f- Informacijos šaltiniai.Demogr.- mokslas, tiriantis gyventoju skaičiaus, jų sudėties bei demograf. procesu pok>'čius, Siu pokyčių priežastis ir pasekmes. Demografinės intbr Šaltiniai: -einamoji statistikagyventojų surašymaigyventojų registraiatrankiniai tyrimaikita.Einamoji statistika- demograf. įvykiu registr-mas: gimimu, mirčių, santuokų, ištuokų. Intbr teikiama už metus.Gyventoju surašvmas- momentinis gyventojų skaičiaus ir socialinių demografiniu charakteristikų surašymas, kuris atliekamas kas 10 metu. Atliekamas vienu metu pagal viena. metodiką. Pirmas surašymas įvyko 1740 m Švedijoje. Antras- !790 JAV 1790 m. gyventoju surašymas įvyko LDK. Paskutinis Lietuvoje 2001 m.Gyventoju registrai- kaupia turtingą informaciją pastoviai, papildoma ir atnaujinama, remiantis einamąja statistika ir gyvent, surašymu. Gaunamainfor apie įv socialinius judėjimus, pvz., darbovietės pasikeitimas. Gyvent, registras įkurtas Lietuvoje 1992 m.Atrankiniai tyrimai- yra statistiniai, socialiniai, sociologiniai. Statistiniai: namų ūkio biudžeto tyrimai, darbo jėgos tyrimai (i 994).Sociologiniai: 1995 buvo atliktas Šeimos ir gimstamumo tyrimas, kurį koordinavo JT. Šis tyrimas buvo atliktas 21 šalyje.

2.1. Pirmasis demogr. perėjimas. Demogr. perėjimas- tai tokia koncepcija, apibūdinanti visuomenės demograf, raidą, išreikštą gimstamumo ir mirtingumo evoliucija ar pokyčiais gyventojų migracijoje.Pagr. pirmo DP idėja yra ta, kad visuomenės socialinis vystymasis ir demograf. raida yra neatsiejami. Ikiagrarinėj visuomenėj gimstamumas irmirtingumas buvo maximalus. Visuomenės išsivystymo lygis neleido užtikrinti geresnių sanitarinių sąlygų bei aukštesnio visuomenės gyventojų lygio užtikrinti. Gimst-as ir mirting. buvo nereguliuojami. Rodikliai viršijo 40 % promilių. Demograf. pusiausvyra nebuvo pastoviai išlaikoma. Epidemijų metu mirting. buvo aukštesnis už gimst-mą. Gyvent, skaič. augolabai lėtais tempais. Pirmas mjrd buvo pasiektas apie 100m. Prasidėjus intensyviamvisuomenės vysrymuisi, agerėjus sąlygoms, mokslo rogresas medicinoje lėmė mirting. mažėjimą (19 a.pr.). Gimstamumas išlieka pastovus, tebegalioja tradicijos, normos dėl vaikų skaič. šeimoje. Prarandama pusiausvyra ir gyvent, skaič. sparčiai auga. Betpalengva mažėja gimst-mas 19 a - pr.- 20 a, pr. Mirting. žemas ir gimst-mas pasiekia žemą lygį (2 vaikai Šeimoje). Pasiekus industrinį išsivystymo lygį mirting. žemas, ir gimst-mas pasiekia žemą lygį./ Šiuolaik. situacijoj demograf. pusiausvyra daugelyje šalių neužtikrinama. 1999 m, pasaulyje buvo 6 mljrd plius l mįjrd. kas 12 metų. Pirmas DP Lietuvoje prasidėjo19 a. pab ir vyko I. Lėtais tempais. Gimst-mas ir mirting. mažėjo panašiais tempais. Demografinio sprogimo nebuvo, nes visuomenės vystymosi tempai buvo l.lėti.Demografinis sprogimas- tai labai greitas gyvent, skaičiaus augimas gimst-mo lygiui gerokai aukštesniam už mirting. lygį. Pirmasis DP baigėsi 1970 m„ kai gimst-mas nukrito iki 2 vaikų. Nuo 1994 m. prarasta demograf. pusiausvyra.Kai prarandama demogr. pusiausvyra daugelyje Salių vyksta depopuliacija- kada gyvent, skaič. mažėja: mirting. didesnis nei gimst-mas. VE šalyse gimstamumas 1. mažėja nuo 1960 m. vid. Tai yra antrojo demograf, perėjimo teorija.2.2 Antrasis demograf. perėjimas. Nuo 1960 m. Šeimos pokyčiai yra fundamentalūs, kurie lemia demograf. pusiausvyros praradimą arba populiaciją. Vyksta Šeimos transformacija, t.y. vyksta perėjimas nuo tradicinės prie modernios šeimos. Tradicinės Šeimos demograf. bruožai yra: ankstyvos vedybos, anksti gimsta pirmieji vaikai, vyrauja vidutinės (ar net didelės) Šeimos, t.y. gimdydavo po 2-3 vaikus,iki 1965 m. Europos Šalyse šeima kuriama vedybų keliu, buvo mažai nesantuokinių vaiku. Perėjimas prie modernios Šeimos išsivysčiusiose Šalyse prasidėjo 20a. septintojo dešimt, viduryje( apie 1965 m.), o Lietuvoje maždaug nuo 1990 m,Modernios šeimos demograf. bruožai yra: mažėja vedybų, "senėja" vedybos,

daugėja gyvenančių neregistruotoje santuokoje, daugėja viengungių, "senėja" gimstamumas, vyrauja mažavaikės šeimos, daugėja nesantuokoje gimusių vaikų dalis.Šeimos transformacijos prielaidos: individualizacija. t.y. akcentuojama saviraiška, prioritetai savo siekiams, išsilavinimui; emancipacija, t.y. moterų "liejimas iš namu ūkio" į profesinę veikia; individo laisvė, t.y. pasirinkimas kaip gyventi šeimoje: ar susituokus ar ne: technologinė pažangamedicinoje, t.y. perėjimas nuo tradicinės prie modernios kontracepcijos. Užsienyje piliulių era prasidėjo 1960 m.Demograf. perėjimo pasekmės: Pirmojo demograf. Perėjimo pradiniai etapai- pradėjus maželi mirtingumui ir gimstamumui: mažėja vaikų dalis, didėja darbingo/aktyvaus amžiaus žmonių dalis; mažėja visuomenės apkrovimas nedarbingais žmonėmis. Palankios sąlygos ekonominiai raidai demograf. perėjime vidurys ir pabaiga-labai sumažėjęs/mažas mirtingumas ir gimstamumas. Tokia būsena tęsiasi ilga laiką. Senėja visuomenė, visuomenėtampa sena:didėja pagyven./senų žmoniu dalis:mažėja darbingu/aktyviausių žmoniųdalis; mažėja vaiku dalis; auga visuomenės apkrovimas pagyven. /senaisžmonėmis; keičiasi kiekybinis santykis tarp gaminančiu ir vartojančių; turi keistis šalies biudžeto išlaidų struktūra; turi keistis social, paslaugų struktūra.t.y. social aprūpinimo, aptarnavimo, paslaugu sferos.

3.1. Gyventoju skaičius ir sudėtis. Gyventojų persikėlimas iš vienos Šalies į kitą, atvykusiųjų ir išvykusiųjų skaičius bei jo balansas yra išorinis gyventojuskaičiaus dinamiką lemiantis veiksnys. Vidiniai gyventojų skaičiaus pokyčių veiksniai yra gimstamumas ir mirtingumas, Šiuos demografinius procesusvertinančių rodiklių dydžiai ir jų tarpusavio santykis lemia gyventojų skaičiaus pokyčių pobūdį.Jei gimst-mo lygis yra aukštesnis nei mirtingumo, Šalies gyventojų skaičius didėja dėl natūralaus gyventojų

prieaugio-vyksta demografinis sprogimas. Jeigu mirtingumo lygis aukštesnis nei gimstamumo, gyventojų skaičius mažėja dėl natūralaus gyventojų mažėjimo-depopuliacija. Tokią padėti lemia gimst-mo lygis, nukritęs žemiau kartų kaitą užtikrinančios ribos, kuri industrinėse/po industrinėse Šalyse yra 2.5vaiko {suminis gimstamumo rodiklis - kiek vaikų moteris pagimdo per visą savo gyvenimą).LR gyventojų skaičius iki XX a.10-tojo dešimtm. pradžios augo. Didžiausias LR gyventojų skaič. buvo užfiksuotas 1992 m. pr. -3746,9 tūkst. žmonių. Tačiau nuo1992 m. mūsų šalies gyventojų skaičius mažėja ir 2001 m. pradžioje, einamosios statistikos duomemmis, LR gyveno 3692,6 tūkst. žmonių . 2001 m. balandžio 6 d. gyventojų surašymo duomenimis, LR gyvena gerokai mažiau žmonių - 5490,8 tūkst.Tai - 1-as kartas Šalies istorijoje, kai gyventojų skaičiaus mažėjimas nesusijęs su tokiais veiksniais kaip karai, teritorijos pasikeitimai, o yra demografinių procesų, kuriuos lemia fundamentalūs visuomenės pokyčiai ir socialinė bei ekonominė aplinka, raidos pasekmės LR gyventojų skaičiaus mažėjimas prasidėjo dėl XX a. 10-ojo dešimt, pradžioje labai išaugusios gyventojų emigracijos. Politiniai pokyčiai, LR nepriklausomybės atgavimas ir valstybingumo įtvirtinimo procesai lėmė reemigraci-ne bangą Rytų kryptimi (į buvusios SSRS teritoriją, džn. i Rusiją). Intensyviausiai 5\ši banga nuvilnijo 1990-I993 m., vėliau atslūgo.Oficialioji (legalioji) emigracija : Vakarų šalis (apie 1997 m.) nebuvo didelė. Kiek didesnė ji buvo 9 dešimun. pabaigoje - 10-ojo dešimtmečio pradž. (žydu emigracija).Nuo 10-ojo deš.m.vid.sumaže-jo emigracijos srautas (oficialusis) ir prasidėjo natūralus gyventoju, skaičiaus mažėjimas. Nuo 1994 m. Liet-je I-a kartą taikiu valstybės vystymosi periodu mirtingumo rodikliai viršijo gimstamumo rodiklius, gyventoju natūralus pokytis tipo neigiamas. 1993-1994 m. sparčiausiai mažėjo gimstamumas, be to, LR, kaip ir kt. posovietinėse šalyse, reiškėsi ir spartaus mirtingumo didėjimo tendencija.Gyventoju amžiaus struktūra. Gyvent amžiaus stuktūra yra ne vienos kartos demograf. procesų ir iv. istorinių įvykių {pvz. karų) atspindys. Pradedant nuo I-ojo gyvent, surašymo, L y. nuo 1959 m., yra 3dešimtmečiai (1959-1989) iki prasidedant demograf. nuosmukiui ir depopuliacijai, kurie Lietuvos demograf. raidai buvoypatingi tuo, kad šaliai sparčiai enant į industrinį, urbanizuotavisuomenės raidos etapą, sparčiausiais tempais vyko demograf.perėjimas ir buvo pasiekta jo baigiamoji fazė. Demograf.perėjimo terminas demograf.moksle vartoj. Didžiuliu emograf. raidos pokyčių apibūdinimus, kurie vyksta visuomenei einant nuo agrarinės prie industrinės visuomenės. Šiuo industrializ. periodu iš esmės keičiasi gyvent, reprodukcijos režimas: einama nuo demograf. pusiausvyros užtikrinimo, esantmaksimaliai dideliam nereguliuojamam gimstamumui ir I. dideliam mirtingumui, prie demograf, pusiausvyros, kai yra mažas gimst-mas ir mirting-mas. Kaip demograf. perėjimo pasekmė Liet-je tuo metu

vyko spartus gyvent, senėjimas, t. y. bendrame gyv-tojų skaičiuje mažėjo vaiku ir daugėjo pagyven. žmonių dalis. Liet-je gyvent amžiaus lyties piramidė 1959 m. dar turėjo" platų pagrindą (didele dalį sudarė vaikai) ir gana siaurą viršūnę (senų žmonių dalis buvo nedidelė), o 1989 m. gyvent, amžtaus-lyties piramidė jau rodo visuomene esant sena-piramidės viršūnė yra 1. išplatėjusi.Naujos gimst-mo, mirting. ir migracijos tendencijos nuo XX a. 10-ojo dešimt, pr. staiga ir ženkliai pakeitė Liet. gyvent, amžiaus struktūros formą Tai įtakojo labai sumažėjęs gimst-mas ir vaikų dalies greitas mažėjimas. Gyv-tojų medianinio amžiaus dinamika patvirtina, kad Liet-je gyv-tojai toliau senėja. Nuo 1989 iki 2001 m. LR gyvent, medianinis amžius padidėjo nuo 31 m. iki beveik 35 metu. Gyv-toiu senėjimas. Gyventoju senatvės lygis. Daugumos pasaulio šalių, jų tarpe ir Liet., gyvent, amžiaus struktūros pokyčiai XX-XXI a. sandūroje yra panašūs. Esmė-gyvent. demograf. senėjimas. Tat senyvo amžiaus žmonių skaičiaus ir jų dalies bendrame gyv-tojų skaičiuje didėjimas, Tačiau įv. Šalyse gyvent, senatvės lygis yra skirtingas, skinasi ir jo didėjimo tempai. Iki šiol aukščiausiu pasaulyje gyvent, senatvės lygiu išsiskyrė Europos regionas (pvz., 2000 m, 60 metų ir vyresnių gyvent, dalis sudarė 20,3 %.). žemiausiu-R. Afrikos regionas (4.5%).LR gyvent, senatvės lygis, 2000 m. būdamas 18.5%. neviršija Europos Salių vidurkio ir gerokai atsilieka nuo Europos regione pirmaujančių Salių. Europoje pagal gyvent, senatvės lygį nuo seno pirmavo Švedija (2000 m.-22,4 %) ir Vokietija (23.2%), tačiau pastaruoju metu jas pasivijo ir net aplenkė kelios Pietų Europos valstybės: Italija (24,1%) ir Graikija (23,4%) , Demografine prasme jauniausios Europoje- Alba-nija (9 %), Makedonija bei Moldova (po 14%).Lyginant LR gyvent, senatvės lygį su kaimyninėmis Šalimis, LR užima tarpinę poziciją tarp Latvijos ir Estijos, kur gyvent, senėjimas pažengęs toliau (Latv. 2000 m. 60 m.ir vyresni asm. sudarė 20,9%, Estij. - 20,2 %), ir Lenkijos, kurioje 60 metų ir vyresni gyventojai sudarė 16,6 %. Baltarusijos gyventoju senatvės lygis yra Siek tiek aukštesnis (18,9 %) nei LR.Gvventoiu senėjimo tempai. Paskutinis XX a. dešimt. Liet. gyvent, senėjimo raidoje, palyginti su 9-uoju dešimt., buvo ypatingas tuo, kad senėjimo raida reikšmingai paveikė jauniausiojo amžiaus gyvent, grupės mažėjimas. Vyriausios gyventojų grupės didėjimo tempams per 2 lyginamus dešimt, nesikeičiant, jauniausios gyventojų grupės (0-14 metų) didėjimo tempai, buvę teigiami 9-jame., 10-ajame virto neigiamais, t.y. tapo mažėjimo tempais. Tai labai paspartino LR gyventojų demografinio senėjimo procesą.Iki Šiol Lietuvos visuomenėje, jau apie 100 m. tolydžiai senstančioje, vis dar išsilaikė vaikų (0-14 metu) persvara senyvo amžiaus (60 m. ir vyresnių) žmonių atžvilgiu. Tačiau LR įžengiant į XXI a., senų žmonių ir vaiku skaičius susilygino ir nuo šiol, pirmą kartą LR demograf. istorijoje, senyvo amžiaus žmonių Liet. bus daugiau nei vaikų. Šį esminį gyvent, amžiaus struktūros raidos etapą jau yra peržengusios tos pasaulio šalys, kuriose gyventojų senėjimas pažengęs toliausiai: Švedija, Vokietija, Japonija, Italija, Graikija, Latviją Estija.Gvventoiu senėjimo teritoriniai kontrastai Kaip ir kt. Europos šaiyse, taip ir Lietuvoje senyvo amžiaus žmonių koncentracija didesnė yra kaimo vietovėse nei mieste. Tai įtakojo kai pokario metais Liet-je vyko intensyvūs industr-cijos ir urban-cijos procesai. Kaimo jaunimo masinė migracija į miestus, siekiant išsimoksl, ar darbo, nulėmė ypatingai sparčią kaimo gyventojų senėjimo formą. 1959 m. tarp miesto gyventojų 60-mečių ir vyresniu buvo tik 8%, tuo tarpu kaimo vietovėse-14 % gyventojų. 8-9a-me XX a. dešimtm. kaime senų žmonių koncentracija buvo dvigubai didesnė nei mieste. Artėjant Šimtmečio pabaigai, kaimo gyventojų senėjimas labai sulėtėjo ir praktiškai stabilizavosi, o miesto priešingai-sparčiai ėmė progresuoti. Taigi XX a. pab. LR miesto ir kaimo gyventojų senatvės lygis turėjo tendenciją supanašėti. Numatoma, kad artimiausioje ateityje miesto ir kaimo gyvent, senatvės rodikliai turėtu ne tik susilyginti, bet ir apsikeisti vietomis. Miesto gyventojų ypatingai spartus senėjimas, stebimas amžių sandūroje, paaiškina-mas kaip spartaus urbaniz-cijos proceso, vykusio prieš 30-50 merų, aidas. Šis miesto demograf. senėjimas susijęs su tuo, kad karta, gausiai patraukusi iš kaimo į miestą 6-7-ajame dešimtm., šiuo meru sulaukė senyvo amžiaus.Moterų ir vyru demograf. senėjimo ypatumai. Liet-je kaip ir kt. pokomunist. šafyse, ypatingai ryškus atotrūkis tarp moterų ir vyrų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės. Vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrų mirting. yra didesnis nei moterų. Moterų dominavimas vyriausiųjų gyventojų pogrupyje įvardijamas kaip senatvės feminizacija. Liet-je 100-ui vyrų tenka 111-l 12 moterų. Šis santykis per pastaruosius 10 m. beveik nesikeitė. Apžvelgus lyčių santykį pagal amžiaus grupes, pastebima akivaizdi tendencija: su amžiumi ima dominuoti moterys. Tarp 60-mečių ir vyresniu 100-ui vyrų tenka 172 moterys, o 8 5-mečių ir vyresnių gru-pėje vyrų ir moterų santykis yra 100 prieš 240.Pagai gyventojų prognozių antrą tikėtina, varianta, netolimoje ateityje lyčių disbalansas senyvo amžiaus asmenų (60+) grupėje turėtų šiek tiek sumažėti. Tačiau pačiu vyriausių (80+) Šalies gyventoju iyciu disbalansas dar paaštrės. Tai reiškia, kad 2020 m. trys iš penkių 60-mečių ir vyresnių LR gyventojų bus moterys, o 85-mečiu ir vyresnių gyvent, grupėje moterys sudarys net tris ketvirtadalius. Kadangi vyrų

vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra apie i O m. trumpesnė nei moterų, tai moterims tenka dažniau ir il-giau nei vyrams patini našlyste, gyvinti vienišoms.

išvados. Paskutinis XX a. de-šimtm.-demograf. nuosmukio, demograf. pusiausvyros praradimo pradžios periodas. Nuo 1992 m. pradėjo mažėti LR gyventojų skaičius ir prasidėjo depopuliaci-ja. Gyvent, skaičiaus mažėjimas prasidėjo dėl didelių 10-ojo dešimt, pr. reemigracinių srautų į buvusios SSRS teritorija, džn.i Rusija., susijusių su politiniais pokyčiais, LR Nepriklausomybės atgavimu. Nuo dešimtmečio vidurio gyvent, sk. mažėjimą veikė didesnis mirtingumas nei gimstamumas.1989-2000 m. laikotarpiu gyventoju senėjimas pasižymėjo ypatingai intensyviais tempais. Šis laikotarpis LR gyventoju amžiaus struktūros raidoje buvo ypatingas ir tuo, kad įsigalėjo naujas vaikų (0-14 m.) ir senų žmonių (60 m. ir vyresnių) santykis - nuo šiol senyvo amžiaus žmonių LR. yra daugiau nei vaikų. Ėmė keistis miesto ir kaimo gyventojų demograf. senatvės rodiklių santykis. Demograf. senėjimui kaimo vietovėse (senatvės lygis buvo kone 2 kartus didesnis nei miestuose) sulėtėjus, o miesto gyvenvietėse sparčiai progresuojant, ėmė mažėti skirtumas tarp miesto ir kaimo gyventojų demografinės senatvės rodiklių. Lietuvai, kaip ir kt. pokomunist. Šalims, minėtu laikotarpiu buvo būdingas ypatingai ryškus atotrū-kis tarp moterų ir vyrų demografinės senatvės rodiklių. Moterų kur kas daugiau nei vyrų pasiekia žilos senatvės amžių, o tai gerokai išbalansuoja lyčių santykį vyriausiose amžiaus grupėse, t. y. vyksta senatvės feminizacija. Agrarinėj visuomenėj esant 1. aukštam gimst-mui ir aukštam mirtingumui yra: Jauna visuomenė: didelė vaikų dalis ir maža pagyven./senų žmonių dalis; gana daug jauniausio darbingo amžiaus gyventojų.Senstanti visuomenė (palengva mažėja gimstamumas, sparčiai mažėja mirtingumas): vaikų dalis mažėja, didėja pagyven./senų žm. dalis;didelė darbingo amžiaus gyventoju dalis.Sena visuomenė (mažas gimstamumas ir mažas mirtingumas):maža vaikų dalis; didelė pagyven./senų žm. dalis.Labai sena visuomenė (ilgai trunkantis mažas gimstamumas irmažas mirtingumas): didelė pagyven./senų žm. dalis. maža vaiku dalis;ilgai trunkanti senos visuomenės būsena.Demograf. senėjimo etapai Lietuvoje:demograf.jaunystė- 1790 m.demograf. senėjimo pradžia -1897 m.demograf, senėjimas - 1923 m.demograf. senatvė- 1959-1970Demograf. senaties laipsniai:pradinis- 1960-Į970vidutinis- 1970-1989aukštas- 1989-1997labai aukštas -l 999, 2001, 2020.

