth Wright and Edmund Wright. Oxford, UK and Mass, USA: Blackwell, 1999, p. 4041.

4 Sean Homer. Jacques Lacan, p. 335.5 Audron ukauskait. Anapus signifikanto prin-

cipo. Vilnius: Aidai, 2001, p. 69.6 Jacques Lacan. The Psychoses 19551956. I pran

cz kalbos vert Russel Grigg. London, New York: W. W. Norton & Company, 1993, p. 167.


8 Sean Homer. Jacques Lacan, p. 8.9 Dylan Evans. An Introductory Dictionary of Laca-

nian Psychoanalysis. London and New York: Routledge, 2005, p. 217.

10 Raimundas Milainas. Apie autori // Sigmund Freud. Kasdienio gyvenimo psichopatologija. I vokiei kalbos vert O. Meiglien, R. Jonynait. Vilnius: Apostrofa, 2006, p. 370371.


12 Jacques Lacan. crits. I prancz kalbos vert Bruce Fink. New York and London: W. W. Norton & Company, 1999, p. 10.

13 Audron ukauskait. Slavojaus ieko tikrovs filosofija // Slavojus iekas. Viskas, k norjote suinoti apie iek, bet nedrsote paklausti Lacano. I angl kalbos vert Audron ukauskait. Vilnius: Lietuvos raytoj sjungos leidykla, 2005, p. 12.

14 Jacques Lacan. The Four Fundamental Concepts of Psychoanalysis. I prancz kalbos vert Alan Sheridan. London, New York: W. W. Norton & Company, 1998, p. 127.

15 Ten pat, p. 126.16 Audron ukauskait. Anapus signifikanto prin-

cipo, p. 83.17 Jacques Lacan. The Ethics of Psychoanalysis 1959

1960. I prancz kalbos vert Dennis Porter. London, New York: W. W. Norton & Company, 1992, p. 12.


19 Ten pat, 87.20 Jacques Lacan. The Four Fundamental Concepts of

Psychoanalysis, p. 275.21 Dylan Evans. An Introductory Dictionary of Laca-

nian, p. 36.

lacano psichoanalizes konceptai

Documents