4.1.1.Gimstamumo evoliucija.Gimst-mas keitėsi nuo I. aukšto. max ir universalaus ikiagrarinėjir agrarinėj visuomenėj prie mažėjančio gimst-mo skirtingosesocial, grupėse ir prie 1. žemo ir vienodo visose sočiai, grupėsepoindustr. visuomenėje (Lietuva).Bendrieji gimstamumo pokyčiai XX a. paskut. desimtm, pr, prasidėjęs spartus gimst-mo mažėjimas LR džn. siejamas su šalies ekonominių sąlygų. šeimų gyvenimo lygio pablogėjimu. Ekonominiu problemų pasekmė, remiantis ekonomine gimstamumo prokreacinės racionalios elgsenos teoriją - gimst-mo mažėjimas, kaip papildomų išlaidtų, susietų su vaikų priežiūra, mokymusi ir pan.. minimizavimas. Gimst-mo mažėjimas siejasi su 10-ojo . pr. Lietuvos ūkio nuosmūkiu ir gyvenimo lygio smukimu. Tuo pačiu metu gimst-mo mažėjimas ir kt. Šeimos nokvčiai prasidėjo ir kt. R. bei Vid. Europos Šalyse. Panašūs gimst-mo ir Šeimos pokyčiai vyksta visose išsivysčius. Europos, ir ne tik. Šalyse. Tik jie prasidėjo 2-3 deSimtm. anksčiau, vyko lėčiau ir jų prigimtis nesiejama su ekonominės raidos nuosmukiu.L. aukStas (maksimalus) gimst— mas (kai bendrasis gimstam. rodiklis artimas 40%o) LR išliko iki XIX a. pab. Einant nuo agrarinės visuomenės išsivystymo stadijos į industrinę, gimst-mas palengva mažėjo. XX a. 8-ajame dešimtm. gimst-mas, pasiekęs gana žemą lygį, stabilizavosi ties lygiu, kuris yra artimas paprastajai gyventojų reprodukcijai {bendrasis gimstant, rodiklis artimas 15%o, suminis gimstam. Rodiklis (vidutinis vaiku skaičius, kuriuos gimdo moteris) artimas 2). Toks lygis dar galėtų užtikrinti kartų kaitą. Tokia

gimst-mo raida vadinama demografiniu perėjimu gimst-mo srityje arba gimst-mo perėjimu. Liet-je jis vyko ilgai - apie 100 metų. Gana ilgą laiką trukę lėti Šalies industr-cijos ir urban-cijos tempai pamažu keitė žmonių gyvenimo būdą, palengva keitėsi ir jų demografinė elgsena. Pastarasis spartus gimst-mo mažėjimas LR prasidėjo XX a. 10-ojo desimtm. pr. Jis pakeitė iki tol apie 20 m. buvusį gana stabilų gimst-ma. 1975-1991 m. LR kasmet gimdavo 52-59 tūkst. vaikų, 1000-iui gyventojų tekkdavo 15-16 gimusiųjų (bendrasis gimstant, rodiklis), o vidutinis vaiku, kuriuos moteris pagimdo per savo gyvenimą, skaičius (suminis gimstamumo rodiklis) tuo metu buvo apie 2 (1,97-2,18). Tačiau nuo 10-ojo desimtm. pr. gimst-mas LR mažėja 1. greitai. Absoliutus gimusiųjų skaičius sumažėjo nuo 56,9 tūkst. 1990 m. iki 34,1 tūkst. 2000 m.: t. y. beveik 1,7 karto. Bendrasis gimst-umo rodiklis atitinkamai sumažėjo nuo 15,3 iki 9,2%«, o suminis gimstamumo rodiklis (SOR) • nuo 2,02 iki 1,27 Žemesnis °imst-mas negu LR Šiuo metu vra tik kai kuriose Europos šalyse V.Europoie - italijoje. Ispanijoje: VidEuropoĮe - Čekijoje, Buigariioie. Slovėnijoje ir buvusioje VDR: R.Europoįe - Latviioie. Rusijoje. Ukrainoje). Iki 2000 m. žemesnis nei LR gimst-mas buvo ir Estijoje. Tačiau nuo 1999 m. Estijoje gimsi-mas pradėjo didėt!, o LR toliau tebonažėja Latvijoje gjmst-mas nuo 1999 m, l p. didėja, [adau jis dar nepasiekė LR gimst-mo lygio.Liet-je gimst-mas pradėjo mažėti 1991 m., tačiau sparčiausiai ma-iėja nuo 1993 m. Būtent 1993-1994 m. gimss-mas mažėjo ypač greitai: SGR sumažėjo nuo 1.89 !992 m. iki 1.52 1904 m. Nors gimstamumas mažėjo ir vėliau, tačiau jo mažėjimo tempai silpo ir 1996-1999 m. Siek tiek stabilizavosi. Tuo metu SGR LR buvo artimas 1,4. Tačiau 2000 m, girnsl-mas LR vėl pastebimai smuktelėjo žemyn. SOR sumažėjo iki 1,27.Gimstamumo lygis pagal motinos amžių Gimst-mo rodiklių pagal motinos amžių (specifinių gimstamumo rodiklių) kreivės formos kitimas XX a. paskutin. deSimtm. LR buvo gana prieštaringas. Specifiniai gimst-mo rodikliai mažėjo beveik visose amžiaus grupėse, tačiau labiausiai jie mažėjo reproduktyviausiame amžiuje - 20-25 m. amžiaus moterų grupeje.Šiuo periodu specifinių gimst-mo rodiklių kreivė ne tik pažemėje, jie įgauna yvresniam amžiui atidėtu gimdvmu forma - Nors didžiausi gimst-mo rodikliai šiuo metu yra būdingi 21-26 m. amžiaus moterims, tačiau jie yra beveik du kartus mažesni nei 1990 m.Apie gimst-mo "senėjimą" liudija ir vidutinis motinos, gimdančios i-a vaiką, amžius, kuris nuo 1995 m., nors ir palengva, bet nuolat auga: padidėjo nuo 23.04 metų 1994 m. iki 23.39 metu 2000 m..Bendrasis gimusių vaikų skaičius mažėja, bet didėja dalis tų, kuriuos gimdo vyresnės nei 35 m. amžiaus motinos. Nors pirmagimių, kuriuos gimdo moterys, peržengusios 35 m. amžių, yra labai maža, tačiau jų pastarajame de-5:mtm. pastoviai daugėjo. Vadinasi, vaiku gimdvmas atidedamas vyresniam amžiui. Vaikai pagal gimimo seką. pirmo žvilgsnio atrodo, kad vaikų gimimo seka analizuojamu periodu iš esmės nesikeitė. Kaip ir anksčiau apie puse visu gimu-siuiu sudaro pirmieji vaikai, apie trečdali - antrieji ir beveik penktadali - tretieji ir paskesni vaikai. 1990 m. pr. sumažėjo visu vaikų skaičius: tiek tų, kurie gimė pir-mieji, tiek tų, kurie gimė antrieji, tretieji ir t. t. Tačiau nuo 10. vidurio, toliau mažėjam gimst-mui, didesnės sekos gimusių dalis ir net absoliutūs skaičiai auga;. nors pirmų ir antrų vaikų mažėja, trečiuiu ir ketvirtųjų vaiku gimst-mas nuo 1990-uiu vidurio vra gana stabilus (svyruoja nedideliu diapazonu), penktųjų ir pas-kesnių vaiku skaičius palengva auga. Tiesa, vaikų, kurie gimė penktieji ir paskesni, yra nedaug: kasmet salyje gimsta tik kiek daugiau nei 1000 tokiu vaikų, bet jų gausėja.Pirmųir antrųu vaiku procentinė dalis taip pat mažėia (sumažėjo nuo 84 %. 1990 m. iki 81 %, 2000 m.), o paskesnių vaiku - di-dėja (atitinkamai padidėjo nuo 16 % iki 59 %). Taigi gimst-mo mažėjimo problema yra ne tame. kad mažėja daugiavaikių šeimų (atvirkščiai -jų daugėja), o, kad negimdomi pirmieji ir antrieji vaikai.Nesaniuokiniai vaitai - sparčiai mažėjantį gimst-ma LR lydi ir kitas besikeičiančios prokreacinės elgsenos bruožas • nesantuokiniu vaiku dalies didėjimas. Nesantuokiniu vaikų dalis bendrame gimusių vaikų skaičiuje ilgą laiką LR buvo gana stabili ir, palyginti su kt. šalimis, maža. Visą XX a. nesantuokinių vaikų dalis LR svyravo 3-7 %. diapazonu, išskyrus rezistencijos kovų periodą.. Tačiau pastaraisiais gimstamumo mažėjimo metais nesantuokin. vaiku gerokai padaugėjo. Dar 1992 m. nesantuokinių vaikų dalis tarp visų gimusiųjų LR sudarė 7 %. o 2000-aisiais - 22.6 %, t. y. patrigubėjo. Sparčiai daugėja nesantuokiniu vaiku, kuriuos gimdo Jauniausio reproduktyvaus amžiaus motervs (16-29 metų). Tokių vaikų skaičius 1990-2000 m. padvigubėjo. Daugėja nesantuokinių vaiku, gimdomų ir vyresnio reproduktyvaus amžiaus moterų. Nors 10-ame dešimcm. nesantuokinių vaikų LR smarkiai padaugėjo, tačiau, palyginti su padėtimi Baltijos bei kt. Europos, ypač Skandinavijos šalvse. Sis procesas mūsų šalvie tėra užuomazgos stadijoje.Prokreacinis nuostatos. Iv. so-ciodemografinių tyrimų rezultatai leidžia pastebėti, kad praėjusiame dešimt, sparčiai keitėsi prokreacinės nuostatos. Norimas vaiku skaičius sumažėjo nuo 2.8 1990 m- iki 2.1 1994-1995 m. 2001 m, rudeni atlikto rvrimo rezultatai parodė, kad prokreacinės nuostatos toliau nebesilpnėia ir šiuo metu net vra požvmiu. kad norima turėti šiek tiek daugiau vaikų nei 10-oio dešimtm.viduryje. Reproduktyvaus amžiaus respondentai nurodė, kad norima; vaiku skaičiui vidutiSkai yra 2,2. 1994-1995 m.

tyrimo rezultatai atskleidė dar vieno prokreacinės elgsenos reiškinio užuomazgas: savanoriškos bevaikystes pradžia. Apie 10 % jauniausių kartu atstovų (gimusiu 10 dešimtm. pr i nurodė, kad jie iš viso nenorėtų turėti vaikų. Toks reiškinys Vakarų Šalyse atsirado 2-3 de-šiimm, anksčiau.Vedybos. Pastarieji šeimos pokyčiai LR pirmiausia pradėjo reikštis vedvbu skaičiaus mažėjimu Posūkis vedybų skaičiaus mažėjimo linkme ivvko 10-oio deš. pr. 1, sparčiai šis skaičius mažėjo 1991-1993 m. Vedybų mažėjimas, nors vėliau ir gerokai sulėtėjo, tačiau tebesitęsia iki šiol. Skyrybų bendrieji rodikliai (skyrybų skaičius 1000 gyventojų) pastaraisiais metais svyravo 3.9-4,l%e diapazonu ir nerodo aiškesnės didėjimo ar mažėjimo tendencijos. Nors praėjusio dešimtm. vyru ir moterų vedybų pagai amžių rodikliai mažėjo visose amžiaus grupėse, tačiau ryškiausias šiu pokyčių bruožas buvo itin spartus ir didelis rodikliu mažėjimas jauniausiose vedybinio amžiaus grupėse, kuriose paprastai tuokiamasi dažniausiai. Vedvbu rodikliai I. sumažėjo pačiose jauniausiose amžiaus grupėse (iki 20 metu). Vedybų "senėjimas". 10-ajame deSimtm. pastebimas vedvbu "senėjimą", t. v. vedvbu atidėjimas vyresniam amžiui. Iki XX a. vid., visu tarpukario nepriklausomos LR periodu buvo paplitusios vėlyvos vedybos. Po II-oio pasaul. karo iki pat 10-oio deiimtm. pr. vedybos LR "Jaunėjo". Tačiau nuo praėjusio dešimtm. pr. jaunimas vedybas vis dažniau atideda vyresniam amžiui. Vedybinės elgsenos pokyčiai pirmiausia paliete 1971-1975 m. gimusiųjų kartą. Ši karta vedybinio amžiaus sulaukė pastarųjų politin., socia-lin. ir ekonomin. pokyčių, ku-riuos lydėjo gili ekonominė krizė, pradžioje. Ekonominis nuosmukis paprastai daro įtaką vedybinei elgsenai: vedybos dažnai nukeliamos iki ekonominio pagyvėjimo. Ši karta buvo pirmoji, dar vedybinio amžiaus pradžioje turėjusi galimybę susipažinti su Vakarų Salių vertybėmis, gyvenimo stiliumi, modernia kontracepcija. Nemaža dalis 1966-1970 m. kanos atstovų, kurie iki pastarųjų pokyčiu dar nebuvo vedę, vedybas taip pat atidėjo. Nuo praėjusio dešimt. vidurio statist. duomenys fiksuoja vedybų "senėjimą". Neregistruotos santuokos. Vis didesnė jaunimo dalis, ir ypač atidedanti vedvbas, gvvena neregistravę santuokos. Tai naujas reiškinys mūsų visuomenėje. Dar prieš dešimtmetį katalikiškos kultūros visuomenė tokios vedybinės elgsenos netoleravo, o tai stabdė neregistruotu šeimų plitimą. Tačiau nuo praėjusio dešimt. vis didesnė kiekvienos jaunesnės kartos dalis pirmąja partneryste pradeda jos neregistravusiNauja Šeimos kūrimo strategija įv. gyventojų grupėse plinta skirtingai. Pvz., daug priklauso nuo tėvu šeimos stabilumo, t. y. vaikystės patirties ir dar vaikystėje susiformavusio supratimo apie šeimą. Minėto tyrimo duomenimis, asmenys, kurių tėvai išsiskyrė, kai jie dar buvo vaikai (neturėjo 15 ment), anksčiau pradeda vedybinį gyvenimą ir beveik apie du kartus dažniau jį pradeda santuokos neregistravę, nei tie, kurie iki 15 metų augo su abiem tėvais. Tai yra viena iš tėvų skyrybų pasekmių.Gimstamumo ir Šeimos pokyčiu veiksniai. Dėl sparčių ir esminių visuomenės pokyčių keičiasi ir demografinė raida. Nacional. atgimimas, LR prasidėjęs 9-ojo deSimtm. pab., Nepriklausom, atgavimas 1990 m. ir pasirinktas kelias atviros, liberalėjančios visuomenės ir rinkos ekonomikos linkme yra lydimi fundamentalių pagal turinį, didžiulių pagal mastus ir sparčiu savo tempais šeimos instituto pokyčių, Keičiasi vedybinė ir prokreacinė elgsena. Prasideda Šeimos transformacija: silpnėja tradicinės šeimos bruožas, ryškėja nauji, jau kuris laikas būdingi Vakarų šalims, keičiasi šeimos formavimo strategija. Per la-bai trumpa laiką iš esmės pasikeitusi politinė, ekonominė, socialinė, kultūrinė aplinka verčia žmones adaptuotis prie naujų sąlygų, būti socialiai aktyviems, kartu išlaisvina juos nuo daugybės iki Šiol ribojusių įstatyminių ir socialinių normų, kuria prielaidas saviraiškai ir pasirinkimo galimybei įvairiose gyvenimo srityse. Tai didina orientaciją į profesine veiklą, atitolina Šeimos formavimą. Gili 10-ojo deiimtm. pr. ekonominė krizė, kainų kilimas, pasiekęs hiperinfliacijos lygį, nedarbo atsiradimas ir jo giiėjimas, socialinio saugumo garantijų neadekvatus kūrimas lemia socialinę riziką, ypač darbinę karjerą pradedančiųjų tarpe. Tai, be abejo, verčia jaunimą keisti elgsena kuriant Seimą, atsakingiau vertinti galimybes, siekiant užtikrinti Šeimos gerove ar net vengti vedybinių įsipareigojimų ir atsakomybės. Nyksta tradicinės šeimos bruožai, ryškėja nauji, jau kelintą dešimtmetį būdingi Vakarų Šalims. Labai sumažėjo ir tebemažėja vedybų, šeimos kūrimas atidedamas vyresniam amžiui. gimst-mas tapo labai žemas, gerokai žemesnis, nei galėtų užtik-rinti kartų kaita, ir toliau mažėja. Pirmuosius vaikus moterys ima gimdyti būdamos jau vyresnio amžiaus. Vis rečiau šeimos kuriamos tradiciškai - tuokiantis, t. y. kai Šeimos susikūrimo pradžia sutampa su vedybomis. Vis daugiau porų pradeda gyventi nesusituokusios. Tokia elgsena būdinga jau gan didelei daliai jaunesnių, ir ypač pačių jauniausių, kartų atstovu. Sparčiai daugėja ne santuokoje gimusiu vaikų. Libe-raiėja visuomenės požiūris į. gyvenančius nesusituokus, nyksta akivaizdi netolerancija jiems.4.1. 2. Gimst-ma lemiantys veiksniai visuomenės išsivystymo lygis gyvenimo lygis (stabilumas) socio-ekonominės struktūros/ org-cija: darbo rinkosorganizavimo formos, apsirūpinimo būstu sistema,sveikatos apsaugos sistemaŠeimos planavimo paslaugos.sociaiinė (gyventojų) šeimos politika.

Gyventojų _ charakteristikos struktūra kultūrinės, demografmės)\amžiaus/lytiesstruktūra;išsimokslinimas;socialin statusas pvz., moterų užimtumas);pajamos tautybė. religija gyvenamoji vieta.3 . N uostatos/Normos/ Žinios A) nuostatos ir normos dėl vaikų skaičiaus šeimoje,idealaus, laukiamo); vedybų amžiaus;santuokos formavimo būdu; gimst-mo reguliavimo: abortų. B)žinios. informatumas apie:kontraceptines priemones.4. Sąlygos mikro):būstas: Šeimos gyvenimo lygis/stabilumas.; ir pan. 5. Elgsena ; veiksnių/ priežasčių betarpiškas pasireiškimas.4.13. Šeima, namų ūkis. Šeima-tai asmenų bendrija, kuria, siejasantuokos, kraujo (giminystės) arįvaikinimo ryšiai, patvirtintiįstatymine ar socialiai pripažintatvarka.Šeimų _ tipai _ pagal sudėti/prigimti;a)socialinė Seimą – sutuoktiniai arba partneriai.b)Biologinė šeima - abu tėvai ir vaikas/ai.c)Nepilna branduolinė Seimą -vienas tėvų ir vaikas/ai.d)išplėstinė šeima - susideda iŠ kelių branduolinių seimu Sudėtinė Seimą - susideda iš branduolinės šeimos ir giminės/ių.Šeima paprastai susikuria vedybų keliu, ir pirmiausia iSreiSkiasantykius tarp sutuoktiniu. Tai socialinė Seimą ir pirminisŠeimos kūrimosi etapas. Gimus vaikams-biologinė seimą, o esantkelioms kartoms -išplėstjnė.Šeimos g.b. skirstomos pagal jų susikūrimą:l .orientacinės - šeima, kurią asmuo sukuria vedybų būdu2,prokreacinės - Seimą, kurioje asmuo gimė.Šeimos g.b. sugrupuotos pagal vedybų tipus:monogaminė- vienas vyras ir viena moterispoligaminė - kai vienas vyras ar moteris turi du ar daugiau sutuoktinių.Bandoma šeimas grupuoti pagal keletą bruožų ir į gerokai įvairesnius šeimos tipus.1 Nukleariu branduoliniu šeimu potipiai:a)socialinė b)biologinė c)vieno tėvo/motions d)adaptuotos- kai yra įvaikintųvaikų, kurie įgyja tokias pat jurid teises kaip ir savi vaikai.Tačiau Šiuo atveju nėra kraujo ryšio.Dar yra branduolinė šeima in vitro- kai vaikai šeimoje gimsta dirbtinio apvaisinimo būdu.2. Išplėsiiniu šeima potipiai:a)trijų kartų. Paprastai išplėstinė šeima yra tada, kai gyvena kelios kartos. Tai Šeimos, kurias sudaro tėvai, vaikai, seneliai. Tokios Šeimos daugiausia dominuoja kaime, kur vyrauja agrarinis gamybos būdas. Čia šeimos nariai susieti ekonominiais saitais. Miestuose tokios šeimos gali susikurti dėl būsto trūkumo.b) gimines Šeimos - kai kartu gyvena daugiau nei trys kartos, bet dar ir giminės.c) genties - jos yra sukurtos socialiniu, o ne biologiniu pagrindu. Čia atsakomybė už vaikų auginimą tenka keletui asmenų. Biologinės motinossesuo g. b. laikoma-vadinama mama, biologinio tėvo brolis - tėvu.3. Reorganizuotos šeimos:Nepirma šeima — kai Seimą sukuriama antrą (ne pirmą) kartąvedybų ar kohobitacijos būdu.Čia susikuria įv. psūnių/podukrų ir patėvių/pamočių giminystės ryšiai, t.y. susipina biologiniai ir nebiologiniai, socialiniai giminystės rySiai. B) Bendruomeninio tipo Seima -tokios Šeimos susidaro tarpusavio susitarimo būdu, kur kelios branduolinės Šeimos gyvena kartu, kartu prižiūri vaikus. Tai g.b. vaikų institucija su motina-namų Seimininke.c)Vienos lyties Šeimos pastaruoju metu tokios Šeimos plinta.Agrarinėj visuomenėj dominuoja išplėstinės-sudėtimės šeimos. Mūsų visuomenėje pagr. yra biologinės, bet vis daugėja socialinių (vyras ir moteris), vieno iš tėvų šeimos, iš reorganizuotų šeimų- ne pirma vedybinė Seimą. Šeimos funkcijos: Social-dvasinė — asmenų tarpusavio pasitikėjimo ir atsakomybės ugdymasKartų kaitos- gyvybės davimas, vaikų auginimas, senų žm. globa socializacijns - kultūrinių vertybių ir pirminių žinių vaikams perdavimas, pažinimo ir bendravimo įgūdžių ugdymas.

Psichofizinė - žmogiškosios globos, priežiūros, psichologinio saugumo užtikrinimas (ypač vaikų, vyresnio amž, žmonių ir žm. su negalia)Psichosocialinė - pilnaverčio ir partneriško lyčių suderinamumo, adekvačių vyro ir moters vaidmenų visuomenėje ugdymas Ekonomine - materialinio apsirūpinimo. apsitarnavimo užtikrinimas, bendros veiklos (t. P- ir ekonominės) organizavimas.Vystantis visuomenei keičiasi jos funkcijos, keičiasi reikalavimai šeimai kaip socialiniam institutui, kuris turi atitikti t. tikras f-jas, tenkinant Šeimos narių poreikius. Paprastai pagr. šeimos funkcija laikoma kartų kaitos funkcija (vaiku gimdymas, jų auklėjimas). •Namų ūkis. Tai grupė asmenų, kurie disponuoja bendru namų turtu • bendrai gamina, siekdami patenkinti kasdieninius poreikius. Jų pareigos pasiskirsto pagal namiškiu amžių ir lytį. Vienų šalių gyventojų surašymuose, apibrėžiant n. ūkį, remiamasi i:"gyvenimo viename būste" faktą ''bendri ūkininkavimą" "bendro biudžeto ir bendro jo naudojimo faktą". Yra išskiriamos trys stambios namų ūkio rūšys:vieno asmens namų ūkiai.Šeimyniniai bei iš dalies šeimyniniai namų ūkiai, institucijų namų ūkiai (vaikų ir seneliu namai, kareivinės, kalėjimas, vienuolynai, laivų įgulos:.Kokios rūšies bebūtų n. ūkis, tarp jo nariu vyksta materialinė, dvasini, psichologinė bei socialinė sąveika, kurios sėkmingumas ir efektyvumas gali skirtis kiekviename n. ūkyje. Tad vadovaujamasi prielaida, kad tarp n. ūkio narių visada vyksta t. tikra sąveika, nes neįmanoma gyventi vienoje erdvėje visiškai izoliuotai.Reikėtų skirti sąvoką "Seimą" nuo sąvokos "n. ūkis". Šeimos sąvoka geriau vartoti norint iškelti ją kaip giminystės sistemos elementą, o n. ūkio sąvoką - kalbant apie vienoje vietoje ir vienu metu kartu gyvenančius žmones, tarp jų ir tuos, kurių nesieja giminystės rySiai.Pasaulio praktikoje plačiai paplitęs ir universaliausias yra JT org-cijos pripažintas keturių tipų n, ūkio modelis, kur atsižvelgiama tiek i n. ūkio dydį. tiek i n. ūkio narių giminystės ryšių buvimą/nebuvimą:vieno asmens n. ūkis - n. ūkį sudaro tik vienas atskirai gyvenantis individas;branduolinės Šeimos n. ūkis- n. ūkio nariai susiję kraujo/santuokos/partnerystės ryšiais ir sudaro branduoline Seimą:išplesnnės Šeimos n. ūkis -viename n. ūkyje gyvena drauge branduolinė/ės Seima/os su giminaičiais, arba kartu gyvena keli giminės, kurie nesudaro branduolinės Šeimos; sudėtinis n. ūkis - kuriame gyvena asmenys, nesusiję jokiais giminystės ryšiais (pvz., jaunimo komuna, vienuolynas, senelių namai).4. l .4.ŠE1MOS TRANSFORMACIJA LlET-JE: POŽYMIAI IRVEIKSNIAI 1. Šeima kaip pirminis socialinis institutas, prasidėjus esminėms pastarųjų metų LR visuomenės transformacijoms, patiria ryškius pokyčius. Jie akivaizdūs visose šeimos gyvenimosrityse. Keičiasi Šeimos ekonominio funkcionavimo pagrindai,veiklos ir saviraiškos galimybės,vidiniai saitai tarp Šeimos narių,vertybinės orientacijosel. Analogiški Šeimos pokyčiai panašiu metu kaip ir LR prasidėjo ir kt. pokomunistinėse šalyse. Šeimos transformacijos pradžia. slinktis ir veiksniai poindustrinėse šalyse. 7-ame XX a. dešimtm. S. ir V.Europos Šalyse prasidėjo esminiai šeimos ir gimst-mo pokyčiai. Pirmiausia jie buvo identifikuoti gimst-mo sparčiu ir ženkliu sumažėjimu ikitokio lygio, kuris jau nebeužtikrina demografinės pusiausvyros ir kartų kaitos(suminis gimstamumo rodiklis- vidutinis vaiku skaič., kuriuos moteris pagimdo per savo amžių- nukrito gerokai žemiau nei matrimonialinėje ir prokreacinėje gyventojųelgsenoje. Šių šeimos pokyčių raiškoje, vienas iŠ Šeimos transformacijos tyrinėjimopradininkų, Lesthaeghe [žvelgia kelis etapus.1 etapas-maždaue nuo 1955-1970 m. Europos Šalyse pradeda ryškėti 3 svarbūs pokyčiu komponentai: baigiasi pokarinis "vaikų bumas", sparčiai mažėja gimstamumas, greitai auga skyrybų rodikliai, didėja pirmų vedybų amžius.2 etape-maždaug nuo 1970-1985 m. prasideda spartus neregistruotų santuokų(kohabitacijos) plitimas. Pradžioje tai iŠ esmės buvo ikivedybinio gyvenimo forma,besireiškianti kaip preliudija vedyboms. Pirmieji ją praktikuoti pradėjo Š.Europos Salių gyventojai, netrukus toks gyvenimo kartu būdas buvo perimtas ir V.Europos šalyse. Vaikų gimimai porose, ne įregistravusiose savo santykių, lėmė ne santuokoje gimusių vaikų dalies bendrame gimimų skaičiuje didėjimą. gausėjo ir vaikų, gimdomu vienišų motinų.3 etape-maždaua nuo 1985 m., plinta povedybinė kohabitacija(atitinkamai mažėja pakartotiniuvedybų) ir gyvenimo "kartu, betatskirai" modelis (tokie priešingos lyties partneriųsantykiai, nepriklausomai nuo jųvedybinio statuso, kuomet dalilaiko partneriai gyvena kartu, o dalį-praleidžia gyvendami atskirai. Tokio pobūdžio santykiai dažnesni

tarp partnerių, dirbančių skirtingose vietovėse). Padidėjus gimimų skaičiui tarp moterų, peržengusių 30 m. riba^ gimst-mo rodikliai nežymiai šokteli. Taip pasireiškė atidėtų gimimų poveikis.Vykstantys Šeimos pokyčiai yra labai persipynę tarpusavyje, tačiau stebina savo nuoseklumu. Kiekvienas naujas elementas žmonių elgsenoje veda prie kitų, gana tikslingų sprendimų ir elgsenos pokyčių.Visų šių pokyčių galutinis rezultatas - keičiasi Šeimos modelis.Tradicinė šeimai būdinga:ankstyvos vedybos, anksti gimsta pirmieji vaikai. vyrauja vidutines i.ar net dideles)šeimos, t.y gimdydavo po 2-3 vaikus, iki I96i m. Europos šalyse seimą kuriama vedybų ksliu.buvo mažai nesantuokiniu vaikų.Moderniai Seimai būdinga:mažėja vedybų, "senėja" vedybos.daugėja gyvenančių neregistruotojesantuokoje, daugėja viengungių, "senėj a"gimstamumas vyrauja mažavaikės šeimos.daugėja nesantuokoje gimusių vaiku dalis.Šeimas Transformacijos prielaidos:individualizacija. t.y. akcentuojama saviraiška. prioritetai savo siekiams, išsilavinimui; emancipacija. t.y. moterų "išėjimas iš namu ūkio" į profesinę veiklą; individo laisvė, t.y. pasirinkimas kaip gyventi Šeimoje: ar susituokus ar ne; technologinė pažanga medicinoje. t.y. perėjimas nuo tradicinės prie modernios kontracepcijos. Užsienyje piliulių era prasidėjo 1950 m. Perėjimas prie modernios Šeimos Vakarų Šalyse prasidėjo 20 a. septintojo dežimt. viduryje (apie 1965 m.), o Lietuvoje maždaug nuo 1990 m.Lietuvos Šeimos transformacijos prielaidos/veiksniai:A)Specifiniai:Ekonominės socialinėstransformacijos/nestabilumai, Perėjimas prie rinkos santykiųEkonominės raidos nestabilumai/krizės, Smukęs gyvenimo lygis pirminiame ransformacijos etape ir

krizių metu, Pajamųdiferenciacija, skurdo plitimas Nedarbas Masinėnelegali/laikina emigracijaSocialiniai praradimai (pokomunist.visuomenės deprivacijos: prarastos socialinės garantijos,

nors irminirnalios): Užimturno, išsilavinimo min (nors ir ribotų/lygiavinių) pajamų Būsto ir pan.B) Fundamentalūs:individualizacija. t,y.akcentuojama saviraiška, prioritetai savo siekiams, išsilavinimui; emancipacija, t.y. moterų "išėjimas iŠ namų ūkio'" i profesine veikla.:individo laisvė, t.y. pasirinkimas kaip gyventi Šeimoje: ar susituokus ar ne;technologinė pažanga medicinoje, t.y. perėjimas nuo tradicinės prie modernios kontracepcijos. Užsienyje piliulių era prasidėjo 1960 m. Išvados. Nuo XX a. 10-tojo de-Simt. pr. vykstantys spartūs ir esminiai socialinės, ekonominės, kultūrinės aplinkos pokyčiai Lietuvoje sąlygojo Šeimos transformacija. Nyksta tradicinės Šeimos bruožai, ryškėja nauji, jau tam tikra laiką būdingi Vakarų Šalims, vis labiau įsigali moderni šeima. Postūmiu Šeimos transformacijai prasidėti buvo 10-tojo dešimt, pr socialiniai ekonominiai pokyčiai, socialinių garantijų netektys, ekonominio nuosmukio sunkumai, tačiau jų plitimo universalėjimąlemia būtent vykstančių pokyčių esmė - ėjimas į liberalią ir rinkos ekonomikos visuomene su gilėjančiais

individualizacijos reiškiniais,Liberalėja ir visuomenės požiūris į modernius šeimos bruožus. Su kiekviena jaunesne karta vis neutraliau žiūrima \ poras, kurios gyvena nesusituokę, nyksta netolerancija jiems. Neregistruotos santuokos iki Šiol džn. LR trunka neilgai ir yra arba preliudija vedyboms, arba laikina alternatyva registruotoms, tačiau jau įžiūrimi požymiai, kad tokia vedybinė elgsena gaJi virsti norma, o neregistruotos santuokos - universaliu reiškiniu.

1.2.1 Mirtingumo evoliucija. Vienas svarbiausiu bet kurios Šalies išsivvstvmo po-žvmiu yra gyventoju sveikata, džn. vertinama integraliu sveikatos ir mirtingumo rodikliu - vidutine tikėtina gyvenimo trukme. Šiuo rodikliu neretai naudojamasi lyginant valstvbiu ar regionu socialini išsivystymo lygį, Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė vra vienas iŠ žmogaus socialinės raidos indekso skaičiavimui naudojamu rodikliu. Pagal žmogaus socialinės raidos indeksą LR užima 52 vietą pasaulyje (2000 m.). Viena iš svarbių tokio žemo vertinimo priežasčių - gana aukštas mirtingumo lygis, kuris lemia mažesnius nei daugelio išsivysčiusių Salių vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklius. LR gyventojų mirtingumas tebėra aukštesnis nei Vakarų Šalyse bei daugelyje Centr. Europos valstybių i Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje. Slovėnijoje).

Mirtingumo lygio pokyčiai LR gyventoju mirtingumo dinamika po II-ojo pasaulinio, karo vra panašį i kitu R.Europos Saliu, kuriose po-zjp.vūs mirtingumo pokyčiai,vyko »k iki 1965 trU. Vėliau mirtingumo lygis augo arba išliko beveik nepakitęs. Toks mirtingumo lygio augimas taikos metu, koks yra būdingas Lietuvai (bent jau iki 1995 m.) ir kt.posovietinėms ir iš dalies Vidurio Europos posocialistinėms Šalims, vra unikalus pasaulio demografinės raidos reiškinys. Tai kelia didelį visos pasaulio mokslo bendruomenės, tirtančios mirtingumo procesus, susidomėjimą.Mirtingumas LT mažėio iki XX a 7-oio dešimt, vidurio. Vėlesniais metais mirtingumas augo, išskyrus 9-oio dcsimtm. vidu-ri ir !l-aia 10-oio deSimtm. puse. Nuo 7-ojo dešimtm. vidurio prasidėjęs bendrųjų mirtingumo rodiklių augimas yra susijęs su gyventoju senėjimo procesu (pagyvenusių žmonių dalies didėjimu bendrame gyventoju skaičiuje). Mirtinsunto raida 1959-2000 m. Tiksliausiai mirtingumo lygį apibūdina vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės (VTGT) rodikliS-Mirtineuma vertinant pagal Si rodikli aiškėja, kad pozityvūs LR gyventojų mirtingumo lygio pokyčiai vvko tik iki XX a. 7-oio dešimtm. vidurio (vyrų iki 196') m., moterų iki i967 m.), Nuo 1965 iki 1984 m. LRvyrųVTGT mažėjo, o 9-ojo dešimtm. viduryje ir 10-ajame dešimtmetyje vyko ženklūs Šio rodiklio svyravimai-LR moterų VTGT dinamika buvo stabilesnė nei vyrų. VTGT pokvčiai socialiniu transformacijų periodu (1990-2000 m.). Šiuo periodu Liet-je išryškė-jo sovietmečiu susiformavę neigiami mirtingumo raidos bruožai. Šiam periodui būdingi dideli mirtingumo lygio svyravimai. Kaip ir kitose buvusios SSRS Šalyse, 10-ojo dešimtmečio pradžioje LR gyventojų mirtingu-mas ženkliai padidėjo. 1990-1994 m. vyrų VTGT sumažėjo net 4,2 metų, moterų — 1,4 metu. 1994 m. LR pagal vyrų mirtingumo lygį buvo "sugrįžusi" daugiau nei 30 mertų. 10-ojo deSimtm.pra-dž. Liet-je sovietmečiu susiformavę dideli vyrų ir moterų mirtingumo skirtumai tapo dar ryškesni, nes moterų mirtingum. didėjimas buvo gerokai mažesnis nei vyrų. DeSimtm. vid. skirtumas tarp vyru ir moterų VTGT viršijo net 11 metų. Nuo 10-ojo dešimtmečio vidurio VTGT ilgėja. Dėl to atsirado optimistinių prielaidų, kad nuo 1995 m. LR demografinė situacija stabilizuojasi ir ry^Mja grįžimo i demografinę pusiausvyrą galimybė.2001 m. gyventojų surašymo rezultatai rodo, kad LR gyvena mažiau žmonių nei buvo apskaičiuota pagal einamąją statistiką. Tikėtina, kad šis skirtumas larp einamosios statistikos ir gyventoju, surašymo metu apskaičiuoto gyventojų skaičiaus susidarė dėl nelegalios gyventojų migracijos į Vakarų Šalis, kuri galėjo būti intensyviausia maždaug nuo 1995 m. Poliimių, socialinių ir ekonominiu transformacijų pradžioje. Liet-je blogėjo didelės visuomenės dalies socioekonominė padėtis. !. y. sumažėjo Seimu pajamos ir perkamoji galia, plito skurdas, ypač kaimo gyvemoiu. Šios neigiamos permainos neišvengia-mai turėio įtakos gyventoju svei-kaiai ir mirtingumo augimui. .Mirtingumą itakoio ir psichoso-cialinis stresas, kuris per ilgesnį laikotarpį neišvengiamai veikia gyventojų sveikatą (silpnėja žmogaus imuninė sistema - didėja rizika susirgti infekcinėmis ligomis, vėžiu bei kraujotakos sistemos ligomis; daugėja depresijos atvejų -didesnė savižudybių tikimybė). Pozityvūs pokyčiai Vakarų salių gyventojų mirtingumo dinamikoje yra susiję su efektyvesne, moderniomis technologijomis bei įvairių prevencinių priemonių raikymu pagrįsta sveikatos apsaugos sistema, kurios dėka nuosekliai mažėja mirtingumas dėi kraujotakos sisiemos ir vėžiniu ligų. Rytų Europos salyse, tarp jų ir Lietuvoje, mirtingumas dėl minėtų priežasčių nuolat augo. iš dalies atspindėdamas sveikatos apsaugos sistemos problemas ir trūkumus.Sveikatos apsaugos sistemos reformavimo problemos tapo ypatingai aktualios socialinių transformacijų pradžios periodu: Liet-je sveikatos apsaugos sistemos reformų tempai buvo lėti. o kai kuriu prevencinių priemonių taikymas net sumažėjo. Tuo iš dalies galima paaiškinti mirtingumo dėl kai kurių mirties priežasčių padidėjimą. Pvz. 10-ojo dešinu, pradž. Liet-je išaugo susirgimo atvejų ir mirčių skaičius dėl tu-berkuliozės ir kitų infekcinių ligų-Įv.tyrimų rezultatai rodo, kad sveikos gyvensenos stiliaus paplitimas Vakaru Šalyse t.p. buvo labai reikšmingas pozityviems pokyčiams Šių Salių gyventojų mirtingumo raidoje. Tuo tarpu su sveikata susijusios elgsenos tyrimai rodo, kad daugelio LR žmonių gyvenimo stiliui yra būdingi žalingi įpročiai (nesaikingai vartojamas alkoholis, rūkoma) ir nesveika mityba (maistui gaminti naudojami gyvuliniai riebalai, mažai vartojama daržovių), o tai didina riziką susirgti kai kuriomis ligomis (pvz., arterine hipertenzija, plaučių vėžiu). Modifikavus demografo J.Krūminso pasiūlytą Latvijos gyventoj ų mirtingumo periodizaciją galima išskirti 5 pastarųjų dešimtmečių LR gyventojų mirtingumo dinamikos periodus: I periodas (6-ojo dešimt, pab. -7-ojo dešimt, vid. ): mirtingumas mažėja; vidutinė tikėtina gyvenimo tnikmė ilgėja (vyrų VTGT ilgėjo iki 1964 m., moterų - iki 1967 tn.); skirtumas tarp vyrų ir moterų VTGT palengva didėja. IIperiodas (7-ojo deSimt. vid-9-ojo dešimt, pr.): moterų mirtingumo lygis stagnuojaįnuo 196B iki 1985 m.); vyrų mirtingumas auga, kartu trumpėja vyrų VTGT (1965-1984); skirtumas tarp vyrų ir moterų VTGT sparčiai didėja. III periodas (9-ojo deSimt. pr.-9-ojo deSimt. pab,): mirtingumo lygio ir VTGT rodikliai svyruoja. 9-ojo dešimt, viduryje vykusios antialkoholinės kampanijos metu VTGT buvo pailgėjusi, tačiau nuo 1987 m. vyrų ir nuo 1990 m. moterų VTGT vėl trumpėja; skirtumas tarp vyrų ir

moterų VTGT tebėra didelis IVperiodas (9-tojo dešimt, pab.-10-tojo dešimt, vid.): fundamentaliu socialinių, ekonominiu, po-iitinių pokyčių periodo pradžioje mirtingumas sparčiai auga, o VTGT rodikliai sparčiai mažė-ja;ypatingai sparčiai mažėja vyru VTGT; skirtumas tarp vyrų ir moterų VTGT pasiekia rekordini lygį (viršija 12 metų). V periodas (nuo 10-ojo dešimt vid.): mirtingumas mažėja, vyru ir moterų VTGT ilgėja; skirtumas tarp vyrų ir moterų VTGT palengva mažėja.Kūdikiu mirtingumas. Po Il-ojo pasaul. karo mūsų šalyje, kaip ir kitose buvusios SSRS šaiyse. infekciniu ligų profilaktikai ir kūdikių mirtingumui buvo skiriama daug dėmesio. Nauji vaistai bei skiepų programos lėmė itin greitus mirtingumo dėl infekciniu ligų mažėjimo tempus 6-7-ajame dešimtm. Šios priemonės di-džiausią poveikį turėjo kūdikiu ir vaikų mirtingumo mažėjimui, kuris labiausiai priklausė nuo infekcinių ligų paplitimo lygto. Tuo periodu LR buvo plečiamas sveikatos apsaugos įstaigų tinklas. Tai gerino gimdymo sąlygas ir kūdikių priežiūrą. 1950-1970 m. kūdikių mirtingumo rodikliai LR sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Vėliau kūdikių mirtingumo mažėjimo tempai sulėtėjo: 1970-1990 m. kūdikių mirtingumas sumažėjo nuo 19,4 iki 10,3. Liet-je kūdikių mirtingumas 1991-1992 m. sparčiai didėjo. Tokį staigų kūdikių mirtingumo rodiklių Šuolį daugiausia lėmė perėjimas nuo sovietinės prie tarptautinėje praktikoje naudoja-mos Pasaulinės sveikatos organizacijos kūdikių mirčių registravimo tvarkos. Be to, neigiamiems pokyčiams galėjo turėti įtakos ir pereinamojo laikotarpio pradžios sunkumai: sveikatos priežiūros įstaigų aprūpinimo problemos, itin pablogėjusios gyvenimo sąlygos (tarp jų ir sanitarijos būkle).Nuo 1993 m. LR kūdikių mirtingumas vėl mažėja. 1993-2000 m. Sis rodiklis sumažėjo beveik 2 kartus (nuo 15.6 iki 8,5). Nepaisant Šių pozityvių permainų, LR kūdikių mirtingumo rodikliai yra vidutiniškai 1,5-2 kartus didesni nei daugumoje ES valstybių.

Vidutinio amžiaus grupiu gyventojų mirtingumas ir vidutinė tikėtinogyvenimo trukmė. 1964-1990 m. sumažėjo vyrų mirtingumas jauniausiose amžiaus grupėse (0-19 metų), tačiau ženkliai augo vidutinio ir vyresnio amžiaus (35-64 metų) vyrų mirtingumo rodikliai 1990 m. 45^9 merų amžiaus vyrų grupėje mirtingumas buvo l ,9 karto didesnis nei 1964 m. Kiek mažiau mirtingumas padidėjo tarp senyvo amžiaus vyrų. Moterų mirtingumas šiuo periodu ženkliai sumažėjo 0-34 metų amžiaus grupėje, o 40-49 m, ir 55-59 m. amž. grupėse kiek padidėjo.1990-2000 m. didžiausi specifiniu mirtingumo rodikliu paga! amžių svyravimai vyko 20-59 metų vyrų amžiaus grupėse, o moterų - 20-29 ir 45-54 metų amžiaus grupėse 1990-1994 m. siose amžiaus grupėse mirtingumas didėjo ženkliai. (1,3-1,5 kart 1995-2000 m. vyrų ir moterų mirtingumas mažėjo visose am-žiaus grupėse, ypač vaikų ir pa-augSių (5-14 metų), taip pat 35-44 metų vyrų ir moterų bei 15-19 metų moterų amžiaus grupėse. 1988-2000 m. didžiausi vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklių svyravimai vyko amžiaus grupėse iki 64 metų. Senyvo amžiaus {vyresnių nei 65 metų) gyventojų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės raida buvo gerokai stabilesnė. 80 metų ir vyresnių gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 1992-1993 m. mažėjo palyginti nežymiai, vėliau lėtai augo.1988-2000 m. didžiausi VTGT svyravimai vyko amžiaus grupėse iki 64 metų. Senyvo amžiaus (vyresnių nei 65 metų) gyventojų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės raida buvo gerokai stabilesnė. 80 metų ir vyresnių gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo mjkmė 1992-1993 m. mažėjo palyginti nežymiai, vėliau lėtai augo. Reikia pastebėti, kad šioje amžiaus grupėje vyru ir moterų \TGT rodiklių skirtumai išliko labai nedideli.Pagrr. mirties priežastys socialiniu transformacijų periodu. Mirties priežasčių struktūros ir mirtingumo lygio sąveikos dėsningumus apibūdina epi-deiniol. perėjimo teorija. Epide-mioi. perėjimas Europoje vyko 5-ajame ir 6-ajame dešimtmetyje, kai infekciniu ligų dominavimą mirties priežasčių struktūroje pakeitė kraujotakos sistemos ligos. Dideli mirtingumo dėl infekcinių ligų mažėjimo tempai pirmiausia ėmė staigų kūdikių mirtingumo lygio kritimą, daugelyje Salių, tarp jų ir LR.Mirties priežasčių struktūroje kraujotakos sistemos ligoms tapus svarbiausioms, mirtingumo lygio dėl šios priežasties pokyčiai daugiausia lemia VTGT raidos ypatumus. Kuo 1967-1968 m. iki 9-ojo de-simtm. pabaigos Liet-je, kaip ir daugelyje kt. R.Europos šalių, mirtingumas dėl kraujotakos sistemos ligų nuolat augo (išsk. trumpą svyravimą 9-ojo desirm-meiio viduryje). Vidut. ir vyresnio amžiaus vyrų mirtingumas dėl kraujotakos ligų augo sparčiausiai ir tai buvo svarbiausia vvru ir moterų VTGT didelių skirtumų susiformavimo priežastis. Socialinių transformacijų laikotarpiu (1990-2000) vyrų ir moterų standartizuoti mirtingumo dėl kraujotakos sistemos ligų rodikliai sparčiausiai augo 1992-1993 m. (per men padidėjo l.3 karto), o nuo 1994 m. Šie rodikliai mažėja.Mirties priežasčių struktūroje antrąja pagal svarba mirties priežastimi tapo vėžinės ligos. 1965-1990 m. Liet-je standartizuoti mirtingumo rodikliai lėtai, bet pastoviai didėjo, vyrų kiek greičiau.Iki 8-ojo dešimt, pab. mirtingumas dėl vėžio buvo ženkliai mažesnis nei Vakarų šalyse, o LR paplitusios "tradicinio" tipo vėžinės ligos, susijusios su netinkama mityba. Vakarų Šalyse mirtingumo dėl vėžio augimas > susijęs su žalingu modernaus gyvenimo būdo poveikiu-stresu, rūkymu, kuris didina riziką

susirgti tam tikromis vėžio formomis (pvz., plaučių, krūties vėžiu), [gyvendinus prevencines programas bei sudarius geresnes sąlygas gyventi sveikai, Vakarų salyse mirtingumas dėl vėžinių ligų pradėjo mažėti. Tyrimai rodo, kad LR t.p. plinta "modernusis" vėžio tipas. Mirtingumas dėl infekcinių ligų LR nuolat mažėjo iki 1989-1990 m. Gyvenimo sąlygų blogėjimas, higienos kontrolės sumažėjimas bei profilaktin. priemonių stoka padarė neigiamą įtaka mirtingumo dėl infekcinių ligų pokyčiams 10-ojo deSimtm. pradžioje. 1990-1994 m. mirtingumas dėl šios priežasties išaugo 59 %. {dėl tuberkuliozės - 63 %.), ° nuo 1995 m. Šie rodikliai lėtais tempais mažėja.Vyrų ir moterų mirtingumas dėl kvėpavimo sistemos ligu mažėjo visą 1965-2000 m. laikotarpį išskyrus 10-ojo de-šimtm.vid., kai mirtingumas dėl šios priežasties Siek tiek iS-augo. 1965-1990 m. vyrų ir moterų mirtingumui dėl virškinimo sistemos ligų būdinga stagnacija, išskyrus devintojo dešimtmečio pradžią, kai vyrų mirtingumas dėl Šios priežasties nesmarkiai didėjo. Dėl virškinimo sistemos ligų vyru mirtingumas didėjo iki 1990-1994 m., o vėliau stabilizavosi, moterų - kasmet po truputį augo iki "l998 m., 1999-2000 rn. -labai nesmarkiai mažėjo 1965-1990 m. vyrų ir moterų standartizuoti mirtingumo dėl išorinių mirties priežasčių rodikliai augo, išskyrus trumpą 1985-1987 m. perioodą, kuris sutapo su Gorbačiovo antialkoholine kampanija-Mirtingumas dėl išorinių mirties priežasčių didžiausiais tempais augo 1990-1994 m. Nors nuo 1995 m. mirtingumas dėl išoriniu mirties priežasčių mažėja, tačiau 2000 m. vyrų ir moterų mirtingumo lygis tebebu-vo ženkliai aukštesnis nei 1965 m,1990-2000 m. savižudybių lygis pasiekė kritinę ribą - pagal šį rodiklį Lietuva atsidūrė pirmoje vietoje tarp Europos šalių. Per 4 metus (1990-1994) vyrų savižudybių rodiklis išaugo 1,9 karto. Moterų savižudybių daugėjo iki 1996 m., tačiau moterų savižudybių rodikliai yra kur kas mažesni: pavyzdžiui, 1994 m. buvo net 6,8 karto mažesni nei vyrų . LR gyventojų mirtingumas dėl nužudymu sparčiausiai augo 1987-1994 metais. Nuo praėjusio deSimtm, vidurio savižudybių ir nužudymų rodikliai mažėja, tačiau 1998-S999 m. šie pozityvūs pokyčiai sulėtėjo, o 2000 m. vyko mirtingumo dėl šių priežasčių augimas. Teigiama, kad savižudybių ir nužudymų rodiklių ženklų augimą socialiniu transformacijų laikotarpiu lėmė socialinė įtampa ir nuolatinė stresinė būsena (psi-chosocialinis stresas), ypač tose gyventojų grupėse, kuriose dauguma žmonių nesugebėjo prisitaikyti prie sparčiai kintančių gyvenimo sąlygų (pvz., vidutinio ir vyresnio amžiaus kaimo vyrų grupėje).Dideli mirtingumo dėl transporto įvykių svyravimai 10-ajame deSimt. g.b. siejami su keliomis priežastimis. Šiuo laikotarpiu LR transporto priemonių ir vairuojančiųjų skaičius sparčiai augo, tačiau eismo saugumo sąlygos ir kelių kokybė prastėjo (ypač laikotarpio pradžioje). Streso plitimas tarp gyventojų t,p. galėjo nulemti transporto nelaimių skaičiaus augimą Kai kurie gyvensenos tyrimų rezultatai rodo, kad vairavimas išgėrus LR gana dažnas reiškinys, o tai neišvengiamai didina mirtingumo dėl eismo nelaimių riziką.Išvados. LR mirtingumo raidai socialinių transformacijų laikotarpiu (1988-2000) būdingas sovietmečiu susiformavusio mir-ung. modelio tęstinumas. Šio mirting. modelio pagrindiniai bruožai - ryškūs mirtingumo lygio svyravimai, vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės mažėjimas arba stagnacija, dideli ar net didėjantys mirtingumo amžiaus ir lyties požiūriu skirtumai, prieštaringos mirtingumo pgl amžių ir lyti tendencijos (mažėjant kūdikių ir vaikų mirtingumui, ženkliai auga jauno, vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrų mirtingumas). Socialinių transformacijų periodo pradžioje (1988-1994) LR buvo dar labiau išryškėję neigiami sovietmečio mirtingumo raidos bruožai. 1994 m. LR pgl vyrų mirtingumo lygį buvo "sugrįžusi" > nei 30 m., vyru ir moterų vidutinės tikėtinos trukmės skirtumas viršijo net 12 metų. Nuo 11-os 10-ojo dešimtm. pu sės LR gyventoju mirtingumo situacija stabilizuojasi, tačiau 2000 m. vyrų mirtingumo lygis tebebuvo didesnis nei 1964 m.1988-2000 m. vyko prieštaringi mirtingumo pagal amžiaus grupes pokyčiai. Kūdikiu mirtingumas mažėjo, išskyrus 1991-5992 m. (dėl perėjimo nuo sovietinės prie tarptautinėje praktikoje naudojamos kūdikių mir-čių registravimo tvarkos, kuri remiasi PSO rekomenduojama metodika).Socialinių transformacijų periodo pradžioje (1990-i994) mirtingumas labiausiai didėjo tarp 20-59 metų vyru ir 20-29 bei 45-54 m. moterų. Tuo tarpu 1995-2000 rn. pozityviausi mirtingumo pokyčiai vyko vaikų ir paaugliu amžiaus grupėse (iki 14 m.), t.p. tarp jaunų moterų be: vidutinio amžiaus (35^44 m.i vyrų ir moterų. Labiausiai VTGT svyravo amžiaus grupėse iki 64 metų. LR gyventoju mirtingumo lygio ilgalaikiai pokyčiai tiesiogiai susiję su mirties priežasčių struktūros raida. Nuo 6-oio de-simtm. LR gyventojų VTGT-mes dinamikos ypatumus lemia mirtingumo dėl kraujotakos sistemos ligų raida. Sovietmečiu ir socialin. transformacijų laikotarpio pradžioje mirting. dėl Šios mirties priežasčių grupės augo (išskyrus trumpą svyravimu periodą 9-ojo dešimtm. vid.). 1994-2000 m. vyrų ir moterų mirting. dėl kraujot.sistemos ligų mažėjo, tačiau remiantis 2000 m. statistiniais duomenimis, vyrų mirtingumo dėl Šios priežasties lygis tebebuvo aukštesnis nei 1965 m. Il-ajai pagal svarbą mirties priežasčiai -

vėžinėms ligoms būdinga stabilesnė dinamika: 10-ajame deSimt. mirtingumas dėl vėžio pamažu didėjo (išskyrus 1995-1998 m.). Socialinių transformacijų periodo pradžioje ir viduryje mirtingumas taip pat augo dėl infekciniu ir virškinimo bei kvėpavimo sistemų ligų. tačiau vėliau mirtingumo dėl Šių priežasčių lygis stabilizavosi arba nesmarkiai svyravo. 1990-1994 m. mirtingumas dėl išoriniu priežasčių didėjo itin greitai. Si mirties priežasčių grupė bei mirtingumas dėl kraujotakos sistemos ligų iŠ esmės lėmė staigų bendrojo mirtingumo lygio augimą. Jiuo periodu. Itin dideli rodiklių svyravimai pastebimi vertinant mirtingumą dėl savižudybių, nužudymu, transporto [vykių ir atsitiktinio apsinuodijimo.Socialinių transformacijų periodu LR savižudybių lygis išaugo beveik 2 kartus ir pasiekė kritine ribą - pagal šį rodikli LR atsidūrė I-oje vietoje tarp Europos Salių. Nepaisant pozityviu pokyčių pastarojo dešimtmečio pabaigoje, LR gyventoju mirtingumo dėl išorinių mirties priežasčių lygis yra kur kas aukštesnis nei prieš 40 metu bei palyginus su ES valstybėmRemiantis socioekonominės deorivaciios (praradimui teorija mirtingumo Ivgio augimą galima paaiškinti staigiu gyventoju socioekonominės padėties pablogėjimu. Specialių tyrimų duomenys rodo, kad praėjusio dešimtmečio pradžioje LR ženkliai mažėjo namų ūkių pajamos ir perkamoji galia, plito skurdas. Šie procesai neišvengiamai turėjo neigiamos įtakos gyventoju sveikatai. Psichosocialinis stresas. Formuodamas specifine negatyvią psichine būki?, veikia gyventoju imunine sistemą (atsparumą infekcinėms ir kraujotakos sistemos ligoms bei vėžiui). Stresinės situacijos t. p. tiesiogiai lemia depresijas, savižudybių bei agresijos (žmogžudysčių) plitimą.Tyrinėtojų nuomone, sveikatos apsaugos sistemos krizė bei reformavimo problemos, higienos ir sanitarijos būklės blogėjimas t.p. lėmė gyventoju sveikatos b lošei ima, tuo iš dalies galima paaiškinti mirtingumo dėl infekcinių ligų (ypač dėl tuberkuliozės) augimą 10-ojo dešimt, pr. Su sveikata susijusios elgsenos tyrimų rezultatai rodo, kad LR žmonių gyvenimo stiliui būdingi žalingi įpročiai i r nes veika mityba, tai sudaro salvaas mirtingumui didėti.4.2.2 Mirtingumo veiksniai.Nors mirtis pati savaime yra biologinis reiškinys, tačiau nuo kokios ligos, kada ir kokio amžiaus žmogus miršta, priklauso ne nuo biologinių žmogaus organizmo savybių, o daugiau nuo socialinių veiksnių, tiek visuomenės tiek ir individo lygmenyse. Mirtingumą apsprendžiamas veiksniai:biologiniai genetiniai (l.y. tam tikrų ligų paveldėjimas); klimatiniai gamtiniai (veikia tas visuomenes, kurios yra temo išsivystymo lygio), socialiniai: ekonominiai-gamybiniai medicininiai kultūriniai politiniaiDemograf. šie veiksniai g.b. skirstomi į endogeninius ir egzogeninius. Endoaeniniai-susiję su žmogaus organizmo gyvybingumo savybėmis: organizmo senėjimu-mirtingumas koncentruojasi senyvame amžiuje, paveldėtos ligos, įgimtos sa\>'bės - širdies ligos ir kt. Mirtingumas nuo endogeninių veiksnių 1. priklauso nuo amžiaus ir yra mažiau atsitiktinis. Egzoaeniniai-susije su išorinės aplinkos poveikiu. Išorinių sąlygų apspręstos specifinės mirties priežastys -infekcinės ligos, smurtinės mirtys.Vystantis visuomenei keičiasi egzogenirtių veiksniu struktūra. Praeityje dominavo badas,epidemijos, vėliau su specifine veikla ar gyvenimo sąlygomis susiję infekc. susirgimai- tuberkuliozė, virškinamojo trakto infekcijos. Šiuolaikinėje visuomenėje stiprėja technologijų vystymosi poveikis-aplinkos užterštumas, traumos, stresinės situacijos.Ekonominiai-gamvbiniai veiksniai Turima omenyje gamybos kultūra ir gyvenimo sąlygos. Industrializacija Sėmė spartu darbo ir gyvenimo sąlygų gerėjimą:geresnes darbo sąlysas: trumpesni darbo laiką; mažiau fiziškai alinantį darbo būdą;geresniais būstais, maistu; patogumus (elektra. dujos, šildymas, kanalizacija,vandentiekis).Visa tai įtakojo gyvenimo sąlygų gerėjimą ir lėmė mirtingumo dėl tuberkuliozės ir kt, infekciniu susirgimų mažėjimą. Tačiau industrializacija turi ir neigiamu pasekmių: auga aplinkos užterštumas, didėjant urbaniz. tempams žmonės telkiasi perkrautuose užterštuose miestuose, gyvenimo būdas tapo labiau susietas su intensyvėjančiugyvenimo ritmu ir stresinėmis situacijomis. Tai skatina mirtingumo didėjimą, ypač dėlŠirdies ir kraujo apytakos susirgimų (infarktas, insultas), vėžio ir psichinių susirgimų,nelaimingų atsitikimų (transporto įvykiai, savižudybės, žmogžudystės).Tačiau teigiami industrializacijos ir mokslo pažangos veiksniai lėmė, kad pereinant ii agrarinės į industrinę

visuomenę, mirtingumas ženkliai mažėjo. Medicininiai pasiekimai Med. pasiekimai, sveikatos apsauga tiesiogiai įtakoja žmonių sveikatos būklę ir mirtingumą. Med. pasiekimai reiškiasi gydomaja ir prevencine veikla.a) medicinos pasiekimai- gydomoii medicina- leidžia nugalėti darbo ar gyvenimo sąlygų sukeitus ar įgimtus susirgimus, taip pratęsiamas žmogaus gyvenimas ir aktyvi veikla.

b) prevencinė medicina- siekiama iš anksto apsaugoti žm. nuogalimų pavojingu ligų ar sveikatos sutrikimų. Tai skiepijimas, profilaktinesapžiūros, dispancerizacija {žm. su padidinta rizika susirgti kokia nors tiga ar ja persirgus pastovi priežiūra), higienos kontrolė, sveikatos švietimas (infor platinimas kaip išvengti įv. susirgimu).Kultūriniai veiksniai. Tai nuostatos, vertybės, elg. normos įtakojančios ir reguliuojančios individo demograf. eigseną. Modernioje ir post-modemioje visuomenėje mirtingumui vis didesnį poveikį daro sveika gyvensena, t.y. i sveikatą orientuotas gyvenimo stilius, kurį individas gali pasirinkti norėdamas užtikrinti ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą. Žalingų įpročių (alkoholio, tabako) atsisakymas, sveikesne mityba-vieni iš daugelio su sveikos

gyvensenos pavyzdjį^ kurių dėka Vakarų Šalyse vyko tolesnis mirtingumo mažėj imas antroje XX a. pusėje.4.2.3 Sociodemograf. mirtingumo skirtumai.Aštuntajame dešimt. D.Britanijoje buvo publikuotas "Black repon", kuris atskleidėdideliusmirting. Ir sveikatingumo skirtumus taip atskiru socialinių grupių, ypač tarp turtingųjų bei vidutiniųjų sluoksnių ir skurdžias pajamas gaunančių darbininkų sluoksnių. Vienas iŠ ES prioritetų yra būtent socialinės lygybės, gerovės visiems principu užtikrinimas. ET įkurta ir veikia spec. grupė, kurios darbo tikslas-idemifikuoti šių skirtumų priežastis, nustatyti šalis ir regionus, kuriuose ši problema yra ryškiausia. Kalbant apie sociodemograf. mirtingumo skirtumų veiksnius, reikia pažymėti, kad juos įtakoja ne vien socialinė aplinka, bet ir kai kurie biologiniai-įgimti faktoriai. Biologiniai-genetiniai faktoriai dažn. akcentuojami, kai kalbama apie vyrų ir moterų mirtingumo skirtumus, bei mirtingumo skirtumus pagal amžių.Šiuolaikiniame etape mirtingumo sociodemograf. Skirtumai priklauso kaip individų socialinės grupės sėkmingai adaptuoja sveiko gyvenimo stilius.Gyvenimo stilius yra laisvai pasirenkamas, t.y. niekas individo neverčia jo pasirinkti,sprendimą vykdo jis pats, netgi jeigu jis yra žalingas jo sveikatai, pvz. rūkymas, besaikis alkoholio vartojimas. Tik savikontrolės dėka, savo sveikata besirūpinančiam individui galima pasiekti norima tikslą-ilgesnį gyvenimą.Mirting. sociodemograf. skirtumai priklauso nuo: amžiaus, lyties, vedybinio statuso, gyvenam. vietos, išsimokslinimo, socialinio statuso, užsiėmimo, profesijos, pajamų lygio.Hipotezės apie vyrų ir moterų mirting. skirtumus:1) biologinis požiūris:vyrai agresyvesni, todėl dažniau žūsta. moterys mažiau serga širdies irkraujo apytakos ligomis-dėl hormonų veiklos ypatybių. Moterys genetiškai atsparesnės infekcijoms.2)biosocialinis požiūris:moterys prižiūrėjo namus, o vyrai įtraukti į pavojingesnę sveikatai veikla (tradicinėje ir modernioje bisuomenėje, post moderniojevisuomenėje-tai keičiasi ir įtakoja šį skirtumą vyrų naudai).3) aplinkos ir elgsenos rizika;vyrai dirba labiau rizikinga darbą.Vyrų ir moterų skirtumai. Istorijos eigoje Šie skirtumai kito.l} Žemesnėse visuomenės išsivystymo stadijose moterų mirting. buvo didesnis dėl:- jų žemesnio socialinio statuso (socialinė, ekonominė, kultūrinė diskriminacija),tradicijų-mažesnio rūpinimosi mergaitėmis, berniuko gimimaslabiau vertinamas. motinystės mirtingumo, nes daug moterų mirdavogimdydamos.2) vystantis visuomenei skirtumas tarp vyrų ir moterų mirting. mažėjo ir palaipsniui išsilygino.3) išsivysčiusiose industrinėse Šalyse XX a. vyrų ir moterų mirting. skirtumas didėjo-vyrų nenaudai.Požiūris moteris-namu šeimininkė išsilaikė dar ilgą iaiką ir modernioje visuomenėje, tuo tarpu vyrai susidurdavo su didesne rizika pramonėje. Be to, moterys būdamos atsakingos už šeimos sveikatą, anksčiau priėmė sveikesniu gyvenimo būdą.4) stebimas vyrų ir moterų mirting. skirtumu mažėjimas:- vyrai vėliau už moteris suprato ir adaptavo sveikesniusgyvenimo stilius ir tai padėjo įtakoti vyrų mining. Teigiama linkme.augant individualizacijai, moterys perėmė daug anksčiau daugiau vyrams būdingus gyvenimo stilius-rizikingesnį darbą, žalingus įpročius. Mirtim, skirtumai pagal amžių. T.p. priklauso nuo visuomenės išsivystymo lygio. Rytų Europoje po II pasaulinio karo susiformavo toks mirting. modelis, kuriam buvo būdingi dideli vidutinio amžiaus vyrų mirtingumo rodikliai.Mirting. skirtumai pagal gyven. vieta (miestas/kaimas).Ankstyvajame miestų vystymosi etape mirting. mieste buvo aukštesnis ne: kaime, jis išliko aukštesniu ir ankstyvuosiuose industrial. etapuose. Tai lėmė blogesnės sanitarinės sąlygos miestuose, o tai buvo geresnė galimybė sparčiam infekc. ligųplitimui-epidemijoms. Industrializuotose visuomenėse, pasiekusiose aukštą urbaniz.laipsnį, mirting. mieste žemesnis negu kaime, dėl sveikatos priežiūros įstaigų geresnioprieinamumo, geresnių sanitarinių ir higieninių sąlygų. Šiuo metu ir kaime stengiamasi sveikatos priežiūrai skirti daugiau dėmesio.

Vedybinis statusas. Tyrimai rodo, kad moterų mining. Mažiau priklauso nuo vedybinio statuso ir jo pasikeitimų. Tuo tarpu vyrų tarpe-aiski priklausomybė.Mažesnis mirting. yra vedusių vyrų, didžiausias mirting.-iSsiskyrusių, o vienišiai ir našliai miršta t.p. dažniau negu vedę. Socialinis statusas. Ypač aktualūs faktoriai mining.priklausomybės nuo darbopobūdžio, pajamų, išsilavinimo. T.p. tiriama mirting. priklausomybė nuo tautybės, pilietybės, religijos. Pvz., pajamos daugeliui Vakarų individų asocijuojasi susavirealizacijos galimybėmis. Pinigai-tai jau ne vien priemonė gyvybės reikmėms aprūpinti, bet ir galimybė save realizuoti visuomenėje ir efektyviai pačiamkontroliuoti savo gyvenimą.

4.3.1. Gyventojų migracija.Yra klasikinis gyvent, migracijos apibrėžimas, tačiau Siufl metu migracija suprantama plačiau.Gyvent.migracįja-gyvent. persikėlimas ii vienos gyvenam, vietos į kitą, kertant administracines vietovės ribas, Tarpt, migracija. kaip ir daugelyje Vid. ir R. Europos Salių, LR vykstanti politinė, socialinė ir ekonominė transformacija padarė esminį poveikį tarpiaut, migracijos procesui. Atsirado naujo pobūdžio, vadinamoji nereguliari migracija - trumpalaikės išvykos į užsienį prekybos, įsidarbinimo tikslais, nelegali migracija. XX a. paskut. dešimt, pradž. imigracija sumažėjo, o emigracija išaugo. Tačiau tokie migracijos šuoliai buvo trumpalaikiai. Praeito dešimt, pab. ilgalaikės (nuolatinės) migracijos procesas stabilizavosi: išvykstančiųjų iŠ LR žmonių skaičius sumažėjo ir beveik susilygino su atvykstančiųjų skaičiumi, nusistovėjo neženklus migracijos saldo Imigracija Pirmieji imigracijos mažėjimo požymiai išryškėjo XX a. 9-ojo deSimtm. pab., o pirmaisiais 10-ojo desimtm. metais imigrantų skaičius radikaliai kito. Dabartiniu metu imigrantų skaičius yra mažas - 2000 m. LR užregistruota tik 1510 legalių imigrantų. Dabartiniai imigracijos rodikliai sumažėjo daugiau kaip 30 kartų, palyginti su didžiausio imigracijos intensyvumo metais.Emigracija. Emigracijos mastai praeitame dešimtmetyje t.p. sumažėjo. 10-ojo dešimt, prattž. iš-vykstančiųjų skaičius išaugo iŠ esmės dėl politinių pokyčių LR, pasiekė aukščiausia lygį 1992 m., o vėliau mažėjo. Tokia tendencija tęsėsi iki pat Šimtmečio pabaigos. 2000 m. iš LR legaliai emigravo iŠ viso 2616 žmonių. Tai beveik 10 kartų mažiau negu didžiausio emigracijos pakilimo laiku-l 992 m.Migracijos saldo. XX a. paskutiniojo dešimtmečio tarptautinės migracijos saldo apimtys labai svyravo ir iš esmės pakartojo emigracijos srautų tendencija. Dešimun.pradžioje labai išaugus emigracijai, daugiau nei 30 metų nuolatos buvęs teigiamas, migracijos saldo nuo 1990 m. tapo neigiamu. 1992 m. neigiamas migracijos saldo pasiekęs piką, vėliau spariiai mažėjo. 1997-1999 m. migracijos saldo, nors ir simboliškai, buvo teigiamas, o 2000 m. - vėl neigiamas .Migrantai pagal tautybe. Pastaruoju metu LR imigracijos srautai praktiškai susideda iŠ 3 atvykstančiųjų, kategorijų:grįžtantys piliečiai (t. y. lietuvių kilmės asmenys, kurių atvykimas neribojamas), šeimos narių susijungimas (ribojamas, tačiau jų atvykimui teikiamas prioritetas), migracija verslo tikslais (šios kate-gorijos atvykstančiųjų skaičius nėra gausus).Tarp imigrantų dominuoja lietuvių tautybes asmenys ir praėjusių metu migrantu, kurie jau apsigyveno LR, giminės. l y. rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai. Daugiausia lietuvių tarp imigrantų buvo 1993 m., kai jie sudarė 41,5 % bendro atvykstančiųjų skaičiaus ir 2000 m. (44, l Tarp emigrantu iki Šiol didžiausią dali tebesudaro taip vadinami rusakalbiai - rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai. Vien tik rusai sudaro 30-10 % emigrantu, išskirtinė vieta ienka žvdu tautybės gyventoju emigracijai. Gana intensyvi žydu emigracija prasidėjo pakankamai anksti, dar sovietiniu laikotarpiu, ir visą 10-ąjį dešimtrn. migracijos saldo buvo neigiamas. Nuo 1992 m. išvykstančių žydų skaičius mažėja. Kt. tautinių mažumų atstovų tarptautinė migra-cija nėra ženkli.Migrantu kilmės ir išvykimo šalys. 10-ąjį dešimt, išvyko didžiausias emigrantų skaičius. Emigracijos srautuose i Rvtus I-oji vieta tenka Rusijai, po jos -Ukrainai ir Baltarusijai. Daug mažiau žmonių emigruoja iš LR ( kitas VS valstybes. Pagr. Vakaru Salys, į kurias emigruojama iš LR yra Vokietija, JAV ir Izraelis. I Lenkiją, kuri 9-a-jame deSimtm. buvo viena iŠ patraukliausių šalių tarp emigrantų iš LR, 2000 m. emigravo tik 25 asm. NVS Salys, ypač Rusija, yra pagrindinės šalys, iš kurių atvyksta imigrantai. Imigrantų skaičius iŠ Vakaru yra nedidelis. Jie kilę daugiausia iš valstybių, į kurias Lietuvos piliečiai labiausiai linkę emigruoti - JAV, Vokietija ir Izraelis.Nuo 1999 m. liepos l d. įsigaliojus LR įstat. „Dėl užsieniečių teisinės padėties", atsirado nauja užsieniečių kategorija - užsieniečiai turintys leidimą laikinai apsigyventi LR. Didžiausias laikinai apsigyvenusių LR užsieniečiu grupes sudarė Rusijos (0,9 tūkst.), Ukrainos (0,5 lūkst.) ir Baltarusijos (0,4 tūkst.) piliečiai. ES valstybių piliečių, turinčiu leidimus laikinai apsigyventi LR, nuolat daugėjo.

Nelegali migracija ir migrantu tranzitas per Lietuva. Žlugus SSRS. LR, kaip ir daugelis Vid.ir R.Europos valstybių, tapo tranzitine šalimi nelegaliems migrantams iŠ mažiau išsivysč. Saliu keliaujant i turtingas V. ir Š. Europos valstybes. Pgl oficialius duomenis. LR I-ą karta, su nelegalios migracijos problema susidūrė 1992 m., kai buvo sulaikyti pirmieji nelegalūs migrantai iŠ Azijos, Afrikos ir .Art. Rytų. Nuo tada iki 1996 m. sulaikomų nelegalių migrantų skaič. nuolat didėjo ir aukščiausia lygį pasiekė 1996 m.. Sustiprinus sienos kontrole, priėmus naujus įstatymus pneS gabentojus. migrantų sulaikymas ir jų išsiuntimas atgal, įtakojo migr-jos mastų sumažėjimą 1996-2000 m nelegalios misra-cijos srautas sumažėjo per 10 kartų.Nelegalių migrantu srautas i LR ne lik sumažėjo, bet ir pasikeitė Saliu, iš kuriu, jie atvyksta, sąra-šs. Sumažėjo migrantu iŠ tolimųjų. Azijos ir Afrikos Saliu. Tokie migrantu keliaudami dažniausiai priversti naudotis tarpininku ir žmonių gabentojų paslaugomis. Tačiau nelegalių migrantų iš NVS šalių (daugiausia iŠ Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos) srautas net padidėjo. Daugiausia keliaujajauni, nevedė (viengungiai) vyrai. Dabar larp nelegalių migrantų padaugėjo moterų ir vyresnio amžiaus žmonių. Vis daugiau migrantu keliauja su nepilnamečiais vaikais. Pagr. priežastys (pasak migrantų), privertusios LR sulaikytus nelegalius migrantus palikti savo tėvynę yra grėsmė gyvybei ar laisvei. Daugiau kaip puse apklaustų migrantų teigė, kad gimtąją Salį turėjo palikti dėl karo, politinės suirutės, religiniu, etninių ar rasinių konfliktų. Tačiau daugiau kaip 1/4 migrantų paliko tėvynę dėl ekonominiu priežasčių. 20% migrantų teigė, kad jų tikslas buvo "pasiekti bet kokią Salį, kuri suteikrų prieglobstį ir geras gyvenimo sąlygas", tačiau aišku, kad dauguma jų turėjo omenyje būtent V. ar $. Europą. Liet-je daugiausia migrantu yra iš NVS Salių.Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai. Daugėja asm., praSan-čiu suteikti pabėgėlio statusą Liet-je ar leidimo apsigyventi dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių. 1997 m. liepos 27 d. įsigaliojus pirmajam įstatymui dėl pabėgėlio statuso LR (priimtas 1995 m.) bei ratifikavus 1951 m. Ženevos konvencija ir 1967 m. Niujorko protokolą dėl pabėgėlio statuso, LR atsirado ir nauja migrantu kategorija — prieglobsčio prašytojai. Tai asm., kurie dėl pagristo pavojaus jų gyvybei ar laisvei yra priversti palikti gimtąją Salį ir ieškoti prieglobsčio svetur. Nuo 1997 m. tokį prieglobstį migrantai gali gauti ir LR, Kaip rodo praktika, ne visi prieglobsčio prašytojai iš tiesų atitinka pabėgėlio kategoriją, neretai prieglobsčio praSoma dėl ekonomin. priežasčių, norint įsitvirtinti tikslo Salyje.Dar viena priverstinių migrantu kategorija - asmenys, nors ir neatitinkantys_ pabėgėlio apibrėžimo pagaJ Ženevos konvenc., tačiau remiantis negrąžinimo principu (pvz., jei jų Salyje vyksta karas ir pan.) negalintys būti iSsiųsti į savo šalis, todėl jiems išduodami leidimai laikinai apsigyventi LR dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių.Manoma, kad ateityje ir prieglobsčio prašytojų, ir migrantu, norinčių gauti laikiną leidimą apsigyventi LR dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, skaičius turėtų didėti. Gerėjant ekonominei situacijai ir "ekonominių" imia-rantų skaičius turėtų augti. Tuo tarpu nemažai Lietuvos gyventoju ieško laimės svetur. Užfiksuota atvejų, kai lietuviai, apsimetę Baltarusijos piliečiais ar čečėnais, bandė gauti politinį prieglobsti Vakaruose. Tačiau vis dėlto daugiausia migracija iš Lietuvos vyksta ne dėt politiniu, o dėl ekonominiu priežasčių ir sietina su trumpalaikėmis išvykomis i užsienį komercijos, darbo (dažniausiai nelegalaus) tikslais. Nereguliari migracija. Trumpalaikės išvykos i. užsienio valstybes tapo plačiai paplitusiu reiškiniu Liet-je ir maždaug trečdalis apklaustu gyventoju vienu ar kitu būdu dalyvavo tarptautinės migracijos procese per pastaruosius 5 m. Dauguma pabuvojusių užsienio Šalyse vyko ten kitais, ne tik turizmo ar poilsio tikslais, todėl jie g.b. laikomi migrantais. Pagal tyrimo duomenis, kasmet tokiu būdu migruoja maždaug kas aštuntas suaugės LR gyventojas. Migruoja daugiausia miesto gyventojai. Kalbant apie migracijos kryptis reikėtų pasakyti, kad beveik 50 proc. vyko į buvusios SSRS šalis, 20,6% lankėsi buvusiose socialistinėse valstybėse. Paskirties Saliu analizė rodo, jog tarp jų vis dar tradiciškai vyrauja kaimyninės valstybės. Daugiau kaip 2/3 visų migrantu vyksta į keturias Šalis, kurios ir anksčiau buvo migrantų traukos zona - tai Rusija, Baltarusija, Lenkija ir Vokietija. .Antra vertus, sparčiai didėja paskirties šalių įvairovė. Jei prieš dešimtmetį kai kurios šalys, pvz., Bahamų salos, Namibija ar net daugelis V. Europos valstybių nebuvo kvalifikuojamos kaip paskirties valstybės, tai 10-tojo dešimUn. pab. visomis kryptimis vyksta gana intensyvi migracija.Labiausiai paplitusios yra trumpos (iki 2 savaičių) kelionės į užsienio šalis. Jos sudaro per 80 % visų išvykų iŠ Lietuvos. Migracija ilgesniam nei 3 mėn. laikotarpiui nėra paplitusi -ji sudarė tik kiek daugiau nei 5 proc. visų migracijos iš Lietuvos atveju. Migraciios priežastys. Ekonominiai, motyvai yra pagr. migracijos iŠ LR priežastis (neatsižvelgta į turistines keliones). Dėl šios priežasties į užsienio valstybes vyks-la 42 % migrantų. Paprastai ekonominės priežastys yra tapatinamos su geresnio darbo paieška. Tyrimo duomenys rodo, jog tik 9,7 % trumpalaikių migrantų vyksta ieškoti darbo, o didžiausios ekonomines naudos tikimasi iŠ taip vadinamų komercinių kelionių ir smulkios prekybos. Toks migracinis elgesys labiau būdingas mažesnių miestų ir kaimo gyventojams. Vilniaus miesto gyvent, komercijos tikslais migruoja beveik 2

kartus rečiau. Migraciia dėl darbo. Šiuo metu labiausiai problemiška migracijos sritis - tai migracija, susijusi su legalaus ir nelegalaus darbo paieška. Teigiama, kad migracija, siekiant (nebegaliai įsidarbinti užsienio valstybėje, daugiausia išsivysi. V.Europos saiyse ir JAV, gali turėti grėsmingu pa-sekmių LR ateičiai. Tokios nuomonės laikosi kai kurių užs. valstybių ambasadų atstovai, tokį teiginį netiesiogiai patvirtina ir augantis LR piliečių, deportuotų iš užsienio valstybių dėl nelegalaus buvimo ar nelegalios veiklos. skaičius_ Dažn. LR piliečiai deportuojami iŠ Jungt. Karalystės. Vokietijos, Švedijos. Tačiau, šie duomenys apima ne tik nelegaliai dirbančius migrantus, bet ir nusikaltėlius, moteris išvežtas prostitucijos tikslu, per ilgai salyje užsibuvusius turistus. Iki Šiol nėra patikimų duomenų apšie darbo migrantus iŠ LR, nebuvo per pastaruosius metus atliktas joks specialus tyrimas šioje srityje. Ieškoti darbo, įskaitant nelegalų, užsienio valstybėse Lietuvos piliečius skatina nedarbo augimas LR bei sugrįžusių migrantų sėkminga patirtis, Lp. gana teigiama ir tokį žingsnį pateisinanti viešoji nuomonė. Tik 7,2% . apklaustųjų neigiamai vertina nelegalų darbą užsienio valstybėje ir nepateisina jo jokiomis aplinkybėmis. Absoliuti dauguma LR gyventojų palankiai vertina Šį reiškinį arba bent pateisina tokį elgesį sunkia šalies socialine ir ekonomine padėtimi. Nemaža dalis apklaustųjų ir patys norėtų vykti padirbėti į užsienį.Migracijos potencialas ir ateities perspektyva. Tyrimų duomenys rodo, kad beveik kas 3 suaugęs LR gyventojas norėtų iSvykti į užsienio valstybę. Tačiau tik 3,5 % pageidautų visiškai emigruoti, o kt. (25,5%) norėtų išvykti trumpai padirbėti. 57,5%, nenori išvykti iš LR, o 11,7% proc. nesvarstė tokios galimybės. Jaunesnėse amž. grupėse potencialių migrantų dalis kur kas didesnė, amžiaus grupėje iki 30 m. potencialūs migrantai sudaro per 50 . Dirbantys žmonės yra rečiau linkę vykti į užsienį ieškoti darbo, net ir daug geriau apmokamo, negu bedarbiai. Iš mažiausias pajamas turinčius asmenų (200 litu) grupės, kas trečias (36,8 %) pageidautų iŠ vykti į užsienio valstybę, kitų grupių žmonės pasižymi daugiau ar mažiau panašiu požiūriu į galimą migraciją. Apskriti LR. gyventojai pasižymi dideliu noru emigruoti arba laikinai išvykti dirbti į užsienio valstybe. Tačiau tik apie 3 % potencialiu migrantų iŠ tiesų ketina artimiausioje ateityje įgyvendinti savo planus. K.t. įvardijo įv. kliū-us. - tiek_obiektyvias (pinigų stoka, sveikatos problemos), tiek subjektyvias (asmeninį neveiklumą baimę, dvejones, netikrumą). Tai rodo, kad žmonės, nors ir pageidautų migruoti, bet nenori dėti pastangų, kad įgyvendintų savo norus.Išvados, Po daugiau kaip 30 metų trukusios stabilios raidos migracija, susijusi su nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimu, radikaliai pasikeitė dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Pagai oficialius duomenis, dėl sumažėjusios imigracijos ir išaugusios emigracijos migracijos saldo iŠ teigiamo tapo neigiamu. Tačiau 10-tojo deSimtm. pr. staigūs migracijos raidos šuoliai buvo gana trumpalaikiai, Dešimtmečio pabaiga parodė, jog nuolatinė (ilgalaikė) migracija stabilizavosi, išvykstančių ir atvykstančiu į LR žmonių skaičius gerokai sumažėjo. Migracijos saldo priartėjo prie nulio.Tarp imigrantu dominuoja lietuvių tautybės asmenys ir vadinami rusakalbiai - rusai, ukrainiečiai, ballarusiai. Rusakalbiai sudaro ir absoliučią emigrantų iš Lietuvos daugumą. Tadėl nenuostabu, kad daugiausia emigrantų iŠ Lietuvos išvyksta į Rusiją. Emigracija (legali) į Vakarus nėra didelė, daugiausia emigruojama į JAV, Vokietiją, Izraelį.Nuo 1992 m. LR atsiranda naujas reiškinys - nelegalių migrantų tranzitas per LR. Nelegalių migrantų skaičius, sparčiai augęs iki 1997 m., šiuo metu yra ženkliai sumažėjęs. Pakito ir migrantų sudėtis: dešimt, pradžioje dominavo Azijos ir Vidurio Rytų šalių atstovai, o dešimt, pabaigoje vis daugiau sulaikoma nelegalų iŠ NVS šalių. Kaip rodo tyrimai, LR iŠ tranzito Šalies tampa nelegalių migrantų tikslo šalimi. Nuo 1997 m. LR atsiranda dar viena migrantų kategorija- pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai, t. y. asmenys, kurie dėl pagrįsto pavojaus jų laisvei ar gyvybei yra priversti palikti gimtąją šalį ir ieškoti pagalbos svetur. Didžiąją dalį tokių migrantų LR sudaro Azijos Salių gyventojai. Kaip rodo praktika, tik nedaugelis prie-globsčio prašytojų atitinka pabėgėlio kategoriją, neretai prieglobsčio prašoma dėl ekonominių priežasčių.Didžioji dalis LR gyventojų migracijos, ir ypač trumpalaikės išvykos į užsienio šalis, taip pat vyksta dėl ekonominių priežasčių. Tiksiių duomenų apie darbo migraciją iš LR nėra, tačiau įvairūs netiesioginiai vertinimai rodo, kad šios migracijos mastasyra tikrai didelis. Beveik trečdalis LR gyventoju norėtų emigruoti ar išvykti padirbėti į užsienį.Ypatingai ryškios migracinėsjaunimo nuostatos.5.1.1 Gyventojų politika.Visuomenės nuomonės lygmenyje gyventojų politika dažn. suprantama siauriausia prasme-kaip parama (dažn. finansinė) šeimai, auginančiai vaikus. Gyvent, politika dažn. suprantama kaip vyriausybinių ir nevyriausyb. institucijų veiksniai, sprendžiant gyventojų problemas ir siekiantys daryti įtaka demograf, procesams. Tačiau gyvent, politikos tikslai, motyvas, veiksmų kryptys ir priemones kiekvienoje Salyje yra skirtingi. Priklausomai nuo to, kaip konkrečioje Salyje suprantama gyvent, politikos esmė, ji turi įv formavimo ir įgyvendinimo bruožus. Pagal jų skirtumus gyvent, politika skirstoma šias kategoras:

tiesioginė/netiesiogine.Tiesioginė- tai g.b. spec, priemonės gimstamumui skatinti.skurdui tarp vaiku mažinti, riboti migracijos srautus Netiesioginė-social. garantijų, Švietimo, būsto, užimtumo, social. paslaugupolitikos pagalba, kuri keičia gyvenimo sąlygas, veikia demografinių procesų laidą,Aiški/numanoma.Aiški-valstybiniame lygmenyje turi suformuluotus tikslus, principus, strategiją, veiksmų kryptis. Numanoma-kai įgyvendinama per socialine ar kitas politikas (pvz. fiskalinę)jos neįvardijant. Intervencinė/liberali ineintervencinė). Intervencinė-įgyvendinama draudimų ar prievartos būdu, pvz., abortų uždraudimas, '"uždarų dunj~ migracijos politika. Liberali-rekomendaciniu ar sąlygų kūrimo būdais.Aktvvi/pasvvi.Aktyvi-kai vyriausyb. ir nevyriausyb. instjos priima ir įgyvendina spec. priemones, kurtomis siekiami vyr-sybės suformuluoti gyventojų politikos tikslai. Pasyvi-kai vyriausybė neturi aiškiai apibrėžusi gyvent, politikos tikslų.Nuosekli/epizodinė. Nuosekli-pasireiSkia tada, kai gyvent, politika turi ilgalaikius, aiškiai suformuluotus tikslus, veiksmu programas, kurie nuosekliai įgyvendinami. Epjzodįnė-kintanti gyventojų politika neturinti aiškių tikslų. Ji pasireiškia prieš rinkimus į parlamentą arba pasiekus vyriausybėms. Harmonizuota/neharmonizuota. Harmonizuota gyvent, politika yra tada, kai ji harmoningai įsilieja į kt. šalyje įgyvendinamas politikas (pvL, užimtumo, būsto, fiskalinę), papildydama jas, bei jose išskirdama prioritetus, ir kai ji suderinama su tarpt, org-cijos rekomendacijom.Neharmomz.-tai fragmentiška, epizodinė, neturinti gerai suformuluotų ilgalaikių tikslų, nėra suderinta su kt. šalies veiklos sritimis bei tarptaut. rekomendacijomis šioje srityje.Nacionalinė/tarptautinė. Nacionalinė-gyvent. politika vykdoma šalies viduje. Tjjpjautinė-tarptautinės gyvent politikos priemonės kuriamos dvišalių ir daugiašalių susitarimu pagrindu, pvz., migrantu šeimų integracijos priemonės. Tarptaut gyvent, politikos nuostatos, pvz., per JT org-cijos veikla ar relig. bendruomenes gali daryti reikšmingą įtaką konkrečios šalies vyi-sybes sprendimams, priimant priemones reguliuoti gimstamumą, migraciją ir pan.Gyvent, politika pagal gyvent,problemas, kurios siejasi su demograf. procesais- gimstamumu, migracija ir mirtingumu, susideda iŠ: paramos Seimai politikos; migracijos politikos: sveikatos politikos.Yra išskiriami bendriausi gyvent, politikos principai: a)realiai vertinti gyvent. Problemas demograf. procesų ilgalaikiu tendencijų ir trumpalaikių svyravimų bei iv. demograf, sistemų raidos patyrimo bei socialinės ekonominės aplinkos kontekste b);formuluoti realius vyr-sybės veiklos tikslus; c)kurti demograf.problemoms adekvačias veiklos programas; d)realiai vertinti Šaliesgalimybes, vyriausybiniu ir visų lygių valdymo grandžių pasirengimą įgyvendinti gyvent, politika bei visuomenės pasiruošimąja! pritarti.išsivysčiusios industrinės (poindustrinės) Salys turi ilga gyvent, politikos formavimo ir įgyvendinimo patyrimą., betgyvent, problemas jos dažn. Prendžia vykdydamosspecializuotas programas. Naujo tipo gyvent, politikos kūrimas pokomunis. Šalyse pirmiausia vyksta bandant perimti gerovės valstybių patyrimą irvadovaujantis tarptaut. rekomendacijomis. 5.2.1 Šeimos politika: esme, formavimo etapai, priemonių tipai. Paramos Seimai politikos esmė, įv. šalių mokslininkai, dirbantys socialinės gyvent, politikos bei demograf. tyrimu srityse paramos Seimai politiką supranta gana nevienodai. Neretai ji iŠ viso neatskiriama nuo socialines politikos. Paramos Seimai politikos sutapatinimas su socialine politika iš dalies pasiteisina tose šalyse, kurios yra pasiekusios aukštą išs i vyst. lygį. Tuo atveju sumažėja būtinumas realizuoti spec. priemones, kurios spręstų Seimų problemas, ypač patiriančių sočiai, atskirti, ir formuotų Seimai draugišką, geranorišką bei jautrią visuomenę. Paramos Seimai politika dabartiniu metu džn. suprantama kaip vyriausyb. ir nevyriausyb. insr-cijų veiksmai, kurių tikslas yra kurti sąlygas normaliam Šeiniu funkcionavimui; remti šeimas, siekiant padėti joms realizuoti savo f-jas; skatinti seimas ir jų nanus atlikti savo f-jas; iSreikSti prioritetini šeimos modelį.Paramos šeimai polit. subjektai:. Paramos šeimai politika formuoja ir įgyvend. įv. lygio socialinės inst-cijos ir struktūros: vyriausybinės; vietinės valdžios (savivaldos); visuomeninės, bendruomenines; privačiosParamos šeimai politikos objektai^ Pastaruoju metu paramos Seimai politika yra kreipiama ne vien į Seimą kaip socialinį institutą, bet vis labiau į individą. Tad nepaisant to, kad ji įvardijama kaip paramos šeimai politika, jos objektai yra: šeima; šeimos nariai; vienijai gyvenantys asmenys.

Paramos Seimai politikos formavimo etapai. Vienas svarb. paramos Seimai politikos rengimo etapų yra demograf. ir socialinės ekonominės situacijos įvertinimas ir problemų įvardijimas. Nuo Šio etapo kokybiškumo labai priklauso paramos Seimai politikos sėkmė. Neteisingai suprasta situacija lemia neadekvačių ir nerealių tikslų formulavimą bei priemonių numatymą. Paramos Seimai politikos tikslų suformulavimas ir veiklos principų bei motyvų apibrėžimas išreiškia valstybės nuostatas dėl Šeimos proble-mų ir demograf. pokyčių. Be to, paramos Seimai politikos formavimas yra nuolatinis procesas. Jos priemonių įgyvendinimą reikia pastoviai kontroliuoti, vertinti efektyvumą bei tikslinti. Paramos Seimai politikos formavimo etapai yra šie: situacijos analizė: l)Seimos evoliucijos; 2)aplinkos (socialinės, ekonominės, etnokultūrinės); Šeimos raidos ir funkcionavimo problemų įvardijimas; kitu Saliu patyrimo apibendrinimas: l (Šeimos evoliucijos ir problemų; 2)paramos Seimai politikos; koncepcijos parengimas (tikslų, principų formulavimas); veiklos krypčių formulavimas; priemonių sistemos parengimas (makro, mezzo, mikro lygmeniu); priemonių įgyvendinimas (makro, mezzo, mikro lygmeniu); veiksmų/priemonių įgyvendinimo kontrolė; nuolatinis paramos Seimai politikos efektyvumo vertinimas; veiksmu/priemonių tikslinimas. Paramos šeimai politikas priemonių tipai, Pagr. paramos Seimai politikos veiksmu, įgyvendinamų tiek specialiomis, tiek funkcionuojančiomis socialines bei ekonominės politikos priemonėmis, tipai yra Šie: įstatymai ir normos; pašalpos ir lengvatos; paslaugos. Paramas Seimai politikos priemonių tipai tarpusavyje persipina ir papildo vienas kita. Įstatymai ir normos. Įstatymai ir iv. iygio nutarimai bei sprendimai apibrėžia Seimų funkcionavimo teises ir normas. Įv. norminiais aktais nustatoma Seimu kūrimosi, funkcionavimo ir paramos Seimai tvarka. Etnokultūrinės, religinės ir pan. normos, nors ir neturėdamos įstatyminės galios, paramos šeimai politikoje gali vaidinti svarbu vaidmenį. Pašalpos ir lengvatos. Paramos Seimai politika, įgyvendinama pašalpų ir lengvatų būdu, akivaizdžiai išreiškia jos tikslinę paskirtį. Įv. Šalyse paSalpų Seimai sistema yra gana skirtinga. Dažn. taikomos tokios pašalpos: vaiko paSalpa (dažniausiai mokama iki pilnametystės ar kol vaikas mokosi); motinystės paSalpa. išmokama nėštumo ir pogimdyminių atostogų metu; gimimo paSalpa (vienkartinė pašalpa gimus vaikui); vaiko priežiūros paialpa. iš-mokama vaiko priežiūras atostogų metu; pašalpa šeimai, kurioje yra tik vienas iš tėvų (pašalpa nepilnoms Šeimoms); pašalpa mažai aprūpintoms Šeimoms ir įv. k£. socialinės pašalpos, teikiamos Seimai sunkiu jai laikotarpiu (mirus maitintojui ir pan.). Šeimoje esant nedarbingų, neįgalių asmenų.Lengvatos gali būti: mokesčių bei paslaugų sferos lengvatos šeimoms su vaikais, užimtumo ir pan. Pastaruoju metu lanksčios užimtumo formos, lengvatos darbo rinkoje (darbas ne visa. darbo laiką, slankūs darbo grafikai) tampa vienu svarbiausiu paramos Seimai politikos plėtros būdų socialinės gerovės šalyse. Tai yra viena pagrindinių priemonių, padedančių tėvams (motinai ir tėvui) derinti Šeimos funkcijas su profesine veikla ir saviraiška gyvenime. Mūsų respublikoje Si paramos Seimai politikos plėtros sritis yra gana silpnai išvystyta.Paslaugos. Per paslaugų sistemą teikiama parama Seimai labiausiai išreiškia netiesioginius šeimos politikos būdus, kuriais vyriausyb. ir nevyriausyb. inst-cijos gali reikšmingai padėti Šeimoms įv. jų gyvenimo atvejais. Svarb. ifi jų yra vaiku priežiūros ir ugdymo paslaugos (pirmiausia ikimokyklinio ugdymo insti-tucijų plėtra ir poreikių joms patenkinimas, užklasinio ugdymo paslaugos). Šių paslaugų kiekybinės ir kokybinės charakteristikos prižiūrint mažamečius ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikus yra 1. svarbi paramos Seimai, auginančiai vaikus, sritis, padedanti tėvams (motinai ir tėvui) Šeimos funkcijas derinti su profesine veikla ir saviraiška gyvenime, kurianti prielaidas moters ir vyro lygių galimybių idėjai įgyvendinti. Ikimokykl. vaikų institucijų plėtra daugumoje socialinės gerovės Salių ilgą laiką buvo gana lėta. Tik 20 a. paskutiniais dešim;,, sparčiai augant moterų užimtumui, daugumoje Salių vaikų priežiūros inst-cijos sparčiai gausėja. Kai kuriose pereinančiose į rinkos ekonomiką šalyse (tarp jų ir LR), transformacijų pradžioje vyko ryškus Šių vaikų ugdymo paslaugų s taurinimas, didelė dalis ikimokykl. inst-cijų buvo uždaryta. Lietuvai tai buvo ypač būdinga.Paramos Seimai politika paprastai yra Įvairiapusė, teikianti visokeriopą paramą Seimai, vykdant jos funkcijas; užtikrinanti Seimų socialinį saugumą; teikianti diferencijuotą paramą, atsižvelgiant į realius poreikius; skatinanti Seimų ir individų aktyvumą siekiant autonomiškumo ir sprendžiant susidariusias problemas; skatinanti Šeimos narių ir kanų solidaru-mąjų moralin? bei materialinę atsakomybę už kitus šeimos narius; skatinanti Seimų atsakomybe už Šeimos funkcijų vykdymą.5.2.2 Šeimos politika gerovės valstybėse . Socialinės gerovės politikos modeliai. Kietv. valstybė turi skirtingą istorine patirti, skiriasi valstybių ekonominis bei technologinis išsivystymas, ideologija. Šalys skiriasi ir jose vyraujančiomis vertybinėmis orientacijomis bei kultūriniais savitumais. Šie veiksniai lemia tai. jog valstybė, rūpindamasi savo piliečiais, sukuria ir vysto jai būdinga socialinės gerovės politikos mo-delį. Pirmasis sočiai, gerovės politikos modelius suklasifikavo anglų politologas Richard Titmuss. Nenurodydamas šalių jis išskyrė tokius modelius: likutinį modelį-vaisrybės inst-cijos kišasi tik tada, kai šeima pati nebepajėgia išspręsti problemų: 2}pramonės pasiekimų modelį-sočiai, poreikių tenkinimas

grindžiamas nuopelnų, darbo ir produktyvumo pagrindu; 3)institucinį-perskirstomąjį mo-deiį-kai pagal poreikius teikiamos universalios paslaugos. Pagal tai, kaip skirtingos Salys vykdo savo įsipareigojimus kur-damos socialinę gerove., G.Es-ping-Andersen išskyrė 3 gerovės valstybių tipus: liberaJųjį;konservatyvųjį-korporatyvinį; socialdemokratinį. Liberalus- dominuoja nesikišimo principas, kai pirmenybė teikiama rinkai, individai skatinami patys užsitikrinti sau gerove, dalyvaudami rinkoje, nes, būtent rinka, o ne valstybė garantuoja didžiausią gerovės dalį. Valstybės vaidmuo yra suteikti minimalią paramą individams skurdo, nedarbo ir kL problemų atveju. Socialinės išmokos t p. yra labai negausios. Šios charakteristikos tinka Australijos, Kanados ir JAV gerovės valstybėms. KonservatyvauS'korporaiyvinio modelio valstybės pirmenybę teikia tradicinei šeimai išsaugoti, Sočiai, paslaugos teikiamos tik tada, kai Seimą nebesugeba išspręsti iškilusių problemų. Čia vyrauja sočiai, draudimo schemų įvairovė, nes skirtingų klasių ir statuso Šeimos turi teise į skirtin-sas paslaugas ir išmokas. Šio modelio gerovės valstybių socialinės išmokos yra didesnės nei liberaliųjų, tačiau mažesnės nei socialdemokratinių. Šis modelis yra laikomas tarpiniu tarp liberaliojo ir socialdemokratinio. Šiam modeliui G.Esping-Andersen priskiria Austriją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją.Socialdemokratinio modelio gerovės valstybės prisiima didžiulę atsakomybę už savo Šalies piliečių materialines gerovės užtikrinimą. Visiems piliečiams yra su teikiamos vienodos teisės i socialines pašalpas ir išmokas. Todėl šio modelio valstybių socialinė poiitika yra universali ir skatina lygybę. Priskiriama Švedija, Danija ir Norvegija. Šio modelio gerovės valstybė pirmiausia pasižy-mi aktyviomis darbo rinkos priemonėmis, siekiant pašalpų vartotojui sudaryti galimybes, tiek įmanoma greičiau pradėti dirbti ir mokėti mokesčius. Šio modelio valstybės, vykdydamos aktyvią darbo rinkos politiką, mokėdamos universalias pašalpas, įtraukia visus gyventojus i socialinės apsaugos sistemą, formuoja solidarumo jausmą tarp piliečių. Tačiau toks tipas, kaip teigia Es-ping-Andersen, įmanomas tik tuomet, kai dauguma darbingo amžiaus asmenų dirba, ir tik nedidelė dalis (tie, kurie tikrai pateko i socialine riziką) - gyvena iŠ pašalpų.R.Lazutka nurodo, kad dar yra ir katalikiškasis, kitaip Viduržemio ar romaniškasis, kuris remiasi krikščioniškuoju socialiniu mokymu. Čia individui yra paliekama atsakomybė rūpintis savimi. Jeigu jis nesugeba to padaryti, tada į pagalbą pirmiausia ateina artimiausios institucijos-Seima, kaimynai ar vietinė bendruomenė, įtraukiant bažnyčią bei tarptautines org-djas. Šiam modeliui yra priskiriamos Pietų Europos ir Lotynij Amerikos Salys. Paramos Seimai politikos tipai Vakarų mokslininkai bando nustatyti ryšį tarp socialinės gerovės politikos modelio ir Šeimos politikos tipo. Atsižvelgiant į gerovės valstybių paramos Šeimoms sistemą, skiriami trys šeimos politikos tipai: bendra paramos poiitika; dviejų darbo užmokesčių politi-ka,-į rinką orientuota politika . Pagrind. kintamieji, kuriais remiamasi skiriant Šiuos tipus, yra piniginė parama, socialinės paslaugos (ikimokykl. inst-cijos) ir mokesčių politika (mokesčių nuolaidos, kreditai). Ikimokykl. vaikų ugdymo inst-cijos priskiriamos prie ypač svarbių gerovės valstybes atributų, nes didina moterų užimtumo galimybes.Valstybėje, kur yra vykdoma bedra paramos šeimai politika piniginė parama Šeimoms, auginančioms nepilnam, vaikus, džn. nepriklauso nuo tėvu dalyvavimo darbo rinkoje ir nesiejama su darbo užmokesčiu. Mokesčių nuolaidos šeimai, kai l iŠ tėvu nedirba, skatina namų Seimininkes pasilikti namuose. Valstybės ideologija grindžiama tuo, kad motinos pareiga yra auginti vaikus namuose ir valstybinės ikimokykl. vaikų ugdymo inst-ci-jos nėra būtinos. Tokia paramos Seimai politika išsaugo tradicinį (patriarchalinį) požiūrį į Seimą, Valstybės intervencija pateisinama tik tada, kai pati šeima negali išspręsti iškilusių problemų. Pri-skiriamos tokios Salys, kaip Italija, Austrija, Vokietija, Airija, priklausančios konservatyviajam-korporatyviniam sočiai, gerovės politikos modeliui. Pastaraisiais metais tokio tipo paramos seimai politika palaipsniui nyksta, įgaudama kt. tipų bruožų. Socialdemokratinio socialinės gerovės politikos modelio šalyse - Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir Danijoje - yra vykdoma dviejų darbo užmokesčiu paramos šeimai politika, kuri remiasi universalumo ir lygybės principais. Yra siekiama, kad lygybė ir aukštas gyvenimo lygis būrų užtikrintas visoms klasėms ir gyvent, grupėms. Valstybės perima daugelį tradicinei Seimai būdingų funkcijų ir teikiama parama yra orientuota į individo, ypač moterų, nepriklausomybės užtikrinimą. Visiškas užimtumas yra esminis tokio modelio politikos elementas. Siekiama sudaryti palankias sąlygas moterims dalyvauti darbo rinkoje. Pagr. uždavinys yra sukurti kuo patogesni valstybinį ikimokykl. amt vaikų priežiūros tinklą. Valstybinių ikimokykl. vaikų ugdymo ir priežiūros institucijų tinklas yra platus, ojų teikiamos paslaugos labai kokybiškos. Dauguma vaikų Šiose Šalyse lanko ikimokykl. dienos priežiūros inst-cijas. Pvz., Danijoje, Švedijoje apie pus? vaikų iki 3 m. amžiaus lanko ikimokykl. inst-cijas, o nuo 3 iki 6 metų - per 80 %. Atostogos tėvams (motinai ar tėvui) iki vaikui sukaks metai yra apmokamos ir kompensuojamos didžiąja buvusio darbo užmokesčio dalimi. Vaiko priežiūros pašalpa, mokama motinai ar tėvui, čia yra universali ir suteikiama pilietybės pagrindu. Visa tai formuoja palankias sąlygas moterims integruotis į darbo rinką bei suteikia galimybę būti ekonomiškai nepriklausomomis ir profesiniu požiūriu neaktyviųjų gyvenimo laikotarpiu (kai moterys gimdo ir augina vaikus).

IlI-asis paramos Seimai tipas— į rinka orientuota šeimos politika dažniausiai vyrauja liberalaus socialinės gerovės politikos modelio valstybėse. Čia valstybė suteikia tik minimaliai būtiną paramą vaikus auginančioms šeimoms. Už ikimokykl. amž. vaikų priežiūros inst-cijų plėtrą valstybė dažniausiai neprisiima atsakomybės, bet skatina plėsti privačias ir savanoriškas vaikų priežiūros paslaugas. Daugumą paslaugų teikia privačios inst-cijos arba pati Seimą sprendžia su vaiku auginimu susijusias problemas. Universalios išmokos ar so-ciaimio draudimo formos yra minimalios. Pašalpos yra labai ribotos, nes manoma, kad didelės pašalpos mažina iniciatyvą dirbti. Toks paramos Seimai tipas pirmiausia būdingas JAV, Australijai, Kanadai. D.Britanijai, N. Zelandijai. JAV-vienas rySkiau-sias į rinką orientuotos paramos Seimai politikos pavyzdys. JAV atostogos tėvams (motinai ar tė-vuii iki Šiol nėra įteisintos. Šalyje vyrauja nuostata, kad tokia parama Seimai g.b. teikiama tik susitarimo tarp darbdavio ir darbuotojo principu. Paramos Seimai politikos motyvai & jočiai, seravis politikos modeliuose. Iv. socialinės gerovės politikos modelių valstybėse parama Seimai yra grindžiama skirtingais motyvais. Wennemo išskyrė 4 pagrind. motyvus, kuriais remiasi Vakarų Salys kurdamos ir įgyvendindamos paramos šeimai politika: Vaikų skurdo mažinimas; Lytin nelygybės mažinimas; Gimstamumo skatinimas; Vyro-šeimos maitintojo dominavimo Šeimoje užtikrinimas. Skirtingu socialinės gerovės politikos modelių valstybėse naudojamos įv. priemonės paramos Seimai politikos tikslams pasiekti. Visas priemones galima suskirstyti į tiesiogines ir netiesiogines. Tiesioginės- universali vaiko pašalpa, nesiejama su užimtumu; universali vaiko pašalpa, siejama su užimtumu; testuojamos pašalpos skurstančioms šeimoms; aktyvios darbo rinkos priemonės; valstybinių ikimokykl. ugdymo institucijų plėtra; vienkartinė pašalpa gimus kūdikiui; motinystės pašalpa, darbo vietos išsaugojimas; pašalpa tėvams (motinai ar tėvui), vaiko priežiūros pašalpa; lanksčios užimtumo formos; mokesčių nuolaidos abiem tėvams; vedybų subsidijos ir pan.). Netiesioginės- įstatymai, ginantys moterų ir vaikų teises, valstybinės vaikų priežiūros paslaugos. Vaikų skurdo mažinimas. So~ cialdemo/a-cttinio modelio gerovės valstybėse svarb. veiksmų kryptimi siekiant mažinti vaikų skurdą ir užtikrinti jų gerovę yra aktyvi darbo rinkos politika, lanksčių darbo formų plėtra ir dviejų darbo užmokesčių para-mos šeimai politikos taikymas. Tokios politikos rezultatas: vaikų skurdas šiose šalyse yra mažiausias, o lyčių lygybės lygis didžiausias. Svarbi priemonė vaikų skurdui mažinti šio socialinės gerovės politikos modelio valstybėse yra ir universali vaiko paSalpa, mokama pilietybės pagrindu. Tai liudija didelę valstybės atsakomybę ui naujos kartos ugdymo ir gerovės sąlygas. Tačiau čia netaikomos subsidijos, susietos su ve-dybiniu statusu. Retai taikomos ir mokesčių nuolaidos, nes jos yra naudingesnės dideles pajamas turintiems tėvams, ir tai dar labiau . didina turtinę diferenciaciją,Liberalavs modelio socialinės gerovės valstybėse, kur rinkai suteikiama teisė reguliuoti užimtumo santykius, vaikų skurdo lygis yra didžiausias. Pagr. priemone kovai su skurdu čia yra socialinė pašalpa. Tyrimai rodo, kad siekiant mažinti skurdą tai ne pati geriausia strategija. Lyginamasis Korpi ir Palme tyrimas, atliktas 18-oje pasaulio Salių, atskleidė, kad paSalpos, mokamos pajamų testavimo pagrindu, libe-raliose gerovės valstybėse nemažina skurdo ir nelygybes visuomenėje. Šio modelio gerovės valstybėse paramos šeimai, auginančiai vaikus, sistemos (kur nėra universalių pašalpų, kur dominuoja testuojamos paSalpos bei menkai remiamas motinystės ir užimtumo derinimas) teigiamo poveikio vaikų skurdo mažinimui neturi. Vaikų skurdas, ypač vie-niSų tėvų šeimose, didėja JAV, D.Britanijoje, Kanadoje. Xonservatwaus-korDaratwinitj modelio gerovės valstybėse pirmiausia akcentuojamas galimybių tėvui dirbti sudarymas. Beveik visos paSalpos yra siejamos su dalyvavimu darbo rinkoje, tarp jų ir vaiko pašalpa, kuri mokama visiems ekonomiškai aktyviems tėvams (tėvui arba motinai), Šiuo metu, kai daugėja vie-nišų tėvu. Svarbiu socialinės gerovės valstybės tikslu tampa sąlygų dalyvauti darbo rinkoje sudarymas tiek vyrui, tiek ir moteriai.Lyčių nelygybės mažinimas.Socialdemokratinio modelio gerovės valstybės priskiriamos prie Salių, turinčių aukščiausius lyčių lygybės rodiklius. Tai pasiekta plėtojant lyčių lygybės motyvą atitinkančias paramos šeimai priemones. 15 jų reikėtų paminėti labai išvystytas ir kokybiškas vaiko priežiūros paslaugas, aktyvią darbo rinkos politiką, dalies darbo laiko užimtumo aulcJtą statusą, gerai apmokamas vaiko priežiūros atostogas, moterų, au-ginančių vaikus, užimtumo rėmimą ir dviejų darbo užmokesčių paramos Seimai politikos plėtra. Vienas svarb. socialdemokrat. modelio gerovės valstybių tikslų yra sudaryti sąlygas moterims, auginančioms vaikus, dalyvauti darbo rinkoje. T. y. svarbi prielaida lyčių nelygybei mažinti. Konservatvvaus-korporatyvirtio modelio gerovės valstybės pasižymi menkai išvystytomis vaikų priežiūros paslaugomis. Čia nesudaromos galimybės daugeliui motinų grįžti į darbą, kadangi menkai taikomos lanksčios užimtumo formos. Subsidijos, priklausančios nuo vedybinio statuso, skatina moteris vaikus auginti namuose. Šio modelio gerovės valstybėse ištekėjusių moterų pajamos apmokestinamos priklausomai nuo vyro pajamų. Tad šios "alys pasižymi žemiausiais lyčių lygybės rodikliais. Liberalaus modelio gerovės valstybėse paramos Seimai priemonės, kurios sąlygoja lyčių lygybe, yra išvystytos silpnai. Tačiau rinkos dominavimas čia teikia gerai išvystytas privačias vaiko priežiūros ir pagyven. žmonių paslaugas. I rinką orientuotas

paramos Seimai tipas formuoja neutralią politiką Šeimos atžvilgiu ir tuo pačiu didesnę lyčių lygybę nei bendro pobūdžio paramos šeimai vykdoma politika.Gimstamumo skatinimas. Kai kuriose šalyse parama šeimai organizuojama turint tikslą veikti gyventojų demografinę elgseną, didinti gimstamumą ir pan. Paminėtinos Prancūzija, Lenkija, Belgija, Latvija. Pvz., Prane., siekiant skatinti gimstamumą, gimus 3-iam vaikui didinama vaiko paSaipa. Latvijoje įdiegta progre-syvinė vaiko pašaipa, atsižvelgianti į vaikų skaičių Šeimoje, Taip siekiama skatinti gimstamumą, turis pastaruoju metu labai mažas.Tiesioginės priemonės kuriomis bandoma siekti norimos demografinis elgsenos, yra vaiko pašalpa, diferencijuota pagal vaškų skaičių. Netiesioginės priemo-nes-isplėtotos ir prieinamos valstybinės vaikų priežiūros paslaugos, darbo vietos išsaugojimas, vaiko priežiūros atostogos, subsidijos pagal vedybinį statusą, mokesčiu nuolaidos abiem tėvams, lanksčios užimtumo formos -t.p. gali veikti gyventojų demograf. eigsenąGeriausi gimstamumo rodikliai Europoje šiuo metu yra Skandinavijos šalyse. Būtent jose minėtos tiesiogines ir netiesioginės paramos šeimai priemonės, kurios gali veikti demografinę elgseną ir kurios būdingos socialdemokratinio modelio gerovės valstybėms, yra geriausiai išvystytos. [v.SaliiĮ paramos šeimoms patyrimo analizė atskleidė paradoksą: kuo labiau gerovės valstybių paramos seimai politika skatina vaikus auginti namuose ir mažai plėtoja vaikų priežiūros paslaugas, tuo gimstamumas yra že-mesnis (pvz., Italija ir kt. kontinentinės Europos valstybes). Šalys, kuriu socialinės apsaugos ir paslaugų programos yra orientuotos padėti moterims integruotis į darbo rinka (aktyvi darbo rinkos politika, gerai išvystytos ir kokybiškos vaikų priežiūros centrų paslaugos; mokama 75-90 % darbo užmokesčio motinystės/tėvystės pašaipa; plačiai raikomos lanksčios užimtumo formos), gimstamumo rodikliai yra didesni. Tokia politika suteikia moterims galimybę turėti vaikų tiek, kiek ji nori, ir kartu nevaržo jos darbinės karjeros (Danijos, Švedijos, Suomijos pvz.). Galima daryti išvadą, kad netiesioginės priemonės gali daryti įtaką demografinei elgsenai. Gimstamumą skatinant vien tik tiesioginėmis priemonėmis (pvz., išmokant dideles vaiko pašalpas) norimų rezultatų nebus pasiekta.Vyro-šeimos maitintojo dominavimas Šeimoje. Pastartuoju metu nykstantis paramos Seimai motyvas yra siekis užtikrinti vyro dominavimą Šeimoje. Šis motyvas paprastai yra lydimas tokių priemonių, kaip priedai prie atlyginimo, mokesčių nuolaidos ir kreditai dirbančiam vyrui, išlaikančiam nedirbančią žmoną ir mažamečius vaikus; pensijos niekada nedirbusioms ir auginusioms vaikus moterims; ištekėjusių moterų pajamų apmokestinimas priklausomai nuo vyro pajamų.Konservai, -korporatyvinio modelio gerovės valstybėse nuo seno dominavo vyro-šeimos maitintojo ideologija. Čia pašalpos teikiamos vyrams, kurių žmona yra namų Seimininkė. Nors toks motyvas (sudarantis palankias sąlygas vienam dirbančiam Šeimos asmeniui - vyrui materialiai išlaikyti visus Šeimos narius) paramos šeimai politikos kūrimo pradžioje dominavo daugelyje Europos šalių, tačiau šiuo metu jis sparčiai silpnėja. Konservat.-kor-paratyvinio modelio gerovės valstybės, vykdydamos bendro pobūdžio paramas šeimai politika, kuri neskatina moterų dalyvavimo darbo rinkoje, palyginti su kitais gerovės valstybės tipais, sąlygoja didžiausią lyčių nelygybe. Šio modelio gerovės valstybėse dirbančių moterų skaičius kol kas yra mažiausias, gimstamumo rodikliai taip pat yra žemi.Skirtingai nuo konservai.-korporatyvinio modelio, liberalaus ir socialdemokratinio modelio gerovės valstybėse paramos seimai plėtroje nėra vyro dominavimo šeimoje motyvo. Liberalaus modelio valstybėse svarbus paramos Seimai sistemos formavimo ir plėtros motyvas buvo ir tebėra vaikų skurdo mažinimas. Skandinavijos Šalyse (socialde-mokrat. modelio Šalyse) svarbiausias - lyčių iygybės uitikrini-mo motyvas.Geriausia strategija, siekiant skatinti demografinį aktyvumą, mažinti lyčių nelygybę ir vaikų skurdą, yra priemonių taikymas, kurios skatina tėvų ekonominį aktyvumą ir padeda derinti motinyste/tėvystę su užimtumu. T.y.; aktyviosdarbo rinkos priemonės; aukštas dalies darbo laiko užimtumas, lanksčiu užimtumo formų plėtotė;ištekėjusių moterų pajamų apmokestinimas nepriklausomai nuo vyro pajamų;vienkartinė pašalpa gimus kūdikiui, darbo vietos išsaugojimas motinystės atostogų metu; motinystės pašalpa, pašalpa tėvams (motinai ar tėvui), sudaranti didžiąją buvusio darbo užmokesčio dalį, tėv\stes atostogos tėvui;vaiko priežiūros pašalpa; universali vaiko pašalpa; kokybiškos ir prieinamos valstybinės vaiku priežiūros paslaugos;valstybinės priežiūros ir globos paslaugos pagyvenusiems žmonėms ir neįgaliems žmonėms; įstatymai, įteisinantys lyčių gybe darbe.Skirtingų socialinės gerovės politikos modeliu valstybės įgyvendina skirtingų tipų paramos Seimai politiką. Socialdemokr. gerovės modelio šalims būdinga dviejų darbo užmokesčių paramos seimai politika, konservaiyvaus-korporaryvinio modelio valstybės teikia bendra paramą seimai, o liberalaus modelio valstybių paramos seimai politika yra orientuota i rinką.

Dauguma Vakaru ir Pietų Europos korporatyvinio modelio valstybių remia vyro-5eimos maitintojo ideologija ir taiko tradicinių šeimos santykių išsaugojimo motyvą. O socialdemokr. modelio Šiaurės valstybės pirmenybę atiduoda dirbančios moters-moti-nos ideologijai, sudarydamos palankias galimybes jai dalyvauti darbe rinkoje. Svarbiausiu motyvu laikomas lyčių lygybės užtikrinimas. Liberalaus socialinės gerovės modelio valstybėse vyraujanti ideologija yra rinkos santykiai. Ji reiškiasi ir paramos seimai politikoje. Svarbiausiu paramos Seimai sistemos formavimo ir plėtros motyvu buvo ir tebėra vaikų skurdo mažinimas.5.2.3 Lietuvos Šeimos politika. Konkrečios šalies paramos seimai politikos tikslai, principai, motyvai ir veiksmai priklauso ne tik nuo demograf. situacijos bei egzistuojančių Seimų problemų, kurias reikia spręsti, bet ir nuo vy-r-sybės ir visuomenės požiūrio į Seimų problemas, demografinių procesų raidą, nuostatų keisti situaciją bei realių Šalies galimybių. Paramos šeimos politika turi atspindėti konkretaus laikotarpio sąlygas ir problemas. Keičiantis visuomenės išsivystymo lygiui, gyvenimo sąlygoms, būdui bei vertybinėms orientacijoms, kintant šeimai, turi keistis ir paramos šeimai politikos tikslai, veiksmų kryptys, prioritetai. Šiuo metu tai ypač aktualu mūsų valstybei. Sparčiai besikeičiančių socialinių, ekonominių sąlygų ir vertybių fone svarbu objektyviai vertinti naujus Šeimos evoliucijos bei funkcionavimo bruožus ir pro-blemas; formuluoti problemoms adekvačią paramos šeimai politikos strategiją, kryptis ir priemonių sistemą;Paramos Seimai politika Lietuvoje iki 1990-ųjų metų. Iki 1982 m. Visa pokarinį laikotarpį, iki 20 a. 9-ojo dešimtm. pr.: LR, kaip ir visoje buvusioje SSRS, tikslinė paramos šeimai politika nebuvo vykdoma. Sovietmečiu deklaruojama parama šeimai apsiribojo labai menka, daugiau simboline finansine parama dau-giavaikėms Šeimoms. Svarb. priemonė buvo mokamos 56 d. nėštumo ir gimdymo atostogos dirbančioms moterims. Tačiau jos labiau išreiškė ne paramos šeimai, o visiško užimtumo visuomeninėje gamyboje užtikrinimo ideologiją, Nuo 1974 m. buvo pradėtos mokėti pašalpos materialiai menkai aprūpintų šeimų mažamečiams vaikams. Tačiau jos buvo tokios mažos, kad net ne visos šeimos pasirūpindavo jas gauti.Sovietmečio visiško užimtumo reikalavimai, griežtai limituoto darbo užmokesčio sistema buvo suformavusios tokį Šeimos gyvenimo modeli, kad Šeimos biudžeto subalansavimas buvo galimas tik esant 2 algoms (vyro ir žmonos). Užimtumo politika vertė moteris maksimaliai įsitraukti į darbą, net nenumatydama lankstesnių užimtumo formų. Vaikų lopšeliai-dar-želiai buvo viena iš konkretesniu paramos šeimai būdų sovietmečio socialinių ir ekonominių santykių sąlygomis. Daugelio Šeimų, norinčių vaikus leisti į lopšelius-darže-lius, pageidavimai nebuvo patenkinami. Be to, vaikų grupės šiose vaikų ugdymo inst-cijose, ypač miestuose, buvo perpildytos. Tarybiniu periodu buvo taikomos propagandinio pobūdžio priemonės "Motinystės Šlovės" bei ""Motinos didvyrės" ordinai motinoms, pagimdžiusioms ir užauginusioms 7-10 vaikų.1982-1988 metai. 1981 m. buvusioje SSRS buvo priimtos kiek reikšmingesnės paramos Seimai, auginančiai mažamečius vaikus,priemonės. Lietuvoje jos pradėtos taikyti nuo 1982 m. Pradėjus galioti Šioms priemonėms, motinos galėjo iki 1,5 metų auginti vaikus namuose, nenutrūkstant darbo stažui. Šeimos pradėjo gauti kiek didesne finansinę parama; motinoms buvo numatytos iš dalies mokamos atostogos, kol vaikui sueis vieneri metai (iSmo-kų dydis buvo lygus apie 50 % tuometinio minimalaus darbo užmokesčio), išmokamos vienkartinės paSalpos vaikui gimus. Buvo pradėtos taikyti priemonės, didinančios parama prižiūrint sergantį vaiką bei vienišoms motinoms. Buvo numatytos ir kai kurios lengvatos aprūpinant jaunas Seimas butais. Toliau buvo plečiama ikimokytd. insi-cijų sistema, sudaromos kai kurios lengvatos daugiavaikėms ir mažai aprūpintoms Šeimoms, kurių vaikai jas lankė.S987 m. buvo priimtas nutarimas, suteikiantis teise moteriai, turin-iiai vaikų iki Š metų amžiaus, dirbti tik dalį darbo dienos. Tačiau dėl įv. administracinio bei materialinio pobūdžio priežasčių tik labai maža moterų dalis naudojosi šia galimybe. Tačiau šios paramos seimai priemonės nesudarė galimybių šeimoms pačioms spręsti iškilusių problemų. Tebegaliojo labai reglamentuota užimtumo ir darbo užmokesčio sistema bei sočiai, aprūpinimo ligos atveju ir senatvėje normatyvai, kurie vertė dirbti tiek vyrą, tiek ir moterį, nors Šeimoje buvo mažų vaikų. Šeimos praktiškai neturėjo kitos išeities ir pusantrų metų vaikus turėjo leisti į lopšelius, o materialiai silpnos Šeimos, negalinčios ir pusantrų metų išgyventi iŠ vienos algos (vyro), - net ir anksčiau.Šiuolaikinės paramos Seimai politikos Lietuvoje formavimo patyrimas. Apibendrinant Lietuvos paramos seimai politikos pokyčius, prasidėjusius 20 a. 9-ojo dešimt, pab., ją formuojant galima išskirti keietą etapų. / I etapas: 1988-1990 m. Paramos šeimai politikos sampratos formavimas (konceptualizacijos pradtia). 1988 m. buvo pradėta formuoti naujo tipo paramos šeimai politika. Šios politikos pagr. nuostatos buvo: sudaryti sąlygas derinti šeimos rūpesčius su tėvų (motinos ir tėvo) darbu, pasirenkant užimtumo formas bei mažamečiu vaikų priežiūros budus. Šios nuostatos buvo pradėtos jgy-vend. 1989 m. pr., tuometinei LR vyr-sybei priėmus nutarimą dėl paramos Šeimai didinimo. Šiuo nutarimu

iŠ dalies mokamos atostogos, skirtos mažų vaikų priežiūrai namuose, buvo pailgintos iki kol vaikui sueis 1,5 metų, nemok, atostogos-iki 3 m. amžiaus. Buvo numatyta išsaugoti nepertraukiamą darbo stažą, jeigu moteris prižiūri vaiką iki jam sukaks 8 m. Šiuo nutarimu buvo siekiama gerinti vaikų lopSelių-darže-lių darbą. Šiek tiek buvo padidinta parama šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką. Nutarime buvo numatyta ir priemonių dėl šeimų aprūpinimo butais bei dėl moterų užimtumo sąlygų gerinimo.Apskritai nutarimu patvirtintos paramos seimai priemonės panaikino kai kuriuos darbo įst-muose buvusius apribojimus, trukdžiusius derinu motinystės funkcijas su profesine veikla. Naujai priimtos priemonės sudarė palankesnes sąlygas ikimokyk-1. amžiaus vaikus auginti namuose, numatė galimybes gerinti lopšelių-darželių darbą.1989-1990 m. rengtoje respubl. progr-je "Lietuvos gyvent. 1991-2005" Šeimos problemoms spręsti buvo skirtos trys progr-s dalys: "Gimstamumas ir šeima", "Moterų darbo ir buities sąlygos", "Pagyvenusių žmonių ir invalidų socialinis aprūpinimas ir aptarnavimas". Buvo numatoma teikti didesne pagalbą senyvo amžiaus žmonėms bei neįgaliems. Progr-je buvo numatytos priemonės našlaičių ir be tėvų augančių vaikų dvasiniam, inte-lekt. ugdymui, jų integracijai visuomenėje bei tokių vaikų skaičiaus mažinimui.Progr-je suformuluotas pagr. paramos Šeimoms, auginančioms mažamečius vašiais, principas: sudaryti sąlygas fėvams pasirinkti, kaip jiems derinti tėvyste (motinystę/tėvystę) su darbu. Progr-je buvo iSkelta idėja dėl būtinumo sudaryti sąlygas, kad tėvai galėtų rinktis, ar mažus vaikus auginti tik namuose, ar leisti į naujo tipo ikimokykl. inst-cijas, kuriose turėjo būti iš esmės pakeistas vaikų auklėjimas ir priežiūra. Buvo numaryta pirmenybe, teikti nedidelėms įv. tipo (valstybinėms, privačioms ir pan.) ikimokykl. inst-ci-joms, kuriose būtų sudaromos iv. amžiaus vaikų grupės, pereinama prie laisvo darbo grafiko (iki tol buvo tik visos dienos lopsVdaržJ.Progr-je buvo numatyta pagal galimybes plėsti finans. parama šeimoms, auginančioms vaikus. Tačiau si priemonė nebuvo absoliutinama ir tebuvo tik viena iš paramos Seimai politikos krypčių. Be to. buvo numatyta. kad nemažas vaidmuo didinant finansinę paramą šeimoms turėtų tekti kreditų sistemai.Progr-je buvo numatytos medicininio pobūdžio priemonės, galinčios gerinti Šeimos planavimą, mažinti vaikų apsigimimus, daug dėmesio skirta ir psicholog. paslaugų Šeimoms plėtrai.Tačiau programa "Lietuvos gyventojai" nuosekliai nebuvo pradėta vykdyti ir iŠ esmės pamiršta. Visuomenė aktyviai diskutavo apie vaikų auklėjimą lopšVdarž., moterų vaidmenį visuomenėje ir šeimoje. Ėmė reikštis antifcministinės nuotaikos, nostalgija tradicinei patriarchalinei Šeimai. Populiarios tapo nuostatos dėl moterų kaip "Šeimos židinio saugotojų" grįžimo į namus, atsisakymo vaikus ugdyti ikimokyk. inst-cijose, abortų uždraudimo. Tuo metu buvo mėginama Liet-je suformuoti tradicinį konservatyvųjį šeimos suvokimą ir plėtoti konservatyvaus-korpo-racinio modelio socialinės gerovės valstybėms būdingą paramos Seimai politika..2 etapas: 1990-1992 m. Pašalau Seimams sistemos plėtra (deformuota paramos Seimai politikos samprata). 1990 m. Lietuvai atgavus neprikl. paramos Seimai politikos plėtra pasuko brangiu keliu-is1 esmės tik finans. paramos seimai didinimo, mažų vaiku, auklėjimo tik namuose maksimalaus skatinimo linkme. Tai lėmė, kad buvo uždaromos ikimokyk. inst-cijos, ypač kaime, labai sumažėjo j aš lankančių vaikų.1990-1992 m. sparčiai didėjant infliacijai, smunkant pragyvenimo lygiui ne kartą buvo didinamos pašalpos vaikams, numatomos iv. kompensacijos, ilginama iŠ dalies mokamu atostogų vaiko priežiūrai trukmė. Buvo įvestos iv. pobūdžio pašal-—pošT~~"socialinės pašalpos vaikams iš mažai aprūpintu Seimų; pašalpos daugiavaikėms motinoms;pašalpos motinoms, be tėvo auginančioms iki 3 m. amžiaus vaiką; paSalpos asmenims, slaugantiems neįgalųjį: pašaipos studentams, negaunantiems stipendijų bei paSalpos studentų šeimų nariams; pašalpos vaikams iki 16 metų amžiaus (besimokantiems iki 18 metų);paSalposnašlaičiams. Tuo metu pašalpų mokėjimo tvarka daug kartų buvo peržiūrima ir koreguojama. Reikšmingiausi paramos Seimai pakeitimai buvo priimti 1991 m. Jie numatė naują pašaipu Šeimoms, auginančioms mažus vaikus, tvarką, kuri galiojo iki 1995 m. Buvo pereita prie pašalpos vaikui iki 3 metų amžiaus, kuri gali būti skiriama bet kuriam iš tėvų arba asmeniui, faktiškai auginančiam vaiką, nepriklausomai nuo jų darbinio užimtumo. Be to, atsisakyta fiksuoto paSalpos dydžio, kurį, sparčiai kintant pinigų vertei, dažnai reikėjo koreguoti, ir pereita prie santykinio dydžio, jį susiejant su minimaliu gyvenimo lygiu (MGL). !991 m. buvo pailgintos ir motinystės atostogos (70 dienų iki gimdymo ir 56 dien. po gimdy-mo; jei gimdymas komplikuotas - 70 d.). Padidinta vienkartinė pašalpa gimus vaikui. Tuo metu buvo pradėta mokėti įsikūrimo pašaipa našlaičiams ir be globos esantiems vaikams.Tačiau 1990-1992 m. suformuota paramos Seimai sistema tapo gana brangi ir paini. Nebuvo plėtojamos tokios paramos Seimai politikos kryptys, kaip lanksčios užimtumo formos, teikiančios galimybę Šeimoms derinti namų ūkio rūpesčius su vaikų auklėjimu, siekti Seimas savarankiškumo bei leidžiančios įtvirtinti

vyro ir moters lygių teisių ir vienodų galimybių idėją. Šiuo laikotarpiu neaiškus tapo tolimesnis ikimokykl. vaikų institucijų likimas. L. sumažėjo galimybės leisti vaikus i šias institucijas, ypač kaime.Šiuo laikotarpiu paramos šeimai politikos formavimas buvo labai neapibrėžtas: viena, buvo diegiami socialdemokratiniam gerovės valstybės modeliui būdingi paramos šeimai elementai, antra, tebėgai iojo pradėtos formuosi konservatyvaus-korporati-nio modelio gerovės valstybėms būdingos paramos Seimai politikos užuomazgos (nuostatos dėl moters grįžimo į Seimą, ikimokykl. inst-cijų nykimas). Tebevy-raujančios nuostatos, skatinančios moteris grįžti į namus, kur moteris yra šeimos "židinio saugotoja", o vyras dirba ir yra šeimos galva, davė savų rezultatų. Tuo meru gerokai sumažėja ikimokykl. vaikų inst-cijų. Tačiau sunkėjančios gyvenimo sąlygos moteris skatino dirbti. Dar opesnė tapo mažamečių vaikų priežiūros problema.3 etapas: 1993-1994 m. Paramos Seimai politikos tobulinimas.Įvertinus 1990-1992 m. laikotarpio permainas ekonomikoje, turėjusias įtakos gyventojų socialinei gerovei, bei pradėjusias reikštis neigiamas paramos Seimai pasekmes, jau 1993 m. buvo pradėtas tokios paramos Seimai politikos nuostatų ir sistemos peržiūrėjimas.1993 m. finansinės paramos Šeimoms sistema kiek stabilizavosi ir pagr. jos pakeitimai, koreguojantys išmokų apimtis, buvo susiję su didėjančia infliacija Gyvenimo realybė ir kt. Salių patyrimas įrodė būtinumą išsaugoti ikimokykl. inst-cijų sistemą. Ėmė kisti požiūris į jas. Pirmiausia buvo sustabdyta jas naikinti. Pradėta reorganizuoti ikimokykl. inst-cijas: buvo pereinama prie lankstesnių ikimokykl. inst-cijų darbo formų, kuriami specialūs darželiai ar grupės vaikams su įv. negalavimais bei specializuotos grupės vaikų gabumams ugdyti, bandoma taikyti įvairias vaikų in-divid. auklėjimo programas, pradėtos kurti privačios, konfesinės įstaigos, susikūrė nauja vaikų auklėjimo ir mokymo forma -darželis-mokykla (vaikai darželyje lanko pradine klases). Tačiau lanksčių užimtumo formų plėtrai dėmesio iš esmės nebuvo skirta. Tai iSliko silpniausia šeimos politikos grandimi. Tam trukdė ir tuometinės objektyvios sąlygos • ekonominiai sunkumai, nedarbas, gamybos ir paslaugų reorganizacija ir net nykimas.m. buvo pradėta pašalpų sistemos pertvarka. Imta suprasti, kad naujai sukurta paSalpų šeimoms sistema neišreiškia paramos seimai politikos sampratos,yra sudėtinga ir brangi. 1993-m. paSalpų šeimoms sistema buvo gerokai supaprastinta.1994 m. pab. buvo priimtas naujas Valstybinių pašalpų Šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymas. Atsisakyta gausybės smulkių pašalpų, kurios negalėjo teikti rimtesnės paramas Šeimoms, ir padi-dintos paSalpos labiausiai socialiniu požiūriu pažeidžiamoms šeimoms bei numaryta teikti paramąŠeimoms tik tais gyvenimo atvejais, kai ji yra ypač reikalinga. Buvo atsisakoma taip vadinamos"duonos kąsnio" paramos ir pereinama prie modernesnės, kitose šalyse išbandytos paramos Seimai sistemos.

Apskritai vyriausybiniu lygiu buvo pradėtasuprasti, kad pašalpų šeimai sistema tėra tik paramos šeimai politikos dalis ir kad veiksmų sėkmė labai priklauso nuo procesų iširtumo lygio bei konceptualauspagrindimo. 5994 m. buvo atnaujintas paramos šeimai politikos koncepcijos rengimas. Tam įtakos turėjo 1994 m. Kaire įvykusi JT konf-cija "Gyventojai ir socialine raida", kur viso pasaulio vyr- sybių susitarimu gyvent, problemoms spęsti 20 metų buvo priimta veiksmų programa.4 etapas: 1995-1996 sl Šeimos politikos koncepriįns būrimas,Konceptuali paramos Seimai politikos samprata yra būtina sąlyga jai sėkmingai įgyvendinti. Keičiantis gyvenimo sąlygoms, de-mograf. būsenai, procesų ištirtu mo laipsniui, visuomenės tikslams ir nuostatoms, pradėjus reikštis jau vykdomos politikos rezultatams, būtinas jos konceptualiųjų pagrindu peržiūrėjimas ir tikslinimas.Toliau bus pateikta paramos seimai politikos koncepcijos santrauka (Koncepcijai LR Vyriausybe pritarė 1996 m. kovo mėn.V. tikslai, pagrindiniai veiksmų principai ir kryptys-Koncepcijoje buvo išreikštos idėjos dėl pagr. paramos šeimai principų: paramos seimai politika turi būti įvairiapusė ir padėti seimai atlikti jos pagr. f-jas, užtikrinti jos saugumą, skatinti Seimų ir individų autonomiškumą, aktyvumą, atsakomybę už šeimos funkcijų vykdymą, kartų solidarumą, teikti diferencijuotą paramą, atsižvelgti i realius poreikius, išvengti socialiai silpnų ir ypač probleminių seimų plitimo skatinimo. Be to. paramos šeimai politika turi būti suderinta su socialine ir ekonomine politika bei vertinanti realią Lietuvos ekonominę situaciją ir galimybes. Pagr, paramos šeimai politikos tikslais bendriausia prasme koncep-je buvo išreikštos vyriausybės ir visuomenės nuostatos dėl prioritetinio Šeimos mode-Ho, vyriausybės įsipareigojimų kurti Seimai draugiška aplinka bei pačių šeimų ir jos nartų atsa-komybės sprendžiant savo problemas.Buvo konkretizuojamos vyriausyb. ir nevyriausyb. ors-cijų funkcijos, siekiant spręsti seimų ir individu problemas, iškylančias įv. gyvenimo kelio tarpsniais, bei sudaryti sąlygas šeimoms atlikti savo funkcijas.Pripažįstant ekonominio šeimos pagrindo svarbą bendriausia ir prioritetine paramos Seimai politikos įgyvendinimo kryptimi buvo pripažintas Šeimos gyvybingumo ekonominiu pagrindu sukūrimas. Ši

kryptis buvo suformuluota iš trijų dalių: užimtumo salvau gerinimas, apsirūpinimas bustu ir pažalpu sistemos plėtra, [vertinus esamas problemas buvo numatytos veiksmų kryptys, kurių priemonių sistema turėjo gerinti Šeimos planavimą, vaiko ir motinos sveikatą, mažamečių vaikų ugdymą, vaikų saugumą. Atskiros veiksmų kryptys buvo numatytos siekiant keisti nuostatas dėl žmonių su specifiniais poreikiais (neįgalių, senyvo amžiaus žmonių) antraeilio vaidmens visuomenės gyvenime. Šeimos politikos koncepcija. Jos kūrimo nuostatos.Šeimos politikos koncepcijoje vadovaujamasi tuo, kad: Seimą yra visuo-menės ir valstybės pagrindas; šeima yra nelygstama vertybė žmogaus ir visuomenės gyvenime bei vystymesi; visuomenės stiprybė ir stabilumas prasideda Šeimoje; seimą yra savitas kultūros subjektas; Seimą vaidina pagrindinį vaidmenį, auklėjant auganciąją kartą, užtikrinant šeimos narių globą bei priežiūrą;Suprantamas:visuomenės poreikis, siekiant turėti apibrėžtas valstybės nuostatas, tikslus ir veiksmų kryptis dėl socialinės politikos plėtojimo, padedant seimai; Pripažįstama, kad: parama Šeimoms, sprendžiančioms savo problemas, yra viena iš prioritetiniu valstybės veiklos krypčių;Šeimos politika yra sudėtinė socialinės politikos dalis; Remiamasi nuostatomis, sufor-muiuotomis:Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje; Konvencijoje dėl moterų visų diskriminacijos formų panaikinimo;Vaiko teisių konvencijoje. Pagrindiniai šeimos politikos tikslai, principai, veiksmu kryptys. Tikslai:skatinti įsigalėjimą demokratiškos ir savarankiškos Šeimos, pagristos šeimos narių tarpusavio globa ir atsakomybe, užtikrinančios kartų kaitą ir perimamumą; padėti šeimoms realizuojant Šeimos funkcijas, kurti sąlygas, stiprinančias šeimas bei užtikrinančias jų pilnavertį funkcionavimą; skatinti šeimas atlikti savo funkcijas, privalomas Šeimos nariams ir visuomenei.Principai. Koncepcijoje buvo suformuluoti pagrindiniai principai, kuriais turėtų būti vadovaujamasi įvairiuose veiklos lygmenyse (makro, mezzo, mikro). Šeimos politika turi: būti įvairiapusė, teikti visokeriopą paramą seimai, realizuojant jos funkcijas; aprėpti visas šeimas, kurioms reikalinga parama;užtikrinti Seimų socialinį saugumą; sudaryti sąlygas seimai pasirinkti gyvenimo būdą; teikti diferencijuotą paramą, atsižvelgiant į realius poreikius; skatinti šeimų ir individų autonomiškumą bei aktyvumą, siekiant spręsti susidariusias problemas; skatinti Šeimos narių ir kartų solidarumą, jų moralinę bei materialinę atsakomybę už kitus šeimos narius; skatinti šeimų atsakomybę už šeimos funkcijų vykdymą,išvengti socialiai silpnų ir ypač asocialių Šeimų plitimo skatinimo; nesikišti į šeimos reikalus,išskyrus tuos atvejus, kai reikia ginti šeimos nario-individo interesus; atspindėti realias konkretaus periodo sąlygas ir probSe-mas; būti suderinta su socialine irekonomine politika.Veiksmu pagr. kryptys. 1. Šeimos gyvybingumo ekonominiai pagrindai: Užimtumas- siekti užimtumo formų, , gerinančių šeimos funkcijų ir profesinio užimtumo derinimą, plėtojimo; skatinti šeimų ir individų ekonomini aktyvumą; remti naujų darbo vienį, galinčių tenkinti specifinius šeimų ir individų poreikius, kūrimą; užtikrinti mo-terų-motinų socialinį saugumą darbe.Apsirūpinimas būstu- plėtoti būsto rinką ir sudaryti sąlygas gyvenamojo ploto pasirinkimo galimybėms; palaikyti socialiai būtiną nekomercinį butų fondą. Valstybės pašalpos Šeimoms, auginančioms vaikus- garantuoti socialinį saugumą šeimoms, auginančioms vaikus; tobulinti valstybės pašalpų šeimai sistemą siekiant, kad parama pirmiausiai būtų teikiama sunkiausiu seimai laikotarpiu. 2) Šeimos stabilumas: teikti visokeriopą parama, šeimoms, siekiant Seimų stabilumo, jų gyvenimo darnos ir pilnatvės. 3) Motinos ir vaiko sveikata: siekti vaikų ir jaunimo sveikatos gerėjimo, kuris užtikrintų normalų vystymąsi, atitinkantį jų fizinį, psichinį bei socialinį potencialą; siekti stabilaus ir nenutrūkstamo moterų sveikatos gerėjimo; siekti vaikų ir motinų (gimdyvių) mirtingumo mažėjimo. 4) Šeimos planavimas: padėti sutuoktiniams ir indivi-dams, siekiant realizuoti savo nuostatas dėl vaikų skaičiaus ir jų gimdymo laiko; padėti išvengti nepageidaujamu nėštumų, taip pat nėštumų, susijusių su didele rizika sveikatai ir gyvybei; siekti, kad šeimos planavimo paslaugos būtų prieinamos ir aukšto lygio; užtikrinti informuotumą šeimos planavimo klausimais; siekti didesnės vyrų atsakomybės planuojant Seimą. 5) Vaikų ugdymas: sukurti sąlygas, kurios leistų Šeimoms pasirinkti vaikų priežiūros ir ugdymo būdus bei formas: užtikrinančias įvairiapusį vaikų ugdymą; leidžiančias kelti vaikų gerove; užtikrinančias sveiką ir saugią vaikų gyvenseną; atitinkan-čias tėvų (motinų ir tėvų) interesus, derinant šeimos funkcijas su profesine veikla ir saviraiška gyvenime. 6) Vaikų saugumas: visapusiškai stiprinti esmine vaiko saugos instituciją- šeimą; sukurti gerus vaiko apsaugos įstatyminius pagrindus; plėsti pagalbos vaikui institucijų tinklą; tobulinti vaikų teisių apsaugos ir globos organizacijų veiklą; skatinti ir remti mokslo ir švietimo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų pa-stangas vaikų saugumo problemoms tirti bei jas spręsti.

7) Pagyvenusių žmonių integracija visuomenė 8) Neįgaliųjų integracija visuomenėje 9) Lygios vyrų ir moterų teisės ir galimybės: siekti lygių vyru ir moterų teisių ir galimybių užtikrinimo Šalies socialiniame, ekonominiame, politiniame gyvenime ir šeimoje (Šeimos politikos kone., Vilnius, 1995). Remiantis paramos šeimai politikos koncepcija buvo parengtos ir Vyriausybės pavirtintos Šeimos politikos įgyvendinimo veiksmų kryptys, įpareigojant ministerijas ir kt. valdžios institucijas imtis pagal savo kompetenciją būtinų veiksmų. T. p. buvo siūloma ir savivaldybės, mokslo ir mokymo įstaigoms, religinėms bendruomenėms, visuomeninėms organizacijoms ir žiniasklaidai aktyviai prisidėti prie šeimos koncepcijos ir veiksmų kryptyse numatytų uždavinių įgyvendinimo (1996 03 19 LRV nutarimas Nr. 362). Paramos šeimai politikos koncepcijos idėjos, išreiškiančios aktyvios užimtumo politikos vykdymo būtinumą, ikimokyklinių institucijų plėtros svarbą, siekiant sudaryti sąlygas tėvams (motinai ir tėvui) suderinti Šeimos funkcijas su profesine veikla, užtikrinti lygias lyčių teises ir galimybes, iŠ esmės išreiškė socialdemokratinės gerovės Šalims būdingą paramos šeimai tipą.Tačiau tolimesni vyriausybės sprendimai plėtojant paramą šeimoms ne itin buvo derinami su jau parengta paramos Seimai politikos koncepcija.5 etapas: 1997-1999 m. Paramos Seimai politikos plėtros neapibrėžtumai- Nors 1996 m. šiai šeimos politikos koncepcijai buvo pritarta ir buvo patvirtintos veiksmu kryptys, kurios turėjo įtvirtinti vyriausybės bei pačios visuomenės priimtą sus įtarimą, kad ši politika yra integruota visaapimanti socialinė politika paramos šeimai srityje, tačiau tai iš esmės buvo pamirSta. Parama šeimai ir toliau buvo suvokiama siaurąja prasme, iš esmės orientuota į piniginės paramos šeimoms, auginančioms vaikus, plėtrą. Tai rodo įvesta pašalpa motinoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų (iki pilnametystės), nemotyvuotai labai padidintos pašalpos vaikų, netekusių tėvų priežiūros, globai ir pan. Apsirūpinimas būstu ir galimybė Seimai gauti kreditą ar būstą iš savivaldybių fondo, lankstesnių užimtumo formų plėtra liko problematiški.Viena iš priežasčių galėtų būti ta, kad paramos šeimai politika liko išskaidyta ir suvokiama kaip savarankiška kiekvienos institucijos pareiga ir atsakomybė už vienų ai kitų paramos šeimai politikoje numatytų priemonių įgyvendinimą. Nei vienai valstybės institucijai nebuvo suteikti įgaliojimai koordinuoti ir kontroliuoti jos vykdymą.Iš esmės tai buvo mišri paramos šeimai politika, dar tebeturinti certralizuotai komandinei ūkininkavimo sistemai būdingų socialinės politikos bruožu (patemalistinės orientacijos), deklaruojanti ir bandanti (gan prieštaringai) įgyvendinti socialdemokratinių gerovės šalių paramos seimai politikai būdingas idėjas (nuostatos dėl palankių sąlygų sudarymo moterims dalyvauti darbo rinkoje: motinystės/tėvystės atostogos ir pašalpos, ikimokyklinių institucijų plėtra ir kartu menkos galimybės pasinaudoti lanksčiomis užimtumo formomis) bei liberalių gerovės valstybių socialinės politikos principų taikymas apsirūpinime būstu srityje. Vis dėlto šiuo periodu gerokai susilpnėjo konservą-tyvaus-koiporatyvinio socialinėi gerovės modelio šalims būding paramos Šeiniai bruožai.